(1)

kad Sąjunga toliau būtų konkurencinga pasaulinėse rinkose, ji turi pagerinti vidaus rinkos veikimą ir sėkmingai išspręsti daugybę uždavinių, kurie šiandien kyla dėl vis labiau technologija paremtos ekonomikos. Bendrosios skaitmeninės rinkos strategijoje nustatyta išsami sistema, kuria sukuriamos palankesnės sąlygos įtraukti skaitmeninį aspektą į vidaus rinkos kūrimo procesą. Pirmojo bendrosios skaitmeninės rinkos strategijos uždavinio tikslas – pašalinti visas pagrindines kliūtis plėtoti tarpvalstybinę e. prekybą, kuri sudaro didžiausią tarpvalstybinės įmonių prekybos vartojimo prekėmis dalį, taip panaikinant su ES vidaus prekyba susijusį susiskaidymą;

(2)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 26 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad Sąjunga turi imtis priemonių, siekdama sukurti vidaus rinką, kurią sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje turi būti užtikrinamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas, ar užtikrinti šios rinkos veikimą. SESV 169 straipsnio 1 dalyje ir 169 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad Sąjunga padeda užtikrinti vartotojų aukšto lygio apsaugą priemonėmis, kurios priimamos pagal 114 straipsnį vidaus rinkos sukūrimui užbaigti. Šia direktyva siekiama užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp aukšto vartotojų apsaugos lygio siekimo ir įmonių konkurencingumo skatinimo, tuo pačiu užtikrinant subsidiarumo principo laikymąsi;

(3)

reikėtų suderinti tam tikrus aspektus, susijusius su skaitmeninio turinio arba skaitmeninių paslaugų teikimu, kaip pagrindu vadovaujantis aukšto lygio vartotojų apsauga, siekiant iš tiesų sukurti skaitmeninę bendrą rinką, padidinti teisinį tikrumą ir sumažinti sandorio sąnaudas, visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms (toliau – MVĮ);

(4)

prekyba – pagrindinis vidaus rinkos augimo veiksnys. Tačiau jos augimo potencialas nėra visiškai išnaudojamas. Siekdama stiprinti savo konkurencingumą ir skatinti augimą, Sąjunga turi skubiai imtis veiksmų ir skatinti ekonominės veiklos vykdytojus išnaudoti visą vidaus rinkos potencialą. Visas vidaus rinkos potencialas bus išnaudojamas tik tuomet, kai visi rinkos dalyviai galės sklandžiai prekiauti prekėmis tarpvalstybiniu lygmeniu, įskaitant e. prekybos sandorius. Sutarčių teisės taisyklės, kurių laikydamiesi rinkos dalyviai sudaro sandorius, yra vienas pagrindinių veiksnių, darančių įtaką verslo sprendimams dėl tarpvalstybinės prekybos prekėmis. Tos taisyklės taip pat daro įtaką vartotojų ryžtui pasirinkti šią pirkimo rūšį ir ja pasitikėti;

(5)

dėl technologijų raidos atsirado auganti prekių, į kurias yra įtrauktas skaitmeninis turinys ar skaitmeninės paslaugos arba kurios yra tarpusavyje susietos su skaitmeniniu turiniu ar skaitmeninėmis paslaugomis, rinka. Kadangi tokių prietaisų skaičius vis didėja, o vartotojai juos vis dažniau naudoja, siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą ir padidinti teisinį tikrumą dėl tokių prekių pirkimo–pardavimo sutartims taikomų taisyklių, būtina imtis veiksmų Sąjungos lygmeniu. Padidinus teisinį tikrumą būtų padėta sustiprinti vartotojų ir pardavėjų pasitikėjimą;

(6)

prekių pardavimui taikomos Sąjungos taisyklės vis dar yra susiskaidžiusios, nepaisant to, kad taisyklės dėl pristatymo sąlygų ir, kalbant apie nuotolinės prekybos arba ne prekybai skirtose patalpose sudarytas sutartis, reikalavimų iki sutarties sudarymo pateikiamai informacijai ir teisės atsisakyti jau yra visiškai suderintos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/83/ES (3). Kiti svarbūs sutarčių elementai, pavyzdžiui, atitikties kriterijai, teisių gynimo priemonės neatitikties sutarčiai atveju ir pagrindiniai jų naudojimo būdai dabar yra minimaliai suderinti Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB (4). Valstybėms narėms buvo leista būti griežtesnėms nei Sąjungos standartai ir nustatyti taisykles, kuriomis užtikrinamas ar palaikomas net didesnis vartotojų apsaugos lygis. Pasinaudodamos šia galimybe, valstybės narės sugriežtino skirtingus elementus ir tai darė nevienoda apimtimi. Todėl nacionalinės nuostatos, kuriomis į nacionalinę teisę buvo perkeliama Direktyva 1999/44/EB, šiuo metu labai skiriasi pagrindiniais elementais, pavyzdžiui, teisių gynimo priemonių hierarchijos buvimu ar nebuvimu;

(7)

dabartiniai skirtumai gali daryti neigiamą poveikį įmonėms ir vartotojams. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 (5) įmonės, kurių veikla yra nukreipta į kitų valstybių narių vartotojus, turi atsižvelgti į privalomas vartojimo sutarčių teisės taisykles, galiojančias vartotojo įprastinėje gyvenamojoje vietoje. Kadangi tos taisyklės valstybėse narėse yra skirtingos, įmonės gali patirti papildomų sąnaudų. Dėl šios priežasties dauguma įmonių gali būti labiau linkusios tęsti vidaus prekybą arba eksportuoti prekes tik į vieną ar dvi valstybes nares. Dėl tokio sprendimo kuo labiau sumažinti su tarpvalstybine prekyba susijusias išlaidas ir riziką prarandamos galimybės vykdyti komercinę plėtrą ir užtikrinti masto ekonomiją. Nuo to ypač nukenčia MVĮ;

(8)

taikant Reglamentą (EB) Nr. 593/2008 užtikrinama aukšto lygio užsienyje prekes įsigyjančių vartotojų apsauga, tačiau teisinis susiskaidymas taip pat daro neigiamą poveikį vartotojų pasitikėjimo tarpvalstybiniais sandoriais lygiams. Nors šis nepasitikėjimas auga dėl keleto veiksnių, vartotojams didžiausią nerimą kelia neužtikrintumas dėl pagrindinių sutartinių teisių. Šis neužtikrintumas yra nepaisant to, ar vartotojams taikomos privalomos jų pačių valstybės narės vartojimo sutarčių teisės taisyklės tais atvejais, kai pardavėjai nukreipia savo tarpvalstybinę veiklą į vartotojus, ir ar vartotojai sudaro tarpvalstybines sutartis su pardavėjais, kurie nesiekia vykdyti komercinės veiklos vartotojo valstybėje narėje;

(9)

nors internetu parduodamos prekės sudaro didžiąją dalį tarpvalstybinės prekybos Sąjungoje, nacionalinės sutarčių teisės skirtumai daro lygiai tokį pat poveikį mažmenininkams, kurie naudojasi nuotolinės prekybos kanalais, ir įprastinę prekybą vykdantiems mažmenininkams bei trukdo jiems plėstis į užsienį. Ši direktyva turėtų būti taikoma visiems prekybos kanalams siekiant sukurti vienodas veiklos sąlygas visoms vartotojams prekes parduodančioms įmonėms. Nustatant visiems pardavimo kanalams taikomas vienodas taisykles, šia direktyva turėtų būti siekiama išvengti bet kokių skirtumų, dėl kurių atsirastų neproporcinga našta didėjančiam prekiautojų visais kanalais skaičiui Sąjungoje. Poreikis išlaikyti nuoseklias pardavimo ir garantijų taisykles, taikomas visiems pardavimo kanalams, buvo patvirtintas atlikus Komisijos vartotojų ir rinkodaros teisės tinkamumo patikrą, paskelbtą 2017 m. gegužės 29 d., kuri taip pat apėmė Direktyvą 1999/44/EB;

(10)

šioje direktyvoje turėtų būti nustatytos taisyklės, taikomos prekių, įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes, pirkimui–pardavimui tik tiek, kiek jos yra susijusios su pagrindiniais sutarčių elementais, kuriuos reikia aptarti siekiant pašalinti vidaus rinkoje kylančias su sutarčių teise susijusias kliūtis. Šiuo tikslu taisyklės, kuriomis reglamentuojami atitikties reikalavimai, vartotojams prieinamos teisių gynimo priemonės, kai prekės neatitinka sutarties reikalavimų, ir pagrindiniai naudojimosi tomis teisių gynimo priemonėmis būdai, turėtų būti visiškai suderinti, o vartotojų apsaugos lygis, palyginus su Direktyva 1999/44/EB, turėtų būti padidintas. Visiškai suderinus taisykles dėl kelių svarbiausių vartojimo sutarčių teisės elementų, įmonės, visų pirma MVĮ, galėtų lengviau siūlyti savo produktus kitose valstybėse narėse. Visiškai suderinus pagrindines taisykles būtų užtikrinta aukšto lygio vartotojų apsauga ir didesnė gerovė;

(11)

ši direktyva papildo Direktyvą 2011/83/ES. Direktyvoje 2011/83/ES daugiausia išdėstytos nuostatos dėl iki sutarties sudarymo pateiktinos informacijos reikalavimų, teisės atsisakyti nuotolinės prekybos ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių ir prekių pristatymo ir rizikos perdavimo taisyklių, o šioje direktyvoje nustatomos taisyklės dėl prekių atitikties, teisių gynimo priemonių neatitikties atveju ir naudojimosi jomis būdai;

(12)

ši direktyva turėtų būti taikoma tik kilnojamiems materialiems daiktams, kurie laikomi prekėmis šios direktyvos prasme. Todėl valstybės narės turėtų turėti laisvę reglamentuoti nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, gyvenamųjų pastatų ir jų pagrindinių komponentų, kurie, kaip numatyta, sudaro vieną iš svarbiausių tokio nekilnojamojo turto dalių, pardavimo sutartis;

(13)

ši direktyva ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/770 (6) turėtų viena kitą papildyti. Direktyvoje (ES) 2019/770 nustatomos taisyklės dėl tam tikrų skaitmeninio turinio ar skaitmeninių paslaugų teikimo sutartims taikomų reikalavimų, o šioje direktyvoje nustatomos taisyklės dėl tam tikrų prekių pirkimo–pardavimo sutartims taikomų reikalavimų. Todėl, siekiant patenkinti vartotojų lūkesčius ir užtikrinti aiškiai apibrėžtą ir paprastą teisės sistemą prekiautojams skaitmeniniu turiniu ar skaitmeninėmis paslaugomis, Direktyva (ES) 2019/770 taikoma skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimui, įskaitant skaitmeninį turinį, kuris pateiktas fizinėje laikmenoje, pavyzdžiui, skaitmeniniuose vaizdo diskuose (DVD), kompaktiniuose diskuose (CD), USB atmintinėse ir atminties kortelėse, taip pat pačiai fizinei laikmenai su sąlyga, kad fizinė laikmena naudojama tik siekiant pateikti skaitmeninį turinį. Priešingai ši direktyva turėtų būti taikoma prekių, įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes, kurioms reikia skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos, kad galėtų atlikti savo funkcijas, pirkimo–pardavimo sutartims;

(14)

terminas „prekės“, kaip numatyta šioje direktyvoje, turėtų būti suprantamas kaip apimantis „skaitmeninių elementų turinčias prekes“, todėl taip pat turėtų apimti bet kokį skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą, kurie yra įtraukti į tokias prekes arba yra su jomis tarpusavyje susieti taip, kad be to skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos prekės negalėtų atlikti savo funkcijų. Į prekę įtrauktas arba su ja tarpusavyje susietas skaitmeninis turinys gali būti skaitmenine forma sukurti ir pateikti duomenys, pavyzdžiui, operacinės sistemos, taikomosios programos ir bet kuri kita programinė įranga. Skaitmeninis turinys į prekę gali būti iš anksto įdiegtas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu arba gali būti įdiegtas vėliau, kai tai numatyta pagal sutartį. Su preke tarpusavyje susietos skaitmeninės paslaugos, be kita ko, gali būti paslaugos, kurias teikiant būtų galima kurti, tvarkyti ar saugoti duomenis skaitmenine forma arba suteikti prie jų prieigą, pavyzdžiui, programinė įranga siūloma kaip paslauga debesijos kompiuterijos aplinkoje, nuolatinis srauto duomenų teikimas navigacijos sistemoje arba nuolatinis individualiai pritaikytų treniruočių planų teikimas išmaniajame laikrodyje;

(15)

ši direktyva turėtų būti taikoma prekių, įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes, pirkimo–pardavimo sutartims, jei prekės be įtraukto skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos arba su jais tarpusavyje nesusietos prekės negali atlikti savo funkcijos ir jei pagal pirkimo–pardavimo sutartį tas skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga teikiama kartu su tomis prekėmis. Tai, ar įtraukto arba tarpusavyje susieto skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimas yra sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties su pardavėju dalis, turėtų priklausyti nuo šios sutarties turinio. Tai turėtų būti taikoma įtrauktam arba tarpusavyje susietam skaitmeniniam turiniui ar skaitmeninėms paslaugoms, kurių teikimas yra aiškiai reikalaujamas pagal sutartį. Taip pat turėtų būti įtrauktos pirkimo–pardavimo sutartys, kurios gali būti suprantamos kaip sutartys, apimančios konkretaus skaitmeninio turinio arba konkrečios skaitmeninės paslaugos teikimą, nes toks turinys ar paslauga yra būdingi tokios pat rūšies prekėms ir vartotojas gali pagrįstai jų tikėtis, atsižvelgdamas į tų prekių pobūdį ir į bet kokius pardavėjo arba kitų asmenų, dalyvavusių ankstesnėse sandorių grandinės grandyse, įskaitant gamintoją, arba jų vardu pateiktus viešus pareiškimus. Jeigu, pavyzdžiui, išmanusis televizorius būtų reklamuojamas, kaip turintis tam tikrą vaizdo taikomąją programą, ta vaizdo taikomoji programa būtų sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties dalis. Tai turėtų būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga yra iš anksto įdiegti į pačią prekę, ar jie turi būti parsisiunčiami vėliau kitame įrenginyje ir yra tik tarpusavyje susieti su preke. Pavyzdžiui, išmanusis telefonas galėtų būti su standartine iš anksto įdiegta taikomąja programa, teikiama pagal pirkimo–pardavimo sutartį, pavyzdžiui, žadintuvo taikomoji programa arba fotoaparato taikomoji programa. Kitas pavyzdys galėtų būti išmanusis laikrodis. Tokiu atveju pats laikrodis būtų laikomas skaitmeninių elementų turinčia preke, kuri gali atlikti savo funkcijas tik su taikomąja programa, kuri teikiama pagal pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau vartotojas turi ją parsisiųsti į išmanųjį telefoną; tuomet taikomoji programa būtų su juo tarpusavyje susietu skaitmeniniu elementu. Tai taip pat turėtų būti taikoma, jei įtrauktą arba tarpusavyje susietą skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą teikia ne pats pardavėjas, bet jį teikia trečioji šalis pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Siekiant išvengti netikrumo tiek pardavėjams, tiek vartotojams, esant abejonių dėl to, ar skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimas yra sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties dalis, turėtų būti taikomos šios direktyvos taisyklės. Be to, pardavėjo ir vartotojo dvišalių sutartinių santykių, kurie apima įtraukto arba tarpusavyje susieto skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimą, nustatymui neturėtų daryti poveikio pats vien tai, kad vartotojas, norėdamas pasinaudoti skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga, turi sutikti su trečiosios šalies licencine sutartimi;

(16)

priešingai, jei įtrauktų ar tarpusavyje susietų skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos nebuvimas netrukdo prekių naudoti pagal jų paskirtį arba jei vartotojas sudaro sutartį dėl skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos, kurie nėra skaitmeninių elementų turinčių prekių pirkimo–pardavimo sutarties dalis, teikimo, ta sutartis turėtų būti laikoma atskira nuo prekių pirkimo–pardavimo sutarties, netgi jei pardavėjas veiktų kaip tarpininkas tos antros sutarties su prekiautoju, kuris yra trečioji šalis, atžvilgiu ir galėtų patekti į Direktyvos (ES) 2019/770 taikymo sritį, jeigu ji atitinka tos direktyvos sąlygas. Pavyzdžiui, jei vartotojas iš taikomųjų programų parduotuvės į išmanųjį telefoną parsisiunčia žaidimo taikomąją programą, žaidimo taikomosios programos teikimo sutartis yra atskira sutartis, o ne paties išmaniojo telefono pirkimo–pardavimo sutartis. Todėl ši direktyva turėtų būti taikoma tik pirkimo–pardavimo sutarčiai, susijusiai su išmaniuoju telefonu, o žaidimo taikomosios programos teikimui turėtų būti taikoma Direktyva (ES) 2019/770, jeigu tenkinamos tos direktyvos sąlygos. Kitas pavyzdys būtų atvejis, kai aiškiai susitariama, kad vartotojas perka išmanųjį telefoną be konkrečios operacinės sistemos, o vėliau vartotojas sudaro sutartį dėl operacinės sistemos teikimo su trečiąja šalimi. Tokiu atveju atskirai įsigytos operacinės sistemos teikimas nebūtų sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties dalis ir dėl to jai nebūtų taikoma ir dėl to jai nebūtų taikoma ši direktyva, bet jai galėtų būti taikoma Direktyva (ES) 2019/770, jeigu tenkinamos tos direktyvos sąlygos;

(17)

siekiant teisinio aiškumo, šioje direktyvoje turėtų būti pateikta pirkimo–pardavimo sutarties apibrėžtis ir aiškiai apibrėžta jos taikymo sritis. Šios direktyvos taikymo sritis taip pat turėtų apimti sutartis, pagal kurias prekės dar turės būti pagamintos, įskaitant jų gamybą pagal vartotojo nurodytas specifikacijas. Be to, ši direktyva galėtų būti taikoma prekių įdiegimui, jei įdiegimas yra pirkimo– pardavimo sutarties dalis ir jį turi atlikti arba už jį turi būti atsakingas pardavėjas. Jei sutartyje yra tiek prekių pirkimo–pardavimo, tiek paslaugų teikimo elementų, tuomet nustatyti, ar visa sutartis gali būti laikoma pirkimo–pardavimo sutartimi šios direktyvos prasme, turėtų būti paliekama nacionalinei teisei;

(18)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio nacionalinei teisei, kiek atitinkami aspektai nėra reglamentuoti šioje direktyvoje, visų pirma, prekių teisėtumui, žalos klausimams ir tokiems bendriesiems sutarčių teisės aspektams, kaip sutarčių sudarymas, galiojimas, negaliojimas arba jų poveikis. Tas pats turėtų būti taikoma sutarties nuraukimo padariniams ir tam tikriems su prekių taisymu arba pakeitimu susijusiems aspektams, kurių ši direktyva nereglamentuoja. Valstybėms narėms reglamentuojant šalių teises sustabdyti savo pareigų ar jų dalies vykdymą iki tol, kol kita šalis neįvykdys savo pareigų, valstybėms narėms turėtų būti paliekama laisvė reglamentuoti sąlygas ir būdus, pagal kuriuos vartotojas sustabdo kainos mokėjimą. Valstybėms narėms taip pat turėtų būti toliau paliekama laisvė reglamentuoti vartotojo teisę į žalos, patirtos pardavėjui pažeidus šią direktyvą, atlyginimą. Šia direktyva taip pat neturėtų būti daromas poveikis nacionalinėms taisyklėms, kurios konkrečiai nereglamentuoja sutarčių su vartotojais ir kuriomis numatomas konkrečių teisių gynimo priemonių panaudojimas tam tikrų rūšių trūkumų, kurie nebuvo akivaizdūs pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, atveju, t. y. nacionalinėms nuostatoms, kuriomis gali būti nustatytos konkrečios taisyklės dėl pardavėjo atsakomybės už paslėptus trūkumus. Šia direktyva taip pat neturėtų būti daromas poveikis nacionalinės teisės aktams, kuriais numatomos nesutartinės vartotojų teisių gynimo priemonės prekių neatitikties atveju, kurių vartotojai gali imtis asmenų, esančių ankstesnėse sandorių grandinės grandyse, arba kitų asmenų, kurie vykdo tokių asmenų pareigas, atžvilgiu;

(19)

šia direktyva taip pat neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių laisvei leisti vartotojams pasirinkti konkrečią teisių gynimo priemonę, jeigu per trumpą laikotarpį po pristatymo paaiškėja prekių neatitiktis, t. y. nacionalinėms nuostatoms, pagal kurias numatoma vartotojo teisė per konkretų trumpą laikotarpį po prekių pristatymo, kuris neturėtų viršyti 30 dienų, atsisakyti prekių su trūkumais ir sutartį laikyti nuginčyta arba iš karto paprašyti pakeisti prekę;

(20)

valstybėms narėms turėtų būti toliau paliekama laisvė reglamentuoti pardavėjo informavimo pareigas, kiek tai susiję su sutarties sudarymu, arba pardavėjo pareiga įspėti vartotoją apie, pavyzdžiui, tam tikras prekės ypatybes, vartotojo pateiktų medžiagų tinkamumą arba galimas kliūtis, kylančias dėl konkrečių vartotojo prašymų, pavyzdžiui, vartotojo prašymo naudoti konkretų audinį siuvant proginę suknelę;

(21)

valstybėms narėms taip pat turėtų būti palikta laisvė išplėsti šioje direktyvoje nustatytų taisyklių taikymą įtraukiant sutartis, kurioms netaikoma ši direktyva, arba kitaip reglamentuoti tokias sutartis. Pavyzdžiui, valstybės narės turėtų galėti laisvai nuspręsti, ar išplėsti šioje direktyvoje vartotojams suteiktą apsaugą, ją taip pat taikant fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie nėra vartotojai šios direktyvos prasme, pavyzdžiui, nevyriausybinėms organizacijoms, startuoliams ar MVĮ;

(22)

termino „vartotojas“ apibrėžtis turėtų apimti fizinius asmenis, kurie vykdo su savo prekyba, verslu, amatu ar profesija nesusijusią veiklą. Tačiau dvejopos paskirties sutarčių atveju, kai sutartis sudaroma iš dalies asmens verslo ir iš dalies ne verslo tikslais, ir verslo tikslas yra ribotas tiek, kad nėra vyraujantis bendrame sutarties kontekste, valstybėms narėms taip pat reikėtų palikti teisę nuspręsti, ar ir kokiomis sąlygomis tą asmenį taip pat reikėtų laikyti vartotoju;

(23)

ši direktyva turėtų būti taikoma bet kuriai sutarčiai, pagal kurią prekiautojas teikia arba įsipareigoja teikti skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą vartotojui. Platformos paslaugos teikėjai galėtų būti laikomi pardavėjais pagal šią direktyvą, jei jie veiktų siekdami su savo pačių verslu susijusių tikslų kaip tiesioginis vartotojo sutarties partneris prekių pardavimo tikslais. Valstybės narės turėtų galėti laisvai nuspręsti, ar išplėsti šios direktyvos taisyklių taikymą ir jas taikyti platformos paslaugos teikėjams, kurie neatitinka reikalavimų, kad būtų laikomi pardavėjais pagal šią direktyvą;

(24)

siekiant suderinti poreikį užtikrinti teisinį tikrumą ir tinkamą teisinių taisyklių lankstumą, šioje direktyvoje bet kokia nuoroda į tai, ko iš asmens galima tikėtis arba ko asmuo gali tikėtis, turėtų būti suprantama kaip nuoroda į tai, ko būtų galima pagrįstai tikėtis. Protingumo standartas turėtų būti vertinamas objektyviai, atsižvelgiant į sutarties pobūdį ir tikslą, atvejo aplinkybes ir dalyvaujančių šalių naudojimo įpročius bei praktiką;

(25)

siekiant užtikrinti aiškesnius vartotojo lūkesčius dėl prekių ir aiškesnę pardavėjo atsakomybę pristačius lūkesčių neatitinkančias prekes, labai svarbu visiškai suderinti taisykles, kuriomis remiantis nustatoma prekių atitiktis. Bet kokia nuoroda į atitiktį šioje direktyvoje turėtų būti suprantama kaip nuoroda į prekių atitiktį pirkimo–pardavimo sutarčiai. Siekiant užtikrinti abiejų pirkimo–pardavimo sutarties šalių teisėtus interesus, atitiktis turėtų būti vertinama remiantis tiek subjektyviaisiais, tiek objektyviaisiais atitikties kriterijais;

(26)

todėl prekės turėtų atitikti reikalavimus, dėl kurių pardavėjas ir vartotojas susitarė pirkimo–pardavimo sutartyje. Tokie reikalavimai, gali apimti, inter alia, prekių kiekį, kokybę, rūšį ir aprašymą, jų atitikimą konkrečiai paskirčiai, taip pat prekių pristatymą kartu su sutartais priedais ir visomis instrukcijomis. Pirkimo–pardavimo sutarties reikalavimai turėtų apimti tuos reikalavimus, kurie išplaukia iš iki sutarties sudarymo pateiktinos informacijos, kuri pagal Direktyvą 2011/83/ES yra neatskiriama pirkimo–pardavimo sutarties dalis;

(27)

funkcionalumo sąvoka turėtų būti suprantama kaip reiškianti būdus, kuriais prekės gali atlikti jų funkcijas, susijusias su jų paskirtimi. Sąveikumo sąvoka nurodo, ar ir kokia apimtimi prekės gali veikti naudojant nuo aparatinės ar programinės įrangos besiskiriančią aparatinę ar programinę įrangą, kuri paprastai naudojama tos pačios rūšies prekėms. Sėkmingas veikimas galėtų apimti, pavyzdžiui, prekių gebėjimą keistis informacija su tokia kita programine ar aparatine įranga ir naudoti informaciją, kuria keičiamasi;

(28)

atsižvelgiant į tai, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninės paslaugos, kurie yra įtraukti į prekes arba yra su jomis tarpusavyje susieti, nuolat vystosi, pardavėjai gali susitarti su vartotojais teikti tokių prekių naujinius. Naujiniai, kaip susitarta pirkimo–pardavimo sutartyje, gali pagerinti ir sustiprinti prekių skaitmeninį turinį ar skaitmeninės paslaugos elementą, išplėsti jų funkcionalumą, priderinti jas prie techninės pažangos, apsaugoti juos nuo naujų saugumo srities grėsmių arba turėti kitą paskirtį. Todėl prekių su skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga, kurie yra įtraukti į prekes arba yra su jomis tarpusavyje susieti, atitiktis taip pat turėtų būti vertinama atsižvelgiant į tai, ar tokių prekių skaitmeninis turinys ar skaitmeninės paslaugos elementas yra naujinami taip, kaip numatyta pirkimo–pardavimo sutartyje. Naujinių, dėl kurių susitarta pirkimo–pardavimo sutartyje, nesuteikimas turėtų būti laikomas prekių atitikties trūkumu. Be to, naujiniai su trūkumais arba nebaigti naujiniai taip pat turėtų būti laikomi prekių atitikties trūkumu, atsižvelgiant į tai, kad tokie naujiniai nėra pateikti taip, kaip nustatyta sutartyje;

(29)

siekiant užtikrinti atitiktį, prekės turėtų įvykdyti ne tik subjektyviuosius atitikties reikalavimus, bet ir šioje direktyvoje nustatytus objektyviuosius atitikties reikalavimus. Atitiktis turėtų būti vertinama, inter alia, nagrinėjant paskirtį, kuriai paprastai būtų naudojamos tos pačios rūšies prekės, tai, ar jos tiekiamos su priedais ir instrukcijomis, kuriuos vartotojas gali pagrįstai tikėtis gauti ir ar jos atitinka pavyzdį ar modelį, kurį vartotojui pateikė pardavėjas. Prekės taip pat turėtų turėti ypatybes bei savybes, kuriomis paprastai pasižymi tokios pat rūšies prekės ir kurių vartotojas gali pagrįstai tikėtis, atsižvelgdamas į tų prekių pobūdį ir į bet kokius pardavėjo arba kitų asmenų, dalyvavusių ankstesnėse sandorių grandinės grandyse, arba jų vardu pateiktus viešus pareiškimus;

(30)

be naujinių, dėl kurių susitarta sutartyje, pardavėjas taip pat turėtų teikti naujinius, įskaitant saugumo naujinius, siekiant užtikrinti, kad būtų išlaikyta skaitmeninių elementų turinčių prekių atitiktis. Pardavėjo pareiga turėtų apimti tik naujinius, kurie yra būtini tam, kad būtų išlaikyta tokių prekių atitiktis šioje direktyvoje nustatytiems objektyviesiems ir subjektyviesiems atitikties reikalavimams. Jeigu šalys sutartyje nesusitarė kitaip, pardavėjas neturėtų privalėti teikti prekių skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos atnaujintų versijų arba gerinti ar išplėsti prekių funkcionalumą labiau, nei numatyta atitikties reikalavimuose. Jei dėl pardavėjo ar trečiosios šalies, teikiančios skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą pagal pirkimo–pardavimo sutartį, pateikto naujinio atsirado skaitmeninių elementų turinčios prekės neatitiktis, pardavėjas turėtų būti atsakingas už tai, kad vėl būtų užtikrinta prekės atitiktis. Vartotojas turėtų galėti laisvai pasirinkti, ar įdiegti pateiktus naujinius. Tačiau tais atvejais, kai vartotojas nusprendžia neįdiegti naujinių, kurie yra būtini tam, kad būtų užtikrinta skaitmeninių elementų turinčių prekių atitiktis, jis neturėtų tikėtis, kad ir toliau bus užtikrinta tokių prekių atitiktis. Pardavėjas turėtų informuoti vartotoją apie tai, kad vartotojo sprendimas neįdiegti naujinių, kurie yra reikalingi siekiant užtikrinti skaitmeninių elementų turinčių prekių atitiktį, įskaitant saugumo naujinius, turės įtakos pardavėjo atsakomybei už tų skaitmeninių elementų turinčių prekių savybių atitiktį, kurių atitiktį ketinama toliau užtikrinti atitinkamais naujiniais. Ši direktyva neturėtų daryti poveikio pareigoms teikti saugumo naujinius, kaip nustatyta Sąjungos teisėje ar nacionalinėje teisėje;

(31)

iš esmės skaitmeninių elementų turinčių prekių atveju, kai į prekes įtraukti arba su jomis tarpusavyje susieti skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga yra suteikti įvykdant vienkartinį teikimo veiksmą, pardavėjas atsako tik už neatitiktį, kuri yra pristatymo metu. Tačiau pareiga teikti naujinius turėtų atspindėti tai, kad bet kokios tokios prekės skaitmeninė aplinka nuolat kinta. Todėl naujiniai yra būtina priemonė, siekiant užtikrinti, kad prekės galėtų veikti taip, kaip jos veikė pristatymo metu. Be to, priešingai nei įprastinės prekės, skaitmeninių elementų turinčios prekės nėra visiškai atskirtos nuo pardavėjo srities, nes pardavėjas arba trečiasis asmuo, teikiantis skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą pagal pirkimo–pardavimo sutartį, gali atnaujinti prekes per atstumą, paprastai internetu. Todėl jei skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga teikiami įvykdant vienkartinį teikimo veiksmą, pardavėjas turėtų būti atsakingas už naujinių, kurie yra būtini tam, kad būtų užtikrinta skaitmeninių elementų turinčių prekių atitiktis per tą laikotarpį, kurio vartotojas gali pagrįstai tikėtis, net jei prekių atitiktis buvo užtikrinta pristatymo metu. Laikotarpis, kuriuo vartotojas gali pagrįstai tikėtis gauti naujinius, turėtų būti vertinamas, atsižvelgiant į prekių ir skaitmeninių elementų rūšį ir paskirtį bei atsižvelgiant į pirkimo–pardavimo sutarties aplinkybes ir pobūdį. Paprastai vartotojas tikėtųsi gauti naujinius bent jau tuo laikotarpiu, kuriuo pardavėjas atsako už neatitiktį, o tam tikrais atvejais pagrįsti vartotojo lūkesčiai galėtų trukti ilgiau nei tas laikotarpis – taip ypač galėtų būti tuomet, kai kalbama apie saugumo naujinius. Kitais atvejais, pavyzdžiui, kalbant apie skaitmeninių elementų turinčias prekes, kurių paskirtis laiko atžvilgiu yra ribota, pardavėjo pareiga pateikti naujinius paprastai būtų apribota tuo laiku;

(32)

didesnio prekių patvarumo užtikrinimas yra svarbus siekiant tvaresnių vartojimo įpročių ir žiedinės ekonomikos. Panašiai atitikties reikalavimų neatitinkančių produktų pašalinimas iš Sąjungos rinkos stiprinant rinkos priežiūrą ir suteikiant tinkamas paskatas ekonominės veiklos vykdytojams yra labai svarbus didinant pasitikėjimą vidaus rinkos veikimu. Siekiant tų tikslų, su konkrečiais produktais susiję Sąjungos teisės aktai yra tinkamiausia priemonė patvarumo ir kitiems su produktais susijusiems reikalavimams, taikomiems konkrečioms produktų rūšims ar grupėms, nustatyti šiuo tikslu panaudojant pritaikytuosius kriterijus. Todėl šia direktyva turėtų būti papildomi tikslai, kurių siekiama tokiais konkrečiais Sąjungos produktus reglamentuojančiais teisės aktais, ir joje turėtų būti numatyta, kad patvarumas yra objektyvusis prekių atitikties vertinimo kriterijus. Patvarumas šioje direktyvoje turėtų reikšti prekių gebėjimą išlaikyti savo reikalingas funkcijas ir veikimo savybes šias prekes įprastai naudojant. Kad būtų užtikrinta prekių atitiktis, jos turėtų pasižymėti patvarumu, kuris paprastai yra būdingas tokios pat rūšies prekėms ir kurio vartotojas gali pagrįstai tikėtis, atsižvelgdamas į konkrečių prekių pobūdį, įskaitant galimą poreikį tinkamai prižiūrėti prekes, pvz., reguliariai tikrinti arba keisti filtrus automobilyje, ir į bet kokius bet kokių asmenų, dalyvavusių sandorių grandinėje, ar jų vardu pateiktus viešus pareiškimus. Vertinant taip pat turėtų būti atsižvelgiama į visas kitas atitinkamas aplinkybes, pavyzdžiui, prekių kainą ir tai, kaip intensyviai ar dažnai vartotojas naudojasi preke. Be to, jeigu kokiame nors ikisutartiniame pareiškime, kuris yra sudedamoji pirkimo–pardavimo sutarties dalis, nurodoma konkreti su patvarumu susijusi informacija, vartotojas turėtų turėti galimybę remtis tokia informacija kaip subjektyviuoju atitikties kriterijumi;

(33)

pagal šią direktyvą pardavėjas turėtų privalėti vartotojui pristatyti prekes, kurių atitiktis yra užtikrinta pristatymo metu. Yra galimybė, kad pardavėjai dažnai naudotų atsargines dalis, kad įvykdytų savo pareigą pataisyti prekes neatitikties, buvusios pristatymo metu, atveju. Nors šioje direktyvoje pardavėjų pareiga užtikrinti, kad tam tikrą laiką būtų prieinamos atsarginės dalys, neturėtų būti nustatyta kaip objektyvusis atitikties reikalavimas, ji neturėtų daryti poveikio kitoms nacionalinės teisės nuostatoms, pagal kurias pardavėjas, gamintojas ar kiti asmenys, dalyvaujantis sandorių grandinėje, įpareigojami užtikrinti atsarginių dalių prieinamumą arba informuoti vartotojus apie tokį prieinamumą;

(34)

daugumą prekių prieš vartotojui pradedant jas veiksmingai naudoti pagal paskirtį reikia įdiegti. Be to, skaitmeninių elementų turinčių prekių atveju skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos įdiegimas paprastai yra būtinas tam, kad vartotojas galėtų tokias prekes naudoti pagal jų numatytą paskirtį. Todėl bet kokia neatitiktis, atsirandanti dėl neteisingo prekių įdiegimo, įskaitant dėl neteisingo skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos, kurie yra įtraukti į prekes arba yra su jomis tarpusavyje susieti, turėtų būti laikoma neatitiktimi, kai įdiegimą atliko pardavėjas arba jo kontroliuojamas asmuo. Jeigu prekes, kaip numatyta, turėjo įdiegti vartotojas, neatitiktis, atsirandanti dėl neteisingo įdiegimo, turėtų būti laikoma prekių neatitiktimi, neatsižvelgiant į tai, ar įdiegimą atliko vartotojas ar trečioji šalis, veikianti vartotojo atsakomybe, jeigu įdiegta netinkamai dėl įdiegimo instrukcijų trūkumų, pavyzdžiui, įdiegimo instrukcijų neužbaigtumas ar neaiškumas, dėl kurių vidutiniam vartotojui tampa sudėtinga jas naudoti;

(35)

atitikties reikalavimai turėtų būti taikomi gamybos ir teisiniams trūkumams. Apribojimai dėl trečiųjų šalių teisių, visų pirma intelektinės nuosavybės teisių, pažeidimo galėtų užkirsti kelią prekių naudojimuisi arba jį apriboti pagal sutartį. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tokiais atvejais vartotojas turėtų teisę naudotis teisių gynimo priemonėmis dėl neužtikrintos atitikties, kaip išdėstyta šioje direktyvoje, nebent nacionalinėje teisėje būtų numatyta niekinės arba nuginčijamos sutarties galimybė tokiais atvejais;

(36)

siekiant užtikrinti pakankamą taisyklių lankstumą, kiek tai susiję su naudotų prekių pardavimu, šalys turėtų galėti nukrypti nuo objektyviųjų atitikties reikalavimų, numatytų šioje direktyvoje. Toks nukrypimas turėtų būti galimas tik tuo atveju, jei vartotojas apie tai buvo konkrečiai informuotas ir jei vartotojas su tuo sutinka tai pažymėdamas atskirai nuo kitų pareiškimų ar susitarimų bei aktyviai ir nedviprasmiškai pademonstruodamas šį sutikimą savo veiksmais;

(37)

siekiant didesnio teisinio tikrumo tiek vartotojams, tiek pardavėjams, reikia aiškiai nurodyti laiką, kuriuo turėtų būti įvertinama prekių atitiktis. Prekių atitikties vertinimui tinkamas laikas turėtų būti prekių pristatymo momentas. Tai taip pat turėtų būti taikoma prekėms, į kurias įtrauktas skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga, kurie suteikti įvykdant vienkartinį teikimo veiksmą, arba kurios yra su jais tarpusavyje susietos. Tačiau jeigu skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga, įtraukti į prekes arba su jomis tarpusavyje susieti, turi būti teikiami nuolat per tam tikrą laikotarpį, to skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos elemento atitikties nustatymo atitinkamas laikas turėtų būti ne vienas konkretus momentas, bet veikiau tam tikras laikotarpis, prasidedantis nuo pristatymo momento. Siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, tas laikotarpis turėtų būti lygus laikotarpiui, kuriuo pardavėjas atsako už neatitiktį;

(38)

šia direktyva neturėtų būti reglamentuojama tai, ką reiškia sąvoka „pristatymas“; tai turėtų būti nustatyta nacionaline teise, kiek tai susiję su klausimu, ką turi padaryti pardavėjas, kad įvykdytų pardavėjo pareigą pristatyti prekes. Be to, nuorodomis į pristatymo laiką šioje direktyvoje neturėtų būti daromas poveikis taisyklėms dėl rizikos perdavimo, kaip numatyta pagal Direktyvą 2011/83/ES ir atitinkamai įgyvendinta valstybių narių teisėje;

(39)

skaitmeninių elementų turinčios prekės turėtų būti laikomos pristatytomis vartotojui, kai yra ir pristatytas fizinis prekių komponentas, ir įvykdytas vienkartinis skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimo veiksmas arba prasidėjo nuolatinis skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimas per tam tikrą laikotarpį. Tai reiškia, kad pardavėjas vartotojui taip pat turėtų teikti naudotis skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą arba suteikti prieigą prie jų taip, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga, ar bet kokios priemonės, tinkamos jiems parsisiųsti ar gauti prieigą prie jų, pasiekė vartotojo sritį ir pardavėjas neprivalo imtis jokių tolesnių veiksmų, kad vartotojas galėtų naudotis skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga pagal sutartį, pavyzdžiui, pateikdamas saitą arba suteikdamas parsisiuntimo galimybę. Todėl atitikties nustatymui tinkamas momentas turėtų būti skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimo laikas, jeigu fizinis komponentas buvo pristatytas anksčiau. Taip gali būti užtikrinama, kad būtų vienodas atsakomybės laikotarpio dėl, viena vertus, fizinio komponento ir, kita vertus, skaitmeninio elemento pradžios taškas. Be to, daugeliu atvejų vartotojas negali pastebėti fizinio komponento trūkumo prieš suteikiant skaitmeninį turinį ar skaitmeninę paslaugą;

(40)

kai prekes turi įdiegti pardavėjas, tam tikrais atvejais vartotojas gali negalėti pasinaudoti prekėmis arba pastebėti trūkumo, prieš baigiant diegti prekes. Todėl tais atvejais, kai pagal pirkimo–pardavimo sutartį prekes turi įdiegti pardavėjas arba tai turi būti padaryta pardavėjo atsakomybe, prekės turėtų būti laikomos pristatytomis vartotojui, kai jos yra baigtos diegti;

(41)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą pardavėjams ir bendrą vartotojų pasitikėjimą tarpvalstybiniais pirkimo sandoriais, būtina numatyti laikotarpį, kuriuo vartotojas turi teisę naudotis teisių gynimo priemonėmis dėl neatitikties, kuri egzistuoja atitikties nustatymui aktualiu laiku. Atsižvelgiant į tai, kad įgyvendinant Direktyvą 1999/44/EB dauguma valstybių narių numatė dvejų metų laikotarpį ir rinkos dalyviai praktiškai pripažįsta, kad tai yra pagrįstas laikotarpis, tas laikotarpis turėtų būti toliau taikomas. Tas pats laikotarpis turėtų būti taikomas skaitmeninių elementų turinčių prekių atveju. Tačiau jeigu sutartyje numatytas nuolatinis teikimas, kuris trunka daugiau nei dvejus metus, vartotojas turėtų turėti teisę naudotis teisių gynimo priemonėmis dėl bet kokios skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos neatitikties, kuri atsiranda ar paaiškėja per laikotarpį, kuriuo pagal sutartį turi būti teikiamas skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga. Siekiant užtikrinti, kad valstybės narės galėtų lanksčiai didinti vartotojų apsaugos lygį savo nacionalinėje teisėje, valstybės narės turėtų galėti numatyti ilgesnius pardavėjo atsakomybės terminus, nei nustatytieji šioje direktyvoje;

(42)

siekiant suderinamumo su esamomis nacionalinėmis teisinėmis sistemomis, valstybės narės turėtų turėti laisvai nustatyti, kad arba pardavėjas yra atsakingas už neatitiktį, kuri paaiškėja per konkretų laikotarpį, galbūt kartu taikant senaties terminą, arba kad tik taikomas senaties terminas vartotojo teisių gynimo priemonėms. Pirmuoju atveju valstybės narės turėtų užtikrinti, kad pardavėjo atsakomybės laikotarpis nebūtų apeinamas taikant vartotojo teisių gynimo priemonių senaties terminą. Taigi, nors šia direktyva neturėtų būti derinama nacionalinių senaties terminų pradžia, vis dėlto ja turėtų būti užtikrinta, kad tokie senaties terminai neribotų vartotojų teisės naudotis teisių gynimo priemonėmis visais neatitikties atvejais, paaiškėjusiais laikotarpiu, per kurį pardavėjas yra atsakingas už neatitiktį. Antruoju atveju valstybės narės turėtų galėti palikti galioti arba nustatyti tik senaties terminą vartotojo teisių gynimo priemonėms, nenustatant konkretaus laikotarpio, per kurį tam, kad pardavėjas būtų atsakingas, turi paaiškėti neatitiktis. Siekiant užtikrinti, kad vartotojai taip pat būtų vienodai apsaugoti tokiais atvejais, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad net ir tuo atveju, kai taikomas tik senaties terminas, vartotojams vis tiek būtų suteikta galimybė naudotis teisių gynimo priemonėmis neatitikties atvejais, paaiškėjusiais bent jau per laikotarpį, kuris šioje direktyvoje apibrėžtas atsakomybės laikotarpiu;

(43)

tam tikrų aspektų atveju gali būti pateisinamas skirtingų sąlygų taikymas naudotų prekių atžvilgiu. Nors dvejų ar daugiau metų trukmės atsakomybės laikotarpiu ar senaties terminu dažnai suderinami tiek pardavėjo, tiek vartotojo interesai, naudotų prekių atveju taip galėtų nebūti. Todėl valstybės narės turėtų turėti galimybę šalims sudaryti sąlygas susitarti dėl trumpesnio atsakomybės laikotarpio ar senaties termino tokių prekių atžvilgiu. Šį klausimą palikus spręsti šalims sutartimi įformintu susitarimu padidėja sutarčių laisvė ir užtikrinama, kad vartotojas bus informuojamas apie tai, kad prekė yra naudota, ir kad taikomas trumpesnis atsakomybės laikotarpis ar senaties terminas. Tačiau laikotarpis, dėl kurio susitarta sutartyje, neturėtų būti trumpesnis nei vieni metai;

(44)

šia direktyva neturėtų būti reglamentuojamos sąlygos, kuriomis atsakomybės laikotarpis, kaip numatyta šioje direktyvoje, ar senaties terminas gali būti sustabdytas arba nutrauktas. Todėl valstybės narės turėtų galėti numatyti atsakomybės laikotarpio ar senaties termino sustabdymo arba nutraukimo galimybę, pavyzdžiui, taisymo, pakeitimo arba derybų tarp pardavėjo ir vartotojo, siekiant taikiai susitarti, atveju;

(45)

per vienų arba dvejų metų laikotarpį, jei valstybės narės nusprendžia taikyti dvejų metų laikotarpį, vartotojui pakaktų įrodyti, kad prekė neatitinka reikalavimų, taip pat nebūtinai įrodant, kad neatitiktis iš tikrųjų buvo atitikties nustatymui aktualiu laiku. Kad vartotojo reikalavimas būtų atmestas, pardavėjas turėtų įrodyti, kad tuo laiku neatitikties nebuvo. Be to, kai kuriais atvejais prielaida, kad neatitiktis buvo atitikties nustatymui tinkamu laiku, galėtų būti nesuderinama su prekių arba neatitikties pobūdžiu. Pirmasis atvejis galėtų būti prekių, kurios dėl savo pobūdžio yra gendančios pavyzdys, kaip antai greitai gendantys produktai, pavyzdžiui, gėlės, ar prekės, skirtos tik vienkartiniam naudojimui. Antrojo atvejo pavyzdys galėtų būti neatitiktis, kuri gali būti tik vartotojo veiksmų pasekmė arba dėl akivaizdžiai išorinės priežasties, kilusios po to, kai prekės buvo pristatytos vartotojui. Skaitmeninių elementų turinčių prekių atveju, jei sutartyje numatytas nuolatinis skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos teikimas, vartotojas neturėtų turėti įrodyti, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga neatitiko reikalavimų atitinkamu atitikties nustatymo laikotarpiu. Kad vartotojo reikalavimas būtų atmestas, pardavėjas turėtų įrodyti, kad skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga atitiko reikalavimus tuo laikotarpiu;

(46)

valstybėms narėms turėtų būti leidžiama palikti galioti arba nustatyti nuostatas, kuriomis numatoma, kad vartotojas, norėdamas pasinaudoti vartotojo teisėmis, privalo informuoti pardavėją apie neatitiktį per ne trumpesnį nei dviejų mėnesių laikotarpį nuo tos dienos, kai vartotojas aptiko tokią neatitiktį. Valstybės narės turėtų turėti galimybę užtikrinti aukštesnio lygio vartotojų apsaugą neįtvirtindamos tokios pareigos;

(47)

siekiant didinti teisinį tikrumą ir pašalinti vieną iš pagrindinių kliūčių, trukdančių kurti vidaus rinką, šia direktyva turėtų būti visiškai suderintos vartotojo turimos teisių gynimo priemonės prekių neatitikties atveju ir sąlygos, kuriomis tokios teisių gynimo priemonės gali būti naudojamos. Visų pirma neatitikties atveju vartotojai turėtų turėti teisę reikalauti, kad būtų užtikrinta prekių atitiktis arba kad būtų proporcingai sumažinta kaina, arba nutraukti sutartį;

(48)

kiek tai susiję su prekių atitikties užtikrinimu, vartotojai turėtų turėti galimybę pasirinkti, ar taisyti, ar pakeisti prekę. Vartotojams suteikus galimybę reikalauti atlikti taisymo darbus, turėtų būti skatinamas tvarus vartojimas ir galėtų būti prisidedama prie didesnio produktų patvarumo. Galimybė vartotojui pasirinkti, ar taisyti, ar pakeisti prekę, turėtų būti apribota tik tais atvejais, kai jų pasirinkimas būtų teisiškai ar faktiškai neįmanomas arba, palyginti su kita prieinama galimybe, pardavėjas dėl to patirtų neproporcingų išlaidų. Pavyzdžiui, galėtų būti neproporcinga prašyti pakeisti prekes dėl nedidelio įbrėžimo, kai dėl tokio pakeitimo būtų patiriama ženklių išlaidų, o įbrėžimą būtų galima lengvai pašalinti;

(49)

pardavėjui turėtų būti leidžiama atsisakyti užtikrinti prekės atitiktį, jei tiek prekių taisymas, tiek pakeitimas yra neįmanomi arba dėl to pardavėjas patirtų neproporcingų išlaidų. Tas pats turėtų būti taikoma, jei taisymas arba pakeitimas neįmanomi, o dėl alternatyvių teisių gynimo priemonių pardavėjas patirtų neproporcingų išlaidų. Pavyzdžiui, kai prekės yra kitoje vietoje, nei vieta, į kurią jos iš pradžių buvo pristatytos, pašto ir gabenimo išlaidos pardavėjui galėtų tapti neproporcingos;

(50)

kai neatitiktis tampa akivaizdi, vartotojas apie tai turėtų informuoti pardavėją, kad suteiktų pardavėjui galimybę užtikrinti prekės atitiktį. Pardavėjas turėtų tai padaryti per pagrįstą laikotarpį. Atitinkamai, iš esmės vartotojas neturėtų iš karto įgyti teisės į kainos sumažinimą arba sutarties nutraukimą, bet turėtų suteikti pardavėjui pagrįstą laikotarpį pataisyti arba pakeisti sutarties neatitinkančią prekę. Jei per tą laikotarpį pardavėjas nepataisė arba nepakeitė prekės, vartotojas turėtų turėti teisę ilgiau nebelaukdamas reikalauti ir gauti teisę į sumažintą kainą arba nutraukti sutartį;

(51)

jei taisymu arba pakeitimu vartotojui nebuvo užtikrinta tinkama teisių gynimo priemonė neatitikties atveju, vartotojas turėtų turėti teisę į sumažintą kainą arba nutraukti sutartį. Taip turėtų būti visų pirma, kai pardavėjas nepataisė arba nepakeitė prekės, arba iš aplinkybių aišku, kad pardavėjas neužbaigs taisymo arba nepakeis prekės, arba pardavėjas atsisakė užtikrinti prekės atitiktį, nes ją taisyti ir pakeisti yra neįmanoma arba dėl to jis patirtų neproporcingų išlaidų;

(52)

tam tikrais atvejais galėtų būti pateisinama, kad vartotojas turėtų turėti teisę, kad jam nedelsiant būtų sumažinta kaina arba nutraukta sutartis. Jei pardavėjas ėmėsi veiksmų užtikrinti prekių atitiktį, tačiau neatitiktis paaiškėjo vėliau, turėtų būti objektyviai nustatyta, ar vartotojas turėtų leisti pardavėjui toliau bandyti užtikrinti prekių atitiktį, atsižvelgiant į visas atvejo aplinkybes, pvz., prekių rūšį ir vertę bei neatitikties pobūdį ir reikšmę. Visų pirma brangių arba sudėtingų prekių atveju galėtų būti pagrįsta leisti pardavėjui dar kartą pabandyti pašalinti neatitiktį. Taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tai, ar galima tikėtis, kad vartotojas toliau pasikliaus pardavėjo gebėjimu užtikrinti prekių atitiktį ar ne, pavyzdžiui, atsižvelgiant į tai, kad ta pati problema iškyla du kartus. Panašiai tam tikrais atvejais neatitiktis gali būti tokio rimto pobūdžio, kad vartotojas nebegali toliau pasikliauti pardavėjo gebėjimu užtikrinti prekių atitiktį, pavyzdžiui, kai neatitiktis labai pakenkia vartotojo galimybei naudotis prekėmis įprastai ir negalima tikėtis, kad vartotojas pasikliaus tuo, kad pardavėjui pataisius arba pakeitus prekes problema būtų išspręsta;

(53)

siekiant išlaikyti susitariančiųjų šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojas turėtų turėti teisę nutraukti sutartį tik tais atvejais, jei neatitiktis nėra nedidelė;

(54)

valstybės narės turėtų galėti reglamentuoti sąlygas, kuriomis skolininko pareigas gali įvykdyti kitas asmuo, pavyzdžiui, sąlygas, kuriomis pardavėjo pareigą pataisyti prekę gali atlikti vartotojas arba trečioji šalis pardavėjo sąskaita;

(55)

siekiant apsaugoti vartotojus nuo užsitęsusio vėlavimo, bet koks taisymas arba pakeitimas turėtų būti sėkmingai atliktas per pagrįstą laikotarpį. Laikotarpis, kuris laikomas pagrįstu taisymo darbų arba pakeitimo terminu turėtų atitikti kiek įmanoma trumpesnį laiką, būtiną užbaigti taisymo darbus ar pakeisti prekę. Tas laikotarpis, reikalingas taisymo darbams užbaigti ar prekei pakeisti, turėtų būti objektyviai nustatomas atsižvelgiant į prekių pobūdį ir sudėtingumą, neatitikties pobūdį ir sunkumą bei pastangas, kurių reikia taisymo darbams užbaigti ar prekei pakeisti. Įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės turėtų galėti išaiškinti taisymo arba pakeitimo užbaigimui skirto pagrįsto laikotarpio sąvoką, numatydamos nustatytos trukmės laikotarpius, kurie galėtų būti apskritai laikomi pagrįstais taisymo arba pakeitimo atveju, visų pirma atsižvelgiant į konkrečias produktų kategorijas;

(56)

šia direktyva nenustatomos nuostatos dėl tų atvejų, kai turi būti įvykdytos skolininko pareigos. Todėl ši direktyva neturėtų nei apibrėžti, kur yra pristatymo vieta, nei nustatyti, kur turėtų būti atliekamas taisymas arba pakeitimas; tokie klausimai turėtų būti palikti nacionalinei teisei;

(57)

jei pardavėjas užtikrina prekės atitiktį pakeitimu, vartotojas neturėtų būti įpareigojamas sumokėti už įprastą naudojimąsi prekėmis prieš jų pakeitimą. Prekių naudojimas turėtų būti laikomas įprastu, kai jis atitinka prekių pobūdį ir paskirtį;

(58)

kad vartotojai galėtų veiksmingai įgyvendinti teisę nutraukti sutartį tais atvejais, kai vartotojas įsigyja keletą prekių, o neatitiktimi daromas poveikis tik daliai pagal sutartį pristatytų prekių, vartotojas turėtų turėti teisę nutraukti sutartį ir dėl kitų prekių, įsigytų kartu su atitiktimi nepasižyminčiomis prekėmis, net jeigu tos kitos prekės pasižymi atitiktimi, jei negalima pagrįstai tikėtis, kad vartotojas sutiks pasilaikyti tik atitiktimi pasižyminčias prekes;

(59)

tais atvejais, kai vartotojas nutraukia sutartį dėl neatitikties, šioje direktyvoje turėtų būti numatytos taisyklės tik dėl pagrindinės teisės nutraukti sutartį pasekmių ir būdų, visų pirma šalių pareiga grąžinti tai, ką gavo. Todėl pardavėjas turėtų būti įpareigojamas grąžinti vartotojo sumokėtą kainą, o vartotojas turėtų grąžinti prekes;

(60)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių laisvei reglamentuoti nutraukimo pasekmes, išskyrus pasekmes, kurios numatytos šioje direktyvoje, pavyzdžiui, prekių vertės sumažėjimo ar jų sunaikinimo arba praradimo pasekmes. Valstybėms narėms taip pat turėtų būti leidžiama reglamentuoti kainos kompensavimo vartotojui būdus, pavyzdžiui, būdus, susijusius su tokio kompensavimo lėšomis arba dėl kompensavimo galimai patiriamomis išlaidomis ir sumokamais mokesčiais. Valstybės narės turėtų, pavyzdžiui, taip pat galėti laisvai numatyti tam tikrus kainos kompensavimo arba prekių grąžinimo terminus;

(61)

pardavėjo atsakomybės už žalą principas yra esminis pirkimo–pardavimo sutarčių elementas. Todėl vartotojai turėtų turėti teisę reikalauti žalos, patirtos pardavėjui pažeidus šią direktyvą, taip pat žalos, kurią vartotojas patyrė dėl neatitikties, atlyginimą. Tokiu žalos atlyginimu turėtų būti kuo labiau atkurta tokia vartotojo padėtis, kokia būtų buvusi, jeigu prekės atitiktų sutartį. Kadangi tokia teisė į žalos atlyginimą jau užtikrinta visose valstybėse narėse, ši direktyva neturėtų turėti poveikio nacionalinėms taisyklėms dėl žalos atlyginimo vartotojams, kurią jie patiria dėl tų taisyklių pažeidimo. Valstybėms narėms taip pat turėtų būti toliau paliekama laisvė reglamentuoti vartotojų teisę į kompensaciją tais atvejais, kai taisymas arba pakeitimas sukėlė didelių nepatogumų ar buvo delsiama tai atlikti;

(62)

siekiant užtikrinti skaidrumą, turėtų būti nustatyti tam tikri komercinių garantijų skaidrumo reikalavimai kartu su iki sutarties sudarymo pateiktinos informacijos reikalavimais dėl komercinės garantijos buvimo ir sąlygų, išdėstytais Direktyvoje 2011/83/ES. Be to, siekiant didinti teisinį tikrumą ir išvengti vartotojų klaidinimo, šioje direktyvoje turėtų būti numatyta, kad tais atvejais, kai susijusiose reklamose nustatytos komercinės garantijos sąlygos vartotojui yra palankesnės nei garantijos pareiškime nustatytos sąlygos, pirmenybė turėtų būti teikiama palankesnėms sąlygoms. Galiausiai, šioje direktyvoje turėtų būti nustatytos taisyklės dėl garantijos pareiškimo turinio ir vartotojų supažindinimo su tokiu pareiškimu tvarkos. Pavyzdžiui, garantijos pareiškime turėtų būti pateiktos komercinės garantijos sąlygos ir nurodoma, kad komercinė garantija nedaro poveikio teisinei atitikties garantijai, paaiškinant, kad komercinės garantijos sąlygos yra įsipareigojimas, papildantis teisinę atitikties garantiją. Valstybės narės turėtų turėti galimybę laisvai nustatyti taisykles, susijusias su kitais komercinių garantijų aspektais, kurie neaptarti šioje direktyvoje, pavyzdžiui, galimybe susieti skolininkus, kurie nėra garantai, su komercine garantija, jeigu tomis taisyklėmis vartotojams nepanaikinama apsauga, kuri jiems suteikiama pagal visiškai suderintas šios direktyvos nuostatas dėl komercinių garantijų. Nors valstybės narės turėtų likti galinčios nustatyti, kad komercinės garantijos būtų teikiamos nemokamai, jos turėtų užtikrinti, kad bet koks pardavėjo ar gamintojo įsipareigojimas, kuris patenka į šioje direktyvoje nustatytą komercinės garantijos apibrėžtį, atitinka suderintas šios direktyvos taisykles;

(63)

atsižvelgiant į tai, kad pardavėjas atsako vartotojui už kiekvieną prekių neatitiktį, atsirandančią dėl pardavėjo arba trečiosios šalies veikimo arba neveikimo, pardavėjas turėtų galėti siekti pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis prieš atsakingą asmenį, dalyvavusį ankstesnėse sandorių grandinės grandyse. Tokios teisių gynimo priemonės turėtų apimti tas priemones esant neatitikimui dėl to, kad nebuvo įdiegti naujiniai, įskaitant saugumo naujinius, kurie buvo būtini norint išlaikyti skaitmeninių elementų turinčios prekės atitiktį, atveju. Tačiau ši direktyva neturėtų daryti poveikio pardavėjo ir kitų sandorių grandinėje dalyvaujančių šalių sutarties laisvės principui. Išsamią informaciją apie naudojimąsi ta teise, visų pirma kieno atžvilgiu ir kaip tokios teisių gynimo priemonės turėtų būti naudojamos, ir tai, ar tos teisių gynimo priemonės yra privalomojo pobūdžio, turėtų nustatyti valstybės narės. Klausimas, ar vartotojas taip pat gali pareikšti reikalavimą tiesiogiai asmeniui, dalyvavusiam ankstesnėse sandorių grandinės grandyse, šia direktyva neturėtų būti reglamentuojamas, išskyrus atvejus, kai gamintojas prekių atžvilgiu suteikia vartotojui komercinę garantiją;

(64)

asmenims arba organizacijoms, pagal nacionalinę teisę laikomiems turinčiais teisėtą interesą apsaugoti vartotojų sutartines teises, turėtų būti suteikta teisė inicijuoti procedūrą teisme ar administracinėje institucijoje, kompetentingoje priimti sprendimą dėl skundų arba inicijuoti tinkamą teisinę procedūrą;

(65)

nė viena šios direktyvos nuostata neturėtų būti daromas poveikis tarptautinės privatinės teisės normoms, visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (EB) Nr. 593/2008 ir Reglamentui (ES) Nr. 1215/2012 (7);

(66)

Direktyva 1999/44/EB turėtų būti panaikinta. Panaikinimo data turėtų būti suderinta su direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę data. Siekiant užtikrinti vienodą įstatymų ir kitų teisės aktų, būtinų, kad valstybės narės laikytųsi šios direktyvos, taikymą sutartims, sudarytoms nuo perkėlimo į nacionalinę teisę dienos, ši direktyva neturėtų būti taikoma iki jos perkėlimo į nacionalinę teisę sudarytoms sutartims;

(67)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/2394 (8) priedas turėtų būti iš dalies pakeistas įtraukiant nuorodą į šią direktyvą, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos tarpvalstybiniam bendradarbiavimui užtikrinant šios direktyvos vykdymo užtikrinimą;

(68)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/22/EB (9) I priedas turėtų būti iš dalies pakeistas įtraukiant nuorodą į šią direktyvą, kad būtų užtikrinta šioje direktyvoje nustatytų vartotojų kolektyvinių interesų apsauga;

(69)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (10) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(70)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. prisidėti prie vidaus rinkos veikimo nuosekliai naikinant su sutarčių teise susijusias kliūtis tarpvalstybinei prekybai prekėmis Sąjungoje, valstybės narės negali deramai pasiekti, nes kiekviena valstybė narė negali viena panaikinti susidariusio teisinio susiskaidymo užtikrindama savo teisės suderinamumą su kitų valstybių narių teisės aktais, o užtikrinant visišką suderinimą bus pašalintos pagrindinės su sutarčių teise susijusios kliūtys, to būtų galima geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(71)

tikslinga, kad praėjus penkeriems metams po šios direktyvos įsigaliojimo Komisija peržiūrėtų, kaip taikoma ši direktyva, įskaitant visų pirma nuostatas dėl teisių gynimo priemonių, pareigos įrodyti, taip pat naudotų prekių ir prekių, parduodamų viešuosiuose aukcionuose, atžvilgiu ir dėl gamintojo komercinės patvarumo garantijos. Komisija taip pat turėtų įvertinti, ar taikant šią direktyvą ir Direktyvą (ES) 2019/770 užtikrinama nuosekli ir darni teisės sistema, kiek tai susiję su skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų teikimu ir skaitmeninių elementų turinčių prekių tiekimu;

(72)

šia direktyva paisoma pagrindinių teisių ir laisvių bei laikomasi principų, kurie visų pirma yra pripažinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, be kita ko, įtvirtintų jos 16, 38 ir 47 straipsniuose,