14.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 315/1

(1)

Sąjunga susiduria su beprecedentėmis problemomis, kurias lemia didėjanti priklausomybė nuo energijos importo ir menki energijos ištekliai, taip pat su poreikiu riboti klimato kaitą ir įveikti ekonomikos krizę. Energijos vartojimo efektyvumas yra vertinga priemonė šioms problemoms spręsti. Ją naudojant Sąjungoje gerinamas energijos tiekimo saugumas mažinant pirminės energijos suvartojimą ir energijos importą. Energijos vartojimo efektyvumas padeda ekonomiškai efektyviai mažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir taip švelninti klimato kaitą. Perėjimas prie efektyviau energiją vartojančios ekonomikos taip pat turėtų paspartinti novatoriškų technologinių sprendimų plitimą ir didinti Sąjungos pramonės konkurencingumą skatinant ekonomikos augimą ir sukuriant aukštos kokybės darbo vietų keliuose su energijos vartojimo efektyvumu susijusiuose sektoriuose;

(2)

2007 m. kovo 8 ir 9 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose pabrėžtas poreikis didinti energijos vartojimo efektyvumą Sąjungoje, kad būtų pasiektas tikslas ne vėliau kaip 2020 m. užtikrinti, kad lyginant su prognozėmis pirminės energijos būtų suvartojama 20 % mažiau. 2011 m. vasario 4 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose pabrėžta, kad turi būti pasiektas tikslas – iki 2020 m. užtikrinti 20 % energijos vartojimo efektyvumą, dėl kurio susitarta 2010 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos susitikime ir nuo kurio šiuo metu nukrypta. Pagal 2007 m. parengtas prognozes 2020 m. pirminės energijos suvartojimas sudarytų 1 842 mln. tne. 20 % sumažinus energijos suvartojimą, 2020 m. bus suvartojama 1 474 mln. tne, t. y. 368 mln. tne mažiau, palyginti su prognozėmis;

(3)

2010 m. birželio 17 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose energijos vartojimo efektyvumo tikslas patvirtintas kaip vienas iš Sąjungos naujos darbo vietų kūrimo ir pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos (toliau – strategija „Europa 2020“) pagrindinių tikslų. Vykstant šiam procesui ir siekdamos šį tikslą įgyvendinti nacionaliniu lygiu, valstybės narės, glaudžiai bendradarbiaudamos su Komisija, privalo nustatyti nacionalinius tikslus ir savo nacionalinėse reformų programose nurodyti, kaip ketina juos pasiekti;

(4)

2010 m. lapkričio 10 d. Komisijos komunikate „Energetika 2020“ energijos vartojimo efektyvumas laikomas 2020 m. Sąjungos energetikos strategijos pagrindu ir išreiškiamas poreikis nustatyti naują energijos vartojimo efektyvumo strategiją, kuri visoms valstybėms narėms leistų energijos naudojimą atsieti nuo ekonomikos augimo;

(5)

2010 m. gruodžio 15 d. rezoliucijoje dėl energijos vartojimo efektyvumo veiksmų plano persvarstymo Europos Parlamentas paragino Komisiją į persvarstytą energijos vartojimo efektyvumo veiksmų planą įtraukti priemones, kuriomis būtų panaikintas atotrūkis, trukdantis 2020 m. pasiekti bendrą Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo tikslą;

(6)

viena iš strategijos „Europa 2020“ iniciatyvų – 2011 m. sausio 26 d. Komisijos patvirtinta pavyzdinė taupiai išteklius naudojančios Europos iniciatyva. Joje energijos vartojimo efektyvumas nurodomas kaip vienas iš pagrindinių aspektų užtikrinant energijos išteklių naudojimo tvarumą;

(7)

2011 m. vasario 4 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose pripažinta, kad nukrypta nuo Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo tikslo ir kad reikia imtis ryžtingų veiksmų, kad būtų panaudotas didžiulis didesnio energijos taupymo pastatuose, transporte ir produktuose bei procesuose potencialas. Tose išvadose taip pat numatoma, kad ne vėliau kaip 2013 m. bus atlikta Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo tikslo įgyvendinimo peržiūra ir prireikus svarstomos tolesnės priemonės;

(8)

2011 m. kovo 8 d. Komisija priėmė Komunikatą dėl 2011 m. efektyvaus energijos vartojimo plano. Komunikatu patvirtinta, kad Sąjungai sunkiai sekasi siekti savo energijos vartojimo efektyvumo tikslo. Taip yra nepaisant pažangos, pasiektos įgyvendinant energijos vartojimo efektyvumo politikos kryptis, nurodytas nacionaliniuose energijos vartojimo efektyvumo veiksmų planuose, kuriuos valstybės narės pateikė vykdydamos 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/32/EB dėl energijos galutinio vartojimo efektyvumo ir energetinių paslaugų (4) reikalavimus. Pirminė antrųjų veiksmų planų analizė patvirtina, kad Sąjungai sunkiai sekasi. Padėčiai ištaisyti 2011 m. efektyvaus energijos vartojimo plane nurodytos kelios energijos vartojimo efektyvumo politikos kryptys ir priemonės, apimančios visą energijos tiekimo grandinę, įskaitant energijos gamybą, perdavimą ir skirstymą; viešojo sektoriaus vadovaujamąjį vaidmenį energijos vartojimo efektyvumo srityje; pastatus ir įrenginius; pramonę; taip pat poreikį galutiniams vartotojams suteikti galimybę valdyti savo energijos vartojimą. Energijos vartojimo efektyvumas transporto sektoriuje tuo pačiu metu svarstytas 2011 m. kovo 28 d. transportui skirtoje baltojoje knygoje. Visų pirma baltosios knygos 26 iniciatyvoje raginama nustatyti tinkamus visų rūšių transporto priemonių CO2 išmetimo standartus, prireikus juos papildant efektyvaus energijos vartojimo reikalavimais, susijusiais su visų rūšių varymo sistemomis;

(9)

be to, 2011 m. kovo 8 d. Komisija patvirtino Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. planą, kuriame nustatė poreikį daugiau dėmesio skirti energijos vartojimo efektyvumui;

(10)

tokiomis aplinkybėmis būtina atnaujinti Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo reglamentavimo teisės aktų sistemą ir priimti direktyvą, kuria būtų siekiama bendro energijos vartojimo efektyvumo tikslo – sutaupyti 20 % Sąjungoje suvartojamos pirminės energijos ne vėliau kaip 2020 m., o po 2020 m. toliau didinti energijos vartojimo efektyvumą. Tuo tikslu šia direktyva turėtų būti sukurta bendra energijos vartojimo efektyvumo skatinimo Sąjungoje sistema ir nustatyti konkretūs veiksmai, kuriais būtų įgyvendinami kai kurie į 2011 m. efektyvaus energijos vartojimo planą įtraukti pasiūlymai ir būtų išnaudotas jame nurodytas didelis neišnaudotas energijos taupymo potencialas;

(11)

2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 406/2009/EB dėl valstybių narių pastangų mažinti jų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, Bendrijai siekiant įvykdyti įsipareigojimus iki 2020 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas (5), reikalaujama, kad Komisija įvertintų Sąjungos ir jos valstybių narių pažangą siekiant ne vėliau kaip 2020 m. energijos vartojimą sumažinti 20 %, palyginti su prognozėmis, ir ne vėliau kaip 2012 m. pateiktų ataskaitą. Jame taip pat nurodyta, kad, siekiant padėti valstybėms narėms įvykdyti Sąjungos įsipareigojimus dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, Komisija ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 31 d. turėtų pasiūlyti ryžtingesnes arba naujas priemones energijos vartojimo efektyvumo didinimui paspartinti. Šia direktyva vykdomas minėtas reikalavimas. Be to, ja padedama siekti veiksmų plane numatytų tikslų 2050 m. pereiti prie konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio ekonomikos, visų pirma mažinant energetikos sektoriaus išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, ir ne vėliau kaip 2050 m. pasiekti elektros energijos gamybos neišmetant teršalų tikslą;

(12)

norint išnaudoti visą energijos taupymo potencialą, reikia laikytis integruoto požiūrio, apimančio taupymą energijos tiekimo ir galutinio naudojimo sektoriuose. Kartu reikėtų sugriežtinti 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/8/EB dėl termofikacijos skatinimo, remiantis naudingosios šilumos paklausa vidaus energetikos rinkoje (6) ir Direktyvos 2006/32/EB nuostatas;

(13)

pageidautina, kad 20 % energijos vartojimo efektyvumo tikslas būtų pasiektas kartu įgyvendinant konkrečias nacionalines ir Europos priemones, kuriomis įvairiose srityse skatinama efektyviai vartoti energiją. Turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų nacionalinius orientacinius energijos vartojimo efektyvumo tikslus, sistemas ir programas. Komisija turėtų įvertinti šiuos tikslus ir kiekvienos atskiros valstybės narės pastangas, taip pat padarytos pažangos duomenis, kad įvertintų tikimybę pasiekti bendrą Sąjungos tikslą ir kiek individualių pastangų pakanka bendram tikslui pasiekti. Todėl Komisija turėtų atidžiai stebėti, kaip įgyvendinamos nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo programos taikant patikslintą teisės aktų sistemą ir įgyvendinant procesą „Europa 2020“. Nustatydamos nacionalinius orientacinius energijos vartojimo efektyvumo tikslus valstybės narės turėtų turėti galimybę atsižvelgti į nacionalines aplinkybes, kurios turi įtakos pirminės energijos vartojimui, pavyzdžiui, į likusį ekonomiškai efektyvaus energijos taupymo potencialą, energijos importo ir eksporto pokyčius, visų atsinaujinančiųjų energijos šaltinių plėtojimą, branduolinę energiją, anglies dioksido surinkimą ir saugojimą ir veiksmus ankstyvajame etape. Nagrinėdama galimus scenarijus, Komisija turėtų konsultuotis su valstybėmis narėmis dėl galimų prielaidų ir galimų scenarijų rezultatų projektų tinkamu laiku ir skaidriai. Reikia tobulinti energijos vartojimo efektyvumo priemonių poveikio ir turimų technologijų bei jų veiklos rezultatų poveikio galimus scenarijus;

(14)

2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją (7) nurodoma, kad Kipras ir Malta dėl to, kad yra salos ir turi atokių regionų požymių, priklauso nuo aviacijos kaip transporto rūšies, kuri labai svarbi jų piliečiams ir ekonomikai. Todėl Kipro ir Maltos nacionalinio oro transporto suvartojamos energijos bendrasis galutinis kiekis yra neproporcingai didelis, t. y. 2005 m. Bendrijos vidurkis viršijamas daugiau nei tris kartus, ir todėl šios valstybės yra neproporcingai veikiamos esamų technologijų ir reguliavimo trūkumų;

(15)

bendra viešųjų išlaidų suma lygi 19 % Sąjungos bendrojo vidaus produkto. Todėl viešasis sektorius yra svarbi varomoji jėga siekiant skatinti rinkos perėjimą prie efektyvesnių produktų, pastatų ir paslaugų bei daryti poveikį piliečių ir įmonių elgsenai energijos vartojimo srityje. Be to, energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonėmis mažinant energijos vartojimą gali būti sudarytos sąlygos viešuosius išteklius panaudoti kitais tikslais. Nacionalinio, regionų ir vietos lygio viešosios organizacijos turėtų atlikti pavyzdinį vaidmenį energijos vartojimo efektyvumo srityje;

(16)

atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. birželio 10 d. Tarybos išvadose „2011 m. efektyvaus energijos vartojimo planas“ pabrėžta, kad pastatai sunaudoja 40 % viso galutinės Sąjungos suvartojamos energijos kiekio, ir siekiant pasinaudoti ekonomikos augimo ir užimtumo galimybėmis amatų ir statybos sektoriuose, taip pat statybos produktų gamybos srityje ir tokiose profesinės veiklos srityse, kaip architektūra, konsultavimas ir inžinerija, valstybės narės turėtų sudaryti ilgalaikę strategiją ateičiai po 2020 m., skirtą investicijų telkimui gyvenamųjų ir komercinės paskirties pastatų renovacijos srityje siekiant pagerinti pastatų fondo energinį naudingumą. Ta strategija turėtų būti skirta ekonomiškai efektyviai esminei renovacijai, kuri paskatina atnaujinimą, dėl kurio gauto ir galutinės energijos suvartojimo kiekis pastate žymiai sumažėja, palyginti su suvartojimo lygiu prieš renovaciją, taip sudarant sąlygas labai dideliam energiniam naudingumui. Tokia esminė renovacija taip pat galėtų būti vykdoma etapais;

(17)

reikia didinti pastatų renovavimo normą, nes dabartinis pastatų fondas yra vienintelis didžiausią potencialą energijos taupymo srityje turintis sektorius. Be to, pastatai yra itin svarbūs siekiant Sąjungos tikslo išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ne vėliau kaip 2050 m. sumažinti 80–95 %, palyginti su 1990 m. Viešosioms organizacijoms priklausantys pastatai sudaro didelę pastatų fondo dalį ir visuomeniniame gyvenime jiems skiriama daug dėmesio. Todėl tikslinga nustatyti centrinės valdžios subjektams priklausančių ir jos naudojamų pastatų valstybės narės teritorijoje metinę renovavimo normą, kad būtų padidintas jų energinis naudingumas. Ši renovavimo norma neturėtų daryti poveikio 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo (8) nustatytiems įsipareigojimams dėl beveik nulinės energijos pastatų. Šioje direktyvoje nustatytu įpareigojimu renovuoti centrinės valdžios subjektų pastatus papildoma minėta direktyva, kurioje reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, kad iš esmės renovuojant esamus pastatus jų energinis naudingumas būtų padidintas taip, kad jie atitiktų būtiniausius energinio naudingumo reikalavimus. Valstybės narės turėtų galėti imtis alternatyvių ekonomiškai efektyvių priemonių, kad būtų užtikrintas jų centrinės valdžios subjektų turto fondui priskiriamų pastatų lygiavertis energinio naudingumo padidinimas. Įpareigojimas renovuoti centrinės valdžios subjektų pastatų patalpas turėtų būti taikomas administraciniams padaliniams, turintiems kompetenciją visoje valstybės narės teritorijoje. Kai konkrečioje valstybėje narėje ir konkrečios kompetencijos srityje tokių atitinkamų visą teritoriją apimančių administracinių padalinių nesama, įpareigojimas turėtų būti taikomas tiems administraciniams padaliniams, kurių kiekvieno turimas kompetencijos sritis apjungus apimama visa teritorija;

(18)

kai kurios valstybių narių savivaldybės ir kitos viešosios organizacijos jau ėmėsi įgyvendinti integruotą požiūrį į energijos taupymą ir tiekimą, pavyzdžiui, vykdydamos tvarios energetikos veiksmų planus (pvz., parengtus pagal Merų pakto iniciatyvą) ir taikydamos integruotus urbanistinius metodus, kurie apima ne vien atskiras pastatams ar transporto rūšims taikomas intervencines priemones. Valstybės narės turėtų skatinti savivaldybes ir kitas viešąsias organizacijas priimti integruotus tvaraus energijos vartojimo efektyvumo planus, kuriuose būtų nustatyti aiškūs tikslai, įtraukti piliečius į šių planų rengimą bei įgyvendinimą ir tinkamai juos informuoti apie šių planų turinį ir pažangą siekiant tikslų. Vykdant tokius planus gali būti sutaupyta daug energijos, ypač jei jie būtų įgyvendinami pasitelkiant energijos naudojimo vadybos sistemas, kurios sudaro sąlygas atitinkamoms viešosioms organizacijoms geriau valdyti savo energijos vartojimą. Turėtų būti skatinamas miestų, miestelių ir kitų viešųjų organizacijų keitimasis patirtimi, susijusia su naujoviškesnių priemonių taikymu;

(19)

pirkdami tam tikrus produktus ir paslaugas, taip pat įsigydami ir nuomodami pastatus, centrinės valdžios subjektai, sudarantys viešojo darbų, prekių ar paslaugų pirkimo sutartis, turėtų tapti sektinu pavyzdžiu ir priimti efektyvų energijos vartojimą užtikrinančius pirkimo sprendimus. Tai turėtų būti taikoma administraciniams padaliniams, turintiems kompetenciją visoje valstybės narės teritorijoje. Kai konkrečioje valstybėje narėje ir konkrečios kompetencijos srityje tokių atitinkamų visą teritoriją apimančių administracinių padalinių nesama, įpareigojimas turėtų būti taikomas tiems administraciniams padaliniams, kurių kiekvieno turimas kompetencijos sritis apjungus apimama visa teritorija. Tačiau tai neturėtų daryti poveikio Sąjungos viešųjų pirkimų srities direktyvų nuostatoms. Kitų produktų nei tie, kuriems taikomi šioje direktyvoje nurodyti pirkimams taikomi energijos vartojimo efektyvumo reikalavimai, atveju valstybės narės turėtų viešąsias organizacijas skatinti atsižvelgti į pirkinio energijos vartojimo efektyvumą;

(20)

įvertinus galimybę Sąjungos lygiu nustatyti „baltųjų sertifikatų“ sistemą, paaiškėjo, kad dabartinėmis aplinkybėmis taikant tokią sistemą atsirastų pernelyg didelių administracinių išlaidų ir kiltų grėsmė, kad energijos taupymas bus sutelktas tam tikrose valstybėse narėse, o ne taikomas visoje Sąjungoje. Tokios Sąjungos lygio schemos tikslą bent jau šiame etape būtų galima geriau pasiekti taikant nacionalines energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemas energetikos komunalinėms įmonėms ar kitas alternatyvias politikos priemones, kuriomis galima sutaupyti tiek pat energijos. Tokių sistemų užmojo lygį tikslinga nustatyti bendroje sistemoje Sąjungos lygiu, kartu suteikiant valstybėms narėms daug lankstumo, kad jos galėtų visapusiškai atsižvelgti į nacionalinę rinkos dalyvių organizacinę struktūrą, konkrečias energetikos sektoriaus aplinkybes ir galutinių vartotojų įpročius. Taikant bendrą sistemą energetikos komunalinėms įmonėms turėtų būti suteikta galimybė siūlyti energetines paslaugas visiems galutiniams vartotojams, o ne tik tiems, kuriems jos parduoda energiją. Taip energetikos rinkoje didėja konkurencija, nes energetikos komunalinės įmonės, teikdamos papildomas energetines paslaugas, gali diferencijuoti savo produktą. Taikant bendrą sistemą valstybėms narėms turėtų būti suteikiama galimybė į savo nacionalinę sistemą įtraukti reikalavimus, kuriais būtų siekiama socialinio tikslo, visų pirma siekiant užtikrinti, kad pažeidžiami vartotojai galėtų pasinaudoti didesnio energijos vartojimo efektyvumo teikiama nauda. Valstybės narės, remdamosi objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais, turėtų nustatyti, kurie energijos skirstytojai ar mažmeninės prekybos energija įmonės turėtų būti įpareigoti pasiekti šioje direktyvoje nustatytą galutinio energijos suvartojimo taupymo tikslą.

Valstybėms narėms visų pirma turėtų būti leidžiama netaikyti šio įpareigojimo smulkiems energijos skirstytojams, smulkioms mažmeninės prekybos energija įmonėms ir mažiems energetikos sektoriams, kad būtų išvengta neproporcingos administracinės naštos. 2008 m. birželio 25 d. Komisijos komunikate išdėstyti principai, į kuriuos turėtų atsižvelgti šios galimybės netaikyti nusprendusios valstybės narės. Siekiant remti nacionalines energijos vartojimo efektyvumo iniciatyvas įpareigotosios šalys pagal nacionalines energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemas galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus kasmet mokėdamos į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą sumą, lygią investicijoms, kurių reikalaujama taikant sistemą;

(21)

atsižvelgiant į visa apimančią būtinybę atkurti viešųjų finansų tvarumą ir fiskalinį konsolidavimą, įgyvendinant konkrečias priemones, kurioms taikoma ši direktyva, turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į ekonominį efektyvumą valstybės narės lygiu įgyvendinant energijos vartojimo efektyvumo priemones, nustatytas atlikus tinkamą jų analizę ir įvertinimą;

(22)

reikalavimas, kad būtų pasiektas tikslas sutaupyti per metus galutiniams vartotojams parduotos energijos, palyginti su tuo, kiek energijos būtų parduota, nėra pardavimo ar energijos vartojimo ribojimas. Valstybės narės turėtų turėti galimybę apskaičiuojant galutiniams vartotojams parduotos energijos kiekį neįtraukti viso ar dalies 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje (9), I priede nurodytai eksploatavimo veiklai suvartotos parduotos energijos kiekio, kadangi pripažįstama, kad kai kuriuose šių veiklos sričių sektoriuose ar jų pošakiuose anglies dioksido nutekėjimo rizika gali būti didelė. Tikslinga, kad valstybės narės žinotų sistemų sąnaudas, kad galėtų tiksliai įvertinti priemonių kaštus;

(23)

nedarant poveikio 7 straipsnio reikalavimams ir siekiant sumažinti administracinę naštą, kiekviena valstybė narė gali sugrupuoti visas politikos priemones, skirtas 7 straipsnio įgyvendinimui, išsamioje nacionalinėje energijos vartojimo efektyvumo programoje;

(24)

norint išnaudoti energijos taupymo potencialą tam tikruose rinkos segmentuose, kuriuose paprastai nėra teikiamos komercinės energijos vartojimo audito paslaugos (pvz., mažosiose ir vidutinėse įmonėse (MVĮ)), valstybės narės turėtų parengti programas, kuriomis MVĮ būtų skatinamos leisti atlikti energijos vartojimo auditą. Energijos vartojimo auditas turėtų būti privalomas ir reguliariai atliekamas didelėse įmonėse, nes jose gali būti sutaupyta daug energijos. Atliekant energijos vartojimo auditą turėtų būti atsižvelgta į atitinkamus Europos ar tarptautinius standartus, pavyzdžiui, EN ISO 50001 (Energijos naudojimo vadybos sistemos) arba EN 16247-1 (Energetiniai auditai), arba, jei įtraukiamas energijos auditas – EN ISO 14000 (Aplinkos apsaugos vadybos sistemos), ir tokiu būdu auditas atitiktų šios direktyvos VI priedo nuostatas, nes tokios nuostatos neviršija šiuose atitinkamuose standartuose pateiktų reikalavimų. Šiuo metu yra rengiamas konkretus Europos standartas, taikytinas energijos vartojimo auditui;

(25)

tais atvejais, kai energijos vartojimo auditą atlieka įmonių vidaus ekspertai, dėl būtinybės užtikrinti nepriklausomumą šie ekspertai negali tiesiogiai dalyvauti veikloje, kurios auditas atliekamas;

(26)

kuriant energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, reikėtų atsižvelgti į plačiai taikant ekonomiškai efektyvias technologines naujoves, pvz., pažangiuosius skaitiklius, padidėjusį efektyvumą ir sutaupytą energiją. Jeigu įrengti pažangieji skaitikliai, įmonės neturėtų jų naudoti išrašydamos nepagrįstas sąskaitas atgaline data;

(27)

elektros energijos atveju pagal 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (10), kurioje pažangiųjų skaitiklių diegimas įvertintas teigiamai, ne mažiau nei 80 % vartotojų ne vėliau kaip 2020 m. turėtų būti aprūpinti pažangiomis matavimo sistemomis. Dujų atveju pagal 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (11), kurioje pažangių matavimo sistemų diegimas įvertintas teigiamai, valstybės narės arba bet kuri jų paskirta kompetentinga valdžios institucija turėtų parengti išmanių matavimo sistemų įdiegimo tvarkaraštį;

(28)

naudoti individualius skaitiklius arba šilumos sąnaudų skirstytuvus centralizuoto šilumos tiekimo arba bendro centrinio šildymo sistemos tiekiamos šilumos individualiam suvartojimui skaičiuoti daugiabučiuose pastatuose yra naudinga, jei galutiniai vartotojai turi priemonių savo individualiam vartojimui kontroliuoti. Todėl juos naudoti tikslinga tik pastatuose, kurių radiatoriuose yra įmontuoti termostatiniai radiatorių vožtuvai;

(29)

kai kuriuose daugiabučiuose pastatuose, į kuriuos šiluma tiekiama centralizuoto šilumos tiekimo arba bendro centrinio šildymo sistemomis, naudoti tikslius individualius šilumos skaitiklius būtų techniniu požiūriu sudėtinga ir brangu, nes šildymui naudojamas karštas vanduo į butus patenka ir iš jų pašalinamas keliose vietose. Tačiau galima daryti prielaidą, kad individualus šilumos vartojimo skaičiavimas daugiabučiuose pastatuose techniniu požiūriu yra įmanomas, jei įrengiant individualius skaitiklius nereikėtų keisti pastato viduje esančio vamzdyno, skirto šildymui karštu vandeniu. Tokiuose pastatuose individualų šilumos suvartojimą galima skaičiuoti šilumos sąnaudų skirstytuvais, įrengtais kiekviename radiatoriuje;

(30)

Direktyvoje 2006/32/EB nurodyta, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad galutiniams vartotojams konkurencingomis kainomis būtų pateikiami individualūs skaitikliai, kurie tiksliai atspindi faktinį energijos suvartojimą ir pateikia informaciją apie tikslų laiką, kada ji buvo suvartota. Daugeliu atvejų šis reikalavimas taikomas, kai yra tam tikros sąlygos: tai turi būti techniškai įmanoma, pagrįsta finansiškai ir proporcinga galimam sutaupyti energijos kiekiui. Kai prie tinklo prijungiamas naujas pastatas arba kai pastate atliekama kapitalinė renovacija, kaip apibrėžta Direktyvoje 2010/31/ES, tokie individualūs skaitikliai turėtų būti pateikiami visada. Direktyvoje 2006/32/EB taip pat yra nurodyta, kad aiškios sąskaitos pagal faktinį energijos suvartojimą turėtų būti išrašomos pakankamai dažnai, kad pirkėjai galėtų reguliuoti savo energijos suvartojimą;

(31)

direktyvose 2009/72/EB ir 2009/73/EB nurodyta, kad valstybės narės turi užtikrinti pažangių matavimo sistemų diegimą, kad jas naudodami vartotojai galėtų aktyviai dalyvauti elektros energijos ir dujų tiekimo rinkose. Kalbant apie elektros energiją, vietovėse, kuriose pažangių skaitiklių diegimas vertinamas kaip ekonomiškai efektyvus, ne vėliau kaip 2020 m. bent 80 % vartotojų turi būti įdiegtos pažangios matavimo sistemos. Kalbant apie gamtines dujas, terminas nenurodytas, tačiau reikalaujama parengti įdiegimo darbotvarkę. Tose direktyvose taip pat nurodyta, kad galutiniai vartotojai turi būti tinkamai informuojami apie faktinį elektros energijos / dujų suvartojimą ir kaštus pakankamai dažnai, kad jie galėtų reguliuoti savo suvartojimą;

(32)

direktyvų 2006/32/EB, 2009/72/EB ir 2009/73/EB nuostatų dėl matavimo ir sąskaitų išrašymo poveikis energijos taupymui buvo ribotas. Daugelyje Sąjungos šalių šiomis nuostatomis nebuvo pasiekta, kad vartotojai gautų naujausią informaciją apie energijos suvartojimą ar kad būtų išrašomos sąskaitos, grindžiamos faktiškai suvartotu kiekiu, tokiu dažnumu, kuris, sprendžiant iš tyrimų rezultatų, sudarytų galimybes vartotojams reguliuoti energijos vartojimą. Patalpų šildymo ir karšto vandens tiekimo daugiabučiuose pastatuose sektoriuose dėl nepakankamo šių nuostatų aiškumo piliečiai pateikė daugybę skundų;

(33)

siekiant, kad galutiniai vartotojai turėtų geresnes galimybes gauti matavimo sistemų informaciją ir sąskaitas už individualų energijos suvartojimą, atsižvelgiant į galimybes, siejamas su pažangių matavimo sistemų ir pažangių skaitiklių diegimo procesu valstybėse narėse, yra svarbu, kad Sąjungos teisės aktų reikalavimai šioje srityje būtų kuo aiškesni. Tai turėtų padėti sumažinti pažangių matavimo sistemų, turinčių tam tikras funkcijas, padedančias sutaupyti daugiau energijos, diegimo kaštus ir paskatinti energetinių paslaugų rinkų ir paklausos valdymo vystymą. Įdiegus pažangias matavimo sistemas, sudaromos sąlygos dažnai išrašyti sąskaitas, grindžiamas faktiniu suvartojimu. Tačiau taip pat reikia išaiškinti reikalavimus, keliamus galimybei gauti informaciją ir sąžiningas bei tikslias sąskaitas, grindžiamas faktiniu suvartojimu, išrašomas tais atvejais, kai pažangieji skaitikliai iki 2020 m. nebus įrengti, be kita ko, reikalavimus, susijusius su individualaus šilumos, vėsumos ir karšto vandens daugiabučiuose pastatuose, į kuriuos šiluma, vėsuma ir karštas vanduo tiekiami centralizuotomis šilumos / vėsumos tiekimo sistemomis arba atskira tokiuose pastatuose įrengta šilumos tiekimo sistema, suvartojimo matavimu ir sąskaitų išrašymu;

(34)

rengdamos energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, valstybės narės turėtų deramai atsižvelgti į poreikį užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir darnų acquis įgyvendinimą laikantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo;

(35)

didelio naudingumo kogeneracija bei centralizuotas šilumos ir vėsumos tiekimas suteikia daug pirminės energijos taupymo galimybių, kurios Sąjungoje iš esmės nėra išnaudotos. Valstybės narės turėtų atlikti išsamų didelio naudingumo kogeneracijos ir centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo galimybių vertinimą. Šie vertinimai turėtų būti atnaujinami Komisijos prašymu, kad investuotojams būtų suteikta informacija apie nacionalinius plėtros planus ir būtų prisidėta kuriant stabilią ir palankią investavimo aplinką. Naujuose elektros energijos gamybos įrenginiuose ir esamuose iš esmės atnaujintuose įrenginiuose arba įrenginiuose, kurių leidimas ar licencija atnaujinta, vadovaujantis kaštų ir naudos analize, iš kurios matyti kaštus viršijanti nauda, turėtų būti įrengti didelio naudingumo kogeneracijos įrenginiai, kad būtų panaudota atliekinė šiluma, susidaranti gaminant elektrą. Vėliau ši atliekinė šiluma galėtų būti perduodama centralizuoto šilumos tiekimo tinklais ten, kur jos reikia. Atvejai, dėl kurių gali reikėti taikyti leidimų išdavimo kriterijus, paprastai bus atvejai, dėl kurių taip pat reikia taikyti reikalavimus leidimams pagal 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/75/ES dėl pramoninių išmetamų teršalų (12) ir leidimų išdavimui pagal Direktyvą 2009/72/EB;

(36)

gali būti tikslinga užtikrinti, kad branduolinės energijos įrenginiai ar elektros energijos gamybos įrenginiai, kuriems reikia naudotis geologiniu saugojimu, numatytu 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/31/EB dėl anglies dioksido geologinio saugojimo (13), būtų vietovėse, kuriose naudoti atliekinę šilumą naudojant didelio naudingumo kogeneraciją arba tiekiant ją centralizuoto šilumos ar vėsumos tiekimo tinklui nėra ekonomiškai efektyvu. Todėl valstybės narės turėtų turėti galimybę netaikyti šiems įrenginiams įpareigojimo atlikti kaštų ir naudos analizę dėl įrenginio aprūpinimo įranga, kuri sudarytų sąlygas panaudoti atliekinę šilumą naudojant didelio naudingumo kogeneracijos įrenginį. Be to turėtų būti galima tiems didžiausios apkrovos ir atsarginiams įrenginiams, kuriuos planuojama eksploatuoti mažiau nei 1 500 veikimo valandų per metus (svyruojantis penkerių metų vidurkis), netaikyti reikalavimo tai pat gaminti ir šilumą;

(37)

tikslinga, kad valstybės narės skatintų taikyti priemones ir procedūras, kuriomis būtų skatinama įrengti kogeneracijos įrenginius, kurių bendra nominali šiluminė galia yra mažesnė nei 20 MW, siekiant skatinti paskirstytą energijos gamybą;

(38)

didelio naudingumo kogeneraciją reikėtų apibrėžti kaip energijos kiekį, kuris sutaupomas vietoj atskiros šilumos ir elektros energijos gamybos vykdant bendrą gamybą. Sąjungos teisės aktuose vartojamų kogeneracijos ir didelio naudingumo kogeneracijos terminų apibrėžtys neturėtų daryti poveikio kitokių apibrėžčių vartojimui nacionalinės teisės aktuose kitais tikslais, nei numatyta atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose. Siekiant sutaupyti kuo daugiau energijos ir neprarasti energijos taupymo galimybių, daugiausia dėmesio reikėtų skirti kogeneracijos įrenginių eksploatavimo sąlygoms;

(39)

siekiant padidinti skaidrumą, kad galutinis vartotojas galėtų rinktis tarp kogeneracijos būdu pagamintos elektros energijos ir kitais būdais pagamintos elektros energijos, remiantis suderintosiomis naudingumo atskaitos vertėmis turėtų būti suteikiama didelio naudingumo kogeneracijos kilmės garantija. Kilmės garantijos sistemos pačios savaime nesuteikia teisės naudotis nacionaliniais paramos mechanizmais. Svarbu, kad visų rūšių elektros energijai, pagamintai didelio naudingumo kogeneracijos būdu, būtų taikomos kilmės garantijos. Kilmės garantijas reikėtų aiškiai atskirti nuo keičiamųjų pažymėjimų;

(40)

reikėtų atsižvelgti į kogeneracijos ir centralizuoto šilumos bei vėsumos tiekimo sektorių, kurie apima daug mažų ir vidutinio dydžio gamintojų, specifinę struktūrą, ypač peržiūrint leidimų statyti kogeneracijos galios ar susijusius tinklus išdavimo administracines procedūras, taikant principą „Visų pirma galvokime apie mažuosius“;

(41)

dauguma Sąjungos įmonių yra MVĮ. Sąjungai jos teikia didžiulių energijos taupymo galimybių. Kad padėtų MVĮ pradėti taikyti energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, valstybės narės turėtų nustatyti palankią sistemą, kuria būtų siekiama MVĮ teikti techninę pagalbą ir tikslinę informaciją;

(42)

Direktyvoje 2010/75/ES energijos vartojimo efektyvumas nurodytas kaip vienas iš kriterijų, kurie taikomi nustatant geriausius esamus gamybos būdus ir kuriais reikėtų remtis nustatant įrenginių, kuriems ta direktyva taikoma, įskaitant degimo įrenginius, kurių bendra nominali šiluminė galia yra 50 MW ar didesnė, leidimų išdavimo sąlygas. Tačiau pagal tą direktyvą valstybėms narėms suteikiama galimybė nenustatyti su energijos vartojimo efektyvumu susijusių reikalavimų deginimo įrenginių ar kitų įrenginių, kurie anglies dioksidą išskiria eksploatavimo vietoje, veiklai, nurodytai Direktyvos 2003/87/EB I priede. Valstybės narės galėtų įtraukti informaciją apie energijos vartojimo efektyvumo lygius į savo ataskaitas, teikiamas pagal Direktyvą 2010/75/ES;

(43)

remdamosi objektyviais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais ir atsižvelgdamos į gaires ir kodeksus, parengtus laikantis 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 714/2009 dėl prieigos prie tarpvalstybinių elektros energijos mainų tinklo sąlygų (14) ir 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 715/2009 dėl teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų (15) valstybės narės turėtų nustatyti taisykles, kuriomis būtų reglamentuojamas tinklų sujungimo ir sustiprinimo, taip pat techninio pritaikymo, reikalingo naujiems didelio naudingumo kogeneracijos būdu gaminamos elektros energijos gamintojams integruoti, kaštų padengimas ir pasidalijimas. Didelio naudingumo kogeneracijos būdu gaminamos elektros energijos gamintojams turėtų būti leidžiama skelbti kvietimą dalyvauti sujungimo darbų konkurse. Reikėtų sudaryti palankesnes prieigos prie didelio naudingumo kogeneracijos būdu gaminamos elektros energijos tinklo sistemos sąlygas, visų pirma mažos galios ir labai mažos galios kogeneracijos įrenginiams. Laikydamosi Direktyvos 2009/72/EB 3 straipsnio 2 dalies ir Direktyvos 2009/73/EB 3 straipsnio 2 dalies valstybės narės gali elektros energijos ir dujų sektoriuose veikiančioms įmonėms nustatyti su viešosiomis paslaugomis susijusius įpareigojimus, be kita ko, susijusius su energijos vartojimo efektyvumu;

(44)

reagavimas į paklausą yra svarbi energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonė, kadangi tai padeda gerokai padidinti vartotojų arba jų paskirtų trečiųjų šalių galimybes imtis veiksmų, susijusių su vartojimu ir sąskaitų informacija, – tai mechanizmas, kuriuo mažinamas ar keičiamas vartojimas, dėl to energijos galima sutaupyti tiek galutinio vartojimo atveju, tiek energijos gamyboje, perdavime ir skirstyme, tinkamiau naudojant tinklus ir gamybos įrenginius;

(45)

reaguojant į paklausą gali būti remiamasi tuo, kaip galutiniai vartotojai reaguoja į kainų signalus, arba pastatų automatizavimu. Turėtų būti gerinamos reagavimo į paklausą sąlygos ir galimybės, be kita ko, ir smulkiųjų galutinių vartotojų atveju. Todėl atsižvelgiant į tolesnį pažangiųjų tinklų diegimą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad nacionalinės energetikos reguliavimo institucijos galėtų užtikrinti, kad tinklų tarifais ir taisyklėmis būtų skatinamas energijos vartojimo efektyvumo didinimas ir skatinama dinamiška kainodara atsižvelgiant į galutinių vartotojų reagavimo į paklausą priemones. Turėtų būti siekiama užtikrinti rinkos integravimą ir patekimo į rinką vienodomis sąlygomis galimybes, kurios taikomos ne tik gamybai, bet ir paklausos ištekliams (tiekimui ir vartotojų apkrovai). Be to, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad nacionalinės energetikos reguliavimo institucijos laikytųsi integruoto požiūrio, kuris apimtų galimas taupymo priemones energijos tiekimo ir galutinio naudojimo sektoriuose;

(46)

reikėtų, kad būtų pakankamai patikimų ir kompetentingų energijos vartojimo efektyvumo srities specialistų, kad būtų užtikrintas veiksmingas šios direktyvos įgyvendinimas laiku, pavyzdžiui, kad būtų laikomasi energijos vartojimo audito ir energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemų įgyvendinimo reikalavimų. Todėl valstybės narės turėtų energetinių paslaugų teikėjams nustatyti sertifikavimo sistemas, energijos vartojimo auditą ir kitas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones;

(47)

būtina toliau plėtoti energetinių paslaugų rinką siekiant užtikrinti ir energetinių paslaugų paklausą, ir pasiūlą. Šiuo klausimu gali padėti skaidrumas, pavyzdžiui, sudarant energetinių paslaugų teikėjų sąrašus. Paklausą taip pat gali padėti skatinti pavyzdinės sutartys, keitimasis geriausios praktikos pavyzdžiais ir gairės, visų pirma susijusios su sutartimis dėl energijos vartojimo efektyvumo. Kaip ir taikant kitas trečiųjų šalių finansavimo priemones, sutartyje dėl energijos vartojimo efektyvumo energetinės paslaugos gavėjas išvengia investicinių kaštų, naudodamas sutaupytos energijos finansinės vertės dalį, kad grąžintų trečiosios šalies visiškai arba iš dalies atliktas investicijas;

(48)

reikia nustatyti ir panaikinti reguliavimo ir su reguliavimu nesusijusias kliūtis, trukdančias taikyti sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo ir kitas trečiųjų šalių teikiamo energijos taupymo finansavimo priemones. Šios kliūtys apima apskaitos taisykles ir praktiką, kurios visą investicijų laiką trukdo apskaitos dokumentuose tinkamai pateikti kapitalo investicijų ir per metus dėl energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių sutaupytas lėšas. Be to, nacionaliniu lygiu reikėtų šalinti esamo pastatų fondo renovavimo kliūtis, susijusias su tuo, kad paskatos padalijamos įvairiems atitinkamiems subjektams;

(49)

valstybės narės ir regionai turėtų būti skatinami visapusiškai naudotis struktūriniais fondais ir Sanglaudos fondu, kad paskatintų investicijas į energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones. Investuojant į energijos vartojimo efektyvumą gali būti prisidėta prie ekonomikos augimo, užimtumo, inovacijų ir namų ūkių kuro nepritekliaus mažinimo, todėl investicijomis teigiamai prisidedama prie ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos. Galimos finansavimo sritys – energijos vartojimo efektyvumo priemonės viešuosiuose pastatuose ir būstuose, taip pat naujų gebėjimų ugdymas siekiant skatinti užimtumą energijos vartojimo efektyvumo sektoriuje;

(50)

valstybės narės turėtų skatinti naudoti finansavimo priemones šios direktyvos tikslams siekti. Tokios finansavimo priemonės galėtų apimti finansinius įnašus ir baudas už tam tikrų šios direktyvos nuostatų nesilaikymą; išteklius, skirtus energijos vartojimo efektyvumui pagal Direktyvos 2003/87/EB 10 straipsnio 3 dalį; išteklius, skirtus energijos vartojimo efektyvumui pagal daugiametę finansinę programą, ypač iš sanglaudos ir struktūrinių bei kaimo plėtros fondų, ir specialias Europos finansines priemones, kaip antai Europos energijos vartojimo efektyvumo fondas;

(51)

finansavimo priemonėms, kuomet įmanoma, galėtų būti naudojami ištekliai, skirti energijos vartojimo efektyvumui iš Sąjungos projektų obligacijų įplaukų; ištekliai, skirti energijos vartojimo efektyvumui iš Europos investicijų banko ir kitų Europos finansų įstaigų, visų pirma, iš Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko ir Europos Tarybos plėtros banko; ištekliai, kuriems finansų įstaigose taikomas svertas; nacionaliniai ištekliai, be kita ko, sukuriant reguliavimo ir fiskalinę sistemas, kuriomis būtų skatinama įgyvendinti energijos vartojimo efektyvumo iniciatyvas ir programas; pajamos iš metinių emisijos kvotų pagal Sprendimą Nr. 406/2009/EB;

(52)

finansavimo priemonės visų pirma tuos įnašus, išteklius ir pajamas galėtų naudoti tam, kad būtų skatinamos privataus kapitalo investicijos ir sudaromos tam sąlygos, ypač pasitelkiant institucinius investuotojus, kartu taikant kriterijus, kuriais skiriant lėšas užtikrinamas aplinkos apsaugos ir socialinių tikslų įgyvendinimas; naudoti novatoriškus finansavimo mechanizmus (pvz., privataus kapitalo paskolų garantijas, sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo skatinančias paskolų garantijas, dotacijas, subsidijuojamas paskolas ir specialias kredito linijas, trečiųjų šalių finansavimo sistemas), mažinančius energijos vartojimo efektyvumo projektų rizikingumą, taip pat sudarančius sąlygas net ir žemų ir vidutinių pajamų namų ūkiams atlikti ekonomiškai efektyvią renovaciją; būti susietos su programomis ar agentūromis, kurios apjungs energijos taupymo projektus ir vertins jų kokybę, teiks techninę pagalbą, skatins energetinių paslaugų rinkos vystymąsi ir padės sukurti vartotojų paklausą energetinėms paslaugoms;

(53)

finansavimo priemonės taip pat galėtų teikti pakankamai išteklių mokymo ir sertifikavimo programoms, kuriomis didinami ir patvirtinami gebėjimai efektyvaus energijos vartojimo srityje, remti; teikti išteklių nedidelės galios technologijų ir labai mažos galios technologijų, skirtų energijai gaminti, moksliniams tyrimams ir demonstravimo veiklai, taip pat šių technologijų diegimo paspartinimui bei tų generatorių jungtims prie tinklo optimizuoti; būti susiejamos su programomis, kurias įgyvendinant skatinamas efektyvus energijos vartojimas visuose gyvenamuosiuose būstuose, kad nebūtų energijos nepritekliaus ir gyvenamuosius būstus išnuomoję jų savininkai būtų skatinami kuo labiau padidinti savo nuosavybės energijos vartojimo efektyvumą; teikti pakankamai išteklių, kad būtų remiamas socialinis dialogas ir standartų nustatymas, siekiant didinti energijos vartojimo efektyvumą ir užtikrinti geras darbo sąlygas ir sveikatos apsaugą bei saugą darbe;

(54)

turėtų būti naudojamos Sąjungos turimos finansinės priemonės ir novatoriški finansavimo mechanizmai, kad būtų pasiektas viešųjų organizacijų pastatų energinio naudingumo didinimo tikslo įgyvendinimo praktinis poveikis. Šiuo požiūriu tokių mechanizmų kūrimui valstybės narės savanoriškai gali naudoti savo pajamas, gautas iš metinių išmetamo dujų kiekio kvotų pagal Sprendimą Nr. 406/2009/EB, atsižvelgdamos į nacionalines biudžeto taisykles;

(55)

įgyvendinant 20 % energijos vartojimo efektyvumo tikslą, Komisija privalės stebėti naujų priemonių poveikį Direktyvai 2003/87/EB, nustatančiai Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (ETS), kad būtų išsaugotos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos paskatos, kuriomis skatinamos investicijos į mažo anglies dioksido kiekio technologijas, o ETS sektoriai pasirengtų būsimoms inovacijoms. Ji turės stebėti poveikį tiems pramonės sektoriams, kuriems būdinga didelė anglies dioksido nutekėjimo rizika, kaip nustatyta 2009 m. gruodžio 24 d. Komisijos sprendime 2010/2/ES, kuriuo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/87/EB nustatomas sektorių ir jų pošakių, kuriems būdinga didelė anglies dioksido nutekėjimo rizika, sąrašas (16), siekiant užtikrinti, kad šia direktyva minėtų sektorių plėtojimas būtų skatinamas ir jam nebūtų trukdoma;

(56)

Direktyvoje 2006/32/EB reikalaujama, kad valstybės narės ne vėliau kaip 2016 m. patvirtintų bendrą nacionalinį orientacinį 9 % energijos taupymo tikslą, kuris įgyvendinamas naudojant energetines paslaugas bei kitas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, ir dėtų pastangas, kad jis būtų pasiektas. Toje direktyvoje nurodyta, kad valstybėms narėms patvirtinus antrąjį energijos vartojimo efektyvumo planą, prireikus ir tam tikrais atvejais Komisija turi pateikti pasiūlymų dėl papildomų priemonių, įskaitant tikslų įgyvendinimo laikotarpio pratęsimą. Jei ataskaitoje daroma išvada, kad siekiant toje direktyvoje nustatytų nacionalinių orientacinių tikslų padaryta nepakankama pažanga, šiuose pasiūlymuose turi būti atsižvelgta į tikslų mastą ir pobūdį. Kartu su šia direktyva pateiktame poveikio vertinime konstatuojama, kad valstybės narės jau siekia 9 % tikslo, kuris yra gerokai mažesnio užmojo nei vėliau patvirtintas 20 % energijos taupymo 2020 m. tikslas, todėl tikslų lygio nagrinėti nereikia;

(57)

Pažangios energetikos Europai programa, įsteigta 2006 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1639/2006/EB dėl Konkurencingumo ir inovacijų bendrosios programos įsteigimo (2007–2013 m.) (17), kuria buvo pašalintos kliūtys rinkoje, pavyzdžiui, nepakankamas rinkos dalyvių ir institucijų informuotumas ir pajėgumas, nacionalinės techninės ar administracinės kliūtys tinkamam energijos vidaus rinkos veikimui arba darbo rinkos, kurios išvystytos nepakankamai, kad būtų įvykdytas mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos uždavinys, padėjo sukurti palankią aplinką tinkamam Sąjungos tvarios energetikos politikos įgyvendinimui. Daugelis tų kliūčių tebėra aktualios;

(58)

siekiant išnaudoti su energija susijusių gaminių didžiulį energijos taupymo potencialą, turėtų būti paspartintas ir išplėstas 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/125/EB, nustatančios ekologinio projektavimo reikalavimų su energija susijusiems gaminiams nustatymo sistemą (18), ir 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/30/ES dėl su energija susijusių gaminių suvartojamos energijos ir kitų išteklių nurodymo ženklinant gaminį ir apie jį pateikiant standartinę informaciją (19) įgyvendinimas. Pirmenybė turėtų būti teikiama gaminiams, kurių energijos taupymo potencialas yra didžiausias, kaip nustatyta ekologinio projektavimo darbo plane, ir atitinkamais atvejais – esamų priemonių peržiūrai;

(59)

siekiant paaiškinti sąlygas, kurioms esant valstybės narės gali nustatyti energinio naudingumo reikalavimus pagal Direktyvą 2010/31/ES kartu laikantis Direktyvos 2009/125/EB ir jos įgyvendinimo priemonių, reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Direktyvą 2009/125/EB;

(60)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. ne vėliau kaip 2020 m. pasiekti Sąjungoje 20 % energijos vartojimo efektyvumo tikslą ir sudaryti sąlygas po 2020 m. dar efektyviau vartoti energiją, valstybės narės negali deramai pasiekti nesiimdamos papildomų energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių ir kadangi to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(61)

siekiant sudaryti sąlygas prisitaikyti prie technikos pažangos ir energijos šaltinių paskirstymo pokyčių, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti teisės aktus, susijusius su remiantis Direktyva 2004/8/EB nustatytų suderintųjų naudingumo atskaitos verčių peržiūra ir šios direktyvos prieduose nurodytomis vertėmis, skaičiavimo metodais, numatytuoju pirminės energijos koeficientu ir reikalavimais. Ypač svarbu, kad Komisija parengiamųjų darbų metu tinkamai konsultuotųsi, įskaitant konsultacijas ekspertų lygiu. Ruošdama ir rengdama deleguotuosius aktus Komisija turėtų užtikrinti, kad susiję dokumentai būtų tuo pačiu metu tinkamai laiku persiųsti Europos Parlamentui ir Tarybai;

(62)

siekiant užtikrinti vienodas šios direktyvos įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (20);

(63)

turėtų būti panaikintos visos esminės direktyvų 2004/8/EB ir 2006/32/EB nuostatos, išskyrus Direktyvos 2006/32/EB 4 straipsnio 1–4 dalis ir jos I, III ir IV priedus. Tos pastarosios nuostatos turėtų būti toliau taikomos iki galutinio termino 9 % tikslui pasiekti. Taip pat reikėtų išbraukti Direktyvos 2010/30/ES 9 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriose valstybėms narėms numatyta pareiga tik stengtis įsigyti aukščiausios energinio naudingumo klasės produktus;

(64)

pareiga šią direktyvą perkelti į nacionalinę teisę turėtų būti taikoma tik tų nuostatų atžvilgiu, kurios yra keičiamos iš esmės, palyginti su direktyvomis 2004/8/EB ir 2006/32/EB. Pagal tas direktyvas išlieka pareiga į nacionalinę teisę perkelti nepakeistas nuostatas;

(65)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių įsipareigojimams, susijusiems su direktyvų 2004/8/EB ir 2006/32/EB perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo pradžios terminais;

(66)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. valstybių narių ir Komisijos bendrą politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie savo perkėlimo į nacionalinę teisę priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamas direktyvos nuostatų ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių tarpusavio ryšys. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas mano, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas,

1)

energija – visų formų energetikos produktai, – degusis kuras, šiluma, atsinaujinančiųjų išteklių energija, elektra ar kitos formos energija, kaip apibrėžta 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1099/2008 dėl energetikos statistikos (21) 2 straipsnio d punkte;

2)

pirminės energijos vartojimas – bendrasis vidaus vartojimas, išskyrus vartojimą neenergetinėms reikmėms;

3)

galutinės energijos vartojimas – visa pramonės, transporto, namų ūkių, paslaugų ir žemės ūkio sektoriams tiekiama energija. Tai neapima energijos, tiekiamos energijos transformavimui ir pačiam energetikos sektoriui;

4)

energijos vartojimo efektyvumas – sukurto darbo, paslaugų, prekių ar gautos energijos ir energijos sąnaudų santykis;

5)

sutaupyta energija – sutaupytos energijos kiekis, kuris nustatomas matuojant ir (arba) įvertinant suvartojimą prieš tai ir po to, kai buvo įgyvendinta energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonė, tuo pačiu užtikrinant suvartoto energijos kiekio normalizavimą atsižvelgiant į išorės sąlygas, darančias poveikį energijos vartojimui;

6)

energijos vartojimo efektyvumo didinimas – energijos vartojimo efektyvumo padidėjimas dėl technologinių, elgsenos ir (arba) ekonominių pokyčių;

7)

energetinė paslauga – fizinė nauda, naudingumas ar gėrybė, sukuriami derinant energiją su energetiškai efektyvia technologija ar veiksmu, kuris gali apimti eksploatavimą, techninę priežiūrą ir kontrolę, būtinus teikiant paslaugą, kuri teikiama pagal sutartį ir kurios teikimo įprastinėmis sąlygomis atsirado patikrinamas ir išmatuojamas ar apskaičiuojamas energijos vartojimo efektyvumo padidėjimas ar sutaupyta pirminės energijos;

8)

viešosios organizacijos – perkančiosios organizacijos, kaip apibrėžta 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (22);

9)

centrinė valdžia – visi administraciniai padaliniai, turintys kompetenciją visoje valstybės narės teritorijoje;

10)

bendras naudingasis patalpų plotas – pastato arba pastato dalies plotas, kuriame patalpų mikroklimatui palaikyti vartojama energija;

11)

energijos naudojimo vadybos sistema – tarpusavyje susijusių arba sąveikaujančių plano, kuriame nustatomas energijos vartojimo efektyvumo tikslas ir šio tikslo pasiekimo strategija, dalių visuma;

12)

Europos standartas – Europos standartizacijos komiteto, Europos elektrotechnikos standartizacijos komiteto arba Europos telekomunikacijų standartų instituto priimtas standartas, kuris prieinamas viešam naudojimui;

13)

tarptautinis standartas – Tarptautinės standartizacijos organizacijos priimtas ir viešai prieinamas standartas;

14)

įpareigotoji šalis – energijos skirstytojas arba mažmeninės prekybos energija įmonė, kuriai privalomos 7 straipsnyje nurodytos nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemos;

15)

įgaliotoji šalis – juridinis asmuo, kuriam vyriausybė ar kita viešoji organizacija suteikė įgaliojimus vyriausybės ar kitos viešosios organizacijos vardu kurti, valdyti ar taikyti finansavimo sistemą;

16)

dalyvaujančioji šalis – įmonė arba viešoji organizacija, kuri yra įsipareigojusi pagal savanorišką susitarimą pasiekti tam tikrus tikslus arba kuriai taikoma nacionalinė reguliavimo politikos priemonė;

17)

įgyvendinančioji valdžios institucija – viešosios teisės reglamentuojamas subjektas, atsakingas už įgyvendinimą arba stebėseną energijos arba anglies dioksido apmokestinimo, finansinių sistemų ir priemonių, fiskalinių paskatų, standartų ir normų, energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo sistemų, mokymo arba švietimo srityse;

18)

politikos priemonė – reguliavimo, finansinė, fiskalinė, savanoriška arba informacijos teikimo priemonė, oficialiai nustatyta ir įgyvendinama valstybėje narėje siekiant sukurti palankias sąlygas, nustatyti reikalavimus ar paskatas, kurie būtų palankūs tam, kad rinkos dalyviai teiktų ir įsigytų energetines paslaugas ir imtųsi kitų energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių;

19)

atskiri veiksmai – veiksmai, kurių rezultatas yra patikrinamas ir išmatuojamas ar įvertinamas energijos vartojimo efektyvumo padidėjimas, ir kurių imamasi įgyvendinant politikos priemonę;

20)

energijos skirstytojas – fizinis ar juridinis asmuo (įskaitant skirstymo sistemos operatorių), atsakingas už energijos transportavimą siekiant ją pateikti galutiniams vartotojams arba paskirstymo centrams, parduodantiems energiją galutiniams vartotojams;

21)

skirstymo sistemos operatorius – skirstymo sistemos operatorius, kaip apibrėžta atitinkamai Direktyvoje 2009/72/EB ir Direktyvoje 2009/73/EB;

22)

mažmeninės prekybos energija įmonė – fizinis arba juridinis asmuo, kuris parduoda energiją galutiniams vartotojams;

23)

galutinis vartotojas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris įsigyja energiją galutiniam vartojimui;

24)

energetinių paslaugų teikėjas – fizinis ar juridinis asmuo, teikiantis energetines paslaugas arba kitas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones galutinio vartotojo įrenginiams ar galutinio vartotojo patalpose;

25)

energijos vartojimo auditas – sisteminė procedūra, kurios tikslas yra gauti pakankamai informacijos apie pastato ar pastatų grupės, pramoninių ar komercinių procesų arba įrenginių, paslaugų privačiajame arba viešajame sektoriuose energijos vartojimo charakteristikas, nustatyti ir apskaičiuoti ekonomiškai efektyvaus energijos taupymo galimybes bei pranešti rezultatus;

26)

mažosios ir vidutinės įmonės arba MVĮ – įmonės, kaip apibrėžta 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijos 2003/361/EB dėl labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžimo (23) priedo I antraštinėje dalyje; į labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių kategoriją patenka įmonės, kuriose dirba mažiau negu 250 darbuotojų ir kurių metinė apyvarta neviršija 50 mln. EUR, ir (arba) bendras metinis balansas neviršija 43 mln. EUR;

27)

sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo – naudos gavėjo ir energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės teikėjo sutartis, tikrinama ir stebima visą susitarimo laikotarpį, kai už investicijas (darbą, prekių ar paslaugų tiekimą) į tą priemonę mokama atsižvelgiant į suderintą energijos vartojimo efektyvumo didinimo lygį ar kitą sutartą energinio naudingumo kriterijų, pvz., sutaupytas lėšas;

28)

pažangioji matavimo sistema - elektroninė sistema, kuria galima išmatuoti energijos suvartojimą ir gauti daugiau informacijos nei naudojant įprastą skaitiklį ir kuri gali perduoti ir gauti duomenis naudojant tam tikrą elektroninį ryšį;

29)

perdavimo sistemos operatorius – perdavimo sistemos operatorius, kaip apibrėžta atitinkamai Direktyvoje 2009/72/EB ir Direktyvoje 2009/73/EB;

30)

kogeneracija – vienu metu vykstanti šilumos ir elektros energijos ar mechaninės energijos gamyba;

31)

ekonomiškai pagrįsta paklausa – šildymo ar vėsinimo poreikių neviršijanti paklausa, kuri kitu atveju rinkos sąlygomis būtų patenkinama ne kogeneracijos būdu, o vykdant kitus energijos gamybos procesus;

32)

naudingoji šiluma – kogeneracijos metu pagaminta šiluma, skirta ekonomiškai pagrįstai šildymo ar vėsinimo paklausai tenkinti;

33)

kogeneracijos būdu pagaminta elektros energija – vykdant procesą, susijusį su naudingosios šilumos gamyba, pagaminta energija, kuriai apskaičiuoti naudojama I priede nustatyta metodika;

34)

didelio naudingumo kogeneracija – II priede nustatytus kriterijus atitinkanti kogeneracija;

35)

bendras naudingumas – elektros energijos ir mechaninės energijos gamybos ir pagamintos naudingosios šilumos kiekio metinė suma, padalyta iš kuro kiekio, kuris sunaudotas šilumos gamybai kogeneracijos metu ir elektros energijos ir mechaninės energijos bendrai gamybai;

36)

elektros energijos ir šilumos santykis – kogeneracijos būdu pagamintos elektros energijos ir naudingosios šilumos santykis, kai gamyba visu pajėgumu vykdoma kogeneracijos režimu remiantis konkretaus įrenginio darbiniais duomenimis;

37)

kogeneracijos įrenginys – įrenginys, galintis veikti kogeneracijos režimu;

38)

mažos galios kogeneracijos įrenginys – mažesnės kaip 1 MWe įrengtosios galios kogeneracijos įrenginys;

39)

labai mažos galios kogeneracijos įrenginys – mažesnės kaip 50 kWe galios kogeneracijos įrenginys;

40)

užstatymo santykis – pastato ploto ir žemės sklypo ploto santykis konkrečioje teritorijoje;

41)

efektyvaus centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimas – centralizuoto šilumos arba vėsumos tiekimo sistema, kurią taikant naudojama bent 50 % atsinaujinančiųjų išteklių energijos, 50 % atliekinės šilumos, 75 % kogeneracijos metu pagamintos šilumos arba 50 % tokios energijos ir šilumos derinio;

42)

efektyvus šildymas ir vėsinimas – šildymo ir vėsinimo galimybė, kuri, palyginti su įprastinės veiklos padėtį atspindinčiu bazinio lygio scenarijumi, išmatuojamai sumažina pirminės energijos kiekį, kurio reikia vieno gautos energijos vieneto tiekimui, atsižvelgiant į atitinkamas sistemos ribas, ekonomiškai efektyviu būdu, kuris įvertinamas atliekant šioje direktyvoje nurodytą kaštų ir naudos analizę, atsižvelgiant į energiją, kurios reikia išgavimui, transformavimui, transportavimui ir paskirstymui;

43)

efektyvus individualus šildymas ir vėsinimas – individualaus šilumos ir vėsumos tiekimo galimybė, kuri, palyginti su efektyviu centralizuotu šilumos ir vėsumos tiekimu, išmatuojamai sumažina neatsinaujinančiųjų energijos išteklių pirminės energijos kiekį, kurio reikia vieno gautos energijos vieneto tiekimui, atsižvelgiant į atitinkamą sistemos ribą, arba kuriai reikia tokio pat neatsinaujinančiųjų energijos išteklių pirminės energijos kiekio, bet už mažesnę kainą, atsižvelgiant į energiją, kurios reikia išgavimui, transformavimui, transportavimui ir paskirstymui;

44)

esminis atnaujinimas – atnaujinimas, kurio kaštai viršija 50 % investicinių kaštų į naują panašų objektą;

45)

agregatorius – energijos poreikio paslaugos teikėjas, surenkantis įvairias trumpalaikes vartotojų apkrovas, kad jas parduotų arba pateiktų jas aukcionui organizuotose energijos rinkose.

a)

tai, kad 2020 m. Sąjungos energijos suvartojimas neturi viršyti 1 474 mln. tne pirminės energijos arba neturi viršyti 1 078 mln. tne galutinės energijos;

b)

šioje direktyvoje numatytas priemones;

c)

priemones, patvirtintas norint pasiekti nacionalinius energijos taupymo tikslus, patvirtintus pagal Direktyvos 2006/32/EB 4 straipsnio 1 dalį, ir

d)

kitas energijos vartojimo efektyvumo skatinimo valstybėse narėse ir Sąjungos lygiu priemones.

a)

likusį ekonomiškai efektyvaus energijos taupymo potencialą;

b)

BVP pokyčius ir prognozes;

c)

energijos importo ir eksporto pokyčius;

d)

visų atsinaujinančiųjų energijos šaltinių plėtojimą, branduolinę energiją, anglies dioksido surinkimą ir saugojimą, ir

e)

ankstyvuosius veiksmus.

a)

susumuoja valstybių narių praneštus nacionalinius orientacinius energijos vartojimo efektyvumo tikslus;

b)

įvertina, ar tų tikslų suma gali būti laikoma patikimu rodikliu, ar visoje Sąjungoje imamasi tinkamų veiksmų, atsižvelgdama į pirmosios metinės ataskaitos įvertinimą pagal 24 straipsnio 1 dalį ir į nacionalinių energijos vartojimo efektyvumo veiksmų planų įvertinimą pagal 24 straipsnio 2 dalį;

c)

atsižvelgia į papildomą analizę, susijusią su:

d)

palygina a–c punktų rezultatus su suvartojamu energijos kiekiu, kurio reikėtų tam, kad 2020 m. būtų pasiektas energijos suvartojimo kiekis, kuris neviršytų 1 474 mln. tne pirminės energijos ir (arba) neviršytų 1 078 mln. tne galutinės energijos.

a)

nacionalinio pastatų fondo apžvalga, atitinkamais atvejais grindžiama statistine atranka;

b)

ekonomiškai efektyvių renovavimo būdų, atsižvelgiant į pastato tipą ir klimato zoną, nustatymas;

c)

politika ir priemonės, skirtos skatinti ekonomiškai efektyvią esminę pastatų renovaciją, be kita ko, keliais etapais vykdomą esminę renovaciją;

d)

ateities perspektyva, kuria galėtų vadovautis atskiri asmenys, statybos pramonės subjektai ir finansų institucijos, priimdami investicinius sprendimus;

e)

įrodymais pagrįstas numatomo sutaupyti energijos kiekio ir platesnio masto naudos apskaičiavimas.

a)

pastatams, kurie oficialiai saugomi kaip tam tikros aplinkos dalis arba dėl savo ypatingos architektūrinės ar istorinės vertės, tokiu mastu, kokiu dėl tam tikrų būtiniausių energinio naudingumo reikalavimų laikymosi nepriimtinai pakistų charakteringos jų savybės arba išvaizda;

b)

pastatams, priklausantiems ginkluotosioms pajėgoms arba centrinės valdžios subjektams ir naudojamiems nacionalinės gynybos tikslams, išskyrus atskiras gyvenamąsias patalpas arba ginkluotųjų pajėgų ir kito nacionalinės gynybos valdžios institucijų įdarbinto personalo naudojamus biurų pastatus;

c)

pastatams, naudojamiems kaip kulto vietos ir religinei veiklai.

a)

patalpų plotas (m2) ir

b)

kiekvieno pastato energinis naudingumas arba atitinkami duomenys apie energijos sąnaudas.

a)

patvirtinti energijos vartojimo efektyvumo planą, kuris būtų atskiras arba platesnės klimato ar aplinkos apsaugos plano dalis ir kuriame būtų nustatyti konkretūs energijos taupymo ir vartojimo efektyvumo tikslai ir veiksmai, kad būtų sekama centrinės valdžios subjektų pastatų pavyzdžiu, nustatytu 1, 5 ir 6 dalyse;

b)

įgyvendinant minėtą planą nustatyti energijos naudojimo vadybos sistemą, įskaitant energijos vartojimo auditą;

c)

atitinkamais atvejais renovacijos finansavimui ir energijos vartojimo efektyvumo išlaikymo ar didinimo planų įgyvendinimui ilguoju laikotarpiu naudotis energetinių paslaugų bendrovių paslaugomis ir sutartimis dėl energijos vartojimo efektyvumo.

a)

atlikti apskaičiavimą, kurio reikalaujama pagal 1 dalies antrą pastraipą, naudojant 1 % vertes 2014 m. ir 2015 m.; 1,25 % – 2016 m. ir 2017 m.; ir 1,5 % – 2018 m., 2019 m. ir 2020 m.;

b)

neįtraukti į apskaičiavimą visos ar dalies parduotos energijos (pagal kiekį), panaudotos Direktyvos 2003/87/EB I priede išvardytai pramoninei veiklai;

c)

numatyti, kad energija, įgyvendinant 14 straipsnio 4 dalyje, 14 straipsnio 5 dalies b punkte bei 15 straipsnio 1–6 ir 9 dalyse nustatytus reikalavimus sutaupyta energijos transformacijos, skirstymo ir perdavimo sektoriuose, įskaitant efektyvią centralizuoto šilumos ar vėsumos tiekimo infrastruktūrą, būtų įtraukta į sutaupytos energijos kiekį, reikalaujamą pagal 1 dalį, ir

d)

įtraukti sutaupytą energiją, susijusią su atskirais veiksmais, kurie naujai įgyvendinami nuo 2008 m. gruodžio 31 d. ir kurie toliau turės poveikį 2020 m., ir kurie gali būti išmatuoti bei patikrinti, į sutaupytos energijos kiekį, nurodytą 1 dalyje.

a)

nustatyti reikalavimus, kuriais, įgyvendinant jų nustatytus taupymo įpareigojimus, be kita ko, reikalavimą, kad dalis energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių būtų pirmenybės tvarka įgyvendintos energijos nepriteklių patiriančiuose namų ūkiuose ar socialiniuose būstuose;

b)

leisti įpareigotosioms šalims į joms tenkantį įpareigojimą įtraukti sertifikuotą sutaupytos energijos kiekį, kurį sutaupė energetinių paslaugų teikėjai ar kitos trečiosios šalys, įskaitant atvejus, kai įpareigotosios šalys skatina priemones pasitelkdamos kitas valstybės patvirtintas organizacijas arba valdžios institucijas; šios priemonės gali būti susijusios arba nesusijusios su oficialiomis partnerystėmis ir gali būti derinamos su kitais finansavimo šaltiniais. Tuo atveju, kai valstybės narės tai leidžia, jos užtikrina, kad būtų įdiegtas aiškus, skaidrus ir atviras visiems rinkos dalyviams patvirtinimo procesas, kuriuo būtų siekiama kuo labiau sumažinti sertifikavimo išlaidas;

c)

leisti įpareigotosioms šalims įskaičiuoti konkrečiais metais sutaupytą energiją, tartum ji būtų buvusi sutaupyta bet kuriais iš ketverių praėjusių ar trejų ateinančių metų.

a)

bendrą statistinę informaciją apie jų galutinius vartotojus (nurodant reikšmingus anksčiau pateiktos informacijos pokyčius) ir

b)

aktualią informaciją apie galutinių vartotojų energijos suvartojimą, įskaitant, jei taikytina, apkrovos charakteristikas, vartotojų pasiskirstymą pagal segmentus ir geografinę vartotojų buvimo vietą, kartu išsaugant privačios ar komerciniu požiūriu neskelbtinos informacijos vientisumą ir konfidencialumą pagal taikytiną Sąjungos teisę.

a)

energijos arba CO2 mokesčiai, kurių poveikis yra galutinio energijos suvartojimo sumažinimas;

b)

finansavimo sistemos ir priemonės arba fiskalinės paskatos, dėl kurių taikomos efektyvaus energijos vartojimo technologijos arba metodai ir kurių poveikis yra galutinio energijos suvartojimo mažinimas;

c)

reglamentai arba savanoriški susitarimai, dėl kurių taikomos efektyvaus energijos vartojimo technologijos arba metodai ir kurių poveikis yra galutinio energijos suvartojimo mažinimas;

d)

standartai ir normos, kuriais siekiama didinti produktų ir paslaugų, įskaitant pastatus ir transporto priemones, energijos vartojimo efektyvumą, išskyrus atvejus, kai jie yra privalomi ir taikytini valstybėse narėse pagal Sąjungos teisę;

e)

energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo sistemos, išskyrus sistemas, kurios privalomos ir taikytinos valstybėse narėse pagal Sąjungos teisę;

f)

mokymas ir švietimas (įskaitant energetikos konsultacines programas), kurių rezultatas yra efektyvaus energijos vartojimo technologijų arba metodų taikymas ir kurių poveikis yra galutinio energijos suvartojimo mažinimas.

a)

politikos priemonėmis numatomi bent du tarpiniai laikotarpiai ne vėliau kaip 2020 m. gruodžio 31 d. ir jas taikant pasiekiami 1 dalyje nustatyto užmojo tikslai;

b)

apibrėžiama kiekvienos įgaliotosios šalies, dalyvaujančiosios šalies ar įgyvendinančiosios valdžios institucijos atsakomybė, atsižvelgiant į tai, kuriai iš jų tai taikoma;

c)

sutaupytos energijos kiekis, kuris turi būti pasiektas, nustatomas skaidriu būdu;

d)

pagal politikos priemonę reikalaujamas sutaupytos energijos kiekis arba kiekis, kuris turi būti pasiektas, išreiškiamas suvartotos galutinės arba pirminės energijos kiekiu, naudojant IV priede nustatytus perskaičiavimo koeficientus;

e)

sutaupytos energijos kiekis apskaičiuojamas naudojant V priedo 1 ir 2 punktuose numatytus metodus ir principus;

f)

sutaupytos energijos kiekis apskaičiuojamas naudojant V priedo 3 punkte numatytus metodus ir principus;

g)

dalyvaujančiosios šalys pateikia sutaupyto energijos kiekio metinę ataskaitą, nebent to padaryti neįmanoma, ir ji yra viešai prieinama;

h)

užtikrinama rezultatų stebėsena ir numatomos tinkamos priemonės, jei daroma pažanga yra nepakankama;

i)

įdiegiama kontrolės sistema, kuri taip pat apima statistiškai reikšmingos energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių dalies nepriklausomą tikrinimą, ir

j)

kasmet skelbiami duomenys apie metines energijos taupymo tendencijas.

a)

nepriklausomai atliekamas kvalifikuotų ir (arba) akredituotų ekspertų, kuriems taikomi kvalifikacijos kriterijai; arba

b)

pagal nacionalinės teisės aktus įgyvendinamas ir prižiūrimas nepriklausomų institucijų.

a)

keičiamas esamas skaitiklis, išskyrus atvejus, kai tai techniškai neįmanoma ar finansiškai neefektyvu atsižvelgiant į numatomą galimą sutaupyti energijos kiekį ilguoju laikotarpiu;

b)

vykdomas naujas pajungimas naujame pastate ar pastate atliekama kapitalinė renovacija, kaip nustatyta Direktyvoje 2010/31/ES.

a)

jos užtikrina, kad matavimo sistemos teiktų galutiniams vartotojams informaciją apie faktinį vartojimo laiką ir kad nustatant būtiniausias skaitiklių funkcijas ir rinkos dalyviams nustatytus įpareigojimus būtų visapusiškai atsižvelgiama į energijos vartojimo efektyvumo tikslus ir naudą galutiniams vartotojams;

b)

jos užtikrina pažangiųjų skaitiklių bei duomenų perdavimo saugumą ir galutinių vartotojų privatumą, laikantis atitinkamų Sąjungos duomenų apsaugos ir privatumo teisės aktų;

c)

elektros energijos atveju jos reikalauja, kad galutinio vartotojo prašymu skaitiklių eksploatuotojai užtikrintų, kad naudojant skaitiklį ar skaitiklius būtų galima apskaičiuoti iš galutinio vartotojo patalpų į tinklą perduotą elektros energiją;

d)

jos užtikrina, kad, galutiniams vartotojams paprašius, jiems arba galutinio vartotojo vardu veikiančiai trečiajai šaliai būtų teikiami skaitiklių užfiksuoti patiektos ir suvartotos elektros energijos duomenys lengvai suprantama forma, kad būtų galima palyginti sutarčių sąlygas naudojant vienodus kriterijus;

e)

jos reikalauja, kad pažangiųjų skaitiklių įrengimo metu vartotojams būtų teikiamos atitinkamos konsultacijos ir informacija, visų pirma apie visas pažangiųjų skaitiklių galimybes, susijusias su skaitiklio rodmenų valdymu ir energijos vartojimo stebėsena.

a)

namų ūkiui skirtą karštą vandenį;

b)

šilumą, kurią išskiria pastato įrenginiai siekiant apšildyti bendro naudojimo patalpas (jei laiptinėse ir koridoriuose įrengti radiatoriai);

c)

butams šildyti.

a)

mažiausiai trejų paskutinių metų laikotarpio arba laikotarpio nuo tiekimo sutarties sudarymo datos (jei šis laikotarpis trumpesnis) suvestinius duomenis. Duomenys turi atitikti įprastai sąskaitose pateikiamos informacijos laikotarpius ir

b)

išsamius duomenis pagal bet kurios dienos, savaitės, mėnesio ar metų naudojimo laiką. Šie duomenys turi būti prieinami galutiniam vartotojui internetu arba naudojant skaitiklio sąsają ir turi apimti mažiausiai 24 ankstesnių mėnesių laikotarpį arba laikotarpį nuo tiekimo sutarties sudarymo datos (jei šis laikotarpis trumpesnis).

a)

reikalauja, kad, jeigu pateikiama informacija apie galutinių vartotojų suvartotos energijos sąskaitas ir ankstesnį vartojimą, galutinio vartotojo prašymu informacija būtų pateikta galutinio vartotojo nurodytam energetinių paslaugų teikėjui;

b)

užtikrina, kad galutiniai vartotojai turėtų galimybę susipažinti su sąskaitose pateikiama informacija elektroniniu būdu ir gauti elektronines sąskaitas ir kad, ypač tais atvejais, kai sąskaitos nėra grindžiamos faktiniu suvartojimu, vartotojams paprašius jie gautų aiškų ir suprantamą paaiškinimą, kaip parengiamos jų sąskaitos;

c)

užtikrina, kad laikantis VII priedo reikalavimų kartu su sąskaita būtų pateikiama visa atitinkama informacija, kad galutiniams vartotojams būtų išsamiai aprašytos esamos energijos sąnaudos;

d)

gali nustatyti, kad galutinio vartotojo prašymu šiose sąskaitose esanti informacija nebūtų laikoma mokėjimo prašymu. Tokiais atvejais valstybės narės užtikrina, kad energijos išteklių teikėjai siūlytų lanksčią faktinių mokėjimų tvarką;

e)

reikalauja, kad informacija ir energijos sąnaudų prognozės vartotojams paprašius būtų pateikiamos laiku ir lengvai suprantama forma, kad vartotojai galėtų lyginti sutarčių sąlygas naudodami vienodus kriterijus.

a)

priemones ir politiką, kuriomis skatinama keisti elgesį ir kurios, be kita ko, gali būti:

b)

būdus ir priemones, kuriais galimo pažangiųjų skaitiklių diegimo metu į procesą įtraukiami vartotojai ir vartotojų organizacijos, pranešant:

a)

planuojama įrengti naują šiluminį elektros energijos gamybos įrenginį, kurio bendra šiluminė galia didesnė nei 20 MW, kad būtų įvertintos įrenginio kaštai ir nauda užtikrinant, kad jis veiktų kaip didelio naudingumo kogeneracijos įrenginys;

b)

iš esmės atnaujinamas esamas šiluminis elektros energijos gamybos įrenginys, kurio bendra šiluminė galia yra didesnė nei 20 MW, kad būtų įvertintos jo pertvarkymo į didelio naudingumo kogeneracijos įrenginį kaštai ir nauda;

c)

planuojamas arba iš esmės atnaujinamas pramonės įrenginys, kuriame susidaro tinkamos temperatūros atliekinė šiluma ir kurio bendra šiluminė galia yra didesnė nei 20 MW, kad būtų įvertintos atliekinės šilumos naudojimo ekonomiškai pagrįstai paklausai tenkinti, be kita ko, taikant kogeneraciją, ir tų įrenginių prijungimo prie centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo tinklo kaštai ir nauda;

d)

planuojamas naujas centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo tinklas arba esamame šilumos ar vėsumos tiekimo tinkle planuojamas naujas energijos gamybos įrenginys, kurio bendra šiluminė galia yra didesnė nei 20 MW, arba turi būti iš esmės atnaujinamas toks esamas įrenginys, kad būtų įvertintos atliekinės šilumos iš netoliese esančių pramonės įrenginių panaudojimo kaštai ir nauda.

a)

tiems didžiausios apkrovos ir rezerviniams elektros energijos gamybos įrenginiams, kuriuos planuojama eksploatuoti mažiau nei 1 500 eksploatavimo valandų per metus (svyruojantis penkerių metų vidurkis), remiantis valstybių narių nustatyta tikrinimo procedūra, kuria užtikrinama, kad laikomasi šio išimties kriterijaus;

b)

branduolinės energijos įrenginiams;

c)

įrenginiams, kurie turi būti pastatyti netoli geologinio saugojimo vietos, patvirtintos pagal Direktyvą 2009/31/EB.

a)

atsižvelgti į 1 dalyje nurodytų išsamių vertinimų rezultatus;

b)

užtikrinti, kad būtų įvykdyti 5 dalies reikalavimai, ir

c)

atsižvelgti į 5 dalyje nurodytos kaštų ir naudos analizės rezultatus.

a)

būtų atliktas jų dujų ir elektros energijos infrastruktūros energijos vartojimo efektyvumo potencialo, ypač susijusio su perdavimu, skirstymu, apkrovos valdymu ir tarpusavio sąveika, taip pat prijungimu prie energijos gamybos įrenginių, be kita ko, prieigos galimybėmis labai mažos galios energijos generatorių atveju, įvertinimas;

b)

būtų nustatytos konkrečios priemonės ir investicijos, skirtos tinklo infrastruktūros energijos vartojimo ekonominio efektyvumo didinimui, ir sudarytas jų įgyvendinimo grafikas.

a)

užtikrintų didelio naudingumo kogeneracijos būdu pagamintos elektros energijos perdavimą ir skirstymą;

b)

užtikrintų didelio naudingumo kogeneracijos būdu pagamintos elektros energijos prioritetinį arba užtikrintą priėmimą į tinklą;

c)

dispečeriniu būdu valdydami elektros energijos gamybos įrenginius, užtikrintų didelio naudingumo kogeneracijos būdu pagamintos elektros energijos prioritetinį persiuntimą, jei tai įmanoma saugiai eksploatuojant nacionalinę elektros energijos sistemą.

a)

platina aiškią ir lengvai prieinamą informaciją apie:

b)

skatina kokybės ženklų, be kita ko, prekybos asociacijų kokybės ženklų, kūrimą;

c)

užtikrina, kad esamų energetinių paslaugų teikėjų, kurie yra kvalifikuoti ir (arba) sertifikuoti ir kurių kvalifikacija ir (arba) sertifikavimas atitinka 16 straipsnį, sąrašas būtų viešai prieinamas ir reguliariai atnaujinamas, arba suteikia galimybę naudotis sąsaja, kurioje energetinių paslaugų teikėjai gali pateikti informaciją;

d)

remia viešąjį sektorių jam priimant pasiūlymus dėl energetinių paslaugų, visų pirma dėl pastatų atnaujinimo; tai daroma:

e)

vykdydamos nacionalinius energijos vartojimo efektyvumo veiksmų planus, atlieka kokybinę dabartinės ir būsimos energetinių paslaugų rinkos raidos apžvalgą.

a)

nurodydamos kontaktinį (-ius) centrą (-us), kuriame (-iuose) galutiniai vartotojai gali gauti 1 dalyje nurodytos informacijos, ir viešindamos informaciją apie jį (juos);

b)

prireikus imdamosi priemonių reguliavimo ir su reguliavimu nesusijusioms kliūtims, trukdančioms naudotis sutartimis dėl energijos vartojimo efektyvumo ir kitais energijos vartojimo efektyvumo paslaugų modeliais energijos taupymo priemonėms nustatyti ir (arba) įgyvendinti, pašalinti;

c)

apsvarstydamos galimybę sukurti savarankišką mechanizmą ar suteikti tokius įgaliojimus, pavyzdžiui, ombudsmenui, siekiant užtikrinti, kad būtų veiksmingai nagrinėjami skundai ir ne teismo tvarka sprendžiami ginčai, susiję su energetinių paslaugų sutartimis;

d)

sudarant sąlygas nepriklausomiems rinkos tarpininkams prisidėti prie rinkos plėtojimo paklausos ir pasiūlos atžvilgiu.

a)

pastato savininkui ir nuomininkui arba skirtingiems savininkams skirtų skatinamųjų priemonių atskyrimo, siekiant užtikrinti, kad šios šalys nebūtų atgrasomos nuo investicijų į energijos vartojimo efektyvumo didinimą, kurias jos būtų vykdžiusios, jei jų nebūtų atgrasę tai, kad joms atskirai teks ne visa nauda arba kad nėra kaštų ir naudos pasidalijimo taisyklių, įskaitant nacionalines taisykles ir priemones, kuriomis reglamentuojamos sprendimų priėmimo procedūros bendrosios nuosavybės atveju;

b)

teisinių ir reguliavimo nuostatų bei administracinės praktikos, susijusios su viešaisiais pirkimais, metinio biudžeto sudarymu ir apskaita, siekiant užtikrinti, kad atskiros viešosios organizacijos nebūtų atgrasomos nuo investicijų į energijos efektyvumo didinimą ir į numatomų išlaidų per gyvavimo ciklą mažinimą, taip pat nuo naudojimosi sutartimis dėl energijos vartojimo efektyvumo ir kitais trečiųjų šalių finansavimo mechanizmais ilgalaikių sutarčių pagrindu.

a)

pakeisti 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą galutinę datą;

b)

peržiūrėti 7 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse išdėstytus reikalavimus;

c)

nustatyti papildomus bendrus reikalavimus, visų pirma susijusius su 7 straipsnio 7 dalyje nurodytais klausimais.

1)

įterpiama ši konstatuojamoji dalis:

2)

6 straipsnio 1 dalies pabaigoje įrašomas šis sakinys:

„Tai nedaro poveikio pagal Direktyvos 2010/31/ES 4 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį valstybių narių nustatytiems energinio naudingumo reikalavimams ir sistemų reikalavimams.“