(1)

reikia pasiremti pirmojo Ekonominės ir pinigų sąjungos dešimtmečio patirtimi. Dėl pastarojo meto ekonomikos pokyčių kilo naujų iššūkių, susijusių su visoje Sąjungoje vykdoma fiskaline politika, ir jie visų pirma išryškino poreikį stiprinti nacionalinę politinę atsakomybę ir nustatyti vienodus valstybių narių biudžeto sistemas sudarančių taisyklių ir procedūrų reikalavimus. Visų pirma svarbu apibrėžti, ką turi daryti nacionalinės valdžios institucijos, kad būtų laikomasi prie Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) pridėto Protokolo (Nr. 12) dėl perviršinio deficito procedūros, visų pirma jo 3 straipsnio, nuostatų;

(2)

valstybių narių vyriausybės ir valdžios sektoriaus subsektoriai naudoja viešojo sektoriaus apskaitos sistemas, kurios, be kitų, apima šiuos elementus: buhalterinę apskaitą, vidaus kontrolę, finansinę atskaitomybę ir auditą. Tas sistemas reikėtų skirti nuo statistinių duomenų, susijusių su valdžios sektoriaus finansų rezultatais, apskaičiuojamais taikant statistinius metodus, ir nuo prognozių arba biudžeto sudarymo veiksmų, susijusių su būsima valdžios sektoriaus finansų raida;

(3)

norint rengti labai kokybiškus ir palyginamus valstybių narių statistinius duomenis, būtina užtikrinti visų valdžios sektoriaus subsektorių išsamią ir patikimą viešojo sektoriaus finansų apskaitos tvarką. Vidaus kontrolė turėtų užtikrinti, kad esamų taisyklių būtų laikomasi visuose valdžios sektoriaus subsektoriuose. Geriausia tarptautinė praktika turėtų būti skatinama viešosioms institucijoms, pavyzdžiui, Audito Rūmams, arba privačioms audito įstaigoms atliekant nepriklausomą auditą;

(4)

kad Sąjungos biudžeto priežiūros sistema tinkamai veiktų, labai svarbu užtikrinti galimybę gauti fiskalinius duomenis. Galimybė reguliariai laiku gauti patikimus fiskalinius duomenis – tinkamos ir laiku atliekamos stebėsenos pagrindas; tai savo ruožtu sudaro sąlygas netikėtų biudžeto pokyčių atveju nedelsiant imtis veiksmų. Esminis fiskalinių duomenų kokybės užtikrinimo elementas – skaidrumas; tai reiškia, kad tokie duomenys turi būti reguliariai skelbiami viešai;

(5)

kalbant apie statistinius duomenis, 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 223/2009 dėl Europos statistikos (3) nustatyta teisinė Europos statistikos rengimo sistema siekiant formuluoti, taikyti, stebėti ir vertinti Sąjungos politikos kryptis. Tuo reglamentu taip pat nustatyti ir tiksliai apibrėžti Europos statistikos tobulinimo, rengimo ir sklaidos principai: profesinio nepriklausomumo, nešališkumo, objektyvumo, patikimumo, statistinių duomenų konfidencialumo ir ekonomiškumo. 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 479/2009 dėl Europos bendrijos steigimo sutarties priede pateikto Protokolo dėl perviršinio deficito procedūros taikymo (4) sustiprinti Komisijos įgaliojimai tikrinti statistinius duomenis, naudojamus perviršinio deficito procedūrai;

(6)

terminų „bendrasis šalies“, „biudžeto deficitas“ ir „investicijos“ apibrėžtys pateiktos Protokole (Nr. 12) dėl perviršinio deficito procedūros su nuoroda į Europos integruotų ekonominių sąskaitų sistemą (toliau – ESS), kuri priėmus 1996 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2223/96 dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Bendrijoje (5) Bendrijoje pakeista Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistema (toliau – ESS 95);

(7)

kad Sąjungos fiskalinės priežiūros sistema tinkamai veiktų, labai svarbu užtikrinti galimybę gauti kokybiškus ESS 95 duomenis. ESS 95 priklauso nuo kaupimo principu renkamos informacijos. Tačiau ši kaupimo principu grindžiama fiskalinė statistika priklauso nuo anksčiau surinktų pinigų principu grindžiamų duomenų arba jų lygiaverčių duomenų. Jie gali atlikti svarbų vaidmenį laiku sustiprindami biudžeto stebėseną, kad nebūtų per vėlai nustatytos didelės biudžeto klaidos. Galimybė naudotis biudžeto pokyčių pinigų principu grindžiamų duomenų laiko eilutėmis gali padėti nustatyti modelius, užtikrinančius atidesnę priežiūrą. Skelbtini pinigų apskaitos principu grindžiami fiskaliniai duomenys (arba lygiaverčiai viešojo sektoriaus apskaitos duomenys, jei pinigų apskaitos principu grindžiamų duomenų nėra) turėtų apimti bent bendrą balansą, visas pajamas ir visas išlaidas. Pagrįstais atvejais, pavyzdžiui, kai yra daug vietos valdžios įstaigų, norint laiku paskelbti duomenis galima remtis tinkamais apskaičiavimo metodais, grindžiamais įstaigų imtimi, vėliau juos patikslinant remiantis išsamiais duomenimis;

(8)

neobjektyvios ir netikroviškos makroekonominės ir biudžeto prognozės gali žymiai sumažinti fiskalinio planavimo veiksmingumą, todėl gali būti sunku laikytis biudžetinės drausmės, o prognozių rengimo metodikų skaidrumas ir jų aptarimas gali labai pagerinti makroekonominių ir biudžeto prognozių, kurios reikalingos fiskaliniam planavimui, kokybę;

(9)

norint užtikrinti, kad vykdant biudžeto politiką būtų naudojamos tikroviškos prognozės, būtinas skaidrumas; todėl būtina, kad viešai skelbiamos ir prieinamos būtų ne tik fiskalinio planavimo tikslais parengtos oficialios makroekonominės ir biudžeto prognozės, bet ir metodikos, prielaidos ir atitinkami parametrai, kuriais tokios prognozės grindžiamos;

(10)

naudojant ne tik labiausiai tikėtiną makroekonominį fiskalinį scenarijų, bet ir jautrumo analizę ir atitinkamas biudžeto projekcijas galima analizuoti pagrindinių fiskalinių kintamųjų pokyčius skirtingų augimo ir palūkanų normų prielaidų atvejais ir taip gerokai sumažinti dėl prognozių klaidų biudžetinei drausmei kylančią riziką;

(11)

Komisijos prognozės ir informacija apie modelius, kuriais jos grindžiamos, gali būti naudingas lyginamasis standartas valstybėms narėms rengiant labiausiai tikėtiną makroekonominį fiskalinį scenarijų, nes taip sustiprinamas didesnis biudžeto planavimui naudojamų prognozių pagrįstumas. Vis dėlto tikėtinas valstybių narių biudžeto planavimui naudojamų prognozių palyginimo su Komisijos prognozėmis mastas skiriasi priklausomai nuo prognozės rengimo laiko ir prognozių rengimo metodikų bei prielaidų palyginamumo. Kitų nepriklausomų įstaigų prognozės gali taip pat būti naudingas lyginamasis standartas;

(12)

dideli pasirinkto makroekonominio fiskalinio scenarijaus ir Komisijos prognozės skirtumai turėtų būti apibūdinami ir turėtų būti pateiktos jų priežastys, ypač jei su išorės prielaidomis susijusių kintamųjų dydis arba jų augimas gerokai nukrypsta nuo Komisijos prognozėse nurodytų verčių;

(13)

kadangi valstybių narių ir Sąjungos biudžetai tarpusavyje susiję, Komisija, siekdama padėti valstybėms narėms rengti jų biudžeto prognozes, turėtų pateikti Sąjungos išlaidų prognozes, pagrįstas daugiametėje finansinėje programoje numatytu išlaidų lygiu;

(14)

siekiant palengvinti biudžeto planavimui naudojamų prognozių rengimą ir išsiaiškinti, kodėl skiriasi valstybių narių ir Komisijos prognozės, kiekvienai valstybei narei kasmet turėtų būti sudaromos galimybės su Komisija aptarti prielaidas, kuriomis remiamasi rengiant makroekonomines ir biudžeto prognozes;

(15)

oficialių makroekonominių ir biudžeto prognozių kokybė labai pagerėja, jei jos reguliariai, nešališkai ir išsamiai vertinamos remiantis objektyviais kriterijais. Nuodugnus vertinimas apima visapusišką ekonominių prielaidų nagrinėjimą, jų lyginimą su kitų institucijų parengtomis prognozėmis ir ankstesnių prognozių patikimumo vertinimą;

(16)

kadangi taisyklėmis pagrįstų valstybių narių biudžeto sistemų veiksmingumas didinant nacionalinę atsakomybę už Sąjungos fiskalinių taisyklių įgyvendinimą ir skatinant biudžetinę drausmę yra įrodytas, tvirtos valstybei narei būdingos skaitinės fiskalinės taisyklės, atitinkančios Sąjungos lygio biudžeto tikslus, turėtų būti griežtesnės Sąjungos biudžeto priežiūros sistemos pagrindas. Tvirtose skaitinėse fiskalinėse taisyklėse reikėtų tiksliai apibrėžti siektinus rodiklius ir mechanizmus, reikalingus laiku vykdyti veiksmingą stebėseną. Tos taisyklės turėtų būti grindžiamos patikima ir nepriklausoma analize, kurią atliktų nepriklausomos įstaigos arba nuo valstybių narių fiskalinių institucijų funkciškai nepriklausomos įstaigos. Be to, politikos vykdymo patirtis parodė, kad norint užtikrinti veiksmingą skaitinių fiskalinių taisyklių taikymą, už jų nesilaikymą turi būti numatytos pasekmės, kurios gali būti sietinos tik su reputacija;

(17)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėtą Protokolą (Nr. 15) dėl tam tikrų su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste susijusių nuostatų Jungtinei Karalystei nėra tiesiogiai privalomos pagal prie tų Sutarčių pridėtame Protokole (Nr. 12) dėl perviršinio biudžeto procedūros minimos pamatinės vertės. Todėl Jungtinei Karalystei neturėtų būti taikomas įsipareigojimas nustatyti skaitines fiskalines taisykles, kuriomis veiksmingai skatinama laikytis konkrečių perviršinio deficito pamatinių verčių, ir susijęs įsipareigojimas vidutinės trukmės biudžeto sistemose nustatyti su tokiomis taisyklėmis suderintus daugiamečius tikslus;

(18)

valstybės narės turėtų vengti procikliškos fiskalinės politikos, o ekonomikos pakilimo laikotarpiais turėtų būti dedamos didesnės fiskalinio konsolidavimo pastangos. Šių tikslų lengviau siekti taikant tiksliai apibrėžtas skaitines fiskalines taisykles ir į jas turėtų būti atsižvelgiama valstybių narių metinio biudžeto teisės aktuose;

(19)

nacionalinis fiskalinis planavimas gali derėti tiek su prevencine, tiek su korekcine Stabilumo ir augimo pakto (toliau – SGP) dalimis tik tuomet, jei bus priimta daugiametė perspektyva ir visų pirma bus siekiama įgyvendinti vidutinės trukmės biudžeto tikslus. Vidutinės trukmės biudžeto sistemos yra būtinos užtikrinant valstybių narių biudžeto sistemų derėjimą su Sąjungos teisės aktais. Vadovaujantis 1997 m. liepos 7 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1466/97 dėl biudžeto būklės priežiūros stiprinimo ir ekonominės politikos priežiūros bei koordinavimo (6) ir 1997 m. liepos 7 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1467/97 dėl perviršinio deficito procedūros įgyvendinimo paspartinimo ir paaiškinimo (7), SGP prevencinė ir korekcinė dalys neturėtų būti vertinamos atskirai;

(20)

nors metinių biudžeto teisės aktų patvirtinimas – pagrindinis biudžeto proceso etapas, per kurį valstybėse narėse priimami svarbūs sprendimai dėl biudžeto, daugumos fiskalinių priemonių poveikis biudžetui trunka gerokai ilgiau už metinį biudžeto ciklą. Todėl vienerių metų perspektyva yra nepakankamas pagrindas patikimai biudžeto politikai. Siekiant įvesti Sąjungos biudžeto priežiūros sistemos daugiametę biudžeto perspektyvą, metinių biudžeto teisės aktų planavimas turėtų būti grindžiamas daugiamečiu fiskaliniu planavimu, kuris neatsiejamas nuo vidutinės trukmės biudžeto sistemos;

(21)

tą vidutinės trukmės biudžeto sistemą turėtų sudaryti, inter alia, visų pagrindinių išlaidų ir pajamų straipsnių projekcijos, apimančios biudžetinius metus bei ilgesnį laikotarpį ir grindžiamos prielaida, kad politika nesikeis. Visos valstybės narės turėtų gebėti tinkamai apibrėžti terminą „nekintanti politika“, o tos terminų apibrėžtys turėtų būti paskelbtos viešai kartu su susijusiomis prielaidomis, metodika ir kitais atitinkamais parametrais;

(22)

ši direktyva naujai valstybės narės Vyriausybei neturėtų užkirsti kelio atnaujinti savo vidutinės trukmės biudžeto sistemos, kad joje atsispindėtų nauji jos politikos prioritetai. Šiuo atveju nauja Vyriausybė turėtų aiškiai nurodyti skirtumus lyginant su ankstesne vidutinės trukmės biudžeto sistema;

(23)

SESV ir visų pirma SGP pateiktos biudžeto priežiūros sistemos nuostatos taikomos visam valdžios sektoriui, kurį sudaro centrinės, regioninės ir vietos valdžios subsektoriai ir socialinės apsaugos fondai, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 2223/96;

(24)

daugelyje valstybių narių įvykdyta didelė fiskalinė decentralizacija, biudžetinius įgaliojimus perdavus žemesnei nei nacionalinė valdžios grandžiai. Taip tokios žemesnės nei nacionalinė valdžios vaidmuo užtikrinant, kad būtų laikomasi SGP, tapo gerokai svarbesnis, ir ypač daug dėmesio reikėtų skirti užtikrinimui, kad prievolės ir procedūros, išdėstytos vidaus biudžeto sistemose, būtų deramai vykdomos visuose valdžios sektoriaus subsektoriuose, visų pirma tose valstybėse narėse, bet ne tik jose;

(25)

siekiant veiksmingai skatinti laikytis biudžetinės drausmės ir siekti viešųjų finansų tvarumo, biudžeto sistemos turėtų visapusiškai aprėpti viešuosius finansus. Dėl to ypač daug dėmesio reikėtų skirti tų valdžios sektoriaus įstaigų ir fondų, kurie neįtraukti į subsektorių lygio įprastinius biudžetus, operacijoms, turinčioms poveikio valstybių narių biudžeto būklei trumpuoju arba vidutinės trukmės laikotarpiu. Bendras jų poveikis valdžios sektoriaus balansui ir skolai turėtų būti nurodomas vykdant metinį biudžeto procesą ir vidutinės trukmės biudžeto planus;

(26)

be to, tinkamą dėmesį reikėtų skirti neapibrėžtųjų įsipareigojimų buvimui. Konkrečiau, neapibrėžtieji įsipareigojimai apima galimus įsipareigojimus, kurie priklauso nuo tam tikrų galimų ateities įvykių, arba esamus įsipareigojimus, kai mokėjimas nėra tikėtinas arba negalima tiksliai nustatyti tikėtino mokėjimo sumos. Jie, pavyzdžiui, apima svarbią informaciją apie Vyriausybės garantijas, neveiksnias paskolas ir įsipareigojimus, susijusius su viešųjų įstaigų veikla, atitinkamais atvejais įskaitant išlaidų pagal neapibrėžtuosius įsipareigojimus tikimybę ir galimą jų datą. Reikėtų deramai atsižvelgti į rinkų pažeidžiamumą;

(27)

Komisija turėtų nuolat stebėti, kaip įgyvendinama ši direktyva. Reikėtų nustatyti geriausios praktikos pavyzdžius, susijusius su šios direktyvos nuostatomis, reglamentuojančiomis įvairius nacionalinių biudžeto sistemų aspektus, ir jais keistis;

(28)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. vienodo biudžetinės drausmės laikymosi, kaip reikalaujama SESV, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(29)

pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (8) 34 punktą valstybės narės skatinamos dėl savo ir Sąjungos interesų parengti lenteles, kurios kuo geriau parodytų šios direktyvos ir jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitiktį, ir viešai jas paskelbti,