Plėtra

Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje įkurtą Europos ekonominę bendriją, dabar vadinamą Europos Sąjunga (ES), iš pradžių sudarė šešios narės: Belgija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai. Nuo to laiko į ES įstojo dar 22 šalys, įskaitant istorinę plėtrą 2004 m., kai po dešimtmečius trukusio susiskaldymo Europa vėl susivienijo. Nuo 2020 m. vasario 1 d. Jungtinė Karalystė nebėra Europos Sąjungos dalis.

ES plėtros politika šiuo metu apima Albaniją, Bosniją ir Hercegoviną, Kosovą*, Juodkalniją, Šiaurės Makedoniją, Serbiją ir Turkiją.

Europos Sąjungos sutarties 49 straipsnyje nustatyta, kad tik tos Europos šalys, kurios gerbia ES vertybes ir yra įsipareigojusios jas remti, gali teikti paraišką įstoti į ES. Paraiškų teikimo procesas gali būti pradėtas tik šalims aiškiai išreiškus pageidavimą ir gavus visų esamų ES valstybių narių sutikimą.

Kad procesas būtų objektyvus ir skaidrus, valstybės narės nustatė keletą taisyklių ir kriterijų, kurie padeda joms nuspręsti, kada paraišką pateikusi valstybė yra pasirengusi prisijungti prie ES ir tapti jos nare. Šie kriterijai yra susiję su:

• institucijų, užtikrinančių demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises ir mažumų apsaugą, stabilumu (politiniai kriterijai); 
• rinkos ekonomikos veikimu ir pajėgumu atlaikyti konkurenciją bei rinkos jėgas ES (ekonominiai kriterijai);
• gebėjimu prisiimti narystės įsipareigojimus (pavyzdžiui, ES teisės aktų taikymas).

Be to, ES turi būti pajėgi integruoti naujas nares, todėl ji pasilieka teisę nuspręsti, kada bus pasirengusi jas priimti.

Vakarų Balkanams taikomos papildomos sąlygos, daugiausia susijusios su regioniniu bendradarbiavimu ir gerais kaimyniniais santykiais („Stabilizacijos ir asociacijos procesas“).

* Šis pavadinimas nekeičia pozicijų dėl statuso ir atitinka JT ST rezoliuciją Nr. 1244/1999 bei Tarptautinio Teisingumo Teismo nuomonę dėl Kosovo nepriklausomybės deklaracijos.