(1)

Sąjunga užsibrėžė tikslą puoselėti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę; jos kertinis akmuo – teismo sprendimų civilinėse ir baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principas;

(2)

Sąjunga yra pasiryžusi apsaugoti nusikaltimų aukas ir šioje srityje nustatyti būtiniausius standartus, o Taryba 2001 m. kovo 15 d. priėmė Pamatinį sprendimą 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose (4). Stokholmo programoje „Atvira ir saugi Europa piliečių labui ir saugumui“ (5), kurią Europos Vadovų Taryba priėmė 2009 m. gruodžio 10 ir 11 d. susitikimo metu, Komisijos ir valstybių narių buvo paprašyta išnagrinėti būdus, kaip patobulinti teisės aktus ir praktines paramos priemones aukoms apsaugoti, ypatingą dėmesį skiriant paramai visoms aukoms ir jų pripažinimui, įskaitant, visų pirma, terorizmo aukas;

(3)

pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 82 straipsnio 2 dalį numatyta nustatyti valstybėse narėse taikytinas minimalias taisykles, kokių reikia nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimui bei policijos ir teisminiam bendradarbiavimui peržengiančio sienas pobūdžio baudžiamosiose bylose palengvinti, visų pirma dėl nusikaltimų aukų teisių;

(4)

savo 2011 m. birželio 10 d. Rezoliucijoje dėl nusikaltimų aukų teisių užtikrinimo ir apsaugos, ypač baudžiamosiose bylose, gerinimo veiksmų plano (6) (toliau – Budapešto veiksmų planas) Taryba nurodė, kad siekiant pagerinti nusikaltimų aukų teisių užtikrinimą, paramą ir apsaugą, veiksmų turėtų būti imamasi Sąjungos lygmeniu. Tuo tikslu ir pagal tą rezoliuciją šia direktyva siekiama peržiūrėti ir papildyti Pamatiniame sprendime 2001/220/TVR nustatytus principus ir gerokai padidinti aukų apsaugą visoje Sąjungoje, visų pirma baudžiamojo proceso metu;

(5)

2009 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl smurto prieš moteris panaikinimo (7) valstybės narės paragintos patobulinti savo nacionalinės teisės aktus ir politiką, kad būtų kovojama su visų formų smurtu prieš moteris ir šalinamos smurto prieš moteris priežastys, visų pirma imantis prevencinių priemonių; be to, Sąjunga paraginta užtikrinti visų smurto aukų teisę gauti pagalbą ir paramą;

(6)

savo 2011 m. balandžio 5 d. rezoliucijoje dėl naujos ES kovos su smurtu prieš moteris politikos programos prioritetų ir metmenų (8) Europos Parlamentas pasiūlė strategiją dėl kovos su smurtu prieš moteris, šeiminiu smurtu ir moterų lytinių organų žalojimu, kuris būtų ateityje teisėkūros procedūra priimamų baudžiamosios teisės priemonių, skirtų kovai su smurtu dėl lyties, taip pat kovos su smurtu prieš moteris programos (politika, prevencija, apsauga, baudžiamasis persekiojimas, aprūpinimas ir partnerystė), pagrindas, toliau plėtojamas Sąjungos veiksmų plane. Tarptautinį šios srities reglamentavimą sudaro 1979 m. gruodžio 18 d. priimta Jungtinių Tautų Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (CEDAW), CEDAW komiteto rekomendacijos ir sprendimai bei 2011 m. balandžio 7 d. priimta Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo;

(7)

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/99/ES dėl Europos apsaugos orderio (9) nustatytas valstybių narių apsaugos priemonių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo mechanizmas. 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos (10) ir 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/93/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija (11) atsižvelgiama, inter alia, į prekybos žmonėmis, seksualinės prievartos prieš vaikus, vaikų seksualinio išnaudojimo bei vaikų pornografijos tam tikrų kategorijų aukų specialius poreikius;

(8)

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2002/475/TVR dėl kovos su terorizmu (12) pripažįstama, kad terorizmas yra vienas iš pavojingiausių principų, įskaitant demokratijos, kuriais pagrįsta ir remiasi Sąjunga, pažeidimų, ir patvirtinama, kad jis, inter alia, kelia grėsmę laisvei naudotis žmogaus teisėmis;

(9)

nusikaltimas – tai neteisėta veika prieš visuomenę ir aukų asmens teisių pažeidimas. Nusikaltimų aukos turėtų būti pripažįstamos aukomis ir su jomis turėtų būti elgiamasi pagarbiai, jautriai ir profesionaliai, nediskriminuojant jų jokiu pagrindu, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių ypatybių, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, kilmės, negalios, amžiaus, lyties, lytinės raiškos, lytinės tapatybės, seksualinės orientacijos, gyventojo statuso ar sveikatos. Visų kontaktų metu su kompetentingomis valdžios institucijomis, kurių veikla susijusi su baudžiamuoju procesu, ir visose su aukomis ryšius palaikančiose tarnybose, pavyzdžiui, paramos aukoms ar atkuriamojo teisingumo paslaugų tarnybose, turėtų būti atsižvelgiama į aukų asmeninę padėtį ir neatidėliotinus poreikius, amžių, lytį, galimą negalią ir brandą, visapusiškai gerbiant jų fizinę, psichinę ir moralinę neliečiamybę. Nusikaltimų aukos turėtų būti apsaugotos nuo antrinės ir pakartotinės viktimizacijos, bauginimo bei keršto, joms turėtų būti teikiama tinkama parama siekiant joms padėti atsigauti ir joms turėtų būti užtikrinta teisė kreiptis į teismą;

(10)

šia direktyva nereglamentuojamos nusikaltimo aukų gyvenimo valstybių narių teritorijoje sąlygos. Valstybės narės turėtų imtis būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad šioje direktyvoje nustatytos teisės nepriklausytų nuo aukos gyventojo statuso jų teritorijoje ar nuo aukos pilietybės ar tautybės. Ir priešingai – pranešimas apie nusikaltimą ir dalyvavimas baudžiamajame procese nesukuria jokių teisių aukos gyventojo statuso atžvilgiu;

(11)

šia direktyva nustatomos minimalios taisyklės. Valstybės narės gali išplėsti šioje direktyvoje nustatytas teises, kad užtikrintų aukštesnio lygio apsaugą;

(12)

šioje direktyvoje nustatytomis teisėmis nedaromas poveikis nusikaltėlio teisėms. Terminas „nusikaltėlis“ reiškia asmenį, kuris nuteistas už nusikaltimą. Tačiau šios direktyvos tikslais jis taip pat reiškia įtariamą ar kaltinamą asmenį prieš pripažinimą kaltu arba apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimą, ir juo nedaromas poveikis nekaltumo prezumpcijai;

(13)

ši direktyva taikoma Sąjungoje padarytoms nusikalstamoms veikoms ir Sąjungoje vykstantiems baudžiamiesiems procesams. Nusikalstamų veikų, padarytų ne Sąjungoje, aukoms ja suteikiamos teisės, kurios yra susijusios tik su Sąjungoje vykstančiu baudžiamuoju procesu. Skundai ne Sąjungoje esančioms kompetentingoms valdžios institucijoms, pavyzdžiui, ambasadoms, nėra susiję su šioje direktyvoje nustatytomis prievolėmis;

(14)

taikant šios direktyvos nuostatas visų pirma būtina atsižvelgti į vaiko interesus pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ir 1989 m. lapkričio 20 d. priimtą Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. Turėtų būti laikoma, kad vaikai aukos turi visas šioje direktyvoje nustatytas teises, ir su jais turėtų būti atitinkamai elgiamasi, jiems turėtų būti leidžiama taip naudotis tomis teisėmis, kad būtų atsižvelgiama į jų gebėjimą susidaryti savo nuomonę;

(15)

taikydamos šią direktyvą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad aukos su negalia vienodomis sąlygomis kaip ir kiti asmenys galėtų visapusiškai pasinaudoti šioje direktyvoje nustatytomis teisėmis, be kita ko, sudarant palankesnes sąlygas patekti į patalpas, kur vykdomas baudžiamasis procesas, ir gauti informaciją;

(16)

terorizmo aukos yra nukentėjusios nuo išpuolių, kurių galutinis tikslas yra pakenkti visuomenei. Todėl dėl ypatingo prieš jas padaryto nusikaltimo pobūdžio joms gali reikėti skirti ypatingą dėmesį, paramą ir apsaugą. Terorizmo aukos gali patirti didelį visuomenės dėmesį ir joms dažnai reikalingas socialinis pripažinimas ir pagarbus visuomenės elgesys. Todėl valstybės narės turėtų ypatingai atsižvelgti į terorizmo aukų poreikius ir turėtų stengtis apsaugoti jų orumą bei užtikrinti saugumą;

(17)

smurtas, kuris nukreiptas į asmenį dėl to asmens lyties, lytinės tapatybės ar lytinės raiškos arba nuo kurio neproporcingai dideliu mastu kenčia tam tikros lyties asmenys, suprantamas kaip smurtas dėl lyties. Dėl jo aukai gali būti padaryta fizinė, seksualinė, emocinė ar psichologinė žala ar ekonominiai nuostoliai. Smurtas dėl lyties suprantamas kaip diskriminacijos rūšis ir aukos pagrindinių laisvių pažeidimas, ir apima artimųjų smurtą, seksualinį smurtą (įskaitant išžaginimą, seksualinę prievartą ir seksualinį priekabiavimą), prekybą žmonėmis, vergiją ir įvairias žalingos praktikos formas, pavyzdžiui, priverstines santuokas, moterų lyties organų žalojimą ir vadinamuosius nusikaltimus dėl garbės. Moterims, kurios yra smurto dėl lyties aukos, ir jų vaikams dažnai reikia specialios paramos ir apsaugos dėl didelės antrinės ir pakartotinės viktimizacijos, bauginimo ir keršto rizikos, susijusios su tokiu smurtu;

(18)

kai artimųjų smurto atveju smurto veiksmus įvykdo asmuo, kuris yra dabartinis arba buvęs aukos sutuoktinis, partneris arba kitas šeimos narys, neatsižvelgiant į tai, ar nusikaltėlis ir auka gyvena ar gyveno tame pačiame būste. Toks smurtas galėtų apimti fizinį, seksualinį, psichologinį ar ekonominį smurtą ir gali sukelti fizinę, psichinę ar emocinę žalą ar ekonominių nuostolių. Artimųjų smurtas yra didelė ir dažnai užslėpta socialinė problema, kuri galėtų būti nuolatinių psichologinių ir fizinių traumų su sunkiomis pasekmėmis priežastis, nes smurtauja asmuo, kuriuo auka turėtų pasitikėti. Todėl artimųjų smurto aukoms gali reikėti specialių apsaugos priemonių. Moterys šios rūšies smurtą patiria neproporcingai dideliu mastu, ir padėtis gali būti daug sunkesnė, jei moteris nuo nusikaltėlio yra ekonomiškai ar socialiai priklausoma arba nuo jo priklauso jos teisė gyventi tam tikroje vietoje;

(19)

asmuo turėtų būti laikomas auka, nepaisant to, ar nusikaltėlis yra nustatytas, sulaikytas, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ar nuteistas, ir nepaisant jų giminystės ryšių. Nusikaltimo žalą taip pat gali patirti aukų šeimos nariai. Visų pirma nusikaltimo žalą gali patirti asmens, kurio mirtis tiesiogiai susijusi su nusikaltimu, šeimos nariai. Todėl šeimos nariai, kurie yra tokios netiesioginės nusikaltimo aukos, taip pat turėtų turėti galimybę naudotis apsauga pagal šią direktyvą. Tačiau valstybės narės turėtų turėti galimybę nustatyti procedūras, kuriomis būtų apribojamas šeimos narių, kurie gali naudotis šioje direktyvoje nustatytomis teisėmis, skaičius. Kai nusikaltimo auka yra vaikas, pačiam vaikui arba tėvų pareigų turėtojui vaiko vardu turėtų būti suteikta teisė naudotis šioje direktyvoje nustatytomis teisėmis. Šia direktyva nedaromas poveikis nacionalinėms administracinėms procedūroms, kurios reikalingos nustatyti, kad asmuo yra auka;

(20)

aukų vaidmuo baudžiamojo teisingumo sistemoje ir tai, ar jos gali aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese, skiriasi valstybėse narėse priklausomai nuo nacionalinės sistemos, ir jis nustatomas pagal vieną ar daugiau iš šių kriterijų: tai, ar pagal nacionalinę sistemą aukai numatytas šalies baudžiamajame procese teisinis statusas; tai, ar aukai yra nustatytas teisinis reikalavimas arba jos prašoma aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese, pavyzdžiui, kaip liudytojui; ir (arba) tai, ar pagal nacionalinę teisę auka turi juridinę teisę aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese ir ji siekia tai daryti, kai pagal nacionalinę sistemą jai nenumatytas šalies baudžiamajame procese teisinis statusas. Valstybės narės turėtų nustatyti, kurie iš šių kriterijų taikomi siekiant nustatyti šioje direktyvoje nustatytų teisių apimtį, kai atitinkamoje baudžiamojo teisingumo sistemoje yra nuorodų į aukos vaidmenį;

(21)

kompetentingų valdžios institucijų, paramos aukoms tarnybų ir atkuriamojo teisingumo paslaugų tarnybų informacija ir konsultacijos kiek įmanoma turėtų būti teikiamos įvairiomis priemonėmis ir taip, kad aukai būtų suprantamos. Tokia informacija ir konsultacijos turėtų būti teikiamos paprasta ir suprantama kalba. Taip pat turėtų būti užtikrinta, kad procese auką būtų galima suprasti. Šiuo požiūriu turėtų būti atsižvelgiama į tai, ar auka supranta kalbą, kuria teikiama informacija, į aukos amžių, brandą, intelektinius ir emocinius gebėjimus, raštingumo lygį ir bet kokį intelekto ar fizinį sutrikimą. Ypatingai reikėtų atsižvelgti į sunkumus, susijusius su supratimu ar ryšių palaikymu, kurie gali kilti dėl tam tikros negalios, pavyzdžiui, klausos ar kalbos sutrikimų. Be to, baudžiamojo proceso metu turėtų būti atsižvelgiama į aukos gebėjimą pateikti informaciją;

(22)

šios direktyvos tikslais turėtų būti laikoma, kad skundo pateikimo laikas patenka į baudžiamojo proceso apimtį. Tai taip pat turėtų apimti situacijas, kai valdžios institucijos pradeda baudžiamąjį procesą ex officio dėl nusikalstamos veikos, nuo kurios nukentėjo auka;

(23)

nuo pat pirmo kontakto su kompetentinga valdžios institucija turėtų būti pateikta informacija apie išlaidų kompensavimą, pavyzdžiui, ant informacinio lapelio, kuriame išdėstytos pagrindinės tokio išlaidų kompensavimo sąlygos. Neturėtų būti reikalaujama, kad šiame ankstyvame baudžiamojo proceso etape valstybės narės nuspęstų, ar susijusi auka atitinka išlaidų kompensavimo sąlygas;

(24)

pranešusios apie nusikaltimą, aukos iš policijos turėtų gauti rašytinį savo skundo patvirtinimą, kuriame būtų išdėstyti tokie pagrindiniai nusikaltimo elementai kaip nusikaltimo rūšis, laikas ir vieta, ir bet kokia nusikaltimu padaryta žala arba nuostoliai. Šiame patvirtinime taip pat turėtų būti nurodytas bylos numeris ir pranešimo apie nusikaltimą laikas ir vieta, kad jį būtų galima naudoti kaip įrodymą, kad apie nusikaltimą buvo pranešta, pavyzdžiui, draudimo išmokų atveju;

(25)

nedarant poveikio senaties taisyklėms, pavėlavus pranešti apie nusikalstamą veiką dėl keršto, pažeminimo ar stigmatizacijos baimės, neturėtų būti atsisakoma priimti aukos skundą;

(26)

teikiant informaciją pakankamai dėmesio turėtų būti skiriama siekiant užtikrinti, kad su aukomis būtų elgiamasi pagarbiai ir kad aukos galėtų priimti informacija pagrįstus sprendimus dėl dalyvavimo procese. Šiuo atžvilgiu itin svarbu aukai suteikti informaciją apie esamą proceso eigą. Taip pat svarbu suteikti informaciją, kad auka galėtų nuspręsti, ar prašyti peržiūrėti sprendimą nevykdyti baudžiamojo persekiojimo. Išskyrus atvejus, kai reikalaujama kitaip, turėtų būti galima aukai skirtą informaciją perduoti žodžiu arba raštu, be kita ko, elektroninėmis priemonėmis;

(27)

informacija aukai turėtų būti suteikta naujausiu žinomu korespondentiniu adresu arba elektroniniais kontaktiniais duomenimis, kuriuos auka pateikė kompetentingai valdžios institucijai. Išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, dėl didelio su byla susijusių aukų skaičiaus, turėtų būti galima informaciją pateikti per spaudą, kompetentingos valdžios institucijos oficialiame tinklalapyje ar panašiu ryšių kanalu;

(28)

valstybės narės neturėtų būti įpareigotos teikti informacijos, jei tokios informacijos atkleidimas galėtų trukdyti tinkamai nagrinėti bylą ar pakenkti konkrečios bylos nagrinėjimui ar asmeniui arba jei jos mano, kad tai prieštarauja pagrindiniams jų saugumo interesams;

(29)

kompetentingos valdžios institucijos turėtų užtikrinti, kad aukoms būtų suteikti naujausi kontaktiniai duomenys, kur kreiptis dėl jų bylos, nebent auka yra pareiškusi norą negauti tokios informacijos;

(30)

nuoroda į „sprendimą“ teisės į informaciją, vertimo žodžiu ir vertimo raštu paslaugas atžvilgiu turėtų būti suprantama tik kaip nuoroda į kaltės nustatymą arba kitokį baudžiamojo proceso užbaigimą. To sprendimo motyvai aukai gali būti pranešti pateikiant dokumento, kuriame yra tas sprendimas, kopiją arba trumpą jų santrauką;

(31)

teisė į informaciją apie teismo proceso, kuris pradėtas gavus skundą dėl aukos patirtos nusikalstamos veikos, nuo kurios nukentėjo auka, laiką ir vietą taip pat turėtų būti taikoma informacijai apie posėdžio, susijusio su apeliaciniu skundu dėl teismo sprendimo byloje, laiką ir vietą;

(32)

aukos, jų prašymu, turėtų gauti konkrečią informaciją apie nusikaltėlio paleidimą arba pabėgimą bent jau tais atvejais, kai aukoms gali kilti pavojus arba yra nustatyta žalos aukoms rizika, nebent būtų nustatyta, kad toks pranešimas sukeltų žalos nusikaltėliui riziką. Jei nustatyta, kad toks pranešimas sukeltų žalos nusikaltėliui riziką, kompetentinga valdžios institucija, priimdama sprendimą dėl atitinkamų veiksmų, turėtų atsižvelgti į visą kitą riziką. Nuoroda į „nustatytą žalos aukoms riziką“ turėtų apimti tokius veiksnius kaip nusikaltimo pobūdis ar sunkumas ir keršto rizika. Todėl ji neturėtų būti taikoma tokiais atvejais, kai įvykdomi nedideli nusikaltimai ir todėl yra tik nedidelė žalos aukai rizika;

(33)

aukos turėtų gauti informaciją apie teisę apskųsti sprendimą paleisti nusikaltėlį, jei tokia teisė nustatyta nacionalinėje teisėje;

(34)

neįmanoma veiksmingai užtikrinti teisingumo, jeigu aukos kompetentingoms valdžios institucijoms negali tinkamai paaiškinti nusikaltimo, aplinkybių ir suprantamai duoti savo parodymų. Taip pat svarbu užtikrinti, kad su aukomis būtų elgiamasi pagarbiai ir kad jos galėtų naudotis savo teisėmis. Todėl apklausiant auką ir siekiant suteikti galimybę aukai aktyviai dalyvauti teismo posėdžiuose, atsižvelgiant į aukos vaidmenį atitinkamoje baudžiamojo teisingumo sistemoje, turėtų būti užtikrintos nemokamos vertimo žodžiu paslaugos. Kiek tai susiję su kitais baudžiamojo proceso aspektais, vertimo žodžiu ir raštu paslaugų poreikis gali skirtis, atsižvelgiant į konkrečius klausimus, aukos vaidmenį atitinkamoje baudžiamojo teisingumo sistemoje ir jos dalyvavimą procese, taip pat į bet kurias konkrečias teises, kurias ji turi. Taigi minėtais kitais atvejais vertimo žodžiu ir raštu paslaugos turi būti teikiamos tik tiek, kiek tai būtina, kad aukos galėtų naudotis savo teisėmis;

(35)

auka turėtų turėti teisę ginčyti sprendimą, kuriuo nustatoma, kad vertimo žodžiu ar raštu paslaugos nereikalingos, laikydamasi nacionalinėje teisėje nustatytų procedūrų. Dėl šios teisės valstybės narės neįpareigojamos numatyti atskiro mechanizmo ar skundų nagrinėjimo procedūros, kuriuos taikant galėtų būti ginčijamas toks sprendimas, ir neturėtų būti nepagrįstai prailgintas baudžiamasis procesas. Pakaktų atlikti vidinę sprendimo peržiūrą laikantis esamų nacionalinių procedūrų;

(36)

tai, kad auka kalba mažai vartojama kalba, neturėtų būti savaime pagrindas nuspręsti, kad vertimas žodžiu ar raštu nepagrįstai prailgintų baudžiamąjį procesą;

(37)

paramą turėtų būti galima gauti nuo to momento, kai kompetentingos valdžios institucijos sužino apie auką, viso baudžiamojo proceso metu ir atitinkamą laikotarpį po jo, atsižvelgiant į aukos poreikius ir šioje direktyvoje nustatytas teises. Parama turėtų būti teikiama įvairiomis priemonėmis, nesudarant pernelyg didelių formalumų ir užtikrinant pakankamą geografinį pasiskirstymą valstybėje narėje, kad visos aukos turėtų galimybę naudotis tokiomis paslaugomis. Aukoms, kurios patyrė didelę žalą dėl nusikaltimo sunkumo, gali prireikti specialistų teikiamų paramos paslaugų;

(38)

asmenims, kurie yra ypatingai pažeidžiami, arba asmenims, patekusiems į padėtį, kurioje jiems kyla ypatingai didelė žalos grėsmė, pavyzdžiui, asmenims, nuolat patiriantiems artimųjų smurtą, patyrusiems smurtą dėl lyties, ar asmenims, tapusiems kitokių nusikaltimų aukomis valstybėje narėje, kurios piliečiai ar gyventojai jie nėra, reikėtų suteikti specialistų paramą ir teisinę apsaugą. Specialistų paramos tarnybos turėtų būti grindžiamos integruotu ir tiksliniu požiūriu, kurį taikant reikėtų visų pirma atsižvelgti į specialius aukų poreikius, dėl nusikalstamos veikos patirtos žalos sunkumą, taip pat į aukų, nusikaltėlių, vaikų ir jų platesnės socialinės aplinkos ryšius. Pagrindinė šių tarnybų ir jų darbuotojų, kurie atlieka svarbų vaidmenį remiant auką, kad ji atsigautų nuo nusikalstama veika padarytos žalos ar traumos ir įveiktų galimą žalą ar traumą, užduotis turėtų būti informuoti aukas apie šioje direktyvoje nustatytas teises, kad jos galėtų priimti sprendimus palankioje aplinkoje, kurioje su jomis elgiamasi oriai, pagarbiai ir jautriai. Paramos rūšys, kurias tokios specialistų paramos tarnybos turėtų teikti, gali apimti prieglobsčio ir saugaus apgyvendinimo suteikimą, skubios medicininės paramos suteikimą, nukreipimą atlikti medicininę ir teismo apžiūrą, kad būtų surinkti įrodymai išžaginimo ar seksualinės prievartos atvejais, trumpalaikes ir ilgalaikes psichologines konsultacijas, pagalbą įvykus traumai, teisines konsultacijas, gynybos paslaugas ir specialias paslaugas vaikams kaip tiesioginėms ar netiesioginėms aukoms;

(39)

nereikalaujama, kad paramos aukoms tarnybos pačios teiktų išsamias specialistų ir profesionalias konsultacijas. Jei reikia, paramos aukoms tarnybos turėtų padėti aukoms kreiptis į esamas tarnybas dėl profesionalios paramos, kaip antai į psichologus;

(40)

nors paramos teikimas neturėtų priklausyti nuo to, ar aukos yra pateikusios skundą dėl nusikalstamos veikos kompetentingai valdžios institucijai, pvz., policijai, tokios valdžios institucijos dažnai turi geriausias sąlygas pranešti aukoms apie galimybę gauti paramą. Todėl valstybės narės raginamos sudaryti tinkamas sąlygas, kad aukas būtų galima nukreipti į paramos aukoms tarnybas, be kita ko, užtikrinant, kad būtų galima laikytis ir būtų laikomasi duomenų apsaugos reikalavimų. Turėtų būti vengiama pakartotinių nukreipimų;

(41)

turėtų būti laikoma, kad aukoms buvo suteikta teisė būti išklausytoms, jei jos pareiškimus ar paaiškinimus gali pateikti raštu;

(42)

neturėtų būti užkirstas kelias vaikams aukoms pasinaudoti teise būti išklausytiems baudžiamajame procese tik todėl, kad auka yra vaikas arba dėl aukos amžiaus;

(43)

teisė į sprendimo nevykdyti baudžiamojo persekiojimo peržiūrą turėtų būti suprantama kaip susijusi su prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjų arba teisėsaugos institucijų, pavyzdžiui, policijos pareigūnų, priimtais sprendimais, bet ne su teismų priimtais sprendimais. Sprendimą nevykdyti baudžiamojo persekiojimo turėtų peržiūrėti ne tas asmuo ar valdžios institucija, kurie priėmė pirminį sprendimą, bet kitas asmuo ar valdžios institucija, išskyrus atvejus, kai pirminį sprendimą nevykdyti baudžiamojo persekiojimo priėmė aukščiausia baudžiamojo persekiojimo institucija, kurios sprendimai negali būti peržiūrimi; tokiu atveju peržiūrą gali atlikti ta pati institucija. Teisė į sprendimo nevykdyti baudžiamojo persekiojimo peržiūrą netaikoma specialioms procedūroms, pavyzdžiui, procesui parlamento arba vyriausybės narių atžvilgiu dėl jų oficialių pareigų vykdymo;

(44)

sprendimas baigti baudžiamąjį procesą turėtų apimti tuos atvejus, kai prokuroras nusprendžia atsiimti kaltinimus arba nutraukti procesą;

(45)

prokuroro sprendimu, kuriuo remiantis neteismine tvarka pasiekiamas susitarimas ir dėl to baigiamas baudžiamasis procesas, aukoms nesuteikiama teisė į prokuroro sprendimo nevykdyti baudžiamojo persekiojimo peržiūrą tik tada, jei tuo susitarimu nustatomas įspėjimas arba prievolė;

(46)

atkuriamojo teisingumo paslaugų tarnybos, įskaitant, pavyzdžiui, aukos ir nusikaltėlio mediacijos modelį, šeimų sueigą ir sprendimo priėmimo apskritojo rato principu modelį, gali būti labai naudingos aukai, tačiau būtina apsauga nuo antrinės ir pakartotinės viktimizacijos, bauginimo ir keršto. Todėl tokias paslaugas teikiančios tarnybos turėtų visų pirma atsižvelgti į aukos interesus ir poreikius, siekiant atitaisyti aukai padarytą žalą ir išvengti papildomos žalos. Perdavus bylą atkuriamojo teisingumo paslaugų tarnyboms ir vykdant atkuriamojo teisingumo procesą, turėtų būti atsižvelgiama į tokius veiksnius kaip nusikaltimo pobūdis ir sunkumas, padarytų traumų dydis, pakartotinis aukos fizinės, seksualinės ar psichologinės neliečiamybės pažeidimas, skirtinga aukos ir nusikaltėlio galia, taip pat aukos amžius, branda ar intelektiniai gebėjimai, kurie galėtų riboti ar mažinti aukos gebėjimą pasirinkti atsižvelgiant į gautą informaciją arba turėti įtakos tam, kad aukai rezultatas nebus palankus. Atkuriamojo teisingumo procesai paprastai turėtų būti konfidencialūs, nebent šalys sutartų kitaip arba to būtų reikalaujama pagal nacionalinę teisę siekiant užtikrinti visuomenės intereso viršenybę. Gali būti laikoma, kad tokie veiksniai kaip grasinimai ar visos smurto rūšys, įvykdytos proceso metu, turėtų būti atskleisti siekiant užtikrinti visuomenės interesą;

(47)

neturėtų būti manoma, kad dalyvaudamos baudžiamajame procese aukos patirs išlaidų. Turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės kompensuotų tik būtinas aukų išlaidas, kurias jos patyrė dėl savo dalyvavimo baudžiamajame procese, ir neturėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės kompensuotų aukų teisinių paslaugų išlaidas. Valstybėms narėms turėtų turėti galimybę nacionalinėje teisėje nustatyti išlaidų kompensavimo sąlygas, pavyzdžiui, reikalavimui gauti išlaidų kompensavimo pateikimo terminus, standartines pragyvenimo ir kelionės išlaidų normas ir maksimalias prarastų pajamų per vieną dieną kompensavimo sumas. Teisė į išlaidų kompensavimą baudžiamajame procese neturėtų atsirasti tuo atveju, kai auka padaro pareiškimą dėl nusikalstamos veikos. Išlaidos turėtų būti kompensuojamos tik tokiu mastu, kiek auka privalo arba kiek kompetentingos valdžios institucijos jos prašo būti ir aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese;

(48)

grąžintinas turtas, areštuotas baudžiamojo proceso metu, turėtų būti nedelsiant grąžintas nusikaltimo aukai, išskyrus išskirtines aplinkybes, pavyzdžiui, kilus ginčui dėl nuosavybės arba kai turto valdymas ar pats turtas yra neteisėtas. Teisė į turto grąžinimą neturėtų daryti poveikio teisėtam jo išlaikymui kito teisinio proceso tikslais;

(49)

teisė į sprendimą dėl kompensacijos iš nusikaltėlio ir atitinkama taikytina procedūra taip pat turėtų būti suteikta aukoms, kurios gyvena kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje įvykdyta nusikalstama veika;

(50)

šioje direktyvoje nustatyta pareiga perduoti skundus neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių kompetencijai iškelti bylą ir poveikis jurisdikcijos įgyvendinimo kolizijai taikomoms teisės normoms, kaip nustatyta 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2009/948/TVR dėl jurisdikcijos įgyvendinimo kolizijų baudžiamuosiuose procesuose prevencijos ir sprendimo (13);

(51)

aukai išvykus iš valstybės narės, kurioje buvo įvykdyta nusikalstama veika, teritorijos, ta valstybė narė nebeturėtų būti įpareigota teikti pagalbą, paramą ir apsaugą, išskyrus atvejus, kai tai tiesiogiai siejasi su jos vykdomu baudžiamuoju procesu dėl atitinkamos nusikalstamos veikos – tokiu atveju ji gali teikti, pavyzdžiui, specialias apsaugos priemones teismo proceso metu. Aukos gyvenamosios vietos valstybė narė turėtų teikti pagalbą, paramą ir apsaugą, kurių reikia tam, kad auka atsigautų;

(52)

turėtų būti nustatytos aukų ir jų šeimos narių apsaugos nuo antrinės ar pakartotinės viktimizacijos, nuo bauginimo ir nuo keršto priemonės ir orumo apsaugos priemonės, pavyzdžiui, laikinais draudimais, apsaugos orderiais ar ribojančiomis nutartimis;

(53)

antrinės ir pakartotinės viktimizacijos, bauginimo ir keršto dėl nusikaltėlio veiksmų arba dėl dalyvavimo baudžiamajame procese rizika turėtų būti sumažinta vykdant teismo procesą suderintai ir pagarbiai, sudarant aukai galimybę pasitikėti valdžios institucijomis. Bendrauti su kompetentingomis valdžios institucijomis turėtų būti kuo paprasčiau, kartu turėtų būti mažinamas nereikalingų aukos bendravimo su valdžios institucijomis atvejų skaičius, pvz., vaizdo kamera įrašant apklausas ir leidžiant įrašus naudoti teismo procese. Specialistai turėtų turėti galimybę naudotis kuo įvairesnėmis priemonėmis, kad per teismo procesą auka nepatirtų streso, visų pirma pamačiusi nusikaltėlį, jo šeimą, bendrininkus ar visuomenės atstovus. Todėl valstybės narės turėtų būti raginamos įdiegti, visų pirma teismo pastatuose ir policijos nuovadose, įgyvendinamas ir praktines priemones siekiant užtikrinti, kad šiuose pastatuose aukoms būtų įrengtos tokios patalpos kaip atskiri įėjimai ir laukiamieji. Be to, valstybės narės turėtų kiek įmanoma planuoti baudžiamuosius procesus taip, kad būtų išvengta aukų bei jų šeimos narių ir nusikaltėlių kontaktų, pavyzdžiui, aukas ir nusikaltėlius kviečiant į apklausas skirtingu metu;

(54)

aukos privatumo apsauga gali būti reikšmingas būdas užkirsti kelią antrinei ir pakartotinei viktimizacijai, bauginimui ir kerštui; tokią apsaugą galima užtikrinti taikant įvairias priemones, įskaitant informacijos apie aukos tapatybę ar buvimo vietą neatskleidimą ar atskleidimo ribojimą. Tokią apsaugą, įskaitant vardo ir pavardės neatskleidimą, itin svarbu užtikrinti tuo atveju, kai auka yra vaikas. Tačiau gali būti atvejų, kai išskirtinėmis aplinkybėmis vaikui gali būti naudinga, kad informacija apie jį būtų atskleista ar net plačiai paviešinta, pavyzdžiui, vaiko pagrobimo atveju. Priemonės aukų ir jų šeimos narių privatumui ir atvaizdams apsaugoti visada turėtų būtų suderinamos su teise į teisingą bylos nagrinėjimą ir su saviraiškos teise, kaip pripažinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos atitinkamai 6 ir 10 straipsniuose;

(55)

kai kurioms aukoms baudžiamojo proceso metu gresia itin didelė antrinės ir pakartotinės viktimizacijos ir nusikaltėlio naudojamo bauginimo ir keršto rizika. Įmanoma, kad tokia rizika kyla dėl aukos asmeninių savybių arba nusikaltimo rūšies, pobūdžio ar aplinkybių. Tokią riziką veiksmingai galima nustatyti tik taikant kuo anksčiau atliekamą asmeninį įvertinimą. Tokie vertinimai turėtų būti atliekami visoms aukoms, siekiant nustatyti, ar joms gresia antrinė ir pakartotinė viktimizacija, bauginimas ir kerštas, ir kokių specialių apsaugos priemonių joms reikėtų;

(56)

atliekant asmeninius įvertinimus turėtų būti atsižvelgiama į tokias asmenines aukos savybes kaip amžius, lytis ir lytinė tapatybė ar raiška, etninė kilmė, rasė, religija, seksualinė orientacija, sveikata, negalia, gyventojo statusas, bendravimo sunkumai, ryšys su nusikaltėliu arba priklausomybė nuo jo ir ankstesnė su nusikaltimais susijusi patirtis. Juose taip pat turėtų būti atsižvelgiama į nusikaltimo rūšį ar pobūdį bei aplinkybes, pavyzdžiui, ar tai neapykantos nusikaltimas ar šališkumo ar diskriminaciniu motyvu padarytas nusikaltimas, seksualinis smurtas, artimųjų smurtas, ar nusikaltėlis užėmė valdančią padėtį, ar aukos gyvenamoji vieta yra didelio nusikalstamumo ar nusikalstamų grupuočių valdomoje teritorijoje, ar aukos kilmės valstybė yra ne valstybė narė, kurioje įvykdytas nusikaltimas;

(57)

prekybos žmonėmis, terorizmo, organizuotų nusikaltimų, artimųjų smurto, seksualinio smurto ar išnaudojimo, smurto dėl lyties, neapykantos nusikaltimų aukų ir aukų su negalia ir aukomis tapusių vaikų patiriama antrinė ir pakartotinė viktimizacija, bauginimas ir kerštas paprastai yra dažni. Itin atidžiai reikėtų vertinti, ar tokioms aukoms gresia tokia viktimizacija, bauginimas ir kerštas, ir reikėtų daryti įprastinę prielaidą, kad tokios aukos naudosis specialiomis apsaugos priemonėmis;

(58)

aukoms, kurios buvo nustatytos kaip pažeidžiamos dėl antrinės ir pakartotinės viktimizacijos, bauginimo ir keršto, turėtų būti paskiriamos tinkamos priemonės, siekiant tokias aukas apsaugoti baudžiamojo proceso metu. Tokių priemonių konkretus pobūdis turėtų būti nustatomas atliekant asmeninį įvertinimą ir atsižvelgiant į aukos pageidavimą. Visų tokių priemonių mastas turėtų būti nustatomas nedarant poveikio teisėms į gynybą ir laikantis teismo teisės veikti savo nuožiūra taisyklių. Aukų dvejonės ir baimė, susijusi su teismo procesu, turėtų būti svarbus veiksnys sprendžiant, ar joms reikia paskirti konkrečią priemonę;

(59)

dėl neatidėliotinų veiklos poreikių ir apribojimų gali būti neįmanoma užtikrinti, kad, pavyzdžiui, auką nuolat apklaustų tas pats policijos pareigūnas; tokių apribojimų pavyzdžiai – liga, nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogos. Be to, patalpos, skirtos specialiai aukų apklausoms, gali būti neprieinamos dėl, pavyzdžiui, renovacijos. Tokių veiklos ar praktinių apribojimų atvejais gali būti neįmanoma nustatyti po asmeninio vertinimo paskirtą specialią priemonę konkrečiais atvejais;

(60)

jeigu pagal šią direktyvą vaikui turi būti paskirtas globėjas arba atstovas, tas užduotis galėtų vykdyti tas pats asmuo arba juridinis asmuo, valdžios institucija arba įstaiga;

(61)

visi baudžiamajame procese dalyvaujantys pareigūnai, kuriems gali tekti asmeniškai bendrauti su aukomis, turėtų turėti galimybę dalyvauti pirminiuose ir tęstiniuose mokymuose, kiek reikia atsižvelgiant į jų kontaktą su aukomis, kad mokėtų nustatyti aukas bei jų poreikius ir elgtųsi su jomis pagarbiai, jautriai, profesionaliai ir jų nediskriminuojant. Asmenys, kurie gali dalyvauti atliekant asmeninius įvertinimus, kad nustatytų specialius aukų apsaugos poreikius ir jų poreikį gauti specialias apsaugos priemones, turėtų dalyvauti specialiuose mokymuose, kaip atlikti tokius įvertinimus. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad toks mokymas būtų taikomas policijos tarnyboms ir teisminių institucijų personalui. Taip pat turėtų būti skatinami mokymai advokatams, prokurorams bei teisėjams ir specialistams, kurie teikia paramos aukoms ar atkuriamojo teisingumo paslaugas. Šis reikalavimas turėtų apimti mokymus apie specialias paramos aukoms tarnybas, į kurias aukoms turėtų būti nurodyta kreiptis, arba specialistams, kurie dirbdami daugiausia dėmesio skiria aukoms su specialiais poreikiais, skirtus mokymus ir, prireikus, specialius psichologijos mokymus. Atitinkamais atvejais tokie mokymai turėtų būti rengiami atsižvelgiant į lyčių aspektą. Valstybių narių veiksmai mokymų srityje turėtų būti papildyti gairėmis, rekomendacijomis ir keitimusi gerosios praktikos pavyzdžiais, atsižvelgiant į Budapešto veiksmų planą;

(62)

valstybės narės turėtų skatinti įsitraukti į šios srities veiklą pilietinės visuomenės organizacijas, įskaitant su nusikaltimų aukomis dirbančias pripažintas ir aktyvias nevyriausybines organizacijas, ir su jomis glaudžiai bendradarbiauti, visų pirma politikos formavimo iniciatyvose, informavimo ir informuotumo didinimo kampanijose, mokslinių tyrimų ir švietimo programose ir mokymo veikloje, taip pat paramos nusikaltimų aukoms ir jų apsaugos priemonių poveikio stebėsenos ir vertinimo veikloje. Kad nusikaltimų aukos gautų pakankamai pagalbos, paramos ir apsaugos, viešosios tarnybos turėtų dirbti derindamos savo veiksmus ir šioje veikloje turėtų dalyvauti visais administraciniais lygmenimis – Sąjungos lygmeniu ir nacionaliniu, regioniniu bei vietos lygmenimis. Aukoms turėtų būti padedama rasti kompetentingas valdžios institucijas ir į jas kreiptis, kad būtų išvengta pakartotinių nukreipimų. Valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę sukurti įvairias įstaigas apimančias tarnybas, kurios veiktų laikantis „vienos prieigos vietos“ ar „vieno langelio“ principo, kad patenkintų įvairius aukų, dalyvaujančių baudžiamajame procese, poreikius, be kita ko, poreikį gauti informaciją, pagalbą, paramą, apsaugą ir kompensaciją;

(63)

siekiant paskatinti pranešti apie nusikaltimus ir palengvinti šį procesą ir sudaryti aukoms sąlygas ištrūkti iš pakartotinės viktimizacijos rato, itin svarbu, kad patikimos paramos tarnybos būtų prieinamos aukoms ir kad kompetentingos valdžios institucijos būtų pasirengusios reaguoti į aukų pranešimus pagarbiai, jautriai, profesionaliai ir nediskriminuojamai. Tai galėtų padidinti aukų pasitikėjimą baudžiamojo teisingumo sistemomis valstybėse narėse ir sumažinti nusikaltimų, apie kuriuos nepranešta, skaičių. Specialistai, kurie gali gauti skundų iš aukų apie nusikalstamas veikas, turėtų būti tinkamai apmokyti, kad palengvintų pranešimo apie nusikaltimus procesą, ir turėtų būti įdiegtos priemonės, kuriomis būtų sudarytos sąlygos trečiosioms šalims pranešti apie nusikaltimą, įskaitant pilietinės visuomenės organizacijas. Turėtų būti galima naudoti tokias ryšių technologijas kaip elektroninis paštas, vaizdo įrašai ar internetinės elektroninės formos skundams pateikti;

(64)

pripažįstama, kad sisteminis ir tinkamas statistikos duomenų rinkimas yra labai svarbus veiksnys veiksmingai formuojant politiką šioje direktyvoje nustatytų teisių srityje. Siekiant palengvinti šios direktyvos taikymo vertinimą, valstybės narės turėtų pateikti Komisijai atitinkamus statistikos duomenis, susijusius su nusikaltimų aukoms skirtų nacionalinių procedūrų taikymu, įskaitant bent nusikaltimų, apie kuriuos pranešta, skaičių ir rūšį bei, priklausomai nuo to, kiek tokių duomenų žinoma ir turima, – aukų skaičių, amžių ir lytį. Susijusius statistinius duomenis gali sudaryti teisminių institucijų ir teisėsaugos įstaigų užregistruoti duomenys, taip pat, kiek įmanoma, administraciniai duomenys, kuriuos yra surinkusios sveikatos priežiūros ir socialinės paramos tarnybos, paramos aukoms viešosios įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos ar atkuriamojo teisingumo paslaugų tarnybos ir kitos su nusikaltimų aukomis dirbančios organizacijos. Teismo duomenis gali sudaryti informacija apie praneštus nusikaltimus, tiriamų bylų skaičius ir asmenų, kurių atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas ar kurių atžvilgiu yra paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis, skaičius. Administracinius duomenis apie suteiktas paslaugas gali sudaryti, kiek įmanoma, duomenys apie tai, kaip aukos naudojasi vyriausybinių agentūrų ir viešųjų bei privačių paramos organizacijų teikiamomis paslaugomis, pavyzdžiui, apie tai, kiek kartų policija nukreipė aukas į paramos aukoms tarnybas, kiek aukų prašo paramos, ją gauna arba jos negauna arba kiek jų naudojasi atkuriamojo teisingumo paslaugomis;

(65)

šia direktyva siekiama iš dalies pakeisti ir praplėsti Pamatinio sprendimo 2001/220/TVR nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad reikia padaryti daug esminių pakeitimų, siekiant aiškumo reikėtų pakeisti visą tą pamatinį sprendimą valstybių narių, dalyvaujančių priimant šią direktyvą, atžvilgiu;

(66)

šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Visų pirma ja siekiama propaguoti teisę į orumą, gyvybę, fizinę ir psichinę neliečiamybę, laisvę ir saugumą, teisę į pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui, teisę į nuosavybę, nediskriminavimo principą, moterų ir vyrų lygybės principą, vaiko, pagyvenusių žmonių ir asmenų su negalia teises ir teisę į teisingą teismo procesą;

(67)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. nustatyti būtiniausius nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartus, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl jos masto ir galimų padarinių to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES Sutartis) 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(68)

įgyvendinant šią direktyvą tvarkomi duomenys turėtų būti saugomi pagal 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2008/977/TVR dėl asmens duomenų, tvarkomų vykdant policijos ir teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, apsaugos (14) ir pagal 1981 m. sausio 28 d. Europos Tarybos konvencijos dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu, kurią yra ratifikavusios visos valstybės narės, principus;

(69)

šia direktyva nedaromas poveikis platesnio užmojo nuostatoms, pateikiamoms kituose Sąjungos teisės aktuose, kuriais tikslingiau atsižvelgiama į tam tikrų aukų kategorijų, pavyzdžiui, prekybos žmonėmis aukų ir seksualinės prievartos prieš vaikus, vaikų seksualinio išnaudojimo ir vaikų pornografijos aukų, specialius poreikius;

(70)

pagal Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, pridėto prie ES sutarties ir SESV, 3 straipsnį tos valstybės narės pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant šią direktyvą;

(71)

pagal Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos, pridėto prie ES sutarties ir SESV, 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą, todėl ji nėra jai privaloma ar taikoma;

(72)

Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas 2011 m. spalio 17 d. pateikė nuomonę (15), grindžiamą 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (16) 41 straipsnio 2 dalimi,