1

Savo apeliaciniu skundu Islamic Republic of Iran Shipping Lines (IRISL), Hafize Darya Shipping Lines (HDSL), Khazar Sea Shipping Lines, IRISL Europe GmbH, Qeshm Marine Services & Engineering Co. (buvusi IRISL Marine Services and Engineering Co.), Irano Misr Shipping Co., Safiran Payam Darya Shipping Lines, Marine Information Technology Development Co. (buvusi Shipping Computer Services Co.), Rahbaran Omid Darya Ship Management Co. (dar žinoma kaip Soroush Sarzamin Asatir), Hoopad Darya Shipping Agency (buvusi South Way Shipping Agency Co. Ltd) ir Valfajr 8th Shipping Line Co. prašo panaikinti 2017 m. vasario 17 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Islamic Republic of Iran Shipping Lines ir kt. / Taryba (T‑14/14 ir T‑87/14, EU:T:2017:102, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo jis atmetė jų ieškinį:

2

2006 m. gruodžio 23 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (toliau – Saugumo Taryba) priėmė Rezoliuciją 1737 (2006); pagal jos 7 punktą Irano Islamo Respublikai buvo draudžiama eksportuoti prekes ir technologijas, susijusias su padidintos platinimo rizikos veikla arba branduolinių ginklų siuntimo į taikinį sistemų kūrimu.

3

2007 m. kovo 24 d. Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1747 (2007); pagal jos 5 dalį Irano Islamo Respublikai draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai iš savo teritorijos arba per savo piliečius ar su jos valstybės vėliava plaukiojančius laivus arba skraidančius orlaivius tiekti, parduoti ar perduoti ginklus ir su jais susijusią techniką.

4

2010 m. birželio 9 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1929 (2010), kuria buvo išplėsta ribojamųjų priemonių, nustatytų ankstesnėmis rezoliucijomis, taikymo sritis ir Irano Islamo Respublikai nustatytos papildomos ribojamosios priemonės.

5

2010 m. birželio 17 d. Europos Vadovų Taryba palankiai įvertino priimtą Rezoliuciją 1929 (2010) ir paprašė Europos Sąjungos Tarybos patvirtinti priemones, kuriomis būtų įgyvendinamos šioje rezoliucijoje nustatytos priemonės ir jas papildančios priemonės, siekiant derybomis išspręsti visus susirūpinimą keliančius neišspręstus klausimus, susijusius su Irano Islamo Respublikos kuriamomis padidintos rizikos technologijomis, reikalingomis jos branduolinei ir raketų programoms (toliau – 2010 m. birželio 17 d. deklaracija). Šios priemonės daugiausia turėjo būti taikomos prekybai, finansų sektoriui, Irano transporto sektoriui (taip pat IRISL ir jos patronuojamosioms bendrovėms), svarbiausiems naftos ir dujų pramonės sektoriams. Taip pat buvo numatyta plačiau taikyti turto įšaldymą, konkrečiai, įšaldyti Islamo revoliucinės gvardijos narių turtą.

6

2010 m. liepos 26 d. priimtas Tarybos sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 195, 2010, p. 39, klaidų ištaisymas OL L 197, 2010, p. 19); jo 4, 5, 7 ir 8 konstatuojamosiose dalyse įtvirtinta:

<…>

7

Šio sprendimo 20 straipsnio 1 dalies b punkte buvo numatyta įšaldyti visas lėšas ir ekonominius išteklius „asmen[ų] ir subjekt[ų], <…> dalyvaujan[čių] Irano branduolinėje veikloje, <…> tiesiogiai su ja susij[usių] ar teikian[čių] jai paramą, <…> arba asmen[ų] ir subjekt[ų], kurie padėjo nurodytiems asmenims ar subjektams išvengti JT ST rezoliucijos 1737 (2006), JT ST rezoliucijos 1747 (2007), JT ST rezoliucijos 1803 (2008) ir JT ST rezoliucijos 1929 (2010) ar šio sprendimo nuostatų taikymo arba jas pažeisti, taip pat kit[ų] <…> ir [IRISL] vadovybės nar[ių] bei subjekt[ų] ir [jai] priklausan[čių], arba [jos] kontroliuojam[ų], arba [jos] vardu veikian[čių] subjekt[ų], kaip nurodyta II priedo sąraše“.

8

Ieškovių pavadinimai buvo įtraukti į šio sprendimo II priedą remiantis tuo, kad, kiek tai susiję su IRISL, visų pirma, ji „dalyvavo vežant karinius krovinius, be kita ko, oficialiai uždraustus krovinius iš Irano. Trys tokie incidentai buvo susiję su pažeidimais, apie kuriuos pranešta <…> [Saugumo Tarybos Sankcijų komitetui]“, o kitos ieškovės nuosavybės teise priklausė IRISL, buvo jos valdomos arba veikė jos vardu.

9

2010 m. liepos 26 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 668/2010, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui 7 straipsnio 2 dalis (OL L 195, 2010, p. 25), remiantis iš esmės tais pačiais motyvais, ieškovių pavadinimai buvo įtraukti į 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 103, 2007, p. 1) V priede pateiktą sąrašą.

10

2010 m. spalio 25 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 961/2010 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 423/2007 (OL L 281, 2010, p. 1), 16 straipsnio 2 dalies d punkte buvo numatyta įšaldyti lėšas ir ekonominius išteklius, priklausančius jo VIII priede išvardytiems asmenims, subjektams arba įstaigoms, kurie pripažinti kaip „[IRISL] priklausantis arba jos kontroliuojamas juridinis asmuo, subjektas arba organizacija“. Šis kriterijus buvo iš esmės pakartotas 2012 m. kovo 23 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 88, 2012, p. 1), 23 straipsnio 2 dalies e punkte.

11

Ieškovių pavadinimai buvo palikti vienas po kito priimtame Reglamento Nr. 961/2010 VIII priede ir Reglamento Nr. 267/2012 IX priede, iš esmės remiantis tais pačiais motyvais, kaip ir nurodyti šio sprendimo 8 punkte.

12

2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimu Islamic Republic of Iran Shipping Lines ir kt. / Taryba (T‑489/10, EU:T:2013:453, toliau – 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimas) Bendrasis Teismas panaikino Sprendimo 2010/413 II priedą, Įgyvendinimo reglamento Nr. 668/2010 priedą, Reglamento Nr. 961/2010 VIII priedą ir Reglamento Nr. 267/2012 IX priedą, kiek jie susiję su ieškovėmis, remdamasis tuo, kad Europos Sąjungos Taryba nepakankamai teisiškai motyvavo savo teiginį, kad IRISL padėjo į sąrašą įtrauktam asmeniui ar subjektui pažeisti Saugumo Tarybos rezoliucijas, ir neįrodė, kad, tris kartus gabenusi karinę techniką ir taip pažeidusi ginklų embargą, ji teikė paramą branduolinių ginklų platinimo veiklai.

13

2013 m. spalio 10 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Sprendimą 2013/497. Pagal šio sprendimo 2 konstatuojamąją dalį turėtų būti patikslinti su lėšų įšaldymu susiję nurodymo kriterijai, kurie apimtų asmenis ir subjektus, kurie padėjo nurodytiems asmenims ar subjektams apeiti ar pažeisti Saugumo Tarybos rezoliucijas ar Sprendimą 2010/413, tam, kad apimtų asmenis ir subjektus, kurie patys apėjo arba pažeidė tas nuostatas.

14

Minėtu sprendimu Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotė buvo iš dalies pakeista taip:

„asmenys ir subjektai, <…> dalyvaujantys Irano branduolinėje veikloje, <…> tiesiogiai su ja susiję ar teikiantys jai paramą,<…> arba asmenys ir subjektai, kurie patys apėjo ar pažeidė arba padėjo nurodytiems asmenims ar subjektams apeiti ir pažeisti [Saugumo Tarybos rezoliucijų 1737 (2006), 1747 (2007), 1803 (2008) ir 1929 (2010)] ar šio sprendimo nuostatas, taip pat kiti <…> IRISL nariai ir subjektai bei [jai] priklausantys ar [jos] kontroliuojami subjektai arba asmenys ir subjektai, veikiantys [jos] vardu, arba asmenys ir subjektai, teikiantys draudimo ar kitas svarbias paslaugas <…> [IRISL] arba [jai] priklausantiems ar [jos] kontroliuojamiems arba [jos] vardu veikiantiems subjektams, kaip nurodyta II priedo sąraše.“

15

Siekdama užtikrinti Sprendimo 2013/497 įgyvendinimą Europos Sąjungoje, Taryba 2013 m. spalio 10 d. taip pat priėmė Reglamentą Nr. 971/2013, kuriuo Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies b ir e punktų formuluotė iš dalies pakeista taip:

„<…> Į IX priedą įtraukiami fiziniai ir juridiniai asmenys, subjektai ir įstaigos, kai <…> nustatoma, kad:

<…>

<…>

16

2013 m. lapkričio mėn. ginčijamais aktais Taryba pakartotinai įtraukė apeliančių pavadinimus į asmenų ir subjektų, kurių turtas įšaldomas, sąrašą, esantį Sprendimo 2010/413 II priede ir Reglamento Nr. 267/2012 IX priede (toliau – ginčijami sąrašai).

17

IRISL įtraukimo į šiuos sąrašus motyvai buvo identiški ir suformuluoti taip:

„IRISL dalyvavo vežant su ginklais susijusias medžiagas iš Irano, pažeidžiant [Saugumo Tarybos] rezoliucijos 1747 (2007) 5 punktą. 2009 m. [Saugumo Tarybos] Sankcijų Iranui komitetui buvo pranešta apie tris aiškius pažeidimus.“

18

Kitų apeliančių pavadinimai pakartotinai įtraukti į minėtus sąrašus, remiantis: dėl HDSL, Safiran Payam Darya Shipping Lines ir Hoopad Darya Shipping Agency – tuo, kad jos „[veikė] IRISL vardu“; dėl Khazar Sea Shipping Lines, IRISL Europe ir Valfajr 8th Shipping Line – tuo, kad jos „nuosavybės teise priklauso IRISL“; dėl Qeshm Marine Services & Engineering ir Marine Information Technology Development – tuo, kad „[jas] kontroliuoja IRISL“; dėl Irano Misr Shipping – tuo, kad ji „teik[ė] esmines paslaugas IRISL“, ir dėl Rahbaran Omid Darya Ship Management – tuo, kad ji „veik[ė] IRISL vardu ir teik[ė] esmines paslaugas“.

19

Įgyvendindama 2015 m. liepos 14 d. bendrą visapusišką veiksmų planą, sudarytą su Irano Islamo Respublika branduolinėje srityje, 2015 m. spalio 18 d. Taryba priėmė, pirma, Sprendimą (BUSP)2015/1863, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413/BUSP (OL L 274, 2015, p. 174), kuriuo sustabdė Sprendime 2013/685 numatytų ribojamųjų priemonių taikymą apeliantėms, ir, antra, Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2015/1862, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 267/2012 (OL L 274, 2015, p. 161), kuriuo jų pavadinimai išbraukti iš sąrašo, pateikto pastarojo reglamento IX priede.

20

2014 m. sausio 6 d. ir vasario 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliančių ieškinius, kuriais jos byloje T‑14/14 prašė panaikinti 2013 m. spalio mėn. ginčijamus aktus, o byloje T‑87/14 prašė, pirma, panaikinti 2013 m. lapkričio mėn. ginčijamus aktus ir, antra, pripažinti 2013 m. spalio mėn. ginčijamus aktus netaikytinais pagal SESV 277 straipsnį. Bendrasis Teismas sujungė abi bylas, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

21

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas atmetė ieškinį byloje T‑14/14 ir priėmė sprendimą byloje T‑87/14. Skundžiamo sprendimo 53–105 punktuose jis pirmiausia atmetė visus apeliančių nurodytus ieškinio pagrindus, kuriais buvo siekiama pagrįsti 2013 m. spalio mėn. ginčijamų aktų neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą. Šie pagrindai buvo pagrįsti, pirma, teisinio pagrindo nebuvimu, antra, jų teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principo, ne bis in idem ir res judicata galios principų pažeidimu, trečia, įgaliojimų viršijimu, ketvirta, jų teisės į gynybą pažeidimu ir, penkta, pagrindinių teisių, visų pirma teisės į nuosavybę ir teisės į reputacijos apsaugą, pažeidimu.

22

Toliau skundžiamo sprendimo 106–211 punktuose Bendrasis Teismas atmetė visus nurodytus pagrindus, kuriais rėmėsi apeliantės, grįsdamos savo prašymą dėl 2013 m. lapkričio mėn. ginčijamų aktų panaikinimo. Šie pagrindai buvo pagrįsti, pirma, teisinio pagrindo nebuvimu, antra, Tarybos padarytomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, trečia, teisės į gynybą pažeidimu, ketvirta, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, res judicata galios, ne bis in idem ir nediskriminavimo principų pažeidimu, penkta, jų pagrindinių teisių, visų pirma teisės į nuosavybę ir teisės į reputacijos apsaugą, pažeidimu ir proporcingumo principo pažeidimu.

23

Taigi Bendrasis Teismas atmetė visus ieškinius bylose T‑14/14 ir T‑87/14.

24

Apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

25

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

26

Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo:

27

Taryba teigia, kad apeliacinis skundas nepriimtinas, nes apeliantės nėra suinteresuotos jo sprendimu: joms nustatytos ribojamosios priemonės panaikintos Sprendimu 2015/1863 ir Įgyvendinimo reglamentu 2015/1862, taip pat jos sprendimu 2013 m. lapkričio mėn. ginčijamais aktais pakartotinai jas įtraukti į ginčijamus sąrašus žalos jų reputacijai nepadaryta. Visų pirma, šio sprendimo pakartotinai jas įtraukti motyvuose daroma nuoroda į viešą 2009 m. Saugumo Tarybos Sankcijų komiteto ataskaitą.

28

Komisija priduria, kad apeliacinis skundas turi būti pripažintas nepriimtinu, nes iš tiesų apeliantės siekia, kad Teisingumo Teismas iš naujo išnagrinėtų bylą, kurią jau išsprendė Bendrasis Teismas. Šiuo klausimu ji teigia, kad apeliantės iš esmės tik pakartoja Bendrajam Teismui nurodytus pagrindus ir argumentus, neapsiriboja tik teisės klausimais, ypač šeštajame apeliacinio skundo pagrinde.

29

Apeliantės teigia, kad apeliacinis skundas priimtinas. Jos tvirtina, kad, pirma, jos turi suinteresuotumą pareikšti apeliacinį skundą, siekdamos, kad joms nustatytos ribojamosios priemonės būtų pripažintos neteisėtomis ab initio, kad būtų atkurta jų reputacija, kurią pati Sąjunga pažeidė, ir kad prireikus jos galėtų pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Antra, jos teigia, kad Bendrojo Teismo padarytos teisės klaidos, turinčios lemti skundžiamo sprendimo panaikinimą, aiškiai išplaukia iš jų apeliacinio skundo.

30

Pirma, dėl suinteresuotumo pateikti apeliacinį skundą reikia pažymėti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją suinteresuotumo pateikti apeliacinį skundą buvimas reiškia, kad, patenkinus šį skundą, jį pateikusi šalis gali gauti naudos (2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, EU:C:2011:853, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Žinoma, Teisingumo Teismas nusprendė, kad asmuo arba subjektas, kurio atitinkamai pavardė arba pavadinimas buvo įrašyti į asmenų arba subjektų, kurių turtas įšaldomas, sąrašą, atsižvelgiant į pasekmes reputacijai, turi bent jau neturtinį suinteresuotumą dėl šio įrašymo panaikinimo net ir tada, kai jo pavardė išbraukta iš minėto sąrašo, siekdamas, kad Sąjungos teismas pripažintų, kad jis niekada neturėjo būti įtrauktas į tokį sąrašą (2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo National Iranian Tanker Company / Taryba, C‑600/16 P, EU:C:2018:966, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Bank Tejarat / Taryba, C‑248/17 P, EU:C:2018:967, 29 punktas).

32

Tuo remiantis, darytina išvada, kad apeliantės turi bent jau moralinį suinteresuotumą siekti, kad būtų panaikintas pakartotinis sprendimas įtraukti jas į ginčijamus sąrašus, net jei, pirma, sprendimo dėl jų turto įšaldymo po pakartotinio jų pavadinimų įtraukimo į Sprendimo 2010/413 II priede esantį sąrašą galiojimas buvo sustabdytas ir, antra, jų pavadinimai buvo išbraukti iš Reglamento Nr. 267/2012 IX priede pateikto sąrašo atitinkamai pagal Sprendimą 2015/1863 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 2015/1862. Taip pat vien aplinkybė, kad toks įtraukimas pagrįstas vieša tokios tarptautinės institucijos kaip Saugumo Taryba ataskaita, nepaneigia bent jau asmens arba subjekto intereso siekti Sąjungos teisės akto, kuris pats savaime gali padaryti žalos jo reputacijai arba padidinti anksčiau padarytą tokią žalą, panaikinimo.

33

Todėl Tarybos pateiktam nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui negali būti pritarta.

34

Antra, kadangi Komisija tvirtina, jog apeliacinis skundas nepriimtinas, nes apeliantės prašo tiesiog iš naujo išnagrinėti pagrindus ir argumentus, kuriais jau buvo remtasi Bendrajame Teisme, reikia priminti, kad jeigu apeliantas ginčija Bendrojo Teismo Sąjungos teisės aiškinimą ar taikymą, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti dar kartą nagrinėjami per apeliacinį procesą. Iš tiesų, jeigu apeliantas negalėtų taip grįsti apeliacinio skundo Bendrajame Teisme jau naudotais pagrindais ir argumentais, apeliacinis procesas netektų dalies prasmės (2017 m. sausio 19 d. Sprendimo Komisija / Total ir Elf Aquitaine, C‑351/15 P, EU:C:2017:27, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2017 m. gegužės 17 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C‑337/16 P, EU:C:2017:381, 20 punktas).

35

Šiuo atveju visame apeliaciniame skunde pakankamai tiksliai nurodomi kritikuojami skundžiamo sprendimo punktai ir priežastys, dėl kurių, pasak apeliančių, juose padaryta teisės klaidų, o ne tik pakartojami ar iš naujo pateikiami argumentai, kaip teigia Komisija, todėl Teisingumo Teismas gali vykdyti jo teisėtumo kontrolę.

36

Todėl reikia atmesti Komisijos nurodytą viso apeliacinio skundo nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

37

Tačiau ši išvada neužkerta kelio nagrinėti kai kurių atskirų apeliacinio skundo pagrindų priimtinumo klausimo (2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Marchiani / Parlamentas, C‑566/14 P, EU:C:2016:437, 34 punktas ir 2017 m. gegužės 4 d. Sprendimo RFA International / Komisija, C‑239/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:337, 20 punktas).

38

Grįsdamos apeliacinį skundą apeliantės nurodo devynis pagrindus.

39

Apeliacinio skundo pirmi penki pagrindai susiję su teisės klaidomis, Bendrojo Teismo padarytomis nagrinėjant byloje T‑87/14 pateiktus 2013 m. spalio mėn. ginčijamų aktų, kuriais Taryba iš dalies pakeitė įtraukimo į asmenų ir subjektų, kurių turtas įšaldytas, sąrašus kriterijus, neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus.

40

Apeliacinio skundo paskutiniais keturiais pagrindais siekiama užginčyti tai, kaip Bendrasis Teismas išnagrinėjo minėtoje byloje nurodytus ieškinio dėl 2013 m. lapkričio mėn. ginčijamų aktų, kuriais Europos Sąjungos Taryba pakartotinai įtraukė apeliančių pavadinimus į ginčijamus sąrašus, remdamasi, viena vertus, kiek tai susiję su IRISL, įtraukimo į sąrašą kriterijumi, nustatytu Sprendimo 2010/413, iš dalies pakeisto Sprendimu 2013/497, 20 straipsnio 1 dalies b punkte ir Reglamento Nr. 267/2012, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 971/2013, 23 straipsnio 2 dalies b punkte (toliau – kriterijus, susijęs su Rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimu), ir, kita vertus, kiek tai susiję su kitomis apeliantėmis, įtraukimo į sąrašą kriterijumi, nustatytu Sprendimo 2010/413, iš dalies pakeisto Sprendimu 2013/497, 20 straipsnio 1 dalies b punkte ir Reglamento Nr. 267/2012, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 971/2013, 23 straipsnio 2 dalies e punkte (toliau – kriterijus, susijęs su ryšiu su IRISL), panaikinimo pagrindus.

41

Pirmiausia reikia išnagrinėti apeliacinio skundo antrąjį ir aštuntąjį pagrindus kartu su pirmojo ir šeštojo pagrindų trečia dalimi, grindžiama teisės klaidomis, susijusiomis su 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo pasekmėmis, antra, pirmojo pagrindo antrą dalį, grindžiamą atsakymo į argumentą, kad Taryba nenurodė 2013 m. spalio mėn. ginčijamais aktais iš dalies pakeistų įtraukimo į asmenų ir subjektų, kurių turtas įšaldytas, kriterijų objektyvaus motyvo ir pateisinimo, trečia, ketvirtąjį ir septintąjį pagrindus, grindžiamus teisės į gynybą pažeidimu, ketvirta, trečiąjį, penktąjį ir devintąjį pagrindus kartu su pirmojo pagrindo pirma dalimi ir šeštojo pagrindo antra dalimi, grindžiamus proporcingumo principo ir pagrindinių teisių pažeidimu, taip pat Bendrojo Teismo padaryta teisės klaida, konstatavus, kad Taryba nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ir galiausiai šeštojo pagrindo pirmą dalį, grindžiamą Bendrojo Teismo padaryta teisės klaida, kai jis nekonstatavo, kad Taryba padarė kelias akivaizdžias vertinimo klaidas.

42

Apeliacinio skundo antruoju ir aštuntuoju pagrindais, taip pat apeliacinio skundo pirmojo ir šeštojo pagrindų trečia dalimi apeliantės iš esmės nurodo tai, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog, priėmus 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą, kuris įgijo res judicata galią, Taryba galėjo priimti 2013 m. lapkričio mėn. ginčijamus aktus, nepažeisdama res judicata galios principo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, ne bis in idem principų ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje. Vienintelis 2013 m. spalio mėn. ginčijamų aktų pateisinimas yra siekis apeiti minėtą sprendimą.

43

Apeliantės tvirtina, jog pagal šiuos principus draudžiama, kad Taryba performuluotų įtraukimo į sąrašą kriterijus taip, kad jų pavadinimai pakartotinai būtų įtraukti į ginčijamus sąrašus, nors faktai nepasikeitė ir nebuvo naujų įrodymų, o 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendime buvo konstatuota, kad nebuvo ryšio tarp Rezoliucijos (2007) 1747 5 punkte numatyto draudimo perduoti ginklus ir branduolinių ginklų platinimo, ir kad netenkinamas subjektų, susijusių su IRISL, įtraukimo į sąrašus kriterijus. Jų teigimu, pakartotinis IRISL pavadinimo įtraukimas į ginčijamus sąrašus pagrįstas tais pačiais argumentais, susijusiais su 2009 m. padarytais Rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimais, kaip ir tie, kuriais buvo grindžiamas pirminis jos pavadinimo įtraukimas į sąrašą, panaikintas 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimu. Bendrasis Teismas tik nurodė, kad tokios aplinkybės įvyko pakankamai neseniai.

44

Apeliantės priduria, kad galimybė asmenį ar subjektą pakartotinai įtraukti į asmenų ir subjektų, kurių turtas įšaldytas, sąrašą po to, kai buvo panaikintas pirminis įtraukimas, nesuteikia Tarybai absoliučios ir neribotos galios pakartotinai įtraukti jų pavadinimų į ginčijamus sąrašus remiantis tomis pačiomis, tik skirtingai apibūdintomis faktinėmis aplinkybėmis. Taigi skundžiamo sprendimo 186–189 punktai yra klaidingi. Kitaip aiškinant ginčo nagrinėjimas „užsitęstų“, o teisė į veiksmingą teisinę gynybą prarastų prasmę.

45

Taryba, palaikoma Komisijos, ginčija apeliančių argumentus.

46

Visų pirma, kaip skundžiamo sprendimo 183 punkte teisingai priminė Bendrasis Teismas, Sąjungos teismų priimti sprendimai dėl panaikinimo įgyja res judicata galią, kai tik įsiteisėja. Tai taikoma ne tik sprendimo dėl panaikinimo rezoliucinei daliai, bet ir motyvams, kurie yra būtinas rezoliucinės dalies pagrindas, todėl yra nuo jos neatskiriamas (2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo National Iranian Tanker Company / Taryba, C‑600/16 P, EU:C:2018:966, 42 punktas ir 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Bank Tejarat / Taryba, C‑248/17 P, EU:C:2018:967, 70 punktas).

47

Be to, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad res judicata galia susijusi tik su fakto ir teisės klausimais, kurie realiai arba būtinai buvo išspręsti teismo sprendime (2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ThyssenKrupp Nirosta / Komisija, C‑352/09 P, EU:C:2011:191, 123 punktas ir 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Pappalardo ir kt. / Komisija, C‑350/16 P, EU:C:2017:672, 37 punktas).

48

Šiuo atveju, kaip Bendrasis Teismas teisingai konstatavo skundžiamo sprendimo 185 punkte, reikia pažymėti, kad, pirma, 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo 38 ir 39 punktuose pažymėjęs, jog šio įtraukimo motyvai dėl į sąrašą įtrauktam asmeniui ar subjektui, pažeidusiam Saugumo Tarybos rezoliucijas, suteiktos pagalbos buvo nepakankami, o to sprendimo 58 ir 66 punktuose konstatavęs, kad Taryba neįrodė, jog tris kartus gabenusi karinę techniką ir taip pažeidusi Rezoliucijos 1747 (2007) 5 dalyje nustatytą draudimą, IRISL teikė paramą platinant branduolinius ginklus, Bendrasis Teismas panaikino pradinį IRISL įtraukimą į sąrašą. Taip nusprendęs Bendrasis Teismas nepaneigė šių trijų incidentų ar su jais susijusių įrodymų tikslumo.

49

Tačiau, kaip teisingai nurodyta skundžiamo sprendimo 80, 186 ir 187 punktuose, 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendime Bendrasis Teismas neišsakė nuomonės nei dėl įtraukimo į sąrašą kriterijų, kuriais remiantis buvo grindžiamas pirminis IRISL įtraukimas į sąrašą, pagrįstų parama branduolinių ginklų platinimui ir į sąrašą įtrauktam asmeniui ar subjektui pažeidžiant Saugumo Tarybos rezoliucijas, galiojimo, nei dėl to, ar IRISL pavadinimo įtraukimas į sąrašus pateisinamas, remiantis kriterijumi, susijusiu su Rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimu.

50

Dėl kitų apeliančių nei IRISL, kaip teisingai nurodyta skundžiamo sprendimo 188 punkte, 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendime Bendrasis Teismas tik konstatavo, jog tai, kad jos priklausė IRISL arba buvo jos kontroliuojamos, arba veikė jos vardu, nepateisina joms skirtų ribojamųjų priemonių patvirtinimo ir tolesnio jų taikymo, nes pati IRISL nebuvo pripažinta pagrįstai įtraukta į asmenų ir subjektų, kurių turtas įšaldytas, sąrašus, ir jis nenagrinėjo kriterijų, kuriais remiantis buvo grindžiamas jų įtraukimas į sąrašą, teisėtumo arba klausimo, ar jos atitiko šiuos kriterijus.

51

Tačiau, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 106 punkte, iš Bendrojo Teismo išvadų 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendime, primintų šio sprendimo 48–50 punktuose, kurios pagal šio sprendimo 46 ir 47 punktuose primintą jurisprudenciją įgijo res judicata galią, nėra akivaizdu, kad Taryba negalėjo imdamasi teismo sprendimo įgyvendinimo priemonių nuspręsti palikti esamus įtraukimo į sąrašus kriterijus, kuriais pagrįstas pirminis apeliančių įtraukimas į sąrašą, arba, pasinaudojusi savo, kaip teisės aktų leidėjos, funkcijomis, juos pakeisti, kad sustiprintų savo turimas teisines priemones, siekdama tikslo daryti spaudimą Irano Islamo Respublikai, kad ji būtų priversta nutraukti savo branduolinių ginklų platinimo programą.

52

Šiuo atžvilgiu, kaip teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 186 punkte, reikia pažymėti, kad pakartotinis IRISL pavadinimo įtraukimas į ginčijamus sąrašus yra pagrįstas kriterijumi, kuris skiriasi nuo tų, kuriais remiantis ji buvo įtraukta į sąrašus sprendimais, panaikintais 2013 m. rugsėjo 16 d. teismo sprendimu, taigi remiantis kitu teisiniu pagrindu (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Bank Tejarat, C‑248/17 P, EU:C:2018:967, 74 punktą).

53

Be to, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad aktų, pagal kuriuos asmuo arba subjektas buvo įtrauktas į asmenų ir subjektų, kurių turtas įšaldytas, sąrašą, neteisėtumas, konstatuotas remiantis nepakankamais įrodymais, Tarybos pateiktais siekiant paremti jų faktinį pagrindą, negali šiai institucijai užkirsti kelio, dar kartą išnagrinėjus padėtį, priimti naujas ribojamąsias priemones, paremtas egzistavusiais arba žinomais faktais (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo National Iranian Tanker Company / Taryba, C‑600/16 P, EU:C:2018:966, 45 ir 56 punktus ir 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Bank Tejarat / Taryba, C‑248/17 P, EU:C:2018:967, 73 ir 82 punktus).

54

Tačiau, priešingai, nei teigia apeliantės, pakartotinis IRISL įtraukimas į ginčijamus sąrašus, pagrįstas kriterijumi, kuris skiriasi nuo tų, kuriais remiantis ji buvo įtraukta į sąrašus iki 2013 m. rugsėjo 16 d. teismo sprendimo paskelbimo, pats savaime buvo naujas faktas, susijęs su kitų apeliančių padėtimi, kaip tai matyti iš skundžiamo sprendimo 132 ir 186 punktų.

55

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 90 ir 189 punktuose nusprendė, kad, 2013 m. rugsėjo 16 d. teismo sprendimo res judicata galia nedraudė priimti 2013 m. spalio mėn. ir 2013 m. lapkričio mėn. ginčijamų aktų.

56

Dėl apeliančių argumento, kad Bendrasis Teismas savo sprendime nustatė, jog nėra ryšio tarp Rezoliucijos 1747 (2007) 5 punkte numatyto draudimo ir branduolinių ginklų platinimo, pasakytina, kad šis argumentas grindžiamas neteisingu minėto sprendimo supratimu, nes, kaip matyti iš 2013 m. rugsėjo 16 d. teismo sprendimo 49 punkto, Bendrasis Teismas aiškino tik įtraukimo į sąrašą kriterijų, grindžiamą parama branduolinių ginklų platinimui, ir tik jį taikė savo nagrinėjamoje byloje, pažymėjęs, be kita ko, kad draudimai, numatyti atitinkamai Rezoliucijos 1747 (2007) 5 punkte ir Rezoliucijos 1737 (2006) 7 punkte, skiriasi ir nebūtinai aprėpia tas pačias prekes ir technologijas bet kokiomis aplinkybėmis. Toliau minėto teismo sprendimo 52 punkte jis konstatavo, kad jam pateikti įrodymai nepatvirtina, jog su šio sprendimo 48 punkte minėtais trimis incidentais susijusioms prekėms taip pat taikomas su branduolinių ginklų platinimu susijusių prekių draudimas, numatytas Rezoliucijos 1737 (2006) 7 punkte.

57

Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo reikia priminti, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 191 punkto, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją teisę juo remtis turi kiekvienas asmuo, kuriam Sąjungos institucija sukėlė pagrįstų lūkesčių, suteikdama jam konkrečių garantijų. Tačiau niekas negali teigti, kad buvo pažeistas šis principas, jeigu tokių garantijų nebuvo (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Pappalardo ir kt./ Komisija, C‑350/16 P, EU:C:2017:672, 39 punktą ir 2018 m. vasario 21 d. Sprendimo Kreuzmayr, C‑628/16, EU:C:2018:84, 46 punktą).

58

Vis dėlto, priešingai, nei teigia atsakovės, 2013 m. rugsėjo 16 d. teismo sprendimas negalėjo sukelti teisėtų lūkesčių ateityje dėl to, kad po šio teismo sprendimo Taryba negalėjo iš dalies pakeisti taikytinų įtraukimo į sąrašą kriterijų arba, vykdydama šį teismo sprendimą, priimti pakartotinį sprendimą įtraukti į ginčijamus sąrašus. Taip negalėjo būti tuo labiau todėl, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 193 ir 194 punktų, 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo 64 ir 82 punktuose Bendrasis Teismas nurodė, kad Taryba, kaip teisės aktų leidėja, gali padaryti taikytinų teisės aktų dalinius pakeitimus, kad padidintų atvejų, kada gali būti nustatytos ribojamosios priemones, skaičių, ir kad ji turėjo dviejų mėnesių ir dešimties dienų laikotarpį, kad ištaisytų nustatytus pažeidimus ir prireikus apeliantėms nustatytų naujas ribojamąsias priemones. Šiomis aplinkybėmis, kadangi apeliantės savo skunde nepateikia jokio konkretaus papildomo argumento, susijusio su tuo, kad Bendrasis Teismas pažeidė teisinio saugumo principą, toks pažeidimas negali būti konstatuotas.

59

Dėl ne bis in idem principo, garantuojamo Chartijos 50 straipsnyje, reikia priminti, kad ribojamosios priemonės yra prevencinio pobūdžio (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Afrasiabi ir kt., C‑72/11, EU:C:2011:874, 44 punktą ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 132 punktą), todėl šiuo principu, taikytinu dėl po pažeidimo, dėl kurio asmuo jau buvo išteisintas arba nuteistas baudžiamąja tvarka priimtu galutiniu nuosprendžiu, vykdomiems persekiojimams ir skiriamoms sankcijoms, negali būti remiamasi ginčijant tokių priemonių galiojimą.

60

Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 90, 196 ir 199 punktuose konstatavo, kad Europos Sąjungos Taryba nepažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo ir ne bis in idem principų.

61

Galiausiai apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė jų teisę į veiksmingą teisinę gynybą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, nes nekonstatavo, kad, nesant naujų faktų ar įrodymų, Taryba negalėjo iš dalies pakeisti įtraukimo į sąrašą kriterijų, siekdama jas vėl įtraukti į ginčijamus sąrašus.

62

Šiuo klausimu reikia priminti, kad šiuo straipsniu Sąjungos teisėje užtikrinama apsauga, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje, 6 straipsnio 1 dalyje ir 13 straipsnyje. Minėto 47 straipsnio pirmoje pastraipoje reikalaujama, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turėtų teisę į veiksmingą jų gynybą šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Vis dėlto veiksmingos teisminės gynybos principas negali užkirsti kelio Tarybai pakartotinai įtraukti asmenį ar subjektą į asmenų ir subjektų, kurių turtas įšaldomas, sąrašą dėl kitų motyvų nei tie, kuriais grįstas pirmasis įtraukimas, arba dėl to paties motyvo, grindžiamo kitais įrodymais. Iš tiesų šiuo principu siekiama užtikrinti, kad asmens nenaudai priimtas aktas galėtų būti apskųstas teismui, o ne uždrausti asmens nenaudai priimti naują aktą, grindžiamą kitais motyvais ar įrodymais (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo National Iranian Tanker Company / Taryba, C‑600/16 P, EU:C:2018:966, 53 ir 54 punktus). Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 53 ir 54 punktuose, šis principas nedraudė priimti ginčijamų 2013 m. spalio mėn. ir 2013 m. lapkričio mėn. aktų.

63

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti apeliacinio skundo antrąjį ir aštuntąjį pagrindus ir apeliacinio skundo pirmojo ir šeštojo pagrindų trečią dalį.

64

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantės teigia, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas neišnagrinėjo jų nurodyto kaltinimo, kad Taryba nenurodė įtraukimo į asmenų ir subjektų, kurių turtas įšaldytas, sąrašą kriterijų pakeitimo ginčijamais 2013 m. spalio mėn. aktais objektyvių motyvų arba pateisinimo.

65

Taryba, palaikoma Komisijos, tvirtina, kad pirmojo pagrindo antra dalis yra nepagrįsta.

66

Kadangi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalimi apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas neatsakė į jų argumentą, jog įtraukimo į sąrašą kriterijai nebuvo tinkamai pagrįsti, pakanka pažymėti, jog skundžiamo sprendimo 65–78 punktuose Bendrasis Teismas nurodė, kodėl šie kriterijai turėtų būti laikomi pateisinamais ir proporcingais. Iš to matyti, kad Bendrasis Teismas atsakė į šį argumentą.

67

Kadangi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antrą dalį reikia suprasti kaip kritiką, kad Bendrasis Teismas savo iniciatyva nenurodė, jog nėra formalių ginčijamų 2013 m. spalio mėn. aktų, kuriais Taryba iš dalies pakeitė įtraukimo į asmenų ir subjektų, kurių turtas įšaldytas, sąrašus kriterijus, motyvų, reikia pažymėti toliau nurodytus aspektus.

68

Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 296 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolę (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al‑Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al‑Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 138 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Taryba / Bamba, C‑417/11 P, EU:C:2012:718, 50 punktą).

69

Vis dėlto motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir šio akto adresatų ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nurodant motyvus, nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvų pakanka, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei nagrinėjamąją sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al‑Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al‑Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 139 ir 140 punktus ir 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Iranian Offshore Engineering & Construction / Taryba, C‑459/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:646, 24 punktą).

70

Pirma, reikia konstatuoti, kad Sprendimo 2013/497 2 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog įtraukimo į asmenų ir subjektų, kurių turtas įšaldytas, sąrašus kriterijai turėtų būti patikslinti taip, kad apimtų asmenis ir subjektus, kurie padėjo nurodytiems asmenims ar subjektams apeiti ar pažeisti Saugumo Tarybos rezoliucijas ar Sprendimą 2010/413, tam, kad apimtų ir asmenis ir subjektus, kurie apėjo arba pažeidė tas nuostatas. Šie motyvai iš esmės pakartoti Reglamento Nr. 971/2013 2 konstatuojamojoje dalyje.

71

Taigi Tarybos nustatyto kriterijaus, susijusio su Rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimu, kuriuo remiantis IRISL buvo pakartotinai įtraukta į ginčijamus sąrašus, pagrindimas aiškiai matyti iš ginčijamų 2013 m. spalio mėn. aktų. Be to, kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 68 punkte, bendrosios Sąjungos taisyklės, kuriose numatyta patvirtinti ribojamąsias priemones, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Saugumo Tarybos rezoliucijos, kurią jomis siekiama įgyvendinti, tekstą ir tikslą (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimų Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 297 punktą ir 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, C‑548/09 P, EU:C:2011:735, 104 punktą).

72

Antra, reikia pažymėti, kad Sprendimo 2013/497 1 ir 3 konstatuojamosiose dalyse daroma nuoroda į juo iš dalies pakeistą Sprendimą 2010/413, kurio 20 straipsnio 1 dalies b punkte jau buvo numatyta įšaldyti asmenų ir subjektų, priklausančių IRISL, jos kontroliuojamų arba veikiančių jos vardu, lėšas.

73

Be to, Reglamentas Nr. 971/2013 apima ne tik šiuos sprendimus, bet ir juo iš dalies pakeistą Reglamentą Nr. 267/2012, kurio 23 straipsnio 2 dalies e punkte taip pat jau numatyta įšaldyti tokių asmenų ir subjektų lėšas. Šiuo Reglamentu Nr. 267/2012 buvo pakeistas Reglamentas Nr. 961/2010, įgyvendinantis Sprendimą 2010/413, o jo 16 straipsnyje numatyta įšaldyti IRISL nuosavybės teise priklausančių arba jos kontroliuojamų asmenų ir subjektų lėšas.

74

Be to, Sprendimo 2010/413 4 ir 5 konstatuojamosiose dalyse daroma nuoroda į Saugumo Tarybos priimtą rezoliuciją 1929 (2010) ir 2010 m. birželio 17 d. deklaraciją, kuria Europos Vadovų Taryba aiškiai prašo Tarybos patvirtinti priemones, kuriomis būtų įgyvendinamos Rezoliucijoje 1929 (2010) nustatytos ir jas papildančios priemonės. Šiose priemonėse daugiausia dėmesio turėjo būti skiriama Irano transporto sektoriui, įskaitant „IRISL ir jos patronuojamąsias bendroves“.

75

Be to, Sprendimo 2010/413 7 ir 8 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad Rezoliucija 1929 (2010) išplečiama Rezoliucija 1737 (2006) nustatytų finansinių ir kelionių apribojimų taikymo sritis, įtraukiant IRISL priklausančius subjektus, ir kad, laikantis 2010 m. birželio 17 d. deklaracijos, lėšų įšaldymas turėtų būti taikomas kitiems asmenims ir subjektams, kuriuos įvardijo Saugumo Taryba, pagal tuos pačius kriterijus. Reglamente Nr. 961/2010 taip pat daroma nuoroda į Sprendimą 2010/413, Rezoliuciją 1929 (2010) ir 2010 m. birželio 17 d. deklaraciją.

76

Atsižvelgiant į tai, Sprendimo 2010/413 ir Reglamento Nr. 961/2010 nuostatų, numatančių, kad įšaldomos IRISL patronuojamųjų bendrovių ir, platesniu mastu, su ja susijusių asmenų ir subjektų lėšos, Tarybos priimtų siekiant užtikrinti ribojamųjų priemonių veiksmingumą ir išvengti galimo priemonių vengimo pasinaudojant jais, pateisinimas aiškiai, suprantamai ir nedviprasmiškai matyti iš šių aktų, atsižvelgiant į jų istorinį kontekstą ir į visas taisykles, kuriomis reglamentuojamos ribojamosios priemonės Irano Islamo Respublikai.

77

Šis apeliantėms gerai žinomas kontekstas ir visos šios taisyklės leido joms suprasti šių nuostatų pateisinimą, o Bendrajam Teismui – vykdyti savo kontrolę.

78

Šiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad ginčijamuose 2013 m. spalio mėn. aktuose pakankamai teisiškai pagrįstas tolesnis įtraukimo į sąrašą kriterijaus taikymas, pagal šį kriterijų turi būti įšaldytos subjektų, kurie priklauso IRISL arba kuriuos kontroliuoja IRISL, arba kurie veikia IRISL vardu, lėšos, taip pat jo išplėtimas subjektams, teikiantiems IRISL draudimo ar kitas svarbias paslaugas.

79

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai savo iniciatyva nenagrinėjo ginčijamų 2013 m. spalio mėn. aktų motyvų trūkumo.

80

Darytina išvada, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta.

81

Savo apeliacinio skundo ketvirtuoju ir septintuoju pagrindais apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad jų teisės į gynybą nebuvo pažeistos priimant ginčijamus 2013 m. spalio mėn. ir 2013 m. lapkričio mėn. sprendimus. Pirma, apeliantės teigia, jog, kadangi kriterijus, susijęs su ryšiu su IRISL, aiškiai įvardijo šį subjektą, jis turėtų būti laikomas kriterijumi ad hominem, todėl Taryba privalėjo jas informuoti apie ketinimą atlikti pakeitimus tam, kad jos galėtų pateikti savo pastabas. Antra, jos teigia, kad Taryba neatsižvelgė į IRISL pastabas prieš priimdama sprendimą dėl jos pakartotinio įtraukimo į sąrašus ir kad ji jas pakartotinai įtraukė į ginčijamus sąrašus dar nepateikusi atsakymo į jų pastabas ir nepateikusi dokumentų, pateisinančių tokį jų pakartotinį įtraukimą.

82

Taryba, palaikoma Komisijos, ginčija apeliacinio skundo ketvirtojo ir septintojo pagrindų pagrįstumą.

83

Pirmiausia, dėl individualiai taikomų ribojamųjų priemonių reikia priminti, kad dėl teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą paisymo reikalaujama, kad kompetentinga Sąjungos institucija praneštų atitinkamam asmeniui šios institucijos turimus duomenis apie minėtą asmenį, kuriais grindžiamas jos sprendimas (2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 121 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

84

Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantės neginčija, kad kriterijus, susijęs su ryšiu su IRISL, nustatytas ginčijamais 2013 m. spalio mėn. teisės aktais, yra visuotinai taikomas aktas, kaip teisingai nurodė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 97 punkte, nes juo objektyviai ir abstrakčiai nustatyta kitų asmenų ir subjektų nei IRISL, kuriems gali būti taikomos ribojamosios priemonės, kategorija, arba kad kitos apeliantės nei IRISL nėra konkrečiai nurodytos šiuo kriterijumi.

85

Esant tokioms aplinkybėms, Taryba neprivalėjo pranešti turimos informacijos apie kitas apeliantes nei IRISL prieš nustatydama kriterijų, susijusį su ryšiu su IRISL.

86

Kiek tai susiję su IRISL, reikia konstatuoti, kad šis kriterijus neleidžia jai nustatyti individualių ribojamųjų priemonių, todėl dėl kriterijaus ad hominem pobūdžio, kuriuo ji remiasi, Tarybai neatsiranda pareigos taikyti jurisprudencijos, nurodytos šio sprendimo 83 punkte. Reikia pažymėti, kad bet kuriuo atveju iki ginčijamų 2013 m. spalio mėn. teisės aktų galiojusiuose šiuose teisės aktuose jau buvo numatytas toks su ja susijęs kriterijus ad hominem, todėl informacijos apie nagrinėjamą pakeitimą nepateikimas jai nepadarė žalos ir, be kita ko, iš jos nebuvo atimta galimybė kreiptis į Tarybą ir pareikšti savo nuomonę dėl individualaus šio kriterijaus pobūdžio, prireikus po 2013 m. rugsėjo 16 d. teismo sprendimo paskelbimo.

87

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai padarė išvadą, kad priimant tokius teisės aktus nebuvo pažeista apeliančių teisė į gynybą.

88

Antra, kalbant apie klausimą, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 173–181 punktuose konstatavo, kad Taryba nepažeidė apeliančių teisės į gynybą, kai pakartotinai jas įtraukė į ginčijamus sąrašus, reikia priminti, kad vėlesnio sprendimo įšaldyti lėšas, kuriuo asmens pavardė ar subjekto pavadinimas paliekami asmenų ir subjektų, kurių lėšos įšaldomos, sąraše atveju prieš priimant tokį sprendimą iš esmės turi būti pranešama apie kaltinimus patvirtinančius įrodymus ir atitinkamam asmeniui arba subjektui turi būti suteikta galimybė būti išklausytam (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, EU:C:2011:853, 62 punktą ir 2016 m. balandžio 7 d. Sprendimo Central Bank of Iran / Taryba, C‑266/15 P, EU:C:2016:208, 32 punktą).

89

Kai perduodama pakankamai tiksli informacija, leidžianti suinteresuotajam asmeniui naudingai susipažinti su Tarybos turimais kaltinimus patvirtinančiais įrodymais, teisės į gynybą paisymo principas nereiškia, kad atsiranda pareiga savanoriškai leisti susipažinti su visais jo bylos dokumentais. Tik suinteresuotojo asmens prašymu Taryba turi leisti susipažinti su visais nekonfidencialiais administraciniais dokumentais, susijusiais su nagrinėjama priemone (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, C‑548/09 P, EU:C:2011:735, 92 punktą ir 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Tomana ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑330/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:601, 66 punktą).

90

Taip pat svarbu pabrėžti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją teisė būti išklausytam prieš priimant aktus, kuriais paliekamos taikyti ribojamosios priemonės asmenims arba subjektams, kuriems šios priemonės jau taikomos, privalo būti užtikrinta, kai Taryba nurodo naujas aplinkybes dėl šių asmenų, bet ne kai palikimas nagrinėjamuose sąrašuose pagrįstas tais pačiais motyvais kaip ir tie, kuriais buvo remtasi priimant pradinį aktą, kuriuo nustatomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, EU:C:2011:853, 63 punktą ir 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Tomana ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑330/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:601, 67 punktą).

91

Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 190 punkte, reikšmingas momentas vertinant, ar Taryba paisė apeliančių teisės būti išklausytoms, yra data, kai pakartotinai jas įtraukė į ginčijamus sąrašus, t. y. 2013 m. lapkričio 26 d. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 173–175 punktų, Taryba 2013 m. spalio 22 ir 30 d. raštais pranešė apeliantėms motyvus, dėl kurių ji ketina pakartotinai įtraukti jų pavadinimus į ginčijamus sąrašus, kurie buvo pagrįsti tais pačiais faktais ir iš esmės identiški tiems, kurie nurodyti 2010 m. priimtuose pirminiuose sprendimuose įtraukti jas į sąrašus, todėl joms jau buvo žinomi. Be to, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 176–180 punktų, prieš priimant ginčijamus 2013 m. lapkričio mėn. aktus 2013 m. lapkričio 15 ir 19 d. laiškuose apeliantės pateikė savo pastabas dėl šių įrodymų, į jas Taryba atsakė 2013 m. lapkričio 27 d. pateikusi savo vedamos bylos dokumentus.

92

Be to, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 193 punkte, priešingai, nei teigia apeliantės, Taryba neprivalo atsakyti į atitinkamo asmens arba subjekto pastabas prieš priimdama numatomas ribojamąsias priemones. Išklausius suinteresuotąsias šalis tokio atsakymo išsiuntimas iš tiesų susijęs su teisės akto, kuriuo tos priemonės priimamos, motyvais, o ne su teise į gynybą.

93

Šiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, jog priimdama ginčijamus 2013 m. lapkričio mėn. aktus Taryba nepažeidė apeliančių teisės į gynybą.

94

Darytina išvada, kad apeliacinio skundo ketvirtąjį ir septintąjį pagrindus reikia atmesti.

95

Savo apeliacinio skundo trečiuoju, penktuoju ir devintuoju pagrindais, pirmojo pagrindo pirma dalimi ir šeštojo pagrindo antra dalimi apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai, pirma, skundžiamo sprendimo 63, 71, 74 ir 76 punktuose konstatavo, kad ginčijami 2013 m. spalio mėn. aktai buvo pateisinami ir proporcingi siekiamam tikslui – kovai su branduolinių ginklų platinimu Irane ir, antra, skundžiamo sprendimo 93–95 punktuose nusprendė, kad priėmusi šiuos aktus, kurie, apeliančių nuomone, neatitinka šio tikslo, po 2013 m. rugsėjo 16 d. teismo sprendimo Taryba nepiktnaudžiavo įgaliojimais. Be to, jų teigimu, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad ginčijamais 2013 m. spalio mėn. ir 2013 m. lapkričio mėn. aktais nebuvo nepateisinamai ar neproporcingai pažeistos jų pagrindinės teisės, visų pirma teisė į nuosavybę ir teisė į reputacijos apsaugą.

96

Pirma, apeliantės tvirtina, kad kriterijus, susijęs su Rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimu, nėra tinkamas ir proporcingas siekiamam tikslui – kovai su branduolinių ginklų platinimu Irane, nes nėra jokio ryšio tarp šios rezoliucijos 5 dalyje nustatyto draudimo pervežti ginklus, atitinkamo subjekto veiklos ir branduolinių ginklų platinimo. Tas pats pasakytina ir apie kriterijų, susijusį su ryšiu su IRISL, nes patronuojamosios bendrovės įtraukimas į subjektų, kurių turtas įšaldytas, sąrašą pagrįstas tik tada, kai patronuojančioji įmonė dalyvavo branduolinių ginklų platinimo veikloje.

97

Be to, apeliantės mano, kad Bendrojo Teismo argumentai yra prieštaringi. Nors nepaaiškinęs, kodėl šie kriterijai tinkami ir proporcingi šiam tikslui, jis patvirtino šių kriterijų teisėtumą, tačiau skundžiamo sprendimo 101 ir 102 punktuose jis padarė neteisingą išvadą, kad minėti kriterijai nebūtinai reiškė, kad būta ryšio tarp apeliančių ir branduolinių ginklų platinimo, ar kad Taryba neįpareigota nustatyti tokį ryšį. Taip konstatavęs, Bendrasis Teismas pernelyg plačiai aiškino šiuos kriterijus.

98

Apeliantės priduria, kad Bendrasis Teismas nenagrinėjo, kaip pakartotinai įtraukus jų pavadinimus į ginčijamus sąrašus būtų pasiektas minėtas tikslas ir būtų daromas spaudimas Irano Islamo Respublikai, nors, priešingai, nei teigiama skundžiamame sprendime, IRISL nėra nei valdoma, nei kontroliuojama Irano vyriausybės. Galiausiai jos nurodo, jog dar kartą aiškiai įvardijus IRISL, kriterijus, susijęs su ryšiu su IRISL, pasaulio mastu parodė, kad ji yra subjektas, teikiantis paramą branduolinių ginklų platinimo veiklai, o tai turėjo rimtų pasekmių jos reputacijai ir jos veiklai.

99

Taryba, palaikoma Komisijos, ginčija apeliančių argumentus.

100

Apeliacinio skundo trečiuoju, penktuoju ir devintuoju pagrindais, pirmojo pagrindo pirma dalimi ir šeštojo pagrindo antra dalimi apeliantės iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, jog jų pagrindinės teisės į nuosavybę ir teisės į reputacijos apsaugą pažeidimas, galėjęs atsirasti dėl ginčijamų 2013 m. spalio mėn. ir 2013 m. lapkričio mėn. aktų, buvo proporcingas, ir, remdamasis tais pačiais argumentais, pripažino, kad kriterijumi, susijusiu su Rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimu, taip pat kriterijumi, susijusiu su ryšiu su IRISL, taip pat buvo laikomasi proporcingumo principo.

101

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį bet koks šia Chartija pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės, o remiantis proporcingumo principu apribojimai galimi tik tuo atveju, jei jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

102

Kaip teisingai nurodė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 204 ir 205 punktuose, teisė į nuosavybę, įtvirtinta Chartijos 17 straipsnyje, nėra absoliuti. Be to, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos teisės nuostatos būtų tinkamos atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti (2012 m. lapkričio 15 d. sprendimų Al‑Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al‑Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 122 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo National Iranian Tanker Company / Taryba, C‑600/16 P, EU:C:2018:966, 76 punktas).

103

Proporcingumo principo laikymosi teisminės kontrolės klausimu Teisingumo Teismas pripažino, kad Sąjungos teisės aktų leidėjui turi būti suteikta plati diskrecija srityse, kuriose reikalaujama jo politinio, ekonominio ir socialinio pobūdžio sprendimų ir kuriose jis turi atlikti sudėtingus vertinimus, kaip tai teisingai pažymėjo ir Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 62 punkte. Tuo remdamasis jis padarė išvadą, kad tik akivaizdžiai netinkamas šiose srityse nustatytos priemonės pobūdis, palyginti su kompetentingos institucijos siekiamu tikslu, gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui (2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft, C‑348/12 P, EU:C:2013:776, 120 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

104

Dėl Tarybos priimtais ginčijamais 2013 m. spalio mėn. ir 2013 m. lapkričio mėn. aktais, kuriais iš dalies pakeistas Sprendimas 2010/413 ir Reglamentas Nr. 267/2012, siekiamo tikslo Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šiuo sprendimu ir reglamentu siekiama užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui, šitaip darant spaudimą Irano Islamo Respublikai nutraukti atitinkamą veiklą. Šis tikslas, kuris yra dalis bendresnių pastangų palaikyti taiką ir tarptautinį saugumą, yra teisėtas (2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo National Iranian Tanker Company, C‑600/16 P, EU:C:2018:966, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

105

Kiek tai susiję su ginčijamų 2013 m. spalio mėn. ir 2013 m. lapkričio mėn. aktų tinkamumu šiam tikslui pasiekti, taip pat reikia pažymėti, kad, kalbant apie kriterijų, susijusį su Rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimu, kaip nurodo Taryba, iš šios rezoliucijos matyti, kad Saugumo Taryba manė, jog jos 5 punkte numatytas draudimas pervežti iš Irano ginklus atitinka siekiamą tikslą užtikrinti, kad Irano branduolinė programa būtų naudojama tik taikiais tikslais, ir trukdyti Irano Islamo Respublikai plėtoti padidintos rizikos technologijas, kuriomis būtų remiamos jos branduolinės ir raketų programos.

106

Be to, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 76 ir 77 punktuose, įplaukos, gautos iš prekybos ginklais, gali Irano vyriausybei tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įvairaus pobūdžio išteklių ar įrenginių, o tai suteiktų jai galimybę vykdyti savo branduolinių ginklų platinimo veiklą, ir gali nukreipti ją siekiant šio tikslo.

107

Šiomis aplinkybėmis kriterijus, susijęs su Rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimu, apima asmenų ir subjektų veiksmus, kurie galėtų sudaryti palankesnes sąlygas Irano branduolinių ginklų platinimo veiklai, net jei šie asmenys ir subjektai neturi tiesioginio ar netiesioginio ryšio su branduolinių ginklų platinimo veikla ir joje nedalyvauja, kaip teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 101 ir 102 punktuose, todėl jis yra tinkamas norint pasiekti tikslą, nurodytą šio sprendimo 104 punkte.

108

Kalbant apie minėto kriterijaus būtiną pobūdį, priešingai, nei teigia apeliantės, tai, kad juo leidžiama lėšų įšaldymo priemones taikyti net ir nesant jokio ryšio tarp atitinkamų asmenų arba subjektų ir branduolinių ginklų platinimo, nereiškia, kad galima daryti išvadą, jog šios priemonės viršija tai, kas būtina tikslui pasiekti, nes Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad įtraukimo į sąrašą kriterijus, kaip antai parama Irano vyriausybei, kuriuo siekiama apimti atitinkamo asmens ar subjekto veiklą, kuri, net savaime neturėdama jokio tiesioginio ar netiesioginio ryšio su branduolinių ginklų platinimu, gali jį skatinti, vis dėlto neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo National Iranian Tanker Company / Taryba, C‑600/16 P, EU:C:2018:966, 78 punktą). Taip pat reikėtų pabrėžti, kad daug Saugumo Tarybos rezoliucijų ir priemonių, kurių laipsniškai ėmėsi Sąjunga, atspindi poreikį išplėsti ribojamąsias priemones siekiant to paties tikslo.

109

Kalbant apie kriterijų, susijusį su ryšiu su IRISL, reikia pažymėti, kad jo teisinis pagrindas aiškiai apibrėžtas tikslais, kurių siekiama teisės aktais, reglamentuojančiais ribojamąsias priemones Irano Islamo Respublikai.

110

Šiuo aspektu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad įšaldžius subjekto, teikiančio paramą Irano vyriausybei, lėšas išlieka nemaža rizika, kad jis darys spaudimą jam priklausantiems ar jo kontroliuojamiems subjektams, kad apeitų jam taikomų priemonių poveikį, ir kad vis dėlto šių subjektų lėšų įšaldymas yra reikalingas ir tinkamas siekiant užtikrinti priimtų priemonių veiksmingumą ir garantuoti, kad šios priemonės nebus apeinamos (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo NIOC ir kt. / Taryba, C‑595/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:721, 89 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

111

Šis kriterijus objektyviai apibrėžia ribotą kategoriją asmenų ir subjektų, kurie dėl savo ryšių su IRISL galėtų padėti jai apeiti taikomas ribojamąsias priemones, taigi ir pakenkti šio sprendimo 104 punkte nurodytam tikslui užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui, šitaip darant spaudimą Irano Islamo Respublikai, neatsižvelgiant į galimą šių asmenų ir subjektų dalyvavimo branduolinių ginklų platinimo veikloje, todėl juo akivaizdžiai neviršijama tai, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti.

112

Reikėtų pridurti, kad, atsižvelgiant į samprotavimus, išdėstytus šio sprendimo 106–111 punktuose, apeliančių argumentas, kad Bendrasis Teismas pateikė prieštaringą argumentą, kai konstatavo, kad dėl kriterijaus, susijusio su Rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimu, ir kriterijaus, susijusio su ryšiais su IRISL, nors pagrįstų ir proporcingų minėtam tikslui, nebuvo reikalaujama nustatyti ryšio tarp atitinkamo asmens ar subjekto ir branduolinių ginklų platinimo, turi būti atmestas. Taip Bendrasis Teismas nesiėmė pernelyg plačiai aiškinti tų kriterijų ir jo argumentai nėra prieštaringi.

113

Be to, kalbant apie tariamą žalą apeliančių reputacijai, konstatuotina, kad Bendrasis Teismas taip pat nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 209 punkte nusprendė, kad Taryba neteigė, jog apeliantės pačios dalyvavo platinant branduolinius ginklus, taigi jos asmeniškai nebuvo siejamos su veiksmais, keliančiais pavojų tarptautinei taikai ir saugumui, todėl sukeltas nepasitikėjimas jomis buvo mažesnis nei tuo atveju, jei jų pakartotinis įtraukimas į ginčijamus sąrašus būtų buvęs pagrįstas tokiu pagrindu. Kalbant apie kriterijų, susijusį su ryšiu su IRISL, reikia pažymėti, kad jis taip pat nereiškia, jog pati IRISL dalyvauja branduolinių ginklų platinimo veikloje. Taigi, šis pažeidimas akivaizdžiai neviršija to, kas būtina, atsižvelgiant į didelę šio sprendimo 104 punkte nurodyto tikslo svarbą ir būtinybę apibrėžiant bendrus kriterijus, nustatomus prieš asmenis ir subjektus įtraukiant į asmenų ir subjektų, kurių turtas turi būti įšaldytas, sąrašus, aiškiai ir tiksliai nurodyti tuos asmenis ir subjektus, jeigu jie, kaip šiuo atveju, yra susiję su IRISL ryšiais, kurie, jei įrodyti kaip pagrįsti, pateisina tokį jų įtraukimą.

114

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 71, 73, 75–77, 103 ir 208 punktuose iš esmės nusprendė, kad, pirma, ir kriterijus, susijęs su Rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimu, ir kriterijus, susijęs su ryšiu su IRISL, turėjo būti pripažinti paisantys proporcingumo principo, ir, antra, teisės į nuosavybę apribojimai ir žala jų reputacijai neatrodė akivaizdžiai neproporcingi siekiamiems tikslams.

115

Antra, apeliantės nepateikė jokio įrodymo, kad Taryba, priimdama ginčijamus 2013 m. spalio mėn. aktus, piktnaudžiavo įgaliojimais. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją teisės aktas tik tada laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, kai, remiantis objektyviais, tinkamais ir suderinamais duomenimis, paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų nei nurodyti tikslų arba siekiant išvengti Sutartyje numatytos konkrečiomis aplinkybėmis taikytinos procedūros (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 135 punktą).

116

Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 46–63 ir 101–114 punktų, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 93–95 punktuose padarė pagrįstą išvadą, kad dėl 2013 m. rugsėjo 16 d. teismo sprendimo nebuvo draudžiama priimti šių aktų, kurie atitiko teisėtą tikslą – užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui, šitaip darant spaudimą Irano Islamo Respublikai, kad ji nutrauktų branduolinių ginklų platinimo veiklą, taigi jis visiškai teisingai atmetė pagrindą, pagrįstą tokiu piktnaudžiavimu.

117

Tuo remiantis darytina išvada, kad reikia atmesti trečiąjį, penktąjį ir devintąjį pagrindus kartu su pirmojo pagrindo pirma dalimi ir šeštojo pagrindo antra dalimi.

118

Savo apeliacinio skundo šeštojo pagrindo pirma dalimi apeliantės pirmiausia teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai nepripažino, kad Taryba padarė akivaizdžias vertinimo klaidas pakartotinai įtraukusi IRISL pavadinimą į ginčijamus sąrašus. Bendrojo Teismo argumentai skundžiamo sprendimo 117 ir 131 punktuose, pagrįsti išvada dėl faktinių Rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimų, faktiškai neteisingi. 2009 m. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Sankcijų komiteto ataskaitos, kuria rėmėsi Taryba, negalima laikyti patvirtinančia, kad IRISL pažeidė šią rezoliuciją. Skundžiamo sprendimo 120 ir 124 punktuose Bendrasis Teismas suteikė nepakankamą reikšmę liudytojų parodymams, apeliančių pateiktiems siekiant įrodyti, jog IRISL nesusijusi su Rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimu.

119

Antra, apeliantės tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 136–165 punktuose Bendrasis Teismas nenustatė Tarybos padarytų faktinių aplinkybių vertinimo klaidų, kai konstatavo, kad pakartotinis kitų nei IRISL apeliančių pavadinimų įtraukimas į ginčijamus sąrašus buvo pateisinamas, remiantis kriterijumi, siejamu su ryšiais su IRISL. Taigi dėl Khazar Sea Shipping Lines, IRISL Europe ir Valfajr 8th Shipping Line Bendrasis Teismas tik nurodė, kad pakartotinis jų pavadinimų įtraukimas į ginčijamus sąrašus buvo pagrįstas, nes jos nuosavybės teise priklausė IRISL, nors Taryba nenagrinėjo jų priklausymo santykio ir to, ar tikėtina, kad joms gali būti daromas spaudimas apeiti IRISL taikomus apribojimus, o dėl Qeshm Marine Services & Engineering Co. ir Marine Information Technology Development jis tik nurodė, kad jos yra IRISL patronuojamosios bendrovės. Be to, Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, kad HDSL ir Safiran Payam Darya Shipping Lines veikė IRISL vardu, kai perėmė kai kuriuos jos laivus ir jais naudojosi. Apeliančių teigimu, Taryba nenurodė, kokias paslaugas teikė Irano Misr Shipping ir kodėl jos buvo reikšmingos.

120

Taryba ir Komisija mano, kad apeliacinio skundo šeštojo pagrindo pirma dalis yra nepriimtina ir bet kuriuo atveju nepagrįsta.

121

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas konstatuoti ir vertinti faktus ir iš esmės nagrinėti įrodymus, kuriais grindžia tuos faktus. Iš tikrųjų, jei šie įrodymai buvo gauti teisėtai, buvo laikomasi bendrųjų teisės principų ir įrodinėjimo pareigai ir įrodymų pateikimui taikomų procedūros taisyklių, tik Bendrasis Teismas gali nustatyti jam pateiktos medžiagos vertę. Vadinasi, jei šie įrodymai nėra iškraipomi, toks vertinimas nėra teisės klausimas, kurio kontrolę atlieka Teisingumo Teismas (2016 m. balandžio 7 d. Sprendimo Akhras / Taryba, C‑193/15 P, EU:C:2016:219, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

122

Šiuo atveju tiek, kiek apeliantės tvirtina, kad pakartotinis IRISL pavadinimo įtraukimas į ginčijamus sąrašus remiantis kriterijumi, susijusiu su Rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimu, nebuvo pateisinamas, atsižvelgiant į Saugumo Tarybos Sankcijų komiteto 2009 m. ataskaitą ir apeliančių pateiktus liudytojų parodymus, reikia konstatuoti, kad faktiškai apeliantės prašo Teisingumo Teismo iš naujo įvertinti Bendrajame Teisme pateiktas faktines aplinkybes ir įrodymus ir jiems suteiktiną reikšmę, tačiau nenurodo, kad šie įrodymai buvo iškraipyti, o tai yra nepriimtina apeliacinio skundo stadijoje. Dėl tų pačių priežasčių jų argumentai dėl Bendrojo Teismo faktinių aplinkybių vertinimo skundžiamo sprendimo 136–165 punktuose, susijusio su Khazar Sea Shipping Lines, IRISL Europe ir Valfajr 8th Shipping Line priklausymu IRISL, jos vykdoma Qeshm Marine Services & Engineering ir Marine Information Technology Development kontrole ir tuo, kad HDSL ir Safiran Payam Darya Shipping Lines veikė jos vardu, o Irano Misr Shipping jai teikė esmines paslaugas, yra nepriimtini.

123

Iš to išplaukia, kad apeliacinio skundo šeštojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

124

Kadangi visi apeliacinio skundo pagrindai atmesti, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

125

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

126

Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

127

Kadangi Taryba reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliančių, o šios pralaimėjo bylą, jos turi padengti ne tik savo, bet ir Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

128

Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį, taikytiną apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: