TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. birželio 21 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (ES) Nr. 650/2012 – 4 straipsnis – Bendroji valstybės narės teismo jurisdikcija priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo – Nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys tarptautinę kompetenciją nacionalinių paveldėjimo pažymėjimų išdavimo srityje – Europos paveldėjimo pažymėjimas“

Byloje C‑20/17

dėl Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) 2017 m. sausio 10 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. sausio 18 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje, kurią inicijavo

Vincent Pierre Oberle,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, Teisingumo Teismo pirmininkas K. Lenaerts, einantis antrosios kolegijos teisėjo pareigas, teisėjai C. Toader (pranešėja), A. Prechal ir E. Jarašiūnas,

generalinis advokatas M. Szpunar,

posėdžio sekretorė V. Giacobbo‑Peyronnel, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. lapkričio 23 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Hellmann, T. Henze ir E. Lankenau,

–	Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos E. Armoët,

–	Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna, M. Nowak ir S. Żyrek,

–	Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, M. Figueiredo ir M. Carvalho,

–	Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir M. Heller,

susipažinęs su 2018 m. vasario 22 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 201, 2012, p. 107) 4 straipsnio išaiškinimo.

Šis prašymas buvo pateiktas vykdant procedūrą, kurią Amtsgericht Schöneberg (Šionebergo apylinkės teismas, Vokietija) inicijavo Vincent Pierre Oberle, siekdamas gauti nacionalinį paveldėjimo pažymėjimą po jo tėvo, Prancūzijos piliečio, kurio paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta buvo Prancūzijoje, mirties.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Reglamento Nr. 650/2012 7–9, 27, 32, 34, 59 ir 67 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(7)

reikėtų sudaryti palankesnes sąlygas vidaus rinkai tinkamai veikti, šalinant kliūtis laisvam asmenų, kurie šiuo metu patiria sunkumų įgyvendindami savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais, judėjimui. Europos teisingumo erdvėje piliečiai turi turėti galimybę iš anksto organizuoti paveldėjimą. Turi būti veiksmingai užtikrintos įpėdinių ir testamentinės išskirtinės gavėjų, kitų palikėjo artimųjų ir palikėjo kreditorių teisės;

(8)

kad būtų pasiekti tie tikslai, šiame reglamente turėtų būti kartu pateiktos nuostatos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų, autentiškų dokumentų ir teisminių susitarimų pripažinimo (arba, priklausomai nuo atvejo, priėmimo), vykdytinumo ir vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo;

(9)

šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems civilinės teisės aspektams, susijusiems su palikėjo palikimo paveldėjimu, būtent – visoms turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formoms, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra savanoriškas perdavimas pagal paskutinę valią dėl turto palikimo, ar perdavimas netestamentinio paveldėjimo atveju;

<…>

(27)	šio reglamento taisyklės parengtos siekiant užtikrinti, kad paveldėjimo klausimus nagrinėjanti institucija dauguma atvejų taikytų savo teisę. <…>;

<…>

(32)

siekiant palengvinti įpėdinių ir testamentinės išskirtinės gavėjų, kurių įprastinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje sprendžiamas ar bus sprendžiamas paveldėjimo klausimas, gyvenimą, šiuo reglamentu bet kuriam asmeniui, kuris pagal paveldėjimui taikytiną teisę gali daryti pareiškimus dėl palikimo, testamentinės išskirtinės arba privalomosios palikimo dalies priėmimo ar atsisakymo arba dėl jo atsakomybės už palikimo skolas apribojimo, turėtų būti leidžiama daryti tokius pareiškimus valstybės narės, kurioje yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, teisėje numatyta forma tos valstybės narės teismuose. Tai neturėtų trukdyti daryti tokius pareiškimus kitose tos valstybės narės institucijose, kurios pagal nacionalinę teisę yra kompetentingos priimti pareiškimus. Asmenys, nusprendžiantys pasinaudoti galimybe daryti pareiškimus įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, turėtų patys informuoti paveldėjimo klausimus nagrinėjantį ar nagrinėsiantį teismą ar instituciją apie tokių pareiškimų buvimą laikydamiesi paveldėjimui taikytinoje teisėje nustatytų terminų;

<…>

(34)

siekiant darnaus teisingumo sistemos veikimo, skirtingose valstybėse narėse neturėtų būti priimami tarpusavyje nesuderinami teismo sprendimai. Tuo tikslu šiame reglamente turėtų būti numatytos bendros procesinės taisyklės, panašios į kituose Sąjungos teisės aktuose, susijusiuose su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, numatytas taisykles;

<…>

(59)

atsižvelgiant į šio reglamento bendrąjį tikslą – užtikrinti valstybėse narėse priimtų teismo sprendimų paveldėjimo klausimais tarpusavio pripažinimą, neatsižvelgiant į tai, ar tokie sprendimai priimami ginčo ar ne ginčo proceso tvarka, šiame reglamente turėtų būti nustatytos teismo sprendimų pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo taisyklės, panašios į kituose Sąjungos teisės aktuose, susijusiuose su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, numatytas taisykles;

<…>

(67)

siekiant užtikrinti, kad tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo klausimai Sąjungoje būtų sprendžiami greitai, sklandžiai ir veiksmingai, įpėdiniams, testamentinės išskirtinės gavėjams, testamento vykdytojams arba palikimo administratoriams turėtų būti suteikta galimybė lengvai įrodyti savo statusą ir (arba) teises bei įgaliojimus kitoje valstybėje narėje, pavyzdžiui, valstybėje narėje, kurioje yra paveldimas turtas. Siekiant suteikti jiems šią galimybę, šiame reglamente turėtų būti numatyta sukurti vienodą pažymėjimą – Europos paveldėjimo pažymėjimą <…>, kuris būtų išduodamas naudoti kitoje valstybėje narėje. Siekiant atsižvelgti į subsidiarumo principą, šis pažymėjimas neturėtų pakeisti valstybėse narėse panašiais tikslais naudojamų vidaus dokumentų.“

4	Šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Šis reglamentas taikomas palikėjų palikimų paveldėjimui. Jis netaikomas mokesčių, muitų ar administraciniams klausimams.“

5	Minėto reglamento 1 straipsnio 2 dalyje išvardytos sritys, kurios nepatenka į jo taikymo sritį.

6	To paties reglamento 2 straipsnis suformuluotas taip: „Šiuo reglamentu nedaromas poveikis valstybių narių institucijų kompetencijai spręsti paveldėjimo klausimus.“

Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 1 dalies a ir g punktuose nurodyta:

„1. Šiame reglamente:

a)	„paveldėjimas – palikėjo palikimo paveldėjimas, apimantis visas turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formas, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra savanoriškas perdavimas pagal paskutinę valią dėl turto palikimo, ar perdavimas netestamentinio paveldėjimo atveju;

<…>

g)	teismo sprendimas – valstybės narės teismo priimtas sprendimas paveldėjimo byloje, neatsižvelgiant į tai, kaip tas sprendimas gali būti įvardijamas, įskaitant teismo pareigūno sprendimą dėl teismo proceso išlaidų nustatymo;

<…>“

Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje „teismas“ apibrėžiamas taip:

„Šiame reglamente terminas „teismas“ reiškia bet kokią teisminę instituciją ir visas kitas institucijas bei teisės specialistus, turinčius kompetenciją paveldėjimo klausimais, kurie vykdo teismines funkcijas arba vykdo veiklą vadovaudamiesi teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais, arba vykdo veiklą prižiūrimi teisminės institucijos su sąlyga, kad tokios kitos institucijos ir teisės specialistai užtikrina nešališkumo garantijas ir visų šalių teisę būti išklausytoms, ir su sąlyga, kad jų sprendimai pagal valstybės narės, kurioje jie vykdo veiklą, teisę:

„a)	gali būti apskųsti teisminei institucijai arba jos peržiūrimi ir

b)	turi panašią galią ir poveikį kaip teisminės institucijos sprendimas dėl to paties klausimo.“

9	Minėto reglamento II skyriaus pavadinimas – „Jurisdikcija“. Jis apima, be kita ko, 4, 13 ir 15 straipsnius.

10	To paties reglamento 4 straipsnyje „Bendroji jurisdikcija“ įtvirtinta: „Jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo turi tos valstybės narės, kurioje mirties dieną buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, teismai.“

Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnyje nustatyta:

„Be teismo, kuris turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl paveldėjimo pagal šį reglamentą, asmens, kuris pagal paveldėjimui taikytiną teisę gali pateikti pareiškimą teisme dėl palikimo, testamentinės išskirtinės arba privalomosios palikimo dalies priėmimo ar atsisakymo, arba pareiškimą dėl atitinkamo asmens atsakomybės apribojimo su palikimu susijusių įsipareigojimų atžvilgiu, įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją priimti tokius pareiškimus, jei pagal tos valstybės narės teisę tokie pareiškimai gali būti pateikiami teisme.“

12	Šio reglamento 15 straipsnis suformuluotas taip: „Jeigu į valstybės narės teismą kreipiamasi dėl paveldėjimo bylos, kurios nagrinėti pagal šį reglamentą jis neturi jurisdikcijos, tas teismas savo iniciatyva paskelbia, kad jis neturi jurisdikcijos.“

13	Minėto reglamento 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, visam palikimui taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė.“

14	Šio reglamento 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Pagal 21 arba 22 straipsnius nustatyta teise reglamentuojamas visas palikimo paveldėjimas.“

Reglamento Nr. 650/2012 62 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta:

„2. [Europos paveldėjimo p]ažymėjimo naudojimas yra neprivalomas.

3. [Europos paveldėjimo p]ažymėjimu nepakeičiami valstybėse narėse panašiais tikslais naudojami vidaus dokumentai. Vis dėlto [Europos paveldėjimo p]ažymėjimas, išduotas naudoti kitoje valstybėje narėje, taip pat sukelia 69 straipsnyje išvardytas pasekmes valstybėje narėje, kurios institucijos jį išdavė pagal šį skyrių.“

16	Šio reglamento 64 straipsnyje nustatyta: „[Europos paveldėjimo p]ažymėjimas išduodamas valstybėje narėje, kurios teismai turi jurisdikciją pagal 4, 7, 10 arba 11 straipsnį. <…>“

Vokietijos teisė

Nuo 2008 m. gruodžio 17 d. taikytinos redakcijos Gesetz über das Verfahren in Familiensachen und in den Angelegenheiten der freiwilligen Gerichtsbarkeit (Įstatymas dėl teismo proceso šeimos bylose ir ypatingosios teisenos klausimų; toliau – FamFG) (BGBl. 2008 I, p. 2586) 105 straipsnyje nustatyta:

„Kituose procesuose pagal šį įstatymą jurisdikciją turi Vokietijos teismai, jei Vokietijos teismas turi teritorinę jurisdikciją.“

Teritorinė jurisdikcija paveldėjimo bylose nustatoma pagal FamFG 343 straipsnį. Jis, kaip matyti iš 2015 m. birželio 29 d.Gesetz zum Internationalen Erbrecht und zur Änderung von Vorschriften zum Erbschein sowie zur Änderung sonstiger Vorschriften (Įstatymas dėl tarptautinės paveldėjimo teisės ir dėl paveldėjimo teisės liudijimo bei kitų teisės aktų pakeitimo nuostatų) (BGBl. 2015 I, p. 1042), kuris įsigaliojo 2015 m. rugpjūčio 17 d., išdėstytas taip:

„1. Teritorinę jurisdikciją turi teismas, kurio apylinkėje buvo paskutinė įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta jo mirties momentu.

2. Jei paskutinė įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta jo mirties momentu buvo ne Vokietijoje, jurisdikciją turi tas teismas, kurio apylinkėje buvo paskutinė įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta Vokietijoje.

3. Jeigu pagal 1 ir 2 dalis jurisdikcijos nėra, tuo atveju, jei palikėjas yra Vokietijos pilietis arba paveldimas turtas yra Vokietijoje, jurisdikciją turi Amtsgericht Schöneberg (Šionebergo apylinkės teismas), kurio buveinė yra Berlyne.

<…>“

Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

Prancūzijos pilietis Adrien Théodore Oberle (toliau – palikėjas), kurio paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta buvo Prancūzijoje, mirė 2015 m. lapkričio 28 d. nepalikęs testamento. Liko du palikėjo sūnūs: Vincent Pierre (toliau – V. P. Oberle) ir jo brolį; palikėjo sutuoktinė jau buvo mirusi. Palikimas yra Prancūzijoje ir Vokietijoje.

20	V. P. Oberle prašymu 2016 m. kovo 8 d.Tribunal d’instance de Saint‑Avold (Saint‑Avold pirmosios instancijos teismas, Prancūzija) išdavė nacionalinį paveldėjimo pažymėjimą, pagal kurį V. P. Oberle ir jo broliui palikimas buvo padalytas po lygiai.

21	V. P. Oberle Amtsgericht Schöneberg (Šionebergo apylinkės teismas) paprašė išduoti paveldėjimo pažymėjimą, susijusį su Vokietijoje esančiu paveldimu turtu, pabrėždamas, kad pagal Prancūzijos teisę jis ir jo brolis paveldėjo po pusę palikėjo turto.

Atlikęs savo jurisdikcijos patikrinimą pagal Reglamento Nr. 650/2012 15 straipsnį Amtsgericht Schöneberg (Šionebergo apylinkės teismas) 2016 m. lapkričio 17 ir 28 d. sprendimais pripažino, kad neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl šio prašymo, ir padarė išvadą, kad FamFG 105 straipsnio ir 343 straipsnio 3 dalies nuostatos negali būti taikomos siekiant nustatyti tarptautinę jurisdikciją nepažeidžiant Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnio, pagal kurį jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo turi tos valstybės narės, kurioje buvo paskutinė palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, teismai.

23	V. P. Oberle apskundė šį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija).

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Amtsgericht Schöneberg (Šionebergo apylinkės teismas) turi tarptautinę jurisdikciją ir gali išduoti V. P. Oberle prašomą ribotos taikymo srities paveldėjimo pažymėjimą dėl Vokietijos teritorijoje esančio paveldimo turto pagal FamFG 343 straipsnio 3 dalyje nurodytą sąlygą.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, nėra aišku, ar Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamento Nr. 650/2012 II skyriaus nuostatomis siekė išsamiai reglamentuoti tarptautinės jurisdikcijos, kiek tai susiję su nacionalinių paveldėjimo pažymėjimų išdavimu, kaip jis tai padarė šio reglamento 64 straipsnio 1 dalyje dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo.

Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jei būtų nuspręsta, jog tarptautinė jurisdikcija dėl Europos paveldėjimo pažymėjimų išdavimo jau yra reglamentuota Reglamento Nr. 650/2012 II skyriaus nuostatomis, nebūtų jokios naudos, jeigu šis teisės aktų leidėjas šiuo klausimu nustatytų specialią nuostatą, t. y. reglamento 64 straipsnio 1 dalį. Šio teismo manymu, jei minėtas teisės aktų leidėjas būtų siekęs reglamentuoti tarptautinę jurisdikciją nacionalinių paveldėjimo pažymėjimų išdavimo srityje lygiai taip pat, kaip jis reglamentavo Europos paveldėjimo pažymėjimo išdavimą, jis šiame reglamente, kiek tai susiję su šiais pirmaisiais pažymėjimais, būtų nustatęs nuostatą, kuri mutatis mutandis atitiktų šio reglamento 64 straipsnio 1 dalį.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Amtsgericht Schöneberg (Šionebergo apylinkės teismas) suklydo darydamas išvadą, kad šioje byloje taikoma Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnyje įtvirtinta taisyklė. Iš tiesų valstybės narės, kurios teritorijoje palikėjas turėjo įprastinę gyvenamąją vietą, teismų bendroji jurisdikcija „priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, susijusi tik su teismo sprendimų priėmimu, o nacionaliniai paveldėjimo pažymėjimai nėra tokie sprendimai. Šie pažymėjimai iš tiesų išduodami bylą išnagrinėjus ne ginčo tvarka, o sprendime dėl tokio pažymėjimo išdavimo pateikiamos tik faktinės išvados, taigi, jis negali įgyti res judicata galios.

Tokiomis aplinkybėmis Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento [Nr. 650/2012] 4 straipsnis aiškintinas taip, kad juo taip pat nustatoma išimtinė tarptautinė jurisdikcija atitinkamose valstybėse narėse išduodant nacionalinius paveldėjimo pažymėjimus (žr. Reglamento Nr. 650/2012 62 straipsnio 3 dalį), kurių nepakeičia Europos paveldėjimo pažymėjimas, todėl kitokios nacionalinių įstatymų leidėjo nuostatos dėl tarptautinės jurisdikcijos išduodant nacionalinius paveldėjimo pažymėjimus, pavyzdžiui, Vokietijos [FamFG] 105 straipsnis, negalios dėl aukštesnę teisinę galią turinčios Sąjungos teisės pažeidimo?“

Dėl prejudicinio klausimo

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriose numatyta, kad nors palikėjo mirties dieną jo įprastinė gyvenamoji vieta nebuvo toje valstybėje narėje, šios valstybės teismai išlieka kompetentingi išduoti nacionalinius paveldėjimo pažymėjimus tarpvalstybinio paveldėjimo atveju, jeigu paveldimas turtas yra minėtos valstybės narės teritorijoje arba jei palikėjas turi tos valstybės narės pilietybę.

Pirmiausia reikia priminti, kad Reglamentas Nr. 650/2012 pagal jo 1 straipsnio 1 dalį, siejamą su šio reglamento 9 konstatuojamąja dalimi, taikomas visiems civilinės teisės aspektams, susijusiems su palikėjo palikimo paveldėjimu, išskyrus mokesčių, muitų ir administracinius klausimus. Minėto reglamento 1 straipsnio 2 dalyje savo ruožtu išvardijami įvairūs klausimai, nepatenkantys į šio reglamento taikymo sritį, tarp kurių nenurodyti nei nacionaliniai paveldėjimo pažymėjimai, nei su jais susijusios procedūros.

Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad „paveldėjimas“ apima „visas turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formas, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra savanoriškas perdavimas pagal paskutinę valią dėl turto palikimo, ar perdavimas netestamentinio paveldėjimo atveju“.

32	Be to, kaip tai matyti iš šio reglamento 7 ir 67 konstatuojamųjų dalių, jis taikomas tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais. Taip yra šiuo atveju, nes paveldėjimas apima keliose valstybėse narėse esantį turtą.

Konkrečiau kalbant, dėl klausimo, ar Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnis apibrėžia valstybių narių tarptautinę jurisdikciją, kiek tai susiję su nacionalinių paveldėjimo pažymėjimų išdavimu, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją su jurisdikcijos taisyklėmis susijusios nuostatos, kai jose nedaroma nuoroda į valstybių narių teisę, skirtą šių nuostatų prasmei ir apimčiai nustatyti, visoje Sąjungoje turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į nuostatų tekstą, bet ir į jų kontekstą ir nagrinėjamo reglamentavimo tikslą (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Sanders ir Huber, C‑400/13 ir C‑408/13, EU:C:2014:2461, 24 punktą ir 2018 m. kovo 1 d. Sprendimo Mahnkopf, C‑558/16, EU:C:2018:138, 32 punktą).

34	Pagal Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnio formuluotę jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo turi tos valstybės narės, kurioje mirties dieną buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, teismai.

35	Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors niekas šios nuostatos formuluotėje nerodo, kad šiame straipsnyje nustatytos bendrosios jurisdikcijos taisyklės taikymas yra siejamas su paveldėjimo keliose valstybėse narėse sąlyga, vis dėlto ši taisyklė grindžiama paveldėjimu, turinčiu tarpvalstybinį pobūdį.

36	Be to, kaip matyti iš Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnio formuluotės, ši nuostata reglamentuoja valstybių narių teismų bendrosios jurisdikcijos nustatymą, o jurisdikcija nacionaliniu lygmeniu nustatoma pagal nacionalines taisykles vadovaujantis šio reglamento 2 straipsniu.

Iš šio straipsnio 4 straipsnio formuluotės matyti, kad bendrosios jurisdikcijos taisyklė susijusi su „viso palikimo paveldėjim[u]“, o tai rodo, kad, kaip savo išvados 67 punkte pažymėjo generalinis advokatas, kad ji iš esmės turėtų būti taikoma visoms valstybių narių teismuose nagrinėjamoms paveldėjimo byloms.

Dėl toje pačioje nuostatoje vartojamos frazės „priimti sprendimą“ aiškinimo pažymėtina, kad reikia išnagrinėti, ar taip Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino daryti nuorodą tik į nacionalinių teismų jiems vykdant savo teismines funkcijas priimtus sprendimus. Šioje byloje, kaip priminta šio sprendimo 27 punkte, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nacionalinių paveldėjimo pažymėjimų išdavimo procedūra yra ne ginčo tvarka vykdoma procedūra, ir sprendimuose dėl tokių pažymėjimų išdavimo tik konstatuojamos faktinės aplinkybės ir nėra tokių nuostatų, kurios galėtų įgyti res judicata galią.

39	Šiuo klausimu, kaip savo išvados 64 punkte pažymėjo generalinis advokatas, sąvokoje „teismas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnį ir kaip apibrėžta šio reglamento 3 straipsnio 2 dalyje, nekalbama apie frazės „priimti sprendimą“ apimtį.

Todėl reikia konstatuoti, kad pati Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnio formuluotė neleidžia nustatyti, ar bylų nagrinėjimas ginčo ar ne ginčo tvarka daro poveikį šioje nuostatoje numatytos jurisdikcijos taisyklės taikymui ir ar frazė „priimti sprendimą“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, reiškia tik teismo sprendimo priėmimą. Pažodžiui aiškinant šią nuostatą neatsakoma į klausimą, ar nacionalinių pažymėjimų išdavimo tvarka, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, turi būti laikoma patenkančia į minėto 4 straipsnio taikymo sritį.

Dėl minėtos nuostatos konteksto analizės pažymėtina, kad iš Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnio matyti, jog, be teismo, kuris turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl paveldėjimo pagal šį reglamentą, asmens, kuris pagal paveldėjimui taikytiną teisę gali pateikti pareiškimą teisme dėl palikimo, testamentinės išskirtinės arba privalomosios palikimo dalies priėmimo ar atsisakymo arba pareiškimą dėl atitinkamo asmens atsakomybės apribojimo su palikimu susijusių įsipareigojimų atžvilgiu, įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai turi jurisdikciją priimti šiuos pareiškimus.

Taigi šiuo 13 straipsniu, siejamu su Reglamento Nr. 650/2012 32 konstatuojamąja dalimi, siekiama supaprastinti įpėdiniams ir testamentinės išskirtinės gavėjams taikomas procedūras, nukrypstant nuo šio reglamento 4–11 straipsniuose numatytų jurisdikcijos taisyklių. Todėl teismai, turintys jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo pagal šio reglamento 4 straipsnį, iš esmės yra kompetentingi priimti pareiškimus dėl paveldėjimo. Darytina išvada, kad 4 straipsnyje nustatyta jurisdikcijos taisyklė taip pat taikoma procedūrose, kuriose nepriimamas teismo sprendimas.

43	Tokį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 650/2012 59 konstatuojamoji dalis, iš kurios matyti, kad šio reglamento nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, ar sprendimai, susiję su tarpvalstybinio paveldėjimo atvejais, buvo priimti ginčo ar ne ginčo tvarka.

Taigi Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnis apibrėžia valstybių narių teismų tarptautinę jurisdikciją, kiek tai susiję su procedūromis dėl priemonių, susijusių su viso palikimo paveldėjimu, įskaitant visų pirma nacionalinių paveldėjimo pažymėjimų išdavimą, nepriklausomai nuo to, ar nagrinėjimas vyksta ginčo ar ne ginčo tvarka.

45	Šio aiškinimo nepaneigia Reglamento Nr. 650/2012 64 straipsnis, kiek jame numatyta, kad Europos paveldėjimo pažymėjimas išduodamas valstybėje narėje, kurios teismai turi jurisdikciją pagal šio reglamento 4, 7, 10 ir 11 straipsnius.

Kaip savo išvados 90 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Europos paveldėjimo pažymėjimui, kuris buvo sukurtas Reglamentu Nr. 650/2012, taikomas šio reglamento VI skyriaus nuostatose nustatytas atskiras teisinis režimas. Šiomis aplinkybėmis minėto reglamento 64 straipsniu siekiama patikslinti, kad tiek teismai, tiek tam tikros kitos institucijos yra kompetentingi išduoti tokį paveldėjimo pažymėjimą konkrečiai nurodant, pasitelkus nuorodą į to paties reglamento 4, 7, 10 ir 11 straipsniuose išdėstytas jurisdikcijos taisykles, kurioje valstybėje narėje toks pažymėjimas turi būti išduotas.

47	Be to, reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 650/2012 62 straipsnio 2 ir 3 dalis Europos paveldėjimo pažymėjimas nėra privalomas ir jis negali pakeisti valstybėse narėse panašiais tikslais naudojamų vidaus dokumentų, kaip antai nacionalinių paveldėjimo pažymėjimų.

48	Šiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 650/2012 64 straipsnio negalima aiškinti taip, kad nacionaliniams paveldėjimo pažymėjimams netaikoma minėto reglamento 4 straipsnyje nustatyta jurisdikcijos taisyklė.

Kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 650/2012 siekiamais tikslais, pažymėtina, kad iš jo 7 ir 8 konstatuojamųjų dalių matyti, kad juo siekiama, be kita ko, padėti įpėdiniams, testamentinės išskirtinės gavėjams ir kitiems palikėjo artimiesiems įgyvendinti savo teises tarpvalstybinio paveldėjimo atvejais ir leisti Sąjungos piliečiams iš anksto sutvarkyti paveldėjimo klausimus.

50	Laikantis to paties požiūrio Reglamento Nr. 650/2012 27 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad šio reglamento nuostatos parengtos siekiant užtikrinti, kad paveldėjimo klausimus nagrinėjanti institucija daugeliu atvejų galėtų taikyti savo nacionalinę teisę.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad tiek Reglamento Nr. 650/2012 21 straipsnio, kuriame įtvirtinta su paveldėjimui taikytina teise susijusi bendroji taisyklė, 1 dalyje, tiek šio reglamento 4 straipsnyje, susijusiame su valstybių narių teismų bendrąja jurisdikcija, remiamasi palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos mirties dieną kriterijumi.

Vis dėlto nacionalinės teisės aktų taikymas siekiant nustatyti bendrąją valstybių narių teismų jurisdikciją, kiek tai susiję su nacionalinių paveldėjimo pažymėjimų išdavimu, prieštarautų Reglamento Nr. 650/2012 27 konstatuojamojoje dalyje nurodytam tikslui – užtikrinti nuostatų dėl jurisdikcijos ir nuostatų dėl šioje srityje taikytinos teisės nuoseklumą.

Be to, remiantis šio reglamento bendruoju tikslu, kuris nurodytas jo 59 konstatuojamojoje dalyje ir kuris susijęs su valstybėse narėse priimtų teismo sprendimų paveldėjimo klausimais tarpusavio pripažinimu, to paties reglamento 34 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad juo siekiama, kad skirtingose valstybėse narėse nebūtų priimami tarpusavyje nesuderinami teismo sprendimai.

54	Šis tikslas susijęs su paveldėjimo nedalumo principu, sukonkretintu, be kita ko, Reglamento Nr. 650/2012 23 straipsnio 1 dalyje, kurioje patikslinama, kad pagal šį reglamentą taikytina teisė skirta „viso palikimo paveldėjim[ui]“ reglamentuoti.

55	Taigi, šis paveldėjimo nedalumo principas taip pat pagrindžia Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnyje nustatytą taisyklę, nes šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad minėta taisyklė nustato valstybių narių teismų jurisdikciją priimti sprendimą dėl „viso palikimo paveldėjimo“.

Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 109 ir 110 punktuose, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad toks Reglamento Nr. 650/2012 nuostatų aiškinimas, kuris lemtų paveldėjimo suskaidymą, prieštarautų šiuo reglamentu siekiamiems tikslams (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 12 d. Sprendimo Kubicka, C‑218/16, EU:C:2017:755, 57 punktą). Iš tiesų, įgyvendinant vieną iš šių tikslų, kuriuo siekiama nustatyti vienodą tarpvalstybinio paveldėjimo režimą, reikia suderinti taisykles, susijusias su valstybių narių teismų tarptautine jurisdikcija bylas nagrinėjant tiek ginčo, tiek ne ginčo tvarka.

Minėto reglamento 4 straipsnio aiškinimu, kad ši nuostata apibrėžia valstybių narių teismų tarptautinę jurisdikciją, kiek tai susiję su nacionalinių paveldėjimo pažymėjimų išdavimo procedūromis, siekiama, vadovaujantis tinkamo teisingumo vykdymo Sąjungoje interesu, įgyvendinti šį tikslą, apribojant lygiagrečių procesų skirtingų valstybių narių teismuose ir dėl to galinčių kilti prieštaravimų riziką.

Vis dėlto Reglamentu Nr. 650/2012 siekiamų tikslų įgyvendinimui būtų pakenkta, jeigu, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, šio reglamento II skyriaus nuostatos, visų pirma jo 4 straipsnis, turėtų būti aiškinami taip, kad jie neapibrėžia valstybių narių teismų tarptautinės jurisdikcijos, susijusios su procedūromis dėl nacionalinių paveldėjimo pažymėjimų išdavimo.

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriose numatyta, kad nors palikėjo mirties dieną jo įprastinė gyvenamoji vieta nebuvo toje valstybėje narėje, šios valstybės teismai išlieka kompetentingi išduoti nacionalinius paveldėjimo pažymėjimus tarpvalstybinio paveldėjimo atveju, jeigu paveldimas turtas yra minėtos valstybės narės teritorijoje arba jeigu palikėjas turėjo tos valstybės narės pilietybę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 4 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriose numatyta, kad nors palikėjo mirties dieną jo įprastinė gyvenamoji vieta nebuvo toje valstybėje narėje, šios valstybės teismai išlieka kompetentingi išduoti nacionalinius paveldėjimo pažymėjimus tarpvalstybinio paveldėjimo atveju, jeigu paveldimas turtas yra minėtos valstybės narės teritorijoje arba jeigu palikėjas turėjo tos valstybės narės pilietybę.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: vokiečių.