(1)

Tarybos direktyva 98/83/EB (4) buvo keletą kartų iš esmės keičiama (5). Kadangi tą direktyvą reikia keisti dar kartą, dėl aiškumo ji turėtų būti išdėstyta nauja redakcija;

(2)

Direktyva 98/83/EB nustatyta teisinė sistema, kuria siekiama apsaugoti žmonių sveikatą nuo neigiamo poveikio, kylančio dėl bet kokio žmonėms vartoti skirto vandens užterštumo, užtikrinant, kad tas vanduo būtų sveikas ir švarus. Šia direktyva turėtų būti siekiama to paties tikslo ir vadovaujantis ja Sąjungoje turėtų būti visiems pagerinta prieiga prie tokio vandens. Tuo tikslu Sąjungos lygmeniu būtina nustatyti minimaliuosius reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti tam tikslui skirtas vanduo. Valstybės narės turėtų imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad žmonėms vartoti skirtame vandenyje nebūtų jokių mikroorganizmų bei parazitų ir jokių medžiagų, kurios dėl savo kiekių ar koncentracijų tam tikrais atvejais kelia potencialų pavojų žmonių sveikatai, ir kad tas vanduo atitiktų tuos minimaliuosius reikalavimus;

(3)

į šios direktyvos taikymo sritį būtina neįtraukti natūralaus mineralinio vandens ir vandens, kuris yra vaistas, nes tokių rūšių vandeniui taikomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/54/EB (6) ir 2001/83/EB (7). Tačiau Direktyva 2009/54/EB apima tiek natūralų mineralinį vandenį, tiek šaltinio vandenį, o ši direktyva turėtų būti netaikoma tik natūraliam mineraliniam vandeniui. Remiantis Direktyvos 2009/54/EB 9 straipsnio 4 dalies trečia pastraipa, šaltinio vanduo turėtų atitikti šią direktyvą, o mikrobiologinių reikalavimų atžvilgiu šaltinio vanduo turėtų atitikti Direktyvą 2009/54/EB. Į butelius ar kitas talpyklas išpilstytas žmonėms vartoti skirtas vanduo, skirtas pardavimui ar naudojamas maistui gaminti, ruošti ar apdoroti, turėtų iš principo ir toliau atitikti šią direktyvą iki atitikties vietos, t. y. čiaupo, ir nuo tos vietos jis turėtų būti laikomas maistu, kurį žmogus nurys arba pagrįstai tikimasi, kad nurys, laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 (8).

Be to, maisto tvarkymo subjektams, kurie turi nuosavą vandens šaltinį ir jį naudoja konkretiems savo verslo tikslams, ši direktyva turėtų būti netaikoma, jei jie vykdo atitinkamas pareigas, visų pirma susijusias su pavojaus analizės ir svarbiųjų valdymo taškų principais bei taisomaisiais veiksmais pagal atitinkamus Sąjungos teisės aktus maisto srityje. Maisto tvarkymo subjektai, kurie turi savo vandens šaltinį ir vykdo veiklą kaip vandens tiekėjai, turėtų laikytis šios direktyvos kaip bet kurie kiti vandens tiekėjai;

(4)

pasibaigus Europos piliečių iniciatyvai dėl teisės į vandenį („Right2Water initiative“ – teisės į vandenį iniciatyva), Komisija surengė Sąjungos masto viešą konsultaciją ir atliko Direktyvos 98/83/EB įvertinimą pagal Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programą (REFIT). Atlikus šiuos veiksmus tapo aišku, kad tam tikros tos direktyvos nuostatos turi būti atnaujintos. Įvardytos keturios sritys, kuriose yra ką tobulinti: kokybinių parametrų verčių sąrašas, ribotas rizika grindžiamo požiūrio taikymas, netikslios nuostatos dėl vartotojų informavimo ir su žmonėms vartoti skirtu vandeniu besiliečiančių medžiagų vertinimo sistemų skirtumai ir dėl tokių skirtumų daromas poveikis žmonių sveikatai. Be to, teisės į vandenį iniciatyvoje kaip atskira problema įvardytas faktas, kad dalis gyventojų, ypač marginalizuotos grupės, neturi prieigos prie žmonėms vartoti skirto vandens, o suteikti tokią prieigą yra įsipareigojimas pagal Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. darnaus vystymosi tikslų (DVT) šeštąjį tikslą.

Paskutinė įvardyta problema – nepakankamas bendras informuotumas apie vandens nuotėkius, kurie atsiranda dėl nepakankamo investavimo į vandens infrastruktūros techninę priežiūrą ir atnaujinimą; tai akcentuota ir 2017 m. liepos 5 d. Europos Audito Rūmų specialiojoje ataskaitoje Nr. 12/2017 „Geriamojo vandens direktyvos įgyvendinimas: vandens kokybė ir prieiga prie vandens Bulgarijoje, Vengrijoje ir Rumunijoje pagerėjo, tačiau šioje srityje išlieka dideli investavimo poreikiai“;

(5)

2017 m. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regioninis biuras atliko išsamią Direktyvoje 98/83/EB pateikto parametrų ir parametrų verčių sąrašo peržiūrą siekdamas išsiaiškinti, ar reikia tą sąrašą pritaikyti atsižvelgiant į technikos ir mokslo pažangą. Atsižvelgiant į tos peržiūros rezultatus turėtų būti kontroliuojami žarniniai patogenai bei Legionella bakterijos ir į sąrašą turėtų būti įtraukti dar šeši cheminiai parametrai arba parametrų grupės. Atsižvelgiant į kitas naujausias mokslines nuomones ir atsargumo principą, turėtų būti nustatytos keturių iš šešių naujų parametrų ar parametrų grupių vertės, kurios būtų dar griežtesnės nei pasiūlytos PSO, bet kurias įmanoma užtikrinti. Vieno iš naujų parametrų atveju turėtų būti sumažintas tipinių medžiagų skaičius ir pritaikyta vertė. Chromo vertės PSO dar nebaigė peržiūrėti, todėl prieš tai vertei tampant griežtesne turėtų būti taikomas 15 metų pereinamasis laikotarpis. Be to, PSO rekomendavo, kad trijų tipinių endokrininę sistemą ardančių medžiagų toliau nurodytos vertės gali būti taikomos vertinant endokrininę sistemą ardančių medžiagų pasitaikymo vandenyje ir prireikus vandens išvalymo nuo tų medžiagų veiksmingumą: 0,1 μg/l vertė bisfenolio A atveju, 0,3 μg/l vertė nonilfenolio atveju ir 1 ng/l vertė beta-estradiolio atveju.

Vis dėlto, remiantis 2015 m. Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) nuomone, nuspręsta, kad iš tų trijų medžiagų į šios direktyvos taikymo sritį turėtų būti įtrauktas tik bisfenolis A, nustatant 2,5 μg/l jo poveikiu sveikatai pagrįstą parametro vertę. Be to, nonilfenolis ir beta-estradiolis turėtų būti įtraukti į stebėjimo sąrašą, kurį remiantis šia direktyva turi sudaryti Komisija;

(6)

kalbant apie šviną, PSO rekomendavo laikytis dabartinės šio parametro vertės, tačiau pažymėjo, kad koncentracijos vertės turėtų būti kiek įmanoma žemesnės. Todėl turėtų būti numatyta galimybė dabartinę 10 μg/l vertę taikyti dar 15 metų po šios direktyvos įsigaliojimo dienos. Ne vėliau kaip pasibaigus šiam pereinamajam laikotarpiui turėtų būti nustatyta 5 μg/l švino parametro vertė. Be to, kadangi esantys švino vamzdžiai gyvenamuosiuose namuose ir pastatuose yra įsisenėjusi problema, o valstybės narės ne visada turi būtinus įgaliojimus įpareigoti tuos vamzdžius pakeisti, 5,0 μg/l vertė turėtų likti siektina verte, kiek tai susiję su pareigomis dėl pastatų vidaus vandentiekio sistemų. Vis dėlto visoms naujoms medžiagoms, kurios liečiasi su žmonėms vartoti skirtu vandeniu, nepriklausomai nuo to, ar jos bus naudojamos vandens tiekimo ar pastatų vidaus vandentiekio sistemose, ir kurias bus leidžiama naudoti pagal šią direktyvą, iš čiaupo tekančiame vandenyje turėtų būti taikoma 5,0 μg/l vertė;

(7)

siekiant išsklaidyti didėjantį visuomenės susirūpinimą dėl per žmonėms vartoti skirtą vandenį atsirandančių medžiagų, pavyzdžiui, endokrininę sistemą ardančių medžiagų, vaistų ir mikroplastikų, daromo poveikio žmonių sveikatai ir spręsti su tiekimo grandinėje atsirandančiomis naujomis medžiagomis susijusias problemas, šia direktyva turėtų būti nustatytas stebėjimo sąrašo mechanizmas. Stebėjimo sąrašo mechanizmas padės dinamiškai ir lanksčiai reaguoti į didėjantį susirūpinimą. Jis taip pat sudarys sąlygas atsižvelgti į naujas žinias apie tų atsirandančių medžiagų poveikį žmonių sveikatai ir į naujas žinias apie tinkamiausius stebėsenos požiūrius ir metodikas. Šis žmonėms vartoti skirto vandens stebėjimo sąrašo mechanizmas yra dalis atsako į įvairių aktualių sričių Sąjungos politiką, kaip nustatyta 2019 m. kovo 11 d. Komisijos komunikate „Europos Sąjungos strateginis požiūris į vaistus aplinkoje“, 2018 m. lapkričio 7 d. Komisijos komunikate „Visapusiškos ES politikos dėl endokrininę sistemą ardančių medžiagų kūrimas“ ir 2019 m. birželio 26 d. Tarybos išvadose „Siekiant Sąjungos tvarios cheminių medžiagų politikos strategijos“;

(8)

PSO taip pat rekomendavo sušvelninti trijų parametrų vertes, o penkis parametrus išbraukti iš Direktyvoje 98/83/EB nustatytų parametrų ir parametrų verčių sąrašo. Tačiau ne visi iš šių pakeitimų laikomi būtinais, nes Komisijos direktyva (ES) 2015/1787 (9) nustatytas rizika grindžiamas požiūris leidžia vandens tiekėjams tam tikromis sąlygomis išbraukti parametrą iš stebėtinų parametrų sąrašo. Vandens ruošimo technologijos, reikalingos šioms parametrų vertėms užtikrinti, jau įdiegtos;

(9)

šioje direktyvoje nustatytos parametrų vertės yra pagrįstos turimomis mokslo žiniomis bei atsargumo principu ir jos pasirinktos siekiant užtikrinti, kad žmonėms vartoti skirtą vandenį būtų galima vartoti saugiai visą gyvenimą, tokiu būdu užtikrinant aukštą sveikatos apsaugos lygį;

(10)

turėtų būti nustatyta pusiausvyra, kad būtų išvengta tiek mikrobinės taršos, tiek cheminių medžiagų rizikos ir, siekiant šio tikslo bei atsižvelgiant į būsimą parametrų verčių peržiūrą, žmonėms vartoti skirtam vandeniui taikomų parametrų vertės turėtų būti nustatomos remiantis visuomenės sveikatos interesais ir rizikos įvertinimo metodu;

(11)

indikatoriniai parametrai neturi tiesioginio poveikio visuomenės sveikatai. Tačiau jie yra svarbūs kaip žmonėms vartoti skirto vandens gamybos ir paskirstymo įrenginių veikimo bei vandens kokybės vertinimo priemonės. Tokie parametrai gali padėti nustatyti vandens ruošimo trūkumus ir atlieka svarbų vaidmenį didinant ir išlaikant vartotojų pasitikėjimą vandens kokybe. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti tų parametrų stebėseną;

(12)

jeigu būtina žmonių sveikatai valstybių narių teritorijose apsaugoti, turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės, remdamosi atsargumo principu, nustatytų papildomų į I priedą neįtrauktų parametrų vertes;

(13)

saugus žmonėms vartoti skirtas vanduo reiškia, kad jame ne tik nėra kenksmingų mikroorganizmų ir medžiagų, bet ir kad jame yra tam tikrų natūralių mineralinių medžiagų ir būtinųjų elementų kiekių, atsižvelgiant į tai, kad ilgalaikis demineralizuoto vandens arba vandens, kuriame yra labai mažai tokių būtinųjų elementų kaip kalcis ir magnis, vartojimas gali kelti pavojų žmonių sveikatai. Tam tikri tokių mineralinių medžiagų kiekiai taip pat yra ypač svarbūs siekiant užtikrinti, kad žmonėms vartoti skirtas vanduo nebūtų agresyvus ar korozinis ir būtų pagerintas tokio vandens skonis. Pagal vietos sąlygas galėtų būti svarstoma galimybė nustatyti minimaliąsias tokių mineralinių medžiagų koncentracijas minkštintame arba demineralizuotame vandenyje;

(14)

Direktyvoje 98/83/EB labai ribotai atsižvelgta į prevencinį saugos planavimą ir rizika grindžiamus elementus. Pirmieji rizika grindžiamo požiūrio elementai nustatyti 2015 m. Direktyvoje (ES) 2015/1787, kuria leidžiama valstybėms narėms nukrypti nuo jų nustatytų stebėsenos programų, su sąlyga, kad atliekami patikimi rizikos vertinimai, kurie galėtų būti grindžiami PSO geriamojo vandens kokybės gairėmis (toliau – PSO gairės). PSO gairės, kuriose išdėstytas vadinamasis Vandens saugos plano požiūris, be kita ko, taikomas mažoms bendruomenėms, ir standartas EN 15975–2 dėl geriamojo vandens tiekimo saugumo yra tarptautiniu lygmeniu pripažinti principai, kuriais grindžiama žmonėms vartoti skirto vandens gamyba, paskirstymas, stebėsena ir parametrų analizė. Tie pirmieji rizika grindžiamo požiūrio elementai turėtų būti išlaikyti ir šioje direktyvoje;

(15)

siekiant užtikrinti, kad Direktyvoje (ES) 2015/1787 nustatyti rizika grindžiamo požiūrio elementai neapsiribotų tik stebėsenos aspektais, jie būtų orientuoti į laiką ir išteklius atitinkamos rizikos ir ekonomiškai efektyvių į šaltinį orientuotų priemonių atžvilgiu, bei siekiant išvengti analizės darbo ir pastangų švaistymo nereikšmingiems klausimams, tikslinga nustatyti išsamų rizika grindžiamą požiūrį į vandens saugą, kuris apimtų visą tiekimo grandinę – nuo vandens baseino, vandens gavybos, ruošimo, laikymo ir paskirstymo iki atitikties vietos. Tas požiūris turėtų būti grindžiamas įgytomis žiniomis ir veiksmais, įgyvendintais pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/60/EB (10), ir juo turėtų būti veiksmingiau atsižvelgiama į klimato kaitos poveikį vandens ištekliams. Tą rizika grindžiamą požiūrį turėtų sudaryti trys komponentai. Pirma, su vandens gavybos vietoms skirtais vandens baseinais susijusių pavojų vertinimas (toliau – žmonėms vartoti skirto vandens gavybos vietoms skirtų vandens baseinų rizikos vertinimas ir rizikos valdymas) vadovaujantis PSO gairėmis ir Vandens saugos plano vadovu. Antra, galimybė vandens tiekėjui pritaikyti stebėseną atsižvelgiant į pagrindines rizikos rūšis ir imtis būtinų priemonių siekiant valdyti tiekimo grandinėje nuo vandens gavybos, ruošimo, laikymo ir paskirstymo nustatytą riziką (toliau – vandens tiekimo sistemos rizikos vertinimas ir rizikos valdymas). Trečia, potencialios rizikos, kurią kelia pastatų vidaus vandentiekio sistemos, pavyzdžiui, susijusios su Legionella bakterijomis ar švinu, vertinimas (toliau – pastatų vidaus vandentiekio sistemos rizikos vertinimas), ypač daug dėmesio skiriant prioritetinėms patalpoms. Tie vertinimai turėtų būti reguliariai peržiūrimi, inter alia, reaguojant į grėsmes, kylančias dėl su klimatu susijusių ekstremalių oro sąlygų, žinomus žmogaus veiklos vandens gavybos vietoje pokyčius ar su šaltiniu susijusius incidentus. Taikant rizika grindžiamą požiūrį turėtų būti užtikrintas nuolatinis kompetentingų institucijų ir vandens tiekėjų keitimasis informacija;

(16)

siekiant sumažinti galimą administracinę naštą vandens tiekėjams, kurie vidutiniškai tiekia 10–100 m3 vandens per dieną arba vandeniu aprūpina 50–500 žmonių, valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė leisti tiems vandens tiekėjams neatlikti vandens tiekimo sistemos rizikos vertinimo, su sąlyga, kad atliekama reguliari stebėsena pagal šią direktyvą. Išimties tvarka rizika grindžiamas požiūris turėtų būti pritaikytas prie konkrečių apribojimų, taikomų jūriniams laivams, kuriuose gėlinamas vanduo ir kuriais vežami keleiviai. Su Sąjungos vėliava plaukiojantys jūriniai laivai, plaukiodami tarptautiniuose vandenyse, laikosi tarptautinės reglamentavimo sistemos. Turėtų būti užtikrinta, kad pirmenybė būtų teikiama galiojančioms tarptautinėms taisyklėms arba tarptautiniu mastu pripažintiems standartams, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų visuomenės sveikatos departamento parengtai laivų sanitarijos programai, kurie yra išsamesni, griežtesni ir taikomi tarptautiniuose vandenyse plaukiojantiems laivams;

(17)

vandens gavybos vietoms skirtų vandens baseinų rizikos vertinimas ir rizikos valdymas turėtų būti vykdomi laikantis holistinio požiūrio ir turėtų būti orientuoti į siekį mažinti žmonėms vartoti skirto vandens gamybai reikalingą ruošimo lygį, pavyzdžiui, mažinant veiksnius, dėl kurių užteršiami vandens telkiniai, iš kurių gaunamas žmonėms vartoti skirtas vanduo, arba mažinant tokių telkinių taršos riziką. Tuo tikslu valstybės narės turėtų apibūdinti vandens gavybos vietų vandens baseinus, taip pat nustatyti pavojus ir pavojingus įvykius, dėl kurių galėtų pablogėti vandens kokybė, pavyzdžiui, galimus taršos šaltinius, susijusius su tais vandens baseinais.

Kai tai būtina siekiant nustatyti pavojus, valstybės narės turėtų vykdyti teršalų, kuriuos jos laiko reikšmingais, pavyzdžiui, nitratų, pesticidų ar vaistinių preparatų, nustatytų pagal Direktyvą 2000/60/EB, arba dėl jų natūralaus buvimo vandens gavybos vietoje, pavyzdžiui, arseno atveju, arba dėl vandens tiekėjų pateiktos informacijos, pavyzdžiui, apie staigų konkretaus parametro koncentracijos padidėjimą neapdorotame vandenyje, stebėseną. Kai žmonėms vartoti skirtam vandeniui naudojami paviršiniai vandenys, valstybės narės, atlikdamos rizikos vertinimą, turėtų ypač daug dėmesio skirti mikroplastikams ir endokrininę sistemą ardančioms medžiagoms, pavyzdžiui, nonilfenoliui ir beta estradioliui, ir prireikus turėtų reikalauti, kad vandens tiekėjai taip pat stebėtų ir prireikus imtųsi veiksmų tų ir kitų parametrų, kurie įtraukti į stebėjimo sąrašą, atžvilgiu, jei manoma, kad jie kelia potencialų pavojų žmonių sveikatai. Remiantis vandens gavybos vietoms skirtų vandens baseinų rizikos vertinimu, turėtų būti imtasi valdymo priemonių siekiant užkirsti kelią nustatytai rizikai arba ją kontroliuoti, kad būtų užtikrinta žmonėms vartoti skirto vandens kokybė. Jei valstybė narė, remdamasi nustatytais pavojais ir pavojingais įvykiais, nustato, kad vandens gavybos vietoms skirtuose vandens baseinuose tam tikro parametro nėra, pavyzdžiui, dėl to, kad medžiagos niekada nepasitaiko požeminio vandens telkiniuose arba paviršinio vandens telkiniuose, valstybė narė turėtų informuoti atitinkamus vandens tiekėjus ir turėtų galėti leisti jiems sumažinti to parametro stebėsenos vykdymo dažnumą arba išbraukti tą parametrą iš stebėtinų parametrų sąrašo neatliekant vandens tiekimo sistemos rizikos vertinimo;

(18)

Direktyva 2000/60/EB reikalaujama, kad valstybės narė nustatytų vandens telkinius, naudojamus žmonėms vartoti skirtam vandeniui išgauti, vykdyti jų stebėseną ir imtis būtinų priemonių, padedančių išvengti jų kokybės prastėjimo, kad ruošiant vandenį, kuris būtų tinkamas vartoti žmonėms, jį reikėtų mažiau valyti. Siekdamos išvengti pareigų dubliavimosi, valstybės narės, nustatydamos pavojus ir pavojingus įvykius, turėtų naudotis turimais stebėsenos, atliktos pagal Direktyvos 2000/60/EB 7 ir 8 straipsnius ar kitus susijusius Sąjungos teisės aktus, rezultatais, būdingais jų vandens baseinams. Vis dėlto tais atvejais, kai tokių stebėsenos duomenų neturima, galėtų būti vykdoma atitinkamų parametrų, medžiagų ar teršalų stebėsena siekiant padėti apibūdinti vandens baseinus ir įvertinti potencialią riziką. Tokia stebėsena turėtų būti vykdoma atsižvelgiant į vietos aplinkybes ir taršos šaltinius;

(19)

šioje direktyvoje nustatytų parametrų verčių, kurios naudojamos žmonėms vartoti skirto vandens kokybės įvertinimo tikslais, būtina laikytis toje vietoje, kurioje vanduo teka iš vandentiekio čiaupų, paprastai naudojamų žmonėms vartoti skirtam vandeniui. Tačiau žmonėms vartoti skirto vandens kokybei įtakos gali turėti pastatų vidaus vandentiekio sistemos. PSO pažymi, kad Sąjungoje iš visų vandeniu plintančių patogenų daugiausia sveikatos problemų kelia Legionella bakterijos. Jos plinta per šilto vandens sistemas, o jomis užsikrečiama įkvepiant, pavyzdžiui, prausiantis duše. Taigi jos akivaizdžiai susijusios su pastatų vidaus vandentiekio sistemomis. Kadangi vienašalė pareiga dėl šio patogeno vykdyti visų privačių ar viešų patalpų stebėseną pareikalautų nepagrįstai didelių išlaidų, tinkamesnis šios problemos sprendimas būtų vidaus vandentiekio sistemų rizikos vertinimas. Be to, atliekant tokį rizikos vertinimą reikėtų atsižvelgti į potencialią riziką, kurią kelia su žmonėms vartoti skirtu vandeniu besiliečiantys gaminiai ir medžiagos. Todėl, vykdant vidaus paskirstymo sistemų rizikos vertinimą, didžiausias dėmesys, inter alia, turėtų būti teikiamas valstybių narių nustatytų prioritetinių patalpų, pavyzdžiui, ligoninių, sveikatos priežiūros įstaigų, senelių globos namų, vaikų priežiūros įstaigų, mokyklų, švietimo įstaigų, pastatų, kuriuose teikiamos apgyvendinimo paslaugos, restoranų, barų, sporto ir prekybos centrų, laisvalaikio, pramogų ir parodų rengimo vietų, bausmių atlikimo įstaigų ir stovyklaviečių, stebėsenai, ir rizikos, kurią kelia pastatų vidaus vandentiekio sistemos ir kuri yra susijusi su gaminiais ir medžiagomis, vertinimui. Remdamosi to rizikos vertinimo rezultatais valstybės narės turėtų imtis visų būtinų priemonių užtikrinti, inter alia, kad būtų įdiegtos PSO gaires atitinkančios tinkamos kontrolės ir valdymo priemonės, pavyzdžiui, protrūkių atvejams, ir kad žmonių sveikatai pavojaus nekeltų į vandenį išsiskiriančios statybos produktų medžiagos;

(20)

Direktyvos 98/83/EB nuostatomis dėl vandens ruošimo, įrenginių ir medžiagų kokybės užtikrinimo nepavyko pasiekti, kad gaminiams, kurie liečiasi su žmonėms vartoti skirtu vandeniu, būtų taikomi vienodi higienos reikalavimai. Todėl toliau taikomos nacionalinės gaminių tvirtinimo sistemos, kurių reikalavimai valstybėse narėse skiriasi. Dėl šios priežasties gamintojams sudėtinga ir brangu parduoti savo gaminius visoje Sąjungoje ir tai brangiai kainuoja pačioms valstybėms narėms. Be to, dėl to vartotojams ir vandens tiekėjams sunku sužinoti, ar gaminiai atitinka sveikatos reikalavimus. Šioje direktyvoje nustačius suderintus minimaliuosius reikalavimus, taikomus su žmonėms vartoti skirtu vandeniu besiliečiančioms medžiagoms, bus prisidėta prie vienodo sveikatos apsaugos lygio užtikrinimo visoje Sąjungoje ir geresnio vidaus rinkos veikimo. Be to, Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2019/1020 (11) nustatytas bendras Sąjungos masto gaminių rinkos priežiūros mechanizmas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad Sąjungos rinkai būtų tiekiami tik tie gaminiai, kurie atitinka reikalavimus, kuriais užtikrinamas aukštas visuomenės interesų kaip antai sveikatos apsaugos ir saugos apskritai, sveikatos ir saugos darbo vietoje, vartotojų apsaugos, aplinkos apsaugos ir visuomenės saugumo, apsaugos lygis. Tame reglamente nustatyta, kad jei bus priimti nauji Sąjungos derinamieji teisės aktai, juose taip pat turės būti nurodyta, ar Reglamentas (ES) 2019/1020 taikomas ir tiems teisės aktams. Siekiant užtikrinti, kad būtų galima imtis tinkamų rinkos priežiūros priemonių dėl gaminių, kuriems dar netaikomas Reglamentas (ES) 2019/1020, tačiau kuriems bus daromas poveikis šia direktyva, tikslinga numatyti, kad tas reglamentas būtų taikomas tiems gaminiams;

(21)

medžiagų, kurios liečiasi su žmonėms vartoti skirtu vandeniu, pobūdis gali daryti poveikį tokio vandens kokybei, nes jos gali išskirti potencialiai pavojingų medžiagų, padidinti mikrobinę taršą arba padaryti poveikį tokio vandens kvapui, spalvai ar skoniui. Atlikus Direktyvos 98/83/EB vertinimą buvo nustatyta, kad nuostatomis dėl vandens ruošimo, įrenginių ir medžiagų kokybės užtikrinimo suteikta pernelyg daug teisinio lankstumo, o to pasekmė – skirtingos nacionalinės medžiagų, kurios liečiasi su žmonėms vartoti skirtu vandeniu, patvirtinimo sistemos Sąjungoje. Todėl reikia nustatyti konkretesnius minimaliuosius higienos reikalavimus, taikomus medžiagoms, kurias numatoma naudoti žmonėms vartoti skirto vandens gavybai, ruošimui arba paskirstymui naujuose įrenginiuose arba esamuose įrenginiuose, jei atliekami jų remonto arba rekonstrukcijos darbai siekiant užtikrinti, kad jos nekeltų tiesioginio ar netiesioginio pavojaus žmonių sveikatai, nedarytų neigiamo poveikio vandens spalvai, kvapui ar skoniui, nedidintų mikrobinės taršos vandenyje, ir į vandenį neišplautų teršalų daugiau nei būtina atsižvelgiant į numatytą vartojimo paskirtį. Šiuo tikslu šioje direktyvoje turėtų būti nustatyti konkretūs minimalieji higienos reikalavimai, taikomi patvirtinant pradinių medžiagų, junginių ir sudedamųjų dalių bandymo ir patvirtinimo metodikas, Europos pozityviuosius pradinių medžiagų, junginių ir sudedamųjų dalių sąrašus, pradinių medžiagų, junginių ar sudedamųjų dalių įtraukimui į Europos pozityviuosius sąrašus arba jų įtraukimo į tuos sąrašus peržiūrai taikomus metodus ir procedūras, ir galutinių medžiagų, naudojamų gaminyje, sudarytame iš į Europos pozityviuosius sąrašus įtrauktų pradinių medžiagų, junginių ar sudedamųjų dalių, bandymo ir patvirtinimo procedūras bei metodus.

Kad nebūtų trukdoma inovacijoms, Komisija turėtų užtikrinti, kad tos procedūros būtų proporcingos, kad jomis nebūtų užkrauta nepagrįsta našta ekonominės veiklos vykdytojams, visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Tokios procedūros turėtų būti kuo labiau suderintos su galiojančiais Sąjungos gaminius reglamentuojančiais teisės aktais, kad būtų išvengta dvigubos naštos dėl ekonominės veiklos vykdytojų pareigos atlikti skirtingus to paties gaminio atitikties vertinimus;

(22)

Europos pozityvieji sąrašai yra pradinių medžiagų, junginių ar sudedamųjų dalių sąrašai, sudaryti atsižvelgiant į medžiagų, kurias leidžiama naudoti medžiagų gamybai, rūšį, t. y. organinės, cemento, metalo, emalio ir keramikos ar kitos neorganinės medžiagos, įskaitant, kai tikslinga, jų naudojimo sąlygas ir išsiskyrimo ribines vertes. Norint pradinę medžiagą, junginį ar sudedamąją dalį įtraukti į Europos pozityviuosius sąrašus, turėtų būti reikalaujama atlikti pačios pradinės medžiagos, junginio ar sudedamosios dalies, taip pat atitinkamų priemaišų ir numatomo naudojimo metu numatomos reakcijos bei skilimo produktų rizikos vertinimą. Pareiškėjo arba nacionalinės institucijos atliekamas rizikos vertinimas turėtų apimti riziką sveikatai, kylančią dėl galimo medžiagų išsiskyrimo blogiausiomis numatomomis naudojimo sąlygomis, ir toksiškumą. Remiantis rizikos vertinimo rezultatais, Europos pozityviuosiuose sąrašuose prireikus turėtų būti nustatytos pradinės medžiagos, junginio ar sudedamosios dalies specifikacijos, pradinės medžiagos, junginio ar sudedamosios dalies naudojimo apribojimai, kiekybiniai apribojimai arba išsiskyrimo ribinės vertės, galimos priemaišos ir reakcijos produktai arba sudedamosios dalys, kad būtų užtikrinta galutinės medžiagos, kuri bus naudojama su žmonėms vartoti skirtu vandeniu besiliečiančiame gaminyje, sauga.

Siekiant sudaryti pirmuosius Europos pozityviuosius sąrašus, nacionaliniai pradinių medžiagų, junginių ir sudedamųjų dalių pozityvieji sąrašai ar kitos nacionalinės nuostatos, metodikos, kuriomis remiantis buvo sudaryti tokie nacionaliniai sąrašai ir patvirtintos nuostatos, ir prie kiekvienos pradinės medžiagos, junginio ir sudedamosios dalies pridėti rizikos vertinimai turėtų būti pateikti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1907/2006 (12) įsteigtai Europos cheminių medžiagų agentūrai (toliau – ECHA). Tuo remdamasi ECHA turėtų rekomenduoti Komisijai suvestinius sąrašus. ECHA turėtų peržiūrėti į pirmuosius Europos pozityviuosius sąrašus įtrauktas medžiagas, junginius bei sudedamąsias dalis ir laiku pateikti nuomonę dėl jų, kad Komisija galėtų peržiūrėti sąrašus ne vėliau kaip per 15 metų nuo jų priėmimo. Europos pozityviųjų sąrašų atnaujinimo tikslu ECHA turėtų teikti nuomones dėl medžiagų, junginių ar sudedamųjų dalių įtraukimo į sąrašus arba jų išbraukimo iš sąrašų;

(23)

siekiant palengvinti vienodą gaminių atitikties šios direktyvos reikalavimams tikrinimą, Komisija turėtų paprašyti Europos standartizacijos komiteto (CEN) parengti standartus dėl vienodų gaminių, kurie liečiasi su žmonėms vartoti skirtu vandeniu, bandymų ir vertinimo standartus. Sudarydama ir atnaujindama Europos pozityviuosius sąrašus Komisija turėtų užtikrinti, kad visi aktualūs aktai ar standartizacijos įgaliojimai, kuriuos ji tvirtina pagal kitus Sąjungos teisės aktus, atitiktų šią direktyvą;

(24)

be to, ne vėliau kaip per devynerius metus po galutinės šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę dienos šia direktyva nustatytos sistemos veikimas turėtų būti peržiūrėtas siekiant įvertinti, ar visoje Sąjungoje apsaugota žmonių sveikata ir ar saugomas vidaus rinkos veikimas gaminių, kurie liečiasi su žmonėms vartoti skirtu vandeniu naudojant patvirtintas medžiagas, atžvilgiu. Taip pat turėtų būti įvertinta, ar reikia papildomo pasiūlymo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto šiuo klausimu, visų pirma atsižvelgiant į Europos Parlamento ir Tarybos reglamentų (EB) Nr. 1935/2004 (13) ir (ES) Nr. 305/2011 (14) vertinimo rezultatus;

(25)

gaminius, kurie liečiasi su žmonėms vartoti skirtu vandeniu, turėtų sudaryti pagal šią direktyvą patvirtinta medžiaga arba medžiagų junginys. Vis dėlto šia direktyva reglamentuojami tik gaminiuose naudojamų medžiagų ir cheminių medžiagų sveikatos ir higienos aspektai, susiję su jų poveikiu žmonėms vartoti skirto vandens kokybei, ir galutinių gaminių atitikties bandymų ir kokybės kontrolės taisyklės. Joje nenustatyta kitų reikalavimų, pavyzdžiui, taisyklių dėl to, kaip išreikšti gaminių veiksmingumą, arba taisyklių dėl struktūrinės saugos, kuriuos gali reglamentuoti Sąjungos derinamieji teisės aktai, pavyzdžiui, Reglamentas (ES) Nr. 305/2011 arba Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/426 (15), arba kurie gali būti nustatyti pagal tuos aktus. Dėl pagal šią direktyvą suderintų rizikos sveikatai bei higienai aspektų ir saugos ar kitų rizikos aspektų, reglamentuojamų kitais Sąjungos derinamaisiais teisės aktais, sambūvio neturėtų kilti jokių prieštaravimų, jei atitinkamai reglamentuojamos rizikos nesutaptų. Esama galimo prieštaravimo tarp Reglamento (ES) Nr. 305/2011 ir šios direktyvos, nes Reglamento (ES) Nr. 305/2011 I priede kaip vienas iš pagrindinių reikalavimų, taikomų statybos darbams, nurodytas pavojingų medžiagų ar medžiagų, kurios kitaip neigiamai veikia geriamojo vandens kokybę, neišleidimas į geriamąjį vandenį. Vis dėlto, šio sutapimo nebus, jei pagal Reglamentą (ES) Nr. 305/2011 nebus išduoti standartizavimo įgaliojimai dėl gaminių, kurie liečiasi su žmonėms vartoti skirtu vandeniu, sveikatos ir higienos aspektų;

(26)

Sąjungos lygmeniu reikia užtikrinti veiksmingą sprendimų dėl šios direktyvos techninių, mokslinių ir administracinių aspektų, susijusių su žmonėms vartoti skirtu vandeniu besiliečiančiomis medžiagomis, priėmimą, su šiais aspektais susijusių veiksmų koordinavimą ir jų valdymą. ECHA turėtų vykdyti šioje direktyvoje nustatytas užduotis, susijusias su cheminių medžiagų ir medžiagų, kurios liečiasi su žmonėms vartoti skirtu vandeniu, junginių vertinimu. Atitinkamai pagal Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 76 straipsnio 1 dalies c punktą įsteigtas ECHA Rizikos vertinimo komitetas, teikdamas nuomones, turėtų palengvinti tam tikrų šia direktyva ECHA pavestų užduočių atlikimą;

(27)

neapdoroto vandens ruošimui galėtų būti naudojamos vandens valymo cheminės medžiagos ir filtravimo priemonės siekiant paruošti žmonėms vartoti tinkamą vandenį. Vis dėlto vandens valymo cheminės medžiagos ir filtravimo priemonės gali kelti riziką žmonėms vartoti skirto vandens saugai. Todėl žmonėms vartoti skirto vandens ruošimo ir dezinfekavimo procedūromis turėtų būti užtikrinta, kad naudojamos vandens valymo cheminės medžiagos ir filtravimo priemonės būtų veiksmingos, saugios ir tinkamai valdomos siekiant išvengti neigiamo poveikio vartotojų sveikatai. Todėl turi būti vertinamos vandens valymo cheminių medžiagų ir filtravimo priemonių charakteristikos, higienos reikalavimai bei grynumas ir jos turėtų būti naudojamos ne daugiau nei būtina, siekiant išvengti rizikos žmonių sveikatai. Vandens valymo cheminės medžiagos ir filtravimo priemonės neturėtų didinti mikrobinės taršos, išskyrus atvejus, kai tai yra numatyta, pavyzdžiui, siekiant padidinti mikroorganizmų sukeltą denitrifikaciją.

Valstybės narės turėtų garantuoti vandens ruošimo cheminių medžiagų ir filtravimo priemonių kokybės užtikrinimą nedarant poveikio Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (ES) Nr. 528/2012 (16) ir taikant esamus Europos standartus, jei tokių yra. Ypač svarbu užtikrinti, kad kiekvienas gaminys, taip pat cheminių reagentų ir filtravimo medžiagų, kurios liečiasi su žmonėms vartoti skirtu vandeniu, talpyklos juos pateikiant rinkai būtų aiškiai įskaitomai ir neištrinamai paženklinti, informuojant vartotojus, vandens tiekėjus, įrenginių montuotojus, institucijas ir reguliavimo įstaigas, kad konkretus objektas tinka liestis su žmonėms vartoti skirtu vandeniu. Be to, pagal Reglamentą (ES) Nr. 528/2012 valstybėms narėms leidžiama riboti arba uždrausti naudoti biocidinius produktus tiekiant gyventojams geriamąjį vandenį, įskaitant individualų tiekimą;

(28)

siekiant kuo labiau sumažinti galimą švino kiekio buvimą žmonėms vartoti skirtame vandenyje, iš švino pagaminti pastatų vidaus vandentiekio sistemų komponentai gali būti pakeisti, ypač kai atliekami esamų įrenginių remonto arba rekonstrukcijos darbai. Tie komponentai turėtų būti pakeisti medžiagomis, kurios atitinka minimaliuosius reikalavimus, taikomus su žmonėms vartoti skirtu vandeniu besiliečiančioms medžiagoms, kaip nustatyta šioje direktyvoje. Siekiant paspartinti tą procesą, valstybės narės turėtų apsvarstyti ir, kai aktualu, imtis priemonių, kad, jei tai ekonomiškai ir techniškai įmanoma, iš švino pagaminti esamų pastatų vidaus vandentiekio sistemų komponentai būtų pakeisti;

(29)

kiekviena valstybė narė turėtų užtikrinti, kad būtų parengtos stebėsenos programos, leidžiančios patikrinti, ar žmonėms vartoti skirtas vanduo atitinka šios direktyvos reikalavimus. Didžiąją dalį stebėsenos, kuri turi būti vykdoma šios direktyvos taikymo tikslais, vykdys vandens tiekėjai. Vandens tiekėjams turėtų būti suteikta tam tikro lankstumo pasirinkti, kokių parametrų stebėseną vykdyti vandens tiekimo sistemos rizikos vertinimo ir rizikos valdymo tikslais. Jei parametro neaptikta, vandens tiekėjai turėtų galėti sumažinti to parametro stebėsenos dažnumą arba visai jos nebevykdyti. Vandens tiekimo sistemos rizikos vertinimas ir rizikos valdymas turėtų būti atliekamas daugumos parametrų atžvilgiu. Tačiau pagrindinių parametrų stebėsena turėtų būti visuomet vykdoma nustatytu minimaliu dažnumu. Šioje direktyvoje įtvirtintos nuostatos dėl stebėsenos dažnumo yra daugiausia susijusios su atitikties patikromis ir tik kelios nuostatos yra susijusios su sistemos veikimo vertinimo tikslais vykdoma stebėsena. Siekiant užtikrinti tinkamą vandens ruošimo sistemos veikimą, sistemos veikimo vertinimo tikslais galėtų prireikti papildomos stebėsenos. Tokia papildoma stebėsena turėtų būti atliekama vandens tiekėjų nuožiūra. Tuo tikslu vandens tiekėjai galėtų naudotis PSO gairėmis ir Vandens saugos plano vadovu;

(30)

rizika grindžiamą požiūrį turėtų taikyti visi vandens tiekėjai, įskaitant smulkius vandens tiekėjus, nes Direktyvos 98/83/EB įvertinimas atskleidė, kad tie tiekėjai ją įgyvendino ne visiškai tinkamai – kartais dėl išlaidų, kurių reikalavo nebūtinos stebėsenos operacijos. Taikant rizika grindžiamą požiūrį turėtų būti atsižvelgiama į saugumo klausimus;

(31)

neatitikties šioje direktyvoje nustatytiems reikalavimams atveju atitinkama valstybė narė turėtų nedelsdama ištirti priežastis ir užtikrinti, kad būtų kuo greičiau imtasi būtinų taisomųjų veiksmų, kad būtų atkurta tiekiamo vandens kokybė. Tais atvejais, kai tiekiamas vanduo kelia potencialų pavojų žmonių sveikatai, turėtų būti uždraustas tokio vandens tiekimas arba apribotas jo naudojimas. Be to, nesilaikant minimaliųjų reikalavimų, taikomų vertėms, susijusioms su mikrobiniais ir cheminiais parametrais, valstybės narės turėtų laikyti šį nesilaikymą potencialiu pavojumi žmonių sveikatai, išskyrus atvejus, kai ši neatitiktis laikoma nereikšminga. Tais atvejais, kai būtina imtis taisomųjų veiksmų, kad būtų atkurta žmonėms vartoti skirto vandens kokybė, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 191 straipsnio 2 dalį pirmiausia reikėtų imtis veiksmų, kuriais problema būtų pašalinta ten, kur yra jos šaltinis;

(32)

valstybėms narėms tam tikromis sąlygomis ir tinkamai pagrįstomis aplinkybėmis turėtų būti leista toliau taikyti nukrypti nuo šios direktyvos leidžiančias nuostatas ir dėl to tokioms nukrypti leidžiančioms nuostatoms būtina sukurti tinkamą sistemą, su sąlyga, kad jomis nebus sukeltas potencialus pavojus žmonių sveikatai ir jei tam tikroje teritorijoje žmonėms vartoti skirtas vanduo negali būti tiekiamas jokiais kitais priimtinais būdais. Šios nukrypti leidžiančios nuostatos turėtų būti taikomos tik konkrečiais atvejais. Tačiau nukrypti leidžiančios nuostatos, kurias valstybės narės suteikė pagal Direktyvą 98/83/EB, ir kurios vis dar yra taikomos galutinę šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę dieną, turėtų būti toliau taikomos iki nukrypti leidžiančios nuostatos galiojimo pabaigos ir pagal šią direktyvą atnaujinamos tik tuo atveju, jei dar nebus leista taikyti antros nukrypti leidžiančios nuostatos;

(33)

Komisija savo 2014 m. kovo 19 d. komunikate dėl Europos piliečių iniciatyvos „Vanduo ir sanitarinės paslaugos yra žmogaus teisė! Vanduo yra visuotinė nuosavybė, o ne prekė!“ paragino valstybes nares laikantis PSO rekomendacijų užtikrinti prieigą prie būtiniausio vandens tiekimo visiems piliečiams. Ji taip pat įsipareigojo „aplinkos politika (…) visiems gyventojams toliau (…) gerinti prieigą prie saugaus geriamojo vandens“. Tai atitinka šeštąjį DVT ir su juo susijusią užduotį „pasiekti, kad visiems būtų užtikrintos visuotinės ir lygiateisės galimybės gauti saugų ir įperkamą geriamąjį vandenį“. Siekiant reglamentuoti aspektus dėl prieigos prie vandens, kurie yra susiję su kokybe bei prieinamumu, reaguojant į Europos piliečių iniciatyvą „Right2Water“ ir siekiant prisidėti prie Europos socialinių teisių ramsčio 20-to principo, pagal kurį teigiama, kad „kiekvienas turi teisę naudotis kokybiškomis pagrindinėmis paslaugomis, be kita ko, vandens tiekimo“, įgyvendinimo, valstybės narės prieigos prie vandens klausimą turėtų spręsti nacionaliniu lygmeniu, joms suteikiant tam tikrą diskreciją pasirinkti įgyvendintinų priemonių rūšį. Tai turėtų būti daroma imantis veiksmų, kuriais siekiama gerinti visų asmenų prieigą prie žmonėms vartoti skirto vandens, visų pirma – viešosiose erdvėse, kuriose tai techniškai įmanoma, įrengiant lauko ir vidaus įrangą; tai taip pat galėtų būti daroma imantis veiksmų, kuriais siekiama skatinti vandentiekio vandens vartojimą, pavyzdžiui, skatinant nemokamai tiekti žmonėms vartoti skirtą vandenį viešojo administravimo institucijose ir viešuosiuose pastatuose arba skatinant nemokamai ar už nedidelį aptarnavimo mokestį tiekti tokį vandenį restoranų, valgyklų ir aprūpinimo maistu ir gėrimais paslaugų įstaigų klientams;

(34)

Sąjunga ir valstybės narės, atsižvelgdamos į savo atitinkamą kompetenciją, įsipareigojo siekti DVT, kartu pripažindamos pagrindinę valstybių narių atsakomybę už tolesnę veiklą, susijusią su pažanga, padaryta siekiant tų tikslų, ir jos peržiūrą nacionaliniu, regionų ir visuotiniu lygmenimis. Kai kurie DVT ir teisė į vandenį nepatenka į Sąjungos aplinkos politikos ar Sąjungos socialinės politikos, kuri yra riboto ir papildomojo pobūdžio, sritį. Atsižvelgiant į Sąjungos kompetencijos ribas, vis dėlto tikslinga užtikrinti, kad valstybių narių nuolatinis įsipareigojimas užtikrinti teisę į vandenį atitiktų šią direktyvą, kartu laikantis subsidiarumo principo. Šiuo atžvilgiu valstybės narės šiuo metu deda dideles pastangas, kad būtų pagerinta prieiga prie žmonėms vartoti skirto vandens. Be to, Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos (JT EEK) ir PSO Europos regiono biuro 1992 m. Tarpvalstybinių vandentakių ir tarptautinių ežerų apsaugos ir naudojimo konvencijos Vandens ir sveikatos protokolu, kurio šalys yra ir daugelis valstybių narių, siekiama apsaugoti žmonių sveikatą vykdant geresnę vandentvarką ir mažinant su vandeniu susijusių ligų skaičių. Valstybės narės galėtų pasinaudoti pagal tą Protokolą parengtais rekomendaciniais dokumentais, kad įvertintų politikos pagrindus ir pradinę padėtį, kiek tai susiję su prieiga prie vandens, ir apibrėžtų būtinus veiksmus, kad visiems būtų pagerinta lygiateisė prieiga prie žmonėms vartoti skirto vandens;

(35)

Europos Parlamentas savo 2015 m. rugsėjo 8 d. rezoliucijoje dėl Europos piliečių iniciatyvos „Right2Water“ tolesnių veiksmų (17) nurodė, kad valstybės narės skirtų ypatingą dėmesį pažeidžiamų visuomenės grupių poreikiams. Ypatinga mažumų kultūrų, kaip antai romų ir klajoklių, nepriklausomai nuo to, ar šių grupių atstovai praktikuoja sėslų ar nesėslų gyvenimo būdą – padėtis, ypač nepakankama jų prieiga prie žmonėms vartoti skirto vandens, pripažinta ir 2014 m. balandžio 2 d. Komisijos komunikate „ES romų integracijos nacionalinių strategijų plano įgyvendinimo ataskaita“ ir 2013 m. gruodžio 9 d. Tarybos rekomendacijoje dėl romų veiksmingų integravimo priemonių valstybėse narėse. Atsižvelgiant į šį bendrą kontekstą, tikslinga, kad valstybės narės ypač daug dėmesio skirtų pažeidžiamoms ir marginalizuotoms grupėms imdamosi būtinų priemonių šių grupių prieigai prie žmonėms vartoti skirto vandens pagerinti. Nedarant poveikio valstybių narių teisei apibrėžti tas grupes, būtų svarbu, kad tokios grupės apimtų pabėgėlius, klajoklių bendruomenes, benamius ir mažumų kultūras, kaip antai romus ir klajoklius, nepriklausomai nuo to, ar tų grupių atstovai praktikuoja sėslų ar nesėslų gyvenimo būdą. Tokios valstybių narių nuožiūrai paliktos prieigos prie vandens gerinimo priemonės galėtų apimti, pavyzdžiui, alternatyvių tiekimo sistemų, pavyzdžiui, individualios vandens ruošimo įrangos, įdiegimą, vandens tiekimą naudojant cisternas, pavyzdžiui sunkvežimius ir bakus, ir stovykloms būtinos infrastruktūros užtikrinimą;

(36)

siekiant geriau informuoti vartotojus apie vandens vartojimo poveikį, jie turėtų lengvai prieinamu būdu (pvz., sąskaitose faktūrose arba per išmaniąsias programėles) gauti informaciją apie metinį suvartotą kiekį, suvartojimo pokyčius, palyginimą su namų ūkių suvartojimo vidurkiu, jei vandens tiekėjas tokią informaciją turi, žmonėms vartoti skirto vandens litro kainą, kad būtų galima ją palyginti su fasuoto vandens kaina;

(37)

7-oje aplinkosaugos veiksmų programoje iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“ (18) reikalaujama nacionaliniu lygmeniu užtikrinti visuomenei galimybę susipažinti su aiškia informacija apie aplinką. Direktyvoje 98/83/EB numatyta tik pasyvi prieiga prie informacijos, t. y. valstybėms narėms pakako užtikrinti, kad informacija būtų prieinama. Todėl tos nuostatos turėtų būti pakeistos siekiant užtikrinti, kad internete vartotojams patogiu naudoti ir pritaikytu būdu būtų prieinama naujausia informacija. Pateikę pagrįstą prašymą vartotojai turėtų galėti prašyti prieigos prie šios informacijos kitais būdais;

(38)

naujausia informacija, kuri turi būti teikiama pagal šią direktyvą, turėtų apimti stebėsenos programų rezultatus, informaciją apie taikomus vandens ruošimo ir dezinfekavimo būdus, informaciją apie žmonių sveikatai aktualių parametrų verčių viršijimą, atitinkamą informaciją apie vandens tiekimo sistemos rizikos vertinimą ir rizikos valdymą, rekomendacijas, kaip sumažinti vandens suvartojimą ir išvengti stovinčio vandens keliamos rizikos sveikatai, taip pat ir papildomą informaciją, kuri visuomenei galėtų būti naudinga, kaip antai informaciją apie rodiklius, pavyzdžiui, geležį, kietumą ir mineralines medžiagas, kurie dažnai daro įtaką vartotojų nuomonei apie vandentiekio vandenį. Be to, reaguojant į vartotojų susidomėjimą vandens klausimais, vartotojų prašymu jiems turėtų būti teikiami turimi ankstesni duomenys apie stebėsenos rezultatus ir parametrų verčių viršijimo atvejus;

(39)

kalbant apie tiekėjus, tiekiančius bent 10 000 m3 vandens per dieną arba aptarnaujančius bent 50 000 žmonių, internete vartotojams turėtų būti pateikiama papildoma informacija, inter alia, apie sistemos veikimo efektyvumą, nuotėkio normas, nuosavybės struktūrą ir tarifų struktūrą;

(40)

geresnio vartotojų informavimo, suteikiant jiems aktualią informaciją, ir didesnio skaidrumo tikslas – didinti piliečių pasitikėjimą jiems tiekiamu vandeniu ir vandens tiekimo paslaugomis; tai turėtų padidinti vandentiekio vandens kaip geriamojo vandens vartojimą, ir taip galėtų būti prisidėta prie plastiko naudojimo ir šiukšlių bei šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimo ir būtų daromas teigiamas poveikis klimato kaitos švelninimui ir visai aplinkai;

(41)

patobulinus stebėsenos būdus nuotėkio normos tapo vis akivaizdesnės. Siekiant pagerinti vandens infrastruktūros veiksmingumą, be kita ko, išvengti pernelyg intensyvaus ribotų žmonėms vartoti skirto vandens išteklių naudojimo, visos valstybės narės turėtų įvertinti vandens nuotėkio normas ir jas sumažinti, kai jos viršija tam tikrą ribą;

(42)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/4/EB (19) siekiama, laikantis 1998 m. Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (20) (toliau – Orhuso konvencija), valstybėse narėse užtikrinti teisę susipažinti su informacija apie aplinką. Orhuso konvencija apima plataus pobūdžio pareigas, susijusias tiek su informacijos apie aplinką teikimu to paprašius, tiek su aktyvia tokios informacijos sklaida. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/2/EB (21) aprėptis taip pat yra plati, apimanti dalijimąsi erdvine informacija, įskaitant įvairių aplinkos aspektų duomenų rinkinius. Svarbu, kad šios direktyvos nuostatos, susijusios su prieiga prie informacijos ir dalijimosi duomenimis tvarka, papildytų tas direktyvas ir nesukurtų atskiro teisinio režimo. Todėl šios direktyvos nuostatos dėl visuomenės informavimo ir informacijos apie įgyvendinimo stebėseną neturėtų daryti poveikio direktyvoms 2003/4/EB ir 2007/2/EB;

(43)

Direktyvoje 98/83/EB pranešimo pareigų, taikomų smulkiems vandens tiekėjams, nenustatyta. Siekiant tai ištaisyti ir patenkinti informacijos apie įgyvendinimą ir atitiktį poreikį, šioje direktyvoje turėtų būti nustatyta nauja sistema, pagal kurią būtų reikalaujama, kad valstybės narės rengtų, nuolat atnaujintų ir teiktų Komisijai ir Europos aplinkos agentūrai (toliau – EAA) duomenų rinkinius, kuriuos sudarytų tik aktualūs duomenys, pvz., apie parametrų verčių viršijimą ir tam tikro reikšmingumo incidentus. Tai turėtų užtikrinti, kad visiems subjektams tenkanti administracinė našta būtų kuo mažesnė. Siekiant užtikrinti, kad būtų tinkama infrastruktūra, skirta galimybės visuomenei susipažinti su informacija užtikrinimui, pranešimų teikimui ir institucijų dalijimusi duomenimis, valstybės narės turėtų duomenų specifikacijas grįsti Direktyva 2007/2/EB ir jos įgyvendinimo aktais;

(44)

valstybių narių teikiami duomenys reikalingi ne tik atitikties tikrinimo tikslais, bet ir tam, kad Komisija galėtų stebėti ir vertinti šią direktyvą ja siekiamų tikslų atžvilgiu, kad tais rezultatais būtų galima remtis atliekant būsimus šios direktyvos vertinimus pagal 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (22) 22 punktą. Šiomis aplinkybėmis reikalingi atitinkami duomenys, kurie padėtų geriau įvertinti šios direktyvos veiksmingumą, efektyvumą, aktualumą ir Sąjungos pridėtinę vertę, todėl būtina užtikrinti tinkamus duomenų teikimo mechanizmus, kurie galėtų būti naudojami ir kaip rodikliai ateityje vertinant šią direktyvą;

(45)

laikydamasi Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros 22 punkto Komisija turėtų šios direktyvos įvertinimą atlikti per tam tikrą laikotarpį nuo datos, iki kurios ji turi būti perkelta į nacionalinę teisę. Tas įvertinimas turėtų būti grindžiamas šios direktyvos įgyvendinimo metu sukaupta patirtimi ir surinktais duomenimis, turimomis PSO rekomendacijomis, taip pat atitinkamais moksliniais, analitiniais ir epidemiologiniais duomenimis;

(46)

šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Ypač ja siekiama propaguoti principus, susijusius su sveikatos priežiūra, galimybe gauti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, aplinkos apsauga ir vartotojų apsauga;

(47)

siekiant užtikrinti šios direktyvos veiksmingumą ir įgyvendinti jos tikslą apsaugoti žmonių sveikatą Sąjungos aplinkos politikos kontekste, reikia, kad fiziniai ar juridiniai asmenys arba, kai tinkama jų tinkamai įsteigtos organizacijos, galėtų remtis ja teismo procesuose, o nacionaliniai teismai galėtų į ją atsižvelgti kaip į vieną iš Sąjungos teisės elementų, kad, inter alia, galėtų, kai tikslinga, peržiūrėti nacionalinės institucijos sprendimus. Be to, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, remiantis Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 4 straipsnio 3 dalyje nustatytu lojalaus bendradarbiavimo principu, valstybių narių teismai turi užtikrinti asmens teisių pagal Sąjungos teisę teisminę apsaugą. Be to, ES sutarties 19 straipsnio 1 dalimi reikalaujama, kad valstybės narės numatytų teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse.

Tai visų pirma taikoma kalbant apie direktyvą, kurios tikslas – apsaugoti žmonių sveikatą nuo neigiamo poveikio, kylančio dėl bet kokio žmonėms vartoti skirto vandens užterštumo. Be to, remiantis Orhuso konvencija, suinteresuotiems visuomenės nariams turėtų būti suteikta teisė kreiptis į teismą ir taip padėti ginti teisę gyventi sveikatai nekenksmingoje ir gerovę užtikrinančioje aplinkoje. Tarybos sprendimu (ES) 2018/881 (23) Komisijos buvo paprašyta ne vėliau kaip 2019 m. rugsėjo 30 d. atlikti tyrimą ir, jei tai tikslinga atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, ne vėliau kaip 2020 m. rugsėjo 30 d. pateikti pasiūlymą iš dalies pakeisti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1367/2006 (24), kad būtų atsižvelgta į atitikties Orhuso konvencijai komiteto išvadas, pateiktas byloje ACCC/C/2008/32. Komisija iki nurodytos dienos pateikė tyrimo rezultatus ir savo 2019 m. gruodžio 11 d. komunikate dėl Europos žaliojo kurso nurodė, kad ji „apsvarstys galimybę peržiūrėti Orhuso reglamentą, kad būtų suteikta galimybė piliečiams ir NVO, kuriems kelia susirūpinimą poveikį aplinkai darančių sprendimų teisėtumas, pasinaudoti administracine ir teismine peržiūra ES lygmeniu“. Svarbu, kad Komisija taip pat imtųsi veiksmų, kuriais visose valstybėse narėse būtų sustiprinta piliečių ir NVO teisė kreiptis į nacionalinius teismus;

(48)

siekiant suderinti šią direktyvą su mokslo ir technikos pažanga, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais būtų nustatyta nuotėkio riba, apibrėžta gaminių, kurie liečiasi su žmonėms vartoti skirtu vandeniu, atitikties vertinimo procedūra, nustatyta paraiškų teikimo ECHA dėl medžiagų įtraukimo į Europos pozityviuosius pradinių medžiagų, junginių ar sudedamųjų dalių sąrašus arba jų išbraukimo iš tų sąrašų teikimo tvarka, nustatytas gaminių, kurie liečiasi su vandeniu, ženklinimas, patvirtinta mikroplastikų kiekio apskaičiavimo metodika, iš dalies pakeistas III priedas ir iš dalies pakeista I priedo B dalyje nustatyta bisfenolio A parametro vertė. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros nustatytais principais. Visų pirma, siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose. Be to, priėmus Tarybos direktyvą 2013/51/Euratomas (25), Direktyvos 98/83/EB I priedo C dalies 10 pastaboje nustatytas įgaliojimas nustatyti radioaktyviųjų medžiagų stebėsenos dažnumą ir metodus tapo nebeaktualus ir turėtų būti išbrauktas. Direktyvos 98/83/EB III priedo A dalies antroje pastraipoje nustatytas įgaliojimas dėl direktyvos dalinio pakeitimo nebėra reikalingas ir turėtų būti išbrauktas;

(49)

siekiant užtikrinti vienodas šios direktyvos įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai patvirtinti pradinių medžiagų, junginių ir sudedamųjų dalių bandymų ir patvirtinimo metodikas, Europos pozityviuosius pradinių medžiagų, junginių ir sudedamųjų dalių sąrašus, taip pat iš tų pradinių medžiagų, junginių ir sudedamųjų dalių gaminamų galutinių medžiagų bandymų ir patvirtinimo procedūras bei metodus. Komisijai taip pat turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai patvirtinti informacijos apie šios direktyvos įgyvendinimą, kurią turi teikti valstybės narės ir rinkti EAA, formatą ir teikimo sąlygas, taip pat nustatyti ir atnaujinti stebėjimo sąrašą. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (26);

(50)

nedarant poveikio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2008/99/EB (27), valstybės narės turėtų nustatyti taisykles dėl sankcijų, taikomų pažeidus pagal šią direktyvą priimtas nacionalines nuostatas, ir turėtų imtis visų būtinų priemonių užtikrinti, kad jos būtų įgyvendinamos. Sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos;

(51)

siekiant, kad vandens tiekėjai, pradėdami atlikti vandens tiekimo sistemų rizikos vertinimą ir rizikos valdymą, turėtų išsamius duomenis, naujiems parametrams turėtų būti nustatytas trejų metų pereinamasis laikotarpis. Tai leis valstybėms narėms per tuos pirmuosius trejus metus po galutinės šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę dienos nustatyti pavojus ir pavojingus įvykius bei pateikti duomenis vandens tiekėjams apie tuos naujus parametrus, nereikalaujant, kad vandens tiekėjai vykdytų nereikalingą stebėseną, jei po pirmojo pavojaus ir pavojingų įvykių nustatymo būtų išsiaiškinta, kad kurio nors parametro stebėsenos nebereikia vykdyti. Vis dėlto per tuos pirmuosius trejus metus vandens tiekėjai turėtų vykdyti vandens tiekimo sistemos rizikos vertinimą, arba naudotis esamais rizikos vertinimais, kurie jau buvo atlikti pagal Direktyvą (ES) 2015/1787, tų parametrų, kurie buvo įtraukti į Direktyvos 98/83/EB I priedą, atžvilgiu, nes šios direktyvos įsigaliojimo metu jau bus turima duomenų apie tuos parametrus;

(52)

Direktyvoje 2013/51/Euratomas nustatyta speciali žmonėms vartoti skirtame vandenyje esančių radioaktyviųjų medžiagų stebėsenos tvarka. Todėl šioje direktyvoje radioaktyvumo parametrų verčių nustatyti nereikia;

(53)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. apsaugoti žmonių sveikatą ir gerinti prieigą prie žmonėms vartoti skirto vandens, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl veiksmo masto arba poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(54)

pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų apsiriboti tomis nuostatomis, kurios iš esmės skiriasi nuo ankstesnių direktyvų nuostatų. Pareiga perkelti nepakeistas nuostatas atsiranda pagal anksčiau priimtas direktyvas;

(55)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvų, nurodytų VI priedo B dalyje, perkėlimo į nacionalinę teisę terminais,

1.

žmonėms vartoti skirtas vanduo:

2.

pastatų vidaus vandentiekio sistema – žmonėms vartoti skirto vandens vamzdynas, įrenginiai ir įtaisai, sumontuoti tarp skirstomojo tinklo ir čiaupų tiek viešose, tiek privačiose patalpose, jei pagal atitinkamą nacionalinę teisę vandens tiekėjas nėra už šią įrangą atsakingas kaip vandens tiekėjas;

3.

vandens tiekėjas – subjektas, tiekiantis žmonėms vartoti skirtą vandenį;

4.

prioritetinės patalpos – didelės ne namų ūkio patalpos, kuriomis naudojasi daug naudotojų, galinčių patirti su vandeniu susijusią riziką, visų pirma didelės viešojo naudojimo patalpos, kaip yra nustačiusios valstybės narės;

5.

maisto tvarkymas – maisto verslas, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 straipsnio 2 punkte;

6.

maisto tvarkymo subjektas – maisto verslo operatorius, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 straipsnio 3 punkte;

7.

pavojus – biologinė, cheminė, fizinė arba radiologinė medžiaga, esanti vandenyje, arba kitas vandens būklės aspektas, galintis pakenkti žmonių sveikatai;

8.

pavojingas įvykis – įvykis, kurio metu žmonėms vartoti skirto vandens tiekimo sistemoje atsiranda pavojų arba kurio metu jų nepavyksta pašalinti;

9.

rizika – pavojingo įvykio tikėtinumo ir padarinių sunkumo derinys, jei pavojus atsiranda ir pavojingas įvykis kyla žmonėms vartoti skirto vandens tiekimo sistemoje;

10.

pradinė medžiaga – sąmoningai įmaišyta medžiaga, skirta organinių medžiagų arba cemento medžiagų priedų gamybai;

11.

sudėtis – metalo, emalio, keramikos ar kitos neorganinės medžiagos cheminė sudėtis.