—

Lidl GmbH & Co. KG, atstovaujamos advokatų A. Pitzer ir M. Grube,

—

Freistaat Sachsen, atstovaujamos I. Gruhne,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos B. Schima ir K. Skelly,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. birželio 16 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 543/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 dėl tam tikrų prekybos paukštiena standartų įgyvendinimo taisyklės (OL L 157, 2008, p. 46), 5 straipsnio 4 dalies b punkto galiojimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant mažmeninės prekybos įmonės Lidl GmbH & Co. KG ir Freistaat Sachsen (Saksonijos federalinė žemė, Vokietija) ginčą dėl minėtoje nuostatoje įtvirtintos pareigos prekiaujant mažmenomis šviežia fasuota paukštiena ant pakuotės ar prie jos pritvirtintoje etiketėje nurodyti visą kainą ir svorio vieneto kainą (toliau – ženklinimo pareiga).

3

SESV 39 straipsnyje apibrėžti bendros žemės ūkio politikos tikslai. Pagal SESV 41 straipsnio b punktą tam, kad būtų pasiekti šie tikslai, galima, be kita ko, imtis bendrų priemonių, skatinančių vartoti tam tikrus produktus.

4

1975 m. spalio 29 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2777/75 dėl bendro paukštienos rinkos organizavimo (OL L 282, 1975, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 2 t., p. 138) 2 straipsnyje buvo numatyta, kad gali būti imtasi priemonių, skatinančių tam tikrų produktų prekybą ar gerinančių jų kokybę. Prekybos standartai galėjo būti susiję, be kita ko, su pakavimu, pateikimu ir ženklinimu.

5

1990 m. birželio 26 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 1906/90 dėl tam tikrų prekybos paukštiena standartų (OL L 173, 1990, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 10 t., p. 92) įtvirtintos specialios ženklinimo taisyklės, įskaitant pareigą ant pakuotės ar prie jos pritvirtintoje etiketėje nurodyti visą kainą ir svorio vieneto kainą, kurios taikytinos mažmeninėje prekyboje šviežia fasuota paukštiena.

6

Šio reglamento 2 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„kadangi tokie standartai gali padėti pagerinti paukštienos kokybę ir atitinkamai jos pardavimą; kadangi dėl to žmonių maistui skirtos paukštienos prekybos standartų taikymas atitinka gamintojų, prekybininkų ir vartotojų interesus.“

7

Minėto reglamento 5 straipsnio 3 dalies b punkte nustatyta:

„Fasuotos paukštienos atveju ant pakuotės arba prie jos pritvirtintos etiketės būtina taip pat nurodyti ir tokius duomenis:

<...>

8

Reglamentas Nr. 2777/75 buvo panaikintas 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1234/2007, nustatančiu bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas (Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas) (OL L 299, 2007, p. 1). Pastaruoju reglamentu buvo sujungtas 21 bendras rinkų organizavimo atvejis, apimantis įvairius produktus ar produktų grupes. Kaip matyti iš minėto reglamento 7 konstatuojamosios dalies, „vykdant supaprastinimą neturėtų būti ginčijami per daugelį metų [bendros žemės ūkio politikos] srityje priimti politiniai sprendimai“. To reglamento 10 konstatuojamojoje dalyje akcentuojamas tikslas stabilizuoti rinkas ir užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, atsižvelgiant į skirtingus poreikius kiekviename iš šių sektorių ir į skirtingų sektorių tarpusavio priklausomybę.

9

Kiek tai susiję su paukštiena, pagal Reglamento Nr. 1234/2007 121 straipsnio e punkto iv papunktį Europos Komisija gali priimti „taisykles, susijusias su tolesnėmis nuorodomis kartu pateikiamuose prekybos dokumentuose, galutiniam vartotojui skirtos paukštienos ženklinimu, pateikimu bei reklamavimu ir pavadinimu, kuriuo produktas parduodamas, kaip apibrėžta [2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (OL L 109, 2000, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 5 t., p. 75)] 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte“.

10

Pagal Reglamento Nr. 543/2008 1–3 konstatuojamąsias dalis, kadangi „tam tikros Reglamente <...> Nr. 1906/90 esančios nuostatos ir įpareigojimai nebuvo [įtraukti] į Reglamentą <...> Nr. 1234/2007“, atitinkamos nuostatos buvo įtrauktos į Reglamentą Nr. 543/2008, siekiant, „kad bendras rinkos organizavimas, ypač prekybos standartai, veiktų gerai ir būtų užtikrintas jo tęstinumas“.

11

Reglamento Nr. 543/2008 10 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Tam, kad vartotojas gautų pakankamą, aiškią ir objektyvią informaciją apie tokius siūlomus parduoti produktus, ir tam, kad būtų užtikrintas laisvas tokių produktų judėjimas visoje Bendrijoje, būtina užtikrinti, kad nustatant paukštienos prekybos standartus būtų atsižvelgta į 1976 m. sausio 20 d. Tarybos direktyvos 76/211/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su tam tikrų fasuotų produktų komplektavimu pagal masę arba tūrį, suderinimo [(OL L 46, 1976, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 3 t., p. 91)], nuostatas.“

12

Šio reglamento 5 straipsnio 4 dalies b punktas suformuluotas taip pat kaip ir Reglamento Nr. 1960/90 5 straipsnio 3 dalies b punktas.

13

Nors Reglamentas Nr. 1234/2007 buvo panaikintas 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007 (OL L 347, 2013, p. 671), prekybos kiaušinių ir paukštienos sektorių produktais standartai tebetaikomi iki atitinkamų prekybos taisyklių, kurios pagal Reglamento Nr. 1308/2013 230 straipsnio 1 dalies c punktą turi būti nustatytos vadovaujantis deleguotaisiais aktais, taikymo datos.

14

2013 m. kovo 22 d.Verordnung über Vermarktungsnormen für Geflügelfleisch (Nutarimas dėl prekybos paukštiena standartų) (BGBl. 2013 I, p. 624) 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta:

„Draudžiama <...> pardavimo tikslais saugoti, laikyti, kad būtų parduodama, tiekti, parduoti ar kitu būdu pateikti rinkai paukštienos atsargas, teisingai ir išsamiai nenurodžius [Reglamento Nr. 543/2008] 5 straipsnio 4 dalyje minėtų duomenų.“

15

Šio nutarimo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta:

„Asmuo pažeidžia Handelsklassengesetz (Prekių klasių įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei, pažeisdamas [šio] nutarimo 3 straipsnį, pardavimo tikslais saugo, siūlo pirkti, laiko, kad parduotų, tiekia, parduoda ar kitu būdu pateikia į rinką naminių paukščių skerdenas, paukštieną ar skerdenų gabalus.“

16

Lidl yra mažmeninės prekybos įmonė, visoje Vokietijoje valdanti mažmeninės prekybos maisto produktais išparduotuves. Keliose savo parduotuvėse Lampertsvaldės regione ji, be kita ko, parduoda šviežią fasuotą paukštieną. Pagal nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio produkto kaina nenurodyta tiesiogiai ant jo pakuotės ar prie jos pritvirtintoje etiketėje; kaina nurodyta prie lentynų pritvirtintose etiketėse.

17

Atlikusi įvairius patikrinimus, Sächsiche Landesanstalt für Landwirtschaft (Saksonijos žemės ūkio žinyba, Vokietija), tapusi Sächsische Landesamt für Umwelt, Landwirtschaft und Geologie (Saksonijos aplinkos, žemės ūkio ir geologijos tarnyba, Vokietija), nustatė minėtą kainų nurodymo praktiką. Ji nurodė, jog dėl tokios praktikos pažeistas atliekant patikrinimus galiojusio Reglamento Nr. 1906/90 5 straipsnio 3 dalies b punktas.

18

2007 m. balandžio 30 d.Lidl pateikė skundą Verwaltungsgericht Dresden (Drezdeno administracinis teismas, Vokietija), reikalaudama nustatyti, kad jos kainų nurodymo praktika nepažeidė Reglamento Nr. 543/2008 5 straipsnio 4 dalies b punkto, kurio turinys identiškas Reglamento Nr. 1906/90 5 straipsnio 3 dalies b punktui, nuostatų. Lidl iš esmės teigė, kad šios nuostatos yra „neveiksmingos“, nes jomis neproporcingai varžoma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartijos) 15 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su ESS 6 straipsnio 1 dalimi, apibrėžta laisvė užsiimti profesine veikla.

19

2010 m. lapkričio 10 d. sprendimu Verwaltungsgericht Dresden (Drezdeno administracinis teismas) minėtą skundą atmetė iš esmės.

20

Dėl tokio sprendimo Lidl pateikė apeliacinį skundą Sächsisches Oberverwaltungsgericht (Saksonijos aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija). Tas teismas teigia, kad Reglamento Nr. 543/2008 5 straipsnio 4 dalies b punktas taikytinas pareiškėjai pagrindinėje byloje ir kad jo nagrinėjamos bylos baigtis priklauso nuo šios nuostatos galiojimo. Šiuo klausimu jam kyla abejonių dėl minėtos nuostatos galiojimo, atsižvelgiant į Chartijos 15 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnį ir SESV 40 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, ženklinimo pareiga nėra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis į pareiškėjos pagrindinėje byloje laisvę verstis ekonomine veikla ir užsiimti verslu, nes nepažeidžiama šių teisių ir laisvių esmė. Iš tiesų Reglamento Nr. 543/2008, kuriame įtvirtintos nuostatos, susijusios su šviežios fasuotos paukštienos kainų nurodymu, 5 straipsnio 4 dalies b punktu neuždraudžiama prekyba šiais produktais. Be to, ši ženklinimo pareiga atitinka bendrą vartotojų apsaugos tikslą.

22

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar minėtoje nuostatoje įtvirtinta ženklinimo pareiga yra proporcinga, nes, viena vertus, tokios pareigos nenustatyta kitų fasuotų produktų, kaip antai jautienos, veršienos, kiaulienos, avienos ar ožkienos, atveju ir, kita vertus, dėl jos patiriama papildoma finansinė ir organizacinė našta, ribojanti konkurenciją.

23

Dėl nediskriminavimo principo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar nevienodas požiūris į šviežią paukštieną ir kitą žmonėms vartoti skirtą šviežią mėsą pateisinamas tuo, jog pastarajai mėsai nenustatytos panašios ženklinimo pareigos.

24

Šiomis aplinkybėmis Sächsisches Oberverwaltungsgericht (Saksonijos aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

25

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 543/2008 5 straipsnio 4 dalies b punktas, kuriame numatyta ženklinimo pareiga, galioja atsižvelgiant į Chartijos 15 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnį.

26

Pirmiausia pažymėtina, kad, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir šalys pagrindinėje byloje mano, jog ženklinimo pareigos galiojimą reikia vertinti atsižvelgiant į Chartijos 15 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnį, kurių pirmasis susijęs su laisve užsiimti profesine veikla ir teise į darbą, o antrasis – su laisve užsiimti verslu, reikia konstatuoti, kad ženklinimo pareiga neribojama asmenų turima galimybė „užsiimti laisvai pasirinkta profesija“, kaip tai suprantama pagal Chartijos 15 straipsnį. Tačiau ženklinimo pareiga gali riboti Chartijos 16 straipsnyje įtvirtintą laisvę užsiimti verslu.

27

Teisė laisvai užsiimti verslu apima, be kita ko, bet kokios įmonės teisę laisvai disponuoti turimais ekonominiais, techniniais ir finansiniais ištekliais, neperžengiant už savo veiksmus prisiimtos atsakomybės ribų (2014 m. kovo 27 d. Sprendimo UPC Telekabel Wien, C‑314/12, EU:C:2014:192, 49 punktas).

28

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad Chartijos 16 straipsniu suteikiama apsauga apima laisvę užsiimti ekonomine ar komercine veikla, laisvę sudaryti sutartis ir laisvą konkurenciją, kaip matyti iš su šiuo straipsniu susijusių paaiškinimų, į kuriuos, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalimi, reikia atsižvelgti aiškinant Chartiją (2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, EU:C:2013:28, 42 punktas ir 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Schaible, C‑101/12, EU:C:2013:661, 25 punktas).

29

Reglamento Nr. 543/2008 5 straipsnio 4 dalies b punkte numatyta ženklinimo pareiga gali apriboti šią laisvę užsiimti verslu tiek, kiek tokia pareiga asmeniui nustatomas spaudimas, apribojantis laisvą turimų išteklių naudojimą, nes šiuo draudimu įpareigojama imtis priemonių, kurios gali būti susijusios su didelėmis to asmens išlaidomis ir turėti reikšmingą įtaką jo veiklos organizavimui (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo UPC Telekabel Wien, C‑314/12, EU:C:2014:192, 50 punktą).

30

Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo praktiką laisvė užsiimti verslu nėra absoliuti ir turi būti vertinama atsižvelgiant į jos socialinę funkciją (žr., be kita ko, 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Deutsches Weintor, C‑544/10, EU:C:2012:526, 54 punktą ir 2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, EU:C:2013:28, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

31

Todėl apribojimai naudotis šia laisve gali būti nustatyti, jeigu pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, viena vertus, jie numatyti įstatymo ir nekeičia minėtos laisvės esmės ir, kita vertus, laikantis proporcingo principo jie yra būtini ir tikrai atitinka Europos Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba yra reikalingi kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

32

Pažymėdamas, kad ženklinimo pareiga, kaip apribojimas naudotis Chartijos 16 straipsnyje garantuota teise, yra numatyta įstatymo, ir manydamas, kad minėta pareiga nekeičia šios teisės esmės ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus, t. y. vartotojų apsaugos tikslą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl tokios priemonės proporcingumo.

33

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką proporcingumo principas reikalauja, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina atitinkamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, esant galimybei rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai ribojančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams (2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Jippes ir kt., C‑189/01, EU:C:2001:420, 81 punktas ir 2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, EU:C:2013:28, 50 punktas).

34

Be to, Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, jog laisvei užsiimti verslu gali būti taikomos įvairios viešosios valdžios priemonės, kuriomis dėl bendrojo intereso gali būti ribojamas ekonominės veiklos vykdymas (2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, EU:C:2013:28, 46 punktas).

35

Šiuo atveju, kiek tai susiję, pirma, su nagrinėjamų Sąjungos teisės aktų tikslais, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1906/90 2 konstatuojamosios dalies, prekybos standartai paukštienos srityje padeda gerinti paukštienos kokybę ir palengvinti jos pardavimą, atsižvelgiant į gamintojų, prekybininkų ir vartotojų interesus. Be to, šio reglamento 4 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiamas suinteresuotumas suteikti vartotojams kuo išsamesnę informaciją, susijusią pirmiausia su ženklinimu, reklama, nuorodomis apie naudojamus šaldymo būdus ir paukštienos gamybai taikomus ūkininkavimo būdus.

36

Šie tikslai perimti į Reglamentą Nr. 543/2008, kurio 10 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama būtinybė suteikti vartotojui pakankamą, aiškią ir objektyvią informaciją apie siūlomus parduoti produktus.

37

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagrindiniai nagrinėjamų Sąjungos teisės aktų tikslai susiję tiek su paukštienos, įskaitant šviežią paukštieną, sektoriuje veikiančių gamintojų ir prekybininkų pajamų didinimu, tiek su vartotojų apsauga, ir tai yra Sąjungos pirminėje teisėje pripažinti bendrojo intereso tikslai.

38

Antra, kiek tai susiję su ženklinimo pareigos tinkamumu užtikrinti, kad bus pasiekti užsibrėžti tikslai, teisės aktų leidėjas galėjo manyti, jog ši pareiga, viena vertus, leidžia užtikrinti patikimą informaciją vartotojams, nurodant duomenis ant pakuotės, ir, kita vertus, gali paskatinti jį pirkti paukštieną, o tai pagerintų šio produkto prekybos perspektyvas, taigi ir padidintų gamintojų pajamas.

39

Kiek tai susiję su tokio teisės akto būtinumu, Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo pagrįstai manyti, kad teisės aktu, numatančiu tik pareigą pritvirtinti kainų etiketes prie lentynos, užsibrėžti tikslai nebūtų pasiekti taip pat veiksmingai, kaip taikant Reglamento Nr. 543/2008 5 straipsnio 4 dalies b punktą, nes tik nuoroda į visą kainą ir svorio vieneto kainą produktų, kurių pakuočių vienetai negali sverti lygiai tiek pat, atveju leidžia užtikrinti pakankamą vartotojų informavimą. Be to, tokia pareiga neatrodo neproporcinga atsižvelgiant į siekiamus tikslus, tuo labiau kad Reglamento Nr. 543/2008 5 straipsnio 4 dalyje numatyta nuoroda į visą kainą ir svorio vieneto kainą pagal šią nuostatą yra tik vienas iš duomenų, turinčių būti ant pakuotės arba prie jos pritvirtintoje etiketėje.

40

Taigi šiuo atveju kišimasis į pareiškėjos pagrindinėje byloje laisvę užsiimti verslu yra proporcingas siekiamiems tikslams.

41

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog išnagrinėjus pirmąjį prejudicinį klausimą nenustatyta jokių veiksnių, kurie, atsižvelgiant į Chartijos 16 straipsnyje numatytą laisvę užsiimti verslu, darytų poveikį Reglamento Nr. 543/2008 5 straipsnio 4 dalies b punkto galiojimui.

42

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar Reglamento Nr. 543/2008 5 straipsnio 4 dalies b punktas galioja atsižvelgiant į SESV 40 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje įtvirtintą nediskriminavimo principą.

43

Šis klausimas pateiktas dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos aplinkybės, jog kitai žmonėms vartoti skirtai šviežiai mėsai, pirmiausia jautienai, kiaulienai, avienai ir ožkienai, nenustatyta panaši pareiga kainų ženklinimo srityje.

44

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nediskriminavimo principas yra vienas bendrųjų Sąjungos teisės principų, kuris, kiek tai susiję su žemės ūkio sritimi, išreikštas SESV 40 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje (žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Agrargenossenschaft Neuzelle, C‑545/11, EU:C:2013:169, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Iš šio straipsnio teksto matyti, kad pagal šią nuostatą draudžiama bet kokia Sąjungos gamintojų ir vartotojų diskriminacija.

45

Pagal Teisingumo Teismo praktiką šis principas taikomas ne tik gamintojams ir vartotojams, bet ir kitų kategorijų ūkio subjektams, kuriems taikomas bendras rinkų organizavimas, pavyzdžiui, tiems, kurie parduoda šviežią paukštieną ar kitos rūšies šviežią mėsą (šiuo klausimu žr. 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija / Taryba, C‑280/93, EU:C:1994:367, 68 punktą).

46

Pagal nediskriminavimo principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų traktuojamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, išskyrus atvejus, kai tai objektyviai pateisinama (šiuo klausimu žr. 2005 m. gruodžio 6 d. Sprendimo ABNA ir kt., C‑453/03, C‑11/04, C‑12/04 ir C‑194/04, EU:C:2005:741, 63 punktą ir 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Agrargenossenschaft Neuzelle, C‑545/11, EU:C:2013:169, 42 punktą).

47

Kiek tai susiję su šio principo laikymosi kontrolės apimtimi, reikia priminti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas žemės ūkio srityje turi didelę diskreciją. Todėl teismo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar nagrinėjama priemonė nėra susijusi su akivaizdžia klaida arba piktnaudžiavimu įgaliojimais ir ar atitinkama institucija akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos ribų (2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Agrargenossenschaft Neuzelle, C‑545/11, EU:C:2013:169, 43 punktas).

48

Šiuo atveju produktai, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių kalbant apie nagrinėjamo teisės akto nediskriminacinį pobūdį, priklauso skirtingiems žemės ūkio sektoriams.

49

Šiuo klausimu SESV 40 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatytos įvairios priemonės, kurios gali būti naudojamos SESV 39 straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti. Be to, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1234/2007, kiekvienas bendras rinkos organizavimas turi savo specifiką. Tai reiškia, kad techninių priemonių, naudojamų skirtingiems rinkos sektoriams reguliuoti, lyginimas negali būti tinkamas pagrindas kaltinti nepanašių produktų, kuriems taikomos skirtingos taisyklės, diskriminavimu (šiuo klausimu žr. 1982 m. spalio 28 d. Sprendimo Lion ir kt., 292/81 ir 293/81, EU:C:1982:375, 24 punktą).

50

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog išnagrinėjus antrąjį klausimą nenustatyta jokių veiksnių, kurie, atsižvelgiant į SESV 40 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje įtvirtintą nediskriminavimo principą, darytų poveikį Reglamento Nr. 543/2008 5 straipsnio 4 dalies b punkto galiojimui.

51

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: