1.   Šiuo reglamentu nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – Kodeksas), kuriame nustatomos bendrosios taisyklės ir procedūros, taikomos į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms arba iš jos išvežamoms prekėms.

Kodeksas taikomas vienodai visoje Sąjungos muitų teritorijoje, nedarant poveikio tarptautinei teisei bei konvencijoms ir kitų sričių Sąjungos teisės aktams.

2.   Remiantis konkrečias sritis reglamentuojančiais teisės aktais arba tarptautinėmis konvencijomis tam tikros muitų teisės aktų nuostatos gali būti taikomos už Sąjungos muitų teritorijos ribų.

3.   Tam tikros muitų teisės aktų nuostatos, įskaitant jų numatytus supaprastinimus, taikomos prekybai Sąjungos prekėmis tarp Sąjungos muitų teritorijos dalių, kurioms taikomos Direktyvos 2006/112/EB arba Direktyvos 2008/118/EB nuostatos, ir tos teritorijos dalių, kuriose tos nuostatos netaikomos, arba prekybai tarp tos teritorijos dalių, kuriose tos nuostatos netaikomos.

1.   Sąjungos muitų teritorijai priklauso toliau išvardytos teritorijos, įskaitant jų teritorinius vandenis, vidaus vandenis ir oro erdvę:

2.   Toliau išvardytos teritorijos, įskaitant jų teritorinius vandenis, vidaus vandenis ir oro erdvę, esančios už valstybių narių teritorijos ribų, atsižvelgiant į joms taikomas konvencijas ir sutartis, laikomos Sąjungos muitų teritorijos dalimi:

1.   Visi informacijos, pavyzdžiui, deklaracijų, prašymų ar sprendimų mainai tarp muitinių tarpusavyje ir tarp ekonominės veiklos vykdytojų ir muitinių, taip pat tokios informacijos saugojimas, kaip reikalaujama pagal muitų teisės aktus, vykdomi naudojantis elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

2.   1 dalyje nurodytos informacijos mainų ir saugojimo tikslais nustatomi bendri duomenų reikalavimai.

3.   Ne elektroninės informacijos mainų ir saugojimo priemonės, kurios nėra nurodytos 1 dalyje, gali būti naudojamos:

4.   Nukrypstant nuo 1 dalies, Komisija gali išimtiniais atvejais priimti sprendimus leisti vienai ar kelioms valstybėms narėms naudoti informacijos mainams ir saugojimui ne elektronines duomenų apdorojimo priemones.

Toks sprendimas dėl nukrypti leidžiančios nuostatos pagrindžiamas jos prašančios valstybės narės ypatinga padėtimi ir nukrypti leidžiančią nuostatą leidžiama taikyti konkrečiu laikotarpiu. Ši nukrypti leidžianti nuostata periodiškai peržiūrima ir jos taikymas gali būti pratęsiamas tolesniems konkretiems laikotarpiams valstybei narei, kuriai ta nuostata skirta, pateikus kitą prašymą. Ji atšaukiama, kai jos taikymas nebėra pagrįstas.

Ši nukrypti leidžianti nuostata nedaro poveikio nei informacijos mainams tarp valstybės narės, kuriai ta nuostata skirta, ir kitų valstybių narių, nei muitų teisės aktų taikymo tikslu vykdomiems informacijos mainams ir saugojimui kitose valstybėse narėse.

1.   Komisija įgyvendinimo aktais siekia nustatyti:

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 285 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2.   Komisijos priimami 6 straipsnio 4 dalyje nurodyti sprendimai dėl nukrypti leidžiančių nuostatų įforminami įgyvendinimo aktais.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 285 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros.

1.   Sąjungos muitų teritorijoje įsteigti ekonominės veiklos vykdytojai registruojami muitinėje, kurios kompetencijai priskiriama jų įsteigimo vietos priežiūra.

2.   Konkrečiais atvejais Sąjungos muitų teritorijoje neįsteigti ekonominės veiklos vykdytojai registruojami muitinėje, kurios kompetencijai priskiriama vietos, kur jie pirmą kartą pateikia deklaraciją arba prašymą priimti sprendimą, priežiūra.

3.   Asmenys, kurie nėra ekonominės veiklos vykdytojai, neprivalo būti registruojami muitinėje, išskyrus atvejus, kai nustatyta kitaip.

Jeigu pirmoje pastraipoje nurodyti asmenys privalo būti registruojami, taikomos šios nuostatos:

4.   Konkrečiais atvejais muitinė pripažįsta tokį registravimą negaliojančiu.

1.   Visa informacija, kurią gauna muitinė vykdydama savo funkcijas ir kuri pagal savo turinį arba pateikimo būdą yra konfidenciali, laikoma profesine paslaptimi. Kompetentingos valdžios institucijos be aiškaus tą informaciją pateikusio asmens arba valdžios institucijos leidimo jos neatskleidžia, išskyrus 47 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus.

Vis dėlto ši informacija gali būti atskleista be leidimo, jeigu muitinė privalo arba yra įgaliota ją atskleisti pagal galiojančias nuostatas, ypač susijusias su duomenų apsauga, arba kai atliekami procesiniai veiksmai.

2.   1 dalyje nurodyta konfidenciali informacija gali būti perduodama Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančių šalių ar teritorijų muitinėms ir kitoms kompetentingoms valdžios institucijoms muitinių bendradarbiavimo su tomis šalimis ar teritorijomis tikslu pagal tarptautinį susitarimą arba pagal bendrosios prekybos politikos srities Sąjungos teisės aktus.

3.   Atskleidžiant arba perduodant informaciją, kaip nurodyta 1 ir 2 dalyse, užtikrinamas tinkamas duomenų apsaugos lygis griežtai laikantis galiojančių duomenų apsaugos nuostatų.

1.   Muitinė ir ekonominės veiklos vykdytojai gali keistis bet kuria informacija, kuria keistis pagal muitų teisės aktus konkrečiai nereikalaujama, visų pirma abipusio bendradarbiavimo rizikos nustatymo ir neutralizavimo srityje tikslais. Tokie informacijos mainai gali būti vykdomi pagal rašytinį susitarimą ir apimti muitinės naudojimąsi prieiga prie ekonominės veiklos vykdytojo kompiuterinių sistemų.

2.   Jeigu abi šalys nesusitaria kitaip, visa informacija, kurią, bendradarbiaudamos pagal 1 dalį, viena šalis teikia kitai šaliai, yra konfidenciali.

1.   Bet kuris asmuo gali prašyti, kad muitinė pateiktų informaciją apie muitų teisės aktų taikymą. Toks prašymas gali būti nepatenkinamas, jeigu jis nėra susijęs su tikrai numatoma vykdyti veikla tarptautinės prekybos prekėmis srityje.

2.   Muitinė palaiko nuolatinį dialogą su ekonominės veiklos vykdytojais ir kitomis tarptautinėje prekyboje prekėmis dalyvaujančiomis valdžios institucijomis. Ji skatina skaidrumą, užtikrindama muitų teisės aktų, bendro pobūdžio administracinių nurodymų ir prašymų formų prieinamumą, kai tai įmanoma – nemokamai, ir internete.

1.   Bet kuris asmuo, tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvaujantis atliekant muitinės formalumus arba muitinį tikrinimą, muitinės prašymu per nustatytą terminą tinkama forma pateikia jai visus būtinus dokumentus bei informaciją ir suteikia visą tiems formalumams arba tikrinimui atlikti būtiną pagalbą.

2.   Pateikdamas muitinei muitinės deklaraciją, laikinojo saugojimo deklaraciją, įvežimo bendrąją deklaraciją, išvežimo bendrąją deklaraciją, reeksporto deklaraciją ar pranešimą apie reeksportą arba prašymą išduoti leidimą ar priimti kitą sprendimą, atitinkamas asmuo prisiima atsakomybę už visus toliau išvardytus atvejus:

Pirma pastraipa taip pat taikoma, kai bet kuri muitinės reikalaujama arba jai suteikiama informacija teikiama bet kuria kita forma.

Jeigu deklaraciją arba pranešimą, prašymą arba informaciją pateikia suinteresuotojo asmens atstovas muitinėje, kaip nurodyta 18 straipsnyje, tas atstovas muitinėje taip pat privalo vykdyti šios dalies pirmoje pastraipoje nustatytas pareigas.

1.   Valstybės narės bendradarbiauja su Komisija siekdamos kurti, prižiūrėti ir naudoti elektronines sistemas, skirtas vadovaujantis Kodeksu vykdomiems informacijos mainams tarp muitinių ir su Komisija bei tokios informacijos saugojimui.

2.   Nėra reikalaujama, kad valstybės narės, kurioms pagal 6 straipsnio 4 dalį leista taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, kurtų, prižiūrėtų ir naudotų šio straipsnio 1 dalyje nurodytas elektronines sistemas, patenkančias į tos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sritį.

1.   Bet kuris asmuo gali paskirti atstovą muitinėje.

Toks atstovavimas gali būti tiesioginis, kai atstovas muitinėje veikia kito asmens vardu ir to asmens interesais, arba netiesioginis, kai atstovas muitinėje veikia savo vardu, tačiau kito asmens interesais.

2.   Atstovas muitinėje turi būti įsisteigęs Sąjungos muitų teritorijoje.

Išskyrus atvejus, kai nustatyta kitaip, nuo pareigos vykdyti tą reikalavimą atleidžiama, kai atstovas muitinėje veikia asmenų, kurie neprivalo būti įsteigti Sąjungos muitų teritorijoje, interesais.

3.   Pagal Sąjungos teisę valstybės narės gali nustatyti sąlygas, kuriomis atstovas muitinėje gali teikti paslaugas valstybėje narėje, kurioje jis yra įsisteigęs. Tačiau neribojant suinteresuotosios valstybės narės teisės taikyti liberalesnius kriterijus, 39 straipsnio a–d punktuose nustatytus kriterijus atitinkantys atstovai muitinėje turi teisę teikti tokias paslaugas kitoje nei jų įsisteigimo valstybėje narėje.

4.   Valstybės narės gali taikyti Sąjungos muitų teritorijoje neįsisteigusiems atstovams muitinėje sąlygas, nustatytas pagal 3 dalies pirmą sakinį.

1.   Santykiuose su muitine atstovas muitinėje pareiškia, kad veikia atstovaujamojo asmens interesais, ir nurodo, ar jo atstovavimas yra tiesioginis, ar netiesioginis.

Asmenys, kurie nepareiškia, kad jie veikia kaip atstovai muitinėje, arba kurie pareiškia, kad veikia kaip atstovai muitinėje, neturėdami atitinkamų įgaliojimų, laikomi veikiančiais savo vardu ir savo interesais.

2.   Muitinė gali pareikalauti, kad asmenys, kurie pareiškia, kad veikia kaip atstovai muitinėje, pateiktų įrodymą, jog jie turi atstovaujamojo asmens jiems suteiktus įgaliojimus.

Konkrečiais atvejais muitinė nereikalauja, kad būtų pateiktas toks įrodymas.

3.   Muitinė nereikalauja, kad kaip atstovas muitinėje veikiantis asmuo, kuris reguliariai atlieka veiksmus ir formalumus, kiekvieną kartą pateiktų įrodymą, kad turi įgaliojimus, su sąlyga, kad toks asmuo muitinei paprašius gali pateikti tokį įrodymą.

1.   Asmuo, prašantis priimti sprendimą, susijusį su muitų teisės aktų taikymu, pateikia kompetentingai muitinei visą jos prašomą informaciją, būtiną priimti sprendimą.

Be to, laikantis muitų teisės aktų nustatytų sąlygų, prašymą priimti sprendimą gali pateikti keli asmenys, ir priimtas sprendimas gali būti taikomas keliems asmenims.

Išskyrus atvejus, kai nustatyta kitaip, kompetentinga muitine laikoma muitinė, veikianti toje vietoje, kurioje laikomi ar yra prieinami pagrindiniai muitinei reikalingi pareiškėjo apskaitos registrai ir kurioje bus vykdoma bent dalis veiklos, kuriai taikomas sprendimas.

2.   Muitinė nedelsdama ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo priimti sprendimą gavimo dienos patikrina, ar įvykdytos to prašymo priėmimo sąlygos.

Kai muitinė nustato, kad prašyme pateikta visa informacija, kurios reikia, kad ji galėtų priimti sprendimą, ji per pirmoje pastraipoje nurodytą laikotarpį praneša pareiškėjui apie prašymo priėmimą.

3.   Išskyrus atvejus, kai nustatyta kitaip, kompetentinga muitinė nedelsdama ir ne vėliau kaip per 120 dienų nuo prašymo priėmimo dienos priima 1 dalyje nurodytą sprendimą ir praneša apie jį pareiškėjui.

Kai muitinė negali priimti sprendimo per nustatytą jo priėmimo terminą, ji iki to termino pabaigos apie tai informuoja pareiškėją, nurodydama priežastis ir kitą laikotarpį, kuris, jos manymu, būtinas sprendimui priimti. Išskyrus atvejus, kai nustatyta kitaip, tas kitas laikotarpis yra ne ilgesnis kaip 30 dienų.

Nedarant poveikio antrai pastraipai, muitinė gali pratęsti sprendimo priėmimo terminą, kaip nustatyta muitų teisės aktuose, jeigu pareiškėjas prašo pratęsimo padėčiai pataisyti, siekdamas įvykdyti sąlygas ir atitikti kriterijus. Apie tokį padėties taisymą ir jai pataisyti reikalingą papildomą laikotarpį pranešama muitinei, kuri nusprendžia dėl sprendimo priėmimo laikotarpio pratęsimo.

4.   Išskyrus atvejus, kai sprendime arba muitų teisės aktuose nustatyta kitaip, sprendimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią pareiškėjas jį gauna arba laikomas gavusiu. Išskyrus 45 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus, priimtus sprendimus muitinė vykdo nuo tos dienos.

5.   Išskyrus atvejus, kai muitų teisės aktuose nustatyta kitaip, sprendimas galioja neribotą laiką.

6.   Prieš priimdama sprendimą, kuris galėtų būti nepalankus pareiškėjui, muitinė praneša pareiškėjui priežastis, kuriomis ji ketina pagrįsti savo sprendimą, ir suteikia jam galimybę per nustatytą laikotarpį, skaičiuojamą nuo tos dienos, kurią jis gauna tokį pranešimą arba laikomas jį gavusiu, pareikšti savo nuomonę. Pasibaigus šiam laikotarpiui, pareiškėjui tinkama forma pranešama apie sprendimą.

Pirma pastraipa netaikoma nė vienu iš šių atvejų:

7.   Sprendime, kuris nepalankus pareiškėjui, nurodomos priežastys, kurių pagrindu jis buvo priimtas, ir nurodoma 44 straipsnyje numatyta teisė pateikti skundą.

1.   Sprendimo adresatas vykdo tuo sprendimu nustatytas pareigas.

2.   Sprendimo adresatas nedelsdamas praneša muitinei apie visus po sprendimo priėmimo atsiradusius veiksnius, kurie gali turėti įtakos tolesniam to sprendimo taikymui arba jo turiniui.

3.   Nedarant poveikio kitų sričių teisės aktų nuostatoms, nustatančioms atvejus, kai sprendimai negalioja arba tampa niekiniais, sprendimą priėmusi muitinė gali bet kuriuo metu jį pripažinti negaliojančiu, iš dalies pakeisti arba atšaukti, jeigu jis neatitinka muitų teisės aktų.

4.   Konkrečiais atvejais muitinė:

5.   Muitinė vykdo sąlygų, kurias turi įvykdyti sprendimo adresatas, ir kriterijų, kuriuos jis turi atitikti, stebėseną. Be to, ji stebi, kaip vykdomos tuo sprendimu nustatytos pareigos. Jeigu sprendimo adresatas yra įsteigtas mažiau nei prieš trejus metus, pirmaisiais metais po sprendimo priėmimo muitinė jį stebi atidžiau.

1.   Muitinė pripažįsta negaliojančiu sprendimą, palankų sprendimo adresatui, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos:

2.   Sprendimo adresatas informuojamas apie sprendimo pripažinimą negaliojančiu.

3.   Jeigu pagal muitų teisės aktus priimtame sprendime nenurodyta kitaip, sprendimo pripažinimas negaliojančiu įsigalioja nuo tos dienos, kurią įsigaliojo pirminis sprendimas.

1.   Palankus sprendimas atšaukiamas arba iš dalies pakeičiamas šiais 27 straipsnyje nenurodytais atvejais:

2.   Išskyrus atvejus, kai nustatyta kitaip, palankaus sprendimo, kurio adresatai yra keli asmenys, atšaukimas gali galioti tik tam asmeniui, kuris nevykdo tuo sprendimu nustatytos pareigos.

3.   Sprendimo adresatas informuojamas apie sprendimo atšaukimą arba dalinį pakeitimą.

4.   Sprendimo atšaukimui arba daliniam pakeitimui taikoma 22 straipsnio 4 dalis.

Vis dėlto išimtiniais atvejais, kai tai būtina dėl teisėtų sprendimo adresato interesų, muitinė gali atidėti sprendimo atšaukimo arba dalinio pakeitimo įsigaliojimo datą ne ilgiau kaip vieneriems metams. Ta data nurodoma sprendime dėl atšaukimo ar dalinio pakeitimo.

1.   Gavusi prašymą, muitinė priima su privalomąja tarifine informacija susijusius sprendimus (toliau – PTI sprendimai) arba su privalomąja kilmės informacija susijusius sprendimus (toliau – PKI sprendimai).

Toks prašymas nepriimamas susiklosčius kurioms nors iš toliau nurodytų aplinkybių:

2.   PTI arba PKI sprendimai yra privalomi tik atliekant prekių tarifinį klasifikavimą arba nustatant prekių kilmę:

3.   PTI arba PKI sprendimai galioja trejus metus nuo jų įsigaliojimo dienos.

4.   Norėdamas, kad PTI arba PKI sprendimas būtų taikomas atliekant tam tikrą muitinės procedūrą, sprendimo adresatas įrodo, kad:

1.   PTI sprendimas nustoja galioti nepasibaigus 33 straipsnio 3 dalyje nurodytam laikotarpiui, kai jis nebeatitinka teisės aktų, bet kuriuo iš šių atvejų:

ir nebegalioja nuo tokių pakeitimų ar priemonių taikymo pradžios datos.

2.   PKI sprendimas nustoja galioti nepasibaigus 33 straipsnio 3 dalyje nurodytam laikotarpiui bet kuriuo iš šių atvejų:

3.   PTI arba PKI sprendimai nenustoja galioti atgaline data.

4.   Nukrypstant nuo 23 straipsnio 3 dalies ir 27 straipsnio, PTI ir PKI sprendimai pripažįstami negaliojančiais, jeigu jie buvo priimti remiantis pareiškėjų pateikta netikslia arba neišsamia informacija.

5.   PTI ir PKI sprendimai atšaukiami pagal 23 straipsnio 3 dalį ir 28 straipsnį. Tačiau tokie sprendimai neatšaukiami sprendimo adresato prašymu.

6.   PTI ir PKI sprendimai negali būti iš dalies keičiami.

7.   Muitinė atšaukia PTI sprendimus:

8.   PKI sprendimai atšaukiami:

9.   Pritaikius 1 dalies b punktą arba 2, 7 ar 8 dalis, PTI arba PKI sprendimu gali būti toliau naudojamasi vykdant privalomas sutartis, sudarytas remiantis tuo sprendimu prieš jam nustojant galioti ar prieš jį atšaukiant. Tas pratęstas naudojimasis sprendimu netaikomas tuo atveju, kai PKI sprendimas priimtas dėl eksportuotinų prekių.

Pirmoje pastraipoje nurodytas pratęstas naudojimasis sprendimu negali trukti ilgiau kaip 6 mėnesius nuo tos dienos, kai PTI ar PKI sprendimas nustojo galioti ar buvo atšauktas. Vis dėlto 57 straipsnio 4 dalyje arba 67 straipsnyje nurodytos priemonės gali nenumatyti to pratęsto naudojimosi arba nustatyti jam trumpesnį laikotarpį. Tais atvejais, kai atliekant muitinės formalumus pateikiamas produktams įformintas importo arba eksporto sertifikatas, šešių mėnesių laikotarpis pakeičiamas sertifikato galiojimo laikotarpiu.

Siekdamas pasinaudoti naudojimosi PTI ar PKI sprendimo pratęsimu, tokio sprendimo adresatas per 30 dienų nuo tos dienos, kai sprendimas nustojo galioti arba buvo atšauktas, pateikia prašymą sprendimą priėmusiai muitinei, kuriame nurodo prekių kiekį, kuriam prašo naudojimosi sprendimu pratęsimo, ir valstybę (-es) narę (-es), kurioje (-se) bus atliekamas prekių muitinis įforminimas per naudojimosi sprendimu pratęsimo laikotarpį. Ta muitinė priima sprendimą dėl naudojimosi sprendimu pratęsimo ir apie tai nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kurią ji gavo visą sprendimui priimti reikalingą informaciją, praneša sprendimo adresatui.

10.   Komisija praneša muitinei, kai:

11.   Komisija gali priimti sprendimus, kuriais valstybių narių reikalaujama atšaukti PTI ar PKI sprendimus, siekiant užtikrinti teisingą ir vienodą prekių tarifinį klasifikavimą arba kilmės nustatymą.

1.   Komisija įgyvendinimo aktais priima procedūrines taisykles dėl:

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 285 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2.   Komisija įgyvendinimo aktais priima sprendimus, kuriais valstybių narių reikalaujama atšaukti:

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 285 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros.

Jei 285 straipsnio 1 dalyje nurodyto komiteto nuomonė turėtų būti pateikta taikant rašytinę procedūrą, taikoma 285 straipsnio 6 dalis.

1.   Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigęs ir 39 straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkantis ekonominės veiklos vykdytojas gali prašyti, kad jam būtų suteiktas įgaliotojo ekonominės veiklos vykdytojo statusas.

Muitinė, prireikus pasikonsultavusi su kitomis kompetentingomis valdžios institucijomis, suteikia minėtą statusą ir vykdo naudojimosi juo stebėseną.

2.   Įgaliotojo ekonominės veiklos vykdytojo statusą sudaro šių tipų leidimai:

3.   Abiejų 2 dalyje nurodytų tipų leidimus galima turėti tuo pačiu metu.

4.   Visų valstybių narių muitinės pripažįsta įgaliotojo ekonominės veiklos vykdytojo statusą, laikydamosi 39, 40 ir 41 straipsnių.

5.   Remdamasi įgaliotojo ekonominės veiklos vykdytojo (muitinės formalumų supaprastinimas) statuso pripažinimu ir įvertinusi, ar įvykdyti muitų teisės aktų nustatyti reikalavimai, susiję su konkrečios rūšies supaprastinimu, muitinė leidžia ekonominės veiklos vykdytojui naudotis tuo supaprastinimu. Muitinė iš naujo netikrina tų kriterijų, kurie jau buvo patikrinti suteikiant ekonominės veiklos vykdytojo statusą.

6.   2 dalyje nurodytas ekonominės veiklos vykdytojas naudojasi, priklausomai nuo suteikto leidimo tipo, palankesnėmis muitinio tikrinimo sąlygomis nei taikomos kitiems ekonominės veiklos vykdytojams, įskaitant rečiau atliekamą fizinį ir dokumentų tikrinimą.

7.   Muitinė leidžia asmenims, įsisteigusiems ne Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančiose šalyse ar teritorijose, naudotis įgaliotojo ekonominės veiklos vykdytojo statusą įgijusiems asmenims taikomomis lengvatomis, jeigu jie atitinka tų šalių ar teritorijų atitinkamais teisės aktais nustatytas sąlygas ir vykdo jais nustatytas pareigas ir jeigu tas sąlygas ir pareigas Sąjunga pripažįsta lygiavertėmis Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigusiems įgaliotiesiems ekonominės veiklos vykdytojams nustatytoms sąlygoms ir pareigoms. Toks leidimas naudotis lengvatomis grindžiamas abipusiškumo principu, išskyrus atvejus, kai Sąjunga nusprendžia kitaip, ir taikomas remiantis tarptautiniu susitarimu arba bendrosios prekybos politikos srities Sąjungos teisės aktais.

1.   Kiekviena valstybė narė nustato sankcijas, taikomas už muitų teisės aktų nesilaikymą. Tokios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

2.   Kai taikomos administracinės sankcijos, jos gali būti, inter alia, vienos arba abiejų iš toliau nurodytų formų:

3.   Valstybės narės per 180 dienų nuo tos dienos, kurią šis straipsnis pradedamas taikyti, kaip nustatyta 288 straipsnio 2 dalyje, praneša Komisijai apie galiojančias nacionalinės teisės aktų nuostatas, susijusias su šio straipsnio 1 dalimi, ir, nedelsdamos, – apie visus vėlesnius tų nuostatų pakeitimus.

1.   Bet kuris asmuo turi teisę pateikti skundą dėl bet kurio jam tiesiogiai ir asmeniškai taikomo muitinės sprendimo, susijusio su muitų teisės aktų taikymu.

Bet kuris asmuo, kuris kreipėsi į muitinę su prašymu priimti sprendimą, taip pat gali pasinaudoti teise pateikti skundą, jeigu atitinkamas sprendimas dėl to prašymo nebuvo priimtas per 22 straipsnio 3 dalyje nurodytą terminą.

2.   Teise pateikti skundą galima pasinaudoti bent dvejais etapais:

3.   Skundas pateikiamas toje valstybėje narėje, kurioje buvo priimtas sprendimas arba pateiktas prašymas jį priimti.

4.   Valstybės narės užtikrina, kad skundų nagrinėjimo procedūra sudarytų sąlygas greitai patvirtinti muitinės priimtų sprendimų teisingumą arba juos pataisyti.

1.   Skundo pateikimas nesustabdo apskųsto sprendimo vykdymo.

2.   Vis dėlto muitinė visiškai arba iš dalies sustabdo tokio sprendimo vykdymą, jeigu turi rimtą pagrindą manyti, kad apskųstas sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba kad dėl jo atitinkamam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala.

3.   2 dalyje nurodytais atvejais, jeigu vykdant apskųstą sprendimą atsirastų pareiga mokėti importo arba eksporto muitą, to sprendimo vykdymas sustabdomas tik pateikus garantiją, išskyrus atvejus, kai remiantis dokumentais pagrįstu įvertinimu nustatoma, kad dėl tokios garantijos skolininkas gali patirti didelių ekonominių arba socialinių sunkumų.

1.   Muitinė gali atlikti bet kokį muitinį tikrinimą, kuris, jos manymu, yra būtinas.

Atliekant muitinį tikrinimą visų pirma gali būti tikrinamos prekės, imami jų pavyzdžiai, tikrinamas deklaracijoje ar pranešime pateiktos informacijos tikslumas ir išsamumas, taip pat tai, ar egzistuoja dokumentai ir ar jie autentiški, tikslūs ir galiojantys, tikrinami ekonominės veiklos vykdytojų apskaitos ir kiti registrai, apžiūrimos transporto priemonės, tikrinamas bagažas ir kitos prekės, kurias gabena arba su savimi turi asmenys, atliekami tarnybiniai tyrimai ir kiti panašūs veiksmai.

2.   Muitinis tikrinimas, išskyrus atsitiktinės atrankos būdu atliekamus tikrinimus, pirmiausia grindžiamas rizikos analize, kuri atliekama naudojantis elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis, siekiant nustatyti ir įvertinti riziką ir parengti priemones jai neutralizuoti, remiantis nacionaliniu, Sąjungos ir, jei yra, tarptautiniu lygiu nustatytais kriterijais.

3.   Muitinis tikrinimas atliekamas naudojant bendrą rizikos valdymo schemą, grindžiamą informacijos apie riziką ir rizikos analizės rezultatų mainais tarp muitinės administracijų bei bendrų rizikos kriterijų ir standartų, tikrinimo priemonių ir prioritetinių tikrinimo sričių nustatymu.

Tokia informacija ir kriterijais grindžiamas tikrinimas atliekamas neribojant teisės atlikti kitus tikrinimus, atliekamus pagal 1 dalį arba kitas galiojančias nuostatas.

4.   Muitinė taiko rizikos valdymo priemones siekdama diferencijuoti rizikos lygmenis, susijusius su muitinės tikrinamomis arba prižiūrimomis prekėmis, ir nustatyti, ar tokioms prekėms taikytinas tam tikras muitinis tikrinimas, ir jei taip, kur jis bus atliktas.

Rizikos valdymas apima duomenų ir informacijos rinkimą, rizikos analizę ir vertinimą, veiksmų parinkimą ir taikymą, reguliarią proceso ir jo rezultatų stebėseną bei peržiūrą, grindžiamus tarptautiniais, Sąjungos ir nacionaliniais šaltiniais bei strategijomis.

5.   Muitinės vykdo informacijos apie riziką ir rizikos analizės rezultatų mainus tais atvejais, kai:

6.   Nustatant 3 dalyje nurodytus bendrus rizikos kriterijus ir standartus, tikrinimo priemones ir prioritetines tikrinimo sritis, atsižvelgiama į visus šiuos elementus:

7.   3 dalyje nurodyti bendri rizikos kriterijai ir standartai apima visus šiuos elementus:

8.   Prioritetinėms tikrinimo sritims priskiriamos tam tikros muitinės procedūros, prekių rūšys, jų gabenimo maršrutai, transporto priemonių rūšys ar ekonominės veiklos vykdytojai, kurių atžvilgiu tam tikrą laikotarpį taikomos aukštesnio lygio rizikos analizės ir muitinio tikrinimo priemonės, nedarančios poveikio kitam tikrinimui, kurį paprastai atlieka muitinė.

1.   Jeigu be muitinio tikrinimo turi būti atliekamas ir kitas tų pačių prekių tikrinimas, kurį atlieka ne muitinė, o kitos kompetentingos valdžios institucijos, muitinė, glaudžiai bendradarbiaudama su tomis valdžios institucijomis, deda pastangas, kad visais įmanomais atvejais šis tikrinimas būtų atliekamas tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje kaip muitinis tikrinimas (taikant „vieno sustojimo“ principą), muitinei atliekant koordinatoriaus vaidmenį.

2.   Atlikdamos šiame skirsnyje minėtą tikrinimą, muitinė ir kitos kompetentingos valdžios institucijos gali keistis gautais duomenimis apie prekių, vežamų tarp Sąjungos muitų teritorijos ir už Sąjungos teritorijos ribų esančių šalių ar teritorijų, įvežimą, išvežimą, vežimą tranzitu, gabenimą, saugojimą ir galutinį vartojimą, taip pat gabenimą pašto siuntomis, įskaitant duomenis apie ne Sąjungos prekių ir prekių, kurioms taikoma galutinio vartojimo procedūra, laikymą Sąjungos muitų teritorijoje ir gabenimą joje, bei visų tikrinimų rezultatais, jei tai būtina rizikos mažinimui ir kovai su sukčiavimu. Muitinė ir Komisija taip pat gali tarpusavyje keistis tokiais duomenimis siekdamos užtikrinti vienodą muitų teisės aktų taikymą.

1.   Sąjungos vidaus reisais oro ir jūrų transportu vykstančių asmenų rankinio ir registruoto bagažo muitinis tikrinimas arba įforminimas atliekamas tik tais atvejais, kai toks tikrinimas ar įforminimas numatytas muitų teisės aktuose.

2.   1 dalis taikoma nedarant poveikio:

1.   Komisija įgyvendinimo aktais patvirtina vienodų muitinio tikrinimo veiksmų užtikrinimo priemones, įskaitant informacijos apie riziką ir jos analizės rezultatų mainus, bendrus rizikos kriterijus ir standartus, tikrinimo priemones ir prioritetines tikrinimo sritis, kaip nurodyta 46 straipsnio 3 dalyje.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 285 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Jeigu su tokiomis priemonėmis susijusiais atvejais to reikia dėl neišvengiamų skubos priežasčių, tinkamai pagrįstų būtinybe skubiai atnaujinti bendrą rizikos valdymo schemą ir priderinti informacijos apie riziką ir jos analizę mainus, bendrus rizikos kriterijus ir standartus, tikrinimo priemones ir prioritetines tikrinimo sritis prie rizikos pokyčių, Komisija 285 straipsnio 5 dalyje nurodyta tvarka priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus.

Jei 285 straipsnio 1 dalyje nurodyto komiteto nuomonė turėtų būti pateikta taikant rašytinę procedūrą, taikoma 285 straipsnio 6 dalis.

2.   Komisija įgyvendinimo aktais nustato uostus ir oro uostus, kuriuose, vadovaujantis 49 straipsniu, atliekamas muitinis tikrinimas ir formalumai taikomi:

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 285 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

1.   Suinteresuotasis asmuo, naudodamas muitinei prieinamas ir priimtinas priemones, saugo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus ir informaciją, kad būtų įmanoma atlikti jų muitinį tikrinimą, ne trumpiau kaip trejus metus.

Prekių, išleistų į laisvą apyvartą trečioje pastraipoje nenurodytomis aplinkybėmis, atveju arba eksportui įforminti deklaruotų prekių atveju tas laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo metų, kuriais buvo priimtos prekių išleidimo į laisvą apyvartą arba eksporto muitinės deklaracijos, pabaigos.

Prekių išleidimo į laisvą apyvartą atveju, kai dėl prekių galutinio vartojimo joms taikoma nulinė arba sumažinta importo muito norma, tas laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo metų, kuriais tos prekės nustojo būti muitinės priežiūros objektu, pabaigos.

Kitos muitinės procedūros įforminimo prekėms atveju arba prekių laikinojo saugojimo atveju tas laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo metų, kuriais atitinkama muitinės procedūra buvo pripažinta įvykdyta arba baigėsi laikinasis saugojimas, pabaigos.

2.   Nedarant poveikio 103 straipsnio 4 daliai, jeigu atlikus su skola muitinei susijusį muitinį tikrinimą paaiškėja, kad turi būti ištaisytas tam tikras įrašas apskaitoje, ir apie tai pranešama suinteresuotajam asmeniui, dokumentai ir informacija turi būti saugomi trejus metus po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pabaigos.

Jeigu pateikiamas skundas arba pradedamas bylos nagrinėjimas teisme, dokumentai ir informacija saugomi 1 dalyje nustatytą laikotarpį arba iki skundo nagrinėjimo procedūros ar bylos nagrinėjimo teisme pabaigos, priklausomai nuo to, kuri iš šių datų yra vėlesnė.

1.   Už muitinį tikrinimą arba bet kuriuos kitus veiksmus, kuriuos oficialiai nustatytu darbo laiku atlieka kompetentingos muitinės įstaigos, taikydamos muitų teisės aktus, muitinė rinkliavų nerenka.

2.   Muitinė gali rinkti rinkliavas arba reikalauti išlaidų atlyginimo, kai teikiamos konkrečios paslaugos, visų pirma:

1.   Kompetentingos valdžios institucijos paskelbia ir (arba) internete nurodo valiutos keitimo kursą, taikytiną, kai ją reikia konvertuoti dėl kurios nors iš toliau nurodytų priežasčių:

2.   Kai valiutą reikia konvertuoti dėl 1 dalyje nenurodytų priežasčių, euro ir nacionalinių valiutų santykiai, naudotini taikant muitų teisės aktus, nustatomi bent kartą per metus.

1.   Jeigu nenurodyta kitaip, kai laikotarpis, data arba terminas yra nustatyti muitų teisės aktuose, šis laikotarpis nepratęsiamas ir nesutrumpinamas, ir data arba terminas neatidedami ir nepaankstinami.

2.   Taikomos 1971 m. birželio 3 d. Tarybos reglamente (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71, nustatančiame terminams, datoms ir laikotarpiams taikytinas taisykles (14), nustatytiems laikotarpiams, datoms ir terminams nustatytos taisyklės, išskyrus atvejus, kai muitų teisės aktuose nustatyta kitaip.

1.   Mokėtinas importo ir eksporto muitas nustatomas remiantis Bendruoju muitų tarifu.

Kitos priemonės, taikytinos vadovaujantis specifines su prekyba prekėmis susijusias sritis reglamentuojančiomis Sąjungos nuostatomis, atitinkamais atvejais turi būti taikomos atsižvelgiant į tokių prekių tarifinį klasifikavimą.

2.   Bendrąjį muitų tarifą sudaro visi šie elementai:

3.   Jeigu atitinkamos prekės atitinka sąlygas, įtrauktas į 2 dalies d–g punktuose nustatytas priemones, tose nuostatose nurodytos priemonės deklaranto prašymu taikomos vietoj tos dalies c punkte nurodytų priemonių. Jos gali būti taikomos atgaline data, jeigu laikomasi atitinkama priemone arba Kodeksu nustatytų terminų ir sąlygų.

4.   Jeigu 2 dalies d–g punktuose nurodytos priemonės taikomos arba tos dalies h punkte nurodytos priemonės netaikomos tik tam tikram importuojamų arba eksportuojamų prekių kiekiui ir nustatomos tarifinės kvotos, minėtos priemonės taikomos arba netaikomos tol, kol pasiekiamas nustatytas importuojamų arba eksportuojamų prekių kiekis.

Tarifinių ribų taikymo atveju toks taikymas nutraukiamas priėmus Sąjungos teisės aktą.

5.   Gali būti vykdoma prekių išleidimo į laisvą apyvartą arba jų eksporto, kuriam taikomos 1 ir 2 dalyse nurodytos priemonės, priežiūra.

1.   Taikant Bendrąjį muitų tarifą prekių tarifinis klasifikavimas reiškia Kombinuotosios nomenklatūros subpozicijos ar subpozicijos dalies, kuriai priskiriamos atitinkamos prekės, nustatymą.

2.   Taikant netarifinio reguliavimo priemones prekių tarifinis klasifikavimas reiškia Kombinuotosios nomenklatūros arba kurios nors kitos Sąjungos nuostatomis nustatytos nomenklatūros, kuri visa arba iš dalies sudaryta remiantis Kombinuotąja nomenklatūra arba ją papildanti subpozicijų dalimis, subpozicijos arba subpozicijos dalies, kuriai priskiriamos atitinkamos prekės, nustatymą.

3.   Pagal 1 ir 2 dalis nustatyta subpozicija arba subpozicijos dalis naudojama taikant tą subpoziciją atitinkančias priemones.

4.   Komisija gali patvirtinti priemones, kuriomis pagal 1 ir 2 dalis nustatomas prekių tarifinis klasifikavimas.

1.   Komisija įgyvendinimo aktais patvirtina priemones dėl vienodo 56 straipsnio 4 dalyje nurodytų tarifinių kvotų ir tarifinių ribų administravimo ir 56 straipsnio 5 dalyje nurodytos prekių išleidimo į laisvą apyvartą ar eksporto priežiūros vykdymo.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 285 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2.   Komisija įgyvendinimo aktais patvirtina 57 straipsnio 4 dalyje nurodytas priemones.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 285 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Jeigu to reikia dėl neišvengiamų skubos priežasčių, susijusių su tokiomis priemonėmis ir tinkamai pagrįstų būtinybe skubiai užtikrinti tinkamą ir vienodą Kombinuotosios nomenklatūros taikymą, Komisija 285 straipsnio 5 dalyje nurodyta tvarka priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus.

Jei 285 straipsnio 1 dalyje nurodyto komiteto nuomonė turi būti pateikta taikant rašytinę procedūrą, taikoma 285 straipsnio 6 dalis.

1.   Tik vienoje šalyje ar teritorijoje gautos prekės laikomos tos šalies ar teritorijos kilmės prekėmis.

2.   Laikoma, kad prekės, kurios gaminamos ne vienoje šalyje ar teritorijoje, yra kilusios iš tos šalies ar teritorijos, kurioje buvo atliktas jų paskutinis esminis ekonomiškai pagrįstas perdirbimas arba apdorojimas tam tikslui pritaikytoje įmonėje, kurio metu buvo pagamintas naujas produktas arba kuris buvo svarbus jo gamybos etapas.

1.   Jeigu pagal muitų teisės aktus prekių kilmė nurodoma muitinės deklaracijoje, muitinė gali reikalauti, kad deklarantas įrodytų prekių kilmę.

2.   Jeigu prekių kilmės įrodymas pateikiamas pagal muitų teisės aktus arba pagal kitus konkrečias sritis reglamentuojančius Sąjungos teisės aktus, muitinė gali, kilus pagrįstoms abejonėms, reikalauti bet kokių papildomų įrodymų, patvirtinančių, kad prekių kilmė nurodyta pagal atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose nustatytas taisykles.

3.   Jei to reikia dėl su prekyba susijusių aplinkybių, Sąjungoje gali būti išduotas kilmę įrodantis dokumentas, kuris išduodamas laikantis paskirties šalyje ar teritorijoje galiojančių kilmės taisyklių arba bet kurio kito metodo, pagal kurį nustatoma šalis, kurioje prekės buvo pagamintos arba kurioje buvo atliktas paskutinis esminis jų pakeitimas.

1.   Kad prekėms būtų galima taikyti 56 straipsnio 2 dalies d arba e punkte nurodytas priemones arba lengvatines netarifinio reguliavimo priemones, jos turi atitikti šio straipsnio 2–5 dalyse nurodytas lengvatinės kilmės taisykles.

2.   Prekių, kurioms taikomos lengvatinės priemonės, nustatytos susitarimuose, kuriuos Sąjunga sudarė su tam tikromis Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančiomis šalimis ar teritorijomis arba su tokių šalių ar teritorijų grupėmis, lengvatinės kilmės taisyklės nustatomos tuose susitarimuose.

3.   Prekių, kurioms taikomos lengvatinės priemonės, kurias Sąjunga vienašališkai nustatė tam tikroms Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančioms šalims ar teritorijoms arba tokių šalių ar teritorijų grupėms, nenurodytoms 5 dalyje, lengvatinės kilmės taisykles nustatančias priemones patvirtina Komisija.

Tos taisyklės grindžiamos prekių gavimo tik vienoje šalyje ar teritorijoje kriterijumi arba prekių pagaminimo atlikus pakankamą perdirbimą ar apdorojimą kriterijumi.

4.   Prekių, kurioms taikomos lengvatinės prekybos tarp Sąjungos muitų teritorijos ir Seutos bei Meliljos priemonės, nustatytos 1985 m. Stojimo akto 2 protokole, lengvatinės kilmės taisyklės patvirtinamos laikantis minėto protokolo 9 straipsnio.

5.   Prekių, kurioms taikomos lengvatinės priemonės, nustatytos lengvatiniuose susitarimuose, taikomuose su Sąjunga asocijuotoms užjūrio šalimis ir teritorijomis, lengvatinės kilmės taisyklės nustatomos pagal SESV 203 straipsnį.

6.   Komisija savo iniciatyva arba lengvatomis besinaudojančios šalies ar teritorijos prašymu gali leisti tai šaliai ar teritorijai laikinai nukrypti nuo 3 dalyje nurodytų lengvatinės kilmės taisyklių, taikomų tam tikroms prekėms.

Laikinai nukrypti leidžianti nuostata grindžiama viena iš šių priežasčių:

Atitinkama lengvatomis besinaudojanti šalis ar teritorija pateikia Komisijai rašytinį prašymą taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą. Prašyme nurodomos antroje pastraipoje paminėtos priežastys, kodėl reikia nukrypti leidžiančios nuostatos, ir pateikiami atitinkami tai pagrindžiantys dokumentai.

Laikinai nukrypti leidžianti nuostata taikoma ribotą laiką: kol veikia vidaus ar išorės veiksniai, dėl kurių ji buvo priimta, arba kiek trunka laikotarpis, kurio reikia, kad lengvatomis besinaudojanti šalis ar teritorija, būtų pasirengusi laikytis taisyklių.

Jeigu leidžiama taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, atitinkama lengvatomis besinaudojanti šalis ar teritorija laikosi nustatytų reikalavimų dėl Komisijai pateiktinos informacijos, susijusios su tos nuostatos taikymu ir su prekių kiekių, kuriems leista ją taikyti, administravimu.

1.   Prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama.

2.   Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – visa pirkėjo pardavėjui arba pirkėjo trečiajai šaliai arba pardavėjo naudai sumokėta arba mokėtina pinigų suma už importuojamas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba vykdytinus mokėjimus, kurie yra importuojamų prekių pardavimo sąlyga.

3.   Sandorio vertė taikoma, jeigu įvykdomos visos šios sąlygos:

1.   Nustatant muitinę vertę pagal 70 straipsnį, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos už importuojamas prekes kainos pridedama:

2.   Papildomos pinigų sumos prie faktiškai sumokėtos ar mokėtinos kainos pridedamos vadovaujantis 1 dalimi tik remiantis objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis.

3.   Nustatant muitinę vertę, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos kainos nepridedamos jokios pinigų sumos, išskyrus numatytąsias šiame straipsnyje

1.   Jeigu prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 70 straipsnį, ji nustatoma iš eilės taikant kiekvieną 2 dalies punktą nuo a iki d, kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį prekių muitinę vertę įmanoma nustatyti.

Deklaranto prašymu 2 dalies c ir d punktai jų taikymo eilėje sukeičiami vietomis.

2.   Pagal 1 dalį muitinė vertė – tai:

3.   Jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 1 dalį, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, pasitelkiant tinkamas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas, kurie išdėstyti visuose šiuose aktuose:

1.   Importo skola muitinei atsiranda, kai importo muitu apmokestinamoms ne Sąjungos prekėms įforminama viena iš šių muitinės procedūrų:

2.   Skola muitinei atsiranda muitinės deklaracijos priėmimo metu.

3.   Skolininku laikomas deklarantas. Netiesioginio atstovavimo atveju asmuo, kurio interesais pateikiama muitinės deklaracija, taip pat laikomas skolininku.

Jeigu muitinės deklaracija, pateikta deklaruojant prekes vienai iš 1 dalyje nurodytų procedūrų įforminti, surašyta remiantis informacija, dėl kurios nebūtų surinkta visa importo muito suma arba jos dalis, asmuo, kuris pateikė deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir kuris žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog tokia informacija yra klaidinga, taip pat laikomas skolininku.

1.   Jeigu tarp Sąjungos ir tam tikrų Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančių šalių ar teritorijų arba tokių šalių ar teritorijų grupių sudarytame lengvatiniame susitarime uždrausta taikyti sąlyginį apmokestinimą arba neapmokestinimą importo muitu kilmės statuso neturinčioms prekėms, naudojamoms gaminant prekes, kurioms vadovaujantis minėtu susitarimu išduodamas arba surašomas prekių kilmės įrodymas, su tokiomis kilmės statuso neturinčiomis prekėmis susijusi importo skola muitinei atsiranda, kai priimama atitinkamų produktų reeksporto deklaracija.

2.   Jeigu skola muitinei atsiranda pagal 1 dalį, šią skolą atitinkanti importo muito suma apskaičiuojama tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tuo atveju, kai skola muitinei atsiranda tą pačią dieną priėmus kilmės statuso neturinčių prekių, naudojamų gaminant atitinkamus produktus, išleidimo į laisvą apyvartą muitinės deklaraciją, pateiktą norint užbaigti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą.

3.   Taikomos 77 straipsnio 2 ir 3 dalys. Tačiau 270 straipsnyje nurodytų ne Sąjungos prekių atveju skolininku laikomas reeksporto deklaraciją pateikęs asmuo. Netiesioginio atstovavimo atveju asmuo, kurio interesais pateikiama deklaracija, taip pat laikomas skolininku.

1.   Importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma:

2.   Skolos muitinei atsiradimo laiku laikomas vienas iš šių momentų:

3.   1 dalies a ir b punktuose nurodytais atvejais skolininku laikomas bet kuris iš šių asmenų:

4.   1 dalies c punkte nurodytais atvejais skolininku laikomas asmuo, turintis įvykdyti sąlygas, nustatytas reglamentuojant muitinės procedūros įforminimo prekėms tvarką arba muitinės deklaracijos pateikimo, kai prekėms įforminama ta muitinės procedūra, tvarką, arba su prekių galutiniu vartojimu susijusio prekių neapmokestinimo muitu arba apmokestinimo taikant sumažintą importo muito normą tvarką.

Jeigu surašoma muitinės deklaracija, kuria prekės deklaruojamos kuriai nors iš 1 dalies c punkte nurodytų muitinės procedūrų įforminti, ir muitinei pateikiama informacija, kurią privaloma pateikti pagal muitų teisės aktus vykdant tos muitinės procedūros įforminimo atitinkamoms prekėms sąlygas, ir dėl to nesurenkama visa importo muito suma arba jos dalis, asmuo, kuris pateikė muitinės deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, taip pat laikomas skolininku.

1.   Jeigu pagal 79 straipsnio 1 dalį atsiranda skola muitinei, susijusi su prekėmis, išleistomis į laisvą apyvartą taikant su jų galutiniu vartojimu susijusią sumažintą importo muito normą, iš skolą muitinei atitinkančios importo muito sumos atimama importo muito suma, sumokėta išleidžiant prekes į laisvą apyvartą.

Pirma pastraipa taikoma ir tada, kai atsiradusi skola muitinei yra susijusi su laužu ir atliekomis, likusiais sunaikinus tokias prekes.

2.   Jeigu pagal 79 straipsnio 1 dalį atsiranda skola muitinei, susijusi su prekėmis, kurioms įforminta laikinojo įvežimo procedūra iš dalies neapmokestinant jų importo muitu, pagal dalinio neapmokestinimo tvarką sumokėta importo muito suma atimama iš skolą muitinei atitinkančios importo muito sumos.

1.   Eksporto skola muitinei atsiranda, kai eksporto muitu apmokestinamoms prekėms įforminama eksporto procedūra arba laikinojo išvežimo perdirbti procedūra.

2.   Skola muitinei atsiranda muitinės deklaracijos priėmimo metu.

3.   Skolininku laikomas deklarantas. Netiesioginio atstovavimo atveju asmuo, kurio interesais pateikiama muitinės deklaracija, taip pat laikomas skolininku.

Jeigu muitinės deklaracija surašyta remiantis informacija, dėl kurios nebūtų surinkta visa eksporto muito suma arba jos dalis, asmuo, kuris pateikė deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir kuris žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, taip pat laikomas skolininku.

1.   Eksporto skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis eksporto muitu, atsiranda, jei neįvykdoma:

2.   Skolos muitinei atsiradimo laiku laikomas vienas iš šių momentų:

3.   1 dalies a punkte nurodytais atvejais skolininku laikomas bet kuris iš šių asmenų:

4.   1 dalies b punkte nurodytais atvejais skolininku laikomas asmuo, turintis įvykdyti sąlygas, kurias privaloma įvykdyti, kad prekes būtų leista išvežti iš Sąjungos muitų teritorijos visai arba iš dalies jų neapmokestinant eksporto muitu.

1.   Importo arba eksporto skola muitinei atsiranda net ir tuo atveju, kai ji susijusi su prekėmis, kurioms taikomos bet kokios rūšies importo arba eksporto draudimo arba ribojimo priemonės.

2.   Tačiau skola muitinei neatsiranda šiais atvejais:

3.   Tačiau taikant sankcijas už muitų teisės aktų pažeidimus, skola muitinei laikoma atsiradusia, jeigu pagal valstybės narės teisės aktus nustatant sankcijas remiamasi importo ar eksporto muitu arba skolos muitinei atsiradimu.

1.   Importo arba eksporto muito suma apskaičiuojama remiantis tomis muito apskaičiavimo taisyklėmis, kurios buvo taikomos atitinkamoms prekėms tuo metu, kai dėl jų atsirado skola muitinei.

2.   Jeigu tikslaus skolos muitinei atsiradimo laiko nustatyti neįmanoma, skola muitinei laikoma atsiradusia tada, kai muitinė pripažįsta, kad dėl situacijos, kurioje yra atitinkamos prekės, atsirado skola muitinei.

Tačiau jeigu muitinės turima informacija leidžia nustatyti, kad skola muitinei jau buvo atsiradusi, kai muitinė padarė tokią išvadą, skola muitinei laikoma atsiradusia tuo metu, kai jau buvo įmanoma nustatyti, kad susidarė tokia situacija.

1.   Jeigu Sąjungos muitų teritorijoje patiriama prekių saugojimo arba įprastinių tvarkymo operacijų išlaidų, susijusių su prekėmis, kurioms buvo įforminta muitinės procedūra arba kurios yra laikinai saugomos, apskaičiuojant importo muito sumą į šias išlaidas arba vertės padidėjimą neatsižvelgiama, jeigu deklarantas pateikia priimtiną šių išlaidų patyrimo įrodymą.

Tačiau apskaičiuojant importo muito sumą atsižvelgiama į operacijose naudotų ne Sąjungos prekių muitinę vertę, kiekį, pobūdį ir kilmę.

2.   Jeigu Sąjungos muitų teritorijoje atlikus įprastines prekių, kurioms įforminta muitinės procedūra, tvarkymo operacijas pasikeičia tų prekių tarifinis klasifikavimas, deklaranto prašymu taikomas pirminis prekių, kurioms įforminta procedūra, tarifinis klasifikavimas.

3.   Jeigu atsiranda skola muitinei, susijusi su perdirbtaisiais produktais, gautais taikant laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, importo muito suma, atitinkanti tokią skolą, deklaranto prašymu apskaičiuojama remiantis prekių, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, tarifiniu klasifikavimu, muitine verte, kiekiu, pobūdžiu ir kilme tą procedūrą įforminant pateiktos muitinės deklaracijos priėmimo metu.

4.   Konkrečiais atvejais importo muito suma apskaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 2 ir 3 dalimis ir negavus deklaranto prašymo, siekiant, kad nebūtų apeinamos 56 straipsnio 2 dalies h punkte nurodytos tarifinio reguliavimo priemonės.

5.   Jeigu atsiranda skola muitinei, susijusi su perdirbtaisiais produktais, gautais taikant laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, arba su pakaitos produktais, nurodytais 261 straipsnio 1 dalyje, importo muito suma apskaičiuojama remiantis ne Sąjungos muitų teritorijoje atliktos perdirbimo operacijos išlaidomis.

6.   Jeigu muitų teisės aktuose numatyta, kad prekėms taikomas palankus muitų tarifų režimas, atleidimas nuo importo arba eksporto muito arba visiškas ar dalinis neapmokestinimas šiuo muitu pagal šio reglamento 56 straipsnio 2 dalies d–g punktus, 203, 204, 205 ir 208 arba 259–262 straipsnius arba pagal 2009 m. lapkričio 16 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1186/2009, nustatantį Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą (15), toks palankus muitų tarifų režimas, neapmokestinimas arba atleidimas nuo muito taip pat taikomas ir tais atvejais, kai skola muitinei atsiranda pagal šio reglamento 79 arba 82 straipsnį, jeigu reikalavimų nesilaikymo, dėl kurio atsirado skola muitinei, nėra pagrindo laikyti bandymu apgauti.

1.   Skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje pateikiama 77, 78 ir 81 straipsniuose nurodyta muitinės deklaracija ar reeksporto deklaracija.

Visais kitais atvejais skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai.

Jeigu tos vietos nustatyti neįmanoma, skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje muitinė pripažįsta, kad dėl situacijos, kurioje yra atitinkamos prekės, atsirado skola muitinei.

2.   Jeigu nebuvo pripažinta, kad prekėms įforminta muitinės procedūra buvo įvykdyta arba jeigu laikinasis saugojimas nebuvo tinkamai užbaigtas, o vietos, kurioje atsirado skola muitinei pagal 1 dalies antrą arba trečią pastraipą neįmanoma nustatyti per konkretų terminą, skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje prekėms buvo įforminta atitinkama procedūra arba kurioje jos buvo įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją taikant tą procedūrą, arba kurioje jos buvo laikinai saugomos.

3.   Jeigu pagal muitinės turimą informaciją įmanoma nustatyti, kad skola muitinei galėjo atsirasti keliose vietose, skola muitinei laikoma atsiradusia toje vietoje, kurioje ji atsirado pirmiausia.

4.   Jeigu muitinė nustato, kad skola muitinei pagal 79 ar 82 straipsnį atsirado kitoje valstybėje narėje ir kad importo ar eksporto muito suma, atitinkanti tą skolą, yra mažesnė nei 10 000 EUR, laikoma, kad skola muitinei atsirado jos atsiradimą nustačiusioje valstybėje narėje.

1.   Jei nenurodyta kitaip, šis skyrius taikomas garantijoms, pateikiamoms dėl jau atsiradusių ir dėl galinčių atsirasti skolų muitinei.

2.   Jeigu muitinė reikalauja pateikti garantiją dėl galinčios atsirasti arba atsiradusios skolos, ta garantija turi užtikrinti importo ar eksporto muito sumos ir kitų privalomųjų mokėjimu, mokėtinų importuojant ar eksportuojant prekes, sumokėjimą, kai:

Garantija, kurios negalima naudoti ne valstybėje narėje, kurioje jos reikalaujama, turi galioti tik toje valstybėje narėje ir turi užtikrinti bent importo arba eksporto muito sumos sumokėjimą.

3.   Jeigu muitinė reikalauja pateikti garantiją, jos turi būti reikalaujama iš skolininko arba asmens, galinčio tapti skolininku. Be to, ji gali leisti, kad garantiją pateiktų ne asmuo, iš kurio jos reikalaujama, o kitas asmuo.

4.   Nedarant poveikio 97 straipsniui, muitinė reikalauja pateikti tik vieną garantiją, susijusią su konkrečiomis prekėmis arba konkrečia deklaracija.

Pateikta garantija, susijusi su konkrečia deklaracija, taikoma importo ar eksporto muito sumai, atitinkančiai skolą muitinei, ir kitiems privalomiesiems mokėjimams, susijusiems su visomis toje deklaracijoje nurodytomis arba pagal ją išleistomis prekėmis, nepriklausomai nuo to, ar ta deklaracija yra teisinga.

Jeigu garantijos nebuvo atsisakyta, ji, neviršijant garantijos dydžio, taip pat gali būti naudojama importo ir eksporto muito ir kitų privalomųjų mokėjimų sumoms, mokėtinoms atlikus tikrinimą po atitinkamų prekių išleidimo, išieškoti.

5.   Šio straipsnio 3 dalyje nurodyto asmens prašymu muitinė, laikydamasi 95 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, gali leisti pateikti bendrąją garantiją, užtikrinančią importo ar eksporto muito sumos, atitinkančios skolą muitinei, susijusią su dviem arba daugiau operacijų, deklaracijų arba muitinės procedūrų, sumokėjimą.

6.   Muitinė atlieka garantijos stebėseną.

7.   Garantijos pateikti nereikalaujama iš valstybės, regioninės ir vietos valdžios institucijų arba kitų institucijų, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, kai jos vykdo savo veiklą kaip valdžios institucijos.

8.   Garantijos pateikti nereikalaujama bet kuriuo iš šių atvejų:

9.   Muitinė gali nereikalauti, kad būtų pateikta garantija, jeigu importo ar eksporto muito suma, kurios sumokėjimą ji užtikrintų, neviršija deklaracijoms taikomos statistinės vertės ribos, nustatytos 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 471/2009 dėl Bendrijos statistikos, susijusios su išorės prekyba su ES nepriklausančiomis šalimis (16) 3 straipsnio 4 dalyje.

1.   Jeigu garantiją pateikti privaloma, muitinė nustato jos dydį, kuris turi būti lygus tiksliai apskaičiuotai importo ar eksporto muito sumai, atitinkančiai skolą muitinei, ir kitų privalomųjų mokėjimų sumai, jei tą dydį įmanoma tiksliai nustatyti tuo metu, kai reikalaujama pateikti garantiją.

Jeigu tikslaus garantijos dydžio nustatyti negalima, šis dydis nustatomas atsižvelgiant į didžiausią muitinės nustatytą importo ar eksporto muito sumą, atitinkančią skolą muitinei, ir kitų privalomųjų mokėjimų, kurie atsirado arba gali atsirasti, sumą.

2.   Nedarant poveikio 95 straipsniui, jeigu bendroji garantija pateikiama užtikrinant importo ar eksporto muito sumos, atitinkančios skolas muitinei, ir kitų privalomųjų mokėjimų, kurių suma laikui bėgant kinta, sumokėjimą, nustatomas toks šios garantijos dydis, kad jo visuomet pakaktų importo ar eksporto muito sumos, atitinkančios skolas muitinei, ar kitų privalomųjų mokėjimų sumokėjimui užtikrinti.

1.   Garantija gali būti pateikiama pasirenkant vieną iš šių formų:

2.   Piniginio užstato arba piniginiam užstatui lygiaverčio kito mokėjimo būdo formos garantija pateikiama vadovaujantis valstybėje narėje, kurioje reikalaujama garantijos, galiojančiomis nuostatomis.

Kai garantija pateikiama sumokant piniginį užstatą ar atliekant kitą lygiavertį mokėjimą, muitinė už ją palūkanų nemoka.

1.   92 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas garantas turi būti Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigęs trečiasis asmuo. Garantas turi būti pripažintas garantiją pateikti reikalaujančios muitinės, išskyrus atvejus, kai garantas yra kredito, finansų įstaiga ar draudimo bendrovė, kuriai pagal galiojančias Sąjungos nuostatas leista veikti Sąjungoje.

2.   Garantas raštu įsipareigoja sumokėti garantija užtikrinamą importo ar eksporto muito sumą, atitinkančią skolą muitinei, ir kitus privalomuosius mokėjimus.

3.   Muitinė gali atsisakyti pripažinti garantą arba siūlomos garantijos rūšį, jeigu ji nėra įsitikinusi, kad toks garantas ar garantijos rūšis užtikrina, jog importo ar eksporto muito suma, atitinkanti skolą muitinei, ir kiti privalomieji mokėjimai bus sumokėti per nustatytą laikotarpį.

1.   89 straipsnio 5 dalyje nurodytas leidimas suteikiamas tik tiems asmenims, kurie atitinka visus šiuos reikalavimus:

2.   Kai bendroji garantija turi būti pateikta dėl galinčių atsirasti skolų muitinei ir kitų privalomųjų mokėjimų, ekonominės veiklos vykdytojui gali būti leista pateikti sumažinto dydžio bendrąją garantiją arba naudotis atleidimu nuo pareigos pateikti garantiją, jeigu jis atitinka 39 straipsnio b ir c punktuose nustatytus kriterijus.

3.   Kai bendroji garantija turi būti pateikta dėl atsiradusių skolų muitinei ir kitų privalomųjų mokėjimų, įgaliotajam ekonominės veiklos vykdytojui (muitinės formalumų supaprastinimas), gavus jo prašymą, leidžiama naudotis sumažinto dydžio bendrąja garantija.

4.   Naudojimasis 3 dalyje nurodyta sumažinto dydžio bendrąja garantija yra lygiavertis garantijos pateikimui.

1.   Komisija gali laikinai uždrausti, kad taikant specialiąsias procedūras arba laikinąjį saugojimą būtų naudojamasi bet kuriuo iš šių atvejų:

2.   Taikant šios straipsnio 1 dalies a arba b punktą, gali būti leidžiama naudotis sumažinto dydžio bendrąja garantija, atleidimu nuo pareigos pateikti garantiją arba 95 straipsnyje nurodyta bendrąja garantija, kai atitinkamas asmuo įvykdo vieną iš šių sąlygų:

Asmuo, norintis gauti leidimą naudotis bendrąja garantija, kai ja naudotis laikinai uždrausta, taip pat privalo atitikti 39 straipsnio b ir c punktuose nustatytus kriterijus.

1.   Muitinė nedelsdama atsisako garantijos, kai sumokama skola muitinei ar įvykdoma pareiga, susijusi su kitais privalomaisiais mokėjimais, arba kai paaiškėja, kad tokia skola ar pareiga nebegali atsirasti.

2.   Kai sumokama dalis skolos muitinei ar iš dalies įvykdoma pareiga, susijusi su kitais privalomaisiais mokėjimais, arba kai paaiškėja, kad galinti atsirasti skola arba pareiga sudarytų tik dalį pinigų sumos, dėl kurios pateikta garantija, suinteresuotojo asmens prašymu atsisakoma atitinkamos garantijos dalies, išskyrus atvejus, kai tokią priemonę taikyti netikslinga dėl pinigų sumos nereikšmingumo.

1.   Komisija įgyvendinimo aktais nustato procedūrines taisykles, reglamentuojančias:

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 285 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2.   Komisija patvirtina 96 straipsnyje nurodytas priemones priimdama įgyvendinimo aktus.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 285 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Jeigu to reikia dėl neišvengiamų skubos priežasčių, susijusių su tokiomis priemonėmis, tinkamai pagrįstų būtinybe skubiai sustiprinti Sąjungos ir valstybių narių finansinių interesų apsaugą, Komisija 285 straipsnio 5 dalyje nurodyta tvarka priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus.

Jei 285 straipsnio 1 dalyje nurodyto komiteto nuomonė turi būti pateikta taikant rašytinę procedūrą, taikoma 285 straipsnio 6 dalis.

1.   Mokėtiną importo ar eksporto muito sumą tuojau pat, kai gauna būtiną informaciją, apskaičiuoja muitinės įstaiga, kurios kompetencijai priklauso vietos, kurioje atsirado arba pagal 87 straipsnį laikoma atsiradusia skola muitinei, priežiūra.

2.   Nedarant poveikio 48 straipsniui, muitinė gali laikyti priimtina deklaranto apskaičiuotą mokėtiną importo ar eksporto muito sumą.

3.   Kai mokėtina importo ar eksporto suma nėra sveikas skaičius, ji gali būti suapvalinta.

Jeigu pirmoje pastraipoje nurodyta suma išreikšta eurais, ją apvalinti galima tik iki artimiausio mažesnio ar didesnio sveiko skaičiaus.

Valstybė narė, kurios valiuta nėra euro, gali mutatis mutandis taikyti antros pastraipos nuostatas arba nukrypti nuo tos pastraipos su sąlyga, kad taikytinų apvalinimo taisyklių finansinis poveikis nebūtų didesnis už antros pastraipos taisyklės taikymo poveikį.

1.   Skolininkui apie skolą muitinei pranešama vietoje, kurioje pagal 87 straipsnį atsirado arba laikoma atsiradusia skola muitinei, nustatyta tvarka.

Pirmoje pastraipoje nurodytas pranešimas nepateikiamas nė vienu iš šių atvejų:

2.   Jeigu mokėtina importo ar eksporto muito suma yra lygi muitinės deklaracijoje nurodytai sumai, muitinės sprendimas išleisti prekes laikomas lygiaverčiu skolininkui pateiktam pranešimui apie skolą muitinei.

3.   Jeigu netaikoma 2 dalis, muitinė skolininkui apie skolą muitinei praneša tuomet, kai ji gali apskaičiuoti mokėtiną importo ar eksporto muito sumą ir priimti sprendimą.

Tačiau tuo atveju, kai pranešimu apie skolą muitinei būtų pakenkta nusikaltimo tyrimui, muitinė gali atidėti tokio pranešimo pateikimą iki to laiko, kai juo nebebūtų pakenkta nusikaltimo tyrimui.

4.   Jeigu buvo pateikta tos skolos sumokėjimą užtikrinanti garantija, apie skolą muitinei, atitinkančią bendrą importo arba eksporto muitų sumą, susijusią su visomis tam pačiam asmeniui skirtomis ir per muitinės nustatytą laikotarpį išleistomis prekėmis, gali būti pranešta to laikotarpio pabaigoje. Muitinės nustatyto laikotarpio trukmė negali viršyti 31 dienos.

1.   Skolininkui apie skolą muitinei nebepranešama praėjus trejiems metams nuo tos dienos, kai atsirado skola muitinei.

2.   Jeigu skolos muitinei atsiradimo priežastis buvo veiksmas, dėl kurio tada, kai jis buvo įvykdytas, galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, 1 dalyje nustatytas trejų metų laikotarpis pagal nacionalinę teisę pratęsiamas mažiausiai iki penkerių, o daugiausia iki 10 metų.

3.   1 ir 2 dalyse nurodytų laikotarpių trukmės skaičiavimas sustabdomas, jeigu:

4.   Jeigu pagal 116 straipsnio 7 dalį vėl atsiranda skolos muitinei sumokėjimo pareiga, šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų laikotarpių trukmės skaičiavimas laikomas sustabdytu nuo tos dienos, kai vadovaujantis 121 straipsniu buvo pateiktas prašymas grąžinti muito sumą arba atsisakyti ją išieškoti, iki sprendimo dėl muito sumos grąžinimo ar atsisakymo ją išieškoti priėmimo dienos.

1.   101 straipsnyje nurodyta muitinės įstaiga, vadovaudamasi nacionaliniais teisės aktais, įtraukia į savo tvarkomą apskaitą mokėtiną importo ar eksporto muito sumą, apskaičiuotą vadovaujantis tuo straipsniu.

Pirma pastraipa netaikoma 102 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje nurodytais atvejais.

2.   Muitinė neprivalo įtraukti į apskaitą importo ar eksporto muito sumų, atitinkančių skolą muitinei, apie kurią skolininkui nebepranešama pagal 103 straipsnį.

3.   Valstybės narės nustato praktines importo ar eksporto muito sumų įtraukimo į apskaitą procedūras. Tos procedūros gali skirtis priklausomai nuo to, ar, įvertinusi skolos muitinei atsiradimo aplinkybes, muitinė yra tikra, kad tos pinigų sumos bus sumokėtos.

1.   Jeigu skola muitinei atsiranda priėmus muitinės deklaraciją, kuria prekės deklaruojamos kuriai nors muitinės procedūrai, išskyrus laikinąjį įvežimą iš dalies neapmokestinant importo muitu, įforminti, arba atlikus kurį nors kitą veiksmą, sukeliantį tokias pačias teisines pasekmes kaip deklaracijos priėmimas, muitinė įtraukia į apskaitą mokėtiną importo ar eksporto muito sumą per 14 dienų nuo prekių išleidimo.

Tačiau jeigu buvo pateikta tos skolos sumokėjimą užtikrinanti garantija, bendra importo ar eksporto muito suma, mokėtina už visas tam pačiam asmeniui skirtas ir per muitinės nustatytą laikotarpį, kurio trukmė negali viršyti 31 dienos, išleistas prekes, gali būti įtraukiama į apskaitą to laikotarpio pabaigoje, padarant vieną įrašą. Toks įtraukimas į apskaitą atliekamas per 14 dienų nuo atitinkamo laikotarpio pabaigos.

2.   Jeigu prekės gali būti išleistos tik laikantis tam tikrų reikalavimų, reglamentuojančių mokėtinos importo ar eksporto muito sumos apskaičiavimo arba jos surinkimo tvarką, įtraukimas į apskaitą atliekamas per 14 dienų nuo mokėtinos importo ar eksporto muito sumos apskaičiavimo arba pareigos sumokėti tą muitą įregistravimo dienos.

Tačiau kai skola muitinei yra susijusi su muito formos laikinosios prekybos politikos priemonės taikymu, mokėtina importo ar eksporto muito suma įtraukiama į apskaitą per dvejus mėnesius nuo reglamento, nustatančio galutinę prekybos politikos priemonę, paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dienos.

3.   Jeigu skola muitinei atsiranda susiklosčius 1 dalyje nenurodytoms aplinkybėms, mokėtina importo ar eksporto muito suma įtraukiama į apskaitą per 14 dienų nuo tos dienos, kai muitinė galėjo apskaičiuoti atitinkamą importo ar eksporto muito sumą ir priimti sprendimą.

4.   3 dalis taikoma išieškotinai importo ar eksporto muito sumai arba dar neišieškotai jos daliai, jeigu mokėtina importo ar eksporto muito suma nebuvo įtraukta į apskaitą vadovaujantis 1, 2 ir 3 dalimis arba jeigu buvo apskaičiuota ir įtraukta į apskaitą už mokėtiną pinigų sumą mažesnė muito suma.

5.   1, 2 ir 3 dalyse nustatyti muito sumų įtraukimo į apskaitą terminai netaikomi susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms arba force majeure atvejais.

6.   Įtraukimas į apskaitą gali būti atidėtas 102 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nurodytu atveju iki to laiko, kai pranešimu apie skolą muitinei nebebūtų pakenkta nusikaltimo tyrimui.

1.   Skolininkas sumoka importo ar eksporto muito sumas, atitinkančias skolą muitinei, apie kurią jam buvo pranešta pagal 102 straipsnį, per muitinės nustatytą laikotarpį.

Nedarant poveikio 45 straipsnio 2 daliai, tas laikotarpis neturi būti ilgesnis kaip 10 dienų nuo pranešimo skolininkui apie skolą muitinei dienos. Tais atvejais, kai, laikantis 105 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatytų reikalavimų, į apskaitą įtraukiama bendra muito suma, nustatoma tokia šio laikotarpio trukmė, kad skolininkas neturėtų galimybės sumokėti skolą per ilgesnį laikotarpį, palyginti su laikotarpiu, kuris būtų taikomas, jeigu vadovaujantis 110 straipsniu jam būtų suteikta teisė į mokėjimo atidėjimą.

Skolininko prašymu muitinė gali tą laikotarpį pratęsti, jeigu mokėtina importo ar eksporto muito suma buvo apskaičiuota atlikus tikrinimą po prekių išleidimo, nurodytą 48 straipsnyje. Nedarant poveikio 112 straipsnio 1 daliai, taip pratęsto laikotarpio trukmė neturi būti ilgesnė nei būtina tam, kad skolininkas galėtų imtis reikiamų priemonių savo pareigai įvykdyti.

2.   Jeigu skolininkui suteikiama teisė pasinaudoti kuria nors iš 110–112 straipsniuose nustatytų mokėjimo lengvatų, jis turi įvykdyti mokėjimo pareigą per laikotarpį arba laikotarpius, nustatytus apibrėžiant šias lengvatas.

3.   Importo ar eksporto muito sumos, atitinkančios skolą muitinei, sumokėjimo termino trukmės skaičiavimas sustabdomas bet kuriuo iš šių atvejų:

1.   Mokama vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais grynaisiais pinigais arba naudojant bet kurias kitas, panašias atsiskaitymo pasekmes sukeliančias priemones, įskaitant kredito likučio patikslinimą.

2.   Už skolininką gali mokėti ir trečiasis asmuo.

3.   Skolininkas visuomet turi teisę sumokėti visą importo ar eksporto muito sumą arba jos dalį nelaukdamas jam suteikto mokėjimo laikotarpio pabaigos.

1.   Laikotarpis, kuriam pagal 110 straipsnį atidedamas mokėjimas, yra 30 dienų.

2.   Jeigu mokėjimas atidedamas pagal 110 straipsnio a punktą, laikotarpio trukmė pradedama skaičiuoti kitą dieną po to, kai skolininkui pranešama apie skolą muitinei.

3.   Jeigu mokėjimas atidedamas pagal 110 straipsnio b punktą, laikotarpio trukmė pradedama skaičiuoti kitą dieną po to, kai baigiasi bendros muito sumos kaupimo laikotarpis. Šis laikotarpis sutrumpinamas tokiu dienų skaičiumi, kuris lygus pusei bendros muito sumos kaupimo laikotarpio dienų skaičiaus.

4.   Jeigu mokėjimas atidedamas pagal 110 straipsnio c punktą, laikotarpio trukmė pradedama skaičiuoti kitą dieną po to, kai pasibaigia atitinkamų prekių išleidimui nustatytas laikotarpis. Šis laikotarpis sutrumpinamas tokiu dienų skaičiumi, kuris lygus pusei atitinkamo laikotarpio dienų skaičiaus.

5.   Jeigu 3 ir 4 dalyse nurodyti laikotarpiai trunka nelyginį dienų skaičių, vadovaujantis tomis dalimis iš 30 dienų laikotarpio atimamas dienų skaičius yra lygus pusei artimiausio už nurodytąjį skaičių mažesnio lyginio skaičiaus.

6.   Jeigu 3 ir 4 dalyse nurodyti laikotarpiai nustatyti savaitėmis, valstybės narės gali nustatyti, kad importo ar eksporto muito suma, kurios mokėjimas buvo atidėtas, turi būti sumokėta ne vėliau kaip ketvirtosios savaitės, sekančios po atitinkamos savaitės, penktadienį.

Jeigu minėti laikotarpiai nustatyti mėnesiais, valstybės narės gali nustatyti, kad importo ar eksporto muito suma, kurios mokėjimas buvo atidėtas, turi būti sumokėta iki kito mėnesio šešioliktos dienos.

1.   Skolininkui pateikus garantiją muitinė gali suteikti jam teisę naudotis ne tik mokėjimo atidėjimu, bet ir kitomis mokėjimo lengvatomis.

2.   Jeigu vadovaujantis 1 dalimi suteikiama teisė naudotis lengvatomis, prie importo ar eksporto muito sumos pridedamos kredito palūkanos.

Valstybėje narėje, kurios valiuta yra euras, kredito palūkanų norma turi būti lygi Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje paskelbtai palūkanų normai, kurią paskutinės mokėjimo dienos mėnesio pirmą dieną Europos Centrinis Bankas taikė savo pagrindinėms refinansavimo operacijoms, padidintai vienu procentiniu punktu.

Valstybėje narėje, kurios valiuta nėra euras, kredito palūkanų norma turi būti lygi palūkanų normai, kurią pirmą atitinkamo mėnesio dieną nacionalinis centrinis bankas taikė savo pagrindinėms refinansavimo operacijoms, padidintai vienu procentiniu punktu, o valstybėje narėje, kurioje nacionalinio centrinio banko taikyta palūkanų norma pasiremti neįmanoma, – ją geriausiai atitinkančiai palūkanų normai, kuri buvo taikoma atitinkamo mėnesio pirmą dieną tos valstybės narės pinigų rinkoje, padidintai vienu procentiniu punktu.

3.   Muitinė gali nereikalauti, kad būtų pateikiama garantija ar mokamos kredito palūkanos, kai remiantis dokumentais pagrįstu skolininko būklės įvertinimu pripažįstama, kad tai jam sukeltų rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų.

4.   Muitinė nereikalauja, kad būtų mokamos kredito palūkanos, jeigu su kiekvienu išieškojimo veiksmu susijusi pinigų suma yra mažesnė už 10 EUR.

1.   Pasibaigus nustatytam importo ar eksporto muito sumos sumokėjimo laikotarpiui prie šios sumos pridedami delspinigiai, kurie skaičiuojami už laiką nuo minėto laikotarpio pabaigos iki muito sumokėjimo dienos.

Valstybėje narėje, kurios valiuta yra euras, delspinigių norma turi būti lygi Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje paskelbtai palūkanų normai, kurią paskutinės mokėjimo dienos mėnesio pirmą dieną Europos Centrinis Bankas taikė savo pagrindinėms refinansavimo operacijoms, padidintai dviem procentiniais punktais.

Valstybėje narėje, kurios valiuta nėra euras, delspinigių norma turi būti lygi palūkanų normai, kurią pirmą atitinkamo mėnesio dieną nacionalinis centrinis bankas taikė savo pagrindinėms refinansavimo operacijoms, padidintai dviem procentiniais punktais, o valstybėje narėje, kurioje nacionalinio centrinio banko taikyta palūkanų norma pasiremti neįmanoma, – ją geriausiai atitinkančiai palūkanų normai, kuri buvo taikoma atitinkamo mėnesio pirmą dieną tos valstybės narės pinigų rinkoje, padidintai dviem procentiniais punktais.

2.   Kai skola muitinei atsiranda pagal 79 ar 82 straipsnį arba kai apie skolą muitinei pranešama atlikus tikrinimą po prekių išleidimo, delspinigiai už importo ar eksporto muito sumą skaičiuojami nuo tos dienos, kai atsirado skola muitinei, iki pranešimo apie ją dienos.

Delspinigių norma nustatoma pagal 1 dalį.

3.   Muitinė gali nereikalauti, kad būtų mokami delspinigiai, kai remiantis dokumentais pagrįstu skolininko būklės įvertinimu pripažįstama, kad delspinigių sumokėjimas jam sukeltų rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų.

4.   Muitinė nereikalauja, kad būtų mokami delspinigiai, jeigu su kiekvienu išieškojimo veiksmu susijusi pinigų suma yra mažesnė už 10 EUR.

1.   Laikantis šiame skirsnyje nustatytų sąlygų, importo arba eksporto muito sumos grąžinamos arba atsisakomos išieškoti dėl bet kurios iš šių priežasčių:

Sumokėta importo ar eksporto muito suma grąžinama, jeigu atitinkama muitinės deklaracija buvo pripažinta negaliojančia pagal 174 straipsnį.

2.   Muitinė grąžina arba atsisako išieškoti 1 dalyje nurodytą importo arba eksporto muito sumą, kai ji nėra mažesnė nei 10 EUR, išskyrus atvejus, kai atitinkamas asmuo prašo, kad būtų grąžinta arba atsisakyta išieškoti mažesnė suma.

3.   Jeigu muitinė laiko, kad muitas turėtų būti grąžintas arba atsisakytas išieškoti pagal 119 arba 120 straipsnį, atitinkama valstybė narė perduoda medžiagą Komisijai, kad ši priimtų sprendimą, šiais atvejais:

Nepaisant pirmos pastraipos, medžiaga neperduodama susidarius kuriai nors iš šių situacijų:

4.   Laikydamasi kompetenciją priimti sprendimus nustatančių taisyklių, muitinė, per 121 straipsnio 1 dalyje nurodytus laikotarpius pati nustačiusi, kad importo arba eksporto muito suma grąžintina arba atsisakytina išieškoti pagal 117, 119 arba 120 straipsnius, ji tą sumą grąžina arba atsisako ją išieškoti savo iniciatyva.

5.   Muito sumos negrąžinamos arba neatsisakoma jų išieškoti, jeigu situacija, dėl kurios buvo pranešta apie skolą muitinei, susidarė dėl skolininko įvykdytos apgaulės.

6.   Grąžindama muitą muitinė nemoka jokių palūkanų.

Tačiau palūkanos mokamos, jeigu sprendimas dėl muito grąžinimo neįgyvendinamas per trejus mėnesius nuo jo priėmimo dienos, išskyrus atvejus, kai šio termino nesilaikyta dėl nuo muitinės nepriklausančių priežasčių.

Tokiais atvejais palūkanos mokamos nuo tos dienos, kurią baigėsi trejų mėnesių laikotarpis, iki muito grąžinimo dienos. Palūkanų norma nustatoma pagal 112 straipsnį.

7.   Muitinei per klaidą priėmus sprendimą grąžinti muitą arba atsisakyti jį išieškoti, pirminė skola muitinei atsiranda iš naujo, jeigu nesuėjęs 103 straipsnyje nustatytas jos senaties terminas.

Tokiais atvejais pagal 5 dalies antrą pastraipą sumokėtos palūkanos grąžinamos.

1.   Importo arba eksporto muito suma grąžinama arba atsisakoma ją išieškoti, kai pranešus apie pirminę skolą muitinei paaiškėja, kad ją atitinkanti muito suma viršija mokėtiną sumą, arba kai apie skolą muitinei skolininkui buvo pranešta nesilaikant 102 straipsnio 1 dalies c arba d punkto.

2.   Kai prašymas dėl grąžinimo arba atsisakymo išieškoti pateikiamas remiantis tuo, kad išleidimo į laisvą apyvartą deklaracijos priėmimo metu prekėms galėjo būti pritaikyta sumažinta arba nulinė importo muito norma pagal tarifinę kvotą, tarifinę ribą arba kitą palankų tarifų režimą, muitas grąžinamas arba atsisakoma jį išieškoti, jeigu prašymo kartu su reikalingais dokumentais pateikimo metu yra įvykdyta viena iš šių sąlygų:

1.   Importo muito suma grąžinama arba atsisakoma išieškoti, jeigu pranešimas apie skolą muitinei yra susijęs su prekėmis, kurių importuotojas atsisakė dėl to, kad išleidimo metu jos turėjo defektų arba neatitiko sutarties, pagal kurią buvo importuotos, sąlygų.

Defektų turinčiomis prekėmis taip pat laikomos prekės, kurios buvo sugadintos iki jų išleidimo.

2.   Nepaisant 3 dalies, muitas grąžinamas arba atsisakoma jį išieškoti, jeigu prekės nebuvo naudojamos, išskyrus pirminį jų naudojimo etapą, būtiną prekių defektams arba neatitikimui sutarties sąlygoms nustatyti, ir jeigu jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos.

3.   Muitas negrąžinamas arba neatsisakoma jo išieškoti, kai:

4.   Suinteresuotojo asmens prašymu muitinė leidžia vietoj prekių išvežimo iš Sąjungos muitų teritorijos įforminti jų laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, įskaitant atvejus, kai to reikia prekėms sunaikinti, arba išorinio tranzito, muitinio sandėliavimo ar laisvosios zonos procedūrą.

1.   116 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir 117, 118 bei 120 straipsniuose nenurodytais atvejais importo ar eksporto muito suma grąžinama arba atsisakoma ją išieškoti, jeigu pranešus apie pirminę skolą muitinei paaiškėja, kad dėl kompetentingos valdžios institucijos padarytos klaidos šią skolą atitinkanti muito suma yra mažesnė už mokėtiną sumą, ir jeigu įvykdytos šios sąlygos:

2.   Tais atvejais, kai neįvykdomos 117 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, muitas grąžinamas arba atsisakoma jį išieškoti, jeigu sumažinta arba nulinė importo muito norma nebuvo pritaikyta dėl muitinės klaidos, o išleidimo į laisvą apyvartą muitinės deklaracijoje buvo pateikti visi duomenys ir kartu su ja buvo pateikti visi dokumentai, reikalingi sumažintai arba nulinei muito normai pritaikyti.

3.   Jeigu lengvatinis režimas prekėms taikomas pagal administracinio bendradarbiavimo sistemą, kurioje dalyvauja Sąjungos muitų teritorijai nepriklausiančios šalies ar teritorijos valdžios institucija, šiai institucijai išdavus neteisingą sertifikatą, toks išdavimas laikomas klaida, kurios 1 dalies a punkto prasme pagrįstai nebuvo galima pastebėti.

Tačiau neteisingo sertifikato išdavimas nelaikomas klaida, jeigu sertifikatas buvo išduotas remiantis neteisingais eksportuotojo pateiktais faktais, išskyrus tuos atvejus, kai yra aišku, kad sertifikatą išdavusi valdžios institucija žinojo arba turėjo žinoti, kad prekės neatitiko lengvatinio režimo taikymo reikalavimų.

Laikoma, kad skolininkas veikė sąžiningai, jeigu jis gali įrodyti, jog per visą laikotarpį, kai buvo vykdomos atitinkamos prekybos operacijos, jis deramai stengėsi užtikrinti visų lengvatinio režimo taikymo reikalavimų laikymąsi.

Skolininkas negali remtis sąžiningo veikimo argumentu, jeigu Komisija Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje yra paskelbusi pranešimą, kuriame nurodyta, jog yra pagrindo abejoti tinkamu lengvatinių susitarimų taikymu atitinkamoje lengvatomis besinaudojančioje šalyje ar teritorijoje.

1.   116 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir 117, 118 bei 119 straipsniuose nenurodytais atvejais importo ar eksporto muito suma grąžinama arba atsisakoma ją išieškoti siekiant teisingumo, jei skola muitinei yra atsiradusi susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kurias vertinant skolininko veiksmuose nepastebėta apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių.

2.   Tai, kad susiklostė 1 dalyje nurodytos ypatingos aplinkybės, nustatoma tuomet, kai įvertinus atvejo aplinkybes paaiškėja, kad situacija, į kurią pateko skolininkas, yra išskirtinė palyginti su kitų tuo pačiu verslu užsiimančių operacijų vykdytojų situacija ir kad tokioms aplinkybėms nesusiklosčius jis nebūtų nukentėjęs dėl importo arba eksporto muito sumos surinkimo.

1.   Prašymai grąžinti muitą ar atsisakyti jį išieškoti pagal 116 straipsnį pateikiami muitinei per šiuos laikotarpius:

Pirmos pastraipos a ir b punktuose nurodyti laikotarpiai pratęsiami, jei pareiškėjas pateikia įrodymų, jog per nustatytą laikotarpį jis negalėjo pateikti prašymo dėl nenumatytų aplinkybių arba force majeure.

2.   Kai muitinė, įvertinusi nurodytas priežastis, negali grąžinti importo ar eksporto muito sumos arba atsisakyti jos išieškoti, ji turi įvertinti, ar tas prašymas nėra tenkintinas dėl kitų grąžinimo ar atsisakymo išieškoti priežasčių, nurodytų 116 straipsnyje.

3.   Jeigu pagal 44 straipsnį pateikiamas skundas dėl pranešimo apie skolą muitinei, 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto atitinkamo laikotarpio trukmės skaičiavimas sustabdomas nuo skundo pateikimo dienos iki tol, kol trunka skundo nagrinėjimo procesas.

4.   Kai muitinė priima sprendimą grąžinti muitą arba atsisakyti jį išieškoti pagal 119 ir 120 straipsnius, atitinkama valstybė narė apie tai praneša Komisijai.

1.   Komisija įgyvendinimo aktais nustato procedūrines taisykles, reglamentuojančias:

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 285 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2.   Komisija priimdama įgyvendinimo aktus priima 116 straipsnio 3 dalyje nurodytą sprendimą.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 285 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros.

Jei 285 straipsnio 1 dalyje nurodyto komiteto nuomonė turi būti pateikta taikant rašytinę procedūrą, taikoma 285 straipsnio 6 dalis.

1.   Nedarant poveikio galiojančioms nuostatoms, susijusioms su importo ar eksporto muito sumos, atitinkančios skolą muitinei, neišieškojimu teismine tvarka pripažinus skolininką nemokiu, importo arba eksporto skola muitinei išnyksta kiekvienu iš šių atvejų:

2.   Tačiau nepaisant to, 1 dalies e punkte nurodytais atvejais sankcijų už muitų teisės aktų pažeidimus taikymo tikslais skola muitinei laikoma neišnykusia, jeigu pagal valstybės narės teisę importo arba eksporto muitas ar skola muitinei laikomi pagrindu sankcijoms taikyti.

3.   Jeigu pagal 1 dalies g punktą išnyksta skola muitinei, susijusi su prekėmis, kurios buvo išleistos į laisvą apyvartą dėl jų galutinio vartojimo neapmokestinus muitu arba pritaikius sumažintą importo muito normą, laužas arba atliekos, likę po tokių prekių sunaikinimo, laikomi ne Sąjungos prekėmis.

4.   Galiojančios nuostatos, susijusios su standartinėmis negrąžinamo prekių praradimo dėl jų pobūdžio normomis, taikomos tais atvejais, kai suinteresuotasis asmuo neįrodo, kad tikrieji nuostoliai viršija apskaičiuotuosius taikant standartines atitinkamų prekių praradimo normas.

5.   Jeigu importo ar eksporto muito sumą, atitinkančią skolą muitinei, privalo sumokėti keli asmenys ir tą muitą atsisakoma išieškoti, skola muitinei išnyksta tik tam asmeniui ar asmenims, iš kurių muitą atsisakyta išieškoti.

6.   1 dalies k punkte nurodytu atveju skola muitinei neišnyksta bandžiusiam apgauti asmeniui ar asmenims.

7.   Jeigu skola muitinei yra atsiradusi pagal 79 straipsnį, ji išnyksta asmeniui, kurio veiksmuose nepastebėta jokių bandymo apgauti požymių ir kuris padėjo kovoti su sukčiavimu.

1.   Į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės turi būti nurodytos įvežimo bendrojoje deklaracijoje.

2.   1 dalyje nurodyta pareiga netaikoma:

3.   Įvežimo bendroji deklaracija pateikiama pirmajai įvežimo muitinės įstaigai per konkretų terminą prieš prekių įvežimą į Sąjungos muitų teritoriją.

Muitinė gali leisti, kad įvežimo bendroji deklaracija būtų pateikta kitai muitinės įstaigai, jeigu pastaroji nedelsdama perduoda būtinus duomenis pirmajai įvežimo muitinės įstaigai arba užtikrina, kad jie būtų prieinami elektroniniu būdu.

4.   Įvežimo bendrąją deklaraciją pateikia vežėjas.

Nepaisant vežėjo pareigų, įvežimo bendrąją deklaraciją gali pateikti vienas iš šių asmenų:

5.   Įvežimo bendrojoje deklaracijoje pateikiami duomenys, būtini rizikos analizei, atliekamai saugumo ir saugos užtikrinimo tikslais.

6.   Konkrečiais atvejais, kai 5 dalyje nurodyti asmenys negali pateikti visų 4 dalyje nurodytų duomenų, gali būti reikalaujama, kad juos pateiktų kiti asmenys, kurie turi tuos duomenis ir atitinkamas teises juos pateikti.

7.   Muitinė gali sutikti, kad pateikiant įvežimo bendrąją deklaraciją būtų naudojamasi verslo, uostų arba transporto informacinėmis sistemomis, jeigu tokiose sistemose saugomi tokioje deklaracijoje pateikiami duomenys ir jeigu tokie duomenys prieinami per konkretų terminą prieš prekių įvežimą į Sąjungos muitų teritoriją.

8.   Muitinė gali sutikti, kad vietoj įvežimo bendrosios deklaracijos būtų pateikiamas pranešimas ir suteikiama prieiga prie įvežimo bendrosios deklaracijos duomenų, saugomų ekonominės veiklos vykdytojo kompiuterinėje sistemoje.

1.   Deklaranto prašymu jam gali būti leista pataisyti vieną ar daugiau jau pateiktos įvežimo bendrosios deklaracijos duomenų elementų.

Taisyti neleidžiama po to, kai:

2.   Jei prekės, nurodytos įvežimo bendrojoje deklaracijoje, neįvežamos į Sąjungos muitų teritoriją, muitinė pripažįsta tą deklaraciją negaliojančia bet kuriuo iš šių atvejų:

1.   127 straipsnio 3 dalyje nurodyta muitinės įstaiga gali nereikalauti, kad būtų pateikta įvežimo bendroji deklaracija, jeigu nepasibaigus tos deklaracijos pateikimo terminui, atitinkamos prekės deklaruojamos pateikiant muitinės deklaraciją. Tuo atveju muitinės deklaracijoje nurodomi bent tie duomenys, kuriuos būtina pateikti įvežimo bendrojoje deklaracijoje. Kol muitinės deklaracija nepriimama pagal 172 straipsnį, ji laikoma turinčia įvežimo bendrosios deklaracijos statusą.

2.   127 straipsnio 3 dalyje nurodyta muitinės įstaiga gali nereikalauti, kad būtų pateikta įvežimo bendroji deklaracija, jeigu nepasibaigus tos deklaracijos pateikimo terminui, atitinkamos prekės deklaruojamos pateikiant laikinojo saugojimo deklaraciją. Toje deklaracijoje nurodomi bent tie duomenys, kuriuos būtina pateikti įvežimo bendrojoje deklaracijoje. Tol, kol deklaruotos prekės nepateikiamos muitinei pagal 139 straipsnį, laikinojo saugojimo deklaracija laikoma turinčia įvežimo bendrosios deklaracijos statusą.

1.   Į Sąjungos muitų teritoriją atvykstančio jūrų laivo arba orlaivio naudotojas apie transporto priemonės atvykimą praneša pirmajai įvežimo muitinės įstaigai.

Jeigu muitinei prieinama informacija apie jūrų laivo ar orlaivio atvykimą, ji gali nereikalauti, kad būtų pateikiamas pirmoje pastraipoje nurodytas pranešimas.

2.   Muitinė gali sutikti, kad apie transporto priemonės atvykimą būtų pranešama naudojantis uosto ar oro uosto sistemomis arba kitais prieinamais informacijos perdavimo būdais.

1.   Į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo yra muitinės prižiūrimos ir gali būti jos tikrinamos. Kai taikytina, joms taikomi draudimai ir apribojimai, pagrįsti, inter alia, visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, aplinkos apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos, pramoninės ar komercinės nuosavybės apsaugos reikalavimais, įskaitant narkotinių medžiagų pirmtakų (prekursorių), tam tikras intelektinės nuosavybės teises pažeidžiančių prekių ir grynųjų pinigų kontrolės reikalavimus, o jų atžvilgiu įgyvendinamos žuvų išteklių apsaugos bei valdymo priemonės ir prekybos politikos priemonės.

Tos prekės taip prižiūrimos tol, kol nustatomas jų muitinis statusas, ir negali būti paimtos iš muitinės priežiūros be muitinės leidimo.

Nedarant poveikio 254 straipsniui, nustačius, kad prekės turi Sąjungos prekių muitinį statusą, tos prekės toliau muitinės nebeprižiūrimos.

Ne Sąjungos prekės muitinės prižiūrimos tol, kol pasikeičia jų muitinis statusas arba kol jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinamos.

2.   Muitinės prižiūrimų prekių turėtojas gali, muitinei leidus, bet kuriuo metu tas prekes patikrinti arba paimti jų pavyzdžius, visų pirma jeigu to reikia jų tarifiniam klasifikavimui, muitinei vertei arba muitiniam statusui nustatyti.

1.   Asmuo, kuris įveža prekes į Sąjungos muitų teritoriją, nedelsdamas jas pristato į muitinės nurodytą muitinės įstaigą arba į kitą muitinės nustatytą arba jai priimtiną vietą, arba į laisvąją zoną, vykdamas muitinės nurodytu maršrutu ir laikydamasis muitinės nurodymų, jeigu muitinė jų duoda.

2.   Į laisvąją zoną pristatomos prekės į tą laisvąją zoną vežamos tiesiogiai jūrų arba oro transportu arba, jei vežama sausuma, nevežant jų per kitą Sąjungos muitų teritorijos dalį, jeigu laisvoji zona ribojasi su valstybės narės ir trečiosios šalies sausumos siena.

3.   Bet kuris asmuo, prisiimantis atsakomybę už prekių vežimą po to, kai jos įvežamos į Sąjungos muitų teritoriją, tampa atsakingu už 1 ir 2 dalyse nustatytų pareigų vykdymą.

4.   Prekėms, kurias pagal susitarimą, sudarytą su atitinkama Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančia šalimi ar teritorija, valstybės narės muitinė gali tikrinti dar jų neįvežus į Sąjungos muitų teritoriją, taikoma ta pati tvarka, kaip ir į Sąjungos muitų teritoriją įvežtoms prekėms.

5.   1 ir 2 dalys neužkerta kelio taikyti specialias taisykles pasienio zonose arba vamzdynais ir laidais gabenamoms prekėms bei prekėms, kurių gabenimas ekonomiškai nereikšmingas, pvz., laiškams, atvirukams ir spaudiniams bei jų elektroniniams atitikmenims, laikomiems kitose laikmenose, arba keleivių vežamoms prekėms, jeigu tai neigiamai nepaveikia muitinės priežiūros ir muitinio tikrinimo galimybių.

6.   1 dalis netaikoma transporto priemonėms, vykstančioms tik per Sąjungos muitų teritorijai priklausančius teritorinius vandenis arba oro erdvę be sustojimo toje teritorijoje, bei tokiomis transporto priemonėmis vežamoms prekėms.

1.   Jeigu dėl nenumatytų aplinkybių arba force majeure 135 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos neįmanoma įvykdyti, asmuo, privalantis įvykdyti tą pareigą, arba bet kuris kitas minėto asmens interesais veikiantis asmuo nedelsdamas informuoja muitinę apie susidariusią padėtį. Jeigu dėl nenumatytų aplinkybių arba force majeure prekės nėra visiškai prarastos, muitinė taip pat informuojama apie tikslią jų buvimo vietą.

2.   Jeigu dėl nenumatytų aplinkybių arba force majeure laivas arba orlaivis, kuriam taikoma 135 straipsnio 6 dalis, yra priverstas laikinai įplaukti į Sąjungos muitų teritorijoje esantį uostą arba nusileisti šioje teritorijoje, o 135 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos neįmanoma įvykdyti, asmuo, įplukdęs laivą į Sąjungos muitų teritoriją arba nutupdęs orlaivį šioje teritorijoje, arba bet kuris kitas to asmens interesais veikiantis asmuo nedelsdamas informuoja muitinę apie susidariusią padėtį.

3.   Muitinė nustato priemones, kurių reikia imtis siekiant sudaryti galimybes vykdyti 1 dalyje nurodytų prekių arba laivo ar orlaivio bei juose esančių prekių, muitinės priežiūrą susiklosčius 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, ir siekiant prireikus užtikrinti, kad šios prekės būtų vėliau pristatytos į muitinės įstaigą arba į kitą muitinės nustatytą arba jai priimtiną vietą.

1.   Į Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, po to, kai jos atvežamos į nurodytą muitinės įstaigą ar kitą muitinės nustatytą ar jai priimtiną vietą, arba į laisvąją zoną, muitinei nedelsdamas pateikia vienas iš šių asmenų:

2.   Prekės, kurios į Sąjungos muitų teritoriją įvežamos jūrų ar oro transportu ir, kurių neiškrovus, toliau vežamos ta pačia transporto priemone, pateikiamos muitinei tik tame uoste ar oro uoste, kuriame jos iškraunamos ar perkraunamos. Tačiau į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės, kurios iškraunamos ir vėl pakraunamos į tą pačią toliau jas vešiančią transporto priemonę, kad būtų įmanoma iškrauti ar pakrauti kitas prekes, muitinei tame uoste ar oro uoste nepateikiamos.

3.   Nepriklausomai nuo 1 dalyje nurodyto asmens pareigų, vietoj jo prekes muitinei gali pateikti vienas iš šių asmenų: