1

Savo apeliaciniu skundu Europos ombudsmenas prašo iš dalies panaikinti 2015 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Staelen / Ombudsmenas (T‑217/11, EU:T:2015:238, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas iš dalies patenkino Claire Staelen ieškinį, kuriuo buvo prašoma atlyginti žalą, tariamai jos patirtą ombudsmenui išnagrinėjus jos skundą, susijusį su Europos Parlamento vykdytu po atviro konkurso EUR/A/151/98 sudaryto tinkamų kandidatų sąrašo, į kurį ji buvo įtraukta kaip konkursą laimėjęs asmuo (toliau – tinkamų kandidatų sąrašas), netinkamu tvarkymu.

2

1994 m. kovo 9 d. Europos Parlamento sprendimo 94/262/EAPB, EB, Euratomas dėl ombudsmeno pareigų atlikimą reglamentuojančių nuostatų ir bendrųjų sąlygų (OL L 113, 1994, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 283) trečia konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„kadangi ombudsmenas, kuris taip pat gali veikti savo paties iniciatyva, privalo turėti priėjimą prie bet kokios informacijos, kuri reikalinga jo pareigoms atlikti; kadangi dėl to [Sąjungos] institucijos ir įstaigos privalo pateikti ombudsmenui visą jo prašomą informaciją <…>“

3

Sprendimo 94/262 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Savo iniciatyva arba remdamasis skundu ombudsmenas atlieka visus tyrimus, kurie, jo manymu, yra reikalingi išaiškinti kiekvieną įtariamą netinkamo administravimo atvejį [Sąjungos] institucijų ir įstaigų veikloje. <…>

2.   [Sąjungos] institucijos ir įstaigos privalo pateikti ombudsmenui visą jo prašomą informaciją ir leisti jam prieiti prie atitinkamų bylų. <…>

<…>“

4

2008 m. birželio 18 d. Europos Parlamento sprendimo 2008/587/EAPB, EB, Euratomas, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 94/262 (OL L 189, 2008, p. 25), 2 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Siekiant, kad ombudsmeno veiksmai būtų sėkmingi, būtinas piliečių pasitikėjimas ombudsmeno galimybėmis atlikti išsamius ir nešališkus tyrimus galimais blogo administravimo atvejais.“

5

2006 m. lapkričio 14 d. C. Staelen pateikė ombudsmenui skundą dėl Parlamento netinkamo administravimo tvarkant tinkamų kandidatų sąrašą.

6

Pabaigęs tyrimą (toliau – pirminis tyrimas), 2007 m. spalio 22 d. ombudsmenas priėmė sprendimą, kuriame padarė išvadą, jog Parlamentas nevykdė netinkamo administravimo (toliau – 2007 m. spalio 22 d. sprendimas).

7

2010 m. birželio 29 d. ombudsmenas savo iniciatyva nusprendė pradėti tyrimą, kad dar kartą patikrintų, ar Parlamentas nevykdė netinkamo administravimo (toliau – tyrimas savo iniciatyva).

8

2011 m. kovo 31 d. ombudsmenas priėmė sprendimą, kuriuo baigė savo iniciatyva pradėtą tyrimą ir kuriame buvo dar kartą padaryta išvada, kad Parlamentas nevykdė netinkamo administravimo (toliau – 2011 m. kovo 31 d. sprendimas).

9

2011 m. balandžio 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo C. Staelen ieškinį, kuriuo ji prašė priteisti iš ombudsmeno turtinės ir neturtinės žalos, kurią ji teigė patyrusi dėl įvairių pažeidimų, ombudsmeno tariamai padarytų vykdant pirminį tyrimą ir tyrimą savo iniciatyva, atlyginimą.

10

Skundžiamo sprendimo 75–161 punktuose spręsdamas dėl pirmosios C. Staelen suformuluotų kaltinimų grupės, susijusios su tuo, kad tiek per pirminį tyrimą, tiek per tyrimą savo iniciatyva ombudsmenas atliko ne visus patikrinimus, kurių reikia siekiant atskleisti ir išaiškinti jos skunde nurodytus netinkamo administravimo atvejus, Bendrasis Teismas to sprendimo 75–88 punktuose pirmiausia pateikė tam tikras „pirmines pastabas“.

11

Minėto sprendimo 75–85 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad, nors ombudsmenas turi plačią diskreciją vertindamas jam pateiktų skundų pagrįstumą ir imdamasis dėl jų veiksmų, taip pat spręsdamas, kokias tyrimo priemones naudoti nagrinėjant skundą ar vykdant savo iniciatyva pradėtą tyrimą, ir nors šiomis aplinkybėmis jam nenustatyta jokia pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, vis dėlto tokia diskrecija neatleidžia ombudsmeno nuo pareigos laikytis rūpestingumo principo, kuris suprantamas kaip pareiga atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes.

12

Šiuo klausimu to sprendimo 85–87 punktuose Bendrasis Teismas nurodė:

13

Paskui skundžiamo sprendimo 89–146 punktuose nagrinėdamas įvairius ombudsmeno veiksmus, susijusius su pirminio tyrimo vykdymu, kuriuos kritikuoja C. Staelen, Bendrasis Teismas pabaigė savo nagrinėjimą šiuo klausimu minėto sprendimo 141–146 punktuose nuspręsdamas, kad ombudsmenas tris kartus pažeidė jam tenkančią rūpestingumo pareigą ir kad šie pažeidimai buvo pakankamai akivaizdūs, kad užtrauktų Sąjungos atsakomybę. Šiuos pažeidimus sudaro tai, kad ombudsmenas, pirma, iškraipė Parlamento nuomonės turinį, antra, neįvykdė rūpestingumo pareigos atlikdamas patikrinimą, per kurį siekta nustatyti, ar informaciją apie C. Staelen įtraukimą į tinkamų kandidatų sąrašą Parlamentas perdavė kitoms Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, ir, trečia, šios pareigos taip pat neįvykdė atlikdamas tyrimą, skirtą nustatyti, ar Parlamentas perdavė šią informaciją savo generaliniams direktoratams.

14

Toliau skundžiamo sprendimo 162–223 punktuose spręsdamas dėl antrosios C. Staelen suformuluotų kaltinimų grupės, susijusios su tariamomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kurias padarė ombudsmenas, Bendrasis Teismas to sprendimo 205 ir 223 punktuose konstatavo, kad ombudsmenas padarė pakankamai akivaizdų rūpestingumo pareigos pažeidimą nagrinėdamas tai, ar C. Staelen buvo diskriminuojama, palyginti su kitais konkursą laimėjusiais asmenimis, dėl jos buvimo tinkamų kandidatų sąraše trukmės. Šį pakankamai akivaizdų pažeidimą sudaro tai, kad ombudsmenas šiuo klausimu padarė išvadą, jog Parlamentas nevykdė netinkamo administravimo, ir šiuo aspektu rėmėsi paprasčiausiu Parlamento teiginiu dėl kitų konkursą laimėjusių asmenų buvimo tinkamų kandidatų sąraše trukmės, neturėdamas duomenų, patvirtinančių šių nugalėtojų įdarbinimo datą (vėliau paaiškėjo, kad šis teiginys klaidingas).

15

Dėl trečiosios kaltinimų grupės, be kita ko, susijusios su tariamu protingo termino principo pažeidimu, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 269 punkte dar nusprendė, kad neprotingas terminas, per kurį ombudsmenas atsakė į du C. Staelen laiškus, reiškė pakankamai akivaizdų Sąjungos teisės normos, kuria siekiama suteikti teises privatiems asmenims, pažeidimą, galintį užtraukti Sąjungos atsakomybę.

16

Galiausiai nagrinėdamas tai, ar galima daryti išvadą, kad buvo padaryta žala, kuri gali būti atlyginta, ir ar šią žalą bei įvairius prieš tai konstatuotus pažeidimus sieja priežastinis ryšys, Bendrasis Teismas, be kita ko, skundžiamo sprendimo 288–294 punktuose nusprendė, kad būtent taip yra šiuo atveju, kiek tai susiję su neturtine žala, kurią C. Staelen patyrė dėl, pirma, pasitikėjimo Ombudsmeno tarnyba praradimo ir, antra, laiko ir energijos praradimo dėl šių pažeidimų.

17

Taigi priėjęs prie išvados, kad vykdydamas pirminį tyrimą ir tyrimą savo iniciatyva ombudsmenas, pirma, keturis kartus pažeidė rūpestingumo pareigą ir, antra, į du C. Staelen laiškus atsakė per neprotingą terminą, Bendrasis Teismas iš dalies patenkino C. Staelen ieškinį ir nurodė ombudsmenui sumokėti jai 7000 EUR sumą neturtinei žalai atlyginti.

18

Apeliaciniu skundu ombudsmenas Teisingumo Teismo prašo:

19

Atsiliepime į apeliacinį skundą C. Staelen Teisingumo Teismo prašo:

20

2015 m. spalio 8 d. C. Staelen pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo. Tas priešpriešinis skundas buvo atmestas 2016 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo nutartimi Ombudsmenas / Staelen (C‑337/15 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:670), priimta pagal šio teismo Procedūros reglamento 181 straipsnį. Toje nutartyje Teisingumo Teismas atidėjo pagrindinio apeliacinio skundo ir bylinėjimosi išlaidų, susijusių su priešpriešiniu apeliaciniu skundu, klausimų nagrinėjimą.

21

Kaip matyti iš šio sprendimo 19 punkto, C. Staelen atsiliepime į apeliacinį skundą reikalaujama, pirma, atmesti visą ombudsmeno apeliacinį skundą ir, antra, priteisti jai 50000 EUR sumą neturtinei žalai, kurią jai padarė ombudsmenas, atlyginti.

22

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 174 straipsnį atsiliepime į apeliacinį skundą turi būti reikalaujama apeliacinį skundą visiškai arba iš dalies patenkinti arba atmesti.

23

Todėl C. Staelen prašymas priteisti jai iš ombudsmeno 50000 EUR sumą yra nepriimtinas.

24

Grįsdamas apeliacinį skundą ombudsmenas remiasi penkiais pagrindais.

25

Pirmajame pagrinde, kurį sudaro keturios dalys, ombudsmenas kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad šis padarė teisės klaidų, kiek tai susiję su viena iš Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. reikalavimu, kad būtų „pakankamai akivaizdžiai“ pažeista Sąjungos teisės norma, kuria siekiama suteikti teises privatiems asmenims.

26

Ombudsmenas tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 86 punkte nusprendė, jog vien rūpestingumo principo, suprantamo kaip pareiga atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes, pažeidimo užtenka, kad būtų įrodytas „pakankamai akivaizdus“ Sąjungos teisės normos, kuria siekiama suteikti teises privatiems asmenims, pažeidimas, kuris gali užtraukti Sąjungos atsakomybę.

27

C. Staelen mano, kad ši pagrindo dalis yra nepriimtina, nes būtent Bendrasis Teismas, o ne Teisingumo Teismas, priimantis sprendimą dėl apeliacinio skundo, turi įvertinti faktines aplinkybes.

28

Dėl esmės ji mano, kad Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos, nes Teisingumo Teismas, be kita ko, 2004 m. kovo 23 d. Sprendimo Ombudsmenas / Lamberts (C‑234/02 P, EU:C:2004:174) 50 punkte pažymėjo, kad vykdydamas tyrimą ombudsmenas turi pareigą imtis priemonių, o tai reiškia būtent rūpestingumo pareigos laikymąsi ir šiuo atžvilgiu ombudsmenas neturi jokios diskrecijos.

29

Iš pradžių reikia priminti, kad, kaip matyti iš SESV 20 straipsnio 2 dalies d punkto, teisė kreiptis į ombudsmeną Sąjungos institucijoms, įstaigoms ar organams netinkamai vykdant administravimą yra teisė, be kita ko, pripažįstama Sąjungos piliečiams ir įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 43 straipsnyje.

30

Pagal SESV 228 straipsnio 1 dalį ombudsmenas turi įgaliojimus priimti skundus dėl netinkamo administravimo atvejų Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų veikloje, tokius skundus nagrinėti ir parengti dėl jų pranešimą. Šioje nuostatoje patikslinama, kad eidamas savo pareigas ombudsmenas, jo nuomone, reikalingus tyrimus atlieka arba savo paties iniciatyva, arba remdamasis jam pateiktais skundais ir kad tais atvejais, kai nustato netinkamo administravimo atvejį, jis kreipiasi į atitinkamą instituciją, įstaigą ar organą, kurie per tris mėnesius privalo informuoti jį apie savo požiūrį, paskui ombudsmenas siunčia pranešimą Parlamentui ir atitinkamai institucijai, įstaigai ar organui ir informuoja skundą pateikusį asmenį apie tokių tyrimų rezultatus.

31

Dėl ombudsmenui skundą pateikusio asmens galimybės reikalauti, kad Sąjunga būtų patraukta atsakomybėn dėl skundo nagrinėjimo tvarkos, Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad reikia remtis suformuota jurisprudencija, pagal kurią teisė į žalos atlyginimą pripažįstama, kai tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma siekiama suteikti teises privatiems asmenims, pažeidimas yra pakankamai akivaizdus ir egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp subjektui, kuris atliko veiksmus, tenkančios pareigos pažeidimo ir nukentėjusio asmens patirtos žalos. Kiek tai susiję su antrąja sąlyga, šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas taip pat priminė, kad pripažįstant, jog Sąjungos teisės pažeidimas yra pakankamai akivaizdus, lemiamą reikšmę turi tai, kad atitinkama Sąjungos institucija ar organas akivaizdžiai ir šiurkščiai peržengė savo diskrecijos ribas (2004 m. kovo 23 d. Sprendimo Ombudsmenas / Lamberts, C‑234/02 P, EU:C:2004:174, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar buvo padarytas pakankamai akivaizdus Sąjungos teisės pažeidimas, užtraukiantis Sąjungos deliktinę atsakomybę dėl ombudsmeno elgesio, reikia atsižvelgti į pastarojo funkcijų savitumą. Šiomis aplinkybėmis reikia turėti omenyje, kad ombudsmenas turi tik pareigą imtis priemonių ir jam suteikta plati diskrecija (2004 m. kovo 23 d. Sprendimo Ombudsmenas / Lamberts, C‑234/02 P, EU:C:2004:174, 50 punktas).

33

Teisingumo Teismas dar nusprendė, kad, nors ombudsmenas turi didelę diskreciją vertinti skundų pagrįstumą ir imtis dėl jų veiksmų ir neturi jokios pareigos pasiekti tam tikrą rezultatą, net jeigu dėl to Sąjungos teismo kontrolė yra ribota, vis dėlto negalima atmesti to, jog išimtiniais atvejais asmuo gali įrodyti, kad vykdydamas savo pareigas ombudsmenas padarė pakankamai akivaizdų Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio atitinkamas pilietis galėjo patirti žalos (šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 23 d. Sprendimo Ombudsmenas / Lamberts, C‑234/02 P, EU:C:2004:174, 52 punktą).

34

Be to, svarbu priminti, kad rūpestingumo pareiga, kuri neatsiejama nuo gero administravimo principo ir bendrai galioja Sąjungos institucijos veiksmams jos santykiuose su visuomene, reikalauja, kad Sąjungos institucija veiktų kruopščiai ir apdairiai (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Masdar (JK) / Komisija, C‑47/07 P, EU:C:2008:726, 92 ir 93 punktus).

35

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirma, dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies priimtinumo reikia pažymėti, kad joje ombudsmenas ne kritikuoja tai, kaip Bendrasis Teismas vertino faktines aplinkybes, kaip tvirtina C. Staelen, bet teigia, kad šis teismas padarė teisės klaidą klaidingai aiškindamas Sąjungos teisės „pakankamai akivaizdaus pažeidimo“, dėl kurio gali kilti deliktinė Sąjungos atsakomybė, sąvoką. Vadinasi, šio pagrindo pirma dalis yra priimtina.

36

Antra, dėl esmės reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 86 punkte nuspręsdamas, jog vien rūpestingumo principo pažeidimo užtenka siekiant nustatyti, kad buvo padarytas pakankamai akivaizdus pažeidimas, galintis užtraukti Sąjungos atsakomybę, nes ombudsmenas neturi diskrecijos konkrečiu atveju vertindamas šio principo laikymąsi, Bendrasis Teismas įvairiais aspektais pažeidė šio sprendimo 31–33 punktuose primintus principus.

37

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, primintos šio sprendimo 31 punkte, tik pakankamai akivaizdus, o ne bet koks Sąjungos teisės normos, pagal kurią saugomi privatūs asmenys, pažeidimas gali lemti deliktinę Sąjungos atsakomybę. Be to, kai Sąjungos institucija ar organas turi diskreciją, tik akivaizdus ir šiurkštus atitinkamos institucijos diskrecijos ribų peržengimas gali būti toks pakankamai akivaizdus Sąjungos teisės pažeidimas.

38

Tas pats pasakytina ir apie ombudsmeno padarytą rūpestingumo pareigos pažeidimą, kuris savaime nėra neteisėtas elgesys, galintis užtraukti Sąjungos atsakomybę, o turi būti vertinamas, kaip priminta šio sprendimo 32 ir 33 punktuose, atsižvelgiant į tai, kad eidamas savo pareigas ombudsmenas turi tik pareigą imtis priemonių ir jam suteikta plati diskrecija, kiek tai susiję su, pirma, gautų skundų pagrįstumo vertinimu ir veiksmais, kurių dėl jų turi būti imtasi, antra, tuo, kaip turi būti vykdomi pradėti tyrimai ir patikrinimai ir, trečia, gautų duomenų analize ir išvadomis, kurias reikia padaryti remiantis šia analize.

39

Skundžiamo sprendimo 86 punkte tvirtindamas, kad ombudsmenas neturėjo jokios diskrecijos dėl rūpestingumo principo laikymosi konkrečiu atveju, o paskui padarydamas išvadą, kad vien šio principo pažeidimo užtenka, kad būtų nustatyta, jog šis pažeidimas yra pakankamai akivaizdus, Bendrasis Teismas akivaizdžiai rėmėsi skundžiamo sprendimo 71 punkte paminėta Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią tuo atveju, kai Sąjungos institucija turi tik labai nedidelę diskreciją arba išvis jos neturi, paprasčiausio Sąjungos teisės pažeidimo gali užtekti, kad būtų nustatyta, jog padarytas pakankamai akivaizdus šios teisės pažeidimas (žr., be kita ko, 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Komisija / Camar ir Tico, C‑312/00 P, EU:C:2002:736, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Taigi Bendrasis Teismas negalėjo nuspręsti, kad buvo įvykdytos sąlygos, užtraukiančios deliktinę Sąjungos atsakomybę, remdamasis rūpestingumo pareigos pažeidimu, neatsižvelgdamas į sritį, sąlygas ar kontekstą, kuriems esant atitinkama Sąjungos institucija ar organas turi vykdyti šią pareigą (šiuo klausimu žr. 1992 m. sausio 30 d. Sprendimo Finsider ir kt. / Komisija, C‑363/88 ir C‑364/88, EU:C:1992:44, 24 punktą).

41

Todėl tam, kad būtų konstatuota, jog buvo padarytas pakankamai akivaizdus ombudsmenui tenkančios rūpestingumo pareigos pažeidimas, reikia nustatyti, kad neparodęs reikiamo kruopštumo ir apdairumo ombudsmenas šiurkščiai ir akivaizdžiai peržengė savo diskrecijos, kurią jis turi naudodamasis tyrimo įgaliojimais, ribas. Šiuo tikslu turint omenyje minėtas aplinkybes reikia atsižvelgti į visas nagrinėjamos situacijos aplinkybes, įskaitant, be kita ko, akivaizdžią rūpestingumo stoką ombudsmenui atliekant tyrimą (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1992 m. sausio 30 d. Sprendimo Finsider ir kt. / Komisija, C‑363/88 ir C‑364/88, EU:C:1992:44, 22 punktą ir 2003 m. liepos 10 d. Sprendimo Komisija / Fresh Marine, C‑472/00 P, EU:C:2003:399, 31 punktą), šią stoką pateisinančias ar nepateisinančias priežastis (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1992 m. sausio 30 d. Sprendimo Finsider ir kt. / Komisija, C‑363/88 ir C‑364/88, EU:C:1992:44, 22 punktą ir 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Haim, C‑424/97, EU:C:2000:357, 42 ir 43 punktus) ar išvadų, padarytų ombudsmenui atlikus nagrinėjimą, netinkamumą ar nepagrįstumą (šiuo klausimu žr. 1991 m. spalio 22 d. Sprendimo Nölle, C‑16/90, EU:C:1991:402, 13 punktą).

42

Dar svarbu pažymėti, kad, kaip teigia ombudsmenas, vien aplinkybė, kurią Bendrasis Teismas pabrėžė skundžiamo sprendimo 85 punkte, kad ombudsmenas vykdo kitų Sąjungos institucijų ir organų netinkamo administravimo atvejų atskleidimo užduotį, taip pat negali pateisinti to sprendimo 86 punkte padarytos išvados.

43

Žinoma, galima tikėtis, kad ombudsmenas, atsižvelgdamas, be kita ko, į Sutartimi jam patikėtą užduotį, pats ypač atidžiai laikysis rūpestingumo pareigos, kruopščiai ir apdairiai vykdydamas savo tyrimą, kurį atlikdamas jis vis dėlto tik privalo imtis priemonių. Tačiau atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad net mažiausias ombudsmeno rūpestingumo pareigos pažeidimas, padarytas atliekant tokią tyrimo užduotį, ipso facto, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 31 ir 32 punktuose primintą jurisprudenciją, yra šios pareigos „pakankamai akivaizdus pažeidimas“.

44

Galiausiai, kaip teisingai pažymėjo ombudsmenas, skundžiamo sprendimo 87 punkte pateiktas patikslinimas, kad vien jo padarytas pažeidimas, dėl kurio jis negalėjo atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visų reikšmingų aplinkybių, siekdamas nuspręsti dėl netinkamo administravimo atvejo įtarimo pagrįstumo, neturi jokios įtakos tam, kas nurodyta šio sprendimo 41 punkte. Iš tiesų šis patikslinimas susijęs su pasekmėmis, kurių atitinkamais atvejais kyla dėl nustatyto pažeidimo, o ne su atitinkamų veiksmų ar neveikimo pobūdžiu ar Sąjungos teisės pažeidimo pakankamu akivaizdumu, kurį lemia šis pažeidimas.

45

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo 86 punkte bendrai nuspręsdamas, jog „vien“ tai, kad ombudsmenas pažeidė rūpestingumo principą, yra Sąjungos teisės normos, pagal kurią saugomi privatūs asmenys, „pakankamai akivaizdus pažeidimas“, galintis užtraukti deliktinę Sąjungos atsakomybę, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

46

Vis dėlto vien tokia teisės klaida šioje byloje negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo. Siekiant nustatyti, ar tas sprendimas turi būti panaikintas, reikia išsiaiškinti, ar, kaip teigia ombudsmenas, pirmojo pagrindo antroje–ketvirtoje dalyse ir antrajame pagrinde Bendrasis Teismas konkrečiai taikė klaidingą principą, kurį nustatė skundžiamo sprendimo 86 punkte, ir ar dėl šios teisės klaidos Bendrojo Teismo išvados, kad įvairūs ombudsmeno veiksmai laikytini rūpestingumo pareigos „pakankamai akivaizdžiais pažeidimais“, klaidingos.

47

Savo pirmojo pagrindo antroje–ketvirtoje dalyse ombudsmenas teigia, kad, atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo 86 punkte Bendrojo Teismo padarytą teisės klaidą, to sprendimo 142–144 punktuose nuspręsdamas, jog trys ombudsmeno padaryti rūpestingumo pareigos pažeidimai yra „pakankamai akivaizdūs“, kad užtrauktų deliktinę Sąjungos atsakomybę, šis teismas padarė tris teisės klaidas.

48

Antroje pagrindo dalyje ombudsmenas tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 142 punkte nuspręsdamas, jog ši įstaiga padarė tokį pakankamai akivaizdų pažeidimą, nes savo 2007 m. spalio 22 d. sprendime iškraipė Parlamento nuomonės turinį, vien dėl to, kad ombudsmenas neturi jokios diskrecijos analizuodamas dokumento turinį, Bendrasis Teismas neįvykdė savo pareigos atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes nuspręsdamas dėl tokio pažeidimo buvimo.

49

Toliau grįsdamas savo pirmojo pagrindo trečią ir ketvirtą dalis, pateiktas atitinkamai dėl skundžiamo sprendimo 143 ir 144 punktų, ombudsmenas teigia, kad vien tvirtindamas, jog tariamas jo rūpestingumo pareigos nesilaikymas vykdant tyrimus, kuriais siekiama nustatyti, ar Parlamentas informavo kitas institucijas ir savo generalinius direktoratus apie C. Staelen įtraukimą į tinkamų kandidatų sąrašą, atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo 86 punkte Bendrojo Teismo nustatytą principą, yra Sąjungos teisės „pakankamai akivaizdus pažeidimas“, šis teismas ne nustatė tokius pažeidimus, o darė prielaidą, kad jie buvo padaryti.

50

Be to, skundžiamo sprendimo 143 punkte nuspręsdamas, kad ombudsmenas nenustatė, ar šio sprendimo 49 punkte minima informacija buvo perduota kitoms Sąjungos institucijoms, Bendrasis Teismas sau prieštarauja, nes skundžiamo sprendimo 105 punkte jis nusprendė, jog šios institucijos turėjo šią informaciją vėliausiai nuo 2007 m. gegužės 14 d.

51

Kiek tai susiję su skundžiamo sprendimo 144 punktu, kuriame kalbama apie šios informacijos perdavimą Parlamento generaliniams direktoratams, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į ombudsmeno funkcijų savitumą, kai konstatavo, kad vykdydamas patikrinimus jis turi gauti ir į savo bylos medžiagą įtraukti rašytinius įrodymus dėl kiekvieno tyrimo aspekto.

52

Anot C. Staelen, būtent Bendrasis Teismas turi įvertinti faktines ir teisines aplinkybes siekdamas nustatyti, ar rūpestingumo stoka yra pažeidimas ir ar tai kartu yra pakankamai akivaizdus Sąjungos teisės pažeidimas, todėl ombudsmeno pirmojo pagrindo antra–ketvirta dalys yra nepriimtinos. Bet kuriuo atveju skundžiamo sprendimo 142–144 punktuose Bendrojo Teismo pateiktoje analizėje nėra jokios teisės klaidos.

53

Kalbant apie pirmojo pagrindo antros–ketvirtos dalių priimtinumą, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją iš SESV 256 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos matyti, jog tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas, pirma, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų, ir, antra, jas įvertinti. Kita vertus, Bendrajam Teismui nustačius ar įvertinus faktines aplinkybes, Teisingumo Teismas turi kompetenciją patikrinti šių faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ir teisines išvadas, kurias Bendrasis Teismas padarė jomis remdamasis (žr., be kita ko, 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Moser Baer India / Taryba, C‑535/06 P, EU:C:2009:498, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kaip ne kartą yra priminęs Teisingumo Teismas, atsakymas į klausimą, ar Bendrasis Teismas, remdamasis minėtomis faktinėmis aplinkybėmis, pagrįstai galėjo padaryti išvadą, kad Sąjungos institucijos nesilaikė rūpestingumo pareigos, yra teisės klausimas, kurį Teisingumo Teismas tikrina apeliaciniame procese (žr., be kita ko, 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Moser Baer India / Taryba, C‑535/06 P, EU:C:2009:498, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Tas pats pasakytina tuo atveju, kai reikia nustatyti, ar toks nesilaikymas turi būti pripažįstamas Sąjungos teisės „pakankamai akivaizdžiu pažeidimu“, galinčiu užtraukti deliktinę jos atsakomybę.

54

Priešingai, nei teigia C. Staelen, pirmojo pagrindo antra–ketvirta dalimis nesiekiama, kad būtų peržiūrėtas Bendrojo Teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, bet jomis iš esmės ginčijamas teisinis kvalifikavimas, kuriuo remdamasis šis teismas nutarė, kad šiuo atveju ombudsmenas padarė pakankamai akivaizdžių Sąjungos teisės pažeidimų.

55

Tuo remiantis darytina išvada, kad C. Staelen pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas turi būti atmestas.

56

Dėl esmės, kiek tai susiję su pirmojo pagrindo antra dalimi, reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 102 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog 2007 m. spalio 22 d. sprendimo 2.5 punkte teigdamas, kad atliktas patikrinimas patvirtino tai, ką Parlamentas jau buvo nurodęs savo nuomonėje, t. y. kad tinkamų kandidatų sąrašas buvo perduotas kitoms Sąjungos institucijoms, nors toje nuomonėje tai nebuvo nurodyta, ombudsmenas dėl rūpestingumo stokos iškraipė to dokumento turinį.

57

Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad nors, kaip pažymėta šio sprendimo 38 punkte, atlikdamas savo pareigas ombudsmenas turi plačią diskreciją, be kita ko, kiek tai susiję su veiksmais, kurių jis ketina imtis dėl jam pateiktų skundų, ir su jų nagrinėjimo būdu, vis dėlto tuo atveju, kai ombudsmenas analizuoja jam pateikto dokumento turinį siekdamas, kaip nagrinėjamu atveju, pagrįsti išvadas, kurias jis padarė tyrimą užbaigiančiame sprendime, jis turi tik nedidelę diskreciją arba išvis jos neturi. Todėl, atsižvelgiant į šio sprendimo 39 punkte primintą jurisprudenciją, skundžiamo sprendimo 142 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad tai, jog ombudsmenas iškraipė 2007 m. kovo 20 d. Parlamento nuomonės turinį, yra pakankamai akivaizdus pažeidimas, galintis užtraukti Sąjungos atsakomybę.

58

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmojo pagrindo antrą dalį.

59

Kiek tai susiję su šio pagrindo trečia ir ketvirta dalimis, iš skundžiamo sprendimo 143 ir 144 punktų matyti, kad skundžiamo sprendimo 109 ir 140 punktuose konstatuotus rūpestingumo pareigos pažeidimus dėl to, kad ombudsmenas atliko netinkamą tinkamų kandidatų sąrašo perdavimo kitoms institucijoms ir Parlamento generaliniams direktoratams tyrimą, pripažindamas „pakankamai akivaizdžiais“, Bendrasis Teismas tik rėmėsi skundžiamo sprendimo 86 punkte padarytomis išvadomis.

60

Taigi dėl skundžiamo sprendimo 86 punkte Bendrojo Teismo padarytos teisės klaidos, nustatytos nagrinėjant pirmojo pagrindo pirmą dalį, vertinimas, šio teismo pateiktas skundžiamo sprendimo 143 ir 144 punktuose, kad rūpestingumo stoka, kuria kaltinamas ombudsmenas, yra pakankamai akivaizdus pažeidimas, galintis užtraukti deliktinę Sąjungos atsakomybę, yra klaidingas.

61

Tokiomis aplinkybėmis šio pagrindo trečią ir ketvirtą dalis reikia pripažinti pagrįstomis, netgi nesant reikalo nagrinėti kitų argumentų, kuriais ombudsmenas jas grindžia.

62

Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad turi būti pripažintos pagrįstomis pirmojo pagrindo pirma, trečia ir ketvirta dalys, tačiau turi būti atmesta jo antra dalis.

63

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje ombudsmenas tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 205 ir 223 punktuose nuspręsdamas, jog ši įstaiga pažeidė rūpestingumo principą, kai pasikliovė Parlamento paaiškinimu, nors C. Staelen savo ieškinyje iš tikrųjų nurodė akivaizdžią ombudsmeno vertinimo klaidą, Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ultra petita.

64

Šio pagrindo antroje dalyje ombudsmenas teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 204 punkte nusprendė, jog tai, kad atliekant tyrimą Sąjungos institucijos pateiktas paaiškinimas gali atrodyti įtikinamas, neatleidžia ombudsmeno nuo pareigos įsitikinti faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas šis paaiškinimas, tikrumu, jeigu šis paaiškinimas yra vienintelis pagrindas, kuriuo jis grindžia savo išvadą dėl netinkamo administravimo atvejo nebuvimo.

65

Antrojo pagrindo trečioje dalyje ombudsmenas tvirtina, jog net jeigu reikėtų daryti išvadą, kad jis padarė klaidą, kurią jam pripažino Bendrasis Teismas, vis dėlto tas teismas neišnagrinėjo, ar ši klaida yra pakankamai akivaizdus Sąjungos teisės pažeidimas. Skundžiamo sprendimo 205 punkte Bendrasis Teismas tik nusprendė, kad jo nustatyta rūpestingumo stoka gali užtraukti Sąjungos atsakomybę.

66

Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies C. Staelen teigia, kad nuspręsdamas, jog ombudsmenas neįvykdė rūpestingumo pareigos, Bendrasis Teismas neiškėlė kaltinimo, kurio nebuvo ieškinyje, ir kad jis, kaip bylą iš esmės nagrinėjantis teismas, turėjo įgaliojimus perkvalifikuoti ieškinyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes.

67

Dėl šio pagrindo antros ir trečios dalių C. Staelen mano, kad nors ombudsmenas gali remtis Sąjungos institucijos pateikta informacija, jei nėra duomenų, kurie leistų suabejoti jos patikimumu, taip nėra šiuo atveju, nes esminė ombudsmeno užduotis yra būtent institucijos teiginių patikrinimas.

68

Iš pradžių reikia priminti, kad skundžiamo sprendimo 205 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog ombudsmenas nesielgė rūpestingai, kaip to reikalaujama, kai konstatavo, kad Parlamento veikloje nebuvo netinkamo administravimo, kiek tai susiję su C. Staelen buvimo tinkamų kandidatų sąraše trukme, šiuo aspektu pasikliaudamas paprasčiausiu Parlamento teiginiu, susijusiu su atvirą konkursą EUR/A/151/98 laimėjusių 22 iš pradžių įrašytų asmenų įdarbinimu, ir negavęs įrodymų, patvirtinančių kiekvieno iš šių asmenų įdarbinimo momentą, nors vėliau paaiškėjo, kad šis teiginys klaidingas. Tame pačiame punkte Bendrasis Teismas, šiuo klausimu pateikdamas nuorodą į skundžiamo sprendimo 84–86 punktus, padarė išvadą, kad ši rūpestingumo stoka gali užtraukti Sąjungos atsakomybę.

69

Skundžiamo sprendimo 223 punkte Bendrasis Teismas dar kartą patvirtino, kad dėl rūpestingumo stokos ombudsmenas kai kurias faktines aplinkybes klaidingai laikė įrodytomis ir taip padarė klaidingą išvadą dėl Parlamento netinkamo administravimo nebuvimo.

70

Kiek tai susiję su antrojo pagrindo pirma dalimi, kaip nurodo ombudsmenas ir kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 162 ir 197 punktų, iš tiesų C. Staelen savo ieškinį Bendrajame Teisme grindė tuo, kad ombudsmenas padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai 2011 m. kovo 31 d. sprendime, priimtame po tyrimo savo iniciatyva, priėjo prie išvados, kad Parlamentas jos nediskriminavo, palyginti su kitais bendrą konkursą EUR/A/151/98 laimėjusiais asmenimis, kiek tai susiję su tinkamų kandidatų sąrašo galiojimo trukme.

71

Dėl šio pagrindo skundžiamo sprendimo 202–205 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju ombudsmenas neįvykdė rūpestingumo pareigos, kai nepagrįstai nepatikrino Parlamento teiginio, susijusio su tuo, kiek laiko tinkamų kandidatų sąraše buvo C. Staelen ir kiti atitinkamą konkursą laimėję asmenys, pagrįstumo. Tokiu būdu Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad dėl kruopštumo ir apdairumo stokos ombudsmenas padarė vertinimo klaidą, dėl kurios klaidingai nusprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti Parlamento netinkamo administravimo.

72

Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad taip perkvalifikuodamas jam pateiktą pagrindą Bendrasis Teismas jo neiškraipė ir nepriėmė sprendimo ultra petita, todėl reikia atmesti apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmą dalį.

73

Be to, nesant reikalo priimti sprendimo dėl šio pagrindo antros dalies, kiek tai susiję su minėto pagrindo trečia dalimi, reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 205 punkte nuspręsdamas, kad rūpestingumo stoka, kuria kaltinamas ombudsmenas, buvo pakankamai akivaizdus pažeidimas, galintis užtraukti Sąjungos atsakomybę, ir šiuo aspektu remdamasis tik išvadomis to sprendimo 84–86 punktuose, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, analogišką klaidoms, kurios jau buvo nustatytos nagrinėjant pirmojo pagrindo trečią ir ketvirtą dalis.

74

Dėl su Sąjungos teisės „pakankamai akivaizdaus pažeidimo“ sąvoka susijusios teisės klaidos, kurią Bendrasis Teismas padarė skundžiamo sprendimo 86 punkte ir kuri nustatyta šio sprendimo 45 punkte nagrinėjant pirmojo pagrindo pirmą dalį, vertinimas, kuriuo šis teismas pagrindė išvadą skundžiamo sprendimo 205 punkte, yra klaidingas.

75

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad antrojo pagrindo trečia dalis turi būti pripažinta pagrįsta.

76

Trečiajame pagrinde ombudsmenas tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 269 punkte nuspręsdamas, jog tai, kad ši įstaiga nesilaikė protingo termino, per kurį C. Staelen turėjo teisę gauti atsakymą į savo laiškus, yra Sąjungos teisės normos, kuria siekiama suteikti teises privatiems asmenims, „pakankamai akivaizdus pažeidimas“, ir dėl šios priežasties manydamas, kad bet koks šio protingo termino nepaisymas užtraukia ombudsmeno atsakomybę, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į skirtumą, kurį reikia daryti tarp paprasto ir „pakankamai akivaizdaus“ Sąjungos teisės pažeidimo. Taip Bendrasis Teismas pažeidė savo pareigą atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, kurios gali jam leisti priimti sprendimą šiuo klausimu.

77

C. Staelen nesutinka, kad šiuo aspektu buvo padaryta teisės klaida.

78

Skundžiamo sprendimo 256 punkte konstatavęs, kad ombudsmenas du kartus neįvykdė savo pareigos atsakyti į C. Staelen laiškus per protingą terminą, Bendrasis Teismas to sprendimo 269 punkte tik trumpai nurodė, kad nepaisydamas C. Staelen teisės gauti atsakymą per tokį terminą ombudsmenas padarė Sąjungos teisės normos, kuria siekiama suteikti teises privatiems asmenims, pakankamai akivaizdų pažeidimą, galintį užtraukti deliktinę Sąjungos atsakomybę.

79

Taigi bet kokį pareigos imtis veiksmų per protingą terminą pažeidimą Bendrasis Teismas priskyrė prie pakankamai akivaizdžių Sąjungos teisės normos pažeidimų.

80

Taip Bendrasis Teismas nepaisė Teisingumo Teismo jurisprudencijos, nurodytos šio sprendimo 31–33 punktuose.

81

Be to, Bendrasis Teismas visiškai nemotyvavo Sąjungos teisės pažeidimo „pakankamai akivaizdaus“ pobūdžio, kurį jis prieš tai konstatavo.

82

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pareiga motyvuoti Teisingumo Teismo sprendimus išplaukia iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnio, kuris taikomas Bendrajam Teismui remiantis to paties statuto 53 straipsnio pirma pastraipa ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 117 straipsniu (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 4 d. Sprendimo Naipes Heraclio Fournier / VRDT, C‑311/05 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2007:572, 51 punktą).

83

Be to, iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad sprendimo motyvuose turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti Bendrojo Teismo argumentai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti priimtą sprendimą pagrindžiančias priežastis, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę (žr., be kita ko, 2011 m. sausio 20 d. Sprendimo General Química ir kt. / Komisija, C‑90/09 P, EU:C:2011:21, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

84

Nagrinėjamu atveju nesant motyvų, kuriais grindžiamas skundžiamo sprendimo 269 punkte Bendrojo Teismo pateiktas kvalifikavimas kaip „pakankamai akivaizdaus pažeidimo“, Teisingumo Teismas neturi galimybės įvertinti, ar, kaip trečiajame pagrinde iš esmės teigia ombudsmenas, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą pateikdamas tokį kvalifikavimą.

85

Toks motyvų nenurodymas, priskirtinas prie esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo ir kliudantis Teisingumo Teismui atlikti teisminę kontrolę, yra viešosios tvarkos išlyga, kurią šis teismas gali iškelti ex officio (šiuo klausimu žr. 1997 m. vasario 20 d. Sprendimo Komisija / Daffix, C‑166/95 P, EU:C:1997:73, 24 punktą ir 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo Quimitécnica.com ir de Mello / Komisija, C‑415/14 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:58, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

86

Šiomis aplinkybėmis ombudsmeno apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą reikia pripažinti pagrįstu.

87

Ombudsmenas tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundą pateikusio asmens pasitikėjimo Ombudsmeno tarnyba praradimą, kurį lėmė ombudsmeno padarytos klaidos, skundžiamo sprendimo 290 punkte pripažino „neturtine žala“ nepateikdamas paaiškinimų.

88

C. Staelen nesutinka, kad šiuo aspektu buvo padaryta teisės klaida.

89

Iš skundžiamo sprendimo 290 punkto matyti, kad neturtinę žalą, kuri, kaip pripažino Bendrasis Teismas, buvo padaryta C. Staelen, nagrinėjamu atveju sudaro, pirma, jos pasitikėjimo Ombudsmeno tarnyba praradimas ir, antra, tai, kad, jos manymu, ji prarado laiko ir energijos dėl skundo, kurį pateikė minėtai Sąjungos įstaigai.

90

Apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą, kuriame skundžiamas sprendimas kritikuojamas dėl šios neturtinės žalos pirmos sudedamosios dalies, t. y. pasitikėjimo Ombudsmeno tarnyba praradimo, sudaro dvi dalys. Ombudsmenas kaltina Bendrąjį Teismą tiek tuo, kad jis minėtą sudedamąją dalį klaidingai kvalifikavo kaip „neturtinę žalą“, tiek tuo, kad jis nepateikė tokio kvalifikavimo paaiškinimo.

91

Kalbant apie šio pagrindo pirmą dalį, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją žala, kurią prašoma atlyginti, turi būti reali ir tikra (žr., be kita ko, 1990 m. vasario 7 d. Sprendimo Culin / Komisija, C‑343/87, EU:C:1990:49, 27 punktą; 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Taryba / de Nil ir Impens, C‑259/96 P, EU:C:1998:224, 23 punktą, taip pat 2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Komisija / Girardot, C‑348/06 P, EU:C:2008:107, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

92

Žinoma, negalima paneigti, kad, atsižvelgiant į ombudsmeno užduotį, Sąjungos piliečių pasitikėjimas jo gebėjimu vykdyti išsamius ir nešališkus tyrimus nurodytais netinkamo administravimo atvejais turi esminę reikšmę. Be to, kaip pabrėžta Sprendimo 2008/587 2 konstatuojamojoje dalyje, toks pasitikėjimas taip pat labai svarbus tam, kad ombudsmeno veiksmai būtų sėkmingi.

93

Vis dėlto svarbu pažymėti, kad, pirma, tokios išvados dažniausiai taip pat galioja bet kokiai Sąjungos institucijai, įstaigai ar organui, turinčiam priimti sprendimą dėl individualaus prašymo, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra skundas, kaip šiuo atveju, ar ieškinys, ar net apskritai bet koks prašymas, dėl kurio minėtos institucijos, įstaigos ar organai turi imtis veiksmų.

94

Antra, pasitikėjimo Ombudsmeno tarnyba praradimas, kurį gali lemti vykdant tyrimą jo atlikti veiksmai, gali turėti įtakos visiems asmenims, turintiems teisę bet kada pateikti jam skundą.

95

Tuo remiantis darytina išvada, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai C. Staelen nurodytą pasitikėjimo Ombudsmeno tarnyba praradimą kvalifikavo kaip neturtinę žalą, kurią galima atlyginti. Vadinasi, ketvirtojo pagrindo pirmą dalį reikia pripažinti pagrįsta, nesant reikalo priimti sprendimo dėl jo antros dalies.

96

Penktajame pagrinde ombudsmenas teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 292 ir 293 punktuose nusprendė, jog pažeidimas, kurį ši įstaiga padarė vykdydama tyrimą savo iniciatyva, buvo lemiama C. Staelen patirtos neturtinės žalos, kurią sudaro jos pasitikėjimo Ombudsmeno tarnyba praradimas, priežastis.

97

Atsižvelgiant į šio sprendimo 95 punkte padarytą išvadą, nėra reikalo priimti sprendimo dėl šio penktojo pagrindo.

98

Kadangi pirmojo pagrindo pirma, trečia ir ketvirta dalys, antrojo pagrindo trečia dalis ir trečiasis pagrindas buvo pripažinti pagrįstais, darytina išvada, kad keturis iš penkių pažeidimų, kuriuos Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime inkriminavo ombudsmenui, šis teismas pripažino pakankamai akivaizdžiais Sąjungos teisės pažeidimais, galinčiais užtraukti deliktinę Sąjungos atsakomybę, tik padaręs teisės klaidų (dėl trijų iš šių pažeidimų) ir nenurodęs motyvų (dėl ketvirto pažeidimo). Be to, ketvirtasis pagrindas buvo pripažintas pagrįstu motyvuojant tuo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai C. Staelen pasitikėjimo Ombudsmeno tarnyba praradimą, kurį lėmė tai, kaip jis šiuo atveju atliko tyrimą, pripažino neturtine žala, kurią galima atlyginti.

99

Tokiomis aplinkybėmis Bendrojo Teismo sprendimas priteisti iš ombudsmeno C. Staelen padarytos žalos atlyginimą neturi teisinio pagrindo.

100

Vadinasi, reikia panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą.

101

Kita vertus, nėra pagrindo panaikinti šios rezoliucinės dalies 2 punkto, kuriame Bendrasis Teismas atmetė likusią C. Staelen ieškinio dalį, nes šiam sprendimui neturi įtakos tai, kad pirmasis–ketvirtasis šio apeliacinio skundo pagrindai yra iš dalies pagrįsti.

102

Galiausiai, atsižvelgiant į dalinį skundžiamo sprendimo panaikinimą, taip pat reikia panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, taigi skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus.

103

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai Bendrojo Teismo sprendimas panaikinamas, Teisingumo Teismas gali pats priimti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima daryti. Taip yra nagrinėjamu atveju.

104

Kalbant apie, pirma, ombudsmenui inkriminuotus rūpestingumo pareigos pažeidimus, reikia priminti, kad juos visų pirma sudaro tai, kad per pirminį tyrimą nebuvo išnagrinėtas klausimas, kada ir kaip apie C. Staelen įrašymą į tinkamų kandidatų sąrašą buvo pranešta kitoms Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams.

105

Dėl šio pažeidimo konstatuotina, jog jis yra pakankamai akivaizdus, kad galėtų užtraukti deliktinę Sąjungos atsakomybę.

106

Atsakymas į klausimą, kada ir kaip Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams buvo pranešta apie C. Staelen įrašymą į tinkamų kandidatų sąrašą, yra viena iš reikšmingų aplinkybių, sudariusių dalį ombudsmeno tyrimo, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar Parlamento veikloje, tvarkant suinteresuotojo asmens bylą po tokio įrašymo, būta netinkamo administravimo. Be to, tikrinimas, ar apie šį įrašymą iš tikrųjų buvo pranešta kitoms Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams ir kokiomis priemonėmis tai padaryta, buvo vienas iš tikslų, apie kuriuos aiškiai nurodyta ombudsmeno sprendime atlikti patikrinimą.

107

Ombudsmenas šiuo aspektu pasitenkino vien Parlamento perduotu 2007 m. gegužės 14 d. dokumentu, vadinamu „pooling“, iš kurio matyti, kad tą dieną tik vienas kandidatas dar buvo tinkamų kandidatų sąraše. Remdamasis šiuo dokumentu ombudsmenas padarė išvadą, kad C. Staelen vienintelė kandidatė, kuri dar buvo minėtame sąraše, ir kad todėl, atsižvelgiant į galimybę susipažinti su šiuo dokumentu, kitoms Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams ši informacija galėjo būti žinoma bent jau nuo 2007 m. gegužės 14 d.

108

Net darant prielaidą, kad, remdamasis nagrinėjamu dokumentu, ombudsmenas pagrįstai galėjo daryti išvadą, kad apie C. Staelen įrašymą į tinkamų kandidatų sąrašą kitos Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai žinojo bent jau nuo to dokumento datos, t. y. 2007 m. gegužės 14 d., vis dėlto, kaip ombudsmenas pripažino savo atsiliepime į ieškinį, tai neleidžia nustatyti, kada ir kaip apie šį įrašymą, kuris turėjo įvykti 2005 m. gegužės 17 d., Parlamentas pranešė minėtoms institucijoms, įstaigoms ir organams.

109

Vadinasi, 2007 m. spalio 22 d. sprendimo 2.5 punkte prieidamas prie išvados, kad apie C. Staelen įrašymą į tinkamų kandidatų sąrašą Parlamentas iš tikrųjų pranešė kitoms Sąjungos institucijoms, ir šiuo klausimu remdamasis visų pirma tyrimo, kuris nagrinėjamu aspektu akivaizdžiai turėjo trūkumų, rezultatais, ombudsmenas buvo nepakankamai kruopštus ir apdairus, padarė neatleistiną vertinimo klaidą ir todėl šiurkščiai ir akivaizdžiai peržengė savo diskrecijos, turimos atliekant tyrimą, ribas.

110

Toliau, kiek tai susiję su ombudsmenui inkriminuojamu rūpestingumo pareigos pažeidimu, kurį iš esmės sudaro tai, kad jo 2007 m. spalio 22 d. sprendimo 2.4 punkte pateiktas vertinimas buvo grindžiamas tik prielaida, pagrįsta dokumentais, kurių pobūdžio ir turinio jis negalėjo nurodyti, taip pat reikia konstatuoti, kad jis yra pakankamai akivaizdus.

111

Pirma, ombudsmeno vykdytas pirminis tyrimas ir patikrinimas, be kita ko, buvo susiję su tuo, ar apie C. Staelen įrašymą į tinkamų kandidatų sąrašą buvo pranešta visiems Parlamento generaliniams direktoratams. Antra, 2007 m. spalio 22 d. sprendimo 2.4 punkte ombudsmenas šiuo klausimu tvirtino, kad Parlamento bylos medžiagos tyrimas parodė, jog apie C.Staelen kandidatūrą iš tikrųjų buvo pranešta minėtiems generaliniams direktoratams.

112

2007 m. spalio 22 d. sprendime, kuriuo užbaigiamas pirminis tyrimas, suformuluodamas tokį teiginį dėl aspekto, kuris yra reikšmingas nustatant galimą netinkamo administravimo atvejį ir su kuriuo buvo konkrečiai susijęs tas tyrimas, kartu arba tame sprendime nepateikdamas aiškesnės nuorodos į dokumentus, leidžiančius pagrįsti tokį teiginį, arba neturėdamas galimybės jo pagrįsti kitaip kaip tik paprasta prielaida, nurodyta jo pareiškimuose Bendrajam Teismui, kuriuose teigiama, kad „visos aplinkybės leidžia manyti, kad [jo] atstovai <…>, atlikdami patikrinimą, matė dokumentus, patvirtinančius, kad Parlamentas buvo informavęs savo tarnybas apie tai, kad ieškovė buvo įtraukta į [rezervo] sąrašą“, ombudsmenas dėl kruopštumo ir apdairumo stokos padarė neatleistinų klaidų bei šiurkščiai ir akivaizdžiai peržengė savo diskrecijos, turimos atliekant tyrimą, ribas.

113

Galiausiai reikia išnagrinėti rūpestingumo pareigos pažeidimą, t. y. tai, kad savo 2011 m. kovo 31 d. sprendime, kuriuo užbaigiamas tyrimas savo iniciatyva, ombudsmenas padarė išvadą, kad Parlamento veikloje nebuvo netinkamo administravimo, kiek tai susiję su, viena vertus, C. Staelen ir, kita vertus, kitų bendrą konkursą EUR/A/151/98 laimėjusių asmenų buvimo tinkamų kandidatų sąraše trukme, dėl šio tyrimo aspekto pasikliaudamas vien Parlamento paaiškinimu ir neįsitikindamas faktų, kuriais grindžiamas šis paaiškinimas, tikrumu.

114

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad kai administracija turi atlikti tyrimą, ji tai turi padaryti kuo kruopščiau siekdama išsklaidyti esamas abejones ir išsiaiškinti situaciją (šiuo klausimu žr. 1986 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Irish Grain Board, 254/85, EU:C:1986:422, 16 punktą).

115

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad savo 2011 m. kovo 31 d. sprendime ombudsmenas priėjo prie išvados, kad C.Staelen nurodytas skirtumas tarp jos buvimo tinkamų kandidatų sąraše trukmės ir kitų konkursą laimėjusių asmenų buvimo tame sąraše trukmės nėra Parlamentui priskiriamas netinkamo administravimo atvejis, nes ombudsmenas laikė įtikinamu paaiškinimą, kurį ši institucija jam buvo pateikusi šiuo klausimu, t. y. kad kiti konkursą laimėję asmenys buvo įdarbinti per dvejus metus po minėto sąrašo paskelbimo, o C. Staelen į šį sąrašą buvo įrašyta šiek tiek ilgiau nei dvejus metus.

116

Atsižvelgiant į šią bylos medžiagą taip pat neginčytina, kad ombudsmeno šiuo atveju atliktas tyrimas savo iniciatyva ir patikrinimas, kuriais buvo siekiama nustatyti, ar Parlamento elgesys priskirtinas prie netinkamo administravimo atvejų, be kita ko, buvo susiję su tuo, ar C. Staelen į tinkamų kandidatų sąrašą buvo įrašyta trumpiau nei kiti konkursą laimėję asmenys.

117

Tokiomis aplinkybėmis ombudsmenas negalėjo, nepadarydamas neatleistinos klaidos ir todėl šiurkščiai bei akivaizdžiai viršydamas diskreciją, turimą vykdant minėtą tyrimą, 2011 m. kovo 31 d. sprendime, kuriuo užbaigiamas šis tyrimas, prieiti prie išvados, kad taip nebuvo ir kad C. Staelen nebuvo diskriminuojama, šiuo aspektu remdamasis vien paprasčiausiu suinteresuotos institucijos paaiškinimu ir netgi nebandydamas, taikant tyrimo priemones, kurias jis turi pagal Sprendimo 94/262 3 straipsnio 2 dalį, gauti išsamesnės informacijos, leidžiančios patikrinti, ar faktai, kuriais minėta institucija rėmėsi siekdama save išteisinti ir kuriais buvo grindžiamas šis paaiškinimas, buvo tikri.

118

Antra, kalbant apie C. Staelen teiginį, kad buvo pažeista jos teisė į tai, jog jos prašymai būtų išnagrinėti per protingą terminą, reikia pažymėti, kad atitinkamai aštuonių ir penkių mėnesių laikotarpiai, per kuriuos ombudsmenas 2008 m. liepos 1 d. atsakė į du laiškus, kuriuos C. Staelen jam atsiuntė 2007 m. spalio 19 d. ir 2008 m. sausio 24 d., iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai ilgi.

119

Vis dėlto, nors šalys sutaria, kad ombudsmenas į abu minėtus laiškus turėjo atsakyti greičiau, šiuo atveju negalima daryti išvados, kad taip vėluodamas į juos atsakyti ombudsmenas nagrinėjamu atveju padarė Sąjungos teisės normos, pagal kurią saugomi privatūs asmenys, „pakankamai akivaizdų pažeidimą“, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, primintą šio sprendimo 31 ir 32 punktuose.

120

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad 2007 m. spalio 19 d. C. Staelen laišku ombudsmenui perduotas 2007 m. spalio 15 d. Parlamento laiškas, susijęs su tuo, kad tinkamų kandidatų sąrašas nustojo galioti 2007 m. rugpjūčio 31 d. Savo ruožtu 2008 m. sausio 24 d. laišku buvo siekiama išsiaiškinti, ar ombudsmenas, atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 19 d. laiške nurodytas aplinkybes, ketino nagrinėti galimybę atnaujinti pirminį tyrimą, kurį jis iki to laiko jau buvo užbaigęs 2007 m. spalio 22 d. sprendimu.

121

Kiek tai susiję su 2007 m. spalio 19 d. laišku, ombudsmenui pateiktas kaltinimas susijęs ne su tuo, kad jis apie savo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą, kuriuo užbaigiamas pirminis jo tyrimas, neinformavo C. Staelen ir atitinkamai neatsižvelgė į tame laiške nurodytas aplinkybes, o tik su tuo, kad jis vėlavo atsakyti į šį laišką. Be to, savo atsiliepime į ieškinį Bendrajame Teisme ombudsmenas šiuo aspektu pabrėžė, kad minėtą laišką jis gavo tik 2007 m. spalio 22 d., t. y. po to, kai buvo priimtas sprendimas užbaigti pirminį tyrimą.

122

Remiantis, be kita ko, tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nei šis kaltinimas, nei kaltinimas, kad ombudsmenas per vėlai atsakė į 2008 m. sausio 24 d. laišką, šiuo atveju nėra susiję su tuo, kaip ombudsmenas atliko ir užbaigė pirminį tyrimą ir tyrimą savo iniciatyva.

123

Atsižvelgiant visų pirma į tai, kad 2007 m. spalio 22 d. sprendimu ombudsmenas užbaigė tyrimą, kuris tęsėsi beveik metus, negalima daryti išvados, kad vien dėl to, jog neatsakė į laišką, kurį jam 2007 m. spalio 19 d. C.Staelen atsiuntė in extremis, prieš tai, kai ji 2008 m. sausio 24 d. pateikė jam prašymą, kuriame teiravosi apie galimą tyrimo atnaujinimą dėl šiame 2007 m. spalio 19 d. laiške nurodytos aplinkybės, ombudsmenas šiurkščiai ir akivaizdžiai viršijo šio sprendimo 33 punkte primintą plačią diskreciją, kurią jis turi nagrinėdamas jam pateiktų skundų pagrįstumą ir imdamasis dėl jų veiksmų, ar kad tokiomis aplinkybėmis pažeidė C.Staelen teisę į tai, kad jos prašymai būtų išnagrinėti per protingą terminą.

124

Šiomis aplinkybėmis taip pat negalima daryti išvados, kad jei gavęs tokį prašymą apsvarstyti galimybę atnaujinti tyrimą, kuris ką tik buvo užbaigtas, ombudsmenas nuomonę dėl šio prašymo pateikė tik po penkių mėnesių nuo šio prašymo gavimo, jis šiurkščiai ir akivaizdžiai peržengė šias ribas ar pažeidė suinteresuotojo asmens teisę, kad jo prašymai būtų išnagrinėti per protingą terminą.

125

Vadinasi, vien tai, kad ombudsmenas šiek tiek pavėluotai atsakė į du minėtus C. Staelen laiškus, negali užtraukti Sąjungos deliktinės atsakomybės.

126

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atlikdamas pirminį tyrimą ir tyrimą savo iniciatyva ombudsmenas padarė tris rūpestingumo pareigos „pakankamai akivaizdžius pažeidimus“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 31 ir 32 punktuose primintą jurisprudenciją, prie kurių reikėtų pridėti Bendrojo Teismo teisingai nurodytą pažeidimą, kaip matyti iš apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antros dalies nagrinėjimo, susijusį su tuo, kad ombudsmenas iškraipė 2007 m. kovo 20 d. Parlamento nuomonės turinį; tai akivaizdūs pažeidimai, galintys užtraukti Sąjungos atsakomybę.

127

Tokiomis aplinkybėmis toliau reikia išnagrinėti, ar dėl šių pažeidimų C. Staelen buvo padaryta reali ir tikra neturtinė žala, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 91 punkte primintą jurisprudenciją, šiuo aspektu kartu įsitikinant, kad ši žala yra tiesioginė šių pažeidimų pasekmė (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2007 m. birželio 28 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑331/05 P, EU:C:2007:390, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

128

Kadangi šio sprendimo 95 punkte Teisingumo Teismas pripažino pagrįsta apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo pirmą dalį, remiantis šio sprendimo 92–94 punktuose nurodytais motyvais, iš pradžių reikia konstatuoti, kad C. Staelen neturi pagrindo teigti patyrusi neturtinę žalą, kuri gali būti atlyginta ir kuri susijusi su tuo, kad ji dėl tokių pažeidimų prarado pasitikėjimą Ombudsmeno tarnyba.

129

Padarius tokią išvadą pažymėtina, kad C. Staelen taip pat teigė patyrusi neturtinę žalą, kuri, kaip matyti iš jos pareiškimų Bendrajam Teismui, iš esmės susijusi su „psichologinio spaudimo“ pojūčiu, kurį patyrė dėl to, kaip buvo nagrinėjamas ombudsmenui pateiktas skundas.

130

Nei ombudsmeno pateikti atsiprašymai, nei pavėluotas jo klaidos, susijusios su Parlamento nuomonės turinio iškraipymu, ištaisymas, nei galiausiai tyrimas savo iniciatyva nagrinėjamu atveju nekompensavo taip patirtos neturtinės žalos.

131

Tokiomis aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad C. Staelen patirta neturtinė žala bus tinkamai atlyginta išmokant jai 7000 EUR sumą.

132

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas arba jeigu jis yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia šis teismas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. To paties reglamento 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas, tačiau Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

133

Šiuo atveju, nors ombudsmeno apeliacinis skundas buvo pripažintas pagrįstu ir dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas iš dalies panaikintas, Teisingumo Teismas, priimdamas galutinį sprendimą dėl C. Staelen ieškinio, iš dalies jį patenkino. Be to, ombudsmenas prašė priimti teisingą ir tinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.

134

Todėl, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, reikia nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, ombudsmenas turi padengti C. Staelen bylinėjimosi išlaidas, susijusias tiek su procesu pirmosios instancijos teisme, tiek su šiuo apeliaciniu procesu.

135

Be to, kadangi 2016 m. birželio 29 d. Nutartimi Ombudsmenas / Staelen (C‑337/15 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:670) klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su priešpriešiniu apeliaciniu skundu, kurį C. Staelen pateikė šioje instancijoje, nagrinėjimas buvo atidėtas, kaip numatyta Teisingumo Teismo procedūros reglamento 137 straipsnyje, kuris apeliaciniame procese taikomas pagal to reglamento 184 straipsnio 1 dalį, remiantis tomis pačiomis nuostatomis reikia nuspręsti dėl šių bylinėjimosi išlaidų priimant šį sprendimą, kuriuo užbaigiama byla.

136

Šiuo aspektu, kadangi vykstant procesui dėl priešpriešinio apeliacinio skundo C. Staelen pateikti pagrindai buvo atmesti, o ombudsmenas prašė priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas, remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi iš jos priteisiamos ombudsmeno patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesu dėl priešpriešinio apeliacinio skundo, ir ji turi padengti savo pačios bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: