20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/37

1.1

Šioje nuomonėje savo iniciatyva dėmesys sutelktas į pramonės permainų ir valstybės pagalbos sąryšį remiantis plieno pramonės pavyzdžiu.

1.2

Šios nuomonės savo iniciatyva autoriai „pramonės permainas“ suvokia kaip viename iš pramonės sektorių vykstantį įprastą ir nuolatinį procesą, kuriuo aktyviai reaguojama į dinamiškas tendencijas vienoje iš ekonomikos šakų siekiant išsaugoti konkurencingumą ir sukurti augimo galimybes.

1.3

Europa negali likti nuolatinių pramonės permainų nuošalyje. Atsižvelgiant į tai, kad rinkas vis labiau veikia globalizacija, anksčiau ar vėliau būtina suderinti ekonomines struktūras su įvykiais, vykstančiais pasaulio rinkoje. Šiame kontekste Europos Sąjunga privalo vaidinti svarbų vaidmenį nustatant esmines tarptautines sąlygas.

1.4

Parengti šią nuomonę savo iniciatyva paskatino:

Plieno pramone kaip pavyzdžiu, šioje nuomonėje savo iniciatyva analizuojama, kaip valstybės pagalba gali paveikti būtiną struktūrinę kaitą.

1.5

Valstybės pagalbos, skirtos konkurencingumui apsaugoti, negaunančios bendrovės dažnai yra nepalankioje padėtyje lyginant su jų konkurentais, kurie tokią pagalbą gauna; tokių aplinkybių neigiamas poveikis bendrovių plėtrai gali būti didelis – dažnai tokios bendrovės yra išstumiamos iš rinkos. Nepaisant jų patirties, sukauptos per keletą pertvarkymo dešimtmečių, Europos plieno pramonės atvejis rodo, kad politinius sprendimus priimantiems asmenims dažnai sunku susilaikyti nuo pagundos išmokėti subsidijas didelėms įmonėms, kuriose dirba daug darbuotojų ir kurioms gresia uždarymas. Apskritai tai reiškia, kad pertekliniai pajėgumai ir neekonomiška veikla išlieka ir po rinkos nulemtos uždarymo datos. Būtini koregavimo procesai yra inicijuojami labai nenoriai.

1.6

Nepaisant to, šiuo metu politikos bei ekonomikos srityje, tai pat profesinėse sąjungose egzistuoja bendras sutarimas dėl to, kad pramonės permainos neišvengiamos ir kad būtina formuoti tokias permainas pasitelkiant tarptautinius bendruosius susitarimus (pvz. PPO, EBPO, TDO...). Ši patirtis remiasi dešimtmečiais vykdytomis pramonės permainomis, kurias jau patyrė anglies ir plieno pramonė. Pertvarkymas ir konsolidavimas, kartu su atitinkamu socialiniu dialogu šiuo metu yra visuotinai pripažįstami tiek kaip išankstinės būtinos sąlygos, tiek kaip kontekstas siekiant užtikrinti Europos įmonių konkurencingumą rinkose, kurios vis labiau integruojasi.

1.7

2004 m. balandžio mėn. pabaigoje pateiktame savo komunikate dėl pramonės politikos (1) Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad pramonės permainų nereiktų prilyginti visiškai deindustrializacijai. Pastarajam reiškiniui būtingas tuo pačiu metu vykstantis užimtumo, gamybos mastų ir produktyvumo augimo nuosmukis. Dėl visiškos deindustrializacijos mažo produktyvumo darbai yra perkeliami į besivystančias ir naujai industrializuotas šalis, kur darbo kaštai yra mažesni. Pagrindinė darbo vietų perkėlimo priežastis yra ta, kad lyginamosios kaštų struktūros tapo palankesnės valstybėse – ne ES narėse.

1.8

Tačiau savo pramonės politikos analizėje Europos Komisija prieina prie išvados, kad deindustrializacija šiuo metu vyksta kalnakasybos pramonėje ir vos keliuose kituose sektoriuose (tekstilės, darbužių, odos gaminių, laivų statyklos, koksinės akmens anglies įrenginių, naftos perdirbimo ir branduolinio kuro bei trąšų gamybos ir perdirbimo). Nors pramonės permainos yra neabejotinai skausmingos atskiriems regionams, vis tik bendra ekonominė nauda yra akivaizdi, su ta sąlyga, kad tokia kaita yra tinkamai prižiūrima.

1.9

Bendros ekonominės veiklos dalies, kurią užima pramonė, santykinis nuosmukis atspindi ilgalaikius struktūrinius procesus. Nors daugumoje pramonės sektorių, tokių kaip geležies ir plieno sektoriai, per pastaruosius keletą dešimtmečių buvo žymiai sumažintos darbo jėgos apimtys, tuo pačiu buvo pastebimas aiškus jų produktų pridėtinės vertės ir jų darbo produktyvumo didėjimas.

1.10

Socialinės paslaugų sektoriaus svarbos didėjimą visuomenė vertina kaip patvirtinimą, kad struktūrinės kaitos procesas vyksta pramonės sąskaita. Tačiau šį pokytį būtina vertinti atsižvelgiant į didėjančias sąsajas tarp šių dviejų sektorių. Per pastaruosius kelis dešimtmečius apdirbamoji pramonė įvairią veiklą (transportas, logistika, duomenų apdorojimas ir t.t..) perdavė išoriniams paslaugų tiekėjams. Todėl reikia būti atidiems ir labai atsargiems vertinant pramonės permainų statistinius duomenis. Neteisingos išvados, pagrįstos paviršutiniška analize arba politiškai motyvuotomis dalinėmis tiesomis, pramonėje gali greitai sukelti sunkias pasekmes.

1.11

Žiniomis pagrįstoje Europos Sąjungoje pramonės sukuriama pridėtinė vertė išlieka gyvybiškai svarbi. Atsižvelgiant į visą pridėtinę vertę, kurią pramonei sukuria kiti ekonomikos sektoriai, akivaizdu, kad nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžios pramonė ir toliau išlieka gyvybiškai svarbi ES. Pavyzdžiui Vokietijoje pramonė ir toliau sukuria 40 proc. bendros pridėtinės vertės.

1.12

Atsižvelgiant į patirtį, kuri kartais gali būti labai skausminga, ir į beveik 30 metų privatizacijos ir pertvarkymo procesą, Europos Komisija siūlo, kad būsimos struktūrinės priemonės, kurių imasi VRE plieno ir kituose sektoriuose, turėtų būti pagrįstos ES plieno sektoriaus patirtimi, įgyta taikant koregavimo priemones.

1.13

Pastaraisiais dešimtmečiais įvyko didelių pokyčių politinėje, techninėje ir ekonominėje aplinkoje, kurioje funkcionuoja ES plieno sektorius. Naftos krizės, ES vidaus rinkos sukūrimas, ES plėtra ir globalizacija turėjo didelį poveikį šiam prekių sektoriui, kuris yra svarbus kitiems pramonės sektoriams. Nepaisant cikliškų ir struktūrinių svyravimų nuo pirmosios krizės 1975 m., plieno gamybos ES lygis iš esmės išliko stabilus. Ir šiandien plienas yra gaminamas iš esmės visose penkiolikoje ES valstybių narių. Tačiau dėl technologinės pažangos tokiam pat plieno kiekiui pagaminti šiandien reikia tik trečdalio 1975 m. darbo jėgos. Penkiolikos ES valstybių narių plieno įmonių, kuriose valstybė turi didžiąją dalį akcijų, procentinė dalis sumažėjo nuo 53 % 1985 m. iki 10 % šiandien. Tačiau valstybės kontroliuojamos ir privačios plieno pramonės įmonės šiuo metu susiduria su panašiomis ekonominėmis sąlygomis.

1.14

Atsižvelgiant į tai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto Pramonės permainų konsultacinei komisijai (PKKK) tapo įdomu išnagrinėti valstybės pagalbos vaidmenį pramonės permainų procese bendrai ir jos vaidmenį Europos plieno pramonei konkrečiai. Šios nuomonės savo iniciatyva tikslais „plieno sektorius“ reiškia visą pramoninę veiklą, susijusią su plieno gamyba bei pardavimu ir pagrindinį vaidmenį, kurį jis vaidina kitų ES plieną naudojančių sektorių atžvilgiu.

2.1

Valstybės pagalba yra selektyvi pagalba, kurią valstybinės institucijos suteikia atrinktoms gamybos šakoms, o galiausiai – tam tikriems asmenims. Siekiant nustatyti, ar priemonės sudaro valstybės pagalbą, būtina atskirti priemones, kuriomis siekiama teikti pagalbą tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 daleis nuostatas, ir bendras priemones, kurios atitinkamai yra taikomos valstybėms narėms, tačiau kurios yra turi būti naudingos visai ekonomikai. Į pastarąją kategoriją patenkančios priemonės nėra valstybės pagalba pagal 87 straipsnio 1 dalį; jos yra bendrosios ekonominės politikos priemonės, kurios yra vienodai taikytinos visoms bendrovėms (pvz., bendros mokestinės lengvatos investicijų išmokoms).

2.2

Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad rinkos ekonomikoje ekonominę veiklą nulemia pasiūla bei paklausa ir kad ji koordinuojama per kainos mechanizmą. Todėl egzistuoja pavojus, kad bet kokios priemones, dėl kurių kyla sunkumų per kainų mechanizmą teikti informaciją ir paskatas, gali būti žalingos.

2.3

Valstybės pagalba gali sukelti ilgalaikį pavojų laisvai konkurencijai, sutrukdyti efektyvų išteklių paskirstymą ir kelti grėsmę ES vidaus rinkai. Todėl Europos Sąjunga pripažįsta, kad laisva ir neiškreipta konkurencija yra vienas iš svarbiausių Bendrijos principų.

2.4

Specifinės valstybės pagalbos skyrimas (finansinė parama arba mokesčių lengvatos) gali būti pateisinamas tik jeigu rinka reikiamai nefunkcionuoja ir jeigu egzistuoja reali galimybė, kad subsidijos atneš ekonominės naudos. Valstybės įsikišimas suteikiant finansinę paramą rinkos nefunkcionavimo atveju gali padėti išvengti netinkamo lėšų paskirstymo. Tačiau valstybė retai žino, kaip užtikrinti, kad rinkos nefunkcionavimo atvejais būtų skirtas reikiamos viešojo finansavimo sumos. Dėl valstybės pagalbos kovojančios įmonės ne visada yra patikimas informacijos šaltinis.

2.5

Papildoma problema yra tai, kad rinkos sąlygos nuolat keičiasi. Valstybės pagalba, kuri iš pradžių buvo pateisinama, laiku bėgant gali pasirodyti ekonomiškai nebereikalinga, tačiau vis tik ir toliau taikoma dėl lėto politinio proceso ar dėl regionų ar sektorių interesų grupių įtakos.

2.6

Valstybės pagalba dažnai sukelia rinkos dalyvių elgsenos pokyčius. Gavus subsidijų sumažėja jų pasirengimas imtis reikiamų koregavimo veiksmų, kurie yra reikalingos siekiant išlaikyti arba atkurti įmonių konkurencingumą; subsidijuojamoms įmonėms gali išsivystyti „subsidijų mąstysena“.

2.7

Bent vidutiniu laikotarpiu valstybės pagalba padidina ir mokesčių naštą. Valstybės pagalbos sumažinimas gyvybiškai svarbus ne tik kaip priemonė siekiant ilgalaikio biudžeto konsolidavimo, bet yra reikalinga dėl ekonominių ir reglamentavimo priežasčių. Struktūrinė kaita lėtėja, jeigu subsidijų atžvilgiu taikomas neteisingas požiūris.

2.8

Siekiant reikiamai sumažinti bendrą valstybės pagalbos dydį, po keleto ES Ministrų Tarybos susitikimų parengtose išvadose buvo paraginta perkelti dėmesį nuo pagalbos atskiroms įmonėms ar ekonomikos šakoms š bendro intereso horizontalius tikslus, įskaitant sanglaudos tikslus. Valstybės pagalba, suteikta siekiant horizontalių tikslų, paprastai yra skirta kompensuoti rinkos nefunkcionavimą ir dažniausiai sukelia mažiau konkurencijos iškraipymų nei pagalba sektoriams ir pagalba specialioms reikmėms. Didžioji dalis pastarosios formos pagalbos yra suteikiama įmonių, susiduriančių su sunkumais, gelbėjimui ar pertvarkymui.

2.9

Pagrindiniai horizontalūs tikslai, kurių siekiama teikiant valstybės finansavimą, yra tokie:

2.10

Valstybė tradiciškai darė didelę įtaką plieno pramonei; šia prasme svarbūs kariniai bei saugumo aspektai. Norint pailiustruoti valstybės įtakos dydį, atkreipiamas dėmesys į tai, kad 1980 m. apie 60 % pasaulio plieno produkcijos vis dar gamino įmonės, kurias tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliavo valstybė.

2.11

Kai plieno gamybos įmones valdo valstybė, tai paprastai nuostolius nurašo valstybė, tuo būdu įmonėms suteikdama virtualią išlikimo garantiją. Žvelgiant iš efektyvios konkurencijos užtikrinimo pozicijų tokia situacija tokia pat žalinga, kaip ir valstybės pagalba siekiant sustiprinti įmonių konkurencinę poziciją arba atitinkamų priemonių įdiegimas siekiant išvengti valstybės netiesiogiai valdomų įmonių uždarymo. Ekonomines priemones, kuriomis siekiama užkirsti kelią tokių įmonių uždarymui, taip pat papildo politinės priemonės. Dėl to korekcijų atlikimo našta perkeliama konkurencingesnėms įmonėms. Tokios priemonės taip pat sukelia intervencijų augimą.

2.12

Todėl be paramos, teikiamos veiklą nutraukiančioms įmonėms, vienintelė Europos plieno pramonei teiktina pagalba yra horizontali pagalba. Atsižvelgdama į tai, kad iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio pabaigos struktūrinės kaitos procesas vyko labai lėtai, Europos plieno pramonė galiausiai pripažino poreikį pereiti nuo sektorinės ir specialios pagalbos prie horizontalios pagalbos. Savo pagalbos režimo atžvilgiu Europos plieno pramonė žengė labai toli, atsisakydama ir regioninės pagalbos (2).

2.13

Europos Sąjungoje didelė reikšmė teikiama visų nacionalinių išlaidų stebėsenai. Europos Komisija privalo užtikrinti, kad jos ES pagalbos politika būtų pagrįsta skaidria valstybės pagalbos stebėsena ir naudojimu, kaip jau yra plieno sektoriuje.

2.14

Europos Komisija šiuo metu toliau peržiūri bendrąsias gaires ir pamatines nuostatas, taikomas valstybės pagalbai. Šios priemonės turi būti paprastesnės ir aiškesnės. Būtina pašalinti neatitikimus. Komisija pirmenybę teiks tokioms priemonėms: nuostatų, taikomų su sunkumais susiduriančių įmonių gelbėjimui ir pertvarkymui skiriamai pagalbai, peržiūrėjimas; ES nuostatų, taikomų regioninei pagalbai, reforma po ES plėtros; naujų bazinių nuostatų parengimas siekiant nustatyti, kas gali būti vertinama kaip gana mažos pagalbos sumos; ir išaiškinimai bendros ekonominės naudos paslaugų srityje.

2.15

Ateinančiais metais toliau tobulinant bendrąjį ES pagalbos režimą būtina atsižvelgti į tarptautinį kontekstą, ypač į daugiašalius įsipareigojimus. Pagalbai, susijusiai su ne žemės ūkio prekėmis ir produktais, taikoma PPO Subsidijų ir kompensavimo priemonių sutartis.

3.1

1952 m. Europos anglių ir plieno bendrijos sutartyje buvo išdėstytos aiškios taisyklės apie tai, ar valstybės narės gali skirti pagalbą anglių ir plieno pramonės bendrovėms: „Toliau nurodyti dalykai yra nesuderinami su anglių ir plieno sektoriaus bendrąja rinka ir … (bus) draudžiami Bendrijoje, kaip nurodyta šioje Sutartyje: … subsidijos ar pagalba, kurią valstybės suteikia … bet kokia forma“. Šis draudimas suteikti bet kokią pagalbą bendrovėms atskirose šalyse, kaip nurodyta 4c straipsnyje, buvo logiška visų nacionalinių apsaugos priemonių pašalinimo bendrojoje rinkoje pasekmė.

3.2

Tačiau netrukus po bendros rinkos sukūrimo paaiškėjo, kad be valstybės pagalbos nebus įmanoma užtikrinti nei Europos energijos aprūpinimo, nei geležies ir plieno gamybos iš vidinių anglies išteklių. Po sprendimo, kurį priėmus nereiktų keisti EAPB sutarties, paieškų politikai pasiūlė, kad tam tikra valstybės pagalba būtų vertinama kaip Bendrijos pagalba, o tai iš principo buvo leistina. Kaip tokios nuostatos pagrindas buvo pasitelktas 95 straipsnis, priimtas siekiant spręsti po sutarties pasirašymo susidarančias nenumatytas aplinkybes. Šiame straipsnyje buvo numatytos Bendrijos intervencijas tais atvejais, kai tai buvo reikalinga siekiant vieno ar daugiau Sutarties tikslų.

3.3

Vienas iš tokių tikslų buvo angliakasybos pramonės, ypač su ja susijusių darbo vietų, išsaugojimas. Nuo tol pagalba, kurią valstybės narės mokėjo savo angliakasybos bendrovėms už energijos aprūpinimo ir plieno gamybos apsaugą, buvo vertinama kaip Bendrijos pagalba.

3.4

XX a. aštuntajame dešimtmetyje daugelis valstybių narių net nesivargino pasinaudoti šia spraga pagalbai, kurią jie teikė plieno bendrovėms. Vietoj to dažniausiai be jokių prieštaravimų jos mokėjo milijardus iš pradžių plieno pramonės plėtros tikslais, o vėliau – kad tos daugiausiai valstybės valdomos bendrovės galėtų gyvuoti. XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje tuometinis Komisijos Konkurencijos generalinis direktorius atvirai nurodė, kad EAPB sutarties draudimas teikti pagalbą yra pasenęs.

3.5

Nuo 1978 m. privačios plieno bendrovės, smarkiai nukentėjusios dėl „pagalbos varžybų“ sukelto konkurencijos iškraipymo, vis sėkmingiau siekė sugrąžinti subsidijų draudimą.

3.6

95 straipsniu pagrįstuose plieno subsidijų kodeksuose nuo 1980 m. nurodoma, kad pagalba plieno bendrovėms galėtų būti suteikta tik griežtai apibrėžtomis aplinkybėmis. Tačiau leistina pagalba iš pradžių apėmė beveik visą pagalbą, kurią valstybės narės ir taip jau mokėjo savo bendrovėms. Tuo būdu didžiąja dalimi pirmasis subsidijų kodeksas pasitarnavo tik egzistuojančiai praktikai legalizuoti. Tik palaipsniui buvo uždraustos tam tikros labiausiai konkurencijai kenkiančios pagalbos rūšys, kaip bendrovių gelbėjimas, veiklos ir investicinė pagalba.

3.7

Nuo XX a. devintojo dešimtmečio antros pusės pagal subsidijų kodeksą buvo vis dar leidžiama tik tyrimų ir plėtros, aplinkos ir įmonių uždarymo pagalba. Nepaisant to kai kurios valstybės valdomos plieno bendrovės iki XX a. dešimto dešimtmečio vidurio ir toliau gaudavo valstybės lėšas skolų gražinimo ir pertvarkymo tikslais, vadovaujantis dar viena nukrypti leidžiančia nuostata pagal 95 straipsnį.

3.8

Galiausiai bet kokios tolesnės „Bendrijos pagalbos“ suteikimas buvo susietas su esminiu gamybos pajėgumų sumažinimu. Galiausiai ES valstybės narės pasiekė sutarimą, pagal kurį subsidijų draudimui nebebuvo taikomos jokios išimtys, išskyrus tas, kurios buvo leidžiamos pagal subsidijų kodeksą.

3.9

Šie griežti plieno sektoriaus pagalbai taikomi teisės aktai, kuriuos jau EAPB sutarties steigėjai turėjo galvoje ir atsakomybę už kuriuos ES Komisija perėmė EAPB sutarčiai nustojus galioti 2002 m., buvo priimti ir politinių pastangų bei plieno pramonės pateiktų teisminių ieškinių dėka. Nors Europos teisingumo teismui pateikti ieškiniai ne visada reikšdavo, kad leidimas teikti pagalbą, dėl kurio buvo kreiptasi į teismą, bus atšauktas, tačiau jie padėjo užtikrinti, kad būtų tiksliai apibrėžtos ir papildomai apribotos plieno pramonei teikiamos pagalbos draudimo išimtys.

3.10

Bendra pinigų, skirtų EAPB plieno bendrovėms, suma buvo didelė – per 70 milijardų eurų nuo 1975 m.! Ši suma buvo paskirstyta taip:

3.11

Remiantis naujausia Europos Komisijos pagalbos lentele, plieno pramonės dalis visos ES pagalbos struktūroje sudaro mažiau nei dvi tūkstantąsias. Beveik visa ši pagalba skiriama aplinkos apsaugos priemonėms. Šiandien plieno pramonės pagalbai skirti teisės aktai ir praktika yra daug griežtesni nei EB pagalbos tvarka kituose pramonės sektoriuose.

3.12

XX a. septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje pasaulio plieno vartojimas nuolat smarkiai augo, vidutiniškai po 5 proc. per metus. 1974 m. plieno žaliavos gamyba Devynių šalių Europos Bendrijoje pasiekė rekordines aukštumas – beveik 156 mln. tonų, pajėgumus panaudojant 87 %.

3.13

Tačiau po metų, 1975 m., dėl naftos kainų smarkiai sumažėjo plieno gamyba; dėl to per metus gamyba EB sumažėjo 30 mln. tonų (19 %). Susijęs plieno kainų sumažėjimas pralenkė gamybos nuosmukį. Tuo pat metu EAPB plieno bendrovės rinkoje susidūrė su išaugusiu importu, o eksportas sumažėjo beveik tiek pat. Plieno naudojimo sumažėjimą bendroje rinkoje komplikavo tai, kad tuo metu labai sumažėjo plieno atsargos.

3.14

Iš pradžių atrodė, kad tai tik ypač aštrus cikliškas nuosmukis. Todėl visi ekspertai manė, kad po to ateis pakilimas. Europos Komisijos apklausti ekonomikos institutai patvirtino, kad atsigavimas bus itin galingas ir ilgalaikis. Kartu su gamintojais, vartotojais ir prekiautojais Komisijos parengtoje ilgalaikėje studijoje „Bendrieji tikslai 1985 m.“ buvo prognozuojama, kad plieno gamyba 1985 m. devyniose EB šalyse pasieks ne mažiau kaip 188 mln. tonų. Tačiau buvo pagaminta tik 120 mln. tonų. Todėl vidutinio laikotarpio ir ilgalaikis plieno bendrovių investicijų planavimas buvo pagrįstas visiškai netiksliais parametrais; buvo sukurta perteklinių pajėgumų, o paklausa ir pasiūla vis labiau tolo viena nuo kitos.

3.15

Plieno vartotojų investicinę veiklą drastiškai sumažino sulėtėjęs ekonomikos augimas visame pasaulyje, o tai ypač neigiamai paveikė plieno vartojimą, kadangi du trečdaliai plieno suvartojimo išsivysčiusiose pramoninėse šalyse yra susiję su investicine veikla.

3.16

Kita labai svarbi priežastis, dėl kurios plieno paklausa visame pasaulyje sustingo po 1975 m., buvo susijusi su tuo, kad mažiau plieno buvo naudojama konkretiems tikslams, kadangi dabar jis yra naudojamas našiau. Perėjimas nuo kiekybinio prie kokybinio augimo ir tretinio sektoriaus plėtra taip pat nulėmė plieno paklausos smukimą Europoje.

3.17

Nepaisant to, kad nuo 1975 m. plieno vartojimas buvo sustingęs, plieno gamybos pajėgumai vėl smarkiai išaugo. Vien tik nuo 1974 iki 1983 m. nominalus pasaulinis plieno žaliavos gamybos pajėgumai išaugo 150 mln. tonų, tuo tarpu pasaulinė plieno paklausa per tą patį laikotarpį sumažėjo 44 mln. tonų. Tuo pačiu metu „naujosiose“ plieno pramonės šalyse ir Rytų bloko šalyse pajėgumų plėtra smuko itin smarkiai. Lyginant su realiu plieno vartojimu, nominalus perviršis 1974 m. sudarė 130 mln. tonų visame pasaulyje, o per dešimt metų beveik patrigubėjo (343 mln. tonų).

3.18

Kadangi tuo metu paklausos žlugimas vis dar buvo vertinamas kaip cikliškas reiškinys, nepaisant krizinių priemonių pajėgumas buvo išsaugotas. Šios priemonės neapsaugojo nuo pasiūlos pusės spaudimo, neužkirto kelio kainų karams Europos plieno rinkoje ir nesulėtino kainų nuosmukio. Bendrovės, kurioms buvo būdingi aukšti gamybos kaštai ir maži rezervai, susidūrė su sunkumais. Jos prašydavo valstybės pagalbos ir paprastai ją gaudavo iš nacionalinių vyriausybių. Todėl atskirų bendrovių problemos tapo viso sektoriaus problemomis. Naujų savanoriškų apribojimų sistema, kurią priėmė naujai įkurta Europos plieno pramonės prekybos asociacija „Eurofer“, galiausiai žlugo, kai joje nustojo dalyvauti visos pagrindinės bendrovės.

3.19

Po savanoriškos sistemos žlugimo 1980 m. rudenį Komisija buvo priversta paskelbti, kad sektoriuje akivaizdžiai susidarė krizė, ir visoms gamyklos EB teritorijoje įvesti gamybos kvotų sistemą (privalomų kvotų reglamentas). Po to gamybos kvotas Komisija pateikdavo kas ketvirtį. Sistema numatė sankcijų galimybę reikalavimų nesilaikymo atveju. Konkretiems produktams buvo nustatytos specialios minimalios kainos. Be to, kainų stabilizavimas ir socialiniu bei regionų požiūriu priimtinas pajėgumo sumažinimas buvo pagrindiniai įdiegto požiūrio aspektai. Gamybos kvotos ir tiekimo į bendrąją rinką kvotos buvo nustatytos kiekvienai EB plieno gamybos bendrovei. Savanoriškus suvaržančius susitarimus sudarė ir 15 importuojančių šalių. Atsižvelgiant į mažas pasaulinės plieno produktų kainas buvo svarbu išvengti eksporto nuostolių, kuriems padengti būtų reikėję papildomų subsidijų iš EB pagal krizių sistemos sąlygas. XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje apie 70 % Europos plieno pramonės buvo taikoma kvotų sistema.

3.20

Tačiau politinis tikslas palaipsniui sumažinti pajėgumus nebuvo pasiektas. Atitinkamų bendrovių viltys dėl paklausos išaugimo bei konkurentų pašalinimo ir dėl valstybės pagalbos ir kontroliuojamo tiekimo žlugdė galimybes sumažinti mažiausiai konkurencingų bendrovių pajėgumus. Pajėgumai buvo palaipsniui pradėti mažinti tik priėmus antrąjį subsidijų kodeksą, kuriame buvo nurodyta, kad pagalbos suteikimo sąlyga bus pertvarkymo programos įgyvendinimas. Privalomų kvotų reglamentas, kuris pagal pirminius sumanymus turėjo galioti iki 1981 m., dėl konkurencijos priežasčių turėjo būti pratęstas keletą kartų.

3.21

Valstybės pagalbą, draudžiamą pagal EAPB sutartį, Komisija pasirinko kaip spaudimo priemonę ir nusprendė įteisinti anksčiau nelegalia laikytą praktiką; tuo pat metu ji įdiegė subsidijų kodeksą, kad būtų galima sumažinti pajėgumus; tačiau tuo pačiu metu Komisija ragino nustatyti licencijavimo režimą, kurį jį susiejo su pajėgumų poreikio sumažinimu. Šis plieno politikos etapas tęsėsi iki 1985 m. pabaigos. Kaip priešpriešinė priemonė valstybės pagalbos patvirtinimo atveju pagal kvotos sistemos inventoriaus apsaugos sistemą buvo išmontuoti pajėgumai, prilygę apie 44 mln. tonų plieno žaliavos ir 32 mln. tonų karšto valcavimo plieno.

3.22

Vien laikotarpiu nuo 1983 iki 1985 m. plieno bendrovėms buvo skirta apie 15 milijardų eurų valstybės pagalbos. Politikai nesuderino konkurencijos taisyklių ir menkai pasinaudojo galimybe finansiškai stiprioms bendrovėms nustatyti adekvačius pajėgumų panaikinimus. Dėl to buvo atidėtas per didelių pajėgumų pakoregavimas, kuris rinkai buvo seniai būtinas.

3.23

Patvirtinus, kad aiški krizė baigėsi, 1985 m., netrukus po to buvo suteikta 15 mlrd. eurų valstybės pagalba, Europos Komisija galiausiai paragino radikaliai perorientuoti EB plieno rinkos politiką. Siekiant užtikrinti didesnį kvotų sistemos lankstumą, o po to visiškai liberalizuoti rinką, vadovaujantis rinkos dėsniais reikėjo sumažinti perteklinį pajėgumą, – o šito nebuvo įmanoma pasiekti intervencinėmis Briuselio priemonėmis. Tačiau staiga pakeitusi kryptį Komisija ignoravo tai, kad iki pat 1985 m. pabaigos jos skirta milijardinė pagalba konkurencingumą galėjo paskatinti tik vėlesniais metais. Iki 1986 m. pabaigos Komisija drastiškai sumažino reguliuojamų produktų dalį.

3.24

Nepaisant pajėgumų koregavimo, kuris sudarė apie 40 mln. tonų, ir dešimčių tūkstančių darbo vietų panaikinimo, rinkai vis dar darė spaudimą apie 25 mln. tonų perviršinės gamybos potencialas.

3.25

Trumpai po 1987 m. išaugusi paklausa galiausiai patvirtino Komisijos teiginį, kad plieno pramonės krizė pasibaigė. Buvo panaikintos reglamentavimo priemonės, tokios kaip gamybos pažymėjimai ir privaloma tiekimo registracija. Spaudimas nacionalinėms vyriausybėms ir Komisijai išaugo, todėl buvo paskelbtas trečiasis (1985 m.), ketvirtasis (1989 m.) ir penktasis (1992 m.) subsidijų kodeksas, kad būtų galutinai nutrauktas Bendrijos subsidijų teikimą. Ateityje pagalba ES valstybėse narėse turėtų būti skiriama tik tyrimams bei plėtrai, aplinkos apsaugai ir specialiai uždarymo pagalbai (3), nors ši pagalba buvo imama beveik tik iš kalnakasybos ir metalurgijos pramonės finansuojamo EAPB fondo.

3.26

Po neilgai trukusio išaugimo 1990 m. plieno paklausa vėl nusmuko, o plieno kainos sumažėjo apie 20 %. 1992 m. vėl vis dažniau ėmė girdėtis raginimai dėl naujų Komisijos intervencijų. Konkrečiai buvo raginama kas ketvirtį atlikti atskirų produktų gamybos ir tiekimo apskaičiavimus, sumažinti susijungimų apimtis, apsisaugoti nuo importo iš Rytų Europos ir pertvarkyti pagalbą. Siekiant sumažinti pertekliniai pajėgumai buvo pasiūlyta sukurti struktūrinės krizės kartelį, suformuoti bendrovių sistemą naštai pasidalinti, 20 % sumažinti pajėgumai iki 1996 m. pabaigos ir atleisti 50000 darbuotojų.

3.27

Tačiau Komisija atmetė struktūrinės krizės kartelio ir naujos gamybos kvotų sistemos idėją ir 1993 m. pateikė savo pasiūlymą, kurį sudarė tik netiesioginės priemonės. Priemonėse buvo numatytas Komisijos finansavimas pajėgumų panaikinimui, susijungimų ir gamybinio bendradarbiavimo skatinimas, laikina plieno rinkos apsauga nuo importo iš Rytų Europos, didesnis rinkos skaidrumas per informaciją apie gamybą bei tiekimą į ES ir susijusios socialinės priemonės, kaip stimulas mažinti pajėgumus. Buvo įdiegtas pertvarkymo procesas, kurio metu gamybos pajėgumai sumažėjo dar 19 mln. tonų, o EB geležies ir plieno pramonėje buvo atleista 100000 darbuotojų. Išankstinio finansavimo modelis, kurį jau buvo patvirtinusi Ministrų Taryba, nebuvo naudojamas.

3.28

1993 m. gruodį, nepaisant penktojo subsidijų kodekso, ES Ministrų Taryba Komisijos pasiūlymo pagrindu mainais už pajėgumų sumažinimą vienbalsiai, tačiau atkreipdama dėmesį į išskirtinį šios pagalbos pobūdį, patvirtino 7 mlrd. eurų valstybės pagalbą įvairioms ES plieno pramonės įmonėms.

3.29

EAPB sutarties 4c straipsnyje buvo nustatytas griežtas valstybės pagalbos draudimas. Tačiau pagalbos draudimas turėjo tik ribotą poveikį EB valstybėms narėms siekiams remti savo plieno pramonę, ir tam buvo suteiktas visiškas pritarimas aukščiausiu Europos lygiu. Per 70 mlrd. eurų mokesčių mokėtojų pinigų, sumokėtų iki EAPB sutarties galiojimo pabaigos, atitolino reikiamą pramonės permainų koregavimą, tačiau galiausiai nesugebėjo jo visiškai sustabdyti. Europos Komisija taip pat išsaugojo XX a. dešimtajame dešimtmetyje išmėgintą bazinį principą, pagal kurį valstybės pagalba buvo teikiama mainais į pajėgumų sumažinimą, taip pat į VRE plieno pramonės pertvarkymą rengiantis stojimui į ES.

3.30

1982 m. ES valstybės narės, apeidamos rinkos principus, pasiekė politinį susitarimą po lygiai paskirstyti būtiną pajėgumų sumažinimą. Tuo būdu buvo pažeistas EAPB sutarties 2 straipsnis, pagal kurį plienas turi būti gaminamas, kai gamybos kaštai yra palankiausi. Vietoj to, kad skatintų neekonomiškų bendrovių eliminavimą iš rinkos ir įgyvendintų priemones, skirtas sušvelninti socialinės pasekmes, ir tuo būdu greitai atkurtų pusiausvyra tarp paklausos ir pasiūlos, ES valstybės narės ir Komisija pasinaudojo EAPB sutartyje krizinėms situacijoms numatytais instrumentais, o tai nebūtinai buvo naudinga visai plieno pramonei. Dėl socialinės, regioninės ir paskirstymo politikos priežasčių nepelningi pajėgumai buvo remiamas, tuo tarpu pelningi pajėgumai – paprastai privačiame sektoriuje – buvo prarandamas kartu su darbo vietomis, kurios turėjo buvo gana saugios.

3.31

Nepaisant to galima teigti, kad ES plieno pramonė sugebėjo išlikti krizės laikotarpiu. Galų gale plieno gamintojai sugebėjo tapti pakankamai konkurencingi pagal tarptautinius standartus. Šis procesas, kurį buvo galima užbaigti tik per abiejų pramonės pusių intensyvų dialogą, kainavo ypač daug, įskaitant 550000 atleidimų, nors apskritai nepriimtinų socialinių pasekmių buvo išvengta.

3.32

Daugelis techninių naujovių, kurios transformavo Europos plieno pramonę, buvo inicijuotos ar sukurtos daug išsamiau pagal pačios kalnakasybos ir metalurgijos pramonės finansuotą EAPB tyrimų programą. EAPB sutartyje buvo numatyta pateikti tyrimų išteklius Bendrijos tyrimams, kad būtų skatinamas pramonės konkurencingumas apskritai ir gerinamas darbo saugumas.

3.33

Pirmosios EAPB tyrimų programos pradėtos įgyvendinti dar 1955 m. Nuo tada mokslininkai ir inžinieriai, esantys technologijų naujovių diegimo priešakyje, vis labiau pritaikė savo darbą europietiškai nuostatai, pagrįstai bendradarbiavimu. Plieno pramonė, o su juo ir Europos visuomenė, turėjo naudos iš tokio bendradarbiavimu pagrįsto tyrimo, kai siekiai yra koordinuojamos, bendros pastangos įgyvendinamos, o gauti rezultatai yra pristatomi visiems susijusiems asmenims. Todėl pramonės naujovių procesas sparčiai progresavo per nuolatinį tobulėjimą.

3.34

EAPB tyrimai taip pat padėjo pasiekti reikšmingų rezultatų aplinkos srityje, o tai taip pat buvo svarbu visuomenei. Sieros dioksido išmetimas buvo sumažintas 70 %, o suodžių išmetimas – 60 %. Išmetamo anglies dioksido kiekis buvo sumažintas perpus, lyginant su XX a. devintojo dešimtmečio pradžia. Šiuo metu Europos plieno gamintojai sunaudoja 40 % mažiau energijos pagaminti tonai plieno nei prieš 20 metų.

3.35

Iš EAPB 1955 m. biudžeto Bendrijos tyrimams buvo skirta tik 7 mln. eurų. XX a. dešimtajame dešimtmetyje penkiolikoje ES valstybių narių šis skaičius išaugo apytiksliai iki 50 mln. eurų per metus. Per EAPB tyrimų programą buvo paremta tyrimų veikla per jos Bendrijos projektus, siekiant 60 % pagerinti procedūras, medžiagas ir aplinką. Nuo 1983 m. papildomai 40 % tyrimų pagalbos buvo skirta bandomiesiems ir tyrimų projektams.

3.36

Tuo būdu kiekvienas į EAPB tyrimus investuotas euras vidutiniškai atnešė 13 eurų. Atsižvelgiant į tai nenuostabu, kad nustojus galioti EAPB sutarčiai ES valstybės narės vienbalsiai susitarė pasinaudoti likusiomis lėšomis, gautomis iš anglių ir plieno bendrovių indėlių, išskirtinai tam, kad būtų tęsiami sektoriaus tyrimai anglių ir plieno pramonėje. Atitinkamose nustatytose gairėse po EAPB sutarties galiojimo pabaigos susidariusias 60 mln. eurų metines palūkanas buvo siekiama panaudoti išskirtinai anglies ir plieno pramonės tyrimams, o ypač tokiems plieno pramonės dalykams:

3.37

ES plieno pramonė yra gerai pasirengusi priimti pasaulinę konkurenciją ES išsiplėtus. Per pastaruosius keletą metų Europos plieno pramonė sustiprino savo pozicijas ne tik techniniu bei ekonominiu požiūriu, tačiau ir aplinkos požiūriu. Kai kurios buvusios valstybinės bendrovės tikslingai pasinaudojo gauta finansine pagalba ir, pasitelkdamos technologinį prisitaikymą ir geriau racionalizuotas struktūras, pasistūmėjo link pirmaujančių pozicijų globalioje rinkoje.

3.38

Plieno pramonė sugebėjo prisiderinti prie globalizacijos ir subalansuotos plėtros poreikių. Akivaizdu, kad Europos plieno pramonė padarė išvadas iš XX a. aštuntojo, devintojo ir dešimtojo dešimtmečių plieno sektoriaus krizių. Šiuo metu plieno sektorius yra toks konkurencingas, kad netgi ekonomiškai sudėtingais laikais jis dažniausiai sugeba likti pelningas.

3.39

Didelė plieno paklausa ES vidaus rinkoje išryškino dideles ES plieno gamintojų pastangas siekti ekonomiškumo, tuo pačiu gerinti produktų kokybę ir užmegzti glaudžius ryšius su klientais. Įgyvendindami susijungimus bei perėmimus ir didindami efektyvumą bei mažindami kaštus, ES plieno gamintojai padėjo pagrindus konkurencingai XXI a. plieno pramonei. Sąvoka „gelbėjimo ir pertvarkymo pagalba“ išnyko iš plieno gamintojų žodyno. Aiškiai pasisakydamos už griežtų valstybės pagalbai taikomų taisyklių išlaikymą net po EAPB sutarties galiojimo pabaigos, ES plieno gamybos įmonės pabrėžė siekiančios subsidijų mąstysenos ir konkurencijos iškraipymų eros pabaigos.

3.40

Tačiau konsolidavimo ir pramonės permainų procesas jokiu būdu nėra baigtas. Kai kurios įmonės jau siekia tarpkontinentinių susijungimų. Kinijos, kaip pramonės veikėjo, iškilimas turi didelį poveikį įmonių konkurencingumui. Greitai augantis plieno poreikis Kinijoje apsunkino paklausos situaciją tarptautinėse prekių rinkose. Dėl Kinijos vykdomo geležies rūdos ir metalo laužo importo, pavyzdžiui, susidaro deficitas pasaulio rinkose; dėl to smarkiai kyla žaliavų kainos ir pervežimų tarifai.

3.41

Pramonės permainų sparta naujųjų valstybių narių plieno pramonėje taip pat išaugo. Iššūkiai, su kuriais susiduria šios šalys savo plieno pramonės sektorių pertvarkymo srityje, yra daugmaž palyginami su situacija, kurioje Vakarų Europa buvo prieš 25 metus, nors nuo tada rinkas daug labiau paveikė globalizacija. Atsižvelgiant į tai yra gyvybiškai svarbu, kad partneriai Rytų ir Vidurio Europoje taip pat galėtų pasinaudoti Vakarų Europos plieno pramonės pertvarkymo patirtimi bei socialiniu dialogu.

3.42

Mainais už specialią pagalbą (per atidėjimo laikotarpį), XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios Europos sutartyse buvo reikalaujama, kad VRE įgyvendintų efektyvias pertvarkymo priemones, smarkiai sumažintų perteklinius pajėgumus ir įrodytų, kad pagalbą gavusios įmonės tapo gyvybingesnės. Norint užtikrinti laisvą ir sąžiningą konkurenciją ES plieno rinkoje po ES plėtros, naujosios valstybės narės pagal stojimo sutartis privalo stebti egzistuojančias ES nuostatas (pvz., direktyvas ir pagrindų sprendimus konkurencijos bei valstybės pagalbos, mokesčių, aplinkos, socialinės politikos ir kt. srityse). Europos Komisija privalo griežtai stebėti situaciją, siekdama užtikrinti, kad VRE nacionalinių vyriausybių teikiama valstybės pagalba atitiktų griežtą suderintą ES pagalbos režimą, taip pat užtikrintų, kad, atsižvelgiant į realų paklausos lygį, neefektyvūs gamybos pajėgumai iš tiesų būtų sumažinti, kaip ir planuota.

4.1

Sudėtingos situacijos pasaulinėje plieno rinkoje pasekmės Jungtinėse Valstijose nulėmė tai, kad, siekdama apsaugoti vietos plieno rinką, 2002 m. kovo mėn. JAV administracija pagal JAV Prekybos įstatymo 201 straipsnį įvedė laikinus importo muitus, tuo būdu pažeisdama PPO nuostatas. Atsižvelgiant į labai nepastovią plieno prekybą, kurią nulėmė tai, kad visame pasaulyje egzistuoja neefektyvūs, pertekliniai pajėgumai, Bušo administracija taip pat paskelbė, kad ji yra pasirengusi paremti tarptautines derybas dėl neefektyvių gamybos pajėgumų pašalinimo ir valstybės pagalbos plieno pramonei apribojimo visame pasaulyje.

4.2

ES valstybės narės ir Europos Komisija parėmė pastangas visame pasaulyje įvesti griežtesnę drausmę, susijusią su pagalbos plieno pramonei teikimu. Daugiašalių derybų pradžia OECD rėmuose Paryžiuje 2002 m. gruodį Europos Sąjungai suteikė galimybę pasiūlyti, kad jos išmėgintas pagalbos plieno pramonei režimas taptų tarptautinio Plieno subsidijų susitarimo (PSS) pagrindu.

4.3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas remia Europos Komisijos veiksmus, nors ir atrodo, kad ES plieno pramonė turi didelių abejonių dėl kitų valstybių ir regionų pasiryžimo sumažinti plieno subsidijas, o po to pasirašyti efektyvią PSS, numatančią privalomus pranešimus ir sankcijas. Komitetas taip pat išreiškia susirūpinimą, kad pagalbos ir pajėgumų klausimai nėra svarstomi tuo pačiu metu kaip ir klausimai, susiję su prekybos apsaugos instrumentais, kurie dažnai naudojami be jokio pagrindo ir kurie iškreipia konkurenciją.

4.4

Galimos PSS apimties klausimu ES plieno gamintojai yra pasirengę žengti toliau, nei dauguma nacionalinių atstovų OECD. OECD derybose ES plieno gamintojai vieningai ragina, kad pagal PSS būtų uždrausta visa valstybės pagalba, padedanti padidinti pajėgumus arba išlaikyti neekonomiškus pajėgumus. Todėl šis reikalavimas apima ne tik konkrečią pagalbą atskiriems plieno gamintojams, bet ir nekonkrečią arba bendrąją pagalbą.

4.5

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pritaria ES plieno gamintojų nuomonei, kad valstybės pagalba gali būti leidžiama tik jeigu ji neturi neigiamo poveikio gamybos pajėgumų augimui, sąžiningai konkurencijai ir prekybos srautams. Tokiu atveju Komitetas pritaria tokioms išimtims OECD derybose:

4.6

Ryšium su subsidijų susitarimu tai pat būtina pripažinti, kad bent kai kuriose besivystančiose ekonomikose jau egzistuoja visiškai konkurencinga plieno pramonė. Plieno gamintojai besivystančiose šalyse naudojasi konkurenciniais privalumais, tokiais kaip maži darbo kaštai, prieiga prie žaliavų, mažesni aplinkos standartai ir didesnių importo muitų apsauga. Todėl valstybės pagalba plieno pramonės įmonėms tokiose ekonomikos gali būti numatyta tik su sąlyga, kad atitinkama valstybės pagalba:

5.1

Kaip rodo Europos plieno pramonės pertvarkymo patirtis, valstybės pagalba bendrovėms turi dvi medalio puses: ji yra naudinga tik atskiroms bendrovėms ir sukelia netinkamą lėšų paskirstymą, kadangi vidutiniu laikotarpiu versle yra išlaikomas neekonomiški gamybos pajėgumai. Tačiau jeigu valstybės pagalba yra suderintos pertvarkymo programos dalis, ji gali palengvinti socialinius sunkumus ir tuo būdu skatinti pramonės permainų priimtinumą ir pasekmes. Šio proceso kontrolei buvo pritarta per socialinį dialogą.

5.2

Taip pat kyla klausimas, ar negalima geriau panaudoti milžiniškų mokesčių mokėjų pinigų sumų, pvz., skiriant jas mokymui ar tyrimams.

5.3

Kita problema yra ta, kad nors teisinė pozicija (EAPB sutarties 4c straipsnis) dėl valstybės pagalbos atrodė aiški (visa valstybės pagalba buvo draudžiama), krizės plieno pramonėje metais įvairūs subsidijų kodeksai, Ministrų Tarybų sprendimai ir teismo nutartys sušvelnino iš anksto nustatytą poziciją ir padarė ją nenuspėjamą. Plieno pramonės įmonės pasigedo duomenų saugumo ir panavimo pagrindo užtikrinimo.

5.4

Dešimties ar dvylikos naujų valstybių narių stojimo kontekste dar svarbiau siekti, kad būtų griežtai laikomasi taisyklių (tikintis, kad jos bus pakankamai aiškios), kurios taikomos plieno pramonės sektoriaus, imantis neatidėliotinų veiksmų prieš bet kokius pažeidimus, kaip „USS Kosice“ atveju.

5.5

Negalima kartoti klaidų, kurias darė penkiolika ES valstybių narių.

5.6

Derybos OECD rėmuose yra prasmingos tik jeigu jos leidžia dabartinę situaciją pagerinti ilgam laikui, t.y.: