—

D. Petersen, atstovaujamos advokato H.-J. Brink,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir N. Graf Vitzthum,

—

Airijos, atstovaujamos D. O’Hagan, padedamo BL P. McGarry,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. Bruni, padedamos avvocato dello Stato M. Russo,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Dowgielewicz,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz, J. Enegren ir B. Conte,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79; toliau – direktyva), 6 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp D. Petersen ir Berufungsausschuss für Zahnärzte für den Bezirk Westfalen-Lippe (Vestfalijos Lipės apylinkės stomatologų apeliacinis komitetas) dėl šio komiteto atsisakymo leisti suinteresuotajai užsiimti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veikla sulaukus 68 metų amžiaus.

3

Direktyva priimta remiantis EB 13 straipsniu. Jos devinta, vienuolikta ir dvidešimt penkta konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

4

Remiantis šios direktyvos 1 straipsniu, ja siekiama „nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“.

5

Direktyvos 2 straipsnyje nurodyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

<…>

5.   Ši direktyva nepažeidžia priemonių, numatytų nacionaliniuose teisės aktuose, kurie demokratinėse visuomenėse yra būtini visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti ir kriminalinių nusikaltimų prevencijai, kitų asmenų sveikatos, teisių ir laisvių apsaugai.“

6

Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a ir c punktuose patikslinama:

„1.   Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

7

Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

Toks skirtingas poveikis, be kitų dalykų, gali apimti:

8

Pagal direktyvos 18 straipsnio pirmąją pastraipą ji turėjo būti perkelta į valstybių narių teisės sistemas ne vėliau kaip 2003 m. gruodžio 2 dieną. Tačiau, remiantis šio straipsnio antrąja pastraipa:

„Siekiant atsižvelgti į konkrečias sąlygas, prireikus valstybėms narėms nuo 2003 m. gruodžio 2 d. [galėjo] būti skiriamas papildomas 3 metų laikotarpis, kitaip tariant, iš viso 6 metai šios direktyvos nuostatoms dėl diskriminacijos dėl amžiaus ir negalios įgyvendinti. Tokiu atveju jos apie tai nedelsdamos [turėjo pranešti] Komisijai <…>“

9

Vokietijos Federacinė Respublika pasinaudojo šia galimybe, todėl direktyvos nuostatos dėl diskriminacijos dėl amžiaus ir negalios šioje valstybėje narėje turėjo būti perkeltos ne vėliau kaip 2006 m. gruodžio 2 dieną.

10

Direktyva buvo perkelta 2006 m. rugpjūčio 14 d. Bendruoju įstatymu dėl vienodo požiūrio (Allgemeines Gleichbehandlungsgesetz) (BGB1. 2006 I, p. 1897, toliau – AGG). Šiuo įstatymu nebuvo nei panaikinta, nei pakeista toliau aprašytoji pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantiems stomatologams taikoma amžiaus riba.

11

Maksimali amžiaus riba pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantiems gydytojams buvo įvesta 1992 m. gruodžio 21 d. Įstatymu dėl privalomojo sveikatos draudimo užtikrinimo ir struktūros pagerinimo (Gesetz zur Sicherung und Strukturverbesserung der gesetzlichen Krankenversicherung) (BGBl. 1992 I, p. 2266, toliau – 1993 m. GSG) ir nuo įtvirtinta Socialinio kodekso (Sozialgesetzbuch, BGBl. 2003 I, p. 2190) V knygos (toliau – SGB V) 95 straipsnio 7 dalies trečiajame sakinyje.

12

Pagal šio 95 straipsnio 7 dalies trečiąjį sakinį nuo 1999 m. sausio 1 d. sutartį su ligonių kasomis turinčių gydytojų licencija nustoja galioti pasibaigus kalendoriniam ketvirčiui, kurį sutartį su ligonių kasomis turinčiam gydytojui sueina 68 metai.

13

Pagal SGB V 72 straipsnio 1 dalies antrąjį sakinį ši nuostata atitinkamai taikoma sutartį su ligonių kasomis sudariusiems stomatologams.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad ši amžiaus riba papildė SGB V 102 straipsnį, kuriuo taip pat nuo 1999 m. sausio 1 d. buvo įvesta gydytojų (stomatologų) licencijų suteikimo pagal teritorinį poreikį sistema.

15

1993 m. GSG pagrindime sakoma:

„Pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių gydytojų skaičiaus raida yra svarbi pernelyg didelio išlaidų augimo privalomojo sveikatos draudimo sistemoje priežastis. Atsižvelgiant į nuolat augantį pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių gydytojų skaičių, būtina jį riboti. Pernelyg didelės gydytojų pasiūlos negalima sumažinti vien ribojant licencijų išdavimą, kuris yra nenaudingas jaunai gydytojų kartai. Tam taip pat reikia įvesti privalomą maksimalią pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių gydytojų amžiaus ribą.“

16

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad ši amžiaus riba taikoma su tokiomis keturiomis išimtimis, iš kurių pirmosios trys įtvirtintos atitinkamuose teisės aktuose, o paskutinė išplaukia iš jų:

17

2006 m. gruodžio 22 d. Įstatymu dėl pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių gydytojų veiklą reglamentuojančių teisės aktų ir kitų įstatymų pakeitimo (Gesetz zur Änderung des Vertragsarztrechts und anderer Gesetze (Vertragsarztänderungsgesetz)), BGBl. 2006, p. 3439) įstatymų leidėjas nuo panaikino SGB V 102 straipsnį, kuriame buvo numatytos gydytojų (stomatologų) kvotos pagal regionus, tačiau paliko toliau galioti pagrindinėje byloje nagrinėjamą amžiaus ribą.

18

1939 m. balandžio 24 d. gimusi D. Petersen 68 metų amžiaus sulaukė 2007 metais. Nuo ji turėjo licenciją teikti stomatologijos paslaugas pagal sutartį su ligonių kasomis.

19

2007 m. balandžio 25 d.Zulassungsausschuss für Zahnärzte für den Bezirk Westfalen-Lippe (Vestfalijos Lipės apylinkės stomatologų licencijų komitetas) konstatavo, kad D. Petersen licencija teikti stomatologijos paslaugas pagal sutartį su ligonių kasomis nustoja galioti 2007 m. birželio 30 dieną.

20

D. Petersen apskundė šį sprendimą, be kita ko, nurodydama, kad jis prieštarauja direktyvai ir AGG.

21

Berufungsausschuss für Zahnärzte für den Bezirk Westfalen-Lippe atmetus D. Petersen skundą, ji apskundė tokį sprendimą Sozialgericht Dortmund (Dortmundo socialinis teismas).

22

Šis teismas paaiškina, kad, remiantis nacionaline teise, D. Petersen skundas buvo atmestas teisėtai. Šiuo atžvilgiu jis daro nuorodą į Bundessozialgericht (Federalinis socialinis teismas) ir Bundesverfassungsgericht (Konstitucinis teismas) argumentus, pagal kuriuos pagrindinėje byloje nagrinėjama amžiaus riba pateisinama, nors kiekvienas šių teismų rėmėsi skirtingais motyvais. Bundessozialgericht nuomone, ši amžiaus riba leido užtikrinti subalansuotą naštos paskirstymą tarp kartų ir ji tebėra naudinga, siekiant išlaikyti jaunų pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų įsidarbinimo galimybes. Tačiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, panaikinus pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų kvotas bei išnykus pernelyg didelei sveikatos priežiūros paslaugų pasiūlai, šis pateisinimas nebėra aktualus.

23

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pritaria 2007 m. rugpjūčio 7 d. Sprendime Bundesverfassungsgericht nurodytam tikslui. Pagal šį sprendimą aptariama amžiaus riba pateisinama būtinybe apsaugoti privalomojo sveikatos draudimo sistema besinaudojančius pacientus nuo rizikos, kurią galėtų kelti vyresnio amžiaus stomatologai, kurių gebėjimai nebėra optimalūs. Bundesverfassungsgericht laikėsi anksčiau 1998 m. priimtame sprendime išsakyto vertinimo ir nusprendė, kad, naudodamasis savo diskrecija, įstatymų leidėjas neprivalo numatyti individualaus 68 metų sulaukusio pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio gydytojo fizinių ir psichinių gebėjimų patikrinimo. Atvirkščiai, remdamasis patirtimi pagrįstais duomenimis, įstatymų leidėjas galėjo įtvirtinti bendrą reglamentavimą. Bundesverfassungsgericht taip pat nusprendė, kad tai, jog įstatymo pagrindime neminima apdraustųjų sveikatos apsauga, nėra reikšminga, ir priminė, kad, vertindamas įstatymo nuostatos konstitucingumą, jis atsižvelgia į visus aspektus ir nėra saistomas tokio pagrindimo.

24

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar toks vertinimas teisingas ir atsižvelgiant į direktyvą. Jo nuomone, pagrindinėje byloje nagrinėjama amžiaus riba nėra priemonė direktyvos 2 straipsnio 5 dalies prasme, nes, paties įstatymų leidėjo manymu, sveikatos apsauga nebuvo ta priežastis, dėl kurios jis priėmė atitinkamą nuostatą. Nacionalinis teismas teigia, kad, atsižvelgiant į įtvirtintas išimtis, ši riba taip pat nėra įprastas ir lemiamas profesinis reikalavimas direktyvos 4 straipsnio 1 dalies prasme. Galiausiai šis teismas išsako abejones dėl aptariamos amžiaus ribos atitikties direktyvos 6 straipsnio 1 daliai.

25

Teismas kelia klausimą, ar Bundesverfassungsgericht nurodyta apdraustųjų sveikatos apsauga gali būti teisėtas tikslas šios nuostatos prasme, žinant, kad iš tikrųjų šis tikslas neatitiko įstatymų leidėjo valios.

26

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama amžiaus riba labai neigiamai veikia pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančius stomatologus, norinčius tęsti savo veiklą sulaukus šio amžiaus, nes 90% gyventojų apdrausti privalomuoju, sutarčių su gydytojais sistema pagrįstu sveikatos draudimu. Jis kelia klausimą, ar būtų galima svarstyti mažiau ribojančią priemonę, kaip antai įvertinti kiekvieną konkretų atvejį.

27

Šiomis aplinkybėmis Sozialgericht Dortmund nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

28

Savo rašytinėse pastabose Vokietijos vyriausybė teigia, kad, atsižvelgiant į ketinimą netrukus keisti Vokietijos teisės aktus, kai bus panaikintas draudimas verstis pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veikla sulaukus 68 metų amžiaus, prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas.

29

Šiuo atžvilgiu, kaip savo išvados 32 punkte pažymėjo generalinis advokatas, pakanka pasakyti, kad aplinkybė, jog toks pakeitimas bus padarytas, nėra reikšminga. Iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą esančios informacijos matyti, kad D. Petersen buvo atimta licencija užsiimti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veikla bei galimybė verstis šia veikla nuo 2007 m. birželio 30 dienos. Iš to išplaukia, jog Teisingumo Teismo atsakymas į pateiktus klausimas turi lemiamos reikšmės sprendžiant pagrindinę bylą ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

30

Savo pirmuoju ir antruoju klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar direktyvos 6 straipsnio 1 dalis draudžia nacionalinę priemonę, kurioje numatytas maksimalus amžius, šiuo atveju – 68 metai, verstis pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veikla, siekiant apsaugoti privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų pacientų sveikatą, nes daroma prielaida, jog nuo šio amžiaus tokių stomatologų gebėjimai sumažėja. Jis kelia klausimą, ar aplinkybė, jog į šį tikslą įstatymų leidėjas nebuvo atsižvelgęs, turi reikšmės.

31

Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, reikia išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas reglamentavimas patenka į direktyvos taikymo sritį, ar jame numatytas skirtingas požiūris dėl amžiaus, ir, teigiamo atsakymo atveju, ar direktyva draudžia tokį skirtingą požiūrį.

32

Pirmiausia, kalbant apie direktyvos taikymo sritį, konstatuotina, jog iš jos 3 straipsnio 1 dalies a ir c punktų išplaukia, kad, neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ji taikoma visiems asmenims įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą (žr. 2007 m. spalio 16 d. Sprendimo Palacios de la Villa, C-411/05, Rink. p. I-8531, 43 punktą ir Sprendimo Age Concern England, C-388/07, Rink. p. I-1569, 24 punktą).

33

Pagrindinėje byloje nagrinėjamoje priemonėje nustatoma maksimali amžiaus riba verstis stomatologo profesija privalomojo sveikatos draudimo sistemoje. Tačiau, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išdėstytos informacijos, 90% pacientų priklauso šiai sistemai. Tai reiškia, kad tai, jog stomatologas negali dirbti pagal sutarčių su ligonių kasomis sistemą, gali apriboti jo teikiamų paslaugų paklausą. Todėl dėl to, kad SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiasis sakinys, kur nustatytas amžius, kurio sulaukus nebeįmanoma pradėti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklos ir ja verstis, daro įtaką įsidarbinimui ir savarankiškam įsidarbinimui direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkto prasme bei įsidarbinimui ir darbo sąlygoms jos 3 straipsnio 1 dalies c punkto prasme.

34

Antra, kalbant apie klausimą, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės nuostatose įtvirtintas skirtingas požiūris dėl amžiaus, kiek tai susiję su įsidarbinimu ir darbu, konstatuotina, kad pagal direktyvos 2 straipsnio 1 dalį šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos. Jos 2 straipsnio 2 dalies a punkte patikslinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei su panašioje situacijoje esančiu kitu asmeniu (žr. minėtų sprendimų Palacios de la Villa 50 punktą ir Age Concern England 33 punktą).

35

Dėl tokios nuostatos, kaip antai SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiasis sakinys, taikymo su asmenimis, nagrinėjamu atveju – su pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančiais stomatologais, elgiamasi mažiau palankiai nei su kitais ta pačia profesija besiverčiančiais asmenimis dėl to, kad jie sulaukė 68 metų amžiaus. Tokia nuostata įvedamas skirtingas požiūris dėl amžiaus direktyvos prasme.

36

Trečia, reikia išnagrinėti, ar dėl SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiojo sakinio taikymo atsirandantis skirtingas požiūris atitinka direktyvą.

37

Šiuo klausimu svarbu apibrėžti pagrindinėje byloje nagrinėjama priemone siekiamą tikslą, siekiant nustatyti direktyvos nuostatas, kurių atžvilgiu reikia vertinti šią priemonę.

38

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paminėjo kelis tikslus, t. y. pirma, privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų pacientų sveikatos apsaugą, nes preziumuojama, jog nuo tam tikro amžiaus stomatologų gebėjimai mažėja, antra, įsidarbinimo galimybių tarp kartų paskirstymą bei, trečia, subalansuotą Vokietijos sveikatos apsaugos sistemos finansavimą. Tačiau jis išskyrė tik vieną iš jų, t. y. pirmąjį, pabrėždamas, jog šis tikslas neatitiko įstatymų leidėjo valios.

39

Pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė jokių parengiamųjų dokumentų, diskusijų parlamente arba įstatymo pagrindimo, kurie paaiškintų priežastis, dėl kurių buvo palikta galioti pagrindinėje byloje nagrinėjamą amžiaus ribą numatanti nuostata, nors ją papildanti nuostata dėl gydytojų (stomatologų) kvotų pagal regionų poreikius buvo panaikinta.

40

Kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, nagrinėjamame nacionaliniame reglamentavime nesant patikslinimo dėl juo siekiamo tikslo, svarbu, jog kiti su atitinkamos priemonės bendru kontekstu susiję elementai leistų nustatyti juo siekiamą tikslą, kad būtų galima vykdyti teisminę kontrolę, norint išsiaiškinti, ar šis tikslas yra teisėtas ir ar jam įgyvendinti imtasi tinkamų ir būtinų priemonių (žr. minėtų sprendimų Palacios de la Villa 57 punktą ir Age Concern England 45 punktą).

41

Šiuo atžvilgiu per Teisingumo Teismo posėdį pateiktose pastabose Vokietijos vyriausybė nurodė, jog įstatymų leidėjas norėjo palikti galioti pagrindinėje byloje nagrinėjamą amžiaus ribą tam tikram stebėjimo laikotarpiui, siekiant ištirti, ar, nepaisant kvotų panaikinimo, išnyko su pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų siūlomų paslaugų pertekliumi susijusios problemos. Įstatymų leidėjas manė, kad yra apdairu, laukiant šio tyrimo rezultatų, palikti galioti priemonę, skirtą riboti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų skaičių ir kartu išlaidas sveikatos apsaugai, numačius, jog 68 metų amžiaus sulaukę praktikuojantys stomatologai nebegali tęsti savo veiklos sutarčių sistemoje. Taigi, anot šios vyriausybės, palikus galioti aptariamą amžiaus ribą buvo siekiama pirminio 1993 m. GSG tikslo, t. y. visų pirma kontroliuoti išlaidas visuomenės sveikatos apsaugai.

42

Pagrindinėje byloje galiausiai būtent nacionalinis teismas, vienintelis turintis kompetenciją įvertinti savo nagrinėjamos bylos faktus ir aiškinti taikytiną nacionalinę teisę, turi nustatyti, dėl kokios priežasties buvo palikta galioti atitinkama priemonė, ir kartu apibrėžti ja siekiamą tikslą.

43

Siekiant duoti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, leisiantį jam išspręsti pagrindinę bylą, reikia patikrinti, ar direktyva draudžia amžiumi grindžiamą skirtingą požiūrį, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į kiekvieną iš trijų nurodytų tikslų.

44

Pirmasis ir trečiasis tikslai nagrinėtini kartu. Pirmasis tiesiogiai susijęs su pacientų sveikatos sritimi, žiūrint iš gydytojų ir stomatologų kompetencijos pozicijos. Trečiasis, nors ir susijęs su privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansine pusiausvyra, taip pat yra dėl šios srities, nors ir žiūrint iš kitos pusės.

45

Iš teismų praktikos išplaukia, kad visuomenės sveikatos apsaugos tikslas apima ne tik tikslą išlaikyti kokybiškas sveikatos paslaugas, bet ir siekį išvengti rizikos, jog socialinės apsaugos sistemos finansinei pusiausvyrai kils rimtas pavojus, jeigu abu jie padeda pasiekti aukštą sveikatos apsaugos lygį (šiuo klausimu žr. 2006 m. gegužės 16 d. Sprendimo Watts, C-372/04, Rink. p. I-4325, 103 ir 104 punktus ir Sprendimo Hartlauer, C-169/07, Rink. p. I-1721, 46 ir 47 punktus).

46

Kaip savo išvados 53 punkte pažymėjo generalinis advokatas, reikia manyti, kad jeigu SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiajame sakinyje nustatyta 68 metų amžiaus riba yra viena iš priemonių stomatologijos paslaugų pasiūlos planavimo politikoje, skirtoje kontroliuoti sveikatos apsaugos išlaidų didėjimą privalomojo sveikatos draudimo sistemoje, šia amžiaus riba siekiama visuomenės sveikatos apsaugos tikslo, žiūrint iš privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansinės pusiausvyros pozicijos.

47

Kiek tai susiję su reikšmingomis direktyvos nuostatomis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės atitiktis direktyvai turi būti vertinama atsižvelgiant į jos 6 straipsnio 1 dalį.

48

Vis dėlto reikia priminti, jog tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas formaliai pateikė klausimą, nurodydamas tam tikras Bendrijos teisės nuostatas, netrukdo Teisingumo Teismui pateikti nacionaliniam teismui išsamų aiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendimui šio teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar jis apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus Bendrijos teisės klausimus, atsižvelgdamas į bylos dalyką (žr. 2009 m. spalio 27 d. Sprendimo ČEZ, C-115/08, Rink. p. I-10265, 81 punktą).

49

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad apie sveikatos apsaugą aiškiai kalbama direktyvos 2 straipsnio 5 dalyje. Pagal šią nuostatą direktyva nepažeidžia priemonių, numatytų nacionalinės teisės aktuose, kurios demokratinėse visuomenėse būtinos, be kita ko, sveikatos apsaugai.

50

Todėl pirmąjį ir trečiąjį tikslus reikia išnagrinėti atsižvelgiant į direktyvos 2 straipsnio 5 dalį.

51

Kalbant apie tam tikrą priemonę sveikatos srityje, reikia priminti, jog iš teismo praktikos ir EB 152 straipsnio 5 dalies išplaukia, kad valstybės narės lieka kompetentingos tvarkyti savo socialinės apsaugos sistemas ir visų pirma įtvirtinti nuostatas, skirtas organizuoti ir teikti sveikatos paslaugas ir sveikatos priežiūrą. Teisinga, kad naudodamosi šia kompetencija valstybės narės turi laikytis Bendrijos teisės, tačiau vertinant, kaip laikomasi šio įsipareigojimo, reikia atsižvelgti į tai, kad valstybė narė gali nuspręsti, kokio lygio visuomenės sveikatos apsaugą ji ketina suteikti ir kaip jį pasiekti. Kadangi šis apsaugos lygis įvairiose valstybėse narėse gali skirtis, valstybėms narėms pripažintina tam tikra diskrecija (žr. minėto Sprendimo Hartlauer 29 ir 30 punktus ir 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimo Apothekerkammer des Saarlandes ir kt., C-171/07 ir C-172/07, Rink. p. I-4171, 18 ir 19 punktus).

52

Atsižvelgiant į šią diskreciją, reikia pripažinti, kad neperžengdama direktyvos 2 straipsnio 5 dalies ribų valstybė narė gali manyti esant reikalinga nustatyti amžiaus ribą vertimuisi tam tikra gydytojo, kaip antai stomatologo, profesija, siekiant apsaugoti pacientų sveikatą. Šis argumentas galioja neatsižvelgiant į tai, ar sveikatos apsaugos tikslo siekiama žiūrint iš stomatologų kompetencijos, ar iš nacionalinės sveikatos sistemos finansinės pusiausvyros pozicijų. Kalbant apie pastarąją priežastį, negalima atmesti galimybės, jog pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų skaičiaus raida lėmė pernelyg didelę priežiūros paslaugų pasiūlą, kuri savo ruožtu lėmė pernelyg dideles valstybei tenkančias išlaidas, ir kad vyriausių stomatologų dalies pasitraukimas leidžia sumažinti šias išlaidas ir išvengti didelio pavojaus socialinės apsaugos sistemos pusiausvyrai. Dėl 68 metų amžiaus ribos nustatymo pažymėtina, jog šis amžius gali būti laikomas pakankamu, kad būtų nustatytas kaip amžiaus riba atšaukti licenciją verstis pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo praktika.

53

Priemonės būtinumo, palyginti su siekiamu tikslu, vertinimas dar reikalauja patikrinti, ar išimtis iš pagrindinėje byloje nagrinėjamos amžiaus ribos nekelia pavojaus atitinkamų teisės aktų nuoseklumui taip, kad gaunamas šiam tikslui priešingas rezultatas. Primintina, kad teisės aktai gali garantuoti nurodyto tikslo įgyvendinimą, tik jeigu jais iš tikrųjų nuosekliai ir sistemiškai siekiama šio tikslo (žr. minėto Sprendimo Hartlauer 55 punktą).

54

Kaip matyti iš šio sprendimo 16 punkto, yra keturios išimtys iš pagrindinėje byloje nagrinėjamos taisyklės. Antroji ir trečioji išimtys susijusios su pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų trūkumu dėl praktikuojančių stomatologų trūkumo tam tikrose regionuose arba dėl jų ligos, atostogų ar dalyvavimo kvalifikacijos kėlimo mokymuose. Tokiu atveju prie privalomojo sveikatos draudimo sistemos prisijungę pacientai gali kreiptis į vyresnius nei 68 metų stomatologus.

55

Konstatuotina, kad šios išimtys nekelia pavojaus sveikatos apsaugos tikslui. Atvirkščiai, jos skirtos užtikrinti, kad atitinkami pacientai vis tiek būtų gydomi. Be to, šios išimtys, numatytos toms situacijoms, kai trūksta stomatologų siūlomų paslaugų, pagal savo prigimtį negali sukurti pernelyg didelės šių paslaugų pasiūlos, galinčios sukelti pavojų nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos finansinei pusiausvyrai.

56

Pirmoji išimtis skirta pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantiems stomatologams, turėjusiems veiklos licenciją 1993 m. sausio 1 d., tačiau pasiekus 68 metų amžių dar neturėjusiems 20 metų stažo sutarčių su ligonių kasomis sistemoje. Iš Teisingumo Teisme pateiktų pastabų išplaukia, kad ši išimtis numatyta siekiant nesukurti mažiau palankių sąlygų stomatologams, kurie, įsigaliojant pagrindinėje byloje nagrinėjamiems teisės aktams, ir, nepaisant vyresnio amžiaus, dar nepakankamai ilgai vykdė veiklą, kad sukauptų teises į senatvės pensiją. Ši išimtis buvo visų pirma skirta iš buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos kilusiems pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantiems stomatologams. Tačiau, anot Vokietijos vyriausybės, ši išimtis apėmė tik tam tikrą stomatologų grupę, be to, ji buvo laikina, nes turėjo nustoti galioti vėliausiai po dvidešimties metų, ir šiuo klausimu šiai vyriausybei nebuvo prieštaraujama.

57

Atsižvelgiant į šią informaciją, kuri susiaurina pirmosios išimties taikymo sritį, konstatuotina, kad ji nekelia pavojaus pagrindinėje byloje nagrinėjamo reglamentavimo nuoseklumui, kiek tai susiję su privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų pacientų sveikatos apsauga, žiūrint tiek iš pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų kompetencijos, tiek iš privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansinės pusiausvyros pozicijų.

58

Ketvirtoji išimtis nėra numatyta teisės aktuose, tačiau išplaukia iš jų taikymo srities. SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiasis sakinys skirtas tik sutarčių su ligonių kasomis sistemoje dirbantiems stomatologams. Taigi ne šioje sistemoje stomatologai gali verstis savo profesija, nepaisant jų amžiaus, ir todėl pacientai gali kreiptis dėl gydymo į vyresnius nei 68 metų stomatologus.

59

Teisinga, kad Teisingumo Teismas yra pritaręs kai kurioms išimtims iš remiantis sveikatos apsauga priimtų teisės aktų, tačiau tokios išimtis buvo ribojamos laiko atžvilgiu ir pagal savo apimtį (žr. 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-531/06, Rink. p. I-4103, 73 punktą).

60

Siekiant įvertinti ketvirtosios išimties poveikį pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės nuoseklumui direktyvos 2 straipsnio 5 dalies požiūriu, taip pat reikia atsižvelgti į šios nuostatos prigimtį ir tekstą. Kadangi tai nuostata, leidžianti nukrypti nuo diskriminacijos draudimo, ji turi būti aiškinama siaurai. Paties 2 straipsnio 5 dalies tekstas taip pat verčia laikytis tokio požiūrio.

61

Tačiau priemonė, leidžianti tokią plačią išimtį, kaip antai susijusioji su stomatologais, dirbančiais ne sutarčių su ligonių kasomis sistemoje, negali būti laikoma esmine visuomenės sveikatai apsaugoti. Jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjama amžiaus riba skirta pacientų sveikatos apsaugai, žiūrint iš atitinkamų praktikuojančių gydytojų kompetencijos pozicijos, konstatuotina, kad taikant šią išimtį pacientai nėra apsaugoti. Taip pat atrodo, kad ši išimtis prieštarauja siekiamam tikslui. Be to, ji nėra ribojama laiko atžvilgiu ir, nors nebuvo pateikta jokių skaičių, potencialiai taikoma visiems stomatologams bei atrodo galinti turėti poveikį reikšmingam pacientų skaičiui.

62

Todėl darytina prielaida, kad jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjama priemone siekiama apsaugoti pacientų sveikatą, žiūrint iš gydytojų ir stomatologų kompetencijos pozicijos, šioje priemonėje yra nenuoseklumų dėl minėtos ketvirtosios išimties egzistavimo. Tokiu atveju pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantiems stomatologams nustatyta amžiaus riba nėra būtina sveikatos apsaugai direktyvos 2 straipsnio 5 dalies prasme.

63

Tačiau jeigu minėta priemone siekiama suderinti visuomenės sveikatos sistemos finansavimą, ketvirtoji išimtis nekelia pavojaus siekiamam tikslui. Ši sistema priklauso sričiai, už kurią finansinė atsakomybė tenka valstybei ir kuri pagal savo prigimtį neapima privačios sveikatos apsaugos sistemos. Todėl vien pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantiems stomatologams taikomos amžiaus ribos nustatymas, siekiant kontroliuoti viešojo sveikatos sektoriaus išlaidas, atitinka siekiamą tikslą. Taigi aplinkybė, kad už privalomojo sveikatos draudimo sistemos ribų veikiantiems stomatologams ši priemonė netaikoma, nedaro neigiamos įtakos atitinkamo reglamentavimo nuoseklumui.

64

Todėl tiek, kiek priemone, paliekančia galioti aptariamą amžiaus ribą, siekiama užkirsti kelią rizikai, kad kils didelis pavojus socialinės apsaugos sistemos finansinei pusiausvyrai, siekiant užtikrinti aukštą sveikatos apsaugos lygį, o tai turi įvertinti nacionalinis teismas, ši priemonė gali būti laikoma suderinama su direktyvos 2 straipsnio 5 dalimi.

65

Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Bundessozialgericht atstovavo nuomonei, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama amžiaus riba pateisinama antruoju tikslu, kuriuo siekiama paskirstyti įsidarbinimo galimybes tarp pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių profesinės grupės stomatologų kartų. Kaip papildomą šį tikslą savo žodinėse pastabose taip pat nurodė Vokietijos vyriausybė.

66

Šis tikslas nėra numatytas direktyvos 2 straipsnio 5 dalyje. Tačiau reikia patikrinti, ar jis galėtų būti laikomas teisėtu tikslu direktyvos 6 straipsnio 1 dalies prasme.

67

Pagal direktyvos 6 straipsnio 1 dalį „teisėtais“ tikslais šios nuostatos prasme, be kita ko, gali būti laikomi teisėti užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslai.

68

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad įdarbinimo skatinimas neginčijamai yra teisėtas valstybių narių socialinės ar užimtumo politikos tikslas, ir šis vertinimas akivaizdžiai taikomas nacionalinės darbo rinkos politikos priemonėms, skirtoms pagerinti tam tikrų kategorijų darbuotojų galimybę įsitraukti į aktyvų gyvenimą (žr. minėto Sprendimo Palacios de la Villa 65 punktą). Be to, priemonė, kurios imtasi, siekiant pagerinti jaunų asmenų galimybę pradėti vertis stomatologo veikla sutarčių su ligonių kasomis sistemoje, gali būti laikoma prie užimtumo politikos priskiriama priemone.

69

Be to, pagal direktyvos 6 straipsnio 1 dalį reikia patikrinti, ar šiam tikslui pasiekti įgyvendintos priemonės yra „tinkamos ir būtinos“.

70

Šiuo požiūriu, atsižvelgiant į užimtumo situacijos raidą nagrinėjamame sektoriuje, neatrodo neprotinga, jeigu valstybės narės institucijos mano, jog amžiaus ribos taikymas, lemiantis vyriausių praktikuojančių specialistų pasitraukimą iš darbo rinkos, gali sudaryti palankesnes sąlygas įsidarbinti jaunesniems specialistams. Dėl 68 metų amžiaus ribos nustatymo pažymėtina, kad, kaip minėta šio sprendimo 52 punkte, šis amžius atrodo pakankamas, kad būtų nustatytas kaip amžiaus riba atšaukti licenciją verstis pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo praktika.

71

Vis dėlto kyla klausimas, ar amžiaus ribos taikymas yra tinkamas ir būtinas, siekiant nustatyto tikslo. Pažymėtina, kad tuomet, kai pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų skaičius atitinkamoje darbo rinkoje, palyginti su pacientų poreikiais, nėra pernelyg didelis, nauji ir, be kita ko, jauni specialistai paprastai gali į ją įeiti, neatsižvelgiant į tai, ar yra tam tikrą, nagrinėjamu atveju – 68 metų, amžiaus ribą peržengusių stomatologų. Tokiu atveju amžiaus ribos įvedimas negalėtų būti nei tinkamas, nei būtinas numatytam tikslui pasiekti.

72

Per teismo posėdį Vokietijos vyriausybė nurodė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama amžiaus riba netaikoma regionuose, kuriuose buvo konstatuotas pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų trūkumas, ir šiuo klausimu jai nebuvo prieštaraujama. Ji taip pat teigė, jog sveikatos priežiūros srityje svarbu, kad valstybė galėtų pasinaudoti savo diskrecija imtis reikalingų priemonių ne tik iškilus pernelyg didelės medicininės pasiūlos problemai, bet ir tuomet, kai yra paslėpta tokios problemos atsiradimo rizika.

73

Šiuo požiūriu, atsižvelgiant į valstybių narių diskreciją, primintą šio sprendimo 51 punkte, reikia pripažinti, kad situacijoje, kai yra pernelyg daug pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų arba esant palėptai rizikai, kad tokia situacija susiklostys, valstybė narė gali manyti esant reikalinga nustatyti amžiaus ribą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, siekiant palengvinti jaunesnių stomatologų užimtumo galimybes.

74

Tačiau nacionalinis teismas turi patikrinti, ar tokia situacija susiklostė.

75

Tokiu atveju dar reikėtų patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė yra nuosekli, atsižvelgiant į keturias šio sprendimo 16 punkte nurodytas išimtis.

76

Šiuo atžvilgiu pirmosios trys išimtys arba skirtos specifinei situacijai, kai trūksta pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų, arba numatytos ribotam laikotarpiui ir jos nekelia pavojaus tikslui sudaryti palankesnes sąlygas jauniems stomatologams patekti į darbo rinką. Ketvirtoji išimtis nesusijusi su sutarčių su ligonių kasomis sektoriumi ir niekaip nepaveikia pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių jaunų stomatologų patekimo į šią rinką.

77

Iš to išplaukia, kad jeigu priemone, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, siekiama paskirstyti įsidarbinimo galimybes tarp pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių profesinės grupės stomatologų kartų, iš to kylantis skirtingas požiūris dėl amžiaus gali būti laikomas objektyviai ir protingai pateisinamas šiuo tikslu, o priemonės šiam tikslui pasiekti – tinkamomis ir būtinomis, jeigu susiklosto situacija, kai yra pernelyg daug pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų arba esant paslėptai rizikai, kad tokia situacija susiklostys.

78

Todėl į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad:

79

Trečiasis klausimas susijęs su išvadomis, kurias reikėtų daryti tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, kad anksčiau nei direktyva priimta nacionalinė taisyklė nėra suderinama su direktyva, kai nacionalinėje teisėje nenumatytas tokios taisyklės netaikymas.

80

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Bendrijos teisės viršenybės privalo laikytis visos administracijos institucijos (be kita ko, žr. 1989 m. birželio 22 d. Sprendimo Costanzo, 103/88, Rink. p. 1839, 32 punktą ir Sprendimo Ciola, C-224/97, Rink. p. I-2517, 30 punktą). Šis konstatavimas galioja ir tokiai administracinei institucijai, kaip antai Berufungsausschuss für Zahnärzte für den Bezirk Westfalen-Lippe. Aplinkybė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės nuostatos egzistavo dar iki įsigaliojant direktyvai, nėra reikšminga. Tas pats pasakytina apie aplinkybę, kad šiose nuostatose nebuvo numatyta galimybė nacionaliniam teismui jų netaikyti prieštaravimo Bendrijos teisei atveju.

81

Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad tuo atveju, jeigu tam tikras reglamentavimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į juo siekiamą tikslą, prieštarautų direktyvai, nacionalinis teismas, nagrinėjantis ginčą tarp privataus asmens ir administracijos institucijos, kaip antai Berufungsausschuss für Zahnärzte für den Bezirk Westfalen-Lippe, privalo netaikyti šio reglamentavimo, net jeigu jis galiojo dar iki direktyvos ir nacionalinėje teisėje nenumatytas tokio reglamentavimo netaikymas.

82

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: