—

citiworks AG, atstovaujamos advokato C. Haellmigk,

—

Sächsisches Staatsministerium für Wirtschaft und Arbeit als Landesregulierungsbehörde, atstovaujamos R. Huber,

—

Flughafen Leipzig/Halle GmbH, atstovaujamos advokatų R. Wagner ir J. Kloos,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir J. Möller,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos E. Ośniecka-Tamecka,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos V. Jackson, padedamos barrister A. Henshaw,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos B. Schima,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB (OL L 176, p. 37), 20 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas byloje, kurioje nagrinėjamas citiworks AG (toliau – citiworks) ieškinys dėl sprendimo, kuriuo Sächsisches Staatsministerium für Wirtschaft und Arbeit als Landesregulierungsbehörde (Saksonijos federalinės žemės ekonomikos ir darbo ministerija kaip federalinės žemės reguliavimo institucija, toliau – reguliavimo institucija) Leipzig/Halle GmbH (toliau – FLH) valdomą aprūpinimo energija tinklą pripažino „privačiu aprūpinimo energija tinklu“2005 m. liepos 7 d. Aprūpinimo elektros energija ir dujomis įstatymo, vadinamo „racionalaus energijos valdymo įstatymu“ (Gesetz über die Elektrizitäts- und Gasversorgung (Energiewirtschafstsgesetz)) (BGBI. 2005 I, p. 1970, toliau – Energetikos įstatymas), 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.

3

Remiantis Direktyvos 2003/54 1 straipsniu:

„Šia direktyva nustatomos bendros elektros energijos gamybos, perdavimo, paskirstymo ir tiekimo taisyklės. Joje nustatomos taisyklės, reglamentuojančios elektros energijos sektoriaus organizavimą ir funkcionavimą, patekimą į rinką, kriterijus ir tvarką, pagal kurią skelbiami konkursai, suteikiami leidimai ir eksploatuojamos sistemos.“

4

Direktyvos 2003/54 ketvirta–septinta ir dvidešimt šešta konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

5

Direktyvos 2003/54 2 straipsnyje „Sąvokos“ nurodoma:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

<…>

<…>“

6

Direktyvos 2003/54 3 straipsnio 8 dalyje „Viešųjų paslaugų įpareigojimai ir vartotojų apsauga“ nurodoma:

„Valstybės narės gali nuspręsti netaikyti 6, 7, 20 ir 22 straipsnių nuostatų, jeigu šių nuostatų taikymas teisiškai ar faktiškai trukdys vykdyti elektros energijos įmonėms nustatytus įsipareigojimus, atsižvelgiant į bendrą ekonominį interesą, ir jeigu tai nedarys tokios įtakos prekybos plėtrai, kuri būtų priešinga Bendrijos interesams. Bendrijos interesai, laikantis šios direktyvos ir Sutarties 86 straipsnio, be kita ko, apima konkurenciją, kiek tai susiję su reikalavimus atitinkančiais vartotojais.“

7

Šios direktyvos 20 straipsnyje „Trečiųjų šalių prieiga“ nurodoma:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad būtų įgyvendinta paskelbtais tarifais pagrįsta sistema, pagal kurią trečiosioms šalims suteikiama prieiga prie perdavimo ir paskirstymo sistemų taikoma visiems reikalavimus atitinkantiems vartotojams, ir kad ši sistema būtų taikoma objektyviai, nediskriminuojant sistemos vartotojų. Valstybės narės užtikrina, kad šie tarifai arba jų apskaičiavimo metodika būtų patvirtinta laikantis 23 straipsnio iki jų įsigaliojimo ir kad šie tarifai (jei patvirtinama vien metodika – ši metodika) būtų viešai paskelbti iki jų įsigaliojimo.

2.   Perdavimo ar paskirstymo sistemos operatorius gali neleisti prisijungti prie sistemos, jeigu trūksta būtinų pajėgumų. Pateikiamos tinkamai motyvuotos atsisakymo priežastys, visų pirma atsižvelgiant į 3 straipsnį. Tam tikrais atvejais, kai atsisakoma leisti prisijungti, valstybės narės užtikrina, kad perdavimo ar paskirstymo sistemos operatorius pateiktų atitinkamos informacijos apie priemones, kurių reikia imtis tinklui sustiprinti. Iš šalies, kuri prašo šios informacijos, gali būti imamas priimtinas mokestis, atspindintis šios informacijos pateikimo išlaidas.“

8

Šios direktyvos 26 straipsnyje „Nukrypti leidžiančios nuostatos“ nurodoma:

„1.   Valstybės narės, kurios, po šios direktyvos įsigaliojimo gali įrodyti, kad yra esminių problemų, susijusių su jų mažų izoliuotų sistemų eksploatacija, gali prašyti leisti taikyti nuo atitinkamų IV, V, VI, VII skyrių, <…> nuostatų, susijusių su turimų pajėgumų atnaujinimu, modernizavimu ir plėtra, nukrypti leidžiančias nuostatas, kurias joms gali nustatyti Komisija. Prieš priimdama sprendimą, Komisija apie šiuos prašymus praneša valstybėms narėms, laikydamasi konfidencialumo reikalavimų. Šis sprendimas paskelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. <…>

<…>“

9

Energetikos įstatymas buvo priimtas siekiant perkelti Direktyvą 2003/54.

10

Šio įstatymo 3 straipsnio 16 ir 17 punktai aprūpinimo energija sistemas apibrėžia kaip „aprūpinimo elektros energija ir dujomis sistemas, kurias sudaro kelios įtampos jungtys ar slėgio lygiai“, o aprūpinimo energija sistemas, skirtas bendram aprūpinimui energija, – kaip „energijos tiekimo sistemas, naudojamas paskirstyti energiją tretiesiems asmenims ir pagal savo dydį nuo pat pradžių neskirtas tiekti energiją tik tam tikriems, jau įrengiant sistemą nustatytiems arba galimiems būti nustatytais galutiniams vartotojams, kuriomis energija iš esmės gali būti tiekiama bet kuriam galutiniam vartotojui“.

11

To paties įstatymo 3 straipsnio 18 punktas įmonę, esančia aprūpinimo energija sistemų operatore, apibrėžia kaip bet kurį fizinį ar juridinį asmenį, eksploatuojantį aprūpinimo energija sistemą.

12

Energetikos įstatymo 3 dalis apima, be kita ko, 20 ir 21 straipsnius. 20 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys numato, kad energijos tiekimo sistemų operatoriai, „vadovaudamiesi objektyviais kriterijais ir nediskriminuodami, privalo suteikti prieigą prie sistemos bet kuriam asmeniui; jie taip pat turi paskelbti internete prieigos prie sistemos sąlygas, įskaitant tipines sutartis ir tarifus“.

13

Energetikos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato:

„Prieigos prie sistemų sąlygos ir tarifai turi būti pagrįsti, nediskriminuojantys, skaidrūs ir neturi būti mažiau palankūs už tuos, kuriuos aprūpinimo energija sistemų operatoriai panašiais atvejais taiko už paslaugas savo įmonės viduje ar susijusioms arba asocijuotoms įmonėms ir kurių reikalaujama faktiškai arba juos įskaičiavus į kitas kainas.“

14

Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalis taip nustato privačios aprūpinimo energija sistemos statuso gavimo sąlygas ir reglamentuoja šio statuso teisines pasekmes:

„Šio įstatymo 2 ir 3 dalys bei 4, 52 ir 92 straipsniai netaikomi tais atvejais, kai eksploatuojamos aprūpinimo energija sistemos:

arba

jeigu aprūpinimo energija sistema nenaudojama bendram energijos tiekimui 3 straipsnio 17 punkto prasme ir privačios aprūpinimo energija sistemos operatorius arba jo įgaliotinis turi personalo, techninius ir ekonominius pajėgumus ilgalaikiam sistemos eksploatavimui pagal šio įstatymo nuostatas užtikrinti.“

15

Citiworks yra pagal Vokietijos teisę įsteigta bendrovė, vykdanti aprūpinimo energija veiklą. Nuo 2004 m. pradžios ji tiekia elektros energiją Leipcigo-Halės oro uoste esančiam DFS Deutsche Flugsicherung GmbH padaliniui. Pastaroji bendrovė, kuriai pavesta vykdyti oro eismo kontrolės funkcijas, 100 % priklauso federalinei valstybei.

16

FLH yra Leipcigo-Halės oro uostą eksploatuojanti bendrovė. Dėl to ji turi aprūpinimo energija tinklą, kuriuo pati apsirūpina elektros energija ir aprūpina ja kitas 93 įmones, įsikūrusias oro uosto teritorijoje (toliau – pagrindinėje byloje nagrinėjamas tinklas). 2004 metais šiuo tinklu buvo patiekta iš viso apie 22200 MWh elektros energijos, iš kurių 85,4 % suvartojo pati FLH.

17

FLH pateikė prašymą pagrindinėje byloje nagrinėjamą tinklą pripažinti privačiu aprūpinimo energija tinklu Energetikos įstatymo 110 straipsnio prasme. nagrinėdama šį prašymą, reguliavimo institucija 2006 m. sausio 20 d. pakvietė citiworks dalyvauti procedūroje.

18

2006 m. liepos 12 d. Sprendimu reguliavimo institucija patenkino FLH prašymą. Citiworks pateikė skundą dėl šio sprendimo Oberlandesgericht Dresden (Drezdeno aukštesniajam apygardos teismui).

19

Šiame teisme citiworks tvirtino, kad Energetikos įstatymo 110 straipsnis yra nesuderinamas su Direktyvos 2003/54 20 straipsniu.

20

Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Dresden nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar (Energetikos įstatymo) 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas <…> Direktyvos 2003/54 <…> 20 straipsnio 1 dalį atitinka ir tuomet, kai esant šio 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytoms sąlygoms bendrosios nuostatos apie prieigą prie tinklo (Energetikos įstatymo 20–28a straipsniai) vadinamajam įmonės tinklui netaikomos net tuo atveju, jeigu laisva prieiga prie tinklo nėra pernelyg komplikuota?“

21

Pirmiausia reikia priminti, kad nors nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas ir negali spręsti dėl nacionalinės priemonės atitikties Bendrijos teisei, jis vis dėlto gali pateikti Bendrijos teisės aiškinimo gaires, kurios nacionaliniam teismui padėtų įvertinti šią atitiktį, kad jis galėtų priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje (žr., be kita ko, 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Borawitz, C-124/99, Rink. p. I-7293, 17 punktą; 2006 m. birželio 8 d. Sprendimo WWF Italia ir kt., C-60/05, Rink. p. I-5083, 18 punktą ir 2008 m. sausio 24 d. Sprendimo Roby Profumi, C-257/06, Rink. p. I-189, 11 punktą).

22

Pateikdamas klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2003/54 20 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia tokią nuostatą – Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuria kai kurie aprūpinimo energija sistemų operatoriai atleidžiami nuo prievolės suteikti tretiesiems asmenims laisvą prieigą prie šių sistemų motyvuojant tuo, kad jos įrengtos vieną funkcinį vienetą sudarančioje įmonės teritorijoje ir daugiausia naudojamos energijai perduoti įmonės viduje ir susijusioms įmonėms, nenustačius, jog laisva trečiųjų asmenų prieiga prie šių sistemų būtų pernelyg komplikuota.

23

Citiworks nuomone, Direktyvos 2003/54 20 straipsnio 1 dalis draudžia Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Iš tiesų vienas pagrindinių šios direktyvos tikslų yra sudaryti energijos tiekėjams galimybę laisvai prisijungti prie aprūpinimo energija sistemų tam, kad klientai galėtų laisvai pasirinkti tiekėją.

24

Nacionalinė nuostata, nukrypstanti nuo laisvos trečiųjų asmenų prieigos prie aprūpinimo energija sistemų principo, prieštarauja šiam tikslui. Nė viena Direktyvos 2003/54 nuostata nesuteikia valstybėms narėms teisės laisvai nuspręsti, kuriais atvejais jos gali nukrypti nuo šio principo.

25

Citiworks, be to, tvirtina, kad Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikomas automatiškai, kai tenkinamos jame numatytos sąlygos.

26

FLH pirmiausia tvirtina, kad pateiktas klausimas yra nepriimtinas, nes jis – hipotetinis. Iš tiesų šiame klausime nurodoma neegzistuojanti Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, nes šioje nuostatoje nesiremiama sąvoka „pernelyg komplikuota“. Be to, šis klausimas nėra svarbus sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje.

27

Dėl bylos esmės FLH, reguliavimo institucija ir Vokietijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybės mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas tinklas nėra nei perdavimo, nei paskirstymo tinklas ir dėl to nepatenka į Direktyvos 2003/54 taikymo sritį. Tai yra įmonės vidaus tinklas, sukurtas apsirūpinti energija pačiai, kuriame vartojimas menkas ir nedaro poveikio konkurencijai. Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra viso labo diskrecinių įgaliojimų, kurių turėjo nacionalinis įstatymų leidėjas perkeliant Direktyvą 2003/54, išraiška. Be to, elektros energijos tiekimas yra šalutinė FLH veikla greta pagrindinės – oro uosto eksploatacijos – veiklos.

28

Vokietijos vyriausybės teigimu, pagrindinėje byloje nagrinėjamas tinklas yra „kliento sistema“, kuria energija paskirstoma uždaroje sistemoje. Ją eksploatuojančiai įmonei Direktyva 2003/54 paskirstymo sistemų operatoriams nustatyti įpareigojimai netaikomi.

29

Lenkijos vyriausybė mano, kad Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas pažeidžia Direktyvą 2003/54. Jos teigimu, šioje direktyvoje egzistuoja leidžiančių nukrypti nuostatų, susijusių su ypatingomis aplinkybėmis, sistema, kurioje negali būti bendro pobūdžio leidžiančių nukrypti nuostatų.

30

Komisija mano, kad Direktyvos 2003/54 20 straipsnio 1 dalis draudžia Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Iš tiesų pagrindinėje byloje nagrinėjamas tinklas yra paskirstymo tinklas šios direktyvos prasme, todėl turėtų būti užtikrinama laisva prieiga prie šio tinklo. Komisija primena, kad laisvos trečiųjų asmenų prieigos prie aprūpinimo energija sistemų principas yra pagrindinis ir kad nukrypti nuo šio principo leidžiama tik aiškiai apibrėžtomis aplinkybėmis. Taigi į sistemos dydį atsižvelgiama tik sprendžiant paskirstymo sistemų operatorių teisinio atskyrimo klausimus, kaip tai išplaukia iš Direktyvos 2003/54 15 straipsnio 2 dalies in fine.

31

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris turi prisiimti atsakomybę dėl būsimo sprendimo priėmimo, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą, kad galėtų priimti savo sprendimą, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., be kita ko, 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C-415/93, Rink. p. I-4921, 59 punktą ir 2006 m. birželio 15 d. Sprendimo Acereda Herrera, C-466/04, Rink. p. I-5341, 47 punktą).

32

Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti nacionalinio teismo prašymą, tik jeigu yra akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Bendrijos teisės normos išaiškinimas arba jos galiojimo įvertinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku arba jeigu problema yra hipotetinė (žr. minėtų sprendimų Bosman 61 punktą ir Acereda Herrera 48 punktą).

33

Pagrindinėje byloje nacionalinis teismas nagrinėja elektros energijos tiekėjo, kuris tvirtina, kad Direktyvos 2003/54 20 straipsnio 1 dalis draudžia nacionalinės teisės nuostatą, atleidžiančią kai kuriuos aprūpinimo energija sistemų operatorius nuo įpareigojimo suteikti laisvą prieigą prie jų sistemos, prieštaravimą.

34

Šio teismo teigimu, nagrinėjama nacionalinės teisės nuostata numato, kad minėtas atleidimas taikomas aprūpinimo energija sistemoms netaikant pernelyg didelių komplikacijų buvimo sąlygos, nors ši sąlyga egzistuoja Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytiems paslaugų tinklams.

35

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 2003/54 20 straipsnio 1 dalis draudžia šią nukrypstančią sistemą, kuri atleidžia nuo įpareigojimo tretiesiems asmenims suteikti laisvą prieigą prie tam tikrų aprūpinimo energija sistemų, neatsižvelgiant į šių sistemų techninius pajėgumus.

36

Tai reiškia, kad pateiktas klausimas yra reikšmingas, nėra hipotetinis ir dėl to priimtinas.

37

Norint atsakyti į pateiktą klausimą, reikia išaiškinti Direktyvos 2003/54 20 straipsnį, atsižvelgiant į šios direktyvos tikslus ir jos nuostatas, siekiant patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas tinklas patenka į šios direktyvos taikymo sritį ir ar minėtas 20 straipsnis draudžia tokią nuostatą, kokia yra Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuris atleidžia nuo įpareigojimo tretiesiems asmenims suteikti laisvą prieigą prie tam tikrų aprūpinimo energija sistemų.

38

Primintina, kad Direktyva 2003/54 panaikino ir pakeitė 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (OL L 27, 1997, p. 20). Iš Direktyvos 2003/54 pirmos ir antros konstatuojamųjų dalių matyti, kad ši direktyva buvo priimta dėl egzistavusių spragų ir siekiant sukurti elektros energijos vidaus rinką po Direktyvos 96/92 įgyvendinimo. Taigi Direktyvos 2003/54 tikslas yra pagerinti šios rinkos veikimą.

39

Remiantis Direktyvos 2003/54 penkta konstatuojamąja dalimi, viena pagrindinių kliūčių, trukdančių sukurti veikiančią ir konkurencingą vidaus rinką, yra problemos, susijusios su galimybe prisijungti prie tinklo, tarifų nustatymo klausimai ir valstybių narių rinkų atvėrimo laipsnių skirtumai.

40

Šios direktyvos šeštoje ir septintoje konstatuojamosiose dalyse paaiškinama, jog tam, kad veiktų konkurencija, prisijungimas prie tinklo turi būti nediskriminacinis, skaidrus ir įmanomas už tinkamą kainą ir tai turi esminę reikšmę užbaigiant elektros energijos vidaus rinkos kūrimą.

41

Direktyvos 96/92 16–20 straipsniuose buvo numatyta derybomis nustatoma prieigos prie elektros energijos tiekimo ir paskirstymo tinklų sistema. Kaip išplaukia iš 2001 m. kovo 13 d. Komisijos pateikto direktyvos pasiūlymo (COM(2001) 125, galutinis, OL C 240 E, p. 60), Bendrijos teisės aktų leidėjas nusprendė atsisakyti šios sistemos, siekdamas didesnio elektros energijos vidaus rinkos atvėrimo.

42

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 96/92 7 straipsnio 5 dalį ir 16 straipsnį, pabrėžė bendrą tinklų vartotojų nediskriminavimo principo pobūdį (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo VEMW ir kt., C-17/03, Rink. p. I-4983, 42–46 punktus).

43

Direktyvos 2003/54 ketvirta konstatuojamąja dalimi primenama, kad visiškai atvira rinka turi suteikti galimybę vartotojui laisvai rinktis savo tiekėją, o šiam tiekėjui – laisvai tiekti savo vartotojui. Kaip teisingai pažymi generalinis advokatas savo išvados 72 punkte, šios dvi teisės yra privalomai susijusios. Iš tiesų tam, kad klientai galėtų laisvai pasirinkti tiekėjus, pastarieji turi turėti prieigą prie įvairių perdavimo ir paskirstymo sistemų, kuriomis elektros energija atiteka iki klientų.

44

Iš šių argumentų išplaukia, kad laisva trečiųjų asmenų prieiga prie elektros energijos perdavimo ir paskirstymo sistemų yra viena iš esminių priemonių, kurias valstybės narės privalo įgyvendinti, kad būtų užbaigtas elektros energijos vidaus rinkos kūrimas.

45

Remiantis Direktyvos 2003/54 20 straipsnio 1 dalimi, laisvos prieigos principas taikomas elektros energijos perdavimo ir paskirstymo sistemoms. Šios direktyvos 2 straipsnio 3 ir 5 punktuose pateikiami sąvokų „perdavimas“ ir „paskirstymas“ apibrėžimai. Perdavimas apibrėžiamas kaip elektros energijos transportavimas ypač aukštos ir labai aukštos įtampos tinklų sujungimo sistema, siekiant pristatyti ją galutiniam vartotojui ar paskirstytojams. Paskirstymas yra elektros energijos transportavimas labai aukštos, aukštos ir nelabai aukštos įtampos paskirstymo sistemomis, siekiant pristatyti ją vartotojams. Perdavimas ir paskirstymas neapima tiekimo. Direktyvos 2003/54 2 straipsnio 19 punkte „tiekimo“ sąvoka apibrėžiama kaip elektros energijos pardavimas vartotojams.

46

Iš šių apibrėžimų išplaukia, pirma, kad perdavimo sistema yra tinklų sujungimo sistema, skirta perduoti ypač aukštos ir labai aukštos įtampos elektros energiją, skirtą parduoti galutiniams vartotojams ar paskirstytojams, ir, antra, kad paskirstymo sistema yra sistema, kuria perduodama labai aukštos, aukštos ir nelabai aukštos įtampos elektros energija, skirta parduoti elektros energijos didmenininkams arba galutiniams vartotojams.

47

Kaip nurodoma kai kuriose Teisingumo Teismui pateiktose pastabose, pagrindinėje byloje nagrinėjamas tinklas nėra nei perdavimo, nei paskirstymo tinklas ir dėl to nepatenka į Direktyvos 2003/54 taikymo sritį. Iš tiesų, pirma, tai yra privatus vidinis tinklas, kuris dėl menko vartojimo nedaro poveikio konkurencijai, ir, antra, šio tinklo eksploatacija yra tik šalutinė veikla greta pagrindinės – oro uosto eksploatacijos – veiklos.

48

Kalbant pirmiausia apie perdavimo ir paskirstymo sistemų pobūdį Direktyvos 2003/54 prasme ir šiomis sistemomis perduotos elektros energijos kiekį, reikia pažymėti, kad perdavimo ir paskirstymo atskyrimo kriterijus yra tik šios elektros energijos įtampa.

49

Iš tiesų pagal šios direktyvos 2 straipsnio 3 ir 5 punktus perdavimo sistema susijusi su ypač aukštos ir labai aukštos įtampos elektros energija, o paskirstymo sistema užtikrina labai aukštos, aukštos ir nelabai aukštos įtampos elektros energijos perdavimą. Elektros energijos vartojimu Direktyva 2003/54 remiasi tik tam, kad apibrėžtų mažos atskiros sistemos ir atskiros mikrosistemos sąvokas, kurios pateisina nuo tam tikrų įpareigojimų, numatytų šia direktyva, nukrypstančių nuostatų taikymą. Taigi Bendrijos teisės aktų leidėjas neketino į Direktyvos 2003/54 taikymo sritį neįtraukti kai kurių perdavimo ir paskirstymo sistemų dėl jų dydžio arba elektros energijos suvartojimo jose.

50

Reikia pastebėti, kad Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas neapibrėžia sistemų, kurios patenka į jo taikymo sritį, atsižvelgiant į elektros energijos suvartojimą jose. Iš tiesų ši nuostata skirta sistemoms, „erdvės atžvilgiu įrengtoms vieną funkcinį vienetą sudarančios įmonės teritorijoje ir daugiausia naudojamos energijai perduoti įmonės viduje arba susijusioms įmonėms“.

51

Kalbant, antra, apie perdavimo ir paskirstymo sistemų valdymą ir tikslą, Direktyva 2003/54 dėl šių dviejų sistemų tipų nurodo, kad elektros energija perduodama tiekimo tikslais, neapimant paties tiekimo, ir kad operatorius atsakingas už sistemos eksploataciją, techninės priežiūros užtikrinimą ir už jos plėtrą konkrečioje vietovėje, kad būtų užtikrintos sistemos ilgalaikės galimybės.

52

Be to, Direktyvos 2003/54 13 straipsnis reikalauja, kad savininkai arba už paskirstymo sistemas atsakingi asmenys paskirtų šių sistemų operatorius. Nei iš šios nuostatos, nei iš kurios nors kitos šios direktyvos nuostatos neišplaukia, kad įpareigojimas suteikti laisvą prieigą prie sistemų taikomas tik įmonėms, kurių pagrindinė veikla yra paskirstymo sistemos operatoriaus veikla.

53

Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte nepateikiama jokių paaiškinimų dėl aprūpinimo energija sistemos operatoriaus veiklos pagrindinio ar nepagrindinio pobūdžio, siekiant apibrėžti sistemas, patenkančias į jo taikymo sritį.

54

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktų pastabų matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas tinklas aprūpina elektros energija pačią FLH ir 93 kitas įmones, kurios visos įsikūrusios Leipcigo-Halės oro uosto teritorijoje. 2004 m. suvartojimas šiame tinkle buvo 22200 MWh, iš kurių 3800 MWh suvartojo kitos įmonės nei FLH. Remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, buvo numatyta, kad šių įmonių suvartojimas 2007 m. padidės iki 8000 MWh. Iš to išplaukia, kad FLH eksploatuoja ne perdavimo tinklą, nes perduodama elektros energija nėra ypač aukštos ir labai aukštos įtampos, o tinklą, kuriuo elektros energija perduodama su tikslu tiekti vartotojams ir kuris laikytinas elektros energijos paskirstymo tinklu Direktyvos 2003/54 2 straipsnio 5 punkto prasme.

55

Šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalis palieka valstybių narių diskrecijai imtis reikalingų priemonių įtvirtinti sistemą, pagal kurią trečiosioms šalims suteikiama prieiga prie perdavimo ir paskirstymo sistemų. Iš to išplaukia, kad, remiantis EB 249 straipsniu, valstybės narės turi teisę pasirinkti šios sistemos įgyvendinimo formą ir priemones. Atsižvelgiant į laisvos prieigos prie perdavimo ir paskirstymo sistemų principą, ši veiksmų laisvė vis dėlto nesuteikia teisės nukrypti nuo šio principo, išskyrus atvejus, kai Direktyva 2003/54 numato išimtis arba leidžiančias nukrypti nuostatas.

56

Todėl tokia nuostata, kokia įtvirtinta Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte, būtų suderinama su Direktyva 2003/54 tik tuo atveju, jei patektų į šių išimčių ir leidžiančių nukrypti nuostatų taikymo sritį.

57

Pirma, Direktyvos 2003/54 20 straipsnio 2 dalis numato, kad paskirstymo sistemos operatorius gali neleisti prisijungti prie sistemos, jeigu trūksta būtinų pajėgumų, su sąlyga, kad jis tokį atsisakymą motyvuoja ir pateisina. Tačiau ši galimybė neleisti prisijungti prie sistemos vertinama kiekvienu konkrečiu atveju ir nesuteikia valstybėms narėms teisės, neįvertinus konkretaus kiekvieno operatoriaus atvejo, bendrai numatyti nukrypti leidžiančias nuostatas, susijusias su techninių sistemos galimybių patenkinti trečiųjų asmenų prašymą dėl prieigos nebuvimu.

58

Antra, Direktyvos 2003/54 3 straipsnio 8 dalis leidžia valstybėms narėms netaikyti šios direktyvos 20 straipsnio nuostatų, jeigu šis taikymas trukdys vykdyti elektros energijos įmonėms nustatytus įsipareigojimus, atsižvelgiant į bendrą ekonominį interesą, ir jeigu tai nedarys tokios įtakos prekybos plėtrai, kuri būtų priešinga Bendrijos interesams.

59

Reikia paaiškinti, kad Direktyvos 2003/54 3 straipsnio 2 ir 3 dalys iš tiesų nurodo viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimus, kuriuos valstybės narės, vadovaudamosi bendru ekonominiu interesu, gali nustatyti elektros energijos įmonėms. Iš šios direktyvos dvidešimt šeštos konstatuojamosios dalies išplaukia, kad su viešųjų paslaugų teikimu susiję reikalavimai aiškinami nacionaliniu lygmeniu.

60

Iš Direktyvos 2003/54 3 straipsnio 8 dalies išplaukia, kad valstybės narės gali nuspręsti apriboti prieigos prie elektros energijos tiekimo ir paskirstymo sistemų teisę, siekdamos užtikrinti viešosios paslaugos – elektros energijos – tiekimą. Tačiau tam, kad tai padarytų, valstybės narės, pirma, turi patikrinti, ar yra grėsmė, kad neribota prieigos prie sistemų teisė sistemų operatoriams trukdys vykdyti jiems nustatytus viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimus, ir, antra, išanalizuoti, ar šie įpareigojimai negali būtų įvykdomi kitomis priemonėmis, neapribojančiomis prieigos prie sistemų teisės, kuri yra viena iš Direktyvoje 2003/54 įtvirtintų teisių.

61

Reikia pažymėti, jog nukrypimo nuo Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto laisvos prieigos prie aprūpinimo energija sistemų principo nepateisina grėsmė, kad dėl šios laisvos prieigos sistemų operatoriams, kuriems taikoma ši nuostata, bus trukdoma vykdyti jiems nustatytus viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimus. Iš tiesų ši nukrypti leidžianti nuostata yra pateisinama tik teritorijos, kurioje šios sistemos eksploatuojamos, geografine ar teisine konfigūracija. Vokietijos vyriausybė nebetvirtina, kad Vokietijos Federacinė Respublika priėmė Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą tam, kad įgyvendintų Direktyvos 2003/54 3 straipsnio 8 dalį.

62

Trečia, šios direktyvos 26 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės, kurios gali įrodyti, jog yra esminių problemų, susijusių su mažų izoliuotų sistemų eksploatacija, gali prašyti leisti taikyti nuo kai kurių Direktyvos 2003/54 nuostatų, be kita ko, šios direktyvos 20 straipsnio, nukrypti leidžiančias nuostatas.

63

Tačiau šioms nukrypti leidžiančioms nuostatoms reikalingas Komisijos pritarimas, kuris įforminamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtu sprendimu. Tokias nukrypti leidžiančias nuostatas 2006 m. rugsėjo 25 d. Sprendimu (OL L 270, p. 72) buvo leista taikyti Kipro Respublikai, o 2006 m. lapkričio 28 d. Sprendimu (OL L 332, p. 32) – Maltos Respublikai. Reikia konstatuoti, kad Vokietijos Federacinė Respublika nei prašė Komisijos sprendimo, pagal Direktyvos 2003/54 26 straipsnio 1 dalį leidžiančio taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas, nei jį gavo.

64

Tai reiškia, kad tokia nuostata – Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas – nepatenka nė į vienos Direktyvoje 2003/54 numatytos laisvos prieigos prie elektros energijos perdavimo ir paskirstymo sistemų principo išimties ar nuo šio principo nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sritį.

65

Iš visų šių svarstymų išplaukia, kad Direktyvos 2003/54 20 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia tokią nuostatą, kokia yra Energetikos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuria kai kurie aprūpinimo energija sistemų operatoriai atleidžiami nuo prievolės suteikti tretiesiems asmenims laisvą prieigą prie šių sistemų motyvuojant tuo, kad jos įrengtos vieną funkcinį vienetą sudarančios įmonės teritorijoje ir daugiausia naudojamos energijai perduoti įmonės viduje ir susijusioms įmonėms.

66

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB, 20 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia tokią nuostatą, kokia yra 2005 m. liepos 7 d. Aprūpinimo elektros energija ir dujomis įstatymo, vadinamo „racionalaus energijos valdymo įstatymu“ (Gesetz über die Elektrizitäts- und Gasversorgung (Energiewirtschafstsgesetz)) 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuria kai kurie aprūpinimo energija sistemų operatoriai atleidžiami nuo prievolės suteikti tretiesiems asmenims laisvą prieigą prie šių sistemų motyvuojant tuo, kad jos įrengtos vieną funkcinį vienetą sudarančios įmonės teritorijoje ir daugiausia naudojamos energijos perdavimui įmonės viduje ir susijusioms įmonėms.