28.10.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 325/4

(1)

Reglamentas (EB) Nr. 994/98 įgalioja Komisiją reglamentu nustatyti pagalbos dydžio ribą, už kurią mažesnės pagalbos priemonės nelaikomos atitinkančiomis visų Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, ir dėl to joms netaikomas Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas informuoti.

(2)

Komisija taikė Sutarties 87 ir 88 straipsnius daugelyje sprendimų, ypač išaiškindama Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nurodytą „pagalbos“ sąvoką. Komisija, paskutinį kartą Reglamente (EB) Nr. 69/2001 (3), taip pat yra išdėsčiusi savo politiką dėl de minimis ribos, nuo kurios netaikoma Sutarties 87 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgiant į specialias taisykles, taikomas žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriuose, ir į riziką, kad šiuose sektoriuose netgi labai nedidelio dydžio pagalba galėtų atitikti Sutarties 87 straipsnio 1 dalies kriterijus tuose sektoriuose, Reglamentas (EB) Nr. 69/2001 nėra taikomas šiems sektoriams.

(3)

Atsižvelgiant į Komisijos patirtį ir ypač įsigaliojus 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentui (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai ir iš dalies pakeičiančiam bei panaikinančiam tam tikrus reglamentus (4) ir pradėjus taikyti Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui (5), gali būti teigiama, kad labai nedidelės žemės ūkio sektoriui suteiktos pagalbos sumos neatitinka Sutarties 87 straipsnio 1 dalies kriterijų su sąlyga, kad laikomasi tam tikrų reikalavimų. Tai tas atvejis, kai ir individualių gamintojų gautos pagalbos suma yra nedidelė, ir bendra žemės ūkio sektoriui suteiktos pagalbos suma sudaro mažą gamybos vertės procentinį dydį. Žemės ūkio gamyba Bendrijoje pasižymi tuo, kad prekes gamina daug labai smulkių gamintojų, kurių kiekviena prekė yra lengvai pakeičiama bendrai organizuojamoje rinkoje. Todėl reikėtų, kad per nustatytą laikotarpį individualiems gamintojams suteiktos mažos pagalbos sumos atitiktų per tą patį laikotarpį pagamintos žemės ūkio produkcijos tame sektoriuje vertę. Kiekvienai valstybei narei skirtos sumos riba, nustatyta pagal žemės ūkio sektoriuje pagamintą produkcijos vertę, visose valstybėse narėse suteikia pagrindą laikytis nuoseklaus požiūrio, paremto objektyvia ekonomine referencine verte.

(4)

Atsižvelgiant į Komisijos patirtį vertinant valstybės pagalbą žuvininkystės sektoriuje, ypač pradėjus taikyti Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos žuvininkystei ir akvakultūrai patikrinimo (6), ir įsigaliojus 1999 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamentui (EB) Nr. 2792/1999, nustatančiam išsamias Bendrijos struktūrinės paramos žuvininkystės sektoriui taisykles ir tvarką (7), gali būti nustatyta, kad labai nedidelės žuvininkystės sektoriui suteiktos pagalbos sumos neatitinka Sutarties 87 straipsnio 1 dalies kriterijų su sąlyga, kad laikomasi tam tikrų sąlygų. Atsižvelgiant į gamybos pobūdžio panašumus žuvininkystės ir žemės ūkio sektoriuose, tai tas atvejis, kai ir individualių įmonių gautos pagalbos suma yra nedidelė, ir bendra žuvininkystės sektoriui suteiktos pagalbos suma neviršija mažo gamybos vertės procentinio dydžio.

(5)

Siekiant didesnio skaidrumo ir teisinio apibrėžtumo reikėtų, kad reglamente būtų nustatyta de minimis taisyklė žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriui.

(6)

Atsižvelgiant į Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Susitarimą dėl žemės ūkio (8), pagal šį reglamentą neturėtų būti teikiama išimtis eksporto pagalbai arba pagalbai, kuri sudaro palankesnes sąlygas vietiniams gaminiams nei importuotiems. Valstybės narės įsipareigoja nesuteikti jokios paramos, prieštaraujančios susitarime numatytiems įsipareigojimams. Pagalba, teikiama dalyvavimo prekybos mugėse išlaidoms, tyrimams arba konsultavimo paslaugoms, reikalingiems naujo arba esamo gaminio pristatymui naujoje rinkoje, paprastai nelaikoma eksporto pagalba. Teisingumo Teismas 2002 rugsėjo 19 d. sprendime nustatė, kad, tuo atveju kai Bendrija priima teisės aktus dėl bendro rinkos organizavimo sukūrimo atitinkamame žemės ūkio sektoriuje, valstybės narės privalo nesiimti jokių priemonių, galinčių jam pakenkti arba nuo jo nukrypti (9). Šis principas taip pat taikomas žuvininkystės sektoriui. Dėl šios priežasties šio reglamento nuostatų nereikėtų taikyti pagalbai, kurios dydis nustatomas pagal rinkai pateiktų produktų kainą arba kiekį.

(7)

Atsižvelgiant į Komisijos patirtį, gali būti nustatyta, kad pagalba, neviršijanti 3 000 EUR ribos tam pačiam pagalbos gavėjui per trejus metus, kai visoms įmonėms per trejus metus suteiktos pagalbos bendra suma neviršija ribos, kurią Komisija nustatys maždaug 0,3 % metinio žemės ūkio arba žuvininkystės sektoriuose pagamintos produkcijos dydžio, nedaro poveikio prekybai tarp valstybių narių ir (arba) neiškraipo konkurencijos arba nekelia tokios grėsmės, ir todėl jai netaikoma Sutarties 87 straipsnio 1 dalis. Santykinis trejų metų laikotarpis yra lankstus, todėl kiekvieną kartą teikiant kiekvieną naują de minimis pagalbą, turi būti nustatoma bendra per praėjusius trejus metus suteiktos de minimis pagalbos suma. De minimis pagalba turėtų būti laikoma suteikta tuo metu, kai pagalbos gavėjas įgyja juridinę teisę tokią pagalbą gauti. De minimis taisyklė nepanaikina galimybės įmonėms gauti valstybės pagalbą, kurią Komisija leido suteikti arba kuriai taikomas reglamentas dėl bendrųjų išimčių, tam pačiam projektui.

(8)

Siekiant skaidrumo, vienodo požiūrio ir teisingo de minimis pagalbos ribos taikymo, reikėtų, kad valstybės narės taikytų tą patį skaičiavimo metodą. Norint palengvinti šį skaičiavimą ir atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 69/2001 nuostatas, reikėtų, kad pagalbos sumos, kurios nėra teikiamos finansinių subsidijų forma, būtų konvertuojamos į jų bendrąjį subsidijos ekvivalentą. Apskaičiuojant dalimis teikiamos pagalbos subsidijos ekvivalentą ir pagalbą, kuri teikiama kaip lengvatinė paskola, būtina remtis subsidijos teikimo metu rinkoje vyravusiomis palūkanų normomis. Siekiant, kad valstybės pagalbos teikimo taisyklės būtų taikomos vienodai, skaidriai ir paprastai, šiame reglamente rinkos palūkanų normomis turėtų būti laikomos orientacinės normos su sąlyga, kad lengvatinė paskola yra užtikrinama pakankamomis garantijomis ir nesukelia nepagrįstai didelės rizikos. Orientacinės palūkanų normos yra tos, kurias remdamasi objektyviais kriterijais reguliariai nustato Komisija, ir kurios yra skelbiamos Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje ir internete.

(9)

Komisija užtikrina, kad būtų laikomasi valstybės pagalbos teikimo taisyklių, ir ypač, kad pagalba, teikiama pagal de minimis pagalbos taisykles, atitiktų tokios pagalbos teikimo sąlygas. Remiantis Sutarties 10 straipsnyje nustatytu bendradarbiavimo principu, valstybės narės turėtų palengvinti šios užduoties įgyvendinimą, sukurdamos reikalingą mechanizmą, užtikrinantį, kad bendra pagal de minimis taisyklę suteiktos pagalbos suma neviršytų 3 000 EUR ribos tam pačiam pagalbos gavėjui ir bendros Komisijos nustatytos ribos, remiantis žemės ūkio arba žuvininkystės sektoriuose pagamintos produkcijos verte per trejus metus. Tuo tikslu reikėtų, kad valstybės narės, suteikdamos de minimis pagalbą, informuotų atitinkamą įmonę apie tokios pagalbos pobūdį ir gautų visą informaciją apie kitą gautą de minimis pagalbą per paskutiniuosius trejus metus, ir nuodugniai patikrintų, kad, suteikus naują de minimis pagalbą, nebūtų viršijama de minimis pagalbai nustatyta riba. Alternatyvus būdas užtikrinti, kad nustatytų ribų būtų tinkamai laikomasi, galėtų būti centrinio registro priemonės.

(10)

Atsižvelgiant į Komisijos patirtį šioje srityje, ypač į tai, kad dažnai reikia peržiūrėti valstybės pagalbos politiką, šio reglamento galiojimo laiką reikėtų apriboti. Pasibaigus šio reglamento galiojimo laikui ir jo nepratęsus, valstybėms narėms turėtų būti suteikiamas šešerių mėnesių pritaikymo laikotarpis dėl de minimis pagalbos schemų, kurioms buvo taikomas šis reglamentas. Siekiant teisinio apibrėžtumo reikėtų išsiaiškinti šio reglamento poveikį suteiktai pagalbai dar prieš jam įsigaliojant,

a)

pagalbą, kurios dydis nustatomas pagal rinkai pateiktų produktų kainą arba kiekį;

b)

pagalbą su eksportu susijusiai veiklai, t. y., pagalbą, tiesiogiai susijusią su eksportuojamais kiekiais, paskirstymo tinklo kūrimu bei veikla, arba kitoms su eksporto veikla susijusioms einamosioms išlaidoms;

c)

pagalbą, kuri priklauso nuo to, ar vartojamos vietinės, ar importuotos prekės.

1)

žemės ūkio sektoriaus įmonės – tai įmonės, užsiimančios žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimu ir prekyba;

2)

žemės ūkio produktai – tai produktai, išvardyti Sutarties I priede, išskyrus šio straipsnio 5 punkte nurodytus žuvininkystės produktus;

3)

žemės ūkio produktų perdirbimas – operacija, atliekama su žemės produktu, kurią atlikus taip pat gaunamas žemės ūkio produktas;

4)

žuvininkystės sektoriaus įmonės – tai įmonės, užsiimančios žuvininkystės produktų gamyba, perdirbimu ir prekyba;

5)

žuvininkystės produktai – tai jūroje arba vidaus vandenyse sugauti ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 104/2000 (10) 1 straipsnyje išvardyti akvakultūros produktai;

6)

žuvininkystės produktų perdirbimas ir prekyba – tai visos operacijos, įskaitant paruošimą, apdorojimą, gamybą, paskirstymą, atliekamos nuo iškrovimo ar sugavimo iki galutinio produkto.