1.

Ar Europos Sąjungos lygiu nustatyti minimalūs socialinės teisės reikalavimai Europos Sąjungos institucijų pareigūnams taikomi taip pat kaip ir bendrosios teisės reglamentuojamiems darbuotojams? Toks iš esmės yra teisinis klausimas, dėl kurio Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą šioje procedūroje dėl peržiūros.

2.

Šis klausimas susijęs su teise į kasmetines mokamas atostogas. Minėta teisė, kuri pirmiausia buvo įtvirtinta Direktyvoje 93/104/EB ( 2 ), vėliau Direktyvoje 2003/88/EB ( 3 ), yra Sąjungos bendrųjų socialinės teisės principų dalis ir šiandien įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) ( 4 ) 31 straipsnio 2 dalyje.

3.

Nagrinėjamu atveju Europos Komisija buvusiam šios institucijos pareigūnui G. Strack atsisakė perkelti į 2005 m. 38,5 dienos kasmetinių atostogų, neišnaudotų 2004 m. dėl ilgos suinteresuotojo asmens ligos. Grįsdama ginčijamą sprendimą, priimtą 2007 m. kovo 15 d., Komisija rėmėsi Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų ( 5 ) norma, pagal kurią į kitus metus galima perkelti ne daugiau nei 12 dienų atostogų, jeigu atostogos neišnaudotos dėl nesusijusių su tarnyba priežasčių (Nuostatų V priedo 4 straipsnio pirma pastraipa). Kadangi G. Strack buvo paskirta invalidumo pensija, šiuo metu reikia nustatyti, ar už 2004 metų kasmetinių atostogų likutį, viršijantį dvylika dienų, kurios buvo automatiškai perkeltos į 2005 metus, turi būti atlyginta pinigais (Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio antra pastraipa).

4.

Dėl Komisijos atsisakymo G. Strack kreipėsi į Sąjungos teismus ir pirmojoje instancijoje Europos Sąjungos tarnautojų teismas (toliau – Tarnautojų teismas) jo ieškinį patenkino ( 6 ). Tarnautojų teismas nusprendė, kad suinteresuotojo pareigūno kasmetinių atostogų likutis, neišnaudotas dėl ligos, turi būti perkeltas į kitus metus, net jeigu jis viršija dvylika automatiškai perkeliamų dienų, nes Komisija privalo laikytis tų pačių minimalių reikalavimų, kaip taikomi bendrosios teisės reglamentuojamiems darbuotojams pagal Direktyvą 2003/88, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas Shultz-Hoff praktikoje ( 7 ).

5.

Vis dėlto Europos Sąjungos Bendrasis Teismas (toliau – Bendrasis Teismas), gavęs Komisijos apeliacinį skundą, panaikino Tarnautojų teismo sprendimą ir, išnagrinėjęs bylą iš esmės, atmetė G. Strack ieškinį ( 8 ). Iš esmės Bendrojo Teismo sprendimas grindžiamas teiginiu, kad Direktyva 2003/88 ir Schultz-Hoff praktika neturėtų būti taikoma Europos Sąjungos institucijų pareigūnams galiojančiai tvarkai.

6.

Norėčiau priminti, kad Sprendime Shultz-Hoff ir kt. Teisingumo Teismas nusprendė, jog Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalimi draudžiami nacionalinės teisės aktai ar praktika, numatantys, jog teisė į mokamas kasmetines atostogas prarandama pasibaigus referenciniam ir (arba) nacionalinėje teisėje nustatytam perkėlimo laikotarpiui, net kai darbuotojui per visą referencinį laikotarpį ar jo dalį buvo suteiktos atostogos dėl laikinojo nedarbingumo ir jis išliko nedarbingas iki nutraukiant darbo santykius, dėl ko nebegalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas ( 9 ). Teisingumo Teismas iš esmės tai patvirtino vėlesniuose sprendimuose, nors ir papildė juos kai kuriais niuansais ( 10 ).

7.

Pirmojo generalinio advokato siūlymu dėl peržiūros sprendžianti Teisingumo Teismo kolegija nusprendė pradėti Bendrojo Teismo sprendimo peržiūros procedūrą ( 11 ) (SESV 256 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 62 ir 62a straipsniai ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 193 straipsnio 4 dalis). Peržiūros dalykas apibrėžtas taip:

„Peržiūra bus susijusi su klausimais, ar, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką dėl teisės į kasmetines mokamas atostogas, kaip Sąjungos socialinės teisės principo, taip pat aiškiai įtvirtinto [Chartijos] 31 straipsnio 2 dalyje ir, be kita ko, nurodyto [Direktyvoje 2003/88], <...> Bendrojo Teismo sprendimas <...> kelia pavojų Europos Sąjungos teisės vienovei ir darnai tiek, kiek Bendrasis Teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, išaiškino:

8.

Tai pirmas kartas, kai peržiūros procedūra susijusi su materialinės teisės klausimais dėl Europos Sąjungos lygiu įtvirtintų pagrindinių teisių. Be atostogų dienų perkėlimo problematikos, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kiek techninė, gairės, kurias šiuo klausimu nustatys Teisingumo Teismas, bus nepaprastai svarbios tolesnei Europos viešosios tarnybos teisės raidai ir konkrečiam jos taikymui.

9.

Pagal Chartijos 31 straipsnio 2 dalį „kiekvienas darbuotojas turi teisę <...> į kasmetines mokamas atostogas“.

10.

Pagal su Pagrindinių teisių chartija susijusius išaiškinimus ( 12 ) ši nuostata paremta Direktyva 93/104 bei Europos socialinių teisių chartijos ( 13 ) 2 straipsniu ir Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos ( 14 ) 8 punktu.

11.

Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio, esančio jų Bendrosiose nuostatose, 2 dalį:

„Dirbantiems pareigūnams sudaromos darbo sąlygos, atitinkančios reikiamus sveikatos ir saugos standartus, kurie turi būti bent lygiaverčiai minimaliesiems reikalavimams, taikomiems pagal tose srityse, vadovaujantis Sutartimis, patvirtintas priemones.“

12.

Nuostatų IV antraštinės dalies 2 skyriaus, kuriame reglamentuojamos atostogos, 57 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Pareigūnai turi teisę gauti metines atostogas, kurios trunka ne trumpiau kaip 24 darbo dienas arba ne ilgiau kaip 30 darbo dienų per kalendorinius metus, atsižvelgiant į taisykles, kurias, pasikonsultavus su Tarnybos nuostatų komitetu, bendru sutarimu nustato [Sąjungos] institucijos.“

13.

Nuostatų V priedo 4 straipsnyje ( 15 ), kuris yra atostogų skyrimą reglamentuojančiuose nuostatose, numatyta:

„Pareigūnui dėl nesusijusių su tarnyba priežasčių neišnaudojus kasmetinių atostogų iki einamųjų metų pabaigos, į kitus metus galima perkelti ne daugiau kaip 12 dienų atostogų.

Jeigu pareigūnui išeinant iš tarnybos jis nėra išnaudojęs visų savo kasmetinių atostogų, tuo metu, kai jis išeina iš tarnybos, už kiekvieną jam priklausančių atostogų dieną jam mokama trisdešimtadalio jo mėnesinio atlyginimo dydžio kompensacija.

<…>“

14.

2002 m. rugpjūčio 2 d. Personalo ir administracijos generalinio direktorato (GD) aplinkraštyje, paskelbtame Administraciniuose pranešimuose Nr. 66‑2002, numatyta:

„Jei neišnaudotų atostogų dienų skaičius viršija 12, atostogų dienos, viršijančios Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytas 12 dienų, gali būti perkeltos, tik jei yra nustatyta, kad pareigūnas negalėjo jomis pasinaudoti per einamuosius kalendorinius metus dėl tarnybiniu būtinumu grindžiamų priežasčių.“

15.

2004 m. gegužės 1 d. šis aplinkraštis buvo pakeistas 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimu, kuriame buvo numatytos įgyvendinimo nuostatos, susijusios su atostogomis ( 16 ), kuriose, be kita ko, numatyta:

„Perkelti [dvylika] dienų viršijančias dienas leidžiama tik tuo atveju, jei yra nustatyta, kad suinteresuotasis asmuo negalėjo jų išnaudoti per einamuosius kalendorinius metus dėl (aiškiai nurodytų) tarnybiniu būtinumu grindžiamų priežasčių, ir šios dienos yra pridedamos prie kitų kalendorinių metų atostogų priėmus [už žmogiškuosius išteklius atsakingo asmens] sprendimą;

<…>

Perkelti daugiau nei [dvylika] dienų neleidžiama, jei atostogų dienos nebuvo išnaudotos dėl kitų nei tarnybiniu būtinumu grindžiamų priežasčių (pvz. dėl sveikatos priežasčių: liga, nelaimingas atsitikimas, kasmetinių atostogų atsiėmimas dėl nelaimingo atsitikimo ar ligos kasmetinių atostogų metu, motinystės atostogos, įvaikinimo atostogos, vaiko priežiūros atostogos, atostogos dėl šeiminių priežasčių, atostogos dėl asmeninių priežasčių, nemokamos atostogos, atostogos karo tarnybai ir pan.);

<...>“

16.

Be to, iš 1970 m. sausio 9 d. Administracijos vadovų išvados Nr. 53A/70 matyti, kad atostogų perkėlimas turi būti ribojamas 12 dienų net ir ilgos ligos atveju.

17.

Direktyva 2003/88 pakeitė Direktyvą 93/104, ir nuorodos į pastarąją turi būti suprantamos kaip nuorodos į pirmąją ( 17 ).

18.

Direktyvos 2003/88 6 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Turėtų būti atsižvelgta į Tarptautinės darbo organizacijos principus dėl darbo laiko organizavimo, įskaitant su naktiniu darbu susijusius principus.“

19.

Direktyvos 2003/88 1 straipsnyje „Tikslas ir taikymo sritis“ numatyta:

„1.   Ši direktyva nustato būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo.

2.   Ši direktyva taikoma:

<...>“

20.

Šios direktyvos 7 straipsnis „Kasmetinės atostogos“ suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.

2.   Minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai.“

21.

Laikantis dėl peržiūros sprendžiančios kolegijos sprendime pradėti procedūrą ( 18 ) apibrėžtų ribų, peržiūrimo sprendimo nagrinėjimas iš esmės apims klausimą, ar Bendrasis Teismas sukėlė pavojų Europos Sąjungos teisės vienovei ir darnai dėl to, kad klaidingai išaiškino Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalį ir minėtų nuostatų V priedo 4 straipsnį dėl kasmetinių atostogų, kurios nebuvo išnaudotos dėl ilgos suinteresuotojo asmens ligos, perkėlimo.

22.

Pirmiausia reikia atmesti Komisijos ir Europos Sąjungos Tarybos teiginį, kad joks pavojus Europos Sąjungos teisės vienovei ir darnai nagrinėjamu atveju negali būti konstatuotas, nes Bendrasis Teismas taikė ne „keliose teisės srityse galiojančias normas“, o Pareigūnų tarnybos nuostatų normas, kurios netaikomos kitose Europos Sąjungos teisės srityse.

23.

Jeigu sutiktume su šių dviejų institucijų teiginiu, peržiūros procedūra galėtų prarasti savo prasmę. Mano manymu, Komisija ir Taryba neįvertino šios procedūros prasmės. Pavojus Europos Sąjungos teisės darnai ir vienovei gali atsirasti taip pat dėl techninių specialaus teisės akto nuostatų, jeigu Bendrasis Teismas jas aiškina ir taiko taip, kad tai prieštarauja kitose Sąjungos teisė srityse galiojančiam reglamentavimui arba keliose teisės srityse galiojantiems Sąjungos teisės principams.

24.

Būtent šiuo požiūriu iš pradžių išnagrinėsiu, ar peržiūrimame sprendime yra teisės klaidų, kiek tai susiję su kasmetinėms atostogoms taikomomis Nuostatų taisyklėmis (žr. toliau A skirsnį), o vėliau spęsiu klausimą, ar šios galimos klaidos kelia pavojų Sąjungos teisės darnai ir vienovei (žr. toliau B skirsnį).

25.

Šalys ir institucijos, pateikusios Teisingumo Teismui pastabas, kategoriškai nesutaria dėl klausimo, ar peržiūrimame sprendime yra teisės klaidų, kiek tai susiję su teise į kasmetines mokamas atostogas. G. Strack teigia, kad Bendrasis Teismas padarė didžiulę teisės klaidą, nes atsisakė taikyti Direktyvos 2003/88 7 straipsnio reikalavimus, kaip jie išaiškinti Schultz-Hoff praktikoje, atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalies ir jų V priedo 4 straipsnio taikymo sritį. Komisija ir Taryba formuluoja diametraliai priešingą tezę ir, pateikdamos iš esmės identiškus argumentus, gina Bendrojo Teismo priimtą peržiūrimą sprendimą.

26.

Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalį „dirbantiems pareigūnams sudaromos darbo sąlygos, atitinkančios reikiamus sveikatos ir saugos standartus, kurie turi būti bent lygiaverčiai minimaliesiems reikalavimams, taikomiems pagal tose srityse, vadovaujantis Sutartimis, patvirtintas priemones“.

27.

Priešingai nei Tarnautojų teismas, Bendrasis Teismas, veikdamas kaip antroji instancija, išaiškino šią nuostatą taip, kad ji neapima su kasmetinėmis mokamomis atostogomis susijusių reikalavimų, numatytų Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje, kaip jis išaiškintas Schultz-Hoff praktikoje ( 19 ).

28.

Taip Bendrasis Teismas pateikė pernelyg griežtą Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalies aiškinimą, kuris vargu ar įtikina.

29.

Iš Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 1 dalies ir jos preambulės ( 20 ) aiškiai išplaukia, kad ja siekiama nustatyti „būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus“ darbo laiko organizavimo srityje. Taigi Direktyvos 2003/88 tikslas visiškai atitinka Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalies tikslą, kuriame – beveik identiškais žodžiais – kalbama apie „minimalius reikalavimus“„sveikatos ir saugos standartų“ srityje. Turint omenyje šių dviejų tekstų formuluotes, atrodytų sudėtinga teigti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalis neapima Direktyvos 2003/88, kuria, be kita ko, įgyvendinama teisė į kasmetines mokamas atostogas.

30.

Priešingai, nei teigė Bendrasis Teismas ( 21 ) ir Komisija bei Taryba, Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalies taikymo srities negalima apriboti vien minimaliomis techninėmis darbuotojų sveikatos ir saugos užtikrinimo jų darbo vietoje normomis, kurių nereglamentuoja kitos Nuostatų normos ( 22 ). Laikantis tokio aiškinimo būtų nepaisoma aplinkybės, kad 1e straipsnis yra Pareigūnų tarnybos nuostatų Bendrosiose nuostatose, kurios turi būti taikomos visose Europos viešosios tarnybos teisės srityse ir kurios dėl to negali būti aiškinamos siaurai.

31.

Be to, iš 1e straipsnio genezės kildinami argumentai, kuriuos suformulavo Komisija, toli gražu neliudija siauro šios nuostatos aiškinimo naudai. Nei pirmame Komisijos pasiūlyme ( 23 ), nei „konsultacinio komiteto“ patvirtintoje šio 1e straipsnio versijoje ( 24 ) nebuvo aiškių ir tikslių nuorodų, kad ši nauja nuostata susijusi vien su techninėmis sveikatos ir saugos normomis arba vien su kitose Pareigūnų tarnybos nuostatų dalyse nesureguliuotomis sritimis.

32.

Pirminio Komisijos pasiūlymo versijoje vokiečių kalba iš tiesų daroma nuoroda į „sveikatos ir saugos darbo vietoje normas“ ( 25 ). Vis dėlto šio prierašo, net jeigu būtų daroma prielaida, kad jis galėtų parodyti kokį nors siekį eliminuoti būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo, kitose mano peržiūrėtose Komisijos pasiūlymo kalbinėse versijose nėra ( 26 ). Taigi toks prierašas vienintelėje reglamento pasiūlymo kalbinėje versijoje atrodo neturintis reikšmės nustatant tikrąją tuometinio Bendrijos teisės aktų leidėjo valią, juo labiau kad galutinėje Tarybos patvirtintoje Nuostatų 1e straipsnio 2 dalyje ( 27 ) nebėra jokios nuorodos į „darbo vietą“, net ir versijoje vokiečių kalba.

33.

Komisija taip pat negali remtis Chartijos 31 straipsniu, siekdama pateisinti siaurą Nuostatų 1e straipsnio 2 dalies aiškinimą. Šioje Chartijos nuostatoje iš tikrųjų yra dvi dalys ir tik pirmoje iš jų aiškiai kalbama apie darbuotojų sveikatą ir saugą, o antrojoje, kuri skirta darbo laikui ir mokamoms atostogoms, sveikatos ir saugos aspektai tiesiogiai neminimi. Vis dėlto antroji dalis taip pat susijusi su darbuotojų sauga ir sveikata, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88, o anksčiau – Direktyvą 93/104. Chartijos 31 straipsnio 2 dalis, be kita ko, grindžiama pastarąja direktyva, kaip tai aiškiai išplaukia iš su Pagrindinių teisių chartija susijusių išaiškinimų ( 28 ). O šia direktyva kaip tik ir siekiama nustatyti būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus ( 29 ).

34.

Taip pat nelabai įtikina Komisijos argumentas, kuriam pritarė Bendrasis Teismas peržiūrimame sprendime ( 30 ), pagal kurį Direktyvoje 2003/88 įtvirtintų būtiniausių reikalavimų „įtraukimas“ į Pareigūnų tarnybos nuostatus prieštarautų Sąjungos teisės aktų leidėjo autonomijai viešosios tarnybos srityje, kuri jam suteikta SESV 336 straipsniu. Kaip teisingai pažymėjo G. Strack, Taryba kaip tik pasinaudodama šia teisės aktų leidimo autonomija įtraukė į Nuostatus bendrąją nuostatą, t. y. 1e straipsnio 2 dalį, kuria Europos viešosios tarnybos teisėje buvo įtvirtinti reikiami sveikatos ir saugos standartai, tarp jų ir Direktyvos 2003/88.

35.

Taigi atsižvelgimas į Direktyvą 2003/88 tokioje byloje, kaip nagrinėjamoji, nekelia jokio pavojaus teisės aktų leidėjo autonomijai, o atitinka naujos normos, kurią jis pats nusprendė įtraukti į nuostatus, raidę ir dvasią. Nors tiesa, kad Sąjungos direktyvose darbo laiko srityje įtvirtinti būtiniausi reikalavimai pirmiausia skirti valstybėms narėms ir jais negalima automatiškai remtis prieš Sąjungos institucijas ( 31 ), Direktyvos 2003/88 reikalavimai tapo taikytini Europos viešajai tarnybai naudojantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalimi.

36.

Taigi, atsižvelgdama į visa tai, laikausi nuomonės, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalis gali ir turi būti aiškinama taip, kad ji apima Direktyvoje 2003/88 nurodytus darbo laiko organizavimo reikalavimus, visų pirma, kasmetines mokamas atostogas. Nuspręsdamas priešingai, Bendrasis Teismas padarė peržiūrimame sprendime teisės klaidą.

37.

Pagal Nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmą pastraipą draudžiama perkelti į kitus metus daugiau nei dvylika kasmetinių atostogų dienų, jei iki einamųjų kalendorinių metų pabaigos pareigūnas neišnaudojo savo kasmetinių atostogų dėl su tarnybiniu būtinumu nesusijusių priežasčių.

38.

Priešingai nei Tarnautojų teismas, Bendrasis Teismas, veikdamas kaip antroji instancija, išaiškino šią nuostatą kaip reiškiančią, kad teisė perkelti į kitus metus daugiau nei dvylika kasmetinių atostogų dienų gali būti suteikiama tik esant trukdžiui, susijusiam su pareigūno veikla atliekant pareigas. Anot Bendrojo Teismo, tai reiškia, kad negalima perkelti daugiau nei dvylika teisės aktuose numatytų atostogų dienų, jeigu šios atostogų dienos nebuvo išnaudotos dėl ilgos suinteresuotojo pareigūno ligos ( 32 ).

39.

Dėl priežasčių, kurias išdėstysiu toliau, šis Bendrojo Teismo pateiktas Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmos pastraipos aiškinimas man atrodo pernelyg griežtas ir juo mažai paisoma būtiniausių su kasmetinėmis atostogomis susijusių reikalavimų, išplaukiančių iš Direktyvos 2003/88 7 straipsnio, aiškinamo atsižvelgiant į Schultz-Hoff praktiką.

40.

Bent jau iš pirmo žvilgsnio iš tiesų galėtų atrodyti, kad Bendrojo Teismo pateiktas aiškinimas, kurį, be to, užtikrintai gina Komisija ir Taryba, gali būti grindžiamas Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmos pastraipos tekstu. Šios nuostatos tekste draudžiama perkelti daugiau nei dvylika teisės aktuose numatytų atostogų dienų, nebent tokį perkėlimą pateisintų su tarnybiniu būtinumu susijusios priežastys, o perkelti dėl kitų priežasčių, be kita ko, dėl ligos, neišnaudotas atostogas a priori leidžiama tik laikantis minėtos dvylikos dienų ribos.

41.

Vis dėlto, kaip savo praktikoje yra pabrėžęs Teisingumo Teismas, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą, taip pat teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ( 33 ).

42.

Pirmiausia, kiek tai susiję su Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmos pastraipos reglamentavimo kontekstu, reikia atsižvelgti į šių nuostatų Bendrąsias nuostatas, būtent – į jų 1e straipsnio 2 dalį. Kaip jau pažymėjau ( 34 ), dėl šios nuostatos Europos viešosios tarnybos teisėje tapo taikytini, be kita ko, būtiniausi Direktyvoje 2003/88 įtvirtinti reikalavimai dėl darbo laiko organizavimo, įskaitant kasmetines mokamas atostogas (Direktyvos 2003/88 7 straipsnis).

43.

Toliau, kalbant apie Nuostatų tikslą, reikia pabrėžti, kad Reglamentu Nr. 723/2004 įgyvendinta reforma (ši reforma įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d.), be kita ko, buvo siekiama modernizuoti šiuos 1962 m. priimtus Nuostatus, siekiant paisyti Sąjungos lygmeniu pripažįstamų pagrindinių teisių ir principų ( 35 ) ir užtikrinant socialinę apsaugą ( 36 ). Tai reiškia, kad tam tikras pagrindinis Sąjungos socialinės teisės principas, kaip antai teisė į kasmetines mokamas atostogas, be kita ko, įtvirtintas Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje ir įgyvendintas Direktyvoje 2003/88 bei su ja susijusioje teismų praktikoje, vertas ypatingo dėmesio aiškinant ir taikant visas Nuostatų normas.

44.

Taigi ir Nuostatų tikslas, ir jų V priedo 4 straipsnio reglamentavimo kontekstas liudija apie būtinybę paisyti būtiniausių reikalavimų, išplaukiančių iš Direktyvos 2003/88 ir pirmiausia iš jos 7 straipsnio, išaiškintų Schultz-Hoff praktikoje ir įtrauktų į Nuostatus jų 1e straipsnio 2 dalimi.

45.

Tam negali būti prieštaraujama teigiant, kad Nuostatų V priedo 4 straipsnyje įtvirtintas lex specialis, turintis pirmenybę prieš Nuostatų 1e straipsnio 2 dalį. Priešingai, nei veikiausiai siekia tvirtinti Komisija ir Taryba, Teisingumo Teismas niekuomet nėra nusprendęs, kad visos Pareigūnų tarnybos nuostatų prieduose esančios nuostatos privalo neišvengiamai turėti pirmenybę prieš jų Bendrąsias nuostatas. Nors Teisingumo Teismas iš tikrųjų nusprendė, jog Pareigūnų tarnybos nuostatų ir jo priedų nuostatos turi tokią pačią galią ( 37 ), priedų lex specialis pobūdis buvo pripažintas tik tiek, kiek jais įgyvendinamos konkrečios Nuostatų normos ( 38 ). Tačiau santykis tarp Nuostatų 1e straipsnio 2 dalies ir jų V priedo 4 straipsnio kaip tik nėra toks. Šiame V priede esančios „atostogų skyrimą reglamentuojančios nuostatos“ iš tiesų įgyvendina Nuostatų IV antraštinės dalies 2 skyrių ir visų pirma jų 57 straipsnį, tačiau šiame V priede nėra jokių Nuostatų 1e straipsnio įgyvendinimo priemonių.

46.

Net jei darytume prielaidą, kad būtų galima laikytis nuomonės, jog Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnyje yra konkretesnių taisyklių nei jų 1e straipsnio 2 dalyje, aiškinant ir taikant šias taisykles vis tiek būtų būtina laikytis vienos ir kitos šių nuostatų normų „praktinio atitikimo“ reikalavimo.

47.

Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, skirtas taikyti visose Nuostatų reglamentuojamose srityse. Tai reiškia, kad į būtiniausius sveikatos ir saugos reikalavimus, į kuriuos joje daroma nuoroda, be kita ko, į nustatytuosius Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje, kaip jis išaiškintas Schultz-Hoff praktikoje, turi būti privalomai atsižvelgiama aiškinant ir taikant visas Nuostatų normas, įskaitant ir įtvirtintąsias V priede.

48.

Taip juo labiau yra dėl to, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnis yra naujesnis nei jų V priedo 4 straipsnis, todėl jis gali būti laikomas lex posterior. Taigi aiškinant ir taikant šių nuostatų V priedo 4 straipsnį negali būti nepaisoma naujų tendencijų, kurias teisės aktų leidėjas 1e straipsniu neseniai įtvirtino Pareigūnų tarnybos nuostatuose.

49.

Tai nereiškia, kad teisės į kasmetines atostogas neperkėlimo taisyklė, numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmoje pastraipoje, nuo šiol praras praktinį veiksmingumą. Juk būtiniausi Direktyvos 2003/88 reikalavimai, kaip jie išaiškinti Schultz-Hoff praktikoje, įtraukti į Pareigūnų tarnybos nuostatus priimant 1e straipsnio 2 dalį, kiek sušvelnina minėtą taisyklę tik ilgos suinteresuotojo pareigūno ligos atveju.

50.

Atsižvelgiant į Direktyvos 2003/88 7 straipsnį ir į Schultz-Hoff praktiką (taikomus Europos viešajai tarnybai remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalimi), Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnis turi būti suprantamas taip, kad jame nenustatytas absoliutus draudimas perkelti kasmetines teisės aktuose nustatytas dvylika dienų viršijančias atostogas, jeigu ilga liga sutrukdė suinteresuotajam pareigūnui išnaudoti kasmetines atostogas.

51.

Priešingai, nei tvirtino Bendrasis Teismas peržiūrimame sprendime, Komisija ir Taryba, toks Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio išaiškinimas, kurį pateikiau šios nuomonės 50 punkte, nėra aiškinimas contra legem ( 39 ). Netgi priešingai – man atrodo, kad šis aiškinimas yra vienintelis, kuriuo būtų visiškai paisoma ne tik Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio teksto, bet ir jo reglamentavimo konteksto, taip pat nagrinėjamu reglamentavimu siekiamų tikslų.

52.

Teisės į dėl ligos neišnaudotas atostogas problematiką galima išspręsti vien lanksčiai aiškinant Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnyje nustatytą perkėlimo draudimą, nes kitaip būtų pažeista pati būtiniausių reikalavimų, kurie išplaukia iš šių Nuostatų 1e straipsnio 2 dalies kartu su Direktyvos 2003/88 7 straipsniu, kaip jis išaiškintas Schultz-Hoff praktikoje, esmė:

53.

Pirmoji aiškinimo alternatyva (žr. 52 punkto pirmą įtrauką) grindžiama idėja, kad pats draudimas perkelti į kitus metus daugiau kaip dvylika kasmetinių atostogų dienų „dėl nesusijusių su tarnyba priežasčių“ taip pat gali būti aiškinamas. Nėra neįmanoma įsivaizduoti, kad šis draudimas būtų aiškinamas siaurai ir suprantamas taip, kad jis taikomas tik kasmetinių atostogų dienoms, kurios gali būti perkeltos dėl grynai asmeninių priežasčių, priklausančių nuo kiekvieno pareigūno laisvos valios, priešingai nei tarnybinis būtinumas, dėl kurio sprendžia jo vadovybė. Tačiau liga – tai aplinkybė, kuri nepriklauso nei nuo laisvos suinteresuotojo pareigūno valios, nei nuo jo vadovybės sprendimų.

54.

Antroji aiškinimo alternatyva (žr. 52 punkto antrą įtrauką) grindžiama idėja, kad pareigūno įpareigojimas dirbti ar pasiimti kasmetines atostogas, nors jo sveikatos būklė neleidžia jam pasiekti nei vienos, nei kitos veiklos rezultatų, ne tik būtų nesuderinamas su galiojančiu reglamentavimu ( 41 ), bet ir prieštarautų tarnybos interesui. Jeigu tarnybos interesui prieštarauja tai, kad sergantis pareigūnas eina kasmetinių atostogų, negalima drausti jam perkelti teisės į atostogas, neišnaudotas dėl ligos.

55.

Taigi, atsižvelgdama į visa tai, laikausi nuomonės, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnis gali ir turi būti aiškinamas taip, kad jame nenustatytas absoliutus draudimas perkelti kasmetines teisės aktuose nustatytas dvylika dienų viršijančias atostogas, jeigu ilga liga sutrukdė suinteresuotajam pareigūnui išnaudoti savo teisę į kasmetines atostogas. Nuspręsdamas priešingai, Bendrasis Teismas peržiūrimame sprendime padarė teisės klaidą.

56.

Atsisakydamas atsižvelgti į būtiniausius reikalavimus dėl kasmetinių mokamų atostogų, išplaukiančius iš Direktyvos 2003/88 7 straipsnio, aiškinamo pagal Schultz-Hoff praktiką, Bendrasis Teismas padarė dvigubą teisės klaidą. Jis pasirėmė ne tik klaidingu Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalies aiškinimu, bet ir neteisingu šių nuostatų V priedo 4 straipsnio supratimu.

57.

Kadangi peržiūrimame sprendime padarytos dvi teisės klaidos, susijusios su Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalies bei šių nuostatų V priedo 4 straipsnio aiškinimu ir taikymu, reikia patikrinti, ar ir, jei reikia, kiek šis sprendimas kelia pavojų Sąjungos teisės vienovei ir darnai.

58.

Teisingumo Teismas dviejuose peržiūros sprendimuose, kuriuos iki šios dienos yra priėmęs, vertindamas, ar tam tikras Bendrojo Teismo sprendimas kelia pavojų Sąjungos teisės vienovei ir darnai, dėmesį sutelkė į keturis aspektus ir rėmėsi bendru šių aspektų visumos vertinimu:

59.

Nors tiesa, kad šie keturi aspektai „nėra nei minimalūs, nei išsamūs“ ( 47 ), jų vis dėlto pakanka, kad nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas galėtų konstatuoti pavojų Sąjungos teisės vienovei ir darnai, kaip parodysiu toliau.

60.

Kiek tai, pirmiausia, susiję su dviem pirmaisiais kriterijais, konstatuotina, kad, atsisakydamas taikyti G. Strack atvejui Sprendime Schultz-Hoff ir kt. ( 48 ) suformuluotus principus, Bendrasis Teismas nukrypo nuo nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos. Todėl peržiūrimas sprendimas kelia pavojų dėl Sąjungos teismų praktikos skirtumų mokamų atostogų srityje, nelygu, kalbama apie bendrosios teisės reglamentuojamus, ar apie Europos viešosios tarnybos darbuotojus.

61.

Be to, peržiūrimas sprendimas gali būti precedentas būsimoms byloms, nes, jei būtų patvirtintas, jis neabejotinai taptų naują teismų praktikos kryptį dėl mokamų atostogų Europos viešosios tarnybos srityje pagrindžiančiu sprendimu.

62.

Komisija ir Taryba teigia, kad per peržiūros procedūrą Teisingumo Teismas neturi spręsti dėl Bendrojo Teismo praktikos raidos, kurią jis formuoja veikdamas kaip apeliacinė instancija, pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju šis argumentas man neatrodo reikšmingas.

63.

Teisingumo Teismas, be abejo, yra nustatęs, jog nuo šiol tik Tarnautojų teismas ir Bendrasis Teismas turi plėtoti teismų praktiką viešosios tarnybos srityje; be to, aplinkybės, kad Teisingumo Teismas dar nėra išdėstęs pozicijos dėl tam tikro teisės klausimo, savaime nepakanka peržiūrai pateisinti ( 49 ). Vis dėlto visa tai nereiškia, kad Tarnautojų teismas ir Bendrasis Teismas gavo iš Teisingumo Teismo carte blanche savo nuožiūra formuoti teismų praktiką viešosios tarnybos srityje ir negalvoti apie šios teismų praktikos suderinamumą su kitomis Sąjungos teisės sritimis, visų pirma su jos svarbiausiais principais. Teisingumo Teismas patikslino, kad, įtvirtinus peržiūros procedūrą, jis lieka kompetentingas užtikrinti, kad Bendrojo Teismo sprendimai viešosios tarnybos srityje nekeltų pavojaus Sąjungos teisės vienovei ir darnai ( 50 ).

64.

Dėl trečiojo ir ketvirtojo kriterijų reikia pabrėžti, kad teisės klaidos, kurias Bendrasis Teismas padarė peržiūrimame sprendime, nėra vien dviejų techninių Pareigūnų tarnybos nuostatų normų, t. y. Nuostatų 1e straipsnio 2 dalies ir jų V priedo 4 straipsnio, ir tam tikros direktyvos, nagrinėjamu atveju – Direktyvos 2003/88, netinkamas aiškinimas ir taikymas. Kaip ne kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, teisė į kasmetines atostogas, be kita ko, įtvirtinta Direktyvoje 2003/88, turi būti laikoma ypatingos svarbos Sąjungos socialinės teisės principu, nuo kurio negali būti nukrypta ( 51 ) ir kuris negali būti aiškinamas griežtai ( 52 ). Be to, jo svarba išaugo nuo tada, kai ši teisės buvo įtvirtinta Chartijoje, be kita ko, remiantis Direktyva 2003/88 (anksčiau – Direktyva 93/104) ( 53 ).

65.

Akivaizdu, kad teisė į kasmetines mokamas atostogas nepriklauso vien konkrečiai Sąjungos teisės sričiai, visiškai priešingai – ji galioja neatsižvelgiant į atitinkamą sritį. Taigi atsisakydamas atsižvelgti į būtiniausius reikalavimus, susijusius su kasmetinėmis mokamomis atostogomis, išplaukiančius iš Direktyvos 2003/88, aiškinamos pagal Schultz-Hoff praktiką, Bendrasis Teismas, priešingai, nei teigia Komisija ir Taryba, nepaisė pagrindinės ir keliose srityse taikomos Sąjungos teisės normos.

66.

Viešosios tarnybos teisei, įskaitant Europos viešosios tarnybos teisę, iš tiesų būdingi tam tikri ypatumai, dėl kurių gali reikėti nukrypti nuo bendros darbo ir socialinės teisės ( 54 ). Vis dėlto tokios išimtys gali būti leidžiamos tik visiškai paisant vienodo požiūrio principo, kuris savo ruožtu taip pat yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Chartijos 20 ir 21 straipsniuose ( 55 ).

67.

Vienodo požiūrio principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas ( 56 ). Be to, skirtingas situacijas apibūdinančius elementus ir jų panašumą reikia apibrėžti ir įvertinti atsižvelgiant į teisės akto, kuriuo nagrinėjamas skirtumas nustatytas, paskirtį bei tikslą. Taip pat reikia atsižvelgti į srities, kuriai nagrinėjamas aktas priklauso, principus ir tikslus ( 57 ).

68.

Tai reiškia, kad, siekiant pateisinti galimus nukrypimus nuo pareigūnams taikomo reglamentavimo, palyginti su visiems darbuotojams taikomais bendrosios teisės principais, negali būti paprasčiausiai remiamasi bendru, viena vertus, pareigūno ir, kita vertus, bendrosios teisės reglamentuojamo darbuotojo profesinio statuso įvertinimu. Kiekvienas individualus nukrypimas turi būti pagrįstas konkrečiu pareigūno profesinio statuso ypatumu.

69.

Būtent mokamų atostogų srityje Europos Sąjungos pareigūnų situacija man atrodo panaši į bendrosios teisės reglamentuojamų darbuotojų padėtį. Neginčijama, kad teisės į mokamas atostogas paskirtis – leisti darbuotojui pailsėti ir pasinaudoti tam tikru laiku atsipalaiduoti bei pramogoms ir kad šių tikslų negalima pasiekti, jeigu suinteresuotasis asmuo serga ( 58 ), nepaisant to, ar tai būtų bendrosios teisės reglamentuojamas darbuotojas, ar pareigūnas, taip pat to – ar jo darbdavys atlieka mokėjimus jo ligos laikotarpiu. Taigi nematau jokios objektyvios priežasties, galinčios pateisinti mažiau palankų pareigūno traktavimą, palyginti su bendrosios teisės reglamentuojamu darbuotoju, kiek tai susiję su dėl ilgos ligos neišnaudotų kasmetinių atostogų dienų perkėlimu, kaip tai pripažinta Schultz-Hoff praktikoje.

70.

Žinoma, Schultz-Hoff praktika neapsaugota nuo kritikos, ir Komisija, palaikoma Tarybos, nepraleido progos jos išdėstyti. Ji išskyrė sunkumus, susijusius su praktiniu sistemos, leidžiančios kiekvienu konkrečiu atveju perkelti teisę į neišnaudotas kasmetines atostogas, viršijančias fiksuotą automatiškai perkeliamų dienų kiekį, įgyvendinimu. Be to, ji pabrėžė ekonomines sąnaudas, kurių gali turėti tokia atostogų perkėlimo sistema darbdaviui ir – būtent Europos institucijų atveju – Sąjungos finansiniams interesams ( 59 ).

71.

Vis dėlto man atrodo, kad nagrinėjama byla vargu ar suteikia pagrindo kelti klausimą dėl Schultz-Hoff praktikos pagrįstumo. Tai juo labiau pasakytina dėl to, kad Komisijos ir Tarybos išreikšti prieštaravimai nėra pagrįsti kokiu nors Europos viešosios tarnybos ypatumu. Priešingai, tokių pačių praktinių ir ekonominių problemų gali kilti ir dėl bendrosios teisės reglamentuojamų darbuotojų atostogų perkėlimo. Be to, Europos institucijos dėl savo dydžio ir finansinio pajėgumo turėtų geriau sugebėti išspręsti šias problemas nei privačios mažosios ar vidutinės įmonės.

72.

Be to, man atrodo mažų mažiausiai keista, kad Komisija, veikdama kaip darbdavys, ypač griežtai kritikuoja Sprendime Schultz-Hoff ir kt. ( 60 ) Teisingumo Teismo pasirinktą sprendimą, nors tokį sprendimą Teisingumo Teismui primygtinai rekomendavo būtent ši institucija, kai buvo kalbama apie Direktyvos 2003/88 aiškinimą ( 61 ).

73.

Jeigu iš Europos Sąjungos pareigūnų būtų atimta galimybė visapusiškai pasinaudoti svarbiu socialinės teisės principu, kurį Sąjungos teisė vis dėlto suteikia bendrosios teisės reglamentuojamiems darbuotojams, tai, mano manymu, būtų nesuderinama su būtinybe užtikrinti Sąjungos teisės vienovę ir darną.

74.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, man atrodo, kad nagrinėjama byla tenkina visus keturis Teisingumo Teismo suformuluotus pavojaus Sąjungos teisės vienovei ir darnai nustatymo kriterijus.

75.

Papildomai reikėtų pažymėti, kad peržiūros procedūrą reglamentuojančiose nuostatose ir konkrečiai SESV 256 straipsnio 2 dalyje nėra sąvokų Sąjungos teisės „vienovė“ ir „darna“ apibrėžties. Iki šiol teismų praktikoje šios dvi sąvokos taip pat nėra aiškiai ir tiksliai atskirtos. Tačiau man atrodo, kad pavojus Sąjungos teisės vienovei turi būti visų pirma konstatuojamas, jeigu Bendrasis Teismas nepaisė ypatingos svarbos Sąjungos teisės normų ar principų, o apie pavojų Sąjungos teisės darnai turėtų būti kalbama, jeigu Bendrasis Teismas nepaisė galiojančios Sąjungos teismų praktikos ( 62 ).

76.

Nagrinėjamoje byloje abu šie kriterijai tenkinami, nes Bendrasis Teismas nepaisė teisės į kasmetines mokamas atostogas, kaip ji buvo išaiškinta Teisingumo Teismo Schultz-Hoff praktikoje. Taigi konstatuotina, kad peržiūrimas sprendimas kelia pavojų ir Sąjungos teisės vienovei, ir jos darnai.

77.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui konstatuoti, kad peržiūrimas sprendimas kelia pavojų Sąjungos teisės vienovei ir darnai.

78.

Teoriškai neabejotinai būtų galima svarstyti galimybę, kad tinkamais atvejais Teisingumo Teismas apsiribotų pavojaus Sąjungos teisės vienovei ir darnai konstatavimu, nepanaikindamas atitinkamo Bendrojo Teismo sprendimo. Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas yra pažymėjęs dviejose bylose ( 63 ), Teisingumo Teismo statuto 62b straipsnio pirma pastraipa neleidžia taip elgtis. Pavojaus Sąjungos teisės vienovei ir darnai konstatavimas įpareigoja Teisingumo Teismą arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, arba pačiam galutinai išspręsti ginčą.

79.

Nagrinėjamu atveju byla nereikalauja nei faktinių konstatavimų, nei papildomų teisinių ginčų, kurie galėtų pateisinti bylos grąžinimą Bendrajam Teismui. Remiantis Teisingumo Teismo statuto 62b straipsnio pirmos pastraipos paskutinio sakinio žodžiais, „atsižvelgiant į peržiūrėjimo rezultatus, ginčo sprendimas kyla iš nustatytų faktų, kuriais buvo pagrįstas Bendrojo Teismo sprendimas“.

80.

Šiomis sąlygomis Teisingumo Teismas turi pats išspręsti ginčą. Tai reiškia, kad jis turi priimti, viena vertus, sprendimą dėl Komisijos paduoto apeliacinio skundo dėl Tarnautojų teismo sprendimo (žr. toliau A skirsnį) ir, kita vertus, sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų (žr. toliau B skirsnį).

81.

Kaip paaiškinau pirma ( 64 ), Bendrasis Teismas pasirėmė klaidingu Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalies ir šių nuostatų V priedo 4 straipsnio aiškinimu. Atsižvelgiant į būtiniausius reikalavimus, išplaukiančius iš Direktyvos 2003/88 7 straipsnio, kaip jis aiškinamas Schultz-Hoff praktikoje, pirmojoje instancijoje Tarnautojų teismo pasirinktas sprendimas teisiniu požiūriu atrodo nepriekaištingas, todėl Komisijos paduotam apeliaciniam skundui dėl Bendrojo Teismo sprendimo negali būti pritarta. Taigi šį skundą reikia atmesti.

82.

Todėl ginčijamo sprendimo ( 65 ) panaikinimas, dėl kurio pirmojoje instancijoje nusprendė Tarnautojų teismas ( 66 ), taps galutinis. Taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio antrą pastraipą, Komisija privalės priimti naują sprendimą dėl G. Strack neišnaudotų 2004 m. atostogų kompensacijos pagal jo prašymą ir atsižvelgdama į Schultz-Hoff praktiką.

83.

Komisijos prieštaravimui, kad tikslus teisės į kasmetines mokamas atostogas turinys šiame etape stokoja aiškumo, negali būti pritarta. Nors teismų praktikoje dar nėra išaiškintos visos detalės, Teisingumo Teismas niekuomet neleido kilti abejonėms, kad šiai teisei prieštarauja kategoriškas atsisakymas perkelti dėl ilgos ligos neišnaudotas kasmetines atostogas ( 67 ).

84.

To pakanka ginčui tarp G. Strack ir Komisijos išspręsti. Be to, „neriboto atostogų dienų perkėlimo“ rizika G. Strack atveju nekyla, nes nuo 2005 m. jam buvo paskirta invalidumo pensija, todėl jis paliko aktyvią tarnybą kitais kalendoriniais metais po tų, kuriais atsirado ginčijama teisė į atostogas.

85.

Be kita ko, norėčiau pažymėti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas gali pakeisti arba Direktyvą 2003/88, arba Pareigūnų tarnybos nuostatus. Konkrečiai kalbant, gali būti numatytas apribojimas perkelti dėl ligos neišnaudotas kasmetinių atostogų dienas ( 68 ), o teisės į atostogas perkėlimo sąlygos gali skirtis, atsižvelgiant į tai, ar kalbama apie minimalias kasmetines atostogas ( 69 ).

86.

Vis dėlto taikytinos Nuostatų taisyklės negali būti pakeistos atgaline data, o naujos taisyklės turėtų įpareigoti Paskyrimo tarnybą atsižvelgti į tai, kad suinteresuotasis pareigūnas negalėjo išnaudoti savo kasmetinių atostogų dėl ilgos ligos.

87.

Su dabartiniais būtiniausiais reikalavimais mokamų atostogų srityje, išplaukiančiais iš Direktyvos 2003/88, nesuderinamas absoliutus draudimas perkelti dėl ligos neišnaudotas atostogų dienas ir bet koks apribojimas nustatant fiksuotą atostogų dienų skaičių, neviršijantį minimalios kasmetinių atostogų trukmės, kuris gali būti dėl ligos perkeltas į kitus metus, einančius po metų, kuriais atsirado aptariama teisė į atostogas ( 70 ).

88.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 195 straipsnio 6 dalį, kai peržiūrimas Bendrojo Teismo sprendimas ar nutartis yra priimti pagal SESV 256 straipsnio 2 dalį, Teisingumo Teismas sprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimą.

89.

Nors Procedūros reglamente iš tiesų nenumatyta specialių taisyklių, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą per peržiūros procedūrą, vis dėlto Teisingumo Teismas neturėtų kiekvienąkart nurodyti kiekvienai į peržiūros procedūrą įstojusiai šaliai ir ginčo šalims padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Tiesa, jis buvo pasirinkęs tokį sprendimą dviejuose pirmuosiuose pagal peržiūros procedūrą priimtuose sprendimuose ( 71 ). Tačiau man atrodo, kad įvairių bylų, dėl kurių Teisingumo Teismui gali tekti priimti sprendimus pagal peržiūros procedūrą, aplinkybės pateisina tai, kad jo požiūris bylinėjimosi išlaidų klausimu gali priklausyti nuo to, ar šios išlaidos susijusios su peržiūros procedūra (žr. toliau 1 skirsnį), ar su apeliacine procedūra (žr. toliau 2 skirsnį).

90.

Pirmiausia, kiek tai susiję su bylinėjimosi išlaidomis, kurias patyrė šalys peržiūros procedūroje, manau, kad jų paskirstymas negali būti visiškai atskirtas nuo šių šalių pozicijų ir visų pirma nuo Teisingumo Teisme jų pateiktų argumentų reikšmingumo ir sėkmės. Nors Teisingumo Teismas vykdo peržiūrą tik išimtiniais atvejais ir tik dėl teisės interesų, negalima neigti, kad peržiūros procedūra turi tam tikros įtakos šių šalių, kurioms ši procedūra iš tikrųjų yra tik jų ginčo Tarnautoju teisme ir Bendrajame Teisme tęsinys, teisėms ir pareigoms (žr. Teisingumo Teismo statuto 62b straipsnio pirmą pastraipą).

91.

Taigi, jeigu nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas pritartų mano siūlymui dėl atsižvelgimo į būtiniausius Direktyvos 2003/88, kaip ji išaiškinta Schultz-Hoff praktikoje, reikalavimus, būtent Komisijos teiginiai būtų atmesti, o G. Strack dėl savo argumentų laimėtų bylą. Šiomis sąlygomis būtų teisinga ir sąžininga nurodyti Komisijai padengti ne tik savo, bet ir G. Strack patirtas su peržiūros procedūra susijusias išlaidas. Nematau jokios pagrįstos priežasties nurodyti G. Strack padengti savo bylinėjimosi išlaidas, juo labiau kad būtent Komisija kreipėsi į Bendrąjį Teismą su apeliaciniu skundu, o šiam jį išnagrinėjus vėliau Teisingumo Teismas pradėjo peržiūros procedūrą. Be to, nurodymas G. Strack padengti savo su peržiūros procedūra susijusias išlaidas galėtų reikšmingai sumažinti ekonominę naudą, kurią jis gautų kompensavus jam 2004 m. atostogų dienų likutį, t. y. maždaug vieno mėnesio atlyginimo dydžio sumą ( 72 ).

92.

Taryba, dalyvavusi peržiūros procedūroje ne kaip ginčo šalis, o kaip Teisingumo Teismo statuto 23 ir 62b straipsniuose numatyta institucija, turėtų padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

93.

Toliau, kalbant apie apeliacinėje instancijoje patirtas išlaidas, reikia pagal analogiją taikyti Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį. Iš to išplaukia, kad Komisija, kurios apeliacinio skundo reikalavimai nebus patenkinti, turės padengti savo ir G. Strack su apeliaciniu skundu susijusias išlaidas pagal jo pateiktus reikalavimus.

94.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip: