Teisinis pagrindas

Bendrijos teisės aktai

Paukščių direktyva

Buveinių direktyva

Nacionalinės teisės aktai

European Communities Act

Wildlife Act

Paukščių nuostatai

Buveinių nuostatai

Ikiteisminė procedūra ir rašytinė proceso dalis Teisingumo Teisme

Dėl ieškinio

Išankstinės pastabos

Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su pakankamo dydžio SAT ir pakankamo jų kiekio neįsteigimu pažeidžiant Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis

Išankstinės pastabos

Dėl IBA 2000

Dėl pirmos pirmojo kaltinimo dalies

— Šalių argumentai

— Teisingumo Teismo vertinimas

A — Dėl IBA 2000 nustatytų teritorijų

1. Dėl Cross Lough teritorijos

a) Šalių argumentai

b) Teisingumo Teismo vertinimas

2. Dėl trijų teritorijų, tinkamų griežlių apsaugai

a) Šalių argumentai

b) Teisingumo Teismo vertinimas

B — Dėl paukščių, kuriuos reikia apsaugoti kitose teritorijose

1. Dėl tulžių apsaugai tinkamų teritorijų

2. Dėl griežlių apsaugai tinkamų teritorijų

Dėl antros pirmojo kaltinimo dalies

— Šalių argumentai

— Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su būtinos apsaugos teisinio statuso nesuteikimu pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies pirmo sakinio netaikymu teritorijoms, kuriose turėjo būti įsteigtos SAT

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl ketvirtojo kaltinimo, susijusio su Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies antro sakinio neperkėlimu ir netaikymu

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl penktojo kaltinimo, susijusio su nepakankamu Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2–4 dalių perkėlimu ir taikymu

Įvadinės pastabos

Dėl Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies nepakankamo perkėlimo ir taikymo

— Šalių argumentai

— Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies nepakankamo perkėlimo rekreacinės veiklos srityje

— Šalių argumentai

— Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalių nepakankamo perkėlimo ir taikymo

— Šalių argumentai

— Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl šeštojo kaltinimo, susijusio su Paukščių direktyvos 10 straipsnio neperkėlimu

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

1

Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad:

Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal minėtus nurodytų direktyvų straipsnius.

2

2005 m. kovo 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Graikijos Respublikai ir Ispanijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti Airijos reikalavimus; pastaroji Teisingumo Teismo prašo atmesti ieškinį arba prireikus apriboti bet kokio sprendimo, priimto dėl specifinių klausimų, kurių atžvilgiu jis mano, jog Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal atitinkamas direktyvas, taikymo sritį.

3

Paukščių direktyvos devintoje konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta: „kadangi visų paukščių rūšių apsaugai yra būtina išsaugoti, palaikyti arba atkurti pakankamos įvairovės ir ploto buveines; kadangi siekiant užtikrinti tam tikrų paukščių rūšių išlikimą ir veisimąsi jų paplitimo areale, jų buveinėms turėtų būti taikomos specialios apsaugos priemonės; kadangi taikant tas priemones taip pat būtina atsižvelgti į migruojančias rūšis, o priemonės turi būti koordinuojamos taip, kad sudarytų nuoseklią visumą“.

4

Pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnį:

„1.   Siekiant užtikrinti, kad I priede minimos rūšys savo paplitimo areale išliktų ir veistųsi, jų buveinėms taikomos specialios apsaugos priemonės.

Todėl būtina atsižvelgti į:

Vertinant visada remiamasi populiacijų gausumo tendencijomis ir pokyčiais.

Atsižvelgdamos į šių rūšių apsaugos reikalavimus geografiniame jūros ir sausumos plote, kuriame taikoma ši direktyva, šių rūšių apsaugai valstybės narės įsteigia tinkamiausio dydžio specialias apsaugos teritorijas ir tinkamiausią jų kiekį.

2.   Valstybės narės panašias priemones taiko nuolatos aptinkamoms I priede nenurodytoms migruojančioms rūšims, atsižvelgiant į jų apsaugos poreikį geografiniame jūros ir sausumos plote, kuriame taikoma ši direktyva, jų veisimosi, šėrimosi ir žiemojimo bei poilsio teritorijų, esančių jų migracijos kelyje, atžvilgiu. Dėl šios priežasties valstybės narės kreipia išskirtinį dėmesį šlapžemių, ypač tarptautinės svarbos šlapžemių, apsaugai.

<…>

4.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytose apsaugos teritorijose valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, kad būtų išvengta buveinių taršos ar pažeidimo, arba bet kokio paukščių trikdymo, jei tai galėtų būti reikšminga atsižvelgiant į šio straipsnio tikslus. Valstybės narės taip pat stengiasi išvengti buveinių taršos ar pažeidimo už šių saugomų teritorijų ribų.“ (Pataisytas vertimas)

5

Paukščių direktyvos 10 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės skatina tiriamąjį ir bet kokius kitus darbus, reikalingus visų 1 straipsnyje nurodytų paukščių rūšių populiacijų apsaugai, tvarkymui ir naudojimui.

2.   Išskirtinis dėmesys skiriamas tiriamajam ir kitokiam darbui V priede išvardytomis temomis. Valstybės narės siunčia Komisijai reikiamą informaciją, kad ji galėtų imtis atitinkamų priemonių šiame straipsnyje nurodytam tiriamajam ir kitokiam darbui koordinuoti.“

6

Paukščių direktyvos V priede išvardytos šios tiriamojo ir kitokio darbo temos:

7

Buveinių direktyvos 6 straipsnyje tvirtinama:

„<…>

2.   Valstybės narės imasi priemonių, siekdamos specialiose saugomose teritorijose išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo, taip pat rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos specialios saugomos teritorijos, trikdymo, jei toks trikdymas galėtų būti reikšmingas šios direktyvos tikslų atžvilgiu.

3.   Turi būti atliekamas bet kokių planų ir projektų, tiesiogiai nesusijusių arba nebūtinų teritorijai tvarkyti, bet galinčių reikšmingai ją paveikti individualiai arba kartu su kitais planais arba projektais, galimo poveikio teritorijai įvertinimas. Atsižvelgdamos į poveikio teritorijai įvertinimo išvadas ir remdamosi 4 dalies nuostatomis, kompetentingos nacionalinės institucijos pritaria planui ar projektui tik įsitikinusios, kad jis neigiamai nepaveiks nagrinėjamos teritorijos vientisumo ir, jei reikia, išsiaiškinusios plačiosios visuomenės nuomonę.

4.   Jei, nepaisant poveikio teritorijai neigiamo įvertinimo ir nesant kitų alternatyvių sprendimų, šis planas ar projektas vis dėlto privalo būti įgyvendintas dėl svarbaus visuomenės intereso sąlygojamų imperatyvių priežasčių, tarp jų ir socialinio ar ekonominio pobūdžio, valstybė narė imasi visų kompensacinių priemonių, būtinų bendram „Natura 2000“ vientisumui apsaugoti. Apie patvirtintas kompensacines priemones ji praneša Komisijai.

Kai atitinkamoje teritorijoje yra prioritetinis natūralių buveinių tipas ir (arba) prioritetinė rūšis, vieninteliai argumentai, kuriuos galima pateikti, yra argumentai, susiję su žmonių sveikata ar visuomenės saugumu, su labai svarbiomis aplinkai palankiomis pasekmėmis arba kitomis, Komisijos nuomone, svarbaus visuomenės intereso sąlygojamomis imperatyviomis priežastimis.“ (Pataisytas vertimas)

8

1972 m. Europos Bendrijų įstatymas (European Communities Act 1972, toliau – European Communities Act) įgalioja ministrus priimti įstatymus, neatsižvelgiant į nacionalinį parlamentą, kai to reikia įsipareigojimams pagal Bendrijos teisę įvykdyti.

9

1976 m. Laukinės faunos ir floros įstatymo (Wildlife Act 1976), iš dalies pakeisto 2000 m. Įstatymu (Wildlife (Amendment) Act 2000, toliau – Wildlife Act), 11 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyta:

„1.   Ministras turi užtikrinti laukinės gamtos apsaugą ir skatinti biologinės įvairovės apsaugą.

<…>

3.   Tiesiogiai arba kartu su trečiuoju asmeniu ar jam tarpininkaujant ministras gali:

<…>“

10

Wildlife Act 15–17 straipsniai kompetentingam ministrui suteikia įgaliojimus įsakymu viešajam sektoriui priklausančiuose žemės sklypuose įsteigti gamtinius rezervatus. Šis įstatymas ministrą taip pat įgalioja pripažinti kituose žemės sklypuose įsteigtus gamtinius rezervatus ir nustatyti, kuriuose žemės sklypuose yra gyvūnų slėptuvės.

11

1985 m. Europos Bendrijų laukinių paukščių apsaugos nuostatai (European Communities (Conservation of Wild Birds) Regulations 1985, toliau – Paukščių nuostatai) atitinkamose SAT draudžia išversti maistą, atliekas ir kenksmingas medžiagas.

12

1997 m. Europos Bendrijų natūralių buveinių nuostatų (European Communities (Natural Habitats) Regulations 1997), iš dalies pakeistų 2000 m. Įstatymu (Wildlife (Amendment) Act 2000, toliau – Buveinių nuostatai), preambulėje nurodyta, kad jie buvo priimti siekiant vidaus teisėje įgyvendinti Buveinių direktyvą.

13

Buveinių nuostatų 2 straipsnyje nurodyta, kad Europos teritorija – tai: a) teritorija, apie kurią pranešta šių nuostatų <…> 4 straipsnio tikslais; b) teritorija, kurią Komisija patvirtino kaip Bendrijos svarbos teritoriją Buveinių direktyvos 4 straipsnio 2 dalies tikslais pagal tos pačios direktyvos 21 straipsnyje nustatytą tvarką; c) specialios apsaugos teritorija ir d) pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis įsteigta teritorija.

14

Šių nuostatų 4 straipsnyje nurodyta:

„1.   Siūlomo Europos teritorijų sąrašo egzempliorių arba pagal 3 straipsnio 3 dalį pakeistą sąrašą ministras pateikia aplinkos ministrui, žemės ūkio, maisto ir miškininkystės ministrui, jūrų reikalų ministrui, transporto, energetikos ir ryšių ministrui, Airijos viešųjų darbų tarnybai (Commissioners of Public Works in Ireland), Aplinkos apsaugos agentūrai (Environmental Protection Agency) ir visoms už planavimą atsakingoms valdžios institucijoms, kurių kompetencijai priklauso sąraše nurodytas žemės sklypas arba bet kuri jo dalis, ir tam tikrais atvejais konsultuojasi su visomis arba kai kuriomis iš šių institucijų.

<…>

3.   Kalbant apie kiekvieną teritoriją, ministro atsiųstas pagal 1 dalį siūlomas Europos teritorijų sąrašas ir ministro pranešimas pagal 2 dalį:

<…>.“

15

Šių nuostatų 5 straipsnyje kiekvienam pranešimo adresatui pagal tų pačių nuostatų 4 straipsnio 2 dalį suteikiama teisė ginčyti teritorijos įrašymą į siūlomą Europos teritorijų sąrašą ir apibrėžiama sprendimo dėl šių prieštaravimų priėmimo procedūra.

16

Buveinių nuostatų 7 straipsnyje numatyta, kad ministras gali paskirti „tarnautojus, turinčius leidimą“ patekti į žemės sklypus ir juos tikrinti.

17

Šių nuostatų 9 straipsnyje nurodyta:

„1.   Praėjus ne daugiau kaip šešeriems metams nuo Komisijos pagal Buveinių direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą atlikto teritorijos patvirtinimo, ministras šioje teritorijoje įsteigia specialią saugomą teritoriją ir Iris Oifigiúil paskelbia arba įpareigoja paskelbti kiekvieno šio įsteigimo kopiją.

<…>“

18

Pagal minėtų nuostatų 13 straipsnį:

„1.   Ministras pagal 9 straipsnį įsteigtoms specialioms saugomoms teritorijoms patvirtina, jo nuomone, tinkamas apsaugos priemones ir tam tikrais atvejais – tvarkymo planus, parengtus specialiai šioms teritorijoms arba integruotus į tinkamus planus.

2.   Ministras patvirtina administracines arba sutartyse numatytas priemones, kurios atitinka atitinkamose teritorijose esančių I priede nurodytų natūralių buveinių tipų ir minėtos direktyvos II priede nurodytų rūšių ekologinius poreikius.

3.   Ministras priima naudingas nuostatas, siekdamas pagal 9 straipsnį įsteigtose specialiose saugomose teritorijose išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo, taip pat rūšių, kurioms buvo įsteigtos šios teritorijos, trikdymo, jei toks trikdymas galėtų būti reikšmingas atsižvelgiant į buveinių direktyvos tikslus.“

19

Pagal Buveinių nuostatų 14 straipsnį:

„1.   Bet kurioje specialiai saugomai teritorijai arba pagal šios dalies I skyrių sąraše esančiai teritorijai priklausančiose valdose draudžiama atlikti, nurodyti atlikti arba tęsti pagal 4 straipsnio 2 dalį pateiktame pranešime minėtą operaciją arba veiklą, nebent tokios vietos savininkas, valdytojas arba naudotojas atliko, paprašė, leido ar tęsė operaciją ar veiklą su sąlyga, kad:

2.   1 dalyje nurodytos sąlygos yra šios:

3.   Kiekvienas asmuo, be pagrįstos pateisinamosios priežasties nesilaikantis 1 dalies nuostatų, laikomas padariusiu baudžiamąjį nusižengimą.

4.   Šio straipsnio nuostatos netaikomos 15 straipsnio 2 dalyje nurodytoms operacijoms ar veiklai.“

20

Šių nuostatų 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Airijos valdžios institucijos, gavusios prašymą suteikti leidimą pagal tų pačių nuostatų 14 straipsnį ir jei numatoma veikla gali reikšmingai paveikti teritoriją, turi įvertinti jos poveikį teritorijai, atsižvelgdamos į su ja susijusius apsaugos tikslus. Be to, 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei numatomai veiklai vykdyti jau buvo suteiktas leidimas pagal kitus teisės aktus, kompetentingas ministras, kurio nurodymu buvo išduotas leidimas, turi įvertinti šią veiklą ir prireikus minėtą leidimą pakeisti arba panaikinti.

21

Minėtų nuostatų 16 straipsnyje numatyta: jei atlikus šių nuostatų 15 straipsnyje nurodytą įvertinimą nustatyta, kad numatoma veikla turėtų neigiamą poveikį teritorijai, leidimas tokiai veiklai neturi būti išduodamas. Tačiau dėl „svarbaus visuomenės intereso sąlygojamų imperatyvių priežasčių“ numatyta išimtis.

22

Buveinių nuostatų 17 straipsnyje nurodyta, kad:

„1.   Jei ministras mano, jog:

vykdoma arba gali būti vykdoma operacija arba veikla, kuri tiesiogiai nesusijusi su šių teritorijų tvarkymu arba joms nebūtina, tačiau kuri gali jas reikšmingai paveikti, nesvarbu, ar ji vykdoma atskirai, ar kartu su kitomis operacijomis arba veikla, ministras turi užtikrinti, kad būtų atliktas tinkamas šios operacijos arba šios veiklos poveikio šiai teritorijai įvertinimas, atsižvelgiant į šios teritorijos apsaugos tikslus.

2.   Šio straipsnio taikymo tikslais tinkamu įvertinimu laikomas poveikio aplinkai tyrimas.

3.   Jei ministras, atsižvelgdamas į pagal 1 dalį atlikto įvertinimo išvadas, mano, jog operacija arba veikla gali pakenkti atitinkamos teritorijos vientisumui, jis turi pareikšti ieškinį kompetentingame teisme, kad sudarytų kliūtis tolesniam operacijos arba veiklos vykdymui.

4.   Kompetentingame teisme turi būti pareiškiamas ieškinys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o bylą nagrinėjantis teismas (prireikus) gali priimti laikiną arba negalutinį sprendimą, jei mano, kad jis yra tinkamas atsižvelgiant į Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalį bei apskritai į poreikį išsaugoti atitinkamos teritorijos vientisumą bei užtikrinti bendrą „Natura 2000“ tinklo vientisumą.

5.   Šio skyriaus taikymo tikslais „kompetentingas teismas“ – tai Circuit Court (Apygardos teismo), kurio jurisdikcijai priklauso atitinkama valda ar jos dalys, Judge (teisėjas) arba High Court (Aukščiausiasis teismas).“

23

Šių nuostatų 18 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jeigu valdoje, kuri nėra:

atliekama ar siūloma operacija arba veikla, galinti pakenkti atitinkamos teritorijos vientisumui, nesvarbu, ar ji vykdoma atskirai, ar kartu su kitomis operacijomis arba veikla, ministras turi užtikrinti, kad būtų atliktas tinkamas šios operacijos ar veiklos poveikio teritorijai įvertinimas, atsižvelgiant į šios teritorijos apsaugos tikslus.

2.   17 straipsnio 2–5 dalių nuostatos taikomos atsižvelgiant į pagal 1 dalį atlikto įvertinimo išvadas.“

24

Minėtų nuostatų 34 straipsnyje įtvirtinta:

„Tam tikrais atvejais 4, 5, 7, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių nuostatos taikomos mutatis mutandis pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis įsteigtoms teritorijoms.“

25

Pagal tų pačių nuostatų 35 straipsnį:

„Ministras:

26

Gavusi skundus Komisija prieš Airiją pradėjo dvi pažeidimo procedūras ir nuo 1998 m. lapkričio 11 d. iki 2002 m. balandžio 18 d. išsiuntė jai keturis oficialius pranešimus, susijusius, pirma, su Paukščių ir Buveinių direktyvų nevisišku perkėlimu ir neteisingu taikymu ir, antra, su specifiniais, vykdant rekreacinę veiklą padarytais buveinių pažeidimais.

27

Kadangi Airijos valdžios institucijų atsakymuose pateikti paaiškinimai Komisijos netenkino, įvykus dvišaliams pastarosios ir Airijos susitikimams, 2001 m. spalio 24 d. Komisija išsiuntė Airijai pagrįstą nuomonę, o 2003 m. liepos 11 d. – papildomą pagrįstą nuomonę bei pagrįstą nuomonę dėl rekreacinės veiklos.

28

Manydama, kad Airijos atsakymuose į pagrįstas nuomones pateikti argumentai nebuvo įtikinami ir todėl įsitikinusi, kad ir toliau nebuvo vykdomi tam tikri šios valstybės narės įsipareigojimai pagal Paukščių ir Buveinių direktyvas, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.

29

Atsižvelgusi į tai, kad bylos susijusios, Komisija nusprendė abu šiuos pažeidimus sujungti į vieną procedūrą Teisingumo Teisme.

30

Grįsdama savo ieškinį Komisija remiasi šešiais kaltinimais, susijusiais su tam tikrų Airijos įsipareigojimų pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis bei 10 straipsnį ir Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2–4 dalis neįvykdymu.

31

Paukščių direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės įgyvendina šią direktyvą per dvejus metus nuo pranešimo apie ją dienos. Todėl Paukščių direktyvos perkėlimo terminas šiai valstybei narei baigėsi 1981 m. balandžio 6 dieną.

32

Buveinių direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės įgyvendina šią direktyvą per dvejus metus nuo pranešimo apie ją dienos. Todėl Buveinių direktyvos perkėlimo terminas šiai valstybei narei baigėsi 1994 m. birželio 10 dieną.

33

Neginčijama, kad šioje byloje pagrįstose nuomonėse nustatyto termino pabaigos data yra 2003 m. rugsėjo 11 diena.

34

Komisija tvirtina, kad Airija, pažeisdama Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, nuo 1981 m. neįsteigė visų tinkamiausio dydžio teritorijų ir tinkamiausio jų kiekio I priede minėtų rūšių ir šiame priede nenurodytų nuolat aptinkamų migruojančių rūšių apsaugai. Šį pirmąjį kaltinimą sudaro dvi dalys. Komisija teigia, kad, pirma, tam tikros teritorijos buvo visiškai neįsteigtos ir, antra, kitos teritorijos buvo nevisiškai įsteigtos.

35

Airija ginčija nurodytą įsipareigojimų neįvykdymą. Ji tvirtina apie savo ketinimus įsteigti SAT pranešanti Komisijai bendradarbiaudama ir konsultuodamasi su valstybėmis narėmis, kaip numato Paukščių ir Buveinių direktyvos. Be to, jos pranešimas Komisijai apie atliktus tyrimus nereiškia, kad dabartinio SAT tinklo nepakanka arba kad Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal Paukščių direktyvą.

36

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalys įpareigoja valstybes nares šiose nuostatose nustatytus ornitologinius kriterijus atitinkančiose teritorijose įsteigti SAT (2003 m. kovo 20 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-378/01, Rink. p. I-2857, 14 punktas ir nurodyta teismo praktika).

37

Antra, valstybės narės turi įsteigti SAT visose teritorijose, kurios pagal ornitologinius kriterijus yra tinkamiausios atitinkamų rūšių apsaugos atžvilgiu (1998 m. gegužės 19 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C-3/96, Rink. p. I-3031, 62 punktas).

38

Trečia, valstybės narės negali išvengti nustatytos pareigos teritorijose įsteigti SAT priimdamos kitas specialios apsaugos priemones (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 55 punktą).

39

Galiausiai, ketvirta, nors tiesa, kad valstybės narės turi tam tikrą diskreciją rinkdamosi SAT, vis dėlto šios teritorijos įsteigiamos vadovaujantis tik Paukščių direktyvoje nustatytais ornitologiniais kriterijais (šiuo klausimu žr. 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-355/90, Rink. p. I-4221, 26 punktą). Taigi renkantis ir nustatant SAT ribas į šios direktyvos 2 straipsnyje įtvirtintus ekonominius reikalavimus neturi būti atsižvelgiama (minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 59 punktas ir nurodyta teismo praktika).

40

Grįsdama savo kaltinimą Komisija visų pirma teikia nuorodą į minėtą sprendimą Komisija prieš Nyderlandus, kuriame Teisingumo Teismas atsižvelgė į 1989 m. paskelbtą Inventory of Important Bird Areas in the European Community (Paukščių faunai svarbių arealų Europos Bendrijoje inventorius, toliau – IBA 89), ir teigia, kad nors suinteresuotosioms valstybėms narėms jis nėra teisiškai privalomas, šioje byloje dėl jo mokslinės vertės ji gali naudotis juo kaip referenciniu pagrindu, kad įvertintų, kiek valstybė narė laikėsi įsipareigojimo įsteigti SAT. Komisijos nuomone, šioje byloje nagrinėjamas panašus inventorius.

41

Airija nepritaria Komisijai dėl kai kurių 1999 m. parengto atliekant Europos surašymą ir 2000 m. paskelbto Review of Ireland’s Important Bird Areas (Paukščių faunai svarbių arealų Airijoje inventorius, toliau – IBA 2000) aspektų. Jos nuomone, nei šis vienintelis inventorius, nei šis nepritarimas neįrodo, kad Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal Paukščių direktyvą.

42

Graikijos Respublika ir Ispanijos Karalystė tvirtina, kad IBA 2000 turi trūkumų ir kad todėl jam nereikia teikti tos pačios reikšmės kaip IBA 89.

43

Iš tiesų Graikijos ir Ispanijos vyriausybės mano, kad IBA 2000 keliais atžvilgiais skiriasi nuo IBA 89. Jų nuomone, IBA 2000 apima mokslo duomenis, kurie iš tiesų gali būti rūšių buvimą kiekvienoje teritorijoje patvirtinantis šaltinis, bet jie yra tik nurodančio ir bendro pobūdžio, kalbant apie įvairių rūšių populiacijų dydį bei teritorijų, kuriose turi būti įsteigtos SAT, ribų nustatymą, todėl ir dydį. Tačiau IBA 2000 nėra mokslo duomenų, leidžiančių tiksliai nustatyti paukščių apsaugai svarbių teritorijų ribas, jis apima ypač dideles teritorijas, kurios ornitologiniu atžvilgiu nelabai svarbios, o šių teritorijų sąrašas turi būti atnaujintas remiantis naujausiomis mokslinėmis analizėmis. Todėl nagrinėjamo inventoriaus turinys šioje byloje negali būti naudojamas siekiant padaryti neabejotinas išvadas dėl SAT populiacijų ir tikslių ribų.

44

Taigi Graikijos Respublika ir Ispanijos Karalystė iš to daro išvadą, kad IBA 2000 nėra nei pakankamas, nei vienintelis pagrindas, leidžiantis pagrįsti įsipareigojimų neįvykdymą, kuriuo Komisija kaltina Airiją.

45

Kadangi pirmojo kaltinimo pagrįstumas daugiausia priklauso nuo klausimo, ar nesutapimas tarp IBA 2000 ir realiai Airijos įsteigtų SAT įrodo, kad ši valstybė narė nepakankamai įvykdė įsipareigojimą įsteigti SAT, reikia išnagrinėti, ar IBA 2000 mokslinė vertė yra panaši į IBA 89 mokslinę vertę ir ar todėl jis gali būti naudojamas kaip šaltinis, leidžiantis įvertinti nurodytą įsipareigojimų neįvykdymą.

46

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Paukščių direktyvos 4 straipsnyje numatyta tiek I priede nurodytoms rūšims, tiek migruojančioms rūšims aiškiai apibrėžta ir sugriežtinta tvarka pateisinama tuo, kad kalbama atitinkamai apie rūšis, kurioms labiausiai gresia pavojus, ir rūšis, esančias bendro Bendrijos paveldo dalimi (2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-191/05, Rink. p. I-6853, 9 punktas ir nurodyta teismo praktika). Beje, iš šios direktyvos devintos konstatuojamosios dalies matyti, kad visų paukščių rūšių apsaugai yra būtina išsaugoti, palaikyti arba atkurti pakankamos įvairovės ir ploto buveines. Taigi valstybės narės privalo imtis priemonių, kurios būtinos minėtų rūšių apsaugai (2007 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-235/04, Rink. p. I-5415, 23 punktas).

47

Dėl to būtina atnaujinti mokslo duomenis siekiant nustatyti rūšių, kurioms labiausiai gresia pavojus, bei rūšių, esančių bendro Bendrijos paveldo dalimi, padėtį tam, kad tinkamiausiose teritorijose būtų įsteigtos SAT. Taigi svarbu naudoti naujausius mokslo duomenis, turimus pagrįstoje nuomonėje nurodyto termino pabaigoje (minėto 2007 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 24 punktas).

48

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad nacionaliniuose inventoriuose, tarp kurių BirdLife International parengtas IBA 2000, buvo peržiūrėtas IBA 89 atliktas pirmasis Europos tyrimas, pateikiant tikslesnių ir naujesnių mokslo duomenų. Iš tiesų iš IBA 2000 matyti, kad, kalbant apie Airiją, šiame inventoriuje, palyginti su IBA 89, įrašytos 48 naujos teritorijos.

49

Kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 20 punkte, abiejuose inventoriuose teritorijos buvo surašytos informacijai apie paukščių buvimą taikant tam tikrus kriterijus. Daugelis IBA 2000 naudotų kriterijų atitinka naudotuosius IBA 89. Iš to matyti, kad surašytų teritorijų kiekis ir dydis padidėjo iš esmės dėl to, kad buvo įgyta geresnių žinių apie paukščių buvimą.

50

Airija tvirtina, kad Komisija klaidingai mano, jog IBA 2000 nėra išsamus. Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad IBA 2000 yra tik šaltinis siekiant teisingai nustatyti paukščių apsaugai svarbių teritorijų tinklą ir kad kiti ornitologiniai tyrimai gali pagrįsti teritorijų įsteigimą tinkamiausių tam tikrų paukščių rūšių apsaugai.

51

Tačiau, kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 25 punkte, šios spragos nepaneigia IBA 2000 įrodomosios galios. Būtų kitaip, jei Airija būtų pateikusi mokslo įrodymų, galinčių, be kita ko, patvirtinti, kad kitose nei šiame inventoriuje nurodytose teritorijose, kurių bendras plotas yra mažesnis nei pastarųjų, įsteigus SAT galėtų būti įvykdyti įsipareigojimai pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 18 punktą).

52

Atsižvelgęs į mokslinį IBA 89 pobūdį ir į tai, kad valstybė narė nepateikė jokių mokslo įrodymų, be kita ko, patvirtinančių, kad kitose nei šiame inventoriuje nurodytose teritorijose, kurių bendras plotas mažesnis nei pastarųjų, įsteigus SAT gali būti įvykdyti įsipareigojimai pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors šis inventorius nėra teisiškai privalomas, jis gali juo remtis kaip referenciniu pagrindu, leidžiančiu įvertinti, ar valstybė narė įsteigė pakankamo dydžio SAT ir pakankamą jų kiekį minėtų direktyvos nuostatų prasme (minėto 2007 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 26 punktas ir nurodyta teismo praktika).

53

Šioje byloje akivaizdu, kad Airija nepateikė kitų objektyviai patikrinamų ir kitokį įsteigimą galinčių pagrįsti ornitologinių kriterijų, palyginti su naudotaisiais IBA 2000. Be to, Airija nepateikė išsamaus, IBA 2000 paneigiančio nacionalinio inventoriaus, parengto remiantis mokslo metodais, kurie nurodytų visas tinkamiausias teritorijas siekiant įsteigti SAT.

54

Taigi reikia pripažinti, kad IBA 2000 pateikia naujausią paukščių apsaugai svarbių teritorijų Airijoje inventorių, kuris, nesant priešingų mokslo įrodymų, yra šaltinis, leidžiantis įvertinti, ar ši valstybė narė įsteigė pakankamo dydžio SAT ir pakankamą jų kiekį, kad suteiktų apsaugą visoms I priede išvardytoms paukščių rūšims bei šiame priede nenurodytoms migruojančioms rūšims.

55

Šios išvados negali paneigti Ispanijos vyriausybės argumentas, kad įvairios nevyriausybinės organizacijos, užsiimančios paukščių apsauga, vienašališkai nusprendė pakeisti ankstesnį inventorių, susijusį su įvairiomis valstybėmis narėmis, nė vienai aplinkos srityje kompetentingai viešajai administracinei institucijai nepatvirtinus jo parengimo ir neužtikrinus jame esančių duomenų tikslumo ir teisingumo.

56

Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad, pirma, IBA 2000 paskelbė rengiant IBA 89 dalyvavusi nacionalinių paukščių apsaugos organizacijų asociacija BirdLife International, kuri tuomet vadinosi Tarptautinė paukščių apsaugos taryba. Europos paukščių ir buveinių apsaugos grupė, kuri taip pat dalyvavo rengiant šį dokumentą, tuo metu buvo šios Tarybos ad hoc ekspertų grupė. Taigi BirdLife International, kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 22 punkte, užtikrina teritorinio surašymo tęstinumą.

57

Antra, akivaizdu, kad Airijai skirtas IBA 2000 skyrius buvo parengtas konsultuojantis su Dúchas, t. y. Meno, Paveldo, Galų kalbos regiono ir salų ministerijos Paveldo tarnyba (kuri pervadinta Aplinkos, paveldo ir vietos administracinės valdžios institucijų ministerijos National Parks and Wildlife (Nacionalinių parkų ir laukinės faunos bei floros tarnyba, toliau – National Parks and Wildlife). Ši inventoriaus dalis buvo parengta padedant aukšto lygio Airijos ekspertams ornitologijos srityje ir daugiausia grindžiama turimais duomenimis apie paukščių skaičių ir paplitimą bei tyrimais, atliktais gavus finansinę kompetentingų valdžios institucijų paramą. Iš mokslinių nuorodų sąrašo taip pat matyti, kad ekspertai ypač naudojosi apsaugos srityje kompetentingų institucijų paskelbtais tyrimais, kurie buvo atlikti dalyvaujant mokslininkams.

58

Per posėdį Airija laikėsi pozicijos, kad valstybės narės įsipareigojimo pobūdis atsižvelgiant į Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 dalį bei jos konstatuojamąsias dalis turi būti vertinamas ne vienos atitinkamos valstybės narės teritorijos atžvilgiu, bet Europos lygiu. Taigi specifinė teritorija gali atitikti reikalavimus, bet nebūti tinkamiausia SAT įsteigti.

59

Tačiau net jei, kaip teisingai teigia Airija, valstybių narių įsipareigojimas pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalį yra tik paukščių apsaugai tinkamiausių teritorijų įsteigimas ir kad gali būti, jog teritorijose, kurios rūšių apsaugos reikalavimų atžvilgiu iš esmės yra tinkamiausios šiai apsaugai, niekada nebus įsteigtos SAT, iš Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 dalies, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, vis dėlto matyti, kad valstybė narė, teritorijoje aptikusi I priede minimas rūšis, turi joms nustatyti SAT (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 56 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

60

Kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 32 punkte, valstybėse narėse, kuriose šios rūšys yra pakankamai dažnos, SAT visų pirma užtikrina didžiųjų bendros populiacijos dalių apsaugą. Vis dėlto SAT taip pat būtinos ten, kur šios rūšys veikiau yra retos. Iš tiesų SAT tokiu atveju naudingos geografiniam rūšių paplitimui.

61

Iš tiesų, jei kiekviena valstybė narė galėtų išvengti pareigos įsteigti SAT, siekiant užtikrinti I priede minėtų ir jos teritorijoje esančių rūšių apsaugą, motyvuodama vien tuo, kad kitose valstybėse narėse egzistuoja labai daug kitų teritorijų, kurios kur kas tinkamesnės tų pačių rūšių apsaugai, Paukščių direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje nurodytas tikslas įsteigti vientisą SAT tinklą negalėtų būti pasiektas (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 58 punktą).

62

Graikijos vyriausybė tvirtina, kad turi būti atsižvelgiama į bendradarbiaujant su kompetentingomis Komisijos tarnybomis Airijos prisiimtą įsipareigojimą bei jos nustatytą naujų SAT ribų nustatymo ir dabartinių SAT išplėtimo grafiką, nes ši valstybė narė turi patikrinti IBA 2000 turinį, kad galėtų nustatyti paukščių apsaugai svarbių teritorijų ribas ir joje įsteigti SAT.

63

Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, jog nors tiesa, kad bet koks teritorijų įsteigimas reiškia, jog kompetentingos valdžios institucijos, remdamosi geriausiomis turimomis mokslo žiniomis, įsitikino, kad atitinkama teritorija yra tinkamiausių paukščių apsaugai teritorijų dalis (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 8 d. Sprendimo WWF Italia ir kt., C-60/05, Rink. p. I-5083, 27 punktą), vis dėlto tai nereiškia, kad pareiga įsteigti teritorijas apskritai neprivaloma, kol šios valdžios institucijos nuodugniai neįvertino ir nepatikrino naujų mokslo žinių.

64

Atvirkščiai, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, Paukščių direktyvos atveju perkėlimo tikslumas turi ypatingos reikšmės, nes atitinkamoms valstybėms narėms patikimas bendro paveldo valdymas jų teritorijoje (žr. 1987 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, 262/85, Rink. p. 3073, 9 punktą ir 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-38/99, Rink. p. I-10941, 53 punktą).

65

Kadangi pareiga tinkamiausiose rūšių apsaugai teritorijose įsteigti SAT Airijai egzistuoja nuo 1981 m. balandžio 6 d., negalima patenkinti šios valstybės narės prašymo suteikti papildomą terminą geriausiam turimam mokslo šaltiniui įvertinti, nes šis prašymas yra nesuderinamas su Paukščių direktyva siekiamais tikslais ir su joje nustatyta valstybių narių atsakomybe dėl jų teritorijose esančio bendro paveldo tvarkymo.

66

Be to, kaip buvo nustatyta šio sprendimo 47 punkte, reikia naudoti naujausius mokslo duomenis, turimus pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje.

67

Iš to, kas nurodyta, matyti, kad nepateikus mokslo tyrimų, galinčių paneigti IBA 2000 rezultatus, šis inventorius yra naujausias ir tiksliausias šaltinis norint nustatyti tinkamiausią teritorijų kiekį ir dydį I priede nurodytų rūšių bei šiame priede nenurodytų nuolat aptinkamų migruojančių rūšių apsaugai.

68

Vykstant ikiteisminei procedūrai Komisija pripažino, kad Airija įsteigė sąlygiškai daug SAT. Tačiau ji mano, kad kitose teritorijose taip pat turėjo būti įsteigtos SAT. Pabrėžusi, kad IBA 2000 išvardytos iš viso 140 paukščių apsaugai svarbios teritorijos, apimančios 4309 km2 plotą, t. y. maždaug 6 % šios valstybės narės žemės ploto (apie 60 % šių teritorijų yra pakrantėje, sutampančioje su 7100 km Airijos turimo pajūrio juostos; vidaus vandenys atitinka likusį penktadalį), Komisija teigia, kad 42 iš šių teritorijų nebuvo įsteigtos SAT. Jos nuomone, net darant prielaidą, kad visose šiose teritorijose būtų įsteigtos SAT, Airijos SAT tinkle lieka trūkumų, susijusių su tam tikru I priede minimų paukščių rūšių ir nuolat aptinkamų migruojančių paukščių rūšių skaičiumi, nes ne visas jas apima IBA 2000 atliktas priskyrimas.

69

Be to, ji pažymi, kad atsižvelgiant į teritorinį dydį Airijos SAT tinklas užima priešpaskutinę vietą iki 2004 m. plėtros buvusių penkiolikos valstybių narių grupėje. Airijos SAT tinklo teritorinis plotas iš tiesų netgi buvo mažesnis nei keliose iš dešimties naujų valstybių narių.

70

Galiausiai Komisija primena, kad vykstant ikiteisminei procedūrai Airijos valdžios institucijos pasiūlė tam tikrų teritorijų įsteigimo, „įsteigimo iš naujo“ ir išplėtimo grafiką. Iš tiesų šio grafiko nebuvo laikomasi ir Airija neatliko bei nepranešė apie jokį teritorijų įsteigimą.

71

Airija, pabrėžusi, kad gerai suvokia, jog jos pareiga tinkamose rūšių apsaugai teritorijose įsteigti SAT nustatyta ne IBA 2000, bet Paukščių direktyvoje, atsakė, kad prireikus atliekamas bendras tiriamasis darbas siekiant išplėsti Airijos SAT tinklą ir kad šis darbas bus baigtas nedelsiant.

72

Tačiau Airija mano, kad Europos tulžys (Alcedo atthis) yra netinkamiausia bandymui išsaugoti įsteigiant SAT paplitusi rūšis ir kad pagrįstai neįsteigiamos kitos SAT griežlėms (Crex crex). Ši valstybė narė dar pastebi, jog ji visiškai teisėtai gali manyti, kad atsižvelgiant į jos turimą informaciją Cross Lough (Killadoon) (toliau – Cross Lough teritorija) teritorija nėra viena iš tinkamiausių įsteigti SAT.

73

Pirmiausia reikia konstatuoti, jog Komisija savo papildomoje pagrįstoje nuomonėje pripažino, kad 2001 m. spalio 24 d. pateiktoje pagrįstoje nuomonėje esančioje 1 lentelėje buvo padaryta klaida dėl jau įsteigtos SAT Bull and Cow Rocks teritorijoje ir kad todėl minėta teritorija nebėra šio ieškinio dalykas.

74

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje, ir į vėlesnius pakeitimus Teisingumo Teismas neatsižvelgia (be kita ko, žr. 2005 m. birželio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C-282/02, Rink. p. I-4653, 40 punktą).

75

Taigi šioje byloje iš pateiktų duomenų, susijusių su minėtais įsipareigojimo neįvykdymo pagrindais, matyti, kad Airija neginčija, jog per 2003 m. liepos 11 d. pateiktoje pagrįstoje nuomonėje nustatytą terminą ji SAT neįsteigė 42 iš 140 IBA 2000 nurodytų teritorijų.

76

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 67 punkte, vien tai, kad Airija įsipareigojo įgyvendinti plačią SAT steigimo ir steigimo iš naujo programą, nepateisina IBA 2000 nurodytų SAT neįsteigimo.

77

Atvirkščiai, Airija ginčydama būtinumą įsteigti Cross Lough teritoriją bei tris tulžių apsaugai tinkamas teritorijas, t. y. Falcarragh to Min an Chladaigh, Malin Head ir Fanad Head pusiasalio teritorijas, pateikia išsamių argumentų.

78

Taigi Komisijos ieškinį tiek, kiek jis susijęs su 38 iš 42 IBA 2000 nurodytomis teritorijomis, reikia patenkinti ir nagrinėti ieškinio pagrįstumą tiek, kiek jis susijęs su keturiomis teritorijomis, kurių svarbą ornitologiniu atžvilgiu Airija labiausiai neigia.

79

Komisija Cross Lough teritoriją išskyrė dėl dviejų priežasčių. Pirma, Airija labiausiai neigė būtinybę šioje teritorijoje įsteigti SAT, nors dar neseniai ji buvo svarbus margasnapių žuvėdrų (Sterna sandvicensis) veisimosi arealas. Antra, šioje teritorijoje SAT neįsteigimas per tinkamą laiką galėjo turėti neigiamų pasekmių jų apsaugai.

80

Iš tiesų, remdamasi turima informacija, Komisija tvirtina, kad pagal IBA 89 nuo 1937 m. šioje teritorijoje buvusių margasnapių žuvėdrų kolonijos išnykimas susijęs su kanadinėmis audinėmis (Mustela vison), kurios yra grobuonės, ir niekada nebuvo imtasi jokių priemonių šiai kolonijai apsaugoti. Komisijos nuomone, imantis tinkamų priemonių margasnapės žuvėdros galėtų iš naujo paplisti šioje buvusioje svarbioje veisimosi teritorijoje. Airija negali gauti naudos dėl to, kad laiku neužtikrino Cross Lough teritorijoje SAT įsteigimo ir apsaugos.

81

Airija tvirtina, jog Komisija moksliškai nepagrindė savo teiginio, kad ši valstybė narė SAT turi įsteigti teritorijoje, kur atitinkamos rūšies neberandama ir kuri paukščių apsaugai nebėra svarbi, tačiau į kurią paukščiai po veisimosi joje, nors ir išskridę kitur, galėtų sugrįžti. Nors Komisija teisi manydama, kad remiantis jos turima informacija Cross Lough (ar bet kurioje kitoje) teritorijoje galėtų iš naujo paplisti margasnapės žuvėdros ir joje iš tiesų galėtų būti įsteigta SAT, vis dėlto ji neįrodė, kad minėta teritorija yra viena tinkamiausių nagrinėjamos rūšies apsaugai. Airija priduria, kad Komisija neįrodė, jog margasnapių žuvėdrų kolonija išnyko dėl kanadinių audinių, kurios yra grobuonės.

82

Neginčijama, kad minėta teritorija tiek IBA 89, tiek IBA 2000 nurodyta kaip viena I priede minėtos rūšies, t. y. margasnapės žuvėdros, apsaugai tinkamiausių teritorijų, remiantis atitinkamai 1984 m. ir 1995 m. nustatytais ornitologiniais kriterijais. Taigi reikia pripažinti, kad nuo 1981 m. balandžio 6 d. ši teritorija priklauso minėtos rūšies apsaugai tinkamiausioms teritorijoms. Todėl taikydama minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 62 punkte esančią teismo praktiką Airija šioje teritorijoje turėjo įsteigti SAT.

83

Kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 58 punkte, ši pareiga įsteigti SAT nebūtinai tampa bereikšmė, net jei šiuo metu teritorija nėra tinkamiausia.

84

Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismo praktiką teritorijoms, kuriose turėjo būti, bet nebuvo įsteigtos SAT, ir toliau taikoma Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies pirmame sakinyje numatyta tvarka, antraip šioje direktyvoje suformuluoti ir jos devintoje konstatuojamojoje dalyje išaiškinti apsaugos tikslai negalėtų būti pasiekti (žr. minėto 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 22 punktą bei 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-374/98, Rink. p. I-10799, 47 ir 57 punktus).

85

Iš to matyti, kad Airija turėjo imtis tinkamų priemonių bent jau pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies pirmą sakinį, kad Cross Lough teritorijoje būtų išvengta buveinių taršos arba pažeidimo bei margasnapių žuvėdrų trikdymo, jeigu šis trikdymas galėtų būti reikšmingas šio straipsnio tikslų atžvilgiu.

86

Šioje byloje dėl tos teritorijos nesiėmusi tokių priemonių, ši valstybė narė nepateikė įrodymo, kad minėta teritorija prarastų savo paskirtį, net jei būtų imtasi apsaugos priemonių (šiuo klausimu žr. minėto 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 13 ir 14 punktus).

87

Be to, reikia pripažinti, kad pagal mokslo tyrimų rezultatus ir per procedūrą Komisijos pateiktas pastabas, kurių Airija neginčijo, buvo galima imtis apsaugos priemonių. Iš tiesų, remdamasi dviem Airijos gamtininko straipsniais, Komisija paaiškino, kad kanadinė audinė, būdama grobuonė, yra pavojinga margasnapėms žuvėdroms, sukančioms lizdus ant žemės, ir, teikdama nuorodą į naujausius Donegolo grafystės teritorijoje atliktus stebėjimus, įrodė, kad tvarkymo veikla (audinių gaudymas) sumažino grobuonių keliamą problemą ir kad didžioji vietinės margasnapių žuvėdrų populiacijos dalis ir toliau lizdus suka toje pačioje teritorijoje.

88

Be to, remdamasi minėtomis Airijos neginčijamomis pastabomis, kurios patvirtina galimą margasnapių žuvėdrų paplitimą iš naujo teritorijoje, Komisija nurodo, kad šioje teritorijoje jos gali paplisti iš naujo. Ji priduria, kad ši rūšis tame pačiame regione turi turėti kelias lizdų sukimo teritorijas, kurios nebūtinai visos naudojamos per atitinkamą veisimosi sezoną.

89

Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad ieškinys tiek, kiek jis susijęs su Cross Lough teritorija, yra pagrįstas.

90

Komisija teigia, kad griežlė yra vienintelė Airijoje esanti laukinių paukščių rūšis, kuriai gresia pavojus pasaulio lygiu. Pastaraisiais dešimtmečiais jos populiacija labai sumažėjo ir šie paukščiai aptinkami tik keliose apibrėžtose geografinėse vietovėse. Šiuo metu Airijoje išgyvena tik labai nedidelė populiacija, ir tai pateisina didelį teritorijų apsaugos lygį.

91

Jos nuomone, valstybė narė negali teisėtai remtis griežlių populiacijos negausumu ir pažeidžiamumu, kad pateisintų tinkamiausiose šios rūšies apsaugai teritorijose SAT neįsteigimą. Dublike Komisija pridūrė, jog norint, kad galėtų iš naujo įsikurti ir paplisti dabartinė negausi griežlių populiacija, svarbiausia veiksmingai apsaugoti ir tvarkyti pagrindinius arealus.

92

Savo ruožtu Airija tvirtina, kad galimybė steigti kitas SAT turi būti analizuojama atsižvelgiant į apie rūšį turimą informaciją (kurios yra daug) bei į pozityvias priemones, kurių ėmėsi National Parks and Wildlife siekdama ją apsaugoti. Atsižvelgiant į apie rūšį turimą informaciją, griežlės atveju nebetinka taikyti formuluotės „gresia pavojus pasaulio lygiu“ ir todėl neteisinga ją taip apibūdinti. Atitinkamų žemės sklypų naudojimas labai keičiasi. Ji mano, jog primygtinis Komisijos tvirtinimas, kad kitose griežlių apsaugai pritaikytose teritorijose turi būti įsteigtos SAT, yra netinkamas ir bet kuriuo atveju jo nepateisina atitinkami įrodymai.

93

Pažymėjusi, kad griežlės iš tiesų negausiai ir neprognozuojamai paplitusios už dabartinių SAT ribų, ši valstybė narė nurodo, kad sunkumų kyla ne dėl griežlių negausumo teritorijoje, bet dėl neprognozuojamo buvimo. Kitaip tariant, SAT teritorijoje turi būti steigiama ne remiantis prielaidomis, bet veikiau tinkamais ornitologiniais kriterijais.

94

Šiuo atžvilgiu, nors tiesa, kad atlikus naujus tyrimus dėl griežlių buvimo Europoje buvo pakeista jų priskyrimo kategorija, vis dėlto kategorija, „kuriai beveik gresia pavojus“ ir kuriai jos šiuo metu priskirtos, kaip ir kategorija „pažeidžiama“, kuriai jos buvo priskirtos anksčiau, atitinka svarbių paukščių apsaugai teritorijų nustatymo sąlygas pagal IBA 2000 naudotą C.1 kriterijų. Tai taip pat nieko nekeičia kalbant apie šiame inventoriuje naudojamo C.6 kriterijaus taikymą. Taigi IBA 2000 nustatytos teritorijos negali būti ginčijamos.

95

Šio teiginio negali paneigti Airijos argumentas, kad, atsižvelgiant į griežlių poreikius, Paukščių direktyvos reikalavimai buvo patenkinti didelės griežlių populiacijos dalies teritorijose įsteigus SAT, naudojant subsidijų griežlėms programos (Corncrake Grant Scheme), pagal kurią sukurtos trys žemės ūkio darbuotojų darbo vietos ir kuri apima administracines lėšas ir subsidijas ūkininkams bei tyrimų finansavimą ir palengvinimą, taip pat griežlėms skirto skyriaus įtraukimą į paskutinę kaimų aplinkos apsaugos programą (Rural Environment Protection Scheme), viešąsias lėšas.

96

Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 37–39 punktuose primintos teismo praktikos, negalima manyti, kad tokių apsaugos priemonių pakanka.

97

Airijos argumentas, kad griežlės negausiai ir neprognozuojamai paplitusios už dabartinių SAT ribų, taip pat turi būti atmestas.

98

Reikia pabrėžti, kad Komisija, Airijai šiuo klausimu neprieštaraujant, pateikė publikacijas ornitologijos srityje, nurodančias, kad nuo 1999 m. iki 2001 m. vidutiniškai 39 % griežlių populiacijos buvo už SAT ribų, o nuo 2002 m. iki 2004 m. šis skaičius siekė beveik 50 %.

99

Taip pat turi būti atmestas Airijos argumentas, kad dideli pokyčiai padarė įtaką šios rūšies paplitimui per trumpą laikotarpį (mažiau nei 10 metų) ir kad tol, kol situacija nėra stabili, per anksti rekomenduoti kitose teritorijose steigti SAT.

100

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad griežlių buvimas nagrinėjamose teritorijose per trumpą laikotarpį yra pakankamai stabilus. Iš tiesų Airija neprieštarauja, kad pagal Komisijos pateiktus BirdWatch Ireland tyrimo rezultatus per laikotarpį nuo 1993 m. iki 2001 m. nedidelis Falcarragh to Min an Chladaigh teritorijoje esančių griežlių skaičius atitiko 8 % jos nacionalinės populiacijos, Malin Head teritorijoje – 4 % nacionalinės populiacijos ir Fanad Head pusiasalyje – 3 % nacionalinės populiacijos. Remiantis tuo pačiu šaltiniu, panašūs skaičiai nustatyti 2002–2004 metais.

101

Kalbant apie Airijos argumentą, kad būsimų apsaugos projektų įvykdymo sėkmę ir apsaugos priemonių taikymą lemia žemės sklypų savininkų gera valia ir bendradarbiavimas, pakanka nurodyti, kad net jeigu taip būtų, ši aplinkybė valstybės narės neatleistų nuo įsipareigojimų pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnį.

102

Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad ieškinys tiek, kiek jis susijęs su Falcarragh to Min an Chladaigh, Malin Head ir Fanad Head pusiasalio teritorijomis, yra pagrįstas.

103

Komisija teigia, kad I priede minimų saugomų rūšių, t. y. rudakaklio naro (Gavia stellata), javinės lingės (Circus cyaneus), startsakalio (Falco columbarius), sakalo keleivio (Falco peregrinus), dirvinio sėjiko (Pluvialis apricaria), griežlės, tulžies, baltakaktės žąsies (Grenlandinis porūšis, Anser albifrons flavirostris) ir balinės pelėdos (Asio flammeus), atžvilgiu bei nuolat aptinkamų migruojančių rūšių, t. y. pempės (Vanellus vanellus), raudonkojo tuliko (Tringa totanus), perkūno oželio (Gallinago gallinago), didžiosios kuolingos (Numenius arquata) ir juodkrūčio bėgiko (Calidris alpina), atžvilgiu IBA 2000 nurodytos paukščių apsaugai svarbios teritorijos akivaizdžiai nesudaro teritorijų, pakankamų pagal jų dydį ir kiekį, visumos, būtinos apsaugoti šias rūšis.

104

Airija teigia, kad tyrimai buvo atlikti dėl I priede esančių šešių naujų minėtų rūšių bei dėl nuolat aptinkamos migruojančios juodkrūčio bėgiko rūšies. Dabar, kai šis darbas jau baigtas, galima nustatyti teritorijas, kuriose rudakaklių narų, javinių lingių, startsakalių, dirvinių sėjikų ir juodkrūčių bėgikų apsaugai galima įsteigti SAT. Vykstant ikiteisminei procedūrai Airija nurodė, kad SAT, kurios bus siūlomos javinėms lingėms saugoti, leis taip pat saugoti balines pelėdas. Be to, šiuo metu dirviniai sėjikai jau atitinka „reikalavimus atitinkantį suinteresuotumą“ trijose įsteigtose SAT, o startsakaliai – keturiose teritorijose, kurios svarbios daugeliui rūšių. Sakalas keleivis gali būti reikalavimus atitinkančia rūšimi daugelyje SAT, susijusių su kalninėmis varnomis (Pyrrhocorax pyrrhocorax).

105

Nors Airija iš tiesų ėmėsi tam tikrų veiksmų, jie nebuvo atlikti per papildomoje pagrįstoje nuomonėje, apie kurią pranešta 2003 m. liepos 11 d., nustatytą terminą. Taigi, kadangi įsipareigojimų neįvykdymas nustatomas atsižvelgiant tik į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nurodyto termino pabaigoje, atsižvelgiant į pirmesniame šio sprendimo punkte minėtą informaciją reikia pripažinti, kad Airija neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su SAT steigimu, siekiant užtikrinti I priede minėtų rūšių, t. y. rudakaklio naro, javinės lingės, startsakalio, sakalo keleivio, dirvinio sėjiko ir balinės pelėdos, išsaugojimą, bei I priede nenurodytos nuolat aptinkamos migruojančios juodkrūčio bėgiko rūšies apsaugą. Šiuo klausimu kaltinimas taip pat pagrįstas.

106

Be to, Komisija, kuriai tenka įrodinėjimo pareiga procedūroje dėl įsipareigojimų neįvykdymo (2004 m. spalio 21 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-288/02, Rink. p. I-10071, 35 punktas ir nurodyta teismo praktika), nepakankamai teisiškai įrodė, kad Airija neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su SAT steigimu siekiant užtikrinti I priede minėtos baltakaktės žąsies (Grenlandinis porūšis) rūšies bei I priede nenurodytų nuolat aptinkamų migruojančių pempių, raudonkojų tulikų, perkūno oželių ir didžiųjų kuolingų apsaugą. Todėl kaltinimas šiuo klausimu nepagrįstas.

107

Airija ginčija poreikį kitose teritorijose tulžių ir griežlių apsaugai įsteigti SAT.

108

Komisija mano, kad Airijos SAT tinklas turėtų apimti visas būdingas upių vagas, kuriomis gali naudotis tulžys. Tačiau Airija nesiėmė jokių priemonių, skirtų tinkamiausioms tulžių apsaugai teritorijoms steigti, ir net nežino, kokia yra dabartinė rūšies populiacija.

109

Airija mano, kad tokia plačiai paplitusi rūšis kaip tulžys yra netinkamiausia bandymui išsaugoti teritorijose steigiant SAT. Ši išvada daroma remiantis turima informacija, apimančia du nuo 1988 m. iki 1991 m. rengtus Veisimosi atlasus. Nors dabartinė tulžių populiacija nėra žinoma, atrodo, kad BirdWatch Ireland ketina atlikti tyrimą. Jei šis tyrimas parodytų didesnę tulžių populiaciją, Airijos valdžios institucijos iš naujo nagrinėtų klausimą dėl SAT įsteigimo jų apsaugos ateityje tikslais.

110

Tačiau, kaip buvo priminta šio sprendimo 59 punkte, iš Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 dalies, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, matyti: kadangi valstybės narės teritorijoje aptinkamos I priede minėtos rūšys, ji turi joms nustatyti SAT ribas. Iš to matyti, kad Airija turėjo nustatyti tinkamiausias tulžių apsaugai teritorijas ir jose įsteigti SAT.

111

Iš to aišku, kad Airija, pripažinusi tulžių buvimą savo teritorijoje, neįgyvendino šio įsipareigojimo papildomoje pagrįstoje nuomonėje, apie kurią pranešta 2003 m. liepos 11 d., nustatyto termino pabaigoje. Taigi ieškinys tiek, kiek jis susijęs su tulžių apsaugai tinkamomis teritorijomis, taip pat yra pagrįstas.

112

Komisija teigia, kad dabartinis griežlių apsaugai skirtas SAT tinklas yra nedidelis. Ji nurodo, kad IBA 2000 dar skiria penkias papildomas teritorijas, t. y. Falcarragh to Min an Chladaigh, Malin Head, Fanad Head pusiasalio, Mullet pusiasalio ir Mojaus slėnio teritorijas.

113

Kalbant apie šio sprendimo pirmesniame punkte išvardytas penkias papildomas teritorijas, reikia pripažinti, kad pirma, jos yra paukščių apsaugai svarbios teritorijos ir, antra, dėl trijų iš jų, t. y. dėl Falcarragh to Min an Chladaigh, Malin Head ir Fanad Head pusiasalio teritorijų, įsipareigojimų neįvykdymas buvo pripažintas šio sprendimo 102 punkte.

114

Dėl Mullet pusiasalio teritorijos Komisija dublike nurodo, kad jos dalyje SAT įsteigta kitais tikslais. Todėl iš karto reikia pripažinti, kad ši teritorija yra dalinio įsteigimo pavyzdys.

115

Be to, Mullet pusiasalio teritorijai taikomas C.6 kriterijus. Tačiau šis kriterijus nurodo teritoriją, kuri yra viena iš penkių svarbiausių kiekviename Europos regione I priede minėtos rūšies arba porūšio apsaugai teritorijų. Taigi iš to matyti, kad, kaip paaiškėjo iš IBA 2000 naudotų kriterijų, atitinkamoje teritorijoje steigiant būtiną SAT, pakanka, kad joje būtų reikšmingas šios rūšies arba šio porūšio individų skaičius (bent 1 % I priede minėtos rūšies nacionalinės perinčios populiacijos arba 0,1 % biogeografinės populiacijos).

116

Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad šioje byloje Komisija dublike pateikė Airijos neginčytus BirdWatch Ireland tyrimo rezultatus, pagal kuriuos per laikotarpį nuo 1993 m. iki 2001 m. nedidelis griežlių kiekis šioje teritorijoje atitiko 4 % nacionalinės populiacijos. Remiantis tuo pačiu šaltiniu, panašūs skaičiai nurodomi 2002–2004 metais.

117

Todėl Komisijos ieškinį tiek, kiek jis susijęs su Mullet pusiasalio teritorija, reikia patenkinti.

118

Dėl Mojaus slėnio teritorijos Komisija pripažįsta, kad surašymo duomenys parodo, jog kelerius metus griežlių nebuvo. Tačiau BirdWatch Ireland skaičiai rodo, kad devintajame dešimtmetyje ir iki dešimtojo dešimtmečio vidurio šioje teritorijoje buvo daug griežlių. Konkrečiai kalbant, iki 1993 m. šioje teritorijoje buvo antra svarbi griežlių telkimosi vieta po River Shannon callows SAT ir todėl ji be išlygų atitiko SAT įsteigimo reikalavimus, remiantis bet kuriuo pagrįstu ornitologinių kriterijų taikymu. Taigi egzistuoja duomenų, kurie per ilgą laikotarpį pateisino SAT įsteigimą Mojaus slėnio teritorijoje įsigaliojus Paukščių direktyvai. Griežlių išnykimą šioje teritorijoje sukėlė žemės ūkio veiklos pokyčiai, o Airija nebandė ištaisyti padėties. Komisija teigia, kad Airija negali gauti naudos dėl to, kad šioje teritorijoje neįsteigė SAT ir jos neapsaugojo. Airija neįrodė, kad į šią teritoriją griežlių neįmanoma sugrąžinti.

119

Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad Airija neginčija Komisijos dublike pateiktų BirdWatch Ireland skaičių, rodančių, jog Mojaus slėnio teritorijoje devintajame dešimtmetyje ir iki dešimtojo dešimtmečio vidurio buvo daug griežlių. Iš to matyti, kad ši teritorija yra viena tinkamiausių griežlių apsaugai teritorijų, ir taikant šio sprendimo 37 punkte nurodytą teismo praktiką Airija turėjo joje įsteigti SAT.

120

Pagal šio sprendimo 84 punkte primintą nusistovėjusią teismo praktiką teritorijose, kuriose, nors ir turėjo būti, bet nebuvo įsteigtos SAT, ir toliau taikoma Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies pirmame sakinyje nustatyta tvarka, nes kitaip negalėtų būti pasiekti šioje direktyvoje suformuluoti ir jos devintoje konstatuojamojoje dalyje išaiškinti apsaugos tikslai. Iš to matyti, kad Airija turėjo imtis tinkamų priemonių bent jau pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies pirmą sakinį, siekiant Mojaus slėnio teritorijoje išvengti buveinių pažeidimo bei griežlių trikdymo, jei jis galėtų būti reikšmingas šio straipsnio tikslų atžvilgiu.

121

Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad Mojaus slėnio teritorijoje, kurioje turėjo būti įsteigta SAT, griežlių išnykimą sukėlė žemės ūkio veiklos pokyčiai, o Airija nebandė ištaisyti padėties.

122

Be to, Airija nepateikė įrodymo, kad šioje teritorijoje neįmanoma griežlėms iš naujo įsikurti. Todėl Komisijos ieškinį šiuo klausimu reikia patenkinti.

123

Iš to matyti, kad ieškinys tiek, kiek jis susijęs su Mullet pusiasalio ir Mojaus slėnio teritorijomis, taip pat pagrįstas.

124

Komisija teigia, kad Airija neįvykdė įsipareigojimo pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes tam tikrose teritorijose SAT įsteigė tik iš dalies. Jos nuomone, daugeliu atvejų nustačius SAT ribas atskiriamos lygiavertės gretimos teritorijos, kurios svarbios ornitologiniu atžvilgiu ir kurios įrašytos IBA 2000. Ši kritika skirta iš viso 37 teritorijoms.

125

Nurodžiusi, jog SAT ribos turėjo būti nustatytos ne pagal ekonominius, bet pagal ornitologinius vertinimus, Komisija pažymėjo, kad, atvirkščiai, daugeliu atvejų Airijos valdžios institucijos SAT apibrėžė viešajam sektoriui priklausančiuose žemės sklypuose ir jų neįsteigė, kai tai aiškiai buvo nesuderinama su ekonominiais interesais.

126

Komisija pridūrė, kad vykstant procedūrai Airijos valdžios institucijos pripažino, jog iki 2004 m. birželio mėn. pabaigos daugelį teritorijų ketino išplėsti arba iš naujo įsteigti, bet, atrodo, šio ketinimo neįgyvendino.

127

Airija nurodo, kad vyksta atitinkami tiriamieji darbai ir kad numatyta, siekiant išsaugoti atitinkamas rūšis, įsteigti naujas SAT. Visų iš naujo steigiamų ir naujų SAT steigimas vyks pagal Buveinių taisyklių reikalavimus. Tačiau ji ginčija, kad tai tariamai nebuvo padaryta pakankamai dideliame Sandymount Strand and Tolka Estuary SAT plote.

128

Pritarusi, kad tam tikros SAT turi būti išplėstos, Airija pripažino, kad neįvykdė įsipareigojimų pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis. Taigi Komisijos ieškinį tiek, kiek jis susijęs su 36 iš 37 teritorijų, reikia patenkinti.

129

Toliau reikia išnagrinėti Sandymount Strand and Tolka Estuary SAT padėtį.

130

Komisija teigia, kad Sandymount Strand and Tolka Estuary SAT ribos nustatytos neteisingai atsižvelgus į svarbą ornitologiniu atžvilgiu, pažeidžiant Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis.

131

Jos nuomone, remiantis įrodymais matyti, jog Airijos valdžios institucijų pasirinkta pozicija nustatant Sandymount Strand and Tolka Estuary SAT, kuri yra tarptautinės svarbos didelė vandens paukščių šlapžemė, esanti Dublino įlankoje, kur nuolat aptinkama daugiau nei 20000 žiemojančių individų, ribas lemia dviejų teritorijų, skirtų įrengti atliekant didelės apimties viešuosius darbus, pašalinimą, o tai buvo nuspręsta remiantis atskiru šių teritorijų ornitologinės vertės tyrimu, nors reikėjo nustatyti SAT ribas atsižvelgiant į natūralias drėgnos ekosistemos ribas.

132

Komisijos nuomone, pirmoji 4,5 ha teritorija, kurią anksčiau buvo pasiūlyta prijungti prie SAT, įsikišus Dublin Port Company (Dublino uosto vadovams), pageidavusiems ją užpilti siekiant padidinti uostą, buvo pašalinta iš pradinio Sandymount Strand and Tolka Estuary SAT išplėtimo projekto.

133

Savo ruožtu Airija teigia, kad ši teritorija neturėjo būti įtraukta į iš pradžių pasiūlytą išplėstą arealą ir kad šis įtraukimas neturi mokslinio pagrindo. SAT išplėtimo projekto pakeitimas buvo išsamiau išnagrinėtas ir pripažinta, kad teritorijos įtraukimas moksliškai nepateisinamas, nes tik nedidelė jos dalis pateko į neilgai trunkančių atoslūgių zoną.

134

Konkrečiai kalbant, ši valstybė narė pažymi, kad bendros galinčios adaptuotis pelkių paukščių rūšys šia teritorija gali naudotis tik per atoslūgius. Šios rūšys pagrindinę savo maisto dalį randa kitur. Be to, teritorija galėjo nebūti susijusi su apylinkėse esančiomis svarbiomis buveinėmis, atitinkamoms rūšims suteikiančiomis geresnes sąlygas. Minėtos valstybės nuomone, Komisija realiai nebandė ginčyti šio požiūrio mokslinio pagrindo.

135

Dėl pirmosios teritorijos pirmiausia reikia pripažinti, kad Komisijos duplike pateikti kaltinimai dėl kitų šios teritorijos plotų yra nepriimtini šioje proceso stadijoje Teisingumo Teisme, nes jie nebuvo ieškinio dalykas.

136

Iš tiesų pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką ieškinio, pareikšto dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį, dalyką apibrėžia šioje nuostatoje numatyta ikiteisminė procedūra, t. y. ieškinys turi būti grindžiamas tais pačiais motyvais ir pagrindais kaip ir pagrįsta nuomonė (žr. 2005 m. birželio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-456/03, Rink. p. I-5335, 35 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

137

Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, Komisija pateikė 2002 m. lapkričio mėn. Dublin Bay Watch atliktą ornitologinę ekspertizę, pagal kurią, remiantis užpylimo projekto ornitologinio poveikio tyrimo rezultatais, šias teritorijas rekomenduojama įtraukti į Sandymount Strand and Tolka Estuary SAT. Iš tiesų šis tyrimas, kurio Airijos valdžios institucijos neginčijo, nurodo, kaip generalinė advokatė pažymėjo savo išvados 72 punkte, kad įvairios rūšys aiškiai daugiau nei vidutiniškai naudojasi žemės sklypu, kuriam būdingi tam tikri ypatumai. Be to, kai potvyniai ir atoslūgiai yra silpnesni, kai kurios šios teritorijos dalys lieka neapsemtos ir jomis gali naudotis paukščiai. Galiausiai nagrinėjama teritorija naudojasi ne tik pelkėje gyvenantys paukščiai, bet ir, pavyzdžiui, margasnapės žuvėdros, kurioms jūros lygio svyravimai neturi reikšmės.

138

Reikia pripažinti, kad pirmoji nagrinėjama teritorija yra sudėtinė visos drėgnos ekosistemos dalis ir kad joje turėjo būti įsteigta SAT. Iš to matyti, kad ieškinys tiek, kiek jis susijęs su iš pradinio Sandymount Strand and Tolka Estuary SAT išplėtimo projekto pašalinta pirma teritorija, yra pagrįstas.

139

Antrąją teritoriją sudaro prie Tolka upės žiočių esančios 2,2 ha smėlio ir žvyro pertvaros, kurios, Komisijos nuomone, buvo sugriautos statant Dublino uosto tunelį, kurio rangovas – Dublin Corporation (dabar – Dublin City Council, Dublino savivaldybė). Komisija teigia, kad nors ir sumažinta, pašalinta teritorija pasižymi panašiomis kaip visa ekosistema charakteristikomis, t. y. klampiomis platformomis, ir ja nuolat naudojosi nuo bendros ekosistemos priklausantys paukščiai, tai yra jūrinės šarkos (Haematopus ostralegus) ir raudonkojai tulikai. Šis dalinis tam tikrų vientisos drėgnos ekosistemos elementų pašalinimas pažeidžia Paukščių direktyvos tikslus.

140

Airija teigia, kad tik labai nedaug jūrinių šarkų ir raudonkojų tulikų yra klampioje svyruojančio jūros lygio 2,2 ha teritorijoje, kuri per atoslūgius lieka neapsemta vien kaip maitinimosi arealas ir labai trumpus laikotarpius. Taigi teritorija nelaikoma galinčia būti įtraukta į atitinkamą SAT. Priimant šį sprendimą buvo taikyti ornitologiniai moksliškai pritaikyti kriterijai. Airija mano, kad negalima pritarti Komisijos nuomonei, jog 2,2 ha teritorijos išnykimas yra didelis paukščių buveinių sunaikinimas bei trikdymo šaltinis ir jog pastaroji negalėjo pateikti jokio mokslinio ir objektyviai patikrinamo, jos nuomonę grindžiančio įrodymo.

141

Dėl antros teritorijos reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 39 punkte nurodytą teismo praktiką SAT įsteigti taikomi tik Paukščių direktyvoje nustatyti ornitologiniai kriterijai.

142

Taigi Komisija teisingai teigia, pirma, kad SAT turi būti steigiama ne atlikus atskirą kiekvieno nagrinėjamo ploto ornitologinės vertės tyrimą, bet remiantis natūraliomis drėgnos ekosistemos ribomis, ir, antra, kad ornitologiniai kriterijai, vien tik kuriais remiantis reikia steigti SAT, turi būti moksliškai pagrįsti. Iš tiesų naudojant netinkamus tariamus ornitologinius kriterijus gali būti klaidingai nustatytos SAT ribos.

143

Šioje byloje akivaizdu, kad nagrinėjamas plotas yra upę kertančiu keliu atskirtas nuo likusios upės žiočių dalies ir kad kaip klampi lyguma jis pasižymi tokiomis pačiomis charakteristikomis kaip ir visa Dublino įlankos teritorija.

144

Be to, iš 1998 m. paskelbto poveikio aplinkai vertinimo, kuriuo abi šalys rėmėsi vykstant procedūrai, matyti, kad šiuo plotu dalis Sandymount Strand and Tolka Estuary SAT esančių laukinių paukščių naudojasi kaip maitinimosi arealu.

145

Taigi reikia pripažinti, kad antrąja teritorija kaip maitinimosi arealu naudojasi paukščiai, priklausantys trims iš devynių rūšių, kurios yra lemiamos tam, kad Dublino įlanka būtų laikoma svarbia ornitologine teritorija. Šia teritorija šios rūšys naudojasi vidutiniškai, kaip buvo tikimasi, ar net daugiau. Dėl šios priežasties minėta teritorija yra sudėtinė visos drėgnos ekosistemos dalis ir todėl joje taip pat turi būti įsteigta SAT.

146

Iš to matyti, kad ieškinys tiek, kiek jis susijęs su antrąja į Sandymount Strand and Tolka Estuary SAT neįtraukta teritorija, taip pat yra pagrįstas.

147

Todėl antrą pirmojo kaltinimo dalį reikia laikyti pagrįsta.

148

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus vertinimus, reikia pripažinti, kad pirmasis kaltinimas yra pagrįstas, išskyrus jo dalį, susijusią su SAT įsteigimu siekiant apsaugoti I priede minėtą rūšį, t. y. baltakaktę žąsį (Grenlandinis porūšis), bei I priede nenurodytas nuolat aptinkamas migruojančias rūšis, t. y. pempę, raudonkojį tuliką, perkūno oželį ir didžiąją kuolingą.

149

Komisija mano, kad nuo 1981 m. Airijos teisės aktai nepakankamai įgyvendino Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis ir kad, be to, Airija šių nuostatų netaikė praktikoje, t. y. suteikiant SAT apsaugos teisinį statusą, galintį užtikrinti atitinkamų paukščių rūšių išlikimą ir veisimąsi.

150

Jos nuomone, pirma, SAT esančių paukščių rūšių išlikimui ir veisimuisi užtikrinti gali reikėti ne tik prevencinių, bet ir aktyvių arba pozityvių priemonių, kurių, išskyrus vieną, Airija nesiėmė. Antra, abejojama dėl to, ar atitinkami Airijos teisės aktai yra realus teisinis pagrindas, leidžiantis patvirtinti tokias priemones.

151

Airija ginčija įsipareigojimų neįvykdymą, kuriuo ji kaltinama. Kalbėdama apie pareigą suteikti veiksmingos SAT apsaugos teisinį statusą ir pripažinusi, jog prevencinių veiksmų nepakanka paukščiams visais atvejais apsaugoti, ji tvirtino, kad šis tikslas pateisino savanoriško pobūdžio subsidijų griežlėms programos įgyvendinimą. Be to, egzistuoja paukščių apsaugos tam tikrose SAT tvarkymo planų, kurie kol kas yra projektai, sąrašas.

152

Dėl Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis perkeliančio Airijos teisės akto taikymo srities ši valstybė narė ginčija faktą, kad vienintelis Buveinių nuostatų tikslas – taikyti Buveinių direktyvą, ir teigia, kad minėti nuostatai nacionalinėje teisėje suteikia tinkamą teisinį pagrindą su SAT susijusiems tvarkymo planams parengti ir įgyvendinti. Airijos nuomone, Buveinių nuostatai SAT aiškiai taiko tam tikras svarbias apsaugos ir vykdymo priemones, būtent jų 13 straipsnis, kuris minimas tų pačių nuostatų 34 straipsnyje kaip nuostata, taikoma pagal Paukščių direktyvą įsteigtoms teritorijoms.

153

Svarbu priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalys įpareigoja valstybes nares suteikti SAT teisinį apsaugos statusą, visų pirma galintį užtikrinti I priede minimų paukščių rūšių išlikimą ir veisimąsi bei I priede nenurodytų nuolat aptinkamų migruojančių rūšių veisimąsi, šėrimąsi ir žiemojimą (1999 m. kovo 18 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-166/97, Rink. p. I-1719, 21 punktas ir nurodyta teismo praktika).

154

Kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 77 punkte, saugant SAT turi būti imamasi ne tik priemonių, kurios skirtos užkirsti kelią žmogaus sukeltiems išorės pavojams ir trikdymams, bet atsižvelgiant į esamą situaciją, ir pozityvių priemonių, kuriomis siekiama saugoti ir gerinti teritorijos būklę.

155

Akivaizdu, kad Buveinių nuostatų 13 straipsnis būtų pakankamai perkėlęs Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, jei ši nuostata būtų taikoma SAT. Tačiau, priešingai Airijos pozicijai, pagal kurią šis 13 straipsnis taikomas ir SAT, ypač pagal tų pačių nuostatų 34 straipsnį, Komisija teigia, kad minėti nuostatai yra skirti tik Buveinių direktyvai perkelti.

156

Buveinių nuostatų 34 straipsnyje numatyta, kad „tam tikrais atvejais 4, 5, 7, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių nuostatos mutatis mutandis taikomos pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis įsteigtoms teritorijoms“.

157

Pagal EB 249 straipsnio trečiąją pastraipą direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Iš to aišku, kad Airija, kaip ir bet kuri kita valstybė narė, gali pasirinkti Paukščių direktyvos įgyvendinimo formą ir būdus (šiuo klausimu žr. 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-296/01, Rink. p. I-13909, 55 punktą).

158

Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką perkeliant direktyvą į vidaus teisę turi būti iš tikrųjų pakankamai aiškiai ir tiksliai užtikrinamas visiškas direktyvos taikymas (šiuo klausimu žr. 1991 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-361/88, Rink. p. I-2567, 15 punktą).

159

Kaip buvo priminta šio sprendimo 64 punkte, Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad perkėlimo tikslumas turi ypatingos reikšmės Paukščių direktyvos atveju, nes atitinkamoms valstybėms narėms patikima valdyti jų teritorijoje esančią bendro paveldo dalį.

160

Taigi reikia patikrinti, ar Buveinių nuostatų 34 straipsnis, kaip teigia Komisija, neužtikrina šių nuostatų 13 straipsnio taikymo pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis įsteigtoms SAT.

161

Minėtą 34 straipsnį skaitant pažodžiui galima daryti išvadą, kad pati ši nuostata iš Buveinių nuostatų taikymo srities nepašalina galimybės tų nuostatų 13 straipsnį taikyti pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis įsteigtoms teritorijoms.

162

Todėl negalima pritarti Komisijos argumentui, kad dėl to, jog Buveinių nuostatuose neminimas atskiras tikslas – įgyvendinti Paukščių direktyvą atsižvelgiant į European Communities Act nustatytus apribojimus, šie nuostatai negali būti teisinis pagrindas, leidžiantis priimti paukščių apsaugos SAT tvarkymo planus.

163

Dėl tos pačios priežasties negalima pritarti Komisijos argumentui, kad Buveinių nuostatai neleidžia SAT taikyti Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatytų tvarkymo priemonių, nes vienintelis šių nuostatų skelbiamas tikslas yra įgyvendinti minėtą direktyvą. Iš tiesų, kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 82 punkte, nors tokios pačios, kokios numatytos minėtoje 6 straipsnio 1 dalyje, priemonės turi būti taikomos SAT pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, nėra kliūčių nacionalinės teisės aktų leidėjui įtvirtinti vieną nuostatą, perkeliančią dviejų direktyvų normas.

164

Negali būti pritarta ir Komisijos argumentui dėl European Communities Act nustatytų apribojimų. Iš tiesų Airija savo atsiliepime į ieškinį ir šiuo klausimu neprieštaraujant Komisijai teigia, kad Buveinių nuostatai nėra įstatymas, bet jie neginčijamai ir visi galioja ir sukelia teisinių pasekmių, kol tai sėkmingai nenuginčyta kompetentingame teisme.

165

Galiausiai dėl tos pačios, kaip ir šio sprendimo 161 punkte nurodytos, priežasties turi būti atmestas Komisijos argumentas, pagal kurį Buveinių nuostatų 13 straipsnis, susijęs su apsaugos priemonėmis, kurių turi imtis ministras dėl specialių apsaugos teritorijų, automatiškai netaikomas SAT, nes pagal šių nuostatų 34 straipsnio formuluotę tam tikros minėtų taisyklių nuostatos „tam tikrais atvejais“ ir „mutatis mutandis“ taikomos pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis įsteigtoms teritorijoms.

166

Be to, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo sritį reikia vertinti atsižvelgiant į nacionalinių teismų aiškinimą (1997 m. gegužės 29 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-300/95, Rink. p. I-2649, 37 punktas ir nurodyta teismo praktika). Tačiau šiuo atveju Komisija grįsdama savo ieškinį nesirėmė jokiu nacionalinio teismo sprendimu, kuriuo ginčijama vidaus nuostata būtų aiškinama priešingai direktyvai.

167

Šiomis aplinkybėmis, Komisija, kuriai tenka įrodinėjimo pareiga procedūroje dėl įsipareigojimų neįvykdymo (minėto sprendimo Komisija prieš Graikiją 35 punktas ir nurodyta teismo praktika), teisiškai neįrodė, kad pasibaigus papildomoje pagrįstoje nuomonėje, apie kurią buvo pranešta 2003 m. liepos 11 d., nustatytam terminui Buveinių nuostatų taikymo apimtis buvo tokia, kaip nurodė Komisija.

168

Todėl antrasis kaltinimas turi būti atmestas.

169

Komisija tvirtina, kad nuo 1981 m. Airija neužtikrina Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies pirmo sakinio taikymo teritorijoms, kuriose pagal minėtą direktyvą turėjo būti, bet nebuvo įsteigtos SAT. Ji mano, kad, atsižvelgiant į Airijos valdžios institucijų nepakankamą įsteigtų SAT plotą, ši spraga gali turėti didelių pasekmių atitinkamų paukščių rūšių apsaugai.

170

Jos nuomone, nors Airijoje yra priimti teisės aktai, susiję su buveinių apsauga už įsteigtų SAT ribų, šie teisės aktai neturi pirmesniame punkte minėtos Bendrijos nuostatos reikalaujamos ornitologinės specifikos. Nacionalinės teisės aktai nenustato konkrečių pareigų dėl laukinių paukščių rūšių buveinių, kurios turėtų būti saugomos įsteigus SAT, teritorijose, nepriklausančiose Airijoje egzistuojančiam SAT tinklui. Komisija nurodo konkretų pavyzdį, su kokiais sunkumais susiduria javinės lingės, ir priduria, kad, be to, teritorijos, kuriose neįsteigtos, bet kuriose reikia įsteigti SAT, Airijoje nesaugomos, kaip to reikalauja Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies pirmas sakinys, net viešosios valdžios institucijų veiksmų atžvilgiu.

171

Airija iš esmės atsako, kad baigiamas svarbus tiriamasis darbas apie javines linges ir kad netrukus turi būti parengtas vėjo energijos plėtros gairių projektas.

172

Reikia pabrėžti, kad Paukščių direktyvoje, kaip tai buvo priminta šio sprendimo 84 punkte, suformuluotų tikslų, kurie išaiškinti devintoje konstatuojamojoje dalyje, pasiekti neįmanoma, jei valstybės narės įsipareigojimų pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 4 dalį turėtų laikytis tik prieš tai įsteigus SAT.

173

Kaip tai irgi matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, Buveinių direktyvos 7 straipsnio nuostatoje pažymima, kad šios direktyvos 6 straipsnio 2–4 dalys pakeičia Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies pirmą sakinį nuo Buveinių direktyvos įgyvendinimo datos arba nuo valstybės narės pagal Paukščių direktyvą atlikto įsteigimo datos, jei pastaroji data vėlesnė. Taigi aišku, kad teritorijoms, kuriose nebuvo, bet turėjo būti įsteigtos SAT, ir toliau taikoma Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies pirmame sakinyje įtvirtinta tvarka (minėto 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-374/98, 46 ir 47 punktai).

174

Tačiau šioje byloje Airija net netvirtina, kad užtikrino Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies pirmo sakinio nuostatų taikymą teritorijoms, kuriose pagal minėtą direktyvą turėjo būti įsteigtos SAT.

175

Dėl to trečiąjį kaltinimą reikia laikyti pagrįstu ir konkrečių Komisijos pateiktų pavyzdžių nagrinėti nereikia.

176

Komisija kaltina Airiją teisingai neperkėlus ir netaikius viso Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies antro sakinio, susijusio su tinkamomis priemonėmis, kurių valstybės narės turi imtis, kad išvengtų buveinių taršos ir pažeidimo už SAT ribų.

177

Grįsdama savo kaltinimą Komisija teigia, kad įvairios vidaus teisinės priemonės, konkrečiai kalbant, licencijos, susijusios su integruota taršos prevencija, natūralaus mėšlo tvarkymo sistema, teisės aktai teritorinio planavimo srityje ir nuostatos dėl poveikio aplinkai vertinimo, kurios tariamai perkelia Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies antrą sakinį, neturi jokio specifinio šiame straipsnyje numatyto ornitologinio turinio. Tačiau nesant nuorodos į jokius specifinius ornitologinius vertinimus, negalima manyti, kad taikydami aplinkos apsaugos priemones subjektai atsižvelgs į svarbą ornitologiniu atžvilgiu. Komisijos nuomone, kelios vidaus taisyklės, perkeliančios minėto 4 straipsnio 4 dalies antrą sakinį, tai padaro tik iš dalies ir lieka daug spragų. Tai, kad jos yra neišsamios, įrodo, jog buveinės nyksta, ir, nepaisant Airijos prieštaravimų, šioje byloje negali būti teisėtai užginčyta, kad dėl žmonių intervencijos jos išnyko.

178

Airija atsako nurodydama, kad Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalį iš esmės perkėlė tam tikros programos ir teisės aktuose numatytos priemonės. Be to, ji tvirtina, kad minėtos 4 dalies antro sakinio reikalavimus įgyvendina Wildlife Act, numatantis tvirtą teisinį pagrindą paukščių rūšių apsaugai nuošaliose kaimo vietovėse.

179

Nors tiesa, kad Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies antras sakinys neįpareigoja privalomai pasiekti tam tikrų rezultatų, vis dėlto valstybės narės turi sau iškelti tikslą apsaugoti buveines už SAT ribų. Taigi reikia konstatuoti, kad šiuo atveju Airija turi stengtis imtis tinkamų priemonių, kad išvengtų buveinių taršos ir trikdymo (šiuo klausimu žr. minėto 1999 m. kovo 18 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją 48 punktą).

180

Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar Airija teisingai perkėlė visą minėtą nuostatą, imdamasi tinkamų priemonių, kad išvengtų buveinių taršos ar pažeidimo už SAT ribų.

181

Atsižvelgiant į įvairius bendrai įvertintus įrodymus reikia pripažinti, kad šioje byloje taip nėra.

182

Kalbant apie licencijas, kurias suteikė Environmental Protection Agency (Aplinkos apsaugos agentūra) pagal integruotą taršos mažinimo sistemą, neginčijama, kaip nurodė Komisija, kad ši sistema susijusi tik su ribota teršiančios veiklos kategorija ir neapima jokios specifinės nuorodos į Paukščių direktyvos 4 straipsnyje numatytus ornitologinius vertinimus. Be to, pasirodo, kad Airija nurodo perkėlusi 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvą 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (OL L 257, p. 26), kuria siekiama kitų tikslų. Todėl su minėtomis licencijomis susiję nacionalinės teisės aktai negali būti laikomi pakankamu Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies antro sakinio perkėlimu.

183

Kalbant apie kompleksinį bendros išmokos susiejimą vykdant bendrąją žemės ūkio politiką, pažymėtina, jog Airija tvirtina, kad įvairūs teisės aktų reikalavimai tvarkymo srityje, o tai yra pirmasis svarbus šio kompleksinio susiejimo elementas, kurie nurodyti 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams, bei iš dalies keičiančio Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (OL L 270, p. 1), 4 straipsnyje ir kurių sąrašas yra šio reglamento III priede, bus nuosekliai per trejus metus nuo 2005 m. sausio 1 d. įtvirtinti. Ši valstybė narė nurodo, kad šių teisės aktuose numatytų reikalavimų sąraše yra nuoroda į Paukščių direktyvą. Tačiau dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos šio sprendimo 74 punkte, negalima atsižvelgti į laipsnišką minėtų reikalavimų įtvirtinimą vidaus teisėje.

184

Tą patį reikia pasakyti ir apie antrą svarbų šio kompleksinio bendros išmokos susiejimo elementą, susijusį su Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnyje nurodyta gera agrarine ir aplinkosaugine būkle, ir kurio minimalūs reikalavimai turi būti apibrėžti remiantis šio reglamento IV priede įtvirtintu pagrindu, nes šį straipsnį perkeliančios nuostatos turi būti priimtos tik nuo 2005 m. sausio 1 dienos.

185

Kalbėdama apie priemones, priimtas pagal kaimo vietovių aplinkos apsaugos programą, skirtą apdovanoti ūkininkus, kurie ekologiškai vykdo savo žemės ūkio veiklą siekdami pagerinti aplinką esančiuose sklypuose, Komisija pripažįsta, kad jos naudingos laukiniams paukščiams, nes leidžia išvengti buveinių taršos ir pažeidimo. Tačiau akivaizdu, kad ši sistema netaikoma bendrai visiems žemės ūkio sklypams arba teritorijoms, kuriose nėra įsteigtos SAT. Todėl minėtos priemonės juo labiau negali būti laikomos perkeliančiomis Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies antrą sakinį.

186

Taip pat reikia atmesti argumentus, susijusius su žemės ūkio atliekų tvarkymo programa (Farm Waste Management Scheme) bei su teisės aktais teritorinio planavimo srityje, įskaitant nuostatas dėl poveikio aplinkai vertinimo. Iš tiesų minėtuose aktuose Airija nenumatė jokio ornitologinio vertinimo pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies antrą sakinį.

187

Galiausiai dėl Wildlife Act reikia pripažinti, kad vienintelė šio įstatymo nuostata, kuri yra svarbi šiomis aplinkybėmis ir kurią per procedūrą cituoja Airija, yra 11 straipsnio 1 dalis. Vis dėlto ši nuostata nėra pakankamai tiksli, kad galėtų būti laikoma užtikrinančia Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies antro sakinio perkėlimą.

188

Antra, reikia išnagrinėti, ar Komisija įrodė, kad Airija praktiškai nepakankamai stengėsi išvengti buveinių už SAT ribų taršos ir pažeidimo.

189

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Komisija kaip pavyzdį nurodo gegučių (Cuculus canorus), dirvinių vieversių (Alauda arvensis), šelmeninių kregždžių (Hirundo rustica) ir urvinių kregždžių (Riparia riparia), t. y. paplitusių paukščių rūšių, esančių 1999 m. BirdWatch Ireland ir Royal Society for the Protection of Birds paskelbto Birds of Conservation Concern in Ireland inventoriaus „oranžiniame sąraše“, buveines. Šiame inventoriuje nurodyta, kad minėtos rūšys labai kenčia nuo žemės ūkio veiklos pokyčių. Be to, Komisija remiasi Environmental Protection Agency parengta Ireland’s Environment 2004 ataskaita, kuri paaiškina, kaip šie pokyčiai bendrai pažeidžia buveines Airijoje.

190

Be to, reikia konstatuoti, jog vien tai, kad tam tikros programos ir teisės aktuose numatytos priemonės buvo priimtos, kaip tvirtino Airija, neįrodo, kad ši valstybė narė pakankamai stengėsi išvengti buveinių taršos ir pažeidimo. Iš tiesų, kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 111 punkte, didelės pastangos, visų pagrįstų priemonių siekiamam tikslui pasiekti priėmimas, reikalauja tikslinės veiklos.

191

Šioje byloje reikia pripažinti, kad Airijos priimtos priemonės yra ne darni visuma, o dalinės ir pavienės, kurių tik kelios sudaro palankias sąlygas atitinkamų paukščių populiacijų apsaugai.

192

Šią išvadą pagrindžia faktas, kad Airija neprieštaravo nei 1999 m. paskelbto inventoriaus Birds of Conservation Concern in Ireland, nei Ireland’s Environment 2004 ataskaitos, t. y. dviejų Komisijos pateiktų minėtų ornitologinių tyrimų, turiniui.

193

Todėl, atsižvelgiant į visus Komisijos pateiktus įrodymus, reikia daryti išvadą, kad Airija teisingai neperkėlė ir netaikė visų Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies antro sakinio nuostatų. Taigi remiantis šiuo kaltinimu pripažįstamas įsipareigojimų neįvykdymas.

194

Kalbant apie pagal Paukščių direktyvą įsteigtas SAT, penktasis kaltinimas susijęs su faktu, kad Airija nepriėmė visų Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2–4 dalių nuostatas įgyvendinančių priemonių. Šis kaltinimas taip pat susijęs su nepakankamu šios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies perkėlimu tiek, kiek tai susiję su visų šioje nuostatoje nurodytų teritorijų naudojimu rekreaciniais tikslais.

195

Buveinių direktyvos 7 straipsnis numato, kad šios direktyvos 6 straipsnio 2– 4 dalyse nustatyti įpareigojimai pakeičia Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies pirmame sakinyje nustatytus įpareigojimus, susijusius su teritorijomis, įsteigtomis pagal 4 straipsnio 1 dalį arba panašiai pripažintomis pagal jos 4 straipsnio 2 dalį, nuo Buveinių direktyvos įgyvendinimo datos arba nuo įsteigimo arba pripažinimo datos pagal Paukščių direktyvą, jei pastaroji data vėlesnė.

196

Iš to matyti, kad Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2–4 dalys turi būti taikomos SAT Airijoje nuo 1994 m. birželio 10 d., tai yra šios direktyvos perkėlimo šioje valstybėje narėje termino pabaigos datos, arba nuo jų įsteigimo arba pripažinimo pagal Paukščių direktyvą datos, jei ši data vėlesnė.

197

Komisija mano, kad 1994 m. birželio 10 d. arba po šios datos Airija Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies teisingai neperkėlė ir netaikė visoms pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 dalį įsteigtoms arba pagal tos pačios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį pripažintoms teritorijoms.

198

Ji teigia, kad pagal Buveinių nuostatus, kurie, kaip tvirtina Airija, įgyvendina Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalį, kovos su galbūt kenksminga žemės sklypų savininkų veikla sėkmė daugiausia priklauso nuo pranešimų, kurie jiems pateikiami tuo momentu, kai teritoriją siūloma priskirti tokiai, kuriai taikoma Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalis. Minėtų nuostatų 14 straipsnis suteikia kompetentingam ministrui įgaliojimus pateikti pranešimus ir nustatyti žemės naudojimo sąlygas. Tačiau šiems įgaliojimams taikomi du apribojimai.

199

Pirmasis apribojimas yra de jure todėl, kad Buveinių nuostatų 14 straipsnis suformuluotas taip, kad būtų taikomas tik šiems nuostatams įsigaliojus įsteigtoms SAT, todėl jis netaikomas iki šios datos įsteigtoms SAT. Kadangi egzistuojančių SAT atveju nenumatyta, kad žemės sklypų savininkams reikia pateikti pranešimus, jiems aiškiai nurodant veiklą, kurią norint vykdyti reikia gauti leidimą pagal direktyvą perkeliantį teisės aktą, šių teritorijų atžvilgiu netaikoma kovos su kenksminga veikla sistema.

200

Antras apribojimas yra de facto, nes minėtos taisyklės nebuvo taikomos visoms SAT.

201

Komisijos nuomone, nesant galimybės naudotis ribojančiais pranešimais, Airijos teisės aktuose nėra nuostatos, leidžiančios visiškai įgyvendinti Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas SAT esančių viešajam sektoriui priklausančių žemės sklypų atžvilgiu. Ji taip pat mano: kadangi ši veikla vykdoma viešajam sektoriui priklausančiuose žemės sklypuose arba sklypuose, kuriuose valstybė vykdo kontrolę, nacionalinės teisės aktai nenumato aiškios įstatyminės pareigos už šios veiklos reglamentavimą atsakingoms valdžios institucijoms imtis vykdomųjų priemonių, kad užtikrintų minėtos direktyvos 6 straipsnio 2 dalies laikymąsi.

202

Kaip veiklos, kuri pažeidžia Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalį, pavyzdį Komisija nurodo mechanišką nesankcionuotą kiaukutinių žvejybą Bannow Bay SAT, ir remiasi taip pat žalą keliančiu Glen Lough SAT planavimu.

203

Airija nesutinka nė su vienu Komisijos teiginiu. Ji pažymi, kad, be Buveinių nuostatų 14 straipsnio nuostatos, šių nuostatų 13 straipsnio 3 dalis, taikoma tiek specialioms saugomoms teritorijoms, tiek SAT, perkelia Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalį. Airija tais pačiais tikslais taip pat remiasi Buveinių nuostatų 17 ir 18 straipsniais ir toliau laikosi pozicijos, kad įstatymai dėl pakrančių (Foreshore Acts) leidžia užtikrinti SAT apsaugą.

204

Pirmiausia reikia priminti, kad Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalis, kaip ir Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies pirmas sakinys, valstybes nares įpareigoja imtis tinkamų priemonių, siekiant pagal 4 straipsnio 1 dalį įsteigtose arba pagal šio straipsnio 2 dalį pripažintose teritorijose išvengti buveinių pažeidimo, taip pat rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos arba pripažintos SAT, reikšmingo trikdymo (šiuo klausimu žr. 2002 m. birželio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C-117/00, Rink. p. I-5335, 26 punktas).

205

Kalbant apie Airijos argumentą, kad Buveinių nuostatų 13 straipsnio 3 dalis perkelia Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalį, reikia pripažinti, kad vienintelis minėto 13 straipsnio 3 dalies tikslas – nustatyti kompetentingam ministrui pareigą priimti naudingas nuostatas, siekiant išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo, taip pat rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos šios teritorijos, trikdymo, todėl ši nuostata veiksminga tik tada, kai šis ministras yra tiesiogiai atsakingas už atitinkamas SAT. Tačiau taikant Buveinių nuostatuose įtvirtintą tvarką šių nuostatų 13 straipsnio 3 dalis taikytina kartu su tų pačių nuostatų 4 ir 14 straipsniais, kurie numato pranešimais pagrįstą žemės sklypo savininko atsakomybės tvarką. Kadangi šioje byloje akivaizdu, kad šie pranešimai nebuvo skirti visoms SAT, Buveinių nuostatų 13 straipsnio 3 dalis negali būti laikoma užtikrinančia pakankamą Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies perkėlimą.

206

Dėl argumento, kad Buveinių nuostatų 14 straipsnyje numatyta kontroliuoti operacijas bei veiklą, kurios sąrašas yra kompetentingo ministro pateiktame pagal šių nuostatų 4 straipsnį pranešime, ir kad sąraše nurodyta veikla gali būti vykdoma tik turint ministro leidimą arba pagal minėtų nuostatų 12 straipsnyje numatytą tvarkymo sutartį, pakanka pripažinti, kad minėtas 14 straipsnis taip pat grindžiamas pranešimo buvimu. Todėl dėl tos pačios priežasties, kuri nurodyta pirmesniame punkte, pastaroji nuostata negali būti laikoma užtikrinančia pakankamą Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies perkėlimą.

207

Dėl argumento, kad Buveinių nuostatų 17 straipsnis leidžia kompetentingam ministrui kreiptis į teismą ir prašyti uždrausti operacijas arba veiklą, kuri, atsižvelgiant į atliktą įvertinimą, atrodo kenksminga Europos teritorijai, įskaitant SAT, ir pagal kurią minėtų nuostatų 18 straipsnis suteikia kompetentingam ministrui analogiškus įgaliojimus tuo atveju, jei SAT kenksminga operacija arba veikla vykdoma teritorijoje, esančioje už šios SAT ribų, reikia pripažinti, kad šios nuostatos, kaip teisingai teigia Komisija ir savo išvados 127 punkte nurodė generalinė advokatė, neleidžia išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo, taip pat rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos atitinkamos SAT, reikšmingo trikdymo.

208

Iš tiesų, net jei Airija savo triplike nurodo, kad kompetentingas ministras pirmesniame šio sprendimo punkte minėtais įgaliojimais gali naudotis nagrinėdamas prašymą nedelsiant nurodyti imtis laikinų padėties ištaisymo priemonių, reikia pripažinti, kad šios nuostatos būtinai gali būti taikomos tik pradėjus nagrinėjamą veiklą, t. y. jau atsiradus galimiems pažeidimams. Be to, kompetentingas ministras neturi teisės vienašališkai uždrausti kenksmingos veiklos, o minėti įgaliojimai vykdomi su sąlyga, kad buvo atliktas tinkamas šios veiklos poveikio aplinkai vertinimas prieš paprašant teismo draudimo. Šie procedūros etapai gali labai nukelti atsakomąją SAT apsaugą. Šios nuostatos neužtikrina SAT apsaugos ir nuo privačių asmenų veiklos, nes ši apsauga reikalauja, kad jiems iš anksto būtų sudarytos kliūtys vykdyti galbūt kenksmingą veiklą.

209

Todėl minėtų nuostatų 17 ir 18 straipsniai taip pat negali būti laikomi pakankamu Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies perkėlimu.

210

Taip pat negali būti pritarta Airijos argumentui, kad įstatymai dėl pakrančių leidžia užtikrinti SAT apsaugą. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad minėti įstatymai leidžia užtikrinti tik pakrančių teritorijų apsaugą ir todėl jie netaikomi už šių teritorijų esančioms SAT.

211

Galiausiai dėl mechaniškos nesankcionuotos kiaukutinių žvejybos Bannow Bay SAT, kurį Komisija nurodo, kaip Buveinių nuostatų 6 straipsnio 2 dalį pažeidžiančią veiklą, reikia manyti, kaip nurodo generalinė advokatė savo išvados 140 punkte, kad tai yra kaip pavyzdys pateikiama veikla, dėl kurios ieškinys nėra pareikštas. Bet kuriuo atveju Komisija nepateikė jokio įrodymo, galinčio patvirtinti įsipareigojimų neįvykdymą šiuo klausimu.

212

Iš to matyti, kad iki 1994 m. birželio 10 d. arba po šios datos Airija teisingai neperkėlė Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies visoms pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 dalį įsteigtoms arba pagal tos pačios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį pripažintoms teritorijoms.

213

Todėl kaltinimą šiuo klausimu reikia laikyti pagrįstu.

214

Komisija mano, kad Airija nepakankamai perkėlė Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalį tiek, kiek ji susijusi su visų šioje nuostatoje nurodytų teritorijų naudojimu rekreaciniais tikslais. Ji mano, kad Airijos teisės aktai apima tik žemės sklypų savininkų veiklą ir kad šiuose teisės aktuose yra spragų keliais požiūriais tiek, kiek tai susiję su žalos, kurią buveinėms sukelia sklypus rekreaciniais tikslais naudojantys asmenys, prevencija. Taikant Buveinių nuostatų 14 ir 17 straipsnius nebuvo sudaryti išsamūs draudžiamos veiklos rūšių sąrašai. Be to, minėtų nuostatų 17 straipsnyje įtvirtinta tvarka yra atsakomojo pobūdžio ir jokia kita Airijos nurodyta įstatyminė nuostata neatrodo sauganti SAT nuo jas naudojančių asmenų vykdomos rekreacinės veiklos.

215

Nepaisant nuorodų, susijusių su naudingais įstatyminių pataisų pasiūlymais, įskaitant 2004 m. Įstatymo projektą dėl saugos jūroje (Maritime Safety Bill), Airija ginčija argumentą, kad galiojančių teisės aktų nepakanka Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 daliai įgyvendinti, rekreaciniais tikslais naudojant SAT esančius žemės sklypus. Ši valstybė narė aiškina, kad nacionalinės valdžios institucijos turi įgaliojimus kontroliuoti rekreacinę veiklą bei kitą Europos teritorijose kitų asmenų nei žemės sklypų savininkai vykdomą veiklą bei skirti bausmes. Šiomis aplinkybėmis ši valstybė remiasi Buveinių nuostatų 4 straipsnio 3 dalies b punkto bei šių nuostatų 14, 17 ir 18 straipsnių nuostatomis, Wildlife Act ir 1994 m. Baudžiamųjų bylų teisenos (viešoji tvarka) įstatymu (Criminal Justice (Public Order) Act 1994).

216

Dėl Airijos argumento, kad operacijos arba veiklos vykdymą ribojančios Buveinių nuostatų 14 straipsnio normos skirtos ne tik savininkams, valdytojams arba licencijos turėtojams, bet taikomos visiems asmenims, kai operacija arba veikla minima pranešime, pateiktame pagal minėtų nuostatų 4 straipsnio 2 dalį, pakanka pripažinti, kad tų pačių nuostatų 14 straipsnio 3 dalis neleidžia persekioti trečiųjų asmenų, kurie nežinojo apie šį pranešimą. Iš tiesų pastarieji gali remtis šioje nuostatoje įtvirtinta „pagrįsto pasiteisinimo“ priežastimi. Todėl Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies perkėlimas bent jau nėra pakankamai tikslus.

217

Dėl Airijos argumento, kad Buveinių nuostatų 17 ir 18 straipsniuose numatyta procedūra yra atskira ir skirtinga ir gali būti pradėta kiekvieno asmens atžvilgiu bei nepriklauso nuo kokio nors atitinkamo „pranešimo“ turinio, reikia pripažinti, jog nėra užtikrinama, kad ji gali būti taikoma asmenims, negavusiems minėtų nuostatų 4 straipsnyje numatyto pranešimo. Be to, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 208 ir 209 punktuose, minėta procedūra tėra atsakomoji priemonė ir todėl Buveinių nuostatų 17 ir 18 straipsniai negali būti laikomi užtikrinančiais pakankamą Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies perkėlimą.

218

Dėl argumento, kad Wildlife Act 22, 23 ir 76 straipsniuose numatyta galimybė imtis veiksmų, kai saugomų laukinių gyvūnų veisimosi arba poilsio vietos akivaizdžiai ir tyčia trikdomos arba kai saugomi paukščiai trikdomi perėjimo laikotarpiu, pagal kurį šiuo įstatymu suteikti įgaliojimai apima teisę konfiskuoti pažeidėjų naudotą įrangą ir transporto priemones, pakanka pripažinti, jog akivaizdu, kad minėtas įstatymas neapima visos žalos, kurią gali sukelti teritoriją rekreaciniais tikslais naudojantys asmenys.

219

Galiausiai dėl argumento, kad 1994 m. Baudžiamųjų bylų teisenos (viešoji tvarka) įstatymo 19 A straipsnis vidaus teisėje privačios nuosavybės pažeidimą perkvalifikavo į baudžiamąjį pažeidimą ir kad nuteisus paskirtos bausmės gali būti baudos ir įrangos bei transporto priemonių konfiskacija, reikia priminti, kad kalbant apie Buveinių direktyvą, kuri aplinkos teisėje įtvirtina kompleksines ir technines taisykles, valstybės narės privalo prižiūrėti, kad jų teisės aktai, skirti užtikrinti šios direktyvos perkėlimą, būtų aiškūs ir tikslūs (žr. 2005 m. spalio 20 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-6/04, Rink. p. I-9017, 26 punktą).

220

Tačiau išnagrinėjus baudžiamąsias nuostatas dėl nuosavybės teisių pažeidimo, kuriomis rėmėsi Airija, matyti, kad jos nėra aiškiai susijusios su natūralių buveinių ir rūšių buveinių apsauga nuo pažeidimo, taip pat nuo rūšių trikdymo, todėl jos nebuvo įtvirtintos siekiant išvengti naudojant SAT rekreaciniais tikslais buveinėms padarytos žalos. Todėl jos aiškiai ir tiksliai neįgyvendina Buveinių direktyvos nuostatų, kad visiškai patenkintų teisinio saugumo reikalavimą.

221

Todėl kaltinimą ir šiuo klausimu reikia laikyti pagrįstu.

222

Komisija tvirtina, kad Airija neteisingai perkėlė ir taikė Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalis.

223

Dėl perkėlimo Komisija tvirtina, jog vidaus teisės aktuose nėra nuostatų, siekiančių užtikrinti, kad ne projektai, bet planai būtų vertinami pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalis. Be to, nacionalinės teisės aktai nenumato tinkamo šių Bendrijos nuostatų taikymo už SAT ribų vykdomiems, bet didelių pasekmių SAT turintiems projektams.

224

Dėl taikymo Komisija teigia, jog Airija nuolat neužtikrina, kad reikšmingą poveikį SAT galintys padaryti planai bei projektai, atskirai ar kartu su kitais planais ir projektais, būtų iš anksto tinkamai vertinami.

225

Airija teigia, kad nė viena priemonė ir nė vienas projektas pagal jokį planą negali nei teisiškai, nei faktiškai turėti pasekmių jo neįvertinus. Nors planais galima skatinti tam tikrą veiklą, jais neatleidžiama nuo kontrolės ir nesudaromos kliūtys kontroliuoti teritorijas, kurioms taikoma atitinkama teisės aktuose nustatyta tvarka. Jie neturi poveikio tvirtinant pasekmių teritorijai galintį turėti projektą. Prieš taikant planą arba projektą teritorijai pirmiausia reikia atlikti išsamią įvertinimo procedūrą pagal Buveinių nuostatuose numatytą tvarką, planavimo taisykles arba kitą tvarką pagal Buveinių direktyvos nuostatas. Todėl neatlikus įvertinimo teritorijai negali būti taikomas nė vienas planas ir projektas .

226

Dėl Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalių perkėlimo reikia priminti, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad remiantis minėtos direktyvos 6 straipsnio 3 dalimi reikalavimą atlikti tinkamą plano ar projekto įvertinimą lemia tikimybė arba pavojus, kad šis planas ar projektas reikšmingai paveiks nagrinėjamą teritoriją. Atsižvelgiant visų pirma į prevencijos principą, toks pavojus egzistuoja, kai, remiantis objektyviomis aplinkybėmis, neatmetama galimybė, kad minėtas planas ar projektas reikšmingai paveiks nagrinėjamą teritoriją (minėto 2005 m. spalio 20 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę 54 punktas ir nurodyta teismo praktika).

227

Iš to matyti, jog Buveinių direktyva reikalauja, kad kiekvieno plano ar projekto pasekmės būtų tinkamai įvertintos, kai, remiantis objektyviomis aplinkybėmis, negalima atmesti galimybės, kad minėtas planas ar projektas atitinkamai teritorijai daro reikšmingą poveikį.

228

Šiuo atžvilgiu Airija teigia, kad planų pasekmės teritorijai yra tinkamai vertinamos pagal Buveinių nuostatų 27–33 straipsnius, kurie numato įvairių plėtros projektų („various development proposals“) vertinimą. Tačiau Airija neįrodė, kad tokie projektai yra planai Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies prasme.

229

Be to, Airija teigia, kad 2000 m. Įstatymas dėl planavimo ir plėtros (Planning and Development Act) įtvirtino reikalavimus, susijusius su poreikiu atsižvelgti į tam tikrus planus, visų pirma regioninio planavimo gaires, plėtros ir vietinius planus, galinčius turėti didelį poveikį aplinkai. Nuo 2001 m. sausio 1 d. kiekviename iš minėtų planų turi būti informacija, susijusi su poveikiu aplinkai, o šis poveikis gali būti didelis dėl šių planų įgyvendinimo. Šis reikalavimas buvo įtvirtintas anksčiau nei priimta 2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo (OL L 197, p. 30). Tačiau, nepaisant šio teisės akto, negali būti pripažinta, kad Airija įvykdė įsipareigojimus pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį. Iš tiesų minėtame įstatyme dėl planavimo ir plėtros numatyta pareiga susijusi tik su informacija apie pasekmes aplinkai, kurios gali būti didelės, o Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis reikalauja atlikti išankstinį plėtros planų pasekmių vertinimą.

230

Be to, Airija taip pat tvirtina, kad ji rengia vertinimus pagal 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvą 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, p. 40) bei pagal Direktyvą 2001/42, kurią taip pat perkėlė 2004 m. Nuostatai dėl tam tikrų Europos Bendrijos planų ir programų vertinimo aplinkos atžvilgiu (European Communities (Environmental Assessment of certain Plans and Programmes) Regulations 2004) ir 2004 m. Nuostatai dėl planavimo ir plėtros strateginio vertinimo aplinkos atžvilgiu (Planning and Development Strategic Environmental Assessment Regulations 2004).

231

Tačiau šiose dviejose direktyvose yra nuostatos dėl svarstymo procedūros, nenustatant valstybėms narėms, kokį sprendimą reikia priimti, ir jos susijusios tik su tam tikrais projektais ir planais. Atvirkščiai, pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies antrą sakinį leidimas planui ar projektui vykdyti gali būti suteiktas, tik jei kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos įsitikino, kad jis nepažeis teritorijos vientisumo. Todėl vertinimai pagal Direktyvą 85/337 arba Direktyvą 2001/42 negali pakeisti Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytos procedūros.

232

Galiausiai dėl Komisijos teiginio, kad Airijos teisės aktai nenumato tinkamo Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo už SAT ribų vykdomiems projektams, turintiems didelių pasekmių šiose SAT, pakanka konstatuoti, kad akivaizdu, jog poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, kurią turi užsakyti suinteresuotieji privatūs asmenys, kuriems tenka mažiausiai 15000 eurų išlaidos, reikia pateikti tik dėl didesnių kaip 50 ha dirbamos žemės plotų, nors vidutiniškas dirbamos žemės plotas Airijoje yra maždaug 8 hektarų.

233

Taigi iš to, kas nurodyta, matyti, jog Airijos teisės aktuose nenustačius pareigos atlikti tinkamą planų poveikio SAT vertinimą, Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalys nebuvo pakankamai perkeltos į Airijos vidaus teisės sistemą.

234

Todėl ieškinys šiuo klausimu turi būti laikomas pagrįstu.

235

Dėl Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo Komisija remiasi akvakultūros projektų ir Glen Lough SAT atliekamų sausinimo darbų pavyzdžiais. Todėl reikia juos išnagrinėti paeiliui.

236

Pirmiausia, kalbėdama apie akvakultūros projektus, Komisija iš esmės remdamasi 2000 m. BirdWatch Ireland atlikta studija Review of the Aquaculture Licensing System in Ireland nusprendė, jog Airija nuolat teisingai neatlikdavo šių projektų, vykdomų SAT, arba galinčių turėti poveikį SAT, vertinimo, pažeisdama Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalis. Šiomis aplinkybėmis ji pabrėžia, kad išankstinė ekspertizė yra svarbi siekiant įvertinti projekto poveikį atitinkamai SAT nustatytiems apsaugos tikslams.

237

Reikia nurodyti, kad šioje studijoje nagrinėjami 271 Ryšių, jūreivystės ir natūralių išteklių ministerijos nuo 1998 m. birželio mėn. iki 1999 m. gruodžio mėn. išduotas leidimas vykdyti akvakultūros projektus ir 46 prašymai, dėl kurių sprendimas dar nebuvo priimtas. Be to, 72 leidimai ir 9 prašymai, dėl kurių sprendimas dar nepriimtas, yra susiję su SAT arba šalia jų vykdomais akvakultūros projektais. Suteikti leidimai 84 % SAT vykdyti leistos veiklos atvejais yra susiję su fermomis, auginančiomis austres ir kriaukles.

238

Taip pat reikia priminti, kad pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį turi būti atliekamas kiekvieno plano ar projekto, tiesiogiai nesusijusio arba nebūtino teritorijai tvarkyti, atsižvelgiant į teritorijos apsaugos tikslus galimo poveikio jai įvertinimas, jeigu remiantis objektyviomis aplinkybėmis neatmetama tikimybė, kad jie atskirai arba kartu su kitais planais arba projektais minėtą teritoriją galės reikšmingai paveikti (2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging, C-127/02, Rink. p. I-7405, 45 punktas).

239

Tačiau minėta BirdWatch Ireland atlikta studija parodo kelias galimas kiaukutinių auginimo kenksmingas pasekmes, tarp kurių šėrimosi teritorijų praradimas ir žmonių veiklos suintensyvėjimo sukelti trikdymai, bei nurodo, kad net jei akvakultūros projektas vykdomas SAT, paukščių buveinės yra nelabai saugomos. Savo ruožtu Airija neteigia, jog nė vienas akvakultūros projektas neturi poveikio SAT.

240

Iš to matyti, kad leidimų procedūra turėjo apimti tinkamą kiekvieno atskiro projekto poveikio vertinimą. Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad Airija, nepateikusi tikslių paaiškinimų, tik nurodė, kad Airijos leidimų užsiimti akvakultūra procedūra, įskaitant jos nuostatas konsultacijų srityje, realiai numato, kad reikia išsamiai atsižvelgti į visus akvakultūros plėtros projektus prieš nusprendžiant, ar jie turi būti leidžiami.

241

Todėl reikia manyti, jog Airija nuolat neužtikrina, kad SAT atskirai arba kartu su kitais projektais galintys reikšmingai paveikti akvakultūros projektai būtų iš anksto tinkamai įvertinti.

242

Šią išvadą pagrindžia aplinkybė, kad Airija, ginčydama Komisijos nurodytą įsipareigojimų neįvykdymą, nepateikė konkrečių rašytinių mokslinių vertinimų, kuriuose tvirtinama, kad iš anksto buvo atliktas išsamus akvakultūros projektų ornitologinis vertinimas.

243

Tačiau pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį tinkamas plano ar projekto pasekmių teritorijai vertinimas reiškia, kad prieš jį patvirtinant, atsižvelgiant į geriausias mokslo žinias šioje srityje, turi būti nustatyti visi plano ar projekto aspektai, atskirai arba kartu su kitais planais ar projektais galintys paveikti šios teritorijos apsaugos tikslus. Kompetentingos nacionalinės institucijos leidžia vykdyti veiklą saugomoje teritorijoje tik įsitikinusios, kad ji neturės žalingo poveikio šios teritorijos vientisumui. Taip yra, kai moksliniu požiūriu nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad nebus tokio poveikio (žr. minėto sprendimo Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging 61 punktą).

244

Dėl Airijos argumento, kad auginant kriaukles nereikėjo atlikti jokio poveikio aplinkai vertinimo, nes jos nedidelės ir turi tik labai ribotą poveikį aplinkai, Komisija teisingai nurodė, kad tai nėra pakankama priežastis nevertinti tokio plano arba tokio projekto pasekmių. Iš tiesų Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys, kaip priminta šio sprendimo 238 punkte, reikalauja atlikti kiekvieno plano arba projekto kartu su kitais planais ir projektais tinkamą vertinimą.

245

Iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad neatsižvelgimas į projektų kumuliatyvias pasekmes turi praktinį rezultatą, t. y. visiems tam tikros rūšies projektams gali būti netaikoma pareiga atlikti vertinimą, nors jie kartu gali turėti didelį poveikį aplinkai (pagal analogiją žr. 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C-392/96, Rink. p. I-5901, 76 punktą).

246

Galiausiai dėl Airijos argumento, kad leidimas ir toliau vykdyti plėtros projektus, kurie buvo pradėti be išankstinio leidimo, yra suderinamas su Buveinių direktyva, pakanka pripažinti, kad jau atliktos plėtros vertinimas neturi būti laikomas prilygstančiu plano arba projekto vertinimui Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio prasme.

247

Todėl kaltinimas šiuo klausimu turi būti laikomas pagrįstu.

248

Antra, dėl sausinimo darbų Glen Lough SAT Komisija teigia, kad Airija, priešingai Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatoms, 1992 m. ir 1997 m. įgyvendino sausinimo projektą, galintį reikšmingai paveikti Glen Lough SAT, iš anksto neatlikusi šio projekto tinkamo vertinimo ir netaikiusi tinkamos sprendimų priėmimo procedūros, o tai pablogino situaciją buveinėse pažeidžiant minėtos direktyvos 6 straipsnio 2 dalį. Be to, Airija nenurodė aplinkybių, įrodančių, kad ši padėtis ištaisyta.

249

Pirmiausia reikia pripažinti, kad atliekant sausinimo darbus, kuriuos Office of Public Works (Viešųjų darbų tarnyba) pradėjo 1992 m., Buveinių direktyva dar nebuvo taikoma. Todėl minėti darbai nėra šio ieškinio dalykas.

250

Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog aplinkybė, kad buvo leista vykdyti planą ar projektą taikant Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje numatytą procedūrą, lemia, jog pagal šį planą ar projektą saugomoje teritorijoje pradedamos veikos atžvilgiu to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendros apsaugos normos taikymo tuo pat metu nereikia (minėto sprendimo Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging 35 punktas).

251

Todėl kalbant apie kaltinimą, susijusį su 1997 m. pradėtais sausinimo darbais, reikia patikrinti, ar tokia veikla gali pažeisti Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalis.

252

Minėtos direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimas reiškia, kad nagrinėjami sausinimo darbai yra netiesiogiai su teritorijos tvarkymu susijęs arba jam būtinas projektas, kuris vis dėlto atskirai arba kartu su kitais planais ar projektais gali reikšmingai paveikti šią teritoriją.

253

Šiuo klausimu aišku, kad šie darbai yra projektas ir jie nėra tiesiogiai susiję ar būtini teritorijai tvarkyti. Iš to matyti, kad taikant šio sprendimo 226 punkte primintą teismo praktiką turi būti atliktas jų poveikio Glen Lough SAT nustatytiems apsaugos tikslams vertinimas, kai, remiantis objektyviomis aplinkybėmis, neatmetama galimybė, kad minėtas planas ar projektas reikšmingai paveiks nagrinėjamą teritoriją.

254

Atsižvelgiant visų pirma į atsargumo principą, kuriuo grindžiama Bendrijos siekiama aukšto lygio apsaugos politika aplinkos srityje pagal EB 174 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą ir kuriuo remiantis turi būti aiškinama Buveinių direktyva, esant abejonei dėl reikšmingo poveikio nebuvimo, tokį vertinimą reikia atlikti (žr. minėto sprendimo Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging 44 punktą).

255

Iš bylos medžiagos matyti, kad Glen Lough SAT, kurios plotas maždaug 80 ha ir kuri buvo įsteigta 1995 m., yra migruojančių paukščių rūšims svarbi teritorija centriniame Airijos regione. Joje aptinkama daug gulbių giesmininkių (Cygnus cygnus), palyginti su kitomis pasaulio vietovėmis, ir ji ypač svarbi paukščiams dėl vandens.

256

Tačiau šioje byloje Airija, pabrėžusi, kad nagrinėjami darbai buvo tik esamų sausinimo kanalų priežiūros darbai pagal iki Glen Lough teritorijoje įsteigiant SAT galiojusią sausinimo tvarką ir kad jie neturėjo reikšmingo poveikio laukinių paukščių buveinėms šioje SAT, savo atsiliepime į ieškinį pripažįsta, kad Silver River sausinimo priežiūra, kurią 1997 m. atliko Office of Public Works, atrodo, sutrumpino hidrologinės reakcijos terminus ir dėl šios priežasties toje teritorijoje sumažėjo gulbių giesmininkių.

257

Todėl reikia manyti, kad Airija, neįvertinusi sausinimo kanalų priežiūros darbų poveikio Glen Lough SAT apsaugos tikslams iki jų vykdymo, pažeidė Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį.

258

Be to, iš Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies matyti, kad tokiu, kaip antai pagrindinėje byloje, atveju kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, atsižvelgdamos į tinkamo minėtų darbų poveikio nagrinėjamai teritorijai vertinimo išvadas pastarosios apsaugos tikslams, gali leisti vykdyti veiklą tik įsitikinusios, kad ji neturės žalingo poveikio šios teritorijos vientisumui, taigi tik tokiu atveju, kai moksliniu požiūriu nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, nebus tokio poveikio (žr. minėto sprendimo Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging 67 punktą).

259

Vien dėl to, kad nebuvo atliktas 1997 m. pradėtų sausinimo kanalų priežiūros darbų poveikio teritorijai vertinimas, kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 182 punkte, leidimas būtų buvęs neteisėtas pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies antrą sakinį. Be to, remiantis Airijos aiškinimu, kaip nurodyta šio sprendimo 256 punkte, nebuvo galima suteikti leidimo, nes nagrinėjami darbai galėjo reikšmingai paveikti Glen Lough SAT. Kadangi pagrindinis šios SAT tikslas – gulbių giesmininkių žiemojimo teritorijų apsauga, minėtos teritorijos vientisumas iš tikrųjų buvo paveiktas Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies antro sakinio prasme.

260

Iš to taip pat matyti, kad, nepaisant neigiamų poveikio teritorijai vertinimo išvadų, pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalį suteikti leidimą būtų galima tik nesant alternatyvių sprendimų ir tuo atveju, jei šį projektą būtų reikėję vykdyti dėl svarbaus visuomenės intereso sąlygojamų imperatyvių priežasčių ir su sąlyga, kad valstybė narė imsis visų kompensacinių priemonių, būtinų bendram „Natura 2000“ vientisumui apsaugoti.

261

Šiuo klausimu ir net darant prielaidą, kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 183 punkte, kad sausinimas yra viešasis interesas, pakanka konstatuoti, kad toks interesas gali pateisinti SAT pažeidimą pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalį tik nesant alternatyvių sprendimų.

262

Tačiau pati Airija nurodo, kad National Parks and Wildlife, 1998 m. per visą Silver River SAT ilgį pastatęs ežero vandenį sulaikančią užtvanką, leidžiančią šiai upei per hidrografinį tinklą sausinti aukščiau esančius sklypus, 2005 m. pradžioje sudarė sutartį dėl šios užtvankos sutaisymo ir išleidžiamojo šliuzo bei kanalo pylimo vamzdžiams įrengimo. Šios valstybės narės teigimu, tai leis griežtai reguliuoti ežero lygį ir bus nustatytas hidraulinis statusas, leidžiantis laukinėms gulbėms optimaliai naudotis ežeru. Tačiau Airija nepateikė argumentų, įrodančių, kad tokie alternatyvūs sprendimai negalėjo būti įgyvendinti prieš 1997 m. vykdant sausinimo kanalų priežiūros darbus.

263

Iš to matyti, kad Airija, priešingai Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalims, 1997 m. įgyvendino sausinimo kanalų priežiūros darbų projektą, galintį reikšmingai paveikti Glen Lough SAT, iš anksto neatlikusi tinkamo jos poveikio teritorijai vertinimo ir netaikiusi tinkamos sprendimų priėmimo procedūros, o tai pažeidė buveines nesilaikant minėtos direktyvos 6 straipsnio 2 dalies.

264

Todėl šiuo klausimu kaltinimas taip pat pagrįstas.

265

Šiomis aplinkybėmis penktąjį kaltinimą reikia laikyti pagrįstu.

266

Komisija tvirtina, kad Paukščių direktyvos 10 straipsnis nustato valstybėms narėms pareigą skatinti reikiamus tyrimus minėtos direktyvos 1 straipsnio visų paukščių rūšių populiacijos apsaugos, tvarkymo ir eksploatacijos tikslais. Tačiau atitinkamos nacionalinės nuostatos šios pareigos neįtvirtina. Vidaus teisės pozicija yra mažiausiai dviprasmiška.

267

Jos nuomone, Wildlife Act formuluotė nustato, kad tyrimų skatinimas yra fakultatyvi kompetentingo ministro veikla.

268

Airija, atvirkščiai, mano įvykdžiusi įsipareigojimus skatinti tyrimus. Ji teigia, kad jos teisės aktuose nėra trūkumų, kad Wildlife Act 11 straipsnio 3 dalis minėtą 10 straipsnį pakankamai perkelia į nacionalinę teisę ir visiškai atitinka, gal net viršija šios Bendrijos teisės nuostatos nustatytą pareigos apimtį.

269

Reikia pripažinti, kad pažodžiui skaitant Wildlife Act 11 straipsnio 3 dalį, galima teigti, jog ši nuostata numato galimybę kompetentingam ministrui atlikti ar įpareigoti atlikti tyrimo darbus, kurie, jo nuomone, yra naudingi jo pareigoms pagal minėtą straipsnį vykdyti. Tačiau minėta nuostata neapibrėžia jokios pareigos kompetentingam ministrui tokią veiklą skatinti.

270

Taigi, kaip teisingai tvirtina Komisija, Paukščių direktyvos 10 straipsnis valstybėms narėms nustato pareigą skatinti tyrimus ir darbus, kurie yra būtini minėtos direktyvos 1 straipsnio visų paukščių rūšių populiacijos apsaugos, tvarkymo ir eksploatacijos tikslais.

271

Iš to matyti, kad Airija negali būti laikoma į savo vidaus teisės sistemą perkėlusi Paukščių direktyvos 10 straipsnį.

272

Šios išvados negali paneigti Airijos argumentas, kad kompetentingo ministro vaidmuo yra dar svarbesnis pagal Wildlife Act 11 straipsnio 1 dalį. Galiausiai šia nuostata tik pripažįstama, kad jis turi užtikrinti laukinių gyvūnų apsaugą ir skatinti biologinės įvairovės apsaugą.

273

Taip pat turi būti atmestas Airijos argumentas, kad žodžio „may“ („gali“) vartojimas, kalbant apie nacionalinės teisės aiškinimą, nebūtinai reiškia, jog kompetentingas ministras gali, vadovaudamasis savo diskrecija, nuspręsti atlikti tyrimo darbus.

274

Šiuo klausimu pakanka pripažinti, kad nacionalinių teismų praktika, kuria remiasi minėta valstybė narė, nenurodo, kad toks nacionalinės teisės aiškinimas yra sisteminis ir ji taip pat nesiremia nagrinėjama nacionaline nuostata.

275

Todėl šeštąjį kaltinimą reikia laikyti pagrįstu.

276

Atsižvelgiant į visus šiuos vertinimus, reikia pripažinti, kad:

Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1, 2, 4 dalis bei 10 straipsnį ir Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2–4 dalis.

277

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Airija iš esmės pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

278

Valstybės narės, kurios įstojo į bylą, remiantis Procedūros reglamento to paties straipsnio 4 dalies pirmąja pastraipa, pačios padengia savo išlaidas. Taigi reikia nuspręsti, kad Graikijos Respublika ir Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: