TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2003 m. gegužės 20 d.(*)

„Fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis − Direktyva 95/46/EB − Privataus gyvenimo apsauga − Duomenų apie Rechnungshof tikrinamų įmonių darbuotojų pajamas paskelbimas“

Sujungtose bylose C‑465/00, C‑38/01 ir C‑139/01

dėl Teisingumo Teismui Verfassungsgerichtshof (C‑465/00) ir Oberster Gerichtshof (C‑38/01 ir C‑39/01) (Austrija) pagal EB 234 straipsnį pateiktų trijų prašymų šių teismų nagrinėjamose bylose tarp

Rechnungshof (C‑465/00)

ir

Österreichischer Rundfunk,

Wirtschaftskammer Steiermark,

Marktgemeinde Kaltenleutgeben,

Land Niederösterreich,

Österreichische Nationalbank,

Stadt Wiener Neustadt,

Austrian Airlines, Österreichische Luftverkehrs AG,

ir tarp

Christa Neukomm(C‑138/01),

Joseph Lauermann (C‑139/01)

ir

Österreichischer Rundfunk,

priimti prejudicinį sprendimą dėl 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355) išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J. P. Puissochet, M. Wathelet (pranešėjas) ir R. Schintgen, teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, A. La Pergola, P. Jann, V. Skouris, F. Macken, N. Colneric, S. von Bahr ir J. N. Cunha Rodrigues,

generalinis advokatas A. Tizzano,

posėdžio sekretorė M.‑F. Contet, vyriausioji administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Rechnungshof, atstovaujamos F. Fiedler (C‑465/00),

–        Österreichischer Rundfunk, atstovaujamos Rechtsanwalt P. Zöchbauer (C‑465/00),

–        Wirtschaftskammer Steiemark, atstovaujamos P. Mühlbacher ir B. Rupp (C‑465/00),

–        Marktgemeinde Kaltenleutgeben, atstovaujamos Rechtsanwalt F. Nistelberger (C‑465/00),

–        Land Niederösterreich, atstovaujamos E. Pröll, C. Kleiser ir L. Staudigl (C‑465/00),

–        Österreichische Nationalbank, atstovaujamo K. Liebscher ir G. Tumpel-Gugerell (C‑465/00),

–        Stadt Wiener Neustadt, atstovaujamo H. Linhart (C‑465/00),

–        Austrian Airlines, Österreichische Luftverkehrs – AG, atstovaujamos Rechtsanwalt H. Jarolim, (C‑465/00),

–        Austrijos vyriausybės, atstovaujamos H. Dossi (C‑465/00, C‑138/01 ir C‑139/01),

–        Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Molde (C‑465/00),

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos U. Leanza, padedamo avvocato dello Stato D. Del Gaizo (C‑465/00) ir avvocato generale dello Stato O. Fiumara (C‑138/01 ir C‑139/01),

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster (C‑465/00, C‑138/01 ir C‑139/01),

–        Suomijos vyriausybės, atstovaujamos E. Bygglin (C‑465/00),

–        Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kruse (C‑465/00, C‑138/01 ir C‑139/01),

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos R. Magrill, padedamos baristerio J. Coppel (C‑465/00, C‑138/01 ir C‑139/01),

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos U. Wölker ir X. Lewis (C‑465/00, C‑138/01 ir C‑139/01),

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimais,

išklausęs 2002 m. birželio 18 d. posėdyje Marktgemeinde Kaltenleutgeben, atstovaujamos F. Nistelberger, Land Niederösterreich, atstovaujamos C. Kleiser, Österreichische Nationalbank, atstovaujamo Rechtsanwalt B. Gruber, Austrian Airlines, Österreichische Luftverkehrs – AG, atstovaujamos H. Jarolim, Austrijos vyriausybės, atstovaujamos W. Okresek, Italijos vyriausybės, atstovaujamos avvocato dello Stato M. Fiorilli, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos J. Van Bakel, Suomijos vyriausybės, atstovaujamos T. Pynnä, Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kruse ir B. Hernqvist, Komisijos, atstovaujamos U. Wölker ir C. Docksey, pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 2002 m. lapkričio 14 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2000 m. gruodžio 12 d., 2001 m. vasario 14 d. ir 28 d. Nutartimis, kurių pirmąją Teisingumo Teismas gavo 2000 m. gruodžio 28 d., o kitas dvi – 2001 m. kovo 27 d., Verfassungsgerichtshof (C‑465/00) ir Oberster Gerichtshof (C‑138/01 ir C‑139/01) pateikė pagal EB 234 straipsnį po du iš esmės vienodai suformuluotus prejudicinius klausimus dėl 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355) išaiškinimo.

2        Šie klausimai iškelti bylose tarp, pirma, Rechnungshof (Audito rūmai) ir kelių jo tikrinamų institucijų bei, antra, Ch. Neukomm, J. Lauermann ir jų darbdavio viešosios teisės reguliuojamos radijo stoties Österreichischer Rundfunk (toliau − ÖRF) dėl viešųjų įstaigų, tikrinamų Rechnungshof, pareigos atskleisti pastarajam duomenis apie atlyginimus ir pensijas, viršijančius nustatytą ribą, kuriuos tokios įstaigos išmokėjo savo darbuotojams ir pensininkams, taip pat ir jų gavėjų pavardes, o tai reikalinga sudarant metinę ataskaitą, kuri pateikiama Nationalrat (Nacionalinė taryba), Bundesrat bei Landtagen (Žemių parlamentams) ir plačiajai visuomenei (toliau − ataskaita).

 Teisinis pagrindas

 Nacionalinės teisės nuostatos

3        Pagal Bundes-Verfassungsgesetzes über die Begrenzung von Bezügen öffentlicher Funktionäre (Federalinis konstitucinis įstatymas dėl tarnautojų atlyginimų ribų, BGB1. I 1997/64 su pakeitimais, toliau − BezBegrBVG ) 8 straipsnį:

„1.      Juridiniai asmenys, kuriuos tikrina Rechnungshof, privalo kartą per dvejus kalendorinius metus per tris pirmuosius metų mėnesius pateikti duomenis apie atlyginimus ir senatvės pensijas asmenų, mažiausiai per vienus iš dvejų ankstesnių kalendorinių metų gavusių atlyginimus ar senatvės pensijas, kurie per metus 14 kartų viršijo 80 % mėnesinės bazinės sumos, nustatytos 1 straipsnyje (t. y. iš 14 padauginus 5 887,87 eurų 2000 metais). Juridiniai asmenys taip pat privalo nurodyti atlyginimus ir senatvės pensijas asmenų, kurie gauna kitą atlyginimą ar kitą senatvės pensiją iš juridinio asmens, kurį tikrina Rechnungshof. Asmenys, gaunantys atlyginimą ar senatvės pensiją iš dviejų ar daugiau juridinių asmenų, kuriuos tikrina Rechnungshof, privalo jiems apie tai pranešti. Jei juridiniai asmenys nesilaiko šios informavimo pareigos, Rechnungshof privalo patikrinti su tuo susijusius dokumentus ir parengti ataskaitą šiuo pagrindu.

2.      Taikant 1 dalį taip pat būtina atsižvelgti į socialines išmokas bei išmokas natūra, jei jos nėra draudimo nuo ligų ar nelaimingų atsitikimų išmokos arba išmokos, pagrįstos lyginamaisiais Lander teisės aktais. Jei kelis atlyginimus ar senatvės pensijas išmokėjo juridiniai asmenys, kuriuos tikrina Rechnungshof, išmokos turi būti sudedamos.

3.      Šią informaciją Rechnungshof privalo pateikti ataskaitoje atskirai už kiekvienus metus. Ataskaitoje turi būti surašyti visi asmenys, kurių metiniai atlyginimai ar senatvės pensijos, išmokėtos juridinių asmenų, kuriuos tikrina Rechnungshof, viršija bendrą sumą, nurodytą 1 dalyje. Ataskaita turi būti pateikiama Nationalrat, Bundesrat ir Landtagen.“

4        Iš teismų nutarčių pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad atžvelgiant į BezBegrBVG parengiamuosius darbus doktrinoje iš šios nuostatos daroma išvada, jog ataskaitoje privalu nurodyti atitinkamų asmenų vardus ir pavardes ir šių asmenų gautų metinių pajamų sumą.

5        Verfassungsgerichtshof pažymi, jog, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo valią, ataskaita turi būti pateikta plačiajai visuomenei, kad ši būtų „išsamiai informuota“. Šia informacija daromas spaudimas atitinkamiems juridiniams asmenims, jog jie išlaikytų mažesnius darbo užmokesčius tam, kad viešieji finansai būtų naudojami taupiai, ekonomiškai ir veiksmingai.

6        Asmenys, kurių apskaitą tikrina Rechnungshof, yra federacinė valstybė, žemės, didelės savivaldybės ir – motyvuotu žemės vyriausybės prašymu – savivaldybės, turinčios mažiau negu 20 000 gyventojų, savivaldybių asociacijos, socialinio draudimo institucijos, teisės aktais numatytos profesinio atstovavimo institucijos, ÖRF, įstaigos, fondai, valdomi federacinės valstybės ar žemių įstaigų, arba asmenų, kuriuos pastarosios paskyrė, taip pat federacinės valstybės, žemės ar savivaldybės įmonės, arba pastarųjų (jų pačių ir bendrai su kitais juridiniais asmenimis, tikrinamais Rechnungshof) kontroliuojamos įmonės, kai pagal įmonių teisę pirmosioms priklauso ne mažiau kaip 50 % akcijų arba jų kontrolė pasireiškė kitaip.

 Bendrijosteisėsaktai

7        Iš Direktyvos Nr. 95/46 5−9 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ji priimta EB sutarties 100a straipsnio (po pakeitimo − EB 95 straipsnis) pagrindu, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas laisvam asmens duomenų judėjimui suderinant valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis.

8        Pagal Direktyvos Nr. 95/46 1 straipsnį:

„1.      Pagal šią direktyvą valstybės narės saugo fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, o ypač jų privatumo teisę [privatų gyvenimą] tvarkant asmens duomenis.

2.      Valstybės narės nevaržo ir nedraudžia laisvo asmens duomenų judėjimo tarp valstybių narių dėl priežasčių, susijusių su apsauga, skiriama pagal šio straipsnio 1 dalį.“

9        Šiuo atžvilgiu Direktyvos Nr. 95/46 2 ir 3 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(2)      kadangi duomenų tvarkymo sistemos skirtos tarnauti žmogui; kadangi nepriklausomai nuo fizinių asmenų tautybės ar gyvenamosios vietos, duomenys turi būti tvarkomi gerbiant žmogaus teises ir laisves, ypač privatumo teisę, taip pat remiant ekonominę ir socialinę pažangą, prekybos plėtrą bei žmonių gerovę;

(3)      kadangi sukurti ir veikti vidaus rinkai, kurioje pagal [EB 14] straipsnį užtikrinamas laisvas prekių, žmonių, paslaugų ir kapitalo judėjimas, būtina ne tik galimybė asmens duomenims laisvai judėti iš vienos valstybės narės į kitą, bet taip pat ir asmens pagrindinių teisių apsauga.“

10      Šios direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„kadangi asmens duomenų tvarkymą reglamentuojančių nacionalinių įstatymų tikslas – apsaugoti pagrindines teises ir laisves, ypač privatumo teisę [teisę į privataus gyvenimo gerbimą], ir tai pripažįstama [pripažįstamą] Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, taip pat Bendrijos teisės aktų bendruosiuose principuose; <...>

11      Remiantis Direktyvos Nr. 95/46 6 straipsnio 1 dalimi, asmens duomenys (t. y. pagal jos 2 straipsnio a punktą „bet kuri informacija, susijusi su asmeniu, kurio tapatybė nustatyta arba gali būti nustatyta“) turi būti:

„a)      tvarkomi teisingai ir teisėtai;

b)      surinkti įvardytais, aiškiai apibrėžtais, teisėtais tikslais, o po to tvarkomi su šiais tikslais suderintais būdais <...>;

c)      adekvatūs ir savo apimtimi neviršijantys tikslų, kuriems jie renkami ir (arba) vėliau tvarkomi;

<...>“

12      Direktyvos Nr. 95/46 2 straipsnio b punkte „asmens duomenų tvarkymas“ yra:

„bet kuri operacija ar operacijų rinkinys, automatiniais arba neautomatiniais būdais atliekamas su asmens duomenimis, kaip antai: rinkimas, užrašymas, rūšiavimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, atgaminimas, paieška, naudojimas, atskleidimas perduodant, platinant ar kitu būdu padarant juos prieinamus, išdėstymas reikiama tvarka ar sujungimas derinant, blokavimas, trynimas ar naikinimas.“

13      Pagal Direktyvos Nr. 95/46 7 straipsnį asmens duomenys gali būti tvarkomi tik esant bent vienai iš šešių sąlygų, kurių sąrašas yra baigtinis, t. y.:

„c)      tvarkyti reikia vykdant teisinę prievolę, kuri privaloma duomenų valdytojui;

<...>

e)      tvarkyti reikia vykdant užduotį, atliekamą visuomenės labui, arba įgyvendinant oficialius įgaliojimus, suteiktus duomenų valdytojui <...>, kuri[am] atskleidžiami duomenys“.

14      Pagal šios direktyvos 72 konstatuojamąją dalį leidžiama įgyvendinant joje išdėstytus principus atsižvelgti į visuomenės teisę gauti oficialius dokumentus.

15      Kalbant apie Direktyvos Nr. 95/46 taikymo sritį, jos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ji taikoma automatiniais būdais tvarkant asmens duomenis ištisai arba dalimis ir neautomatiniais būdais, kai tie duomenys sudaro arba yra skirti sudaryti rinkmenų sistemos dalį. Tačiau pagal tos pačios nuostatos 2 dalį ši direktyva „netaikoma tvarkant asmens duomenis:

−      kai yra užsiimama tokia veikla, kuri nepatenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, kaip antai veikla, kuri numatyta Europos Sąjungos sutarties V ir VI dalyse, taip pat kai atliekamos tvarkymo operacijos, susijusios su visuomenės saugumu, gynyba, valstybės saugumu (taip pat ir valstybės ekonomine gerove, kai tvarkymo operacija susijusi su valstybės saugumo klausimais) ir su valstybės veiksmais baudžiamosios teisės srityje;

−      kai duomenis tvarko fizinis asmuo, užsiimdamas tik asmenine ar namų ūkio veikla.“

16      Be to, Direktyvos Nr. 95/46 13 straipsniu suteikiama teisė valstybėms narėms nukrypti nuo kai kurių jos nuostatų, būtent numatytų jos 6 straipsnio 1 dalyje, jei, be kitų tikslų, tai yra būtina apsaugant „svarbius ekonominius ar finansinius valstybės narės ar Europos Sąjungos interesus, įskaitant ir monetarinius, biudžeto ar mokesčių klausimus“ (13 straipsnio 1 dalies e punktas) ar užtikrinant „kontrolės, tikrinimo ar taisyklių nustatymo funkciją, kuri susijusi, bent atsitiktinai, su įgaliojimų vykdymu“ atskirais atvejais, tarp kurių yra nurodytasis minėtame e punkte (13 straipsnio 1 dalies f punktas).

 Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

 Byla C‑465/00

17      Aiškinant BezBegrBVG 8 straipsnį, tarp Rechnungshof ir daugelio jo tikrinamų įstaigų iškilo nesutarimų dėl 1998 metais ir 1999 metais išmokėtų atlyginimų ir pensijų.

18      Atsakovai pagrindinėje byloje, tarp kurių yra teritoriniai vienetai (žemė ir dvi savivaldybės), viešosios įmonės, kurių keletas konkuruoja su kitomis nacionalinėmis arba užsienio įmonėmis, netikrinamomis Rechnungshof, taip pat teisės aktais numatyta profesinio atstovavimo institucija (Wirtschaftskammer Steiermark), nepateikė duomenų apie savo personalo pajamas arba pateikė tokius duomenis kaip visiškai ar iš dalies anoniminius. Jie atsisakė leisti susipažinti su susijusiais dokumentais arba tam nustatė tokias sąlygas, su kuriomis nesutiko Rechnungshof. Todėl pastarieji kreipėsi į Verfassungsgerichtshof, vadovaudamiesi Bundes – Verfassungsgesetz (federalinis konstitucinis įstatymas) 126 straipsnio a punktu, suteikiančiu šiam teismui teisę priimti sprendimus dėl „teisės nuostatų, kurios reglamentuoja Rechnungsof kompetenciją, skirtingo aiškinimo“.

19      Iš BezBegrBVG 8 straipsnio Rechnungshof padarė išvadą, kad ataskaitoje privaloma surašyti atitinkamų asmenų vardus ir pavardes, nurodant jų metines pajamas. Atsakovų pagrindinėje byloje nuomone, jie nėra įpareigoti pateikti asmens duomenų, susijusių su šiomis pajamomis, kaip antai atitinkamų asmenų vardai ir pavardės ar pareigos, su nuoroda į jų gautus atlyginimus. Jie daugiausia remiasi Direktyva Nr. 95/46, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos Romoje 1950 m. lapkričio 4 d. (toliau − EŽTK ), 8 straipsniu, garantuojančiu privataus gyvenimo apsaugą, ir argumentu, kad pareiga paskelbti duomenis sudaro kliūtis darbuotojų judėjimui, o tai prieštarauja EB 39 straipsniui.

20      Verfassungsgerichtshof iš esmės klausia, ar toks BezBegrBVG 8 straipsnio aiškinimas, kokį pateikia Rechnungshof, yra suderinamas su Bendrijos teise, kad prireikus galėtų jį išaiškinti Bendrijos teisę atitinkančiu būdu arba pripažinti (iš dalies) netaikytinu.

21      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo atžvilgiu pabrėžia būtinumą aiškinti Direktyvos Nr. 95/46 nuostatas, ypač jos 6 straipsnio 1 dalies b ir c punktus bei 7 straipsnio c ir e punktus, atsižvelgiant į EŽTK 8 straipsnį. Jo nuomone, toks išsamus visuomenės informavimas, kokį nacionalinis įstatymų leidėjas nustatė dėl juridinių asmenų, tikrinamų Rechnungshof, darbuotojų pajamų, per metus viršijančių tam tikrą ribą (t. y. 1999 metais − 1 127 486 Austrijos šilingų ir 1998 metais − 1 120 000 Austrijos šilingų), turi būti vertinamas kaip privataus gyvenimo apribojimas, kuris pagal EŽTK 8 straipsnio 2 dalį gali būti pateisinamas, tik jei ši informacija padeda siekti šalies ekonominės gerovės. Pagrindinių teisių apribojimo nepateisina „visuomenės suinteresuotumas būti informuotai“. Šiuo atžvilgiu Verfassungsgerichtshof abejoja, ar duomenų apie asmens pajamas paskelbimas ataskaitoje gerina „šalies ekonominę gerovę“. Bet kuriuo atveju jis yra neproporcingas privataus gyvenimo apribojimas. Rechnungshof atliekamas apskaitos tikrinimas neginčijamai yra pakankamas tinkamam viešųjų finansų panaudojimui užtikrinti.

22      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar Bendrijos teisės taikymo apimtis skiriasi priklausomai nuo juridinio asmens, įpareigoto prisidėti prie kai kurių darbuotojų pajamų atskleidimo, statuso.

23      Tokiomis sąlygomis Verfassungsgerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Bendrijos teisės nuostatos, ypač susijusios su duomenų apsauga, turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia nacionalinės teisės aktus, kurie įpareigoja valstybės įstaigą rinkti ir atskleisti duomenis apie pajamas siekiant, kad būtų paskelbtos:

a)      teritorinio vieneto;

b)      viešosios radijo stoties;

c)      nacionalinio centrinio banko;

d)      teisės aktais numatytos atstovavimo institucijos;

e)      pelno siekiančios įmonės, iš dalies kontroliuojamos valstybės;

         darbuotojų vardai ir pavardės bei pajamos?

2.      Jei Teisingumo Teismas atsakytų bent iš dalies teigiamai į pirmąjį klausimą, ar tokios nuostatos, draudžiančios nurodytus nacionalinės teisės aktus, yra taikomos tiesiogiai ta prasme, kad asmenys, įpareigoti paskelbti ginčijamus duomenis, gali jomis remtis, siekdami nutraukti joms prieštaraujančių nacionalinių normų taikymą?“

 Bylos C‑138/01 ir C‑139/01

24      Ch. Neukomm ir J. Lauermann, ÖRF, kurią tikrina Rechnungshof, darbuotojai, kreipėsi į Austrijos teismus su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekdami užkirsti kelią ÖRF patenkinti Rechnungshof prašymą dėl duomenų atskleidimo.

25      Nacionalinis pirmosios instancijos teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Arbeits – und Sozialgericht Wien (Austrija) (C‑138/01), atskirdamas duomenų atskleidimą Rechnungshof ir jų įtraukimą į ataskaitą, pažymėjo, kad ataskaita gali būti tik anoniminė, o paprastas duomenų, netgi susietų su konkrečiu vardu ir pavarde, atskleidimas Rechnungshof nepažeidžia nei EŽTK 8 straipsnio, nei Direktyvos Nr. 95/46. Landesgericht St. Pölten (Austrija) (C‑139/01) nutarė priešingai, kad su konkrečiu vardu ir pavarde susietų duomenų įtraukimas į ataskaitą yra teisėtas; anonimiškumas neleistų Rechnungshof tinkamai atlikti patikrinimo.

26      Apeliacinėje instancijoje Oberlandesgericht Wien (Austrija) patvirtino pirmosios instancijos teismų sprendimus, kuriais atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Byloje C‑138/01 patvirtindamas, kad darbdavys, perduodamas ginčijamus duomenis, tik vykdo jam įstatymu priskirtą pareigą ir kad vėlesnis tokių duomenų tvarkymas, kurį atlieka Rechnungshof, nėra darbdavio kontroliuojamas, šis teismas byloje C‑139/01 pabrėžė BezBegrBVG 8 straipsnio atitiktį pagrindinėms teisėms ir Direktyvai Nr. 95/46 net atitinkamų asmenų vardinio sąrašo atveju.

27      Ch. Neukomm ir J. Lauermann pateikė skundą „dėl peržiūrėjimo“ Oberster Gerichtshof.

28      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo prejudicinį klausimą, pateiktą byloje C‑465/00, ir nuo savęs užduodamas Verfassungsgerichtshof pateiktus klausimus nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą bei pateikti Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus, kurie identiškai suformuluoti bylose C‑138/01 ir C‑139/01:

„1.      Ar Bendrijos teisės nuostatos, ypač dėl duomenų apsaugos (Direktyvos Nr. 95/46 /EB 1, 2, 6, 7 ir 22 straipsniai, ES 6 straipsnis (buvęs F straipsnis) ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės aktus, kurie įpareigoja viešąją radijo stotį, kaip juridinį asmenį, atskleisti duomenis apie savo darbuotojų pajamas, o valstybės įstaigą – rinkti ir atskleisti šiuos duomenis paskelbiant šių darbuotojų vardus ir pavardes bei pajamas?

2.      Jei Teisingumo Teismas į pateiktą klausimą atsakytų teigiamai, ar nuostatos, draudžiančios tokius nacionalinės teisės aktus, kokie nurodyti, yra taikomos tiesiogiai ta prasme, kad įstaiga, įpareigota paskelbti ginčijamus duomenis, gali jomis remtis siekdama nutraukti joms prieštaraujančių nacionalinių normų taikymą ir dėl to ši įstaiga negali remtis nacionalinės teisės numatyta pareiga prieš su šiuo paskelbimu susijusius darbuotojus?“

29      2001 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑138/01 ir C‑139/01 sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė bei žodinė proceso dalys ir priimamas galutinis sprendimas. Galutiniam sprendimui priimti taip pat būtina sujungti bylą C‑465/00 su bylomis C‑138/01 ir C‑139/01.

30      Reikia pažymėti, kad Verfassungsgerichtshof ir Oberster Gerichtshof pateikti klausimai iš esmės yra tapatūs ir juos reikia nagrinėti kartu.

 Dėl Direktyvos Nr. 95/46 taikymo

31      Pradėti atsakinėti į pateiktus klausimus reikštų pripažinimą, kad Direktyva Nr. 95/46 yra taikoma pagrindinėms byloms. Tačiau šis taikymas ginčijamas Teisingumo Teisme. Todėl svarbu pirmiausia išspręsti šį klausimą.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

32      Atsakovai byloje C‑465/00 iš esmės mano, kad Rechnungshof tikrinimo veikla patenka į Bendrijos teisės, taigi ir Direktyvos Nr. 95/46, taikymo sritį. Kiek ši veikla konkrečiai susijusi su atlyginimais, darbuotojų gautais iš atitinkamų įmonių, ji skirta įvairiems aspektams, reguliuojamiems socialinės srities Bendrijos teisės nuostatų, kaip antai EB sutarties 136, 137 ir 141 straipsniai, 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyva Nr. 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 187) ir 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, pakeistas ir atnaujintas 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3).

33      Be to, šie atsakovai tvirtina, kad Rechnungshof tikrinimas, viena vertus, turi neigiamos įtakos atitinkamų įmonių darbuotojų galimybei ieškoti darbo kitoje valstybėje narėje, nes jų darbo užmokesčio paskelbtas, o tai riboja jų galimybę derėtis su užsienio bendrovėmis, ir, kita vertus, atgraso kitų valstybių narių piliečius ieškoti darbo įmonėse, kurios yra šitaip tikrinamos.

34      Austrian Airlines, Österreichische Luftverkehrs – AG, patikslina, kad jos atveju laisvo darbuotojų judėjimo pažeidimas yra ypač pavojingas, nes ji konkuruoja su kitų valstybių narių kompanijomis, kurioms tokie tikrinimai netaikomi.

35      Rechnungshof, Austrijos bei Italijos vyriausybės ir Komisija tvirtina priešingai, kad Direktyva Nr. 95/46 netaikoma pagrindinėms byloms.

36      Rechnungshof, Austrijos ir Italijos vyriausybių nuomone, patikrinimai, numatyti BezBegrBVG 8 straipsniu, kuriuo siekiama bendrojo intereso tikslų viešųjų įstaigų apskaitos srityje, nepatenka į Bendrijos teisės taikymo sritį.

37      Pažymėjusios, kad direktyva, priimta remiantis Sutarties 100a straipsniu, siekiama įgyvendinti vidaus rinką ir privataus gyvenimo apsaugos, Rechnungshof ir Austrijos bei Italijos vyriausybės tvirtina, jog nagrinėjamas tikrinimas neriboja laisvo darbuotojų judėjimo, nes visiškai netrukdo nei atitinkamų įmonių darbuotojams vykti dirbti į kitą valstybę narę, nei kitų valstybių narių darbuotojams dirbti šiose įmonėse. Bet kuriuo atveju ryšys tarp tikrinimo veiklos ir darbuotojų judėjimo, net darant prielaidą, kad pastarieji vengia dirbti Rechnungshof tikrinamose įmonėse dėl pajamų paskelbimo, yra per daug abejotinas ir netiesioginis, kad būtų galima konstatuoti laisvo judėjimo pažeidimą ir dėl to taikyti Bendrijos teisę.

38      Komisija yra panašios nuomonės. Per posėdį ji vis dėlto pažymėjo, kad duomenų rinkimas įmonėse, kurias tikrina Rechnungshof, jų atskleidimas šiems rūmams ir įtraukimas į ataskaitą patenka į Direktyvos Nr. 95/46 taikymo sritį. Iš tiesų šis rinkimas yra reikalingas ne tik patikrinti apskaitą, bet pirmiausia darbo užmokesčiams mokėti, t. y. veiklai, patenkančiai į Bendrijos teisės taikymo sritį, kuriai Sutartyje skirta keletas socialinės sferos nuostatų, kaip antai EB 141 straipsnis, ir galinčiai turėti poveikį laisvam darbuotojų judėjimui.

 Teisingumo Teismo vertinimas

39      Primintina, kad Direktyva Nr. 95/46, priimta remiantis Sutarties 100a straipsniu, siekiama užtikrinti laisvą asmens duomenų judėjimą tarp valstybių narių, suderinant nacionalines taisykles, saugančias fizinius asmenis tvarkant tokius duomenis. Iš tiesų šios direktyvos 1 straipsnio, apibrėžiančio jos paskirtį, 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybės narės negali varžyti ir drausti laisvo asmens duomenų judėjimo tarp valstybių narių dėl priežasčių, susijusių su fizinių asmenų pagrindinių teisių ir laisvių, ypač jų privataus gyvenimo, apsauga tvarkant asmens duomenis.

40      Kadangi galimas bet kokių asmens duomenų judėjimas tarp valstybių narių, Direktyva Nr. 95/46 iš principo įpareigoja laikytis tokių duomenų apsaugos tvarkant direktyvos 3 straipsnyje nurodytais būdais taisyklių.

41      Reikia pridurti, kad Sutarties 100a straipsnio, kaip teisės aktų priėmimo pagrindo, naudojimas nereiškia, kad kiekviena iš situacijų, numatytų tokiu pagrindu priimtu aktu, yra realiai susijusi su laisvu judėjimu tarp valstybių narių. Iš tiesų, kaip jau Teisingumo Teismas yra konstatavęs (žr. 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija prieš  Parlamentą ir Tarybą, C‑376/98, Rink. p. I‑8419, 85 punktą ir 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimo British American Tobacco (Investment) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, Rink. p. I‑11453, 60 punktą), siekiant pateisinti Sutarties 100a straipsnio, kaip teisės aktų priėmimo pagrindo, naudojimą svarbu tai, kad šiuo pagrindu priimtas aktas būtų skirtas pagerinti vidaus rinkos steigimo ir veikimo sąlygas. Tačiau ginčo Teisingumo Teisme objektu niekada nebuvo tai, ar šiuo esminiu požymiu pasižymi Direktyvos Nr. 95/46 nuostatos, ypač tos, atsižvelgdamas į kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja nagrinėjamos nacionalinės teisės aktų atitiktimi Bendrijos teisei.

42      Esant tokioms aplinkybėms Direktyvos Nr. 95/46 taikymas negali priklausyti nuo to, ar konkrečios situacijos, nagrinėjamos pagrindinėse bylose, yra pakankamai susijusios su naudojimusi Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis ir konkrečiai su šiose bylose nagrinėjamu laisvu darbuotojų judėjimu. Aiškinant priešingai, minėtos direktyvos taikymo srities ribos taptų ypač neaiškios ir abejotinos, o tai prieštarautų pagrindiniam direktyvos tikslui – suderinti valstybių narių įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatas, siekiant panaikinti vidaus rinkos veikimo kliūtis, kylančias būtent dėl skirtingų nacionalinių įstatymų.

43      Be to, galimybę taikyti Direktyvą Nr. 95/46 situacijoms, kurios tiesiogiai nesusijusios su naudojimusi Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis judėjimo laisvėmis, patvirtina šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies formuluotė, apibrėžianti labai plačią jos taikymo sritį, nedarant apsaugos taisyklių taikymo priklausomo nuo to, ar duomenų tvarkymas yra realiai susijęs su laisvu judėjimu tarp valstybių narių. Toks pats patvirtinimas pateikiamas to paties straipsnio 2 dalyje, numatančioje išimtis, susijusias būtent su asmens duomenų tvarkymu, kai „užsiimama veikla <...>, numatyta Europos Sąjungos sutarties V ir VI dalyse“, arba kai „duomenis tvarko fizinis asmuo, užsiimdamas tik asmenine ar namų ūkio veikla“. Iš tiesų šios išimtys nebūtų suformuluotos šitaip, jei ši direktyva būtų taikoma išimtinai tais atvejais, kurie pakankamai susiję su judėjimo laisvių įgyvendinimu.

44      Tokia pati pastaba darytina dėl išimčių, numatytų Direktyvos Nr. 95/46 8 straipsnio 2 dalyje, kurios susijusios su ypatingų duomenų kategorijų tvarkymu ir būtent kurios įtvirtintos tos pačios dalies d punkte, numatančiame atvejį, kai duomenis tvarko „fondas, asociacija ar kita pelno nesiekianti organizacija politiniais, filosofiniais, religiniais ar su profesinėmis sąjungomis susijusiais tikslais“.

45      Galiausiai būtina pažymėti, kad asmens duomenų tvarkymas, nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nepriklauso Direktyvos Nr. 95/46 3 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatytai išimties taikymo sričiai. Šis tvarkymas nesusijęs su veiklos, nepatenkančios į Bendrijos teisės taikymo sritį, kaip antai veiklos, numatytos Europos Sąjungos sutarties V ir VI dalyse, vykdymu. Taip pat nekalbama apie duomenų tvarkymą, susijusį su visuomenės saugumu, gynyba, valstybės saugumu ir su valstybės veiksmais baudžiamosios teisės srityje.

46      Direktyvos Nr. 95/46 7 straipsnio c ir e punktuose bei 13 straipsnio e ir f punktuose suformuluoti tikslai, be kita ko, parodo, kad ja siekiama reglamentuoti duomenų, kaip antai nagrinėjami pagrindinėse bylose, tvarkymą.

47      Taigi reikia pripažinti, kad Direktyva Nr. 95/46 taikoma teisės aktais, kaip antai nagrinėjami pagrindinėse bylose, numatytam asmens duomenų tvarkymui.

 Dėl pirmojo klausimo

48      Pirmuoju klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės klausia, ar Direktyva Nr. 95/46 turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose, kurie įpareigoja valstybės kontrolės įstaigą rinkti ir atskleisti duomenis, susijusius su įmonėse, kurioms taikoma ši kontrolė, darbuotojų pajamomis, kai šios pajamos viršija tam tikrą nustatytą ribą, tam, kad šie duomenys būtų paskelbti.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

49      Danijos vyriausybė mano, kad Direktyva Nr. 95/46 nenustato trečiųjų asmenų teisės pateikus prašymą susipažinti su dokumentais. Šios direktyvos 12 straipsnyje tik įtvirtinta kiekvieno asmens teisė gauti su juo susijusią informaciją. Šios vyriausybės nuomone, informacijos apie asmenį, kuri nėra ypatinga, apsauga turi suteikti pirmenybę skaidrumo principui, užimančiam svarbią vietą Bendrijos teisės sistemoje. Danijos vyriausybė, kaip ir Švedijos vyriausybė, šiuo atžvilgiu atkreipia dėmesį į tai, kad pagal šios direktyvos 72 konstatuojamąją dalį leidžiama, įgyvendinant joje išdėstytus principus, atsižvelgti į visuomenės teisę gauti oficialius dokumentus.

50      Rehcnungshof, Austrijos, Italijos, Nyderlandų, Suomijos ir Švedijos vyriausybės bei Komisija mano, kad nacionalinės nuostatos, nagrinėjamos pagrindinėse bylose, atitinka Direktyvą Nr. 95/46 iš esmės dėl didelės valstybių narių diskrecijos įgyvendinant šią direktyvą, ypač užtikrinant įstatymu numatytą viešą interesą pagal šios direktyvos 6 straipsnio b ir c punktus bei 7 straipsnio c ar e punktus. Šiuo atžvilgiu jos nurodo skaidrumo ir tinkamo valstybės išteklių administravimo bei teisės pažeidimų prevencijos principus.

51      Šie bendrojo intereso tikslai galėtų pateisinti privataus gyvenimo, garantuojamo EŽTK 8 straipsnio 2 dalimi, apribojimą, jeigu šis būtų nustatytas įstatymu, būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant teisėtų tikslų ir proporcingas siekiamiems tikslams.

52      Austrijos vyriausybė pažymi, kad vertinant proporcingumą reikia atsižvelgti į tai, kiek duomenys yra susiję su privačiu gyvenimu. Be to, duomenys apie asmens intymų gyvenimą, sveikatą, šeiminę padėtį ar seksualumą turi būti labiau saugomi negu duomenys apie pajamas ir mokesčius, kurie, nors ir asmeninio pobūdžio, yra labai mažai susiję su asmens tapatybe ir todėl mažiau ypatingi (šiuo klausimu žr. 1999 m. sausio 21 d. EŽTT sprendimo Fressoz ir Roire prieš Prancūziją, Recueil des arrêts et décisions, 1999‑I, 65 punktą).

53      Suomijos vyriausybė taip pat mano, kad privataus gyvenimo apsauga nėra absoliuti. Duomenys, susiję su asmeniu, atliekančiu savo pareigas ar jam priskirtas viešąsias užduotis, nepatenka į privataus gyvenimo apsaugos sferą.

54      Italijos vyriausybė tvirtina, kad duomenys, kaip antai nagrinėjami pagrindinėse bylose, dėl savo pobūdžio daugelyje valstybių narių yra vieši, nes juos galima matyti iš darbo įstatymu, nutarimu ar kolektyvine sutartimi nustatytų darbo užmokesčio lentelių arba atlyginimų skalių. Tokiomis aplinkybėmis proporcingumo principui neprieštarauja duomenų platinimas nurodant įvairių asmenų, gaunančių atitinkamas pajamas, tapatybę. Toks platinimas, kuriuo siekiama padaryti aiškesnę situaciją, kuri jau žinoma nacionalinei visuomenei, būtų minimali priemonė, leidžianti užtikrinti skaidrumo ir gero administravimo tikslų įgyvendinimą.

55      Nyderlandų vyriausybė priduria, kad vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai kiekvienos susijusios viešosios įstaigos atveju turėtų patikrinti, ar bendro intereso tikslas gali būti įgyvendintas tvarkant asmens duomenis tokiu būdu, kuriuo mažiausiai kėsinamasi į atitinkamų asmenų privatų gyvenimą.

56      Savo ruožtu Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad, siekiant atsakyti į pirmąjį klausimą, 2000 m. gruodžio 18 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1), kuria glaustai rėmėsi Verfassungsgerichtshof, nuostatos neturi reikšmės.

57      Bylose C‑138/01 ir C‑139/01 Komisija klausia, ar atsižvelgiant į Direktyvos Nr. 95/46 6 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintą proporcingumo principą BezBegrBVG tikslui pasiekti nepakaktų perduoti anoniminius duomenis, pavyzdžiui, nurodant atitinkamo asmens pareigas, o ne pavardę. Net jei pripažintų, jog Rechnungshof reikalingi su konkrečiu vardu ir pavarde susieti duomenys, kad galėtų atlikti išsamesnį patikrinimą, ji abejoja, ar šių duomenų įtraukimas į ataskaitą, nurodant suinteresuoto asmens vardą ir pavardę, yra iš tikrųjų būtinas šiam patikrinimui vykdyti, juo labiau kad minėta ataskaita pateikiama ne tik parlamentinėms asamblėjoms, ji dar turi būti plačiai paskleista.

58      Be to, Komisija primena, kad pagal Direktyvos Nr. 95/46 13 straipsnį valstybės narės kaip tik gali nukrypti nuo jos 6 straipsnio 1 dalies b punkto, siekdamos apsaugoti daugelį bendrojo intereso tikslų ir ypač „svarbius ekonominius ar finansinius valstybės narės interesus“ (13 straipsnio 1 dalies e punktas). Bet kuriuo atveju, Komisijos nuomone, nukrypstančios priemonės taip pat turi atitikti proporcingumo principą, kam taikytini tie patys sumetimai, kurie dėl minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalies b punkto suformuluoti ankstesniame punkte.

59      Atsakovai pagrindinėje byloje C‑465/00 mano, kad apskritai nagrinėjami nacionalinės teisės aktai neatitinka Direktyvos Nr. 95/46 6 straipsnio 1 dalies b ir c punktų ir negali būti pateisinami 7 straipsnio c ar e punktų pagrindu, nes jie yra nepateisinamas EŽTK 8 straipsnio 2 dalies apribojimas ir bet kuriuo atveju neproporcingi. Rechnungshof atliekamo apskaitos tikrinimo pakanka užtikrinti taupų viešųjų finansų naudojimą.

60      Be to, nėra įrodyta, kad visų viešosiose įstaigose dirbančių asmenų vardų bei pavardžių ir pajamų sumos, viršijančios tam tikrą ribą, paskelbimas yra priemonė, kuria siekiama šalies ekonominės gerovės. Įstatymų leidžiamoji valdžia siekė padaryti spaudimą tam tikroms įmonėms, kad jos išlaikytų mažesnius darbo užmokesčius. Atsakovai taip pat laikosi nuomonės, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis ši priemonė skirta daugiausia ne viešiesiems asmenims.

61      Be to, net jeigu Rechnungshof ataskaitos, kurioje yra asmens duomenų apie pajamas ir kuri skirta viešam svarstymui, parengimas būtų laikomas privataus gyvenimo apribojimu, pateisinamu EŽTK 8 straipsnio 2 dalimi, Land Niederösterreich ir ÖRF mano, kad ši priemonė taip pat pažeidžia EŽTK 14 straipsnį. Asmenys, gaunantys tokio paties dydžio pajamas, iš tiesų vertinami nevienodai, atsižvelgiant į tai, ar jie dirba, ar nedirba įmonėje, kurią tikrina Rechnungshof.

62      ÖRF pabrėžia ir kitą skirtingą vertinimą, nepateisinamą EŽTK 14 straipsnio pagrindu. Apribojamas tik tų Rechnungshof tikrinamų įmonių darbuotojų privatus gyvenimas, kurių pajamos viršija BezBegrBVG 8 straipsnyje numatytą ribą. Jei įstatymų leidėjas mano, kad tam tikrų juridinių asmenų darbuotojų darbo užmokesčių pagrįstumas yra labai svarbus, tuomet būtina skelbti duomenis apie visų dirbančių asmenų pajamas, nepriklausomai nuo jų sumos.

63      Galiausiai ÖRF, Marktgemeinde Kaltenleutgeben ir Austrian Airlines, Österreichische Luftverkehrs – AG, tvirtina, kad BezBegrBVG 8 straipsnio formuluotė leidžia jį aiškinti kaip atitinkantį Bendrijos teisę, t. y. kad nagrinėjamos pajamos turi būti perduodamos Rechnungshof ir įtrauktos į ataskaitą tik anonimiškai. Šis aiškinimas turėtų vyrauti, nes gali išspręsti prieštaravimus tarp šios nuostatos ir Direktyvos Nr. 95/46.

 Teisingumo Teismo atsakymas

64      Pirmiausia reikia konstatuoti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjami duomenys, susiję tiek su tam tikrų įmonių mokamomis pajamomis, tiek su šių išmokų gavėjais, yra asmens duomenys Direktyvos Nr. 95/46 2 straipsnio a punkto prasme, nes tai „informacija, susijusi su asmeniu, kurio tapatybė nustatyta arba gali būti nustatyta“. Jų registravimas ir naudojimas atitinkamose įmonėse, taip pat perdavimas Rechnungshof ir įtraukimas į šių rūmų ataskaitą, skirtą pateikti įvairioms politinėms instancijoms ir plačiai paskleisti, yra asmens duomenų tvarkymas minėtos direktyvos 2 straipsnio b punkto prasme.

65      Vadinasi, pagal Direktyvą Nr. 95/46, ,,laikantis jos 13 straipsnyje numatytų išimčių, bet koks asmens duomenų tvarkymas turi atitikti „duomenų kokybės principus“, kurie išvardyti šios direktyvos 6 straipsnyje, ir vieną iš „duomenų tvarkymo teisėtumo“ principų, išvardytų jos 7 straipsnyje.

66      Konkrečiai kalbant, duomenys turi būti „surinkti įvardytais, aiškiai apibrėžtais ir teisėtais tikslais“ (Direktyvos Nr. 95/46 6 straipsnio 1 dalies b punktas) bei būti „adekvatūs ir savo apimtimi neviršijantys tikslų, kuriems jie renkami“ (6 straipsnio 1 dalies c punktas). Be to, pagal tos pačios direktyvos 7 straipsnio c ir e punktus asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas, kai „tvarkyti reikia vykdant teisinę prievolę, kuri privaloma duomenų valdytojui“, arba „tvarkyti reikia vykdant užduotį, atliekamą visuomenės labui, arba įgyvendinant oficialius įgaliojimus, suteiktus duomenų valdytojui <...> kuri[am] atskleidžiami duomenys“.

67      Tačiau pagal minėtos direktyvos 13 straipsnio e ir f punktus valstybės narės gali nukrypti būtent nuo jos 6 straipsnio 1 dalies, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti „svarbius ekonominius ar finansinius valstybės narės ar Europos Sąjungos interesus, įskaitant ir monetarinius, biudžeto ar mokesčių klausimus“, arba „kontrolės, tikrinimo ar taisyklių nustatymo funkciją, kuri susijusi, bent atsitiktinai, su įgaliojimų vykdymu“ konkrečiais atvejais, įskaitant ir minėtą e punkto atvejį.

68      Reikia pridurti, kad Direktyvos Nr. 95/46 nuostatos, reglamentuojančios asmens duomenų, galinčių pažeisti pagrindines laisves, ypač teisę į privatų gyvenimą, tvarkymą, turi būti būtinai aiškinamos atsižvelgiant į pagrindines teises, kurios pagal nusistovėjusią teismo praktiką yra bendrų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis (žr., be kita ko, 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 37 punktą).

69      Šie principai yra aiškiai pakartoti ES 6 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina [EŽTK] ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai“.

70      Pačios Direktyvos Nr. 95/46, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti laisvą asmens duomenų judėjimą, 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „valstybės narės saugo fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, o ypač jų [privatų gyvenimą] tvarkant asmens duomenis“. Keliose šios direktyvos konstatuojamosiose dalyse, būtent 10 ir 11, taip pat skelbiamas toks pats reikalavimas.

71      Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad valstybės institucijos neriboja naudojimosi teise į privataus gyvenimo gerbimą, o 2 dalyje pripažįstama, jog toks apribojimas yra galimas, kai jis „numatytas įstatymu ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti“.

72      Taip pat dėl Direktyvos Nr. 95/46, ypač jos 6 straipsnio 1 dalies c punkto, 7 straipsnio c ir e punktų, 13 straipsnio, taikymo pirmiausia svarbu patikrinti, ar teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose, apriboja privatų gyvenimą, ir prireikus, ar toks apribojimas yra pateisinamas EŽTK 8 straipsnio pagrindu.

 Dėl privataus gyvenimo apribojimo

73      Pirmiausia reikia pažymėti, kad su konkrečiu vardu ir pavarde susietų duomenų apie asmens darbo užmokestį rinkimas, siekiant juos atskleisti trečiosioms šalims, patenka į EŽTK 8 straipsnio taikymo sritį. Europos žmogaus teisių teismas šiuo klausimu yra pripažinęs, kad terminas „privatus gyvenimas“ neturi būti aiškinamas siaurai ir kad „jokia svarbi priežastis neleidžia išbraukti profesinės veiklos <...> iš „privataus“ gyvenimo sąvokos“ (žr., be kita ko, 2000 m. vasario 16 d. EŽTT sprendimo Amann prieš Šveicariją, Recueil des arrêts et décisions 2000‑II, 65 punktą ir 2000 m. gegužės 4 d. Sprendimo Rotaru prieš Rumuniją, Recueil des arrêts et décisions 2000‑V, 43 punktą).

74      Konstatuotina, kad tuo atveju, kai darbdavys paprastai saugo su konkrečiu vardu ir pavarde susietus duomenis apie savo personalui sumokėtus atlyginimus, toks saugojimas nėra privataus gyvenimo apribojimas, tačiau šių duomenų atskleidimas trečiosioms šalims, šiuo atveju valstybės valdžios institucijai, kelia grėsmę atitinkamų asmenų teisei į privataus gyvenimo gerbimą, nesvarbu, kaip atskleista informacija bus naudojama vėliau, ir yra apribojimas EŽTK 8 straipsnio prasme.

75      Siekiant nustatyti tokio apribojimo egzistavimą, nelabai svarbu, ar perduota informacija yra ypatinga ir ar buvo apsunkinta suinteresuotų asmenų padėtis dėl šio apribojimo (žr. minėto sprendimo Amann prieš Šveicariją 70 punktą). Pakanka konstatuoti, kad duomenis apie darbuotojo ar pensininko gautas pajamas darbdavys atskleidė trečiosioms šalims.

 Dėl apribojimo pateisinimo

76      Apribojimas, kaip antai paminėtas šio sprendimo 74 punkte, pažeistų EŽTK 8 straipsnį, išskyrus atvejus, kai „jis numatytas įstatymu“, juo siekiama vieno ar kelių teisėtų tikslų, nurodytų šios nuostatos 2 dalyje, ir jis yra „būtinas demokratinėje visuomenėje“ šiam ar šiems tikslams pasiekti.

77      Yra aišku, kad apribojimas, nagrinėjamas pagrindinėse bylose, numatytas BezBegrBVG 8 straipsnyje. Tačiau kyla klausimas, ar šis straipsnis suformuluotas pakankamai tiksliai, kad leistų įstatymo adresatams valdyti savo elgesį, ir todėl atitinka numanymo reikalavimą, nustatytą Europos žmogaus teisių teismo praktikoje (žr., be kita ko, 1999 m. gegužės 20 d. EŽTT sprendimo Rekvényi prieš Vengriją, Recueil des arrêts et décisions 1999‑III, 34 punktą).

78      Šiuo atžvilgiu BezBegrBVG 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Rechnungshof parengtoje ataskaitoje „turi būti surašyti visi asmenys, kurių metiniai atlyginimai ir senatvės pensijos, išmokėtos juridinių asmenų <...>, viršija bendrą sumą, numatytą 1 dalyje“, nereikalaujant aiškiai paskelbti atitinkamų asmenų vardų ir pavardžių šalia jų gautų pajamų. Iš teismų nutarčių pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad to reikalauja parengiamaisiais dokumentais grindžiamoje doktrinoje pateikiamas šio konstitucinio įstatymo išaiškinamas.

79      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiems teismams tenka patikrinti, ar aiškinimas, kad BezBegrBVG 8 straipsnio 3 dalis įpareigoja paskelbti atitinkamų asmenų pavardes šalia gautų pajamų, atitinka numatymo reikalavimą, primintą šio sprendimo 77 punkte.

80      Tačiau šis klausimas galėtų kilti tik išnagrinėjus, ar toks nagrinėjamos nacionalinės nuostatos aiškinimas atitinka EŽTK 8 straipsnį, atsižvelgiant į proporcingumo siekiamiems tikslams reikalavimą. Pastarasis klausimas ir bus nagrinėjamas kituose punktuose.

81      Šiuo atžvilgiu iš teismo nutarties (pagrindinėje byloje C‑465/00) pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog BezBegrBVG 8 straipsnio tikslas – daryti spaudimą atitinkamoms viešosioms įstaigoms, kad jos išlaikytų protingą darbo užmokesčio dydį. Austrijos vyriausybė bendrai pastebi, kad šia nuostata numatytu apribojimu siekiama užtikrinti taupų ir tinkamą administracijos viešųjų finansų naudojimą. Toks tikslas yra teisėtas tiek EŽTK 8 straipsnio 2 dalies, kurioje numatyta „šalies ekonominė gerovė“, tiek Direktyvos Nr. 95/46 6 straipsnio 1 dalies b punkto, kuriame nurodyti „įvardyti, aiškiai apibrėžti ir teisėti tikslai“, prasme.

82      Dar reikia patikrinti, ar nagrinėjamas apribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant teisėto tikslo.

83      Pagal Europos žmogaus teisių teismą būdvardis „būtinas“ EŽTK 8 straipsnio 2 dalies prasme apima „būtiną socialinį poreikį“, o priemonė, kurios imamasi, turi būti „proporcinga siekiamam teisėtam tikslui“ (žr., be kita ko, 1986 m. lapkričio 24 d. EŽTT sprendimo Gillow prieš Jungtinę Karalystę, serija A, Nr. 109, 55 punktą). Be to, nacionalinė valdžia turi didelę diskreciją, „kurios apimtis priklauso ne tik nuo apribojimo tikslo, bet ir nuo jo pobūdžio (žr. 1987 m. kovo 26 d. EŽTT sprendimo Leander prieš Švediją, serija A, Nr. 116, 59 punktą).

84      Šia prasme reikia nustatyti pusiausvyrą tarp Austrijos Respublikos intereso užtikrinti optimalų viešųjų finansų panaudojimą, ypač protingą darbo užmokesčio dydžio išlaikymą, ir kėsinimosi į atitinkamų asmenų teisę į jų privataus gyvenimo gerbimą pavojaus.

85      Šiuo požiūriu tam, kad Rechnungshof, kaip ir įvairios parlamentinės asamblėjos, galėtų patikrinti, ar gerai naudojami viešieji finansai, jam nenuginčijamai būtina žinoti žmogiškiesiems ištekliams skirtingose viešose įstaigose paskirtų išlaidų sumą. Su tuo susijusi demokratinės visuomenės mokesčių mokėtojų teisė ir apskritai visuomenės teisė būti informuotiems apie valstybės pajamų panaudojimą, be kita ko, personalui. Tokia informacija, surinkta ataskaitoje, yra skirta viešam aptarimui, susijusiam su bendruoju interesu, ir užtikrina viešąjį interesą.

86      Vis dėlto kyla klausimas, ar atitinkamų asmenų vardų ir pavardžių nurodymas šalia gautų pajamų yra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui ir ar motyvai, kuriais toks paskelbimas grindžiamas Teisingumo Teisme, yra tinkami ir pakankami.

87      Konstatuotina, kad pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų nurodytą aiškinimą BezBegrBVG 8 straipsnyje nustatyta pareiga paskelbti atitinkamų asmenų vardus ir pavardes bei jų gautas pajamas, viršijančias tam tikrą ribą, apima ne tik tuos asmenis, kurių einamos pareigos apmokamos pagal paskelbtas darbo užmokesčio dydžio lenteles, bet visus asmenis, gaunančius atlyginimus iš įmonių, kurias tikrina Rechnungshof. Be to, tokia informacija ne tik atskleidžiama šiems rūmams ir per juos – skirtingoms parlamentinėms asamblėjoms, bet ir plačiai paskleidžiama visuomenėje.

88      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai turi patikrinti, ar toks paskelbimas yra būtinas ir proporcingas siekiant išlaikyti protingą darbo užmokesčio dydį, ir ypač įvertinti, ar toks tikslas taip pat veiksmingai galėtų būti pasiektas perduodant su konkrečiu vardu ir pavarde susijusią informaciją tik tikrinimą atliekančioms institucijoms. Taip pat kyla klausimas, ar pakaktų visuomenę informuoti tik apie darbo užmokesčius ir kitokias pinigines išmokas, kurių asmenys, dirbantys atitinkamose viešosiose įstaigose, gali reikalauti pagal sutartis arba statutus, bet ne apie sumas, kurias kiekvienas asmuo faktiškai gavo per atitinkamus metus ir kurios gali priklausyti nuo jo šeiminės ar asmeninės padėties.

89      Kalbant apie kėsinimosi į atitinkamų asmenų teisę į jų privataus gyvenimo gerbimą pavojų, neatmestina, kad pastarieji gali patirti neigiamų padarinių paskelbus jų darbo pajamas, būtent sunkumų įsidarbinant kitose Austrijos ar kitos šalies įmonėse, kurių netikrina Rechnungshof.

90      Darytina išvada, kad apribojimas, kylantis taikant nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose, gali būti pateisintas EŽTK 8 straipsnio 2 dalies prasme tik tada, kai ne tik Rechnungsof tikrinamų įmonių darbuotojų metinių pajamų, viršijančių tam tikrą ribą, bet ir šių pajamų gavėjų vardų ir pavardžių platus paskelbimas yra būtinas ir atitinka tikslą išlaikyti protingą darbo užmokesčio dydį. Tai patikrinti turi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai.

 Dėl padarinių Direktyvos Nr. 95/46 nuostatų atžvilgiu

91      Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai padarytų išvadą, kad byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai neatitinka EŽTK 8 straipsnio, jie neatitiktų ir Direktyvos Nr. 95/46 6 straipsnio 1 dalies c punkte bei 7 straipsnio c ar e punktuose numatyto proporcingumo reikalavimo. Jų atžvilgiu negalėtų būti taikytinos ir šios direktyvos 13 straipsnyje, kuriuo taip pat reikalaujama laikytis proporcingumo siekiamam bendrojo intereso tikslui, numatytos išimtys. Bet kuriuo atveju ši nuostata negalėtų būti aiškinama kaip pateisinanti teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimą, prieštaraujantį EŽTK 8 straipsniui.

92      Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai nuspręstų priešingai, kad BezBegrBVG 8 straipsnis yra būtinas ir atitinka siekiamą bendrojo intereso tikslą, jie dar turėtų patikrinti, kaip matyti iš šio sprendimo 77−79 punktų, ar tiesiogiai nenumatydamas atitinkamų asmenų vardų ir pavardžių paskelbimo šalia gautų pajamų BezBegrBVG 8 straipsnis atitinka nuspėjamumo reikalavimą.

93      Galiausiai, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, primintina, kad nacionaliniam teismui tenka pareiga aiškinti kiekvieną nacionalinės teisės nuostatą kuo labiau atsižvelgiant į taikomos direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir įvykdyti EB 249 straipsnio trečiosios pastraipos reikalavimai (žr. 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Marleasing, C‑106/89, Rink. p. I‑4135, 8 punktą).

94      Atsižvelgiant į visus pateiktus vertinimus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos Nr. 95/46 6 straipsnio 1 dalies c punktas bei 7 straipsnio c ir e punktai nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kaip antai nagrinėjami pagrindinėse bylose, su sąlyga, jog bus nustatyta, kad ne tik Rechnungshof tikrinamose įmonėse dirbančių asmenų metinės pajamos, viršijančios tam tikrą ribą, bet ir šių pajamų gavėjų vardų bei pavardžių paskelbimas plačiajai visuomenei yra būtinas ir atitinka įstatymų leidėjo siekiamą gero viešųjų finansų administravimo tikslą. Tai patikrinti turi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai.

 Dėl antrojo klausimo

95      Antruoju klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai klausia, ar Direktyvos Nr. 95/46 nuostatos, kurios draudžia nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose, yra taikomos tiesiogiai ta prasme, kad jomis privatus asmuo gali remtis nacionaliniuose teismuose, siekdamas šių nacionalinės teisės aktų netaikymo.

96      Atsakovai pagrindinėje byloje C‑465/00 ir Nyderlandų vyriausybė mano, kad Direktyvos Nr. 95/46 6 straipsnio 1 dalis bei 7 straipsnis iš esmės atitinka tiesioginio veikimo kriterijus, suformuluotus Teisingumo Teismo praktikoje. Šios nuostatos yra pakankamai aiškios ir besąlygiškos, kad jomis galėtų remtis įmonės, įpareigotos skelbti duomenis apie atitinkamų asmenų pajamas, tam, kad šioms nuostatoms prieštaraujančios nacionalinės normos nebūtų taikomos.

97      Austrijos vyriausybė tvirtina priešingai, kad atitinkamos Direktyvos Nr. 95/46 nuostatos nėra taikomos tiesiogiai. Ypač jos 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnis nėra besąlygiški, nes joms įgyvendinti valstybės narės, turinčios didelę diskreciją, privalo priimti specialias priemones.

98      Šiuo atžvilgiu primintina, kad kiekvienu atveju, kai direktyvos nuostatos savo turiniu atrodo besąlygiškos ir pakankamai aiškios, nesant nustatytu terminu priimtų taikymo priemonių, jomis galima remtis ginčijant bet kokią nacionalinę nuostatą, neatitinkančią direktyvos, arba jeigu jos nustato privačių asmenų teises, kuriomis jie gali remtis prieš valstybę (žr., be kita ko, 1982 m. sausio 19 d. Sprendimo Becker, 8/18, Rink. p. 53, 25 punktą ir 2002 m. spalio 10 d. Sprendimo Kügler, C‑141/00, Rink. p. I‑833, 51 punktą).

99      Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą, antruoju klausimu siekiama išsiaiškinti, ar toks yra Direktyvos Nr. 95/46 6 straipsnio 1 dalies c punktas, pagal kurį „asmens duomenys turi būti <...> adekvatūs ir savo apimtimi neviršijantys tikslų, kuriems jie renkami ir (arba) vėliau tvarkomi“, bei 7 straipsnio c ar e punktai, pagal kuriuos asmens duomenis galima tvarkyti tik tuo atveju, jeigu „tvarkyti reikia vykdant teisinę prievolę, kuri privaloma duomenų valdytojui“, arba „tvarkyti reikia vykdant užduotį, atliekamą visuomenės labui, arba įgyvendinant oficialius įgaliojimus, suteiktus duomenų valdytojui <...>, kuri[am] atskleidžiami duomenys“.

100    Šios nuostatos yra pakankamai aiškios, kad privatus asmuo galėtų jomis remtis, o nacionaliniai teismai – jas taikyti. Be to, nors Direktyva Nr. 95/46 neginčijamai valstybėms narėms suteikia didesnę ar mažesnę diskreciją įgyvendinant tam tikras jos nuostatas, 6 straipsnio 1 dalies c punkte bei 7 straipsnio c ar e punktuose išvardijamos besąlygiškos pareigos.

101    Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos Nr. 95/46 6 straipsnio 1 dalies c punktas bei 7 straipsnio c ir e punktai yra taikomi tiesiogiai taip, jog jais privatus asmuo gali remtis nacionaliniuose teismuose, siekdamas joms prieštaraujančių vidaus teisės aktų netaikymo.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

102    Austrijos, Danijos, Italijos, Nyderlandų, Suomijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių bei Komisijos, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai.

Remdamasis šiais motyvais,

Teisingumo Teismas,

atsakydamas į 2000 m. gruodžio 12 d. Nutartimi Verfassungsgerichtshof ir 2001 m. vasario 14 d. ir 28 d. Nutartimis Oberster Gerichtshof pateiktus klausimus, nusprendžia:

1.      1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 6 straipsnio 1 dalies c punktas bei 7 straipsnio c ir e punktai nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kaip antai nagrinėjami pagrindinėse bylose, su sąlyga, jog bus nustatyta, kad ne tik Rechnungshof tikrinamose įmonėse dirbančių asmenų metinės pajamos, viršijančios tam tikrą ribą, bet ir šių pajamų gavėjų vardų bei pavardžių paskelbimas plačiajai visuomenei yra būtinas ir atitinka įstatymų leidėjo siekiamą gero viešųjų finansų administravimo tikslą. Tai patikrinti turi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai.

2.      Direktyvos Nr. 95/46 6 straipsnio 1 dalies c punktas bei 7 straipsnio c ir e punktai yra taikomi tiesiogiai taip, jog jais privatus asmuo gali remtis nacionaliniuose teismuose, siekdamas joms prieštaraujančių vidaus teisės aktų netaikymo.

Paskelbta 2003 m. gegužės 20 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

* Bylos kalba: vokiečių