—

Allianz Hungária Biztosító Zrt., atstovaujamos ügyvédek Z. Hegymegi-Barakonyi ir P. Vörös,

—

Generali-Providencia Biztosító Zrt., atstovaujamos ügyvédek G. Fejes ir L. Scheuer-Szabó,

—

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehrér, K. Szíjjártó ir K. Molnár,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos V. Bottka, L. Malferrari ir M. Kellerbauer,

—

ELPA priežiūros institucijos, atstovaujamos X. Lewis ir M. Schneider,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bendrovių Allianz Hungária Biztosító Zrt. (toliau – Allianz), Generali-Providencia Biztosító Zrt. (toliau – Generali), Magyar Peugeot Márkakereskedők Biztosítási Alkusz Kft (toliau – Peugeot Márkakereskedők) ir Paragon-Alkusz Zrt., Magyar Opelkereskedők Bróker Kft teisių perėmėjo (toliau – Opelkereskedők) bei asociacijos Gépjármű Márkakereskedők Országos Szövetsége (toliau – GÉMOSZ), viena pusė, ir Gazdasági Versenyhivatal (konkurencijos tarnyba, toliau – GVH), kita pusė, ginčą dėl pastarosios priimto sprendimo, kuriuo skiriamos baudos šioms įmonėms bei Porsche Biztosítási Alkusz Kft (toliau – Porsche Biztosítási) už tai, kad jos sudarė kelias konkurencijai priešingas sutartis (toliau – ginčijamas sprendimas).

3

1996 m. Įstatymo Nr. LVII dėl nesąžiningos ir konkurenciją ribojančios komercinės veiklos draudimo (A tisztességtelen piaci magatartás és a versenykorlátozás tilalmáról szóló 1996. évi LVII. Törvény, toliau – Tpvt) preambulėje pasakyta:

„Viešasis interesas rinkoje išlaikyti konkurenciją, kuri skatina ekonomikos veiksmingumą ir socialinį vystymąsi, ir vartotojų bei sąžiningo verslo reikalavimų besilaikančių įmonių interesas reikalauja, kad nustatydama teisinį reglamentavimą valstybė užtikrintų sveiką ir laisvą konkurenciją. Tuo tikslu reikia priimti taisykles konkurencijos teisės srityje, kuriomis būtų draudžiami sąžiningai konkurencijai prieštaraujantys ar ją ribojantys veiksmai rinkoje, būtų neleidžiamos konkurencijai kenkiančios įmonių koncentracijos ir pagal kurias būtų prižiūrima, kaip laikomasi reikalaujamų organizacinių ir procedūrinių sąlygų. Siekdamas šio tikslo, Parlamentas, atsižvelgdamas į reikalavimą derinti Europos Bendrijos teisės aktus ir į Vengrijos konkurencijos teisės tradicijas, priima šį įstatymą <…>.“

4

Tpvt 11 straipsnio „Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Draudžiami „bet kokie įmonių susitarimai, bet kokie suderinti veiksmai ir bet kokie įmonių asociacijų, viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų, asociacijų ir kitų panašių subjektų sprendimai <...>, kurių tikslas arba galimas poveikis – trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją. Tokiais susitarimais nelaikomi susitarimai, sudaryti tarp įmonių, kurios nėra viena nuo kitos nepriklausomos.

2.   Draudimas ypač taikomas:

[panaikinta]

5

Remiantis Tpvt aiškinamuoju memorandumu, minėto 11 straipsnio pasiūlymas buvo grindžiamas tokiais argumentais:

„Kartelių teisės srityje laukiama reikšmingiausių pokyčių ir svarbių ekonominių pasekmių. Pagrindinė pokyčių priežastis yra teisės suderinimas. <…> EEB sutarties 85 straipsnyje nustatytas bendras kartelių draudimas ir juo draudžiami tiek horizontalieji, tiek vertikalieji karteliai. <…> Kartelių srityje pasiūlyme patvirtinamas draudimo principas – kaip ir įstatyme dėl kapitalo rinkų ir EEB sutarties 85 straipsnyje. Tai reiškia, kad teisės aktuose nustatytas bendras kartelių draudimo principas ir su juos susieta išimčių ir leidimų nukrypti taikymo tvarka. <…> Pasiūlymo 11 straipsnio 1 dalyje draudžiami ne tik, kaip įstatyme dėl kapitalo rinkų, visi veiksmai, kuriais ribojama arba (panaikinama) trukdoma konkurencija, bet ir veiksmai, kuriais konkurencija iškraipoma, kaip nustatyta EEB sutarties 85 straipsnyje. <…> Pasiūlyme nustatytas ne tik bendras kartelio draudimas, bet ir remiantis įstatyme dėl kapitalo rinkų ir EEB sutarties 85 straipsnyje taikomu reglamentavimu pateikiamas nebaigtinis tipinių konkurenciją ribojančių susitarimų pavyzdžių sąrašas. Šis išvardijimas yra platesnis nei įstatyme dėl kapitalo rinkų ir jis labiau artimesnis EEB sutarties 85 straipsnio 1 dalyje pateiktam kartelių formų sąrašui.“

6

Vengrijos draudikai, konkrečiai kalbant, Allianz ir Generali, vieną kartą per metus susitaria su remonto dirbtuvėmis dėl remonto paslaugoms taikomų sąlygų ir įkainių, kuriuos turi mokėti draudikas, kai remontuojamos apdraustos draudiminius įvykius patyrusios transporto priemonės. Šios dirbtuvės gali iš karto pradėti remonto darbus pagal sąlygas ir įkainius, dėl kurių susitarta su draudiku.

7

Nuo 2002 m. pabaigos daug įgaliotųjų automobilių platintojų, kurie taip pat veikia ir kaip remonto dirbtuvės, įpareigojo GÉMOSZ, t. y. nacionalinę įgaliotųjų automobilių platintojų asociaciją, kiekvienais metais jų vardu derėtis su draudikais dėl pagrindų sutarčių dėl valandinių įkainių, taikomų draudiminius įvykius patyrusių transporto priemonių remontui.

8

Tie įgaliotieji automobilių platintojai su draudikais susiję dėl dviejų dalykų. Pirma, draudiminio įvykio atveju jie remontuoja draudikų apdraustas transporto priemones ir, antra, jie veikia kaip tų draudikų tarpininkai ir, turėdami savo pačių draudimo tarpininkų ar asocijuotų tarpininkų atstovo statusą, jie siūlo transporto priemonių draudimą savo klientams, kai šie perka ar remontuoja transporto priemones.

9

2004 m. ir 2005 m. buvo sudarytos GÉMOSZ ir Allianz pagrindų sutartys. Tada pastaroji draudimo bendrovė, remdamasi pagrindų sutartimis, sudarė individualias sutartis su minėtais įgaliotaisiais automobilių platintojais. Tose sutartyse buvo numatyta, kad įgaliotieji automobilių platintojai už draudiminį įvykį patyrusių transportų priemonių remontą gaus padidintą įkainį, jei Allianz transporto priemonių draudimas sudarys tam tikrą procentinę dalį nuo visų įgaliotojo automobilių platintojo parduotų draudimo sutarčių.

10

Per šį laikotarpį Generali nesudarė pagrindų sutarčių su GÉMOSZ, tačiau sudarė individualias sutartis su tais įgaliotaisiais automobilių platintojais. Nors šiose sutartyse nebuvo rašytinės sąlygos dėl įkainių padidinimo, kaip Allianz sutartyse, GVH vis dėlto konstatavo, kad praktiškai Generali taikė analogiškas komercines skatinimo priemones.

11

Ginčijamame sprendime GVH konstatavo, kad tos ir kitos sutartys, kurias sudarė penkios ieškovės pagrindinėje byloje ir Porsche Biztosítási, prieštarauja Tpvt 11 straipsniui. Šios sutartys gali būti sugrupuotos taip:

12

GVH nusprendė, kad tokiomis sutartimis, atsižvelgiant tiek į jas visas, tiek į kiekvieną atskirai, buvo siekiama riboti konkurenciją automobilių draudimo sutarčių rinkoje ir automobilių remonto paslaugų rinkoje. GVH nusprendė, kad dėl to, jog nepadarytas poveikis Sąjungos vidaus prekybai, SESV 101 straipsnis netaikytinas šiems susitarimams, todėl jie neteisėti tik atsižvelgiant į nacionalines konkurencijos teisės nuostatas. Dėl šio neteisėtumo ji uždraudė tęsti aptariamus veiksmus ir skyrė tokias baudas: Allianz – 5 319 000 000 HUF, Generali – 1 046 000 000 HUF, GÉMOSZ – 360 000 000 HUF, Peugeot Márkakereskedők – 13 600 000 HUF ir Opelkereskedők – 45 000 000 HUF.

13

Išnagrinėjęs ieškovių pagrindinėje byloje pateiktą ieškinį dėl panaikinimo, Fővárosi Bíróság (Budapešto teismas) iš dalies pakeitė ginčijamą sprendimą, kurio pradinė redakcija vis dėlto buvo palikta Fővárosi Ítélőtábla (Budapešto apeliacinis teismas) priėmus sprendimą dėl apeliacinio skundo.

14

Dėl pastarojo sprendimo ieškovės pagrindinėje byloje Legfelsőbb Bíróság (Kasacinis teismas) pateikė kasacinį skundą, kuriame teigė, kad aptariamomis sutartimis nebuvo siekiama riboti konkurencijos.

15

Legfelsőbb Bíróság pažymi, pirma, kad Tpvt 11 straipsnio 1 dalies formuluotė yra beveik tokia pati kaip SESV 101 straipsnio 1 dalies formuluotė ir kad minėto Tpvt 11 straipsnio aiškinimas, kuris galiausiai bus pateiktas vertinant nagrinėjamas sutartis, ateityje taip pat turės įtakos SESV 101 straipsnio aiškinimui šioje valstybėje narėje. Tas teismas pažymi, be kita ko, kad yra akivaizdus interesas, jog su Sąjungos teise susijusios nuostatos ar sąvokos būtų aiškinamos vienodai. Legfelsőbb Bíróság konstatuoja, antra, kad Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl klausimo, ar sutarys, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, gali būti kvalifikuojamos kaip „sutartys, kuriomis dėl jų pobūdžio siekiama riboti konkurenciją“.

16

Šiomis aplinkybėmis Legfelsőbb Bíróság nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar draudimo bendrovės ir tam tikrų transporto priemonių remontininkų arba draudimo bendrovės ir transporto priemonių remontininkų asociacijos sudarytus dvišalius susitarimus, pagal kuriuos valandinis remonto įkainis, kurį draudimo bendrovė moka remontininkui už jos apdraustos transporto priemonės remontą, be kita ko, priklauso nuo su šia draudimo bendrove tarpininkaujant remontininkui, veikiančiam kaip jos draudimo agentas, sudarytų draudimo sutarčių skaičiaus ir procentinės dalies, galima laikyti prieštaraujančiais SESV 101 straipsnio 1 daliai, t. y. susitarimais, kurių tikslas yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje?“

17

Allianz, Generali, Vengrijos vyriausybė ir Europos Komisija mano, kad Teisingumo Teismas turi kompetenciją atsakyti į prejudicinį klausimą, net jeigu SESV 101 straipsnio 1 dalis netaikoma pagrindiniam ginčui, nes pagrindinėje byloje aptariamais susitarimais nedaromas poveikis prekybai Bendrijos mastu.

18

Komisija, kuriai šiuo klausimu per teismo posėdį pritarė Generali ir Vengrijos vyriausybė, remiasi ypatingu SESV 101 straipsnio ir Tpvt 11 straipsnio ryšiu, kurį lemia ne tik tų pačių sąvokų vartojimas, bet ir decentralizuota konkurencijos teisės taikymo sistema, įtvirtinta 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 8 sk., 2 t., p. 205). Remiantis sprendimu pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą darytina išvada, kad Legfelsőbb Bíróság laikysis Teisingumo Teismo pateiktų gairių ir kad jas taikys vienodai tais atvejais, kai tai susiję vien su vidaus situacijomis, ir tai atvejais, kai kartu taikomas SESV 101 straipsnis. Allianz, be kita ko, pažymi, kad Sąjunga turi interesą, kad iš Sąjungos teisės perimtos nuostatos, kaip antai Tpvt 11 straipsnis, būtų aiškinamos vienodai.

19

Dėl šio klausimo reikia priminti, kad remiantis SESV 267 straipsniu Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių bei Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo. Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta šiame straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl kai nacionalinių teismų pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo privalo priimti sprendimą (žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Cicala, C-482/10, Rink. p. I-14139, 15 ir 16 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).

20

Vadovaudamasis šia praktika Teisingumo Teismas ne kartą yra pripažinęs, kad turi jurisdikciją priimti sprendimą pagal prašymus priimti prejudicinį sprendimą, pateiktus dėl Sąjungos teisės nuostatų, esant tokioms situacijoms, kai pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms Sąjungos teisė tiesiogiai netaikoma, tačiau buvo leista taikyti tas nuostatas nacionalinės teisės aktais, kuriuose sprendimams dėl visiškai su vidaus klausimais susijusių situacijų laikomasi Sąjungos teisėje įtvirtinto požiūrio. Tokiais atvejais Sąjunga tikrai suinteresuota, kad, siekiant išvengti aiškinimo skirtumų ateityje, iš Sąjungos teisės perimtos nuostatos ar sąvokos būtų aiškinamos vienodai, neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis jos turi būti taikomos (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1990 m. spalio 18 d. Sprendimo Dzodzi, C-297/88 ir C-197/89, Rink. p. I-3763, 37 punktą; 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Leur-Bloem, C-28/95, Rink. p. I-4161, 27 ir 32 punktus; 2001 m. sausio 11 d. Sprendimo Kofisa Italia, C-1/99, Rink. p. I-207, 32 punktą; 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Confederación Española de Empresarios de Estaciones de Servicio, C-217/05, Rink. p. I-11987, 19 punktą; 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimo ETI ir kt., C-280/06, Rink. p. I-10893, 21 punktą; 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Modehuis A. Zwijnenburg, C-352/08, Rink. p. I-4303, 33 punktą ir 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Pelati, C-603/10, 18 punktą).

21

Kalbant apie šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, reikia pažymėti, kad Tpvt 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse tiksliai pakartojamas SESV 101 straipsnio 1 dalies esminis turinys. Be to, remiantis Tpvt preambule ir aiškinamuoju memorandumu, galima daryti aiškią išvadą, kad Vengrijos teisės aktų leidėjas norėjo suderinti nacionalinę teisę su Sąjungos konkurencijos teise ir kad, be kita ko, minėto 11 straipsnio 1 dalimi siekiama „taikant EEB sutarties 85 straipsnį“, kuris tapo SESV 101 straipsniu, uždrausti „viską, kas gali iškraipyti konkurenciją“. Taigi yra aišku, kad šis teisės aktų leidėjas nusprendė vienodai vertinti vidaus situacijas ir situacijas, kurios reglamentuojamos Sąjungos teise.

22

Galiausiai remiantis sprendimu pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą darytina išvada, kad Legfelsőbb Bíróság mano, jog Tpvt 11 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos tikrai turi būti aiškinamos taip pat, kaip SESV 101 straipsnio 1 dalyje vartojamos analogiškos sąvokos, ir kad šiuo aspektu jis turi pareigą taikyti Teisingumo Teismo pateiktą tų sąvokų aiškinimą.

23

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas turi kompetenciją atsakyti į pateiktą klausimą, susijusį su SESV 101 straipsnio 1 dalies aiškinimu, net jeigu ji tiesiogiai nereglamentuoja pagrindinėje byloje nagrinėjamo atvejo.

24

Vengrijos vyriausybė ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą ir motyvuoja tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išdėstytose faktinėse aplinkybėse pateikta ne visa reikalinga informacija, kad Teisingumo Teismas galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktą klausimą. Ši vyriausybė teigia, kad vertinant, ar prejudiciniame klausime nurodytais dvišaliais susitarimais buvo siekiama riboti konkurenciją, reikia atsižvelgti ne tik į tuos susitarimus, bet ir į visą susitarimų sistemą ir aplinkybę, kad jie vienas kitą sustiprina.

25

ELPA priežiūros institucija nesiremia tuo, kad tas prašymas nepriimtinas, tačiau taip pat pažymi, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepatikslina ekonominių ir teisinių aplinkybių, kuriomis buvo sudaryti pagrindinėje byloje aptariami susitarimai, todėl būtų sudėtinga pateikti naudingą atsakymą.

26

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti tik tuo atveju, jei yra akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, reikalingi tam, kad jis galėtų naudingai atsakyti į pateiktus klausimus (žr., be kita ko, 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C-379/98, Rink. p. I-2099, 39 punktą; 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C-94/04 ir C-202/04, Rink. p. I-11421, 25 punktą ir 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Bericap Záródástechnikai, C-180/11, 58 punktą).

27

Kalbant konkrečiau apie informaciją, kuri turi būti pateikta Teisingumo Teismui sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, reikia pažymėti, kad ji ne tik turi leisti Teisingumo Teismui pateikti naudingus atsakymus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitoms suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Tam būtina, kad nacionalinis teismas apibrėžtų faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis kyla jo užduodami klausimai, arba bent paaiškintų faktines aplinkybes, kuriomis šie klausimai paremti (žr. 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo Varzim Sol, C-25/11, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

28

Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pakankamai aprašytos pagrindinės bylos teisinės ir faktinės aplinkybės ir remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija galima nustatyti pateikto klausimo apimtį. Taigi šiuo sprendimu suinteresuotosioms šalims buvo suteikta reali galimybė pateikti pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, kaip, beje, matyti iš teismui pateiktų pastabų turinio.

29

Remiantis sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktais duomenimis Teisingumo Teismas taip pat gali Legfelsőbb Bíróság pateikti naudingą atsakymą. Dėl šio aspekto reikia priminti, kad, remiantis SESV 267 straipsnyje, kuris grindžiamas aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, nustatyta procedūra, Teisingumo Teismo vaidmuo yra aiškinti Sąjungos teisės nuostatas, dėl kurių jam pateiktas klausimas, šiuo atveju – dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies nuostatų. Taigi ne Teisingumo Teismas, o Legfelsőbb Bíróság turi taikyti šį aiškinimą byloje ir galutinai įvertinti ar, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias padėtį pagrindinėje byloje, ir į ekonominį bei teisinį kontekstą, kuriam esant jis pateikiamas, nagrinėjamais susitarimais buvo siekiama apriboti konkurenciją. Todėl net jei sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pakankamai aiškiai nepateikta ši informacija ir aplinkybės, kad būtų galima pateikti minėtą vertinimą, tokia spraga neturi įtakos Teisingumo Teismo galimybei įvykdyti SESV 267 straipsniu jam priskirtą užduotį.

30

Darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

31

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad susitarimai, kuriais transporto priemonių draudimo bendrovės dvišaliu principu susitaria su įgaliotaisiais automobilių platintojais, kurie veikia ir kaip remonto dirbtuvės, arba su jiems atstovaujančia asociacija dėl draudimo bendrovės mokėtinų valandinių įkainių už jos apdraustų transporto priemonių remontą ir nustato, kad tie įkainiai priklauso, be kita ko, nuo įgaliotojo automobilių platintojo, kaip tos bendrovės tarpininko, parduotų draudimo sutarčių skaičiaus ir procentinės dalies, gali būti laikomi konkurencijos ribojimu „dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

32

Allianz ir Generali mano, kad tokie susitarimai nėra ribojimas „dėl tikslo“ ir kad jie gali būti kvalifikuojami kaip prieštaraujantys SESV 101 straipsnio 1 daliai tik tuo atveju, jei bus įrodyta, kad tais susitarimais tikrai galima padaryti su konkurencija nesuderinamą poveikį. Atvirkščiai, Vengrijos vyriausybė ir Komisija siūlo teigiamai atsakyti į prejudicinį klausimą. ELPA priežiūros institucija mano, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo tų susitarimų kenksmingumo konkurencijai lygio, o jį turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

33

Pirmiausia reikia priminti, jog tam, kad būtų taikomas SESV 101 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas, reikia, kad susitarimo „tikslas ar poveikis būtų konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje“. Pagal nuo 1966 m. birželio 30 d. Sprendimo LTM (56/65, Rink. p. 337) nusistovėjusią teismo praktiką alternatyvus šios sąlygos pobūdis, apibūdintas jungtuku „ar“, reiškia, jog pirmiausia reikia įvertinti patį susitarimo tikslą, atsižvelgiant į ekonomines aplinkybes, kuriomis jis turi būti taikomas.

34

Taigi, jei įrodytas susitarimo antikonkurencinis tikslas, jo poveikio konkurencijai įrodyti nebereikia. Tačiau tuo atveju, jei susitarimo turinio analizė neleidžia nustatyti pakankamo kenksmingumo konkurencijai lygio, tuomet reikia nagrinėti jo poveikį ir, kad jis būtų uždraustas, įrodyti, jog konkurencija iš tikrųjų buvo smarkiai trukdoma, ribojama arba iškraipoma (žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T-Mobile Netherlands ir kt., C-8/08, Rink. p. I-4529, 28 ir 30 punktus; 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo GlaxoSmithKline Services ir kt. prieš Komisiją ir kt., C-501/06 P, C-513/06 P, C-515/06 P ir C-519/06 P, Rink. p. I-9291, 55 punktą; 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C-403/08 ir C-429/08, Rink. p. I-9083, 135 punktą ir 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Pierre Fabre Dermo-Cosmétique, C-439/09, Rink. p. I-9414, 34 punktą).

35

„Pažeidimas dėl susitarimo tikslo“ ir „pažeidimas dėl susitarimo poveikio“ skiriasi tuo, kad tam tikros susitarimo tarp įmonių formos gali būti savaime laikomos žalingomis normaliai konkurencijai (žr. 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers, C-209/07, Rink. p. I-8637, 17 punktą; minėto Sprendimo T-Mobile Netherlands ir kt., 29 punktą ir 2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Expedia, C-226/11, 36 punktą).

36

Vertinant, ar susitarimu ribojama konkurencija „dėl tikslo“, reikia išnagrinėti jo nuostatų turinį, siekiamus tikslus ir ekonominį bei teisinį jo taikymo kontekstą (žr. minėtų sprendimų GlaxoSmithKline Services ir kt. prieš Komisiją ir kt. 58 punktą; Football Association Premier League ir kt. 136 punktą ir Pierre Fabre Dermo-Cosmétique 35 punktą). Vertinant tą kontekstą taip pat reikia atsižvelgti į prekių ar paslaugų, kuriems jis taikomas, pobūdį ir į realias nagrinėjamos rinkos ar rinkų veikimo sąlygas bei struktūrą (žr. minėto Sprendimo Expedia 21 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

37

Be to, net jei šalių valia nėra būtinas elementas susitarimo ribojamam poveikiui nustatyti, niekas nedraudžia konkurencijos priežiūros institucijoms ar Sąjungos teismams atsižvelgti į šią valią (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo GlaxoSmithKline Services ir kt. prieš Komisiją ir kt. 58 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

38

Beje, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad antikonkurenciniam tikslui įrodyti pakanka, kad susitarimas galėtų sukelti neigiamas pasekmes konkurencijai, t. y. jis turi konkrečiai trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją vidaus rinkoje. Klausimas, ar ir kiek tokio poveikio realiai būta, gali būti svarbus tik apskaičiuojant baudų dydį ir nustatant teisę į žalos atlyginimą (žr. minėto Sprendimo T-Mobile Netherlands ir kt. 31 punktą).

39

Kalbant apie prejudiciniame klausime nurodytus susitarimus, reikia pažymėti, kad juose kalbama apie draudimo bendrovės mokėtinus valandinius įkainius įgaliotiesiems automobilių platintojams, kurie veikia ir kaip remonto dirbtuvės, už draudiminį įvykį patyrusių transporto priemonių remontą. Juose numatyta, kad tas valandinis įkainis didinamas atsižvelgiant į įgaliotojo automobilių platintojo tos bendrovės vardu parduotų draudimo sutarčių skaičių ir procentinę dalį.

40

Tokiais susitarimais susiejamas atlygis už draudiminį įvykį patyrusių transporto priemonių remonto paslaugą su atlygiu už tarpininkavimą sudarant automobilių draudimo sutartis. Tokio ryšio tarp dviejų skirtingų paslaugų sukūrimas galimas dėl ypatybės, kad įgaliotieji automobilių platintojai su draudikais susieti dvigubais ryšiais, t. y. kaip tarpininkai ar draudimo agentai, siūlantys klientams įsigyti automobilių draudimo sutartis, kai parduoda arba remontuoja transporto priemones, ir kaip dirbtuvės, kuriose draudikų sąskaita remontuojamos draudiminį įvykį patyrusios transporto priemonės.

41

Tačiau nors tokio ryšio tarp dviejų iš esmės skirtingų veiklos rūšių sukūrimas savaime nereiškia, kad aptariamu susitarimu siekiama apriboti konkurenciją, tai nereiškia ir to, kad tokia situacija negali būti svarbus aspektas vertinant, ar šis susitarimas dėl savo pobūdžio nekenkia įprastam konkurencijos veikimui, o taip dažniausiai nutinka, kai tokiam konkurencijos veikimui reikia, kad minėtos veiklos rūšys viena nuo kitos nepriklausytų.

42

Be to, reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad tokiu susitarimu gali būti daromas poveikis ne tik vienai, bet dviem rinkoms, šiuo atveju – automobilių draudimo ir transporto priemonių remonto paslaugų rinkoms, ir kad jo tikslas turi būti vertinamas atsižvelgiant į dvi aptariamas rinkas.

43

Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia Allianz ir Generali, aplinkybė, kad abiem atvejais kalbama apie vertikalius santykius, visiškai nepaneigia galimybės, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas susitarimas yra konkurencijos ribojimas „dėl tikslo“. Iš tiesų, nors vertikalieji susitarimai dėl savo pobūdžio dažnai mažiau kenkia konkurencijai nei horizontalieji susitarimai, tam tikromis aplinkybėmis jie vis dėlto taip pat gali turėti ypač didelį potencialą riboti. Teisingumo Teismas jau ne kartą yra nusprendęs, kad vertikaliu susitarimu buvo siekiama riboti konkurenciją (žr. 1966 m. liepos 13 d. Sprendimą Consten ir Grundig prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429; 1978 m. vasario 1 d. Sprendimą Miller International Schallplatten prieš Komisiją, 19/77, Rink. p. 131; 1985 m. liepos 3 d. Sprendimą Binon, 243/83, Rink. p. 2015 ir minėtą Sprendimą Pierre Fabre Dermo-Cosmétique).

44

Kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamų susitarimų tikslo vertinimu automobilių draudimo rinkos atžvilgiu, reikia konstatuoti, kad tokiais susitarimais draudimo bendrovės Allianz ir Generali siekia išlaikyti ar padidinti užimamą rinkos dalį.

45

Yra žinoma, kad jei dvi bendrovės sudarytų horizontalųjį susitarimą arba suderintų veiksmus, kad pasidalintų rinką, toks susitarimas ar veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip ribojimas dėl tikslo, ir dėl to taip pat neteisėti būtų pripažinti vertikalieji susitarimai, sudaryti siekiant įgyvendinti minėtą susitarimą ar veiksmus. Allianz ir Generali vis dėlto neigia sudariusios sutarimą ar derinusios veiksmus ir teigia, kad ginčijamame sprendime nustatyta, jog tokio susitarimo ar veiksmų nebuvo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šie teiginiai teisingi, ir, jei pagal nacionalinę teisę jis turi įgaliojimus, įvertinti, ar yra pakankamų įrodymų, kad Allianz ir Generali sudarė tokį susitarimą arba suderino veiksmus.

46

Tačiau net jei šios draudimo bendrovės nesudarė susitarimo ir nesuderino veiksmų, taip pat reikės patikrinti, ar, atsižvelgiant į pagrindinėje byloje aptariamų vertikaliųjų susitarimų ekonominį ir teisinį kontekstą, jie pakankamai kenkia konkurencijai automobilių draudimo rinkoje, kad juos būtų galima laikyti konkurencijos ribojimu dėl tikslo.

47

Taip galėtų būti būtent tuo atveju, jei, kaip teigia Vengrijos vyriausybė, pagal nacionalinę teisę įgaliotiesiems automobilių platintojams, veikiantiems kaip draudimo tarpininkai ar agentai, suteiktas vaidmuo reikalautų jų nepriklausomumo nuo draudimo bendrovių. Šiuo klausimu ta vyriausybė pažymi, kad įgaliotieji automobilių platintojai veikia ne draudiko, o draudėjo vardu ir jų uždavinys yra draudėjui pasiūlyti geriausiai jo poreikius atitinkantį draudimą atsižvelgiant į įvairių draudimo bendrovių pasiūlą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar tokiomis aplinkybėmis ir, atsižvelgiant į minėtų draudėjų poreikius, sklandus automobilių rinkos veikimas gali būti reikšmingai sutrikdytas dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų susitarimų.

48

Be to, šiais susitarimais taip pat būtų ribojama konkurencija dėl tikslo, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, jog yra tikėtina, kad, atsižvelgiant į ekonomines aplinkybes, konkurencija toje rinkoje bus panaikinta arba smarkiai susilpninta, jei būtų sudaryti tokie susitarimai. Siekiant įvertinti tokios pasekmės riziką, tas teismas turės atsižvelgti į šios rinkos sandarą, alternatyvių paskirstymo kanalų buvimą ir jų atitinkamą svarbą bei į suinteresuotų bendrovių įtaką rinkoje.

49

Galiausiai dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų susitarimų tikslo vertinimo transporto priemonių remonto paslaugų rinkos atžvilgiu reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad tie susitarimai pateikti taip, lyg jie būtų sudaryti remiantis „rekomenduojamomis kainomis“, nustatytomis nuo 2003 m. iki 2005 m. priimtuose trijuose GÉMOSZ sprendimuose. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti tų sprendimų pobūdį ir tikslią apimtį (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo Pedro IV Servicios, C-260/07, Rink. p. I-2437, 78 ir 79 punktus).

50

Jei tas teismas turėtų konstatuoti, kad minėtu laikotarpiu GÉMOSZ priimtais sprendimais iš tikrųjų buvo siekiama apriboti konkurenciją suvienodinant valandinius įkainius už transporto priemonių remontą ir kad ginčijamais susitarimais draudimo bendrovės savanoriškai patvirtino tuos sprendimus (tokią prezumpciją galima daryti tuo atveju, kai draudimo bendrovės sutartį sudarė tiesiogiai su GÉMOSZ), tai dėl tų sprendimų neteisėtumo minėti susitarimai taip pat būtų neteisėti ir jie taip pat turėtų būti laikomi konkurencijos ribojimu dėl tikslo.

51

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad susitarimai, kuriais transporto priemonių draudimo bendrovės dvišaliu principu susitaria su įgaliotaisiais automobilių platintojais, kurie veikia ir kaip remonto dirbtuvės, arba su jiems atstovaujančia asociacija dėl draudimo bendrovės mokėtinų valandinių įkainių už jos apdraustų transporto priemonių remontą ir nustato, kad tie įkainiai priklauso, be kita ko, nuo įgaliotojo automobilių platintojo, kaip tos bendrovės tarpininko, parduotų draudimo sutarčių skaičiaus ir procentinės dalies, gali būti laikomi konkurencijos ribojimu „dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jeigu konkrečiai ir individualiai išnagrinėjus šių susitarimų turinį ir tikslą bei jų ekonominį ir teisinį kontekstą paaiškėtų, kad tie susitarimai dėl savo tikslo kenkia sklandžiam įprastos konkurencijos veikimui vienoje iš dviejų aptariamų rinkų.

52

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad susitarimai, kuriais transporto priemonių draudimo bendrovės dvišaliu principu susitaria su įgaliotaisiais automobilių platintojais, kurie veikia ir kaip remonto dirbtuvės, arba su jiems atstovaujančia asociacija dėl draudimo bendrovės mokėtinų valandinių įkainių už jos apdraustų transporto priemonių remontą ir nustato, kad tie įkainiai priklauso, be kita ko, nuo įgaliotojo automobilių platintojo, kaip tos bendrovės tarpininko, parduotų draudimo sutarčių skaičiaus ir procentinės dalies, gali būti laikomi konkurencijos ribojimu „dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jeigu konkrečiai ir individualiai išnagrinėjus šių susitarimų turinį ir tikslą bei jų ekonomines ir teisines aplinkybes paaiškėtų, kad tie susitarimai dėl savo tikslo kenkia sklandžiam įprastos konkurencijos veikimui vienoje iš dviejų aptariamų rinkų.