TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. gruodžio 12 d. ( *1 )

„SESV 101, 102 ir 106 straipsniai — Valstybės įmonės ir įmonės, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises — Įmonės, kurioms pavesta administruoti bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimą — Sąvokos — Organizacijos, kurioms pavesta tikrinti, ar įmonės viešojo darbų pirkimo dalyvės įvykdė teisės aktuose nustatytas sąlygas, ir tai patvirtinti — SESV 49 straipsnis — Įsisteigimo laisvė — Apribojimas — Pateisinimas — Paslaugų gavėjų apsauga — Sertifikavimo paslaugų kokybė“

byloje C‑327/12

dėl Consiglio di Stato (Italija) 2012 m. kovo 6 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. liepos 10 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Ministero dello Sviluppo economico,

Autorità per la vigilanza sui contratti pubblici di lavori, servizi e forniture

prieš

SOA Nazionale Costruttori – Organismo di Attestazione SpA,

dalyvaujant

Associazione nazionale Società Organismi di Attestazione (Unionsoa),

SOA CQOP SpA,

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai M. Safjan (pranešėjas), C. G. Fernlund, J. Malenovský ir A. Prechal,

generalinis advokatas P. Cruz Villalón,

posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. gegužės 16 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

—	SOA Nazionale Costruttori – Organismo di Attestazione SpA, atstovaujamos avvocati S. Cammareri ir M. Condinanzi,

—	Associazione nazionale Società Organismi di Attestazione (Unionsoa), atstovaujamos avvocati A. Cancrini, G. M. Di Paolo ir A. Clarizia,

—	SOA CQOP SpA, atstovaujamos avvocato C. De Portu,

—	Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato L. D’Ascia,

—	Europos Komisijos, atstovaujamos L. Malferrari, I. Rogalski ir R. Striani,

susipažinęs su 2013 m. rugsėjo 5 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1	Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su SESV 101, 102 ir 106 straipsnių išaiškinimu.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Ministero dello Sviluppo economico (Ekonominio vystymosi ministerija, toliau – Ministero) ir Autorità per la vigilanza sui contratti pubblici di lavori, servizi e forniture (Viešųjų sutarčių priežiūros tarnyba, toliau – Autorità) (viena šalis) ir SOA Nazionale Costruttori – Organismo di Attestazione SpA (toliau – SOA Nazionale Costruttori) (kita šalis) dėl Ministero ir Autorità deklaracijos, kad įstatyme numatytas privalomųjų minimalių profesinės veiklos įkainių panaikinimas netaikomas sertifikavimo organizacijos statusą turinčioms bendrovėms (Società Organismi di Attestazione, toliau – SOA).

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132) 52 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Valstybės narės gali sudaryti oficialius patvirtintų rangovų, prekių tiekėjų arba paslaugų teikėjų sąrašus arba įdiegia sertifikavimą, kurį atlieka viešosios arba privačios sertifikavimo organizacijos.“

Italijos teisė

2006 m. balandžio 12 d. Dekreto įstatymo Nr. 163, kuriuo, vadovaujantis direktyvomis 2004/17/EB ir 2004/18/EB, patvirtintas viešojo darbų, paslaugų ir prekių pirkimo kodeksas (2006 m. gegužės 2 d. GURI Nr. 100 paprastasis priedas; toliau – kodeksas), 40 straipsnyje nustatyta:

„1. Nesvarbu, kokiu pagrindu viešųjų pirkimų sutartyje numatytus darbus atliekantys asmenys turi būti patvirtinti ir juos vykdydami paisyti kokybės, profesionalumo ir lojalumo principų. Šių asmenų naudojamos prekės, procesai, paslaugos ir kokybės užtikrinimo įmonėje sistema taip pat turi būti patvirtinti pagal galiojančius teisės aktus.

2. Potvarkiu <...> reguliuojama bendra sertifikavimo sistema, kuri, atsižvelgiant į pirkimo objektą ir sumą, taikoma visiems asmenims, vykdantiems didesnės nei 150000 eurų vertės darbus pagal viešųjų pirkimų sutartis. Potvarkiu <...> taip pat leidžiama periodiškai peržiūrėti sertifikavimo kategorijas ir numatyti naujas.

3. Sertifikavimo sistema įgyvendinama per pagal privatinę teisę įsteigtas sertifikavimo organizacijas, kurioms reikalingus įgaliojimus suteikia Autorità. Sertifikavimo sprendimai turi būti priimami nepriklausomai, neturint jokio komercinio ar finansinio suinteresuotumo, dėl kurio galėtų pasireikšti šališkumas ar diskriminacija. SOA vykdoma asmenų, galinčių dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, sertifikavimo funkcija, yra viešosios teisės reglamentuojama funkcija <...> Už išduotus neteisėtus sertifikatus joms taikoma Baudžiamojo kodekso 476 ir 479 straipsniuose numatyta atsakomybė. Prieš išduodamos sertifikatus SOA patikrina, ar įmonė pareiškėja įvykdė visas reikalaujamas sąlygas. Sertifikavimo organizacijos patvirtina, kad sertifikuoti asmenys:

turi kokybės užtikrinimo sistemos atitiktį galiojantiems Europos <...> ir nacionalinės teisės aktuose nustatytiems standartams patvirtinantį pažymėjimą, akredituotos organizacijos išduotą pagal Europos standartus <...> Tokį viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančioms įmonėms skirtą pažymėjimą akredituotos organizacijos privalo įtraukti į Italijos akredituojančios organizacijos oficialų sąrašą <...>;

b)	laikosi [Sąjungos] teisės aktuose nustatytų bendrųjų, techninių-organizacinių ir ekonominių-finansinių sertifikavimo sąlygų. Prie techninių-organizacinių sąlygų priskiriami pažymėjimai, kuriuos darbus pagal viešojo pirkimo sutartis vykdančioms įmonėms išduoda jų užsakovai <...>

4. Potvarkyje konkrečiai nustatyta:

<…>

b)	įgaliojimų sertifikavimo organizacijoms suteikimo ir pasibaigimo tvarka ir kriterijai, taip pat subjektyvios organizacinės, finansinės ir techninės sąlygos, kurias šios organizacijos turi įvykdyti;

c)	patvirtinimo, kad sertifikuotųjų asmenų kokybės užtikrinimo sistema atitinka 3 dalies a punkto reikalavimus ir jie įvykdė 3 dalies b punkte nurodytas sąlygas, taip pat galimo metinio įmonės balanso patikrinimo siekiant nustatyti, ar įvykdytos minėtos sąlygos, tvarka;

d)	3 dalies b punkte nurodytos bendrosios <…>, techninės-organizacinės, ekonominės-finansinės sąlygos, įskaitant su darbų apimtimi ir pobūdžiu susijusias priemones <…>;

e)	sertifikavimo veiklai taikomų tarifų nustatymo kriterijai su sąlyga, kad jais nenukrypstama nuo minimalių tarifų;

sertifikavimo tikrinimo tvarka; nors sertifikatas galioja penkerius metus, baigiantis trejų metų laikotarpiui atliekamas potvarkyje nurodytas patikrinimas, ar vis dar tenkinamos bendrosios ir su struktūriniais pajėgumais susijusios sąlygos; 2 dalyje nurodytos bendrųjų ir specialiųjų kategorijų peržiūros rezultatų galiojimo laikotarpis; patikrinimo, ar vis dar tenkinamos sąlygos, kaina yra proporcinga sertifikavimo kainai, tačiau negali būti didesnė nei trys penktadaliai jos;

f	bis) tvarka, kuri, atsižvelgiant į suteiktą kompetenciją, leistų užtikrinti koordinuojamą sertifikavimo organizacijų priežiūrą tam panaudojant jau esamą struktūrą ir išteklius ir nenaudojant papildomų viešojo biudžeto išteklių;

pagal ginčo procedūrą skiriamos ir proporcingumo kriterijų atitinkančios piniginės baudos ir laikinas arba net galutinis draudimas vykdyti atitinkamą veiklą, kaip sankcija už SOA pažeidimus ar prasižengimus, padarytus išduodant pažymėjimus, arba už neveikimą gavus iš Autorità su vykdoma priežiūros funkcija susijusį prašymą dėl informacijos ar dokumentų;

bis) 6 straipsnio 11 dalyje numatytos piniginės baudos ir laikinas arba net galutinis sertifikato galiojimo sustabdymas ūkio subjektams, kurie neatsako į prašymus dėl informacijos ar dokumentų, Autorità pateiktus vykdant sertifikavimo sistemos priežiūrą, arba pateikia žinomai melagingus dokumentus ar informaciją;

h)	3 dalyje nurodyta tvarka sertifikuotų asmenų regioninių sąrašų rengimas; šiuos sąrašus rengia ir saugo Autorità, kuri užtikrina jų paskelbimą Observatoire.

<…>

6. Potvarkyje nustatomos specifinės ekonominės-finansinės ir techninės-organizacinės sąlygos, kurias turi atitikti dėl viešųjų darbų koncesijos pasiūlymus teikiantys kandidatai, neketinantys vykdyti darbų patys.

<...>

9 bis. SOA yra atsakingosuž dokumentų ir aktų, kuriais remtasi išduodant sertifikatą, saugojimą, net jei jos jau nutraukusios sertifikavimo veiklą. SOA privalo pateikti šiuos dokumentus ir aktus potvarkyje nurodytiems asmenims net jei joms išduotas leidimas vykdyti sertifikavimo veiklą yra sustabdytas ar pasibaigęs; už pažeidimą taikomos 6 straipsnio 11 dalyje numatytos administracinio pobūdžio piniginės sankcijos. Bet kuriuo atveju SOA privalo saugoti pirmame sakinyje nurodytus dokumentus ir aktus dešimt metų arba potvarkyje nurodytą laikotarpį <…>

9 ter. SOA privalo informuoti Autorità apie pradėtą įmonės atitikties reikalaujamoms sąlygoms patikrinimo procedūrą ir jos rezultatą. SOA privalo deklaruoti sertifikato galiojimo pabaigą, jei konstatuoja, kad jis išduotas nepaisant to, kad potvarkyje nurodytos sąlygos nebuvo arba nebebuvo tenkinamos; už šio reikalavimo pažeidimą Autorità panaikina SOA leidimą vykdyti sertifikavimo veiklą.

9 quater. Jei sertifikavimui pateikiama tikrovės neatitinkanti deklaracija arba dokumentai, SOA apie tai praneša Autorità, kuri, jeigu mano, kad tai yra apgaulė arba šiurkšti klaida, atsižvelgdama į tikrovės neatitinkančios deklaracijos ar dokumentų svarbą, nurodo šią aplinkybę specialioje duomenų bazėje <...>, kad atitinkamas asmuo būtų pašalintas iš viešojo pirkimo procedūrų ir su jomis susijusių subrangovų tarpo <...> vieniems metams; šiems metams pasibaigus įrašas panaikinamas ir bet kuriuo atveju netenka galios.“

2006 m. liepos 4 d. Dekreto įstatymo Nr. 223, kuriuo nustatomos skubios ekonominio ir socialinio atsigavimo priemonės, kuriomis apribojamos ir racionalizuojamos viešosios išlaidos ir skiriama lėšų pajamų rinkliavai ir kovai su mokesčiu vengimu (2006 m. liepos 4 d. GURI Nr. 153, p. 4), kuris po pakeitimų, padarytų 2006 m. rugpjūčio 4 d. įstatymu Nr. 248 (2006 m. rugpjūčio 11 d. GURI bendrasis priedas Nr. 186), tapo įstatymu (toliau – Dekretas įstatymas Nr. 223/2006), 2 straipsnio 1 dalies a punktu panaikintos nuostatos, kuriose buvo numatyta pareiga taikyti iš anksto nustatytus arba minimalius įkainius, „kiek jie susiję su laisvosiomis profesijomis ar intelektine veikla“.

2010 m. spalio 5 d. Respublikos Prezidento dekreto Nr. 207 dėl Dekreto įstatymo Nr. 163 vykdymo (2010 m. gruodžio 10 d. GURI bendrasis priedas Nr. 288; toliau – Prezidento dekretas Nr. 207/2010), kuriuo panaikintas 2000 m. sausio 25 d. Respublikos Prezidento dekretas Nr. 34, 60 straipsnio 2–4 dalyse numatyta:

„2. Sertifikavimas privalomas kiekvienam, pagal viešojo pirkimo sutartis vykdančiam užsakovo pavestus didesnės nei 150000 eurų vertės darbus.

3. <…> šio skirsnio tvarka išduotas sertifikatas yra būtinasis ir pakankamas iš viešojo pirkimo dalyvių reikalaujamos techninio ir finansinio pajėgumo sąlygos įvykdymo įrodymas.

4. Iš viešojo pirkimo dalyvių užsakovai negali reikalauti įrodinėti savo pajėgumo kitokia tvarka, procedūra ar sąlygomis, nei nustatyta šiame skirsnyje <…>“

Dekreto 207/2010 68 straipsnyje numatyta:

„1. SOA gali vykdyti pajėgumo sertifikavimo veiklą <...> tik gavusi Autorità leidimą.

2. Prie prašymo leisti vykdyti atitinkamą veiklą SOA prideda šiuos dokumentus:

a)	bendrovės steigimo sutartį ir įstatus;

b)	akcininkų sąrašą ir įmonės kontrolės ar ryšių su kitomis įmonėmis deklaraciją;

c)	SOA organizacijos struktūrą ir darbuotojų gyvenimo aprašymus;

d)	galiojančiais teisės aktais nustatyto turinio ir formos teisėto atstovo deklaraciją, kad nėra 64 straipsnio 6 dalyje nurodytų situacijų, susijusių su SOA, jų vadovais, teisėtais atstovais ar technikos ir personalo direktoriais <...>;

e)	pažymas apie vadovų, teisėtų atstovų ir technikos bei personalo direktorių teistumą <...>;

f)	Autorità patvirtintas nuostatas atitinkančių procedūrų, kuriomis bus vadovaujamasi vykdant sertifikavimo veiklą, aprašo dokumentą;

g)	teisę drausti nuo atitinkamos rizikos turinčios draudimo įmonės išduotą su vykdoma veikla susijusios atsakomybės draudimo polisą, kurio draudimo suma bent šešis kartus viršytų numatomą atitinkamos veiklos apyvartą.

<...>“

Dekreto Nr. 207 70 straipsnyje nurodyta:

„1. Savo veikloje SOA privalo:

a)	būti atidžios, lojalios ir skaidrios laikydamosi kodekso 2 straipsnyje nurodytų principų;

b)	iš sertifikuojamų asmenų surinkti būtiną informaciją ir užtikrinti, kad jos pakaktų;

c)	savo veikloje užtikrinti nešališkumą ir vienodą vertinimą;

d)	užtikrinti pagal kodekso nuostatas ir šį skirsnį reikalaujamą nepriklausomumą ir jį išlaikyti;

e)	disponuoti pakankamais ištekliais ir būti numačiusios tinkamas procedūras, įskaitant vidaus kontrolės, reikalingas veiksmingumui ir lojalumui užtikrinti;

f)	tikrinti asmenų, kuriems turi būti išduotas sertifikatas, pateiktų deklaracijų, pažymų ir dokumentų <...> teisingumą, turinį ir atitiktį 78 straipsnyje numatytoms sąlygoms;

g)	išduoti sertifikatą remdamosi įmonės pateiktais ir pagal f punktą patikrintais dokumentais.

2. Vertindamos ir tikrindamos sertifikatą SOA surenka ekonominius finansinius duomenis, pvz., apie įmonės balansą, ir informaciją apie įmonių organizacinius ir teisinio pobūdžio pokyčius, įskaitant saugomus prekybos, pramonės ir amatų rūmų duomenų bazėje.

3. Institucinėms užduotims vykdyti SOA neturi teisės pasitelkti trečiųjų asmenų. Bet kuriuo atveju SOA yra atsakingos už visą veiklą, tiesiogiai ar netiesiogiai vykdomą jų vardu ir sąskaita.

4. Už bet kokį sertifikavimą ar jo atnaujinimą, taip pat bet kokią su papildoma peržiūra ar pakeitimais susijusią veiklą mokėtina suma, kuri nustatoma pagal veiklos apimtis ir bendrųjų ar specialiųjų veiklos sričių, kurias prašoma sertifikuoti, skaičių, atsižvelgiant į C priedo I dalyje įtvirtintas formules. Įmonių grupių atveju už bet kurią veiklą SOA mokėtina suma mažinama penkiasdešimčia procentų; pagal II klasės viešųjų pirkimų procedūros reikalavimus sertifikuotų įmonių už suteiktas SOA paslaugas mokama suma mažinama dvidešimčia procentų.

5. 4 dalyje nurodytos sumos laikytinos minimaliais suteiktų paslaugų įkainiais. Mokėtinas užmokestis negali daugiau nei du kartus viršyti pagal 4 dalyje nustatytus kriterijus apskaičiuotos sumos. Bet kuris kitaip nustatantis susitarimas negalioja. Visas užmokestis turi būti sumokėtas iki sertifikato išdavimo, peržiūros ar pakeitimo; ne didesnis nei šešių mėnesių atidėjimas galimas, jei sertifikato išdavimo momentu įmonė parengė ir SOA perdavė leidimą nuskaityti visą užmokesčio sumą tiesioginio debeto būdu iš įmonės sąskaitos banke.

6. 8 straipsnio 7 dalies tvarka SOA perduoda išduotus sertifikatus Autorità per penkiolika dienų nuo jų išdavimo.

7. Per dešimt dienų SOA informuoja Autorità apie pradėtą įmonės atitikties nustatytoms sąlygoms patikrinimo procedūrą ir jos rezultatą, kaip tai numatyta kodekso 40 straipsnio 9 dalyje.“

Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

2010 m. rugsėjo 20 d. potvarkiais Ministero ir Autorità paskelbė, kad Dekreto įstatymo Nr. 223/2006 2 straipsnis, panaikinantis privalomuosius minimalius profesinėje veikloje taikomus įkainius, netaikomas SOA teikiamoms paslaugoms, ir nusprendė neleisti SOA Nazionale Costruttori siūlyti įmonėms sertifikato išdavimo kainos nuolaidų.

10	SOA Nazionale Costruttori apskundė šiuos potvarkius Tribunale amministrativo regionale del Lazio.

11	2011 m. birželio 1 d. sprendimu šis teismas patenkino SOA Nazionale Costruttori skundą.

12	Dėl šio teismo sprendimo Ministero ir Autorità pateikė apeliacinį skundą Consiglio di Stato.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Dekreto įstatymo Nr. 223/2006 2 straipsnio 1 dalies a punkte minima „intelektinė“ veikla neturėtų apimti viešosios sertifikavimo funkciją vykdančios SOA veiklos. Šią funkciją sudaro sertifikatų, kurie yra būtinasis ir pakankamas iš viešojo pirkimo dalyvių reikalaujamos techninio ir finansinio pajėgumo sąlygos įvykdymo įrodymas, išdavimas.

14	Be to, SOA veikla esanti išskirtinė, nes jos negali vykdyti kitos veiklos, nėra nepriklausomos, be to joms taikomos teisės normos ir Autorità priežiūra.

15	Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Dekrete įstatyme Nr. 223/2006 numatytas minimalių įkainių panaikinimas negali būti taikomas įkainiams, nustatytiems už SOA sertifikavimo veiklą.

16	Tačiau šis teismas abejoja dėl atitinkamus įkainius už SOA sertifikavimo veiklą nustatančių nacionalinės teisės nuostatų atitikties Sąjungos teisei.

17	Jis visų pirma norėtų sužinoti, ar pagal SESV nuostatas dėl konkurencijos ir įsisteigimo laisvės laikytina, kad SOA vykdo viešosios valdžios įgaliojimus, ir ar ginčijamas nacionalinis reglamentavimas, kuriuo numatomi minimalūs įkainiai, atitinka šias nuostatas.

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar konkurenciją reglamentuojantys [Sąjungos] principai ir [SESV] 101, 102 ir 106 straipsniai yra kliūtis taikyti [2000 m. sausio 25 d. Prezidento dekretuose Nr. 34 ir 207/2010] numatytus įkainius sertifikavimo veiklai, kurią vykdo [SOA]?“

Dėl prejudicinio klausimo

Dėl priimtinumo

Associazione nazionale Società Organismi di Attestazione (toliau – Unionsoa) tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas kaip nereikšmingas ginčui pagrindinėje byloje išspręsti, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jau konstatavo, kad nacionalinis SOA įkainių reglamentavimas yra pateisinamas.

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, už kurių apibrėžimą jis pats atsako, taikoma reikšmingumo prezumpcija (žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo X, C‑651/11, 20 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą tik tada, jei akivaizdžiai matyti, jog prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar objektu, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ir teisinės aplinkybės, kad galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr. minėto Sprendimo X 21 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

22	Tačiau šiuo atveju reikia konstatuoti, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos nėra akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas būtų nesusijęs su ginčo objektu ar kad jo iškelta problema būtų hipotetinė.

Nusprendęs, kad galima nukrypti nuo minimalių SOA sertifikavimo veiklos įkainių, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuriam pateiktas prašymas peržiūrėti Tribunale amministrativo regionale del Lazio sprendimą, mano, kad ginčo pagrindinėje byloje baigtis priklauso nuo atsakymo į klausimą, ar Sąjungos konkurencijos teisė draudžia tokį nacionalinį reglamentavimą, kuriuo nustatytas SOA teikiamų paslaugų minimalių įkainių režimas. Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar nepateikė galutinio šiuos įkainius reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų vertinimo.

24	Tokiomis aplinkybėmis reikia atsakyti į Consiglio di Stato pateiktą klausimą.

Dėl esmės

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar konkurencijai ir įsisteigimo laisvei skirtos Sutarties nuostatos aiškintinos kaip draudžiančios tokį nacionalinį reglamentavimą, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo nustatytas SOA sertifikavimo paslaugų, teikiamų viešojo pirkimo procedūrose norinčioms dalyvauti įmonėms, minimalių įkainių režimas.

Dėl Sąjungos konkurencijos teisės

26	Siekiant atsakyti į šį klausimą pirmiausia reikia išnagrinėti, ar vykdydamos sertifikavimo veiklą SOA yra „įmonės“, kaip šios suprantamos pagal SESV 101, 102 ir 106 straipsnius.

Šiuo atžvilgiu iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad įmone laikoma bet koks ekonominę veiklą vykdantis subjektas, nesvarbu, koks jo teisinis statusas ar finansavimo būdas (žr. 1991 m. balandžio 23 d. Sprendimo Höfner ir Elser, C-41/90, Rink. p. I-1979, 21 punktą). Ekonominę veiklą sudaro bet kokia prekių ar paslaugų siūlymo atitinkamoje rinkoje veikla (žr. 2001 m. spalio 25 d. Sprendimo Ambulanz Glöckner, C-475/99, Rink. p. I-8089, 19 punktą). Tačiau veikla, kuri priskirtina prie viešosios valdžios funkcijų vykdymo, nėra ekonominė veikla, pateisinanti SESV numatytų konkurencijos taisyklių taikymą (žr. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Compass‑Datenbank, C‑138/11, 36 punktą).

Nagrinėjamu atveju Italijos teisės aktų leidėjas, vadovaudamasis Direktyvos 2004/18 52 straipsnio 1 dalimi, įvedė privačių organizacijų, t. y. SOA, vykdomą sertifikavimo režimą. Šios organizacijos yra pelno siekiančios įmonės, kurioms pavesta teikti sertifikavimo paslaugas, nes atitinkamo sertifikato turėjimas yra būtinoji suinteresuotųjų asmenų dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose sąlyga, reglamentuojama nacionalinės teisės aktais.

Tačiau SOA vykdoma veikla turi ekonominės veiklos požymių. Sertifikatus jos išduoda už atlygį ir remdamosi tik realia paklausa rinkoje. Be to, jos prisiima su šia veikla susijusią finansinę riziką (šiuo klausimu žr. 1998 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-35/96, Rink. p. I-3851, 37 punktą).

Nacionalinės teisės aktuose, be kita ko, numatyta, kad SOA tikrina techninį ir finansinį sertifikuotinų įmonių pajėgumą, asmenų, kuriems išduoti sertifikatai, deklaracijų, pažymų ir dokumentų teisingumą ir turinį, taip pat tai, ar vis dar tenkinamos su kandidato arba dalyvio asmenine padėtimi susijusios sąlygos.

31	Vykdydamos tokį tikrinimą SOA privalo perduoti atitinkamą informaciją Autorità, kuri prižiūri, kad sertifikavimo veikla būtų vykdoma pagal nustatytą tvarką, o už galiojančiuose nacionalinės teisės aktuose numatytų pareigų pažeidimus šioms bendrovėms gali būti taikomos sankcijos.

32	Priešingai nei 2009 m. kovo 26 d. Sprendime SELEX Sistemi Integrati prieš Komisiją (C-113/07 P, Rink. p. I-2207, 76 punktas) nagrinėtu atveju, SOA nevykdo standartizavimo funkcijos. Šios įmonės neturi jokių su sprendimų priėmimu susijusių galių, priskiriamų prie viešosios valdžios vykdymo.

33	Iš šios bylos medžiagos matyti, kaip savo išvados 57 punkte nurodė generalinis advokatas, kad sertifikavimo veiklą vykdančios įmonės, t. y. SOA, veikia konkurencijos sąlygomis.

34	Viešojo pirkimo procedūrose norinčios dalyvauti įmonės nėra teisiškai įpareigotos pasinaudoti tam tikromis SOA teikiamomis sertifikavimo paslaugomis.

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad taip, kaip Teisingumo Teismas yra pripažinęs įmonės statusą automobilių gamintojui, kiek jis veikė automobilių sertifikavimo rinkoje išduodamas jų registracijai reikalingus atitikties sertifikatus (1986 m. lapkričio 11 d. Sprendimo British Leyland prieš Komisiją, 226/84, Rink. p. 3263), taip ir SOA, kiek jos vykdo sertifikavimo veiklą, laikytinos „įmonėmis“, kaip jos suprantamos pagal SESV 101, 102 ir 106 straipsnius.

36	Toliau reikia patikrinti, ar SESV 101 ir 102 straipsniai taikytini tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai sertifikavimo paslaugų minimalių įkainių taisykles yra nustačiusi valstybė.

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, nors SESV 101 ir 102 straipsniai skirti tik įmonių veiksmams ir neskirti valstybių narių priimtiems įstatymams ar kitiems teisės aktams, tai nepaneigia, kad šie straipsniai, skaitomi kartu su pareigą bendradarbiauti Europos Sąjungai ir valstybėms narėms įtvirtinančia ESS 4 straipsnio 3 dalimi, įpareigoja valstybes nares nepriimti arba nepalikti galioti įstatymų ir kitų teisės aktų, galinčių panaikinti įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių veiksmingumą (žr. 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C-94/04 ir C-202/04, Rink. p. I-11421, 46 punktą ir 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Sbarigia, C-393/08, Rink. p. I-6337, 31 punktą).

SESV 101 arba 102 straipsniai, skaitomi kartu su ESS 4 straipsnio 3 dalimi, pažeidžiami, kai valstybė narė įpareigoja ar skatina sudaryti SESV 101 straipsniui prieštaraujančius susitarimus ar sustiprina tokių susitarimų poveikį arba panaikina savo pačios nustatyto reglamentavimo valstybinį pobūdį deleguodama privatiems subjektams atsakomybę už sprendimus dėl ekonominio pobūdžio intervencijos arba sudaro palankias sąlygas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Cipolla ir kt. 47 punktą).

Teisingumo Teismo turima bylos medžiaga neleidžia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinis reglamentavimas turėtų tokių padarinių. Be to, akivaizdu, kad atitinkamos valstybės narės nedelegavo privatiems subjektams atsakomybės priimti sprendimus dėl ekonominio pobūdžio intervencijos.

Tokiomis aplinkybėmis dar reikia išsiaiškinti, ar nagrinėjamam atvejui taikomas SESV 106 straipsnis, kurio 1 dalimi valstybėms narėms draudžiama priimti ar palikti galioti su įmonėmis, kurioms suteikia specialias ar išimtines teises, susijusias priemones, prieštaraujančias Sutartyse įtvirtintoms taisyklėms, numatytoms, be kita ko, SESV 101 ir 102 straipsniuose.

Valstybės priemonė gali būti laikoma suteikiančia išimtinę ar specialią teisę, kaip ji suprantama pagal SESV 106 straipsnio 1 dalį, kai ja suteikiama apsauga ribotam skaičiui įmonių ir ši apsauga gali iš esmės paveikti kitų įmonių galimybę vykdyti atitinkamą ekonominę veiklą toje pačioje teritorijoje iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis (žr. minėto Sprendimo Ambulanz Glöckner 24 punktą).

Nagrinėjamu atveju vien aplinkybė, kad su sertifikavimu susijusios užduotys pavestos visoms SOA ir tik joms, negali būti laikoma suteikiančia joms specialias ar išimtines teises. Iš tiesų visoms SOA suteiktos vienodos teisės ir galios atitinkamoje sertifikavimo paslaugų rinkoje, jei tam tikroms šioje rinkoje veikiančioms įmonėms nesuteikiama jokio pranašumo, palyginti su kitomis tas pačias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Be to, atrodo, kad leidimų steigti naujas SOA skaičius neribojamas ir jie gali būti išduoti bet kuriai šio sprendimo 7 punkte nurodytas sąlygas atitinkančiai organizacijai.

43	Taigi, SOA negali būti laikomos įmonėmis, kurioms atitinkama valstybė narė suteikė specialių ar išimtinių teisių, kaip tai suprantama pagal SESV 106 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus reikia konstatuoti, kad SESV 101, 102 ir 106 straipsniai aiškintini kaip nedraudžiantys tokio nacionalinio reglamentavimo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo nustatytas SOA sertifikavimo paslaugų, teikiamų viešojo pirkimo procedūrose norinčioms dalyvauti įmonėms, minimalių įkainių režimas.

Dėl įsisteigimo laisvės

Primintina, kad SESV 49 straipsniu draudžiami įsisteigimo laisvės apribojimai. Šiai nuostatai prieštarauja visos nacionalinės priemonės, kurios gali trukdyti Sąjungos piliečiams įgyvendinti Sutartimi užtikrinamą įsisteigimo laisvę arba šį įgyvendinimą padaryti ne tokį patrauklų. Apribojimo sąvoka apima priemones, kurių imasi valstybė narė ir kurios, nors ir taikomos vienodai, turi poveikio kitų valstybių narių įmonių patekimui į rinką ir taip sudaro prekybos Bendrijos viduje kliūčių (žr. 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-518/06, Rink. p. I-3491, 63 ir 64 punktus ir 2013 m. kovo 7 d. Sprendimo DKV Belgium, C‑577/11, 31–33 punktus).

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos išplaukia, kad pagrindinės bylos aplinkybės yra susiklosčiusios tik vienos valstybės narės viduje. Todėl iš pradžių reikia patikrinti, ar Teisingumo Teismas yra kompetentingas šioje byloje nuspręsti dėl prejudiciniame klausime nurodytos su įsisteigimo laisve susijusios Sutarties nuostatos, t. y. SESV 49 straipsnio (2010 m. kovo 11 d. Sprendimo Attanasio Group, C-384/08, Rink. p. I-2055, 22 punktas).

Tokie nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurie taikytini neišskiriant Italijos ir kitų valstybių narių piliečių, pagal bendrą taisyklę gali būti priskiriami prie nuostatų, reglamentuojančių Sutartimi garantuojamas pagrindines laisves, tik jeigu jie taikomi situacijoms, susijusioms su valstybių narių tarpusavio prekyba (žr. minėto Sprendimo Attanasio Group 23 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

48	Vis dėlto nagrinėjamu atveju negalima visiškai atmesti galimybės, kad kitose valstybėse narėse nei Italijos Respublika įsteigtos įmonės buvo ar yra suinteresuotos vykdyti sertifikavimo veiklą šioje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Attanasio Group 24 punktą).

Beje, net situacijoje, kai visos aplinkybės yra susiklosčiusios tik vienoje valstybėje narėje, atsakymas gali būti naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, visų pirma tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę iš jo reikalaujama suteikti savo valstybės piliečiams tokias pačias teises, kokias pagal Sąjungos teisę tokioje pačioje situacijoje turėtų kitos valstybės narės pilietis (žr. 2010 m. birželio 1 d. Sprendimo Blanco Pérez ir Chao Gómez, C-570/07 ir C-571/07, Rink. p. I-4629, 39 punktą).

50	Dėl SESV 51 straipsnio, pagal kurį Sutarties nuostatos dėl įsisteigimo laisvės netaikomos veiklai, kuri susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, reikia pažymėti, kad ši nukrypti leidžianti nuostata netaikytina pagrindinėje byloje.

51	Ši nukrypti leidžianti nuostata taikoma tik veiklai, kuri pati savaime yra tiesioginis ir konkretus dalyvavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas (2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-47/08, Rink. p. I-4105, 85 punktas ir nurodyta teismo praktika).

52	Atsižvelgiant į šio sprendimo 28–35 punktuose nurodytus argumentus negalima tvirtinti, kad SOA vykdoma sertifikavimo veikla yra tiesioginis ir konkretus dalyvavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas.

Kaip savo išvados 47 ir 48 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, į SESV 51 straipsnyje numatyto leidimo nukrypti taikymo sritį nepatenka sprendimai patvirtinti techninę apžiūrą arba jos nepatvirtinti, kuriais iš esmės tik konstatuojami techninės apžiūros rezultatai, nes, pirma, jiems nebūdinga sprendimo priėmimo autonomija, kuri turima vykdant viešosios valdžios įgaliojimus, ir, antra, jie priimami tiesiogiai prižiūrint valstybei (pagal analogiją žr. 2009 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-438/08, Rink. p. I-10219, 41 ir 45 punktus). Be to, privačioms organizacijoms patikėtos papildomos ir parengiamosios funkcijos, palyginti su tomis, kurias vykdo priežiūros institucija, negali būti laikomos tiesioginiu ir konkrečiu dalyvavimu vykdant viešosios valdžios funkcijas, kaip tai suprantama pagal SESV 51 straipsnį (žr. 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-404/05, Rink. p. I-10239, 44 punktą).

Nagrinėjamu atveju negalima laikyti, kad sertifikuotinų įmonių techninio ir finansinio pajėgumo, asmenų, kuriems išduoti sertifikatai, deklaracijų, pažymų ir dokumentų teisingumo ir turinio, taip pat to, ar vis dar tenkinamos su kandidato arba dalyvio asmenine padėtimi susijusios sąlygos, tikrinimui, kurį vykdo SOA, būdinga sprendimo priėmimo autonomija, kaip esama vykdant viešosios valdžios funkcijas. Šį tikrinimą lemia tik nacionalinis reglamentavimas. Be to, jo atlikimą tiesiogiai prižiūri valstybė ir jis skirtas viešiesiems pirkimams, vykdomiems perkančiųjų organizacijų, palengvinti, taigi jo tikslas – leisti šioms organizacijoms vykdyti joms pavestą užduotį tiksliai ir konkrečiai žinant techninius ir finansinius viešojo pirkimo dalyvių pajėgumus.

55	Taigi, pagrindinėje byloje nagrinėjamą nacionalinį reglamentavimą reikia vertinti atsižvelgiant į SESV 49 straipsnį.

– Dėl įsisteigimo laisvės apribojimo egzistavimo

Pagrindinėje byloje ginčijamos nacionalinės taisyklės draudžia sertifikavimo paslaugas teikiančioms įmonėms nukrypti nuo Italijos teisėje numatytų minimalių įkainių. Šios taisyklės, kaip savo išvados 51 punkte pažymėjo generalinis advokatas, įsisteigimo šių paslaugų rinkoje laisvę gali padaryti ne tokią patrauklią kitose nei Italijos Respublika valstybėse narėse įsisteigusioms įmonėms.

Iš tiesų šis draudimas iš kitoje nei Italijos Respublika valstybėje narėje įsisteigusių ir Italijos teisės aktuose numatytas sąlygas atitinkančių įmonių atima galimybę sukurti veiksmingesnę konkurenciją atitinkamoje valstybėje narėje nuolat įsisteigusioms įmonėms, kurios dėl šios priežasties turi daugiau galimybių pelnyti klientų lojalumą nei užsienyje įsisteigusios įmonės (pagal analogiją žr. 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo CaixaBank France, C-442/02, Rink. p. I-8961, 13 punktą ir minėto Sprendimo Cipolla ir kt. 59 punktą).

58	Tokiomis aplinkybėmis nacionalinis reglamentavimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, laikytinas įsisteigimo laisvės ribojimu.

– Dėl įsisteigimo laisvės apribojimo pateisinimo

59	Įsisteigimo laisvės apribojimas gali būti leistinas, jeigu paaiškėja, kad jis atitinka imperatyvius bendrojo intereso pagrindus, yra tinkamas juo siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (žr. minėto Sprendimo DKV Belgium 38 punktą).

Unionsoa ir Italijos vyriausybė mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu nacionaliniu reglamentavimu siekiama užtikrinti SOA nepriklausomumą ir jų teikiamų sertifikavimo paslaugų kokybę. Konkurencija tarp SOA dėl klientams taikomų įkainių ir galimybė labai sumažinti šiuos įkainius galėtų kelti pavojų jų nepriklausomumui nuo šių klientų ir neigiamai paveikti sertifikavimo paslaugų kokybę.

61	Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad su paslaugų gavėjų apsauga susijęs bendrasis interesas gali pateisinti įsisteigimo laisvės apribojimus (žr. 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C-451/03, Rink. p. I-2941, 38 punktą).

Nagrinėjamu atveju SOA pavesta sertifikuoti įmones, o atitinkamo sertifikato gavimas yra būtinoji suinteresuotųjų įmonių dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose sąlyga. Tokiomis aplinkybėmis Italijos teisės aktais siekiama užtikrinti, kad SOA neturėtų kokio nors komercinio ar finansinio suinteresuotumo, kuris ją skatintų imtis šališkų ar diskriminuojančių veiksmų šių įmonių atžvilgiu.

Kita vertus, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, SOA negali vykdyti kitos nei sertifikavimo veiklos. Be to, pagal nacionalinės teisės aktus jos privalo disponuoti pakankamais ištekliais ir būti parengusios tinkamų procedūrų, būtinų veiksmingumui ir lojalumui užtikrinti teikiant paslaugas.

64	Tai, kad SOA nepriklausomos nuo klientų privačių interesų, yra ypač svarbu paslaugų gavėjų apsaugos požiūriu. Tam tikras galimybės derėtis su šiais klientais dėl paslaugų kainos ribojimas gali sustiprinti šį nepriklausomumą.

65	Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kaip savo išvados 58 punkte iš esmės nurodė generalinis advokatas, kad tokių paslaugų teikimo minimalių įkainių nustatymas iš principo skirtas tinkamai šių paslaugų kokybei užtikrinti ir jis tinkamas šių paslaugų gavėjų apsaugos tikslui pasiekti.

66	Tačiau šiuo atžvilgiu svarbu pabrėžti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinis įkainių režimas, visų pirma minimalių įkainių skaičiavimo būdas, turėtų būti proporcingas pirma nurodytam siekiamam tikslui.

Nagrinėjamu atveju Italijos teisės aktais numatyta, kad už bet kokį sertifikavimą ar jo atnaujinimą, taip pat bet kokią su papildoma peržiūra ar pakeitimais susijusią veiklą reikia mokėti minimalią kainą, kuri nustatoma pagal bendrųjų ar specialiųjų veiklos sričių, kurias prašoma sertifikuoti, skaičių.

68	Būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar šie teisės aktai neviršija to, kas būtina šio sprendimo 65 punkte nurodytam tikslui pasiekti. Tam jis turi atsižvelgti visų pirma į veiklos rūšių kategorijų, dėl kurių išduotas sertifikatas, skaičių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad toks nacionalinis reglamentavimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo nustatytas SOA sertifikavimo paslaugų, teikiamų viešojo pirkimo procedūrose norinčioms dalyvauti įmonėms, minimalių įkainių režimas, yra įsisteigimo laisvės apribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 49 straipsnį, tačiau toks reglamentavimas tinkamas šių paslaugų gavėjų apsaugos tikslui pasiekti. Būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas visų pirma į veiklos rūšių kategorijų, dėl kurių išduotas sertifikatas, skaičių, turi įvertinti, ar šis nacionalinis reglamentavimas neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

SESV 101, 102 ir 106 straipsniai aiškintini kaip nedraudžiantys tokio nacionalinio reglamentavimo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo nustatytas sertifikavimo organizacijos statusą turinčių bendrovių (Società Organismi di Attestazione) sertifikavimo paslaugų, teikiamų viešojo pirkimo procedūrose norinčioms dalyvauti įmonėms, minimalių įkainių režimas.

Toks nacionalinis reglamentavimas yra įsisteigimo laisvės apribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 49 straipsnį, tačiau jis tinkamas šių paslaugų gavėjų apsaugos tikslui pasiekti. Būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas visų pirma į minimalių įkainių skaičiavimą, be kita ko, veiklos rūšių kategorijų, dėl kurių išduotas sertifikatas, skaičių, turi įvertinti, ar šis nacionalinis reglamentavimas neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: italų.