10.1.2009

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 7/1

---

TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 4/2009

2008 m. gruodžio 18 d.

dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 61 straipsnio c punktą ir 67 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę (1),

atsižvelgdama į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (2),

kadangi:

(1)

Bendrija nustatė sau tikslą puoselėti bei plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje būtų užtikrintas laisvas asmenų judėjimas. Tam, kad palaipsniui sukurtų tokią erdvę, Bendrija turi patvirtinti, be kita ko, priemones teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose, turinčiose tarpvalstybinę reikšmę, srityje, tiek, kiek tai būtina tinkamam vidaus rinkos veikimui.

(2)	Laikantis Sutarties 65 straipsnio b punkto, šiomis priemonėmis, inter alia, turi būti siekiama skatinti valstybėse narėse įstatymų kolizijai ir jurisdikcijai taikomų teisės normų suderinamumą.

(3)

Šioje srityje Bendrija, be kitų priemonių, jau yra priėmusi 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (3), 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos sprendimą 2001/470/EB, sukuriantį Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose (4), 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose (5), 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvą 2003/8/EB, numatančią teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tarptautiniuose ginčuose pagerinimą nustatant minimalias bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles (6), 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (7), 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 805/2004, sukuriantį neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (8) ir 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) (9).

(4)

1999 m. spalio 15–16 d. Tamperėje Europos Vadovų Taryba paprašė Tarybos ir Komisijos nustatyti specialias bendras procesines taisykles, kuriomis būtų supaprastintas ir paspartintas tarpvalstybinių ginčų, susijusių, inter alia, su ieškiniais dėl išlaikymo, sprendimas. Ji taip pat paragino panaikinti tarpines priemones, kurių reikia norint prašomojoje valstybėje narėje pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, ypač teismo sprendimą dėl ieškinio dėl išlaikymo.

(5)

2000 m. lapkričio 30 d. buvo priimta priemonių, kuriomis įgyvendinamas teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose abipusio pripažinimo principas (10), bendra Komisijos ir Tarybos programa. Toje programoje numatytas egzekvatūros procedūros panaikinimas ieškinių dėl išlaikymo atveju, siekiant padidinti priemonių, kuriomis išlaikymo kreditoriai gali apginti savo teises, veiksmingumą.

(6)	2004 m. lapkričio 4–5 d. Briuselyje įvykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo priimta nauja programa, vadinama „Hagos programa: laisvės, saugumo ir teisingumo stiprinimas Europos Sąjungoje“ (toliau – Hagos programa) (11).

(7)	2005 m. birželio 2–3 d. posėdyje Taryba priėmė Tarybos ir Komisijos veiksmų planą (12) dėl konkrečių Hagos programos įgyvendinimo veiksmų, kuriame minima būtinybė priimti pasiūlymus išlaikymo prievolių srityje.

(8)

Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijoje Bendrija ir jos valstybės narės dalyvavo derybose, po kurių 2007 m. lapkričio 23 d. buvo priimta Konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – 2007 m. Hagos konvencija) ir Protokolas dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (toliau – 2007 m. Hagos protokolas). Todėl šiame reglamente turėtų būti atsižvelgta į abu šiuos dokumentus.

(9)	Išlaikymo kreditorius turėtų galėti vienoje valstybėje narėje lengvai gauti sprendimą, kuris automatiškai būtų vykdytinas kitoje valstybėje narėje netaikant papildomų formalumų.

(10)	Norint pasiekti šį tikslą, tikslinga nustatyti Bendrijos priemonę išlaikymo prievolių srityje, į kurią būtų įtrauktos nuostatos dėl jurisdikcijos, įstatymų kolizijos, pripažinimo ir vykdytinumo, vykdymo, teisinės pagalbos ir centrinių institucijų bendradarbiavimo.

(11)

Šio reglamento taikymo sritis turėtų apimti visas išlaikymo prievoles, kylančias iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, kad visiems išlaikymo kreditoriams būtų užtikrintos vienodos sąlygos. Šiame reglamente terminas „išlaikymo prievolės“ turėtų būti aiškinamas autonomiškai.

(12)

Norint atsižvelgti į įvairius išlaikymo prievolių klausimų sprendimo valstybėse narėse būdus, šis reglamentas turėtų būti taikomas ir teismo sprendimams, ir administracinių institucijų priimamiems sprendimams, jei pastarosios institucijos garantuoja visų pirma savo nešališkumą ir visų šalių teisę būti išklausytoms. Todėl šios institucijos turėtų taikyti visas šiame reglamente išdėstytas normas.

(13)	Dėl pirmiau nurodytų priežasčių šiuo reglamentu taip pat turėtų būti užtikrintas teisminių susitarimų ir autentiškų dokumentų pripažinimas ir vykdymas, nedarant poveikio bet kurios tokio susitarimo ar dokumento šalies teisei ginčyti susitarimą ar dokumentą kilmės valstybės narės teismuose.

(14)

Šiame reglamente turėtų būti numatyta, kad kreipimosi dėl sprendimo dėl išlaikymo prievolių pripažinimo ir vykdymo tikslais terminas „kreditorius“ apima viešuosius subjektus, turinčius teisę veikti vietoj asmens, kuriam privaloma mokėti išlaikymo išmokas, arba reikalauti grąžinti vietoj išlaikymo kreditoriui sumokėtas išmokas. Jei viešasis subjektas veikia turėdamas tokius įgaliojimus, jis turėtų turėti teisę gauti tokias pat paslaugas ir tokią pat teisinę pagalbą kaip ir kreditorius.

(15)

Siekiant užtikrinti išlaikymo kreditorių interesų gynimą ir skatinti tinkamą teisingumo vykdymą Europos Sąjungoje, turėtų būti pritaikytos jurisdikcijos normos, nustatytos Reglamentu (EB) Nr. 44/2001. Ta aplinkybė, kad atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje, nebeturėtų būti priežastis netaikyti Bendrijos normų dėl jurisdikcijos ir nebeturėtų būti nuostatų nukreipiančių į nacionalinę teisę. Todėl šiame reglamente turėtų būti nustatyti atvejai, kuriais valstybės narės teismas gali pasinaudoti papildoma jurisdikcija.

(16)

Siekiant visų pirma ištaisyti dėl teisingumo neužtikrinimo susidariusią padėtį, į šį reglamentą turėtų būti įtraukta nuostata dėl forum necessitatis, leidžianti valstybės narės teismui išimtinėmis aplinkybėmis nagrinėti bylą, glaudžiai susijusią su trečiąja valstybe. Gali būti laikoma, kad tokios išimtinės aplinkybės yra tuomet, kai paaiškėja, kad atitinkamoje trečiojoje valstybėje teismo procesas neįmanomas, pavyzdžiui, dėl pilietinio karo, arba kai pagrįstai negalima tikėtis, kad pareiškėjas pradės teismo procesą ar jame dalyvaus toje valstybėje. Tačiau vykdyti jurisdikciją remiantis forum necessitatis galima būtų tik tuo atveju, kai ginčas yra pakankamai susijęs su teismo, į kurį kreiptasi, valstybe nare, pavyzdžiui, vienos iš šalių pilietybės pagrindu.

(17)

Papildoma nuostata dėl jurisdikcijos turėtų būti nustatyta, kad išskyrus ypatingas sąlygas, bylos nagrinėjimą dėl galiojančio teismo sprendimo dėl išlaikymo pakeitimo arba dėl naujo teismo sprendimo priėmimo skolininkas gali pradėti tik valstybėje, kurioje buvo kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta sprendimo priėmimo metu ir kurioje tebėra jo įprastinė gyvenamoji vieta. Siekiant užtikrinti tinkamą 2007 m. Hagos konvencijos ir šio reglamento suderinamumą, ši taisyklė taip pat turėtų būti taikoma minėtos Konvencijos Šalimi esančioje trečioje valstybėje priimtiems teismo sprendimams tiek, kiek tos valstybės ir Bendrijos santykiuose yra įsigaliojusi ši Konvencija, ir kiek Konvencija toje valstybėje ir Bendrijoje taikoma toms pačioms išlaikymo prievolėms.

(18)

Šiame reglamente turėtų būti nustatyta, kad Airijos, kaip ir Jungtinės Karalystės, atveju sąvoka „pilietybė“ pakeičiama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“, kad šis reglamentas būtų taikomas pastarojoje valstybėje narėje pagal Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 4 straipsnį.

(19)

Siekiant didinti teisinį tikrumą, numatomumą ir šalių autonomiją, šis reglamentas turėtų suteikti šalims galimybę abipusiu sutarimu pasirinkti kompetentingą teismą remiantis konkrečiais susiejimo veiksniais. Siekiant apsaugoti silpnesniąją šalį, toks teismo pasirinkimas neturėtų būti leidžiamas jaunesnio nei 18 metų vaiko išlaikymo prievolės atveju.

(20)

Šiame reglamente turėtų būti nustatyta, kad valstybėms narėms, kurioms 2007 m. Hagos protokolas privalomas, bus taikomos tame protokole nustatytos išlaikymo prievolių atveju taikomos įstatymų kolizijos normos. Šiuo tikslu turėtų būti įtrauka nuostata su nuoroda į minėtą protokolą. Bendrija sudarys susitarimą dėl 2007 m. Hagos protokolo tinkamu laiku, kad būtų galima taikyti šį reglamentą. Siekiant atsižvelgti į galimybę, kad 2007 m. Hagos protokolas bus taikomas ne visoms valstybėms narėms, teismo sprendimų pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo tikslais reikia šiame reglamente valstybes nares, kurioms 2007 m. Hagos protokolas privalomas, atskirti nuo tų, kurioms jis nėra privalomas.

(21)

Šiame reglamente reikia aiškiai nurodyti, kad pagal šias įstatymų kolizijos normas nustatoma tik išlaikymo prievolėms taikytina teisė ir nenustatoma šeimos santykių, kuriais grindžiamos išlaikymo prievolės, nustatymui taikytina teisė. Šeimos santykių nustatymui toliau taikoma valstybių narių nacionalinė teisė, įskaitant jų normas tarptautinės privatinės teisės srityje.

(22)

Siekiant užtikrinti greitą ir veiksmingą išlaikymo išmokų išieškojimą ir užkirsti kelią ieškiniams, kuriais siekiama vilkinti procesą, valstybėje narėje priimti teismo sprendimai dėl išlaikymo prievolių turėtų būti iš esmės preliminariai vykdytini. Todėl šiame reglamente turėtų būti nustatyta, kad kilmės teismas turėtų turėti galimybę paskelbti, kad teismo sprendimas yra preliminariai vykdytinas, net jei nacionalinė teisė nenumato vykdytinumo įstatymo nustatyta tvarka ir net jei teismo sprendimas buvo arba dar gali būti apskųstas pagal nacionalinę teisę.

(23)	Siekiant apriboti bylos nagrinėjimo pagal šį reglamentą išlaidas, būtų naudinga, ypač teismo proceso šalims, kuo daugiau naudotis šiuolaikinėmis ryšių technologijomis.

(24)

Garantijos, suteikiamos taikant įstatymų kolizijos normas, turėtų pateisinti valstybės narės, kuriai 2007 m. Hagos protokolas privalomas, priimtų teismo sprendimų dėl išlaikymo prievolių pripažinimą ir skelbimą vykdytinais visose kitose valstybėse narėse netaikant jokių procedūrų ir nekontroliuojant jų turinio vykdymo valstybėje narėje.

(25)

Priimto teismo sprendimo dėl išlaikymo prievolių pripažinimu valstybėje narėje siekiama tik užtikrinti, kad tame teismo sprendime nustatytos išlaikymo išmokos būtų išieškotos. Tai nereiškia, kad ta valstybė narė pripažįsta šeimos santykius, tėvystę ar motinystę, santuoką ar giminystę, kuriais grindžiama išlaikymo prievolė, dėl kurios buvo priimtas teismo sprendimas.

(26)

Valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas nėra privalomas, priimtų teismo sprendimų dėl išlaikymo prievolių atveju šiame reglamente turėtų būti numatyta nuostata dėl pripažinimo procedūros ir sprendimo paskelbimo vykdytinu. Minėta procedūra turėtų būti nustatyta atsižvelgiant į Reglamente (EB) Nr. 44/2001 nustatytą procedūrą ir atsisakymo pripažinti pagrindus. Siekiant paspartinti bylos nagrinėjimą ir sudaryti sąlygas kreditoriui kuo greičiau išieškoti jam priklausančią išmoką, teismo, į kurį kreiptasi, turėtų būti reikalaujama priimti sprendimą per nustatytą laikotarpį, išskyrus tuos atvejus, kai esama išimtinių aplinkybių.

(27)

Taip pat būtų tikslinga kuo labiau apriboti teismo sprendimo vykdymui taikytinus formalius reikalavimus, dėl kurių gali padidėti išlaikymo kreditoriaus padengiamos proceso išlaidos. Tuo tikslu šiame reglamente turėtų būti nustatyta, kad neturėtų būti reikalaujama, jog išlaikymo kreditorius vykdymo valstybėje narėje turėtų pašto adresą arba įgaliotąjį atstovą; tačiau tai neturėtų turėti jokios įtakos valstybių narių vidaus tvarkai dėl sprendimo vykdymo procedūrų.

(28)	Siekiant apriboti vykdymo proceso išlaidas, vertimo raštu neturėtų būti reikalaujama, išskyrus tuos atvejus, kai vykdymas užginčijamas, ir nedarant poveikio dokumentų įteikimui taikomoms taisyklėms.

(29)

Siekiant garantuoti nešališko bylos nagrinėjimo reikalavimų laikymąsi, šiame reglamente turėtų būti numatyta atsakovo, kuris nedalyvavo valstybės narės, kuriai 2007 m. Hagos protokolas yra privalomas, teismo procese, teisė teismo sprendimo vykdymo etape kreiptis dėl jam nepalankaus teismo sprendimo peržiūros. Tačiau atsakovas privalo kreiptis dėl šios peržiūros per nustatytą laikotarpį, kuris turėtų prasidėti ne vėliau kaip tą dieną, kai teismo sprendimo vykdymo procedūros metu jam buvo pirmą kartą uždrausta disponuoti visu savo turtu ar jo dalimi. Tokia teisė kreiptis dėl peržiūros turėtų būti išimtinė teisių gynimo priemonė, suteikiama skolingam atsakovui, ir neturinti įtakos kilmės valstybės narės teisėje nustatytoms kitoms išimtinėms teisių gynimo priemonėms, su sąlyga, kad minėtos teisių gynimo priemonės nėra nesuderinamos su teise į peržiūrą pagal šį reglamentą.

(30)

Siekiant paspartinti teismo sprendimo, priimto valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas yra privalomas, vykdymą kitoje valstybėje narėje, būtina apriboti atsisakymo vykdyti sprendimą arba vykdymo sustabdymo pagrindus, kuriais skolininkas galėtų remtis dėl išlaikymo išmokos tarpvalstybinio pobūdžio. Šis apribojimas neturėtų turėti įtakos nacionalinėje teisėje nustatytiems atsisakymo vykdyti teismo sprendimą ar vykdymo sustabdymo pagrindams, kurie nėra nesuderinami su nustatytaisiais šiame reglamente, pavyzdžiui, skolininko skolos likvidavimas sprendimo vykdymo etape arba tam tikras neareštuotinas turtas.

(31)

Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas tarpvalstybiniam išlaikymo išmokų išieškojimui, reikėtų numatyti valstybių narių paskirtų centrinių institucinių bendradarbiavimo sistemą. Šios institucijos turėtų padėti išlaikymo kreditoriams ir skolininkams pareikšti savo teises kitoje valstybėje narėje pateikdamos prašymus dėl jau priimtų teismo sprendimų pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo, tokių sprendimų keitimo arba sprendimo priėmimo. Jos taip pat turėtų keistis informacija, kad nustatytų skolininkų bei kreditorių buvimo vietą ir, jei būtina, nustatytų jų pajamas bei turtą. Be to, jos turėtų tarpusavyje bendradarbiauti keisdamosi bendro pobūdžio informacija ir skatindamos savo valstybių narių kompetentingų institucijų bendradarbiavimą.

(32)

Pagal šį reglamentą paskirta centrinė institucija turėtų padengti savo išlaidas, išskyrus konkrečiai nustatytus atvejus, ir turėtų teikti pagalbą visiems jų valstybėje narėje gyvenantiems pareiškėjams. Asmens teisės kreiptis pagalbos į centrinę instituciją nustatymo kriterijus turėtų būti ne toks griežtas kaip kitur šiame reglamente vartojamas susiejimo veiksnys „įprastinė gyvenamoji vieta“. Tačiau paprastas buvimas neturėtų būti priskiriamas „gyvenamosios vietos“ kriterijui.

(33)

Norint užtikrinti išlaikymo kreditoriams bei skolininkams visapusišką pagalbą ir sudaryti kuo palankesnes sąlygas tarpvalstybiniam išlaikymo išmokų išieškojimui, centrinėms institucijoms turėtų būti sudarytos galimybės gauti tam tikrus asmens duomenis. Todėl šiuo reglamentu turėtų būti nustatyta prievolė valstybėms narėms užtikrinti, kad jų centrinėms institucijoms būtų sudaryta galimybė gauti tokius duomenis per viešąsias institucijas ar administracijas, kurios vykdydamos įprastą veiklą turi atitinkamą informaciją. Tačiau kiekvienai valstybei turėtų būti leidžiama nustatyti tokios informacijos gavimo tvarką. Atitinkamai valstybė narė turėtų galėti paskirti viešąsias institucijas ar administracijas, iš kurių bus reikalaujama pagal šį reglamentą teikti informaciją centrinei institucijai, įskaitant, reikiamais atvejais, viešąsias institucijas ar administracijas, jau paskirtas taikant kitas prieigos prie informacijos sistemas. Kai valstybė narė paskiria viešąsias institucijas ar administracijas, ji turėtų užtikrinti, kad jos centrinė institucija turėtų galimybę gauti būtiną informaciją, kurią turi šios institucijos, kaip numatyta šiame reglamente. Be to, valstybė narė turėtų galėti leisti centrinei institucijai gauti būtiną informaciją iš bet kurio kito juridinio asmens, kuris ją turi ir prižiūri jos tvarkymą.

(34)

Prieigos prie asmens duomenų, jų naudojimo ir perdavimo srityje turėtų būti laikomasi reikalavimų, numatytų 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (13), kuriuos, valstybė narė perkėlė į nacionalinę teisę.

(35)

Šio reglamento taikymo tikslais, būtina apibrėžti konkrečias galimybes gauti asmens duomenis ir tokių duomenų naudojimo bei perdavimo sąlygas. Šiuo atveju buvo atsižvelgta į Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno nuomonę (14). Duomenų subjektas turėtų būti informuojamas pagal nacionalinę teisę. Tačiau siekiant užkirsti skolininkui galimybę perleisti turtą, taip sukeliant grėsmę, kad išlaikymo išmokos nebus išieškotos, turėtų būti leidžiama atidėti informavimą.

(36)

Atsižvelgiant į proceso išlaidas, tikslinga numatyti labai palankią teisinės pagalbos sistemą, t. y. numatyti visišką išlaidų, susijusių su centrinių institucijų iškeltų bylų dėl jaunesnių nei 21 metų asmenų išlaikymo prievolių nagrinėjimu, kompensavimą. Todėl teisinės pagalbos taisyklės, kurios šiuo metu Europos Sąjungoje galioja pagal Direktyvą 2003/8/EB, turėtų būti papildytos konkrečiomis taisyklėmis, tokiu būdu nustatant išlaikymo prievolėms skirtą specialią teisinės pagalbos sistemą. Šiuo atveju prašomosios valstybės narės kompetentinga institucija išimtiniais atvejais turėtų galėti išieškoti proceso išlaidas iš nemokamą teisinę pagalbą gavusio ir bylą pralaimėjusio pareiškėjo, jei tai galima padaryti atsižvelgiant į to asmens finansinę padėtį. Tai būtų taikoma ypač tuo atveju, kai pasiturintis asmuo pasielgia nesąžiningai.

(37)

Be to, kitų išlaikymo prievolių, kurios nenurodytos pirmesnėje konstatuojamojoje dalyje, atveju sprendimo vykdymo kitoje valstybėje narėje metu visoms šalims turi būti užtikrintos vienodos teisinės pagalbos sąlygos. Atitinkamai pagal šio reglamento nuostatas dėl teisinės pagalbos tęstinumo taip pat turėtų būti laikoma, kad tokia pagalba taip pat teikiama šaliai, kuri teismo procese dėl teismo sprendimo priėmimo arba dalinio pakeitimo kilmės valstybėje narėje negavo teisinės pagalbos, bet vėliau pasinaudojo tokia pagalba toje valstybėje, kai buvo pateiktas prašymas vykdyti teismo sprendimą. Taip pat ir šalis, kuriai X priede išvardytose administracinėse institucijose teismo procesas buvo nemokamas, vykdymo valstybėje narėje turėtų naudotis palankiausiomis teisinės pagalbos ar išsamiausiomis atleidimo nuo proceso išlaidų apmokėjimo sąlygomis, jei ji įrodo, kad tokią teisę būtų turėjusi kilmės valstybėje narėje.

(38)	Siekiant kuo labiau sumažinti patvirtinančių dokumentų vertimo raštu išlaidas, teismas, į kurį kreiptasi, turėtų reikalauti tokių dokumentų vertimo raštu tik būtinais atvejais, nedarydamas poveikio teisėms į gynybą ir taisyklėms, taikytinoms dokumentų įteikimui.

(39)

Siekiant palengvinti šio reglamento taikymą, valstybės narės turėtų būti įpareigotos pateikti Komisijai savo centrinių institucijų pavadinimus bei kontaktinius duomenis ir kitą informaciją. Minėta informacija specialistams ir visuomenei turėtų būti prieinama ją paskelbiant Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba suteikiant elektroninę prieigą prie Sprendimu Nr. 2001/470/EB sukurto Europos teisminio tinklo civilinėse ir komercinėse bylose. Be to, formų, nustatytų šiuo reglamentu, naudojimas turėtų palengvinti ir paspartinti centrinių institucijų bendravimą ir suteikti galimybę pateikti prašymus elektroniniu būdu.

(40)

Turėtų būti nurodytas šio reglamento ir dvišalių arba daugiašalių konvencijų bei susitarimų dėl išlaikymo prievolių, kurių Šalys yra valstybės narės, tarpusavio ryšys. Todėl turėtų būti nustatyta, kad valstybės narės, kurios yra 1962 m. kovo 23 d. Švedijos, Danijos, Suomijos, Islandijos ir Norvegijos konvencijos dėl išlaikymo išmokų išieškojimo Šalys, gali toliau taikyti tą konvenciją, nes joje nustatytos palankesnės teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo taisyklės nei šiame reglamente. Procedūros ir sąlygos, kurių laikantis valstybėms narėms ateityje būtų leidžiama savo vardu derėtis ir sudaryti su trečiosiomis šalimis tokius dvišalius susitarimus dėl išlaikymo prievolių, turėtų būti nustatytos diskusijose dėl Komisijos pasiūlymo šiuo klausimu.

(41)	Apskaičiuojant šiame reglamente numatytus laikotarpius ir terminus, turėtų būti taikomas 1971 m. birželio 3 d. Tarybos reglamentas (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71, nustatantis terminams, datoms ir laikotarpiams taikytinas taisykles (15).

(42)	Šiam reglamentui įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti priimtos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (16).

(43)

Visų pirma, Komisijai turėtų būti suteikta teisė priimti šiame reglamente numatytų formų pakeitimus taikant Sprendimo 1999/468/EB 3 straipsnyje numatytą patariamąją procedūrą. Kita vertus, sudarant administracinių institucijų, kurioms taikomas šis reglamentas, sąrašą, ir institucijų, kurios kompetentingos patvirtinti, kad asmuo turi teisę gauti teisinę pagalbą, sąrašą, Komisijai turėtų būti suteikta teisė veikti taikant to sprendimo 4 straipsnyje numatytą valdymo procedūrą.

(44)

Šiuo reglamentu turėtų būti iš dalies pakeistas Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 pakeičiant to reglamento nuostatas, taikytinas išlaikymo prievolėms. Atsižvelgdamos į šio reglamento pereinamojo laikotarpio nuostatas, valstybės narės nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos išlaikymo prievolių srityje turėtų taikyti ne Reglamento (EB) Nr. 44/2001 nuostatas, o šio reglamento nuostatas dėl jurisdikcijos, teismo sprendimų pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo bei teisinės pagalbos.

(45)

Kadangi šio reglamento tikslų, t. y. nustatyti įvairias priemones, užtikrinančias veiksmingą išlaikymo išmokų tarpvalstybiniais atvejais išieškojimą ir tokiu būdu sudaryti palankesnes sąlygas laisvam asmenų judėjimui Europos Sąjungoje, valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl šio reglamento masto ir poveikio gali juos pasiekti geriau, Bendrija gali patvirtinti priemones laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu nenumatoma nieko, kas nėra būtina šiems tikslams pasiekti.

(46)	Pagal Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 3 straipsnį Airija pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant šį reglamentą.

(47)

Pagal Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 1 ir 2 straipsnius Jungtinė Karalystė nedalyvauja priimant šį reglamentą, ir jis nėra jai privalomas ar taikomas. Tačiau tai neapriboja Jungtinės Karalystės galimybės pranešti apie savo ketinimą pripažinti šį reglamentą po jo priėmimo pagal minėto protokolo 4 straipsnį.

(48)

Pagal Protokolo dėl Danijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą, ir jis nėra jai privalomas ar taikomas; tai neapriboja Danijos galimybės taikyti padarytus Reglamento (EB) Nr. 44/2001 pakeitimus pagal 2005 m. spalio 19 d. Europos bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimo dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 3 straipsnį (17),

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

I SKYRIUS

TAIKYMO SRITIS IR SĄVOKOS

1 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Šis reglamentas taikomas išlaikymo prievolėms, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės.

2.   Šiame reglamente „valstybė narė“ – visos valstybės narės, kurioms taikomas šis reglamentas.

2 straipsnis

Sąvokos

1.   Šio reglamento tikslais:

1.

teismo sprendimas – valstybės narės teismo priimtas sprendimas dėl išlaikymo prievolių, neatsižvelgiant į tai, kaip tas sprendimas įvardijamas, įskaitant teismo nutartį, įsakymą, sprendimą ar vykdomąjį raštą, taip pat teismo pareigūno sprendimas dėl proceso išlaidų sumos nustatymo. VII ir VIII skyrių tikslas „teismo sprendimas“ taip pat reiškia trečiojoje valstybėje priimtą sprendimą dėl išlaikymo prievolių;

2.	teisminis susitarimas – teismo patvirtintas arba teismo proceso metu sudarytas susitarimas dėl išlaikymo prievolių;

3.

autentiškas dokumentas – a) dokumentas dėl išlaikymo prievolių, kuris kilmės valstybėje narėje buvo formaliai parengtas arba įregistruotas kaip autentiškas dokumentas ir kurio autentiškumas: i) grindžiamas parašu ir dokumento turiniu; ir ii) buvo nustatytas valdžios institucijos arba kitos tuo tikslu įgaliotos institucijos; arba b) susitarimas dėl išlaikymo prievolių, sudarytas su kilmės valstybės narės administracinėmis institucijomis arba jų patvirtintas;

4.	kilmės valstybė narė – valstybė narė, kurioje atitinkamai buvo priimtas teismo sprendimas, patvirtintas ar sudarytas teisminis susitarimas ar parengtas autentiškas dokumentas;

5.	vykdymo valstybė narė – valstybė narė, kurioje prašoma vykdyti teismo sprendimą, teisminį susitarimą ar autentišką dokumentą;

6.	prašančioji valstybė narė – valstybė narė, kurios centrinė institucija perduoda prašymą pagal VII skyrių;

7.	prašomoji valstybė narė – valstybė narė, kurios centrinė institucija gauna prašymą pagal VII skyrių;

8.

2007 m. Hagos konvencijos Susitariančioji Valstybė – 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – 2007 m. Hagos konvencija) Susitariančioji Valstybė, tiek, kiek minėta Konvencija taikoma Bendrijos ir tos valstybės santykiuose;

9.	kilmės teismas – teismas, priėmęs vykdytiną teismo sprendimą;

10.	kreditorius – fizinis asmuo, kuriam privaloma mokėti išlaikymo išmokas arba kuris reikalauja, kad jos būtų jam mokamos;

11.	skolininkas – fizinis asmuo, kuris privalo mokėti išlaikymo išmokas arba iš kurio reikalaujama, kad jis mokėtų išlaikymo išmokas.

2.   Šio reglamento tikslais, terminas „teismas“ apima ir valstybių narių administracines institucijas, turinčias kompetenciją išlaikymo prievolių srityje, jeigu tokios institucijos suteikia nešališkumo ir šalių teisės būti išklausytoms garantijas, ir jeigu jų sprendimai pagal valstybės narės, kurioje jos yra įsteigtos, teisę:

i)	gali būti apskųstas teisminei institucijai arba jos peržiūrėtas; ir

ii)	turi tokią pačią galią ir poveikį kaip ir teisminės institucijos sprendimas tuo pačiu klausimu.

Šių administracinių institucijų sąrašas pateikiamas X priede. Tas priedas parengiamas ir keičiamas taikant 73 straipsnio 2 dalyje nurodytą valdymo procedūrą valstybės narės, kurioje yra įsteigta atitinkama administracinė institucija, prašymu.

3.   3, 4 ir 6 straipsnių tikslais, sąvoka „pilietybė“ pakeičiama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ tose valstybėse narėse, kuriose ši sąvoka vartojama kaip susiejimo veiksnys šeimos teisės klausimais.

6 straipsnio tikslais laikoma, kad šalių, kurių „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra tos pačios valstybės narės skirtinguose teritoriniuose vienetuose, bendra „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra toje valstybėje narėje.

II SKYRIUS

JURISDIKCIJA

3 straipsnis

Bendrosios nuostatos

Jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi:

a)	tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba

b)	tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba

c)	teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba

d)	teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis (susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.

4 straipsnis

Teismo pasirinkimas

1.   Šalys gali susitarti, kad toliau nurodytas (-i) valstybės narės teismas (-ai) turi jurisdikciją nagrinėti bet kuriuos jų ginčus, kurie kilo ar gali kilti dėl išlaikymo prievolių:

a)	valstybės narės, kurioje yra vienos iš šalių įprastinė gyvenamoji vieta, teismas ar teismai;

b)	vienos iš šalių pilietybės valstybės narės teismas ar teismai;

c)

sutuoktinių ar buvusių sutuoktinių ginčų dėl išlaikymo prievolių atveju: i) teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti su santuoka susijusius tų šalių ginčus; arba ii) valstybės narės, kuri ne trumpiau kaip vienerius metus buvo sutuoktinių paskutinės bendros įprastinės gyvenamosios vietos valstybė, teismas ar teismai. a, b ar c punktuose nurodytos sąlygos turi būti įvykdytos susitarimo dėl teismo pasirinkimo sudarymo metu arba kreipimosi į teismą metu. Jei šalys nesusitaria kitaip, susitarimu suteikta jurisdikcija yra išimtinė.

2.   Susitarimas dėl teismo pasirinkimo turi būti sudaromas raštu. Visi elektroninėmis priemonėmis perduoti pranešimai, kuriais galima aiškiai nustatyti susitarimo buvimą laikomi lygiaverčiais rašytiniam susitarimui.

3.   Šis straipsnis netaikomas ginčams dėl jaunesnių nei 18 metų vaikų išlaikymo prievolių.

4.   Jeigu šalys susitarė suteikti išimtinę jurisdikciją teismui ar teismams valstybės, kuri yra 2007 m. spalio 30 d. Lugane pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (18) (toliau – Lugano konvencija) šalis, ir jeigu ta valstybė nėra valstybė narė, tai ta Konvencija taikoma, išskyrus 3 dalyje nurodytų ginčų atvejus.

5 straipsnis

Jurisdikcija pagal atsakovo dalyvavimo teismo procese vietą

Be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės teismas, kurio procese dalyvauja atsakovas. Ši taisyklė netaikoma, jei procese dalyvaujama siekiant užginčyti jurisdikciją.

6 straipsnis

Papildoma jurisdikcija

Jei pagal 3, 4 ir 5 straipsnius jurisdikcijos neturi joks valstybės narės teismas ir pagal Lugano konvenciją jurisdikcijos neturi joks valstybės, kuri yra tos Konvencijos šalis ir nėra valstybė narė, teismas, tai jurisdikciją turi valstybės narės, kurios piliečiai yra abi šalys, teismai.

7 straipsnis

Forum necessitatis

Jei pagal 3, 4, 5 ir 6 straipsnius jurisdikcijos neturi joks valstybės narės teismas, tai valstybės narės teismai išimtinėmis aplinkybėmis gali nagrinėti bylą, jei bylos nagrinėjimas pagrįstai negali būti pradėtas ar vykti arba būtų neįmanomas trečiojoje valstybėje, su kuria ginčas yra glaudžiai susijęs.

Ginčas privalo būti pakankamai susijęs su valstybe nare, į kurios teismą kreiptasi.

8 straipsnis

Su bylomis susiję apribojimai

1.   Jei teismo sprendimas priimtas valstybėje narėje arba 2007 m. Hagos konvencijos Susitariančiojoje Valstybėje, kurioje kreditorius turi įprastinę gyvenamąją vietą, tai skolininkas negali pradėti proceso kitos valstybės narės teisme dėl teismo sprendimo keitimo arba naujo teismo sprendimo priėmimo, kol kreditorius ir toliau nuolat gyvena valstybėje, kurioje priimtas tas sprendimas.

2.   1 dalis netaikoma:

a)	jei šalys pagal 4 straipsnį susitarė, kad tos kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją;

b)	jei kreditorius sutinka, kad tos kitos valstybės narės teismai turėtų jurisdikciją pagal 5 straipsnį;

c)	jei kilmės valstybės, kuri yra 2007 m. Hagos konvencijos Susitariančioji Valstybė, kompetentinga institucija negali arba atsisako naudotis jurisdikcija, kad pakeistų teismo sprendimą ar priimtų naują teismo sprendimą; arba

d)	jeigu kilmės valstybėje, kuri yra 2007 m. Hagos konvencijos Susitariančioji Valstybė, priimtas teismo sprendimas negali būti pripažintas arba paskelbtas vykdytinu valstybėje narėje, kurioje ketinama pradėti procesą dėl teismo sprendimo keitimo arba naujo teismo sprendimo priėmimo.

9 straipsnis

Kreipimasis į teismą

Šio skyriaus tikslais laikoma, kad į teismą kreiptasi:

a)	kai teismui įteikiamas procesą pradedantis ar lygiavertis dokumentas, jeigu ieškovas vėliau ėmėsi jam privalomų priemonių, kad tas dokumentas būtų įteiktas atsakovui; arba

b)	jeigu pirmiausia dokumentas turi būti įteiktas ne teismui –, kai jį gauna už dokumento įteikimą atsakinga institucija, jeigu ieškovas vėliau ėmėsi jam privalomų priemonių, kad tas dokumentas būtų pateiktas teismui.

10 straipsnis

Jurisdikcijos tikrinimas

Jeigu į valstybės narės teismą kreipiamasi dėl bylos, kurios nagrinėti pagal šį reglamentą teismas neturi jurisdikcijos, tai tas teismas turi savo iniciatyva pareikšti, kad jis neturi jurisdikcijos.

11 straipsnis

Priimtinumo tikrinimas

1.   Jeigu atsakovas, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, nei ta valstybė narė, kurioje buvo pateiktas ieškinys, nedalyvauja teismo procese, tai jurisdikciją turintis teismas sustabdo procesą, kol nustatoma, ar atsakovas procesą pradedantį dokumentą ar lygiavertį dokumentą gavo pakankamai iš anksto, kad galėtų pasiruošti gynybai, arba kad šiuo tikslu buvo imtasi visų būtinų priemonių.

2.   Vietoj šio straipsnio 1 dalies nuostatų taikomas Reglamento (EB) Nr. 1393/2007 19 straipsnis, jeigu procesą pradedantį dokumentą ar lygiavertį dokumentą reikėjo perduoti iš vienos valstybės narės į kitą pagal tą reglamentą.

3.   Jei Reglamento (EB) Nr. 1393/2007 nuostatos netaikomos, taikomas 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje 15 straipsnis, jeigu procesą pradedantį dokumentą ar lygiavertį dokumentą reikėjo perduoti į užsienį pagal šią konvenciją.

12 straipsnis

Lis pendens

1.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose procesai pradedami tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva turi sustabdyti bylos nugarinėjimą, kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija.

2.   Jeigu nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, bet kuris teismas, kitais nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai.

13 straipsnis

Susiję ieškiniai

1.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose yra nagrinėjami susiję ieškiniai, tai bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, gali sustabdyti savo procesą.

2.   Jeigu šie ieškiniai nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, vienos iš šalių prašymu taip pat gali atsisakyti jurisdikcijos, jeigu teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, turi jurisdikciją dėl tų ieškinių ir jeigu jo teisė leidžia juos sujungti.

3.   Šio straipsnio tikslais, ieškiniai laikytini susijusiais, kai jie yra taip glaudžiai susiję, kad juos tikslinga nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirų procesų.

14 straipsnis

Laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones

Valstybės narės teismams gali būti paduotas prašymas dėl tokių laikinųjų, įskaitant ir apsaugos, priemonių, kurios yra galimos pagal tos valstybės teisę, taikymo, net jeigu pagal šį Reglamentą kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

III SKYRIUS

TAIKYTINA TEISĖ

15 straipsnis

Taikytinos teisės nustatymas

Išlaikymo prievolėms taikytina teisė nustatoma pagal 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolą dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (toliau – 2007 m. Hagos protokolas) valstybėse narėse, kurioms šis teisės aktas privalomas.

IV SKYRIUS

TEISMO SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS, VYKDYTINUMAS IR VYKDYMAS

16 straipsnis

Šio skyriaus taikymo sritis

1.   Šis skyrius reglamentuoja teismo sprendimų, kuriems taikomas šis reglamentas, pripažinimą, vykdytinumą ir vykdymą.

2.   1 skirsnis taikomas teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. Hagos protokolas.

3.   2 skirsnis taikomas teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas nėra privalomas.

4.   3 skirsnis taikomas visiems teismo sprendimams.

1 SKIRSNIS

Teismo sprendimai, priimti valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. Hagos protokolas

17 straipsnis

Pripažinimas ir vykdymas be exequatur

1.   Teismo sprendimas, priimtas valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. Hagos protokolas, turi būti pripažįstamas kitoje valstybėje narėje be jokios specialios procedūros ir nesuteikiant jokios galimybės ginčyti jo pripažinimą.

2.   Teismo sprendimas, priimtas valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. Hagos protokolas, ir kuris yra joje vykdytinas, yra vykdytinas kitoje valstybėje narėje, nereikalaujant jo paskelbti vykdytinu.

18 straipsnis

Apsaugos priemonės

Vykdytinas teismo sprendimas pats savaime suteikia teisę įstatymų numatyta tvarka taikyti bet kokias apsaugos priemones, kurios numatytos vykdymo valstybės narės teisėje.

19 straipsnis

Teisė kreiptis dėl peržiūros

1.   Kilmės valstybės teismo procese nedalyvavęs atsakovas turi teisę kreiptis į tos valstybės narės kompetentingą teismą dėl teismo sprendimo peržiūros, jeigu:

a)	procesą pradedantis arba lygiavertis dokumentas jam nebuvo įteiktas tinkamu laiku ir tokiu būdu, kad jis galėtų pasiruošti gynybai; arba

b)	jis negalėjo užginčyti ieškinio dėl išlaikymo dėl force majeure aplinkybių ar išimtinių aplinkybių, susidariusių ne dėl jo kaltės,

išskyrus atvejus, kai jis neužginčijo teismo sprendimo tada, kai buvo įmanoma tai padaryti.

2.   Terminas, per kurį galima kreiptis dėl peržiūros, skaičiuojamas nuo dienos, kai atsakovas faktiškai susipažino su teismo sprendimo turiniu ir kai jis galėjo imtis veiksmų, ir ne vėliau kaip nuo pirmos vykdymo priemonės, kuria jam uždrausta visiškai ar iš dalies disponuoti savo turtu, taikymo datos. Atsakovas turi veikti nedelsdamas, bet kuriuo atveju per ne ilgesnį nei 45 dienų terminą. Šis laikotarpis negali būti pratęstas dėl atstumo.

3.   Jei teismas atmeta 1 dalyje nurodytą prašymą dėl peržiūros remdamasis tuo, kad nėra taikytinas nė vienas iš 1 dalyje nustatytų peržiūros pagrindų, teismo sprendimas lieka galioti.

Jei teismas nusprendžia, kad peržiūra yra pagrįsta dėl vienos iš 1 dalyje nustatytų priežasčių, teismo sprendimas panaikinamas ir pripažįstamas negaliojančiu. Tačiau kreditorius nepraranda naudos dėl senaties ar ribojimo terminų nutrūkimo, ar teisės reikalauti pirminio bylos nagrinėjimo metu priteistų išmokų už praėjusį laikotarpį.

20 straipsnis

Vykdymui skirti dokumentai

1.   Kad teismo sprendimas būtų vykdomas kitoje valstybėje narėje, ieškovas kompetentingoms vykdymo institucijoms turi pateikti:

a)	sprendimo kopiją, kuri atitinka sąlygas, būtinas jos autentiškumui nustatyti;

b)	kilmės teismo išduotą teismo sprendimo išrašą, parengtą naudojant I priede pateiktą formą;

c)	reikiamais atvejais, dokumentą, kuriame nurodyta bet kokių įsiskolinimų suma ir tos sumos apskaičiavimo data;

d)

kai būtina, b punkte nurodytos formos turinio transliteraciją arba vertimą raštu į vykdymo valstybės narės valstybinę kalbą arba, jei ta valstybė narė turi kelias valstybines kalbas, į tos vietos, kurioje pateiktas prašymas, teismo procese vartojamą valstybinę kalbą arba vieną iš vartojamų valstybinių kalbų, laikantis tos valstybės narės teisės, arba į kitą kalbą, kurią vykdymo valstybė narė nurodė kaip priimtiną. Kiekviena valstybė narė gali nurodyti kitą nei jos valstybinė oficialiąją Europos Sąjungos institucijų kalbą ar kalbas, kuria (-iomis) užpildytą formą ji sutinka priimti.

2.   Vykdymo valstybės narės kompetentingos institucijos negali reikalauti, kad ieškovas pateiktų teismo sprendimo vertimą raštu. Tačiau vertimo raštu gali būti reikalaujama, jeigu teismo sprendimo vykdymas užginčijamas.

3.   Visi vertimai raštu pagal šį straipsnį turi būti atlikti asmens, turinčio teisę atlikti vertimus raštu vienoje iš valstybių narių.

21 straipsnis

Atsisakymas vykdyti ar vykdymo sustabdymas

1.   Atsisakymo vykdyti ar vykdymo sustabdymo pagrindai pagal vykdymo valstybės narės teisę galioja tiek, kiek jie nėra nesuderinami su 2 ir 3 dalių taikymu.

2.   Skolininko prašymu vykdymo valstybės narės kompetentinga institucija turi atsisakyti visiškai arba iš dalies vykdyti kilmės teismo sprendimą, jei teisė vykdyti kilmės teismo sprendimą pasibaigė dėl senaties ar ribojimo termino arba pagal kilmės valstybės narės teisę, arba pagal vykdymo valstybės narės teisę, atsižvelgiant į tai, kurioje numatytas ilgesnis senaties terminas.

Be to, skolininko prašymu vykdymo valstybės narės kompetentinga institucija gali atsisakyti visiškai arba iš dalies vykdyti kilmės teismo sprendimą, jei jis nesuderinamas su vykdymo valstybėje narėje priimtu teismo sprendimu arba kitoje valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje priimtu teismo sprendimu, kuris atitinka sąlygas, būtinas jam pripažinti vykdymo valstybėje narėje.

Teismo sprendimas, kuriuo dėl pasikeitusių aplinkybių iš dalies keičiamas ankstesnis teismo sprendimas dėl išlaikymo, nelaikomas nesuderinamu teismo sprendimu antros pastraipos prasme.

3.   Skolininko prašymu vykdymo valstybės narės kompetentinga institucija gali visiškai arba iš dalies sustabdyti kilmės teismo sprendimo vykdymą, jei kilmės valstybės narės kompetentingam teismui buvo pateiktas prašymas dėl kilmės teismo sprendimo peržiūros pagal 19 straipsnį.

Be to, skolininko prašymu vykdymo valstybės narės kompetentinga institucija turi sustabdyti kilmės teismo sprendimo vykdymą, jeigu jo vykdytinumas sustabdomas kilmės valstybėje narėje.

22 straipsnis

Poveikio šeimos santykių egzistavimui nebuvimas

Teismo sprendimo dėl išlaikymo pripažinimas ir vykdymas pagal šį reglamentą jokiu būdu nereiškia šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, kuriais grindžiama išlaikymo prievolė, dėl kurios buvo priimtas teismo sprendimas, pripažinimo.

2 SKIRSNIS

Teismo sprendimai, priimti valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas neprivalomas

23 straipsnis

Pripažinimas

1.   Teismo sprendimą, priimtą valstybėje narėje, kuriai neprivalomas 2007 m. Hagos protokolas, kitos valstybės narės pripažįsta nereikalaudamos taikyti jokios specialios procedūros.

2.   Bet kuri suinteresuota šalis, kuri iškelia teismo pripažinimo klausimą kaip pagrindinį ginčo klausimą, gali šiame skirsnyje numatyta tvarka kreiptis dėl to teismo sprendimo pripažinimo.

3.   Jeigu bylos nagrinėjimo valstybės narės teisme rezultatas priklauso nuo to, kaip bus išspręstas nepagrindinis klausimas dėl pripažinimo, tai tas teismas turi jurisdikciją tuo klausimu.

24 straipsnis

Atsisakymo pripažinti pagrindai

Teismo sprendimas nepripažįstamas:

a)	jei toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai. Atitikimo viešajai tvarkai tikrinimas, negali būti taikomas taisyklėms dėl jurisdikcijos;

b)	kai jis priimtas atsakovui nedalyvavus teismo procese, jei atsakovui bylos iškėlimo dokumentas arba lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas tinkamu laiku ir tokiu būdu, kad jis galėtų pasiruošti gynybai, išskyrus atvejus, kai jis neužginčijo teismo sprendimo tada, kai buvo įmanoma tai padaryti;

c)	jei jis nesuderinamas su valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti, priimtu teismo sprendimu dėl tų pačių šalių ginčo;

d)

jei jis yra nesuderinamas su ankstesniu teismo sprendimu, priimtu kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, dėl tuo pačiu ieškinio pagrindu tų pačių šalių iškeltos bylos, jeigu ankstesnis teismo sprendimas atitinka būtinas pripažinimo sąlygas valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti.

Teismo sprendimas, kuriuo dėl pasikeitusių aplinkybių keičiamas ankstesnis teismo sprendimas dėl išlaikymo, nelaikomas nesuderinamu teismo sprendimu c ar d punktų prasme.

25 straipsnis

Pripažinimo proceso sustabdymas

Valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas neprivalomas, priimtą teismo sprendimą, teismas sustabdo procesą, jeigu kilmės valstybėje narėje teismo sprendimo vykdytinumas sustabdytas dėl skundo.

26 straipsnis

Vykdytinumas

Valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas neprivalomas, priimtas teismo sprendimas, vykdytinas toje valstybėje, yra vykdytinas ir kitoje valstybėje narėje, jei bet kurios suinteresuotos šalies prašymu jis buvo paskelbtas vykdytinu joje.

27 straipsnis

Vietos teismų jurisdikcija

1.   Prašymas paskelbti teismo sprendimą vykdytinu turi būti pateikiamas vykdymo valstybės narės teismui ar kompetentingai institucijai, apie kurį (-ią) ta valstybė narė pranešė Komisijai pagal 71 straipsnį.

2.   Vietos jurisdikcija nustatoma atsižvelgiant į šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, įprastinę gyvenamąją vietą arba į vykdymo vietą.

28 straipsnis

Procedūra

1.   Prie prašymo dėl paskelbimo vykdytinu pridedami šie dokumentai:

a)	teismo sprendimo kopija, atitinkanti sąlygas, būtinas jos autentiškumui nustatyti;

b)	teismo sprendimo išrašas, išduotas kilmės teismo, naudojant II priede pateiktą formą, nedarant poveikio 29 straipsnio taikymui;

c)

kai būtina, b punkte nurodytos formos turinio transliteracija arba vertimas raštu į vykdymo valstybės narės valstybinę kalbą arba, jei ta valstybė narė turi kelias valstybines kalbas, į tos vietos, kurioje pateiktas prašymas, teismo procese vartojamą valstybinę kalbą arba vieną iš vartojamų valstybinių kalbų, laikantis tos valstybės narės teisės, arba į kitą kalbą, kurią vykdymo valstybė narė nurodė kaip priimtiną. Kiekviena valstybė narė gali nurodyti kitą nei jos valstybinė oficialiąją Europos Sąjungos institucijų kalbą ar kalbas, kuria (-iomis) užpildytą formą ji sutinka priimti.

2.   Teismas ar kompetentinga institucija, kuriam (-iai) pateiktas prašymas, negali reikalauti, kad ieškovas pateiktų teismo sprendimo vertimą raštu. Tačiau vertimo raštu gali būti reikalaujama skundo pagal 32 arba 33 straipsnius atvejais.

3.   Visi vertimai raštu pagal šį straipsnį turi būti atlikti asmens, turinčio teisę atlikti vertimus raštu vienoje iš valstybių narių.

29 straipsnis

Išrašo nepateikimas

1.   Nepateikus 28 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyto išrašo, kompetentingas teismas ar institucija gali nustatyti jo pateikimo terminą arba priimti lygiavertį dokumentą arba, jeigu mano turį pakankamai informacijos – leisti nepateikti šio išrašo.

2.   1 dalyje nurodytu atveju kompetentingam teismui ar institucijai pareikalavus pateikiami dokumentų vertimai raštu. Vertimas raštu turi būti atliktas asmens, turinčio teisę atlikti vertimus raštu vienoje iš valstybių narių.

30 straipsnis

Teismo sprendimo paskelbimas vykdytinu

Sprendimas paskelbiamas vykdytinu, be jokios peržiūros pagal 24 straipsnį, nedelsiant po to, kai užbaigiami 28 straipsnyje numatyti formalumai, bet ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tų formalumų užbaigimo, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma dėl išimtinių aplinkybių. Šalis, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, šiame proceso etape neturi teisės teikti jokių pareiškimų dėl prašymo.

31 straipsnis

Pranešimas apie sprendimą dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu

1.   Apie sprendimą dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu pareiškėjui nedelsiant pranešama vykdymo valstybės narės teisėje nustatyta tvarka.

2.   Teismo sprendimo paskelbimas vykdytinu įteikiamas šaliai, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, pridedant teismo sprendimą, jei jis šiai šaliai dar nebuvo įteiktas.

32 straipsnis

Sprendimo dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu apskundimas

1.   Bet kuri iš šalių gali apskųsti sprendimą dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu.

2.   Skundas paduodamas teismui, apie kurį atitinkama valstybė narė pranešė Komisijai pagal 71 straipsnį.

3.   Skundas nagrinėjamas laikantis taisyklių, reglamentuojančių ginčo teiseną.

4.   Jeigu šalis, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, nedalyvauja apeliacinės instancijos teismo procese, kuriame nagrinėjamas pareiškėjo skundas, tai taikomas 11 straipsnis, net jei šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, įprastinė gyvenamoji vieta nėra nė vienoje valstybėje narėje.

5.   Skundas dėl sprendimo dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu turi būti paduotas per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo. Jeigu šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, įprastinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei valstybė narė, kurioje teismo sprendimas buvo paskelbtas vykdytinu, tai terminas skundui paduoti yra 45 dienos ir skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo minėtai šaliai asmeniškai arba pristatymo į jos gyvenamąją vietą dienos. Šis terminas negali būti pratęstas dėl atstumo.

33 straipsnis

Sprendimo dėl skundo ginčijimo tvarka

Sprendimas dėl skundo gali būti užginčytas tik laikantis tvarkos, apie kurią atitinkama valstybė narė pranešė Komisijai pagal 71 straipsnį.

34 straipsnis

Atsisakymas paskelbti teismo sprendimą vykdytinu ar tokio paskelbimo panaikinimas

1.   Teismas, kuriam pateiktas skundas pagal 32 arba 33 straipsnius, gali atsisakyti paskelbti teismo sprendimą vykdytinu ar tokį paskelbimą panaikinti remdamasis tiek vienu iš 24 straipsnyje nurodytų pagrindų.

2.   Laikantis 32 straipsnio 4 dalies, teismas, kuriam paduotas skundas pagal 32 straipsnį, priima sprendimą per 90 dienų nuo skundo padavimo dienos, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma dėl išimtinių aplinkybių.

3.   Teismas, kuriam paduotas skundas pagal 33 straipsnį, priima sprendimą nedelsdamas.

35 straipsnis

Proceso sustabdymas

Teismas, kuriam pateiktas skundas pagal 32 arba 33 straipsnius, remdamasis šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, prašymu turi sustabdyti procesą, jei kilmės valstybėje narėje teismo sprendimo vykdytinumas sustabdytas dėl skundo.

36 straipsnis

Laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones

1.   Jei teismo sprendimas turi būti pripažintas pagal šį skirsnį, niekas nekliudo pareiškėjui pagal vykdymo valstybės narės teisę pasinaudoti laikinosiomis, įskaitant apsaugos, priemonėmis, nereikalaujant, kad teismo sprendimo būtų paskelbtas vykdytinu pagal 30 straipsnį.

2.   Teismo sprendimo paskelbimas vykdytinu įstatymo numatyta tvarka įgalina imtis bet kokių apsaugos priemonių.

3.   Per laikotarpį, skirtą skundui dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu paduoti pagal 32 straipsnio 5 dalį, iki to laiko, kol priimamas sprendimas dėl šio skundo, negalima imtis jokių vykdymo veiksmų, išskyrus apsaugos priemones, nukreiptas į šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, turtą.

37 straipsnis

Dalinis vykdytinumas

1.   Kai teismo sprendimas buvo priimtas dėl kelių reikalavimų ir jis negali būti paskelbtas vykdytinu visų šių reikalavimų atžvilgiu, kompetentingas teismas ar institucija paskelbia vykdytinu teismo spendimą dėl vieno ar dėl kelių reikalavimų.

2.   Pareiškėjas gali prašyti, kad vykdytinomis būtų paskelbtos tik tam tikros teismo sprendimo dalys.

38 straipsnis

Mokesčių ar rinkliavų nebuvimas

Vykdymo valstybėje narėje procese dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu negali būti nustatomas joks mokestis ar rinkliava, apskaičiuoti pagal ginčo vertę.

3 SKIRSNIS

Bendrosios nuostatos

39 straipsnis

Preliminarus vykdytinumas

Kilmės teismas gali paskelbti teismo sprendimą preliminariai vykdytinu, nepaisant apskundimo galimybės, net jei nacionalinėje teisėje nėra numatytas vykdytinumas įstatymo numatyta tvarka.

40 straipsnis

Pripažinto teismo sprendimo taikymas

1.   Šalis, kuri nori, kad kitoje valstybėje narėje būtų taikomas teismo sprendimas, pripažintas pagal 17 straipsnio 1 dalį arba pagal 2 skirsnį, turi pateikti teismo sprendimo kopiją, kuri atitinka jo autentiškumui nustatyti būtinas sąlygas.

2.   Jei būtina, teismas, kurio prašoma taikyti pripažintą teismo sprendimą, gali paprašyti, kad šalis, kuri nori, kad būtų taikomas pripažintas teismo sprendimas, pateiktų kilmės teismo išduotą išrašą, parengtą pagal I priede arba II priede pateiktą formą.

Kilmės teismas tokį išrašą turi išduoti ir bet kurios iš suinteresuotųjų šalių prašymu.

3.   Kai būtina, šalis, kuri nori, kad būtų taikomas pripažintas teismo sprendimas, pateikia 2 dalyje nurodytos formos turinio transliteraciją arba vertimą raštu į atitinkamos valstybės narės valstybinę kalbą arba, jei ta valstybė narė turi kelias valstybines kalbas, į tos vietos, kurioje prašoma taikyti pripažintą teismo sprendimą, teismo procese vartojamą valstybinę kalbą arba vieną iš vartojamų valstybinių kalbų, laikantis tos valstybės narės teisės, arba į kitą kalbą, kurią atitinkama valstybė narė nurodė kaip priimtiną. Kiekviena valstybė narė gali nurodyti kitą nei jos valstybinė oficialiąją Europos Sąjungos institucijų kalbą ar kalbas, kuria (-iomis) užpildytą formą ji sutinka priimti.

4.   Visi vertimai raštu pagal šį straipsnį turi būti atlikti asmens, turinčio teisę atlikti vertimus raštu vienoje iš valstybių narių.

41 straipsnis

Vykdymo procesas ir sąlygos

1.   Laikantis šio reglamento nuostatų, kitoje valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų vykdymo procesą reglamentuoja vykdymo valstybės narės teisė. Valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, vykdytinas vykdymo valstybėje narėje, turi būti joje vykdomas tomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos toje vykdymo valstybėje narėje priimtam teismo sprendimui.

2.   Šalis, kuri prašo vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, neprivalo turėti vykdymo valstybėje narėje pašto adreso arba įgalioto atstovo, tačiau tai neriboja asmenų, turinčių kompetenciją vykdymo procese, teisių.

42 straipsnis

Peržiūros iš esmės draudimas

Valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas jokiomis aplinkybėmis negali būti peržiūrėtas iš esmės valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti, paskelbti vykdytinu ar vykdyti.

43 straipsnis

Draudimas teikti pirmenybę išlaidų išieškojimui

Bet kokių išlaidų, patirtų taikant šį reglamentą, išieškojimui negali būti teikiama pirmenybė prieš išlaikymo išmokų išieškojimą.

V SKYRIUS

TEISĖ KREIPTIS Į TEISMĄ

44 straipsnis

Teisė į teisinę pagalbą

1.   Ginčo, kurį apima šis reglamentas, šalys turi turėti galimybę šiame skyriuje išdėstytomis sąlygomis veiksmingai naudotis teise kreiptis į teismą kitoje valstybėje narėje, įskaitant vykdymo, apskundimo ir peržiūros procedūras.

Atvejais, kuriuos apima VII skyrius, visiems pareiškėjams, kurių gyvenamoji vieta yra prašančiojoje valstybėje narėje, galimybę veiksmingai naudotis teise kreiptis į teismą turi suteikti prašomoji valstybė narė.

2.   Siekdamos sudaryti sąlygas veiksmingai naudotis tokia teise, valstybės narės turi teikti teisinę pagalbą pagal šį skyrių, nebent taikoma 3 dalis.

3.   Atvejais, kuriuos apima VII skyrius, valstybė narė neprivalo teikti teisinės pagalbos, jei ir tokiu mastu, kokiu tos valstybės narės procedūromis šalims sudaromos sąlygos vesti bylą be būtinos teisinės pagalbos, o centrinė institucija nemokamai teikia tokias paslaugas, kurios būtinos.

4.   Teisės į teisinę pagalbą suteikimo sąlygos turi būti ne griežtesnės už analogiškose šalies vidaus bylose taikomas sąlygas.

5.   Išlaidų, susijusių su procesu dėl išlaikymo prievolių, apmokėjimui užtikrinti negali būti reikalaujama pateikti jokios garantijos, įsipareigojimo dokumento ar užstato, kad ir kaip jie būtų apibūdinti.

45 straipsnis

Teisinės pagalbos turinys

Pagal šį skyrių teikiama teisinė pagalba – būtina pagalba, kad šalys žinotų savo teises bei jomis galėtų pasinaudoti, ir skirta užtikrinti, jog per centrines institucijas ar tiesiogiai kompetentingoms institucijoms pateikti šalių prašymai būtų nagrinėjami visais aspektais ir veiksmingai. Ji, kiek būtina, turi apimti:

a)	ikiteismines konsultacijas siekiant susitarti iki prasidedant teismo procesui;

b)	teisinę pagalbą kreipiantis į instituciją ar teismą dėl bylos iškėlimo ir atstovavimą teisme;

c)	atleidimą nuo proceso išlaidų arba pagalbą atlyginant šias išlaidas ir atlyginimą asmenims, įpareigotiems atlikti veiksmus proceso metu;

d)

valstybėse narėse, kuriose pralaimėjusioji šalis turi atlyginti kitos šalies proceso išlaidas, jei teisinės pagalbos gavėjas pralaimi bylą, – kitos šalies patirtas proceso išlaidas, jei tokios išlaidos būtų buvusios padengtos, jei gavėjo įprastinė gyvenamoji vieta būtų buvusi valstybėje narėje, į kurios teismą kreiptasi;

e)	vertimą žodžiu;

f)	teismo ar kompetentingos institucijos reikalaujamų ir teisinės pagalbos gavėjo pateikiamų dokumentų, būtinų bylai išspręsti, vertimą raštu;

g)

kelionės išlaidas, kurias turi apmokėti teisinės pagalbos gavėjas tais atvejais, kai pačių asmenų, susijusių su gavėjo byla, dalyvavimas teismo posėdyje būtinas pagal atitinkamos valstybės narės teisę ar reikalaujamas jos teismo, ir teismas nutaria, kad atitinkami asmenys negali būti išklausyti jokiu kitu teismui priimtinu būdu.

46 straipsnis

Nemokama teisinė pagalba prašymų dėl vaikų išlaikymo, pateiktų per centrines institucijas, atveju

1.   Prašomoji valstybė narė turi teikti nemokamą teisinę pagalbą, susijusią su visais kreditoriaus pagal 56 straipsnį pateiktais prašymais dėl jaunesnio nei 21 metų asmens išlaikymo prievolių, atsirandančių dėl tėvų ir vaikų santykių.

2.   Nepaisant 1 dalies, prašomosios valstybės narės kompetentinga institucija prašymų, pateiktų ne pagal 56 straipsnio 1 dalies a ir b punktus, atveju gali atsisakyti suteikti nemokamą teisinę pagalbą, jei ji mano, kad iš esmės prašymas ar bet koks skundas, ar kreipimasis dėl peržiūros yra akivaizdžiai nepagrįstas.

47 straipsnis

Atvejai, kurių neapima 46 straipsnis

1.   Laikantis 44 ir 45 straipsnių, atvejais, kurių neapima 46 straipsnis, teisinė pagalba gali būti teikiama pagal nacionalinę teisę, ypač vadovaujantis jos nuostatomis dėl išteklių patikrinimo ir pagrįstumo patikrinimo.

2.   Nepaisant 1 dalies, šalis, kuri kilmės valstybėje narėje pasinaudojo visa arba daline teisine pagalba arba buvo atleista nuo proceso išlaidų, turi teisę bet kokio proceso dėl teismo sprendimo pripažinimo, paskelbimo vykdytinu ir vykdymo metu naudotis vykdymo valstybės narės teisėje nustatytomis palankiausiomis teisinės pagalbos arba atleidimo nuo proceso išlaidų sąlygomis.

3.   Nepaisant 1 dalies, šalis, kuri kilmės valstybėje narėje pasinaudojo nemokamo bylos nagrinėjimo X priede išvardytose administracinėse institucijose galimybe, turi teisę bet kokio proceso dėl teismo sprendimo pripažinimo, paskelbimo vykdytinu ir vykdymo metu naudotis teisine pagalba pagal 2 dalį. Šiuo tikslu ji turi pateikti kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos dokumentą, patvirtinantį, kad ta šalis atitinka finansinius reikalavimus, leidžiančius suteikti visą arba dalinę teisinę pagalbą arba atleisti nuo proceso išlaidų.

Šios dalies tikslais, kompetentingos institucijos nurodomos XI priede. Tas priedas parengiamas ir keičiamas taikant 73 straipsnio 2 dalyje nurodytą valdymo procedūrą.

VI SKYRIUS

TEISMINIAI SUSITARIMAI IR AUTENTIŠKI DOKUMENTAI

48 straipsnis

Šio reglamento taikymas teisminiams susitarimams ir autentiškiems dokumentams

1.   Teisminiai susitarimai ir autentiški dokumentai, vykdytini kilmės valstybėje narėje, turi būti pripažįstami kitoje valstybėje narėje ir joje vykdytini tokia pat tvarka, kaip teismo sprendimai, pagal IV skyrių.

2.   Kai būtina, šio reglamento nuostatos taikomos teisminiams susitarimams ir autentiškiems dokumentams.

3.   Kilmės valstybės narės kompetentinga institucija bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu turi išduoti teisminio susitarimo ar autentiško dokumento išrašą naudodama formas, kurių pavyzdžiai pateikti atitinkamai I ir II prieduose arba III ir IV prieduose.

VII SKYRIUS

ADMINISTRACINIS CENTRINIŲ INSTITUCIJŲ BENDRADARBIAVIMAS

49 straipsnis

Centrinių institucijų paskyrimas

1.   Kiekviena valstybė narė paskiria centrinę instituciją šiame reglamente tokiai institucijai nustatytoms pareigoms vykdyti.

2.   Federacinės valstybės narės, kelias teisės sistemas turinčios valstybės narės arba autonominių teritorinių vienetų turinčios valstybės narės gali paskirti kelias centrines institucijas ir nustatyti jų funkcijas teritorines ribas ar ribas asmenų atžvilgiu. Valstybė narė, paskyrusi kelias centrines institucijas, turi nurodyti vieną centrinę instituciją, kuriai galima perduoti visą informaciją, kad pastaroji ją perduotų atitinkamai tos valstybės narės centrinei institucijai. Jei pranešimas nusiunčiamas centrinei institucijai, kurios kompetencijai jis nepriklauso, tai ji privalo jį persiųsti kompetentingai centrinei institucijai ir apie tai informuoti siuntėją.

3.   Kiekviena valstybė narė pagal 71 straipsnį Komisijai turi pranešti apie paskirtą centrinę instituciją arba centrines institucijas, jų kontaktinius duomenis, o reikiamais atvejais – pranešti apie jų funkcijų apimtį, kaip nurodyta 2 dalyje.

50 straipsnis

Bendrosios centrinių institucijų funkcijos

1.   Centrinės institucijos:

a)	bendradarbiauja viena su kita, be kita ko, keisdamosi informacija, ir skatina bendradarbiauti savo valstybių narių kompetentingas institucijas, kad būtų pasiekti šio reglamento tikslai;

b)	deda visas pastangas, kad įveiktų sunkumus, kylančius taikant šį reglamentą.

2.   Centrinės institucijos turi imtis priemonių, kad sudarytų palankesnes sąlygas šio reglamento taikymui ir stiprintų tarpusavio bendradarbiavimą. Šiuo tikslu naudojamasi Sprendimu 2001/470/EB įsteigtu Europos teisminiu tinklu civilinėse ir komercinėse bylose.

51 straipsnis

Specifinės centrinių institucijų funkcijos

1.   Centrinės institucijos teikia pagalbą dėl 56 straipsnyje nurodytų prašymų ir visų pirma:

a)	perduoda ir priima tokius prašymus;

b)	inicijuoja arba palengvina su tokiais prašymais susijusio proceso pradėjimą.

2.   Dėl tokių prašymų centrinės institucijos imasi visų tinkamų priemonių, kad:

a)	kai aplinkybės reikalauja, suteiktų teisinę pagalbą arba sudarytų palankesnes sąlygas ją teikti;

b)	padėtų nustatyti skolininko arba kreditoriaus buvimo vietą, visų pirma taikant 61, 62 ir 63 straipsnius;

c)	padėtų gauti reikiamą informaciją, susijusią su skolininko arba kreditoriaus pajamomis, ir, jei būtina – kitomis finansinėmis aplinkybėmis, įskaitant turto vietos nustatymą, visų pirma taikant 61, 62 ir 63 straipsnius;

d)	skatintų taikiai išspręsti ginčą, kad išlaikymo išmokų būtų mokamos savanoriškai, tinkamais atvejais naudojant mediacijos, taikinimo arba panašius procesus;

e)	sudarytų palankesnes sąlygas jau atliekamam teismo sprendimų dėl išlaikymo vykdymui, įskaitant bet kokius įsiskolinimus;

f)	sudarytų palankesnes sąlygas išieškoti ir greitai pervesti išlaikymo išmokas;

g)	sudarytų palankesnes sąlygas gauti dokumentinius arba kitus įrodymus, nedarant poveikio Reglamento (EB) Nr. 1206/2001 taikymui;

h)	teiktų pagalbą nustatant tėvystę ar motinystę, kai tai būtina, kad būtų išieškotos išlaikymo išmokos;

i)	inicijuotų bylų iškėlimą arba sudarytų palankesnes sąlygas jas iškelti, kad būtų taikomos visos reikalingos laikinosios teritorinio pobūdžio priemonės, kurių

j)	tikslas – užtikrinti nagrinėjamo prašymo dėl išlaikymo išmokų rezultatą; j) palengvintų dokumentų įteikimą, nedarant poveikio Reglamento (EB) Nr. 1393/2007 taikymui.

3.   Šiame straipsnyje nurodytas centrinės institucijos funkcijas, kiek tai leidžiama pagal atitinkamos valstybės narės teisę, gali atlikti viešieji subjektai arba kitos institucijos, prižiūrimos tos valstybės narės kompetentingų institucijų. Kiekviena valstybė narė pagal 71 straipsnį Komisijai turi pranešti apie paskirtus tokius viešuosius subjektus arba kitas institucijas, jų kontaktinius duomenis ir jų funkcijas.

4.   Jokia šio straipsnio arba 53 straipsnio nuostata nenustato pareigos centrinei institucijai vykdyti įgaliojimus, kuriuos pagal prašomosios valstybės narės teisę gali vykdyti tik teisminės institucijos.

52 straipsnis

Įgaliojimas

Prašomosios valstybės narės centrinė institucija iš pareiškėjo gali pareikalauti įgaliojimo tik jeigu ji atstovauja pareiškėją teismo procese ar kitose institucijose, arba kad galėtų paskirti atstovą tokiems veiksmams atlikti.

53 straipsnis

Prašymai imtis specifinių priemonių

1.   Centrinė institucija gali pateikti kitai centrinei institucijai pagrįstą prašymą imtis atitinkamų specifinių priemonių, numatytų 51 straipsnio 2 dalies b, c, g, h, i ir j punktuose, kai nėra nagrinėjamas joks 56 straipsnyje numatytas prašymas. Prašomoji centrinė institucija turi imtis visų reikiamų priemonių, jei įsitikina, kad jos būtinos siekiant padėti galimam pareiškėjui pateikti 56 straipsnyje numatytą prašymą arba nustatyti, ar toks prašymas turėtų būti inicijuotas.

2.   Jei pateiktas prašymas dėl priemonių pagal 51 straipsnio 2 dalies b ir c punktus, tai prašomoji centrinė institucija turi siekti gauti prašomą informaciją, būtinais atvejais taikydama 61 straipsnį. Tačiau 61 straipsnio 2 dalies b, c ir d punktuose nurodytą informaciją galima siekti gauti tik, jei kreditorius pateikia teismo sprendimo, teisminio susitarimo ar autentiško dokumento, kurie turi būti vykdomi, kopiją kartu su atitinkamai 20, 28 ar 48 straipsniuose numatytu išrašu.

Prašomoji centrinė institucija turi perduoti gautą informaciją prašančiajai centrinei institucijai. Jeigu ta informacija buvo gauta pagal 61 straipsnį, tai šiame pranešime nurodomas tik galimo atsakovo adresas prašomojoje valstybėje narėje. Prašymo dėl pripažinimo, paskelbimo vykdytinu ar dėl vykdymo atveju, pranešime taip pat nurodoma ar skolininkas toje valstybėje gauna pajamas ir ar turi turto.

Jei prašomoji centrinė institucija negali suteikti prašomos informacijos, tai ji nedelsdama turi apie tai pranešti prašančiajai centrinei institucijai, ir nurodyti priežastis, kodėl nėra tokios galimybės.

3.   Centrinė institucija kitos centrinės institucijos prašymu taip pat gali imtis specifinių priemonių dėl tarptautinį elementą turinčios bylos dėl išlaikymo išieškojimo, kuri nagrinėjama prašančiojoje valstybėje narėje.

4.   Prašymams pagal šį straipsnį centrinės institucijos turi naudoti V priede pateiktą formą.

54 straipsnis

Centrinės institucijos išlaidos

1.   Kiekviena centrinė institucija padengia savo išlaidas, patirtas taikant šį reglamentą.

2.   Centrinės institucijos negali pareiškėjams nustatyti jokių mokesčių už savo suteiktas paslaugas pagal šį reglamentą, nebent už ypatingas išlaidas, susidarančias dėl prašymo imtis specifinių 53 straipsnyje numatytų priemonių.

Šios dalies tikslais, išlaidos, susijusios su skolininko buvimo vietos nustatymu, nelaikomos ypatingomis išlaidomis.

3.   Prašomoji centrinė institucija negali susigrąžinti išlaidų, patirtų dėl 2 dalyje nurodytų paslaugų, jei nėra išankstinio pareiškėjo sutikimo dėl tų paslaugų teikimo tokia kaina.

55 straipsnis

Prašymo pateikimas per centrines institucijas

Prašymas pagal šį skyrių turi būti teikiamas prašomosios valstybės narės centrinei institucijai per valstybės narės, kurioje pareiškėjas gyvena, centrinę instituciją.

56 straipsnis

Galimos prašymų rūšys

1.   Kreditorius, siekdamas išieškoti išlaikymo išmokas pagal šį reglamentą, gali teikti tokius prašymus:

a)	dėl teismo sprendimo pripažinimo ar pripažinimo ir paskelbimo vykdytinu;

b)	dėl teismo sprendimo, priimto arba pripažinto prašomojoje valstybėje narėje, vykdymo;

c)	dėl teismo sprendimo priėmimo prašomojoje valstybėje narėje, kai nėra galiojančio teismo sprendimo, įskaitant, kai būtina, tėvystės ar motinystės nustatymą;

d)	dėl teismo sprendimo priėmimo prašomojoje valstybėje narėje, kai kitoje valstybėje nei prašomoji valstybė narė priimto teismo sprendimo negalima pripažinti ir paskelbti vykdytinu;

e)	dėl teismo sprendimo, priimto prašomojoje valstybėje narėje keitimo;

f)	dėl teismo sprendimo, priimto kitoje valstybėje nei prašomoji valstybė narė, keitimo.

2.   Skolininkas, kurio nenaudai priimtas teismo sprendimas dėl išlaikymo, gali teikti tokius prašymus:

a)	dėl teismo sprendimo, kurio pagrindu sustabdomas arba apribojamas ankstesnio teismo sprendimo vykdymas prašomojoje valstybėje narėje, pripažinimo;

b)	dėl teismo sprendimo, priimto prašomojoje valstybėje narėje, keitimo;

c)	dėl teismo sprendimo, priimto kitoje valstybėje nei prašomoji valstybė narė, keitimo.

3.   Su šiame straipsnyje nurodytais prašymais susijusią pagalbą ir atstovavimą, nurodytus 45 straipsnio b punkte, prašomosios valstybės narės centrinė institucija teikia tiesiogiai arba per valdžios institucijas ar kitas įstaigas arba asmenis.

4.   Išskyrus atvejus, kai šiame reglamente nustatyta kitaip, dėl 1 ir 2 dalyse nurodytų prašymų sprendžiama pagal prašomosios valstybės narės teisę ir taikant šioje valstybėje narėje taikomas jurisdikcijos taisykles.

57 straipsnis

Prašymo turinys

1.   56 straipsnyje numatyti prašymai pateikiami naudojant VI priede arba VII priede pateiktą formą.

2.   56 straipsnyje numatytame prašyme turi būti bent:

a)	pareiškimas, apibūdinantis prašymo arba prašymų pobūdį;

b)	pareiškėjo vardas, pavardė ir kontaktiniai duomenys, įskaitant adresą ir gimimo datą;

c)	atsakovo vardas, pavardė ir, jei žinoma, jo adresas bei gimimo data;

d)	visų asmenų, kuriuos reikalaujama išlaikyti, vardai, pavardės ir gimimo datos;

e)	prašymo pagrindai;

f)	kreditoriaus prašymo atveju – informacija, kur išlaikymo išmokos turėtų būti siunčiamos arba pervedamos elektroninėmis priemonėmis;

g)	prašančiosios valstybės narės centrinės institucijos atstovo, atsakingo už prašymo tvarkymą, vardas, pavardė ir kontaktiniai duomenys arba atsakingo skyriaus pavadinimas ir kontaktiniai duomenys.

3.   2 dalies b punkto tikslais, smurto šeimoje atvejais pareiškėjo asmeninis adresas gali būti pakeistas kitu adresu, jei pagal prašomosios valstybės narės nacionalinę teisę nereikalaujama, kad pareiškėjas pateiktų savo asmeninį adresą procesui pradėti.

4.   Reikiamais atvejais ir jei žinoma, prašyme papildomai nurodoma:

a)	kreditoriaus finansinė padėtis;

b)	skolininko finansinė padėtis, įskaitant skolininko darbdavio pavadinimą ir adresą bei skolininko turto pobūdį ir vietą;

c)	kita informacija, galinti padėti nustatyti atsakovo buvimo vietą.

5.   Prie prašymo pridedama visa būtina patvirtinanti informacija arba patvirtinantys dokumentai, bei, reikiamais atvejais, pareiškėjo teisę į teisinę pagalbą pagrindžiantys dokumentai. Pateikiant prašymus pagal 56 straipsnio 1 dalies a bei b punktus ir 2 dalies a punktą, kartu atitinkamai pateikiami tik tie dokumentai, kurie nurodyti 20, 28, ar 48 straipsniuose arba 2007 m. Hagos konvencijos 25 straipsnyje.

58 straipsnis

Prašymų ir bylų perdavimas, gavimas ir tvarkymas per centrines institucijas

1.   Prašančiosios valstybės narės centrinė institucija turi padėti pareiškėjui, kad būtų užtikrinta, jog prie prašymo pridėta visa jai žinoma informacija ir dokumentai, būtini prašymo svarstymui.

2.   Prašančiosios valstybės narės centrinė institucija, įsitikinusi, kad prašymas atitinka šio reglamento reikalavimus, perduoda prašymą prašomosios valstybės narės centrinei institucijai.

3.   Prašomoji centrinė institucija per 30 dienų nuo prašymo gavimo patvirtina jo gavimą naudodama VIII priede pateiktą formą, ir praneša prašančiosios valstybės narės centrinei institucijai, kokių pradinių veiksmų buvo arba bus imtasi dėl prašymo, ir gali paprašyti papildomų reikalingų dokumentų ir informacijos. Per tą patį 30 dienų terminą prašomoji centrinė institucija praneša prašančiajai centrinei institucijai asmens, atsakingo už atsakymus į paklausimus apie prašymo svarstymo eigą, vardą, pavardę ir kontaktinius duomenis arba atsakingo skyriaus pavadinimą ir kontaktinius duomenis.

4.   Per 60 dienų nuo gavimo patvirtinimo prašomoji centrinė institucija informuoja prašančiąją centrinę instituciją apie prašymo nagrinėjimo eigą.

5.   Prašančioji ir prašomoji centrinė institucija viena kitą informuoja apie:

a)	asmenį arba skyrių, atsakingą už konkrečią bylą;

b)	bylos nagrinėjimo eigą

ir tinkamu laiku atsako į paklausimus.

6.   Centrinės institucijos turi išnagrinėti atvejį kuo greičiau, kiek tai įmanoma tinkamai įvertinus visus su byla susijusius klausimus.

7.   Centrinės institucijos turi naudotis greičiausiomis ir veiksmingiausiomis jų turimomis ryšio priemonėmis.

8.   Prašomoji centrinė institucija gali atsisakyti nagrinėti prašymą tik jei akivaizdu, kad nesilaikoma šio reglamento reikalavimų. Tokiu atveju centrinė institucija nedelsdama informuoja prašančiąją centrinę instituciją apie atsisakymo priežastis naudodama formą, pateiktą IX priede.

9.   Prašomoji centrinė institucija negali atmesti prašymo tik dėl to, kad reikia papildomų dokumentų arba informacijos. Tačiau prašomoji centrinė institucija gali paprašyti prašančiosios centrinės institucijos pateikti tuos papildomus dokumentus arba tą informaciją. Jei prašančioji centrinė institucija to nepadaro per 90 dienų arba per prašomosios centrinės institucijos nustatytą ilgesnį terminą, tai prašomoji centrinė institucija gali nuspręsti toliau nenagrinėti prašymo. Tokiu atveju ji nedelsdama informuoja prašančiąją centrinę instituciją apie atsisakymą nagrinėti prašymą naudodama formą, pateiktą IX priede.

59 straipsnis

Kalbos

1.   Prašymo forma užpildoma prašomosios valstybės narės valstybine kalba arba, jei ta valstybė narė turi kelias valstybines kalbas, – vietos, kurioje yra atitinkama centrinė institucija, valstybine kalba ar viena iš valstybinių kalbų, arba bet kuria kita tos valstybės narės nurodyta jai priimtina oficialia Europos Sąjungos institucijų kalba, išskyrus kai tos valstybės narės centrinė institucija nereikalauja pateikti vertimo raštu.

2.   Kartu su prašymu ar prašymo forma pateikti dokumentai turi būti raštu išversti į pagal 1 dalį nustatytą kalbą tik jei vertimas raštu būtinas prašomai pagalbai suteikti, nedarant poveikio 20, 28, 40 ir 66 straipsnių taikymui.

3.   Visais kitais atvejais centrinės institucijos ryšius palaiko pagal 1 dalį nustatyta kalba, išskyrus atvejus, kai centrinės institucijos tarpusavyje susitaria kitaip.

60 straipsnis

Posėdžiai

1.   Centrinės institucijos rengia reguliarius posėdžius, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos šiam reglamentui taikyti.

2.   Šie posėdžiai šaukiami laikantis Sprendimo 2001/470/EB.

61 straipsnis

Centrinių institucijų prieiga prie informacijos

1.   Šiame skyriuje nustatytomis sąlygomis ir išimties tvarka nukrypstant nuo 51 straipsnio 4 dalies, prašomoji centrinė institucija imasi visų tinkamų ir pagrįstų priemonių 2 dalyje nurodytai informacijai gauti, kuri yra būtina norint atitinkamoje byloje sudaryti palankesnes sąlygas teismo sprendimui priimti, keisti, pripažinti, paskelbti vykdytinu ar vykdyti.

Valdžios institucijos ar administracijos, kurios vykdydamos įprastinę savo veiklą prašomojoje valstybėje narėje turi 2 dalyje nurodytą informaciją ir yra atsakingos už jos tvarkymą pagal Direktyvą 95/46/EB, turi atsižvelgdamos į nacionalinio saugumo bei viešosios tvarkos pagrindais taikomus apribojimus, teikti informaciją prašomajai centrinei institucijai jos prašymu, jei prašomoji centrinė institucija neturi tiesioginės prieigos prie tos informacijos.

Valstybės narės gali paskirti valdžios institucijas ar administracijas, kurios gali teikti 2 dalyje nurodytą informaciją prašomajai centrinei institucijai. Jei valstybė narė atlieka tokį paskyrimą, ji turi užtikrinti, kad jos paskirtos valdžios institucijos ir administracijos sudarytų pagal šį straipsnį jos centrinei institucijai galimybę prieigai prie prašomos informacijos.

Bet koks kitas juridinis asmuo, kuris prašomojoje valstybėje narėje turi 2 dalyje nurodytą informaciją ir atsako už jos tvarkymą pagal Direktyvą 95/46/EB, turi teikti informaciją prašomajai centrinei institucijai jos prašymu, jei jam tai leidžiama pagal prašomosios valstybės narės teisę.

Prašomoji centrinė institucija, jei būtina, perduoda šiuo būdu gautą informaciją prašančiajai centrinei institucijai.

2.   Šiame straipsnyje nurodyta informacija yra informacija, kurią jau turi 1 dalyje nurodytos valdžios institucijos, administracijos ar asmenys. Ji turi būti tinkama, susijusi su byla, ne pernelyg išsami ir turi būti susijusi su:

a)	skolininko ar kreditoriaus adresu;

b)	skolininko pajamomis;

c)	skolininko darbdavio ir (arba) skolininko banko sąskaitos (-ų) nustatymu;

d)	skolininko turtu.

Siekiant priimti arba pakeisti teismo sprendimą prašomoji centrinė institucija gali prašyti tik a punkte nurodytos informacijos.

Siekiant pripažinti, paskelbti vykdytinu ar vykdyti teismo sprendimą prašomoji centrinė institucija gali prašyti visos pirmoje pastraipoje nurodytos informacijos. Tačiau d punkte nurodytos informacijos galima prašyti tik jei b ir c punktuose nurodytos informacijos nepakanka teismo sprendimui vykdyti.

62 straipsnis

Informacijos perdavimas ir naudojimas

1.   Centrinės institucijos perduoda 61 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją savo valstybės narės atitinkamiems kompetentingiems teismams, už dokumentų įteikimą atsakingoms kompetentingoms institucijoms ir už teismo sprendimo vykdymą atsakingoms kompetentingoms institucijoms.

2.   Bet kuri institucija arba teismas, kuriems pagal 61 straipsnį buvo perduota informacija, gali ją naudoti tik tam, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos išlaikymo išmokoms išieškoti.

Asmeniui, kuris kreipėsi į prašančiąją centrinę instituciją, negalima atskleisti 61 straipsnio 2 dalyje nurodytos informacijos, išskyrus informaciją patvirtinančią adreso, pajamų ar turto buvimą prašomojoje valstybėje narėje, laikantis teisme taikomų procesinių taisyklių.

3.   Bet kuri institucija, tvarkanti pagal 61 straipsnį jai perduotą informaciją, negali tos informacijos saugoti ilgiau, negu reikia tikslams, dėl kurių ji buvo perduota, pasiekti.

4.   Bet kuri institucija, tvarkanti pagal 61 straipsnį jai perduotą informaciją, užtikrina tokios informacijos konfidencialumą pagal savo nacionalinę teisę.

63 straipsnis

Pranešimas duomenų subjektui

1.   Pranešimas duomenų subjektui apie tai, kad apie jį surinkta informacija ar jos dalis perduota, teikiamas laikantis prašomosios valstybės narės nacionalinės teisės.

2.   Esant pavojui, kad toks pranešimas gali pakenkti veiksmingam išlaikymo išmokų išieškojimui, toks pranešimas gali būti atidėtas ne ilgesniam nei 90 dienų terminui, kuris pradedamas skaičiuoti nuo informacijos suteikimo prašomajai centrinei institucijai dienos.

VIII SKYRIUS

VIEŠIEJI SUBJEKTAI

64 straipsnis

Viešieji subjektai – pareiškėjai

1.   Prašymo dėl teismo sprendimo pripažinimo ir paskelbimo vykdytinu ar vykdymo tikslais, terminas „kreditorius“ apima viešąjį subjektą, veikiantį vietoj asmens, kuriam privaloma mokėti išlaikymo išmokas, arba subjektą, kuriam privaloma grąžinti vietoj išlaikymo išmokėtas išmokas.

2.   Viešojo subjekto teisė veikti vietoj asmens, kuriam privaloma mokėti išlaikymo išmokas, arba siekti, kad būtų kompensuotos kreditoriui vietoj išlaikymo išmokėtos išmokos, reglamentuojama tam subjektui taikytinos teisės.

3.   Viešasis subjektas gali siekti, kad būtų pripažintas ir paskelbtas vykdytinu arba reikalauti, kad būtų vykdomas:

a)	viešojo subjekto prašymu priimtas teismo sprendimas skolininko nenaudai dėl vietoj išlaikymo išmokėtų išmokų grąžinimo;

b)	teismo sprendimas kreditoriaus ir skolininko ginče tiek, kiek tai susiję su kreditoriui vietoj išlaikymo išmokėtomis išmokomis.

4.   Viešasis subjektas, siekiantis, kad būtų pripažintas ir paskelbtas vykdytinu teismo sprendimas, arba reikalaujantis, kad būtų vykdomas teismo sprendimas, gavęs prašymą pateikia visus dokumentus, kurie būtini norint nustatyti jo teisę pagal 2 dalį ir nustatyti, kad kreditoriui buvo išmokėtos išmokos.

IX SKYRIUS

BENDROSIOS IR BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

65 straipsnis

Legalizavimas ar kiti panašūs formalumai

Šio reglamento kontekste negali būti reikalaujama legalizavimo ar kitų panašių formalumų.

66 straipsnis

Patvirtinančių dokumentų vertimas raštu

Bedarant poveikio 20, 28 ir 40 straipsnių taikymui, teismas, į kurį kreiptasi, gali reikalauti, kad šalys pateiktų patvirtinančių dokumentų, pateiktų kalba, kuri nėra proceso kalba, vertimą raštu tik jei, jo manymu, vertimas raštu būtinas teismo sprendimui priimti ar teisėms į gynybą užtikrinti.

67 straipsnis

Išlaidų išieškojimas

Nedarant poveikio 54 straipsnio taikymui, prašomosios valstybės narės kompetentinga institucija gali išimtinėmis aplinkybėmis išieškoti išlaidas iš pralaimėjusios šalies, gavusios nemokamą teisinę pagalbą pagal 46 straipsnį, jeigu tai galima padaryti atsižvelgiant į jos finansinę padėtį.

68 straipsnis

Ryšys su kitais Bendrijos teisės aktais

1.   Laikantis 75 straipsnio 2 dalies, šiuo reglamentu iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 44/2001, – pakeičiamos išlaikymo prievolių srityje taikytinos to reglamento nuostatos.

2.   Šis reglamentas išlaikymo prievolių srityje pakeičia Reglamentą (EB) Nr. 805/2004, išskyrus atvejus, kai Europos vykdomieji raštai dėl išlaikymo prievolių išduoti valstybėje narėje, kuriai neprivalomas 2007 m. Hagos protokolas.

3.   Išlaikymo prievolių srityje šis reglamentas neturi įtakos Direktyvos 2003/8/EB taikymui, atsižvelgiant į V skyrių.

4.   Šis reglamentas neturi įtakos Direktyvos 95/46/EB taikymui.

69 straipsnis

Ryšys su galiojančiomis tarptautinėmis konvencijomis ir susitarimais

1.   Šis reglamentas neturi įtakos dvišalių ar daugiašalių konvencijų ir susitarimų, kurių šalimis yra viena ar kelios valstybės narės šio reglamento priėmimo metu, ir kurie reguliuoja šiame reglamente reglamentuojamus klausimus, taikymui, tačiau ši nuostata neturi įtakos valstybių narių pareigoms pagal Sutarties 307 straipsnį.

2.   Nepaisant 1 dalies ir nedarant poveikio 3 dalies taikymui, santykiuose tarp valstybių narių šis reglamentas turi pirmenybę konvencijų ir susitarimų, kurie reguliuoja šiame reglamente reglamentuojamais klausimų ir kurių šalimis yra valstybės narės, atžvilgiu.

3.   Šis reglamentas nekliudo valstybėms narėms, kurios yra 1962 m. kovo 23 d. Švedijos, Danijos, Suomijos, Islandijos ir Norvegijos konvencijos dėl išlaikymo išmokų išieškojimo šalys, taikyti tą konvenciją, nes dėl sprendimų pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo šioje Konvencijoje numatyta:

a)	supaprastintos ir greitesnės su išlaikymo prievolėmis susijusių teismo sprendimų vykdymo procedūros; ir

b)	palankesnė teisinė pagalba nei numatyta šio Reglamento V skyriuje.

Tačiau minėtos Konvencijos taikymo pasekmė negali būti, kad atsakovas netektų apsaugos pagal šio Reglamento 19 ir 21 straipsnius.

70 straipsnis

Informacija, su kuria gali susipažinti visuomenė

Sprendimu 2001/470/EB įsteigto Europos teisminio tinklo civilinėse ir komercinėse bylose sistemoje valstybės narės turi teikti šią informaciją, kad visuomenė galėtų su ja susipažinti:

a)	nacionalinės teisės aktų ir procedūrų, reglamentuojančių išlaikymo prievoles, apibūdinimą;

b)	priemonių, kurių imtasi pareigoms pagal 51 straipsnį vykdyti, apibūdinimą;

c)	apibūdinimą, kaip veiksmingai užtikrinama teisė kreiptis į teismą, kaip reikalaujama pagal 44 straipsnį; ir

d)	nacionalinių vykdymo taisyklių ir procedūrų, apibūdinimą, įskaitant informaciją apie vykdymo apribojimus, ir apie skolininko apsaugos taisykles bei senaties ar ribojimo terminus.

Valstybės narės šią informaciją turi nuolat atnaujinti.

71 straipsnis

Informacija apie kontaktinius duomenis ir kalbas

1.   Ne vėliau kaip 2010 m. rugsėjo 18 d. valstybės narės Komisijai turi pranešti:

a)	teismų ar institucijų, kurių kompetencijai priklauso nagrinėti prašymus dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu pagal 27 straipsnio 1 dalį bei skundus dėl teismo sprendimų dėl tokių prašymų pagal 32 straipsnio 2 dalį, pavadinimus ir kontaktinius duomenis;

b)	33 straipsnyje nurodytas sprendimo peržiūrėjimo procedūras;

c)	peržiūros procedūrą 19 straipsnio tikslais ir jurisdikciją turinčių teismų pavadinimus bei kontaktinius duomenis;

d)	centrinių institucijų pavadinimus ir kontaktinius duomenis, o reikiamais atvejais – apie jų funkcijas pagal 49 straipsnio 3 dalį;

e)	viešųjų subjektų arba kitų įstaigų pavadinimus ir kontaktinius duomenis, o reikiamais atvejais – apie jų funkcijas pagal 51 straipsnio 3 dalį;

f)	valdžios institucijų, kurios turi kompetenciją vykdymo srityje 21 straipsnio tikslais, pavadinimus ir kontaktinius duomenis;

g)	kalbas, kurios priimtinos verčiant raštu 20, 28 ir 40 straipsniuose nurodytus dokumentus;

h)	kalbas, kurios priimtinos jų centrinėms institucijoms ryšių palaikymo su kitomis centrinėmis institucijomis tikslais, kaip nurodyta 59 straipsnyje.

Valstybės narės turi informuoti Komisiją apie bet kokius vėlesnius šios informacijos pakeitimus.

2.   Pagal 1 dalį pateiktą informaciją Komisija paskelbia Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, išskyrus a, c ir f punktuose nurodytų teismų ir valdžios institucijų adresus ir kitus kontaktinius duomenis.

3.   Visą pagal 1 dalį pateiktą informaciją Komisija viešai paskelbia naudodama kitas tinkamas priemones, visų pirma per Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose, įsteigtą Sprendimu 2001/470/EB.

72 straipsnis

Formų pakeitimai

Šiame reglamente numatytų formų pakeitimai priimami laikantis 73 straipsnio 3 dalyje nurodytos patariamosios procedūros.

73 straipsnis

Komitetas

1.   Komisijai padeda Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 70 straipsniu įsteigtas komitetas.

2.   Jei yra nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 4 ir 7 straipsniai.

Sprendimo 1999/468/EB 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas laikotarpis yra trys mėnesiai.

3.   Jei yra nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 3 ir 7 straipsniai.

74 straipsnis

Nuostata dėl peržiūros

Ne vėliau kaip per penkerius metus nuo taikymo datos, nustatytos pagal 76 straipsnio 3 dalį, Komisija pateikia Europos Parlamentui, Tarybai bei Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui šio reglamento taikymo ataskaitą, kurioje turi būti įvertinta patirtis, susijusi su centrinių institucijų administraciniu bendradarbiavimu, visų pirma susijusi su šių institucijų galimybe susipažinti su viešųjų institucijų bei administracijų turima informacija, bei įvertinta, kaip veikia valstybėse narėse, kurioms neprivalomas 2007 m. Hagos protokolas, priimtų teismo sprendimų pripažinimo, paskelbimo vykdytinais ir vykdymo procedūra. Jei būtina, prie ataskaitos pridedami pasiūlymai dėl pakeitimų.

75 straipsnis

Pereinamojo laikotarpio nuostatos

1.   Šis reglamentas taikomas tik po jo taikymo pradžios dienos iškeltoms byloms, patvirtintiems ar sudarytiems teisminiams susitarimams ir parengtiems autentiškiems dokumentams, laikantis 2 ir 3 dalių.

2.   IV skyriaus 2 ir 3 skirsniai taikomi:

a)	anksčiau nei šio reglamento taikymo pradžios diena valstybėse narėse priimtiems teismo sprendimams, dėl kurių prašymas pripažinti ir paskelbti juos vykdytinais buvo pateiktas po tos dienos;

b)	teismo sprendimams, priimtiems po šio reglamento taikymo pradžios dienos, procesuose, pradėtuose iki tos dienos, tiek, kiek tokie teismo sprendimai patenka į Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 taikymo sritį pripažinimo ir vykdymo tikslais.

Šio reglamento taikymo pradžios dieną atliekamoms pripažinimo ir vykdymo procedūroms toliau taikomas Reglamentas (EB) Nr. 44/2001.

Pirma ir antra pastraipos mutatis mutandis taikomos patvirtintiems ar sudarytiems teisminiams susitarimams ir valstybėse narėse parengtiems autentiškiems dokumentams.

3.   VII skyrius dėl centrinių institucijų bendradarbiavimo taikomas prašymams, kuriuos centrinė institucija gavo pradėjus taikyti šį reglamentą.

76 straipsnis

Įsigaliojimas

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dienos.

2 straipsnio 2 dalis, 47 straipsnio 3 dalis, 71, 72 ir 73 straipsniai taikomi nuo 2010 m. rugsėjo 18 d.

Išskyrus antroje pastraipoje nurodytas nuostatas, šis reglamentas taikomas nuo 2011 m. birželio 18 d., jei tą dieną Bendrijoje jau bus pradėtas taikyti 2007 m. Hagos protokolas. Jei protokolas tuo metu bus dar netaikomas, šis reglamentas taikomas nuo to protokolo taikymo Bendrijoje pradžios dienos.

---

(1)  2007 m. gruodžio 13 d. nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje) ir 2008  m. gruodžio 4 d. nuomonė pagal pakartotinę konsultaciją (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(2)  Nuomonė pagal neprivalomą konsultaciją (OL C 185, 2006 8 8, p. 35).

(3)  OL L 12, 2001 1 16, p. 1.

(4)  OL L 174, 2001 6 27, p. 25.

(5)  OL L 174, 2001 6 27, p. 1.

(6)  OL L 26, 2003 1 31, p. 41.

(7)  OL L 338, 2003 12 23, p. 1.

(8)  OL L 143, 2004 4 30, p. 15.

(9)  OL L 324, 2007 12 10, p. 79.

(10)  OL C 12, 2001 1 15, p. 1.

(11)  OL C 53, 2005 3 3, p. 1.

(12)  OL C 198, 2005 8 12, p. 1.

(13)  OL L 281, 1995 11 23, p. 31.

(14)  OL C 242, 2006 10 7, p. 20.

(15)  OL L 124, 1971 6 8, p. 1.

(16)  OL L 184, 1999 7 17, p. 23.

(17)  OL L 299, 2005 11 16, p. 62.

(18)  OL L 339, 2007 12 21, p. 3.

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---