EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62005CJ0385

2007 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas.
Confédération générale du travail (CGT) ir kiti prieš Premier ministre ir Ministre de l'Emploi, de la Cohésion sociale et du Logement.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą: Conseil d'État - Prancūzija.
Socialinė politika - Direktyvos 98/59/EB ir 2002/14/EB - Kolektyvinis atleidimas iš darbo - Darbuotojų informavimas ir konsultavimasis su jais - Įdarbintų darbuotojų skaičiaus ribų apskaičiavimas - Valstybių narių įgaliojimai - Neatsižvelgimas į tam tikrai amžiaus kategorijai priklausančius darbuotojus.
Byla C-385/05.

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2007:37

Šalys
Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis

Šalys

Byloje C‑385/05

dėl Conseil d’État (Prancūzija) 2005 m. spalio 19 d. sprendimu, kurį Teismas gavo 2005 m. spalio 24 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Confédération générale du travail (CGT),

Confédération française démocratique du travail (CFDT),

Confédération française de l’encadrement (CFE-CGC),

Confédération française des travailleurs chrétiens (CFTC),

Confédération générale du travail - Force ouvrière (CGT-FO)

prieš

Premier ministre,

Ministre de l’Emploi, de la Cohésion sociale et du Logement,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai R. Schintgen (pranešėjas), R. Silva de Lapuerta, J. Makarczyk ir L. Bay Larsen,

generalinis advokatas P. Mengozzi,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. birželio 7 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

– Confédération générale du travail (CGT), atstovaujamos advokato A. Lyon‑Caen,

– Confédération française démocratique du travail (CFDT), atstovaujamos advokato H. Masse-Dessen,

– Confédération française de l’encadrement (CFE-CGC), atstovaujamos advokato H. Masse-Dessen,

– Confédération française des travailleurs chrétiens (CFTC), atstovaujamos advokato H. Masse-Dessen,

– Confédération générale du travail – Force ouvrière (CGT‑FO), atstovaujamos advokato T. Haas,

– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir C. Bergeot‑Nunes,

– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. Enegren ir G. Rozet,

susipažinęs su 2006 m. rugsėjo 12 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Sprendimo motyvai

1. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvos 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo (OL L 225, p. 16) ir 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje (OL L 80, p. 29) išaiškinimu.

2. Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant kelis Confédération générale du travail (CGT) , Confédération française démocratique du travail (CFDT) , Confédération française de l’encadrement (CFE-CGC) , Confédération française des travailleurs chrétiens (CFTC) bei Confédération générale du travail – Force ouvrière (CGT-FO) ieškinius, pareikštus Conseil d’État (Valstybės taryba) dėl 2005 m. rugpjūčio 2 d. Nutarties Nr. 2005‑892 dėl įmonių darbuotojų apskaičiavimo taisyklių pakeitimo (JORF, 2005 m. rugpjūčio 3 d., p. 12687, toliau – Nutartis Nr. 2005‑892) panaikinimo.

Teisinis pagrindas

Bendrijos teisės aktai

3. Direktyvos 98/59 1 straipsnio 1 dalis numato:

„Šioje direktyvoje:

a) „kolektyvinis atleidimas iš darbo“ yra atleidimas iš darbo, kai darbdavys taip elgiasi dėl vienos arba kelių priežasčių, nesusijusių su darbuotojų asmeninėmis savybėmis, jeigu pagal valstybių narių pasirinkimą atleidimų iš darbo skaičius yra:

i) per 30 dienų laikotarpį:

– ne mažiau kaip 10 įmonėse, kuriose paprastai dirba daugiau kaip 20 ir mažiau kaip 100 darbuotojų,

– ne mažiau kaip 10 % visų darbuotojų įmonėse, kuriose paprastai dirba ne mažiau kaip 100, bet mažiau kaip 300 darbuotojų,

–– ne mažiau kaip 30 įmonėse, kuriose paprastai dirba 300 darbuotojų arba daugiau;

ii) arba per 90 dienų laikotarpį – ne mažiau kaip 20, neatsižvelgiant į atitinkamose įmonėse paprastai dirbančių darbuotojų skaičių;

b) „darbuotojų atstovai“ yra darbuotojų atstovai pagal valstybių narių įstatymus arba praktiką.

Apskaičiuojant pirmosios pastraipos a punkte nurodytų atleidimų iš darbo skaičių, darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl vienos arba kelių priežasčių, nesusijusių su darbuotojų asmeninėmis savybėmis, prilyginamas kolektyviniam atleidimui iš darbo, jeigu iš darbo atleidžiami ne mažiau kaip 5 darbuotojai.“ (Pataisytas vertimas)

4. Direktyvos 98/59 2 straipsnio 1 dalis nustato:

„Jeigu darbdavys numato kolektyvinį atleidimą, jis turi tinkamu laiku pradėti konsultuotis su darbuotojų atstovais, kad būtų pasiektas susitarimas.“ (Pataisytas vertimas)

5. Direktyvos 98/59 3 straipsnis nustato:

„1. Darbdaviai raštu informuoja kompetentingą valstybinę instituciją apie visus planuojamus kolektyvinius atleidimus iš darbo.

< … >

2. Darbdaviai perduoda darbuotojų atstovams šio straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo nuorašą.

Darbuotojų atstovai gali nusiųsti kompetentingai valstybinei institucijai visas turimas pastabas.“

6. Direktyvos 98/59 5 straipsnis nustato:

„Ši direktyva nedraudžia valstybėms narėms taikyti arba priimti darbuotojams palankesnius įstatymus ir kitus teisės aktus, arba skatinti ar leisti taikyti darbuotojams palankesnius kolektyvinius susitarimus.“

7. Direktyvos 2002/14 7 ir 8 konstatuojamosios dalys nustato:

„7. Būtina pagerinti dialogą ir skatinti abipusį pasitikėjimą įmonėse, siekiant sumažinti rizikos tikimybę, darbo organizavimą padaryti lankstesnį ir sudaryti sąlygas darbuotojams mokytis įmonėje užtikrinant saugumą, supažindinti darbuotojus su prisitaikymo poreikiais, didinti darbuotojų galimybes imtis priemonių ir veiklos, kurios pagerintų jų gebėjimą įsidarbinti, skatinti darbuotojų dalyvavimą įmonės veikloje ir kuriant jos ateitį bei didinti jos konkurencingumą.

8. Ypač būtina skatinti ir gerinti darbuotojų informavimą ir konsultavimąsi apie įmonės padėtį ir galimą užimtumo įmonėje augimą, ir kai darbdavio vertinimu užimtumui įmonėje kyla grėsmė, – apie galimas numatytas išankstines priemones, ypač kalbant apie darbuotojų profesinį mokymą ir įgūdžių lavinimą, siekiant atitolinti neigiamus reiškinius arba jų pasekmes, ir padidinti darbuotojų, kuriems tie reiškiniai gali turėti įtakos, gebėjimą įsidarbinti ir prisitaikyti.“ (Pataisytas vertimas)

8. Be to, iš Direktyvos 2002/14 18 konstatuojamosios dalies išplaukia, kad šia direktyva siekiama sukurti bendrą sistemą, kurios tikslas – nustatyti visoje Bendrijoje taikytinus minimalius reikalavimus, kartu nedraudžiant valstybėms narėms nustatyti darbuotojams palankesnes nuostatas.

9. Šios bendros sistemos tikslas, kaip matyti iš minėtos direktyvos 19 konstatuojamosios dalies, taip pat yra išvengti visų administracinių, finansinių ar teisinių apribojimų, galinčių varžyti mažųjų ir vidutinių įmonių kūrimą ir plėtojimą. Dėl to, vadovaujantis tos pačios konstatuojamosios dalies formuluote, atrodė tinkama pagal valstybių narių pasirinkimą šią direktyvą taikyti tik įmonėms, kuriose dirba ne mažiau kaip 50 darbuotojų, arba padaliniams, kuriuose dirba mažiausiai 20 darbuotojų.

10. Direktyvos 2002/14 1 straipsnio 1 dalis numato:

„Šios direktyvos tikslas – sukurti bendrą sistemą, nustatančią minimalius darbuotojų teisės į informavimą ir konsultavimąsi reikalavimus Bendrijos įmonėse ir padaliniuose.“

11. Šios direktyvos 2 straipsnis nustato:

„Šioje direktyvoje:

< ... >

d) „darbuotojas“ – bet kuris asmuo, kurį atitinkamoje valstybėje narėje gina darbuotojams taikomi nacionaliniai darbo įstatymai ir nusistovėjusi praktika;

< ... > “ (Pataisytas vertimas)

12. Direktyvos 2002/14 3 straipsnio 1 dalis nustato:

„Valstybių narių pasirinkimu ši direktyva taikoma:

a) įmonėms, kuriose dirba mažiausiai 50 darbuotojų bet kurioje iš valstybių narių; arba

b) padaliniams, kuriuose dirba mažiausiai 20 darbuotojų bet kurioje iš valstybių narių.

Valstybės narės nustato metodą, kaip apskaičiuoti įdarbintų darbuotojų skaičiaus ribas.“

13. Direktyvos 2002/14 4 straipsnio 1 dalis nustato:

„Remiantis 1 straipsnyje išdėstytais principais ir nepažeidžiant jokių darbuotojams galiojančių palankesnių nuostatų ir (arba) nusistovėjusios praktikos, valstybės narės pagal šį straipsnį nustato detalias teisės į informavimą ir konsultavimąsi suteikimo atitinkamu lygiu taisykles.“ (Pataisytas vertimas)

14. Direktyvos 2002/14 11 straipsnis numato, kad valstybės narės privalo imtis visų būtinų veiksmų, leidžiančių joms visuomet garantuoti, kad bus pasiekti šioje direktyvoje nustatyti rezultatai.

Nacionalinės teisės aktai

15. Pagal Prancūzijos Code du travail (Darbo kodeksas) L  421‑1 straipsnį kiekvienas padalinys, kuriame dirba ne mažiau kaip 11 darbuotojų, privalo paskirti darbuotojų atstovą.

16. Iš šio kodekso L. 321‑2 ir L. 321‑3 straipsnių matyti, kad darbdaviai, planuojantys atleisti iš darbo dėl ekonominių priežasčių, privalo susitikti ir konsultuotis su įmonės darbuotojų komitetu arba personalo atstovais, jeigu planuojama atleisti ne mažiau kaip 10 darbuotojų per 30 dienų.

17. Kol buvo priimta Nutartis Nr. 2005‑892, Code du travail L. 620‑10 straipsnis nustatė:

„Siekiant įgyvendinti šio kodekso nuostatas, įmonės darbuotojų skaičius apskaičiuojamas remiantis toliau išdėstytomis nuostatomis.

Į įmonės darbuotojų skaičių įskaičiuojami pagal neterminuotas darbo sutartis visą darbo dieną dirbantys ir namuose dirbantys darbuotojai.

Pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai, pagal tam tikriems darbams atlikti sudarytas sutartis dirbantys darbuotojai, šioje įmonėje dirbantys kitos įmonės darbuotojai, įskaitant laikinuosius darbuotojus, įskaičiuojami į įmonės darbuotojų skaičių atitinkamai pagal jų darbo laiką per pastaruosius dvylika mėnesių. Tačiau pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai, laikinieji darbuotojai arba šioje įmonėje dirbantys kitos įmonės darbuotojai neįskaičiuojami, jeigu jie pakeičia darbuotoją, kurio nėra, arba darbuotoją, kurio darbo sutarties galiojimas yra sustabdytas.

Ne visą darbo laiką dirbantys darbuotojai, neatsižvelgiant į jų darbo sutarčių rūšį, įskaičiuojami, bendrą jų darbo sutartyse nurodytų darbo valandų skaičių padalijant iš įstatymuose arba kolektyviniuose susitarimuose nustatyto valandų skaičiaus.“

18. Nutarties Nr. 2005‑892 1 straipsniu minėtas L. 620‑10 straipsnis buvo papildytas šia pastraipa:

„Nuo 2005 m. birželio 22 d. įdarbintas jaunesnis kaip 26 metų darbuotojas, nesvarbu, kokia būtų jo su įmone sudarytos sutarties rūšis, neįskaičiuojamas į šios įmonės darbuotojų skaičių, kol jam nesukanka 26 metai. Dėl šios nuostatos personalo atstovaujamoji institucija arba personalo atstovui suteiktas įgaliojimas neturi būti panaikinti. Šios pastraipos nuostatos taikomos iki 2007 m. gruodžio 31 dienos.“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

19. Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad, Ministras Pirmininkas, siekdamas pagerinti susirūpinimą keliančią situaciją Prancūzijos užimtumo rinkoje, 2005 m. birželio 8 d. Deklaracijoje dėl bendrosios politikos pateikė parlamentui skubių veiksmų užimtumo rinkoje planą. Siekdama, kad šiame plane numatytos priemonės įsigaliotų nuo 2005 m. rugsėjo 1 d., vyriausybė paprašė jai suteikti teisę šiuo klausimu priimti nutartį.

20. Taigi 2005 m. liepos 26 d. Įstatymo Nr. 2005‑846 (JORF, 2005 m. liepos 27 d., p. 12223) 1 straipsniu vyriausybei buvo leista nutartimi imtis visų priemonių, skirtų, be kita ko, pakeisti darbuotojų apskaičiavimo taisykles, taikomas įgyvendinat kitais teisės aktais, skirtais nuo 2005 m. birželio 22 d. skatinti įmones įdarbinti jaunesnius kaip 26 metų darbuotojus, nustatytas darbo teisės nuostatas ir finansinius įsipareigojimus.

21. 2005 m. rugpjūčio 2 d. vyriausybė Nutartimi Nr. 2005‑892 priėmė priemones dėl įmonių darbuotojų apskaičiavimo taisyklių pakeitimo, kartu numatydama, kad šios nutarties nuostatos nustos galioti 2007 m. gruodžio 31 dieną.

22. CGT , CFDT , CFE-CGC , CFTC ir CFTC pareiškė Conseil d’État ieškinius dėl Nutarties Nr. 2005‑892.

23. Ieškovės pagrindinėje byloje savo ieškinius, be kita ko, grindžia pagrindu, kad minėtoje nutartyje numatytas darbuotojų apskaičiavimo taisyklių pakeitimas neatitinka Direktyvų 98/59 ir 2002/14 tikslų.

24. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nors ginčijama Nutarties Nr. 2005‑892 nuostata tiesiogiai nesiekiama netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis perkeliamos Direktyvos 98/59 ir 2002/14, pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos taikymas padaliniams, kuriuose dirba daugiau kaip 20 darbuotojų, iš kurių mažiau kaip 11 yra 26 metų arba vyresni, atleistų darbdavį nuo tam tikrų šiose abiejose direktyvose numatytų pareigų.

25. Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar, atsižvelgiant į direktyvos (2002/14) tikslą, kuris pagal 1 straipsnio 1 dalį yra sukurti bendrą sistemą, nustatančią minimalius darbuotojų teisės į informavimą ir konsultavimąsi reikalavimus Bendrijoje esančiuose įmonėse ir padaliniuose, pareigos nustatyti metodą, kaip apskaičiuoti šioje direktyvoje numatytas įdarbintų darbuotojų skaičiaus ribas, perdavimas valstybėms narėms turi būti suprantamas taip, kad šios valstybės, taikydamos šias ribas, gali laikinai neatsižvelgti į tam tikras darbuotojų kategorijas?

2. Kiek direktyva (98/59/EB) gali būti aiškinama kaip leidžianti nuostatą, pagal kurią kai kurie padaliniai, kuriuose paprastai dirba daugiau kaip 20 darbuotojų, atleidžiami, net jei ir laikinai, nuo pareigos sukurti darbuotojų atstovavimo struktūrą dėl darbuotojų skaičiaus apskaičiavimo taisyklių, leidžiančių neatsižvelgti į tam tikras darbuotojų kategorijas, taikant tokį atstovavimą reguliuojančias nuostatas?“

26. Conseil d’État savo sprendimu dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą paprašė Teisingumo Teismo priimant prejudicinį sprendimą taikyti pagreitintą procedūrą pagal Procedūros reglamento 104a straipsnio pirmąją pastraipą.

27. 2005 m. lapkričio 21 d. Nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas šį prašymą atmetė.

Dėl prejudicinių klausimų

28. Pirmiausia reikia nurodyti, jog iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad užimtumo skatinimas yra teisėtas socialinės politikos tikslas ir kad valstybės narės turi didelę diskreciją pasirinkti priemones, galinčias įgyvendinti jų socialinės politikos tikslus (be kita ko, žr. 1999 m. vasario 9 d. Sprendimo Seymour‑Smith ir Perez , C‑167/97, Rink. p. I‑623, 71 ir 74 punktus bei 2003 m. kovo 20 d. Sprendimo Kutz‑Bauer , C‑187/00, Rink. p. I‑2741, 55 ir 56 punktus).

29. Tačiau diskrecija, kurią valstybės narės turi socialinės politikos srityje, negali lemti to, kad Bendrijos teisės pagrindinis principo arba šios teisės nuostatos įgyvendinimas taptų beprasmis (šiuo klausimu žr. nurodyto sprendimo Seymour‑Smith ir Perez 75 punktą ir nurodyto sprendimo Kutz‑Bauer 57 punktą).

Dėl pirmojo klausimo

30. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo pirmuoju klausimu iš esmės klausia, ar Direktyvos 2004/14 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ji draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos, apskaičiuojant įdarbintų darbuotojų skaičių, remiantis šia nuostata, neatsižvelgiama, net jeigu tik laikinai, į tam tikrą darbuotojų kategoriją.

31. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2002/14 2 straipsnio d punktą darbuotojas šios direktyvos prasme yra bet kuris asmuo, kurį atitinkamoje valstybėje narėje gina darbuotojams taikomi nacionaliniai darbo įstatymai ir nusistovėjusi praktika.

32. Iš to išplaukia: kadangi neginčijama, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nacionalinėje nuostatoje nurodyti jaunesni kaip 26 metų darbuotojai yra ginami nacionalinės darbo teisės, jie yra darbuotojai Direktyvos 2002/14 prasme.

33. Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa numato, kad valstybės narės turi nustatyti įdarbintų darbuotojų skaičiaus ribų apskaičiavimo metodą. Tačiau ši nuostata yra susijusi su darbuotojų skaičiaus ribų apskaičiavimo metodo nustatymu, o ne su pačios darbuotojo sąvokos apibrėžimu.

34. Kadangi Direktyva 2002/14 nustatė asmenų, į kuriuos reikia atsižvelgti atliekant šį apskaičiavimą, ratą, valstybės narės negali neatsižvelgti į tam tikrą asmenų, kurie iš pradžių priklausė šiam ratui, kategoriją. Taigi minėta direktyva nenurodo valstybėms narėms, kokiu būdu jos, apskaičiuodamos įdarbintų darbuotojų skaičiaus ribas, turi atsižvelgti į darbuotojus, kurie patenka į direktyvos taikymo sritį, tačiau nustato, kad į juos turi būti atsižvelgiama.

35. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad kai Bendrijos nuostatoje pateikiama nuoroda į nacionalinę teisę ir praktiką, valstybės narės negali priimti priemonių, galinčių pakenkti Bendrijos teisės akto, kuriame ši nuostata yra, veiksmingumui (šia prasme žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Jaeger , C‑151/02, Rink. p. I‑8389, 59 punktą).

36. Kalbant konkrečiau apie Direktyvą 2002/14, reikia nurodyti, kad, pirma, iš jos teisiniu pagrindu esančio EB 137 straipsnio, kaip ir šios direktyvos 18 konstatuojamosios dalies bei 1 straipsnio 1 dalies, matyti, jog direktyvos tikslas yra nustatyti minimalius teisės į darbuotojų informavimą ir konsultavimąsi su jais reikalavimus, taikytinus Bendrijoje esančioms įmonėms ir padaliniams.

37. Antra, reikia konstatuoti, kad Direktyva 2002/14 sukurta sistema, išskyrus tam tikras direktyvos 3 straipsnio 2 ir 3 dalyje nurodytas išimtis, skirta būti taikoma visiems šios direktyvos 2 straipsnio d punkte nurodytiems darbuotojams.

38. Taigi dėl tokio pagrindinėje byloje nagrinėjamo teisės akto, kuris, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 28 punkte, lemia tai, kad tam tikri darbdaviai atleidžiami nuo Direktyvoje 2002/14 numatytų pareigų, o jų darbuotojai netenka šia direktyva suteiktų teisių, šios teisės tampa beprasmės, o direktyva – neveiksminga.

39. Be to, iš Prancūzijos vyriausybės pateiktų pastabų matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos tikslas yra palengvinti darbdavių suvaržymus, atsirandančius dėl to, jog papildomų darbuotojų įdarbinimas gali viršyti ribas, numatytas, be kita ko, siekiant įgyvendinti įsipareigojimus pagal Direktyvą 2002/14.

40. Kalbant apie šios vyriausybės siūlomą Direktyvos 2002/14 išaiškinimą, pagal kurį jos 3 straipsnio 1 dalis nedraudžia valstybės narėms nustatyti įdarbintų darbuotojų skaičiaus ribų apskaičiavimo metodus, kaip tai padaryta pagrindinėje byloje ginčijama nuostata, pagal kuriuos netgi gali būti laikinai neatsižvelgiama į tam tikras darbuotojų kategorijas, nes šis neatsižvelgimas pateisinamas bendrojo intereso tikslu skatinti jaunimo užimtumą ir atitinka proporcingumo principą, pakanka konstatuoti, kad toks išaiškinimas yra nesuderinamas su šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalimi, numatančia, jog valstybės narės privalo imtis visų būtinų veiksmų, leidžiančių joms visuomet garantuoti, kad bus pasiekti Direktyvoje 2002/14 nustatyti rezultatai, dėl to, kad jis reiškia, jog minėtos valstybės galėtų, net jeigu tik laikinai, išvengti šios Bendrijos teisėje nustatytos pareigos pasiekti tikslų ir aiškų rezultatą (pagal analogiją žr. 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler , C‑212/04 Rink. p. I‑0000, 68 punktą).

41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, jog Direktyvos 2002/14 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kaip draudžiančią nacionalinės teisės aktą, pagal kurį, apskaičiuojant įdarbintus darbuotojus šios nuostatos prasme, neatsižvelgiama, net jeigu tik laikinai, į tam tikrą darbuotojų kategoriją.

Dėl antrojo klausimo

42. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 98/59 1 straipsnio 1 dalies a punktą reikią aiškinti taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos, apskaičiuojant šioje nuostatoje numatytą įdarbintų darbuotojų skaičių, neatsižvelgiama, net jeigu tik laikinai, į tam tikrą darbuotojų kategoriją.

43. Siekiant atsakyti į taip performuluotą klausimą, pirmiausia reikia konstatuoti, kad Direktyva 98/59 buvo siekiama užtikrinti panašią darbuotojų teisių apsaugą skirtingose valstybėse narėse kolektyvinio atleidimo iš darbo atveju ir suderinti išlaidas, kurių dėl šių apsauginių taisyklių patiria Bendrijos įmonės (pagal analogiją žr. 1994 m. birželio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę , C‑383/92, Rink. p. I‑2479, 16 punktą).

44. Antra, reikia pažymėti, jog, iš Direktyvos 98/59 1 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio matyti, kad šia direktyva siekiama nustatyti minimalius darbuotojų teisės į informavimą ir konsultavimąsi reikalavimus kolektyvinio atleidimo iš darbo atveju, paliekant valstybėms narėms teisę priimti darbuotojams palankesnes nacionalines priemones.

45. Taigi reikia konstatuoti, kad Direktyvos 98/59 1 straipsnio 1 dalyje nustatytos ribos yra būtent tokie minimalūs reikalavimai, nuo kurių valstybės narės gali nukrypti tik darbuotojams palankesnėmis nuostatomis.

46. Iš tikrųjų, pirma, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nacionalinės teisės aktai, leidžiantis trukdyti apsaugai, kurią direktyva besąlygiškai garantuoja darbuotojams, pažeidžia Bendrijos teisę (minėto sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę 21 punktas).

47. Antra, ir priešingai nei teigia Prancūzijos vyriausybė, Direktyva 98/59 negali būti aiškinama taip, kad šių ribų apskaičiavimo metodus ir kartu pačias ribas galėtų nustatyti valstybės narės, nes toks išaiškinimas pastarosioms leistų pakeisti šios direktyvos taikymo sritį ir padaryti ją visiškai neveiksmingą.

48. Taigi, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš generalinio advokato išvados 73 ir 74 punktų, tokia nacionalinės teisės nuostata, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, iš visų tam tikrose įmonėse, paprastai turinčiose daugiau kaip 20 dirbančiųjų, darbuotojų gali atimti, net jeigu tik laikinai, Direktyvoje 98/59 numatytas teises ir todėl kenkia šios direktyvos veiksmingumui.

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, jog Direktyvos 98/59 1 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti kaip draudžiantį nacionalinės teisės aktą, pagal kurį, apskaičiuojant šioje nuostatoje numatytą įdarbintų darbuotojų skaičių, neatsižvelgiama, net jeigu tik laikinai, į tam tikrą darbuotojų kategoriją.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1. 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/10/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ji draudžia nacionalinės teisės aktą, pagal kurį, apskaičiuojant įdarbintų darbuotojų skaičių šios nuostatos prasme, neatsižvelgiama, net jeigu tik laikinai, į tam tikrą darbuotojų kategoriją.

2. 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvos 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo 1 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktą, pagal kurį, apskaičiuojant šioje nuostatoje numatytą įdarbintų darbuotojų skaičių, neatsižvelgiama, net jeigu tik laikinai, į tam tikrą darbuotojų kategoriją.

Top