TEISINGUMO TEISMO (plenarinė sesija)

SPRENDIMAS

2003 m. kovo 6 d.(*)

„Laisvas darbuotojų judėjimas – Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 – Socialinė lengvata – Darbuotojo migranto sutuoktinio teisė gauti leidimą nuolat gyventi valstybės narės teritorijoje“

Byloje C‑466/00

dėl Immigration Adjudicator (Jungtinė Karalystė) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Arben Kaba

ir

Secretary of State for the Home Department,

dėl Teisingumo Teismo procesą reguliuojančių bendrųjų teisės principų ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2) 7 straipsnio 2 dalies aiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J. P. Puissochet, M. Wathelet, R. Schintgen ir C. W. A. Timmermans, teisėjai D. A. O. Edward ir P. Jann (pranešėjas), F. Macken ir N. Colneric, S. von Bahr ir J. N. Cunha Rodrigues,

generalinis advokatas D. Ruiz Jarabo Colomer,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        A. Kaba, atstovaujamo QC R. Allen ir baristerio T. Eicke, įgaliotų solisitoriaus N. Rollason,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos G. Amodeo, padedamos QC R. Plender,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos N. Yerrell ir C. Ladenburger,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2002 m. balandžio 16 d. posėdyje A. Kaba, atstovaujamo R. Allen ir T. Eicke, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos G. Amodeo ir R. Plender, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster bei Komisijos, atstovaujamos M. Shotter, pareikštas pastabas,

susipažinęs su 2002 m. liepos 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2000 m. gruodžio 19 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2000 m. gruodžio 27 d., Immigration Adjudicator pagal EB 234 straipsnį pateikė du prejudicinius klausimus dėl Teisingumo Teismo procesą reguliuojančių bendrųjų teisės principų ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2) 7 straipsnio 2 dalies aiškinimo.

2        Šie klausimai buvo pateikti nagrinėjant bylą tarp A. Kaba ir Secretary of State for the Home Department dėl atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi Jungtinės Karalystės teritorijoje.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3        Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.      Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, turi būti sudarytos tos pačios įdarbinimo ir darbo sąlygos kaip ir piliečiui tos valstybės narės, kurioje jis dirba, nepaisant jo pilietybės, ypač nustatant atlyginimą ir atleidžiant iš darbo, o nedarbo atveju – grąžinant arba vėl priimant į darbą.

2.      Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai.“ (Pataisytas vertimas)

4        Šio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Asmenys, nepriklausomai nuo jų pilietybės, turi teisę gyventi kartu su valstybės narės piliečiu, kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje, jeigu jie yra:

a)      jo sutuoktinis ir vaikai iki 21 metų arba jo išlaikytiniai;

b)      jo išlaikomi giminaičiai pagal kylančią tokio darbuotojo ir jo sutuoktinio genealogijos liniją.“

5        1968 m. spalio 15 d. Tarybos direktyvos 68/360/EEB dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo (OL L 257, p. 13) 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta:

„Šeimos nariui, kuris nėra valstybės narės pilietis, išduodamas dokumentas apsigyventi, kuris yra lygiavertis dokumentui, išduodamam darbuotojui, kurio išlaikytinis jis yra.“

 Nacionalinės teisės aktai

6        Bylai svarbūs nacionalinės teisės aktai, galioję pagrindinės bylos faktinių aplinkybių metu, yra: Immigration Act1971 (1971 m. Imigracijos įstatymas), Immigration (European Economic Area) Order1994 (1994 m. Įsakymas dėl imigracijos iš Europos ekonominės erdvės, toliau – EEA Order) ir United Kingdom Immigration Rules (House of Commons Paper395) (1994 m. Jungtinės Karalystės Parlamento patvirtintos imigracijos taisyklės, toliau – Immigration Rules). Šie teisės aktai reglamentuoja įvažiavimą į Jungtinę Karalystę ir gyvenimą joje.

7        Nors Immigration (European Economic Area) Regulations2000 (2000 m. Nutarimas dėl imigracijos iš Europos ekonominės erdvės) panaikino EEA Order, jo nuostatos pagrindinėje byloje netaikytinos.

8        Immigration Rules 225 punkte buvo nustatyta:

„EEE (Europos ekonominės erdvės) piliečiai, išskyrus studentus, arba šių asmenų šeimos nariai, turintys leidimą gyventi arba dokumentą, suteikiantį teisę gyventi penkerius metus, ir kurie pagal EEA Order      1994 pragyveno ketverius metus ir tebegyvena Jungtinėje Karalystėje, gali prašyti, kad ant jų leidimo gyventi arba prireikus ant dokumento, suteikiančio teisę gyventi, būtų pažymėta, kad jiems yra leidžiama nuolat gyventi Jungtinės Karalystės teritorijoje.“

9        Immigration Rules 287 straipsnyje buvo nurodyta:

„Esančio ir įsikūrusio Jungtinėje Karalystėje asmens sutuoktiniui išduodamas leidimas nuolat joje gyventi, jeigu jis atitinka šias sąlygas:

i)      prašymą pateikusiam asmeniui buvo leista atvykti į Jungtinės Karalystės teritoriją arba leista joje gyventi dvylika mėnesių ir jis dvylika mėnesių gyveno joje kaip Jungtinėje Karalystėje esančio ir įsikūrusio asmens sutuoktinis; ir

ii)      prašymą pateikęs asmuo yra asmens, pas kurį jam buvo leista atvykti arba dėl kurio jam buvo leista toliau gyventi, sutuoktinis ir jų santuoka tęsiasi; ir

iii)      abi šalys ketina nuolat gyventi santuokoje.“

10      Pagal Immigration Act1971 33 straipsnio 2 A dalį „nuorodos į Jungtinėje Karalystėje įsikūrusį asmenį reiškia, kad šis asmuo įprastai joje gyvena ir pagal imigracijos įstatymus jam netaikomi jokie apribojimai dėl laiko, kurį jis gali būti jos teritorijoje“.

11      Pagal susijusią nacionalinių teismų praktiką darbuotojas migrantas, Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, nelaikomas „įsikūrusiu“ Jungtinėje Karalystėje anksčiau nurodytos nuostatos prasme vien dėl to, kad jis joje gyvena.

12      Pagal EEA Order 2 straipsnio 1 dalį EEE piliečiu laikomas 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3) Susitariančiosios Šalies, išskyrus Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę, pilietis.

13      Pagal EEA Order 4 straipsnio 1 dalį „atitinkantis sąlygas asmuo“ turi teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje tol, kol jis atitinka šias sąlygas. EEA Order 4 straipsnio 2 dalimi ši teisė suteikta šeimos nariams, įskaitant sutuoktinį. Pagal jo 6 straipsnį sąvoka „atitinkantis sąlygas asmuo“ taip pat apima EEE valstybės narės pilietį, dirbantį Jungtinėje Karalystėje.

14      Immigration Act1988 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Pagal pagrindinį įstatymą (Immigration Act 1971) reikalavimas turėti leidimą įvažiuoti į Jungtinę Karalystę arba gyventi joje netaikomas asmeniui, kuris turi tokią teisę pagal privalomą Bendrijos teisės nuostatą arba bet kurią European Communities Act 1972 (1972 m. Įstatymo dėl Europos bendrijų) 2 straipsnio 2 dalį įgyvendinančią nuostatą.“

15      Pagal Immigration Act 1971 3 straipsnio 4 dalį leidimas įvažiuoti arba gyventi paprastai nustoja galioti, kai jo savininkas išvažiuoja iš common travel area (tai yra, iš Jungtinės Karalystės, Airijos, Normanų salų ir Meno salos).

16      Nepaisant to, Immigration Rules 18 punkte nurodyta:

„Asmuo, norintis gauti leidimą įvažiuoti į Jungtinę Karalystę kaip į valstybę grįžtantis gyventojas, siekdamas joje įsikurti, gali būti įleistas į jos teritoriją, jeigu imigracijos tarnybos tarnautojas įsitikina, kad šis asmuo atitinka šias sąlygas:

i)      pastarąjį kartą išvažiuodamas iš Jungtinės Karalystės jis turėjo leidimą įvažiuoti į jos teritoriją ir nuolat gyventi joje;

ii)      jis buvo išvykęs iš Jungtinės Karalystės ne ilgiau kaip dvejus metus;

iii)      jis nesinaudojo valstybės lėšomis išvykimo iš Jungtinės Karalystės išlaidoms padengti;

iv)      šiuo metu jis nori įvažiuoti, siekdamas įsikurti.“

 Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla

17      1991 m. rugpjūčio 5 d. Jugoslavijos pilietis A. Kaba atvyko į Jungtinę Karalystę. Jo prašymas leisti įvažiuoti į šios valstybės narės teritoriją vienam mėnesiui kaip lankytojui buvo atmestas, tačiau iš Jungtinės Karalystės jis neišvažiavo. 1992 m. vasario mėn. jo vardu buvo pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo.

18      1994 m. gegužės 4 d. A. Kaba vedė Prancūzijos pilietę V. Michonneau, su kuria susipažino 1993 m., kai ji dirbo Jungtinėje Karalystėje. Sudarę santuoką sutuoktiniai gyveno kartu. Laikinai pagyvenusi Prancūzijoje, V. Michonneau 1994 m. sausio mėn. sugrįžo į Jungtinę Karalystę ieškoti darbo ir 1994 m. balandžio mėn. įsidarbino. 1994 m. lapkričio mėn. jai penkeriems metams buvo išduotas leidimas apsigyventi, galiojantis iki 1999 m. lapkričio 2 dienos. A. Kaba, kaip Jungtinėje Karalystėje EB sutartimi suteiktomis teisėmis besinaudojančios Europos Bendrijos pilietės sutuoktiniui, tam pačiam laikotarpiui buvo išduotas leidimas apsigyventi.

19      1996 m. sausio 23 d. A. Kaba pateikė prašymą suteikti jam leidimą nuolat gyventi Jungtinės Karalystės teritorijoje.

20      1996 m. rugsėjo 9 d. Secretary of State for Home Department sprendimu atmetė jo prašymą. 1996 m. spalio 3 d. laiške jis paaiškino, kad A. Kaba neatitinka Immigration Rules 255 punkte numatytų sąlygų, kadangi jo sutuoktinė pagal EEA Order nuostatas gyveno Jungtinėje Karalystėje tik vienerius metus ir dešimt mėnesių.

21      1996 m. rugsėjo 15 d. A. Kaba apskundė šį sprendimą Immigration Adjudicator tvirtindamas, kad Jungtinėje Karalystėje „esantiems ir įsikūrusiems“ asmenims taikomos palankesnės Immigration Rules nuostatos nei tos, kurios taikomos jo sutuoktinei ir jam pačiam.

22      Tokiomis aplinkybėmis 1998 m. rugsėjo 25 d. Nutartimi (toliau – pirmoji nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą) Immigration Adjudicator nusprendė pirmą kartą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar teisė prašyti leidimo nuolat gyventi Jungtinės Karalystės teritorijoje ir teisė, kad šis prašymas būtų išnagrinėtas, yra „socialinė lengvata“ Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme?

2.      Ar Europos Bendrijų piliečio sutuoktiniui nustatytas reikalavimas pragyventi Jungtinėje Karalystėje ketverius metus, kad būtų galima prašyti leisti nuolat gyventi Jungtinės Karalystės teritorijoje ir kad šis prašymas būtų nagrinėjamas (žr. Immigration Rules, House of Commons Paper 395 255 punktą), nors Jungtinės Karalystės piliečių ir joje esančių bei įsikūrusių asmenų sutuoktiniams nustatytas dvylikos mėnesių reikalavimas (žr. Immigration Rules, House of Commons Paper 395 287 punktą), yra neteisėta diskriminacija, prieštaraujanti Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 daliai?“

23      Teisingumo Teismo posėdis įvyko 1999 m. birželio 15 dieną. 1999 m. rugsėjo 30 d. generalinis advokatas pateikė savo išvadą (toliau – pirmoji išvada). 2000 m. sausio 27 d. Išvados tekstas anglų kalba buvo išsiųstas A. Kaba.

24      2000 m. vasario 3 d. faksu A. Kaba informavo Teisingumo Teismą apie savo abejones dėl kai kurių faktinių aplinkybių, kuriomis, jo nuomone, buvo grindžiama pirmoji išvada, tikslumo. Jo manymu, šie netikslumai laikytini išimtiniais motyvais atnaujinti žodinę proceso dalį. Jis taip pat nurodė artimiausiu metu pateiksiąs papildomų pastabų.

25      2000 m. kovo 16 d. faksu A. Kaba pateikė papildomas rašytines pastabas, kurių išvada suformuluota taip:

„Anksčiau nurodyti samprotavimai pagrįsti Teisingumo Teismui jau pateiktais dokumentais. Tačiau jeigu Teisingumo Teismas manytų, jog žodinę proceso dalį būtina atnaujinti, kad būtų teisingai suvoktos svarbiausios aplinkybės ir ištaisytos klaidingos generalinio advokato išvados, A. Kaba atstovai suteiktų visą reikiamą pagalbą.“

26      2000 m. kovo 31 d. laišku Teisingumo Teismo kancleris patvirtino gavęs papildomas rašytines pastabas ir atkreipė A. Kaba dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismo procedūros reglamentas nenumato pastabų pateikimo galimybės pasibaigus žodinei proceso daliai. Dėl šių priežasčių šios pastabos buvo grąžintos ir neprijungtos prie Teisingumo Teismo bylos dokumentų.

27      2000 m. balandžio 11 d. Sprendime Kaba (C‑356/98, Rink. p. I‑2623), pataisytame 2001 m. gegužės 4 d. Nutartimi (dar nepaskelbta Rinkinyje), Teisingumo Teismas nusprendė:

„Valstybės narės teisės aktai, kurie kitų valstybių narių darbuotojų migrantų sutuoktiniams nustato reikalavimą ketverius metus gyventi šios valstybės narės teritorijoje, kad būtų suteikta teisė prašyti leisti joje apsigyventi nuolat ir šis prašymas būtų nagrinėjamas, o iš jos teritorijoje įsikūrusių asmenų, kuriems netaikomi jokie gyvenimo laikotarpio šioje valstybėje apribojimai, sutuoktinių reikalauja gyventi tik dvylika mėnesių, nėra ?...? Reglamento Nr. 1612/68 ?...? 7 straipsnio 2 daliai prieštaraujanti diskriminacija.“

28      Priėmus šį sprendimą A. Kaba Immigration Adjudicator nurodė, kad pirmoji išvada buvo pagrįsta neteisingu pirmoje nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytų faktinių aplinkybių ir atitinkamų nacionalinės teisės aktų suvokimu.

29      Pirmiausia jis mano, kad Teisingumo Teismas neteisingai kvalifikavo leidimą nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje kaip iš esmės saugesnį ar stabilesnį nei statusas, kuriuo šioje valstybėje naudojasi Europos Bendrijos piliečiai. Immigration Adjudicator nuomone, tokiam kvalifikavimui įtakos galėjo turėti generalinio advokato, kuris aiškino, kad Jungtinės Karalystės vyriausybės pastabos pateisina nevienodą požiūrį į A. Kaba ir Jungtinėje Karalystėje „esančio ir įsikūrusio“ asmens sutuoktinį, išvada, nors iš tikrųjų šios pastabos buvo grindžiamos situacijų panašumu. Vykstant procesui Teisingumo Teisme klausimas dėl pateisinimo nebuvo pateiktas.

30      Antra, A. Kaba pažymi, kad generalinis advokatas neteisingai įvertino svarbiausias pagrindinės bylos faktines aplinkybes. Immigration Adjudicator sutinka su šiuo argumentu, nes, jo manymu, vienintelis probleminis pirmoje nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytas klausimas yra abiem nurodytų asmenų kategorijoms nustatyti skirtingi gyvenimo laikotarpiai.

31      Immigration Adjudicator primena, kad leidimas nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje negali būti susietas su aiškia jo galiojimo laiko atžvilgiu sąlyga, o toks požiūris taip pat yra taikomas ir darbuotojų, valstybių narių piliečių, teisei gyventi. Be to, jis pažymi, kad pagal Immigration Act1971 3 straipsnio 4 dalį leidimas nuolat gyventi nustoja galioti jo turėtojui išvažiavus iš Jungtinės Karalystės ir jis vėliau pagal Immigration Rules 18 punkte nustatytas sąlygas turi gauti naują leidimą atvykti. Jis taip pat nurodo, kad tiek leidimo nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje turėtojai, tiek darbuotojai, Europos Bendrijų piliečiai, gali būti išsiųsti iš šios valstybės narės viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos sumetimais.

32      A. Kaba taip pat remiasi Home Office (Vidaus reikalų ministerijos) pilietybės direktorato nusistovėjusia praktika, pagal kurią valstybių narių piliečiai yra laikomi įsikūrusiais Jungtinėje Karalystėje ir kuri dar kartą įrodo, kad Europos Bendrijos piliečių sutuoktinių padėtis yra panaši į Jungtinės Karalystės piliečių ir Jungtinėje Karalystėje įsikūrusių piliečių sutuoktinių padėtį. Šiuo klausimu Immigration Adjudicator nenurodė daugiau, nes jam nebuvo pateikta pakankamai argumentų.

33      Trečia, Immigration Adjudicator konstatuoja, kad generalinis advokatas pirmosios išvados 3 punkte nurodė, jog EEA Order netaikomas Jungtinės Karalystės piliečiams ar jų šeimos nariams. Tačiau šis teiginys neteisingas, nes pagal 1992 m. liepos 7 d. Sprendimą Singh (C‑370/90, Rink. p. I‑4265) EEA Order taikomas visiems į Jungtinę Karalystę iš kitos valstybės narės grįžusiems Jungtinės Karalystės piliečiams ar jų šeimos nariams, toje kitoje valstybėje pasinaudojusiems Sutartyje numatytomis teisėmis.

34      Tokiomis aplinkybėmis Immigration Adjudicator kyla abejonių dėl Teisingumo Teismo proceso eigos atitikties 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 daliai. Šiuo klausimu jis pastebi, kad Teisingumo Teismo procesas yra vienas Immigration Adjudicator vykstančio proceso etapų ir todėl jis atsako už bet kokį anksčiau nurodyto 6 straipsnio pažeidimą. Šiuo atžvilgiu jis remiasi 2000 m. vasario 4 d. Nutartimi Emesa Sugar (C‑17/98, Rink. p. I‑665).

35      Immigration Adjudicator taip pat nurodo kai kurias abejones dėl minėtame sprendime Kaba pateikto atsakymo į prejudicinius klausimus.

36      Tokiomis aplinkybėmis Immigration Adjudicator nusprendė antrą kartą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      a)     Kokių priemonių gali imtis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ar proceso (šiame teisme ar Teisingumo Teisme) šalys tam, kad užtikrintų viso proceso atitiktį EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintoms pareigoms ir visų EŽTK 6 straipsnio nuostatų laikymąsi ir nekiltų atsakomybė pagal nacionalinius įstatymus žmogaus teisių srityje arba Europos žmogaus teisių teisme?

b)      Ar šios bylos proceso eiga atitiko EŽTK 6 straipsnyje nurodytus reikalavimus ir, esant neigiamam atsakymui, kokią įtaką tai turėtų pirmojo sprendimo galiojimui?

2.      Immigration Adjudicator konstatavus, kad yra (ar buvo) taikomas nevienodas požiūris į ieškovą ir Jungtinėje Karalystėje esančio ir įsikūrusio asmens sutuoktinį, nes:

a)      ieškovas, atvykęs į Jungtinę Karalystę kaip judėjimo laisve besinaudojančio Europos Sąjungos piliečio sutuoktinis, turėjo gyventi Jungtinėje Karalystėje ketverius metus, kol jam buvo suteikta galimybė prašyti leidimo nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje;

b)      Jungtinėje Karalystėje esančio ir įsikūrusio asmens sutuoktinis (nepaisant to, ar jis yra Jungtinės Karalystės pilietis, ar jam buvo leista nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje) jau po vienerių metų galėjo gauti leidimą nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje;

kadangi, nepaisant Adjudicator prašymo pateikti visus argumentus, nei posėdyje, kuriame buvo priimta 1998 m. rugsėjo 25 d. Nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei Europos Bendrijų Teisingumo Teismui ieškovo pateiktose rašytinėse arba žodinėse pastabose, nei posėdyje, kuriame priimta ši nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šį prašymą pateikusiam teismui nebuvo pateikti jokie tokį nevienodą požiūrį į ieškovą ir esančio bei įsikūrusio asmens sutuoktinį pateisinantys įrodymai (ar argumentai), Immigration Adjudicator pateikia šiuos klausimus:

i)      Ar, nepaisant to, kaip bus atsakyta į pirmąjį klausimą, 2000 m. balandžio 11 d. šioje byloje priimtu sprendimu (C‑356/98) Teisingumo Teismas konstatavo, kad tokia padėtis laikytina diskriminacija, pažeidžiančia EB 39 straipsnį ir (arba) Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį?

ii)      Ar naujai įvertinus faktines aplinkybes konstatuotina diskriminacija, pažeidžianti EB 39 straipsnį ir (arba) Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį?“

 Dėl prejudicinių klausimų

37      Siekiant kuo geriau atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, visų pirma reikia išnagrinėti antrąjį pateiktą klausimą.

 Dėl antrojo klausimo

38      Antrasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas iš esmės yra toks: ar Teisingumo Teismo atsakymas į prejudicinius klausimus, pateiktas minėtame sprendime Kaba, būtų kitoks, jeigu Teisingumo Teismas atsižvelgtų į tai, kad, pirma, pagal nacionalinę teisę darbuotojo migranto, kuris yra kitos valstybės narės nei Jungtinės Karalystės pilietis, sutuoktinio padėtis panaši į Jungtinėje Karalystėje „esančio ir įsikūrusio“ asmens sutuoktinio padėtį, išskyrus laikotarpį, kurį pragyventi reikalaujama išduodant leidimą nuolat gyventi Jungtinės Karalystės teritorijoje, ir, antra, į tai, kad Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos nepateikė jokių šį nevienodą požiūrį pateisinančių argumentų.

39      Pirmiausia reikia priminti, kad prejudicinėje srityje priimto sprendimo galia nacionaliniam teismui, kuriam šis sprendimas buvo skirtas, netrukdo nuspręsti iš naujo kreiptis į Teisingumo Teismą prieš priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Toks kreipimasis gali būti pagrįstas, jei nacionalinis teisėjas susiduria su sprendimo supratimo ar taikymo sunkumais, pateikia naują teisės klausimą arba naujų samprotavimų, dėl kurių Teisingumo Teismas galėtų kitaip atsakyti į jau pateiktą klausimą (1986 m. kovo 5 d. Nutarties Wünsche, 69/85, Rink. p. 947, 15 punktas).

40      Be to, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tik nacionalinis teismas turi teisę suformuluoti pateiktinus klausimus, kurių formuluotės šalys negali pakeisti (1972 m. birželio 15 d. Sprendimo Grassi, 5/72, Rink. p. 443, 4 punktas ir 1996 m. kovo 21 d. Sprendimo Bruyèreir kt., C‑297/94, Rink. p. I‑1551, 19 punktas).

41      Iš to matyti, kad Teisingumo Teismas turi iš esmės nagrinėti tik tuos klausimus, kuriuos nusprendė jam pateikti nacionalinis teismas. Atitinkamų nacionalinės teisės aktų taikymo atžvilgiu Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į nacionalinio teismo nurodytas aplinkybes ir nėra saistomas vienos iš pagrindinės bylos šalių samprotavimų, kuriuos nacionalinis teismas tik pakartojo, nepateikdamas dėl jų savo nuomonės.

42      Dėl klausimo, ar darbuotojo migranto, kuris yra valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę, pilietis, sutuoktinio padėtis yra visiškai panaši į Jungtinėje Karalystėje „esančio ir įsikūrusio“ asmens sutuoktinio padėtį leidimo nuolat gyventi šios valstybės teritorijoje išdavimo atžvilgiu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, jo nuomone, jų padėtis skiriasi tik skirtingais abiem asmenų kategorijoms taikomais reikalavimais dėl gyvenimo trukmės.

43      Tačiau reikia pripažinti, kad klausimas, ar Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis draudžia taikyti diskriminacinio pobūdžio nacionalinės teisės aktus, yra Europos Bendrijos teisės aiškinimo klausimas.

44      Todėl klausimas, ar abiejų asmenų kategorijų padėtys yra panašios ir todėl šiems asmenims turi būti taikomos tos pačios naudojimosi socialinėmis lengvatomis sąlygos, taip pat yra Europos Bendrijos teisės aiškinimo klausimas.

45      Iš to matyti, kad nacionalinio teismo konstatavimas, jog pagal nacionalinę teisę abiejų asmenų kategorijų padėtys yra panašios, nesudaro kliūčių Teisingumo Teismui prireikus pripažinti, kad abi šios kategorijos skiriasi Europos Bendrijos teisės prasme.

46      Šiuo atveju minėto sprendimo Kaba 30 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal galiojančią Europos Bendrijos teisę vienos valstybės narės piliečių teisė gyventi kitos valstybės narės teritorijoje nėra besąlygiška. Jis remėsi, pirma, Sutarties trečios dalies III antraštinės dalies nuostatomis dėl laisvo asmenų judėjimo bei jas įgyvendinančiomis antrinės teisės nuostatomis ir, antra, Sutarties antros dalies nuostatomis, tiksliau – EB sutarties 8a straipsniu (po pakeitimo –EB 18 straipsnis), suteikiančiu Sąjungos piliečiams teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje ir kartu aiškiai nukreipiančiu į šioje Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtuose teisės aktuose nustatytus apribojimus bei sąlygas.

47      Dėl darbuotojo migranto, kuris yra valstybės narės pilietis, padėties būtina taip pat nurodyti, kad jo teisė apsigyventi nėra besąlygiška, nes ji priklauso nuo darbuotojo statuso arba prireikus darbo ieškančio asmens statuso išsaugojimo (šiuo klausimu žr. 1991 m. vasario 26 d. Sprendimą Antonissen, C‑292/89, Rink. p. I‑745), nebent tokią teisę jam suteikia kitos Europos Bendrijos teisės nuostatos.

48      Atvirkščiai, iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos apie pagrindinėje byloje taikomus nacionalinės teisės aktus matyti, kad Jungtinėje Karalystėje „esančiam ir įsikūrusiam“ asmeniui netaikomi jokie apribojimai, susiję su jo gyvenimo šios valstybės narės teritorijoje laikotarpiu, ir jo gyvenimui netaikoma jokia sąlyga, analogiška Europos Bendrijos teisės nuostatose įtvirtintoms sąlygoms, nurodytoms šio sprendimo 46 punkte.

49      Iš to matyti, kad šiomis nuostatomis kitų valstybių narių piliečiams suteikta teisė apsigyventi nėra visais atžvilgiais panaši į teisę, kuria pagal nacionalinius Jungtinės Karalystės įstatymus naudojasi šioje valstybėje narėje „esantis ir joje įsikūręs“ asmuo.

50      Kadangi abiejų asmenų kategorijų teisės apsigyventi nėra visiškai panašios, taip pat yra ir jų sutuoktinių atveju, būtent laikotarpio, kurį reikia pragyventi, kad jiems būtų suteikta galimybė nuolat gyventi Jungtinės Karalystės teritorijoje, atžvilgiu.

51      Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas įrodyti, kad nagrinėjamos situacijos yra panašios, nurodo įvairias aplinkybes.

52      Pirmiausia, jis pažymi, kad nei leidimas nuolat gyventi Jungtinės Karalystės teritorijoje, nei Bendrijos darbuotojo migranto teisė apsigyventi negali būti susieti su specialia jų galiojimo laiko sąlyga. Antra, leidimas nuolat gyventi nustoja galioti jo turėtojui išvažiavus iš Jungtinės Karalystės. Trečia, kaip ir kitų valstybių narių darbuotojai migrantai, leidimo nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje turėtojai gali būti išsiųsti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais. Ketvirta, EEA Order taikomas ne tik kitų valstybių narių, išskyrus Jungtinę Karalystę, piliečiams bet ir į Jungtinę Karalystę iš kitos valstybės narės grįžusiems Jungtinės Karalystės piliečiams ar jų šeimos nariams, toje kitoje valstybėje pasinaudojusiems Sutartyje numatytomis teisėmis.

53      Būtina konstatuoti, kad nė vienas iš šių faktų nepaneigia aiškinimo, jog situacijos nėra panašios, nes darbuotojui migrantui, kuris yra kitos valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę, pilietis, siekiančiam išsaugoti teisę apsigyventi, ir toliau taikomos kai kurios sąlygos, kurios netaikomos Jungtinėje Karalystėje „esančiam ir įsikūrusiam“ asmeniui, teisingumo.

54      Todėl šiuo požiūriu neturi reikšmės nei tai, kad sąlygose nenumatytas aiškus gyvenimo laikotarpio apribojimas, nei tai, kad leidimas nuolat gyventi tam tikromis sąlygomis nustoja galioti. Šiuo atžvilgiu nėra svarbi ir aplinkybė, kad EEA Order gali būti taikomas ir Jungtinės Karalystės piliečiams.

55      Taigi iš to, kas pasakyta, aišku, kad Teisingumo Teismo argumentai nurodytame sprendime Kaba buvo pagrįsti nagrinėjamų situacijų panašumo trūkumu, o ne nevienodo požiūrio į darbuotojo migranto, kuris yra valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę, pilietis, sutuoktinį ir Jungtinėje Karalystėje „esančio ir įsikūrusio“ asmens sutuoktinį pateisinimu, kadangi Immigration Rules atitinkamai 255 ir 287 straipsniuose reglamentuojamos situacijos nėra panašios.

56      Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Teisingumo Teismo atsakymas į prejudicinius klausimus, pateiktas minėtame sprendime Kaba, nebūtų kitoks, jeigu Teisingumo Teismas būtų atsižvelgęs į tai, kad pagal nacionalinę teisę darbuotojo migranto, kuris yra kitos valstybės narės nei Jungtinės Karalystės pilietis, sutuoktinio padėtis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, yra visais atžvilgiais panaši į Jungtinėje Karalystėje „esančio ir įsikūrusio“ asmens sutuoktinio padėtį, išskyrus laikotarpį, kurį pragyventi reikalaujama išduodant leidimą nuolat gyventi Jungtinės Karalystės teritorijoje. Kadangi pagal Bendrijos teisę padėtys nėra panašios, klausimas, ar šis nevienodas požiūris gali būti pateisintas, šiuo atžvilgiu nėra svarbus.

 Dėl pirmojo klausimo

57      Nagrinėdamas antrąjį pateiktą klausimą, Teisingumo Teismas išsklaidė abejones, kurios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą paskatino pateikti naujus klausimus.

58      Tokiomis aplinkybėmis į pirmąjį klausimą atsakyti nereikia.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

59      Jungtinės Karalystės ir Nyderlandų vyriausybių bei Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti nacionalinis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 2000 m. gruodžio 19 d. Nutartimi pateikė Immigration Adjudicator, nusprendžia:

Teisingumo Teismo atsakymas į prejudicinius klausimus, pateiktas 2000 m. balandžio 11 d. Sprendime Kaba (C‑356/98), nebūtų kitoks, jeigu Teisingumo Teismas būtų atsižvelgęs į tai, kad pagal nacionalinę teisę darbuotojo migranto, kuris yra kitos valstybės narės nei Jungtinės Karalystės pilietis, sutuoktinio padėtis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, yra visais atžvilgiais panaši į Jungtinėje Karalystėje „esančio ir įsikūrusio“ asmens sutuoktinio padėtį, išskyrus laikotarpį, kurį pragyventi reikalaujama išduodant leidimą nuolat gyventi Jungtinės Karalystės teritorijoje. Kadangi pagal Bendrijos teisę padėtys nėra panašios, klausimas, ar šis nevienodas požiūris gali būti pateisintas, šiuo atžvilgiu nėra svarbus.

Paskelbta 2003 m. kovo 6 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: anglų