—

M. F. Qurbani, atstovaujamo Rechtsanwalt M. Koch,

—

Staatsanwaltschaft Würzburg, atstovaujamos Leitender Oberstaatsanwalt D. Geuder,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir A. Wiedmann,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Bulterman ir J. Langer,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos W. Bogensberger ir M. Condou-Durande,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos ir 1954 m. balandžio 22 d. įsigaliojusios Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, 1954, Nr. 2545; toliau – Ženevos konvencija), papildytos 1967 m. sausio 31 d. Protokolu dėl pabėgėlių statuso, kuris įsigaliojo 1967 m. spalio 4 d., 31 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant M. F. Qurbani baudžiamąją bylą dėl dokumentų klastojimo, neteisėto atvykimo, neteisėto gyvenimo šalyje ir neteisėto gyvenimo šalyje, neturint paso.

3

Pagal Ženevos konvencijos 31 straipsnį „Pabėgėliai, neteisėtai esantys šalyje, kuri suteikė jiems prieglobstį“:

„1.   Susitariančiosios valstybės neskiria nuobaudų už neteisėtą įvažiavimą ar neteisėtą buvimą jų teritorijoje pabėgėliams, kurie, [tiesiogiai] atvykę iš teritorijos, kur jų gyvybei ar laisvei grėsė 1 straipsnyje numatytas pavojus, įvažiuoja į šių valstybių teritoriją arba yra joje be leidimo, jeigu jie patys nedelsdami prisistato valdžios institucijoms ir išsamiai paaiškina savo neteisėtą įvažiavimą ar buvimą.

2.   Susitariančiosios valstybės netaiko tokiems pabėgėliams laisvai kilnotis trukdančių apribojimų, išskyrus būtinų, ir tie apribojimai taikomi tik tol, kol nenustatytas šių pabėgėlių statusas toje valstybėje arba kol jie negauna teisės įvažiuoti į kitą šalį. Susitariančios valstybės duoda tokiems pabėgėliams pakankamai laiko ir sudaro visas sąlygas gauti leidimą įvažiuoti į kitą šalį.“

4

Pagal 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl būtiniausių reikalavimų, kuriuos turi tenkinti trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės, kad įgytų pabėgėlio statusą, arba asmenys, kuriems dėl kitų priežasčių reikalinga tarptautinė apsauga, ir dėl šių statusų turinio (OL L 304, p. 12, ir klaidų ištaisymas OL L 204, 2005, p. 24; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 96) 14 straipsnį:

„<...>

4.   Valstybės narės gali panaikinti, nutraukti ar atsisakyti pratęsti statuso, kurį pabėgėliui suteikė vyriausybinė, administracinė, teisminė arba pusiau teisminė institucija, galiojimą, kai:

5.   Šio straipsnio 4 dalyje nurodytose situacijose valstybės narės gali nuspręsti nesuteikti pabėgėlio statuso, jei toks sprendimas dar nėra priimtas.

6.   Asmenys, kuriems taikomos šio straipsnio 4 ar 5 dalys, turi teises, nustatytas ar panašias į nustatytąsias Ženevos konvencijos 3, 4, 16, 22, 31, 32 ir 33 straipsniuose, jei yra valstybėje narėje.“

5

Baudžiamojo kodekso (Strafgesetzbuch, toliau – StGB) 267 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Tas, kas teisinių santykių srityje apgaulės tikslais pagamina netikrą dokumentą, suklastoja tikrą dokumentą arba panaudoja netikrą ar suklastotą dokumentą, baudžiamas laisvės atėmimo bausme iki penkerių metų arba pinigine bauda.“

6

M. F. Qurbani, Afganistano pilietis, naudodamasis neteisėtai žmones gabenančio asmens paslaugomis, per Iraną ir Turkiją atvyko į Graikiją.

7

2010 m. rugpjūčio 17 d. suinteresuotasis asmuo, pasinaudojęs suklastotu Pakistano pasu, kurį jam parūpino kitas neteisėtai žmones gabenantis asmuo, lėktuvu iš Graikijos atvyko į Miuncheną (Vokietija).

8

Miuncheno oro uoste kontrolę vykdžiusiems pareigūnams nustačius, jog M. F. Qurbani pateiktas pasas suklastotas, jis buvo sulaikytas.

9

Suinteresuotasis asmuo iškart nurodė, kad nori prašyti suteikti jam pabėgėlio statusą.

10

2010 m. rugpjūčio 18 d. M. F. Qurbani buvo palydėtas į Federalinę migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnybą (Bundesamt für Migration und Flüchtlinge), kur oficialiai pateikė tokį prašymą.

11

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos informacijos matyti, kad šio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra dar nebaigta.

12

2011 m. balandžio 11 d. Viurcburgo prokuratūra (Staatsanwaltschaft Würzburg) supaprastinto bylų proceso tvarka kreipėsi į Amtsgericht su pareiškimu priimti baudžiamąjį įsakymą dėl M. F. Qurbani neteisėto atvykimo, neteisėto gyvenimo šalyje, neteisėto gyvenimo neturint paso ir dokumentų klastojimo. Amtsgericht išduotą baudžiamąjį įsakymą M. F. Qurbani apskundė tam pačiam teismui.

13

2013 m. vasario 4 d. Viurcburgo apylinkės teismas (Amtsgericht Würtzburg) išteisino M. F. Qurbani dėl visų jam pareikštų kaltinimų.

14

Šio teismo nuomone, dėl Vokietijos Konstitucijoje įtvirtintos teisės į prieglobstį suinteresuotasis asmuo negali būti pripažintas kaltu dėl neteisėto gyvenimo šalyje ir neteisėto gyvenimo šalyje neturint paso, o Ženevos konvencijos 31 straipsnyje numatytas atleidimas nuo bausmės taikytinas dėl neteisėto atvykimo ir suklastotų dokumentų nusikaltimų.

15

Staatsanwaltschaft Würzburg pateikė Bambergo regiono aukštesniajam teismui (Oberlandesgericht Bamberg) kasacinį skundą, kuriame nurodė, kad nagrinėjamoje byloje Ženevos konvencijos 31 straipsnis netaikytinas, nes suinteresuotasis asmuo į Vokietijos teritoriją atvyko ne tiesiogiai iš valstybės, kurioje buvo persekiojamas, o iš kitos nei Vokietijos Federalinė Respublika valstybės narės, t. y. iš Graikijos Respublikos. Be to, šis straipsnis taikytinas tik neteisėtam atvykimui ir dėl to iš Vokietijos valdžios institucijų negali būti atimta galimybė skirti sankcijų už su tuo susijusius nusikaltimus.

16

Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Bamberg, kuriam kyla abejonių dėl Ženevos konvencijos 31 straipsnio išaiškinimo, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

17

Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Ženevos konvencijos 31 straipsnis aiškintinas taip, kad pagal jį draudžiama, pirma, valstybėje narėje, į kurią jis kreipėsi dėl prieglobsčio, skirti asmeniui bausmę už nusikaltimus, susijusius su jo neteisėtu atvykimu į šios valstybės narės teritoriją, kaip antai, be kita ko, už neteisėtą atvykimą pasinaudojus neteisėtai žmones gabenančių asmenų paslaugomis ir suklastotu dokumentu, ir, antra, remtis šiame straipsnyje numatytu bausmės neskyrimo pagrindu tuo atveju, kai šis asmuo į minėtos valstybės narės teritoriją atvyko per kitą Sąjungos valstybę narę.

18

Pirmiausia pažymėtina, kad kyla klausimas dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos nagrinėti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

19

Šiuo aspektu Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės ir Europos Komisija remiasi Teisingumo Teismo jurisdikcijos atsakyti į šiuos prejudicinius klausimus, kuriais siekiama, kad Teisingumo Teismas tiesiogiai išaiškintų Ženevos konvencijos 31 straipsnį, nebuvimu.

20

Šiomis aplinkybėmis primintina: kadangi Ženevos konvencijoje nėra sąlygos, kuria Teisingumo Teismui būtų suteikiama jurisdikcija, jis gali pateikti prašomus šios konvencijos 31 straipsnio išaiškinimus tik tuomet, jei toks jo jurisdikcijos įgyvendinimas yra susijęs su SESV 267 straipsniu (Sprendimo TNT Express Nederland, C‑533/08, EU:C:2010:243, 58 punktas).

21

Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad teisė pateikti išaiškinimus pagal prejudicinę procedūrą, kaip nustatyta šioje nuostatoje, yra susijusi tik su Sąjungos normomis (Sprendimo TNT Express Nederland, EU:C:2010:243, 59 punktas ir nurodyta teismų praktika).

22

Kalbant apie tarptautines sutartis, aišku, kad Europos Sąjungos sudarytos tarptautinės sutartys sudaro sudėtinę Sąjungos teisės sistemos dalį, todėl jos gali būti prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas. Tačiau Teisingumo Teismas iš principo neturi jurisdikcijos pagal prejudicinę procedūrą aiškinti valstybių narių ir trečiųjų valstybių sudarytų tarptautinių sutarčių (Sprendimo TNT Express Nederland, EU:C:2010:243, 60 ir 61 punktai ir nurodyta teismų praktika).

23

Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti tokią konvenciją tik tuomet ir tik tiek, kiek Sąjunga perėmė įgaliojimus, kuriuos jos nesudarytos tarptautinės konvencijos taikymo srityje anksčiau vykdė valstybės narės, ir todėl šios konvencijos nuostatos Sąjungai privalomos (Sprendimo TNT Express Nederland, EU:C:2010:243, 62 punktas ir nurodyta teismų praktika).

24

Nors kuriant bendrąją Europos prieglobsčio sistemą Ženevos konvencijos taikymo srityje buvo priimti keli Sąjungos teisės aktai, šiuo atveju konstatuotina, kad valstybės narės šioje srityje išsaugojo tam tikrą kompetenciją, be kita ko, susijusią su šios konvencijos 31 straipsnio taikymo sritimi. Taigi Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos tiesiogiai aiškinti nei 31, nei tuo labiau kurio kito šios konvencijos straipsnio.

25

Tai, kad SESV 78 straipsnyje patikslinta, jog bendra prieglobsčio politika privalo neprieštarauti Ženevos konvencijai, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje pabrėžta, kad teisė į prieglobstį garantuojama pagal šią sutartį ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso, negali paneigti ankstesniame punkte padarytos išvados, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos.

26

Be to, kaip buvo nuspręsta Sprendimo B ir D (C‑57/09 ir C‑101/09, EU:C:2010:661) 71 punkte, nors egzistuoja konkretus Sąjungos interesas, kad, siekiant ateityje išvengti aiškinimo skirtumų, tarptautinių konvencijų nuostatos, perkeltos į nacionalinę ir Sąjungos teisę, būtų aiškinamos vienodai, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis jos turi būti taikomos, konstatuotina, kad Ženevos konvencijos 31 straipsnis nebuvo perkeltas į Sąjungos teisės aktus, nors keliose šios teisės nuostatose daroma nuoroda į šį straipsnį.

27

Šiuo aspektu Komisija savo pastabose raštu pažymi, kad Direktyvos 2004/83 14 straipsnio 6 dalyje daroma nuoroda į Ženevos konvencijos 31 straipsnį.

28

Tačiau nors sprendimuose Bolbol (C‑31/09, EU:C:2010:351) ir Abed El Karem El Kott ir kt. (C‑364/11, EU:C:2012:826) Teisingumo Teismas pripažino savo jurisdikciją aiškinti Ženevos konvencijos nuostatas, į kurias Sąjungos teisės nuostatose daroma nuoroda, konstatuotina, kad šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokios užuominos apie Sąjungos teisės normą, kurioje būtų daroma nuoroda į Ženevos konvencijos 31 straipsnį ir, be kita ko, jokios užuominos apie Direktyvos 2004/83 14 straipsnio 6 dalį. Be to, pabrėžtina, kad šiame prašyme nenurodyta aplinkybių, kurios leistų suponuoti, kad ši nuostata galėtų būti reikšminga nagrinėjant pagrindinę bylą.

29

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, neįrodyta, jog Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti Ženevos konvencijos 31 straipsnį šioje byloje.

30

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į Oberlandesgericht Bamberg pateiktus prejudicinius klausimus.

31

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

Byloje C‑481/13 Europos Sąjungos Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į Oberlandesgericht Bamberg (Vokietija) 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi pateiktus prejudicinius klausimus.