32000Y1013(01)

Komisijos pranešimas

Vertikaliųjų apribojimų gairės

(2000/C 291/01)

(tekstas svarbus EEE)

TURINYS

I. ĮVADAS

1–7

1. Gairių paskirtis

1–4

2. 81 straipsnio taikymas vertikaliesiems susitarimams

5–7

II. VERTIKALIEJI SUSITARIMAI, KURIE PAPRASTAI NEPATENKA Į 81 STRAIPSNIO 1 DALIES REGULIAVIMO SRITĮ

8–20

1. Mažareikšmio poveikio susitarimai bei smulkios ir vidutinės įmonės (SVĮ)

8–11

2. Atstovavimo sutartys

12–20

III. BENDROSIOS IŠIMTIES REGLAMENTO TAIKYMAS

21–70

1. Bendrosios išimties reglamentu sukurtas saugus prieglobstis

21–22

2. Bendrosios išimties reglamento taikymo sritis

23–45

3. Sunkūs apribojimai pagal Bendrosios išimties reglamentą

46–56

4. Bendrosios išimties reglamento sąlygos

57–61

5. Neteisėtumo prielaidos už Bendrosios išimties reglamento taikymo ribų nebuvimas

62

6. Įspėjamojo pranešimo nereikalingumas

63–65

7. Atskyrimas

66–67

8. Produktų, platinamų toje pačioje paskirstymo sistemoje, "portfelis"

68–69

9. Pereinamasis laikotarpis

70

IV. BENDROSIOS IŠIMTIES ATŠAUKIMAS IR BENDROSIOS IŠIMTIES REGLAMENTO NETAIKYMAS

71–87

1. Atšaukimo procedūra

71–79

2. Bendrosios išimties reglamento netaikymas

80–87

V. RINKOS APIBRĖŽIMAS IR RINKOS DALIES APSKAIČIAVIMAS

88–89

1. Komisijos pranešimas dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo

88

2. Atitinkama rinka, naudojama apskaičiuoti 30 % rinkos dalį pagal Bendrosios išimties reglamentą

89–95

3. Atitinkama rinka, naudojama individualiam įvertinimui

96

4. Rinkos dalies apskaičiavimas pagal Bendrosios išimties reglamentą

97–99

VI. ĮGYVENDINIMO POLITIKA ATSKIRAIS ATVEJAIS

100–229

1. Analizės schema

103–136

1.1. Neigiamos vertikaliųjų apribojimų pasekmės

103–114

1.2. Teigiamos vertikaliųjų apribojimų pasekmės

115–118

1.3. Bendrosios vertikaliųjų apribojimų vertinimo taisyklės

119

1.4. Analizės metodas

120–136

1.4.1. Svarbūs vertinimo pagal 81 straipsnio 1 dalį veiksniai

121–133

1.4.2. Svarbūs vertinimo pagal 81 straipsnio 3 dalį veiksniai

134–136

2. Konkrečių vertikaliųjų apribojimų analizė

137–229

2.1. Įsipareigojimas nekonkuruoti prekėmis su kitais prekių ženklais

138–160

2.2. Išimtinis paskirstymas

161–177

2.3. Išimtinis pirkėjo paskyrimas

178–183

2.4. Pasirinktinis paskirstymas

184–198

2.5. Franšizė

199–201

2.6. Išimtinis tiekimas

202–214

2.7. Susiejimas

215–224

2.8. Rekomenduojamos ir maksimalios perpardavimo kainos

225–228

2.9. Kiti vertikalieji apribojimai

229

I. ĮVADAS

1. Gairių paskirtis

1) Šios gairės nustato vertikaliųjų susitarimų įvertinimo pagal EB sutarties 81 straipsnį principus. Vertikalieji susitarimai yra apibrėžti 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms (Bendrosios išimties reglamentas) [1] (žr. 23–45 dalis) 2 straipsnio 1 dalyje. Šios gairės neprieštarauja galimam lygiagrečiam Sutarties 82 straipsnio taikymui vertikaliesiems susitarimams. Gairės sudarytos tokiu būdu:

- II skyriuje (8–20 dalys) aprašomi vertikalieji susitarimai, kurie paprastai nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį,

- III skyriuje (21–70 dalys) komentuojamas Bendrosios išimties reglamento taikymas,

- IV skyriuje (71–87 dalys) aprašomi bendrosios išimties atšaukimo ir Bendrosios išimties reglamento netaikymo principai,

- V skyriuje (88–99 dalys) skirtas rinkos apibrėžimo ir rinkos dalies apskaičiavimo klausimams,

- VI skyriuje (100–229 dalys) aprašoma bendra analizės schema ir Komisijos įgyvendinimo politika tam tikrais vertikaliųjų susitarimų atvejais.

2) Šiose gairėse analizė taikoma ir prekėms, ir paslaugoms, nors tam tikri vertikalieji apribojimai daugiausia yra taikomi prekių paskirstymui. Be to, vertikalieji susitarimai gali būti sudaryti tarpinių ir galutinių prekių bei paslaugų atžvilgiu. Jei kitaip nenurodoma, tekste pateikta analizė ir argumentai taikomi visoms prekių ir paslaugų grupėms ir visų lygių prekybai. Terminas "produktas" apima ir prekes, ir paslaugas. Terminai "tiekėjas" ir "pirkėjas" vartojami kalbant apie visus prekybos lygius.

3) Išleisdama šias gaires, Komisija siekia padėti įmonėms pačioms įvertinti savo vertikaliuosius susitarimus pagal EB konkurencijos taisykles. Toliau šiose gairėse nustatyti standartai turi būti taikomi kiekvienam atvejui atskirai. Negali būti mechaninio taikymo. Kiekvienas atvejis turi būti vertinamas pagal jo faktus. Komisija gaires turi taikyti pagrįstai ir lanksčiai.

4) Šios gairės neprieštarauja galimam Pirmosios instancijos teismo ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo aiškinimui, susijusiam su 81 straipsnio taikymu vertikaliesiems susitarimams.

2. 81 straipsnio taikymas vertikaliesiems susitarimams

5) EB sutarties 81 straipsnis taikomas vertikaliesiems susitarimams, kurie gali turėti įtakos prekybai tarp valstybių narių ir kurie trukdo, riboja ar iškraipo konkurenciją (toliau – Vertikalieji apribojimai) [2]. 81 straipsnis sukuria tinkamą teisinį pagrindą įvertinti vertikaliuosius apribojimus, pripažįstant skirtumus tarp antikonkurencinių ir prokonkurencinių pasekmių: 81 straipsnio 1 dalis draudžia tuos susitarimus, kurie akivaizdžiai riboja ar iškraipo konkurenciją, tuo tarpu 81 straipsnio 3 dalis nustato išimtį susitarimams, kurių teikiama nauda yra reikšmingesnė nei jų antikonkurencinis poveikis.

6) Daugeliu vertikaliųjų apribojimų atvejų pavojus konkurencijai gali kilti tik jei nėra pakankamos konkurencijos tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais, t. y. jei egzistuoja tam tikra rinkos galia tiekėjų ar pirkėjų arba abiem lygiais. Jei yra nepakankama konkurencija tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais, tuomet svarbu apsaugoti konkurenciją tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu ir tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais.

7) Konkurencijos apsauga yra pirmutinis EB konkurencijos politikos tikslas, nes tai padidina vartotojų gerovę ir leidžia efektyviai paskirstyti išteklius. Komisija, taikydama EB konkurencijos taisykles, turi pasirinkti ekonominį požiūrį, paremtą poveikiu rinkai; vertikalieji susitarimai turi būti analizuojami atsižvelgiant į jų teisinį ir ekonominį kontekstą. Tačiau esant apribojimams, išvardytiems Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnyje, Komisijai nereikia įvertinti tikrojo poveikio rinkai. Rinkos integracija yra papildomas EB konkurencijos politikos tikslas. Rinkos integracija padidina konkurenciją Bendrijoje. Įmonėms neturi būti leidžiama sukurti privačių kliūčių tarp valstybių narių, kuriose sėkmingai buvo pašalintos valstybinės kliūtys.

II. VERTIKALIEJI SUSITARIMAI, KURIE PAPRASTAI NEPATENKA Į 81 STRAIPSNIO 1 DALIES REGULIAVIMO SRITĮ

1. Mažareikšmio poveikio susitarimai bei smulkios ir vidutinės įmonės (SVĮ)

8) Susitarimams, kurie negali turėti pastebimos įtakos prekybai tarp valstybių narių ar kurių tikslas ar padarinys negali būti pastebimas konkurencijos ribojimas, 81 straipsnio 1 dalis netaikoma. Bendrosios išimties reglamentas taikomas tik susitarimams, kurie patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Šios gairės neprieštarauja nei galiojančios, nei jokio būsimo de minimis pranešimo [3] taikymui.

9) Laikantis de minimis pranešimo 11, 18 ir 20 punktuose sunkių apribojimų ir didėjančio poveikio klausimams nustatytų sąlygų, vertikalieji susitarimai, sudaryti tarp įmonių, kurių rinkos dalis atitinkamoje rinkoje nėra didesnė kaip 10 %, paprastai nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Nedaroma prielaidos, kad vertikalieji susitarimai tarp įmonių, užimančių daugiau kaip 10 % rinkos, automatiškai pažeidžia 81 straipsnio 1 dalį. Susitarimai tarp įmonių, kurių rinkos dalis didesnė kaip 10 %, vis dar gali neturėti pastebimos įtakos prekybai tarp valstybių narių ar gali pastebimai neriboti konkurencijos [4]. Tokie susitarimai turi būti vertinami atsižvelgiant į jų teisinį ir ekonominį kontekstą. Individualių susitarimų vertinimo kriterijai yra nustatyti 100–229 dalyse.

10) Kai yra sunkūs apribojimai, apibrėžti de minimis pranešime, 81 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma esant ir mažesnei kaip 10 % rinkos daliai, jeigu yra daroma pastebima įtaka prekybai tarp valstybių narių ir pastebimai ribojama konkurencija. Šiuo atveju yra atsižvelgiama į atitinkamą Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo precedentą [5]. Taip pat yra atsižvelgiama į tam tikrą situaciją, kai išleidžiamas naujas produktas ar įeinama į naują rinką - tai yra aptariama šių gairių 119 dalies 10 punkte.

11) Be to, Komisija laikosi nuomonės, kad priklausomai nuo didėjančio poveikio ir sunkių apribojimų, susitarimai tarp smulkių ir vidutinių įmonių, kaip apibrėžta Komisijos rekomendacijos 96/280/EB [6] priede, retai kada gali turėti pastebimą įtaką prekybai tarp valstybių narių ar pastebimai riboti konkurenciją pagal 81 straipsnio 1 dalį, taigi paprastai tokie susitarimai nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Tais atvejais, kai tokie susitarimai vis dėlto atitinka 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas, Komisija dėl nepakankamo Bendrijos intereso paprastai turi susilaikyti nuo bylos iškėlimo, nebent tokios įmonės kolektyviai ar individualiai užima dominuojančią padėtį esminėje bendrosios rinkos dalyje.

2. Atstovavimo sutartys

12) 12–20 dalys pakeičia 1962 m. pranešimą dėl išimtinių prekiavimo sutarčių su prekiautojais [7]. Šios dalys turi būti skaitomos kartu su Tarybos direktyva 86/653/EEB [8].

Atstovavimo sutartys sudaromos tuomet, kai juridinis ar fizinis asmuo (atstovas) yra įgaliojamas kito asmens (atstovaujamojo) naudai arba paties atstovo vardu, arba atstovaujamojo vardu derėtis ir (arba) sudaryti sutartis:

- dėl prekių ir paslaugų atstovaujamajam pirkimo, arba

- atstovaujamojo tiekiamų prekių ir paslaugų pardavimo.

13) Sudarius tikrąsias atstovavimo sutartis, atstovui duodami įpareigojimai dėl atstovaujamojo naudai suderėtų ir (arba) sudarytų sutarčių nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Lemiamas veiksnys įvertinant, ar taikytina 81 straipsnio 1 dalis, yra atstovo prisiimta finansinė ar prekybinė rizika, susijusi su veikla, kuriai jį atstovu paskyrė atstovaujamasis. Šiuo atveju įvertinant nėra svarbu, ar atstovas dirbo vienam, ar keliems atstovaujamiesiems. Netikrosioms atstovavimo sutartims gali būti taikoma 81 straipsnio 1 dalis, tuomet bus taikomi Bendrosios išimties reglamentas ir kiti šių gairių skyriai.

14) Yra dvi finansinės ir komercinės rizikos rūšys, svarbios atstovavimo sutarčių tikrąjį pobūdį vertinant pagal 81 straipsnio 1 dalį. Pirma, yra rizika, tiesiogiai susijusi su atstovaujamojo vardu atstovo sudarytomis ir (arba) suderėtomis sutartimis, pavyzdžiui, sutartys dėl (prekių) atsargų finansavimo. Antra, egzistuoja rizika, susijusi su tam tikromis rinkos investicijomis. Tai investicijos, kurių reikia tam tikros rūšies atstovo veiklai, kuriai jį paskyrė atstovaujamasis, t. y. investicijos, kurių reikia, kad atstovas galėtų sudaryti ir (arba) suderėti tokios rūšies sutartį. Tokios investicijos paprastai yra prarandamos, jei nutraukiant tam tikrą veiklą jų negalima panaudoti kitai veiklai ar parduoti be didelių nuostolių.

15) Atstovavimo sutartis yra laikoma tikra atstovavimo sutartimi, todėl nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, jei atstovas, atstovaujamojo vardu sudarydamas ir (arba) suderėdamas sutartis arba darydamas tam tikras rinkos investicijas, susijusias su šia veiklos sritimi, visai nerizikuoja arba jo rizika yra minimali. Tokiu atveju pardavimas ar pirkimas yra atstovaujamojo veiklos dalis, netgi jei atstovas yra atskira įmonė. Taigi atstovaujamajam tenka finansinė ir komercinė rizika, o atstovas nevykdo nepriklausomos ūkinės veiklos toje veiklos srityje, kuriai atstovaujamasis jį paskyrė atstovu. Priešingu atveju atstovavimo sutartys nėra laikomos tikrosiomis atstovavimo sutartimis ir gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Tokiu atveju atstovui tenka tokia rizika, ir jis turi būti laikomas nepriklausomu prekeiviu, kuriam turi būti suteikta laisvė pasirinkti prekybos strategiją siekiant susigrąžinti investicijas, padarytas pagal savo sutartis ar konkrečias rinkos investicijas. Apskritai rizika, susijusi su atstovavimo paslaugų teikimu, t. y. rizika, susijusi su atstovo pajamų priklausomybe nuo jo sėkmės darbe ar su bendromis investicijomis, pavyzdžiui, nuomojant patalpas ar samdant personalą, nėra svarbi šiam vertinimui.

16) Rizikos klausimas turi būti vertinamas kiekvienu atveju atskirai ir labiau atsižvelgiant į tikrąją ekonominę padėtį, o ne į teisinę formą. Vis dėlto Komisija laikosi nuomonės, kad paprastai 81 straipsnio 1 dalis neturi būti taikytina atstovų įpareigojimams atstovaujamojo vardu suderėtų ir (arba) sudarytų sutarčių atžvilgiu, kai pagal sutartį pirktų ar parduotų prekių nuosavybė nepereina atstovui ar kai atstovas pats neteikia sutartų paslaugų, taip pat kai atstovas:

- neprisideda prie išlaidų, susijusių su sutarties prekių ar paslaugų teikimu/pirkimu, įskaitant prekių pervežimo išlaidas. Tai nereiškia, kad atstovas negali teikti transportavimo paslaugų, jeigu išlaidas dengia atstovaujamasis,

- nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra įpareigotas investuoti į prekybos reklamavimą, t. y. daryti įnašus į reklamai skirtą atstovaujamojo biudžetą,

- savo rizika ar sąskaita nelaiko sutarties prekių atsargų, įskaitant atsargų finansavimo išlaidas ir atsargų praradimo išlaidas, ir gali grąžinti neparduotas prekes atstovaujamajam be išlaidų, nebent atsiranda atstovo kaltė (pvz., nesilaikė saugumo priemonių, kad išvengtų atsargų praradimo),

- nesukuria ir (arba) neteikia paslaugų po pardavimo, remonto paslaugų ar garantinių paslaugų, nebent tai visiškai padengia atstovaujamasis,

- neinvestuoja į įrangą, patalpas ar personalo mokymą; pavyzdžiui, benzino saugojimo rezervuaras, reikalingas mažmeninėje prekyboje benzinu, ar tam tikra programinė įranga, reikalinga draudimo agentams draudimo polisų pardavimui,

- neprisiima atsakomybės už parduoto produkto sukeltą žalą trečiosioms šalims (produkto atsakomybė), nebent jis kaip atstovas yra atsakingas už kaltę šiuo atžvilgiu,

- neatsako už pirkėjų sutarčių nevykdymą, išskyrus atstovo komisinių praradimą, nebent atstovas yra atsakingas už kaltę (pvz., nesilaikė protingų atsargumo priemonių ar apsisaugojimo nuo vagystės priemonių ar nepranešė apie vagystę atstovaujamajam ar policijai, ar nepranešė atstovaujamajam visos būtinos turimos informacijos apie pirkėjo finansinį patikimumą).

17) Tai nėra išsamus sąrašas. Tačiau kai atstovas patiria vieną ar daugiau pirmiau išvardytų išlaidų ar riziką, tuomet 81 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma taip, kaip bet kokiam vertikaliajam susitarimui.

18) Jei atstovavimo sutartis nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, tuomet visi atstovų įpareigojimai, susiję su atstovaujamojo vardu sudarytomis ir (arba) suderėtomis sutartimis, nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Paprastai turi būti laikoma, kad visi toliau išvardyti įpareigojimai, tenkantys atstovui, sudaro neatskiriamą atstovavimo sutarčių dalį, nes kiekvienas iš jų siejasi su atstovaujamojo kompetencija nustatyti atstovo veiklos sritį sutarties prekių ar paslaugų atžvilgiu, kuri yra svarbi, jei atstovaujamasis yra pasirengęs imtis atsakomybės, taigi ir nustatyti komercinę strategiją:

- teritorijos, kurioje atstovas gali parduoti šias prekes ar paslaugas, apribojimas,

- vartotojų, kuriems atstovas gali parduoti šias prekes ar paslaugas, apribojimas,

- kainų ir sąlygų, kuriomis atstovas privalo parduoti šias prekes ar paslaugas, nustatymas.

19) Be to, be pagrindinių pirkimo ar pardavimo sąlygų, kuriomis atstovas atstovaujamojo vardu perka ar parduoda sutarties prekes ar paslaugas, atstovavimo sutartys neretai apibrėžia atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio santykius. Pirmiausia jose gali būti nuostata, neleidžianti atstovaujamajam paskirti kitą atstovą tam tikros rūšies sandorio, pirkėjo ar teritorijos atžvilgiu (išimtinio atstovavimo nuostata), ir (arba) nuostata, neleidžianti atstovui dirbti įmonių, konkuruojančių su atstovaujamuoju, atstovu ar paskirstytoju (nekonkuravimo nuostata). Išimtinio atstovavimo nuostata siejasi tik su konkurencija tarp tam tikrų prekių, turinčių tą patį prekių ženklą, ir paprastai nesukels antikonkurencinio poveikio. Nekonkuravimo nuostatos, įskaitant nuostatą nekonkuruoti pasibaigus terminui, yra susijusios su konkurencija tarp tam tikrų prekių, turinčių skirtingus prekių ženklus, ir gali pažeisti 81 straipsnio 1 dalį, jei tai veda prie išstūmimo iš atitinkamos rinkos, kurioje yra perkamos ar parduodamos sutarties prekės ar paslaugos (žr. VI skyriaus 2.1 dalį).

20) Atstovavimo sutartis taip pat gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, net jei atstovaujamajam tenka visa atitinkama finansinė ir komercinė rizika, kai tokia sutartis sudaro galimybes sudaryti slaptą susitarimą. Pavyzdžiui, tai gali būti atvejis, kai keli atstovaujamieji kartu naudoja tuos pačius atstovus, kitiems atstovaujamiesiems neleisdami naudotis tais atstovais, arba kai jie naudoja atstovus, kad susitartų dėl strategijos rinkoje ar tarpusavyje pasikeistų slapta rinkos informacija.

III. BENDROSIOS IŠIMTIES REGLAMENTO TAIKYMAS

1. Bendrosios išimties reglamentu sukurtas saugus prieglobstis

21) Bendrosios išimties reglamentas sukuria teisėtumo prielaidą vertikaliesiems susitarimams, priklausomai nuo tiekėjo ir pirkėjo rinkos dalies. Pagal Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnį, apskritai tai yra tiekėjo rinkos dalis rinkoje, kurioje jis parduoda sutarties prekes ar paslaugas, ir tai nulemia bendrosios išimties taikomumą. Kad būtų taikoma bendroji išimtis, ši rinkos dalis neturi būti didesnė kaip 30 % Tiktai kai susitarimas numato išimtinio tiekimo įsipareigojimą, apibrėžtą Bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio c punkte, kad būtų taikoma bendroji išimtis, pirkėjo rinkos dalis, kurioje jis perka prekes ar paslaugas, dėl kurių sutarta, neturi būti didesnė kaip 30 % Rinkos dalies klausimai aptariami V skyriuje (88–99 dalys).

22) Ekonominiu požiūriu vertikalusis susitarimas gali turėti įtakos ne tik rinkoje tarp tiekėjo ir pirkėjo, bet ir vartotojų rinkoje. Supaprastintas Bendrosios išimties reglamento traktavimas, kai atsižvelgiama tik į tiekėjo arba pirkėjo rinkos dalį (kaip gali nutikti) rinkoje tarp šių dviejų šalių, yra pagrįstas tuo, kad kai rinkos dalis yra mažesnė nei 30 %, poveikis esančioms vartotojų rinkoms paprastai bus nedidelis. Be to, kadangi reikia tik nustatyti rinką tarp tiekėjo ir pirkėjo, yra lengviau taikyti Bendrosios išimties reglamentą ir dėl to padidėja teisinis tikrumas, tuo tarpu išimtį atšaukus (žr. 71–87 dalys) atsiranda galimybė spręsti galimas problemas kitose susijusiose rinkose.

2. Bendrosios išimties reglamento taikymo sritis

i) Vertikaliųjų susitarimų apibrėžimas

23) Vertikalieji susitarimai Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžti kaip "susitarimai ar suderinti veiksmai tarp dviejų ar daugiau įmonių, kurių kiekviena, vykdydama susitarimo sąlygas, veikia skirtingame gamybos ar paskirstymo grandinės lygyje, ir kurie yra susiję su sąlygomis, suteikiančiomis galimybę šalims pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas".

24) Apibrėžime yra trys pagrindiniai elementai:

- susitarimas ar suderinti veiksmai tarp dviejų ar daugiau įmonių. Šis elementas neapima vertikaliųjų susitarimų su galutiniais vartotojais, kurie nėra įmonės; apskritai susitarimai su galutiniais vartotojais nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, nes šis straipsnis taikomas tik susitarimams tarp įmonių, įmonių asociacijų sprendimams ir suderintiems veiksmams. Tai nepanaikina galimybės taikyti Sutarties 82 straipsnį,

- susitarimas ar suderinti veiksmai yra tarp įmonių, kurių kiekviena vykdydama susitarimo sąlygas veikia skirtingame gamybos ar paskirstymo grandinės lygyje. Tai, pavyzdžiui, reiškia, kad viena įmonė gamina žaliavas, kurias kita įmonė naudoja savo gamybai, arba kad pirmoji įmonė yra gamintoja, kita – didmenininkė, o trečioji – mažmenininkė. Tai neužkerta kelio įmonei būti aktyviai daugiau nei viename gamybos ar paskirstymo grandinės lygyje,

- susitarimai ir suderinti veiksmai susiję su sąlygomis, kuriomis susitarimo šalys, tiekėjas ir pirkėjas, "gali pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas". Tai atspindi Bendrosios išimties reglamento tikslą apimti pirkimo ir paskirstymo susitarimus. Tie susitarimai, kurie apibrėžia tiekėjo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų pirkimo, pardavimo ar perpardavimo sąlygas ir (arba) kurie apibrėžia pirkėjo prekių ar paslaugų, į kurias yra inkorporuotos tos (tiekėjo) prekės ar paslaugos, pardavimo sąlygas. Taikant Bendrosios išimties reglamentą ir tiekėjo tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos, ir galutinės prekės ar paslaugos yra laikomos sutarties prekėmis ar paslaugomis. Reglamentas taip pat apima vertikaliuosius susitarimus, susijusius su visomis galutinėmis ir tarpinėmis prekėmis ir paslaugomis. Vienintelė išimtis yra automobilių sektorius, kol šiam sektoriui galios atskira bendroji išimtis, nustatyta Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1475/95 [9]. Tiekėjo tiekiamas prekes ar teikiamas paslaugas pirkėjas gali perparduoti ar naudoti kaip išteklius savo paslaugų ar prekių gamybai.

25) Bendrosios išimties reglamentas taip pat taikomas prekėms, kurios parduodamos ar perkamos, kad būtų išnuomotos trečiosioms šalims. Tačiau reglamentas neapima pačių nuomos sutarčių, nes tiekėjas nei prekių, nei paslaugų neparduoda pirkėjui. Apskritai Bendrosios išimties reglamentas neapima apribojimų ar įpareigojimų, nesusijusių su pirkimo, pardavimo ar perpardavimo sąlygomis, pavyzdžiui, įpareigojimo, trukdančio susitarimo šalims vykdyti nepriklausomus mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą, kuriuos šalys šiaip jau gali įtraukti į vertikalųjį susitarimą. Be to, 2 straipsnio 2–5 dalys tiesiogiai ar netiesiogiai iš Bendrosios išimties reglamento taikymo srities išskiria tam tikrus vertikaliuosius susitarimus.

ii) Vertikalieji konkurentų susitarimai

26) Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalis iš reglamento taikymo srities aiškiai išskiria "vertikaliuosius susitarimus, sudarytus tarp konkuruojančių įmonių". Vertikalieji konkurentų susitarimai, kurie gali sudaryti sąlygas atsirasti slaptam susitarimui, bus aptariami Gairėse, skirtose 81 straipsnio taikymui horizontaliajam bendradarbiavimui [10]. Tačiau tokių susitarimų vertikalieji aspektai turi būti įvertinti šiose Gairėse. Bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio a punktas konkuruojančias įmones apibrėžia kaip "esamus ar potencialius tiekėjus toje pačioje produktų rinkoje" nepriklausomai nuo to, ar jie konkuruoja toje pačioje geografinėje rinkoje, ar ne. Konkuruojančios įmonės yra įmonės, kurios yra esami ar potencialūs sutarties prekių ar paslaugų arba šių prekių ar paslaugų pakaitalų tiekėjai ir teikėjai. Potencialus tiekėjas yra įmonė, kuri iš tikrųjų negamina konkuruojančio produkto, bet galėtų jį gaminti, ir tikėtina, kad jį gamintų reaguodama į mažą ir ilgalaikį atitinkamą kainos padidėjimą, jei nebūtų susitarimo. Tai reiškia, kad įmonė galėtų prisiimti, – ir tikėtina, kad prisiimtų, – būtinas papildomas investicijas ir per 1 metus pradėtų tiekti produktą rinkai. Šis vertinimas turi būti realistiškai pagrįstas; neužtenka tik teorinės galimybės įeiti į rinką [11].

27) Yra trys išimtys iš taisyklės, kai vertikalieji konkurentų susitarimai apskritai išskiriami iš reglamento taikymo srities; visos trys išimtys yra nustatytos 2 straipsnio 4 dalyje ir susijusios su neabipusiais susitarimais. Neabipusis susitarimas reiškia, pavyzdžiui, kad nors vienas gamintojas tampa kito gamintojo produktų paskirstytoju, šis netampa pirmojo gamintojo produktų paskirstytoju. Bendrosios išimties reglamentas apima neabipusį konkurentų susitarimą, kai, pirma, pirkėjo apyvarta nėra didesnė kaip 100 mln. eurų arba, antra, tiekėjas yra prekių gamintojas ir tiekėjas, o pirkėjas yra tik konkuruojančių prekių paskirstytojas, bet ne gamintojas, arba, trečia, tiekėjas teikia paslaugas keliuose prekybos lygiuose, o pirkėjas neteikia konkuruojančių paslaugų tame prekybos lygyje, kuriame jis jas perka. Antroji išimtis apima dvejopą paskirstymą, t. y. tam tikrų prekių gamintojas kartu platina savo prekes, konkuruodamas su nepriklausomu savo prekių paskirstytoju. Paskirstytojas, kuris pateikia gamintojui specifikacijas gaminti tam tikras prekes su jo ženklu, pats nebus laikomas tokių savo ženklo prekių gamintoju. Trečioji išimtis taikoma esant panašiai dvejopo paskirstymo padėčiai, bet čia teikiant paslaugas tiekėjas yra ir paslaugų teikėjas pirkėjo lygiu.

iii) Mažmenininkų asociacijos

28) Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 2 dalis į šio reglamento taikymo sritį įtraukia įmonių asociacijų vertikaliuosius susitarimus, kurie tenkina tam tikras sąlygas, o visų kitų asociacijų sudarytiems vertikaliesiems susitarimams Bendrosios išimties reglamentas netaikomas. Bendrosios išimties reglamentas apima vertikaliuosius susitarimus, sudarytus tarp asociacijos ir jos narių ar tarp asociacijos ir jos tiekėjų tik jei visi nariai yra prekių (ne paslaugų) mažmeniniai pardavėjai ir jei kiekvieno atskiro asociacijos nario apyvarta nėra didesnė kaip 50 mln. eurų. Mažmenininkai yra paskirstytojai, perparduodantys prekes galutiniam vartotojui. Jei tik nedaugelio asociacijos narių apyvarta nežymiai viršys 50 mln. eurų ribą, tai paprastai neturėtų pakeisti vertinimo pagal 81 straipsnį.

29) Įmonių asociacija gali sudaryti ir horizontaliuosius, ir vertikaliuosius susitarimus. Horizontalieji susitarimai turi būti vertinami pagal Gaires, skirtas 81 straipsnio taikymui horizontaliajam bendradarbiavimui. Jei taip įvertinus padaroma išvada, kad įmonių bendradarbiavimas pirkimo ar pardavimo srityje yra priimtinas, tolesnis vertinimas turi būti reikalingas analizuojant asociacijų sudarytus vertikaliuosius susitarimus su jų tiekėjais ar jų atskirais nariais. Tas vertinimas turi remtis Bendrosios išimties reglamentu ir šiomis gairėmis. Pavyzdžiui, asociacijos narių sudaryti susitarimai ar asociacijų sprendimai, t. y. sprendimas reikalauti, kad nariai pirktų iš asociacijos, arba sprendimas nariams paskirti išimtines teritorijas, pirmiausia turėtų būti vertinami kaip horizontalieji susitarimai. Tik jei toks vertinimas yra teigiamas, yra prasmės vertinti vertikaliuosius asociacijos ir atskirų narių ar asociacijos ir tiekėjų susitarimus.

iv) Vertikalieji susitarimai, kuriuose yra nuostata dėl intelektinės nuosavybės teisių (INT)

30) Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 3 dalis į šio reglamento taikymo sritį įtraukia vertikaliuosius susitarimus, kuriuose yra nuostata, susijusi su INT perdavimu pirkėjui ar pirkėjo naudojimusi INT, ir taip iš Bendrosios išimties reglamento išskiria visus kitus vertikaliuosius susitarimus, turinčius nuostatų dėl INT. Bendrosios išimties reglamentas taikomas vertikaliesiems susitarimams, turintiems nuostatą dėl INT, kai tenkinamos tokios penkios sąlygos:

- INT nuostatos turi būti vertikaliųjų susitarimų dalis, t. y. susitarimas su sąlygomis, kurioms esant susitarimo šalys gali pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas,

- INT turi būti perleistos pirkėjui arba pirkėjas turi jomis naudotis,

- INT nuostatos neturi būti pagrindinis susitarimo objektas,

- INT turi būti tiesiogiai susijusios su tuo, kad pirkėjas ar jo klientai naudoja, parduoda ar perparduoda prekes ar paslaugas. Franšizės atveju, kai prekiavimas yra INT naudojimo tikslas, prekes ar paslaugas platina pagrindinis franšizės gavėjas ar gavėjai,

- nuostatose dėl INT, susijusiose su sutarties prekėmis ar paslaugomis, neturi būti konkurencijos apribojimų, turinčių tokį pat tikslą ar poveikį kaip ir vertikalieji apribojimai, kuriems netaikoma išimtis pagal Bendrosios išimties reglamentą.

31) Šios sąlygos užtikrina, kad Bendrosios išimties reglamentas taikomas vertikaliesiems susitarimams, kai prekių ar paslaugų naudojimas, pardavimas ar perpardavimas gali būti efektyvesnis, nes pirkėjui yra perduotos INT ar suteikta teisė naudotis INT. Kitaip tariant, apribojimams, susijusiems su INT perdavimu ar naudojimu, reglamentas gali būti taikomas tuomet, kai pagrindinis susitarimo tikslas yra prekių ar paslaugų pirkimas ar paskirstymas.

32) Pirmoji sąlyga paaiškina, kad kontekstas, kuriame yra numatytos INT, yra susitarimas pirkti ar paskirstyti prekes arba susitarimas pirkti ar teikti paslaugas, bet ne susitarimas, susijęs su INT perdavimu ar licencijos gaminti prekes suteikimu, ar grynoji licencinė sutartis. Pavyzdžiui, Bendrosios išimties reglamentas netaikomas:

- susitarimui, kai viena šalis kitai šaliai perduoda receptą ir suteikia licenciją gaminti gėrimą pagal tą receptą,

- susitarimams, kai viena šalis suteikia kitai šaliai šabloną arba originalą ir suteikia licenciją gaminti arba paskirstyti kopijas,

- prekės ženklo ar simbolio tikrajai licencijai, suteikiamai prekiavimo tikslu,

- rėmimo sutartims dėl teisės reklamuoti save kaip oficialų įvykio rėmėją,

- autorių teisių licencijavimui, pavyzdžiui, transliavimo sutartys dėl teisės įrašyti ir (arba) transliuoti įvykį.

33) Antroji sąlyga paaiškina, kad Bendrosios išimties reglamentas netaikomas, kai pirkėjas suteikia INT tiekėjui, – nesvarbu, ar INT yra susijusios su gamybos, ar su paskirstymo būdu. Bendrosios išimties reglamentas netaikomas susitarimams dėl INT perdavimo tiekėjui ir nustatantiems galimus tiekėjo pardavimų apribojimus. Tai reiškia, kad subranga dėl gamybinės, prekybinės ar mokslinės patirties (know-how) perdavimo subrangovui [12] nepatenka į Bendrosios išimties reglamento taikymo sritį. Tačiau Bendrosios išimties reglamentas taikomas vertikaliesiems susitarimams, kuriais pirkėjas tiekėjui perduoda tik specifikacijas, kuriose aprašytos tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos.

34) Trečioji sąlyga aiškiai teigia, kad, siekiant taikyti Bendrosios išimties reglamentą, pagrindinis susitarimo tikslas turi būti ne INT perdavimas ar licencijos suteikimas. Pagrindinis tikslas turi būti prekių ar paslaugų pirkimas ar paskirstymas, o INT nuostatos turi padėti įgyvendinti vertikalųjį susitarimą.

35) Ketvirtoji sąlyga reikalauja, kad suteikus INT pirkėjui ar jo klientams turi būti lengviau naudoti, parduoti arba perparduoti prekes ar paslaugas. Paprastai licencijos suteikėjas tiekia prekes ar teikia paslaugas naudojimui arba perpardavimui, bet licencijos gavėjas gali jas nupirkti ir iš trečio tiekėjo. INT nuostatos paprastai susijusios su prekių ar paslaugų pardavimu. Pavyzdžiui, tai yra franšizės susitarimas, kai teisių turėtojas (franšizės davėjas) parduoda naudotojui (franšizės gavėjui) prekes, kad šis jas perparduotų, ir, be to, suteikia naudotojui (franšizės gavėjui) licenciją naudotis jo prekės ženklu bei gamybine, prekybine ar moksline patirtimi (know-how) parduodant prekes. Tai gali būti ir tokiu atveju, kai koncentruoto ekstrakto tiekėjas suteikia pirkėjui licenciją atskiesti ir išpilstyti į butelius ekstraktą ir parduoti gėrimą.

36) Penktoji sąlyga visų pirma reiškia, kad INT nuostatos neturi turėti tokio pat tikslo ir poveikio kaip sunkūs apribojimai, išvardyti Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnyje, arba kaip kuris nors apribojimas, išskirtas iš Bendrosios išimties reglamento taikymo srities, kaip numatyta jo 5 straipsnyje (žr. 46–61 dalis).

37) Intelektinės nuosavybės teisės, kurios gali būti laikomos padedančiomis įgyvendinti vertikalųjį susitarimą, kaip nurodyta Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 3 dalyje, paprastai yra susijusios su trimis pagrindinėmis sritimis: prekės ženklais, autorių teisėmis ir gamybine, prekybine ar moksline patirtimi (know-how).

Prekės ženklas

38) Prekės ženklo suteikimas paskirstytojui gali būti susijęs su licencijos turėtojo produktų paskirstymu tam tikroje teritorijoje. Jei tai yra išimtinė licencija, susitarimas prilygsta išimtiniam paskirstymui.

Autorių teisės

39) Autorių teisių savininkai gali įpareigoti prekių, kurioms taikomos autorių teisės (knygos, programinė įranga ir kt.), perpardavėjus perparduoti prekes tik jei pirkėjas, kuris yra kitas perpardavėjas arba galutinis vartotojas nepažeidžia autorių teisių. Tokiam perpardavėjo įpareigojimui, jei jis išvis patenka į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, taikomas Bendrosios išimties reglamentas.

40) Susitarimai, kuriais perparduoti tiekiamos programinės įrangos nešėjų kopijos, kai perpardavėjas nėra įsigijęs licencijos, suteikiančios kokias nors teises į programinę įrangą, o turi tik teisę perparduoti nešėjų kopijas, taikant Bendrosios išimties reglamentą yra laikomi prekių tiekimo perparduoti susitarimais. Taip platinant autorių teisių savininkas programinės įrangos licenciją perduoda tik programinės įrangos naudotojui. Tai tokia licencija, kai sąlygų rinkinys yra įrašytas į kietojo disko kopijos paketą, kurį atidarydamas galutinis naudotojas patvirtina, kad sutinka su tomis sąlygomis.

41) Autorių teisių turėtojas gali įpareigoti techninės kompiuterių įrangos su programine įranga, kurią saugo autorių teisės, pirkėjus nepažeisti autorių teisių, pavyzdžiui, nedaryti kopijų ir taip neperparduoti programinės įrangos arba nedaryti kopijų ir nenaudoti programinės įrangos su kita technine kompiuterių įranga. Tokiems naudojimo apribojimams, jei jie išvis patenka į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, taikomas Bendrosios išimties reglamentas.

Gamybinė, prekybinė ar mokslinė patirtis (know-how)

42) Franšizės sutartys, išskyrus pramones franšizės sutartis, yra akivaizdžiausias pavyzdys, kai prekiavimo tikslu gamybinė, prekybinė ar mokslinė patirtis (know-how) yra perduodama pirkėjui. Franšizės sutartys apima intelektinės nuosavybės teisių, susijusių su prekių ženklais ar simboliais ir gamybinės, prekybinės ar mokslinės patirties (know-how) taikymu platinant ir naudojant prekes ar teikiant paslaugas, licencijas. Be INT licencijos, paprastai teisių turėtojas (franšizės davėjas) naudotojui (franšizės gavėjui) visą sutarties galiojimo laikotarpį teikia komercinę ir techninę pagalbą, – tai yra viešųjų pirkimų paslaugos, mokymas, patarimai dėl nekilnojamojo turto, finansų planavimas ir pan. Licencija ir pagalba yra sudedamosios verslo, kuriam taikoma franšizė, dalys.

43) Bendrosios išimties reglamentas taikomas franšizės sutarčių licencijavimui, jei tenkinamos visos penkios 30 dalyje išvardytos sąlygos. Paprastai taip ir įvyksta, kadangi pagal daugumą franšizės sutarčių, įskaitant pagrindines franšizės sutartis, teisių turėtojas (franšizės davėjas) tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas, pirmiausia komercinės ar techninės pagalbos paslaugas, naudotojui (franšizės gavėjui). INT padeda naudotojui (franšizės gavėjui) perparduoti teisių turėtojo (franšizės davėjo) ar jo paskirto tiekėjo tiekiamus produktus arba panaudoti tuos produktus ir parduoti galutines prekes ar paslaugas. Kai franšizės sutartys yra susijusios tik su (ar visų pirma) INT licencijavimu, tokios sutartys nepatenka į Bendrosios išimties reglamento reguliavimo sritį, bet jie turi būti traktuojami panašiai, kaip tos franšizės sutartys, kurios patenka į Bendrosios išimties reglamento reguliavimo sritį.

44) Toliau išvardyti, su INT susiję įpareigojimai paprastai laikomi būtinais teisių turėtojo (franšizės davėjo) INT apsaugai ir, jei jie patenka į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, jiems taikomas Bendrosios išimties reglamentas:

a) naudotojo (franšizės gavėjo) įpareigojimas tiesiogiai ar netiesiogiai nedalyvauti panašiame versle;

b) naudotojo (franšizės gavėjo) įpareigojimas neįsigyti konkuruojančioje įmonėje tokių finansinių interesų, kurie suteiktų naudotojui (franšizės gavėjui) galią daryti įtaką tos įmonės ekonominiam elgesiui;

c) naudotojo (franšizės gavėjo) įpareigojimas trečiosioms šalims neatskleisti teisių turėtojo (franšizės davėjo) gamybinės, prekybinės ar mokslinės patirties (know-how), kol ji nėra viešai žinoma;

d) naudotojo (franšizės gavėjo) įpareigojimas perduoti teisių turėtojui (franšizės davėjui) visokią patirtį, įgytą naudojant franšizę, ir suteikti teisių turėtojui (franšizės davėjui) bei kitiems naudotojams (franšizės gavėjams) ne išimtinę licenciją naudotis gamybine, prekybine ar moksline patirtimi (know-how), kylančia iš tos patirties;

e) naudotojo (franšizės gavėjo) įpareigojimas informuoti teisių turėtoją (franšizės davėją) apie INT licencijos pažeidimus, imtis teisinių veiksmų pažeidėjo atžvilgiu ar padėti teisių turėtojui (franšizės davėjui) bet kokių teisinių veiksmų prieš pažeidėją atžvilgiu;

f) naudotojo (franšizės gavėjo) įpareigojimas nesinaudoti teisių turėtojo (franšizės davėjo) licencijuota gamybine, prekybine ar moksline patirtimi (know-how) kitu tikslu nei franšizės naudojimas;

g) naudotojo (franšizės gavėjo) įpareigojimas be teisių turėtojo (franšizės davėjo) sutikimo neperduoti franšizės susitarimu įgytų teisių ir įpareigojimų.

v) Ryšys su kitais Bendrosios išimties reglamentais

45) 2 straipsnio 5 dalyje teigiama, kad Bendrosios išimties reglamentas "netaikomas vertikaliesiems susitarimams, kuriems taikomas bet kuris kitas bendrąją išimtį suteikiantis reglamentas". Tai reiškia, kad Bendrosios išimties reglamentas netaikomas vertikaliesiems susitarimams, kuriems taikomi šie Komisijos reglamentai: (EB) Nr. 240/96 [13] dėl technologijų perdavimo, (EB) Nr. 1475/1995 [14] dėl automobilių paskirstymo, (EEB) Nr. 417/85 [15] ir (EEB) Nr. 418/85 [16], suteikiantys išimtį vertikaliesiems susitarimams, susijusiems su horizontaliaisiais susitarimais, su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 2236/97 [17] ar kokie nors kiti būsimi tokios rūšies reglamentai.

3. Sunkūs apribojimai pagal Bendrosios išimties reglamentą

46) Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnyje pateikiamas sąrašas sunkių apribojimų, kuriems esant visam vertikaliajam susitarimui netaikomas Bendrosios išimties reglamentas. Šis sunkių apribojimų sąrašas taikomas vertikaliesiems susitarimams dėl prekybos Bendrijoje. Jei vertikalieji susitarimai yra susiję su eksportu už Bendrijos ribų ar importu/pakartotiniu importu iš ne Bendrijos šalių, žr. sprendimą byloje Javico v Yves Saint Laurent. Taip pat mažai tikėtina, kad vertikaliesiems susitarimams, kuriems taikomi tokie sunkūs apribojimai, būtų suteikiama atskiroji išimtis.

47) Sunkus apribojimas, nurodytas Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio a punkte, siejasi su perpardavimo kainų palaikymu (PKP), – tai yra susitarimai ar suderinti veiksmai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama nustatyti fiksuotas ar minimalias perpardavimo kainas arba fiksuotą ar minimalų kainų lygį, kurių turi laikytis pirkėjas. Kai sutarties nuostata ar suderinti veiksmai tiesiogiai nustato perpardavimo kainą, apribojimas yra visiškai akivaizdus. Tačiau PKP gali būti pasiektas ir netiesioginėmis priemonėmis. Tokių priemonių pavyzdys yra susitarimas, nustatantis paskirstymo kainos skirtumą, nustatantis maksimalią nuolaidą, kurią gali suteikti paskirstytojas nuo nurodyto kainos lygio, nustatantis, kad tiekėjas taikys nuolaidas ir kompensuos reklamos išlaidas, jeigu laikomasi nurodytų kainų lygio, susiejantis nurodytas perpardavimo kainas su konkurento perpardavimo kainomis, grasinimai, bauginimai, įspėjimai, bausmės, tiekimo uždelsimas ar nutraukimas arba sutarties dėl nurodyto kainų lygio laikymosi nutraukimas. Tiesioginės ar netiesioginės priemonės, kuriomis siekiama fiksuoti kainas, gali būti dar veiksmingesnės, kai naudojamos kartu su priemonėmis, nustatančiomis paskirstytojus, kurie nesilaiko nurodytų kainų, taikant jiems kainų monitoringo sistemą arba įpareigojant mažmenininkus pranešti kitiems paskirstymo tinklo nariams, kas nukrypo nuo standartinio kainų lygio. Panašiai tiesioginis ar netiesioginis kainų fiksavimas gali būti dar veiksmingesnis, kai derinamas su priemonėmis, kurios gali sumažinti pirkėjo suinteresuotumą sumažinti perpardavimo kainą, pavyzdžiui, tiekėjas išspausdina rekomenduojamą perpardavimo kainą ant produkto arba tiekėjas įpareigoja pirkėją taikyti palankiausiai vertinamų klientų sąrašą. Tokios pačios netiesioginės priemonės ir tokios pačios "paramos" priemonės gali būti naudojamos siekiant palaikyti maksimalias ar rekomenduojamas kainas, pavyzdžiui, PKP. Tačiau nelaikoma, kad tiekėjo rekomenduojamų ar maksimalių kainų sąrašo pateikimas pirkėjui yra PKP priemonė.

48) Esant atstovavimo sutarčiai atstovaujamasis paprastai nustato pardavimo kainą, kadangi atstovas netampa prekių savininku. Tačiau kai atstovavimo sutartis patenka į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį (žr. 12–20 dalis), įpareigojimas, apribojantis ar draudžiantis atstovui pasidalyti fiksuotais ar kintančiais komisiniais su klientu, pagal Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio a punktą bus sunkus apribojimas. Atstovui turi būti leidžiama laisvai sumažinti galiojančią kainą klientui, nesumažinant atstovaujamojo pajamų [18].

49) Sunkūs apribojimai, nurodyti Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio b punkte, siejasi su susitarimais ar suderintais veiksmais, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama riboti pirkėjo pardavimus, jei tie apribojimai yra susiję su teritorija, kurioje pirkėjas gali parduoti sutarties prekes ar paslaugas, arba su klientais, kuriems pirkėjas gali parduoti sutarties prekes ar paslaugas. Šis sunkus apribojimas – tai rinkos pasidalijimas pagal teritorijas arba klientus. Tai gali būti tiesioginių įpareigojimų rezultatas, pavyzdžiui, įpareigojimas neparduoti tam tikriems klientams arba klientams tam tikroje teritorijoje, arba įpareigojimas perduoti tokių klientų užsakymus kitiems paskirstytojams. Tai taip pat gali sąlygoti netiesioginės priemonės, kuriomis siekiama paskatinti paskirstytoją neparduoti tokiems klientams, pavyzdžiui, premijų ar nuolaidų panaikinimas ar jų sumažinimas, atsisakymas tiekti, tiekiamų kiekių sumažinimas arba jų apribojimas iki poreikio priskirtoje teritorijoje ar priskirtoms klientų grupėms, grasinimas nutraukti sutartį ar įpareigojimas perduoti pelną. Tai gali kilti ir dėl to, kad tiekėjas neteikia garantinių paslaugų visoje Bendrijoje, kadangi visi paskirstytojai yra įpareigoti teikti garantines paslaugas ir už šias paslaugas tiekėjas jiems kompensuoja, net ir tuomet, kai garantinės paslaugos teikiamos produktams, kuriuos jų teritorijoje parduoda kiti paskirstytojai. Tokia praktika netgi labiau turėtų būti laikoma ribojančia pirkėjo pardavimus, kai naudojama kartu su tiekėjo įgyvendinama monitoringo sistema, kuria siekiama patikrinti tiekiamų prekių tikrąją paskyrimo vietą, – tai yra įvairių etikečių ar serijos numerių naudojimas. Tačiau draudimas paskirstytojams parduoti tam tikriems galutiniams vartotojams nelaikomas sunkiu apribojimu, jei yra objektyvus pateisinimas, susijęs su produktu, pavyzdžiui, bendras draudimas parduoti pavojingas medžiagas tam tikriems klientams dėl saugumo ir sveikatos priežasčių. Tai reiškia, kad tiekėjas ir pats neparduoda tiems klientams. Sunkiu apribojimu taip pat nelaikomas ir mažmenininko įpareigojimas, susijęs su tiekėjo ženklo eksponavimu.

50) Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio b punkte yra numatytos keturios išimtys sunkiems apribojimams. Pirmoji išimtis leidžia tiekėjui riboti aktyvius savo tiesioginių pirkėjų pardavimus tam tikroje teritorijoje ar klientų grupei, kurie išimtinai buvo paskirti kitam pirkėjui ar kuriuos prisiskiria pats tiekėjas. Teritorija ar klientų grupė yra išimtinai paskirti, kai tiekėjas sutinka parduoti savo produktus tik vienam paskirstytojui paskirstyti tam tikroje teritorijoje ar tam tikrai klientų grupei ir apsaugo išimtinį paskirstytoją nuo aktyvių pardavimų savo teritorijoje arba savo klientams, ir nuo visų kitų tiekėjo paskirstytojų Bendrijoje. Tiekėjui leidžiama sujungti išimtinį teritorijos ir klientų grupės paskyrimą, pavyzdžiui, paskiriant išimtinį paskirstytoją tam tikrai klientų grupei tam tikroje teritorijoje. Tačiau dėl tokio išimtinio teritorijų ar klientų grupių paskyrimo turi būti leidžiami pasyvūs pardavimai tose teritorijose ar toms klientų grupėms. Komisija, taikydama Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio b punktą, taip aiškina "aktyvius" ir "pasyvius" pardavimus:

- "aktyvūs" pardavimai – tai aktyvus kreipimasis į atskirą klientą, esantį kito paskirstytojo išimtinėje teritorijoje arba išimtinėje klientų grupėje, pavyzdžiui, tiesiogiai jiems siunčiant laiškus ar juos lankant; arba aktyvus kreipimasis į klientų grupes ar klientus tam tikroje teritorijoje, kuri yra išimtinai paskirta kitam paskirstytojui, reklamuojantis visuomenės informavimo priemonėse ar kitomis priemonėmis skatinant būtent tas klientų grupes ar tuos klientus toje teritorijoje; arba didmeninės prekybos sandėlių ar paskirstymo taškų įkūrimas kito paskirstytojo išimtinėje teritorijoje,

- "pasyvūs" pardavimai – tai reagavimas į atskirų klientų savo valia pareikštus prašymus, įskaitant prekių ar paslaugų pristatymą tokiems klientams. Bendra reklama ar skatinimas visuomenės informavimo priemonėse ar internete, kas prieinama klientams kito paskirstytojo išimtinėse teritorijose ar išimtinėms klientų grupėms, bet kas yra ir racionalus būdas pasiekti klientus už tų teritorijų ar klientų grupių ribų, pavyzdžiui, pasiekti neišimtinių teritorijų ar savo paties teritorijos klientus, yra pasyvūs pardavimai.

51) Kiekvienas paskirstytojas turi turėti galimybę laisvai naudotis internetu, kad reklamuotų ar parduotų produktą. Ribojimas galimybių paskirstytojams naudotis internetu gali būti pateisinamas pagal Bendrosios išimties reglamentą tik jei reklama ar pardavimas internetu paskatintų aktyvius pardavimus kito paskirstytojo išimtinėse teritorijose ar išimtinėms klientų grupėms. Apskritai naudojimasis internetu nelaikomas aktyviais pardavimais tose teritorijose ar toms klientų grupėms, nes tai yra racionalus būdas pasiekti kiekvieną klientą. Faktas, kad tai gali turėti poveikį už savo teritorijos ar klientų grupių ribų, atsiranda dėl technologijų, t. y. informacija lengvai pasiekiama iš bet kur. Jei klientas apsilanko paskirstytojo tinklavietėje ir bendrauja su paskirstytoju arba jei dėl to įvyksta pardavimas, įskaitant pristatymą, tai vadinama pasyviu pardavimu. Tinklavietėje vartojama kalba arba bendravimo kalba šiuo atveju paprastai nėra svarbi. Jei tinklavietė nėra specialiai skirta visų pirma klientams, esantiems kito paskirstytojo išimtinėse teritorijose, ar klientų grupėms, pavyzdžiui, pateikėjų puslapiuose naudojant vėliavėles ar nuorodas, prieinamas šiems išimtinai priskirtiems klientams, tinklavietė nelaikoma aktyvaus pardavimo forma. Tačiau savo nuožiūra siunčiami pranešimai elektroniniu paštu atskiriems klientams ar ypatingoms klientų grupėms laikomi aktyviais pardavimais. Tokios pat nuomonės laikomasi ir dėl pardavimo naudojant katalogus. Nepaisant to, kas buvo pasakyta, tiekėjas gali reikalauti kokybės standartų, kai internetas naudojamas jo prekių perpardavimui, taip pat, kaip tiekėjas gali kelti kokybės standartų reikalavimus parduotuvei, kuri parduoda jo prekes, ar apskritai reklamuojant ir skatinant jo prekių pardavimą. Tai gali būti ypač aktualu pasirinktinio paskirstymo atveju. Aiškus draudimas parduoti internetu ar naudojant katalogą galimas tik jei yra objektyvus pateisinimas.Šiaip ar taip, tiekėjas negali pasilikti pardavimų ir (arba) reklamos internete.

52) Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio b punkte nustatytam antram sunkiam apribojimui yra numatytos kitos trys išimtys. Visos trys išimtys leidžia riboti aktyvius ir pasyvius pardavimus. Taigi yra leidžiama riboti didmenininko pardavimus galutiniam vartotojui, riboti pasirinktinio paskirstymo sistemoje paskirto paskirstytojo pardavimus bet kuriame prekybos lygyje neįgaliotiems paskirstytojams rinkose, kuriose veikia tokia sistema, ir riboti komponentų, kurie tiekiami inkorporavimui, pirkėjo galimybes perparduoti juos tiekėjo konkurentams. "Komponentas" – tai bet kuri tarpinė prekė, o "inkorporavimas" – tai bet kokių išteklių naudojimas produkto gamybai.

53) Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio c punkte nustatytas sunkus apribojimas siejasi su pasirinktinio paskirstymo tinklo narių aktyvių ar pasyvių pardavimų galutiniam vartotojui ar profesionaliems galutiniams vartotojams, ar galutiniams vartotojams ribojimu. Tai reiškia, kad pasirinktinio paskirstymo sistemoje, kaip apibrėžta Bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio d punkte, negali būti ribojamas prekiautojo vartotojų ar pirkimo atstovų, dirbančių tų vartotojų, kuriems jis gali parduoti, vardu, skaičius. Pavyzdžiui, ir pasirinktinio paskirstymo tinklo sistemoje prekiautojas turi būti laisvas reklamuoti ir parduoti naudodamasis internetu. Pasirinktinis paskirstymas gali būti derinamas su išimtiniu paskirstymu, jeigu niekur nėra ribojami aktyvūs ir pasyvūs pardavimai. Taigi tiekėjas gali įsipareigoti tiekti tik vienam prekiautojui arba ribotam prekiautojų skaičiui nustatytoje teritorijoje.

54) Be to, pasirinktinio paskirstymo atveju gali būti ribojamos prekiautojo galimybės apsispręsti dėl savo verslo patalpų vietos. Pasirinktiems prekiautojams gali būti neleidžiama užsiimti veikla kitose patalpose ar atidaryti naujus taškus kitoje vietoje. Jei prekiautojo taškas yra judrus ("parduotuvė ant ratų"), gali būti nustatyta teritorija, už kurios ribų judrus taškas negali veikti.

55) Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio d punkte nustatytas sunkus apribojimas siejasi su kryžminio tiekimo draudimu tarp paskirtų paskirstytojų pasirinktinio paskirstymo sistemoje. Tai reiškia, kad susitarimu ar suderintais veiksmais nėra siekiama tiesiogiai ar netiesiogiai kliudyti sutarties produktų aktyviems ar pasyviems pardavimams tarp pasirinktų paskirstytojų ar riboti juos. Pasirinkti paskirstytojai privalo turėti galimybę laisvai pirkti sutarties produktus iš kitų paskirtų paskirstytojų tinkle, veikiančių arba tame pačiame, arba skirtinguose prekybos lygiuose. Tai reiškia, kad pasirinktinis paskirstymas negali būti derinamas su vertikaliaisiais apribojimais, kuriuos taikant paskirstytojai verčiami pirkti sutarties prekes išimtinai iš nustatyto šaltinio, pavyzdžiui, išimtinis pirkimas. Tai taip pat reiškia, kad pasirinktinio paskirstymo tinkle negali būti ribojami paskirtų didmenininkų produkto pardavimai paskirtam mažmenininkui.

56) Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio e punkte nustatytas sunkus apribojimas siejasi su susitarimais, kuriais kliudoma galutiniams vartotojams, savarankiškiems remontuotojams ir paslaugų teikėjams įsigyti atsarginių dalių tiesiogiai iš šių atsarginių dalių gamintojų ar ribojama tai. Susitarimas tarp atsarginių dalių gamintojo ir pirkėjo, kuris šias dalis panaudoja savo produktuose (originalių įrengimų gamintojas (OĮG)), negali tiesiogiai ar netiesiogiai kliudyti šių atsarginių dalių gamintojui parduoti jas galutiniam vartotojui, savarankiškam remontuotojui ar paslaugų teikėjui ar riboti tai. Netiesioginis apribojimas gali atsirasti, kai ribojamas atsarginių dalių tiekėjo techninės informacijos ir specialios įrangos, reikalingos atsarginių dalių naudojimui, teikimas vartotojams, savarankiškiems remontuotojams ar paslaugų teikėjams. Tačiau susitarimas gali riboti atsarginių dalių tiekimą remontuotojams ar paslaugų teikėjams, kuriems originalių įrengimų gamintojas pavedė atlikti savo prekių remontą ar jų aptarnavimą. Kitaip sakant, originalių įrengimų gamintojas gali reikalauti, kad jo remonto ir paslaugų tinklas atsargines dalis pirktų iš jo.

4. Bendrosios išimties reglamentu nustatytos sąlygos

57) Bendrosios išimties reglamento 5 straipsnis nustato, kad tam tikriems įpareigojimams Bendrosios išimties reglamentas netaikomas, net jei nėra viršijama rinkos dalies riba. Tačiau Bendrosios išimties reglamentas taikomas likusiai vertikaliojo susitarimo daliai, jei tą dalį galima atskirti nuo įpareigojimų, kuriems išimtis netaikoma.

58) Pirmoji tokia galimybė netaikyti Bendrosios išimties reglamento yra pateikta jo 5 straipsnio a punkte, ir siejasi su įpareigojimais nekonkuruoti. Įpareigojimai nekonkuruoti – tai įpareigojimai pirkėjui pirkti daugiau kaip 80 % visų jo praėjusiais metais buvusių sutarties prekių ar paslaugų ar jų pakaitalų (žr. Bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio b punkte esantį apibrėžimą) pirkimų iš tiekėjo ar iš kitos įmonės, kurią nurodo tiekėjas, taip kliudant pirkėjui pirkti konkuruojančias prekes ar paslaugas ar apribojant tokį pirkimą iki mažiau kaip 20 % visų jo pirkimų. Kai nėra atitinkamų duomenų apie pirkėjo pirkimus per metus prieš sudarant sutartį, gali būti naudojamas tinkamiausias pirkėjo metinis viso poreikio apskaičiavimas. Tokiam įpareigojimui nekonkuruoti netaikomas Bendrosios išimties reglamentas, kai jų trukmė nėra nustatyta ar yra ilgesnė kaip penkeri metai. Įpareigojimams nekonkuruoti, kurie yra automatiškai pratęsiami po penkerių metų, taip pat netaikomas Bendrosios išimties reglamentas. Tačiau įpareigojimams nekonkuruoti reglamentas taikomas, kai jų trukmė yra 5 metai ar mažiau arba kai tokį įsipareigojimą po penkerių metų galima pratęsti tik abiejų šalių sutikimu ir nėra jokių kliūčių, kurios trukdytų pirkėjui iš tikrųjų nutraukti įpareigojimą nekonkuruoti pasibaigus penkerių metų laikotarpiui. Jei, pavyzdžiui, susitarime yra įpareigojimas penkerius metus nekonkuruoti ir tiekėjas suteikia pirkėjui paskolą, tos paskolos grąžinimas neturi trukdyti pirkėjui iš tikrųjų nutraukti įpareigojimą nekonkuruoti pasibaigus penkerių metų laikotarpiui; paskolos grąžinimas turi būti išdėstytas lygiomis arba mažėjančiomis įmokomis ir laikui bėgant neturi didėti. Tai nepanaikina galimybės, pavyzdžiui, steigiant naują paskirstymo tašką paskolos grąžinimą pirmaisiais metais ar pirmais dvejais metais atidėti, kol pardavimai pasieks tam tikrą lygį. Pirkėjas privalo turėti galimybę sumokėti likusią skolą, jei ji vis dar yra neapmokėta, įpareigojimo nekonkuruoti termino pabaigoje. Taip pat, kai tiekėjas aprūpina pirkėją įranga, kuri nėra konkrečiai susijusi, pirkėjas turi turėti galimybę baigiantis įpareigojimo nekonkuruoti terminui įsigyti šią įrangą jos rinkos kaina.

59) Penkerių metų laikotarpis netaikomas, kai pirkėjas perparduoda prekes ar paslaugas "tiekėjui priklausančiose patalpose ir žemėje ar patalpose ir žemėje, kuriuos tiekėjas nuomoja iš trečiųjų šalių, nesusijusių su pirkėju". Tokiais atvejais įpareigojimas nekonkuruoti gali trukti tiek pat laiko, kaip ir laikotarpis, kuriuo pirkėjas naudojasi pardavimo vieta (Bendrosios išimties reglamento 5 straipsnio a punktas). Tokios išimties priežastis yra ta, kad paprastai yra neprotinga tikėtis, jog tiekėjas leis be jo sutikimo parduoti konkuruojančius produktus savo nuosavose patalpose ar žemėje. Netikros nuosavybės pastatai, kuriais naudojantis siekiama išvengti penkerių metų laikotarpio taikymo, nesudaro galimybės pasinaudoti šia išimtimi.

60) Antroji galimybė netaikyti bendrosios išimties yra nustatyta Bendrosios išimties reglamento 5 straipsnio b punkte ir siejasi su įpareigojimais nekonkuruoti terminui pasibaigus. Paprastai tokiems įpareigojimams Bendrosios išimties reglamentas netaikomas, nebent įpareigojimas yra būtinai reikalingas, kad apsaugotų tiekėjo pirkėjui perduotą gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how), ir apsiriboja tik pardavimo vieta, kurioje pirkėjas dirba sutarties laikotarpiu, ir kuris galioja ilgiausiai vienerius metus. Pagal Bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio f punktą, gamybinė, prekybinė ar mokslinė patirtis (know-how) turi būti "esminė" – tai reiškia, "kad gamybinė, prekybinė ar mokslinė patirtis (know-how) apima informaciją, kuri yra būtinai reikalinga pirkėjui naudojant, parduodant ar perparduodant sutarties prekes ar paslaugas".

61) Trečioji bendrosios išimties netaikymo galimybė yra nustatyta Bendrosios išimties reglamento 5 straipsnio b punkte ir siejasi su konkuruojančių prekių pardavimu pasirinktinio paskirstymo sistemoje. Bendrosios išimties reglamentas numato pasirinktinio paskirstymo derinimą su įpareigojimu nekonkuruoti, kai paskirstytojai yra įpareigojami iš viso neperpardavinėti konkuruojančių prekių su prekių ženklais. Tačiau jei tiekėjas tiesiogiai ar netiesiogiai trukdo savo paskirtam paskirstytojui iš konkretaus konkuruojančio tiekėjo pirkti produktus perpardavimui, tokiam įpareigojimui negali būti taikomas Bendrosios išimties reglamentas. Jo netaikymo tokiam įpareigojimui tikslas – išvengti situacijos, kai keletas tiekėjų, naudodamiesi tais pačiais pasirinktinio paskirstymo taškais, trukdo vienam konkrečiam konkurentui ar keliems konkretiems konkurentams naudotis tais taškais savo produktų pardavimui (naudojimosi teisės atėmimas iš konkuruojančio tiekėjo, kas būtų kolektyvinio boikoto forma) [19].

5. Neteisėtumo prielaidos už Bendrosios išimties reglamento taikymo ribų nebuvimas

62) Vertikalieji susitarimai, esantys už Bendrosios išimties reglamento taikymo ribų, iš anksto neturi būti laikomi neteisėtais, bet juos gali prireikti atskirai išnagrinėti. Įmonės yra skatinamos pačios įvertinti savo susitarimus, nesiųsdamos pranešimo Komisijai. Kai Komisija nagrinėja atskirą atvejį, ji turi įrodyti, kad nagrinėjamas susitarimas pažeidžia 81 straipsnio 1 dalį. Kai yra įrodomas pastebimas antikonkurencinis poveikis, įmonės gali pateikti neginčijamų įrodymų ir paaiškinti, kodėl tikėtina, kad tam tikra paskirstymo sistema duos naudos, kuri atitiks 81 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimties sąlygas.

6. Įspėjamojo pranešimo nebuvimas

63) Pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties 85 ir 86 straipsnius [20], su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1216/1999 [21], 4 straipsnio 2 dalį, 81 straipsnio 3 dalies išimtys vertikaliesiems susitarimams gali būti taikomos nuo jų įsigaliojimo datos, net jei pranešimas gaunamas vėliau. Praktiškai tai reiškia, kad įspėjamasis pranešimas yra nereikalingas. Jei kyla ginčas, įmonė vis dar gali pranešti, ir tokiu atveju Komisija gali suteikti išimtį atgaline data, jei tenkinamos visos keturios 81 straipsnio 3 dalies sąlygos. Pranešančioji šalis neturi aiškintis, kodėl apie susitarimą nebuvo pranešta anksčiau, ir išimtis neturi būti nesuteikiama vien dėl to, kad nebuvo pranešta anksčiau. Kiekvienas pranešimas turi būti vertinamas iš esmės. Šis 17 reglamento 4 straipsnio 2 dalies pakeitimas turėtų pašalinti nereikalingą bylinėjimąsi nacionaliniuose teismuose ir taip sustiprinti civilinį sutarčių įvykdomumą. Taip pat atsižvelgiama į situaciją, kai įmonės apie susitarimą nepranešė, nes manė, kad susitarimui taikomas Bendrosios išimties reglamentas.

64) Kadangi galimybė gauti išimtį daugiau neribojama pranešimo datos atžvilgiu, nacionaliniai teismai turi įvertinti tikimybę, kad 81 straipsnio 3 dalis bus taikoma vertikaliesiems susitarimams, patenkantiems į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Jei tokia tikimybė yra, teismo procesas sustabdomas ir laukiama Komisijos nuomonės. Tačiau nacionaliniai teismai gali taikyti laikinas priemones, laukdami Komisijos 81 straipsnio 3 dalies taikomumo įvertinimo, kaip jie daro, kai perduoda pirminį klausimo svarstymą Teisingumo Teismui, vadovaudamiesi EB sutarties 234 straipsniu. Sustabdymas nereikalingas vykdant uždraudimo procesinius veiksmus, kai nacionaliniai teismai yra įgalioti patys įvertinti 81 straipsnio 3 dalies taikymo tikimybę [22].

65) Nebent jei teisme yra bylinėjamasi ar yra paduotas skundas, vertikaliesiems susitarimams neturi būti suteikiama jokio prioriteto Komisijos įgyvendinimo politikoje. Pats pranešimas dar nesuteikia laikino teisėtumo vykdyti susitarimą. Kai įmonės nepranešė apie susitarimą, nes jos sąžiningai manė, kad neviršijo rinkos dalies ribų, nustatytų Bendrosios išimties reglamente, tokiu atveju Komisija baudų neturi skirti.

7. Atskyrimas

66) Bendrosios išimties reglamentas suteikia išimtį vertikaliesiems susitarimams, jeigu susitarime nėra ar praktikoje nebus sunkių apribojimų, nustatytų reglamento 4 straipsnyje. Jei yra vienas ar daugiau sunkių apribojimų, bendroji išimtis netaikoma visam vertikaliajam susitarimui. T. y. esant sunkiems apribojimams negali būti atskiriamos sutarties dalys, turinčios tuos apribojimus.

67) Tačiau atskyrimo taisyklė taikoma sąlygoms, nustatytoms Bendrosios išimties reglamento 5 straipsnyje. Taigi bendroji išimtis netaikoma tik tai vertikaliojo susitarimo daliai, kuri netenkina 5 straipsnyje nustatytų sąlygų.

8. Produktų, platinamų toje pačioje paskirstymo sistemoje, "portfelis"

68) Kai tiekėjas naudojasi ta pačia paskirstymo sutartimi, kad paskirstytų keletą prekių/paslaugų, kai kurioms iš jų, atsižvelgiant į rinkos dalies dydį, gali būti taikomas Bendrosios išimties reglamentas, o kitoms – ne. Tokiu atveju Bendrosios išimties reglamentas taikomas tokioms prekėms ir paslaugoms, kurių atžvilgiu tenkinamos taikymo sąlygos.

69) Prekių ar paslaugų, kurios nepatenka į Bendrosios išimties reglamento reguliavimo sritį, atžvilgiu taikomos įprastos konkurencijos taisyklės, o tai reiškia, kad:

- bendroji išimtis netaikoma, bet taip pat nedaroma ir prielaida dėl neteisėtumo,

- jei yra 81 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kuriam negali būti taikoma išimtis, gali būti svarstoma, ar yra tinkamos priemonės konkurencijos problemai išspręsti veikiančioje paskirstymo sistemoje,

- jei tokių tinkamų priemonių nėra, tas tiekėjas turės sudaryti kitą paskirstymo sutartį.

Tokia situacija gali būti ir tokiu atveju, jei kai kuriems produktams taikomas 82 straipsnis, o kitiems – ne.

9. Pereinamasis laikotarpis

70) Bendrosios išimties reglamentas taikomas nuo 2000 m. birželio 1 d. Bendrosios išimties reglamento 12 straipsnis nustato pereinamąjį laikotarpį iki 2000 m. birželio 1 d. galiojusiems vertikaliesiems susitarimams, kurie netenkina Bendrosios išimties reglamento sąlygų, bet kurie tenkino Bendrosios išimties reglamentų (Komisijos reglamentai (EEB) Nr. 1983/83, (EEB) Nr. 1984/83 ir (EEB) Nr. 4087/88), kurių galiojimo laikas baigėsi 2000 m. gegužės 31 d., sąlygas. Komisijos pranešimai dėl reglamentų (EEB) Nr. 1983/83, (EEB) Nr. 1984/83 taip pat nustoja galioti nuo 2000 m. gegužės 31 d. Tiems susitarimams dar gali būti taikoma išimtis pagal besibaigiančius galioti reglamentus iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Susitarimai tiekėjų, kurių rinkos dalis nėra didesnė kaip 30 %, ir kurie daugiau kaip penkeriems metams yra pasirašę su savo pirkėjais nekonkuravimo sutartis, patenka į Bendrosios išimties reglamento reguliavimo sritį, jei 2002 m. sausio 1 d. nekonkuravimo sutartims galioti liko ne daugiau kaip penkeri metai.

IV. BENDROSIOS IŠIMTIES ATŠAUKIMAS IR BENDROSIOS IŠIMTIES REGLAMENTO NETAIKYMAS

1. Atšaukimo procedūra

71) Bendrosios išimties reglamentu pripažinta teisėtumo prielaida gali būti atšaukta, jei manoma, kad vertikalusis susitarimas atskirai ar kartu su kitais panašiais konkuruojančių tiekėjų ar pirkėjų vykdomais susitarimais patenka į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį ir netenkina visų 81 straipsnio 3 dalies sąlygų. Taip gali būti, kai tiekėjas, o išimtinio tiekimo atveju – pirkėjas, turintis rinkos dalį, ne didesnę kaip 30 %, sudaro vertikalųjį susitarimą, kuris nesuteikia objektyvios naudos, kuri kompensuotų konkurencijai padarytą žalą. Tai pirmiausia gali būti tuomet, kai prekės platinamos galutiniam vartotojui, kurio padėtis dažnai yra daug prastesnė nei profesionalių tarpinių prekių pirkėjų. Pardavimo galutiniam vartotojui atveju vertikaliojo susitarimo padaryta žala gali turėti didesnę įtaką nei vertikalusis susitarimas dėl tarpinių prekių pardavimo ar pirkimo. Kai netenkinamos 81 straipsnio 3 dalies sąlygos, Komisija gali atšaukti Bendrosios išimties reglamento taikymą pagal 6 straipsnį ir nustatyti 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

72) Kai taikoma atšaukimo procedūra, Komisijai tenka pareiga įrodyti, kad susitarimas patenka į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį ir kad susitarimas netenkina 81 straipsnio 3 dalies sąlygų.

73) 81 straipsnio 3 dalies sąlygos išimčiai gali būti netenkinamos pirmiausia tuo atveju, kai įėjimas į rinką ar konkurencija yra gerokai apribota dėl konkuruojančių tiekėjų ar pirkėjų vykdomų panašių vertikaliųjų susitarimų paralelinių tinklų didėjančio poveikio. Vertikaliųjų susitarimų paraleliniai tinklai laikomi panašiais, jei jie nustato apribojimus, kurie rinkoje sukelia panašų poveikį. Paprastai panašus poveikis yra tuomet, kai konkuruojantys tiekėjai ar pirkėjai taiko vertikaliuosius apribojimus, priklausančius vienai iš keturių grupių, išvardytų 104–114 dalyse. Pavyzdžiui, tokia padėtis gali būti, kai tam tikroje rinkoje tam tikri tiekėjai vykdo tiktai kokybinį pasirinktinį paskirstymą, o kiti tiekėjai vykdo kiekybinį pasirinktinį paskirstymą. Tokiomis aplinkybėmis vertinant susitarimą reikia atsižvelgti į antikonkurencinį poveikį, sukeliamą kiekvienam atskiram susitarimo tinklui. Atitinkamais atvejais, gali būti atšaukiami tik kiekybiniai apribojimai, taikomi įgaliotiems paskirstytojams. Kiti atvejai, kai gali būti priimtas sprendimas atšaukti išimties taikymą, - tai aplinkybės, kai pirkėjas, pavyzdžiui, esant išimtiniam tiekimui ar paskirstymui, turi pakankamą rinkos galią atitinkamoje vartotojų rinkoje, kurioje jis perparduoda prekes ar teikia paslaugas.

74) Atsakomybė už didėjantį antikonkurencinį poveikį gali būti priskirta tik toms įmonėms, dėl kurių jis daugiausia atsirado. Įmonių, kurios neturėjo didelės įtakos didėjančiam poveikiui, sudaryti susitarimai nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies draudimų sritį [23], todėl nėra atšaukimo mechanizmo dalykas. Tokia įtaka turi būti vertinama vadovaujantis 137–229 dalyse išdėstytais kriterijais.

75) Sprendimas dėl atšaukimo sprendimas gali turėti tik ex nunc poveikį – tai reiškia, kad nagrinėjamas susitarimas naudosis išimtimi iki tos dienos, kai pradės galioti atšaukimas.

76) Pagal Bendrosios išimties reglamento 7 straipsnį kompetentinga valstybės narės institucija gali atšaukti Bendrosios išimties reglamento teikiamus pranašumus vertikaliesiems susitarimams, dėl kurių tos valstybės narės teritorijoje ar jos dalyje, turinčioje visus atskiros geografinės rinkos požymius, jaučiamas antikonkurencinis poveikis. Kai valstybė narė neturi galiojančių teisės aktų, įgalinančių nacionalinę konkurencijos instituciją taikyti Bendrijos konkurencijos teisę ar bent jau atšaukti Bendrosios išimties reglamento teikiamas privilegijas, valstybė narė gali prašyti Komisijos dėl to pradėti procesinius veiksmus.

77) Komisija turi išimtinę teisę atšaukti Bendrosios išimties reglamento teikiamas privilegijas vertikaliesiems susitarimams, apribojantiems konkurenciją atitinkamoje geografinėje rinkoje, kuri yra didesnė nei vienos valstybės narės teritorija. Kai vienos valstybės narės teritorija ar jos dalis yra atitinkama geografinė rinka, tuomet Komisija ir valstybė narė turi konkuruojančią kompetenciją atšaukti. Dažnai tokiais atvejais ima decentralizuotai veikti nacionalinės konkurencijos institucijos. Tačiau Komisija išlaiko teisę nagrinėti tam tikrus atvejus, turinčius ypatingą reikšmę Bendrijai, pavyzdžiui, atvejus, iškeliančius naujus klausimus dėl teisės.

78) Nacionaliniai sprendimai atšaukti turi būti priimti vadovaujantis nacionalinės teisės taisyklėmis ir galios tik tos valstybės narės teritorijoje. Tokie nacionaliniai sprendimai turi neprieštarauti vienodam Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymui ir visiškam priemonių, priimtų įgyvendinant tas taisykles, veikimui [24]. Nacionalinės konkurencijos institucijos, taikydamos šį principą, turi pačios įvertinti susitarimą pagal 81 straipsnio 1 dalį, atsižvelgdamos į atitinkamus Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo nustatytus kriterijus, taip pat atsižvelgdamos į pranešimus ir ankstesnius Komisijos sprendimus.

79) Komisijos nuomone, turi būti taikomas konsultavimo mechanizmas, aprašytas pranešime dėl nacionalinių konkurencijos institucijų ir Komisijos bendradarbiavimo [25], siekiant išvengti prieštaraujančių sprendimų ir veiksmų dubliavimosi rizikos.

2. Bendrosios išimties reglamento netaikymas

80) Bendrosios išimties reglamento 8 straipsnis įgalina Komisiją reglamentu paskelbti, kad Bendrosios išimties reglamentas netaikomas paraleliniams tinklams su panašiais vertikaliaisiais apribojimais, kai tokie tinklai dengia daugiau nei 50 % atitinkamos rinkos. Toks reglamentas netaikomos atskiroms įmonėms – jis skiriamas visoms įmonėms, kurių susitarimai yra apibrėžti Bendrosios išimties netaikymo reglamente.

81) Kadangi Bendrosios išimties reglamento teikiamų privilegijų anuliavimas pagal 6 straipsnį reiškia sprendimo, nustatančio, kad atskira įmonė pažeidė 81 straipsnį, priėmimą, tai reglamentas, priimtas pagal 8 straipsnį, turi tik panaikinti Bendrosios išimties reglamento taikymo privilegijas ir atkurti visišką 81 straipsnio 1 ir 3 dalių taikymą apribojimams ir atitinkamai rinkai. Priėmus reglamentą dėl paskelbimo, kad bendroji išimtis netaikoma tam tikriems vertikaliesiems apribojimams tam tikroje rinkoje, atskiriems susitarimams 81 straipsnis atitinkamose bylose turi būti taikomas vadovaujantis Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo nustatytais precedentais ir Komisijos pranešimais bei ankstesniais sprendimais. Atitinkamais atvejais Komisija turi priimti sprendimą dėl konkretaus atvejo, kuriuo galėtų vadovautis visos toje rinkoje veikiančios įmonės.

82) Norint apskaičiuoti, ar dengiama 50 % rinkos, turi būti atsižvelgiama į kiekvieną ribojančių vertikaliųjų susitarimų tinklą arba į apribojimų derinį, kuris rinkai daro panašų poveikį. Paprastai panašus poveikis būna, kai atsiranda apribojimų, priklausančių vienai iš keturių 104–114 dalyse išvardytų grupių.

83) 8 straipsnis neįpareigoja Komisijos imtis veiksmų, kai dengiama daugiau nei 50 % rinkos. Paprastai netaikymas yra galimas, kai yra tikimybė, kad įėjimas į atitinkamą rinką ar konkurencija joje yra pastebimai ribojama. Taip pirmiausia gali būti, kai pasirinktinio paskirstymo paraleliniai tinklai, dengiantys daugiau kaip 50 % rinkos, taiko pasirinkimo kriterijus, kurie nėra reikalingi dėl atitinkamų prekių prigimties ar yra diskriminuojantys tam tikrų paskirstymo formų, pritaikytų tokių prekių pardavimui, atžvilgiu.

(84) Įvertindama būtinumą taikyti 8 straipsnį, Komisija turi svarstyti, ar individualus atšaukimas būtų priimtinesnė priemonė. Tai ypač gali priklausyti nuo konkuruojančių įmonių, didinančių poveikį rinkoje, skaičiaus ar nuo veikiamų geografinių rinkų Bendrijoje skaičiaus.

85) Kiekvienas reglamentas, priimtas pagal 8 straipsnį, turi aiškiai nustatyti savo taikymo sritį. Tai reiškia, pirma, kad Komisija turi apibrėžti atitinkamą (-as) produkto ir geografinę rinką (-as), kad turi nustatyti vertikaliojo apribojimo, kuriam nebeturi būti taikomas Bendrosios išimties reglamentas, pobūdį. Pastarojo aspekto atžvilgiu Komisija gali moduliuoti savo reglamento taikymo sritį atsižvelgdama į konkurencijos aspektą, kurį ji ketina nagrinėti. Pavyzdžiui, nors nustatant 50 % rinkos padengimą atsižvelgiama į visus įsipareigojimų nekonkuruoti prekėmis su kitais prekių ženklais rūšies susitarimų paralelinius tinklus, Komisija vis tiek reglamentą dėl netaikymo gali pritaikyti tik įsipareigojimui nekonkuruoti, kuris galioja ilgiau nei tam tikrą laikotarpį. Taigi trumpesnio laikotarpio ar mažiau ribojantys susitarimai galėjo būti palikti neįtakoti dėl mažesnio pašalinimo iš rinkos laipsnio, priskirtino tokiems apribojimams. Taip pat, jeigu tam tikroje rinkoje pasirinktinis paskirstymas yra derinamas su papildomais apribojimais, t. y. nekonkuravimas arba kiekybinis pirkėjo apribojimas, netaikymo taisyklė gali būti pritaikyta tik tokiems papildomiems apribojimams. Atitinkamais atvejais Komisija taip pat gali pateikti paaiškinimą, nustatydama rinkos dalies lygį, kuris, atsižvelgiant į konkrečią rinką, gali būti laikomas nepakankamu, kad atskira įmonė galėtų pastebimai prisidėti prie poveikio didėjimo.

86) Ne trumpesnis kaip šešių mėnesių pereinamasis laikotarpis, kurį Komisija turi nustatyti pagal 8 straipsnio 2 dalį, turi leisti suinteresuotoms įmonėms pakeisti savo susitarimus, atsižvelgiant į Bendrosios išimties reglamento netaikymo taisyklę.

87) Reglamentas dėl bendrosios išimties netaikymo neturės įtakos susitarimams, kuriems iki įsigaliojant šiam reglamentui buvo taikoma išimtis.

V. RINKOS APIBRĖŽIMAS IR RINKOS DALIES APSKAIČIAVIMAS

1. Komisijos pranešimas dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo

88) Komisijos pranešimas Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams [26] pateikia taisyklių, kriterijų ir įrodymų, kuriuos Komisija naudoja spręsdama rinkos apibrėžimo klausimus, paaiškinimus. Šis pranešimas šiose Gairėse nebus toliau aiškinamas, bet juo bus remiamasi sprendžiant rinkos apibrėžimo klausimus. Šios Gairės aiškina tik konkrečius klausimus, kurie yra susiję su vertikaliaisiais apribojimais ir kurie nėra nagrinėjami bendrame pranešime dėl rinkos apibrėžimo.

2. Atitinkama rinka, naudojama 30 % rinkos dalies ribai pagal Bendrosios išimties reglamentą apskaičiuoti

89) Pagal Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnį, apskritai tiekėjo rinkos dalis ir lemia bendrosios išimties taikymą. Jei vertikalieji susitarimai sudaromi tarp mažmenininkų asociacijų ir pavienių narių, asociacija yra tiekėjas ir būtina atsižvelgti į jos, kaip tiekėjo, rinkos dalį. Tiktai esant išimtiniam tiekimui, kuris apibrėžtas Bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio c punkte, Bendrosios išimties reglamento taikymą lemia vien tik pirkėjo rinkos dalis.

90) Norint apskaičiuoti rinkos dalį yra būtina nustatyti atitinkamą rinką. Dėl to turi būti apibrėžtos atitinkamos produkto ir geografinė rinkos. Atitinkamą produkto rinką sudaro tokios prekės ar paslaugos, kurias pirkėjas dėl jų savybių, kainų ir numatomo naudojimo laiko pakeičiamomis. Atitinkamą geografinę rinką sudaro teritorija, kurioje tiriamos įmonės yra susijusios su prekių ar paslaugų pasiūla ar paklausa, kurioje konkurencijos sąlygos yra gana vienodos ir kuri gali būti atskirta nuo kaimyninių teritorijų, nes visų pirma konkurencijos sąlygos tose teritorijose akivaizdžiai skiriasi.

91) Taikant Bendrosios išimties reglamentą, tiekėjo rinkos dalis yra jo dalis atitinkamoje produkto ir geografinėje rinkoje, kurioje jis parduoda produktus savo pirkėjams [27]. 92 dalyje pateiktame pavyzdyje tai yra rinka A. Produkto rinka pirmiausia priklauso nuo produkto pakeičiamumo pirkėjo požiūriu. Jeigu tiekiamas produktas yra naudojamas kito produkto gamybai ir nėra atpažįstamas galutiniame produkte, paprastai produkto rinka yra apibrėžiama atsižvelgiant į tiesioginę pirkėjų teikiamą pirmenybę. Pirkėjų klientai paprastai neturi tvirto nusistatymo dėl pirmenybės produktų, kuriuos pirkėjas panaudotų galutiniam produktui, atžvilgiu. Paprastai vertikalieji apribojimai, dėl kurių yra susitarę tiekėjas ir toliau gamyboje naudojamo produkto pirkėjas, siejasi tik su tarpinių produktų pardavimu ir pirkimu, bet ne su galutinio produkto pardavimu. Esant galutinių prekių paskirstymui, kas yra pakaitalas tiesioginiams pirkėjams, paprastai priklauso nuo galutinių vartotojų teikiamos pirmenybės. Paskirstytojas, kaip perpardavėjas, kai perka galutines prekes, negali ignoruoti galutinių vartotojų teikiamos pirmenybės. Be to, paskirstymo lygyje vertikalieji apribojimai paprastai siejasi ne tik su produktų pardavimu tarp tiekėjo ir pirkėjo, bet ir su jų perpardavimu. Kadangi paprastai konkuruoja skirtingos paskirstymo formos, apskritai rinkos nėra apibrėžiamos pagal taikomą paskirstymo formą. Jeigu tiekėjai parduoda produktų "portfelį", visas "portfelis" gali sudaryti produkto rinką, kai pirkėjas pakaitalu laiko visa "portfelį", bet ne atskirą produktą. Kadangi pirkėjai rinkoje A yra profesionalūs pirkėjai, geografinė rinka paprastai yra platesnė už rinką, kurioje produktai perparduodami galutiniam vartotojui. Dažnai tokiu atveju būtina apibrėžti nacionalinę ar platesnę geografinę rinką.

92) Esant išimtiniam tiekimui pirkėjo rinkos dalis yra jo visų pirkimų atitinkamoje pirkimo rinkoje dalis [28]. Toliau pateiktame pavyzdyje tai taip pat yra rinka A.

+++++ TIFF +++++

93) Jeigu vertikaliuosius susitarimus sudaro trys šalys, kurių kiekviena veikia skirtingame prekybos lygyje, jų rinkos dalys turės būti mažesnės nei nustatyta 30 % riba abiejuose lygiuose, kad galėtų pasinaudoti bendrąja išimtimi. Jei, pavyzdžiui, susitarime tarp gamintojo, didmenininko (ar mažmenininkų asociacijos) ir mažmenininko yra įsipareigojimas nekonkuruoti, tuomet abiejų, gamintojo ir didmenininko (arba mažmenininkų asociacijos), rinkos dalis turi neviršyti 30 %, kad būtų galima pasinaudoti bendrąja išimtimi.

94) Kai tiekėjas gamina ir originalią įrangą, ir šios įrangos atsargines bei pakeičiamas dalis, tiekėjas neretai bus vienintelis arba didžiausias atsarginių ar pakeičiamų dalių tiekėjas jų aptarnavimo po pardavimo rinkoje. Taip pat taip gali nutikti, kai tiekėjas (OĮG tiekėjas) sudaro rangos sutartį dėl atsarginių arba pakeičiamų dalių gaminimo. Kad būtų taikomas Bendrosios išimties reglamentas, atitinkama rinka gali būti originalios įrangos, įskaitant atsargines dalis, rinka arba atskira originalios įrangos rinka ir aptarnavimo po pardavimo rinka, atsižvelgiant į aplinkybes, pavyzdžiui, į esamų apribojimų poveikį, į įrangos eksploatavimo trukmę ir į remonto arba pakeitimo išlaidų svarbą [29].

95) Jeigu vertikaliajame susitarime, be sutarties prekių tiekimo, dar yra INT nuostatų, pavyzdžiui, nuostata dėl tiekėjo prekės ženklo naudojimo, kas padeda pirkėjui prekiauti sutarties prekėmis, tiekėjo rinkos dalis rinkoje, kurioje jis parduoda sutarties prekes, nulemia Bendrosios išimties reglamento taikymą. Kai teisių turėtojas (franšizės davėjas) netiekia prekių perparduoti, bet teikia keletą paslaugų kartu su nuostatomis dėl INT, kas kartu sudaro verslo būdą, dėl kurio yra sudaroma franšizės sutartis, teisių turėtojui (franšizės davėjui) reikia atsižvelgti į savo, kaip verslo būdo tiekėjo, rinkos dalį. Šiuo tikslu teisių turėtojui (franšizės davėjui) reikia pasiskaičiuoti savo rinkos dalį rinkoje, kurioje yra taikomas šis verslo būdas, tai yra rinka, kurioje teisių turėtojas (franšizės davėjas) taiko verslo būdą teikti prekes ar paslaugas galutiniam vartotojui. Teisių turėtojas (franšizės davėjas) turi savo rinkos dalį pagrįsti naudotojo (franšizės gavėjo) tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų verte toje rinkoje. Tokioje rinkoje konkurentai gali būti ne tik kitų franšize perduodamų verslo būdų tiekėjai, bet ir pakaitinių prekių ar paslaugų, kurioms netaikoma franšizė, tiekėjai. Pavyzdžiui, nepažeidžiant tokios rinkos apibrėžimo, jei tai būtų greito maisto paslaugų rinka, tokioje rinkoje veikiančiam teisių turėtojui (franšizės davėjui) savo rinkos dalį reikės pasiskaičiuoti remiantis atitinkamais savo naudotojo (franšizės gavėjo) duomenimis apie pardavimus toje rinkoje. Jei teisių turėtojas (franšizės davėjas), be verslo būdo tiekimo, tiekia ir tam tikrus pirminius produktus, pavyzdžiui, mėsą ir prieskonius, tuomet teisių turėtojui (franšizės davėjui) taip pat reikia pasiskaičiuoti savo rinkos dalį rinkoje, kurioje tos prekės yra parduodamos.

3. Atitinkama rinka, naudojama individualiam įvertinimui

96) Kad būtų individualiai įvertinti vertikalieji susitarimai, kurie nepatenka į Bendrosios išimties reglamento taikymo sritį, Bendrosios išimties reglamento taikymui gali prireikti ištirti papildomas rinkas, be jau apibrėžtų atitinkamų rinkų,. Vertikalusis susitarimas gali turėti įtakos ne tik rinkoje tarp tiekėjo ir pirkėjo, bet ir vartotojų rinkoms. Individualiai vertinant vertikaliuosius susitarimus turi būti išanalizuotos atitinkamos rinkos, kurioms turi įtakos susitarimo ribojimai kiekviename prekybos lygyje:

i) "Tarpinėms prekėms ir paslaugoms", kurias pirkėjas panaudoja savo prekėms ar paslaugoms, vertikalieji apribojimai paprastai turi įtakos tik rinkoje tarp tiekėjo ir pirkėjo. Pavyzdžiui, dėl pirkėjo įsipareigojimo nekonkuruoti gali būti išstumti kiti tiekėjai, bet nesumažės konkurencija tarp vartotojų rinkoje esančių parduotuvių. Tačiau esant išimtiniam tiekimui pirkėjo padėtis jo vartotojų rinkoje taip pat yra svarbi, nes pirkėjo išstumiantis elgesys gali turėti akivaizdžiai neigiamą poveikį tik jei jis turi rinkos galią vartotojų esančioje rinkoje.

ii) Mažiau tikėtina, kad "galutiniams produktams" pakaktų analizės, apribotos tik rinka tarp tiekėjo ir pirkėjo, nes vertikalieji apribojimai gali turėti neigiamos įtakos dėl sumažėjusios konkurencijos tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais ir (arba) tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu perpardavimo rinkoje, tai yra pirkėjo vartotojų esančioje rinkoje. Pavyzdžiui, išimtinis paskirstymas gali ne tik sukelti išstūmimo poveikį rinkoje tarp tiekėjo ir pirkėjo, – visų pirma gali sumažinti konkurenciją tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu paskirstytojų perpardavimo teritorijose. Perpardavimo rinka yra ypač svarbi, jei pirkėjas yra mažmenininkas, parduodantis galutiniam vartotojui. Įsipareigojimas nekonkuruoti, dėl kurio susitarė gamintojas ir didmenininkas, gali pastūmėti šitą didmenininką pas kitus gamintojus, bet mažai tikėtina, kad dėl to išnyks konkurencija tarp parduotuvių didmenininkų lygiu. Tačiau toks pat susitarimas su mažmenininku gali sukelti šį papildomą konkurencijos tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais parduotuvėje praradimą perpardavimo rinkoje.

iii) Atskirai vertinant "aptarnavimo po pardavimo rinką" atitinkama rinka gali būti originalios įrangos rinka arba aptarnavimo po pardavimo rinka – tai priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Bet kokiu atveju, padėtis atskiroje aptarnavimo po pardavimo rinkoje turi būti vertinama atsižvelgiant į padėtį originalios įrangos rinkoje. Mažiau reikšminga padėtis originalios įrangos rinkoje paprastai sumažina galimą antikonkurencinį poveikį aptarnavimo po pardavimo rinkoje.

4. Rinkos dalies apskaičiavimas pagal Bendrosios išimties reglamentą

97) Rinkos dalies apskaičiavimą iš esmės reikia grįsti vertės duomenimis. Kai vertės duomenų nėra, gali būti atlikti kitokie pagrįsti apskaičiavimai. Tokie apskaičiavimai gali būti paremti kita patikima rinkos informacija, pavyzdžiui, apimties duomenimis (žr. Bendrosios išimties reglamento 9 straipsnio 1 dalį).

98) Vidaus produkcija, t. y. tarpiniai produktai, naudojami savo reikmėms, gali būti labai svarbūs konkurencijos analizei kaip vienas iš konkurencijos suvaržymų arba pabrėžti įmonės padėtį rinkoje. Tačiau apibrėžiant rinką ir apskaičiuojant tarpinių prekių ir paslaugų rinkos dalį į vidaus produkciją neturi būti atsižvelgta.

99) Tačiau esant galutinių produktų dvejopam paskirstymui, t. y. kai galutinių produktų gamintojas kartu yra ir paskirstytojas rinkoje, apibrėžiant rinką ir apskaičiuojant rinkos dalį reikia įtraukti prekes, kurias pardavė gamintojo ir konkuruojančių gamintojų integruoti paskirstytojai ir atstovai (žr. Bendrosios išimties reglamento 9 straipsnio 2 dalies b punktą). "Integruoti paskirstytojai" yra susijusios įmonės, apibrėžtos Bendrosios išimties reglamento 11 straipsnyje.

VI. ĮGYVENDINIMO POLITIKA ATSKIRAIS ATVEJAIS

100) Vertikalieji apribojimai paprastai yra mažiau žalingi nei horizontalieji. Pagrindinė priežastis, dėl ko vertikalieji apribojimai vertinami atlaidžiau negu horizontalieji, grindžiama tuo, kad pastarieji gali būti susiję su susitarimu tarp konkurentų, gaminančių tapačias ar pakeičiamas prekes ar paslaugas. Esant tokiems horizontaliems ryšiams, vienos įmonės panaudojama rinkos galia (didesnė jo produktų kaina) gali būti naudinga jos konkurentams. Tai gali paskatinti konkurentus raginti vienas kitą veikti antikonkurenciškai. Esant vertikaliems ryšiams vieno produktas yra kito ištekliai. Tai reiškia, kad arba tiekėjų arba gamintojų rinkose esančios įmonės rinkos galios panaudojimas paprastai įtakos kitos įmonės produkcijos paklausą. Taigi įmonės, sudariusios susitarimą, dažniausiai stengiasi sukliudyti kitai pasinaudoti rinkos galia.

101) Tačiau šis savireguliacijos bruožas neturėtų būti pervertintas. Kai įmonė neturi rinkos galios, ji gali tik stengtis padidinti savo pelną optimizuodama gamybos ir paskirstymo procesą su vertikaliųjų apribojimų pagalba arba be jos. Tačiau turėdama rinkos galią, ji taip pat gali stengtis padidinti savo pelną savo tiesioginių konkurentų sąskaita, padidindama jų išlaidas, pirkėjų ir galiausiai vartotojų sąskaita, stengdamasi pasisavinti dalį jų atliekamų lėšų. Taip gali atsitikti, kai tiekėjų arba vartotojų rinkoje esanti įmonė dalijasi papildomu pelnu arba kai viena iš tokių įmonių naudojasi vertikaliaisiais viso papildomo pelno pasisavinimo apribojimais.

102) Kiekvienu konkrečiu atveju vertindama 81 straipsnio taikymą vertikaliesiems apribojimams, Komisija turi laikytis ekonominio požiūrio. Dėl to 81 straipsnio taikymo sritis apribojama įmonėmis, turinčiomis tam tikrą rinkos galios laipsnį, kai yra nepakankama konkurencija tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais. Tais atvejais konkurencijos tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais ir konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu apsauga yra svarbi užtikrinant produktyvumą ir naudą vartotojams.

1. Analizės schema

1.1. Neigiamos vertikaliųjų apribojimų pasekmės

103) Neigiami poveikiai rinkai, kuriuos gali sukelti vertikalieji apribojimai ir kuriems EB konkurencijos teisė siekia sutrukdyti, yra šie:

i) kitų tiekėjų ar pirkėjų neįsileidimas didinant įėjimo į rinką kliūtis;

ii) tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais konkurencijos sumažinimas tarp rinkoje veikiančių įmonių, palengvinant tiekėjams ar pirkėjams sudaryti slaptą susitarimą; slaptas susitarimas čia yra ir aiškus, ir tylus slaptas susitarimas (sąmoningas paralelinis elgesys);

iii) tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu konkurencijos sumažinimas tarp to paties prekių ženklo prekių paskirstytojų;

iv) kliūčių sukūrimas rinkos integracijai, pirmiausia įskaitant vartotojų laisvės pirkti prekes ar paslaugas bet kurioje jų pasirinktoje valstybėje narėje apribojimą.

104) Tokius neigiamus poveikius gali sukelti įvairūs vertikalieji apribojimai. Susitarimai, besiskiriantys savo forma, gali daryti tokį pat realų poveikį konkurencijai. Analizuojant šiuos galimus neigiamus poveikius vertikaliuosius apribojimus reikėtų suskirstyti į keturias grupes: vieno prekės ženklo grupė, ribota paskirstymo grupė, perpardavimo kainų palaikymo grupė ir rinkos padalijimo grupė. Kiekvienai grupei priklausantys vertikalieji apribojimai iš esmės turi panašius neigiamus poveikius konkurencijai.

105) Skirstymas į keturias grupes yra paremtas tuo, ką būtų galima apibūdinti kaip pagrindines sudedamąsias vertikaliųjų apribojimų dalis. 103–136 dalyse yra analizuojamos keturios skirtingos grupės. 137–229 dalyse vertikalieji apribojimai analizuojami taip, kaip jie taikomi praktiškai, nes dauguma vertikaliųjų susitarimų paremti daugiau nei viena iš šių sudedamųjų dalių.

Įsipareigojimo nekonkuruoti prekėmis su kitais prekių ženklais grupė

106) Į "vieno prekės ženklo" kategoriją patenka tie susitarimai, kurių pagrindinis elementas yra pirkėjo skatinimas daugiau savo užsakymų tam tikrai produkto rūšiai teikti vienam tiekėjui. Šis elementas gali būti randamas tarp kitų elementų – pirkėjo vertimas nekonkuruoti ir spaudimas pirkti tam tikrą kiekį, kai sutarti įpareigojimai ar skatinančios schemos tarp tiekėjo ir pirkėjo verčia pastarąjį tam tikrą produktą ir jo pakaitalus pirkti tik iš vieno tiekėjo arba daugiausia iš jo. Toks pat elementas gali pasireikšti kaip susietas pirkimas, kai įpareigojimas ar skatinimo schema yra susijusi su produktu, kurį privalo pirkti pirkėjas, ir kuris yra kito skirtingo produkto pirkimo sąlyga. Pirmasis produktas laikomas "susietu" produktu, o antrasis – "susiejančiu" produktu.

107) Yra keturi neigiami poveikiai konkurencijai: 1) kiti tiekėjai toje rinkoje negali parduoti tam tikriems pirkėjams, dėl to gali būti uždaryta rinka arba, esant susiejimui, rinka uždaroma susietiems produktams; 2) tai rinkos dalis daro griežčiau apibrėžtas ir gali palengvinti slaptus susitarimus, kai juos taiko keletas tiekėjų; 3) kiek tai susiję su galutinių prekių paskirstymu, tam tikri mažmenininkai pardavinės tik vieno prekių ženklo prekes, taigi jų parduotuvėse nebus konkurencijos tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais (nebus konkurencijos parduotuvėje); 4) esant susiejimui, pirkėjas už susietą produktą gali mokėti brangiau, negu mokėtų kitu atveju. Visi šie poveikiai gali sumažinti konkurenciją tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais.

108) Konkurencijos sumažėjimą tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais gali sušvelninti stipri pradinė konkurencija tarp tiekėjų, siekiančių sudaryti įsipareigojimo nekonkuruoti prekėmis su kitais prekių ženklais sutartis, bet kuo ilgesnė įpareigojimo nekonkuruoti trukmė, tuo labiau tikėtina, jog šis poveikis nebus pakankamai stiprus, kad kompensuotų konkurencijos tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais sumažėjimą.

Ribota paskirstymo grupė

109) Į kategoriją "ribotas paskirstymas" patenka tokie susitarimai, kurių pagrindinis elementas yra tai, kad gamintojai parduoda tiktai vienam ar ribotam pirkėjų skaičiui. Taip gali būti siekiama apriboti pirkėjų skaičių tam tikroje teritorijoje arba pasirinkti tam tikrą vartotojų grupę, arba pasirinkti tam tikros rūšies pirkėjus. Tarp kitų šis elementas gali pasireikšti:

- išimtinio paskirstymo ar išimtinio vartotojų paskyrimo atveju, kai tiekėjas parduoda tik vienam pirkėjui tam tikroje teritorijoje ar tam tikrai vartotojų klasei,

- išimtinio tiekimo ir kiekio nustatymo tiekėjui atveju, kai tiekėjo ir pirkėjo sutartas įpareigojimas ar skatinanti schema verčia pirmąjį parduoti tik vienam pirkėjui arba daugiausia jam,

- pasirinktinio paskirstymo atveju, kai dėl primestų ar su pasirinktais paskirstytojais sutartų sąlygų paprastai yra apribojamas jų skaičius,

- pardavimų ribojimo aptarnavimo po pardavimo rinkoje atveju, dėl ko apribojamos tiekėjų pardavimų galimybės.

110) Yra keturi pagrindiniai neigiami poveikiai konkurencijai: 1) kai kurie pirkėjai toje rinkoje daugiau negali pirkti iš tam tikro tiekėjo, dėl to gali būti uždaromos pirkimo rinkos, ypač išimtinio tiekimo atveju; 2) kai dauguma konkuruojančių tiekėjų arba visi jie riboja mažmenininkų skaičių, tai gali palengvinti slaptą susitarimą arba paskirstytojų, arba tiekėjų lygiu, 3) kadangi vis mažiau paskirstytojų pasiūlytų produktą, dėl to taip pat mažėtų konkurencija tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu. Esant didelėms išimtinėms teritorijoms ar išimtiniam vartotojų paskyrimui, rezultatas gali būti visiškas konkurencijos panaikinimas tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu. Šis konkurencijos sumažėjimas tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu gali sukelti konkurencijos susilpnėjimą tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais.

Perpardavimo kainų palaikymo grupė

111) Į kategoriją "perpardavimo kainų palaikymas" (PKP) patenka tie susitarimai, kurių pagrindinis elementas yra tai, kad pirkėjas įpareigojamas arba skatinamas perparduoti ne mažesne kaip tam tikra kaina, tam tikra kaina arba ne didesne kaip tam tikra kaina. Šią grupę sudaro minimalios, fiksuotos, maksimalios ir rekomenduojamos perpardavimo kainos. Maksimalių ir rekomenduojamų perpardavimo kainų nustatymas, nors ir nėra sunkus apribojimas, vis dėlto gali riboti konkurenciją.

112) Yra du pagrindiniai PKP neigiami poveikiai konkurencijai: 1) konkurencijos sumažėjimas kainomis tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu; 2) padidėjęs kainų skaidrumas. Esant fiksuotiems ar minimaliems PKP, paskirstytojai daugiau negali konkuruoti to paties prekių ženklo prekės kaina, dėl to gali būti visiškai panaikinta konkurencija kainomis tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu. Maksimalios ar rekomenduojamos kainos gali tapti pagrindiniu mažmenininkų orientyru, vedančiu prie daugiau ar mažiau vienodo tokio kainų lygio taikymo. Padidėjęs skaidrumas kainoms ir atsakomybė už kainų pakeitimą palengvina slaptą susitarimą tarp gamintojų ir paskirstytojų, bent jau koncentruotose rinkose. Kadangi sumažėjusi konkurencija tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu susilpnina spaudimą mažinti tam tikrų prekių kainas, netiesiogiai tai gali sumažinti tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais konkurenciją.

Rinkos pasidalijimo grupė

113) Į kategoriją "rinkos pasidalijimas" patenka susitarimai, kurių pagrindinis elementas yra tai, kad pirkėjui yra nurodoma vieta, kurioje jis gali pirkti arba parduoti tam tikrą produktą. Šis elementas pasireiškia išimtinio pirkimo atveju, kai sutarti įpareigojimai ar skatinančios schemos tarp tiekėjo ir pirkėjo verčia pastarąjį pirkti tam tikrą produktą, pavyzdžiui X rūšies alų išimtinai iš paskirto tiekėjo, bet jam paliekama laisvė pirkti ir parduoti konkuruojančius produktus, pavyzdžiui, konkuruojančias alaus rūšis. Tai taip pat gali būti teritorinis perpardavimo ribojimas, pirmaeilio įsipareigojimo teritorijos paskyrimas, paskirstytojo buvimo vietos ribojimas ir perpardavimo vartotojams ribojimas.

114) Pagrindinis neigiamas poveikis konkurencijai yra konkurencijos sumažėjimas tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu, dėl ko tiekėjas gali lengviau padalyti rinką ir tokiu būdu trukdyti rinkos integracijai. Tai gali sudaryti palankias sąlygas diskriminuoti kainomis. Kai dauguma konkuruojančių tiekėjų arba visi jie riboja savo pirkėjų pirkimo ar perpardavimo galimybes, tai gali palengvinti sudaryti slaptą susitarimą arba paskirstytojų, arba tiekėjų lygyje.

1.2. Teigiamos vertikaliųjų apribojimų pasekmės

115) Svarbu pripažinti, kad dažnai vertikalieji apribojimai turi teigiamą poveikį, ypač remdami konkurenciją ne kainomis ir gerindami paslaugų kokybę. Kai įmonė neturi rinkos galios, ji gali tik bandyti padidinti savo pelną, optimizuodama savo gamybos ir paskirstymo procesus. Daugeliu atvejų vertikalieji apribojimai gali būti naudingi tuo požiūriu, kad įprasti nesusijusių tiekėjo ir pirkėjo prekybiniai ryšiai, nustatantys tik tam tikrų sandorių kainą ir kiekį, gali skatinti atsirasti beveik optimalų investicijų ir pardavimų lygį.

116) Nors šiose Gairėse bandoma pateikti sąžiningą vertikaliųjų apribojimų įvairių vertinimų apžvalgą, jie nepretenduoja į baigtumą ar išsamumą. Toliau išvardytos priežastys gali pateisinti tam tikrų vertikaliųjų apribojimų taikymą:

1. "Išspręsti "atskalūno" problemą". Vienas paskirstytojas gali pasinaudoti kito paskirstytojo reklama. Šios rūšies problema yra dažniausiai pasitaikanti didmenininkų ir mažmenininkų lygiu. Išimtinis paskirstymas ar panašūs apribojimai gali būti naudingi vengiant tokių atskalūnų. Atskalūnų gali būti ir tarp tiekėjų, pavyzdžiui, kai tiekėjas investuoja į reklamą pirkėjo patalpose, paprastai mažmeniniu lygiu, taip pat gali būti pritraukti pirkėjai jo konkurentams. Nekonkuravimo rūšies apribojimai gali padėti panaikinti šią atskalūnų situaciją.

Kad tai būtų problema, turi būti realus atskalūnų klausimas. Atskalūnai tarp pirkėjų gali atsirasti tik teikiant paslaugas iki pardavimo, bet ne po pardavimo. Paprastai produktas turi būti palyginti naujas ar techniškai sudėtingas, nes kitaip vartotojas, atsižvelgdamas į ankstesnius pirkinius, labai gerai žinos, ko jis nori. Be to, produktas turi būti pakankamai vertingas, nes kitaip vartotojui neapsimokėtų eiti į vieną parduotuvę informacijos, o į kitą – pirkti. Pagaliau tiekėjui turi būti nepraktiška sutartyje nustatyti reikalavimą pirkėjui teikti paslaugas iki pardavimo.

Atskalūnai tarp tiekėjų taip pat galimi esant konkrečiai situacijai, būtent tuo atveju, kai reklama vykdoma pirkėjo patalpose ir yra bendra, bet ne skirta konkrečiam prekės ženklui.

2. "Atidaryti rinkas ar įeiti į naujas rinkas". Kai gamintojas nori įeiti į naują geografinę rinką, pavyzdžiui, eksportuodamas į kitą šalį pirmą kartą, paskirstytojas gali turėti specialių "pirminių investicijų", reikalingų prekių ženklui rinkoje pristatyti. Siekiant įtikinti vietinį paskirstytoją padaryti tokias investicijas, gali prireikti paskirstytojui suteikti tokią teritorinę apsaugą, kad jis galėtų atgauti savo investicijas, laikinai nustatęs didesnę kainą. Paskirstytojams kitose rinkose turėtų būti laikinai neleidžiama pardavinėti naujose rinkose. Tai yra ypatingas atskalūnų problemos atvejis, aprašytas 1 punkte.

3. "Atskalūnų sertifikavimo klausimas". Kai kuriuose sektoriuose tam tikri mažmenininkai turi tik "kokybiškų" produktų pardavėjų reputaciją. Tokiu atveju pardavimas pasinaudojant šiais mažmenininkais gali būti svarbus pristatant naują produktą. Jei gamintojas iš pradžių negali pardavinėti savo gaminių tik aukštos klasės parduotuvėse, jis rizikuoja būti nepastebėtas, ir produkto pristatymas gali nepasisekti. Tai reiškia, kad gali būti priežastis tam tikrą laiko tarpą leisti tokį apribojimą, kaip išimtinis ar pasirinktinis paskirstymas. To gali pakakti užtikrinti naujo produkto pristatymui, bet ne taip ilgai, kad būtų trukdomas didelio masto paskirstymas. Tokia nauda labiau tikėtina su "patikrintomis" prekėmis ar sudėtingomis prekėmis, kurių gana daug parduodama galutiniams vartotojams.

4. Taip vadinama "sulaikymo problema". Kartais tiekėjas arba pirkėjas turi daryti specialiai užsakovui (klientui) skirtas investicijas, susijusias su specialia įranga arba mokymu. Pavyzdžiui, sudedamųjų dalių gamintojas, kuris turi pagaminti naujas mašinas arba įrankius tam, kad patenkintų išimtinius vieno iš savo klientų reikalavimus. Investuotojas gali nedaryti reikalingų investicijų tol, kol nebus baigti su tiekimu susiję ypatingi parengiamieji darbai.

Tačiau, kaip ir kitais atskalūno atvejais, turi būti įvykdyta nemažai sąlygų, kol rizika, kad investicijos bus nepakankamos, netapo reali ar akivaizdi. Pirmiausia investicijos privalo būti konkrečiai susijusios. Tiekėjo padarytos investicijos yra laikomos konkrečiai susijusiomis, kai, pasibaigus sutarčiai, tiekėjas negali jų panaudoti kitiems užsakovams aprūpinti, o gali tik parduoti jas patirdamas nemažą nuostolį. Pirkėjo padarytos investicijos yra laikomos konkrečiai susijusiomis, kai, pasibaigus sutarčiai, pirkėjas negali jų panaudoti prekėmis, kurias tiekia kiti tiekėjai, įsigyti ir (arba) panaudoti, o tik gali jas parduoti patirdamas nemažus nuostolius. Taigi investicijos yra konkrečiai susijusios, kai, pavyzdžiui, jas galima panaudoti tik prekių su prekių ženklu komponentų gamybai arba prekių su konkrečiu prekių ženklu saugojimui ir dėl to negali būti pelningai panaudotos alternatyvių prekių gamybai arba perpardavimui. Antra, tai privalo būti ilgalaikės investicijos, kurios neatsiperka per trumpą laiką. Trečia, šios investicijos privalo būti asimetriškos, t. y. viena sutarties šalis turi investuoti daugiau nei kita šalis. Kai šios sąlygos tenkinamos, paprastai yra pakankamas pagrindas taikyti vertikalųjį apribojimą tokiam laikotarpiui, kurio reikia investicijoms nuvertinti. Atitinkamas vertikalusis apribojimas turi būti įsipareigojimas nekonkuruoti arba privalomo kiekio nustatymas, kai investuoja tiekėjas, ir išimtinis paskirstymas, išimtinio pirkėjo paskyrimas arba išimtinis tiekimas, kai investuoja pirkėjas.

5. "Specifinė sulaikymo problema, kuri gali iškilti perduodant esminę gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how)". Kartą suteikus gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how), ji negali būti atimta, ir šios patirties suteikėjas gali nenorėti, kad ji būtų panaudota jų konkurentams arba ja pasinaudotų jo konkurentai. Jeigu tiktai gamybinė, prekybinė ar mokslinė patirtis (know-how) nebuvo lengvai prieinama pirkėjui, ir yra svarbi ir būtina vykdant susitarimą, toks gamybinės, prekybinės ar mokslinės patirties (know-how) perdavimas gali pateisinti įsipareigojimo nekonkuruoti tipo apribojimą. Paprastai tokiam apribojimui 81 straipsnio 1 dalis nebūtų taikoma.

6. "Masto ekonomija paskirstymo srityje". Norėdamas panaudoti masto ekonomijos pranašumus ir taip sumažinti savo produkcijos kainą, gamintojas gali norėti, kad jo produkciją perparduotų nedaug paskirstytojų. Tam jis galėtų panaudoti išimtinį paskirstymą, įpareigojimą pirkti nustatytą minimalų kiekį, pasirinktinį paskirstymą, kuriame būtų toks reikalavimas, arba išimtinį pirkimą.

7. "Kapitalo rinkos trūkumai". Įprasti kapitalo tiekėjai (bankai, akcijų rinkos) gali nepakankamai aprūpinti kapitalu, kai jie turi nepakankamai informacijos apie asmenį, kuris skolinasi, arba kai paskolos garantijos yra nepakankamos. Pirkėjas arba tiekėjas gali turėti daugiau informacijos ir, turėdamas išimtinius santykius, gauti papildomą apsaugą savo investicijoms. Kai tiekėjas suteikia pirkėjui paskolą, tai gali sąlygoti pirkėjo įsipareigojimą nekonkuruoti arba pirkti nustatytą kiekį. Kai pirkėjas suteikia tiekėjui paskolą, tai gali sąlygoti išimtinį tiekimą arba įpareigojimą tiekti nustatytą kiekį.

8. "Vienodumas ir kokybės standartizacija". Taikant vertikalųjį apribojimą gali būti skatinami pardavimai, sukuriant prekių ženklo įvaizdį ir tokiu būdu padidinant prekės patrauklumą galutiniam vartotojui, nustatant paskirstytojams tam tikrus reikalavimus, susijusius su prekių vienodumu ir kokybės standartizacija. Tai, pavyzdžiui, galima pastebėti pasirinktinio paskirstymo ir franšizės susitarimuose.

117) Iš aštuonių situacijų, pateiktų 116 dalyje, aiškiai matyti, kad, esant tam tikroms sąlygoms, vertikalieji susitarimai gali padėti realizuoti veiksmingumą ir paskatinti naujų rinkų plėtrą, ir tai gali kompensuoti neigiamas pasekmes. Ryškiausias to pavyzdys yra ribotos trukmės vertikalieji apribojimai, kurie padeda sukurti naujus sudėtingus produktus arba apsaugoti konkrečiai susijusias investicijas. Vertikalusis apribojimas kartais yra reikalingas tol, kol tiekėjas parduoda savo produktą pirkėjui (žr. 116 dalies 1, 5, 6 ir 8 punktuose aprašytas situacijas).

118) Daugumą vertikaliųjų apribojimų galima vieną kitu pakeisti. Tai reiškia, kad ta pati neveiksmingumo problema gali būti išspręsta taikant skirtingus vertikaliuosius apribojimus. Pavyzdžiui, masto ekonomiką galima pasiekti taikant išimtinį paskirstymą, pasirinktinį paskirstymą, kiekio nustatymą arba išimtinį pirkimą. Tai yra svarbu, kadangi negatyvios pasekmės konkurencijai gali skirtis priklausomai nuo vertikaliųjų apribojimų tipo. Tai yra svarbu vertinant apribojimo būtinumą pagal 81 straipsnio 3 dalį.

1.3. Bendrosios vertikaliųjų apribojimų vertinimo taisyklės

119) Vertinant vertikaliuosius apribojimus konkurencijos politikos požiūriu, galima suformuluoti kai kurias bendras taisykles:

1. Dėl daugelio vertikaliųjų apribojimų konkurencijos problemos gali kilti tik tuomet, kai yra nepakankama konkurencija tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais, t. y. kai yra tam tikra rinkos galia tiekėjo arba pirkėjo, arba abiejuose lygiuose. Apskritai rinkos galia suprantama kaip galėjimas padidinti kainą virš konkurencinio lygio, bent trumpam laikotarpiui, ir gauti nepagrįstai didelį pelną. Įmonės gali turėti rinkos galią ir mažesnę nei dominavimo rinkoje dydis, kuris naudojamas kaip ribinis dydis taikant 82 straipsnį. Kai yra daug įmonių, konkuruojančių nekoncentruotoje rinkoje, galima daryti prielaidą, kad nesunkūs vertikalieji apribojimai neturės apčiuopiamų neigiamų pasekmių. Rinka yra laikoma nekoncentruota, kai HHI indeksas, t. y. kai visų atitinkamoje rinkoje esančių įmonių rinkos dalių kvadratinė suma, yra mažesnis nei 1000.

2. Vertikalieji apribojimai, kurie sumažina konkurenciją tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais, yra labiau žalingi, negu vertikalieji apribojimai, kurie sumažina konkurenciją tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu. Pvz., įsipareigojimas nekonkuruoti tikriausiai turės mažiau bendrų neigiamų pasekmių nei išimtinis paskirstymas. Pirmasis, uždarydamas rinką prekėms su kitais prekių ženklais, gali užkirsti kelią prekėms su tais prekių ženklais patekti į rinką. Pastarasis, nors ir apriboja konkurenciją tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu, tačiau neužkerta prekėms kelio pasiekti galutinį vartotoją.

3. Vertikalieji apribojimai, priklausantys riboto paskirstymo grupei, esant nepakankamai konkurencijai tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais, gali smarkiai apriboti vartotojų pasirinkimą. Jie ypač žalingi, kai yra uždaroma rinka geriau veikiantiems paskirstytojams arba paskirstytojams, taikantiems kitokią paskirstymo formą. Tai gali sumažinti naujoves paskirstymo srityje ir atimti iš vartotojų galimybę pasinaudoti tam tikromis paskirstytojų teikiamomis paslaugomis arba kainų ir aptarnavimo deriniu.

4. Išimtinio pobūdžio sandoriai paprastai daro didesnę žalą konkurencijai nei neišimtinio pobūdžio sandoriai. Išimtinis sandoris pagal sutarties sąlygas arba jos praktinį poveikį verčia vieną sutarties šalį vykdyti visus arba beveik visus kitos šalies reikalavimus. Pvz., esant įsipareigojimui nekonkuruoti, pirkėjas perka prekes tik su vienu prekių ženklu. Kita vertus, privalomo kiekio nustatymas suteikia pirkėjui tam tikrą galimybę pirkti konkuruojančias prekes. Todėl rinkos uždarymo laipsnis yra mažesnis esant kiekio nustatymui.

5. Vertikalieji apribojimai, taikomi prekėms ir paslaugoms, neturinčioms prekių ženklo, paprastai yra mažiau žalingi negu apribojimai, kurie veikia prekių ir paslaugų su prekių ženklu paskirstymą. Prekių ženklų naudojimas padidina produktų diferencijavimą ir sumažina jų pakeičiamumą, dėl to sumažėja paklausos elastingumas ir padidėja galimybė padidinti kainą. Prekių arba paslaugų su prekių ženklu atskyrimas nuo prekių arba paslaugų be prekių ženklo dažnai sutampa su tarpinių prekių arba paslaugų atskyrimu nuo galutinių prekių ir paslaugų.

Tarpinės prekės ir paslaugos yra parduodamos įmonėms kaip ištekliai kitų prekių arba paslaugų gamybai ir paprastai yra neatpažįstamos galutinėse prekėse arba paslaugose. Tarpinių prekių pirkėjai paprastai yra gerai informuoti, sugeba įvertinti kokybę, todėl jiems mažesnę įtaką daro prekių ženklas ar įvaizdis. Galutinės prekės yra tiesiogiai arba netiesiogiai parduodamos galutiniams vartotojams, kuriems didesnę įtaką daro prekių ženklas arba įvaizdis. Kadangi paskirstytojai (mažmenininkai, didmenininkai) turi atsižvelgti į galutinių vartotojų paklausą, konkurencija gali labiau nukentėti, kai paskirstytojams neleidžiama parduoti prekių su kokiu nors vienu ar daugiau prekių ženklų negu kai tarpinių prekių pirkėjams neleidžiama pirkti konkuruojančių prekių iš tam tikrų tiekimo šaltinių.

Tarpinės prekes ar paslaugas perkančios įmonės paprastai turi ekspertų skyrius arba patarėjus, kurie stebi pokyčius tiekimo rinkoje. Kadangi jie yra susiję su dideliais sandoriais, tyrimų išlaidos paprastai nėra pernelyg didelės. Todėl konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu sumažėjimas tarpinėje grandyje yra nelabai svarbus.

6. Paprastai vertikaliųjų apribojimų derinys sustiprina neigiamas pasekmes. Tačiau kai kurie vertikaliųjų apribojimų deriniai yra mažiau kenksmingi konkurencijai, nei apribojimų taikymas atskirai vieno nuo kito. Pvz., išimtinio paskirstymo sistemoje paskirstytojas gali bandyti padidinti prekių kainas, kadangi konkurencija tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu yra sumažėjusi. Privalomo kiekio nustatymas arba maksimalios perpardavimo kainos gali apriboti tokius kainų didinimus.

7. Galimos neigiamos vertikaliųjų apribojimų pasekmės yra sustiprinamos, kai keli tiekėjai ir jų pirkėjai organizuoja savo prekybą panašiu būdu. Dėl šio vadinamojo kumuliacinio poveikio gali kilti problemų tam tikruose sektoriuose.

8. Kuo daugiau vertikalusis apribojimas yra susijęs su gamybinės, prekybinės ar mokslinės patirties (know-how) perdavimu, tuo daugiau yra pagrindo tikėtis veiksmingumo padidėjimo ir tuo labiau vertikalusis susitarimas gali būti reikalingas perduoti gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how) arba investicijų išlaidoms apsaugoti.

9. Kuo daugiau vertikalusis apribojimas yra susijęs su konkrečiai susijusiomis investicijomis, tuo labiau yra pateisinami tam tikri vertikalieji apribojimai. Pateisinamas vertikaliųjų apribojimų galiojimo laikotarpis priklauso nuo laiko, reikalingo investicijoms nuvertėti.

10. Sukūrus naują produktą arba kai esamas produktas yra parduodamas pirmą kartą skirtingoje geografinėje rinkoje, įmonei gali būti sunku apibrėžti rinką arba jos rinkos dalis gali būti labai didelė. Tačiau tai neturėtų būti laikoma pagrindine problema, kadangi vertikalieji apribojimai, susiję su naujų produktų arba geografinių rinkų sukūrimu, paprastai neriboja konkurencijos. Ši taisyklė galioja nepriklausomai nuo įmonei priklausančios rinkos dalies dvejus metus po to, kai produktas pirmą kartą patenka į rinką. Ji taikoma visiems nesunkiems vertikaliesiems apribojimams, o sukūrus naują geografinę rinką – aktyvių arba pasyvių pardavimų apribojimams, taikomiems tiesioginiams tiekėjo pirkėjams, kurie yra išsidėstę kitose rinkose, ne tose, kuriose yra naujoje rinkoje esantys tarpininkai. Jeigu yra tikrinamas naujo produkto autentiškumas apibrėžtoje teritorijoje arba apibrėžtoje vartotojų grupėje, paskirstytojams, kurie yra paskirti parduoti naują produktą, tikrinamą rinkoje, gali būti iki vienerių metų ribojami aktyvūs pardavimai už tos rinkos ribų, netaikant tokiems apribojimams 81 straipsnio 1 dalies.

1.4. Analizės metodas

120) Vertikaliojo apribojimo vertinimas paprastai apima tokius keturis veiksmus:

1. Pirmiausia susitarimą sudarančios įmonės turi apibrėžti atitinkamą rinką tam, kad būtų nustatyta tiekėjo arba pirkėjo rinkos dalis, priklausomai nuo taikomo vertikaliojo apribojimo (žr. 88–99 dalis, ypač 89–95).

2. Jeigu atitinkamos rinkos dalis neviršija 30 % ribos, vertikalusis susitarimas patenka į Bendrosios išimties reglamento taikymo sritį, priklausomai nuo sunkių apribojimų ir sąlygų, numatytų tame reglamente.

3. Jeigu atitinkamos rinkos dalis viršija 30 %, būtina įvertinti, ar vertikalusis susitarimas patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

4. Jeigu vertikalusis susitarimas patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, būtina išnagrinėti, ar jis tenkina išimties suteikimo sąlygas pagal 81 straipsnio 3 dalį.

1.4.1. Svarbūs vertinimo pagal 81 straipsnio 1 dalį veiksniai

121) Vertindama atvejus, kai rinkos dalis viršija 30 %, Komisija turi atlikti išsamią konkurencijos analizę. Vertinant, ar vertikalusis susitarimas labai riboja konkurenciją pagal 81 straipsnio 1 dalį, svarbiausi yra tokie veiksniai:

a) tiekėjo padėtis rinkoje;

b) konkurentų padėtis rinkoje;

c) pirkėjo padėtis rinkoje;

d) įėjimo į rinką kliūtys;

e) rinkos brandumas;

f) prekybos lygis;

g) produkto pobūdis;

h) kiti veiksniai.

122) Tam tikri veiksniai tam tikrais atvejais gali būti nevienodai svarbūs ir priklauso nuo visų kitų veiksnių. Pvz., didelė tiekėjo rinkos dalis paprastai yra geras rodiklis rinkos galiai nustatyti, bet, esant mažoms įėjimo į rinką kliūtims, ji gali ir neatspindėti rinkos galios. Todėl yra neįmanoma nustatyti griežtų taisyklių dėl atskirų veiksnių svarbos. Tačiau galima pasakyti:

Tiekėjo padėtis rinkoje

123) Tiekėjo padėtis rinkoje pirmiausia yra nustatoma pagal jo rinkos dalį tam tikroje prekės ir geografinėje rinkoje. Kuo didesnė jo rinkos dalis, tuo didesnę rinkos galią jis gali turėti. Tiekėjo padėtis rinkoje toliau stiprėja, jeigu jis savo konkurentų atžvilgiu turi tam tikrus su išlaidomis susijusius pranašumus. Šie konkurenciniai pranašumai gali kilti dėl to, kad jis turi pradininko pranašumus (turi geriausią vietą ir pan.), turi svarbiausius patentus, turi pažangiausias technologijas, pirmauja pagal prekių ženklus arba turi geresnį "portfelį".

Konkurentų padėtis rinkoje

124) Tokie pat rodikliai, t. y. rinkos dalis ir galimi konkurenciniai pranašumai, yra taikomi ir konkurentų padėčiai rinkoje apibrėžti. Kuo stipresni yra konkurentai ir kuo jų daugiau, tuo mažesnė rizika, kad susijęs tiekėjas arba pirkėjas sugebės pats vienas uždaryti rinką, ir tuo mažesnė rizika, kad bus sumažinta konkurencija tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais. Tačiau jeigu konkurentų pasidaro palyginti mažai ir jų padėtis rinkoje (dydis, išlaidos, mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos potencialas ir pan.) yra labai panaši, tokia rinkos struktūra gali padidinti slapto susitarimo galimybę. Rinkos dalių svyravimas arba greitas pasikeitimas paprastai rodo, kad vyksta intensyvi konkurencija.

Pirkėjo padėtis rinkoje

125) Pirkimo galia priklauso nuo pirkėjo padėties rinkoje. Pirmasis pirkimo galią parodantis rodiklis yra pirkėjo rinkos dalis pirkimo rinkoje. Ši dalis atspindi, kokią reikšmę jo galimiems tiekėjams turės jo turima paklausa. Kiti rodikliai yra susiję su pirkėjo padėtimi perpardavimo rinkoje, įskaitant tokius požymius, kaip platus jam priklausančių prekybos taškų geografinis išsidėstymas, pirkėjo/paskirstytojo prekės su prekių ženklais ir jo įvaizdis tarp galutinių vartotojų. Pirkimo galios galimybė sukelti antikonkurencinį poveikį yra nevienoda esant skirtingiems vertikaliesiems apribojimams. Pirkimo galia gali ypač sustiprinti neigiamą poveikį tuo atveju, jei yra apribojimai, priklausantys riboto paskirstymo ir rinkos padalijimo grupėms, tokie kaip išimtinis tiekimas, išimtinis paskirstymas ir kiekybinis pasirinktinis paskirstymas.

Įėjimo į rinką kliūtys

126) Įėjimo į rinką kliūtys yra matuojamos pagal tai, kiek rinkos senbuviai gali padidinti savo kainas virš konkurencinio lygio, paprastai virš minimalaus bendrų išlaidų vidurkio, ir gauti nepagrįstai didelį pelną nieko nedarydami, kad rinka taptų patrauklesne. Jeigu nėra jokių įėjimo į rinką kliūčių, lengvai ir greitai įėjus į rinką būtų panaikintas toks pelnas. Jeigu yra tikimybė, kad per vienerius ar dvejus metus yra galimas efektyvus įėjimas į rinką, kuris užkirstų kelią arba panaikintų pernelyg didelį pelną, galima sakyti, kad įėjimo į rinką kliūtys yra mažos.

127) Įėjimo į rinką kliūtys gali priklausyti nuo įvairių veiksnių, tokių kaip masto ekonomija ir apimtys, valdžios reglamentai, ypač kai jie suteikia išimtines teises, valstybės pagalba, importo tarifai, intelektinės nuosavybės teisės, nuosavybės teisė ištekliams, kai tiekimas yra ribojamas dėl, pvz., natūralių apribojimų [30], svarbiausios priemonės, pradininko pranašumas bei aktyvia reklama sukurtas vartotojų lojalumas prekių ženklui. Vertikalieji apribojimai ir vertikali integracija gali taip pat būti įėjimo į rinką kliūtimis, apsunkinančiomis įėjimą į rinką ir uždarančiomis rinką (potencialiems) konkurentams. Įėjimo į rinką kliūtys gali būti tik tiekėjo arba tik pirkėjo lygyje arba abiejuose lygiuose.

128) Ar kai kurie iš šių veiksnių turėtų būti apibrėžti kaip įėjimo kliūtys, priklauso nuo to, ar jie yra susiję su negrįžtamomis išlaidomis. Negrįžtamos išlaidos – tai tokios išlaidos, kurios susijusios su patekimu į rinką arba veikimu joje ir kurios prarandamos, kai išeinama iš rinkos. Reklamos, skirtos vartotojų lojalumui pasiekti, išlaidos paprastai yra negrįžtamos išlaidos, nebent išeinanti įmonė galėtų savo prekių ženklą parduoti arba kaip nors kitaip jį panaudoti, nepatirdama nuostolių. Kuo didesnė tikimybė, kad išlaidos bus negrįžtamos, tuo labiau potencialūs rinkos dalyviai turi pasverti įėjimo į rinką riziką, ir tuo labiau tikėtina, kad rinkos senbuviai gąsdins tuo, kad jie susidurs su nauja konkurencija, kadangi dėl negrįžtamų išlaidų senbuviams tampa brangu palikti rinką. Kai, pvz., paskirstytojai yra prisirišę prie gamintojo įsipareigojimu nekonkuruoti, rinkos uždarymo pasekmės bus svarbesnės, jeigu įsteigus savo paskirstytojus bus reikalingos potencialių rinkos dalyvių negrįžtamos išlaidos.

129) Apskritai įėjimui į rinką yra reikalingos negrįžtamos išlaidos, kurios kartais gali būti mažesnės, o kartais – didesnės. Todėl tikroji konkurencija paprastai yra veiksmingesnė ir vertinant atskirus atvejus yra svarbesnė nei potenciali konkurencija.

Rinkos brandumas

130) Brandi rinka – tai rinka, kuri tam tikrą laiką jau egzistavo, kurioje taikoma technologija yra gerai žinoma, plačiai paplitusi ir per daug nesikeičianti, kurioje nėra svarbių naujovių prekių su prekių ženklu atžvilgiu ir kurioje paklausa yra palyginti pastovi arba mažėjanti. Tokioje rinkoje neigiamos pasekmės yra labiau tikėtinos negu dinamiškesnėse rinkose.

Prekybos lygis

131) Nustatant prekybos lygį, skiriamos tarpinės ir galutinės prekės bei paslaugos. Kaip minėta anksčiau, neigiamos pasekmės yra mažiau tikėtinos tarpinių prekių ir paslaugų lygiu.

Produkto pobūdis

132) Produkto pobūdis yra ypač svarbus galutiniams produktams, vertinant tiek galimas neigiamas, tiek teigiamas pasekmes. Vertinant galimas neigiamas pasekmes svarbu, ar produktai rinkoje yra labiau vienarūšiai, ar įvairiarūšiai, ar produktas yra brangus (jam nupirkti išleidžiama didelė dalis vartotojų biudžeto), ar nebrangus, ar produktas yra perkamas vieną kartą, ar kelis kartus. Paprastai, kai produktas yra labiau įvairiarūšis, mažiau brangus ir atrodo, kad bus perkamas vieną kartą, tikėtina, kad vertikalieji apribojimai veikiau turės neigiamas pasekmes.

Kiti veiksniai

133) Vertinant tam tikrus apribojimus gali prireikti atsižvelgti į kitus veiksnius. Tokie veiksniai gali būti kumuliacinio pobūdžio, t. y. panašių susitarimų apimama rinkos dalis, susitarimų trukmė, tai, ar susitarimas buvo "primestas" (daugiausia tik vienai šaliai priskiriami apribojimai arba įpareigojimai), ar "sutartas" (abi šalys sutinka su apribojimais arba įpareigojimais), reguliavimo aplinka ir veiksmai, kuriais galima daryti įtaką arba palengvinti slaptą susitarimą (tokį kaip vadovavimas nustatant kainas, kainų keitimas iš anksto pranešus, diskusijos dėl "teisingų" kainų), kainų nelankstumas esant pertekliniams pajėgumams, diskriminacija kainomis ir praeityje buvę slapti susitarimai.

1.4.2. Svarbūs vertinimo pagal 81 straipsnio 3 dalį veiksniai

134) 81 straipsnio 3 dalies taikymui nustatomos keturios kumuliacinio pobūdžio sąlygos:

- vertikalusis apribojimas privalo padėti pagerinti gamybą arba paskirstymą arba skatinti techninę arba ekonominę pažangą,

- vertikalusis apribojimas sudaryti sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda,

- vertikalusis apribojimas negali nustatyti atitinkamoms įmonėms jokių apribojimų, nebūtinų šiems tikslams pasiekti,

- vertikalusis apribojimas privalo nesuteikti tokioms įmonėms galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai.

135) Paskutinis, t. y. konkurencijos panaikinimo didelei atitinkamų produktų daliai atžvilgiu, kriterijus yra susijęs su dominavimo klausimu. Kai įmonė yra dominuojanti arba tampa dominuojančia dėl vertikaliojo susitarimo, vertikaliajam apribojimui, turinčiam apčiuopiamas antikonkurencines pasekmes, išimtis principui negali būti suteikta. Tačiau vertikaliajam susitarimui 81 straipsnio 1 dalis gali būti netaikoma esant objektyviam pateisinimui, pvz., jeigu jis yra būtinas susijusioms konkrečiomis investicijoms apsaugoti arba perduoti esminei gamybinei, prekybinei ar mokslinei patirčiai (know-how), jeigu be to nebūtų galima teikti ar parduoti prekių arba paslaugų.

136) Kai tiekėjas ir pirkėjas nėra dominuojantys, svarbūs tampa kiti trys kriterijai. Pirmasis kriterijus, susijęs su gamybos arba paskirstymo tobulinimu bei techninės arba ekonominės pažangos skatinimu, priskiriamas 115–118 dalyse apibūdintam veiksmingumui. Šis veiksmingumas turi būti pagrįstas, o jo grynasis poveikis turi būti teigiamas. Spekuliatyvūs tvirtinimai apie atskalūno problemos išvengimą arba bendri tvirtinimai apie lėšų taupymą neturi būti priimami. Lėšų taupymas, kuris kyla grynai dėl rinkos galios panaudojimo ar antikonkurencinio elgesio, negali būti priimtinas. Antra, ekonominę naudą turi patirti ne tik susitarimo šalys, bet ir vartotojai. Apskritai naudos perdavimas vartotojams turi priklausyti nuo konkurencijos intensyvumo atitinkamoje rinkoje. Konkurencinis spaudimas paprastai turi užtikrinti, kad lėšų taupymas būtų pasiekiamas taikant mažesnes kainas arba kad įmonės būtų suinteresuotos kaip galima greičiau rinkoje pristatyti naujus produktus. Todėl, jeigu rinkoje yra palaikoma pakankama konkurencija, kuri efektyviai suvaržo susitarimo šalis, konkurencinis procesas paprastai turi užtikrinti, kad vartotojai gautų teisingą ekonominės naudos dalį. Trečiasis kriterijus yra svarbus užtikrinant, kad, siekiant tam tikrų teigiamų rezultatų, būtų pasirinktas mažiausias antikonkurencinis apribojimas.

2. Konkrečių vertikaliųjų apribojimų analizė

137) Vertikalieji susitarimai gali numatyti dviejų arba daugiau vertikaliųjų apribojimų elementų, aprašytų 103–114 dalyse, derinį. Labiausiai paplitę vertikalieji apribojimai ir vertikaliųjų apribojimų deriniai yra analizuojami toliau pagal 120–136 dalyse pateiktą analizės metodą.

2.1. Įsipareigojimas nekonkuruoti prekėmis su kitais prekių ženklais

138) Įsipareigojimas nekonkuruoti remiasi įpareigojimu arba paskatinimo schema, kuri verčia pirkėją įsigyti beveik visas jam reikalingas atsargas tam tikroje rinkoje tik iš vieno tiekėjo. Tai nereiškia, kad pirkėjas gali tiesiogiai pirkti tik iš tam tikro tiekėjo, tai reiškia, kad pirkėjas negali pirkti ir perparduoti arba panaudoti gamybai konkuruojančių prekių arba paslaugų. Šiuo atveju galima rizika konkurencijai yra ta, kad bus uždaryta rinka konkuruojantiems tiekėjams ir potencialiems tiekėjams, sudarytos palankios sąlygos išankstiniam susitarimui tarp tiekėjų esant kumuliaciniam panaudojimui ir, kai pirkėjas yra mažmenininkas, parduodantis galutiniam vartotojui, prarandama konkurencija parduotuvėse tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais. Visi trys ribojantys veiksniai tiesiogiai veikia konkurenciją tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais.

139) Įsipareigojimui nekonkuruoti prekėmis su kitais prekių ženklais Bendrosios išimties reglamentas taikomas tuo atveju, kai tiekėjo rinkos dalis neviršija 30 %, jeigu įsipareigojimas nekonkuruoti trunka ne ilgiau kaip 5 metus. Jeigu rinkos dalis yra didesnė arba trukmė ilgesnė, atskiri atvejai vertinami pagal toliau pateiktas gaires.

140) Tiekėjo padėtis rinkoje yra vienas svarbiausių veiksnių vertinant galimą įsipareigojimų nekonkuruoti antikonkurencinį poveikį. Paprastai šį įpareigojimą primeta tiekėjas, turintis panašius susitarimus su kitais pirkėjais.

141) Svarbu yra ne tik tiekėjo padėtis rinkoje, bet ir tai, kokiu laipsniu ir kokiam laikotarpiui jis taiko įpareigojimą nekonkuruoti. Kuo didesnė jo susietos rinkos dalis, t. y. ta jo rinkos dalis, kuriai yra taikomas įpareigojimas pirkti iš vieno tiekėjo, tuo yra didesnė tikimybė, kad didesnė dalis rinkos bus uždaryta. Panašiai kuo ilgiau trunka įpareigojimas nekonkuruoti, tuo didesnė rinkos dalis gali būti uždaryta. Įpareigojimai nekonkuruoti, kurie trunka mažiau nei vienerius metus ir kuriuos sudaro nedominuojančios įmonės, paprastai nesukelia didelių antikonkurencinių pasekmių arba bendro neigiamo poveikio. Esant nuo vienerių iki penkerių metų trukmės įpareigojimams nekonkuruoti, kuriuos sudarė nedominuojančios įmonės, paprastai reikia rasti pusiausvyrą tarp teigiamų ir neigiamų antikonkurencinių pasekmių. Tuo tarpu įpareigojimai nekonkuruoti, kurie trunka ilgiau nei penkerius metus, daugelio rūšių investicijoms nėra laikomi reikalingais tam, kad būtų galima pasiekti reikalaujamą veiksmingumą, arba veiksmingumas yra nepakankamas, kad nusvertų rinkos uždarymo pasekmes. Dominuojančios įmonės negali primesti savo pirkėjams įsipareigojimo nekonkuruoti, nebent jie galėtų objektyviai pateisinti tokią ūkinę praktiką 82 straipsnio kontekste.

142) Vertinant tiekėjo rinkos galią yra svarbi jo "konkurentų padėtis rinkoje". Jeigu konkurentų yra daug ir jie yra stiprūs, didelės antikonkurencinės pasekmės nėra tikėtinos. Rinkos uždarymas konkuruojantiems tiekėjams yra tikėtinas tik tuo atveju, kai konkurentai yra daug mažesni nei tiekėjas, kuris primeta įsipareigojimą nekonkuruoti. Rinkos uždarymas konkurentams yra mažai tikėtinas, kai jų padėtis rinkoje yra panaši ir kai jie siūlo panašiai patrauklius produktus. Tačiau tokiu atveju rinkos uždarymas potencialiems konkurentams įmanomas, kai nemaža dalis pagrindinių tiekėjų sudaro sutartis su įsipareigojimu nekonkuruoti su nemažai pirkėjų atitinkamoje rinkoje (kumuliacinio poveikio situacija). Esant tokiai situacijai susitarimai nekonkuruoti taip pat gali sudaryti palankesnes sąlygas slaptiems susitarimams tarp konkuruojančių tiekėjų. Jeigu atskirai paėmus šiems tiekėjams yra taikomas Bendrosios išimties reglamentas, atšaukti bendrąją išimtį gali būti būtina tam, kad būtų galima panaikinti tokį neigiamą kumuliacinį poveikį. Jeigu susieta rinkos dalis yra mažesnė nei 5 %, paprastai nemanoma, kad ji galėtų svariai sustiprinti kumuliacinį rinkos uždarymo poveikį.

143) Tais atvejais, kai didžiausio tiekėjo rinkos dalis yra mažesnė nei 30 % ir penkių didžiausių tiekėjų (koncentracijos laipsnis (KL) 5) rinkos dalis yra mažesnė nei 50 %, atskiras arba kumuliacinis poveikis yra mažiau tikėtinas. Jeigu potencialus rinkos dalyvis negali pelningai patekti į rinką, taip gali būti dėl kitokių veiksnių, ne įsipareigojimo nekonkuruoti, tokių kaip vartotojų teikiama pirmenybė tam tikriems produktams. Nėra tikėtina, kad konkurencijos problema iškils, kai, pavyzdžiui, yra 50 įmonių, iš kurių nė viena neužima svarbios rinkos dalies ir kurios tarpusavyje nuožmiai konkuruoja tam tikroje rinkoje.

144) "Įėjimo į rinką kliūtys" yra svarbios tam, kad galima būtų nustatyti, ar rinka yra realiai uždaryta. Jei tik konkuruojantys tiekėjai savo produktams palyginti lengvai gali surasti naujų arba alternatyvių pirkėjų, rinkos uždarymas neturėtų būti reali problema. Tačiau neretai yra įėjimo kliūčių tiek gamybos, tiek paskirstymo lygyje.

145) "Pasipriešinimo galia" yra svarbi, kadangi pajėgūs pirkėjai nesileis lengvai atskiriami nuo konkuruojančių prekių tiekimo arba paslaugų teikimo. Todėl rinkos uždarymas, nepagrįstas veiksmingumu ir turintis žalingą poveikį galutiniam vartotojui, yra svarbiausias rizikos veiksnys, jeigu pirkėjai yra išsisklaidę. Tačiau kai susitarimai nekonkuruoti yra sudaryti su pagrindiniais pirkėjais, dėl to gali būti uždaryta didelė dalis rinkos.

146) Pagaliau rinkos uždarymui yra svarbus "prekybos lygis". Rinkos uždarymas yra mažiau tikėtinas tarpinių produktų atveju. Kai tarpinio produkto tiekėjas nėra dominuojantis, konkuruojantys tiekėjai vis dar turi nemažą dalį paklausos, kuri yra "laisva". Tačiau žemiau dominavimo lygio gali atsirasti nemažas rinkos uždarymo poveikis tikriesiems arba potencialiems konkurentams, jeigu yra kumuliacinis poveikis. Neatrodo, kad atsirastų nemažas kumuliacinis poveikis, kol yra susieta mažiau nei 50 % rinkos. Kai tiekėjas dominuoja, dėl kiekvieno įsipareigojimo pirkti produktus tik iš dominuojančio tiekėjo arba daugiausia iš dominuojančio tiekėjo lengvai gali būti uždaryta nemaža rinkos dalis. Kuo labiau dominuoja tiekėjas, tuo didesnis yra pavojus, kad rinka kitiems konkurentams bus uždaryta.

147) Kai susitarimas yra susijęs su galutinio produkto tiekimu didmeninės prekybos lygyje, klausimas, ar konkurencijos problema gali iškilti žemiau dominavimo lygio, daugiausia priklauso nuo didmeninės prekybos rūšies ir įėjimo kliūčių didmeninės prekybos lygyje. Nėra realaus pavojaus, kad rinka bus uždaryta, jeigu konkuruojantys gamintojai gali lengvai patys sukurti savo didmeninės prekybos sistemą. Ar įėjimo į rinką kliūtys yra žemos, iš dalies priklauso nuo didmeninės prekybos rūšies, t. y. nuo to, ar didmenininkai gali, ar negali efektyviai veikti prekiaudami tiktai susitarimo produktu (pvz., ledais), ar efektyviau yra prekiauti visu produkto asortimentu (pvz., šaldytais maisto produktais). Pastaruoju atveju gamintojui, parduodančiam tik vieną produktą, yra neracionalu steigti savo didmeninės prekybos sistemą. Tuo atveju antikonkurencinis poveikis gali atsirasti žemiau dominavimo lygio. Be to, gali atsirasti kumuliacinis poveikis, jeigu keletas tiekėjų yra susieti su dauguma esamų didmenininkų.

148) Apskritai rinkos uždarymas galutiniams produktams yra labiau tikėtinas mažmeninės prekybos lygyje, atsižvelgiant į žymias įėjimo į rinką kliūtis, trukdančias daugumai gamintojų įsteigti mažmeninės prekybos taškus tik jų pačių produktams. Be to, mažmeninės prekybos lygyje susitarimai nekonkuruoti gali sąlygoti konkurencijos tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais sumažėjimą parduotuvėse. Dėl šių priežasčių gali atsirasti nemažas antikonkurencinis poveikis galutiniams produktams mažmeninės prekybos lygyje, atsižvelgiant į visus kitus atitinkamus veiksnius, jeigu nedominuojantis tiekėjas susieja 30 % ir daugiau atitinkamos rinkos. Jeigu įmonė yra dominuojanti, net nedidelė susietos rinkos dalis gali sukelti nemažas antikonkurencines pasekmes. Kuo didesnis yra įmonės dominavimas, tuo didesnė rizika, kad rinka kitiems konkurentams bus uždaryta.

149) Mažmeninės prekybos lygiu taip pat gali atsirasti kumuliacinis rinkos uždarymo poveikis. Kai visų įmonių rinkos dalis yra mažesnė nei 30 %, kumuliacinis rinkos uždarymo poveikis nėra tikėtinas, jeigu bendra susietos rinkos dalis yra mažesnė nei 40 %, todėl bendrosios išimties atšaukimas nėra tikėtinas. Šis skaičius gali būti didesnis, kai atsižvelgiama į kitus veiksnius, tokius kaip konkurentų skaičius, įėjimo į rinką kliūtys ir pan. Kai ne visų įmonių rinkos dalis yra mažesnė už Bendrosios išimties reglamente nustatytą ribinį dydį, bet nė viena jų nėra dominuojanti, kumuliacinis rinkos uždarymo poveikis nėra tikėtinas, jeigu bendra susietos rinkos dalis yra mažesnė nei 30 %.

150) Kai pirkėjas veikia patalpose arba žemėje, kurios priklauso tiekėjui arba yra tiekėjo išnuomotos iš trečiosios šalies, nesusijusios su pirkėju, galimybės taikyti efektyvias priemones, užkertančias kelią galimam rinkos uždarymui, bus apribotos. Mažai tikėtinas Komisijos įsikišimas žemiau dominavimo lygio.

151) Tam tikruose sektoriuose gali būti sunku pardavinėti prekes su daugiau kaip vienu prekių ženklu vienoje vietoje, ir tokiu atveju rinkos uždarymo problemą geriau galima išspręsti apribojant veikiančių sutarčių trukmę.

152) Tikėtina, kad vadinamoji "Angliška sąlyga", reikalaujanti, kad pirkėjas praneštų apie kiekvieną geresnį pasiūlymą, ir leidžianti jam priimti tokį pasiūlymą tik tuomet, kai tiekėjas jo nepatenkina, gali turėti tokį pat poveikį, kaip ir įsipareigojimas nekonkuruoti, ypač dėl to, kad pirkėjas turi atskleisti, kas pateikia geresnį pasiūlymą. Be to, didindama rinkos skaidrumą, ji gali padėti tiekėjams lengviau sudaryti slaptus susitarimus. Angliška sąlyga taip pat gali turėti tokį poveikį, kaip ir privalomo kiekio nustatymas. Privalomo kiekio nustatymas pirkėjui yra silpnesnės formos įsipareigojimas nekonkuruoti, kai paskatos arba įsipareigojimai, dėl kurių susitaria tiekėjas su pirkėju, verčia pastarąjį pirkti daugiausia iš vieno tiekėjo. Privalomo kiekio nustatymas gali būti taikomas įvairiai, pavyzdžiui, minimalaus pirkimo reikalavimas arba nelinijinis kainų nustatymas taikant kiekybinių nuolaidų schemas, lojalumo nuolaidų schemas arba dviejų dalių tarifus (fiksuotas mokestis kartu su kaina už vienetą). Kiekio nustatymas pirkėjui turi panašų, bet silpnesnį rinkos uždarymo poveikį, nei įsipareigojimas nekonkuruoti. Visų šių skirtingų formų įvertinimas priklauso nuo jų poveikio rinkai. Be to, 82 straipsnis konkrečiai draudžia dominuojančioms įmonėms taikyti anglišką nuostatą arba "ištikimybės" nuolaidų schemas.

153) Kai yra nustatomas apčiuopiamas antikonkurencinis poveikis, išimtis pagal 81 straipsnio 3 dalį taikoma tik jeigu tiekėjas nėra dominuojantis. Įsipareigojimams nekonkuruoti gali būti itin svarbūs veiksmingumo vertinimai, apibūdinti 116 dalies 1 punkte (tiekėjai atskalūnai), 4 ir 5 punktuose ("sulaikymo" problemos) ir 7 punkte ("kapitalo rinkos trūkumai").

154) Esant veiksmingumui, kaip apibūdinta 116 dalies 1, 4 ir 7 punktuose, kiekio nustatymas pirkėjui tikriausiai būtų mažiau ribojanti alternatyva. Įsipareigojimas nekonkuruoti gali būti vienintelis efektyvus būdas veiksmingumui pasiekti, kaip tai apibūdinta 116 dalies 5 punkte (sulaikymo problema, susijusi su gamybinės, prekybinės ar mokslinės patirties (know-how) perdavimu).

155) Jeigu tiekėjas daro konkrečiai susijusias investicijas (žr. 116 dalies 4 punkte pateiktą veiksmingumo apibūdinimą), susitarimas nekonkuruoti arba privalomo kiekio nustatymas investicijų nuvertinimo laikotarpiui paprastai tenkina 81 straipsnio 3 dalies sąlygas. Jeigu tokios investicijos yra reikšmingos, įsipareigojimas nekonkuruoti, trunkantis ilgiau nei 5 metus, gali būti pateisinamas. Konkrečiai susijusiomis investicijomis galėtų būti, pavyzdžiui, įrangos montavimas arba tiekėjo montuojama ar pritaikoma įranga, kai ši įranga po to gali būti panaudota tik gaminti sudedamąsias dalis tik tam tikram pirkėjui. Bendros paskirties arba specialiai pritaikytos rinkai investicijos į (papildomus) gamybinius pajėgumus paprastai nėra laikomos konkrečiai susijusiomis investicijomis. Tačiau kai tiekėjas sukuria naujus pajėgumus, pritaikytus atskiram pirkėjui, pavyzdžiui, kai įmonė, gaminanti metalines skardines, sukuria naujus pajėgumus skardinėms gaminti patalpose, kurios priklauso maisto gamintojo konservavimo bazei arba yra šalia jos, šie nauji pajėgumai gali būti ekonomiškai gyvybingi tik tuomet, kai gaminama tam konkrečiam pirkėjui, o tokios investicijos galėtų būti laikomos konkrečiai susijusiomis.

156) Kai tiekėjas suteikia pirkėjui paskolą arba aprūpina įranga, kuri nėra konkrečiai susijusi, to paprastai nepakanka, kad būtų atmesta galimybė susidaryti rinkos uždarymo poveikiui rinkoje. Kapitalo rinkos trūkumų reiškimosi pavyzdžiai, kai paskolą suteikti yra racionaliau produkto tiekėjui, o ne bankui, bus apriboti (žr. 116 dalies 7 punkte apie veiksmingumą). Net jeigu produkto tiekėjas būtų labiau priimtinas kapitalo tiekėjas, paskola galėtų būti naudojama įpareigojimui nekonkuruoti pateisinti tik tuo atveju, jei pirkėjui nebūtų užkirstas kelias nutraukti įsipareigojimą nekonkuruoti ir grąžinti nesumokėtos skolos dalį bet kuriuo metu ir be jokių baudų. Tai reiškia, kad skolos grąžinimo tvarka turėtų būti numatyta taip, kad skola būtų mokama vienodomis arba mažėjančiomis dalimis, ji neturėtų didėti laikui bėgant ir kad pirkėjas turėtų galimybę perimti tiekėjo suteiktą įrangą jos rinkos verte. Tai neatima galimybės, pvz., steigiant naują paskirstymo tašką, atidėti paskolos grąžinimą pirmiems vieniems arba dvejiems metams, kol pardavimai pasieks tam tikrą lygį.

157) Esminės gamybinės, prekybinės ar mokslinės patirties (know-how) perdavimas (116 dalies 5 punkte nurodytas veiksmingumas) paprastai pateisina įsipareigojimą nekonkuruoti per visą susitarimo dėl tiekimo laikotarpį, pavyzdžiui, franšizės atveju.

158) Žemiau dominavimo lygio, įpareigojimo nekonkuruoti ir išimtinio paskirstymo derinys taip pat gali pateisinti įsipareigojimą nekonkuruoti per visą susitarimo laikotarpį. Tikėtina, kad šiuo atveju įsipareigojimas nekonkuruoti pagerintų išimtinio paskirstymo veiklą jo teritorijoje (žr. 161–177 dalis).

159) Įsipareigojimo nekonkuruoti pavyzdys

Rinkos lyderis nacionalinėje vartotojų gerai perkamo produkto rinkoje turi 40 % rinkos ir daugumą savo produktų (90 %) parduoda per susietus mažmenininkus (susietos rinkos dalis sudaro 36 %). Susitarimai įpareigoja mažmenininkus mažiausiai ketverius metus pirkti tik iš rinkos lyderio. Rinkos lyderiui yra ypač gerai atstovaujama tankiai apgyvendintose teritorijose, tokiose kaip sostinė. Jo visi konkurentai, kurių yra 10 ir kurių keletas yra tik vietinės reikšmės, turi kur kas mažesnes rinkos dalis (didžiausia dalis sudaro 12 %). Šie 10 konkurentų visi kartu vykdo tiekimus kitai 10 % rinkos per susietus prekybos taškus. Rinkoje yra didelė diferenciacija pagal produktus ir prekių ženklus. Rinkos lyderiui priklauso prekės su stipriausiais prekių ženklais. Jis yra vienintelis, vykdantis pastovią nacionalinę reklamos kampaniją. Jis aprūpina savo susietus mažmenininkus specialia savo produktų saugojimo įranga.

Rezultatas rinkoje yra tas, kad iš viso 46 % (36 % ir dar 10 %) rinkos yra uždaryta naujiems potencialiems rinkos dalyviams ir senbuviams, neturintiems susietų prekybos taškų. Potencialiems rinkos dalyviams patekti į rinką dar sunkiau tankiai apgyvendintose teritorijose, kur rinka dar labiau uždaryta, nors būtent ten jie labiausiai norėtų patekti. Be to, dėl didelės prekių ženklų ir produktų diferenciacijos bei didelių paieškos išlaidų, palyginti su produktų kainomis, konkurencijos tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais prekybos taškuose nebuvimas padaro dar daugiau žalos vartotojų gerovei. Galimas veiksmingumas dėl išimtinių prekybos taškų, kuris, pasak rinkos lyderio, susidaro dėl sumažėjusių transportavimo išlaidų ir dėl galimos sulaikymo problemos, susijusios su produktų saugojimo patalpomis, yra ribotas ir nenusveria neigiamo poveikio konkurencijai. Veiksmingumas yra ribotas, kadangi transportavimo išlaidos yra susijusios su kiekiais, ne su išimtinumu, o produktų saugojimo patalpos neturi specialios gamybinės, prekybinės ar mokslinės patirties (know-how) ir nėra specialiai pritaikytos prekei su tam tikru prekių ženklu. Taigi neatrodo, kad būtų tenkinamos išimties suteikimo sąlygos.

160) Įsipareigojimo pirkti nustatytą kiekį pavyzdys

Gamintojas X, kuriam priklauso 40 % rinkos, parduoda 80 % savo produktų pagal sutartis, kuriose nurodyta, kad perpardavėjas privalo pirkti mažiausiai 75 % visų savo šio produkto poreikių iš gamintojo X. Savo ruožtu gamintojas X siūlo finansavimą ir įrangą palankiomis sąlygomis. Sutarys yra sudarytos 5 metams, ir jose numatytas paskolos grąžinimas lygiomis dalimis. Tačiau po pirmų dvejų metų pirkėjai turi galimybę nutraukti sutartį, pranešę apie nutraukimą prieš 6 mėnesius, jeigu jie sumoka likusią paskolos dalį ir perima įrangą jos rinkos verte. Penkerių metų laikotarpio pabaigoje įranga tampa pirkėjo nuosavybe. Dauguma konkuruojančių gamintojų yra smulkūs (iš viso jų yra dvylika, ir didžiausias jų turi 20 % rinkos) ir yra sudarę panašias įvairios trukmės sutartis. Gamintojai, kurių rinkos dalis yra mažesnė kaip 10 %, dažnai sudaro ilgesnės trukmės sutartis su mažiau palankiomis sutarties nutraukimo sąlygomis. X gamintojo sutartys leidžia, kad 25 % poreikių patenkintų konkurentai. Per trejus paskutinius metus į rinką įėjo du nauji gamintojai ir kartu užėmė apie 8 % rinkos, iš dalies perimdami daugelio perpardavėjų paskolas mainais už sutartis su šiais perpardavėjais.

Gamintojo X susieta rinkos dalis sudaro 24 % (0,75 x 0,80 x 40 %). Kitų gamintojų susietos rinkos dalis sudaro apie 25 %, todėl iš viso apie 49 % rinkos potencialiems naujiems rinkos dalyviams ir rinkos senbuviams, neturintiems susijusių prekybos taškų, mažiausiai pirmus dvejus tiekimo sutarties metus yra uždaryta. Rinka rodo, kad perpardavėjai neretai sunkiai gauna bankų paskolas ir paprastai yra per maži, kad įsigytų kapitalą kitais būdais, tokiais kaip akcijų išleidimas. Be to, gamintojas X gali pademonstruoti, kad jo pardavimų koncentravimas naudojantis tuo, kad perpardavėjų yra nedaug, leidžia jam geriau planuoti savo pardavimus ir mažinti vežimo sąnaudas. Atsižvelgiant į tai, kad nesusietų pardavimų dalis pagal X gamintojo sutartis sudaro 25 %, kad yra reali galimybė anksti nutraukti sutartį, kad pastaruoju metu į rinką pateko nauji gamintojai, ir į tai, kad apie pusė perpardavėjų nėra susieti, 75 % perkamo kiekio nustatymas, atliktas gamintojo X, galėtų tenkinti išimties suteikimo sąlygas.

2.2. Išimtinis paskirstymas

161) Išimtinio paskirstymo susitarime tiekėjas sutinka parduoti savo produktus tik vienam paskirstytojui, kad perparduotų tam tikroje teritorijoje. Tuo pačiu metu paskirstytojui paprastai taikomi apribojimai, susiję su jo aktyviais pardavimais kitose išimtinai priskirtose teritorijose. Galimą konkurencijos ribojimo riziką daugiausia sudaro sumažėjusi konkurencija tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu ir rinkos padalijimas, kurie gali itin palengvinti diskriminaciją kainomis. Kai visi arba dauguma tiekėjų taiko išimtinį paskirstymą, gali susidaryti palankesnės sąlygos slaptiems susitarimams tiek tiekėjų, tiek paskirstytojų lygyje.

162) Bendrosios išimties reglamentas išimtiniam paskirstymui taikomas tuo atveju, kai tiekėjo rinkos dalis neviršija 30 %, net jeigu ji taikoma kartu su kitais nesunkiais vertikaliaisiais apribojimais, tokiais kaip įsipareigojimas nekonkuruoti, galiojantis iki 5 metų, privalomo kiekio nustatymas arba išimtinis pirkimas. Išimtinio paskirstymo ir pasirinktinio paskirstymo deriniui Bendrosios išimties reglamentas taikomas tik tuo atveju, jeigu neapribojami aktyvūs pardavimai kitose teritorijose. Jeigu rinkos dalis viršija 30 %, atskiri išimtinio paskirstymo atvejai vertinami pagal toliau pateiktas gaires.

163) Tiekėjo ir jo konkurentų padėtis rinkoje yra ypač svarbi, kadangi konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu praradimas gali tapti problema tik kai apribojama konkurencija tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais. Kuo stipresnė yra "tiekėjo padėtis", tuo didesnė yra konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu praradimo svarba. Jeigu rinkos dalis viršija 30 % ribinį dydį, gali kilti rimtas pavojus, kad konkurencija tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu sumažės. Kad būtų galima taikyti išimtį, konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu praradimą reikia derinti su realiu veiksmingumu.

164) "Konkurentų padėtis" gali turėti dvejopą svarbą. Jeigu konkurentai stiprūs, tai dažniausiai reiškia, kad konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu sumažinimą nusveria pakankama konkurencija tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais. Tačiau jeigu konkurentų tampa palyginti mažai, o jų padėtis rinkoje, vertinant pagal rinkos dalį, pajėgumus ir paskirstymo tinklą, yra labai panaši, iškyla slapto susitarimo rizika. Konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu praradimas gali padidinti šią riziką, ypač kai keli tiekėjai taiko panašias paskirstymo sistemas. Daugialypiai išimtiniai verslo santykiai, t. y. kai įvairūs tiekėjai tam tikroje teritorijoje paskiria tą patį išimtinį paskirstytoją, gali dar labiau padidinti slapto susitarimo riziką. Kai prekiautojui yra suteikiama išimtinė teisė paskirstyti du ar daugiau svarbių konkuruojančių produktų toje pačioje teritorijoje, tikėtina, kad konkurencija tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais gali būti gerokai apribota. Kuo didesnė yra kumuliacinė prekiautojo platinamų prekių su prekių ženklais rinkos dalis, tuo didesnė yra slapto susitarimo rizika ir tuo labiau bus sumažinta konkurencija tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais. Dėl tokio kumuliacinio poveikio gali būti atšauktas Bendrosios išimties reglamento taikymas, jeigu tiekėjų rinkos dalys yra mažesnės už Bendrųjų išimčių reglamente nustatytą ribinį dydį.

165) "Įėjimo į rinką kliūtys", kurios gali trukdyti tiekėjams įsteigti naujus paskirstytojus arba surasti alternatyvius paskirstytojus, yra mažiau svarbūs, vertinant galimas išimtinio paskirstymo antikonkurencines pasekmes. Rinkos uždarymo kitiems tiekėjams klausimas neiškyla, jeigu išimtinis paskirstymas nėra susietas su įsipareigojimu nekonkuruoti prekėmis su kitais prekių ženklais.

166) Rinkos uždarymas kitiems paskirstytojams nesukels problemos, jeigu tiekėjas, kuris taiko išimtinio paskirstymo sistemą, paskiria daug išimtinių paskirstytojų toje pačioje rinkoje ir šiems išimtiniams paskirstytojams netaikomi apribojimai dėl pardavimo kitiems nepaskirtiems paskirstytojams. Tačiau rinkos uždarymas kitiems paskirstytojams gali tapti problema, kai yra "perkamoji galia" ir rinkos galia vartotojų rinkose, ypač tuo atveju, kai yra labai didelės teritorijos ir kai išimtinis paskirstytojas tampa išimtiniu pirkėju visoje rinkoje. Pavyzdžiu galėtų būti prekybos centrų grandinė, kuri tampa vieninteliu prekių su pirmaujančiu prekių ženklu paskirstytoju nacionalinėje maisto produktų mažmeninės prekybos rinkoje. Rinkos uždarymas kitiems paskirstytojams gali būti labiau tikėtinas esant daugialypiams išimtiniams prekybiniams santykiams. Toks atvejis, kuriam taikoma Bendrosios išimties reglamentu numatyta išimtis, kai kiekvieno tiekėjo rinkos dalis yra mažesnė nei 30 %, gali būti priežastimi atšaukti bendrosios išimties taikymą.

167) "Perkamoji galia" taip pat gali padidinti slapto susitarimo riziką tarp pirkėjų, kai išimtinio paskirstymo sandorius vienam arba keliems tiekėjams taiko svarbūs pirkėjai, kurie gali būti išsidėstę įvairiose teritorijose.

168) "Rinkos brandumas" yra svarbus, kadangi konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu praradimas ir diskriminacija kainomis gali būti rimta problema brandžioje rinkoje, bet gali būti mažiau svarbi rinkoje, kurioje auga paklausa, keičiasi technologijos ir padėtis rinkoje.

169) "Prekybos lygis" yra svarbus, kadangi galimos neigiamos pasekmės didmeniniame ir mažmeniniame lygiuose gali būti nevienodos. Išimtinis paskirstymas daugiausia yra taikomas galutinių prekių ir paslaugų paskirstymui. Konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu praradimas yra ypač tikėtinas mažmeniniame lygyje, jeigu jis yra susietas su didelėmis teritorijomis, kadangi galutiniams vartotojams sudaromos labai ribotos galimybės pasirinkti tarp didelės kainos/gero aptarnavimo ir mažos kainos/prasto aptarnavimo prekių su svarbiu prekių ženklu paskirstytojų.

170) Gamintojas, kuris pasirenka didmenininką savo išimtiniu paskirstytoju, paprastai jį paskiria didesnei teritorijai, tokiai kaip visa valstybė narė. Kol didmenininkas gali parduoti prekes be apribojimų vartotojų rinkoje esantiems mažmenininkams, nėra tikėtina, kad būtų svarbios antikonkurencinės pasekmės, jeigu gamintojas nėra dominuojantis. Galimas konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu praradimas didmeninės prekybos lygyje gali būti lengvai kompensuojamas veiksmingumu, kuris gaunamas dėl vežimų ir tiekimų technikos pagerinimo, reklamos ir pan., ypač jeigu gamintojas yra įsisteigęs kitoje šalyje. Rinkos uždarymas kitiems didmenininkams toje teritorijoje nėra tikėtinas, kadangi gamintojas, kurio rinkos dalis viršija 30 %, dažniausiai turi pakankamai galios derėtis, kad nepasirinktų mažiau efektyvaus didmenininko. Tačiau esant daugialypiams išimtiniams verslo santykiams didmeninės prekybos lygyje galima konkurencijos tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais rizika yra didesnė nei mažmeninės prekybos lygyje.

171) Išimtinio paskirstymo derinimas su įsipareigojimu nekonkuruoti prekėmis su kitais prekių ženklais gali sukurti papildomą rinkos uždarymo kitiems tiekėjams problemą, ypač kai yra tankus išimtinių paskirstytojų su mažomis teritorijomis tinklas arba kai yra kumuliacinis poveikis. Todėl gali prireikti taikyti principus, kurie taikomi įsipareigojimui nekonkuruoti prekėmis su kitais prekių ženklais, kaip nustatyta pirmiau. Tačiau kai tokio derinio rinka didesniu mastu nėra uždaroma, išimtinio paskirstymo ir susitarimo nekonkuruoti prekėmis su kitais prekių ženklais suderinimas gali skatinti konkurenciją, padidindamas išimtinio paskirstytojo suinteresuotumą daugiau dėmesio skirti prekėms su konkrečiu prekių ženklu. Todėl jeigu nėra tokio rinkos uždarymo poveikio, išimtinio paskirstymo ir įsipareigojimo nekonkuruoti deriniui visą susitarimo laikotarpį, ypač didmeninės prekybos lygyje, yra taikoma išimtis.

172) Išimtinio paskirstymo ir išimtinio pirkimo derinys padidina galimą konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu sumažėjimo ir rinkos padalijimo riziką, kas gali ypač skatinti diskriminaciją kainomis. Išimtinis paskirstymas riboja vartotojų galimybes priimti sprendimus, kadangi jis apriboja paskirstytojų skaičių ir dažniausiai taip pat varžo paskirstytojų aktyvių pardavimų laisvę. Išimtinis pirkimas, reikalaujantis, kad išimtiniai paskirstytojai pirktų prekių su tam tikru prekių ženklu atsargas tiesiogiai iš gamintojo, papildomai varžo pačių paskirstytojų galimybes priimti sprendimus, kadangi yra užkirstas kelias pirkti iš kitų toje sistemoje veikiančių paskirstytojų. Taigi tiekėjas, taikydamas nevienodas pardavimo sąlygas, turi geresnes galimybes riboti konkurenciją tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu. Todėl nėra tikėtina, kad išimtinio paskirstymo ir išimtinio pirkimo deriniui būtų taikoma išimtis, jeigu tiekėjai turi didesnę, nei 30 % rinkos dalį, nebent būtų pasiektas labai aiškus ir nemažas veiksmingumas, dėl kurio sumažėtų kainos visiems galutiniams vartotojams. Jeigu tokios naudos nėra, bendroji išimtis gali būti atšaukta, jeigu tiekėjo rinkos dalis yra mažesnė nei 30 %

173) "Produkto pobūdis" nėra labai svarbus vertinant galimas išimtinio paskirstymo antikonkurencines pasekmes. Tačiau produkto pobūdis yra svarbus svarstant galimo veiksmingumo klausimą, t. y. po to, kai yra nustatytas apčiuopiamas antikonkurencinis poveikis.

174) Išimtinis paskirstymas gali būti veiksmingas, kai reikalaujama, kad paskirstytojų padarytos investicijos apsaugotų arba sukurtų prekių ženklo įvaizdį. Dažniausiai didžiausias veiksmingumas pasiekiamas esant naujiems produktams, sudėtingiems produktams, produktams, kurių kokybę yra sunku įvertinti prieš juos panaudojant (vadinamieji patyrimo produktai) arba kurių kokybę yra sunku įvertinti netgi juos panaudojus (vadinamieji pasitikėjimo produktai). Be to, išimtinis paskirstymas gali sąlygoti vežimo ir tiekimo technikos lėšų taupymą dėl masto ekonomijos vežimo ir paskirstymo srityse.

175) Išimtinio paskirstymo didmeninės prekybos lygyje pavyzdys

Pastovaus vartotojo rinkoje rinkos lyderis yra A. A parduoda savo produktus per išimtinius didmenininkus. Didmenininkams priskirtos teritorijos yra visos valstybės teritorija, jei valstybė narė yra maža, ir regionas, jei valstybė narė yra didelė. Šie išimtiniai paskirstytojai rūpinasi pardavimais visiems jų teritorijose esantiems mažmenininkams. Galutiniams vartotojams jie neparduoda. Didmenininkai atsako už reklamą jų rinkose. Tai gali būti parama vietiniams renginiams, naujų produktų pristatymas ir reklama mažmenininkams jų teritorijose. Šioje rinkoje technologijos ir produktų naujovės atsiranda gana sparčiai, ir aptarnavimo, teikiamo prieš parduodant prekę mažmenininkams ir galutiniams vartotojams, vaidmuo yra svarbus. Didmenininkai neprivalo pirkti visų jiems reikalingų A tiekėjo prekių su prekių ženklu iš paties gamintojo; taikomas ir didmenininkų arba mažmenininkų vertinimas, kadangi vežimo išlaidos, palyginus su produkto verte, nėra didelės. Didmenininkams netaikomas įsipareigojimas nekonkuruoti. Mažmenininkai taip pat parduoda daug konkuruojančių tiekėjų prekių su prekių ženklais, ir mažmeninės prekybos lygyje nėra išimtinio arba pasirinktinio paskirstymo susitarimų. Europos pardavimų didmenininkams rinkoje A turi apie 50 % rinkos. Jo rinkos dalis įvairiose nacionalinėse mažmeninės prekybos rinkose svyruoja nuo 40 % iki 60 % A turi nuo 6 iki 10 konkurentų kiekvienoje nacionalinėje rinkoje: B, C ir D yra didžiausi jo konkurentai, ir jie veikia kiekvienoje nacionalinėje rinkoje, jų rinkos dalys svyruoja nuo 20 % iki 5 % Visi kiti gamintojai yra nacionaliniai gamintojai, kurie turi mažesnes rinkos dalis. B, C ir D turi panašius paskirstymo tinklus, o nacionaliniai gamintojai dažniausiai parduoda savo produktus tiesiogiai mažmenininkams.

Pirmiau apibūdintoje didmeninės prekybos rinkoje rizika, kad sumažės konkurencija tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu ir atsiras diskriminacija kainomis, nėra didelė. Sprendimų priėmimas nėra varžomas, o tai, kad nėra konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu, didmeninės prekybos lygiu nėra labai svarbu. Mažmeninės prekybos lygyje konkurencija nei tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu, nei tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais nėra varžoma. Maža to, išimtiniai susitarimai didmeninės prekybos lygyje daro tik menką poveikį konkurencijai tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais. Todėl galima daryti prielaidą, kad, esant antikonkurenciniam poveikiui, išimties suteikimo sąlygos yra tenkinamos.

176) Daugialypių išimtinių prekybinių santykių oligopolinėje rinkoje pavyzdys

Nacionalinėje galutinio produkto rinkoje yra keturi rinkos lyderiai, kurių kiekvienas turi apie 20 % rinkos. Šie keturi rinkos lyderiai parduoda savo produktus per išimtinius paskirstytojus mažmeninės prekybos lygiu. Mažmenininkams yra suteikta išimtinė teritorija, lygi miestui, kuriame jie yra įsisteigę, arba didelio miesto rajonui. Taip atsitiko, kad daugumoje teritorijų keturi rinkos lyderiai paskyrė tą patį išimtinį mažmenininką ("sudėtiniai išimtiniai prekybiniai santykiai"), kuris dažniausiai yra įsisteigęs centre ir specializuojasi parduoti tik tam tikrus produktus. Likusioje 20 % nacionalinės rinkos dalyje veikia smulkūs vietos gamintojai, kurių didžiausias turi 5 % nacionalinės rinkos. Šie vietiniai gamintojai paprastai parduoda savo produktus per kitus mažmenininkus, ypač dėl to, kad keturių didžiausių tiekėjų išimtiniai paskirstytojai iš esmės nėra suinteresuoti pardavinėti mažiau žinomų ir pigesnių prekių su prekių ženklu. Rinka griežtai pasiskirsčiusi pagal prekių ženklus ir produktus. Keturi rinkos lyderiai organizuoja didelę nacionalinės reklamos kampaniją ir yra sukūrę teigiamą prekių ženklo įvaizdį, o pakraštyje esantys gamintojai nereklamuoja savo produktų nacionaliniu mastu. Rinka yra pakankamai brandi, su stabilia paklausa ir be reikšmingų produkto ir technologijos naujovių. Produktas yra palyginti paprastas.

Tokioje oligopolinėje rinkoje iškyla rizika, kad keturi rinkos lyderiai sudarys slaptą susitarimą. Riziką padidina sudėtiniai prekybiniai santykiai. Konkurenciją tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu apriboja išimtinės teritorijos nustatymas. Konkurencija tarp prekių su keturiais pirmaujančiais prekių ženklais yra sumažinta mažmeninės prekybos lygyje, kadangi vienas mažmenininkas nustato kainą prekėms su visais keturiais prekių ženklais kiekvienoje teritorijoje. Sudėtiniai prekybiniai santykiai reiškia, kad jeigu vienas gamintojas sumažina savo prekės su prekių ženklu kainą, mažmenininkas nėra suinteresuotas perteikti šio kainos sumažinimo galutiniam vartotojui, kadangi tuomet būtų sumažinti jo pardavimai ir pelnas, gauti parduodant prekes su kitais prekių ženklais. Taigi gamintojai nėra labai suinteresuoti konkuruoti kainomis vieni su kitais. Konkurencija kainomis tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais vyksta daugiausia tarp prastą prekių ženklo įvaizdį turinčių nuošalyje esančių gamintojų produktų. Galimi argumentai dėl išimtinių (bendrų) paskirstytojų veiksmingumo yra riboti, kadangi produktas yra palyginti paprastas, perpardavimui nereikia jokių atskirų investicijų arba mokymo, o reklama daugiausia yra vykdoma gamintojų lygyje.

Net jeigu kiekvienas iš rinkos lyderių turi mažesnę, nei nustatytasis ribinis dydis, rinkos dalį, išimties taikymas pagal 81 straipsnio 3 dalį negali būti pateisinamas, ir gali prireikti bendrąją išimtį atšaukti.

177) Išimtinio paskirstymo ir išimtinio pirkimo derinimo pavyzdys

Gamintojas A yra Europos rinkos lyderis, turintis stambius ir pastovius vartotojus, ir rinkos daugumoje nacionalinių mažmeninės prekybos rinkų užima 40–60 %. Kiekvienoje valstybėje narėje jis turi apie septynis konkurentus, turinčius mažesnes rinkos dalis, didžiausio šių konkurentų rinkos dalis sudaro 10 % Jie veikia tik vienoje arba dviejose nacionalinėse rinkose. A savo produktą per savo nacionalines dukterines įmones parduoda išimtiniams paskirstytojams mažmeninės prekybos lygyje, o šiems paskirstytojams neleidžiama vykdyti aktyvių pardavimų vienas kito teritorijose. Be to, mažmenininkai privalo pirkti gamintojo A produktus išimtinai iš nacionalinės gamintojo A dukterinės įmonės, esančios jų teritorijoje. Mažmenininkai, parduodantys A gamintojo prekes su prekių ženklu, daugiausia yra šio tipo produkto perpardavėjai jų teritorijoje. Su prekėmis, turinčiomis kitus prekių ženklus, jos konkuruoja nevienodai sėkmingai ir aktyviai. A taikomos kainos kai kuriose rinkose skiriasi nuo 10 % iki 15 %, o tose pačiose rinkose svyruoja mažiau. Mažmeninės prekybos lygyje šie kainų skirtumai sumažėja. Rinkoje yra palyginti stabili pasiūla ir paklausa, ir nėra didelių technologijos pasikeitimų.

Šiose rinkose konkurencija tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu ne tik prarandama dėl teritorijos išimtinumo mažmeninės prekybos lygiu, bet ir yra apsunkinama išimtinio pirkimo įpareigojimo, kurį prisiima mažmenininkai. Esant išimtinio pirkimo įsipareigojimui, išimtiniai mažmenininkai neturi galimybės priimti sprendimų, todėl rinkos ir teritorija išlieka atskirtos. Išimtiniai mažmenininkai taip pat negali aktyviai parduoti vienas kito teritorijoje ir praktiškai yra linkę vengti paskirstymo ne savo pačių teritorijoje. Dėl to gali atsirasti diskriminacija kainomis. Dėl produkto didelių gabaritų vartotojų arba nepriklausomų prekybininkų galimybės priimti sprendimus yra ribotos.

Galimi argumentai šios sistemos efektyvumo naudai, susiję su masto ekonomija transporto srityje ir reklama mažmeninės prekybos lygyje, kažin ar nusvertų neigiamas diskriminacijos kainomis ir konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu sumažėjimo pasekmes. Todėl tikimybė, kad būtų tenkinamos išimties suteikimo sąlygos, nėra didelė.

2.3. Išimtinio vartotojo paskyrimas

178) Pagal išimtinio pirkėjo paskyrimo sutartį tiekėjas sutinka parduoti savo produktus tik vienam paskirstytojui, kuris perparduotų juos tam tikrai pirkėjų grupei. Tuo pat metu paskirstytojui paprastai yra taikomi aktyvių pardavimų kitoms išimtinai paskirtoms pirkėjų grupėms vykdymo apribojimai. Galima rizika konkurencijai daugiausia yra sumažėjusi konkurencija tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu ir rinkos padalijimas, kuris gali ypač skatinti diskriminaciją kainomis. Kai dauguma arba visi tiekėjai taiko išimtinį pirkėjo paskyrimą, gali susidaryti palankios sąlygos sudaryti slaptą susitarimą tiek tiekėjų, tiek paskirstytojų lygyje.

179) Išimtiniam pirkėjo paskyrimui išimtis pagal Bendrosios išimties reglamentą yra suteikiama, kai tiekėjo rinkos dalis neviršija 30 % ribinio dydžio, net jei toks paskyrimas yra derinamas su kitais nesunkiais vertikaliaisiais apribojimais, tokiais kaip įpareigojimas nekonkuruoti, privalomo kiekio nustatymas arba išimtinis pirkimas. Išimtinio pirkėjo paskyrimo ir pasirinktinio paskirstymo derinys paprastai yra laikomas sunkiu apribojimu, kadangi dažniausiai paskirtieji paskirstytojai nėra laisvi vykdyti aktyvius pardavimus galutiniams vartotojams. Jeigu rinkos dalis viršija nustatytą 30 % ribinį dydį, 161–177 dalyse pateiktos gairės taikomos mutatis mutandis išimtinio pirkėjo paskyrimo vertinimui atsižvelgiant į tokias konkrečias pastabas.

180) Klientų paskyrimas paprastai apsunkina klientų sprendimus. Be to, kadangi kiekvienas paskirtas paskirstytojas turi savo klientų grupę, nepaskirtiems paskirstytojams, nepriklausantiems tokiai vartotojų grupei, gali būti sunku įsigyti produktą. Todėl nepaskirtiems paskirstytojams sunkiau priimti sprendimus. Taigi netikėtina, kad jeigu rinkos dalis yra didesnė nei Bendrosios išimties reglamente nustatytas 30 % ribinis dydis, išimtiniam kliento paskyrimui būtų taikoma išimtis, nebent būtų aiškus ir nemenkas veiksmingumas.

181) Išimtinio kliento paskyrimas daugiausia taikomas tarpiniams produktams ir galutiniams produktams didmeninės prekybos lygiu, kur galima išskirti klientų, turinčių aiškių reikalavimų šiam produktui, grupes.

182) Išimtinio kliento paskyrimas gali būti veiksmingas, ypač kai paskirstytojai privalo investuoti, kad specifinė įranga, įgūdžiai arba gamybinė, prekybinė ar mokslinė patirtis (know-how) būtų pritaikyti prie jų klientų grupių reikalavimų. Išimtinio kliento paskyrimo sistemos taikymas pateisinamas tokiu laikotarpiu, koks reikalingas investicijoms nuvertėti. Tai ryškiausiai pasireiškia pristatant naujus ir sudėtingus produktus ir pritaikant produktus prie individualaus kliento poreikių. Diferencijuoti poreikius lengviau, kai parduodami tarpiniai produktai, t. y. produktai, parduodami skirtingoms profesionalių pirkėjų grupėms. Mažai tikėtina, kad galutinių klientų paskyrimas būtų veiksmingas, todėl nėra tikėtina, kad būtų taikoma išimtis.

183) Išimtinio kliento paskyrimo pavyzdys

Įmonė sukūrė modernią automatinę gesinimo sistemą. Šiuo metu įmonės rinkos dalis automatinių gesinimo sistemų rinkoje sudaro 40 % Kai ji pradėjo pardavinėti modernią gesinimo sistemą, ji su ankstesniu produktu užėmė 20 % rinkos. Naujo tipo automatinė gesinimo sistema priklauso nuo pastato, kuriame ji yra įrengiama, rūšies ir nuo pastato paskirties (įstaiga, chemijos gamykla, ligoninė ir pan.). Įmonė paskyrė tam tikrą skaičių paskirstytojų, kurie parduotų ir įrengtų gesinimo sistemą. Kiekvienas paskirstytojas privalo apmokyti savo darbuotojus tenkinti bendrus ir konkrečius automatinės gesinimo sistemos įrengimo reikalavimus pagal atskiras klientų grupes. Norėdama užtikrinti, kad paskirstytojai specializuotųsi, įmonė paskyrė kiekvienam paskirstytojui atskirą klientų grupę ir uždraudė vykdyti aktyvius pardavimus vienas kito klientų grupėms. Po penkerių metų visiems paskirstytojams bus leista vykdyti aktyvius pardavimus visoms klientų grupėms ir taip nebeleisti paskirti išimtinio kliento. Tuomet tiekėjas taip pat galės pardavinėti naujiems paskirstytojams. Rinka yra gana dinamiška, neseniai į ją įėjo du nauji dalyviai, įvyko daug technologijos pasikeitimų. Konkurentai, kurių rinkos dalys sudaro nuo 25 % iki 5 %, taip pat tobulina savo produktus.

Kadangi išimtinumas yra ribotos trukmės ir padeda užtikrinti, kad paskirstytojai susigrąžins savo investicijas ir sutelks savo pardavimus pirmiausia į tam tikrą klientų grupę, kad išmoktų prekybos, o galimas antikonkurencinis poveikis dinamiškoje rinkoje yra ribotas, išimties suteikimo sąlygos galėtų būti tenkinamos.

2.4. Pasirinktinis paskirstymas

184) Pasirinktinio paskirstymo susitarimai, kaip ir išimtinio paskirstymo susitarimai, apriboja įgaliotų paskirstytojų skaičių, kita vertus, apriboja perpardavimo galimybes. Pasirinktinis paskirstymas skiriasi nuo išimtinio paskirstymo tuo, kad prekiautojų skaičiaus apribojimas priklauso ne nuo teritorijų skaičiaus, o nuo pasirinkimo kriterijaus, susijusio pirmiausia su produkto pobūdžiu. Kitas skirtumas, palyginti su išimtiniu paskirstymu, yra tas, kad apribojimas perparduoti – tai ne aktyvių pardavimų apribojimas teritorijoje, o bet kokių pardavimų neįgaliotiems paskirstytojams apribojimas, kai galimais pirkėjais pasilieka tik paskirtieji prekiautojai ir galutiniai klientai. Pasirinktinis paskirstymas yra beveik visada naudojamas paskirstyti galutinius produktus su prekių ženklu.

185) Galima rizika konkurencijai yra konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu sumažėjimas ir, ypač esant kumuliaciniam poveikiui, rinkos uždarymas tam tikroms paskirstytojų grupėms bei palankesnės sąlygos pirkėjams ir tiekėjams sudaryti slaptą susitarimą. Norint įvertinti galimas pasirinktinio paskirstymo antikonkurencines pasekmes pagal 81 straipsnio 1 dalį, reikia skirti grynai kokybinį pasirinktinį paskirstymą ir kiekybinį pasirinktinį paskirstymą. Esant grynai kokybiniam pasirinktiniam paskirstymui prekiautojai parenkami tik remiantis objektyviais kriterijais, reikalingais dėl produkto pobūdžio, tokiais kaip būtinas pardavimų personalo mokymas, aptarnavimas pardavimo metu, tam tikras pardavimui skirtų produktų asortimentas [31]. Tokius kriterijus taikant nėra tiesiogiai apribojamas prekiautojų skaičius. Grynai kiekybinis pasirinktinis paskirstymas paprastai nepatenka tarp 81 straipsnio 1 dalies draudimų, kadangi nesukelia antikonkurencinių pasekmių, jeigu tik yra tenkinamos trys sąlygos. Pirma, nagrinėjamo produkto pobūdis privalo pateisinti pasirinktinio paskirstymo sistemą tuo požiūriu, kad šios sistemos būtinumas yra teisiškai pagrįstas, atsižvelgiant į nagrinėjamo produkto pobūdį, jo kokybei išlaikyti ir jo tinkamam naudojimui užtikrinti. Antra, perpardavėjai privalo būti parenkami pagal objektyvius kokybinio pobūdžio kriterijus, kurie nustatomi vienodi visiems galimiems perpardavėjams ir taikomi be diskriminacijos. Trečia, nustatyti kriterijai neturi viršyti to, kas yra reikalinga [32]. Kiekybinis pasirinktinis paskirstymas numato papildomus pasirinkimo kriterijus, kuriais dar labiau tiesiogiai apribojamas potencialių prekiautojų skaičius, pavyzdžiui, nurodant didžiausias ir mažiausias pardavimų apimtis, prekiautojų skaičių ir pan.

186) Kokybiniam ir kiekybiniam pasirinktiniam paskirstymui, jei jis neužima daugiau kaip 30 % rinkos, yra taikoma išimtis pagal Bendrosios išimties reglamentą, net jeigu yra derinama su kitais nesunkiais vertikaliaisiais apribojimais, tokiais kaip įpareigojimas nekonkuruoti arba išimtinis paskirstymas, tiktai tuomet, kai aktyvūs įgaliotų paskirstytojų pardavimai vienų kitiems ir galutiniams vartotojams nėra ribojami. Pasirinktiniam paskirstymui išimtis pagal Bendrosios išimties reglamentą yra taikoma neatsižvelgiant į nagrinėjamo produkto pobūdį. Tačiau kai pagal produkto pobūdį nereikia taikyti išimtinio paskirstymo, tokia paskirstymo sistema paprastai nėra pakankamai veiksminga, kad atsirastų aiškus konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu sumažėjimas. Jeigu yra pastebimos antikonkurencinės pasekmės, tikėtina, kad bendrosios išimties taikymas gali būti atšauktas. Be to, vertinant atskirus pasirinktinio paskirstymo atvejus, kurių neapima Bendrosios išimties reglamentas, arba kurie sukelia kumuliacinį poveikį dėl paralelinių pasirinktinio paskirstymo tinklų, būtina remtis toliau pateiktomis gairėmis.

187) Vertinant galimą antikonkurencinį poveikį, svarbiausia yra tiekėjo ir jo konkurentų padėtis rinkoje, kadangi konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu praradimas gali tapti problema tik tada, kai yra ribojama konkurencija tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais. Kuo stipresnė yra tiekėjo padėtis, tuo daugiau problemų sukelia konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu praradimas. Kitas svarbus veiksnys yra pasirinktinio paskirstymo tinklų, esančių toje pačioje rinkoje, skaičius. Kai pasirinktinį paskirstymą rinkoje taiko tik vienas tiekėjas, kuris nėra dominuojantis, pasirinktinis paskirstymas paprastai nesukelia grynai neigiamų pasekmių, jeigu tik dėl sutartyje numatytų prekių pobūdžio reikia panaudoti pasirinktinio paskirstymo sistemą ir jeigu taikomi pasirinkimo kriterijai yra būtini veiksmingam nagrinėjamų prekių paskirstymui užtikrinti. Tačiau tikrovė rodo, kad pasirinktinį paskirstymą dažnai taiko keli tiekėjai tam tikroje rinkoje.

188) Konkurentų padėtis gali būti reikšminga dviem prasmėmis ir jos vaidmuo esant kumuliaciniam poveikiui gali būti išimtinis. Jeigu konkurentai stiprūs, tai dažniausiai reiškia, kad nors konkurencija tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu ir sumažėja, vyksta konkurencija tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais. Tačiau jeigu dauguma pagrindinių tiekėjų taiko pasirinktinį paskirstymą, gali smarkiai sumažėti konkurencija tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu ir gali būti uždaroma rinka tam tikro tipo paskirstytojams, padidėti slapto susitarimo tarp šių pagrindinių tiekėjų rizika. Rinkos uždarymo veiksmingiau veikiantiems paskirstytojams rizika visada yra didesnė, kai taikomas pasirinktinis paskirstymas, o ne išimtinis, kadangi pasirinktinio paskirstymo sąlygomis ribojami pardavimai neįgaliotiems prekiautojams. Tai yra numatoma tam, kad pasirinktinio paskirstymo sistemos būtų uždaros, ir iš jų neįgalioti prekiautojai negalėtų įsigyti reikiamų prekių. Todėl pasirinktinis paskirstymas taikomas siekiant išvengti kainų nuolaidomis daromo spaudimo gamintojo pelnui, taip pat įgaliotų prekiautojų pelnui.

189) Jeigu Bendrosios išimties reglamentas taikomas individualiems pasirinktinio paskirstymo tinklams, bendrosios išimties atšaukimas arba Bendrosios išimties reglamento netaikymas gali būti nagrinėjamas esant kumuliaciniam poveikiui. Tačiau nėra tikėtina, kad kumuliacinio poveikio problema iškiltų, jeigu pasirinktiniu paskirstymu užimama rinkos dalis yra mažesnė nei 50 % Taip pat tikėtina, kad tokia problema neiškils, jeigu pasirinktinis paskirstymas užima daugiau nei 50 %, bet bendra penkių didžiausių tiekėjų (KL5) rinkos dalis yra mažesnė nei 50 % Kai tiek KL5, tiek rinkos, kurią apima pasirinktinis paskirstymas, dalis viršija 50 %, vertinimas gali skirtis priklausomai nuo to, ar visi penki didžiausi tiekėjai taiko pasirinktinį paskirstymą. Kuo stipresnė konkurentų, kurie netaiko pasirinktinio paskirstymo, padėtis, tuo mažiau yra tikėtinas rinkos uždarymas kitiems paskirstytojams. Jeigu visi penki didžiausi tiekėjai taiko pasirinktinį paskirstymą, pavojų konkurencijai gali ypač sukelti tie susitarimai, kurie taiko kiekybinio pasirinkimo kriterijus, tiesiogiai apribojančius įgaliotų prekiautojų skaičių. Paprastai nėra tikėtina, kad būtų tenkinamos 81 straipsnio 3 dalies sąlygos, jeigu nagrinėjamos pasirinktinio paskirstymo sistemos neleidžia įeiti į rinką naujiems paskirstytojams, galintiems pardavinėti nagrinėjamus produktus, ir ypač tiems, kurie taikytų nuolaidas, taip ribodami paskirstymą tam tikrų esamų kanalų naudai ir pakenkdami galutiniams vartotojams. Mažiau tikėtina, kad grynai neigiamą poveikį sukels labiau netiesioginės kiekybinio paskirstymo formos, atsirandančios derinant grynai kokybinius pasirinkimo kriterijus su reikalavimu, kad prekiautojai pasiektų minimalų metinių pardavimų kiekį, jeigu toks kiekis nesudaro didelės dalies bendros prekiautojų apyvartos, gautos pardavus nagrinėjamus produktus, ir tai neviršija to, kas yra reikalinga, kad tiekėjas atgautų su sutartimi konkrečiai susijusias savo investicijas ir (arba) realizuotų masto ekonomiją paskirstymo srityje. Kalbant apie atskirų dalyvių įtaką kumuliaciniam poveikiui pažymėtina, kad tiekėjas, kurio rinkos dalis yra mažesnė nei 5 %, paprastai nėra laikomas gerokai prisidedančiu prie kumuliacinio poveikio.

190) "Įėjimo į rinką kliūtys" yra svarbiausios, kai rinka yra uždaroma neįgaliotiems prekiautojams. Apskritai įėjimo į rinką kliūtys yra svarbios, nes pasirinktinį paskirstymą daugiausia taiko prekių su prekių ženklu gamintojai. Paprastai neįtrauktiems mažmenininkams reikia laiko ir didelių investicijų tam, kad išleistų prekes su savo prekių ženklu arba įsigytų reikiamas prekes kur nors kitur.

191) "Perkamoji galia" gali padidinti slapto susitarimo tarp prekiautojų riziką ir dėl to gerokai pakeisti galimų pasirinktinio paskirstymo antikonkurencinių pasekmių analizę. Rinkos uždarymas veiksmingiau veikiantiems mažmenininkams gali ypač pasireikšti tada, kai stipri prekiautojų organizacija, siekdama apriboti konkurenciją savo narių naudai, tiekėjui taiko pasirinkimo kriterijus.

192) Bendrosios išimties reglamento 5 straipsnio c punkte numatyta, kad tiekėjas negali taikyti įpareigojimo, verčiančio įgaliotus prekiautojus tiesioginiu arba netiesioginiu būdu neprekiauti tam tikrų konkuruojančių tiekėjų prekėmis. Šios sąlygos tikslas yra išvengti horizontalaus slapto susitarimo, kuris užkirstų kelią prekėms su tam tikrais prekių ženklais, pirmaujantiems tiekėjams įkuriant rinktinį prekių su prekių ženklais klubą. Mažai tikėtina, kad tokios rūšies įpareigojimui būtų taikoma išimtis, kai KL5 yra lygus 50 % arba viršija juos, nebent nė vienas iš tiekėjų, taikančių tokį įpareigojimą, nepriklauso penkiems didžiausiems rinkoje esantiems tiekėjams.

193) Dėl rinkos uždarymo kitiems tiekėjams paprastai nekyla problemų, jeigu tik kiti tiekėjai gali naudotis tais pačiais paskirstytojais, t. y. tol, kol pasirinktinio paskirstymo sistema nėra derinama su įpareigojimu nekonkuruoti prekėmis su kitais prekių ženklais. Jeigu įgaliotųjų paskirstytojų tinklas yra tankus ir yra kumuliacinis poveikis, pasirinktinio paskirstymo ir įpareigojimo nekonkuruoti derinys gali sudaryti rinkos uždarymo kitiems tiekėjams riziką. Šiuo atveju taikomi pirmiau nustatyti įpareigojimui nekonkuruoti prekėmis su kitais prekių ženklais principai. Jeigu pasirinktinis paskirstymas nėra derinamas su įpareigojimu nekonkuruoti, rinkos uždarymas konkuruojantiems tiekėjams vis tiek gali būti problema, kai pirmaujantys tiekėjai taiko ne tik grynai kokybinius pasirinkimo kriterijus – savo prekiautojams jie taiko papildomus įpareigojimus, tokius kaip įpareigojimas rezervuoti minimalų plotą lentynose jų produktams arba užtikrinti, kad prekiautojo parduodama jų produktų apyvarta pasiektų minimalią procentinę visos agento prekybos apyvartos dalį. Tokia problema greičiausiai neiškils, jeigu rinkos dalis, kurią apima pasirinktinis paskirstymas, yra mažesnė nei 50 % arba, kai šis rodiklis yra viršijamas, jeigu penkių didžiausių tiekėjų rinkos dalis yra mažesnė nei 50 %

194) Rinkos brandumas yra svarbus, kadangi konkurencijos tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu praradimas ir galimas rinkos uždarymas tiekėjams arba prekiautojams gali tapti rimta problema brandžioje rinkoje, bet yra mažiau svarbi rinkoje, kurioje auga paklausa, keičiasi technologijos ir padėtis rinkoje.

195) Pasirinktinis paskirstymas gali būti veiksmingas, kai dėl jo sutaupomos vežimo ir tiekimo technikos lėšos dėl masto ekonomijos transporto sektoriuje, o taip gali būti nepaisant produkto pobūdžio (116 dalies 6 priežastis). Tačiau pasirinktinio paskirstymo sistemose veiksmingumas dažniausiai yra tik ribinis. Norint išspręsti atskalūno tarp paskirstytojų (116 dalies 1 priežastis) problemą arba palengvinti prekių ženklo įvaizdžio kūrimą (116 dalies 8 priežastis) labai svarbu atsižvelgti į produkto prigimtį. Paprastai šis klausimas yra svarbesnis, kai parduodami nauji produktai arba sudėtingi produktai, produktai, kurių kokybę sunku vertinti prieš juos panaudojant (vadinamieji patirties produktai) arba kurių kokybę sunku vertinti net juos panaudojus (vadinamieji pasitikėjimo produktai). Derinant pasirinktinį ir išimtinį paskirstymą, 81 straipsnio pažeidimas yra galimas, jeigu tai taiko tiekėjas, kurio rinkos dalis viršija 30 %, arba esant kumuliaciniam poveikiui, net jeigu tarp teritorijų laisvai galima vykdyti aktyvius pardavimus. Išimtiniais atvejais toks derinimas gali tenkinti 81 straipsnio 3 dalies reikalavimus, jeigu yra būtina apsaugoti įgaliotų prekiautojų pagrindines ir konkrečiai susijusias investicijas (116 dalies 4 priežastis).

196) Siekiant užtikrinti, kad būtų parinktas mažiausią antikonkurencinį poveikį darantis apribojimas, yra svarbu panagrinėti, ar toks pat veiksmingumas gali būti pasiektas tokiomis pačiomis sąnaudomis, pavyzdžiui, taikant reikalavimus tik aptarnavimui.

197) Kiekybinio pasirinktinio paskirstymo pavyzdys:

Vartotojų ilgalaikio naudojimo prekių rinkoje rinkos lyderis (prekių ženklas A), turintis 35 % rinkos, parduoda savo produktą galutiniams vartotojams per pasirinktinio paskirstymo tinklą. Yra keli patekimo į tinklą kriterijai: parduotuvėje turi dirbti apmokyti darbuotojai ir teikti aptarnavimą iki pardavimo, parduotuvėje turi būti speciali vieta, skirta parduoti tam produktui ir panašiems aukštas technologijas naudojantiems produktams, parduotuvė privalo pardavinėti tiekėjo tiekiamus produktus ir juos patraukliai išdėlioti. Be to, į tinklą priimamų mažmenininkų skaičius yra tiesiogiai ribojamas nustatant maksimalų mažmenininkų skaičių pagal kiekvieno regiono arba miesto gyventojų skaičių. Gamintojas A šioje rinkoje turi 6 konkurentus. Jo didžiausių konkurentų B, C ir D rinkos dalys sudaro atitinkamai 25 %, 15 % ir 10 %, o kitų gamintojų rinkos dalys yra mažesnės. A yra vienintelis gamintojas, naudojantis pasirinktinį paskirstymą. Prekių su prekių ženklu A pasirinktiniai paskirstytojai visada parduoda ir prekes su keliais konkuruojančiais prekių ženklais. Tačiau prekės su konkuruojančiais prekių ženklais taip pat yra plačiai parduodamos parduotuvėse, kurios nepriklauso A pasirinktinio paskirstymo tinklui. Paskirstymo kanalai yra įvairūs, pavyzdžiui, prekės su prekių ženklais B ir C parduodamos ne tik daugelyje A pasirinktų parduotuvių, bet ir kitose parduotuvėse, teikiančiose aukštos kokybės aptarnavimą, bei dideliuose prekybos centruose. Prekės su prekių ženklu D daugiausia yra parduodamos parduotuvėse, kuriose yra aukšto lygio aptarnavimas. Technologijos šioje rinkoje tobulėja gana greitai, ir pagrindiniai tiekėjai dėl reklamos išlaiko gerą savo produktų kokybės įvaizdį.

Pasirinktinis paskirstymas apima 35 % šios rinkos. A pasirinktinio paskirstymo sistema tiesiogiai neveikia konkurencijos tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais. Konkurencija tarp prekių su prekių ženklu A gali būti sumažinta, bet vartotojai turi priėjimą prie žemo lygio aptarnavimo/mažų kainų prekių su prekių ženklais B ir C, kurių kokybės įvaizdis yra panašus į prekių su prekių ženklu A kokybės įvaizdį. Be to, prekėms su kitais prekių ženklais nėra uždarytas priėjimas prie aukšto lygio aptarnavimo mažmenininkų, kadangi nėra apribojimų pasirinktiniams paskirstytojams parduoti prekes su konkuruojančiais prekių ženklais, o kiekybinis mažmenininkų, prekiaujančių prekėmis su prekių ženklu A, skaičiaus apribojimas leidžia kitiems aukšto lygio aptarnavimo mažmenininkams laisvai paskirstyti prekes su konkuruojančiais prekių ženklais. Šiuo atveju, atsižvelgiant į reikalavimus aptarnavimui ir į tikėtiną veiksmingumą, taip pat į ribotą poveikį konkurencijai tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu, yra tikėtina, kad A pasirinktinio paskirstymo tinklui gali būti taikoma išimtis.

198) Pasirinktinio paskirstymo su kumuliaciniu poveikiu pavyzdys:

Tam tikrų sporto prekių rinkoje yra septyni gamintojai, kurių rinkos dalys sudaro atitinkamai 25 %, 20 %, 15 %, 15 %, 10 %, 8 % ir 7 % Penki didžiausi gamintojai platina savo produktus, naudodamiesi kiekybiniu pasirinktiniu paskirstymu, o du mažiausi gamintojai taiko kitokios rūšies paskirstymo sistemas, taigi pasirinktinis paskirstymas apima 85 % rinkos. Priėjimo prie pasirinktinio paskirstymo tinklų kriterijai visiems gamintojams yra visiškai vienodi: parduotuvėje turi dirbti apmokyti darbuotojai ir teikti aptarnavimą iki pardavimo, parduotuvėje turi būti speciali vieta, skirta parduoti tam produktui, ir nustatytas minimalus tos vietos plotas. Parduotuvė turi pardavinėti platų prekių su nagrinėjamu prekių ženklu asortimentą ir patraukliai pateikti produktą, parduotuvė turi būti įsikūrusi prekybinėje gatvėje ir šios rūšies prekės turi sudaryti mažiausiai 30 % bendros parduotuvės apyvartos. Dažniausiai tas pats prekiautojas yra paskiriamas pasirinktiniu paskirstytoju prekėms su visais penkiais prekių ženklais. Prekės su dviem prekių ženklais, kurioms netaikomas pasirinktinis paskirstymas, paprastai yra parduodamos per mažiau specializuotus ir žemesnio aptarnavimo lygio mažmenininkus. Rinkoje yra stabili ir pasiūla, ir paklausa, yra labai geras prekių ženklo įvaizdis ir produktų diferenciacija. Penki rinkos lyderiai turi labai gerą prekių ženklo įvaizdį, sukurtą panaudojus reklamą ir skatinimą, tuo tarpu dviejų mažesnių gamintojų strategija yra pardavinėti pigesnius produktus, neturinčius labai gero prekių ženklo įvaizdžio.

Šioje rinkoje paprastiems (nespecializuotiems) kainų nuolaidas taikantiems mažmenininkams neleidžiama prekiauti prekėmis su penkiais pirmaujančiais prekių ženklais. Iš tikrųjų reikalavimas, kad šios rūšies prekės sudarytų mažiausiai 30 % prekiautojo veiklos, ir kriterijai, taikomi prekių pristatymui, aptarnavimui prieš parduodant, daugumai kainų nuolaidas taikančių mažmenininkų neleidžia patekti į įgaliotų prekiautojų tinklą. Todėl vartotojai neturi pasirinkimo ir yra priversti pirkti prekes su penkiais pirmaujančiais prekių ženklais aukšto lygio aptarnavimo/didelių kainų parduotuvėse. Dėl to sumažėja konkurencija tarp prekių su penkiais pirmaujančiais prekių ženklais. To nekompensuoja ir tai, kad prekės su dviem mažiausiai reikšmingais prekių ženklais gali būti perkamos žemo lygio aptarnavimo/mažų kainų parduotuvėse, kadangi penkių rinkos lyderių prekių ženklo įvaizdis yra kur kas geresnis. Konkurencija tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais taip pat yra apribota dėl daugialypių prekybinių santykių. Nors ir yra tam tikra konkurencija tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu, o mažmenininkų skaičius nėra tiesiogiai apribotas, įsileidimo kriterijai yra pakankamai griežti, dėl to kiekvienoje teritorijoje nėra daug mažmenininkų, prekiaujančių prekėmis su tais penkiais pirmaujančiais prekių ženklais.

Veiksmingumas, susijęs su šiomis pasirinktinio paskirstymo sistemomis, yra menkas: produktas nėra labai sudėtingas ir nepateisina ypač aukšto lygio aptarnavimo. Jeigu gamintojai negali įrodyti, kad dėl jų pasirinktinio paskirstymo tinklai yra aiškiai veiksmingi, bendroji išimtis tikriausiai turi būti atšaukta dėl pasirinktinio paskirstymo kumuliacinio poveikio, dėl kurio vartotojai turi mažesnį pasirinkimą, o kainos yra didesnės.

2.5. Franšizė

199) Franšizės susitarimai apima intelektinės nuosavybės teisių, ypač susijusių su prekių ženklu ar žymeniu ir gamybine, prekybine ar moksline patirtimi (know-how) naudojant ir platinant prekes bei paslaugas, licencijas. Be intelektinės nuosavybės teisių licencijos, teisių turėtojas (franšizės davėjas) susitarimo veikimo laikotarpiui paprastai suteikia naudotojui (franšizės gavėjui) komercinę arba techninę pagalbą. Licencija ir pagalba yra neatskiriami verslo būdo, kuriam taikoma franšizė, komponentai. Teisių turėtojas (franšizės gavėjas) paprastai moka franšizės davėjui franšizės mokestį už tokio verslo būdo panaudojimą. Franšizė gali įgalinti teisių turėtoją (franšizės davėją) įkurti vienodą jo produktų paskirstymo sistemą su labai nedidelėmis investicijomis. Be verslo būdo pateikimo, franšizės susitarimai paprastai apima derinius įvairių vertikaliųjų apribojimų, susijusių su produktų paskirstymu, ypač pasirinktinį paskirstymą ir (arba) įpareigojimą nekonkuruoti ir (arba) išimtinį paskirstymą, arba silpnesnes jų formas.

200) Bendrosios išimties reglamento taikymas intelektinės nuosavybės teisių, kurias apima franšizės susitarimai, licencijų suteikimui yra nagrinėjamas 23–45 dalyse. O produktų ir paslaugų pirkimui, pardavimui ir perpardavimui taikomiems vertikaliesiems apribojimams, numatytiems franšizės susitarime, tokiems kaip pasirinktinis paskirstymas, įpareigojimas nekonkuruoti arba išimtinis paskirstymas, Bendrosios išimties reglamentas taikomas, jeigu teisių turėtojo (franšizės davėjo) arba teisių turėtojo (franšizės davėjo) paskirto tiekėjo rinkos dalis neviršija 30 % ribos [33]. Anksčiau pateiktos gairės, skirtos šios rūšies apribojimams, taikomos ir franšizei atsižvelgiant į šias konkrečias pastabas:

1. Pagal bendrą 8 taisyklę (žr. 119 dalį), kuo svarbesnis yra mokslinės, prekybinės ar mokslinės patirties (know-how) perdavimas, tuo lengviau vertikalieji apribojimai tenkina išimties sąlygas.

2. Įsipareigojimas nekonkuruoti, taikomas prekėms ar paslaugoms, kurias perka naudotojas (franšizės gavėjas), nepatenka į 81 straipsnio taikymo sritį, jeigu įsipareigojimas yra būtinas palaikyti tinklo, besinaudojančio franšize, vientisumą ir reputaciją. Tokiais atvejais vertinant pagal 81 straipsnį, įpareigojimo nekonkuruoti trukmė taip pat yra nesvarbi, jeigu tik ji neviršija paties franšizės susitarimo trukmės.

201) Franšizės pavyzdys

Gamintojas sukūrė naują saldainių pardavimo vadinamosiose "linksmose" parduotuvėse formą, kai saldainiai tose parduotuvėse gali būti nudažomi specialiai pagal vartotojo pageidavimą. Saldainių gamintojas taip pat sukūrė saldainių dažymo mašiną. Gamintojas taip pat gamina dažančiuosius skysčius. Skysčio kokybė ir šviežumas yra ypač svarbūs gerų saldainių gamybai. Gamintojui sekėsi pardavinėti savo saldainius daugelyje savo mažmeninės prekybos taškų, kurie visi naudojo tą patį firmos vardą ir taikė tą patį stilių (parduotuvės išplanavimą, bendrą reklamą ir pan.). Norėdamas padidinti pardavimą, gamintojas pradėjo taikyti franšizės sistemą. Naudotojai (franšizės gavėjai) yra įpareigoti pirkti saldainius, skystį ir dažymo mašiną iš gamintojo, taikyti tą patį stilių, naudoti firmos vardą, mokėti franšizės mokestį, dengti dalį reklamos išlaidų ir užtikrinti teisių turėtojo (franšizės davėjo) parengto veiklos vadovėlio slaptumą. Be to, naudotojas (franšizės gavėjas) gali pardavinėti tik sutartose patalpose, tik galutiniams vartotojams arba kitiems franšizės gavėjams ir negali pardavinėti kitų saldainių. Teisių turėtojas (franšizės davėjas) negali paskirti kito naudotojo (franšizės gavėjo) ir negali turėti kito savo mažmeninės prekybos taško susitarimo teritorijoje. Teisių turėtojas (franšizės davėjas) taip pat įsipareigoja atnaujinti ir toliau tobulinti savo produktus, verslo perspektyvas ir veiklos vadovėlį ir informuoti apie šiuos patobulinimus visus mažmeninės prekybos naudotojus (franšizės gavėjus). Franšizės susitarimai yra sudaryti 10 metų.

Saldainiais prekiaujantys mažmenininkai perka saldainius mažmeninės prekybos rinkoje arba iš nacionalinių gamintojų, kurie stengiasi įtikti nacionaliniam skoniui, arba iš didmenininkų, kurie, be nacionalinių gamintojų parduodamų produktų, importuoja saldainius iš užsienio gamintojų. Šioje rinkoje teisių turėtojo (franšizės davėjo) produktai konkuruoja su saldainiais, turinčiais kitą prekių ženklą. Teisių turėtojui (franšizės davėjui) priklauso 30 % mažmenininkams parduodamų saldainių rinkos. Konkurencija vyksta tarp kelių nacionalinių ir tarptautinių gamintojų prekių su prekių ženklais, kurias kartais pagamina labai plataus asortimento maisto įmonės. Yra daug potencialių saldainių pardavimo taškų, tokių kaip tabako parduotuvės, įprastos maisto prekių parduotuvės, kavinės ir specializuotos saldainių parduotuvės. Maisto dažymo mašinų rinkoje teisių turėtojo (franšizės davėjo) rinkos dalis yra mažesnė nei 10 %

Daugelis franšizės susitarime numatytų įpareigojimų gali būti vertinami kaip reikalingi intelektinės nuosavybės teisių apsaugai užtikrinti arba franšizės susitarimo tinklo vientisumui ir reputacijai išlaikyti, ir nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Pardavimams taikomi apribojimai (susitarimo teritorija ir pasirinktinis paskirstymas) skatina naudotoją (franšizės gavėją) investuoti į dažymo mašiną, į franšizės idėją ir, jeigu tai nebūtina, bent jau padėti išlaikyti vientisumą, taip kompensuojant tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu prarastą konkurenciją. Nuostata nekonkuruoti, neleidžianti, kad saldainiai su kitais prekių ženklais patektų į parduotuves visą susitarimų galiojimo laikotarpį, neleidžia teisių turėtojui (franšizės davėjui) išlaikyti prekybos taškų vienodų ir sutrukdyti konkurentams pasipelnyti iš jų firmos vardo. Dėl to negali atsirasti jokio reikšmingesnio rinkos uždarymo, kadangi yra daug potencialių prekybos taškų, prieinamų kitiems saldainių gamintojams. Tokie teisių turėtojo (franšizės davėjo) sudaryti franšizės susitarimai gali tenkinti išimties suteikimo sąlygas pagal 81 straipsnio 3 dalį, jei įsipareigojimai pagal susitarimą patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

2.6. Išimtinis tiekimas

202) Išimtinis tiekimas, kaip apibūdinta Bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio c punkte, yra riboto paskirstymo radikaliausia forma, kadangi jis susijęs su pirkėjų skaičiaus ribojimu: susitarime yra nurodyta, kad Bendrijoje yra tik vienas pirkėjas, kuriam tiekėjas gali parduoti tam tikrą galutinį produktą. Jeigu parduodamos tarpinės prekės ir paslaugos, išimtinis tiekimas reiškia, kad Bendrijoje yra tik vienas pirkėjas arba Bendrijoje yra tik vienas pirkėjas specialaus panaudojimo tikslais. Prekyboje tarpinėmis prekėmis arba paslaugomis išimtinis tiekimas dažnai vadinamas pramoniniu tiekimu.

203) Išimtiniam tiekimui, kaip apibrėžta Bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio c punkte, yra taikoma išimtis pagal Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 1 dalį kartu su 3 straipsnio 2 dalimi, tik kai pirkėjo rinkos dalis yra iki 30 %, net jeigu derinama su kitais nesunkiais vertikaliaisiais apribojimais, tokiais kaip įpareigojimas nekonkuruoti. Jeigu rinkos dalis viršija nustatytą ribinį dydį, atskiri išimtinio tiekimo atvejai vertinami atsižvelgiant į tokias pateikiamas gairės.

204) Išimtinio tiekimo atveju pagrindinis pavojus konkurencijai yra rinkos uždarymas kitiems pirkėjams. Pirkėjo, esančio tiekėjų rinkoje pirkimo rinkos atžvilgiu, rinkos dalis yra akivaizdžiai svarbi vertinant pirkėjo gebėjimą taikyti išimtinį tiekimą, kuris neleidžia kitiems pirkėjams įsigyti reikiamas prekes. Tačiau pirkėjo vieta vartotojų esančioje rinkoje yra veiksnys nustatant, ar gali iškilti konkurencijos problema. Jeigu pirkėjas neturi rinkos galios vartotojų rinkoje, tuomet negalima tikėtis apčiuopiamo neigiamo poveikio vartotojams. Tačiau neigiamas poveikis gali būti tikėtinas, kai tiek tiekimo rinkoje vartotojų rinkos atžvilgiu, tiek pirkimo rinkoje tiekėjų rinkos atžvilgiu pirkėjo rinkos dalis viršija 30 % Jeigu tiekėjų rinkoje pirkėjo rinkos dalis neviršija 30 %, ryškios rinkos uždarymo pasekmės vis dėlto gali pasireikšti, kai pirkėjo rinkos dalis jo vartotojų rinkoje viršija 30 % Tokiais atvejais gali reikėti atšaukti bendrąją išimtį. Kai įmonė dominuoja vartotojų rinkoje, bet koks įpareigojimas tiekti produktus tiktai dominuojančiam pirkėjui arba daugiausia jam gali lengvai sukelti antikonkurencinį poveikį.

205) Svarbu yra ne tik pirkėjo padėtis tiekėjų ir vartotojų rinkose, bet ir tai, kokia apimtimi ir kokiam laikotarpiui yra taikomas išimtinio tiekimo įpareigojimas. Kuo didesnė susieto tiekimo dalis ir ilgesnė išimtinio tiekimo trukmė, tuo labiau tikėtina, kad rinkos uždarymas bus veiksmingas. Vertinant išimtinio tiekimo susitarimus, kurių trukmė trumpesnė nei penkeri metai tarp nedominuojančių įmonių, dažniausiai reikia subalansuoti konkurenciją skatinančias ir konkurenciją ribojančias pasekmes, tuo tarpu ilgesnės nei penkerių metų trukmės susitarimai vykdant daugelio rūšių investicijas nėra laikomi reikalingais reikiamam veiksmingumui pasiekti arba jų veiksmingumas yra nepakankamas, kad nusvertų rinkos uždarymo poveikį dėl tokios ilgos trukmės išimtinio tiekimo susitarimų.

206) Konkuruojančių pirkėjų tiekėjų rinkoje padėtis rinkoje yra svarbi, nes tikėtina, kad rinka konkuruojantiems pirkėjams bus uždaryta dėl antikonkurencinių priežasčių, t. y. padidės jų išlaidos, jei jie yra daug mažesni už tų pirkėjų, kurie uždaro rinką, išlaidas. Rinkos uždarymas konkuruojantiems pirkėjams nėra labai tikėtinas, kai šie konkurentai turi panašią rinkos galią ir gali pasiūlyti tiekėjams panašias pardavimo galimybes. Tokiu atveju rinkos uždarymas gali būti aktualus tik potencialiems rinkos dalyviams, kurie gali nesugebėti įsigyti reikiamų atsargų, kai dauguma pagrindinių pirkėjų sudaro išimtinio tiekimo sutartis su dauguma tiekėjų rinkoje. Toks kumuliacinis poveikis gali sąlygoti Bendrosios išimties reglamento taikymo atšaukimą.

207) Įėjimo į rinką kliūtys tiekėjų lygiu yra svarbios nustatant, ar rinka yra realiai uždaroma. Jei konkuruojantiems pirkėjams yra tinkama patiems tiekti prekes ir paslaugas vertikaliai integruojantis su tiekėjų rinka, rinkos uždarymo problema mažai tikėtina. Tačiau gali būti labai svarbios įėjimo į rinką kliūtys.

208) Tiekėjų pasipriešinimo galia yra svarbi, kadangi svarbūs tiekėjai lengvai nesileis atskiriami nuo alternatyvių pirkėjų. Todėl rinkos uždarymo pavojus paprastai iškyla tuo atveju, kai yra silpni tiekėjai ir stiprūs pirkėjai. Jeigu tiekėjai stiprūs, išimtinis tiekimas gali būti vykdomas kartu su įpareigojimu nekonkuruoti. Esant deriniui su įpareigojimu nekonkuruoti, yra taikomos įpareigojimui nekonkuruoti prekėmis su kitais prekių ženklais pateiktos taisyklės. Esant konkrečiai susijusioms investicijoms, apimančioms abi puses (sulaikymo problema), išimtinio tiekimo ir įsipareigojimo nekonkuruoti derinys, t. y. abipusis išimtinumas pramoninio tiekimo susitarimuose, yra paprastai pateisinamas, jeigu nėra pasiektas dominavimo lygis.

209) Pagaliau prekybos lygis ir produkto pobūdis taip pat yra svarbūs rinkos uždarymui. Rinkos uždarymas yra mažiau tikėtinas, jeigu prekiaujama tarpiniais arba vienarūšiais produktais. Pirmiausia gamintojas, kuriam buvo uždaryta rinka ir kuris naudoja kitus produktus (žaliavas), gali lanksčiau negu didmenininkas/mažmenininkas atsiliepti į galutinio vartotojo, kuriam prekių ženklas gali būti labai svarbus, paklausą. Antra, galimų tiekimo šaltinių netekimas mažiau įtakoja pirkėjus, kuriems rinka uždaryta, kai produktai yra vienarūšiai, negu tuo atveju, kai produktas yra nevienalytis, skirtingos rūšies ar kokybės.

210) Prekyboje vienarūšiu tarpiniu produktu antikonkurenciniams poveikiams gali būti taikoma išimtis, jeigu nepasiekiamas dominavimo rinkoje lygis. Išimtinis galutinių produktų su prekių ženklais arba skirtingų tarpinių produktų tiekimas esant įėjimo į rinką kliūtims gali turėti apčiuopiamą antikonkurencinį poveikį, jeigu konkuruojantys pirkėjai yra gana smulkūs, palyginti su pirkėju, kuris uždaro rinką, net jeigu šis nėra dominuojantis vartotojų rinkoje.

211) Jeigu nustatomas apčiuopiamas antikonkurencinis poveikis, išimtį taikyti pagal 81 straipsnio 3 dalį yra įmanoma tik jeigu įmonė nėra dominuojanti. Poveikio galima tikėtis iškilus sulaikymo problemai (116 dalies 4 ir 5 punktai), ir jis yra labiau tikėtinas, jeigu prekiaujama tarpiniais, o ne galutiniais produktais. Kitokio pobūdžio poveikis yra mažiau tikėtinas. Neatrodo, kad masto ekonomija paskirstymo srityje (116 dalies 6 punktas) galėtų pateisinti išimtinį tiekimą.

212) Esant sulaikymo problemai ir, negana to, esant masto ekonomijai paskirstymo srityje, kiekio nustatymas tiekėjui, toks kaip reikalavimas tiekti tam tikrą minimalų prekių kiekį, galėtų būti mažiau ribojanti alternatyva.

213) Išimtinio tiekimo pavyzdys

Tam tikros rūšies komponentų rinkoje (tarpinio produkto rinka) tiekėjas A susitaria su pirkėju B, pagal savo mokslinę, prekybinę ar gamybinę patirtį (know-how) ir investuodamas į naujas mašinas pagal pirkėjo B pateiktas specifikacijas sukurti naują komponento variantą. B turi padaryti ženklias investicijas, kad inkorporuotų naują komponentą. Susitarta, kad A tieks naują produktą tik pirkėjui B penkerius metus po to, kai produktas pateks į rinką pirmą kartą. B yra įpareigotas per tą patį penkerių metų laikotarpį pirkti naują produktą tik iš A. Tiek A, tiek B gali atitinkamai toliau pardavinėti ir pirkti kitur kitų variantų komponentus. Pirkėjo B rinkos dalis tiekėjų komponentų rinkoje ir vartotojų galutinių prekių rinkoje sudaro 40 % Komponento tiekėjo rinkos dalis sudaro 35 % Yra du kiti komponento tiekėjai, kurių rinkos dalis sudaro apie 20–25 %, ir daugybė smulkių tiekėjų.

Atsižvelgiant į svarbias investicijas tikėtina, kad susitarimas tenkins išimties suteikimo sąlygas, įvertinus veiksmingumą ir ribotą rinkos uždarymo poveikį. Kitiems pirkėjams rinka uždaroma tik ypatingo varianto produktui, kurį tiekia 35 % rinkos turintis tiekėjas, taip pat kiti komponentų tiekėjai, kurie gali sukurti panašius naujus produktus. Pirkėjo B poreikių dalies uždarymas kitiems tiekėjams yra apribotas daugiausia iki 40 % rinkos dalies.

214) Išimtinis tiekimas grindžiamas tiesioginiu arba netiesioginiu įpareigojimu, verčiančiu tiekėją parduoti tik vienam pirkėjui. Privalomo kiekio nustatymas tiekėjui grindžiamas paskatomis, dėl kurių susitarė tiekėjas su pirkėju ir kurios leidžia pirmajam skirti savo pardavimus iš esmės vienam pirkėjui. Privalomo kiekio nustatymas tiekėjui gali turėti panašų kaip išimtinis tiekimas poveikį, tačiau švelnesnį. Privalomo kiekio nustatymo pasekmių vertinimas turi priklausyti nuo rinkos uždarymo kitiems pirkėjams tiekėjų rinkoje masto.

2.7. Susiejimas

215) Susiejimas yra tada, kai tiekėjas sieja vieno produkto pardavimą su kito skirtingo produkto įsigijimu iš tiekėjo arba iš šio paskirto asmens. Pirmasis produktas yra laikomas susiejančiu, o antrasis – susietu produktu. Jeigu susiejimas nėra objektyviai pateisinamas dėl produktų pobūdžio arba komercinio panaudojimo, tokia praktika gali būti laikoma piktnaudžiavimu pagal 82 straipsnį [34]. 81 straipsnis gali būti taikomas horizontaliesiems susitarimams arba suderintiems veiksmams tarp tiekėjų, kurie padaro vieno produkto pardavimą priklausomą nuo kito skirtingo produkto įsigijimo. Susiejimas taip pat gali būti laikomas vertikaliuoju apribojimu, patenkančiu į 81 straipsnio taikymo sritį, jeigu jis perauga į įpareigojimą nekonkuruoti susieto produkto atžvilgiu (žr. 138–160 dalis). Šios gairės yra taikomos tik tokiai situacijai.

216) Kas yra laikoma atskiru produktu, pirmiausia nulemia pirkėjų paklausa. Du produktai yra atskiri produktai, jeigu, nesant susiejimo, pirkėjai juos įsigytų dviejose skirtingose rinkose. Pavyzdžiui, kadangi vartotojai nori pirkti batus su batraiščiais, batų gamintojams tapo ekonomiškai naudinga tiekti batus su batraiščiais. Todėl batų su batraiščiais pardavimas nėra laikomas susiejimu. Dažnai tokie deriniai yra pateisinami, kadangi dėl produkto pobūdžio yra techniškai sunku tiekti vieną produktą, netiekiant kito produkto.

217) Pagrindinis neigiamas susiejimo poveikis konkurencijai yra galimas susieto produkto rinkos uždarymas. Susiejimas reiškia, kad pirkėjui yra nustatomas susieto produkto atžvilgiu privalomas kiekis. Jeigu, be to, susieto produkto atžvilgiu yra sutarta taikyti įpareigojimą nekonkuruoti, sustiprėja galimas rinkos uždarymo poveikis susieto produkto rinkoje. Susiejimas gali taip pat sąlygoti didesnes nei konkurencinės kainas, ypač esant trims situacijoms. Pirma, kai susiejantis ir susietas produktai pirkėjo požiūriu yra iš dalies vienas kitą pakeičiantys. Antra, kai susiejimas leidžia diskriminaciją kainomis pasinaudojant tuo, kaip vartotojas panaudoja susiejantį produktą, pavyzdžiui, rašalo kapsulės susiejimas su fotokopijavimo mašinų pardavimu (matavimas). Trečia, kai esant ilgalaikėms sutartims arba originalių įrengimų, kurių tarnavimo laikas yra ilgas, aptarnavimo po pardavimo rinkoje vartotojams yra sunku įvertinti susiejimo pasekmes. Pagaliau susiejimas taip pat gali sąlygoti didesnes įėjimo į rinką kliūtis tiek susiejančio, tiek susieto produkto rinkoje.

218) Susiejimui yra suteikiama išimtis pagal Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 1 dalį kartu su 3 straipsniu, kai tiekėjo rinkos dalis tiek susieto produkto, tiek susiejančio produkto rinkose neviršija 30 % Susiejimas gali būti taikomas kartu su kitais nesunkiais apribojimais, tokiais kaip įpareigojimu nekonkuruoti, arba privalomo kiekio nustatymu susiejančio produkto atžvilgiu, arba išimtiniu pirkimu. Jeigu užimama rinkos dalis viršija nustatytą ribinį dydį, yra taikomos tokios susiejimo vertinimo atskirais atvejais gairės.

219) Tiekėjo rinkos padėtis susiejančio produkto rinkoje yra akivaizdžiai svarbiausia įvertinant galimą antikonkurencinį poveikį. Paprastai tokį susitarimo tipą verčia taikyti tiekėjas. Dėl tiekėjo padėties susiejančio produkto rinkoje pirkėjui gali būti sunku atsisakyti susiejimo įpareigojimo.

220) Tiekėjo rinkos galios įvertinimui svarbi yra jo konkurentų padėtis susiejančio produkto rinkoje. Tol, kol jo konkurentų yra pakankamai daug ir jie yra stiprūs, negalima tikėtis antikonkurencinio poveikio, kadangi pirkėjai turi pakankamai alternatyvų įsigyti susietą produktą be susiejančio produkto, nebent kiti tiekėjai taikytų panašų susiejimą. Be to, įėjimo į rinką kliūtys susiejančio produkto rinkoje yra svarbios įtvirtinant tiekėjo padėtį rinkoje. Jei susiejimas yra taikomas kartu su įpareigojimu nekonkuruoti susiejančio produkto atžvilgiu, tiekėjo padėtis gerokai sustiprėja.

221) Perkamoji galia yra svarbi, kadangi svarbūs pirkėjai nebus lengvai priversti sutikti su susiejimu, negaudami bent vienos rūšies galimo veiksmingumo. Todėl susiejimas, kuris nesiremia veiksmingumu, paprastai sukelia pavojų, jeigu pirkėjai neturi pakankamos perkamosios galios.

222) Kai nustatomas reikšmingas antikonkurencinis poveikis, galima išimtis pagal 81 straipsnio 3 dalį gali būti svarstoma, jeigu įmonė nėra dominuojanti. Susiejimo įpareigojimai gali padėti pasiekti veiksmingumą dėl bendros gamybos arba bendro paskirstymo. Kai tiekėjas negamina susieto produkto, veiksmingumas gali būti pasiektas dėl to, kad tiekėjas perka didelius susieto produkto kiekius. Tačiau tam, kad susiejimui būtų taikoma išimtis, būtina įrodyti, jog bent dalis išlaidų sumažėjimo yra perduodama vartotojui. Todėl paprastai išimtis netaikoma susiejimui, jeigu mažmenininkas gali reguliariai gauti reikalingas tokių pat arba tapačių produktų atsargas tokiomis pat ar geresnėmis sąlygomis, negu tomis, kurias siūlo susiejimą taikantis tiekėjas. Kito pobūdžio veiksmingumas gali būti, kai susiejimas padeda užtikrinti tam tikrą vienodumą ir kokybės standartizaciją (žr. 116 dalies 8 punktą). Tačiau reikia įrodyti, kad tokio teigiamo poveikio negalima pasiekti reikalaujant, kad pirkėjas panaudotų arba perparduotų produktus, kurie patenkina minimalius kokybės standartus, ir nereikalaujant, kad pirkėjas pirktų produktus iš tiekėjo arba iš šio paskirto asmens. Reikalavimai, susiję su minimaliais kokybės reikalavimais, paprastai nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Kai susiejančio produkto tiekėjas priskiria pirkėjui tiekėjus, iš kurių pirkėjas privalo pirkti susietą produktą, dėl to, kad, pavyzdžiui, yra neįmanoma suformuluoti minimalių kokybės standartų, 81 straipsnio 1 dalis taip pat gali būti netaikoma, ypač kai susiejančio produkto tiekėjas, paskirdamas susiejančiam produktui tiekėjus, negauna tiesioginės (finansinės) naudos.

223) Didesnių nei konkurencinės kainų taikymo poveikis savaime yra laikomas antikonkurenciniu. Rinkos uždarymo poveikis priklauso nuo to, kokią dalį procentais susieti produktai sudaro nuo bendro susietų produktų rinkoje pardavimo. Nagrinėjant klausimą, koks rinkos uždarymas gali būti laikomas reikšmingu pagal 81 straipsnio 1 dalį, galima taikyti įpareigojimui nekonkuruoti prekėmis su kitais prekių ženklais pateiktą analizę. Nėra tikėtina, kad rinkos daliai viršijant nustatytą 30 % ribinį dydį būtų taikoma išimtis, nebent yra aiškus veiksmingumas, kuris bent iš dalies yra perduodamas vartotojams. Išimties taikymas yra dar mažiau tikėtinas, kai susiejimas yra kartu su įpareigojimu nekonkuruoti tiek susieto, tiek susiejančio produkto atžvilgiu.

224) Tikėtina, kad bendroji išimtis bus atšaukta, jeigu susiejimas neduoda veiksmingumo arba kai veiksmingumas nėra perduodamas vartotojui (žr. 222 dalį). Išimties atšaukimas taip pat yra tikėtinas kumuliacinio poveikio atveju, kai dauguma tiekėjų taiko panašų susiejimą, neperduodami nors dalies galimo veiksmingumo vartotojams.

2.8. Rekomenduojamos ir maksimalios perpardavimo kainos

225) Perpardavimo kainų rekomendavimas perpardavėjui arba reikalavimas, kad perpardavėjas atsižvelgtų į maksimalias perpardavimo kainas, priklausomai nuo 46–56 dalyse pateikto komentaro dėl PKP, patenka į Bendrosios išimties reglamento taikymo sritį, jeigu tiekėjo rinkos dalis neviršija nustatyto 30 % ribinio dydžio. Tais atvejais, kai rinkos dalis viršija nustatytą ribinį dydį, ir tais atvejais, kai bendroji išimtis atšaukiama, būtina vadovautis toliau pateiktomis gairėmis.

226) Maksimalios ir rekomenduojamos kainos gali sukelti riziką konkurencijai pirmiausia dėl to, kad maksimali arba rekomenduojama kaina veiks kaip orientyras perpardavėjams, ir jie visi arba dauguma jų gali taikyti tokią kainą. Kitas pavojus konkurencijai yra tas, kad maksimali arba rekomenduojama kaina gali sudaryti palankesnes sąlygas slaptam susitarimui tarp tiekėjų.

227) Svarbiausias maksimalios arba rekomenduojamos kainos galimo antikonkurencinio poveikio vertinimo kriterijus yra tiekėjo rinkos dalis. Kuo stipresnė tiekėjo padėtis rinkoje, tuo didesnė rizika, kad maksimali ar rekomenduojama perpardavimo kaina leis pirkėjams taikyti daugiau ar mažiau vienodas kainas, kadangi jie panaudos ją kaip orientyrą. Jiems gali būti sunku nukrypti nuo, jų manymu, tokio svarbaus tiekėjo siūlomos perpardavimo kainos. Esant tokioms aplinkybėms, maksimalių arba rekomenduojamų perpardavimo kainų taikymas pažeidžia 81 straipsnio 1 dalį, jeigu dėl jo suvienodinamas kainų lygis.

228) Kitas svarbiausias galimo maksimalių ir rekomenduojamų kainų praktikos antikonkurencinio poveikio vertinimo kriterijus yra konkurentų padėtis rinkoje. Ypač siauroje oligopolijoje maksimalių ar rekomenduojamų kainų naudojimas ir skelbimas gali sudaryti palankesnes sąlygas slaptam susitarimui tarp tiekėjų, nes apsikeičiama informacija apie pageidaujamą kainų lygį ir sumažėja tikimybė, kad gali būti nustatytos mažesnės perpardavimo kainos. Maksimalių ar rekomenduojamų perpardavimo kainų taikymas, sukeliantis tokias pasekmes, taip pat gali pažeisti 81 straipsnio 1 dalį.

2.9. Kiti vertikalieji apribojimai

229) Čia buvo aprašyti tik pasirinktiniai vertikalieji apribojimai ir jų deriniai. Yra ir kitų apribojimų ir jų derinių, dėl kurių čia nebuvo pateikta tiesioginių gairių. Tačiau jie turi būti vertinami pagal tuos pačius principus ir vadovaujantis tomis pačiomis bendrosiomis taisyklėmis, taip pat atsižvelgiant į jų poveikį rinkai.

[1] OL L 336, 1999 12 29, p. 21.

[2] Žr., inter alia, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimus sujungtose bylose 56/64 ir 58/64 Grundig-Consten v Commission [1966] ECR 299; byloje 56/65 Technique Minière v Machinenbau Ulm [1966] ECR 235 ir Europos Bendrijų pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje T-77/92 Parker Pen v Commission [1994] ECR II 549.

[3] Žr. 1997 m. gruodžio 9 d. pranešimą dėl mažareikšmio poveikio susitarimų, OL C 372, 1997 12 9, p. 13

[4] Žr. Pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje T-7/93 Langnese-Iglo v Commission [1995] ECR II-1533, 98 pastraipa.

[5] Žr. Teisingumo Teismo sprendimą byloje 5/69 Volk v Vervaecke [1969] ECR 295; byloje 1/71 Cadillon v Höss [1971] ECR 351 ir byloje C-306/96 Javico v Yves Saint Laurent [1998] ECR I-1983, 16 ir 17 pastraipos.

[6] OL L 107, 1996 4 30, p. 4.

[7] OL 139, 1962 12 24, p. 2921/62.

[8] OL L 382, 1986 12 31, p. 17.

[9] OL L 145, 1995 6 29, p. 25.

[10] OL C 118, 2000 4 27, p. 4.

[11] Žr. Komisijos pranešimą dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisėje, OL C 372, 1997 12 9, p. 5, 20–24 dalys, Komisijos tryliktoji konkurencijos politikos ataskaita, 55 punktas, ir Komisijos sprendimas 90/410/EEB byloje Nr. IV/32009 – Elopak/Metal Box-Odin, OL L 209, 1990 8 8, p. 15.

[12] Žr. Pranešimą dėl subrangos, OL C 1, 1979 1 3, p. 2.

[13] OL L 31, 1996 2 9, p. 2.

[14] OL L 145, 1995 6 29, p. 25.

[15] OL L 53, 1985 2 22, p. 1.

[16] OL L 53, 1985 2 22, p. 5.

[17] OL L 306, 1997 11 11, p. 12.

[18] Žr., pvz., Komisijos sprendimą 91/562/EEB byloje Nr. IV/32737 – Eirpage, OL L 306, 1991 11 7, p. 22, ypač 6 punktą

[19] Netiesioginių priemonių, turinčių tokį pašalinimo poveikį, pavyzdys gali būti randamas Komisijos sprendime 92/428/EEB byloje Nr. IV/33542 – Givenchy kvepalai (OL L 236, 1992 8 19, p. 11).

[20] OL 13, 1962 2 21, p. 204/62.

[21] OL L 148, 1999 6 15, p. 5.

[22] Byla C-234/89 Delimitis v Henninger Brau [1991] ECR I-935, 52 pastraipa.

[23] Sprendimas Delimitis byloje.

[24] Teisingumo Teismo sprendimas byloje 14/68 Walt Wilhelm ir kiti v Bundeskartellamt [1969] ECR 1, 4 dalis, ir sprendimas dėl Delimitis.

[25] OL C 313, 1997 10 15, p. 3, 49–53 dalys.

[26] OL C 372, 1997 12 9, p. 5.

[27] Pavyzdžiui, Olandijos rinka naujoms sunkvežimių ir autobusų atsarginėms padangoms Michelin byloje (byla 322/81 Nederlandsche Banden-Industrie Michelin v Commission [1983] ECR 3461), įvairios mėsos rinkos Danijos skerdyklos atveju: Komisijos sprendimas 2000/42/EB byloje Nr. IV/M.1313 – Danish Crown/Vestjyske Slagterier, OL L 20, 2000 1 25, p. 1.

[28] Dėl pirkimo rinkų pavyzdžio žr. Komisijos sprendimą 1999/674/EB byloje Nr. IV/M.1221 – Rewe/Meinl, OL L 274, 1999 10 23, p. 1.

[29] Pvz., žr. Pelikan/Kyocera XXV konkurencijos politikos ataskaitoje, 87 punktas, ir Komisijos sprendimą 91/595EEB byloje Nr. IV/M.12 – Varta/Bosch, OL L 320, 1991 11 22, p. 26, Komisijos sprendimą byloje Nr. IV/M.1094 – Caterpillar/Perkins Engines, OL C 94, 1998 3 28, p. 23 ir Komisijos sprendimą byloje Nr. IV/M.768 – Lucas/Varity, OL C 266, 1996 9 13, p. 6. Taip pat žr. Eastman Kodak Co v Image Technical Services, Inc et al, JAV Aukščiausias Teismas, Nr. 90 1029. Taip pat žr. Komisijos pranešimo dėl rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisėje 56 dalį.

[30] Žr. Komisijos sprendimą 97/26/EB (Byla Nr. IV/M.619 – Gencor/Lonrho), (OL L 11, 1997 1 14, p. 30).

[31] Pvz., žr. Pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje T-88/92 Groupement d'achat Édouard Leclerc v Commission [1996] ECR II-1961.

[32] Žr. Teisingumo Teismo sprendimus byloje 31/80 L'Oréal v PVBA [1980] ECR 3775, 15 ir 16 pastraipos, byloje 26/76 Metro I [1977] ECR 1875, 20 ir 21 pastraipos, byloje 107/82 AEG [1983] ECR 3151, 35 pastraipa, ir Pirmosios instancijos teismo byloje T-19/91 Vichy v Commission [1992] ECR II-415, 65 pastraipa.

[33] Taip pat žr. pastraipas AEG [1983] ECR 3151, 35 pastraipa, ir Pirmosios instancijos teismo byloje T-19/91 Vichy v Commission [1992] ECR II-415, 65 pastraipa. Taip pat žr. 89–95 pastraipas, ypač 95 pastraipą.

[34] Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-333/94 P Tetrapak v Commission [1996] ECR I-5951, 37 pastraipa.

--------------------------------------------------