c) „kompetentinga institucija“ — tai pagrindinė valstybės narės institucija, kompetentinga atlikti veterinarinius patikrinimus, arba bet kuri institucija, kuriai pagrindinė valstybės narės institucija yra perleidusi savo įgaliojimus;

f) „oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas“ — tai veterinarijos gydytojas, pagal šį reglamentą turintis atitinkamą kompetenciją ir paskirtas kompetentingos institucijos;

g) „įgaliotasis veterinarijos gydytojas“ — tai veterinarijos gydytojas, paskirtas kompetentingos institucijos atlikti jos vardu konkrečią oficialią kontrolę įmonėse;

h) oficialiai paskirtas padėjėjas — tai asmuo, pagal šį reglamentą turintis atitinkamą kompetenciją ir paskirtas kompetentingos institucijos, kurio darbą prižiūri ir už kurį atsako oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas;

i) „sveikumo ženklas“ — tai ženklas, nurodantis, kad, vadovaujantis šiuo reglamentu, prieš jį uždedant buvo vykdoma oficiali kontrolė.

a) Reglamente (EB) Nr. 178/2002;

b) apibrėžimai „gyvūninės kilmės šalutiniai produktai“, „USE“ (užkrečiamosios spongiforminės encefalopatijos „ ir“ apibrėžta pavojinga medžiaga, nustatyti 2002 m. spalio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1774/2002, nustatančiame sveikatos taisykles gyvūninės kilmės šalutiniams produktams, neskirtiems vartoti žmonėms ( 3 );

b) a) Reglamentas (EB) Nr. 882/2004;

c) Reglamente (EB) Nr. 852/2004, išskyrus apibrėžimą „kompetentinga institucija“;

d) Reglamente (EB) Nr. 853/2004.

c) Didmeninės prekybos atveju kompetentingos institucijos gali atšaukti arba sustabdyti kai kurių atskirų įmonių ar įmonių grupių patvirtinimą.

a) įmonėms, pradedančioms tiekti į rinką gyvūninės kilmės produktus šio reglamento taikymo dieną ar po šios dienos;

b) įmonėms, jau patiekusioms į rinką gyvūninės kilmės produktus, tačiau kurioms prieš tai nebuvo taikomas reikalavimas dėl patvirtinimo. Šiuo atveju, vadovaujantis 1 dalimi, kuo greičiau turėtų būti suorganizuotas kompetentingos institucijos patikrinimas vietoje.

— suteikia leidimą patikrinti visus pastatus, patalpas, įrangą ar kitą infrastruktūrą;

— pateikia dokumentus ir įrašus, kaip to reikalauja šis reglamentas ar kompetentinga institucija, siekianti įvertinti situaciją.

a) Reglamente (EB) Nr. 852/2004;

b) Reglamente (EB) Nr. 853/2004;

c) Reglamente (EB) Nr. 1774/2002.

a) geros higienos praktikos, rizikos veiksnių analizės ir svarbių valdymo taškų (RVASVT) sistema paremtų procedūrų auditą;

b) 5–8 straipsniuose apibrėžtą oficialią kontrolę;

c) bet kokius specialius audito uždavinius, apibrėžtus prieduose.

a) patikrinamas informacijos pateikimas maisto grandinėje;

b) patalpų ir įmonės įrengimas ir priežiūra;

c) ikioperacinė, operacinė ir pooperacinė higiena;

d) asmens higiena;

e) mokymai higienos ir darbo procedūrų klausimais;

f) parazitų kontrolė;

g) vandens kokybė;

h) temperatūros kontrolė;

i) maisto įvežimo ir išvežimo iš įmonės bei lydinčių dokumentų kontrolė.

a) atitiktų Bendrijos teisės aktuose nustatytus mikrobiologinius kriterijus;

b) atitiktų Bendrijos teisės aktus, reglamentuojančius medžiagų likučius, teršalus ir uždraustas medžiagas;

c) neturėtų savyje pašalinių medžiagų ar būtų susiję su kitais rizikos veiksniais.

a) nustatyti, ar įmonės darbuotojai ir jų veikla visose gamybos stadijose atitinka reglamento reikalavimus, nustatytus 1 dalies a ir b punktuose. Vykdydama auditą, kompetentinga institucija gali atlikti darbo įvertinimą, siekdama nustatyti, ar darbuotojų darbas atitinka keliamus reikalavimus;

b) įvertinti atitinkamus maisto tvarkymo subjekto įrašus;

c) prireikus paimti mėginius laboratorinei analizei atlikti;

d) įtvirtinti dokumentuose faktus, į kuriuos buvo atsižvelgta, bei audito išvadas.

a) su visuomenės ir tam tikrais atvejais gyvūnų sveikata susijusius rizikos veiksnius;

b) gyvūnų gerovę skerdyklose;

c) įvykdytų procedūrų pobūdį ir efektyvumą;

d) ankstesnius įrašus apie tai, kaip maisto tvarkymo subjektas laikosi maistą reglamentuojančių teisės aktų.

1. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas vykdo patikrinimą skerdyklose, medžiojamų gyvūnų mėsos tvarkymo įmonėse ir pjaustymo įmonėse, tiekiančiose šviežią mėsą į rinką vadovaudamasis I priedo I skirsnio II skyriuje apibrėžtais bendraisiais reikalavimais ir IV skirsnyje apibrėžtais specialiaisiais reikalavimais, ypač taikomais:

a) informacijos pateikimui maisto grandinėje;

b) patikrinimui prieš skerdimą;

c) gyvūnų gerovei;

d) patikrinimui po skerdimo;

e) nurodytoms pavojingoms medžiagoms ir kitiems gyvūninės kilmės šalutiniams produktams;

f) laboratorinei analizei.

2. Naminių kanopinių, ūkiuose auginamų laukinių žinduolių, išskyrus kiškius, laisvėje gyvenančių stambiųjų laukinių gyvūnų skerdenų, taip pat skerdenų pusių, ketvirčių ir pjausnių, gautų atskiriant skerdenų puses į tris didmeninei prekybai skirtus pjausnius, veterinarinis ženklinimas vykdomas skerdyklose ir medžiojamų gyvūnų tvarkymo įmonėse vadovaujantis I priedo I skirsnio III skyriuje. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas uždeda arba prižiūri, kaip uždedami veterinariniai žymenys, jeigu oficialios kontrolės metu nebuvo nustatyti jokie trūkumai, kurie mėsą daro netinkama vartoti žmonėms.

3. Atlikęs 1 ir 2 dalyse paminėtą kontrolę, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas imasi atitinkamų priemonių, nurodytų I priedo II skirsnyje, ypač dėl:

a) patikrinimo rezultatų pranešimo;

b) sprendimų dėl informacijos pateikimo maisto grandinėje;

c) sprendimų dėl gyvų gyvūnų;

d) sprendimų dėl gyvūnų gerovės;

e) sprendimų dėl mėsos.

4. Oficialiai paskirti padėjėjai gali padėti oficialiai paskirtam veterinarijos gydytojui atlikti oficialią kontrolę pagal I priedo I ir II skirsnius, kaip nurodyta I skyriaus III skirsnyje. Šiuo atveju jie dirba kaip nepriklausoma grupė.

5.

 

6.

 

ir

7. Valstybės narės užtikrina, kad oficialiai paskirti veterinarijos gydytojai ir oficialiai paskirti padėjėjai turėtų reikiamą kvalifikaciją ir būtų tinkamai apmokyti vadovaujantis I priedo III skirsnio IV skyriumi.

a) pagal Reglamento (EB) Nr. 882/2004 46 straipsnio 3 dalies a punktą nustatyta rizika nesuteikia pagrindo jos atlikti;

b) priimant sprendimą įtraukti konkrečią trečiąją šalį į sąrašą pagal straipsnio 1 dalį, nustatoma, jog kita informacija rodo tai, kad kompetentinga institucija užtikrina būtinas garantijas.

a) trečiosios šalies teisės aktus, reglamentuojančius:

i) gyvūninės kilmės produktus;

ii) veterinarinių gydymo priemonių naudojimą, įskaitant juos draudžiančias ar leidžiančias taisykles, jų platinimo, tiekimo į rinką, administravimo ir patikrinimo taisykles;

iii) pašarų paruošimą ir vartojimą, įskaitant priedų naudojimą, vaistinių pašarų paruošimą ir vartojimą, taip pat ruošiant pašarus naudojamų žaliavų ir galutinio produkto higieną;

i) gamybos, auginimo, tvarkymo, saugojimo ir pervežimo higienos reikalavimus, faktiškai taikomus Bendrijai skirtiems gyvūninės kilmės produktams;

j) bet kokią patirtį, susijusią su trečiosios šalies kilmės produkto tiekimu į rinką ir bet kokios importo kontrolės rezultatus;

k) trečiojoje šalyje vykdytos Bendrijos kontrolės rezultatus, ypač kompetentingų institucijų vertinimo rezultatus ir kompetentingų institucijų priemones, kurių jos ėmėsi atsižvelgdamos į bet kokias rekomendacijas, pateiktas atlikus Bendrijos kontrolę;

l) patvirtintų gyvūnų ligų kontrolės programų sukūrimą, jų įgyvendinimą ir informavimą apie jas;

m) patvirtintų likučių kontrolės programų sukūrimą, jų įgyvendinimą ir informavimą apie jas.

a) kai kiekvienu atskiru atveju nutariama vadovaujantis 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka, kad trečiosios šalies pateiktos garantijos dėl konkrečių gyvūninės kilmės produktų importo leidžia netaikyti šiame straipsnyje nustatytos procedūros, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi 2 dalyje pateiktų reikalavimų;

b) V priede nurodytus atvejus.

a) ta įmonė kaip ir kitos įmonės, tvarkančios gyvūninės kilmės žaliavą, naudotą konkretaus gyvūninės kilmės produkto gamyboje, laikosi atitinkamų Bendrijos reikalavimų, ypač nustatytų Reglamente (EB) Nr. 853/2004, arba reikalavimų, taikytų priimant sprendimą dėl tos trečiosios įmonės įtraukimo į atitinkamą sąrašą vadovaujantis 11 straipsniu, ir laikomų atitinkančiais pirmiau paminėtuosius;

b) trečiosios šalies oficiali inspekcijos tarnyba prižiūri įmones ir prireikus pateikia Komisijai visą reikalingą informaciją apie įmones, tiekiančias žaliavą;

c) ji turi realius įgaliojimus sustabdyti įmonių eksportą į Bendriją, jeigu įmonės nesilaiko a punkte pateiktų reikalavimų.

a) Šiuo tikslu valstybių narių paskirtiems kontaktiniams asmenims Komisija persiunčia reguliarius pranešimus apie naujus arba atnaujintus sąrašus, gautus iš trečiųjų šalių kompetentingų institucijų vadovaujantis 3 dalimi.

b) Jeigu per 20 dienų nuo Komisijos pranešimo nei viena valstybė narė neprieštarauja naujam ar atnaujintam sąrašui, įmonėms leidžiama importuoti prekes praėjus 10 dienų nuo tos dienos, kurią Komisija paskelbė šį sąrašą viešai.

c) Bent vienai valstybei narei pateikus pastabas raštu ar Komisijai nusprendus, kad būtina pakeisti sąrašuose esančius duomenis atsižvelgiant į atitinkamą informaciją, pavyzdžiui, Bendrijos tikrinimo ataskaitos ar pranešimai pagal greito pasikeitimo informacija sistemą, Komisija praneša apie tai visoms valstybėms narėms ir įtraukia klausimą į atitinkamo Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto pakomitečio posėdžio dienotvarkę dėl konkretaus sprendimo priėmimo vadovaujantis 19 straipsnio 2 dalyje pateikta tvarka.

a) Prieš sudarant 1 dalyje paminėtus sąrašus, ypač atsižvelgiama į garantijas, kurias trečiosios šalies kompetentinga institucija gali suteikti siekdama užtikrinti, kad bus laikomasi šio reglamento reikalavimų dėl auginimo zonų skirstymo į kategorijas ir kontrolės.

b) Prieš sudarant tokius sąrašus, siekiant patikrinti surengiamas Bendrijos patikrinimas vietoje, nebent:

i) to nereikalauja pavojus, nustatytas vadovaujantis 18 straipsnio 18 dalimi;

ii) sprendžiant, ar vadovaujantis 1 dalimi reikia konkrečią trečiąją šalį įtraukti į sąrašą, nustatoma, kad, remiantis kita informacija, kompetentinga institucija suteikia reikalingas garantijas.

a) Reglamentu (EB) Nr. 852/2004 ir Reglamentu (EB) Nr. 853/2004 tokiems produktams nustatytus reikalavimus ar juos atitinkančias nuostatas;

b) bet kurios konkrečios importo sąlygos, nustatytos pagal Reglamento (EB) Nr. 882/2004 48 straipsnį.

a) Žuvininkystės produktai, įvežti gamyklinio laivo ar laivo-šaldytuvo, plaukiojančio su trečiosios šalies vėliava, turi būti atgabenti laivais, nurodytais vadovaujantis 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka sudarytame ir atnaujinamame sąraše.

b) Tačiau netaikant 12 straipsnio 2 dalies b punkto, laivas į tokius sąrašus taip pat gali būti įtrauktas:

i) remiantis trečiosios šalies, su kurios vėliava plaukioja laivas, kompetentingos institucijos ir kitos trečiosios šalies, kuriai pirmiau nurodyta kompetentinga institucija perleido atsakomybę atlikti konkretaus laivo patikrinimą, kompetentingos institucijos jungtiniu pranešimu su sąlyga, kad:

— ta trečioji šalis nurodoma trečiųjų šalių sąraše, sudarytame vadovaujantis 11 straipsniu, iš kurių leidžiama importuoti žuvininkystės produktus,

— visi žuvininkystės produktai, atgabenti konkrečiu laivu ir skirti Bendrijos rinkai, iškraunami tiesiogiai toje trečiojoje šalyje,

— tos trečiosios šalies kompetentinga institucija patikrino laivą ir patvirtino, kad jis atitinka Bendrijos reikalavimus,

— bei

— tos trečiosios šalies kompetentinga institucija patvirtino, kad ji reguliariai tikrins šį laivą, siekdama užtikrinti, kad jis ir toliau atitiktų Bendrijos reikalavimus,

ii) remiantis trečiosios šalies, su kurios vėliava plaukioja laivas, kompetentingos institucijos ir valstybės narės, kuriai pirmiau nurodyta kompetentinga institucija perleido atsakomybę atlikti konkretaus laivo patikrinimą, kompetentingos institucijos jungtiniu pranešimu su sąlyga, kad:

— visi žuvininkystės produktai, atgabenti konkrečiu laivu ir skirti Bendrijos rinkai, iškraunami tiesiogiai toje valstybėje narėje,

— tos valstybės narės kompetentinga institucija patikrino laivą ir patvirtino, kad jis atitinka Bendrijos reikalavimus,

— ir

— tos valstybės narės kompetentinga institucija patvirtino, kad ji reguliariai tikrins šį laivą, siekdama užtikrinti, kad jis ir toliau atitiktų Bendrijos reikalavimus.

c) Komisija užtikrina, kad būtų viešai paskelbti visi naujausi sąrašai, sudaryti ir atnaujinti vadovaujantis šiuo straipsniu.

a) siekiama:

i) sudaryti galimybę bet kurioje maisto gamybos, perdirbimo ar platinimo stadijoje nuolat taikyti tradicinius metodus;

ii) suderinti mažo našumo maisto pramonės įmonių ar regionuose, kuriems taikomi specialūs geografiniai apribojimai, įsisteigusių įmonių poreikius;

iii) leisti įgyvendinti bandomuosius projektus, siekiant išbandyti naujus požiūrius į mėsos higienos kontrolę;

b) siekiama apibrėžti šiuos I priedo elementus:

i) informacijos pateikimą maisto grandinėje;

ii) kompetentingos institucijos lankymąsi įmonėse.

a) pateikiami išsamiai aprašyti reikalavimai, kuriuos, tos valstybės narės manymu, reikia koreguoti, ir koregavimo pobūdis;

b) aprašomos konkrečios įmonės;

c) paaiškinamos koregavimo priežastys, jei reikia pateikiant atliktos rizikos veiksnių analizės ir taikytinų priemonių, skirtų užtikrinti, kad toks koregavimas nekels pavojaus šio reglamento tikslams, apibendrinimą;

d) pateikiama bet kokia kita susijusi informacija.

a) jos atitinka sprendimą, patvirtintą vadovaujantis 6 dalimi;

b) praėjus vienam mėnesiui nuo laikotarpio, nurodyto 6 dalyje, pabaigos, Komisija nepraneša valstybėms narėms, kad gavo pastabas raštu ar kad ji ketina pasiūlyti sprendimo pritaikymą pagal 6 dalį.

1) maisto tvarkymo subjektų veiklos ir jų darbuotojų įvertinimo testus;

2) patikrinimo rezultatų pranešimo būdą;

3) reikalavimus, nustatančius atvejus, kai, remiantis rizikos analize, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi būti skerdyklose ir medžiojamų gyvūnų mėsos tvarkymo įmonėse patikrinimų prieš skerdimą ir po skerdimo metu;

4) oficialiai paskirtiems veterinarijos gydytojams ir oficialiai paskirtiems padėjėjams skirtas taisykles dėl testų turinio;

5) mikrobiologinius, kontrolės procesui taikomus reikalavimus, susijusius su higiena įmonėse;

6) alternatyvias procedūras, pavyzdžiui, serologinius ar kitus laboratorinius tyrimus, teikiančias garantijas, kurios yra bent jau lygiavertės specialių patikrinimo po skerdimo procedūrų, apibūdintų I priedo IV skirsnyje, teikiamoms garantijoms ir dėl to gali jas pakeisti, jeigu kompetentinga institucija taip nuspręstų;

7) aplinkybes, kurioms esant, atsižvelgiant į įmonę, regioną ar kilmės šalį bei rizikos analizės principus, kai kurios iš specialių patikrinimo po skerdimo procedūrų, apibūdintų I priedo IV skirsnyje, yra nereikalingos;

8) laboratorinių tyrimų taisykles;

9) mėsos tvarkymą šalčiu, susijusį su cisticerkoze ir trichinelioze;

10) sąlygas, kurioms esant įmonės ir regionai gali būti oficialiai patvirtinti, kaip neužkrėsti cisticerkoze ir trichinelioze;

11) metodus, taikytinus analizuojant I priedo IV skirsnio IX skyriuje nurodytas sąlygas;

12) kontroliuojamo penimų kiaulių laikymo ir integruotos gamybos sistemos reikalavimus;

13) kartu su atitinkama Bendrijos oficialiai patvirtinta laboratorija reikalavimus, taikomus klasifikuojant produkciją ir gyvų dvigeldžių moliuskų surinkimo vietoms, įskaitant:

a) jūroje aptinkamų biotoksinų ribines vertes ir analizės metodus;

b) virusų tyrimo procedūras ir virusologinius standartus;

c) mėginių atrankos planus, metodus ir leistinus analizės nukrypimus, taikytinus tikrinant, ar laikomasi nustatytų reikalavimų;

14) juslinius reikalavimus, taikytinus tikrinant žuvininkystės produktų šviežumą;

15) analitines ribines vertes, analizės metodus ir oficialios žuvininkystės produktų, įskaitant parazitus ir aplinkos teršalus, kontrolės planus, kaip to reikalauja III priedas;

16) metodą, kurį taikydama pagal 11, 12, 13 ir 15 straipsnius, Komisija sudarys trečiųjų šalių ir įmonių iš trečiųjų šalių sąrašus, skirtus paskelbti viešai.

1) prieš pasiūlydama pakeisti specialius reikalavimus, taikomus patikrinimo po skerdimo procedūroms, nustatytoms I priedo IV skirsnyje;

2) prieš pasiūlydama pakeisti I priedo IV skirsnio IX skyriaus taisykles, taikomas gyvūnų mėsai, kuri, remiantis patikrinimu po skerdimo, yra apkrėsta brucelioze ar tuberkulioze;

3) prieš pasiūlydama įgyvendinimo priemones 18 straipsnio 5–15 dalyse nurodytais klausimais.

a) Reglamentas (EB) Nr. 852/2004;

b) Reglamentas (EB) Nr. 853/2004;

c) 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/41/EB, panaikinanti kai kurias direktyvas, reglamentuojančias maisto higieną ir tam tikrų gyvūninės kilmės produktų, skirtų vartoti žmonėms, gamybos ir tiekimo į rinką sveikatos reikalavimus ( 4 ).

1. Be 4 straipsnio 4 dalyje pateiktų bendrųjų reikalavimų dėl geros higienos praktikos audito, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi patikrinti, ar maisto tvarkymo subjektas nuolat laikosi įmonės procedūrų, apibrėžiančių gyvūninės kilmės šalutinių produktų, įskaitant nurodytas pavojingas medžiagas, už kurias atsako maisto tvarkymo subjektas, surinkimą, transportavimą, saugojimą, tvarkymą, perdirbimą ir naudojimą ar disponavimą.

2. Be 4 straipsnio 5 dalyje pateiktų bendrųjų reikalavimų dėl RVASVT sistemos principu paremtų procedūrų audito, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi patikrinti, ar operatoriaus procedūros tikrai garantuoja, kad mėsa:

a) neturi patofiziologinių anomalijų ar pakitimų;

b) nėra užteršta fekalijomis ar kitais teršalais;

c) į jos sudėtį neįeina konkrečios pavojingos medžiagos, išskyrus Bendrijos teisės aktuose nustatytus atvejus, ir mėsa pagaminta pagal Bendrijos teisės aktus, reglamentuojančius USE.

1. Atlikdamas patikrinimus prieš skerdimą ir po skerdimo, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi patikrinti ir išanalizuoti paskersti skirtų gyvūnų kilmės ūkiuose esančiuose įrašuose pateiktą atitinkamą informaciją ir atsižvelgti į dokumentuose įtvirtintus šio patikrinimo ir analizės rezultatus.

2. Vykdydamas patikrinimo užduotis, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi atsižvelgti į gyvūnus lydinčius sertifikatus, bei kontrolę pirminėje gamybos stadijoje vykdančių veterinarijos gydytojų, įskaitant oficialiai paskirtus veterinarijos gydytojus ir įgaliotuosius veterinarijos gydytojus, paaiškinimus.

3. Jeigu maisto tvarkymo subjektas imasi papildomų priemonių, įdiegdamas integruotas sistemas ar įmonės kokybės valdymo sistemas, pasirūpindamas, kad trečioji šalis atliktų nepriklausomą atestaciją, ar imdamasis kitų priemonių, taip siekdamas užtikrinti maisto saugumą maisto grandinėje, ir jeigu šios priemonės yra įtvirtintos dokumentuose ir galima lengvai identifikuoti gyvūnus, kuriems taikomos šios priemonės, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas gali į tai atsižvelgti atlikdamas patikrinimo užduotis ir patikrindamas RVASVT sistemos principu paremtas procedūras.

1. Vadovaudamasis 4 ir 5 dalimis:

a) oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi atlikti visų gyvūnų patikrinimą prieš skerdimą;

b) patikrinimas turi įvykti per 24 valandas nuo atvykimo į skerdyklą ir likus mažiau kaip 24 valandoms iki skerdimo.

2. Patikrinimo prieš skerdimą metu ypač privalu nustatyti, ar yra požymių, rodančių, kad:

a) konkretaus patikrinto gyvūno gerovei kilo pavojus;

b) yra kokia nors sąlyga, kuri gali nepageidaujamai paveikti žmonių ar gyvūnų sveikatą, ypač atsižvelgiant į zoonozių ir gyvūnų ligų, dėl kurių Sąjungos teisės aktuose nustatytos gyvūnų sveikatos taisyklės, nustatymą.

3. Be įprasto patikrinimo prieš skerdimą, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi atlikti visų gyvūnų, kuriuos maisto tvarkymo subjektas ar bet kuris oficialiai paskirtas padėjėjas galėjo atmesti, veterinarinį patikrinimą.

4. Priverstinio skerdimo atveju ir kai turi būti skerdžiami sumedžioti laukiniai gyvūnai, skerdykloje ar medžiojamų gyvūnų mėsos tvarkymo įmonėje esantis oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi patikrinti veterinarijos gydytojo ar specialiai apmokyto asmens pagal Reglamentą (EB) Nr. 853/2004 išduotą pažymėjimą, lydintį gyvūno skerdeną.

5. III skirsnio II skyriuje ir IV skirsnyje numatytais atvejais patikrinimas prieš skerdimą gali būti atliktas kilmės ūkyje. Tokiais atvejais skerdykloje esantis oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi atlikti tik nustatytos apimties patikrinimą prieš skerdimą.

1. Skerdenos ir susijusios skerdienos dalys nedelsiant po skerdimo turi būti patikrintos. Turi būti apžiūrėti visi išoriniai paviršiai. Šiuo tikslu gali tekti minimaliai rankiniu būdu apdoroti skerdenas ir skerdienos dalis arba panaudoti specialias technines priemones. Ypatingą dėmesys turi būti skiriamas zoonozių ir gyvūnų ligų, dėl kurių Sąjungos teisės aktuose nustatytos gyvūnų sveikatos taisyklės, diagnostikai. Skerdimo linijos greitis ir patikrinimą atliekančių darbuotojų skaičius turi sudaryti sąlygas tinkamai atlikti patikrinimą.

2. Prireikus turi būti atlikti papildomi tyrimai, pavyzdžiui, skerdenos dalių ir atliekamų skerdienos dalių palpacija ir pjūvis bei laboratoriniai tyrimai, siekiant:

a) nustatyti aiškią diagnozę;

b) nustatyti:

i) gyvūno ligą,

ii) likučius ir teršalus, viršijančius Bendrijos teisės aktuose nustatytas normas,

iii) mikrobiologinių reikalavimų pažeidimus;

iv) kitus faktus, kuriais remiantis turėtų būti paskelbta, kad mėsa yra netinkama vartoti žmonėms arba jos vartojimas turėtų būti apribotas,

3. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi pareikalauti, kad prieš patikrinimą vienakanopių, galvijų, vyresnių negu šeši mėnesiai, ir naminių kiaulių, vyresnių negu keturios savaitės, skerdenos būtų perpjautos išilgai stuburo. Tačiau, siekdama atsižvelgti į ypatingus maitinimosi įpročius, technologinę pažangą ar specialias sanitarines sąlygas, kompetentinga institucija gali pareikalauti pateikti vienakanopių, galvijų, vyresnių negu šeši mėnesiai, ir naminių kiaulių, vyresnių negu keturios savaitės, skerdenas, neperpjautų išilgai stuburo.

4. Atliekant patikrinimą, būtina imtis atsargumo priemonių, siekiant, kiek įmanoma, sumažinti mėsos užkrėtimo riziką palpacijos, pjaustymo ar pjūvio metu.

5. Jeigu atliekamas priverstinis skerdimas, po skerdimo prieš pateikiant skerdeną vartoti žmonėms ji turi būti patikrinta, kiek galima anksčiau, vadovaujantis 1–4 dalimis.

1. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi užtikrinti, kad būtų atlikta mėginių atranka, jie būtų tinkamai identifikuoti, sutvarkyti bei nusiųsti atitinkamai laboratorijai, siekiant:

a) atlikti gyvūnų ligų ir gyvūnų ligų sukėlėjų stebėseną ir kontrolę;

b) atlikti specialius USE nustatymo laboratorinius tyrimus, vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 999/2001 ( 5 );

c) nustatyti neleistinas medžiagas ar produktus ir atlikti reglamentuojamų medžiagų kontrolę, ypač atsižvelgiant į nacionalinius likučių planus, nurodytus Tarybos direktyvoje 96/23/EB ( 6 );

d) nustatyti gyvūnų ligas, dėl kurių Sąjungos teisės aktuose nustatytos gyvūnų sveikatos taisyklės.

2. Be to, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi užtikrinti, kad būtų atlikti bet kokie kiti reikalingi laboratoriniai tyrimai.

1. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi prižiūrėti veterinarinį ženklinimą ir naudojamus žymenis.

2. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi ypač užtikrinti, kad:

a) sveikumo ženklas būtų dedamas tik gyvūnams (naminiams kanopiniams, ūkiuose auginamiems laukiniams žinduoliams, išskyrus kiškius, laisvėje gyvenantiems stambiesiems laukiniams gyvūnams), patikrintiems prieš skerdimą pagal šį Reglamentą ir po skerdimo bei nesant priežasčių, leidžiančių mėsą paskelbti netinkama vartoti žmonėms. Tačiau veterinarinis ženklinimas gali būti naudojamas prieš gaunant trichineliozės tyrimų rezultatus, jeigu oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas įtikinamas, kad konkretaus gyvūno mėsa bus patiekta į rinką tik tuo atveju, kai gauti rezultatai bus patenkinami;

b) sveikumo ženklas būtų dedamas tik ant išorinio skerdenos paviršiaus, naudojant rašalo pagrindu padarytą ženklą arba įspaudą taip, kad supjausčius skerdenas į skerdenų puses ar ketvirčius arba ketvirčius supjausčius į tris dalis, ant kiekvienos iš šių dalių būtų matomas sveikumo ženklas.

3. Sveikumo ženklas turi būti mažiausiai 6,5 cm pločio ir 4,5 cm aukščio ovalus ženklas, kuriame būtų aiškiai ir įskaitomai pateikta tokia informacija:

a) ženkle turi būti nurodytas šalies, kurioje yra įmonė, pavadinimas, kuris visas gali būti parašytas didžiosiomis raidėmis arba, vadovaujantis atitinkamu ISO standartu, gali būti nurodomas kaip dviraidis kodas.

b) ženkle turi būti nurodytas skerdyklos veterinarinis patvirtinimo kodas;

c) Jei ženklinama Bendrijoje įsikūrusioje įmonėje, ženklas turi būti ovalo formos ir jame turi būti nurodyta santrumpa CE, EC, EF, EG, EK, EO, EY, ES, EÜ, EK, EB, EZ arba WE.

4. Raidės turi būti mažiausiai 0,8 cm aukščio, o skaičiai — mažiausiai 1 cm aukščio. Atliekant ėriukų, ožkiukų ir paršelių ženklinimą, ženklo išmatavimai ir simboliai gali būti mažesni.

5. Dažai, naudojami žymėti sveikumo ženklą, turi atitikti Bendrijos taisykles dėl dažymui naudojamų medžiagų panaudojimo maisto produktuose.

6. Sveikumo ženklas taip pat gali turėti nuorodą apie oficialiai paskirtą veterinarijos gydytoją, atlikusį veterinarinį mėsos patikrinimą. ►M3  ————— ◄

8. Laukinių gyvūnų, kurių oda nebuvo nudirta, mėsa neturi būti paženklinta sveikumo ženklu, nebent nudyrus odą laukinės mėsos tvarkymo įmonėje po skerdimo ji buvo patikrinta ir paskelbta tinkama vartoti žmonėms.

9. Šis skyrius turi būti taikomas nepažeidžiant veterinarinių taisyklių dėl gyvūnų ženklinimo sveikumo ženklu.

1. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi fiksuoti ir vertinti patikrinimo veiklos rezultatus.

2.

 

3. Inspekcijų ir tyrimų rezultatai turi būti įtraukti į atitinkamas duomenų bazes.

4. Jeigu oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas, atlikdamas patikrinimą prieš skerdimą ar po skerdimo arba bet kokią kitą patikrinimo veiklą, įtaria gyvūnų ligos, dėl kurios Sąjungos teisės aktuose nustatytos gyvūnų sveikatos taisyklės, sukėlėjo buvimą, jis turi nedelsdamas pranešti tai kompetentingoms institucijoms ir, vadovaudamasis taikomais Sąjungos teisės aktais, kartu su jomis imtis visų reikalingų priemonių, siekdamas užkirsti kelią ligos protrūkiui.

1. Oficialiai paskirtas veterinarijos gudytojas turi patikrinti, kad gyvūnai būtų skerdžiami tik po to, kai skerdyklos operatorius gauna atitinkamą informaciją, susijusią su maisto grandine, ir ją patikrina.

2. Tačiau oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas gali leisti paskersti gyvūnus skerdykloje net jei atitinkama informacija, susijusi su maisto grandine, nebuvo pateikta. Šiuo atveju visa informacija, susijusi su maisto grandine, turi būti pateikta prieš paskelbiant, kad skerdena yra tinkama vartoti žmonėms. Kol galutinis sprendimas nepaskelbtas, tokios skerdenos ir susijusios skerdienos dalys turi būti laikomos atskirai nuo kitos mėsos.

3. Nepaisant 2 dalies, jeigu atitinkama informacija, susijusi su maisto grandine, nepateikiama per 24 valandas nuo gyvūno pristatymo į skerdyklą, visa gyvūno mėsa turi būti paskelbta netinkama vartoti žmonėms. Jeigu gyvūnas dar nebuvo paskerstas, jis turi būti papjautas atskirai nuo kitų gyvūnų.

4. Jeigu lydintys įrašai, dokumentai ar kita informacija rodo, kad:

a) gyvūnai gabenami iš įmonės ar vietos, kuriai, siekiant apsaugoti gyvūnų ir visuomenės sveikatą, yra taikomi judėjimo draudimai ar kiti apribojimai;

b) nebuvo laikomasi veterinarinių gydymo priemonių naudojimo taisyklių;

c) yra bet kokių kitų sąlygų, keliančių pavojų žmonių ar gyvūnų sveikatai, negalima gyvūnų priimti skersti, išskyrus atvejus, kai laikomasi Bendrijos teisės aktuose nustatytų taisyklių, skirtų pašalinti žmonėms ar gyvūnams keliančius rizikos veiksnius.

5. Kompetentinga institucija turi imtis atitinkamų priemonių, jeigu nustato, kad lydintys įrašai, dokumentai ar kita informacija neatitinka tikrosios situacijos gyvūnų kilmės įmonėje ar realių aplinkybių, susijusių su gyvūnais, arba jais siekiama sąmoningai suklaidinti oficialiai paskirtą veterinarijos gydytoją. Kompetentinga institucija turi imtis priemonių prieš maisto tvarkymo subjektą, atsakingą už gyvūnų kilmės ūkį, ar bet kurį kitą susijusį asmenį, ypač atlikdama papildomą kontrolę. Maisto tvarkymo subjektas, atsakingas už gyvūnų kilmės ūkį, ar bet kuris kitas susijęs asmuo turi padengti tokios papildomos kontrolės išlaidas.

1. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi patikrinti, ar maisto tvarkymo subjektas laikosi savo įsipareigojimų pagal Reglamentą (EB) Nr. 853/2004, siekdamas užtikrinti, kad skersti priimti gyvūnai, skirti vartoti žmonėms, būtų tinkamai paženklinti. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi užtikrinti, kad gyvūnai, kurių tapatybė negali būti tinkamai nustatoma, būtų papjauti atskirai nuo kitų gyvūnų ir paskelbti netinkamais vartoti žmonėms. Gyvūnų kilmės ūkyje turi būti atlikta oficiali kontrolė, jeigu oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas mano, kad tai būtina.

2. Jeigu yra esminių aplinkybių, susijusių su gyvūnų gerove, arkliai gali būti paskersti skerdykloje, net jei nebuvo pateikti nustatyti duomenys apie jų tapatybę. Tačiau tokia informacija turi būti pateikta prieš paskelbiant skerdeną netinkama vartoti žmonėms. Šie reikalavimai taip pat taikomi priverstiniam arklių skerdimui už skerdyklos ribų.

3. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi patikrinti, ar maisto tvarkymo subjektas laikosi savo įsipareigojimų pagal Reglamentą (EB) Nr. 853/2004, siekdamas užtikrinti, kad žmonėms vartoti skirti gyvūnai, kurių kailis, oda ar vilna skerdimo metu gali sukelti nepageidaujamą mėsos užkrėtimo pavojų, būtų skerdžiami tik juos nuvalius.

4. Gyvūnai, kurie serga ar turi ligos, kuri, tvarkant ar valgant mėsą, gali būti perduota kitiems gyvūnams ar žmonėms, požymių, arba gyvūnai, turintys klinikinių somatinių ligos ar išsekimo požymių, negali būti paskersti, o jų mėsa negali būti skirta vartoti žmonėms. Tokie gyvūnai turi būti papjauti atskirai nuo kitų gyvūnų taip, kad kiti gyvūnai ir skerdenos negalėtų būti apkrėsti, ir turi būti paskelbti netinkamais vartoti žmonėms.

5. Gyvūnų, kaip įtariama, sergančių, ar turinčių ligos, galinčios sukelti pavojų žmonių ar gyvūnų sveikatai, požymių, skerdimas turi būti atidėtas. Tokie gyvūnai turi būti prieš skerdimą išsamiai patikrinti, siekiant nustatyti ligos diagnozę. Be to, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas gali nuspręsti, kad be patikrinimo po skerdimo turi būti atlikta mėginių atranka ir laboratoriniai tyrimai. Prireikus gyvūnai turi būti paskersti atskirai arba įprasto skerdimo pabaigoje, imantis visų reikalingų priemonių, siekiant išvengti kitos mėsos užteršimo.

6. Gyvūnai, kuriuose esančių veterinarinių vaistinių priemonių kiekiai gali viršyti Bendrijos teisės aktuose nustatytas normas arba kuriuose yra draudžiamų medžiagų likučių, turi būti tvarkomi vadovaujantis Direktyva 96/23/EB.

7. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi nustatyti reikalavimus, pagal kuriuos jam (jai) prižiūrint gyvūnai turi būti tvarkomi vykdant konkrečios ligos, pavyzdžiui, bruceliozė ar tuberkuliozė arba gyvūnų ligų sukėlėjai (pavyzdžiui, salmonelės), kontrolės ar likvidavimo programą. Kompetentinga institucija turi nustatyti, kokiomis sąlygomis gali būti paskersti tokie gyvūnai. Šiuo būdu turi būti siekiama sumažinti kitų gyvūnų ir gyvūnų mėsos užkrėtimo pavojų.

8. Gyvūnai, pristatyti į skerdyklą paskersti, paprastai ten ir turi būti paskersti. Tačiau išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, esant rimtam skerdyklos įrengimų gedimui, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas gali suteikti leidimą tiesioginiam pervežimui į kitą skerdyklą.

1. Jeigu skerdimo ar pjaustymo metu nesilaikoma taisyklių dėl gyvūnų apsaugos, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi patikrinti, ar maisto tvarkymo subjektas nedelsdamas ėmėsi reikalingų priemonių ir užkerta kelią ligos pasikartojimui.

2. Siekdamas kovoti su pažeidimais, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi imtis tinkamų ir progresyvių priemonių, pradedant nuo konkrečių nurodymų ir baigiant daliniu ar visišku gamybos sustabdymu, atsižvelgiant į problemos pobūdį ir rimtumą.

3. Tam tikrais atvejais oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi pranešti kompetentingoms institucijoms apie problemas, susijusias su gyvūnų gerove.

4. Jeigu oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas nustato, kad nesilaikoma taisyklių dėl gyvūnų apsaugos juos pervežant, jis (ji) turi imtis visų reikalingų priemonių, vadovaudamasis atitinkamais Bendrijos teisės aktais.

5. Jeigu

a) oficialiai paskirtas padėjėjas atlieka gyvūnų gerovės patikrinimus pagal II ar IV skirsnį;

b) šių patikrinimų metu nustatoma, kad nesilaikoma taisyklių dėl gyvūnų apsaugos,

1. Mėsa turi būti paskelbta netinkama vartoti žmonėms, jeigu ji:

a) priklauso gyvūnams, nepatikrintiems prieš skerdimą, išskyrus sumedžiotus laukinius gyvūnus;

b) priklauso gyvūnams, kurių skerdienos dalys nebuvo patikrintos prieš skerdimą, išskyrus šiame reglamente ar Reglamente (EB) Nr. 853/2004 numatytus atvejus;

c) priklauso gyvūnams, mirusiems iki skerdimo, gimusiems negyviems, negimusiems arba paskerstiems jaunesniems nei septynių dienų amžiaus;

d) yra dūrimo vietos nuopjova;

e) gauta iš gyvūnų, užkrėstų gyvūnų ligomis, dėl kurių Tarybos direktyvos 2002/99/EB ( 7 ) I priede išvardytuose Sąjungos teisės aktuose nustatytos gyvūnų sveikatos taisyklės, išskyrus jei ji gauta laikantis tuose teisės aktuose nustatytų specialiųjų reikalavimų, nebent VI skirsnyje būtų nustatyta kitaip;

f) priklauso gyvūnams, sergantiems visuotinai išplitusia liga, pavyzdžiui, visuotinai išplitęs kraujo užkrėtimas, piemija, toksemija ar viremija;

g) neatitinka mikrobiologinių reikalavimų, numatytų Bendrijos teisės aktuose, siekiant nustatyti, ar maistas gali būti patiektas į rinką;

h) yra apkrėsta zooparazitais, išskyrus IV skirsnyje nurodytus atvejus;

i) i)) turi likučių ir teršalų, viršijančių Bendrijos teisės aktuose nustatytas normas. Viršijus atitinkamą lygį, tam tikrais atvejais turėtų būti atliekami papildomi tyrimai;

j) nepažeidžiant labiau specialių Bendrijos teisės aktų, priklauso gyvūnams ar skerdenoms, kuriuose yra likučių ar draudžiamų medžiagų, arba kuriuos auginant buvo panaudotos draudžiamos medžiagos;

k) susideda iš kepenų ir inkstų, priklausančių gyvūnams, vyresniems negu dveji metai ir kilusiems iš regionų, kurių aplinkoje pagal programas, patvirtintas vadovaujantis Direktyvos 96/23/EB 5 straipsniu, buvo nustatyti sunkieji metalai;

l) buvo neteisėtai apdorota kenksmingas medžiagas šalinančiomis medžiagomis;

m) buvo neteisėtai apdorota jonizuojančiais ar ultravioletiniais spinduliais;

n) turi svetimkūnių, išskyrus medžiagas, naudotas medžiojant laukinius gyvūnus;

o) viršija leidžiamą maksimalų radioaktyvumo lygį, nustatytą Bendrijos teisės aktuose;

p) turi patofiziologinių pakitimų, konsistencijos anomalijų, pasižymi nepakankamu kraujavimu, išskyrus laukinius gyvūnus, arba taip pat turi organoleptinių anomalijų, ypač stiprų lytinį kvapą;

q) priklauso išsekusiems gyvūnams;

r) turi konkrečių pavojingų medžiagų, išskyrus nustatytas Bendrijos teisės aktuose;

s) yra užteršta žemėmis, fekalijomis ar kitais teršalais;

t) susideda iš kraujo, galinčio sukelti pavojų visuomenės ar gyvūnų sveikatai dėl gyvūno, kuriam ji priklauso, sveikatos būklės arba užkrėtimo skerdimo metu;

u) įvertinus visą susijusią informaciją, oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo nuomone, gali kelti pavojų visuomenės ir gyvūnų sveikatai, arba dėl kurios nors kitos priežasties yra netinkama vartoti žmonėms.

2. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas gali nustatyti naudojimo reikalavimus dėl mėsos, gautos iš gyvūnų:

a) kurie buvo nedelsiant paskersti už skerdyklos ribų arba

b) jie yra iš pulkų, kurių mėsa bus apdorojama pagal Reglamento (EB) Nr. 2160/2003 II priedo E dalį prieš tiekiant ją rinkai.

1. kai vykdomos audito užduotys, oficialiai paskirti padėjėjai gali tik rinkti medžiagą apie geros higienos praktiką ir RVASVT sistema paremtas procedūras;

2. kai vykdomi patikrinimai prieš skerdimą ir gyvūnų gerovės patikrinimai, oficialiai paskirtiems padėjėjams gali būti leidžiama padėti atlikti tik praktines užduotis, kurios gali apimti išankstinę gyvūnų, turinčių anomalijų, atranką;

3. kai vykdomi patikrinimai po skerdimo, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi nuolat tikrinti oficialiai paskirtų padėjėjų darbą ir asmeniškai atlikti patikrinimą, jeigu gyvūnai buvo priverstinai paskersti už skerdyklos ribų.

1. Kompetentinga institucija turi užtikrinti, kad mažiausiai vienas veterinarijos gydytojas būtų:

a) skerdyklose atliekant tiek patikrinimus prieš skerdimą, tiek po skerdimo;

b) medžiojamų gyvūnų tvarkymo įmonėse atliekant patikrinimus po skerdimo.

2. Tačiau tam tikrose skerdyklose ir medžiojamų gyvūnų mėsos tvarkymo įmonėse, nurodytose remiantis rizikos analize ir pagal reikalavimus, nustatytus vadovaujantis 18 straipsnio 3 punktu, kompetentinga institucija gali pakoreguoti šių nuostatų taikymą. Tokiais atvejais:

a) Atliekant patikrinimą prieš skerdimą, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas gali skerdykloje ir nebūti, jeigu:

i) gyvūnų kilmės ūkyje oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas ar įgaliotasis veterinarijos gydytojas atliko patikrinimą prieš skerdimą, patikrino maisto grandinės pateiktą informaciją ir pranešė patikrinimo rezultatus skerdykloje esančiam oficialiai paskirtam padėjėjui,

ii) skerdykloje esantis oficialiai paskirtas padėjėjas įsitikino, kad, remiantis maisto grandinės pateikta informacija, nematyti problemų, susijusių su maisto sauga, ir bendra gyvūno sveikatos būklė bei gerovė yra patenkinama;

iii) oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas nuolat įsitikina, kad oficialiai paskirtas padėjėjas tinkamai atlieka tokius patikrinimus;

b) Atliekant patikrinimą po skerdimo, oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo gali skerdykloje nebūti visą laiką, jeigu:

i) oficialiai paskirtas padėjėjas atlieka patikrinimą po skerdimo ir atideda į šalį mėsą su anomalijomis ir kitą to paties gyvūno mėsą,

ii) oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas vėliau patikrina šią mėsą;

iii) atliktus veiksmus ir gautus rezultatus oficialiai paskirtas padėjėjas tinkamai įtvirtina dokumentuose, taip sudarydamas oficialiai paskirtam veterinarijos gydytojui galimybę įsitikinti, jog nustatyti reikalavimai nebuvo pažeisti.

3. 2 dalyje numatyti lankstumo atvejai negalioja:

a) priverstinai paskerstiems gyvūnams;

b) gyvūnams, kurie įtariami sergą liga ar yra tokios būklės, kuri gali kelti pavojų žmonių sveikatai;

c) galvijams iš bandų, jeigu oficialiai nepatvirtinta, kad jos neserga tuberkulioze;

d) galvijams, avims ir ožkoms iš bandų, jeigu oficialiai nepatvirtinta, kad jos neserga brucelioze;

e) pasireiškus gyvūnų ligų, dėl kurių Sąjungos teisės aktuose nustatytos gyvūnų sveikatos taisyklės, protrūkiui. Tai taikoma gyvūnams, imliems konkrečiai svarstomai ligai, ir kurie yra iš atitinkamo regiono, kaip nurodyta Tarybos direktyvos 64/432/EEB ( 8 ) 2 straipsnyje;

f) kai reikalinga griežtesnė kontrolė, siekiant atsižvelgti į kylančias ligas ir ypač OIE sąraše nurodytas ligas.

4. Kompetentinga institucija turi užtikrinti, kad, ruošiant mėsą, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas ar oficialiai paskirtas padėjėjas būtų mėsos pjaustymo įmonėse tokiu dažnumu, kurio pakaktų siekiant įgyvendinti šio reglamento uždavinius.

a) Jeigu nustatoma, kad įmonė mažiausiai 12 mėnesių vadovavosi gerąja higienos patirtimi pagal šio reglamento 4 straipsnio 4 dalį ir RVASVT sistemą, kompetentinga institucija įmonės darbuotojams gali suteikti leidimą atlikti oficialiai paskirtų padėjėjų užduotis. Šis leidimas gali būti suteiktas tik tuo atveju, jei įmonės darbuotojai oficialiai paskirtų padėjėjų užduotims atlikti yra parengti kompetentingai institucijai priimtinu būdu – taip pat, kaip ir pastarieji. Šiuos darbuotojus turi prižiūrėti, jiems vadovauti ir už juos atsakyti oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas. Šiomis aplinkybėmis oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas dalyvauja patikrinimuose prieš skerdimą ir po skerdimo, prižiūri, kaip vykdoma ši veikla, ir reguliariai atlieka veiklos patikrinimus siekdamas užtikrinti, kad skerdyklos darbuotojų veikla atitiktų kompetentingos institucijos nustatytus specialiuosius reikalavimus, bei įformina šio veiklos patikrinimo rezultatus. Jeigu šių darbuotojų veikla turi neigiamo poveikio įmonės higienos lygiui, jeigu jie netinkamai atlieka užduotis arba jei kompetentinga institucija mano, kad jų vykdoma veikla yra apskritai netinkama, tokie darbuotojai pakeičiami oficialiai paskirtais padėjėjais.

b) Valstybės narės kompetentinga institucija iš esmės ir atsižvelgdama į konkretų atvejį nusprendžia, ar leisti taikyti pirmiau aprašytą sistemą. Jeigu valstybė narė priima principinį sprendimą šios sistemos naudai, ji praneša Komisijai apie savo sprendimą ir su juo susijusias aplinkybes. Šios sistemos naudojimas yra neprivalomas šią sistemą taikančios valstybės narės maisto tvarkymo subjektui. Kompetentinga institucija neverčia maisto tvarkymo subjektų įdiegti pirmiau aprašytą sistemą. Jeigu kompetentinga institucija neįtikinama, kad maisto tvarkymo subjektas laikosi nustatytų reikalavimų, toje įmonėje sistema neįdiegiama. Siekdama tai įvertinti, kompetentinga institucija įvertina gamybą ir patikrinimo įrašus, įmonėje atliktos veiklos pobūdį, reikalavimų laikymąsi praeityje, profesines skerdyklos darbuotojų žinias, profesinį požiūrį ir atsakomybės už maisto saugą suvokimą bei bet kokią kitą susijusią informaciją.

1. Kompetentinga institucija gali paskirti oficialiai paskirtais veterinarijos gydytojais tik tuos veterinarijos gydytojus, kurie išlaikė testą, parengtą laikantis 2 dalies reikalavimų.

2. Šį testą turi parengti kompetentinga institucija. Testas turi leisti nustatyti, ar veterinarijos gydytojo žinios apie toliau nurodytus dalykus yra pakankamos, atsižvelgiant į jo (jos) išsilavinimą ir kvalifikaciją:

a) nacionalinius ir Bendrijos teisės aktus, reglamentuojančius veterinarinius visuomenės sveikatos, maisto saugos, gyvūnų sveikatos, gyvūnų gerovės ir medikamentų klausimus;

b) bendrosios žemės ūkio politikos principus, rinkos priemones, eksporto kompensacijas ir kovą su apgaulėmis, taip pat pasauliniu mastu (PPO, SPS, Codex Alimentarius, OIE);

c) maisto apdorojimo ir maisto technologijos principus;

d) geros gamybos praktikos ir kokybės valdymo principus, koncepcijas ir metodus;

e) derliaus kokybės valdymą (gerą ūkininkavimo praktiką);

f) maisto produktų higienos skatinimą ir taikymą, maisto produktų saugą (gerą ūkininkavimo praktiką);

g) rizikos analizės principus, koncepcijas ir metodus;

h) RVASVT sistemos principus, koncepcijas ir metodus, RVASVT sistemos naudojimą visoje maisto grandinėje;

i) žmonių sveikatai maisto sukelto pavojaus prevenciją ir kontrolę;

j) infekcijų ir apsinuodijimų dinamiką tarp gyventojų;

k) diagnostinę epidemiologiją;

l) monitoringo ir priežiūros sistemas;

m) maisto saugos valdymo sistemų auditavimą ir priežiūros įvertinimą;

n) modernių tyrimo metodų principus ir diagnostinį pritaikymą;

o) informacines ir komunikacijų technologijas, susijusias su visuomenės sveikatos veterinariniais aspektais;

p) duomenų tvarkymą ir biostatistiką;

q) maisto sukeltų žmonių ligų protrūkių tyrimą;

r) atitinkamus klausimus, susijusius su USE;

s) gyvūnų gerovę auginimo, transportavimo ir skerdimo etapuose;

t) su maisto gamyba susijusius aplinkos klausimus, įskaitant atliekų tvarkymą;

u) atsargumo principą ir vartotojų skundus;

v) darbuotojų, dirbančių gamyboje, apmokymus.

3. Veterinarijos gydytojas turi būti tinkamas bendradarbiauti daugelyje mokslo sričių.

4. Be to, prieš pradėdamas dirbti savarankiškai, bandomuoju laikotarpiu kiekvienas oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi baigti mažiausiai 200 valandų trukmės praktinius kursus. Per šį laikotarpį stažuotojas turi dirbti skerdyklose, mėsos pjaustymo įmonėse, šviežios mėsos tikrinimo postuose ir ūkiuose prižiūrimas esančių oficialiai paskirtų veterinarijos gydytojų. Ypač kursai turi būti skirti maisto saugos valdymo sistemų auditavimui.

5. Siekdamas nuolat atnaujinti savo žinias ir neatsilikti nuo pažangiausių technologijų, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi dalyvauti tęstiniuose mokymuose ir susipažinti su profesine literatūra. Jeigu gali, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi dalyvauti kasmetiniuose tęstiniuose mokymuose.

6. Veterinarijos gydytojai, paskirti oficialiai paskirtais veterinarijos gydytojais, turi tinkamai išmanyti 2 dalyje nurodytus dalykus. Prireikus jie turi įgyti šias žinias dalyvaudami tęstiniuose mokymuose. Šiuo atžvilgiu kompetentinga institucija turi imtis atitinkamų priemonių.

7. Nepaisydamos 1–6 dalių, valstybės narės gali nustatyti specialias taisykles, skirtas oficialiai paskirtiems veterinarams, dirbantiems ne visą darbo dieną ir atsakingiems už mažų įmonių patikrinimą.

1. Kompetentinga institucija gali paskirti oficialiai paskirtais padėjėjais tik asmenis, kurie, laikydamiesi atitinkamų reikalavimų, buvo apmokyti ir išlaikė testą.

2. Kompetentinga institucija turi pasirengti tokiems testams. Norėdami gauti teisę laikyti šiuos testus, kandidatai turi įrodyti, kad jie baigė tokius mokymus:

a) mažiausiai 500 valandų trukmės teorinius mokymus ir mažiausiai 400 valandų trukmės praktinius mokymus, apimančius 5 dalyje nurodytas sritis;

b) papildomus mokymus, leidžiančius oficialiai paskirtiems padėjėjams kompetentingai atlikti savo pareigas.

3. 2 straipsnio a punkte nurodyti praktiniai mokymai turi vykti skerdyklose ir mėsos pjaustymo įmonėse, prižiūrint oficialiai paskirtam veterinarijos gydytojui, bei ūkiuose ir kitose panašiose įmonėse.

4. Kursai ir testai turi būti iš esmės skirti tik žaliai mėsai ir paukštienai. Tačiau asmenys, baigę vienos iš pirmiau nurodytų kategorijų kursus ir išlaikę atitinkamą testą, turi teisę į sutrumpintus antrosios kategorijos kursus, po kurių jie gali laikyti atitinkamą testą. Kursai ir testas turi apimti laukinius gyvūnus, ūkiuose auginamus laukinius gyvūnus ir prireikus kiškieną.

5. Oficialiai paskirtų padėjėjų mokymai turi apimti toliau nurodytus dalykus, kurių žinojimą turi patvirtinti atitinkami testai:

a) susijusius su ūkiu:

i) teorinė dalis:

— žinios apie veiklos ūkyje organizavimą, gamybos metodus, tarptautinę prekybą ir t. t.,

— gera gyvulininkystės praktika,

— bazinės žinios apie ligas, ypač gyvūnų ligas (virusus, bakterijas, parazitus ir t. t.),

— ligų stebėsena, vaistų ir vakcinų naudojimas, likučių tyrimai,

— higiena ir sveikatos patikrinimas,

— gyvūnų gerovė ūkiuose ir transportuojant,

— aplinkos reikalavimai, taikomi pastatams, ūkiams, ir bendrieji aplinkos reikalavimai,

— atitinkami įstatymai ir kiti teisės norminiai aktai,

— vartotojų skundai ir kokybės kontrolė;

ii) praktinė dalis:

— vizitai į skirtingo pobūdžio ir skirtingas auginimo metodikas taikančius ūkius,

— vizitai į gamybos įmones,

— gyvūnų pakrovimo ir iškrovimo stebėjimas,

— laboratoriniai tyrimai,

— veterinariniai patikrinimai,

— dokumentai;

b) susijusius su skerdyklomis ir mėsos pjaustymo įmonėmis:

i) teorinė dalis:

— žinios apie mėsos pramonės organizavimą, gamybos metodus, tarptautinę prekybą ir skerdimo bei pjaustymo technologijas,

— bazinės žinios apie higieną ir gerą higienos praktiką, ypač pramoninę higieną, skerdimo, mėsos pjaustymo ir laikymo higieną, darbo higieną,

— RVASVT ir RVASVT sistema paremtų procedūrų auditas,

— gyvūnų gerovė juos iškraunant po transportavimo ir skerdykloje,

— bazinės žinios apie paskerstų gyvūnų anatomiją ir fiziologiją,

— bazinės žinios apie paskerstų gyvūnų patologiją,

— bazinės žinios apie paskerstų gyvūnų patologinę anatomiją,

— atitinkamos žinios apie USE ir kitas svarbias gyvūnų ligas ir gyvūnų ligų sukėlėjus,

— žinios apie šviežios mėsos skerdimo, patikrinimo, paruošimo, įvyniojimo, įpakavimo ir transportavimo metodus ir procedūras,

— bazinės žinios apie mikrobiologiją,

— patikrinimas prieš skerdimą,

— trichineliozės tyrimas,

— patikrinimas po skerdimo,

— administracinė veikla,

— žinios apie atitinkamus įstatymus ir kitus teisės norminius aktus,

— mėginių atrankos procedūra,

— klausimai, susiję su apgaulėmis;

ii) praktinė dalis:

— gyvūnų identifikavimas,

— amžiaus patikrinimas,

— paskerstų gyvūnų patikrinimas ir įvertinimas,

— patikrinimas skerdykloje po skerdimo,

— trichineliozės tyrimas,

— gyvūnų rūšių identifikavimas tiriant rūšiai būdingas gyvūno dalis,

— paskerstų gyvūnų pakitusių dalių identifikavimas ir komentavimas,

— higienos kontrolė, įskaitant geros higienos praktikos ir RVASVT sistema paremtų procedūrų auditą,

— patikrinimo prieš skerdimą rezultatų fiksavimas,

— mėginių atranka,

— mėsos atsekamumas,

— dokumentai.

6. Siekdamas nuolat atnaujinti savo žinias ir neatsilikti nuo pažangiausių technologijų, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi dalyvauti tęstiniuose mokymuose ir susipažinti su profesine literatūra. Jeigu gali, oficialiai paskirtas padėjėjas turi dalyvauti kasmetiniuose tęstiniuose mokymuose.

7. Asmenys, paskirti oficialiai paskirtais padėjėjais, turi tinkamai išmanyti 5 dalyje nurodytus dalykus. Prireikus jie turi įgyti šias žinias dalyvaudami tęstiniuose mokymuose. Šiuo atžvilgiu kompetentinga institucija turi imtis atitinkamų priemonių.

8. Jeigu oficialiai paskirti padėjėjai atlieka tik mėginių atranką ir trichineliozės tyrimus, kompetentinga institucija turi užtikrinti, tik kad jie būtų tinkamai apmokyti atlikti šias užduotis.

1. vizualinis galvos ir gerklės patikrinimas, retrofaringinių limfmazgių (Lnn retropharyngiales), burnos ir ryklės pjūvis ir patikrinimas, liežuvio palpacija; ►M4  ————— ◄

2. vizualinis plaučių, trachėjos ir stemplės patikrinimas, plaučių palpacija, bronchų bei tarpuplaučių limfmazgių (Lnn. bifucationes, eparteriales et mediastinales) pjūvis ir patikrinimas; trachėja ir pagrindinės bronchų atšakos turi būti atvertos išilgai, o plaučiai turi būti įpjauti užpakaliniame trečdalyje, statmenai jų pagrindinei ašiai; šie pjūviai nereikalingi, jeigu plaučiai netiekiami vartoti žmonėms;

3. vizualinis perikardo ir širdies patikrinimas, pastarąją įpjaunant išilgai, taip atveriant skilvelius ir perskiriant tarpskilvelines pertvaras;

4. vizualinis diafragmos patikrinimas;

5. vizualinis kepenų bei kepenų ir kasos limfmazgių (Lnn portales) patikrinimas, kepenų ir jų limfmazgių palpacija ir prireikus pjūvis;

6. vizualinis virškinamojo trakto, žarnų pasaitų, skrandžio ir žarnų pasaitų limfmazgių (Lnn. gastrici, mesenterici, craniales et caudales) patikrinimas, skrandžio ir žarnų pasaitų limfmazgių palpacija ir prireikus pjūvis;

7. vizualinis blužnies patikrinimas ir prireikus palpacija;

8. vizualinis inkstų patikrinimas, prireikus inkstų ir inkstų limfmazgių (Lnn. renales) pjūvis;

9. vizualinis pleuros ir pilvaplėvės patikrinimas;

10. vizualinis bambos srities ir sąnarių patikrinimas; esant abejonėms turi būti įpjauta bambos sritis ir atverti sąnariai bei ištirtas sinovinis skystis.

1. vizualinis galvos ir gerklės patikrinimas, viršutinio žandikaulio, retrofaringinių ir paausinių limfmazgių (Lnn retropharyngiales, mandibulares et parotodei) pjūvis ir patikrinimas, išorinių raumenų patikrinimas, padarant juose du pjūvius, lygiagrečius apatiniam žandikauliui, ir vidinių raumenų (vidinių Musculi pterygoidei), įpjaunamų išilgai vienai plokštumai, patikrinimas; liežuvis turi būti atlaisvintas, siekiant atlikti išsamų burnos ir ryklės patikrinimą, bei vizualiai patikrintas ir palpuojamas; ►M4  ————— ◄

2. vizualinis trachėjos ir stemplės patikrinimas, vizualinis plaučių patikrinimas ir palpacija, bronchų bei tarpuplaučių limfmazgių (Lnn. bifucationes, eparteriales et mediastinales) pjūvis ir patikrinimas; trachėja ir pagrindinės bronchų atšakos turi būti atvertos išilgai, o plaučiai turi būti įpjauti užpakaliniame trečdalyje statmenai jų pagrindinei ašiai; šie pjūviai nereikalingi, jeigu plaučiai netiekiami vartoti žmonėms;

3. vizualinis perikardo ir širdies patikrinimas, pastarąją įpjaunant išilgai, taip atveriant skilvelius ir perskiriant tarpskilvelines pertvaras;

4. vizualinis diafragmos patikrinimas;

5. vizualinis kepenų bei kepenų ir kasos limfmazgių (Lnn portales) patikrinimas, kepenų skrandinio paviršiaus ir kandalinės skilties pagrindo pjūvis, siekiant ištirti tulžies pūslę;

6. vizualinis virškinamojo trakto, žarnų pasaito, skrandžio ir žarnų pasaito limfmazgių (Lnn. gastrici, mesenterici, craniales et caudales) patikrinimas, skrandžio ir žarnų pasaitų limfmazgių palpacija ir prireikus pjūvis;

7. vizualinis blužnies patikrinimas ir prireikus palpacija;

8. vizualinis inkstų patikrinimas, prireikus inkstų ir inkstų limfmazgių (Lnn. renales) pjūvis;

9. vizualinis pleuros ir pilvaplėvės patikrinimas;

10. vizualinis genitalijų patikrinimas, išskyrus penį, jeigu jis jau buvo pašalintas;

11. vizualinis tešmens ir jo limfmazgių (Lnn. supramammarii) patikrinimas ir prireikus palpacija bei pjūvis; ilgu, giliu pjūviu iki pieno sultis išskiriančio sinuso (sinus lactiferes) turi būti atverta kiekviena karvių tešmens pusė ir turi būti įpjauti tešmens limfmazgiai, išskyrus tuos atvejus, kai tešmuo netiekiamas vartoti žmonėms.

1. vizualinis galvos patikrinimas po odos nulupimo ir abejojant gerklės, burnos, liežuvio ir retrofaringinių bei paausinių limfmazgių patikrinimas; jeigu kompetentinga institucija gali užtikrinti, kad galva, įskaitant liežuvį ir smegenis, nebus tiekiama vartoti žmonėms, šie patikrinimai, nepažeidžiant gyvūnų sveikatos taisyklių, yra nereikalingi;

2. vizualinis plaučių, trachėjos ir stemplės patikrinimas, plaučių, bronchų bei tarpuplaučių limfmazgių (Lnn. bifucationes, eparteriales et mediastinales) palpacija; abejojant šie organai ir limfmazgiai turi būti įpjauti ir ištirti;

3. vizualinis perikardo ir širdies patikrinimas; abejojant širdis turi būti įpjauta ir ištirta;

4. vizualinis diafragmos patikrinimas;

5. vizualinis kepenų bei kepenų ir kasos limfmazgių patikrinimas (Lnn portales), kepenų ir jų limfmazgių palpacija, prireikus pjūvis; kepenų skrandinio paviršiaus pjūvis, siekiant ištirti tulžies pūslę;

6. vizualinis virškinamojo trakto, žarnų pasaitų, skrandžio ir žarnų pasaitų limfmazgių (Lnn. gastrici, mesenterici, craniales et caudales) patikrinimas;

7. vizualinis blužnies patikrinimas ir prireikus palpacija;

8. vizualinis inkstų patikrinimas, prireikus inkstų ir inkstų limfmazgių pjūvis (Lnn. renales);

9. vizualinis pleuros ir pilvaplėvės patikrinimas;

10. vizualinis genitalijų patikrinimas, išskyrus penį, jeigu jis jau buvo pašalintas;

11. vizualinis tešmens ir jo limfmazgių patikrinimas;

12. vizualinis jaunų gyvūnų bambos srities ir sąnarių patikrinimas; abejojant turi būti įpjauta bambos sritis ir atverti sąnariai bei ištirtas sinovinis skystis.

1. vizualinis galvos ir, atlaisvinus liežuvį, gerklės patikrinimas, viršutinio žandikaulio, retrofaringinių ir paausinių limfmazgių (Lnn retropharyngiales, mandibulares et parotodei) palpacija ir prireikus pjūvis; liežuvis turi būti atlaisvintas siekiant atlikti išsamų burnos ir ryklės patikrinimą bei vizualiai patikrintas ir palpuojamas; ►M4  ————— ◄

2. vizualinis plaučių, trachėjos ir stemplės patikrinimas, plaučių palpacija, bronchų bei tarpuplaučių limfmazgių (Lnn. bifucationes, eparteriales et mediastinales) palpacija ir prireikus pjūvis; trachėja ir pagrindinės bronchų atšakos turi būti atvertos išilgai, o plaučiai turi būti įpjauti užpakaliniame trečdalyje statmenai jų pagrindinei ašiai; šie pjūviai nereikalingi, jeigu plaučiai netiekiami vartoti žmonėms;

3. vizualinis perikardo ir širdies patikrinimas, pastarąją įpjaunant išilgai, taip atveriant skilvelius ir perskiriant tarpskilvelines pertvaras;

4. vizualinis diafragmos patikrinimas;

5. vizualinis kepenų bei kepenų ir kasos limfmazgių (Lnn portales) patikrinimas, palpacija ir prireikus pjūvis;

6. vizualinis virškinamojo trakto, žarnų pasaitų, skrandžio ir žarnų pasaitų limfmazgių (Lnn. gastrici, mesenterici, craniales et caudales) patikrinimas, prireikus skrandžio ir žarnų pasaitų limfmazgių pjūvis;

7. vizualinis blužnies patikrinimas ir prireikus palpacija;

8. vizualinis inkstų patikrinimas, prireikus inkstų ir inkstų limfmazgių (Lnn. renales) pjūvis;

9. vizualinis pleuros ir pilvaplėvės patikrinimas;

10. vizualinis eržilų genitalijų, išskyrus penį, jeigu jis jau buvo pašalintas, ir kumelių genitalijų patikrinimas;

11. vizualinis tešmens ir jo limfmazgių (Lnn. supramammarii) patikrinimas ir prireikus tešmens limfmazgių pjūvis;

12. vizualinis jaunų gyvūnų bambos srities ir sąnarių patikrinimas ir palpacija; abejojant turi būti įpjauta bambos sritis ir atverti sąnariai bei ištirtas sinovinis skystis;

13. visų širmų arklių patikrinimas, patikrinant raumenis ir pečių limfmazgius (Lnn. subrhomboidei) po mentikaulio kremzle, atlaisvinus vieno peties raiščius, ir taip siekiant išsiaiškinti, ar jie neserga melanizmu ir melanoma; inkstai turi būti atverti ir ištirti padarant pjūvį per visą inkstą.

1. Kompetentinga institucija gali nuspręsti, kad skirtos paskersti kiaulės prieš skerdimą turi būti patikrintos kilmės ūkyje. Šiuo atveju leidimas paskersti kiaulių bandą iš ūkio gali būti duotas, jeigu:

a) jas lydi X skyriaus A dalyje numatytas veterinarijos sertifikatas;

b) laikomasi 2–5 dalyse numatytų reikalavimų.

2. Patikrinimas prieš skerdimą gyvūnų kilmės ūkyje apima:

a) ūkyje esančių įrašų ar dokumentų, įskaitant maisto grandinės pateiktą informaciją, patikrinimą;

b) kiaulių patikrinimą, siekiant nustatyti, ar:

i) jos serga ar turi ligos, kuri, tvarkant ar valgant mėsą, gali būti perduota kitiems gyvūnams ar žmonėms, požymių, arba jų individualus ar bendras elgesys rodo, kad jos gali susirgti tokia liga,

ii) jų bendras elgesys yra neramus arba jos turi ligos požymių, galinčių padaryti mėsą netinkama vartoti žmonėms;

iii) yra įrodymų ar priežasčių įtarti, kad jose yra cheminių medžiagų likučių, viršijančių Bendrijos teisės aktuose nustatytas normas, arba draudžiamų medžiagų.

3. Patikrinimą prieš skerdimą oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas ar įgaliotasis veterinarijos gydytojas turi atlikti ūkyje. Kiaulės turi būti tiesiogiai pateiktos skerdimui ir nesumaišytos su kitomis kiaulėmis.

4. Skerdykloje atliekamas patikrinimas prieš skerdimą turi apimti tik:

a) gyvūnų tapatybės patikrinimą;

b) patikrinimą, siekiant išsiaiškinti, ar buvo laikomasi gyvūno gerovę reglamentuojančių taisyklių ir ar yra kokių nors požymių, galinčių kelti pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai. Šį patikrinimą gali atlikti oficialiai paskirtas padėjėjas.

5. Kai kiaulės nepaskerdžiamos per tris dienas nuo 1 straipsnio a punkte numatyto veterinarinio sertifikato išdavimo:

a) jos turi būti patikrintos pakartotinai, ir turi būti išduotas naujas veterinarinis sertifikatas, išduodant naują veterinarinį sertifikatą, jeigu kiaulės nebuvo išgabentos iš kilmės ūkio į skerdyklą;

b) leidimas paskersti gali būti suteiktas įvertinus vėlavimo priežastis, jeigu kiaulės yra jau pakeliui į skerdyklą arba skerdykloje, tačiau su sąlyga, kad kiaulės būtų iš naujo patikrintos prieš skerdimą.

1. Kiaulienos skerdenų ir skerdienos dalių patikrinimams po skerdimo turi būti taikomos šios procedūros:

a) vizualinis galvos ir gerklės patikrinimas; vizualinis burnos, ryklės ir liežuvio patikrinimas;

b) vizualinis plaučių, trachėjos ir stemplės patikrinimas;

c) vizualinis perikardo ir širdies patikrinimas;

d) vizualinis diafragmos patikrinimas;

e) vizualinis kepenų ir kepenų bei kasos limfmazgių (Lnn. portales) patikrinimas;

f) vizualinis virškinamojo trakto, žarnų pasaitų, skrandžio ir žarnų pasaitų limfmazgių (Lnn. gastrici, mesenterici, craniales et caudales) patikrinimas;

g) vizualinis blužnies patikrinimas;

h) vizualinis inkstų patikrinimas;

i) vizualinis pleuros ir pilvaplėvės patikrinimas;

j) vizualinis genitalijų patikrinimas, išskyrus penį, jeigu jis jau buvo pašalintas;

k) vizualinis tešmens ir jo limfmazgių patikrinimas (Lnn. supramammarii);

l) vizualinis jaunų gyvūnų bambos srities ir sąnarių patikrinimas.

2. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas atlieka papildomas patikrinimo po skerdimo procedūras, skerdenoje ir skerdienoje atlikdamas pjūvį ir palpaciją, jeigu jo nuomone, vienas iš toliau nurodytų veiksnių rodo galimą pavojų visuomenės sveikatai, gyvūnų sveikatai arba gyvūnų gerovei:

a) maisto grandinės informacijos patikrinimai ir analizė, atlikti pagal I skirsnio II skyriaus A dalies nuostatas;

b) patikrinimo prieš skerdimą, atlikto pagal I skirsnio II skyriaus B dalies ir šio skyriaus A dalies nuostatas, išvados;

c) pagal I skirsnio II skyriaus C dalį atlikto vertinimo, ar laikomasi gyvūnų gerovės taisyklių, rezultatai;

d) patikrinimo po skerdimo, atlikto pagal I skirsnio II skyriaus D dalį ir šios dalies 1 punktą, išvados;

e) papildomi epidemiologiniai duomenys ar kiti duomenys, gauti iš gyvūnų kilmės ūkio.

3. Atsižvelgiant į nustatytą riziką, 2 punkte nurodytas papildomas procedūras po skerdimo gali sudaryti:

a) viršutinio žandikaulio limfmazgių (Lnn. mandibulares) pjūvis ir patikrinimas;

b) plaučių, bronchų bei tarpuplaučių limfmazgių (Lnn. bifurcationes, eparteriales et mediastinales) palpacija. Trachėja ir pagrindinės bronchų atšakos turi būti atvertos išilgai, o plaučiai turi būti įpjauti užpakaliniame trečdalyje statmenai jų pagrindinei ašiai; tie pjūviai nereikalingi, jeigu plaučiai netiekiami vartoti žmonėms;

c) išilginis širdies pjūvis, siekiant atverti skilvelius ir perskirti tarpskilvelines pertvaras;

d) kepenų ir jų limfmazgių palpacija;

e) skrandžio ir žarnų pasaitų limfmazgių palpacija ir prireikus pjūvis;

f) blužnies palpacija;

g) inkstų ir inkstų limfmazgių (Lnn. renales) pjūvis;

h) tešmens limfmazgių pjūvis;

i) jaunų gyvūnų bambos srities ir sąnarių palpacija ir prireikus pjūvis bambos srityje ir sąnarių atvėrimas.

1. Kompetentinga institucija gali nuspręsti, kad paskersti skirta paukštiena prieš skerdimą turi būti patikrinta kilmės ūkyje. Šiuo atveju leidimas paskersti paukščių pulką iš ūkio gali būti duotas, jeigu:

a) jas lydi X skyriaus A dalyje numatytas veterinarijos sertifikatas;

b) laikomasi 2–5 dalyse numatytų reikalavimų.

2. Patikrinimas prieš skerdimą gyvūnų kilmės ūkyje apima:

a) ūkyje esančių įrašų ar dokumentų, įskaitant maisto grandinės pateiktą informaciją, patikrinimą;

b) paukštienos patikrinimą, siekiant nustatyti, ar paukščiai:

i) serga ar turi ligos, kuri, tvarkant ar valgant mėsą, gali būti perduota kitiems gyvūnams ar žmonėms, požymių, arba jų elgesys rodo, kad jie gali susirgti tokia liga,

ii) jų bendras elgesys yra neramus arba jie turi ligos požymių, galinčių padaryti mėsą netinkama vartoti žmonėms;

iii) yra įrodymų ar priežasčių įtarti, kad joje yra cheminių medžiagų likučių, viršijančių Bendrijos teisės aktuose nustatytas normas, arba draudžiamų medžiagų.

3. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas ar įgaliotasis veterinarijos gydytojas turi atlikti ūkyje patikrinimą prieš skerdimą.

4. Skerdykloje atliekamas patikrinimas prieš skerdimą turi apimti tik:

a) gyvūnų tapatybės patikrinimą;

b) patikrinimą, siekiant išsiaiškinti, ar buvo laikomasi gyvūno gerovę reglamentuojančių taisyklių ir ar yra kokių nors požymių, galinčių kelti pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai. Šį patikrinimą gali atlikti oficialiai paskirtas padėjėjas.

5. Kai paukščiai nepaskerdžiami per tris dienas nuo 1 straipsnio a punkte numatyto veterinarinio sertifikato:

a) jie turi būti patikrinti pakartotinai, ir turi būti išduotas naujas veterinarinis sertifikatas, jeigu paukščių pulkas nebuvo išgabentas iš kilmės ūkio į skerdyklą;

b) leidimas paskersti gali būti suteiktas įvertinus vėlavimo priežastis, jeigu paukščių pulkas jau yra pakeliui į skerdyklą arba skerdykloje, tačiau su sąlyga, kad paukščiai būtų iš naujo patikrinti.

6. Jeigu patikrinimas prieš skerdimą nebuvo atliktas ūkyje, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi patikrinti paukščių pulką skerdykloje.

7. Jeigu tarp paukščių pastebimi klinikiniai ligos simptomai, jų skerdenų žmonėms negalima vartoti. Tačiau jeigu imamasi atsargumo priemonių, siekiant užkirsti kelią ligas sukeliančių organizmų išplitimui, šie paukščiai gali būti papjauti skerdimo linijoje po įprasto skerdimo, iškart po paukščių papjovimo išvalant bei dezinfekuojant skerdyklos patalpas.

8. Kai paukštiena auginama kepenėlių pašteto („foie gras“) gamybai ir kai kilmės ūkyje paskersta paukštiena buvo pavėluotai išdarinėta, patikrinimas prieš skerdimą turi būti atliktas vadovaujantis 2 ir 3 dalimis. Neišdarinėtas skerdenas į skerdyklą ar pjaustymo įmonę turi lydėti C dalyje pateiktą pavyzdį atitinkantis sertifikatas.

1. Visi paukščiai turi būti patikrinti po skerdimo vadovaujantis I ir III skirsniais. Be to, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi asmeniškai atlikti šiuos patikrinimus:

a) kasdienį tipiško paukščių mėginio vidaus organų ir kūno ertmių patikrinimą;

b) išsamų atsitiktinės atrankos būdu iš kiekvienos tos pačios kilmės paukščių partijos atrinktų paukščių dalių ar visų paukščių, paskelbtų netinkamais vartoti žmonėms, mėginių patikrinimą, atlikus patikrinimą po skerdimo;

c) bet kokius kitus tyrimus, jeigu yra priežasčių įtarti, kad konkrečių paukščių mėsa galėtų būti netinkama vartoti žmonėms.

2. Kai paukštiena auginama kepenėlių pašteto („foie gras“) gamybai ir kai kilmės ūkyje gauta paukštiena buvo pavėluotai išdarinėta, atliekant patikrinimą po skerdimo taip pat turi būti patikrintas ir skerdenas lydintis sertifikatas. Jeigu tokios skerdenos iš ūkio į pjaustymo įmonę gabenamos tiesiogiai, patikrinimas po skerdimo turi būti atliktas toje pjaustymo įmonėje.

1. Patikrinimas prieš skerdimą gali būti atliktas gyvūnų kilmės ūkyje, jeigu laikomasi Reglamento (EB) Nr. 853/2004 II priedo III skirsnio reikalavimų. Šiuo atveju patikrinimą prieš skerdimą turi atlikti oficialiai paskirtas ar įgaliotasis veterinarijos gydytojas.

2. Patikrinimas prieš skerdimą ūkyje turi apimti ūkyje esančių įrašų ar dokumentų, įskaitant maisto grandinės pateiktą informaciją, patikrinimą.

3. Jeigu patikrinimas prieš skerdimą atliekamas likus ne daugiau trims dienoms iki gyvūnų atvykimo į skerdyklą ir gyvūnai į skerdyklą pristatomi gyvi, patikrinimas prieš skerdimą skerdykloje turi apimti tik:

a) gyvūnų tapatybės patikrinimą;

b) patikrinimą, siekiant išsiaiškinti, ar buvo laikomasi gyvūno gerovę reglamentuojančių taisyklių ir ar yra kokių nors požymių, galinčių kelti pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai.

4. Ūkyje patikrinti gyvi gyvūnai turi turėti X skyriaus A dalyje pateiktą pavyzdį atitinkantį sertifikatą. Ūkyje patikrinti ir paskersti gyvūnai turi turėti X skyriaus B dalyje pateiktą pavyzdį atitinkantį sertifikatą. Pagal Reglamento (EB) Nr. 853/2004 III priedo III skirsnio 3a dalį ūkyje patikrinti ir paskersti gyvūnai turi turėti X skyriaus C dalyje pateiktą pavyzdį atitinkantį sertifikatą.

5. Kai kompetentinga institucija leidžia maisto tvarkymo subjektui tvirtinti, kad gyvūnai paskersti ir kraujas nuleistas pagal nustatytus reikalavimus, valstybinis veterinarijos gydytojas arba patvirtintas veterinarijos gydytojas reguliariai tikrina asmenų, kurie skerdžia gyvūnus ir nuleidžia kraują, veiklą.

1. Šis patikrinimas turi apimti palpaciją ir prireikus tų gyvūno dalių pjūvį, kurios pakito arba kelia kokių nors įtarimų.

2. Nurodytos patikrinimo po skerdimo procedūros, skirtos galvijams, avims, naminėms kiaulėms ir paukščiams, turi būti taikomos atitinkamoms ūkyje auginamoms gyvūnų rūšims.

3. Jeigu gyvūnai buvo paskersti ūkyje, skerdykloje esantis oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi patikrinti juos lydintį sertifikatą.

1. Laukiniai gyvūnai turi būti patikrinti kiek įmanoma greičiau po jų priėmimo laukinių gyvūnų mėsos tvarkymo įmonėje.

2. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi atsižvelgti į deklaraciją arba informaciją, kurią pateikė gyvūno medžioklėje dalyvavęs specialiai apmokytas asmuo, vadovaudamasis Reglamentu (EB) Nr. 853/2004.

2a. Valstybinis veterinarijos gydytojas turi patikrinti, kad sveikatos sertifikatas atitiktų sertifikato formą, nurodytą Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 636/2014 ( 9 ) priede, arba kad pareiškimas (-ai), pateikiamas gabenant stambiųjų laukinių medžiojamųjų gyvūnų su kailiu siuntą į medžiojamųjų gyvūnų tvarkymo įmones iš kitos valstybės narės teritorijos, atitiktų Reglamento (EB) Nr. 853/2004 III priedo IV skirsnio II skyriaus 8 punkto b dalį. Valstybinis veterinarijos gydytojas turi atsižvelgti į to sertifikato arba pareiškimo (-ų) turinį.

3. Patikrinimo po skerdimo metu oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi atlikti:

a) vizualinį skerdenos, jos ertmių ir tam tikrais atvejais organų patikrinimą, siekdamas:

i) nustatyti bet kokias kilusias ne dėl medžioklės anomalijas. Šiuo tikslu diagnozė gali būti paremta bet kokia informacija apie gyvūno elgesį prieš jį sumedžiojant, kurią pateikė specialiai apmokytas asmuo.

ii) patikrinti, ar mirtį galėjo sukelti kitos priežastys, o ne medžioklė.

b) organoleptinių anomalijų ištyrimą;

c) tam tikrais atvejais organų palpaciją;

d) atrinktų likučių, nesusijusių su medžiokle, įskaitant aplinkos teršalų, mėginių analizę, jeigu yra rimtų priežasčių įtarti likučių ar teršalų buvimą. Jeigu remiantis tokiais įtarimais atliekamas išsamesnis patikrinimas, prieš įvertindamas visus konkrečioje medžioklėje užmuštus gyvūnus ar jų dalis, įtariamų dėl anomalijų, veterinarijos gydytojas turi palaukti, kol bus baigtas šis patikrinimas;

e) požymių, liudijančių, kad mėsa kelia pavojų sveikatai, ištyrimas, įskaitant:

i) medžiotojo praneštą neįprastą elgesį ar neramią bendrą gyvų gyvūnų būklę,

ii) bendrai paplitusius auglius ar abscesus, aptinkamus įvairiuose vidaus organuose ir raumenyse,

iii) artritą, orchitą, patologinius pakitimus kepenyse ir blužnyje, žarnyno ar bambos srities uždegimą,

iv) svetimkūnius, atsiradusius kūno ertmėse, skrandyje, žarnyne ar šlapime ne dėl medžioklės proceso, jeigu pleura ir pilvaplėvė yra išblukusios (likus atitinkamiems vidaus organams),

v) parazitus,

vi) didelio kiekio dujų susikaupimą virškinamajame trakte, jeigu vidaus organai yra išblukę (likus atitinkamiems vidaus organams),

vii) reikšmingas spalvos, konsistencijos arba raumenų audinio ar organų kvapo anomalijas,

viii) senus, atvirus kaulų lūžius,

ix) išsekimą ir (arba) bendrą ar lokalią edemą,

x) neseniai įvykusią pleuros ir pilvaplėvės adheziją;

xi) kitus aiškius, reikšmingus pakitimus, pavyzdžiui, puvimas.

4. Jeigu to reikalauja oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas, stuburas ir galva turi būti perskirti išilgai.

5. Jeigu smulkūs laukiniai gyvūnai nebuvo išdarinėti iškart po sumedžiojimo, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi atlikti tipiškų iš ten pat sumedžiotų gyvūnų atrinktų mėginių patikrinimą po skerdimo. Jeigu patikrinimo metu diagnozuojama žmogui perduodama liga ar kuris nors iš 3 dalies e punkte nurodytų požymių, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi atlikti tolesnius visos partijos patikrinimus, siekdamas nustatyti, ar skerdenos turėtų būti paskelbtos netinkamomis vartoti žmonėms, ar kiekviena skerdena turėtų būti patikrinta atskirai.

6. Abejojant oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas gali padaryti kitus pjūvius ir patikrinti atitinkamas gyvūno dalis, siekdamas nustatyti galutinę diagnozę.

1. I ir IV skyriuose aprašytos patikrinimo po skerdimo procedūros atitinka minimalius cisticerkozės tyrimui, atliekamam vyresniems negu šešios savaitės galvijams ir kiaulėms, keliamus reikalavimus. Be to, gali būti atliekami specialūs kraujo tyrimai. Vyresniems negu šešios savaitės galvijams raumenų pjūvis atliekant patikrinimą po skerdimo yra neprivalomas, jeigu atliekamas specialus kraujo tyrimas. Ta pati nuostata galioja, jeigu vyresni negu šešios savaitės galvijai buvo išauginti ūkyje, kuris oficialiai paskelbtas nesantis cisticerkozės židiniu.

2. Cisticerkoze apkrėsta mėsa turi būti paskelbta netinkama vartoti žmonėms. Tačiau jeigu gyvūnas yra ne visas apkrėstas cisticerkoze, neapkrėstos dalys gali būti paskelbtos tinkamomis vartoti žmonėms po jų apdorojimo šaltose sąlygose.

1. Kiaulių (naminių kiaulių, ūkiuose auginamų laukinių kiaulių ir laukinių kiaulių), neskeltanagių ir kitų rūšių gyvūnų, imlių trichineliozei, skerdenos dėl trichineliozės turi būti ištirtos vadovaujantis galiojančiais Bendrijos teisės aktais, išskyrus atvejus, kai šiuose teisės aktuose pateiktos kitokios nuostatos.

2. Trichinelėmis apkrėsta mėsa turi būti paskelbta netinkama vartoti žmonėms.

1. Tam tikrais atvejais turi būti ištirta, ar neskeltanagiai neturi įnosių. Tyrimas, ar neskeltanagiai neturi įnosių, turi apimti išsamų trachėjos, gerklos, nosies ertmių ir sinusų bei jų išsišakojimų patikrinimą, perskeliant galvą per vidurinę plokštumą ir išpjaunant nosies pertvarą.

2. Arkliena, kurioje buvo aptikta įnosių, turi būti paskelbta netinkama vartoti žmonėms.

1. Jeigu gyvūnai pozityviai ar nevienareikšmiškai reaguoja į tuberkuliną arba yra kitų priežasčių įtarti ligą, jie turi būti paskersti atskirai nuo kitų gyvūnų, imantis visų atsargumo priemonių ir siekiant išvengti kitų skerdenų, skerdimo linijos ir skerdykloje esančių darbuotojų užkrėtimo.

2. Visa gyvūnų mėsa, kurioje patikrinimo po skerdimo metu įvairiuose organuose arba ne vienoje skerdenos vietoje buvo nustatytos tuberkuliozės pažeistos lokalizuotos vietos, turi būti paskelbta netinkama vartoti žmonėms. Tačiau jeigu tuberkuliozės pažeista vieta buvo nustatyta tik vieno organo limfmazgyje ar skerdenos dalyje, netinkamais vartoti žmonėms turi būti paskelbti tik tas pažeistas organas arba ta skerdenos dalis ir susiję limfmazgiai.

1. Jeigu gyvūnai pozityviai ar nevienareikšmiškai reaguoja į bruceliozės tyrimą arba yra kitų priežasčių įtarti infekciją, jie turi būti paskersti atskirai nuo kitų gyvūnų, imantis visų atsargumo priemonių ir siekiant išvengti kitų skerdenų, skerdimo linijos ir skerdykloje esančių darbuotojų užkrėtimo.

2. Gyvūnų mėsa, kurioje patikrinimo po skerdimo metu buvo nustatytos ūmios bruceliozės pažeistos vietos, turi būti paskelbta netinkama vartoti žmonėms. Jeigu gyvūnai pozityviai ar nevienareikšmiškai reaguoja į bruceliozės tyrimą, tešmuo, genitalijų traktas ir kraujas turi būti paskelbti netinkamais vartoti žmonėms net jei tokia pažeista vieta nebuvo aptikta.

1. Nedarydama poveikio Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 ( 10 ) 1 straipsnio pirmai pastraipai, kompetentinga institucija patikrina, ar maisto tvarkymo subjektai teisingai įgyvendina to reglamento I priedo 2.1.4 punktą (maisto gamybos higienos kriterijus dėl salmonelių kiaulių skerdenoje), taikydama šias priemones:

a) oficialiai imdama mėginius tuo pačiu metodu ir iš tos pačios zonos kaip ir maisto tvarkymo subjektai. Kasmet kiekvienoje skerdykloje paimami bent 49 ( 11 ) atsitiktiniai mėginiai. Šis mėginių skaičius gali būti mažesnis mažose skerdyklose, atsižvelgiant į rizikos vertinimą, ir (arba)

b) rinkdama visą informaciją apie visų paimtų mėginių ir salmonelėmis užkrėstų mėginių, kuriuos laikydamiesi Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 5 straipsnio 5 dalies ima maisto tvarkymo subjektai, skaičių pagal to reglamento I priedo 2.1.4 punktą, ir (arba)

c) rinkdama visą informaciją apie visų paimtų mėginių ir salmonelėmis užkrėstų mėginių, paimtų laikantis nacionalinės kontrolės programų, vykdomų valstybėse narėse arba valstybių narių regionuose, kuriems pagal Reglamento (EB) Nr. 853/2004 8 straipsnį buvo patvirtintos specialios programos dėl kiaulienos gamybos, skaičių.

2. Jeigu kelis kartus nustatoma, kad nevykdomas gamybos proceso higienos reikalavimas, kompetentinga institucija pareikalauja, kad atitinkamas maisto tvarkymo subjektas parengtų veiksmų planą, ir griežtai stebi, kaip jis įgyvendinamas.

3. Apie visų paimtų mėginių skaičių ir salmonelėmis užkrėstų mėginių skaičių, prireikus diferencijuojant pagal 1 dalies a, b ir c punktus paimtus mėginius, pranešama pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/99/EB 9 straipsnio 1 dalį ( 12 ).

1. Kompetentinga institucija turi apibrėžti klasifikuojamų auginimo ir apsivalymo teritorijų padėtį ir ribas. Tam tikrais atvejais ji gali tai padaryti bendradarbiaudama su maisto tvarkymo subjektu.

2. Atsižvelgdama į užterštumo fekalijomis laipsnį, kompetentinga institucija turi suskirstyti auginimo teritorijas, kuriose ji leidžia rinkti gyvus dvigeldžius moliuskus, į tris kategorijas. Tam tikrais atvejais ji gali tai padaryti bendradarbiaudama su maisto tvarkymo subjektu. Siekdama suskirstyti auginimo teritorijas, kompetentinga institucija turi nustatyti peržiūros laikotarpį mėginiams imti iš kiekvienos moliuskų augimvietės ir jų natūralaus išsivalymo vietų, siekiant nustatyti, ar laikomasi standartų, nurodytų šiame ir 3, 4 bei 5 punktuose.

3. Kompetentinga institucija gali priskirti prie A klasės vietas, kuriose gyvi dvigeldžiai moliuskai gali būti renkami tiesiogiai vartoti žmonėms. Gyvi dvigeldžiai moliuskai, tiekiami rinkai iš šių teritorijų, turi atitikti sveikatos standartus, nustatytus Reglamento (EB) Nr. 853/2004 III priedo VII skirsnio V skyriuje.

4. Kompetentinga institucija gali priskirti B klasei zonas, kuriose galima rinkti gyvus dvigeldžius moliuskus, tačiau juos pateikti į rinką žmonėms vartoti galima tik apdorojus valymo centre ar po apsivalymo, taip siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi 3 punkte paminėtų veterinarinių reikalavimų. 90 % šiose vietose surinktų gyvų dvigeldžių moliuskų mėginių 100 g mėsos ir vidinėje ertmėje esančio skysčio negali būti daugiau kaip 4 600 E. coli bakterijų. Kituose 10 % gyvų dvigeldžių moliuskų mėginių 100 g mėsos ir vidinėje ertmėje esančio skysčio negali būti daugiau kaip 46 000 E. coli bakterijų.

5. Kompetentinga institucija gali priskirti C klasei zonas, kuriose galima rinkti gyvus dvigeldžius moliuskus, tačiau juos pateikti į rinką galima tik po ilgai trunkančio apsivalymo, taip siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi 3 dalyje nurodytų veterinarinių reikalavimų. Šiose vietose sugautų gyvų dvigeldžių moliuskų 100 g moliuskų mėsos ir moliusko vidinėje ertmėje esančio skysčio negali būti daugiau kaip 46 000 E.coli bakterijų. ►M15  ————— ◄

6. Jeigu kompetentinga institucija priima principinį sprendimą dėl auginimo ar apsivalymo teritorijos klasės, ji turi:

a) sudaryti žmonių ir gyvūnų kilmės taršos šaltinių, galinčių tapti auginimo teritorijų užteršimo šaltiniais, sąrašą;

b) ištirti organinių teršalų kiekius, patenkančius į aplinką skirtingais metų laikais, atsižvelgdama į žmonių ir gyvūnų populiacijos pokyčius baseine skirtingais sezonais, kritulių kiekį, nutekančio vandens kontrolę ir t. t.;

c) nustatyti teršalų paplitimo ypatumus, atsižvelgdama į dabartines tendencijas, ir potvynių bei atoslūgių ciklą auginimo;

d) sukurti dvigeldžių moliuskų mėginių atrinkimo auginimo teritorijoje programą, paremtą nustatytų duomenų analize, apibrėždama mėginių skaičių, mėginių atrankos vietų geografinį išsidėstymą ir mėginių atrankos dažnumą, taip siekdama užtikrinti, kad konkrečios auginimo teritorijos tyrimo rezultatai būtų, kiek galima, tipiškesni.

1. Suklasifikuotos apsivalymo ir auginimo teritorijos turi būti reguliariai tikrinamos siekiant nustatyti:

a) ar jose nevykdomi neteisėti veiksmai, neteisingai nurodant gyvų dvigeldžių moliuskų kilmę, vietą, ir paskirtį;

b) gyvų dvigeldžių moliuskų mikrobiologinius rodiklius auginimo ir apsivalymo teritorijos;

c) ar auginimo ir apsivalymo teritorijose yra toksinus išskiriančio planktono, o gyvuose dvigeldžiuose moliuskuose yra biotoksinų;

d) cheminių teršalų kiekius gyvuose dvigeldžiuose moliuskuose.

2. Siekiant įgyvendinti 1 dalies b, c ir d punktus turi būti sudaryti mėginių atrinkimo planai, numatantys arba reguliarius patikrinimus, arba skirtingu dažnumu vykdomus patikrinimus, jeigu moliuskų rinkimo laikotarpiai yra nereguliarūs. Geografinis mėginių atrankos vietų išsidėstymas ir atrankos dažnumas turi užtikrinti, kad konkrečios vietos tyrimo rezultatai būtų, kiek galima, tipiškesni.

3. Mėginių atrinkimo planuose, skirtuose patikrinti mikrobiologinius gyvų dvigeldžių moliuskų rodiklius, reikia ypač atsižvelgti į:

a) galimus užteršimo fekalijomis svyravimus;

b) A dalies 6 dalyje nurodytus kriterijus.

4. Mėginių atrinkimo planuose, skirtuose patikrinti, ar auginimo ir apsivalymo teritorijose yra toksinus išskiriančio planktono ir ar gyvuose dvigeldžiuose moliuskuose yra biotoksinų, reikia ypač atsižvelgti į galimus planktono, kuriame yra jūrinių biotoksinų, svyravimus. Mėginių atranka turi apimti:

a) periodinį mėginių atrinkimą, siekiant nustatyti planktono, kuriame yra toksinų, geografinį paplitimą. Jeigu gauti rezultatai liudija apie toksinų sankaupas moliusko mėsoje, turi būti atliktas naujas intensyvus mėginių atrinkimas;

b) periodinius toksiškumo tyrimus, naudojant labiausiai teršalams imlius moliuskus iš paveiktų vietų.

5. Paprastai nustatytu moliuskų rinkimo laikotarpiu siekiant ištirti toksinus yra organizuojama ir vykdoma kiekvieną savaitę mėginių atranka. Atranka gali būti rečiau vykdoma specialiose vietose ar atrenkant konkrečios rūšies moliuskus, jeigu, remiantis toksinų ar fitoplanktono paplitimo rizikos analize, pastebima maža toksinio apsinuodijimo atvejų rizika. Ji turi būti vykdoma dažniau, jeigu, remiantis tokia analize, nutariama, kad nepakanka atranką vykdyti kiekvieną savaitę. Rizikos įvertinimas turi būti nuolat peržiūrimas, siekiant įvertinti toksinų paplitimo riziką iš šių vietų kilusiuose gyvuose dvigeldžiuose moliuskuose.

6. Jeigu turima žinių apie toksinų paplitimo tarp gyvūnų rūšių grupės, gyvenančios vienoje vietoje, mastą, rūšis, siejama su didžiausiu toksinų paplitimo lygiu, gali būti naudojama kaip atitinkamas rodiklis, siekiant palyginti. Tai leis panaudoti visas grupę sudarančias rūšis, jeigu toksinų lygis rodikliu laikomoje rūšyje yra mažesnis už nustatytą normą. Jeigu toksinų lygis rodikliu laikomoje rūšyje yra didesnis už nustatytas ribas, kitas rūšis leidžiama surinkti tik tais atvejais, kai tolesni kitų rūšių tyrimai rodo mažesnius toksinų kiekius nei nustatytos normos.

7. Vykdant planktono stebėseną, mėginiai turi atspindėti vandens koloną ir suteikti duomenų apie toksiškas rūšis ir populiacijos tendencijas. Jeigu toksiškoje populiacijoje pastebimi pokyčiai, liudijantys apie galimas toksinų sankaupas, moliuskų mėginių atrinkimas turi būti vykdomas dažniau arba dėl atsargumo vietos turi būti uždaromos, kol nebus gauti toksinų tyrimo rezultatai.

8. Mėginių atrankos planai, skirti patikrinti cheminius teršalus, turi suteikti galimybę nustatyti bet kokius atvejus, kai viršijamos Komisijos reglamente (EB) Nr. 466/2001 ( 13 ) nustatytos normos.

1. Jeigu mėginių atrankos rezultatai rodo, kad viršijami moliuskams taikomi veterinariniai reikalavimai arba žmonių sveikatai gali kilti pavojus, kompetentinga institucija turi uždaryti konkrečią vietą ir neleisti, kad gyvi dvigeldžiai moliuskai būtų surinkti. Tačiau kompetentinga institucija gali augimvietę priskirti B ar C klasei, jeigu ji atitinka A dalyje pateiktus kriterijus ir nekelia žmonių sveikatai kito pavojaus.

2. Kompetentinga institucija gali vėl atidaryti augimvietę, tik jeigu moliuskams taikomi veterinariniai reikalavimai vėl atitinka Bendrijos teisės aktų nuostatas. Jeigu kompetentinga institucija uždaro augimvietę dėl planktono ar normas viršijančių toksinų kiekio moliuskuose, norint ją vėl atidaryti, būtina atlikti dvi mėginių atrankas, kurias skirtų mažiausiai 48 valandų intervalas, o gauti rezultatai neviršytų nustatytų normų. Priimdama tokį sprendimą, kompetentinga institucija gali atsižvelgti į informaciją apie fitoplanktono tendencijas. Jeigu turima patikimų duomenų apie toksiškumo dinamiką konkrečioje vietoje, kompetentinga institucija gali nuspręsti vėl atidaryti konkrečią vietą su sąlyga, kad yra naujų duomenų apie mažėjančio toksiškumo tendencijas ir kad po vienintelės mėginių atrankos gauti rezultatai neviršija nustatytų normų.

1. Kompetentinga institucija turi vykdyti suklasifikuotų auginimo teritorijų, kuriose ji draudžia rinkti dvigeldžius moliuskus arba kuriose derliaus rinkimui taikomos specialios nuostatos, stebėseną, siekdama užtikrinti, kad žmonių sveikatai kenksmingi produktai nebūtų tiekiami į rinką.

2. Neskaitant apsivalymo ir auginimo teritorijų vietū stebėsenos, paminėtos B dalies 1 dalyje, turi būti įdiegta kontrolės sistema, apimanti laboratorinius tyrimus, skirtus patikrinti, ar maisto tvarkymo subjektai laikosi galutiniam produktui taikomų reikalavimų visose gamybos, apdorojimo ir platinimo stadijose. Ši kontrolės sistema turi ypač padėti tikrinant, ar jūrinių biotoksinų ir teršalų lygiai neviršija saugos normų ir ar mikrobiologiniai moliuskų rodikliai nekelia pavojaus žmonių sveikatai.

a) sudaryti ir nuolat atnaujinti patvirtintų auginimo ir apsivalymo teritorijų, kuriose, vadovaujantis šio priedo reikalavimais, gali būti surinkti moliuskai, sąrašą su informacija apie jų vietą, ribas ir klases, kurioms jos priskirtos. Šis sąrašas turi būti perduotas visoms suinteresuotoms šalims, kurioms šis priedas aktualus, ypač augintojams, surinkėjams ir valymo bei siuntimo centrų operatoriams;

b) nedelsdama pranešti suinteresuotoms šalims, kurioms šis priedas aktualus, ypač augintojams, surinkėjams ir valymo bei siuntimo centrų operatoriams, apie bet kokius auginimo teritorijos vietos, ribų ar klasės pasikeitimus, jos laikiną ar visišką uždarymą;

c) imtis neatidėliotinų priemonių, jeigu šiame priede pateikti patikrinimai rodo, kad auginimo teritorija turi būti uždaryta, priskirta kitai klasei arba vėl atidaryta.

1. Oficiali gamybos ir į rinką tiekiamų produktų kontrolė turi ypač apimti:

a) reguliarią higienos reikalavimų laikymosi kontrolę iškrovimo ir pirminio pardavimo metu;

b) periodiškai vykdomus laivų ir sausumos įmonių, įskaitant žuvų aukcionus ir didmenines prekybos prekyvietes, patikrinimus, ypač siekiant patikrinti:

i) ar laikomasi tam tikrais atvejais patvirtinimui taikomų reikalavimų;

ii) ar žuvininkystės produktai tinkamai tvarkomi;

iii) ar laikomasi higienai ir temperatūrai taikomų reikalavimų;

iv) tvarką įmonėse, įskaitant laivus, taip pat jų patalpas, įrangą ir darbuotojų higieną;

c) ar laikomasi produktų laikymui ir transportavimui taikomų reikalavimų.

2. Tačiau, taikant 3 dalyje pateiktas nuostatas, oficiali laivų kontrolė:

a) gali būti vykdoma laivuose, atplaukiančiuose į valstybės narės uostą;

b) galioja visiems laivams, neatsižvelgiant į jų vėliavą, iškraunantiems žuvininkystės produktus Bendrijos uostuose;

c) gali būti atlikta laivui esant jūroje arba kitos valstybės narės ar trečiosios šalies uoste, jeigu oficialią kontrolę prireikus vykdo valstybės narės, su kurios vėliava plaukia laivas, kompetentinga institucija.

3.

 

arba

4. Jeigu valstybės narės kompetentinga institucija įgalioja kitos valstybės narės ar trečiosios šalies kompetentingą instituciją jos vardu, remiantis 3 dalimi, atlikti patikrinimus, abi kompetentingos institucijos turi susitarti dėl tokiems patikrinimams galiojančių sąlygų. Šios sąlygos turi ypač užtikrinti, kad valstybės narės, su kurios vėliava plaukia laivas, kompetentinga institucija nedelsiant gautų ataskaitas apie patikrinimų rezultatus ir bet kokius įtariamus pažeidimus, taip suteikiant jai galimybę imtis reikalingų priemonių.

1. Rinkai nebūtų tiekiami žuvininkystės produktai iš šių šeimų nuodingų žuvų: Tetraodontidae (keturdančių pūsliažuvių), Molidae (mėnulžuvinių), Diodontidae (dvidančių pūsliažuvių) ir Canthigasteridae (aštriasnukių dygliapilvių).

2. Švieži, paruošti, sušaldyti ir perdirbti žuvininkystės produktai iš Gempylidae (gyvatinių skumbrių) šeimai priklausančių žuvų, ypač Ruvettus pretiosus (taukinės skumbrės) ir Lepidocybium flavobrunneum (geltondryžės riebžuvės), rinkai gali būti tiekiami tik suvynioti ir (arba) supakuoti ir turi būti atitinkamai paženklinti nurodant vartotojui informaciją apie paruošimo ir (arba) gaminimo būdus bei apie pavojų, susijusį su juose esančiomis medžiagomis, kurios neigiamai veikia virškinimo traktą.

3. Rinkai nebūtų tiekiami žuvininkystės produktai, kuriuose aptikta tokių biotoksinų, kaip ciguatera, ar kitų, žmonių sveikatai pavojingų toksinų. Tačiau žuvininkystės produktai iš dvigeldžių moliuskų, dygiaodžių, gaubtagyvių ir jūrų pilvakojų, rinkai gali būti tiekiami, jeigu jie buvo pagaminti vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 853/2004 III priedo VII skirsniu ir atitinka to skirsnio V skyriaus 2 punkte nustatytus standartus.

1. jusliniai, cheminiai, fiziniai ir mikrobiologiniai tyrimai ar tyrimai, siekiant aptikti parazitus, parodė, kad jie neatitinka atitinkamuose Bendrijos teisės aktuose nustatytų reikalavimų;

2. jų valgomosiose dalyse yra teršalų ar likučių, kurių kiekiai viršija Bendrijos teisės aktuose nustatytas normas, arba šie kiekiai yra tokie, kad suvartotas dietinis maisto davinys viršytų žmonėms leistiną dieninę ar savaitinę normą;

3. jie priklauso:

i) nuodingoms žuvims,

ii) žuvininkystės produktams, neatitinkantiems II skyriaus G dalies 2 punkto reikalavimo dėl biotoksinų;

iii) dvigeldžiams moliuskams, dygiaodžiams, gaubtagyviams ir jūrų pilvakojams, kuriuose esančių jūrinių biotoksinų bendri kiekiai viršija Reglamente (EB) Nr. 853/2004 nurodytas normas;

4. kompetentinga institucija mano, kad jie gali kelti pavojų visuomenės ar gyvūnų sveikatai arba dėl kitų priežasčių yra netinkami vartoti žmonėms.

1. Pieno ir krekenų gamybos ūkiuose esantys gyvūnai turi būti oficialiai tikrinami, siekiant nustatyti ar laikomasi žalio pieno ir krekenų gamybai, o ypač gyvūnų sveikatos būklei bei veterinarinių priemonių naudojimui taikomų higienos reikalavimų.

2. Jeigu yra priežasčių įtarti, kad nesilaikoma gyvūnų sveikatai taikomų reikalavimų, turi būti patikrinta bendra gyvūnų sveikatos būklė.

3. Pieno ir krekenų gamybos ūkiai turi būti oficialiai tikrinami, siekiant nustatyti, ar laikomasi higienos reikalavimų. Oficialus tikrinimas gali apimti tyrimą ir (arba) tikrinimo stebėseną, kuriuos atlieka specialios organizacijos. Jei nustatoma, kad nesilaikoma higienos reikalavimų, kompetentinga institucija tikrina, kad būtų imtasi tinkamų priemonių padėčiai ištaisyti.

1. Kai kalbama apie žalią pieną ir krekenas, kompetentinga institucija turi vykdyti pagal Reglamento (EB) Nr. 853/2004 III priedo IX skirsnio I skyriaus III dalį atliktų tikrinimų stebėseną.

2. Jeigu maisto tvarkymo subjektas neištaiso padėties per tris mėnesius nuo pirmo kompetentingos institucijos pranešimo apie reikalavimų dėl bendro bakterijų ir (arba) somatinių ląstelių skaičiaus nesilaikymo, žalio pieno ir krekenų pristatymas iš to gamybos ūkio sustabdomas arba, vadovaujantis kompetentingos institucijos specialiu leidimu ar jos nustatytomis bendrosiomis taisyklėmis, nustatomi visuomenės sveikatai apsaugoti būtini reikalavimai, taikomi žalio pieno ir krekenų apdorojimui ir naudojimui. Veiklos sustabdymas arba reikalavimai galioja tol, kol maisto tvarkymo subjektas neįrodo, kad žalias pienas ir krekenos vėl atitinka nustatytus reikalavimus.

1. įmonės, tvarkančios gyvūninės kilmės produktus, kuriems Reglamento (EB) Nr. 853/2004 II priedas nenustato jokių reikalavimų;

2. įmonėms, vykdančioms tik pirminę gamybą;

3. įmonėms, vykdančioms tik transporto operacijas;

4. įmonėms, užsiimančioms tik gyvūninės kilmės produktų saugojimu, jeigu laikant tokius produktus nereikalinga kontroliuojamos temperatūros sistema.

1. Išsiuntimo šalies kompetentingos institucijos atstovas, išduodantis sertifikatą, lydintį Bendrijai skirtų gyvūninės kilmės produktų siuntą, turi patvirtinti sertifikatą parašu ir užtikrinti, kad jame būtų padėtas oficialus antspaudas. Šis reikalavimas taikomas visiems sertifikato lapams, jeigu jis susideda iš daugiau nei vieno lapo. Kompetentinga institucija gali įgalioti gamyklinio laivo kapitoną ar kitą laivo pareigūną patvirtinti sertifikatą savo parašu.

2. Sertifikatai rengiami bent paskirties valstybės narės ir valstybės narės, kurioje atliekamas pasienio patikrinimas, oficialiąja kalba ar kalbomis, arba prie jų pridedamas patvirtintas vertimas į šią kalbą ar kalbas. Tačiau valstybė narė gali sutikti, kad vietoje jos kalbos būtų vartojama viena iš oficialiųjų Bendrijos kalbų.

3. Originalus sertifikato egzempliorius turi lydėti į Bendriją įvežamas prekes.

4. Sertifikatai turi susidėti iš:

a) vieno popieriaus lapo;

b) dviejų ar daugiau lapų, kurie yra bendra ir neatskiriama popieriaus lapo dalis;

c) taip iš eilės sunumeruotų lapų, kad būtų galima matyti, kad tai yra konkretus lapas iš baigtinės lapų sekos (pavyzdžiui, „2 lapas iš keturių lapų“).

5. Sertifikatams turi būti suteikti unikalūs numeriai. Jeigu sertifikatas susideda iš kelių lapų, kiekviename jų turi būti nurodytas šis numeris.

6. Sertifikatas turi būti išduotas išsiuntimo šalies kompetentingai institucijai nustojus kontroliuoti su juo susijusią siuntą.