TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. spalio 8 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Elektros vidaus rinka – Direktyva 2009/72/EB – 37 straipsnis – Reguliavimo institucijos pareigos ir įgaliojimai – Ginčų sprendimas ne teismo keliu – Sąvoka „šalis, turinti nusiskundimų“ – Galutinio vartotojo skundas, pateiktas dėl perdavimo sistemos, prie kurios šio vartotojo įrenginys nėra tiesiogiai prijungtas, operatoriaus – Šioje sistemoje įvykęs gedimas – Sutartinių santykių tarp vartotojo ir sistemos operatoriaus nebuvimas – Skundo priimtinumas“

Byloje C‑360/19

dėl College van Beroep voor het bedrijfsleven (Administracinis apeliacinis ekonominių bylų teismas, Nyderlandai) 2019 m. balandžio 23 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2019 m. gegužės 3 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Crown Van Gelder BV

prieš

Autoriteit Consument en Markt (ACM),

dalyvaujant

TenneT TSO BV,

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas E. Regan, teisėjai M. Ilešič, E. Juhász, C. Lycourgos ir I. Jarukaitis (pranešėjas)

generalinis advokatas G. Pitruzzella,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2020 m. kovo 5 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	Crown Van Gelder BV, atstovaujamos advocaat M. R. het Lam,

–	TenneT TSO BV, atstovaujamos L. Baljon, padedamos advocaat I. Brinkman,

–	Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir P. Huurnink,

–	Suomijos vyriausybės, atstovaujamos J. Heliskoski,

–	Europos Komisijos, atstovaujamos E. Manhaeve ir O. Beynet,

susipažinęs su 2020 m. birželio 4 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1	Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB (OL L 211, 2009, p. 55), 37 straipsnio 11 dalies išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Crown Van Gelder BV ir Autoriteit Consument en Markt (ACM) (Vartotojų ir rinkų priežiūros tarnyba, Nyderlandai) ginčą dėl pastarosios sprendimo pripažinti nepriimtinu šios bendrovės skundą prieš nacionalinės aukštos įtampos sistemos operatorių TenneT TSO BV dėl šioje sistemoje įvykusio gedimo.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Direktyvos 2009/72 37, 42, 51 ir 54 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(37)

Energetikos reguliavimo institucijoms turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti privalomus sprendimus dėl elektros energijos įmonių ir skirti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas elektros energijos įmonėms, kurios nevykdo savo įsipareigojimų, arba pasiūlyti kompetentingam teismui joms skirti tokias sankcijas. <…> Energetikos reguliavimo institucijoms taip pat turėtų būti suteikti įgaliojimai, kad jos galėtų prisidėti užtikrinant aukštus visuotinių ir viešųjų paslaugų standartus, siekiant atverti rinką, apsaugant pažeidžiamus vartotojus ir užtikrinant visišką vartotojų apsaugos priemonių veiksmingumą. <…>

<…>

(42)

Visai [Europos Sąjungos] pramonei ir prekybai, įskaitant mažąsias ir vidutinio dydžio įmones, bei visiems Sąjungos piliečiams, kurie naudojasi vidaus rinkos teikiama ekonomine nauda, taip pat turėtų būti užtikrintas aukštas vartotojų apsaugos lygis <…> Tiems vartotojams taip pat turėtų būti užtikrinama teisė pasirinkti, teisė į sąžiningą elgesį su jais, į atstovavimą ir į ginčų sprendimo priemones.

<…>

(51)

Vartotojų interesai turėtų būti svarbiausias šios direktyvos objektas, o paslaugų kokybės užtikrinimas turėtų būti viena iš pagrindinių elektros energijos įmonių pareigų. Turi būti stiprinamos ir užtikrinamos esamos vartotojų teisės, jos turėtų būti skaidresnės. Nustatant vartotojų apsaugą, reikėtų užtikrinti, kad visi vartotojai platesniu [Sąjungos] mastu iš konkurencingos rinkos gautų naudos. Vartotojų teisių laikymąsi turėtų užtikrinti valstybės narės arba, valstybei narei nusprendus, reguliavimo institucijos.

<…>

(54)	Veiksmingos ir visiems vartotojams prieinamos ginčų sprendimo priemonės užtikrina geresnę vartotojų apsaugą. Valstybės narės turėtų pradėti taikyti sparčias ir veiksmingas ginčų nagrinėjimo procedūras.“

Šios direktyvos 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Šia direktyva nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas [Sąjungos] elektros energijos rinkas. <…> Be to, direktyvoje nustatomi visuotinių paslaugų teikimo įpareigojimai ir elektros energijos vartotojų teisės bei išaiškinami konkurencijos reikalavimai.“

Šios direktyvos 2 straipsnyje pateikiamos tokios sąvokų apibrėžtys:

„Šioje direktyvoje taikomos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

3.	perdavimas – elektros energijos transportavimas ypač aukštos ir aukštosios įtampos jungtine sistema siekiant ją pristatyti galutiniams vartotojams ar skirstytojams, išskyrus tiekimą;

perdavimo sistemos operatorius – fizinis ar juridinis asmuo, atsakingas už perdavimo sistemos eksploatavimą ir techninės priežiūros užtikrinimą, ir, jei būtina, už jos plėtrą konkrečioje teritorijoje ir tam tikrais atvejais – už jos sujungimą su kitomis sistemomis bei už tai, kad būtų užtikrintas ilgalaikis sistemos pajėgumas pagrįstiems elektros energijos perdavimo poreikiams tenkinti;

<…>

9.	galutinis vartotojas – elektros energiją savo asmeniniam vartojimui perkantis vartotojas;

<…>“

Direktyvos 2009/72 3 straipsnio „Įpareigojimai teikti viešąsias paslaugas ir vartotojų apsauga“ 7 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi tinkamų priemonių galutiniams vartotojams apsaugoti ir visų pirma užtikrina, kad būtų taikomos adekvačios priemonės pažeidžiamiems vartotojams apsaugoti. <…> Jos užtikrina aukštą vartotojų apsaugos lygį, ypač susijusį su <…> ginčų sprendimo mechanizm[ais]. <…>“

Šios direktyvos 12 straipsnyje „Perdavimo sistemos operatorių užduotys“ nustatyta:

„Kiekvienas perdavimo sistemos operatorius:

a)	užtikrina ilgalaikį sistemos pajėgumą tenkinti pagrįstus elektros energijos perdavimo poreikius, saugių, patikimų ir efektyvių perdavimo sistemų eksploatavimą, techninę priežiūrą ir plėtrą ekonominėmis sąlygomis bei deramai atsižvelgdamas į aplinką;

b)	numato atitinkamas priemones, kurių reikia įpareigojimams dėl paslaugų vykdyti;

c)	prisideda užtikrinant tiekimo saugumą naudodamas tinkamus perdavimo pajėgumus ir remdamasis sistemos patikimumu;

valdo elektros energijos srautus sistemoje atsižvelgdamas į mainus su kitomis jungtinėmis sistemomis. Tuo tikslu perdavimo sistemos operatorius turi užtikrinti elektros energijos sistemos saugumą, patikimumą ir efektyvumą bei, atsižvelgdamas į tai, užtikrinti galimybę naudotis visomis reikalingomis papildomomis paslaugomis, įskaitant tas, kurios teikiamos reaguojant į paklausą, jeigu tokios galimybės užtikrinimas nepriklauso nuo kitos perdavimo sistemos, su kuria sujungta jo sistema;

<…>“

Šios direktyvos 32 straipsnio „Trečiosios šalies prieiga prie sistemos“ 2 dalyje numatyta:

„Perdavimo ar skirstymo sistemos operatorius gali atsisakyti suteikti prieigą, jeigu trūksta reikiamų pajėgumų. <…> Reguliavimo institucijos, jei valstybės narės yra taip nustačiusios, arba valstybės narės užtikrina, kad te [tie] kriterijai būtų nuosekliai taikomi ir kad sistemos naudotojas, kuriam atsisakyta suteikti prieigą, galėtų pasinaudoti ginčų sprendimo procedūra. <…>“

Direktyvos 2009/72 36 straipsnyje „Reguliavimo institucijos bendrieji tikslai“ nustatyta:

„Vykdydama šioje direktyvoje nustatytas reguliavimo užduotis, reguliavimo institucija, atsižvelgdama į 37 straipsnyje nustatytas savo pareigas ir įgaliojimus, prireikus glaudžiai konsultuodamasi su kitomis atitinkamomis nacionalinėmis institucijomis, įskaitant konkurencijos institucijas, ir nedarydama įtakos jų kompetencijai, imasi visų pagrįstų priemonių siekdama šių tikslų:

<…>“

g)	užtikrinti, kad veiksmingai veikiant nacionalinėms rinkoms vartotojai gautų naudos, skatinti veiksmingą konkurenciją ir padėti užtikrinti vartotojų apsaugą;

<…>“

Direktyvos 2009/72 37 straipsnyje „Reguliavimo institucijos pareigos ir įgaliojimai“ numatyta:

„1. Reguliavimo institucijos pareigos yra šios:

<…>

b)	užtikrinti, kad perdavimo ir skirstymo sistemos operatoriai bei, prireikus, sistemos savininkai, taip pat visos elektros energijos įmonės laikytųsi pagal šią direktyvą ir kitus atitinkamus [Sąjungos] teisės aktus nustatytų įpareigojimų, įskaitant tuos, kurie susiję su tarpvalstybiniais klausimais;

<…>

h)	stebėti, ar laikomasi tinklo saugumo ir patikimumo taisyklių, ir peržiūrėti, kaip jų buvo laikomasi praeityje, taip pat nustatyti arba patvirtinti paslaugų kokybei ir tiekimui taikomus standartus ir reikalavimus arba kartu su kitomis kompetentingomis institucijomis prisidėti prie šių veiksmų;

<…>

m)	stebėti, per kiek laiko perdavimo ir skirstymo sistemos operatoriai sujungia linijas ir atlieka remonto darbus;

n)	kartu su kitomis atitinkamomis institucijomis padėti užtikrinti, kad vartotojų apsaugos priemonės, įskaitant tas, kurios nustatytos I priede, būtų veiksmingos ir taikomos;

<…>

4. Valstybės narės užtikrina, kad reguliavimo institucijoms būtų suteikti įgaliojimai, kuriais naudodamosi jos galėtų efektyviai ir operatyviai vykdyti 1, 3 ir 6 dalyse nurodytas pareigas. Šiuo tikslu reguliavimo institucija turi bent šiuos įgaliojimus:

a)	priimti privalomus sprendimus dėl elektros energijos įmonių;

<…>

pagal šią direktyvą arba bet kokį atitinkamą teisiškai privalomą reguliavimo institucijos ar Agentūros sprendimą nustatytų įpareigojimų nevykdančioms elektros energijos įmonėms skirti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas arba pasiūlyti kompetentingam teismui skirti tokias sankcijas. Tai apima įgaliojimą perdavimo sistemos operatoriui skirti arba siūlyti jam skirti sankcijas, kurios sudaro iki 10 % metinės perdavimo sistemos operatoriaus apyvartos, arba vertikalios integracijos įmonei skirti arba siūlyti jai skirti sankcijas, kurios sudaro iki 10 % metinės vertikalios integracijos įmonės apyvartos, tuo atveju, kai jie nesilaiko atitinkamų įpareigojimų pagal šią direktyvą; ir

e)	turi tinkamas teises atlikti tyrimus ir atitinkamus įgaliojimus rengti nurodymus kaip spręsti ginčus pagal 11 ir 12 dalis.

<…>

11. Bet kuri šalis, turinti nusiskundimų perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriaus veiksmais, susijusiais su to operatoriaus įpareigojimais pagal šią direktyvą, gali pateikti skundą reguliavimo institucijai, kuri, veikdama kaip ginčų sprendimo institucija, priima sprendimą per dviejų mėnesių laikotarpį nuo skundo gavimo dienos. Jei reguliavimo institucijai reikia papildomos informacijos, tas laikotarpis gali būti pratęstas dviem mėnesiais. Tą pratęstą laikotarpį galima dar pratęsti, jei su tuo sutinka skundą pateikusi šalis. Reguliavimo institucijos sprendimas yra privalomas, nebent ir iki tol, kol jis panaikinamas apeliacine tvarka.

<…>“

Nyderlandų teisė

Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalis į Nyderlandų teisę perkelta 1998 m. liepos 2 d.Wet houdende regels met betrekking tot de productie, het transport en de levering van elektriciteit (Elektriciteitswet 1998) (Įstatymas dėl elektros energijos gamybos, tiekimo ir perdavimo (1998 m. Įstatymas dėl elektros energijos)) (Stb. 1998, Nr. 427) 51 straipsnio 1 dalimi. Pagal šią nuostatą „ginčo su sistemos operatoriumi šalis gali pateikti skundą [ACM] dėl to, kaip operatorius vykdo savo funkcijas ir įgaliojimus arba pareigas pagal šį įstatymą“.

Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

2015 m. kovo 27 d. dėl bendro gedimo Dimeno (Nyderlandai) aukštos įtampos (380 kV) pastotėje, kuri priklauso aukštos įtampos sistemai, kurios operatorė yra bendrovė TenneT TSO, didelė Šiaurės Olandijos provincijos dalis ir nedidelė Flevolando provincijos dalis kelias valandas liko be elektros energijos.

Dėl šio gedimo kelias valandas buvo nutrauktas elektros energijos perdavimas į Crown Van Gelder gamyklą, kuri Šiaurės Velsene (Nyderlandai) eksploatuoja popieriaus gamyklą, prijungtą prie Liander NV eksploatuojamos skirstymo sistemos, kuriai elektros energija tiekiama iš TenneT TSO eksploatuojamos aukštos įtampos sistemos.

Crown Van Gelder tvirtina patyrusi dėl to žalos, todėl pateikė skundą ACM, siekdama, kad būtų pripažinta, jog TenneT TSO nesiėmė visų turimų pagrįstų priemonių, kad išvengtų elektros energijos perdavimo nutraukimo, o Dimeno aukštos įtampos pastotės sistemos struktūra neatitinka įstatymais nustatytų reikalavimų.

2018 m. balandžio 30 d. sprendimu ACM pripažino šį skundą nepriimtinu motyvuodama tuo, kad Crown Van Gelder neturi tiesioginio ryšio su TenneT TSO, todėl negali būti laikoma „ginčo su sistemos operatoriumi šalimi“, kaip tai suprantama pagal 1998 m. Įstatymo dėl elektros energijos 51 straipsnio 1 dalį. Ji konstatavo, kad Crown Van Gelder gamykla nėra prijungta prie TenneT TSO sistemos, kad Crown Van Gelder nesudarė sutarties su šiuo sistemos operatoriumi ir kad negauna iš jo sąskaitų faktūrų.

16	Crown Van Gelder apskundė tą sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – College van Beroep voor het bedrijfsleven (Administracinis apeliacinis ekonominių bylų teismas, Nyderlandai).

Tas teismas teigia, kad jo nagrinėjamo ginčo šalys nesutaria dėl to, kaip reikia aiškinti Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalyje esančią sąvoką „bet kuri šalis, turinti nusiskundimų“. Nagrinėdamas klausimą, ar skundą gali pateikti juridinis asmuo, eksploatuojantis įmonę, prijungtą prie regioninės sistemos, kurios aprūpinimas elektros energija buvo nutrūkęs dėl nacionalinės sistemos, iš kurios elektros energija tiekiama į šią regioninę sistemą, gedimo, jis mano, kad šios nuostatos reikšmė nėra tokia aiški, kad dėl jos aiškinimo nekiltų pagrįstų abejonių.

Tokiomis aplinkybėmis College van Beroep voor het bedrijfsleven (Administracinis apeliacinis ekonominių bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2009/72] 37 straipsnio 11 dalis turi būti aiškinama taip, kad šia nuostata teisė pateikti skundą dėl nacionalinės sistemos operatoriaus (perdavimo sistemos operatoriaus) taip pat suteikiama asmeniui, kuris nėra prisijungęs prie šio sistemos operatoriaus (perdavimo sistemos operatoriaus) sistemos, bet yra prisijungęs tik prie regioninės sistemos (skirstymo sistemos), kurioje elektros energijos tiekimas sutrinka dėl elektros energijos tiekimo gedimo nacionalinėje sistemoje (perdavimo sistemoje), iš kurios elektros energija tiekiama į regioninę sistemą (skirstymo sistemą)?“

Dėl prejudicinio klausimo

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalis turi būti aiškinama taip, kad reguliavimo institucija gali atmesti galutinio vartotojo skundą prieš perdavimo sistemos operatorių dėl šioje sistemoje įvykusio gedimo motyvuodama tuo, kad galutinio vartotojo įrenginys yra prijungtas ne tiesiogiai prie tos perdavimo sistemos, o tik prie skirstymo sistemos, kuri elektros energiją gauna iš perdavimo sistemos.

Kad būtų galima atsakyti į pateiktą klausimą, reikia išaiškinti sąvoką „šalis, turinti nusiskundimų“, nes Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad bet kuri šalis, turinti nusiskundimų dėl perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriaus veiksmų, susijusių su to operatoriaus įpareigojimais pagal šią direktyvą, gali pateikti skundą reguliavimo institucijai, kuri, veikdama kaip ginčų sprendimo institucija, priima sprendimą per dviejų mėnesių laikotarpį nuo skundo gavimo dienos.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad tais atvejais, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę tam, kad būtų galima nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į nuostatos formuluotę, bet ir jos kontekstą ir atitinkamu teisės aktu siekiamą tikslą (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo GRDF, C‑236/18, EU:C:2019:1120, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Šiuo atveju, kiek tai susiję visų pirma su Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalies formuluote, reikia pažymėti, kad iš jos matyti, jog joje numatytai reguliavimo institucijos kompetencijai aiškiai taikomos dvi sąlygos. Pirma, skundas turi būti pateiktas dėl perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriaus. Antra, tame skunde suformuluotas nusiskundimas turi būti susijęs su šioje direktyvoje sistemos operatoriui nustatytais įpareigojimais.

23	Vis dėlto iš Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalies teksto nematyti, kad pagal šią nuostatą reguliavimo institucijos kompetencija priklauso nuo to, ar tarp skundą pateikusio asmens ir sistemos operatoriaus, dėl kurio paduodamas skundas, egzistuoja tiesioginis ryšys.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, aiškinant sąvoką „šalis, turinti nusiskundimų“ taip, kad ji apimtų tokią sąlygą, būtų apribota šios sąvokos apimtis, o prieš žodį „šalis“ einantis žodžių junginys „bet kuri“ rodo priešingai – kad ši sąvoka turi būti suprantama plačiai. Be to, kaip savo išvados 30–32 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, sąvoka „šalis“ nebūtinai reiškia sutarties šalį, bet gali būti suprantama „procesiniu“ požiūriu kaip nurodanti asmenis, kurie yra suinteresuoti kreiptis į reguliavimo instituciją. Be to, kai kuriose šios nuostatos kalbinėse redakcijose vartojami kiti nei „šalis“ žodžiai, kaip antai „Betroffene“ (atitinkamas asmuo) versijoje vokiečių kalba ir „interesado“ (suinteresuotasis asmuo) versijoje portugalų kalba, kurie nereiškia sutarties šalies.

Toliau dėl Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalies konteksto reikia pažymėti, kad jokia šios direktyvos nuostata nesiekiama apriboti sąvokos „šalis, turinti nusiskundimų“ apimties, neįtraukiant į šią sąvoką asmenų, neturinčių tiesioginio ryšio su atitinkamu sistemos operatoriumi. Priešingai, šios direktyvos 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sistemos naudotojas, kuriam atsisakyta suteikti prieigą, turi turėti teisę pasinaudoti ginčų sprendimo procedūra, nors būtent tokio naudotojo atveju sutartinių santykių tarp suinteresuotojo asmens ir sistemos operatoriaus nėra.

Galiausia dėl Direktyva 2009/72 siekiamų tikslų reikia pažymėti, kad iš šios direktyvos 37, 51, 42 ir 54 konstatuojamųjų dalių ir 1 straipsnio matyti, jog ja siekiama suteikti energetikos reguliavimo institucijoms įgaliojimus užtikrinant visišką vartotojų apsaugos priemonių veiksmingumą, užtikrinti, kad visi pramonės ir prekybos sektoriai bei visi Sąjungos piliečiai galėtų pasinaudoti aukštu vartotojų apsaugos lygiu ir ginčų sprendimo priemonėmis, vartotojų interesus padaryti svarbiausiu šios direktyvos tikslu, užtikrinti, kad reguliavimo institucijos, jei joms tokius įgaliojimus suteikia valstybė narė, užtikrintų elektros energijos vartotojų teisių paisymą, ir sukurti veiksmingas ir visiems vartotojams prieinamas ginčų sprendimo priemones.

Be to, Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 7 dalis įpareigoja valstybes nares užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, ypač kiek tai susiję su ginčų sprendimo mechanizmais, o šios direktyvos 36 straipsnio g punktas reguliavimo institucijoms nustato tikslą padėti užtikrinti vartotojų apsaugą (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 23 d. Sprendimo Energiavirasto, C‑578/18, EU:C:2020:35, 34 ir 35 punktus).

Kad būtų pasiekti šie tikslai, Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 1 dalies b punkte reguliavimo institucijai pavedama užtikrinti, kad perdavimo ir skirstymo sistemos operatoriai ir prireikus sistemos savininkai, taip pat visos elektros energijos įmonės laikytųsi pagal šią direktyvą ir kitas taikytinas Sąjungos teisės nuostatas nustatytų įpareigojimų. Šiuo tikslu reguliavimo institucija, be kita ko, pagal šios direktyvos 37 straipsnio 4 dalies a, d ir e punktus turi teisę priimti privalomus sprendimus dėl elektros energijos įmonių ir skirti veiksmingas sankcijas arba pasiūlyti kompetentingam teismui skirti tokias sankcijas, taip pat turi tinkamas teises atlikti tyrimus ir atitinkamus įgaliojimus rengti nurodymus, kaip spręsti ginčus pagal šios direktyvos 37 straipsnio 11 dalį.

Atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes taip pat reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 1 dalies h ir m punktus reguliavimo institucijos pareiga yra stebėti, ar laikomasi tinklo saugumo ir patikimumo taisyklių, vertinti, kaip jų buvo laikomasi praeityje, ir stebėti, per kiek laiko perdavimo ir skirstymo sistemos operatoriai sujungia linijas ir atlieka remonto darbus.

Teisės pateikti skundą reguliavimo institucijai pagal Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalį apribojimas tik galutiniais vartotojais, tiesiogiai susijusiais su atitinkamu sistemos operatoriumi, neatrodo atitinkantis šio sprendimo 26 ir 27 punktuose primintus tikslus, nes juo ribojama vartotojų prieiga prie ginčų sprendimo mechanizmo, taigi ir šios institucijos galimybės vykdyti jai patikėtas užduotis, kaip antai nurodytas šio sprendimo 28 ir 29 punktuose.

Be to, dėl perdavimo sistemos operatorių reikia pažymėti, kad, kaip savo išvados 47 punkte nurodė generalinis advokatas, Direktyva 2009/72 jiems nustatytos funkcijos ir pareigos susijusios ne tik su subjektais, kurių įrenginiai prijungti prie jų sistemos. Konkrečiai kalbant, pagal šios direktyvos 12 straipsnio a–d punktus jie, be kita ko, turi eksploatuoti, techniškai prižiūrėti ir vystyti saugias, patikimas ir efektyvias perdavimo sistemas ekonomiškai priimtinomis sąlygomis, numatyti atitinkamas priemones, kurių reikia įpareigojimams dėl paslaugų vykdyti, naudodami tinkamus perdavimo pajėgumus ir remdamiesi sistemos patikimumu prisidėti užtikrinant tiekimo saugumą, valdyti elektros energijos srautus sistemoje atsižvelgdami į mainus su kitomis jungtinėmis sistemomis.

Todėl teisės pateikti skundą reguliavimo institucijai pagal Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalį apribojimas tik galutiniais vartotojais, tiesiogiai susijusiais su atitinkamu perdavimo sistemos operatoriumi, ypač riboja reguliavimo institucijos galimybę gavus skundą vykdyti vieną iš jai patikėtų funkcijų – užtikrinti, kad perdavimo sistemos operatoriai laikytųsi šia direktyva jiems nustatytų įpareigojimų.

33	Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad sąvoka „šalis, turinti nusiskundimų“ negali būti aiškinama kaip nurodanti tiesioginį ryšį tarp skundą pateikusio asmens ir perdavimo sistemos operatoriaus, dėl kurio paduotas skundas.

Nors Direktyvos 2009/72 37 straipsnis neįpareigoja valstybių narių suteikti reguliavimo institucijai įgaliojimų nagrinėti elektros vartotojų ir sistemos operatorių ginčus, bet leidžia joms priskirti šią kompetenciją kitai institucijai (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 23 d. Sprendimo Energiavirasto, C‑578/18, EU:C:2020:35, 36–40 ir 43 punktus), šiai kompetencijai, jei valstybė narė ją suteikia reguliavimo institucijai, negali būti taikoma sąlyga, kad tarp skundą pateikusio asmens ir perdavimo sistemos operatoriaus, dėl kurio paduotas skundas, egzistuotų tiesioginis ryšys.

Todėl, kai reguliavimo institucija gauna galutinio vartotojo skundą dėl Direktyva 2009/72 perdavimo sistemos operatoriams nustatytų įpareigojimų nesilaikymo, ji neturi teisės atmesti šio skundo motyvuodama tuo, kad galutinio vartotojo įrenginys prijungtas ne tiesiogiai prie perdavimo sistemos, o tik prie skirstymo sistemos, kuri elektros energiją gauna iš perdavimo sistemos.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalis turi būti aiškinama taip, kad reguliavimo institucija negali atmesti galutinio vartotojo skundo prieš perdavimo sistemos operatorių dėl šioje sistemoje įvykusio gedimo motyvuodama tuo, kad galutinio vartotojo įrenginys yra prijungtas ne tiesiogiai prie tos perdavimo sistemos, o tik prie skirstymo sistemos, kuri elektros energiją gauna iš perdavimo sistemos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB, 37 straipsnio 11 dalis turi būti aiškinama taip, kad reguliavimo institucija negali atmesti galutinio vartotojo skundo prieš perdavimo sistemos operatorių dėl šioje sistemoje įvykusio gedimo motyvuodama tuo, kad galutinio vartotojo įrenginys yra prijungtas ne tiesiogiai prie tos perdavimo sistemos, o tik prie skirstymo sistemos, kuri elektros energiją gauna iš perdavimo sistemos.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: nyderlandų.