TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. spalio 3 d. ( *1 )

„Aplinka — Direktyva 75/442/EEB — Srutos, susidariusios ir saugomos kiaulių auginimo ūkyje, kol bus perduotos ūkininkams, kurie jas naudoja kaip savo žemės trąšą — Kvalifikavimas kaip „atliekos“ arba kaip „šalutinis produktas“ — Sąlygos — Įrodinėjimo pareiga — Direktyva 91/676/EEB — Neperkėlimas — Asmeninė gamintojo atsakomybė už tai, kaip šie ūkininkai laikosi Sąjungos teisės aktų, susijusių su atliekų ir trąšų tvarkymu“

Byloje C‑113/12

dėl 2012 m. vasario 23 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. kovo 1 d., pagal SESV 267 straipsnį Supreme Court (Airija) pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje tarp

Donal Brady

prieš

Environmental Protection Agency

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai J. Malenovský, U. Lõhmus, M. Safjan ir A. Prechal (pranešėja),

generalinis advokatas P. Cruz Villalón,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. vasario 27 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

D. Brady, atstovaujamo SC A. Collins ir solisitoriaus D. Gearty,

Environmental Protection Agency, atstovaujamos solisitoriaus A. Doyle, SC N. Butler ir BL S. Murray,

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir S. Menez,

Europos Komisijos, atstovaujamos K. Mifsud-Bonnici, D. Düsterhaus ir A. Alcover San Pedro,

susipažinęs su 2013 m. gegužės 16 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, p. 39; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 15 sk., 1 t., p. 23), iš dalies pakeistos 1996 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimu 96/350/EB (OL L 135, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 15 sk., 3 t., p. 59; toliau – Direktyva 75/442), išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp D. Brady ir Environmental Protection Agency (Aplinkos apsaugos agentūra, toliau – AAA) dėl tam tikrų sąlygų, nustatytų leidime plėsti kiaulių auginimo ūkį, kurį ši institucija išdavė D. Brady.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Direktyva 75/442

3

Direktyva 75/442 buvo panaikinta ir pakeista 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/12/EB dėl atliekų (OL L114, p. 9), kuri vėliau buvo panaikinta ir pakeista 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančia kai kurias direktyvas (OL L 312, p. 3). Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kada buvo išduotas pagrindinėje byloje nagrinėjamas leidimas, byloje taikoma Direktyva 75/442.

4

Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punkto pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

a)

„atliekos“ reiškia medžiagą ar daiktą, patenkantį į I priedo kategorijas, kurias atliekų turėtojas šalina, ketina arba privalo šalinti.“

5

Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punkto antroje pastraipoje Europos Bendrijų Komisijai skiriama užduotis sudaryti „sąrašą atliekų, priklausančių I priede nurodytoms kategorijoms“. 1993 m. gruodžio 20 d. Sprendime 94/3/EB (OL L 5, 1994, p. 15) Komisija sudarė tokį sąrašą (toliau – Europos atliekų katalogas), kuriame tarp „žemės ūkio pirminės gamybos atliekų“ yra būtent „gyvulių ekskrementai, šlapimas ir mėšlas (įskaitant panaudotus šiaudus), ištekėję, atskirai surinkti ir tvarkyti už teritorijos ribų“.

6

Direktyvos 75/442 1 straipsnio b ir c punktuose pateikiamos šios apibrėžtys:

„b)

„gamintojas“ reiškia visus [asmenis], dėl kurių veiklos susidaro atliekos <...>

c)

„turėtojas“ reiškia atliekų gamintoją arba fizinį ar juridinį asmenį, kuris tas atliekas valdo.“

7

Minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktyje nustatyta:

„Ši direktyva netaikoma:

<...>

b)

tam, ką reguliuoja kiti teisės aktai:

<...>

iii)

kritusiems gyvuliams ir šioms žemės ūkio atliekoms: srutoms ir kitoms natūralioms nepavojingoms medžiagoms, naudojamoms žemės ūkyje.“

8

Direktyvos 75/442 4 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekos būtų panaudotos ar pašalintos nesukeliant pavojaus žmonėms ir nenaudojant procesų ar būdų, galinčių pakenkti aplinkai, konkrečiai:

nesukeliant pavojaus vandeniui, orui, dirvožemiui, augalams ir gyvūnams,

nesukeliant triukšmo ar kvapų,

nedarant neigiamo poveikio kraštovaizdžiui ar ypatingai svarbioms vietovėms.

Valstybės narės taip pat imasi būtinų priemonių uždrausti atliekų išmetimą, išvertimą ar nekontroliuojamą šalinimą.“

9

Šios direktyvos 8 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad bet kuris atliekų turėtojas:

pasirūpintų, kad atliekas sutvarkytų privatus ar valstybinis atliekų surinkėjas arba įmonė, vykdanti II priedo A arba B dalyse [II A ar II B prieduose] nurodytas operacijas,

arba

panaudotų ar pašalintų atliekas pats pagal šios direktyvos nuostatas.“

10

Direktyvos 75/442 10 straipsnyje nurodyta, kad bet kuri minėtos direktyvos II B priede nurodytas atliekų panaudojimo operacijas vykdanti įstaiga ar įmonė privalo gauti kompetentingos institucijos leidimą.

11

Tarp II B priedo išvardytų operacijų jo R 10 punkte paminėtas „apdorojimas žemėje, naudingas žemės ūkiui ar gerinantis aplinkos būklę“.

12

Remiantis Direktyvos 75/442 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis:

„1.   <...> reikalavimo gauti leidimą, kaip numatyta <...> 10 straipsnyje, galima netaikyti:

<...>

b)

įmonėms ar kitiems ūkio subjektams, panaudojantiems atliekas.

Ši išimtis galioja tik tuomet:

jei atsakingos institucijos yra priėmusios kiekvienai veiklos rūšiai bendrąsias taisykles, nustatančias atliekų rūšis ir kiekius bei sąlygas, kai minimai veiklai gali būti netaikomas reikalavimas gauti leidimą

ir

jei atliekų rūšys arba kiekiai bei jų <...> panaudojimo būdai atitinka 4 straipsnyje numatytas sąlygas.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos įmonės ir kiti ūkio subjektai privalo užsiregistruoti atsakingose institucijose.“

Direktyva 91/676/EEB

13

1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvos 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (OL L 375, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 68) 6 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„kadangi <...> saugant žmonių sveikatą, gyvosios gamtos išteklius, vandens ekosistemas ir užtikrinant kitus teisėtus vandens naudojimo būdus, yra būtina mažinti vandens taršą, kurią sukelia ar sudaro jai sąlygas žemės ūkyje naudojami nitratai, ir užkirsti kelią tolesniam tokio tipo teršimui; kadangi šiuo tikslu yra svarbu imtis priemonių dėl visų azotinių junginių saugojimo bei skleidimo žemės paviršiuje ir dėl tam tikrų žemės dirbimo būdų.“

14

Direktyvos 91/676 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Pagal I priede išdėstytus kriterijus valstybės narės turi nustatyti vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, jei nebus imtasi 5 straipsnyje nurodytų veiksmų.

2.   <...> valstybės narės privalo savo teritorijoje nustatyti visas pažeidžiamas zonas, iš kurių vanduo patenka į 1 dalyje nurodytus vandenis ir kurios didina taršą. <...>“

15

Minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad valstybės narės, siekdamos užtikrinti bendrą visų vandenų apsaugos nuo teršalų lygį, turi sukurti žemdirbių savanoriškai vykdomą geros žemės ūkio praktikos kodeksą, kurio nuostatose atsispindėtų bent šios direktyvos II priedo A punkte nurodyti dalykai. Minėtame A punkte išvardyti dalykai susiję su, be kita ko, laikotarpiais, kai netinka žemę trešti, tręšimo sąlygomis, atsižvelgiant į dirvos pobūdį ir būklę ar tai, kad ji yra netoli vandentakių, gyvulių mėšlo saugojimo talpyklų dydžiu ir konstrukcija, taip pat tręšimo tvarka.

16

Remiantis Direktyvos 91/676 5 straipsnio 1 ir 4 dalimis, valstybės narės turi parengti veiksmų programas nustatytoms pažeidžiamoms zonoms, kuriose privalo būti priemonės, nurodytos III priede, ir priemonės, kurios buvo nustatytos geros žemės ūkio praktikos kodekse (‑uose), išskyrus tas, kurias pakeičia šiame priede numatytos priemonės. Kaip matyti iš minėto III priedo, jame išvardytos priemonės turi apimti taisykles, susijusias, be kita ko, su laikotarpiais, kada draudžiama tręšti dirvą tam tikrų rūšių trąšomis, gyvulių mėšlo saugojimo talpyklų dydžiu, trąšų naudojimo apribojimais, siekiant užtikrinti subalansuotą azoto kiekį dirvoje, ir maksimaliu mėšlo kiekiu, kurį, atsižvelgiant į jame esantį azotą, galima įterpti į dirvą.

Airijos teisė

17

1996 m. Atliekų tvarkymo įstatymas (Waste Management Act, 1996, toliau – 1996 m. įstatymas) buvo priimtas siekiant užtikrinti Direktyvos 75/442 perkėlimą į nacionalinę teisę. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šiame įstatyme „atliekos“ reiškia bet kurią medžiagą arba daiktą, priskiriamus prie I priede nurodytų atliekų arba tuo metu įtrauktus į Europos atliekų katalogą, kuriuos turėtojas šalina, ketina arba privalo šalinti; visi daiktai, kuriuos turėtojas šalina arba su kuriais elgiasi kaip su atliekomis, taip pat laikomi atliekomis tol, kol įrodoma priešingai.“

18

1996 m. įstatymo 51 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta:

„Atsižvelgiant į b punktą, leidimas tvarkyti atliekas <...> nereikalingas tais atvejais, kai utilizuojamos:

<...>

iii)

gyvulių arba paukščių išmatos – mėšlas arba srutos <...>“

19

1992 m. Įstatymo dėl Aplinkos apsaugos agentūros įkūrimo (Environmental Protection Agency Act, 1992, toliau – 1992 m. įstatymas) 52 straipsnyje numatyta:

„1)   <...> [AAA]:

a)

išduoda veiklos leidimus, ją reglamentuoja ir kontroliuoja siekdama apsaugoti aplinką;

<...>

2)

vykdydama šias funkcijas [AAA]:

<...>

b)

atsižvelgia į būtinybę užtikrinti didesnę aplinkos apsaugą ir skatinti tvarią ir aplinką tausojančią plėtrą, procesus ir mechanizmus;

<...>“

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad nors 1992 m. įstatymu buvo sukurta leidimų sistema, kuri tam tikrais aspektais panaši į numatytąją 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvoje 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (OL L 257, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 80), ši direktyva į Airijos teisę buvo perkelta tik 2003 m., todėl pagrindinėje byloje nagrinėjamas leidimas buvo išduotas ne pagal nacionalinės teisės nuostatas, priimtas siekiant perkelti šią direktyvą.

21

Be to, šis teismas pabrėžia, kad minėto leidimo išdavimo dieną Direktyva 91/676 dar nebuvo perkelta į Airijos teisę ir jokiame kitame nacionalinės teisės akte nebuvo reglamentuojamas gyvulių mėšlo naudojimas kaip žemės ūkio paskirties žemės trąšos.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

22

D. Brady yra intensyvaus kiaulių auginimo ūkio, kuriame yra apie 2000 paršavedžių kiaulių, valdytojas.

23

1998 m. gegužės 9 d. D. Brady pateikė prašymą išduoti leidimą išplėsti ūkį, kuriame nurodė, kad šiame ūkyje yra įrengęs talpyklas, kurių dydis leidžia saugoti per metus susidariusių srutų kiekį, ir kad su įvairiais ūkininkais yra sudaręs susitarimus, pagal kuriuos šie įsipareigojo paimti srutas ir jas naudoti savo laukams tręšti.

24

Leidime, kurį AAA jam išdavė 1999 m. spalio 22 d. sprendimu, be kita ko, numatyta, jog D. Brady privalo užtikrinti, kad ūkininkai, kuriems jis tiekia srutas, jas naudotų griežtai laikydamiesi šiame leidime nurodytų sąlygų.

25

Grįsdamas dėl šio sprendimo High Court pateiktą ieškinį D. Brady teigia, kad, pirma, pagrindinėje byloje nagrinėjamos srutos yra ne „atliekos“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 75/442 ir 1996 m. įstatymą, bet šalutinis jo ūkio produktas, kuriuo jis prekiauja kaip trąša, todėl pagal 1992 m. įstatymą AAA neturėjo įgaliojimų reglamentuoti šių srutų šalinimo ar utilizavimo, kaip numatyta ginčijamame leidime.

26

Antra, D. Brady manymu, AAA negali jam pagrįstai nustatyti neįmanomos įvykdyti pareigos, už kurios nevykdymą skiriama baudžiamoji sankcija, kontroliuoti būdą, kaip ūkininkai naudoja srutas, kurias jis šiems parduoda, juo labiau kad Europos Sąjungoje yra priimtas specialus teisės aktas, taikomas tręšimui gyvulių mėšlu kaip trąša, t. y. Direktyva 91/676.

27

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad grįsdamas savo ieškinį D. Brady teigė, jog pagal atliekoms tvarkyti ginčijamame leidime nustatytas sąlygas jis, be kita ko, turėjo:

„<...>

c)

užtikrinti, kad trąšų pirkėjas jomis netręš žemės, kuri jam nepriklauso, nėra jo valdoma ir jis jos nekontroliuoja;

d)

užtikrinti, kad šios trąšos nebūtų pilamos ant žemės, kuri tręšiama atliekomis iš išorės šaltinio, neįtraukto į maistingų medžiagų tvarkymo planą, nebent būtų susitarta su AAA;

e)

iš anksto sutarti dėl maistingų medžiagų tvarkymo plano žemei, kuri jam nepriklauso ir kurią naudoja jo nekontroliuojami asmenys;

f)

kontroliuoti, kaip asmenys, nusipirkę trąšų savo žemei tręšti, naudoja tokias trąšas, ir nurodyti, kaip jos turi būti naudojamos;

g)

stebėti paviršinius vandenis, esančius žemėje, kuri tręšiama tokiomis trąšomis, t. y. jo nekontroliuojamose vietose;

h)

stebėti šulinius, esančius žemėje, kuri tręšiama tokiomis trąšomis, t. y. vietose, kurių jis nekontroliuoja;

i)

nuolat vesti trąšų naudojimo žurnalą tam, kad AAA galėtų vykdyti kontrolę ir turėtų informacijos ir kad šiai agentūrai būtų galima kas mėnesį teikti ataskaitas. Žurnale turi būti šie duomenys apie tręšimą: tręšiančio asmens pavardė, meteorologinės sąlygos ir dirvos būklė tręšimo metu, taip pat 24 valandų orų prognozė, maistingų medžiagų poreikis atskiriems žemės sklypams ir šiuose sklypuose panaudotų trąšų kiekis.“

28

High Court atmetus D. Brady ieškinį, šis pateikė apeliacinį skundą Supreme Court. Savo apeliacinį skundą jis grindžia dviem pagrindais, susijusiais su, pirma, tuo, kad High Court padarė teisės klaidą, kai jo ūkyje susidariusias srutas kvalifikavo kaip atliekas, ir, antra, tuo, kad, darant prielaidą, jog minėtas srutas reikia kvalifikuoti kaip atliekas, jam išduotame leidime AAA nepagrįstai nustatė sąlygą, kad jis turi kontroliuoti tręšimą, kurį tretieji asmenys vykdo jiems priklausančioje žemėje, ir prisiimti atsakomybę.

29

Supreme Court mano, kad nors 2005 m. rugsėjo 8 d. sprendimuose Komisija prieš Ispaniją (C-416/02, Rink. p. I-7487) ir Komisija prieš Ispaniją (C-121/03, Rink. p. I-7569) bei 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimuose Komisija prieš Italiją (C-194/05, Rink. p. I-11661), Komisija prieš Italiją (C-195/05, Rink. p. I-11699) ir Komisija prieš Italiją (C-263/05, Rink. p. I-11745) yra įvairios naudingos informacijos šiuo klausimu, lieka neaišku, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos srutos turi būti kvalifikuojamos kaip atliekos.

30

Pažymėjęs, kad visų pirma iš minėtos teismo praktikos matyti, jog srutos yra atliekos, jeigu jas reikia ilgą laiką saugoti, dėl ko kyla užteršimo pavojus, kuriam Sąjungos teisėje siekiama užkirsti kelią, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelią klausimą, be kita ko, dėl kriterijų, kurie leistų nustatyti, ar taip yra jo nagrinėjamos bylos atveju.

31

Šiuo klausimu jis pažymi, kad, pirma, atsižvelgiant į trąšų pardavimui būdingą sezoniškumą, didelį srutų, susidarančių vykdant veiklą ieškovui pagrindinėje byloje, kiekį būtinai reikės saugoti ilgą laiką, tačiau šis laikotarpis paprastai neturėtų būti ilgesnis kaip dvylika mėnesių, skiriančių du tręšimo sezonus. Antra, minėtas teismas pabrėžia, kad jis neturi informacijos, kuri leistų nustatyti, ar vien dėl tokio ilgalaikio saugojimo talpyklose, kurioms išduotas toks leidimas, yra arba gali būti teršiama.

32

Be to, jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjamas srutas reikėtų pripažinti atliekomis, kiltų klausimas, ar pagal Sąjungos teisę AAA leidžiama nustatyti veiklos vykdymo leidimo sąlygas, kuriose D. Brady de facto būtų nustatytos pareigos, susijusios su tuo, kaip jo ūkio srutas vėliau gali panaudoti kiti ūkininkai, ar atsakomybė už tokį panaudojimą turi tekti minėtiems ūkininkams.

33

Tokiomis aplinkybėmis Supreme Court nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„Ar atsižvelgiant į tai, kad nėra galutinio sąvokos „atliekos“ aiškinimo pagal Sąjungos teisę, valstybėms narėms leidžiama pagal nacionalinę teisę kiaulių srutų gamintojui nustatyti pareigą įrodyti, kad jos nėra atliekos, ar tai, kad jos yra atliekos, turi būti nustatoma taikant tokio pobūdžio objektyvius kriterijus, kokie numatyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje:

1.

Jeigu tai, kad kiaulių srutos yra atliekos, turi būti nustatoma taikant tokio pobūdžio objektyvius kriterijus, kokie numatyti Teisingumo Teismo praktikoje, kokio tikrumo laipsnio dėl kiaulių srutų, kurias leidimo turėtojas surenka ir iki perleidimo naudotojams saugo arba gali saugoti iki 12 mėnesių ar ilgiau, tolesnio panaudojimo reikalaujama?

2.

Jeigu kiaulių srutos yra atliekos arba taikant tinkamus kriterijus nustatoma, kad jos yra atliekos, ar valstybė narė gali teisėtai nustatyti jų gamintojo (kuris nenaudoja kiaulių srutų savo žemėje, o jas perleidžia kitiems žemės savininkams, kurie jas naudoja tręšti savo žemę) asmeninę atsakomybę už tai, kad tokie naudotojai laikytųsi Sąjungos teisės aktų, susijusių su atliekų ir (arba) trąšų kontrole, siekdama užtikrinti, kad tretieji asmenys, tręšdami žemę kiaulių srutomis, nesukeltų didelės aplinkos taršos grėsmės?

3.

Ar minėtos kiaulių srutos nepatenka į „atliekų“ apibrėžtį pagal Direktyvos [75/442] 2 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktį, nes jas „jau reguliuoja kiti teisės aktai“, konkrečiai kalbant – Direktyva [91/676], atsižvelgiant į tai, kad tuo metu, kai buvo išduotas leidimas, Airija nebuvo perkėlusi Direktyvos [91/676], žemės tręšimas kiaulių srutomis nebuvo reglamentuojamas jokiais kitais nacionalinės teisės aktais ir tuo metu dar nebuvo priimtas [2002 m. spalio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1774/2002, nustatantis sveikatos taisykles gyvūninės kilmės šalutiniams produktams, neskirtiems vartoti žmonėms (OL L 273, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 37 t., p. 92)]?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

34

Savo įvadiniu ir pirmuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, pirma, kokiomis sąlygomis intensyvaus kiaulių auginimo ūkyje susidariusios srutos, kurios saugomos, kol bus perduotos ūkininkams tam, kad šie panaudotų jas kaip trąšas savo žemėje, gali būti kvalifikuojamos kaip šalutinis produktas, todėl nebelaikomos „atliekomis“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 75/442, ir visų pirma, kokio tikrumo laipsnio šiuo aspektu reikalaujama dėl tokių srutų tolesnio panaudojimo. Antra, minėtas teismas nori sužinoti, kiek tai, kad minėtos sąlygos įvykdytos, turi įrodyti šių srutų gamintojas.

Dėl pirmojo klausimo pirmos dalies

35

Dėl sąlygų, kuriomis kiaulių srutos, saugomos gamintojo, kol bus perduotos ūkininkams tam, kad šie panaudotų jas kaip trąšas savo žemėje, turi būti kvalifikuojamos kaip šalutinis produktas, o ne kaip „atliekos“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 75/442, reikia priminti, kad tos direktyvos 1 straipsnio a punkto pirmoje pastraipoje atliekos apibrėžiamos kaip „medžiaga ar daiktas, patenkantis į I priedo kategorijas, kurias atliekų turėtojas šalina [arba] ketina <...> šalinti“.

36

Tiek į minėtą I priedą, tiek į Europos atliekų katalogą, priimtą pagal Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punkto antrą pastraipą, įtrauktas atliekų sąrašas yra tik rekomendacinio pobūdžio (žr., be kita ko, 2009 m. spalio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C‑188/08, 33 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

37

Taip pat aplinkybė, kad į šį katalogą įtraukti „gyvulių ekskrementai, šlapimas ir mėšlas (įskaitant panaudotus šiaudus), ištekėję, atskirai surinkti ir tvarkyti už teritorijos ribų“ neturi lemiamos reikšmės vertinant atliekų sąvoką. Darant tokią bendrą nuorodą į gyvulių mėšlą neatsižvelgiama į sąlygas, kuriomis šis mėšlas panaudojamas ir kurios turi lemiamos reikšmės darant tokį vertinimą (šiuo klausimu žr. minėto 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑121/03, 66 punktą).

38

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pripažinimą „atliekomis“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 75/442, visų pirma lemia turėtojo elgesys ir minėtos direktyvos 1 straipsnio a punkto pirmoje pastraipoje pavartoto žodžio „šalinti“ reikšmė (žr., be kita ko, minėto 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑194/05, 32 punktą ir 2008 m. birželio 24 d. Sprendimo Commune de Mesquer, C-188/07, Rink. p. I-4501, 53 punktą).

39

Žodis „šalinti“ turi būti aiškinamas ne tik atsižvelgiant į pagrindinį Direktyvos 75/442 tikslą, kuris, remiantis jos trečia konstatuojamąja dalimi, yra „užtikrinti žmogaus sveikatos ir aplinkos apsaugą nuo kenksmingo poveikio, kylančio dėl atliekų surinkimo, gabenimo, apdorojimo, saugojimo ir perdavimo pasekmių“, bet ir į EB 174 straipsnio 2 dalį. Šioje nuostatoje numatyta, kad „Bendrijos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio atsižvelgiant į skirtingų Bendrijos regionų būklės įvairovę. Ši politika grindžiama atsargumo principu bei principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų <...>“. Tai reiškia, kad žodis „šalinti“, taigi ir sąvoka „atliekos“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, negali būti aiškinami siaurai (žr., be kita ko, minėto 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑194/05, 33 punktą ir nurodytą teismo praktiką bei minėto Sprendimo Commune de Mesquer 38 ir 39 punktus).

40

Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, jog tarp aplinkybių, kurios gali būti požymis, kad medžiaga ar daiktas „šalinami“ ar yra toks ketinimas ar pareiga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punktą, yra tai, kad naudojama medžiaga yra gamybos ar vartojimo likutis, t. y. tai nėra produktas, kurio buvo siekiama (žr., be kita ko, minėto 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑194/05, 34 punktą ir nurodytą teismo praktiką ir minėto Sprendimo Commune de Mesquer 41 punktą).

41

Be to, toks požymis gali būti tai, kad atitinkama medžiaga yra gamybos likutis, kurį naudojant turi būti laikomasi ypač didelio atsargumo dėl jo sudėties keliamo pavojaus aplinkai (žr. 2000 m. birželio 15 d. Sprendimo ARCO Chemie Nederland ir kt., C-418/97 ir C-419/97, Rink. p. I-4475, 87 punktą ir 2002 m. balandžio 18 d. Sprendimo Palin Granit ir Vehmassalon kansanterveystyön kuntayhtymän hallitus, C-9/00, Rink. p. I-3533, 43 punktą).

42

Taip pat iš teismo praktikos matyti, kad medžiagos apdorojimo ar panaudojimo metodai neturi lemiamos reikšmės sprendžiant, ar ją kvalifikuoti kaip atliekas, ir kad atliekų sąvoka gali apimti medžiagas ir daiktus, kurie ekonominiu požiūriu gali būti dar kartą panaudoti. Direktyvoje 75/442 sukurta priežiūros ir valdymo sistema siekiama apimti visus daiktus ir medžiagas, kuriuos savininkas šalina, net jeigu jie turi komercinę vertę ir renkami siekiant juos utilizuoti, perdirbti ar toliau panaudoti komerciniais tikslais (minėto 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑194/05, 36 ir 37 punktai bei minėto Sprendimo Commune de Mesquer 40 punktas).

43

Atsižvelgiant į primintas teismo praktikos gaires, reikia konstatuoti, kad intensyvaus kiaulių auginimo ūkyje gaunamas mėšlas, kuris nėra pagrindinis šio ūkio valdytojo siekiamas produktas ir kurio galimas utilizavimas kaip trąšos, kaip matyti, be kita ko, iš Direktyvos 91/676 šeštos konstatuojamosios dalies ir jos rezoliucinės dalies, turi būti atliktas laikantis itin didelio atsargumo dėl jo sudėties potencialaus pavojaus aplinkai, iš principo yra atliekos (pagal analogiją žr. minėto 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑194/05, 35 punktą ir nurodytą teismo praktiką bei minėto Sprendimo Commune de Mesquer 41 punktą).

44

Vis dėlto iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad tam tikromis aplinkybėmis daiktas, medžiaga ar žaliava, gaunami per gavybos ar gamybos procesus, kurie iš principo nėra skirti juos pagaminti, gali būti ne likutis, bet šalutinis produktas, kurį turėtojas siekia ne „šalinti“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punkto pirmą pastraipą, bet panaudoti arba parduoti (įskaitant atvejį, kai tai daroma kitų ūkio subjektų nei tas, kuris jį pagamino, naudai) tolimesniame procese sau naudingomis sąlygomis, jeigu šis tolesnis naudojimas yra ne vien galimas, bet bus tikrai įvykdytas, nereikalauja išankstinio perdirbimo ir yra gamybos proceso dalis (žr., be kita ko, minėto 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑121/03, 58 punktą; minėto 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑194/05, 38 punktą ir minėto Sprendimo Commune de Mesquer 42 punktą).

45

Konkrečiai dėl gyvulių mėšlo, kaip antai nagrinėjamo šioje byloje, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jis gali būti nekvalifikuojamas kaip atliekos, jeigu naudojamas kaip dirvos trąša teisėtai tręšiant aiškiai identifikuotus laukus ir jeigu jo saugoma tiek, kiek reikia šiam tręšimui (minėto 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑121/03, 60 punktas).

46

Be to, šiuo klausimu jis pažymėjo, kad ši analizė neturi būti apribojama gyvulių mėšlu, kuris naudojamos kaip trąšos tos pačios žemės ūkio įmonės, kurioje jis surinktas, laukuose. Medžiaga gali būti nekvalifikuojama kaip „atliekos“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 75/442, jeigu ji tikrai panaudojama kitų ūkio subjektų nei tas, kuris ją pagamino, poreikiams tenkinti (minėto 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑121/03, 61 punktas).

47

Būtent nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į Teisingumo Teismo praktikoje nustatytas gaires ir visas jų nagrinėjamo atvejo aplinkybes, turi patikrinti, ar iš tikrųjų egzistuoja šalutinis produktas, ir šiuo aspektu užtikrinti, kad kvalifikavimas kaip šalutinio produkto būtų apribotas atvejais, kurie atitinka šio sprendimo 44 punkte nurodytas sąlygas.

48

Dėl nagrinėjimo, ar laukiant tręšimo saugomos srutos tikrai bus toliau panaudotos, iš pradžių reikia priminti, jog, kaip matyti iš šio sprendimo 45 ir 46 punktuose nurodytos teismo praktikos, vien aplinkybė, kad toks tolesnis panaudojimas iš tiesų bus visiškai tikras tik tuomet, kai numatomas tręšimas iš tikrųjų bus atliktas dalyvaujant atitinkamiems tretiesiems asmenims, įsigijusiems srutas, neužkerta kelio kvalifikuoti kaip šalutinio produkto.

49

Tai, kas atsitiks su daiktu ar medžiaga ateityje, neturi lemiamos reikšmės galimam jos kvalifikavimui kaip atliekų, kuriomis, remiantis Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punktu, pripažįstama atsižvelgiant į tai, ar šio daikto arba medžiagos turėtojas juos šalina, ar turi tokį ketinimą arba pareigą (minėto 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑194/05, 49 ir 50 punktai ir nurodyta teismo praktika).

50

Be to, šiuo klausimu pažymėtina, kad jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų padaryti išvadą, kad D. Brady planuojamas tolesnis srutų panaudojimas nagrinėjamu atveju yra pakankamai tikras, kad jam šias srutas saugant iki faktinio jų pristatymo atitinkamiems tretiesiems asmenims jas galima pripažinti šalutiniu produktu, kurį suinteresuotasis asmuo siekia ne „šalinti“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punkto pirmą pastraipą, bet panaudoti ar parduoti, ši aplinkybė neturėtų jokios įtakos tam, kad minėtos srutos tam tikrais atvejais gali tapti atliekomis po šio pristatymo, pavyzdžiui, tuo atveju, jei paaiškėtų, kad minėti tretieji asmenys galiausiai nekontroliuojami jas išleido į aplinką tokiomis sąlygomis, kuriomis šias srutas galima laikyti atliekomis (šiuo klausimu žr. minėto 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑416/02, 96 punktą).

51

Tokiu atveju nereikėtų atsižvelgti į tai, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką asmuo, kuris faktiškai turi produktus prieš pat jiems tampant atliekomis, turi būti laikomas „pagaminusiu“ šias atliekas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 75/442 1 straipsnio b punktą, taigi ir jų „turėtoju“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio c punktą (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Commune de Mesquer 74 punktą).

52

Tačiau siekdamas išsiaiškinti, ar ieškovo pagrindinėje byloje planuotas tolesnis srutų panaudojimas kitų ūkininkų vykdomam tręšimui yra pakankamai tikras, kad būtų pateisintas jų saugojimas kitokį laikotarpį nei tas, kurio reikia joms surinkti siekiant pašalinti, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip matyti iš šio sprendimo 45 punkte minėtos teismo praktikos, visų pirma turi užtikrinti, kad minėtų ūkininkų laukai, kuriuose turi būti vykdomas šis tolesnis panaudojimas, būtų aiškiai identifikuoti. Toks identifikavimas gali įrodyti, kad tiektinas srutų kiekis iš principo yra skirtas panaudoti atitinkamų ūkininkų laukams tręšti.

53

Be to, srutų gamintojas, jei nori srutas saugoti ilgiau, nei to reikia joms surinkti siekiant pašalinti, privalo turėti tvirtus ūkio subjektų įsipareigojimus priimti šias tiekiamas srutas tam, kad jas panaudotų tinkamai identifikuotiems laukams tręšti.

54

Dėl taip pat šio sprendimo 45 punkte nurodytos sąlygos, kad saugomo gyvulių mėšlo kiekis turi būti apribotas tręšimo poreikiais, reikia priminti, kad ją galima paaiškinti visų pirma turint galvoje tai, kad saugojimas, siekiant medžiagą toliau panaudoti, atsižvelgiant į jo trukmę, gali būti turėtojo pareiga ir kelti pavojų aplinkai, kurį ir siekiama apriboti Direktyva 75/442 (šiuo klausimu žr. minėto 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑194/05, 40 punktą).

55

Šiuo atžvilgiu nacionaliniai teismai, be kita ko, turi įsitikinti, kad saugojimo įrenginiai, kuriais naudojasi srutų gamintojas, įrengti taip, kad nebūtų jokio šios medžiagos nutekėjimo ir įsiskverbimo į dirvą ir kad jie yra pakankamo dydžio, kurio užtektų susidariusioms srutoms saugoti, kol jos bus faktiškai perduotos atitinkamiems ūkininkams.

56

Svarbu ir tai, kad faktinis saugomų srutų kiekis būtų griežtai apribotas numatomo tręšimo poreikiais, o dėl to, pirma, saugomas kiekis turi būti apribotas taip, kad jis visas būtų skirtas tolesniam panaudojimui (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Palin Granit ir Vehmassalon kansanterveystyön kuntayhtymän hallitus 40 punktą), ir, antra, saugojimo trukmė turi būti apribota būtinybe, kurią šiuo atžvilgiu lemia tręšimo sezoniškumas, t. y. ji neturi viršyti laiko, kurio reikia, kad gamintojas galėtų vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus tiekti srutas tręšimui per einamąjį ir kitą tręšimo sezonus.

57

Be to, atsižvelgdami į visas reikšmingas aplinkybes nacionaliniai teismai taip pat turi patikrinti, ar atitinkamų trečiųjų asmenų tolesnis srutų panaudojimas, kaip planuoja gamintojas, gali šiam suteikti daugiau naudos nei vien tai, kad jis turi galimybę šį produktą pašalinti, nes ši aplinkybė, kai ji įrodyta, padidina faktinio tolesnio panaudojimo tikimybę (šiuo klausimu žr. minėto 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑194/05, 52 punktą ir minėto Sprendimo Palin Granit ir Vehmassalon kansanterveystyön kuntayhtymän hallitus 37 punktą).

58

Kaip matyti iš šio sprendimo 44 punkte minėtos teismo praktikos, tik tuo atveju, kai galima padaryti išvadą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos srutos iš tiesų yra skirtos jas panaudoti arba parduoti jų turėtojui ekonomiškai naudingomis sąlygomis, bus galima pripažinti, jog minėtos srutos ekonominiu požiūriu turi produkto vertę.

59

Tarp reikšmingų aplinkybių, į kurias nacionaliniai teismai turi atsižvelgti tikrindami, ar įvykdyti minėti reikalavimai, yra tai, kad atitinkamos medžiagos yra faktinių komercinių sandorių dalykas ir atitinka pirkėjų specifikacijas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Commune de Mesquer 47 punktą). Todėl šiuo aspektu gali būti svarbu išnagrinėti sąlygas, visų pirma finansines, kuriomis vykdomi srutų gamintojų ir įgijėjų sandoriai. Tas pats pasakytina apie išlaidas, visų pirma susijusias su atitinkamų medžiagų saugojimu, kurias turėtojas patiria dėl tolesnio jų panaudojimo, nes tokios išlaidos jam neturi būti pernelyg didelės (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Commune de Mesquer 59 punktą).

60

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo pirmą dalį reikia atsakyti, kad Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punkto pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad intensyvaus kiaulių auginimo ūkyje susidariusios srutos, kurios saugomos, kol bus perduotos ūkininkams tam, kad šie panaudotų jas kaip trąšas savo žemėje, yra ne „atliekos“, kaip jos suprantamos pagal minėtą nuostatą, bet šalutinis produktas, jei minėtas gamintojas vėlesniu etapu ketina parduoti šias srutas ekonominiu požiūriu jam naudingomis sąlygomis, su sąlyga, kad toks tolesnis panaudojimas yra ne vien galimas, bet bus tikrai įvykdytas, nereikalauja išankstinio perdirbimo ir yra gamybos proceso dalis. Nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į visas jų nagrinėjamų atvejų aplinkybes, turi patikrinti, ar tenkinami šie įvairūs kriterijai.

Dėl pirmojo klausimo antros dalies

61

Dėl asmens, kuriam tenka pareiga įrodyti, kad tenkinami atitinkami kriterijai, pagal kuriuos, remiantis šio sprendimo 44 punkte minėta Teisingumo Teismo praktika, nustatoma, kad medžiaga turi būti kvalifikuojama kaip šalutinis produktas, o ne „atliekos“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 75/442, nustatymo reikia pažymėti, kad minėtoje direktyvoje nėra specialių šį klausimą reglamentuojančių nuostatų. Tokiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas šiuo atžvilgiu turi taikyti savo nacionalinės teisės sistemos nuostatas, jei tai darydamas jis nepažeidžia Sąjungos teisės, būtent Direktyvos 75/442, veiksmingumo, ir užtikrina iš šios teisės kylančių pareigų laikymąsi (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo ARCO Chemie Nederland ir kt. 70 punktą ir minėto 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑194/05, 44, 52 ir 53 punktus).

62

Visų pirma darytina išvada, kad šios nacionalinės taisyklės, susijusios su įrodinėjimo pareiga, negali būti tokios, kad taptų pernelyg sudėtinga įrodyti, jog taikant iš minėtos teismo praktikos kylančius kriterijus medžiagas reikia pripažinti šalutiniais produktais.

63

Turint tai galvoje reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog akmens ir smėlio likučiai, liekantys po rūdos sodrinimo kasyklose, nelaikomi „atliekomis“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 75/442, kai jų turėtojas juos teisėtai panaudoja privalomai užpildyti šių kasyklų galerijas ir pateikia pakankamas šių medžiagų identifikavimo ir faktinio panaudojimo garantijas, ir kad jis taip pat pabrėžė, jog tokia teismo praktika taikytina gyvulių mėšlui (žr. minėto 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑121/03, 59 ir 60 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

64

Kaip savo išvados 67 punkte pažymėjo generalinis advokatas, aišku, kad, kiek tai susiję su ketinimo įrodymu, paprastai tik produktų turėtojas gali įrodyti savo ketinimą ne šalinti šiuos produktus, bet leisti juos toliau naudoti sąlygomis, kuriomis jie gali būti kvalifikuojami kaip šalutiniai produktai, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo praktiką.

65

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo antrą dalį reikia atsakyti taip: pagal Sąjungos teisę nedraudžiama tai, kad pareiga įrodyti, jog tenkinami kriterijai, leidžiantys pripažinti, jog medžiaga, kaip antai srutos, susidarančios, saugomos ir parduodamos tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, yra šalutinis produktas, tenka šių srutų gamintojui, jei dėl to nepakenkiama šios teisės, būtent Direktyvos 75/442, veiksmingumui ir užtikrinama, kad laikomasi iš šios direktyvos kylančių pareigų, konkrečiai kalbant, pareigos šios direktyvos nuostatų netaikyti medžiagoms, kurias pagal šiuos kriterijus, kaip numatyta Teisingumo Teismo praktikoje, reikia pripažinti šalutiniais produktais, kuriems netaikoma minėta direktyva.

Dėl trečiojo klausimo

66

Savo trečiuoju klausimu, kurį reikia nagrinėti antrą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 75/442 2 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktį reikia aiškinti taip, kad valstybėje narėje esančiame kiaulių ūkyje susidariusį gyvulių mėšlą „reguliuoja kiti teisės aktai“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, todėl jis nepatenka į Direktyvos 75/442 taikymo sritį dėl to, kad egzistuoja Direktyva 91/676, patikslinant, kad ši direktyva dar nebuvo perkelta į minėtos valstybės narės teisę.

67

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad atitinkamos Bendrijos ar nacionalinės taisyklės būtų pripažintos „kitais teisės aktais“, kaip tai suprantama pagal minėto 2 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktį, jose turi būti konkrečios atitinkamų atliekų tvarkymą reglamentuojančios nuostatos ir jos turi užtikrinti bent tokį aplinkos apsaugos lygį, kuris prilygtų užtikrinamam pagal minėtą direktyvą (žr., be kita ko, minėto 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑121/03, 69 punktą ir nurodytą teismo praktiką ir 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo Thames Water Utilities, C-252/05, Rink. p. I-3883, 34 punktą).

68

Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė nuostatą, pagal kurią, nesant specialių Bendrijos teisės aktų ir subsidiariai specialių nacionalinės teisės aktų, turi būti taikoma Direktyva 75/442, siekiant tam tikromis aplinkybėmis išvengti situacijos, kai šioms atliekoms tvarkyti netaikomas joks teisės aktas (žr. 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo AvestaPolarit Chrome, C-114/01, Rink. p. I-8725, 50 punktą).

69

Nesant reikalo šioje byloje nuspręsti dėl to, ar direktyva, kaip antai Direktyva 91/676, darant prielaidą, kad ji perkelta į nacionalinę teisę, laikytina „kitu teisės aktu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 75/442 2 straipsnio 1 dalies b punktą, pakanka pažymėti, kad jei valstybė narė nesiima reikiamų priemonių Direktyvai 91/676 įgyvendinti, bet kuriuo atveju negalima manyti, kad ta direktyva suteikiamas bent toks aplinkos apsaugos lygis, koks numatytas Direktyvoje 75/442, nes neperkėlimas reiškia priešingai – kad pastarosios direktyvos netaikant pagrindinėje byloje nagrinėjamam gyvulių mėšlo tvarkymui, jo nereguliuoja jokie kiti teisės aktai.

70

Tai reiškia, kad į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 75/442 2 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktis turi būti aiškinamas taip, kad į valstybės narės teisę neperkėlus Direktyvos 91/676, negalima daryti išvados, jog gyvulių mėšlą, susidariusį minėtoje valstybėje narėje esančiame kiaulių ūkyje, dėl pastarosios direktyvos egzistavimo „reguliuoja kiti teisės aktai“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.

Dėl antrojo klausimo

71

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar darant prielaidą, kad kiaulių auginimo ūkyje susidariusios ir laikomos srutos turi būti kvalifikuojamos kaip „atliekos“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 75/442, pagal Sąjungos teisę valstybei narei draudžiama pripažinti tokį gamintoją, kuris šias srutas šalina jas parduodamas kitiems ūkininkams, turintiems jas panaudoti kaip savo žemės trąšą, asmeniškai atsakingu už tai, kaip šie ūkininkai laikosi Sąjungos teisės aktų, susijusių su atliekų ir trąšų tvarkymu.

72

Iš pradžių reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš pačios šio klausimo formuluotės ir remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktais motyvais, minėtas klausimas kyla tik darant prielaidą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas gyvulių mėšlas turi būti kvalifikuojamas kaip „atliekos“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punkto pirmą pastraipą.

73

Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, kad atsižvelgiant, be kita ko, į atsakymą į trečiąjį klausimą, tokia prielaida, jei pasitvirtina, reiškia, kad Direktyvos 75/442 nuostatos turi būti taikomos esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje.

74

Reikia priminti, kad, remiantis Direktyvos 75/442 8 straipsniu, valstybės narės turi užtikrinti, kad „bet kuris atliekų turėtojas“ arba pats užtikrintų jų utilizavimą ar šalinimą laikydamasis šios direktyvos nuostatų, arba jas perduotų privačiam ar valstybiniam atliekų surinkėjui ar įmonei, vykdančiai tos direktyvos II A ar II B prieduose nurodytas operacijas. Tokios kiekvienam atliekų turėtojui tenkančios pareigos yra šios direktyvos 4 straipsnyje įtvirtinto draudimo išmesti, išversti ir nekontroliuojamai šalinti atliekas padarinys (žr., be kita ko, 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Van de Walle ir kt., C-1/03, Rink. p. I-7613, 56 punktą).

75

Nagrinėjamu atveju neginčytina, kad ieškovas pagrindinėje byloje, kuris neketina pats užtikrinti savo pagamintų atliekų utilizavimo ar šalinimo, remiantis Direktyvos 75/442 8 straipsnio pirma įtrauka, kaip šių atlietų „turėtojas“ privalo jas perduoti privačiam ar valstybiniam atliekų surinkėjui arba įmonei, vykdančiai tos direktyvos II A ar II B prieduose nurodytas operacijas.

76

Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, jog prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija neleidžia daryti išvados, kad ūkininkus, pas kuriuos D. Brady planuoja šalinti savo ūkio srutas, galima laikyti įgaliotais vykdyti utilizavimo operacijas, kaip jos suprantamos pagal minėtą 8 straipsnį.

77

Nėra pagrindo teigti, kad minėti ūkininkai turi leidimą, kurio reikalaujama pagal Direktyvos 75/442 10 straipsnį norint vykdyti tokias utilizavimo operacijas. Be to, Teisingumo Teismui pateikti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad šie ūkininkai būtų atleisti nuo pareigos gauti tokį leidimą, jei laikytųsi sąlygų, šiuo atžvilgiu numatytų minėtos direktyvos 11 straipsnio nuostatose.

78

Jei D. Brady turėtų įsitikinti, kad ūkininkai, kuriems jis planuoja perduoti turimas atliekas, neturi leidimo, kurio reikalaujama pagal Direktyvos 75/442 10 straipsnį, ir remiantis šios direktyvos 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytomis sąlygomis nėra atleisti nuo pareigos jį gauti, o tai prireikus turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tai reikštų, kad pagal šios direktyvos 8 straipsnį draudžiamas toks planuojamas perdavimas, taigi ir tai, kad valdžios institucija, kaip antai AAA, galėtų išduoti kokį nors tokio perdavimo leidimą, neatsižvelgiant į sąlygas, kurios būtų nustatytos minėtam leidimui išduoti.

79

Antra, pridurtina, kad darant prielaidą, jog reikia konstatuoti, kad atitinkami ūkininkai yra gavę pagal Direktyvos 75/442 10 straipsnį reikalaujamą leidimą arba yra tinkamai atleisti nuo pareigos gauti tokį leidimą ir užsiregistravę pagal šios direktyvos 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nagrinėjamas atliekas D. Brady perduodant tokiems ūkininkams nebūtų taikomos sąlygos, pagal kurias jis tampa atsakingas už tai, kaip tie ūkininkai laikosi Sąjungos teisės aktų, susijusių su atliekų ir trąšų tvarkymu.

80

Šiuo klausimu iš pradžių reikia priminti, kad perdavusi atliekas pagal Direktyvos 75/442 8 straipsnį įmonė, gavusi leidimą pagal minėtos direktyvos 10 straipsnį arba, remiantis jos 11 straipsniu, atleista nuo pareigos gauti tokį leidimą, tampa atitinkamų atliekų „turėtoja“. Iš paties Direktyvos 75/442 8 straipsnio teksto matyti, kad būtent „atliekų turėtojas“, laikydamasis minėtos direktyvos nuostatų, prireikus turi užtikrinti tokių atliekų utilizavimą.

81

Toliau iš Direktyvos 75/442 8 bei 10 straipsnių ir šių nuostatų struktūros matyti, kad kai atliekų turėtojas perduoda jas įmonei, turinčiai pagal minėtą 10 straipsnį išduotą leidimą utilizuoti šias atliekas, tik ši įmonė, o ne minėtas ankstesnis turėtojas yra atsakinga už tai, kad utilizavimo operacijos būtų vykdomos šiuo atžvilgiu laikantis visų sąlygų, minėtoms operacijoms numatytų taikytinuose teisės aktuose ir minėtame leidime.

82

Galiausiai taip pat iš Direktyvos 75/442 8 bei 11 straipsnių ir šių nuostatų struktūros matyti, kad kai atliekų turėtojas perduoda jas įmonei, kuri pagal minėtą 11 straipsnį yra atleista nuo pareigos gauti leidimą utilizuoti šias atliekas, tik ši įmonė, o ne minėtas ankstesnis turėtojas yra atsakinga už tai, kad utilizavimo operacijos būtų vykdomos šiuo atžvilgiu laikantis bendrųjų taisyklių ir reikalavimų, į kuriuos daroma nuoroda tame pačiame 11 straipsnyje, taip pat visų kitų Sąjungos teisės nuostatų, kuriomis reglamentuojamos minėtos operacijos.

83

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad darant prielaidą, jog kiaulių auginimo ūkyje susidariusios ir laikomos srutos turi būti kvalifikuojamos kaip „atliekos“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punkto pirmą pastraipą:

šios direktyvos 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama minėtų atliekų turėtojui išduoti leidimą, neatsižvelgiant į jo išdavimo sąlygas, šias atliekas šalinti parduodant ūkininkui, kuris jas naudoja kaip savo žemės trąšą, jei šis ūkininkas neturi minėtos direktyvos 10 straipsnyje nurodyto leidimo ar nėra atleistas nuo pareigos gauti tokį leidimą ir yra užsiregistravęs pagal šios direktyvos 11 straipsnio nuostatas, ir

tarpusavyje siejami minėtos direktyvos 8, 10 ir 11 straipsniai turi būti aiškinami taip: pagal juos draudžiama tai, kad minėtam turėtojui parduodant šias atliekas ūkininkui, kuris jas naudoja kaip savo žemės trąšą ir turi minėtame 10 straipsnyje nurodytą leidimą arba yra atleistas nuo pareigos gauti tokį leidimą ir yra užsiregistravęs pagal minėtą 11 straipsnį, būtų taikoma sąlyga, kad šis turėtojas yra atsakingas už tai, kaip šis kitas ūkininkas laikosi taisyklių, kurios turi būti taikomos utilizavimo operacijoms, šio ūkininko vykdomoms pagal Sąjungos teisės aktus, susijusius su atliekų ir trąšų tvarkymu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

84

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

 

1.

1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų, iš dalies pakeistos 1996 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimu 96/350/EB, 1 straipsnio a punkto pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad intensyvaus kiaulių auginimo ūkyje susidariusios srutos, kurios saugomos, kol bus perduotos ūkininkams tam, kad šie panaudotų jas kaip trąšas savo žemėje, yra ne „atliekos“, kaip jos suprantamos pagal minėtą nuostatą, bet šalutinis produktas, jei minėtas gamintojas vėlesniu etapu ketina parduoti šias srutas ekonominiu požiūriu jam naudingomis sąlygomis, su sąlyga, kad toks tolesnis panaudojimas yra ne vien galimas, bet bus tikrai įvykdytas, nereikalauja išankstinio perdirbimo ir yra gamybos proceso dalis. Nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į visas jų nagrinėjamų atvejų aplinkybes, turi patikrinti, ar tenkinami šie įvairūs kriterijai.

 

2.

Pagal Sąjungos teisę nedraudžiama tai, kad pareiga įrodyti, jog tenkinami kriterijai, leidžiantys pripažinti, kad medžiaga, kaip antai srutos, susidarančios, saugomos ir parduodamos tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, yra šalutinis produktas, tenka šių srutų gamintojui, jei dėl to nepakenkiama šios teisės, būtent Direktyvos 75/442, iš dalies pakeistos Sprendimu 96/350, veiksmingumui ir užtikrinama, kad laikomasi iš šios direktyvos kylančių pareigų, konkrečiai kalbant, pareigos šios direktyvos nuostatų netaikyti medžiagoms, kurias pagal šiuos kriterijus, kaip numatyta Teisingumo Teismo praktikoje, reikia pripažinti šalutiniais produktais, kuriems netaikoma minėta direktyva.

 

3.

Direktyvos 75/442, iš dalies pakeistos Sprendimu 96/350, 2 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktis turi būti aiškinamas taip, kad į valstybės narės teisę neperkėlus 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvos 91/676EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių, negalima daryti išvados, jog gyvulių mėšlą, susidariusį minėtoje valstybėje narėje esančiame kiaulių ūkyje, dėl pastarosios direktyvos egzistavimo „reguliuoja kiti teisės aktai“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.

 

4.

Darant prielaidą, jog kiaulių auginimo ūkyje susidariusios ir laikomos srutos turi būti kvalifikuojamos kaip „atliekos“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punkto pirmą pastraipą:

šios direktyvos 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama minėtų atliekų turėtojui išduoti leidimą, neatsižvelgiant į jo išdavimo sąlygas, šias atliekas šalinti parduodant ūkininkui, kuris jas naudoja kaip savo žemės trąšą, jei šis ūkininkas neturi minėtos direktyvos 10 straipsnyje nurodyto leidimo ar nėra atleistas nuo pareigos gauti tokį leidimą ir yra užsiregistravęs pagal šios direktyvos 11 straipsnio nuostatas, ir

tarpusavyje siejami minėtos direktyvos 8, 10 ir 11 straipsniai turi būti aiškinami taip: pagal juos draudžiama tai, kad minėtam turėtojui parduodant šias atliekas ūkininkui, kuris jas naudoja kaip savo žemės trąšą ir turi minėtame 10 straipsnyje nurodytą leidimą arba yra atleistas nuo pareigos gauti tokį leidimą ir yra užsiregistravęs pagal minėtą 11 straipsnį, būtų taikoma sąlyga, kad šis turėtojas yra atsakingas už tai, kaip šis kitas ūkininkas laikosi taisyklių, kurios turi būti taikomos utilizavimo operacijoms, šio ūkininko vykdomoms pagal Sąjungos teisės aktus, susijusius su atliekų ir trąšų tvarkymu.

 

Parašai.


( *1 )   Proceso kalba: anglų.