30.9.2005

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 255/22

---

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2005/36/EB

2005 m. rugsėjo 7 d.

dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo

(tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 40 straipsnį, 47 straipsnio 1 dalį, 47 straipsnio 2 dalies pirmąjį bei trečiąjį sakinius ir 55 straipsnį,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą (1),

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (2),

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos (3),

kadangi:

(1)

Pagal Sutarties 3 straipsnio 1 dalies c punktą vienas iš Bendrijos tikslų — panaikinti kliūtis tarp valstybių narių laisvam asmenų ir paslaugų judėjimui. Valstybių narių piliečiams tai visų pirma reiškia teisę dirbant savarankiškai arba pagal darbo sutartį užsiimti profesija ne toje valstybėje narėje, kurioje jie įgijo profesinę kvalifikaciją. Be to, Sutarties 47 straipsnio 1 dalis nustato, kad turi būti priimtos direktyvos dėl abipusio diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialią kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų pripažinimo.

(2)

Po 2000 m. kovo 23 ir 24 d. Europos Vadovų Tarybos posėdžio Lisabonoje Komisija patvirtino komunikatą dėl „Vidaus rinkos paslaugų strategijos“, kurio tikslas visų pirma yra toks, kad laisvas paslaugų teikimas Bendrijoje būtų toks pat paprastas kaip atskiroje valstybėje narėje. Po Komisijos komunikato „Naujos Europos darbo rinkos — atviros ir prieinamos visiems“2001 m. kovo 23 ir 24 d. Stokholmo Europos Vadovų Taryba patikėjo Komisijai pateikti 2002 m. pavasario Europos Vadovų Tarybai konkrečius pasiūlymus dėl vienodesnės, skaidresnės ir lankstesnės kvalifikacijų pripažinimo sistemos.

(3)

Šia direktyva asmenims, įgijusiems savo profesinę kvalifikaciją valstybėje narėje, suteikiama garantija užsiimti ta pačia profesija ir dirbti pagal ją kitoje valstybėje narėje tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir tos šalies piliečiai neturėtų panaikinti atvykusio darbuotojo prievolės laikytis bet kokių nediskriminuojančių veiklos reikalavimų, kuriuos gali nustatyti pastaroji valstybė narė, jei tokie reikalavimai yra objektyviai pagrįsti ir proporcingi.

(4)

Siekiant palengvinti laisvą paslaugų teikimą turėtų būti nustatytos konkrečios taisyklės, skirtos išplėsti galimybes užsiimti profesine veikla pagal įgytą profesinį vardą. Tuo atveju, jei informacinės visuomenės paslaugos teikiamos nuotoliniu būdu, turėtų būti taikomos ir 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (4) nuostatos.

(5)	Atsižvelgiant į skirtingas sistemas, nustatytas, viena vertus, teikti laikinas ar vienkartines paslaugas per sieną ir, kita vertus, įsisteigus, turėtų būti išaiškinti šių dviejų sąvokų atskyrimo kriterijai, kai paslaugos teikėjas atvyksta į priimančiosios valstybės narės teritoriją.

(6)

Paslaugos teikimo palengvinimas turi būti užtikrintas griežtai laikantis visuomenės sveikatos apsaugos, saugos ir vartotojų apsaugos. Todėl turi būti numatytos konkrečios nuostatos reglamentuojamoms profesijoms, susijusioms su visuomenės sveikata ar sauga, kai jų paslaugos kitoje valstybėje narėje teikiamos laikinai ar vienkartinai.

(7)

Priimančios valstybės narės, kai tai būtina ir atitinka Bendrijos teisę, gali nustatyti deklaravimo reikalavimus. Šie reikalavimai neturėtų nepropocingai apsunkinti paslaugos teikėjų ir kliudyti naudotis paslaugų teikimo laisve ar daryti tokį naudojimąsi mažiau patraukliu. Tokių reikalavimų reikalingumas turėtų būti reguliariai persvarstomas atsižvelgiant į pažangą, padarytą nustatant administracinio bendradarbiavimo tarp valstybių narių Bendrijos sistemą.

(8)

Paslaugos teikėjui turėtų būti taikomos priimančiosios valstybės narės drausminės taisyklės, turinčios tiesioginį ir specifinį ryšį su profesine kvalifikacija, pvz., profesijos apibrėžimo, profesijos apimančios ar jai skirtos veiklos srities, profesinių vardų vartojimo ir rimto profesinio aplaidumo, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai susiję su vartotojų apsauga ir sauga.

(9)

Išlaikant įsisteigimo laisvės tikslais principus ir saugiklius, kuriais grindžiamos skirtingos galiojančios pripažinimo sistemos, šių sistemų taisyklės turėtų būti patobulintos atsižvelgiant į patirtį. Be to, susijusios direktyvos keletą kartų buvo iš dalies pakeistos, ir jų nuostatos turėtų būti pertvarkytos ir racionalizuotos standartizuojant taikytinus principus. Todėl būtina pakeisti Tarybos direktyvas 89/48/EEB (5) ir 92/51/EEB (6), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 1999/42/EB (7) dėl bendrosios profesinės kvalifikacijos pripažinimo sistemos ir Tarybos direktyvas 77/452/EEB (8), 77/453/EEB (9), 78/686/EEB (10), 78/687/EEB (11), 78/1026/EEB (12), 78/1027/EEB (13), 80/154/EEB (14), 80/155/EEB (15), 85/384/EEB (16), 85/432/EEB (17), 85/433/EEB (18) ir 93/16/EEB (19) dėl bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, akušerių, architektų, vaistininkų ir gydytojų, sujungiant jas į vieną tekstą.

(10)	Ši direktyva nesudaro kliūčių valstybėms narėms pagal savo taisykles pripažinti trečiųjų šalių piliečių už Europos Sąjungos ribų įgytą profesinę kvalifikaciją. Pripažįstant kvalifikaciją visais atvejais turėtų būti laikomasi būtinų rengimo reikalavimų atitinkamoms profesijoms.

(11)

Tais atvejais, kai profesijoms taikoma bendroji kvalifikacijos pripažinimo sistema, toliau — „bendroji sistema“, valstybės narės turėtų išlaikyti teisę nustatyti minimalų kvalifikacijos lygį, būtiną jų teritorijoje teikiamų paslaugų kokybei užtikrinti. Tačiau pagal Sutarties 10, 39 ir 43 straipsnius jos neturėtų reikalauti valstybės narės piliečio įgyti kvalifikaciją, kurią jos bendrai nustato tik nurodydamos diplomus, suteiktus pagal jų nacionalinę švietimo sistemą, jei atitinkamas asmuo jau įgijo visą ar dalį tos kvalifikacijos kitoje valstybėje narėje. Todėl turėtų būti nustatyta, kad bet kuri priimančioji valstybė narė, kurioje profesija reglamentuojama, turi atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje įgytą kvalifikaciją ir įvertinti, ar ji atitinka jos reikalaujamąją. Tačiau bendroji pripažinimo sistema neužkerta kelio valstybei narei kiekvieno asmens, užsiimančio profesija jos teritorijoje, atžvilgiu kelti specialius reikalavimus, susijusius su profesinių taisyklių, pagrįstų bendru viešuoju interesu, taikymu. Tokios taisyklės ypač taikytinos, pvz., profesijos organizavimui, profesiniams standartams, įskaitant profesinės etikos normas, bei kontrolei ir atsakomybei. Galų gale šia direktyva taip pat neketinama kištis į teisėtą valstybių narių interesą užkirsti kelią jų piliečiams vengti su profesijomis susijusių nacionalinių teisės aktų taikymo.

(12)

Ši direktyva susijusi su vienoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimu kitose valstybėse narėse. Tačiau ja nereglamentuojamas sprendimų dėl kvalifikacijos pripažinimo, priimtų pagal šią direktyvą kitose valstybėse narėse, pripažinimas valstybėse narėse. Todėl asmenys, įgiję profesinę kvalifikaciją, kuri yra pripažįstama pagal šią direktyvą, negali tokio pripažinimo naudoti siekdami įgyti savo valstybėje narėje teisių, skirtingų nei tos, kurios pripažįstamos įgijus kvalifikaciją toje valstybėje narėje, nebent jie pateikia įrodymų, kad priimančioje valstybėje narėje jie įgijo papildomą profesinę kvalifikaciją.

(13)

Siekiant apibrėžti pripažinimo bendrojoje sistemoje mechanizmą, būtina į skirtingus lygmenis suskirstyti įvairias nacionalines švietimo ir mokymo sistemas. Šie lygmenys, sukurti tik siekiant, kad veiktų bendroji sistema, neturi įtakos nacionalinėms švietimo ir apmokymo struktūroms arba valstybių narių kompetencijai šioje srityje.

(14)

Pripažinimo mechanizmas, sukurtas Direktyvomis 89/48/EEB ir 92/51/EEB, lieka nepakitęs. Dėl to diplomo, kuriuo patvirtinamas sėkmingas mažiausiai vienerių metų trukmės mokymų po vidurinės mokyklos baigimas, turėtojui leidžiama užsiimti reglamentuojama profesija valstybėje narėje, kurioje leidimas priklauso nuo diplomo, liudijančio sėkmingą aukštojo arba universitetinio išsilavinimo, kurio trukmė — ketveri metai, baigimą nepriklausomai nuo lygmens, kuriam reikalaujamas diplomas priklauso priimančioje valstybėje narėje. Priešingai, kai leidimas užsiimti reglamentuojama profesija priklauso nuo sėkmingo aukštojo arba universitetinio išsilavinimo, kurio trukmė — daugiau nei ketveri metai, baigimo, toks leidimas suteikiamas tik diplomo, įrodančio sėkmingą aukštojo arba universitetinio mokslo, kurio trukmė — mažiausiai treji metai, baigimą, turėtojams.

(15)

Nesant būtiniausių rengimo reikalavimų dėl galimybės užsiimti bendrosios sistemos reglamentuojama profesija suderinimo, priimančiosioms valstybėms narėms turėtų būti galima įvesti kompensavimo priemonę. Ši priemonė turėtų būti proporcinga ir, svarbiausia, atsižvelgti į pareiškėjo profesinę patirtį. Patirtis rodo, kad reikalavimas atvykusiajam pasirinkti tarp tinkamumo testo ar adaptacijos laikotarpio suteikia pakankamus saugiklius dėl pastarojo kvalifikacijos lygio, todėl bet koks nukrypimas nuo tokio pasirinkimo suteikimo kiekvienu atveju turėtų būti pagrįstas privalomu bendrų interesų reikalavimu.

(16)

Siekiant skatinti laisvą kvalifikuotų darbuotojų judėjimą ir kartu užtikrinti pakankamą kvalifikacijos lygį, įvairios profesinės asociacijos ir organizacijos arba valstybės narės turėtų turėti galimybę siūlyti bendrąsias platformas Europos lygiu. Tam tikromis aplinkybėmis, laikantis valstybių narių kompetencijos nuspręsti dėl kvalifikacijos, būtinos užsiimti profesija jų teritorijoje, taip pat dėl jų profesinio rengimo sistemų turinio bei organizavimo, ir laikantis Bendrijos teisės, ypač konkurencijos teisės, ši direktyva turi atsižvelgti į tas iniciatyvas, kartu skatinant labiau automatinį pripažinimą pagal bendrąją sistemą. Profesinės asociacijos, kurios turi galimybę pateikti bendrąsias platformas, turėtų būti atstovaujamos nacionaliniu ir Europos lygiu. Bendroji platforma — tai kriterijų rinkinys, kuris leidžia kompensuoti plačiausią esminių skirtumų gamą, nustatytą rengimo reikalavimams bent dviejuose trečdaliuose valstybių narių, įskaitant visas valstybes nares, kurios reglamentuoja tą profesiją. Šie kriterijai galėtų, pvz., apimti papildomo rengimo, adaptacijos laikotarpio atliekant prižiūrimą praktiką, tinkamumo testo ar nustatyto minimalaus profesinės patirties lygio arba jų derinių reikalavimus.

(17)

Siekiant atsižvelgti į visas situacijas, dėl kurių dar nėra nuostatų, susijusių su profesinės kvalifikacijos pripažinimu, bendroji sistema turėtų būti išplėsta apimant atvejus, kurių nereglamentuoja speciali sistema, kai nė viena iš šių sistemų neapima profesijos arba, nors tokia speciali sistema profesiją apima, pareiškėjas dėl kokios nors ypatingos ir išskirtinės priežasties neatitinka reikalavimų, būtinų ja pasinaudoti.

(18)

Reikia supaprastinti taisykles, leidžiančias užsiimti keletu pramonės, komercinės veiklos ir amatų rūšių valstybėse narėse, kuriose tos profesijos yra reglamentuojamos, jei ta veikla pakankamai ilgai ir neseniai buvo užsiimama kitoje valstybėje narėje, išlaikant toms veiklos rūšims automatinio pripažinimo sistemą, grindžiamą profesine patirtimi.

(19)

Gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, akušerių, vaistininkų ir architektų judėjimo laisvė ir formalios kvalifikacijos įrodymų abipusis pripažinimas turėtų būti grindžiamas pagrindiniu automatinio formalios kvalifikacijos įrodymo pripažinimo principu, remiantis suderintais būtiniausiais rengimo reikalavimais. Be to, užsiimti valstybėse narės gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesija turėtų būti leidžiama tik turint atitinkamą kvalifikaciją, užtikrinančią, kad atitinkamas asmuo įgijo išsilavinimą, kuris atitinka nustatytus būtiniausius reikalavimus. Ši sistema turėtų būti papildyta keletu įgytų teisių, kuriomis kvalifikuoti specialistai gali naudotis tam tikromis sąlygomis.

(20)

Atsižvelgiant į medicinos gydytojų ir stomatologų kvalifikacijos sistemos ypatumus ir abipusio pripažinimo srityje galiojančius Bendrijos teisės aktus, automatinio pripažinimo principas turi būti toliau taikomas tokioms medicinos ir odontologijos specialybėms, kurios yra tokios pačios bent dvejoms valstybėms narėms ir yra pripažintos šios direktyvos priėmimo metu. Tuo tarpu siekiant supaprastinti sistemą automatinio pripažinimo principo taikymo plėtra naujoms medicinos specialybėms po šios direktyvos priėmimo turėtų apsiriboti tik tomis specialybėmis, kurios yra tokios pačios bent dviejuose penktadaliuose valstybių narių. Be to, ši direktyva netrukdo valstybėms narėms tarpusavyje nustatyti savaiminį tų pačių tam tikrų medicinos ir odontologijos specialybių, kurios nėra automatiškai pripažįstamos pagal šią direktyvą, pripažinimą pagal savo taisykles.

(21)	Pagrindinio rengimo gydytojo formalios kvalifikacijos automatinis pripažinimas neturėtų pažeisti valstybių narių kompetencijos susieti šią kvalifikaciją su profesine veikla arba ne.

(22)

Visos valstybės narės turėtų pripažinti gydytojo odontologo profesiją kaip savitą profesiją, kitokią nei medicininės praktikos gydytojo, besispecializuojančio ar nesispecializuojančio odontostomatologijos srityje. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad gydytojams odontologams suteikiamas išsilavinimas suteiktų jiems įgūdžių, būtinų dantų, burnos, žandikaulio ir susijusių audinių anomalijų ir ligų profilaktikai, diagnostikai ir gydymui. Gydytojo odontologo profesine praktika turėtų užsiimti tik turintieji gydytojo odontologo kvalifikaciją, nustatytą šioje direktyvoje.

(23)	Neatrodė pageidautina visose valstybėse narėse nustatyti standartizuotą akušerių rengimą. Verčiau pastarosioms reikėtų suteikti kuo daugiau laisvės organizuojant rengimą.

(24)	Siekiant supaprastinti šią direktyvą, turėtų būti vartojama sąvoka „vaistininkas“, kad būtų apribota nuostatų, susijusių su automatiniu kvalifikacijos pripažinimu, nepažeidžiant šią veiklą reglamentuojančių nacionalinių taisyklių ypatumų.

(25)

Turintieji vaistininko kvalifikaciją yra vaistų srities specialistai ir iš principo turėtų turėti galimybę užsiimti bent ribota šios srities veikla visose valstybėse narėse. Nustatant šį mažiausiąjį veiklos sričių ratą, ši direktyva neturėtų nei riboti veiklos rūšių, kuriomis vaistininkai gali užsiimti valstybėse narėse — ypač siejant su medicinine biologine analize, nei sudaryti šių specialistų monopolį, nes tai lieka vien tik valstybių narių nuožiūrai. Šios direktyvos nuostatos neuždraudžia valstybėms narėms įvesti papildomų rengimo reikalavimų, kad būtų leista užsiimti veikla, neįtraukta į suderintą mažiausiąjį veiklos sričių ratą. Tai reiškia, kad priimančiosios valstybės narės turėtų galėti nustatyti šiuos reikalavimus piliečiams, turintiems kvalifikaciją, kuriai taikomas automatinis pripažinimas pagal šios direktyvos nuostatas.

(26)

Ši direktyva nederina visų reikalavimų, susijusių su galimybe užsiimti farmacijos veikla ir jos vykdymu. Visų pirma vaistinių geografinis pasiskirstymas ir ruošiamų vaistų monopolis turėtų išlikti valstybių narių reguliuojamas dalykas. Ši direktyva nekeičia valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, draudžiančių įmonėms užsiimti tam tikra farmacine veikla arba nustatančių tam tikras užsiėmimo ta veikla sąlygas.

(27)

Architektūrinis projektavimas, pastatų kokybė, jų derinimas prie aplinkos, gamtos bei miesto landšafto paisymas ir pagarba valstybiniam bei privačiam paveldui yra viešojo intereso klausimas. Todėl abipusis kvalifikacijos pripažinimas turėtų būti grindžiamas kokybiniais ir kiekybiniais kriterijais, kurie užtikrina, kad pripažintos kvalifikacijos turėtojas geba suprasti ir interpretuoti asmenų, socialinių grupių ir institucijų poreikius dėl erdvės planavimo, statinių projektavimo, organizavimo bei realizavimo, architektūrinio palikimo išsaugojimo bei eksploatavimo ir natūralios gamtinės pusiausvyros apsaugos.

(28)

Nacionalinės taisyklės architektūros srityje, taip pat susijusios su galimybe užsiimti architektų profesine veikla ir jos vykdymu, labai skiriasi savo apimtimi. Daugelyje valstybių narių architektūros srities veikla de jure ar de facto užsiima asmenys, turintys vien tik architekto ar kartu ir kitokį profesinį vardą ir neturintys tokios veiklos monopolio, jei kitaip nenustatyta teisės normomis. Šia veikla arba kai kuriomis jos rūšimis taip pat gali užsiimti kiti specialistai, visų pirma inžinieriai, įgiję specialų statybinį ar statybos meno rengimą. Siekiant supaprastinti šią direktyvą, turėtų būti vartojama sąvoka „architektas“, kad būtų apribota nuostatų, susijusių su automatiniu architektūros srities kvalifikacijos pripažinimu, taikymo sritis, nepažeidžiant šią veiklą reglamentuojančių nacionalinių taisyklių ypatumų.

(29)

Kai nacionalinė arba Europinio lygio profesinė organizacija arba tam tikros srities asociacija pateikia pagrįstą paklausimą dėl specifinių nuostatų kvalifikacijos pripažinimui remiantis minimalių apmokymo reikalavimų koordinavimu, Komisija įvertina pasiūlymo dėl šios direktyvos pakeitimo priėmimo tinkamumą.

(30)	Siekiant užtikrinti profesinės kvalifikacijos pripažinimo sistemos veiksmingumą turėtų būti nustatyti vienodi jos įgyvendinimo formalumai ir tvarkos taisyklės, taip pat — tam tikri užsiėmimo profesine veikla elementai.

(31)	Kadangi bendradarbiavimas tarp valstybių narių ir tarp jų bei Komisijos greičiausiai padėtų įgyvendinti šią direktyvą ir laikytis iš jos kylančių įsipareigojimų, turėtų būti organizuotos bendradarbiavimo priemonės.

(32)

Profesinėms sąjungoms ir organizacijoms įvedus Europinio lygio profesinius pažymėjimus būtų palengvintas specialistų judėjimas ir pagreitintas pasikeitimas informacija tarp priimančiosios valstybės narės ir kilmės valstybės narės. Šie profesiniai pažymėjimai leistų stebėti specialistų, kurie apsistojo įvairiose valstybėse narėse, karjerą. Tokiuose pažymėjimuose, visapusiškai atsižvelgiant į duomenų apsaugos nuostatas, būtų pateikiama informacija apie specialisto profesinę kvalifikaciją (baigtas universitetas ar kita įstaiga, įgyta kvalifikacija, profesinė patirtis), teisinę įsisteigimo vietą, su jo profesija susijusias gautas nuobaudas ir duomenys apie atitinkamą kompetentingą įstaigą.

(33)

Kontaktinių institucijų, teikiančių informaciją valstybių narių piliečiams ir padedančių jiems, tinklo įsteigimas padėtų užtikrinti pripažinimo sistemos skaidrumą. Šios kontaktinės institucijos pateiktų kiekvienam to prašančiam piliečiui ir Komisijai visą su pripažinimo procedūra susijusią informaciją ir adresus. Valstybės narės atliktas vienos kontaktinės institucijos šiame tinkle paskyrimas neturi įtakos kompetencijos nacionaliniame lygmenyje organizavimui. Visų pirma jis netrukdo nacionaliniu lygmeniu paskirti kelias įstaigas, kai minėtame tinkle paskirta kontaktinė institucija būtų atsakingas už kitų įstaigų koordinavimą ir, jei reikalinga, piliečių informavimą apie atitinkamą kompetentingą įstaigą.

(34)

Įvairių pripažinimo sistemų, įdiegtų sektorių direktyvomis, ir bendrosios sistemos administravimas pasirodė esąs nepatogus ir sudėtingas. Todėl reikia supaprastinti administravimą ir šios direktyvos atnaujinimą atsižvelgiant į mokslo ir technikos pažangą, ypač tuomet, kai būtiniausi rengimo reikalavimai suderinami savaiminiam kvalifikacijos pripažinimui nustatyti. Šiuo tikslu turi būti įsteigtas vienas bendras profesinės kvalifikacijos pripažinimo komitetas ir užtikrintas tinkamas profesinių organizacijų atstovų dalyvavimas taip pat ir Europos lygmeniu.

(35)	Šiai direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (20).

(36)	Valstybėms narėms rengiant periodines ataskaitas apie šios direktyvos įgyvendinimą, kuriose pateikiami statistiniai duomenys, bus įmanoma nustatyti sistemos poveikį profesinės kvalifikacijos pripažinimui.

(37)	Turėtų egzistuoti tinkama tvarka laikinosioms priemonėms patvirtinti, jei taikant bet kurią šios direktyvos nuostatą valstybėje narėje susiduriama su dideliais sunkumais.

(38)	Šios direktyvos nuostatos nepažeidžia valstybių narių teisių dėl savo nacionalinės socialinės apsaugos sistemos organizavimo ir veiklos, kuria turi būti užsiimama pagal tą sistemą, nustatymo.

(39)

Siekiant paspartinti technologinius pasikeitimus ir mokslo pažangą, daugeliui profesijų itin svarbus visą gyvenimą trunkantis mokymasis. Šia prasme valstybės narės savo nuožiūra patvirtina išsamias nuostatas, pagal kurias tinkamai nuolat mokydamiesi specialistai neatsiliks nuo technikos ir mokslo pažangos.

(40)

Kadangi šios direktyvos tikslų, būtent racionalizuoti, supaprastinti ir patobulinti profesinės kvalifikacijos pripažinimo taisykles, valstybės narės negali deramai pasiekti ir tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą ši direktyva neviršija būtinų priemonių nurodytiems tikslams pasiekti.

(41)	Šia Direktyva netrukdoma taikyti EB sutarties 39 straipsnio 4 dalies ir 45 straipsnio taikymas, ypač notarų atžvilgiu.

(42)

Įsisteigimu ir paslaugų teikimui ši direktyva taikoma nepažeidžiant specialių teisinių nuostatų dėl profesinės kvalifikacijos pripažinimo, esančių, pvz., transporto, draudimo tarpininkų ir įstatyminių auditorių sferose. Ši direktyva neturi poveikio 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyvos 77/249/EEB, skirtos padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, (21) ir 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/5/EB, skirtos padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija, (22) veikimui. Teisininkų profesinės kvalifikacijos pripažinimą nedelstinam įsisteigimui pagal profesinį vardą priimančiojoje valstybėje narėje turėtų reglamentuoti ši direktyva.

(43)

Ši Direktyva taip pat taikoma laisvosioms profesijoms (jeigu jos reglamentuojamos), kuriomis, vadovaujantis šia Direktyva, asmeniškai, atsakingai ir profesiniu atžvilgiu nepriklausomai užsiima, turėdami atitinkamą kvalifikaciją, asmenys, teikiantys intelektualaus pobūdžio abstrakčias paslaugas kliento ir visuomenės naudai. Užsiėmimui profesija valstybėse narėse pagal EB sutartį gali būti taikomi specifiniai teisiniai apribojimai, kurie remiasi nacionaliniais teisės aktais ir privalomomis nuostatomis, kurios šiame kontekste nustatomos nepriklausomai atitinkamas profesijas atstovaujančių subjektų, kuriomis saugomas ir vystomas profesionalumas bei paslaugų kokybė ir santykių su klientu konfidencialumas.

(44)	Ši direktyva nepažeidžia priemonių, būtinų užtikrinti aukštą sveikatos ir vartotojų apsaugos lygį,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I ANTRAŠTINĖ DALIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Tikslas

Ši direktyva nustato taisykles, pagal kurias valstybė narė, suteikianti galimybę savo teritorijoje užsiimti reglamentuojama profesija atsižvelgiant į specifinės profesinės kvalifikacijos turėjimą (toliau — priimančioji valstybė narė), pripažįsta vienoje ar keliose kitose valstybėse narėse (toliau — kilmės valstybė narė) įgytą profesinę kvalifikaciją, ir kurios leidžia turinčiajam minėtą kvalifikaciją užsiimti ta profesija.

2 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Ši direktyva taikoma visiems valstybės narės piliečiams, įskaitant ir užsiimančius laisvomis profesijomis, pageidaujantiems savarankiškai arba pagal darbo sutartį užsiimti reglamentuojama profesija kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie įgijo savo profesinę kvalifikaciją.

2.   Kiekviena valstybė narė gali leisti savo teritorijoje pagal jos nustatytas taisykles užsiimti reglamentuojama profesija pagal 3 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės piliečiams, turintiems profesinės kvalifikacijos įrodymą, įgytą ne toje valstybėje narėje. III antraštinės dalies III skyriaus reglamentuojamų profesijų atstovams suteikiant pradinį pripažinimą laikomasi tame skyriuje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų.

3.   Jei tam tikrai reglamentuojamai profesijai atskira Bendrijos teisine priemone nustatytos kitos specialios nuostatos, tiesiogiai susijusios su profesinės kvalifikacijos pripažinimu, atitinkamos šios direktyvos nuostatos netaikomos.

3 straipsnis

Apibrėžimai

1.   Šioje direktyvoje taikomi tokie sąvokų apibrėžimai:

a)

„reglamentuojama profesija“ — tai profesinės veiklos rūšis arba profesinės veiklos rūšių grupė, kuria verčiantis (arba verčiantis vienu iš jos būdų) pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas tiesiogiai arba netiesiogiai reikalaujama specifinės profesinės kvalifikacijos turėjimo; visų pirma vertimosi būdu laikomas profesinio vardo, kurio naudojimas įstatymais ir kitais teisės aktais leidžiamas tik turintiesiems tam tikrą profesinę kvalifikaciją, naudojimas. Kai pirmasis sakinys netaikomas, reglamentuojama profesija laikoma profesija, nurodyta šio straipsnio 2 dalyje;

b)	„profesinė kvalifikacija“ — tai kvalifikacija, patvirtinta formalios kvalifikacijos įrodymu, 11 straipsnio a punkto i papunktyje nurodytu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu ir/arba profesine patirtimi;

c)

„formalios kvalifikacijos įrodymas“ — tai diplomai, pažymėjimai ir kiti dokumentai, išduoti valstybės narės institucijos, paskirtos pagal tos valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, ir patvirtinantys sėkmingą profesinio rengimo, įgyto daugiausia Bendrijoje, baigimą. Kai pirmasis sakinys netaikomas, formalios kvalifikacijos įrodymu laikomas 3 dalyje nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas;

d)	„kompetentinga institucija“–- tai kiekviena institucija ar įstaiga, valstybės narės įgaliota išduoti arba priimti mokymų diplomus ir kitus dokumentus arba informaciją, taip pat gauti šioje direktyvoje numatytus prašymus ir priimti sprendimus;

e)

„reglamentuojamas rengimas“ — tai bet koks rengimas, specialiai skirtas siekiant užsiimti tam tikra profesija, ir susidedantis iš kurso ar kursų ir, jei taikytina, papildytas profesiniu rengimu arba stažavimusi ar profesine praktika. Profesinio rengimo, stažavimosi ar profesinės praktikos struktūra ir lygis nustatomi atitinkamos valstybės narės įstatymais ir kitais teisės aktais arba kontroliuojami ar tvirtinami tuo tikslu paskirtos institucijos;

f)	„profesinė patirtis“ — tai faktiškas ir teisėtas vertimasis atitinkama profesija valstybėje narėje;

g)

„adaptacijos laikotarpis“ — tai vertimasis reglamentuojama profesija priimančiojoje valstybėje narėje, prisiėmus atsakomybę kvalifikuotam tos profesijos atstovui, tokio prižiūrimos praktikos laikotarpio metu leidžiant papildomai mokytis. Toks prižiūrimos praktikos laikotarpis turi būti vertinamas. Išsamias taisykles dėl adaptacijos laikotarpio ir jo vertinimo, taip pat prižiūrimo atvykusiojo statuso nustato priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija. Prižiūrimą praktiką atliekančio asmens statusą priimančiojoje valstybėje narėje, ypač dėl teisės gyventi šalyje, įsipareigojimų, socialinių teisių ir lengvatų, pragyvenimo išlaidų ir atlyginimo, pagal taikytiną Bendrijos teisę nustato tos valstybės narės kompetentingos institucijos;

h)

„tinkamumo testas“ — tai pareiškėjo profesinių žinių patikrinimas, kurį atlieka priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos, norėdamos įvertinti pareiškėjo gebėjimą užsiimti reglamentuojama profesija toje valstybėje narėje. Tinkamumo testui atlikti kompetentingos institucijos parengia dalykų sąrašą, kuris sudaromas palyginant rengimo dalykus priimančioje valstybėje narėje su tais, kurie nėra nurodyti pareiškėjo turimame diplome ar kitame formalios kvalifikacijos įrodyme. Tinkamumo teste turi būti atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas yra kvalifikuotas specialistas kilmės valstybėje narėje arba valstybėje narėje, iš kurios jis atvyko. Testas turi apimti dalykus, pasirenkamus iš sąrašo, kurių žinios būtinos norint užsiimti profesine veikla priimančiojoje valstybėje narėje. Testas gali apimti ir profesinių taisyklių, taikytinų atitinkamai veiklai priimančiojoje valstybėje narėje, žinojimą. Išsamų tinkamumo testo taikymą ir pareiškėjo, pageidaujančio pasirengti tinkamumo testui priimančiojoje valstybėje narėje, statusą joje nustato tos valstybės narės kompetentingos institucijos;

i)

„įmonės vadovas“ — tai bet kuris asmuo, kuris aptariamos profesinės veiklos įmonėje užima tokias pareigas: i) įmonės vadovo arba įmonės filialo vadovo, arba ii) įmonės savininko ar vadovo pavaduotojo, jei tos pareigos suteikia lygiavertę atsakomybę kaip ir pavaduojamam valdytojui ar vadovui, arba iii) vadovo, kai jo pareigos yra komercinio arba techninio pobūdžio, o jis yra atsakingas už vieną ar daugiau įmonės skyrių.

2.   Profesija, kurią praktikuoja I priede išvardytų asociacijų ar organizacijų nariai, laikoma reglamentuojama profesija.

Pirmoje pastraipoje nurodytų asociacijų ar organizacijų tikslas visų pirma yra skatinti ir išlaikyti aukštą atitinkamos profesinės srities standartą. Tuo tikslu jos yra specialia forma valstybių narių pripažintos ir suteikia formalios kvalifikacijos įrodymus savo nariams, užtikrina, kad jų nariai laikytųsi jų nustatytų profesinės veiklos taisyklių, ir suteikia jiems teisę naudotis profesiniu vardu ar skiriamuoju raštu arba naudotis tą formalią kvalifikaciją atitinkančiu statusu.

Visuomet, kai valstybė narė suteikia pirmojoje pastraipoje minimai asociacijai ar organizacijai pripažinimą, ji informuoja Komisiją, kuri paskelbia atitinkamą pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

3.   Trečiosios šalies išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas laikomas formalios kvalifikacijos įrodymu, jei jo turėtojas turi trejų metų atitinkamos profesijos patirtį valstybės narės, kuri pripažino tą formalios kvalifikacijos įrodymą pagal 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, teritorijoje ir tą patirtį pripažįsta ta valstybė narė.

4 straipsnis

Pripažinimo rezultatai

1.   Priimančiajai valstybei narei pripažinus profesinę kvalifikaciją asmuo gali užsiimti toje valstybėje narėje ta pačia profesija, kuriai jis laikomas turinčiu kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje, ir verstis ja priimančioje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai.

2.   Taikant šią direktyvą, profesija, kuria pareiškėjas pageidauja užsiimti priimančiojoje valstybėje narėje, yra ta pati, kuriai jis laikomas turinčiu kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje, jei apimama veikla yra panaši.

II ANTRAŠTINĖ DALIS

LAISVAS PASLAUGŲ TEIKIMAS

5 straipsnis

Laisvo paslaugų teikimo principas

1.   Nepažeidžiant specialių Bendrijos teisės nuostatų ir šios direktyvos 6 bei 7 straipsnių, valstybės narės dėl jokių su profesine kvalifikacija susijusių priežasčių neriboja paslaugų teikimo laisvės kitoje valstybėje narėje:

a)	jei paslaugos teikėjas yra teisėtai įsisteigęs valstybėje narėje (toliau — įsisteigimo valstybė narė), kad užsiimtų ten ta pačia profesija, ir

b)

kai paslaugos teikėjas keičia buvimo vietą — jei jis užsiėmė ta profesija įsisteigimo valstybėje narėje ne trumpiau kaip dvejus metus per pastaruosius dešimt metų iki paslaugų teikimo, kai profesija toje valstybėje narėje yra nereglamentuojama. Dvejų metų stažo reikalaujanti nuostata netaikoma tuomet, kai profesija arba jos rengimas yra reglamentuojami.

2.   Šios antraštinės dalies nuostatos taikomos tik tuomet, kai paslaugos teikėjas nuvyksta į priimančiosios valstybės narės teritoriją laikinai arba vienkartinai užsiimti 1 dalyje nurodyta profesija.

Paslaugų teikimo laikinumas ir vienkartinumas įvertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, visų pirma pagal jo trukmę, dažnumą, reguliarumą ir tęstinumą.

3.   Jei paslaugos teikėjas keičia buvimo vietą, jam taikomos profesinio, įstatyminio ar administracinio pobūdžio profesinės taisyklės, kurios yra tiesiogiai susijusios su profesine kvalifikacija, pvz., profesijos apibrėžimas, naudojimasis profesiniais vardais ir rimtas profesinis aplaidumas, tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su vartotojų apsauga ir sauga, o taip pat drausminės nuostatos, taikytinos priimančiojoje valstybėje narėje specialistams, užsiimantiems toje valstybėje narėje ta pačia profesija.

6 straipsnis

Išimtys

Pagal 5 straipsnio 1 dalį priimančioji valstybė narė kitoje valstybėje narėje įsisteigusius paslaugų teikėjus atleidžia nuo reikalavimų, kuriuos ji taiko savo teritorijoje įsisteigusiems specialistams, susijusių su:

a)

profesinės organizacijos ar institucijos suteikiamu leidimu, registracija ar naryste joje. Siekdamos palengvinti jų teritorijoje pagal 5 straipsnio 3 dalį galiojančių drausminių nuostatų taikymą valstybės narės gali numatyti automatinę laikinąją registraciją arba pro forma narystę tokioje profesinėje organizacijoje ar institucijoje, jei tokia registracija ar narystė niekaip neuždelsia ir neapsunkina paslaugų teikimo ir nesudaro jokių papildomų išlaidų paslaugos teikėjui. Kompetentinga institucija nusiunčia atitinkamai profesinei organizacijai ar institucijai deklaracijos ir, kai taikytina, 7 straipsnio 1 dalyje nurodyto pratęsimo kopiją ir, jei profesijos yra susijusios su visuomenės sveikata ir sauga, kaip nurodyta 7 straipsnio 4 dalyje, arba joms taikomas automatinis pripažinimas pagal III antraštinės dalies III skyrių, 7 straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų kopijas, ir tai sudaro automatinę laikinąją registraciją ar pro forma narystę,

b)	registracija valstybinės socialinės apsaugos institucijoje atsiskaitymams su draudiku tvarkyti dėl veiklos draudžiamų asmenų naudai.

Tačiau paslaugos teikėjas turi iš anksto arba skubiu atveju po to informuoti b punkte nurodytą instituciją apie paslaugas, kurias jis suteikė.

7 straipsnis

Išankstinė deklaracija, jei paslaugos teikėjas keičia buvimo vietą

1.   Valstybės narės gali reikalauti, kad tuomet, kai paslaugos teikėjas pirmą kartą iš vienos valstybės narės persikelia į kitą paslaugoms teikti, jis turėtų iš anksto pateikti priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai raštišką deklaraciją su informacija apie bet kokį draudimą ar kitokias asmenines ar kolektyvines profesinės atsakomybės apsaugos priemones. Tokios deklaracijos atnaujinamos kartą per metus, jei paslaugos teikėjas per tuos metus ketina teikti laikinas arba vienkartines paslaugas toje valstybėje narėje. Paslaugos teikėjas gali pateikti deklaraciją bet kokia forma.

2.   Be to, pradedant teikti paslaugas arba jei iš esmės pasikeičia dokumentais patvirtinta padėtis, valstybės narės gali reikalauti, kad kartu su deklaracija būtų pateikti tokie dokumentai:

a)	paslaugos teikėjo pilietybės įrodymas;

b)	pažyma, patvirtinanti, kad jos turėtojas yra teisėtai įsisteigęs valstybėje narėje atitinkamai veiklai vykdyti ir leidimo suteikimo metu jam net laikinai nėra uždrausta vykdyti savo veiklos;

c)	profesinės kvalifikacijos įrodymai;

d)	5 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytais atvejais — bet kokios priemonės, įrodančios, kad paslaugos teikėjas užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip dvejus metus per pastaruosius dešimt metų;

e)	saugumo srities profesijų atvejais, kai valstybės narės to reikalauja iš savo piliečių, — įrodymai dėl teistumo nebuvimo.

3.   Paslauga teikiama naudojantis įsisteigimo valstybės narės profesiniu vardu, jei toks profesinis vardas toje valstybėje narėje suteikiamas atitinkamai profesinei veiklai. Tas profesinis vardas nurodomas įsisteigimo valstybės narės oficialia kalba arba viena iš oficialių kalbų taip, kad būtų išvengta painiavos su priimančiosios valstybės narės profesiniu vardu. Jei įsisteigimo valstybėje narėje tokio profesinio vardo nėra, paslaugos teikėjas nurodo savo formalią kvalifikaciją tos valstybės narės oficialia kalba arba viena iš oficialių kalbų. Taikant išimtį, III antraštinės dalies III skyriuje nurodytais atvejais paslauga gali būti teikiama naudojantis priimančiosios valstybės narės profesiniu vardu.

4.   Jei paslaugos teikiamos pirmą kartą, kai profesija susijusi su visuomenės sveikata ar sauga, ir nėra automatiškai pripažįstamos pagal III antraštinės dalies III skyrių, priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija gali patikrinti paslaugos teikėjo profesinę kvalifikaciją iki pradedant teikti paslaugas. Toks išankstinis patikrinimas turi būti įmanomas tik tuomet, kai jo tikslas yra išvengti galimos didelės žalos paslaugos gavėjo sveikatai ar saugai dėl paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos trūkumo ir kai jis neviršija to, kas šiuo tikslu yra būtina.

Kompetentinga institucija stengiasi informuoti paslaugos teikėją apie savo sprendimą netikrinti jo kvalifikacijos ar kitus tokio patikrinimo rezultatus ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo deklaracijos ir kartu pateikiamų dokumentų gavimo. Kai yra sunkumų, dėl kurių gali būti vėluojama, kompetentinga institucija per vieną mėnesį informuoja paslaugos teikėją apie vėlavimo priežastį ir sprendimo, kuris turi būti priimtas ne vėliau kaip per du mėnesius nuo visų dokumentų gavimo, priėmimo laiką.

Kai yra esminis skirtumas tarp paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamo rengimo, kuris gali būti žalingas visuomenės sveikatai ar saugai, priimančioji valstybė narė suteikia paslaugos teikėjui galimybę, visų pirma tinkamumo testu, įrodyti, kad jis įgijo trūkstamų žinių ar kompetencijos. Bet kuriuo atveju turi būti įmanoma teikti paslaugą per vieną mėnesį po sprendimo, priimto pagal pirmesnės pastraipos nuostatas.

Jei kompetentinga institucija nereaguoja per pirmesnėse pastraipose nustatytus terminus, paslauga gali būti teikiama.

Kai kvalifikacijos patikrinamos pagal šią dalį, paslauga teikiama naudojant priimančios valstybės narės profesinį vardą.

8 straipsnis

Administracinis bendradarbiavimas

1.   Kiekvienos paslaugos teikimo atveju priimančios valstybės narės kompetentingos institucijos gali prašyti įsisteigimo valstybės narės kompetentingų institucijų suteikti bet kokią informaciją, susijusią su paslaugos teikėjo įsisteigimo teisėtumu ir veiklos tinkamumu, taip pat ir dėl kokių nors profesinio pobūdžio drausminių ar baudžiamųjų sankcijų nebuvimo. Įsisteigimo valstybės narės kompetentingos institucijos tokią informaciją pateikia pagal 56 straipsnio nuostatas.

2.   Kompetentingos institucijos užtikrina, kad būtų pateikta visa informacija, būtina tinkamai išnagrinėti paslaugos gavėjo skundus prieš paslaugos teikėją. Paslaugos gavėjai informuojami apie skundo nagrinėjimo baigtį.

9 straipsnis

Paslaugos gavėjams suteiktina informacija

Tais atvejais, kai paslauga teikiama naudojantis įsisteigimo valstybės narės profesiniu vardu arba paslaugos teikėjo oficialia kvalifikacija, be kitų Bendrijos teisėje nustatytų informacijos reikalavimų, priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos gali reikalauti paslaugos teikėjo suteikti paslaugos gavėjui tokią informaciją ar jos dalį:

a)	jei paslaugos teikėjas yra įregistruotas komerciniame registre ar panašiame viešame registre — registro, kuriame jis įregistruotas, pavadinimą, jo registracijos numerį arba lygiavertes tame registre nurodytas tapatumo nustatymo priemones;

b)	jei veiklai vykdyti įsisteigimo valstybėje narėje būtinas leidimas — kompetentingos priežiūros institucijos pavadinimą ir adresą;

c)	bet kokią profesinę asociaciją ar panašią instituciją, kurioje įregistruotas paslaugos teikėjas;

d)	profesinį vardą arba, jei tokio nėra, paslaugos teikėjo formalią kvalifikaciją ir valstybę narę, kurioje ji buvo suteikta;

e)

jei paslaugos teikėjas užsiima veikla, kuri apmokestinama PVM, — 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (23) 22 straipsnio 1 dalyje nurodytą PVM identifikavimo numerį;

f)	duomenis apie bet kokį draudimą ar kitokias asmenines ar kolektyvines profesinės atsakomybės apsaugos priemones.

III ANTRAŠTINĖ DALIS

ĮSISTEIGIMO LAISVĖ

I SKYRIUS

Rengimo įrodymo pripažinimo bendroji sistema

10 straipsnis

Taikymo sritis

Šis skyrius taikomas visoms profesijoms, kurių nereglamentuoja šios antraštinės dalies II ir III skyriai, toliau nurodytais atvejais, kai pareiškėjas dėl specifinių ir išskirtinių priežasčių neatitinka tuose skyriuose nustatytų reikalavimų:

a)	IV priede išvardytai veiklai, kai atvykusysis neatitinka 17, 18 ir 19 straipsnių reikalavimų;

b)

kai atvykę pagrindinį rengimą baigę gydytojai, gydytojai specialistai, bendrosios praktikos slaugytojai, gydytojai odontologai, veterinarijos gydytojai, akušeriai, vaistininkai ir architektai neatitinka 23, 27, 33, 37, 39, 43 ir 49 straipsniuose nurodytos veiksmingos ir teisėtos profesinės praktikos reikalavimų;

c)	kai atvykę architektai turi formalios kvalifikacijos įrodymą, nenurodytą V priedo 5.7 punkto sąraše;

d)

nepažeidžiant 21 straipsnio 1 dalies, 23 ir 27 straipsnio, gydytojams, bendrosios praktikos slaugytojams, gydytojams odontologams, veterinarijos gydytojams, akušeriams, vaistininkams ir architektams, turintiems specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą, kurie baigė rengimą, leidžiantį įgyti V priedo 5.1.1, 5.2.2, 5.3.2, 5.4.2, 5.5.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktų sąrašuose nurodytą profesinį vardą, ir vien tik atitinkamai specialybei pripažinti;

e)

kai atvykę bendrosios praktikos slaugytojai ir slaugytojai specialistai, turintys specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą, kurie yra rengiami, kad įgytų V priedo 5.2.2 punkto sąraše nurodytą profesinį vardą, siekia pripažinimo kitoje valstybėje narėje, kur atitinkama profesine veikla užsiima slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo;

f)

kai atvykę slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo, siekia pripažinimo kitoje valstybėje narėje, kur atitinkama profesine veikla užsiima bendrosios praktikos slaugytojai, slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo, arba slaugytojai specialistai, turintys specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą, kurie yra rengiami, kad įgytų V priedo 5.2.2 punkto sąraše nurodytą profesinį vardą;

g)	3 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantiems atvykusiesiems.

11 straipsnis

Kvalifikacijos lygiai

13 straipsniui taikyti profesinės kvalifikacijos sugrupuojamos į šiuos toliau aprašomus lygius :

a)

kompetenciją patvirtinantis dokumentas išduotas kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos remiantis tos valstybes narės įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant: i) arba į rengimo kursą, kuris nėra pažymėjimui ar diplomui, nurodytiems b, c, d arba e punktuose, gauti reikalingos programos dalis, specialus egzaminas be išankstinio pasirengimo arba darbas pagal profesiją valstybėje narėje trejus metus iš eilės visu etatu arba lygiavertį laiką ne visu etatu per pastaruosius 10 metų, ii) arba į bendrąjį pradinį, arba vidurinį išsilavinimą, patvirtinantį, kad jo turėtojas įgijo pagrindinių žinių;

b)

pažymėjimas, patvirtinantis, kad sėkmingai pabaigtas toks vidurinis kursas: i) arba bendrojo pobūdžio, su papildomu studijų arba profesinio rengimo kursu, išskyrus nurodytus c punkte ir/arba papildomai prie to kurso reikalaujama mokomąja ar profesine praktika, ii) arba techninio ar profesinio pobūdžio, jei reikia, su papildomu studijų arba profesinio rengimo kursu, minimu i punkte ir/arba papildomai prie to kurso reikalaujama mokomąja ar profesine praktika;

c)

diplomas, patvirtinantis, kad sėkmingai baigtas: i) arba povidurinis kursas, išskyrus nurodytą d ir e punktuose, kuris trunka ne trumpiau kaip vienerius metus arba yra lygiavertės trukmės ne dieninių studijų atveju, kuriam pradėti viena iš sąlygų paprastai yra sėkmingas vidurinio kurso baigimas, būtinas stojant į universitetą ar aukštojo mokslo instituciją, arba lygiaverčio antrosios pakopos vidurinio mokslo baigimas , taip pat ir profesinis rengimas, kuris gali būti privalomas papildomai prie povidurinio kurso, ii) arba, jei profesija reglamentuojama, — specialios struktūros kursas, įtrauktas į II priedą ir atitinkantis i punkte nurodytą rengimą pagal profesinį standartą, rengiantis panašioms veikloms ir pareigoms. II priedo sąrašas gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, kad būtų atsižvelgta į rengimą, kuris atitinka pirmesnio sakinio reikalavimus.

d)

diplomas, patvirtinantis, kad sėkmingai baigtas povidurinis bent trejų metų, bet ne daugiau kaip ketverių metų, trukmės arba lygiavertės trukmės ne dieninių studijų atveju, kursas universitete, aukštojo mokslo institucijoje ar kitoje tokio paties lygio išsilavinimą teikiančioje institucijoje, taip pat ir profesinio rengimas, kuris gali būti privalomas papildomai prie povidurinio kurso;

e)

diplomas, patvirtinantis, kad jo turėtojas sėkmingai baigė bent ketverių metų, arba lygiavertės trukmės ne dieninių studijų atveju, kursą universitete, aukštojo mokslo institucijoje arba kitoje tokio paties lygio išsilavinimą teikiančioje institucijoje, ir jei reikia, profesinio pasirengimo kursą, kuris gali būti privalomas papildomai prie po vidurinio išsilavinimo įgijimo baigto kurso.

12 straipsnis

Vienodas kvalifikacijų traktavimas

Bet koks formalios kvalifikacijos įrodymas ar jų rinkinys, išduotas valstybės narės kompetentingos institucijos, patvirtinantis sėkmingą rengimo Bendrijoje baigimą, kurį ta valstybė pripažįsta kaip lygiavertį ir suteikiantį turėtojui tas pačias teises dirbti pagal profesiją arba rengiantį dirbti pagal tą profesiją, laikomas formalios kvalifikacijos, kurios tipą reglamentuoja 11 straipsnis, įskaitant atitinkamą lygį, įrodymu.

Bet kokia profesinė kvalifikacija, kuri, nors ir neatitinka kilmės valstybėje narėje galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų reikalavimų dėl užsiėmimo profesija, tačiau suteikia turėtojui įgytas teises pagal šias nuostatas, taip pat laikoma tokios formalios kvalifikacijos įrodymu tokiomis pačiomis sąlygomis kaip išdėstyta pirmojoje pastraipoje. Ši nuostata taikoma ypač tuomet, kai kilmės valstybė narė padidina išsilavinimo, kuris yra būtinas norint pradėti užsiimti ir užsiiminėti profesija, lygį, ir jei asmuo, įgijęs išsilavinimą, kuris neatitinka naujų kvalifikacijos reikalavimų, naudojasi pagal nacionalinius įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus įgytomis teisėmis; šiuo atveju priimančioji valstybė narė, siekdama taikyti 13 straipsnį, įskaito ankstesnį formalųjį išsilavinimą kaip atitinkantį naująjį išsilavinimo lygį.

13 straipsnis

Pripažinimo reikalavimai

1.   Jei užsiimti reglamentuojama profesija priimančiojoje valstybėje narėje leidžiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, tos valstybės narės kompetentinga institucija leidžia dirbti pagal tą profesiją tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos jos piliečiams, tiems pareiškėjams, kurie turi kompetenciją patvirtinantį dokumentą ar formalios kvalifikacijos įrodymą, kurio kita valstybė narė reikalauja norint užsiimti ta profesija jos teritorijoje.

Kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti tokias sąlygas:

a)	jie turi būti išduoti valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos pagal tos valstybės narės įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas;

b)	jie turi patvirtinti, kad profesinės kvalifikacijos lygis yra bent lygiavertis lygiui, kuris yra ne daugiau kaip viena pakopa žemesnis už reikalaujamą priimančiosios valstybės narės, kaip aprašyta 11 straipsnyje.

2.   Galimybė dirbti pagal profesiją, kaip aprašyta 1 dalyje, taip pat suteikiama pareiškėjams, kurie per pastaruosius 10 metų dvejus metus visu etatu dirbo pagal toje dalyje nurodytą profesiją kitoje valstybėje narėje, kuri tos profesijos nereglamentuoja, jei tie pareiškėjai turi vieną ar daugiau kompetenciją patvirtinančių dokumentų arba formalią kvalifikaciją įrodančius dokumentus.

Kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti tokias sąlygas:

a)	jie turi būti išduoti valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos pagal tos valstybės narės įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas;

b)	jie turi patvirtinti, kad profesinės kvalifikacijos lygis yra bent lygiavertis lygiui, kuris yra ne daugiau kaip pakopa žemesnis už reikalaujamą priimančiosios valstybės narės, kaip aprašyta 11 straipsnyje;

c)	jie turi patvirtinti, kad kvalifikacijos turėtojas buvo parengtas dirbti pagal atitinkamą profesiją.

Pirmoje pastraipoje nurodyta dvejų metų profesinė patirtis gali būti nereikalaujama, jei pareiškėjo turimas formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina reglamentuojamą rengimą pagal 3 straipsnio 1 dalies e punktą kvalifikacijų lygiuose, aprašytuose 11 straipsnio b, c, d arba e punktuose. III priede išvardytos reglamentuojamo rengimo rūšys laikomos tokiu reglamentuojamu rengimu lygyje, aprašytame 11 straipsnio c punkte. III priedo sąrašas gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, kad būtų atsižvelgta į reglamentuojamą rengimą, kuris suteikia panašų profesinį standartą ir kuriuo mokomas asmuo rengiamas panašaus lygio pareigoms ir funkcijoms.

3.   Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies b punkto ir 2 dalies b punkto, priimančioji valstybė narė leidžia pradėti užsiimti ir užsiiminėti reglamentuojama profesija, jei dirbti pagal šią profesiją jos teritorijoje leidžiama tik turint kvalifikaciją, patvirtinančią sėkmingą aukštąjį ar universitetinį išsilavinimą, įgytą per ketverių metų trukmės kursą, ir kai pareiškėjas turi kvalifikaciją, nurodytą 11 straipsnio c punkte.

14 straipsnis

Kompensacinės priemonės

1.   13 straipsnis nedraudžia priimančiai valstybei narei reikalauti, kad pareiškėjas baigtų iki trejų metų trunkantį adaptacijos laikotarpį arba atliktų jo tinkamumo testą, jei:

a)	rengimo, dėl kurio jis pateikia įrodymą pagal 13 straipsnio 1 arba 2 dalies nuostatas, trukmė yra bent vieneriais metais trumpesnė už reikalaujamą priimančiosios valstybės narės;

b)	jo įgytas rengimas apima iš esmės skirtingus dalykus nei tie, kuriems skirtas formalios kvalifikacijos įrodymas, kurio reikalauja priimančioji valstybė narė;

c)

reglamentuojama profesija priimančioje valstybėje narėje apima vieną ar daugiau reglamentuojamos profesinės veiklos rūšių, kurių nėra atitinkamoje profesijoje kilmės valstybėje narėje, kaip nustatyta 4 straipsnio 2 dalyje, ir šį skirtumą sudaro specifinis rengimas, kuris yra reikalaujamas priimančiojoje valstybėje narėje ir apima iš esmės skirtingus dalykus nei tie, kuriems skirtas kompetenciją patvirtinantis dokumentas ar formalios kvalifikacijos įrodymas.

2.   Jei priimančioji valstybė narė pasinaudoja šio straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe, ji turi pasiūlyti pareiškėjui pasirinkti adaptacijos laikotarpį ar tinkamumo testą.

Jei valstybė narė mano, kad dėl tam tikros profesijos būtina nukrypti nuo pirmesnėje dalyje nurodyto reikalavimo suteikti pareiškėjui galimybę pasirinkti adaptacijos laikotarpį ar tinkamumo testą, ji iš anksto informuoja kitas valstybes nares ir Komisiją ir pateikia pakankamą leidžiančios nukrypti nuostatos pagrindimą.

Jei, gavusi visų būtiną informaciją, Komisija mano, kad antroje pastraipoje nurodyta leidžianti nukrypti nuostata yra netinkama arba ji neatitinka Bendrijos teisės, ji per tris mėnesius paprašo atitinkamos valstybės narės atsisakyti taikyti numatomą priemonę. Jei per pirmiau minėtą terminą Komisija nieko nenusprendžia, leidžianti nukrypti nuostata gali būti taikoma.

3.   Jei dirbant pagal profesiją reikia gerai žinoti nacionalinę teisę, ir dirbant pagal tą profesiją konsultavimas ir/arba pagalba nacionalinės teisės klausimais yra esminis ir pastovus tos profesinės veiklos ypatumas, priimančioji valstybė narė, nukrypdama nuo 2 dalyje nustatyto pareiškėjo teisės pasirinkti principo, gali numatyti adaptacijos laikotarpį arba tinkamumo testą.

Tai taip pat taikoma 10 straipsnio b ir c punktų atvejais, 10 straipsnio d punkto atveju dėl gydytojų ir gydytojų odontologų, 10 straipsnio f punkto atveju, — kai atvykusysis siekia pripažinimo kitoje valstybėje narėje, kurioje atitinkama profesine veikla užsiima bendrosios praktikos slaugytojai arba slaugytojai specialistai, turintys specialisto, rengiamo pagal kursą, po kurio suteikiami V priedo 5.2.2 punkte ir 10 straipsnio g punkte išvardyti profesiniai vardai, formalios kvalifikacijos įrodymą.

10 straipsnio a punkte nurodytais atvejais priimančioji valstybė narė gali reikalauti adaptacijos laikotarpio arba atlikti tinkamumo testą, jei atvykusysis užsiima profesine veikla savarankiškai arba kaip įmonės vadovas ir tam reikia žinoti ir taikyti specialias galiojančias nacionalines taisykles, o priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos iš savo šalies piliečių, kad jiems būtų leista užsiimti tokia veikla, reikalauja jas žinoti ir taikyti.

4.   Taikant šio straipsnio 1 dalies b ir c punktus, „iš esmės skirtingi dalykai“ — tai dalykai, kuriuos būtina žinoti, norint užsiimti profesija, ir kurių atvykusiojo pabaigto rengimo trukmė ar turinys labai skiriasi nuo priimančiosios valstybės narės reikalaujamųjų.

5.   Šio straipsnio 1 dalis taikoma tinkamai atsižvelgiant į proporcingumo principą. Svarbiausia, jei valstybė narė ketina reikalauti, kad pareiškėjas baigtų adaptacijos laikotarpį arba atliktų tinkamumo testą, ji iš pradžių turi įsitikinti, ar žinios, pareiškėjo įgytos per profesinę patirtį valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, gali visiškai arba iš dalies užpildyti 4 dalyje nurodytus esminius skirtumus.

15 straipsnis

Kompensacinių priemonių atsisakymas remiantis bendrosiomis platformomis

1.   Šiame straipsnyje „bendrosios platformos“ — tai kriterijų rinkinys, tinkamas kompensuoti profesinių kvalifikacijų esminius skirtumus, nustatytus tarp įvairiose valstybėse narėse esančių tam tikros profesijos rengimo reikalavimų. Šie esminiai skirtumai nustatomi palyginant rengimo trukmę ir turinį bent dviejuose trečdaliuose valstybių narių, įskaitant visas valstybes nares, kurios reglamentuoja tą profesiją. Rengimo turinio skirtumai gali susidaryti dėl esminių skirtumų tarp profesinių veiklų sričių.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje apibrėžtas bendrąsias platformas Komisijai gali teikti valstybės narės arba profesinės asociacijos arba organizacijos, atstovaujančios nacionaliniu ir Europos lygiu. Jei Komisija, pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis, susidaro nuomonę, kad bendrosios platformos projektas padeda abipusiam profesinių kvalifikacijų pripažinimui, ji gali priemonių projektą pateikti tvirtinti 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

3.   Jei pareiškėjo profesinė kvalifikacija atitinka pagal šio straipsnio 2 dalį patvirtintoje priemonėje nustatytus kriterijus, priimančioji valstybė narė turėtų nutraukti kompensacinių priemonių pagal 14 straipsnį taikymą.

4.   Šio straipsnio 1–3 dalys neturi poveikio valstybių narių kompetencijai nuspręsti dėl profesinės kvalifikacijos, kuri reikalinga norint užsiimti profesija jų teritorijoje, taip pat dėl jų profesinio rengimo sistemų turinio bei organizavimo.

5.   Jei valstybė narė mano, kad pagal 2 dalį patvirtintoje priemonėje nustatyti kriterijai nebesuteikia pakankamų garantijų dėl profesinės kvalifikacijos, ji apie tai atitinkamai informuoja Komisiją, kuri, jei reikia, pateikia priemonės projektą 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

6.   Komisija iki 2010 m. spalio 20 d., pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą apie šio straipsnio veikimą ir, jei reikia, atitinkamus pasiūlymus dėl šio straipsnio pakeitimo.

II SKYRIUS

Profesinės patirties pripažinimas

16 straipsnis

Profesinės patirties reikalavimai

Jei valstybėje narėje leidžiama užsiimti viena iš IV priede išvardytų veiklos rūšių turint bendrųjų, komercinių ar profesinių žinių ir gebėjimų, ta valstybė narė pripažįsta ankstesnį užsiėmimą ta veikla kitoje valstybėje narėje kaip pakankamą tokių žinių ir gebėjimų įrodymą. Veikla turėjo būti užsiimama pagal 17, 18 ir 19 straipsnius.

17 straipsnis

IV priedo I sąraše išvardytos veiklos rūšys

1.   IV priedo I sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:

a)	šešerius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar įmonės vadovu, arba

b)	trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar įmonės vadovu, jei asmuo įrodo, kad atitinkamai veiklai anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip trejų metų rengimą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės įstaigos įvertintą kaip visiškai galiojantį, arba

c)

ketverius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar įmonės vadovu, jei asmuo gali įrodyti, kad atitinkamai veiklai anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip dvejų metų trukmės rengimą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės institucijos įvertintą kaip visiškai galiojantį, arba

d)	trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai, jei asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis užsiėmė ta veikla pagal darbo sutartį ne trumpiau kaip penkerius metus, arba

e)

penkerius metus iš eilės vadovaujančiose pareigose, iš kurių bent trejus metus jis ėjo technines pareigas ir buvo atsakingas už bent vieną įmonės skyrių, jei asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip trejų metų trukmės profesinį rengimą atitinkamai veiklai, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės institucijos įvertintą kaip visiškai galiojantį.

2.   Šio straipsnio a ir d atvejais veikla neturėjo būti baigta užsiimti anksčiau kaip prieš 10 metų iki atitinkamas asmuo pateikia išsamų prašymą 56 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.

3.   Šio straipsnio 1 dalies e punktas netaikomas ISIC nomenklatūros Ex 855 grupės veiklos rūšiai — kirpykloms.

18 straipsnis

IV priedo II sąraše išvardytos veiklos rūšys

1.   IV priedo II sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:

a)	penkerius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar įmonės vadovu, arba

b)	trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar įmonės vadovu, jei asmuo įrodo, kad atitinkamai veiklai jis anksčiau baigė bent trejų metų profesinį rengimą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės įstaigos įvertintą kaip visiškai galiojantį, arba

c)

ketverius metus iš eilės dirbant savarankiškai arba įmonės vadovu, jei asmuo gali įrodyti, kad atitinkamai veiklai jis anksčiau baigė bent dvejų metų profesinį rengimą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės institucijos įvertintą kaip visiškai galiojantį, arba

d)	trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai arba įmonės vadovu, jei asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis užsiėmė ta veikla pagal darbo sutartį ne trumpiau kaip penkerius metus, arba

e)	penkerius metus iš eilės pagal darbo sutartį, jei asmuo gali įrodyti, kad atitinkamai veiklai jis anksčiau baigė bent trejų metų profesinį rengimą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės institucijos įvertintą kaip visiškai galiojantį, arba

f)	šešerius metus iš eilės pagal darbo sutartį, jei asmuo gali įrodyti, kad atitinkamai veiklai jis anksčiau baigė bent dvejų metų profesinį rengimą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės institucijos įvertintą kaip visiškai galiojantį.

2.   a ir d atvejais veikla neturėjo būti baigta užsiimti anksčiau kaip prieš 10 metų iki atitinkamas asmuo pateikia išsamų prašymą 56 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.

19 straipsnis

IV priedo III sąraše išvardytos veiklos rūšys

1.   IV priedo III sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:

a)	trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar įmonės vadovu, arba

b)	dvejus metus iš eilės dirbant savarankiškai arba įmonės vadovu, jei asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė profesinį rengimą atitinkamai veiklai, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės įstaigos įvertintą kaip visiškai galiojantį, arba

c)	dvejus metus iš eilės dirbant savarankiškai arba įmonės vadovu, jei asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis užsiėmė ta veikla pagal darbo sutartį bent trejus metus, arba

d)	trejus metus iš eilės dirbant pagal darbo sutartį, jei asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė profesinį rengimą atitinkamai veiklai, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip visiškai galiojantį.

2.   a ir c atvejais veikla neturėjo būti nustota užsiimti anksčiau kaip prieš 10 metų iki atitinkamas asmuo pateikė išsamų prašymą 56 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.

20 straipsnis

IV priedo veiklos rūšių sąrašų keitimas

Siekiant atnaujinti arba paaiškinti nomenklatūrą, IV priedo veiklos rūšių, kurioms taikomas profesinės patirties pripažinimas pagal 16 straipsnį, sąrašai gali būti iš dalies keičiami 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, jei dėl to nepasikeičia veiklos rūšys, susijusios su atskiromis kategorijomis.

III SKYRIUS

Pripažinimas remiantis būtiniausių rengimo reikalavimų derinimu

1 skirsnis

Bendrosios nuostatos

21 straipsnis

Automatinio pripažinimo principas

1.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta tokį gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, vaistininko ir architekto profesine veikla, kurios rūšys išvardytos atitinkamai V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose, kuris atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nurodytus atitinkamai 24, 25, 31, 34, 35, 38, 44 ir 46 straipsniuose, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą savo teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir jos išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas.

Tokius formalios kvalifikacijos įrodymus turi išduoti valstybių narių kompetentingos institucijos, o prireikus kartu turi būti išduodami ir atitinkamai V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose išvardyti pažymėjimai.

Pirmos ir antros pastraipų nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms 23, 27, 33, 37, 39 ir 49 straipsniuose.

2.   Kiekviena valstybė narė užsiėmimo bendrąja medicinos praktika pagal jos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą tikslais pripažįsta V priedo 5.1.4 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, kurį valstybių narių piliečiams išduoda kitos valstybės narės taikydamos 28 straipsnyje nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus.

Pirmesnės pastraipos nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms 30 straipsnyje.

3.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, kurį valstybių narių piliečiams išduoda kitos valstybės narės, išvardytos V priedo 5.5.2 punkte, ir kuris atitinka 40 straipsnyje nurodytus būtiniausius rengimo reikalavimus ir 41 straipsnyje numatytus kriterijus, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą savo teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir jos išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas. Ši nuostata neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms 23 ir 43 straipsniuose.

4.   Valstybės narės nėra įpareigotos pripažinti V priedo 5.6.2 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą steigiant naujas visuomenei skirtas vaistines. Taikant šią dalį naujomis vaistinėmis taip pat laikomos vaistinės, kurios veikia trumpiau nei trejus metus.

5.   Architekto formalios kvalifikacijos įrodymas, nurodytas V priedo 5.7.1 punkte, kuris automatiškai pripažįstamas pagal šio straipsnio 1 dalį, įrodo rengimo kurso pabaigimą, kuris prasidėjo ne anksčiau kaip tame priede nurodytais atskaitos akademiniais metais.

6.   Kiekviena valstybė narė leidžia užsiimti gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, akušerių ir vaistininkų profesine veikla, jei turimas atitinkamai V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas, patvirtinantis, kad atitinkamas asmuo savo rengimo metu ir, kai tai reikalinga, įgijo žinias ir įgūdžius, nurodytus 24 straipsnio 3 dalyje, 31 straipsnio 6 dalyje, 34 straipsnio 3 dalyje, 38 straipsnio 3 dalyje, 40 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 3 dalyje.

24 straipsnio 3 dalyje, 31 straipsnio 6 dalyje, 34 straipsnio 3 dalyje, 38 straipsnio 3 dalyje, 40 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 3 dalyje nurodytos žinios ir įgūdžiai gali būti iš dalies keičiami 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant juos suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

7.   Kiekviena valstybė narė praneša Komisijai įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, kurias ji patvirtina dėl šio skyriaus reglamentuojamos srities formalios kvalifikacijos įrodymų išdavimo. Be to, kiek tai susiję su 8 skirsnyje nurodytos srities formalios kvalifikacijos įrodymu, šis pranešimas siunčiamas kitoms valstybėms narėms.

Komisija skelbia atitinkamą pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, nurodydama valstybių narių patvirtintus oficialią kvalifikaciją įrodančius profesinius vardus ir, kai reikia, formalios kvalifikacijos įrodymą išduodančią instituciją, su juo pateikiamą pažymėjimą ir atitinkamai V priedo5.1.1, 5.1.2, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose nurodytą atitinkamą profesinį profesinį vardą.

22 straipsnis

Bendrosios rengimo nuostatos

Siejant su 24, 25, 28, 31, 34, 35, 38, 40, 44 ir 46 straipsniuose nurodytu rengimu:

a)	valstybės narės gali leisti nenuoseklųjį rengimą pagal kompetentingų institucijų nustatytus reikalavimus; tos institucijos užtikrina, kad bendra tokio rengimo trukmė, lygis ir kokybė būtų ne prastesni už rengimo pagal dieninio mokymo programą;

b)	pagal kiekvienos valstybės narės nustatytą tvarką tęstinis rengimas turi užtikrinti, kad studijas pabaigę asmenys gebėtų neatsilikti nuo profesijos raidos ir užsiimtų saugia bei veiksminga praktika.

23 straipsnis

Įgytos teisės

1.   Nepažeidžiant specifinių atitinkamų profesijų įgytų teisių, tais atvejais, kai valstybių narių turimi formalios kvalifikacijos įrodymai, suteikiantys galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesine veikla, neatitinka visų 24, 25, 31, 34, 35, 38, 40 ir 44 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, kiekviena valstybė narė pripažįsta pakankamu tų valstybių narių išduotą formalios kvalifikacijos įrodymą, jei jis patvirtina, kad sėkmingai baigtas rengimo kursas, prasidėjęs iki V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų atskaitos datų, ir kartu pateikiamas pažymėjimas, nurodantis, kad turėtojas veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

2.   Tokios pačios nuostatos taikomos formalios kvalifikacijos įrodymui, suteikiančiam galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesine veikla, gautam buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, neatitinkančiam visų būtiniausių 24, 25, 31, 34, 35, 38, 40 ir 44 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, jei toks įrodymas patvirtina, kad sėkmingai baigtas rengimo kursas, prasidėjęs iki:

a)	pagrindinio rengimo gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, pagrindinio rengimo gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko — 1990 m. spalio 3 d. ir

b)	gydytojo specialisto — iki 1992 m. balandžio 3 d.

Pirmoje pastraipoje nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia turėtojui teisę užsiimti profesine veikla visoje Vokietijos teritorijoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų kompetentingų Vokietijos institucijų išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas.

3.   Nepažeidžiant 37 straipsnio 1 dalies nuostatų, kiekviena valstybė narė pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, kurį turi valstybių narių piliečiai, išduotą buvusioje Čekoslovakijoje, arba kurių rengimas Čekijoje ir Slovakijoje prasidėjo iki 1993 m. sausio 1 d., kai bet kurios iš minėtų valstybių narių institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o architektų atveju — kaip VI priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas, dėl galimybės užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko profesine veikla, nurodyta 45 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta 48 straipsnyje.

Kartu su tokiu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu turi būti pateikiamas tų pačių institucijų išduotas pažymėjimas, nurodantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jų teritorijoje ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

4.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, kurį turi valstybių narių piliečiai, išduotą buvusioje Sovietų Sąjungoje, arba kurių rengimas prasidėjo:

a)	Estijoje — iki 1991 m. rugpjūčio 20 d.;

b)	Latvijoje — iki 1991 m. rugpjūčio 21 d.;

c)	Lietuvoje — iki 1990 m. kovo 11 d.,

jei bet kurios iš trijų pirmiau minėtų valstybių narių institucijos patvirtina, kad toks įrodymas turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų įrodymas, o architektų atveju — kaip VI priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas, dėl galimybės užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko profesine veikla, nurodyta 45 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta 48 straipsnyje.

Kartu su tokiu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu turi būti pateikiamas tų pačių institucijų išduotas pažymėjimas, nurodantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jų teritorijoje ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

Buvusios Sovietų Sąjungos išduotų veterinarijos gydytojų formalios kvalifikacijos įrodymų atveju arba tuomet, kai rengimas Estijoje prasidėjo iki 1991 m. rugpjūčio 20 d., kartu su pirmesnėje pastraipoje nurodytu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu turi būti pateikiamas Estijos institucijų išduotas pažymėjimas, nurodantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jos teritorijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

5.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, kurį turi valstybių narių piliečiai, išduotą buvusioje Jugoslavijoje, arba kurių rengimas Slovėnijoje prasidėjo iki 1991 m. birželio 25 d., kai minėtos valstybės narės institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o architektų atveju — kaip VI priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas, dėl galimybės užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko profesine veikla, nurodyta 45 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta 48 straipsnyje.

Kartu su tokiu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu turi būti pateikiamas tų pačių institucijų išduotas pažymėjimas, nurodantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jų teritorijoje ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

6.   Kiekviena valstybė narė valstybės narės piliečiams, kurių gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas neatitinka tai valstybei narei V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.1.3, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų profesinių vardų, kaip pakankamą pripažįsta tų valstybių narių išduotą formalios kvalifikacijos įrodymą, su kuriuo pateikiamas kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.

Pirmoje pastraipoje nurodytas pažymėjimas turi nurodyti, kad formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina sėkmingą rengimo kurso pabaigimą atitinkamai pagal šios direktyvos 24, 25, 28, 31, 34, 35, 38, 40 ir 44 straipsnius ir jį išdavusi valstybė narė traktuoja taip pat, kaip kvalifikaciją, kurios profesiniai vardai išvardyti V priedo 5.1.1., 5.1.2, 5.1.3, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose.

2 skirsnis

Medicinos gydytojai

24 straipsnis

Pagrindinis medicininis rengimas

1.   Į pagrindinį medicininį rengimą turi būti leidžiama priimti tik turint diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę pradėti atitinkamas studijas universitete.

2.   Pagrindinį medicininį rengimą turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip šešerių metų trukmės studijos arba 5 500 valandų teorinio ir praktinio rengimo, kurį vykdo arba prižiūri universitetas.

Asmenų, kurie pradėjo studijas iki 1972 m. sausio 1 d., pirmojoje pastraipoje nurodytą rengimą gali sudaryti šešių mėnesių universitetinio lygio praktinis rengimas pagal dieninio mokymo programą, prižiūrint kompetentingoms institucijoms.

3.   Pagrindinis medicininis rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

a)	pakankamai mokslų, kuriais grindžiama medicina, žinių ir gerai suprastų mokslinę metodiką, įskaitant biologinių funkcijų įvertinimo principus, moksliškai pagrįstų faktų įvertinimo ir duomenų analizės principus;

b)	pakankamai suprastų sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, funkcijas ir elgseną, taip pat ir ryšius tarp asmens sveikatos būklės ir jo fizinės bei socialinės aplinkos;

c)	pakankamai žinių apie klinikinės medicinos disciplinas ir jų praktinį panaudojimą, būtų visapusiškai susipažinęs su psichikos ir somatinio pobūdžio ligomis, profilaktika, diagnostika bei gydymu ir žmonių reprodukcija;

d)	tinkamą klinikinę patirtį ligoninėse, esant tinkamai priežiūrai.

25 straipsnis

Specializuotas medicininis rengimas

1.   Į specializuotą medicininį rengimą turi būti leidžiama priimti tik baigus patvirtintas šešerių metų studijas, kaip 24 straipsnyje nurodytos rengimo programos dalį, kurių metu rengiamas asmuo įgyja reikiamų pagrindinių medicinos žinių.

2.   Specializuotą medicininį rengimą turi sudaryti teorinis ir praktinis rengimas universitete arba medicinos mokomojoje ligoninėje arba, kai taikytina, sveikatos priežiūros įstaigoje, tuo tikslu patvirtintoje kompetentingų institucijų ar įstaigų.

Valstybės narės užtikrina, kad V priedo 5.1.3 punkte nurodytų specializuoto medicininio rengimo kursų trukmė būtų ne trumpesnė kaip nurodyta tame punkte. Rengimas turi būti prižiūrimas kompetentingų institucijų ar įstaigų. Jis turi apimti rengiamo gydytojo specialisto asmeninį dalyvavimą veikloje ir su tuo susijusią atsakomybę teikiant atitinkamas paslaugas.

3.   Rengimas turi vykti pagal dieninio mokymo programą specializuotose įstaigose, kurias pripažįsta kompetentingos institucijos. Jis turi apimti dalyvavimą padalinio, kuriame vyksta rengimas, visų rūšių medicinos veiklose, įskaitant darbą pagal iškvietimą (budėjimą), taip, kad rengiamas specialistas kompetentingų institucijų nustatyta tvarka paskirtų visą savo teorinę veiklą praktiniam ir teoriniam rengimuisi visą darbo savaitę ir visus metus. Už tokį darbą turi būti atitinkamai atlyginama.

4.   Valstybės narės išduoda specializuoto medicininio rengimo įrodymą tik tuomet, jei turimas V priedo 5.1.1 punkte nurodytas pagrindinio medicininio rengimo įrodymas.

5.   V priedo 5.1.3 punkte nurodyti trumpiausieji rengimo laikotarpiai gali būti keičiami 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant juos suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

26 straipsnis

Specializuoto medicininio rengimo tipai

21 straipsnyje nurodytas gydytojo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymas — tai toks įrodymas, kurį suteikia V priedo 5.1.2 punkte nurodytos kompetentingos institucijos ar įstaigos po atitinkamo specializuoto rengimo pagal įvairiose valstybėse narėse taikomus profesinius vardus, nurodytus V priedo 5.1.3 punkte.

Dėl naujų medicinos specialybių, bendrų bent dviems penktadaliams valstybių narių, įtraukimo į V priedo 5.1.3 punktą gali būti nuspręsta 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, siekiant atnaujinti šią direktyvą atsižvelgiant į nacionalinių teisės aktų pakeitimus.

27 straipsnis

Gydytojams specialistams būdingos įgytos teisės

1.   Priimančioji valstybė narė gali reikalauti gydytojų specialistų, kurių specializuotą nenuoseklų medicininį rengimą reglamentavo nuo 1975 m. birželio 20 d. galiojusios įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatos ir kurie savo specializuotą rengimą pradėjo ne vėliau kaip 1983 m. gruodžio 31 d., kad kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu jie turėtų pažymėjimą, patvirtinantį, kad jie veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla bent trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki to pažymėjimo išdavimo.

2.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta gydytojų specialistų kvalifikaciją, suteiktą Ispanijoje gydytojams, pabaigusiems specializuotą rengimą iki 1995 m. sausio 1 d., net jei tas rengimas neatitinka 25 straipsnyje numatytų būtiniausių reikalavimų, jei kvalifikacija patvirtinama kompetentingų Ispanijos institucijų išduotu pažymėjimu, patvirtinančiu, kad atitinkamas asmuo išlaikė specialios profesinės kompetencijos egzaminą, surengtą pagal išskirtines priemones dėl pripažinimo, nustatytas Karališkuoju dekretu 1497/99, siekiant nustatyti, ar atitinkamas asmuo turi žinių ir įgūdžių, sulyginamų su gydytojų, turinčių gydytojo specialisto kvalifikaciją, apibrėžtą Ispanijai V priedo 5.1.2 ir 5.1.3 punktuose.

3.   Kiekviena valstybė narė, kuri panaikino savo įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, susijusias su gydytojo specialisto, nurodyto V priedo 5.1.2 ir 5.1.3 punktuose, formalios kvalifikacijos įrodymo suteikimu, ir kuri patvirtino priemones, susijusias su įgytomis teisėmis savo piliečiams, suteikia kitų valstybių narių piliečiams teisę pasinaudoti tomis priemonėmis, jei toks formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas iki datos, kurią priimančioji valstybė narė nustojo išdavinėti tokius atitinkamos specialybės įrodymus.

Šių nuostatų panaikinimo datos nustatytos V priedo 5.1.3 punkte.

28 straipsnis

Šeimos medicinos praktikos specialusis rengimas

1.   Į šeimos medicinos praktikos specialųjį rengimą turi būti priimami tik asmenys, gavę diplomą, patvirtinantį, kad baigtos šešerių metų studijos, kaip 24 straipsnyje nurodytos rengimo programos dalis.

2.   Šeimos medicinos praktikos specialusis rengimas, kurį baigus suteikiamas formalios kvalifikacijos įrodymas, išduotas iki 2006 m. sausio 1 d., turi trukti ne trumpiau kaip dvejus metus pagal dieninio mokymo programą. Jei formalios kvalifikacijos įrodymas išduotas po tos datos, rengimas turi trukti ne trumpiau kaip trejus metus pagal dieninio mokymo programą.

Kai 24 straipsnyje nurodytoje rengimo programoje yra praktinis rengimas, kuris vykdomas patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančioje šeimos medicinos paslaugas, arba kurioje vykdoma nustatyta šeimos medicinos praktikos dalis arba patvirtintame centre, kuriame gydytojai vykdo pirminę sveikatos priežiūrą, tokio praktinio rengimo trukmė, ne ilgesnė kaip vieneri metai, gali būti įtraukta į pirmoje pastraipoje nurodytą trukmę, kai rengimo pažymėjimai išduodami ne anksčiau kaip 2006 m. sausio 1 d.

Antroje pastraipoje numatyta galimybė turi būti suteikiama tik valstybėms narėms, kuriose šeimos medicinos praktikos specialusis rengimas truko dvejus metus nuo 2001 m. sausio 1 d.

3.   Šeimos medicinos praktikos specialusis rengimas vyksta pagal dieninio mokymo programą, prižiūrint kompetentingoms institucijoms ar įstaigoms. Jis turi būti labiau praktinis nei teorinis.

Toks praktinis rengimas turi būti vykdomas ne trumpiau nei šešis mėnesius patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą bei teikiančią atitinkamas paslaugas ir ne trumpiau nei šešis mėnesius kaip patvirtintos šeimos medicinos praktikos dalis arba patvirtintame centre, kuriame gydytojai vykdo pirminę sveikatos priežiūrą.

Praktinis rengimas turi vykti kartu su kitomis sveikatos priežiūros institucijomis ar struktūromis, susijusiomis su šeimos medicina. Nepažeidžiant trumpiausių laikotarpių, nustatytų antroje pastraipoje, reikalavimo, ne ilgesnio kaip šešių mėnesių laikotarpio praktinis rengimas gali būti vykdomas ir kitose patvirtintose institucijose ar sveikatos priežiūros struktūrose, susijusiose su šeimos medicina.

Būtina, kad tokio rengimo metu rengiamasis asmeniškai dalyvautų gydytojų, su kuriais jis dirba, profesinėje veikloje ir dalintųsi su tuo susijusią atsakomybę.

4.   Valstybės narės išduoda šeimos medicinos praktikos formalios kvalifikacijos įrodymą tik tuomet, jei turimas V priedo 5.1.1 punkte nurodytas pagrindinio medicininio rengimo formalios kvalifikacijos įrodymas.

5.   Valstybės narės gali išduoti V priedo 5.1.4 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą gydytojui, kuris nebaigė šiame straipsnyje numatyto rengimo, tačiau pabaigė kitokį papildomą rengimą, kurį patvirtina valstybės narės kompetentingų institucijų išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas. Tačiau jos negali suteikti formalios kvalifikacijos įrodymo, jei žinių lygis kokybiškai nelygiavertis žinioms, įgytoms per šiame straipsnyje numatytą rengimą.

Valstybės narės, inter alia, nustato, kiek pareiškėjo turimas papildomas rengimas ir jau įgyta profesinė patirtis gali pakeisti šiame straipsnyje numatytą rengimą.

Valstybės narės gali išduoti V priedo 5.1.4 punkte numatytą formalios kvalifikacijos įrodymą tik tuomet, jei pareiškėjas turi bent šešių mėnesių šeimos medicinos praktikos arba praktikos centre, kuriame gydytojai suteikia 3 dalyje nurodytų tipų pirminę sveikatos priežiūrą, patirtį.

29 straipsnis

Šeimos gydytojų profesinė veikla

Kiekviena valstybė narė pagal su įgytomis teisėmis susijusias nuostatas leidžia užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal jos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą tik tuomet, jei turimas V priedo 5.1.4 punkte nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.

Valstybės narės gali netaikyti šio reikalavimo asmenims, kurie šiuo metu mokosi pagal specialaus šeimos medicinos rengimo programą.

30 straipsnis

Šeimos gydytojams būdingos įgytos teisės

1.   Kiekviena valstybė narė nustato įgytas teises. Tačiau ji, kaip įgytą teisę, gali suteikti teisę užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal jos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą neturint V priedo 5.1.4 punkte nurodyto formalios kvalifikacijos įrodymo visiems gydytojams, kurie turi šią teisę nuo tame punkte nurodytos atskaitos datos pagal nuostatas, taikomas medicinos profesijai, leidžiančias užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo profesine veikla, kurie tuo metu buvo įsisteigę jos teritorijoje, pasinaudodami 21 arba 23 straipsnio nuostatomis.

Kiekvienos valstybės narės kompetentingos institucijos paprašius išduoda pažymėjimą, patvirtinantį turėtojo teisę užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal jos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą neturint V priedo 5.1.4 punkte nurodyto formalios kvalifikacijos įrodymo gydytojams, kurie naudojasi įgytomis teisėmis pagal pirmą pastraipą.

2.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta 1 dalies antroje pastraipoje nurodytus pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams kitų valstybių narių ir savo teritorijoje suteikia tokiems pažymėjimams tokią pačią galią kaip ir savo suteikiamiems formalios kvalifikacijos įrodymams, kurie leidžia užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal jos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą.

3 skirsnis

Bendrosios praktikos slaugytojai

31 straipsnis

Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas

1.   Pradėti bendrosios praktikos slaugytojų rengimą turi būti leidžiama priimti tik baigus bendrąjį 10 metų lavinimą, patvirtintą diplomu, pažymėjimu ar kitu valstybės narės kompetentingų institucijų išduodamu įrodymu arba pažymėjimu, patvirtinančiu sėkmingą lygiaverčio lygio egzaminų, skirtų įstoti į mokyklą, kurioje mokoma slaugos, išlaikymą.

2.   Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas suteikiamas pagal dieninio mokymosi programą ir turi apimti bent V priedo 5.2.1 punkte nurodytą programą.

V priedo 5.2.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

3.   Bendrosios praktikos slaugytojų rengimą turi sudaryti ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės studijos arba 4 600 valandų teorinio ir klinikinio rengimo, kuomet teorinio rengimo trukmė turi sudaryti ne mažiau kaip trečdalį, o klinikinio rengimo — ne mažiau kaip pusę trumpiausios rengimo trukmės. Valstybės narės gali suteikti dalines išimtis asmenims, kurie dalį savo rengimo įgijo bent lygiaverčio lygio kursuose.

Valstybės narės užtikrina, kad slaugytojų rengimą vykdančios institucijos būtų atsakingos už teorinio ir klinikinio rengimo koordinavimą per visą studijų programos laiką.

4.   Teorinis rengimas — tai slaugytojų rengimo dalis, kurių metu rengiami slaugytojai įgyja profesinių žinių, supratimo ir įgūdžių, būtinų organizuoti, atlikti ir vertinti bendrąją sveikatos priežiūrą. Rengimą vykdo slaugos dėstytojai ir kiti kompetentingi asmenys slaugos mokyklose ir kitose rengimo institucijos parinktose mokymo įstaigose.

5.   Klinikinis rengimas — tai slaugytojų rengimo dalis, kurio metu rengiami slaugytojai kaip komandos nariai arba tiesiogiai sąveikaudami su sveikais arba sergančiais asmenimis ir/arba bendruomene, remdamiesi įgytomis žiniomis ir įgūdžiais, mokosi organizuoti, atlikti ir vertinti reikiamą visavertį slaugymą. Rengiami slaugytojai išmoksta ne tik kaip dirbti komandoje, bet ir kaip vadovauti jai ir organizuoti visą slaugymą, įskaitant sveikatos priežiūros mokymą asmenims ir mažoms grupėms sveikatos priežiūros institucijoje arba bendruomenėje.

Šis rengimas vyksta ligoninėse bei kitose sveikatos priežiūros institucijose ir bendruomenėje, atsakant už jį slaugos dėstytojams, bendradarbiaujant su kitais kvalifikuotais slaugytojais ir jiems padedant. Rengimo procese gali dalyvauti ir kitas kvalifikuotas personalas.

Rengiami slaugytojai dalyvauja atitinkamo padalinio veikloje, kuri atitinka jų rengimo kryptį, taip išmokdami prisiimti atsakomybę, susijusią su slaugos praktika.

6.   Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

a)	pakankamai mokslų, kuriais grindžiama bendroji slauga, žinių ir pakankamą supratimą apie sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologines funkcijas ir elgseną, taip pat ir ryšį tarp asmens sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės aplinkos;

b)	pakankamai žinių apie profesijos pobūdį bei etiką ir bendruosius sveikatos priežiūros bei slaugos principus;

c)	reikiamą klinikinę patirtį; tokia patirtis, kuri turėtų būti parenkama pagal jos mokomąją vertę, turėtų būti įgyjama prižiūrint kvalifikuotam slaugos personalui ir vietose, kuriose kvalifikuoto personalo skaičius ir įranga atitinka paciento slaugymo reikalavimus;

d)	gebėjimą dalyvauti praktiškai rengiant sveikatos priežiūros personalą ir darbo su tokiu personalu patirtį;

e)	darbo su kitais sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojais patirtį.

32 straipsnis

Bendrosios praktikos slaugytojų profesinė veikla

Taikant šią direktyvą, bendrosios praktikos slaugytojų profesinė veikla — tai profesinė veikla, nurodyta V priedo 5.2.2 punkte.

33 straipsnis

Bendrosios praktikos slaugytojams būdingos įgytos teisės

1.   Taikant bendrąsias įgytų teisių taisykles bendrosios praktikos slaugytojams, 23 straipsnyje nurodyta veikla turi apimti visišką atsakomybę už paciento slaugymo planavimą, organizavimą ir administravimą.

2.   Lenkijos bendrosios praktikos slaugytojų kvalifikacijoms taikomos tik toliau nurodytos įgytų teisių nuostatos. Jei valstybių piliečių bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas buvo suteiktas arba rengimas prasidėjo Lenkijoje iki 2004 m. gegužės 1 d. ir jis neatitinka 31 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, valstybės narės kaip pakankamą įrodymą pripažįsta tokius bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymus, jei kartu pateikiamas pažymėjimas, nurodantis, kad tie valstybės narės piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė bendrosios praktikos slaugytojo veikla Lenkijoje toliau nurodytą laikotarpį:

a)	licencijuoto slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas (dyplom licencjata pielęgniarstwa) — ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo;

b)	slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas, patvirtinantis aukštesnįjį išsilavinimą, įgytą medicinos profesinėje mokykloje (dyplom pielęgniarki albo pielęgniarki dyplomowanej) — ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

Nurodyta veikla turi apimti visišką atsakomybę už paciento slaugymo planavimą, organizavimą ir administravimą.

3.   Valstybės narės pripažįsta slaugos formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Lenkijoje slaugytojams, kurie pabaigė rengimą iki 2004 m. gegužės 1 d., neatitinkantį 31 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, patvirtintą „bakalauro“ diplomu, gautu pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą 2004 m. balandžio 20 d. Akte dėl Akto dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų dalinio pakeitimo 11 straipsnyje (2004 m. gegužės 11 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. Sveikatos apsaugos ministro Reglamente dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai — matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų (2004 m. gegužės 13 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija), siekiant patvirtinti, kad atitinkamo asmens žinių ir kompetencijos lygis yra panašus į slaugytojų, turinčių kvalifikaciją, kuri Lenkijai apibrėžta V priedo 5.2.2 punkte.

4 skirsnis

Gydytojai odontologai

34 straipsnis

Pagrindinis odontologinis rengimas

1.   Į pagrindinį odontologinį rengimą leidžiama priimti tik turint diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę pradėti atitinkamas studijas valstybės narės universitetuose ar jiems lygiavertėse aukštojo mokslo institucijose.

2.   Pagrindinį odontologinį rengimą turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės teorinės ir praktinės studijos, apimančios bent V priedo 5.3.1 punkte nurodytą programą, universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, kurioje vykdomas rengimas, pripažintas kaip esantis lygiaverčio lygio, arba prižiūrint universitetui.

V priedo 5.3.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

3.   Pagrindinis odontologinis rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

a)	pakankamai mokslų, kuriais grindžiama odontologija, žinių ir gerai suprastų mokslinę metodiką, įskaitant biologinių funkcijų įvertinimo, moksliškai pagrįstų faktų įvertinimo ir duomenų analizės principus;

b)	pakankamai suprastų sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologiją ir elgseną, taip pat ir fizinės bei socialinės aplinkos įtaką asmens sveikatos būklei tiek, kiek šie veiksniai veikia odontologiją;

c)	pakankamai žinių apie dantų, burnos, žandikaulių ir susijusių audinių, tiek sveikų, tiek nesveikų, sandarą bei funkcijas ir jų ryšį su bendra paciento sveikatos būkle ir fizine bei socialine gerove;

d)	pakankamai klinikinių disciplinų ir metodikos žinių, leidžiančių gydytojui odontologui visapusiškai susipažinti su dantų, burnos, žandikaulių ir susijusių audinių anomalijomis, pakitimais ir ligomis, ir su profilaktine, diagnostine ir terapine odontologija;

e)	atitinkamą klinikinę patirtį esant tinkamai priežiūrai.

Šis rengimas turi suteikti jam įgūdžių, būtinų atlikti visus veiksmus, įskaitant anomalijų ir ligų, susijusių su dantų, burnos, žandikaulių ir kitų audinių profilaktika, diagnostika ir gydymu.

35 straipsnis

Specializuotas odontologinis rengimas

1.   Į specializuotą odontologinį rengimą turi būti leidžiama priimti tik baigus penkerių metų teorines ir praktines studijas pagal 34 straipsnyje nurodytą rengimo programą arba turint šios direktyvos 23 ir 37 straipsniuose nurodytus dokumentus.

2.   Specializuotą odontologinį rengimą turi sudaryti teorinis ir praktinis rengimas universiteto centre, gydymo mokymo ir tyrimų centre arba, kai taikytina, sveikatos priežiūros įstaigoje, tuo tikslu patvirtintoje kompetentingų institucijų ar įstaigų.

Specializuoto odontologinio rengimo pagal dieninio mokymo programą kursų trukmė turi būti ne trumpesnė kaip treji metai ir juos turi prižiūrėti kompetentingos institucijos ar įstaigos. Tai apima rengiamo gydytojo odontologo asmeninį dalyvavimą atitinkamos institucijos veikloje ir atsakomybę.

Minimalus rengimo laikotarpis, nurodytas antrojoje pastraipoje, gali būti keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

3.   Valstybės narės išduoda specializuoto odontologinio rengimo įrodymą tik tuomet, jei turimas V priedo 5.3.2 punkte nurodytas pagrindinio odontologinio rengimo įrodymas.

36 straipsnis

Gydytojų odontologų profesinė veikla

1.   Taikant šią direktyvą, gydytojų odontologų profesinė veikla — tai šio straipsnio 3 dalyje apibrėžta profesinė veikla, vykdoma pagal V priedo 5.3.2 punkte nurodytą profesinę kvalifikaciją.

2.   Gydytojo odontologo profesija turi būti grindžiama 34 straipsnyje nurodytu odontologiniu rengimu ir tai yra savita profesija, skirtinga nuo kitų bendrojo pobūdžio ar specializuotų medicinos profesijų. Norint užsiimti gydytojo odontologo veikla, būtina turėti V priedo 5.3.2 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą. Tokio formalios kvalifikacijos įrodymo turėtojai traktuojami taip pat, kaip tie, kuriems taikomas 23 arba 37 straipsnis.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad gydytojai odontologai paprastai galėtų užsiimti dantų, burnos, žandikaulių ir gretimų audinių anomalijų ir ligų profilaktikos, diagnostikos ir gydymo veikla, reikiamai atsižvelgus į normines nuostatas ir profesinės etikos taisykles V priedo 5.3.2 punkte nurodytomis atskaitos datomis.

37 straipsnis

Gydytojams odontologams būdingos įgytos teisės

1.   Kiekviena valstybė narė, siejant su gydytojų odontologų profesine veikla pagal V priedo 5.3.2 punkte nurodytą kvalifikaciją, pripažįsta gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Italijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Čekijoje ir Slovakijoje asmenims, kurie pradėjo savo medicininį rengimą ne vėliau kaip tam priede atitinkamai valstybei narei nurodytą atskaitos datą, jei turimas tos valstybės narės kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.

Pažymėjimas turi patvirtinti, kad yra laikomasi tokių reikalavimų:

a)	atitinkami asmenys veiksmingai, teisėtai ir iš esmės užsiėmė toje valstybėje 36 straipsnyje nurodyta veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo;

b)	tiems asmenims leista užsiimti minėta veikla tomis pačiomis sąlygomis kaip ir V priedo 5.3.2 punkte tai valstybei narei išvardytų formalios kvalifikacijos įrodymų turėtojams.

Asmenims, kurie sėkmingai pabaigė bent tris studijų metus, kurie atitinkamos valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti kaip lygiaverčiai 34 straipsnyje nurodytam rengimui, antros pastraipos a punkte nurodytas trejų metų praktinio darbo patirties reikalavimas netaikomas.

Kalbant apie Čekiją ir Slovakiją, buvusioje Čekoslovakijoje įgytos formalios kvalifikacijos įrodymas pripažįstamas taip pat kaip ir Čekijos bei Slovakijos formalios kvalifikacijos įrodymas ir tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios nustatytos pirmesnėse pastraipose.

2.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Italijoje asmenims, kurie pradėjo savo universitetinį medicinos rengimą po 1980 m. sausio 28 d. ir ne vėliau kaip 1984 m. gruodžio 31 d., jei kartu pateikiamas Italijos kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.

Pažymėjimas turi patvirtinti, kad yra laikomasi tokių reikalavimų:

a)	atitinkami asmenys išlaikė tinkamumo testą, organizuotą kompetentingų Italijos institucijų, siekiant nustatyti, ar tų asmenų žinių ir įgūdžių lygis atitinka turimą asmenų, turinčių V priedo 5.3.2 punkte Italijai nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

b)	jie veiksmingai, teisėtai ir iš esmės užsiėmė Italijoje 36 straipsnyje nurodyta veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo;

c)	jiems leista užsiimti 36 straipsnyje nurodyta veikla arba jei veiksmingai, teisėtai ir iš esmės užsiima ja tomis pačiomis sąlygomis kaip ir V priedo 5.3.2 punkte Italijai išvardytų formalios kvalifikacijos įrodymų turėtojams.

Asmenims, kurie sėkmingai pabaigė bent trejus studijų metus, kurie atitinkamos valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti kaip lygiaverčiai 34 straipsnyje nurodytam rengimui, antros pastraipos a punkte nurodytas trejų metų praktinio darbo patirties reikalavimas netaikomas.

Asmenys, kurie pradėjo savo universitetinį medicininį rengimą po 1984 m. gruodžio 31 d., traktuojami taip pat, kaip pirmiau nurodytieji, jei pirmiau minėtos trejų metų studijos prasidėjo iki 1994 m. gruodžio 31 d.

5 skirsnis

Veterinarijos gydytojai

38 straipsnis

Veterinarijos gydytojų rengimas

1.   Veterinarijos gydytojų rengimą turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės teorinės ir praktinės studijos pagal dieninio mokymo programą, apimančios bent V priedo 5.4.1 punkte nurodytą programą, universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, kurioje vykdomas rengimas, pripažintas kaip esantis lygiaverčio lygio, arba prižiūrint universitetui.

V priedo 5.4.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

2.   Į veterinarijos gydytojų rengimą leidžiama priimti tik turint diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę pradėti atitinkamas studijas valstybės narės universitete ar aukštojo mokslo institucijose, kurių lygis valstybės narės pripažintas kaip lygiavertis atitinkamoms studijoms.

3.   Veterinarijos gydytojo rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

a)	pakankamai mokslų, kuriais grindžiama veterinarijos gydytojo veikla, žinių;

b)	pakankamai žinių apie sveikų gyvūnų sandarą ir funkcijas, gyvulininkystę, reprodukciją ir higieną bendrai, taip pat ir apie jų šėrimą, įskaitant jų poreikius atitinkančio pašarų gamybos ir konservavimo technologiją;

c)	pakankamai žinių apie gyvūnų elgseną ir apsaugą;

d)	pakankamai žinių apie gyvūnų ligų priežastis, kilmę, eigą, poveikį, diagnostiką ir gydymą, nagrinėjant atskirai arba grupėmis, įskaitant specialias žinias apie ligas, kurios gali būti perduotos žmonėms;

e)	pakankamai profilaktinės medicinos žinių;

f)	pakankamai žinių apie higieną ir technologiją, taikomų gyvūninių maisto produktų ar žmonėms vartoti skirtų maisto produktų gamybai ir pateikimui į apyvartą;

g)	pakankamai žinių apie su pirmiau išvardytais dalykais susijusias įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas;

h)	tinkamą klinikinę ir kitą praktinę patirtį, taikant reikiamą priežiūrą.

39 straipsnis

Veterinarijos gydytojams būdingos įgytos teisės

Nepažeidžiant 23 straipsnio 4 dalies, vertindamos valstybių narių piliečius, kurių veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas arba kurių rengimas prasidėjo Estijoje iki 2004 m. gegužės 1 d., valstybės narės pripažįsta tokį veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, jei kartu su juo pateikiamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla Estijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

6 skirsnis

Akušeriai

40 straipsnis

Akušerių rengimas

1.   Akušerių rengimą turi sudaryti iš viso bent:

a)	specialus akušerių rengimas pagal dieninio mokymo programą, kurį sudaro ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės teorinės ir praktinės studijos (I būdas), apimantis bent V priedo 5.5.1 punkte nurodytą programą, arba

b)	18 mėnesių trukmės specialus akušerių rengimas pagal dieninio mokymo programą (II būdas), apimantis bent V priedo 5.5.1 punkte nurodytą programą, kuris nebuvo lygiavertis bendrosios praktikos slaugytojų rengimui.

Valstybės narės užtikrina, kad akušerių rengimą vykdančios institucijos būtų atsakingos už teorinio ir klinikinio rengimo koordinavimą visą studijų programos laiką.

V priedo 5.5.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

2.   Į akušerio rengimą leidžiama priimti tik įvykdžius tokius reikalavimus:

a)	I būdas — baigus bent pirmuosius dešimt metų vidurinio lavinimo kurso mokykloje, arba

b)	II būdas — turint bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, nurodytą V priedo 5.2.2 punkte.

3.   Akušerio rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

a)	pakankamai mokslų, kuriais grindžiama akušerio veikla, visų pirma akušerijos ir ginekologijos, žinių;

b)	pakankamai profesinės etikos ir teisės aktų žinių;

c)	pakankamai žinių apie akušerijos ir naujagimių biologines funkcijas, anatomiją ir psichologiją, taip pat žinių apie ryšius tarp asmens sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės aplinkos ir jo elgsenos;

d)	pakankamą klinikinę patirtį, įgytą patvirtintose institucijose prižiūrint kvalifikuotam akušerijos personalui;

e)	pakankamą supratimą apie sveikatos priežiūros personalo rengimą ir darbo su juo patirtį.

41 straipsnis

Akušerio formalios kvalifikacijos įrodymo pripažinimo tvarka

1.   V priedo 5.5.2 punkte nurodytas akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas automatiškai pripažįstamas pagal 21 straipsnį, jei jis atitinka tokius kriterijus:

a)

baigtas ne trumpesnis kaip trejų metų trukmės akušerio rengimas pagal dieninio mokymo programą: i) kurį buvo leista pradėti turint diplomą, pažymėjimą ar kitą įrodymą, leidžiantį stoti į universitetus ar kitas aukštojo mokslo institucijas arba kitaip garantuojantį lygiavertį žinių lygį, arba ii) po dvejų metų praktinio darbo, po kurio buvo išduotas pažymėjimas pagal 2 dalies nuostatas;

b)	baigtas ne trumpesnis kaip dvejų metų arba 3 600 valandų trukmės akušerio rengimas pagal dieninio mokymo programą, kuris buvo pradėtas turint V priedo 5.2.2 punkte nurodytą bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą;

c)

baigtas ne trumpesnis kaip 18 mėnesių arba 3 000 valandų trukmės akušerio rengimas pagal dieninio mokymo programą, kuris buvo pradėtas turint V priedo 5.2.2 punkte nurodytą bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, ir vienerių metų profesinę praktiką, kurią patvirtina pažymėjimas, išduotas vadovaujantis 2 dalies nuostatomis.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pažymėjimą išduoda kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos. Jis patvirtina, kad jo turėtojas, įgijęs formalią akušerio kvalifikaciją, atitinkamą laikotarpį tinkamai užsiėmė akušerio veikla tuo tikslu patvirtintoje ligoninėje ar sveikatos priežiūros įstaigoje.

42 straipsnis

Akušerio profesinė veikla

1.   Šio skyriaus nuostatos taikomos akušerių veiklai, kiekvienos valstybės narės apibrėžtai nepažeidžiant 2 dalies ir vykdomai pagal V priedo 5.5.2 punkte nurodytus profesinius profesinius vardus.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad akušeriai galėtų užsiimti bent tokia veikla:

a)	patikimos šeimos planavimo informacijos ir patarimų teikimu;

b)	nėštumo nustatymu ir normalaus nėštumo stebėjimu, atliekant būtinus normalaus nėštumo eigos stebėjimo tyrimus;

c)	nurodymu ar patarimu dėl tyrimų, būtinų kuo anksčiau diagnozuoti rizikingą nėštumą;

d)	pasirengimo motinystei bei tėvystei programų teikimu ir visapusišku rengimu gimdymui, įskaitant patarimus dėl higienos ir mitybos;

e)	rūpinimusi ir parama motinai gimdant ir vaisiaus būklės stebėjimu gimdoje reikiamomis klinikinėmis ir techninėmis priemonėmis;

f)	savaiminio gimdymo priėmimu, įskaitant reikiamą epiziotomiją, o skubiais atvejais — gimdymą sėdmenine pirmeiga;

g)	motinos ar kūdikio sveikatai grėsmingų požymių atpažinimu, dėl kurių būtina kreiptis į gydytoją, ir, jei reikia, pagalba pastarajam; reikiamų skubių priemonių ėmimusi nesant gydytojo, visų pirma placentos pašalinimu ranka, gimdos patikrinimu ranka;

h)	naujagimio ištyrimu ir priežiūra; iškilus poreikiui, imantis visos būtinos iniciatyvos, o jei riekia — nedelsiant imantis atgaivinimo;

i)	rūpinimusi ir motinos stebėjimu pogimdyviniu laikotarpiu, suteikiant motinai visus būtinus patarimus dėl kūdikio priežiūros, kad pastaroji galėtų užtikrinti geriausią naujagimio vystymąsi;

j)	gydytojų nurodyto gydymo vykdymu;

k)	būtinų raštiškų ataskaitų rengimu.

43 straipsnis

Akušeriams būdingos įgytos teisės

1.   Kiekviena valstybė narė valstybės narės piliečių, kurių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas atitinka visus 40 straipsnyje nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus, tačiau kuris pagal 41 straipsnį nepripažįstamas, jei kartu nepateikiamas 41 straipsnio 2 dalyje nurodytas praktinio darbo patirties pažymėjimas, atveju kaip pakankamą pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, tų valstybių narių išduotą iki V priedo 5.5.2 punkte nurodytos atskaitos datos, pateikiamą kartu su pažymėjimu, nurodančiu, kad šie piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip dvejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai taikomi valstybių narių piliečiams, kurių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad baigtas rengimas, įgytas buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje ir atitinkantis visus 40 straipsnyje nustatytus rengimo reikalavimus, jei pagal 41 straipsnį formalios kvalifikacijos įrodymas nepripažįstamas, išskyrus atvejus, kai kartu pateikiamas 41 straipsnio 2 dalyje nurodytas praktinio darbo patirties pažymėjimas, patvirtinantis, kad rengimo kursas buvo pradėtas iki 1990 m. spalio 3 d.

3.   Lenkijos akušerio formalios kvalifikacijos įrodymui taikomos tik toliau nurodytos įgytų teisių nuostatos.

Jei valstybių piliečių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas buvo suteiktas arba rengimas prasidėjo Lenkijoje iki 2004 m. gegužės 1 d. ir jis neatitinka 40 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, valstybės narės kaip pakankamą įrodymą pripažįsta tokius akušerio formalios kvalifikacijos įrodymus, jei kartu pateikiamas pažymėjimas, nurodantis, kad tie valstybės narės piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė akušerio veikla toliau nurodytą laikotarpį:

a)	licencijuoto akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas (dyplom licencjata położnictwa) — ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo;

b)	akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas, patvirtinantis aukštesnįjį išsilavinimą, įgytą medicinos profesinėje mokykloje (dyplom położnej), — ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

4.   Valstybės narės pripažįsta akušerijos formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Lenkijoje akušeriams, kurie pabaigė rengimą iki 2004 m. gegužės 1 d., neatitinkantį 40 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, patvirtintą „bakalauro“ diplomu, gautu pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą 2004 m. balandžio 20 d. Akte dėl Akto dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų dalinio pakeitimo 11 straipsnyje (2004 m. gegužės 11 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. Sveikatos apsaugos ministro Reglamente dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai — matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų (2004 m. gegužės 13 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija), siekiant patvirtinti, kad atitinkamo asmens žinių ir kompetencijos lygis yra panašus į akušerių, turinčių kvalifikaciją, kuri Lenkijai apibrėžta V priedo 5.5.2 punkte.

7 skirsnis

Vaistininkas

44 straipsnis

Vaistininko rengimas

1.   Į vaistininko rengimą turi būti leidžiama priimti tik turint diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę pradėti atitinkamas studijas universitetuose ar aukštosiose mokyklose, kurių lygis pripažintas kaip lygiavertis.

2.   Vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas turi patvirtinti, kad baigtas bent penkerių metų trukmės rengimas, apimantis bent jau:

a)	ketverių metų trukmės teorinį ir praktinį rengimą universitete ar aukštojoje mokykloje, kurios lygis pripažintas kaip lygiavertis, arba prižiūrint universitetui;

b)	šešių mėnesių praktika visuomenei skirtoje vaistinėje arba ligoninėje, prižiūrint tos ligoninės farmacijos skyriui.

Toks rengimo ciklas turi apimti bent V priedo 5.6.1 punkte aprašytą programą. V priedo 5.6.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

3.   Vaistininko rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

a)	pakankamai žinių apie vaistus ir jiems gaminti naudojamas medžiagas;

b)	pakankamai žinių apie vaistų technologiją ir vaistinių preparatų fizinius, cheminius, biologinius ir mikrobiologinius bandymus;

c)	pakankamai žinių apie metabolizmą ir vaistinių preparatų poveikį, toksiškų medžiagų poveikį ir gydymo produktų vartojimą;

d)	pakankamai žinių vertinti mokslinius duomenis apie vaistus, kad gebėtų suteikti reikiamą informaciją remdamasis savo žiniomis;

e)	pakankamai žinių apie teisinius ir kitus reikalavimus, susijusius su farmacine veikla.

45 straipsnis

Vaistininko profesinė veikla

1.   Taikant šią direktyvą, vaistininko veikla — tai tokia veikla, kuria užsiimti vienoje ar daugiau valstybių narių leidžiama tik turint profesinę kvalifikaciją ir turintiems V priedo 5.6.2 punkte išvardytų tipų formalios kvalifikacijos įrodymus.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad turintieji universiteto ar lygiaverčio lygio farmacijos formalios kvalifikacijos įrodymą, atitinkantį 44 straipsnio nuostatas, galėtų užsiimti bent toliau išvardyta veikla, prireikus taikant papildomos profesinės patirties reikalavimą:

a)	vaistinių preparatų formos ruošimu;

b)	vaistinių preparatų gamyba ir tyrimais;

c)	vaistinių preparatų tyrimais vaistinių preparatų tyrimo laboratorijoje;

d)	vaistinių preparatų sandėliavimu, saugojimu ir platinimu didmena;

e)	vaistinių preparatų ruošimu, tyrimais, sandėliavimu ir tiekimu į visuomenei skirtas vaistines;

f)	vaistinių preparatų ruošimu, tyrimais, sandėliavimu ir platinimu ligoninėse;

g)	informacijos ir patarimų apie gydymo produktus teikimu.

3.   Jei valstybė narė leidžia užsiimti viena iš vaistininko veiklos rūšių tik kartu su V priedo 5.6.2 punkte nurodytų formalios kvalifikacijos įrodymu turint papildomą profesinę patirtį, ta valstybė narė pripažįsta kaip pakankamą kilmės valstybės narės kompetentingų institucijų išduotą pažymėjimą, nurodantį, kad atitinkamas asmuo užsiėmė šia veikla kilmės valstybėje narėje panašų laikotarpį.

4.   Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas pripažinimas netaikomas dvejų metų profesinės patirties laikotarpiui, kurio Liuksemburgo Didžioji Hercogystė reikalauja suteikiant valstybinę visuomenės vaistinės koncesiją.

5.   Jei 1985 m. rugsėjo 16 d. valstybė narė rengė konkurencinius egzaminus, skirtus iš 2 dalyje nurodytų įrodymų turėtojų atrinkti tuos, kuriems leidžiama tapti naujų vaistinių, dėl kurių įkūrimo buvo nuspręsta pagal nacionalinę geografinio paskirstymo sistemą, savininkais, ta valstybė narė, nukrypdama nuo šio straipsnio 1 dalies, gali toliau rengti tokius egzaminus ir reikalauti, kad juose dalyvautų valstybių narių piliečiai, turintys V priedo 5.6.2 punkte nurodytą vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymą arba kuriems taikomos 23 straipsnio nuostatos.

8 skirsnis

Architektas

46 straipsnis

Architekto rengimas

1.   Architekto rengimą turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip ketverių metų trukmės studijos pagal dieninio mokymo programą arba šešerių metų trukmės studijos, iš kurių ne trumpiau kaip trejus metus mokomasi pagal dieninio mokymo programą universitete arba lygiavertėje mokymo institucijoje. Pabaigus rengimą turi būti sėkmingai išlaikomi universitetinio lygio egzaminai.

Toks rengimas, kuris turi būti universitetinio lygio ir kurio pagrindinė sudėtinė dalis yra architektūra, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp teorinių ir praktinių architektūrinio rengimo aspektų ir užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

a)	gebėjimą kurti architektūros projektus, kurie atitiktų tiek estetinius, tiek techninius reikalavimus;

b)	pakankamai žinių apie architektūros istoriją ir teorijas, susijusius menus, technologijas ir humanitarinius mokslus;

c)	žinių apie vaizduojamąjį meną ir jo įtaką architektūros projekto kokybei;

d)	pakankamai žinių apie miestų projektavimą, planavimą ir įgūdžius, reikalingus planavimo procese;

e)	supratimą apie santykį tarp žmonių bei pastatų ir tarp pastatų bei jų aplinkos ir apie poreikį susieti pastatus ir erdvę tarp jų su žmonių poreikiais ir masteliu;

f)	supratimą apie architekto profesiją ir architekto vaidmenį visuomenėje, ypač rengiant aprašus, kurie atsižvelgia į socialinius veiksnius;

g)	tyrimo ir projekto aprašų rengimo metodikos supratimą;

h)	supratimą apie konstrukcinį projektavimą, konstrukcines ir inžinerines problemas, susijusias su pastatų projektavimu;

i)	pakankamai žinių apie fizines problemas bei technologijas ir pastatų funkcijas, kad jų vidus būtų patogus ir jie būtų apsaugoti nuo atmosferos poveikio;

j)	būtinus projektavimo įgūdžius, kad galėtų patenkinti pastato naudotojo reikalavimus atsižvelgiant į kainos veiksnių ir statybos normų sudaromus apribojimus;

k)	pakankamai žinių apie projektų koncepcijų pavertimo pastatais ir planų integravimo į bendrą planavimą, organizacijas, normas ir tvarką.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje išvardytų žinių ir įgūdžių sąrašas gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

47 straipsnis

Nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo architektų rengimo reikalavimų

1.   Nukrypstant nuo 46 straipsnio, 21 straipsnio nuostatas atitinkančiu laikomas ir toks rengimas: 1985 m. rugpjūčio 5 d. jau buvęs rengimas, suteikiamas Vokietijos Federacinės Respublikos aukštosiose profesinio rengimo mokyklose („Fachhochschulen“) per trejų metų laikotarpį, atitinkantis 46 straipsnio reikalavimus ir suteikiantis teisę užsiimti 48 straipsnyje nurodyta veikla toje valstybėje narėje pagal „architekto“ profesiją, jei po rengimo buvo ketverių metų profesinės patirties Vokietijos Federacinėje Respublikoje laikotarpis, patvirtintas pažymėjimu, išduotų profesinės asociacijos, į kurios sąrašą įrašytas architektas, pageidaujantis pasinaudoti šios direktyvos nuostatomis.

Profesinė asociacija iš pradžių turi įsitikinti, kad atitinkamo architekto architektūros srities darbas įrodo gebėjimą naudotis visomis 46 straipsnio 1 dalyje išvardytomis žiniomis ir įgūdžiais. Tas pažymėjimas išduodamas ta pačia tvarka, kuri taikoma įrašant į profesinės asociacijos sąrašą.

2.   Nukrypstant nuo 46 straipsnio, 21 straipsnio nuostatas atitinkančiu laikomas ir toks rengimas: rengimas pagal socialinio skatinimo schemas arba nenuoseklios studijos universitete, 46 straipsnio reikalavimus atitinkantis rengimas, patvirtintas architektūros egzaminu, kurį išlaikęs asmuo dirbo architektūros srityje ne trumpiau kaip septynerius metus prižiūrimas architekto ar architektų biuro. Egzaminas turi būti universiteto lygio ir lygiavertis 46 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytam galutiniam egzaminui.

48 straipsnis

Architekto profesinė veikla

1.   Taikant šią direktyvą, architekto profesinė veikla — tai reguliariai vykdoma veikla pagal „architekto“ profesinį profesinį vardą.

2.   Valstybės narės piliečiai, kuriems leista naudotis tuo profesiniu vardu pagal įstatymą, kuris suteikia valstybės narės kompetentingai institucijai teisę suteikti tą profesinį vardą valstybės narės piliečiams, kurie išsiskiria savo architektūros srities darbo kokybe, laikomi atitinkančiais reikalavimus, keliamus norint užsiimti architekto veikla pagal „architekto“ profesinį vardą. Atitinkamų asmenų veiklos architektūrinį pobūdį turi patvirtinti jų kilmės valstybės narės suteiktas atestatas.

49 straipsnis

Architektams būdingos įgytos teisės

1.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta VI priedo 6 punkte nurodytą formalios architekto kvalifikacijos įrodymą, suteiktą kitų valstybių narių ir patvirtinantį rengimo kursą, prasidėjusį ne vėliau kaip tame priede nurodytais atskaitos akademiniais metais, net jei jis neatitinka 46 straipsnyje nustatytų būtiniausių reikalavimų, ir, siedama su galimybe užsiimti architekto profesine veikla, suteikia tokiam formalios kvalifikacijos įrodymui tokią pačią galią kaip ir jos pačios išduodamam architekto formalios kvalifikacijos įrodymui.

Tokiomis aplinkybėmis, pripažįstami Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingų institucijų išduoti pažymėjimai, patvirtinantys, kad Vokietijos Demokratinės Respublikos kompetentingų institucijų ne anksčiau kaip 1945 m. gegužės 8 d. išduoti formalios kvalifikacijos įrodymai yra lygiaverčiai tame priede išvardytiems įrodymams.

2.   Nepažeisdama šio straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė pripažįsta toliau nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus ir, siedama su galimybe užsiimti architekto profesine veikla, suteikia tokiam formalios kvalifikacijos įrodymui tokią pačią galią kaip ir jos pačios išduodamam formalios kvalifikacijos įrodymui: pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams valstybių narių, kurios pradėjo taikyti architektų veiklą reglamentuojančias taisykles nuo tokių datų:

a)	Austrija, Suomija ir Švedija: 1995 m. sausio 1 d.;

b)	Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija: 2004 m. gegužės 1 d.;

c)	kitos valstybės narės: 1987 m. rugpjūčio 5 d.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti pažymėjimai turi patvirtinti, kad jų turėtojui ne vėliau kaip atitinkamą datą leista naudotis architekto profesiniu vardu ir pagal tas taisykles jis veiksmingai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

IV SKYRIUS

Bendrosios nuostatos dėl įsisteigimo

50 straipsnis

Dokumentacija ir formalumai

1.   Jei priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos sprendžia dėl prašymo leisti užsiimti reglamentuojama profesija pagal šią antraštinę dalį, tos institucijos gali reikalauti VII priede išvardytų dokumentų ir pažymėjimų.

VII priedo 1 punkto d, e ir f papunkčiuose nurodyti dokumentai jų pateikimo dieną turi būti ne senesni kaip trijų mėnesių.

Valstybės narės, institucijos ir kiti juridiniai asmenys garantuoja jų gaunamos informacijos konfidencialumą.

2.   Jei yra pagrįstų abejonių, priimančioji valstybė narė gali reikalauti valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti toje kitoje valstybėje narėje išduotų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų ir formalios kvalifikacijos įrodymų autentiškumą, o kai taikytina — ir patvirtinti, ar asmuo, siejant su šios antraštinės dalies III skyriuje nurodytomis profesijomis, atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nustatytus atitinkamai 24, 25, 28, 31, 34, 35, 38, 40, 44 ir 46 straipsniuose.

3.   Jei yra pagrįstų abejonių, kai 3 straipsnio 1 dalies c punkte apibrėžtas formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas valstybės narės kompetentingos institucijos ir susijęs su rengimu, visiškai ar iš dalies įgytu kitos valstybės narės teritorijoje teisėtai įsteigtoje institucijoje, priimančioji valstybė narė turi teisę pasiteirauti kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos:

a)	ar rengimą suteikusioje institucijoje rengimo kursas buvo oficialiai patvirtintas švietimo įstaigos, įsikūrusios kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje;

b)	ar išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas yra tas pats, kuris būtų išduotas, jei visas kursas būtų vykęs kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje;

c)	ar formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia tas pačias profesines teises kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės teritorijoje.

4.   Jei priimančioji valstybė narė reikalauja, kad, norėdami užsiimti reglamentuojama profesija, jos piliečiai duotų priesaiką ir kai tos priesaikos tekstas negali būti taikomas kitų valstybių narių piliečiams, priimančioji valstybė narė užtikrina, kad atitinkamiems asmenims galėtų būti taikomas atitinkamas lygiavertis tekstas.

51 straipsnis

Profesinės kvalifikacijos abipusio pripažinimo procedūra

1.   Priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija patvirtina paraiškos gavimą per vieną mėnesį nuo gavimo ir informuoja pareiškėją apie bet kokį trūkstamą dokumentą.

2.   Prašymo leisti užsiimti reglamentuojama profesija nagrinėjimo procedūra turi būti užbaigta kuo greičiau ir bet kuriuo atveju priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija turi priimti tinkamai pagrįstą sprendimą per tris mėnesius nuo dienos, kurią buvo pateiktas visas pareiškėjo dokumentų rinkinys. Tačiau šios antraštinės dalies I ir II skyriuje nurodytais atvejais šis terminas gali būti pratęstas vienu mėnesiu.

3.   Spendimą ar jo nepriėmimą per nustatytą terminą galima skųsti pagal nacionalinius įstatymus.

52 straipsnis

Profesinių vardų naudojimas

1.   Jei priimančiojoje valstybėje narėje su viena iš atitinkamos profesijos veiklos rūšių susijusio profesinio vardo naudojimas yra reglamentuojamas, kitų valstybių narių piliečiai, kuriems leidžiama užsiimti reglamentuojama profesija pagal III antraštinę dalį, naudoja priimančiosios valstybės narės profesinį vardą, kuris atitinką tą profesiją toje valstybėje narėje, ir bet kokius susijusius inicialus.

2.   Jei priimančiojoje valstybėje narėje profesiją reglamentuoja 3 straipsnio 2 dalyje apibrėžta asociacija ar organizacija, valstybių narių piliečiams nesuteikiama teisė naudoti tos organizacijos ar asociacijos suteiktą profesinį vardą arba jo santrumpą, nebent jie pateikia įrodymą, kad jie yra tokios asociacijos ar organizacijos nariai.

Jei narystė asociacijoje ir organizacijoje suteikiama tik turint tam tikrą kvalifikaciją, ji gali taikyti šį reikalavimą profesinę kvalifikaciją turintiems kitų valstybių piliečiams tik pagal šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus.

IV ANTRAŠTINĖ DALIS

IŠSAMIOS UžSIĖMIMO PROFESIJA TAISYKLĖS

53 straipsnis

Kalbų mokėjimas

Asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta, moka kalbas, būtinas užsiimti profesine veikla priimančiojoje valstybėje narėje.

54 straipsnis

Mokslinių vardų naudojimas

Nepažeisdama 7 ir 52 straipsnių, priimančioji valstybė narė užtikrina, kad suinteresuotiems asmenims būtų suteikta atitinkama teisė naudoti mokslinius vardus, jiems suteiktus kilmės valstybėje narėje, ir galbūt sutrumpinta forma, kilmės valstybės narės kalba. Priimančioji valstybė narė gali reikalauti, kad po profesinio vardo būtų nurodomas jį suteikusios institucijos ar egzaminavimo tarybos pavadinimas ir adresas. Kai kilmės valstybės narės mokslinis vardas priimančiojoje valstybėje narėje gali būti supainiotas su profesiniu vardu, kuriam reikia papildomo rengimo, kurio asmuo neturi, priimančioji valstybė narė gali reikalauti, kad asmuo naudotų kilmės valstybės narės mokslinį vardą atitinkama forma, kurią nustato priimančioji valstybė narė.

55 straipsnis

Sveikatos draudimo fondų suteikiamas patvirtinimas

Nepažeisdamos 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies b punkto, valstybės narės, kurios reikalauja, kad tam, jog asmenys, kurie įgijo profesinę kvalifikaciją jų teritorijoje, būtų patvirtinti sveikatos draudimo fondo, atliktų paruošiamąjį praktinį rengimą ir/arba per tam tikrą laikotarpį įgytų profesinės patirties, netaiko šio įpareigojimo asmenims, turintiems kitose valstybėse narėse įgytą gydytojo ir gydytojo odontologo formalios kvalifikacijos įrodymą.

V ANTRAŠTINĖ DALIS

ADMINISTRACINIS BENDRADARBIAVIMAS IR ATSAKOMYBĖ Už ĮGYVENDINIMĄ

56 straipsnis

Kompetentingos institucijos

1.   Priimančiosios valstybės narės ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos glaudžiai bendradarbiauja ir teikia abipusę pagalbą, kad šią direktyvą būtų lengviau įgyvendinti. Jos užtikrina informacijos, kuria keičiasi, konfidencialumą.

2.   Priimančiosios ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos keičiasi informacija apie drausminius veiksmus ar baudžiamąsias sankcijas, kurių imtasi, arba bet kokias kitas rimtas, savitas aplinkybes, kurios gali turėti pasekmių pagal šią direktyvą vykdomai veiklai, gerbdamos asmens duomenų apsaugos teisės aktus, numatytus 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (24) ir 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (25).

Kilmės valstybė narė išnagrinėja aplinkybių tikrumą ir jos institucijos nusprendžia dėl tyrimų, kuriuos reikia atlikti, pobūdžio bei apimties ir informuoja priimančiąją valstybę narę apie išvadas, kurias padaro remdamasi savo turima informacija.

3.   Kiekviena valstybė narė ne vėliau kaip iki 2007 m. spalio 20 d. paskiria kompetentingas institucijas, suteikiančias ar priimančias formalios kvalifikacijos įrodymą ir kitus dokumentus ar informaciją, ir kompetentingas institucijas, priimančias šioje direktyvoje nurodytas prašymus ir sprendimus, ir nedelsdamos apie tai informuoja kitas valstybes nares ir Komisiją.

4.   Kiekviena valstybė narė paskiria 1 dalyje nurodytų institucijų veiklos koordinatorių ir apie tai informuoja kitas valstybes nares ir Komisiją.

Koordinatoriaus pareigos yra:

a)	skatinti vienodai taikyti šią direktyvą;

b)	rinkti visą informaciją, kuri reikalinga šiai direktyvai taikyti, pvz., apie galimybės užsiimti reglamentuojamomis profesijomis reikalavimus valstybėse narėse.

Šios dalies b punkte nurodytoms pareigoms atlikti koordinatoriai gali prašyti pagalbos iš 57 straipsnyje nurodytų kontaktinių institucijų.

57 straipsnis

Kontaktinės institucijos

Kiekviena valstybė narė ne vėliau kaip iki 2007 m. spalio 20 d. paskiria kontaktinę instituciją, kurios pareigos yra:

a)

teikti piliečiams ir kitų valstybių narių kontaktinėmis institucijomis būtiną informaciją apie šioje direktyvoje numatytos profesinės kvalifikacijos pripažinimą, pvz., informaciją apie nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius profesijas ir užsiėmimą jomis, įskaitant socialinius teisės aktus ir, kai taikytina, etikos taisykles;

b)	padėti piliečiams realizuoti pagal šią direktyvą jiems suteiktas teises, jei reikia, bendradarbiaujant su kitomis kontaktinėmis institucijomis ir priimančiosios valstybės narės kompetentingomis institucijomis.

Komisijos reikalavimu kontaktinės institucijos informuoja Komisiją apie paklausimų, kuriuos jos nagrinėja pagal b punktą, rezultatus per du mėnesius nuo jų gavimo.

58 straipsnis

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetas

1.   Komisijai padeda Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetas (toliau — Komitetas), kurį sudaro valstybių narių atstovai ir kuriam pirmininkauja Komisijos atstovas.

2.   Darant nuorodą į šią straipsnio dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5 ir 7 straipsniai, atsižvelgiant į minėto sprendimo 8 straipsnį.

Sprendimo 1999/468/EB 5 straipsnio 6 dalyje nustatytas laikotarpis — du mėnesiai.

3.   Komitetas patvirtina savo darbo tvarkos taisykles.

59 straipsnis

Konsultavimasis

Komisija užtikrina, kad būtų tinkamai konsultuojamasi su susijusių profesinių grupių ekspertais, ypač atsižvelgiant į 58 straipsnyje nurodyto komiteto veiklą, ir pateikia šiam komitetui motyvuotą ataskaitą apie minėtas konsultacijas.

VI ANTRAŠTINĖ DALIS

KITOS NUOSTATOS

60 straipsnis

Ataskaitos

1.   Nuo 2007 m. spalio 20 d. kas dvejus metus valstybės narės siunčia Komisijai ataskaitą apie sistemos taikymą. Be bendrų pastebėjimų ataskaitoje turi būti pateikiama priimtų sprendimų statistinė suvestinė ir pagrindinių šios direktyvos taikymo problemų aprašas.

2.   Nuo 2007 m. spalio 20 d. kas penkerius metus Komisija parengia ataskaitą apie šios direktyvos įgyvendinimą.

61 straipsnis

Leidžianti nukrypti nuostata

Jei valstybė narė susiduria su dideliais sunkumais taikant šios direktyvos nuostatas konkrečioje srityje, Komisija išnagrinėja šiuos sunkumus kartu su atitinkama valstybe nare.

Kai taikytina, Komisija 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka priima sprendimą leisti atitinkamai valstybei narei ribotą laikotarpį nukrypti nuo atitinkamos nuostatos.

62 straipsnis

Panaikinimas

Direktyvos 77/452/EEB, 77/453/EEB, 78/686/EEB, 78/687/EEB, 78/1026/EEB, 78/1027/EEB, 80/154/EEB, 80/155/EEB, 85/384/EEB, 85/432/EEB, 85/433/EEB, 89/48/EEB, 92/51/EEB, 93/16/EEB ir 1999/42/EB yra panaikinamos nuo 2007 m. spalio 20 d. Nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į šią direktyvą, o tomis direktyvomis remiantis priimtiems aktams panaikinimas neturi poveikio.

63 straipsnis

Perkėlimas į nacionalinę teisę

Valstybės narės įgyvendina įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip 2007 m. spalio 20 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos informuoja Komisiją.

Valstybės narės, tvirtindamos tas priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

64 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

65 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

---

(1)  OL C 181 E, 2002 7 30, p. 183.

(2)  OL C 61, 2003 3 14, p. 67.

(3)  2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento pozicija (OL C 97 E, 2004 4 22, p. 230), 2004 m. gruodžio 21 d. Tarybos bendroji pozicija (OL C 58 E, 2005 3 8, p. 1) ir 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje). 2005 m. birželio 6 d. Tarybos sprendimas.

(4)  OL L 178, 2000 7 17, p.1.

(5)  OL L 19, 1989 1 24, p. 16. Direktyva su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/19/EB (OL L 206, 2001 7 31, p. 1).

(6)  OL L 209, 1992 7 24, p. 25. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos sprendimu 2004/108/EB (OL L 32, 2004 2 5, p. 15).

(7)  OL L 201, 1999 7 31, p. 77.

(8)  OL L 176, 1977 7 15, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(9)  OL L 176, 1977 7 15, p. 8. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/19/EB.

(10)  OL L 233, 1978 8 24, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(11)  OL L 233, 1978 8 24, p.10. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(12)  OL L 362, 1978 12 23, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/19/EB.

(13)  OL L 362, 1978 12 23, p. 7. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/19/EB.

(14)  OL L 33, 1980 2 11, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(15)  OL L 33, 1980 2 11, p. 8. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/19/EB.

(16)  OL L 223, 1985 8 21, p. 15. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(17)  OL L 253, 1985 9 24, p. 34. Direktyva su pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/19/EB.

(18)  OL L 253, 1985 9 24, p. 37. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(19)  OL L 165, 1993 7 7, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1882/2003 (OL L 284, 2003 10 31, p. 1).

(20)  OL L 184, 1999 7 17, p. 23.

(21)  OL L 78, 1977 3 26, p. 17. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(22)  OL L 77, 1998 3 14, p. 36. Direktyva su pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(23)  OL L 145, 1977 6 13, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2004/66/EB (OL L 168, 2004 5 1, p. 35).

(24)  OL L 281, 1995 11 23, p. 31. Direktyva su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1882/2003.

(25)  OL L 201, 2002 7 31, p. 37.

---

---

---

---

---

---

---

---