TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2003 m. liepos 10 d.(*)

„Direktyva 93/53/EEB – Žuvų, užkrėstų virusine hemoragine septicemija (VHS) ir infekcine lašišų anemija (ILA), sunaikinimas – Kompensacija – Valstybės narės įsipareigojimai – Pagrindinių teisių, ypač nuosavybės teisės, apsauga – Direktyvos 93/53/EEB galiojimas“

Sujungtose bylose C‑20/00 ir C‑64/00

dėl Court of Session (Škotija) (Jungtinė Karalystė) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamose bylose tarp

Booker Aquaculture Ltd, veikiančios „Marine Harvest McConnell” pavadinimu (byla C‑20/00),

Hydro Seafood GSP Ltd (byla C‑64/00)

ir

The Scottish Ministers

dėl Bendrijos teisės principų, susijusių su pagrindinių teisių, ypač nuosavybės teisės, apsauga, išaiškinimo, taip pat dėl 1993 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvos 93/53/EEB, nustatančios minimalias Bendrijos tam tikrų žuvų ligų kontrolės priemones (OL L 175, 1993, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 14 t., p. 314), galiojimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J.‑P. Puissochet, R. Schintgen ir C. W. A. Timmermans, teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward ir A. La Pergola, F. Macken (pranešėja) ir N. Colneric, S. von Bahr ir J. N. Cunha Rodrigues,

generalinis advokatas J. Mischo,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Booker Aquaculture Ltd, atstovaujamos QC P. S. Hodge ir advokato J. Mure, įgaliotų solisitorių Steedman Ramage,

–        Hydro Seafood GSP Ltd, atstovaujamos QC A. O'Neill ir advokato E. Creally, įgaliotų solisitorių McClure Naismith,

–        The Scottish Ministers, atstovaujamų R. Magrill, ir Lord Advocate QC C. Boyd, padedamų QC N. Paines ir advokatės L. Dunlop,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos R. Magrill, padedamos QC N. Paines,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos C. Vasak ir K. Rispal Bellanger,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos U. Leanza, padedamo avvocato dello Stato F. Quadri,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. A. Fierstra,

–        Norvegijos vyriausybės, atstovaujamos M. Djupesland,

–        Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos J. Carbery,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos G. Berscheid ir K. Fitch,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2001 m. gegužės 15 d. posėdyje Booker Aquaculture Ltd, atstovaujamos QC P. S. Hodge ir J. Mure, Hydro Seafood GSP Ltd, atstovaujamos QC A. O'Neill ir E. Creally, The Scottish Ministers, atstovaujamų QC N. Paines ir L. Dunlop, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos G. Amodeo, padedamos QC N. Paines, Italijos vyriausybės, atstovaujamos F. Quadri, Tarybos, atstovaujamos J. Carbery, ir Komisijos, atstovaujamos K. Fitch, pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 2001 m. rugsėjo 20 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2000 m. sausio 11 d. (C‑20/00) ir 2000 m. vasario 18 d. (C‑64/00) Nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 2000 m. sausio 24 d. ir vasario 28 d., Court of Session (Škotija) pagal EB 234 straipsnį pateikė kelis prejudicinius klausimus dėl Bendrijos teisės principų, susijusių su pagrindinių teisių, ypač nuosavybės teisės, apsauga, išaiškinimo, taip pat dėl 1993 m. liepos 24 d. Tarybos direktyvos 93/53/EEB, nustatančios minimalias Bendrijos tam tikrų žuvų ligų kontrolės priemones (OL L 175, 1993, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 14 t., p. 314), galiojimo.

2        Šie klausimai kilo nagrinėjant du ginčus tarp Booker Aquaculture Ltd (toliau – Booker) ir Hydro Seafood GSP Ltd (toliau – Hydro Seafood) bei Scottish Ministers.

3        2000 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑20/00 ir C‑64/00 buvo sujungtos tam, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

 Direktyva 91/67/EEB

4        1991 m. sausio 28 d. Tarybos direktyvos 91/67/EEB dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų, reglamentuojančių akvakultūros gyvūnų ir jų produktų tiekimą į rinką (OL L 46, 1991, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 11 t., p. 128), iš dalies pakeistos 1993 m. birželio 24 d. Tarybos direktyva 93/54/EEB (OL L 175, 1993, p. 34; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 14 t., p. 325), 3 straipsnio 1–3 dalyse nurodyta:

„1.      Akvakultūros gyvūnų tiekimą į rinką reglamentuoja tokie bendrieji reikalavimai:

a)      gyvūnų pakrovimo dieną jie neturi turėti jokių klinikinių ligos požymių;

b)      jie neturi būti skirti sunaikinti arba skersti pagal ligų, išvardytų A priedo sąraše, likvidavimo schemą;

c)      jie neturi būti iš ūkio, kuriam taikomas draudimas dėl veterinarinės būklės, ir neturi turėti sąlyčio su tokiame ūkyje auginamais gyvūnais, ypač iš ūkio, kuriam taikomos kontrolės priemonės pagal <...> Direktyvą 93/53/EEB <...>

<…>

3.      Akvakultūros produktai, tiekiami į rinką žmogui vartoti, turi būti gaunami iš gyvūnų, atitinkančių 1 dalies a punkto reikalavimus.“

5        Direktyvos 91/67 su pakeitimais 2 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nurodyta:

„Šioje direktyvoje:

1)      „akvakultūros gyvūnai“ – gyvos žuvys, <...> užaugintos ūkiuose, taip pat sugautos natūralioje aplinkoje ir skirtos ūkiams;

2)      „akvakultūros produktai“ – produktai, pagaminti iš akvakultūros gyvūnų, skirti ūkininkavimui, pavyzdžiui, kiaušiniai ir lytinės ląstelės, arba žmogui vartoti;

3)      „žuvys <...>“ – bet kurio išsivystymo laipsnio žuvys <...>“

6        Iš dalies pakeistos Direktyvos 91/67 A priedo „Žuvų, moliuskų ir vėžiagyvių ligų / ligų sukėlėjų sąrašas“ 1 skiltyje išdėstytos ligos, o 2 skiltyje – joms imlios rūšys. Šio priedo I sąrašo 1 skiltyje nurodyta tik viena liga – infekcinė lašišų anemija (ILA), o 2 skiltyje Atlanto lašiša (Salmo salar) nurodoma kaip jai imli rūšis. Viena iš šio priedo II sąraše nurodytų ligų – virusinė hemoraginė septicemija (VHS), o otas 2 skiltyje nurodomas kaip viena iš šiai ligai imlių rūšių.

7        Šio priedo I ir II sąrašų išskyrimas bei skirtingos priemonės, numatytos į juos įtrauktoms ligoms gydyti, grindžiami tuo, kad ligos, nurodytos I sąraše (toliau – I sąrašo ligos), nebuvo būdingos Bendrijai, o ligos, nurodytos II sąraše (toliau – II sąrašo ligos), jau buvo sutinkamos kai kuriose jos teritorijos dalyse.

8        Iš dalies pakeistos Direktyvos 91/67 5 straipsnyje nustatoma Bendrijos teritorijos zonų, kuriose nėra nė vienos II sąrašo ligos (toliau – patvirtinta zona), patvirtinimo procedūra. Šios direktyvos 6 straipsnyje nustatyta panaši procedūra ūkiams, esantiems nepatvirtintose zonose (toliau – patvirtinti ūkiai).

9        Zonų patvirtinimo reikalavimai nustatyti iš dalies pakeistos Direktyvos 91/67 B priede. Šios direktyvos C priede nustatyti panašūs ūkių patvirtinimo reikalavimai.

10      Iš dalies pakeistos Direktyvos 91/67 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Gyvų žuvų, priskiriamų A priedo II sąrašo 2 skiltyje nurodytoms imlioms rūšims, jų kiaušinėlių arba lytinių ląstelių tiekimą į rinką reglamentuoja šios garantijos:

a)      jei jos turi būti vežamos į patvirtintą zoną – pagal 11 straipsnį jas turi lydėti dokumentas, atitinkantis E priedo 1 arba 2 skyriuje pateiktą pavyzdį, patvirtinantis, kad jos yra iš patvirtintos zonos arba patvirtinto ūkio <...>;

b)      jei jos turi būti vežamos į ūkį, kuris nors ir nėra patvirtintoje zonoje, bet atitinka C priedo I dalyje nustatytas sąlygas – pagal 11 straipsnį jas turi lydėti dokumentas, atitinkantis E priedo 1 arba 2 skyriuje pateiktą pavyzdį, patvirtinantis, kad jos yra atitinkamai iš patvirtintos zonos arba ūkio, kurio sveikatos būklės statusas toks pat, kaip ir paskirties ūkio.“

11      Iš dalies pakeistos Direktyvos 91/67 9 straipsnio 1 punkte nurodyta:

„Akvakultūros gyvūnų ir produktų iš nepatvirtintos zonos tiekimą į patvirtintos zonos rinką žmonėms vartoti reglamentuoja šie reikalavimai:

1)      Žuvys, imlios A priedo II sąrašo 1 skiltyje nurodytoms ligoms, prieš išsiunčiant turi būti paskerdžiamos ir išdarinėjamos. Tačiau kol nėra 28 straipsnyje numatytų patikrinimo rezultatų, nereikalaujama vykdyti įpareigojimo žuvį išdoroti, jei ji vežama iš nepatvirtintoje zonoje įsikūrusio patvirtinto ūkio. Nukrypti nuo šio principo leidžiančios nuostatos tvirtinamos 26 straipsnyje nustatyta tvarka. Kol tokio sprendimo nėra, taikomos nacionalinės taisyklės pagal bendrąsias Sutarties nuostatas.“

12      Taigi iš dalies pakeistoje Direktyvoje 91/67 aiškiai nurodoma, kad reikalavimas, jog gyvos į rinką tiekiamos žuvys būtų iš patvirtintos zonos ar patvirtinto ūkio, taikomas rūšims, imlioms II sąrašo ligoms, įskaitant VHS, bet ne I sąrašo ligoms, konkrečiai kalbant, – ILA. Žuvų rūšys, imlios II sąrašo ligoms, kurios nėra nei iš patvirtintos zonos, nei iš patvirtinto ūkio, gali būti įleistos į patvirtintą zoną, tik jei prieš išsiunčiant jos buvo paskerstos ir išdarinėtos.

 Sprendimas 92/538/EEB

13      1992 m. lapkričio 9 d. Komisijos sprendimu 92/538/EEB (OL L 347, 1992, p. 67) buvo patvirtintos zonos Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Airijoje dėl infekcinės hematopoetinės nekrozės ir VHS.

 Direktyva 93/53

14      Direktyva 93/53 taikoma ligoms, nurodytoms I ir II sąrašuose. Jos 12 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„<...> prasidėjus vienos iš Direktyvos 91/67/EEB A priede išvardytų ligų protrūkiui taikomas 1990 m. birželio 26 d. Tarybos sprendimas 90/424/EEB dėl išlaidų veterinarijos srityje <...>, konkrečiai jo 5 straipsnis.“

15      Direktyvos 93/53 3 straipsnis įpareigoja valstybes nares registruoti ūkius, kurie augina ar laiko I ir II sąrašuose nurodytoms ligoms imlias žuvis. Pagal šios direktyvos 4 straipsnį jos turi užtikrinti, kad apie visus atvejus, kai tokia liga yra įtariama, yra privaloma pranešti.

16      Tos pačios direktyvos 5 straipsnis taikomas tais atvejais, kai įtariama, kad žuvys yra užsikrėtusios I sąrašo liga. Jame numatytas įvairių priemonių taikymas, įskaitant oficialų visų žuvų rūšių ir kategorijų surašymą, saugumo zonos aplink paveiktą ūkį nustatymą, negyvų žuvų arba jų atliekų naikinimą prižiūrint valstybinei institucijai, atitinkamų dezinfekavimo priemonių naudojimą įvažiavimo į ūkį ir išvažiavimo iš jo vietose ir epizootinį tyrimą.

17      Direktyvos 93/53 6 straipsnyje nurodyta:

„Kai I sąraše nurodytos ligos protrūkis oficialiai patvirtinamas, valstybės narės užtikrina, kad valstybinė institucija įsakytų, be 5 straipsnio 2 dalyje išvardytųjų, taikyti šias priemones:

a)      užkrėstame ūkyje:

–      visos žuvys nedelsiant turi būti pašalintos,

–      vidaus vandenų ūkiuose visi tvenkiniai turi būti nusausinti, kad būtų galima juos išvalyti ir dezinfekuoti,

–      visi ikrai ir gametos, negyvos žuvys ir žuvys su klinikiniais ligos požymiais turi būti laikomos pavojingomis medžiagomis, todėl turi būti sunaikintos pagal Direktyvos 90/667/EEB <...> nuostatas prižiūrint valstybinei institucijai,

–      prižiūrint valstybinei institucijai pagal Direktyvos 90/667/EEB nuostatas visos gyvos žuvys nužudomos ir sunaikinamos, arba, priešingu atveju, jeigu jos yra prekybai tinkamų žuvų dydžio ir be klinikinių ligos požymių, prižiūrint valstybinei institucijai, skerdžiamos prekybai arba perdirbti žmonių maistui.

Pastaruoju atveju valstybinė institucija užtikrina, kad žuvys būtų nedelsiant skerdžiamos ir skrodžiamos ir kad šie darbai būtų atliekami ligų sukėlėjams plisti kelią užkertančiomis sąlygomis, kad žuvų atliekos ir žuvų vidaus organai būtų laikomi pavojingomis medžiagomis ir kad jas perdirbant pagal Direktyvą 90/667/EEB būtų sunaikinti ligų sukėlėjai, ir kad panaudotas vanduo būtų apdorotas taip, kad jame galintys būti ligų sukėlėjai taptų nekenksmingi;

–      pašalinus žuvį, ikrus ir gametas, tvenkiniai, įranga ir kitos medžiagos, kurios gali būti užkrėstos, pagal valstybinės institucijos nustatytus reikalavimus kiek galima greičiau turi būti išvalytos ir dezinfekuotos taip, kad būtų pašalintas bet koks pavojus, jog ligų sukėlėjas galėtų išplisti arba išlikti. Užkrėsto ūkio valymo ir dezinfekavimo tvarka nustatoma laikantis 19 straipsnyje numatytos tvarkos,

–      bet kokios 5 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytos medžiagos, kurios gali būti užkrėstos, turi būti sunaikintos arba apdirbtos taip, kad būtų užtikrintas bet kokių ligos sukėlėjų sunaikinimas,

–      epizootinis tyrimas turi būti atliktas laikantis 8 straipsnio 1 dalyje numatytos tvarkos ir turi būti taikomos 8 straipsnio 4 dalies nuostatos; atliekant šį tyrimą laboratorinei apžiūrai turi būti paimti mėginiai;

b)      turi būti atliekami visų ūkių, esančių vandens baseino arba pakrantės rajono, kuriame yra užkrėstas ūkis, zonoje, sveikatos tikrinimai; jeigu šių tikrinimų metu nustatomi teigiami atvejai, taikomos šios dalies a punkte numatytos priemonės;

c)      valstybinė institucija suteikia leidimą ūkyje vėl veisti žuvis, kai šio ūkio valymo ir dezinfekavimo darbų patikrinimo rezultatai atitinka reikalavimus, ir laikotarpio, kurį valstybinė institucija laiko pakankamu užtikrinti ligų sukėlėjų ir kitų galimų užkratų tame pačiame vandens baseine išnaikinimą, pabaigoje;

d)      kai, taikant 5 straipsnio 2 dalies a, b, c ir d punktuose numatytas priemones, būtina bendradarbiauti su kitų valstybių narių valstybinėmis institucijomis, atitinkamų valstybių valstybinės institucijos bendradarbiauja siekdamos užtikrinti, kad būtų laikomasi šiame straipsnyje nustatytų priemonių.

Jeigu reikia, laikantis 19 straipsnyje numatytos tvarkos, priimamos atitinkamos papildomos priemonės.“

18      Direktyvos 93/53 9 straipsnyje numatyta:

„1. Kai įtariama II sąraše nurodyta liga ir (arba) kai ji patvirtinama patvirtintame rajone arba nepatvirtintame rajone esančiame patvirtintame ūkyje, laikantis 8 straipsnyje numatytos tvarkos atliekamas epizootinis tyrimas. Valstybės narės, norinčios atgauti pagal Direktyvą 91/67/EEB apibrėžtą savo būklės statusą, turi laikytis tos direktyvos B ir C priedų nuostatų.

2. Kai epizootiniu tyrimu nustatoma, kad liga galėjo plisti iš patvirtinto rajono arba iš kito patvirtinto ūkio, arba kad į kitą patvirtintą ūkį galėjo būti pernešta dėl priežasčių, susijusių su žuvų, ikrų arba gametų, gyvūnų, transporto priemonių arba asmenų judėjimu, arba kokiu nors kitu būdu, šie rajonai arba ūkiai laikomi įtariamais ir imamasi atitinkamų priemonių.

3. Valstybinė institucija vis dėlto gali leisti auginti žuvis, kurios turi būti paskerstos, iki tol, kol jos išaugs iki prekybai tinkamų žuvų dydžio.“

19      Direktyvos 93/53 9 straipsnio 1 dalyje nurodytame iš dalies pakeistos Direktyvos 91/67 B priede nustatyta, kad zonos patvirtinimas gali būti atkurtas, jei, be kitų priemonių, visos žuvys užkrėstame ūkyje buvo paskerstos, o sergančios ar užsikrėtusios žuvys sunaikintos.

20      Pagal Direktyvos 93/53 17 straipsnį:

„Sąlygos, kurių laikydamasi Bendrija skiria finansinį įnašą su šios direktyvos taikymu susijusioms priemonėms, nustatytos Sprendime 90/424/EEB.“

21      Šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalyje nurodoma:

„Tačiau nuo šio straipsnio 1 dalyje nustatytos datos, laikydamosi bendrųjų Sutarties nuostatų, valstybės narės savo teritorijoje gali palikti galioti arba taikyti griežtesnes nuostatas už nustatytąsias šia direktyva. Valstybės narės informuoja Komisiją apie bet kokią pirmiau minėtą priemonę.“

 Sprendimas 90/424/EEB

22      1990 m. birželio 26 d. Tarybos sprendime 90/424/EEB dėl išlaidų veterinarijos srityje (OL L 224, 1990, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 10 t., p. 128), be kitų nuostatų, numatytos išsamios finansinės taisyklės, kaip Bendrija turi prisidėti prie skubių priemonių, kurių būtina imtis ligų, nurodytų jo 3 straipsnio 1 dalyje, protrūkių atveju, bei prie kai kurių ligų, nurodytų priede, likvidavimo ir monitoringo programų. Šis sprendimas kiekvienu atveju nustato Bendrijos finansinį įnašą nacionalinėms kompensavimo ūkininkams programoms.

23      Į Sprendimo 90/424 3 straipsnio 1 dalyje pateiktą ligų sąrašą žuvų ligos nėra įtrauktos. Tačiau, kaip tiesiogiai nurodyta šio sprendimo 5 straipsnio 2 dalyje, sąrašas gali būti papildytas ligomis, kuriomis gali užsikrėsti žuvys.

24      Be to, pagal Sprendimo 90/424 3 straipsnio 2 dalį valstybė narė gali gauti finansinį Bendrijos įnašą skubioms priemonėms, kurios yra būtinos ligų, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje, protrūkių atveju, tik tada, kai skubiai taikomos priemonės apima bent jau greitą ir atitinkamą nuostolių atlyginimą ūkininkams.

25      Vienintelė žuvų liga, nurodyta Sprendimo 90/424 priede pateiktame sąraše, – infekcinė hematopoetinė nekrozė, kuri buvo įtraukta į šį sąrašą 1994 m. birželio 21 d. Tarybos sprendimu 94/370/EB (OL L 168, 1994, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 16 t., p. 221).

 Nacionalinės teisės aktai

26      Direktyva 91/67 buvo perkelta į Jungtinės Karalystės teisę 1992 m. Žuvų sveikatos taisyklėmis (Fish Health Regulations 1992) (Statutory Instrument 1992, Nr. 3300).

27      Direktyva 93/53 buvo perkelta į šios valstybės narės teisę 1994 m. Žuvų ligų (kontrolės) taisyklėmis (Diseases of Fish (Control) Regulations 1994 ) (Statutory instrument 1994, Nr. 1447). Jų 4 ir 5 taisyklės įtvirtino minimalias Bendrijos priemones kovai su I sąrašo ligomis. Jos įpareigoja atsakingą ministrą priimti įsakymus, reikalingus Direktyvoje 93/53 nurodytoms priemonėms taikyti.

28      Tuo metu, kai buvo priimtos Diseases of Fish (Control) Regulations 1994, Jungtinėje Karalystėje nebuvo pastebėta II sąrašo ligų klinikinių ar kitokių požymių, todėl jai buvo suteiktas patvirtintos zonos statusas. Ši valstybė narė nusprendė, kad kurios nors iš šių ligų protrūkio atveju bus taikomos priemonės, kurias Bendrija nustatė I sąrašo ligoms.

29      Diseases of Fish (Control) Regulations 1994 7 taisyklė įpareigoja atsakingą ministrą priimti įsakymus, kuriais II sąrašo ligų atžvilgiu imamasi tokių pačių priemonių, kokios numatytos kovai su I sąrašo ligomis. Priemonės, kurių ministras turi nurodyti imtis priimdamas įsakymą ir kurios patvirtintos VHS epidemijos atveju, yra tokios:

„iii) visų ikrų ir gametų, negyvų žuvų ir žuvų su klinikiniais ligos požymiais sunaikinimas prižiūrint ministrui ir laikantis Direktyvos 90/667/EEB reikalavimų;

iv)      aa) visų gyvų žuvų paskerdimas ir sunaikinimas prižiūrint ministrui ir laikantis Direktyvos 90/667/EEB reikalavimų arba

bb) visų gyvų žuvų skerdimas prižiūrint ministrui ir pateikimas prekybai arba perdirbti žmonių maistui, tačiau tik jei žuvys yra prekybai tinkamo dydžio ir be klinikinių ligos požymių.“

 Pagrindinių bylų aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

 Byla C‑20/00

30      1995 ir 1996 m. Booker įsigijo McConnell Salmon Ltd (toliau – MSL). 1993 m. MSL išsinuomojo otų ūkį Gigha saloje (Jungtinė Karalystė). Tuo pačiu metu ji nusipirko 1991 ir 1993 metų klasės otų, o vėliau ūkiui įsigijo 1994 metų klasės otų. Tuo metu ūkis pagal iš dalies pakeistą Direktyvą 97/67 buvo patvirtintoje zonoje.

31      1994 m. rugpjūtį šiame ūkyje buvo patvirtintas VHS protrūkis, o 1994 m. rugsėjį Secretary of State for Scotland pagal Diseases of Fish (Control) Regulations 1994 7 taisyklę išleido įsakymą (toliau – 1994 m. Įsakymas) dėl MSL.

32      Pagal 1994 m. Įsakymo 4 straipsnį:

„Išskyrus 5 straipsnyje nurodytą atvejį visos žuvys turi būti paskerstos, o jų skeletai sunaikinti pagal Tarybos direktyvos 90/667/EEB nuostatas su sąlyga, kad šių žuvų skeletų ar atliekų sunaikinimas bus atliekamas Secretary of State iš anksto patvirtintu būdu arba patvirtintoje vietoje.“

33      To paties įsakymo 5 straipsnyje nurodyta:

„Visos žuvys, kurios šio įsakymo išleidimo metu yra prekybai tinkamo dydžio, gali būti paskerstos prekybai arba perdirbtos žmonių maistui, jeigu:

a)      inspektoriaus manymu, joms nepasireiškė klinikiniai ligos požymiai;

b)      pirma jos buvo išdarinėtos;

c)      jų skerdimas, išdarinėjimas ir paruošimas prekybai arba perdirbti žmonių maistui atliekamas laikantis visų šios srities teisės normų;

<…>“      

34      Išleidžiant 1994 m. Įsakymą 1993 ir 1994 metų klasės žuvys nebuvo prekybai tinkamo dydžio, todėl turėjo būti sunaikintos pagal šio įsakymo 4 straipsnį. 1991 metų klasės žuvys, kurios tuomet buvo prekybai tinkamo dydžio, buvo paskerstos prekybai arba perdirbtos žmonių maistui remiantis šio įsakymo 5 straipsniu.

35      Dėl VHS protrūkio 1994 m. gruodžio 15 d. Komisijos sprendimu 94/817/EB (OL L 337, 1994, p. 88), pataisius Sprendimą 92/538, buvo pakeistos patvirtintų zonų ribos VHS atžvilgiu, įtraukiant „Didžiosios Britanijos teritoriją, išskyrus Gigha salą“.

36      Dėl tariamai patirtų nuostolių paskerdžiant ir sunaikinant 1993 ir 1994 metų klasės žuvis bei priverstinai per anksti paskerdžiant ir į rinką patiekiant 1991 metų klasės žuvis MSLSecretary of State pareikalavo kompensacijos. 1996 m. gegužę Secretary of State informavo ieškovę pagrindinėje byloje, kad, jo manymu, ši neturi teisės į kompensaciją bei kad būtų netinkama išmokėti ex gratia išmoką, nes nemokėti kompensacijų dėl žuvų ligų kontrolės priemonių yra ilgalaikė vyriausybės politika..

37      Booker pareiškė ieškinį Secretary of State, reikalaudama peržiūrėti Diseases of Fish (Control) Regulations 1994 7 taisyklę ir 1996 metų gegužę Secretary of State priimtą sprendimą dėl atsisakymo išmokėti kompensaciją. Lord Ordinary in the Court of Session (Škotija) (Jungtinė Karalystė), kaip pirmoji instancija, nustatė, kad Secretary of State veikė neteisėtai, nenumatydamas nei teisinių, nei administracinių priemonių išmokėti kompensaciją priimant įsakymus dėl skerdimo remiantis šia taisykle.

38      Secretary of State apskundė šį sprendimą. The Scottish Ministers, Secretary of State teisių perėmėjai, palaikė jo poziciją dėl kompensacijos prašymo ir tęsė apeliacinę procedūrą.

39      Manydamas, kad sprendimas pagrindinėje byloje priklausys nuo Bendrijos teisės išaiškinimo, Court of Session (Škotija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

„1.      Ar tais atvejais, kai valstybė narė, vykdydama Direktyvoje 93/53/EEB įtvirtintą pareigą imtis kovos priemonių II sąrašo ligų protrūkio patvirtintame ūkyje ar zonoje atveju, imasi nacionalinių priemonių, dėl kurių sunaikinamos ir paskerdžiamos žuvys, Bendrijos teisės principai, susiję su pagrindinių teisių, ypač su nuosavybės teisės, apsauga turi būti aiškinami kaip nustatantys valstybei narei pareigą imtis priemonių išmokėti kompensaciją:

a)      sunaikintų žuvų savininkui ir

b)      žuvų, kurias reikalaujama tuoj pat paskersti, savininkui, nes jis turi šias žuvis tuoj pat parduoti?

2.      Jei valstybė narė privalo imtis tokių priemonių, kokius aiškinimo kriterijus turi taikyti nacionalinis teismas, kad nuspręstų, ar priemonės, kurių imtasi, nepažeidžia Teisingumo Teismo ginamų pagrindinių teisių, ypač nuosavybės teisės, kylančių iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos?

3.      Ar remiantis šiais kriterijais priemonės turi skirtis tais atvejais, kai ligos protrūkis kilo dėl žuvų savininko kaltės?“

 Byla C‑64/00

40      Hydro Seafood augina lašišas keliuose ūkiuose Vakarų Škotijoje. 1998 m. šie ūkiai buvo paveikti ILA protrūkio. 1998 m. gegužę–birželį Secretary of State, remdamasis Diseases of Fish (Control) Regulations 1994 5 taisykle, įteikė Hydro Seafood kelis įsakymus (toliau – 1998 m. Įsakymai), kuriais nurodė sunaikinti visas žuvis, dar nepasiekusias prekybai tinkamo dydžio, ir patiekti į rinką tas žuvis, kurios šį dydį buvo pasiekusios.

41      Hydro Seafood įvykdė 1998 m. Įsakymus, tačiau teigė, kad, be tiesioginių nuostolių dėl žuvų sunaikinimo ir ankstyvo pardavimo, ji turėjo papildomų žymių išlaidų dėl šiais įsakymais nustatytų griežtų priemonių. Dėl to Hydro Seafood pareikalavo iš Secretary of State šių nuostolių, kuriuos įvertino 14 milijonų Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, kompensacijos. Šis atmetė reikalavimą ir atsisakė išmokėti bet kokią kompensaciją.

42      1999 m. kovą Hydro Seafood pareiškė ieškinį Secretary of State, reikalaudama peržiūrėti sprendimą dėl atsisakymo išmokėti kompensaciją. The Scottish Ministers, Secretary of State teisių perėmėjai, laikėsi tokios pačios pozicijos.

43      Nutaręs, kad pagrindinėje byloje kylantys klausimai yra panašūs, tačiau netapatūs pateiktiems Teisingumo Teismui byloje C‑20/00, The Court of Session (Škotija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar tais atvejais, kai valstybė narė, vykdydama Direktyvoje 93/53/EEB įtvirtintą pareigą imtis kovos priemonių I sąrašo ligų protrūkio atveju, imasi nacionalinių priemonių, dėl kurių sunaikinamos ir paskerdžiamos žuvys, Bendrijos teisės principai, susiję su pagrindinių teisių, ypač su nuosavybės teisės, apsauga, turi būti aiškinami kaip nustatantys valstybei narei pareigą imtis priemonių išmokėti kompensaciją:

a)      sunaikintų žuvų savininkui ir

b)      žuvų, kurias reikalaujama tuoj pat paskersti, savininkui, nes jis turi šias žuvis tuoj pat parduoti?

2.      Jei valstybė narė privalo imtis tokių priemonių, kokius aiškinimo kriterijus turi taikyti nacionalinis teismas, kad nuspręstų, ar priemonės, kurių imtasi, nepažeidžia Teisingumo Teismo ginamų pagrindinių teisių, ypač nuosavybės teisės, kylančių iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos?

3.      Ar remiantis šiais kriterijais priemonės turi skirtis tais atvejais, kai ligos protrūkis kilo dėl žuvų savininko kaltės?

4.      Ar Direktyva 93/53/EEB negalioja dėl to, kad pažeidžia pagrindinę nuosavybės teisę, nes patvirtintos ILA epidemijos atveju nenumato kompensacijos išmokėjimo: a) sunaikintų žuvų savininkui; ir b) žuvų, kurias reikalaujama tuoj pat paskersti, savininkui, nes jis turi šias žuvis tuoj pat parduoti?“

 Dėl pirmojo ir antrojo klausimų bylose C‑20/00 ir C‑64/00 ir ketvirtojo klausimo byloje C‑64/00

44      Visų pirma reikia pažymėti, kad Direktyvoje 93/53 numatyta, jog ūkiuose, užkrėstuose kai kuriomis ligomis, valstybės narės, be kitų, turi imtis tokių priemonių:

–        dėl ligų, nurodytų I sąraše – visos žuvys su klinikiniais ligos požymiais laikomos pavojingomis medžiagomis ir sunaikinamos prižiūrint valstybinei institucijai; visos gyvos žuvys, prižiūrint valstybinei institucijai, turi būti paskerdžiamos ir sunaikinamos arba, jeigu jos yra prekybai tinkamų žuvų dydžio ir be klinikinių ligos požymių, prižiūrint valstybinei institucijai, skerdžiamos prekybai arba perdirbamos žmonių maistui (Direktyvos 93/53 6 straipsnio pirmosios pastraipos a punktas),

–        dėl ligų, nurodytų II sąraše – zonos patvirtinimo atkūrimas pagal iš dalies pakeistą Direktyvą 91/67 priklauso nuo šios direktyvos B priede išdėstytų reikalavimų įvykdymo, būtent visų žuvų užsikrėtusiuose ūkiuose paskerdimo ir užsikrėtusių arba užkrėstų žuvų sunaikinimo. Valstybinė institucija vis dėlto gali leisti auginti žuvis, kurios turi būti paskerstos, iki tol, kol jos išaugs iki prekybai tinkamų žuvų dydžio (Direktyvos 93/53 9 straipsnis).

45      Šiomis aplinkybėmis pirmaisiais dviem klausimais, pateiktais bylose C‑20/00 ir C‑64/00, taip pat ketvirtuoju klausimu, pateiktu byloje C‑64/00, siekiama išsiaiškinti, pirma, ar Direktyva 93/53 tiek, kiek ji nustato minimalias kontrolės priemones I sąrašo ligoms, yra negaliojanti, nes pažeidžia pagrindinę nuosavybės teisę, ir, antra, ar priemonės, kurių įgyvendindama direktyvą ėmėsi valstybė narė dėl I ir II sąrašo ligų, pažeidžia šią teisę, nes nei direktyva, nei nacionalinės įgyvendinančiosios priemonės nenumato kompensacijos išmokėjimo nukentėjusiems savininkams.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

46      Visos suinteresuotos šalys, pateikusios pastabas Teisingumo Teisme, pabrėžia, kad pagrindinės teisės yra sudėtinė bendrųjų Bendrijos teisės principų dalis. Jos taip pat pažymi, kad dėl pagrindinių teisių apsaugos Bendrijos teisėje kylantys reikalavimai valstybėms narėms taip pat privalomi, kai jos įgyvendina Bendrijos teisės aktus, ir kad šioms teisėms priklauso nuosavybės teisė, kuri taip pat įtvirtinta 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 1 protokolo 1 straipsnyje.

47      Booker ir Hydro Seafood teigia, kad Bendrijos teisės principai, susiję su pagrindinių teisių, ypač nuosavybės teisės, apsauga, turėtų būti aiškinami kaip įpareigojantys išmokėti kompensaciją žuvų, kurios buvo sunaikintos arba paskerstos ir sunaikintos pagrindinėse bylose susiklosčiusiomis aplinkybėmis, savininkams. Šiuo klausimu jos remiasi Europos žmogaus teisių teismo praktika (1982 m. rugsėjo 23 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas Sporrong ir Lönnroth prieš Švediją, serija A, Nr. 52; 1986 m. vasario 21 d. Sprendimas James ir kt. prieš Jungtinę Karalystę, serija A, Nr. 98 ir 1995 m. lapkričio 20 d. Sprendimas Pressos Compania Naviera SA ir kt. prieš Belgiją, serija A, Nr. 332).

48      Ieškovės pagrindinėje byloje teigia, kad kompensacijos buvimas ir apimtis yra svarbūs pusiausvyros tarp visuomenės intereso ir asmeninių teisių elementai, leidžiantys užtikrinti, kad EŽTK 1 protokolo 1 straipsnyje pripažinta apsauga nuo nuosavybės nusavinimo ar atėmimo nebūtų iliuzinė arba visiškai neefektyvi.

49      Jos teigia neginčijančios, kad jų nuosavybės teisės apribojimai, kurių buvo imtasi pagrindinėje byloje, atitiko bendrojo intereso, kurio siekia Bendrija organizuodama bendrą akvakultūros produktų rinką, uždavinius. Vis dėlto, nenumačius jokios kompensavimo formos, priemonės, kurių ėmėsi Jungtinės Karalystės vyriausybė, yra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis, kuris pažeidžia pačią šios teisės esmę.

50      Booker ir Hydro Seafood taip pat teigia, kad tiek, kiek jokios kompensacijos nebuvimas asmenims, paveiktiems nacionalinių priemonių, kurių imtasi įgyvendinant direktyvą, pažeidžia pagrindinę teisę, kaip antai nuosavybės teisė, jis pažeidžia proporcingumo principą.

51      Be to, Hydro Seafood pažymi, kad nėra jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų galima pateisinti visišką atsisakymą atlyginti nuostolius, patirtus dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų priemonių.

52      The Scottish Ministers, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų ir Norvegijos vyriausybės, taip pat Taryba ir Komisija, atvirkščiai, teigia, kad Teisingumo Teismas niekada nebuvo nusprendęs, jog bendrieji Bendrijos teisės principai reikalauja išmokėti kompensaciją tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje, ir kad tokios kompensacijos nebuvimas yra suderinamas su Europos žmogaus teisių teismo praktika.

53      The Scottish Ministers, Nyderlandų vyriausybė ir Komisija taip pat teigia, kad ieškovių pagrindinėje byloje patirti nuostoliai atsirado ne dėl nurodymų sunaikinti ir paskersti, bet dėl ligų, kurias Bendrija teisėtai ėmėsi kontroliuoti, protrūkio.

54      Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų ir Norvegijos vyriausybių, taip pat Tarybos ir Komisijos manymu, tais atvejais, kai žuvų sunaikinimas ir paskerdimas yra pateisinami Bendrijos bendrojo intereso tikslu ir kai tokios priemonės nėra neproporcingos siekiamo tikslo atžvilgiu, kad pažeistų pačią nuosavybės teisės esmę, kompensaciją išmokėti nėra būtina.

55      Dėl Direktyvos 93/53 galiojimo Hydro Seafood pažymi, kad nors direktyvoje tiesiogiai nenustatyta kompensavimo sistema nuo joje nustatytų priemonių nukentėjusiems ūkininkams, ji numatyta netiesiogiai. Jei valstybės narės neturėtų nei galios, nei pareigos nustatyti kompensavimo sistemą tokiems ūkininkams, atitinkamos direktyvos nuostatos turėtų būti laikomos neteisėtomis.

56      Italijos ir Nyderlandų vyriausybių, taip pat Tarybos ir Komisijos manymu, aplinkybė, kad Direktyvoje 93/53 nėra nuostatų, numatančių kompensacijas ūkininkams, nereiškia, kad ji pažeidžia nuosavybės teisę ir dėl to yra neteisėta.

57      Nyderlandų vyriausybė taip pat teigia, kad, nesant Bendrijos teisės normų šiuo klausimu, kompensavimo principų ir formos nustatymas yra kiekvienos valstybės narės kompetencija.

 Teisingumo Teismo vertinimas

58      Priimdamas Direktyvą 93/53 Bendrijos teisės aktų leidėjas nustatė sanitarinio ir profilaktinio pobūdžio priemones, kurių valstybės narės privalo imtis, siekdamos savo teritorijoje išvengti kai kurių žuvų ligų ir jas išnaikinti.

59      Pirmiausia būtina pažymėti, kad teisė į kompensaciją savininkams, kurių žuvys buvo sunaikintos ar paskerstos įgyvendinant tokias priemones, nekyla nei iš Direktyvos 93/53 struktūros, nei iš jos nuostatų.

60      Direktyvos 93/53 17 straipsnyje iš tiesų nustatyta, kad sąlygos, kurių laikydamasi Bendrija skiria finansinį įnašą su šios direktyvos taikymu susijusioms priemonėms, nustatytos Sprendime 90/424/EEB. Šiame sprendime numatyta finansinė Bendrijos parama valstybėms narėms, kurios turėjo išlaidų, be kita ko, kompensuodamos savininkams, kurių gyvūnai buvo paskersti arba sunaikinti, kovojant su kai kuriomis ligomis, vykdant skubias priemones arba ligų likvidavimo ir kontrolės programas.

61      Vis dėlto Sprendimo 90/424 3 straipsnio 1 dalyje pateiktame ligų, kurioms taikomos skubios priemonės, sąraše nenurodyta nė viena žuvų liga.

62      Be to, pagal Sprendimo 90/424 3 straipsnio 2 dalį valstybė narė gali gauti finansinį Bendrijos įnašą skubioms priemonėms, kurios reikalingos šio straipsnio 1 dalyje nurodytų ligų protrūkių atveju, tik jei nedelsiant taikomos priemonės apima, bent šiuo atveju, greitą ir atitinkamą nuostolių kompensavimą gyvulių augintojams. Taigi valstybė narė gali gauti finansinį Bendrijos įnašą, tik jei nusprendžia išmokėti tokią kompensaciją ir įvykdo minėtus reikalavimus.

63      Sprendimo 90/424 24 straipsnyje numatyta Bendrijos finansinė priemonė, skirta ligoms likviduoti ir monitoringui, gali būti taikoma tik ligoms, nurodytoms šio sprendimo priede pateikiamame sąraše. Nuo Sprendimo 94/370 įsigaliojimo vienintelė šiame sąraše esanti žuvų liga yra infekcinė hematopoetinė nekrozė.

64      Taigi reikia patikrinti, ar, nesant kompensavimo nukentėjusiems ūkininkams, Direktyva 93/53 yra suderinama su pagrindine nuosavybės teise.

65      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagrindinės teisės yra sudėtinė bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis. Siekdamas šio tikslo Teisingumo Teismas vadovaujasi valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautinių dokumentų žmogaus teisių apsaugos srityje, kuriuos rengiant valstybės narės bendradarbiavo ir prie kurių prisijungė, nustatytomis gairėmis (šiuo klausimu žr. 1979 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Hauer, 44/79, Rink. p. 3727, 15 punktą). EŽTK šiuo atžvilgiu turi ypatingą reikšmę (šiuo klausimu žr. 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 37 punktą ir 2002 m. spalio 22 d. Sprendimo Roquette Frères, C‑94/00, Rink. p. I‑9011, 25 punktą).

66      Minėtoje teismų praktikoje nustatyti principai buvo patvirtinti Suvestinio Europos akto preambulėje, taip pat Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalyje (1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 79 punktas). Dabar jie išdėstyti ES sutarties 6 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai“.

67      Tarp Teisingumo Teismo ginamų pagrindinių teisių yra ir nuosavybės teisė (minėto sprendimo Hauer 17 punktas).

68      Pagrindinės teisės vis dėlto nėra absoliučios ir turi būti vertinamos atsižvelgiant į jų socialinę funkciją. Todėl naudojimasis šiomis teisėmis gali būti apribotas, būtent vykdant bendrąjį rinkos organizavimą, jei šie apribojimai iš tikrųjų atitinka Bendrijos siekiamo bendrojo intereso tikslus ir šių tikslų atžvilgiu nėra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, sudarantis grėsmę pačiai šių teisių esmei (žr. 1989 m. liepos 13 d. Sprendimo Wachauf, 5/88, Rink. p. 2609, 18 punktą; 1992 m. sausio 10 d. Sprendimo Kühn C‑177/90, Rink. p. I‑35, 16 punktą ir 1997 m. balandžio 15 d. Sprendimo The Irish Farmers Association ir kt., C‑22/94, Rink. p. I‑1809, 27 punktą).

69      Remiantis šiais kriterijais reikia išsiaiškinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama tvarka atitinka pagrindinės nuosavybės teisės apsaugos reikalavimus.

70      Pirma, reikia nustatyti Direktyvos 93/53 tikslus ir, antra, nuspręsti, ar, atsižvelgiant į šiuos tikslus, tokios priemonės, kaip antai sunaikinimas ir paskerdimas, numatytos minėtoje direktyvoje, nesant kompensavimo nukentėjusiems savininkams, yra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, sudarantis grėsmę pačiai nuosavybės teisės esmei.

71      Direktyvos 93/53 nuostatos turi būti analizuojamos atsižvelgiant į bendrosios akvakultūros gyvūnų ir produktų rinkos organizavimą, kuris yra glaudžiai susijęs su Bendrijos struktūrine politika šioje srityje. Kai kurie šios srities uždaviniai atsispindi iš dalies pakeistoje Direktyvoje 91/67.

72      Visas iš dalies pakeistos Direktyvos 91/67 tekstas rodo, kad Bendrijos vykdoma politika yra skirta prisidėti prie bendrosios akvakultūros gyvūnų ir produktų rinkos sukūrimo, kartu išvengiant užkrečiamųjų žuvų ligų plitimo.

73       Taigi šia direktyva, neperžengiant EB sutarties 39 straipsnyje (po pakeitimo – EB 33 straipsnis) išdėstytų gairių ribų, siekiama dvigubo tikslo. Pirma, sukuriant bendrąją rinką užtikrinti racionalų akvakultūros sektoriaus vystymąsi ir padidinti jo produktyvumą ir, antra, Bendrijos lygiu šiam sektoriui nustatyti sveikatos taisykles.

74      Kad šis dvigubas tikslas būtų pasiektas, iš dalies pakeistoje Direktyvoje 91/67 numatyti bendrieji reikalavimai, susiję su akvakultūros gyvūnų, įskaitant rūšis, imlias I ir II sąrašuose nurodytoms ligoms, tiekimu į rinką. Joje įtvirtinta daugelis taisyklių, taikomų tiek patvirtinant zonas bei ūkius, laikomus visiškai ar iš dalies nepaliestais II sąrašo ligų, įskaitant VHS, tiek tiekiant į rinką akvakultūros gyvūnus bei produktus.

75      Dėl II sąrašo ligų reikia atkreipti dėmesį į iš dalies pakeistos Direktyvos 91/67 5–7 ir 9 straipsnius bei A priedą. Kadangi akvakultūros gyvūnų sveikatos padėtis visoje Bendrijos teritorijoje nėra vienoda, šios normos nustato ir reguliuoja patvirtintas zonas ir patvirtintus ūkius, kurie naudojasi ypatingu gyvūnų sveikatos priežiūros statusu, kad iš tokių zonų ir ūkių būtų lengviau žuvis tiekti į rinką.

76      Iš dalies pakeistos Direktyvos 91/67 7 straipsnyje numatyta, kad II sąrašo ligoms jautrių rūšių žuvys gali būti laisvai pervežamos gyvos ir patiekiamos į Bendrijos rinką, jei jos yra iš patvirtintos zonos ar patvirtinto ūkio. Kad toks patiekimas į rinką būtų įmanomas, direktyvoje nustatytos sąlygos ir procedūra, kuri taikoma zonos ar ūkio patvirtinimui bei patvirtinimo išsaugojimui, sustabdymui, atkūrimui ir panaikinimui.

77      Tokiomis aplinkybėmis buvo priimta Direktyva 93/53. Šios direktyvos preambulėje taip pat atsispindi dvejopa jos funkcija. Pirma, ji turi leisti imtis kontrolės priemonių iš karto įtarus ūkyje esant I ir II sąrašo ligų, kad efektyvių veiksmų būtų galima imtis nedelsiant, kai tik patvirtinamas ligos protrūkis. Antra, kadangi tokios ligos gali greitai išplisti ir įgyti epizootinį mastą, sukeldamos daugelio žuvų mirtį ir tokio laipsnio sutrikimus, kad akvakultūros sektoriaus pelningumas galėtų labai sumažėti, šia direktyva siekiama užkirsti kelią ligai plisti, atidžiai kontroliuojant galinčių platinti užkratą žuvų ir jų produktų judėjimą.

78      Taigi Direktyva 93/53 siekiama prisidėti prie akvakultūros gyvūnų ir produktų vidaus rinkos sukūrimo. Ji yra režimo, skirto nustatyti minimalias Bendrijos priemones kai kurioms žuvų ligoms kontroliuoti, dalis. Dėl to priemonės, kurios nustatytos šioje direktyvoje, atitinka Bendrijos siekiamo bendrojo intereso tikslus.

79      Dėl to, ar, atsižvelgiant į siekiamą tikslą ir kompensacijos nebuvimą, šių priemonių sąlygoti nuosavybės teisės apribojimai nėra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, sudarantis grėsmę pačiai nuosavybės teisės esmei, reikia pažymėti, kad tai yra skubios priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad bus imtasi efektyvių veiksmų vos patvirtinus ligos buvimą ir pašalinti bet kokį pavojų, jog ligų sukėlėjas galėtų plisti ar išlikti.

80      Be to, minėtomis priemonėmis iš ūkių savininkų nėra atimama galimybė naudotis savo žuvų ūkiais, jie kaip tik gali tęsti savo veiklą.

81      Iš tiesų staigus visų žuvų sunaikinimas ir paskerdimas leidžia savininkams kuo greičiau atnaujinti išteklius paveiktuose ūkiuose.

82      Taigi minėtos priemonės leidžia atnaujinti gyvų žuvų, imlių I ir II sąrašo ligoms, pervežimą ir tiekimą į Bendrijos rinką, todėl jų poveikis gali būti naudingas visoms suinteresuotoms šalims, įskaitant žuvų ūkių savininkus.

83      Pagaliau, kaip pripažino pati Booker, verslas, kuriuo ji užsiima kaip žuvų ūkio savininkė, yra susijęs su komercine rizika. Kaip teisingai nurodė The Scottish Ministers, Jungtinės Karalystės ir Nyderlandų vyriausybės bei Komisija, ieškovės pagrindinėje byloje, kaip ūkininkės, gali tikėtis, kad bet kuriuo metu prasidės žuvų ligos protrūkis, atnešiantis joms nuostolių. Tokia rizika neatsiejama nuo gyvulių auginimo ir pardavimo verslo ir yra natūralaus įvykio pasekmė, kiek tai susiję su I ir II sąrašo ligomis.

84      Dėl galimų nuostolių apimties reikia pripažinti, kad žuvys su klinikiniais ligos požymiais dėl savo būklės neturi jokios vertės. Dėl žuvų, pasiekusių prekybai tinkamą dydį, kurias buvo galima parduoti ar perdirbti žmonių maistui, kadangi skerdimo metu jos neturėjo jokių klinikinių ligos požymių, ūkininkai nuostolių patiria dėl to, kad tokias žuvis nedelsiant paskerdus jie negali pasirinkti tinkamiausio laiko joms parduoti. Pažymėtina, kad dėl rizikos, jog šioms žuvims ateityje atsiras klinikinių ligos požymių, neįmanoma nustatyti tinkamesnio jų pardavimo laiko. Visų kitų žuvų rūšių atveju neįmanoma nustatyti, ar jos turi kokią nors vertę dėl rizikos, kad joms ateityje atsiras klinikinių ligos požymių.

85      Žinoma, atsižvelgdamas į plačius vertinimo įgaliojimus žemės ūkio politikos srityje (žr. 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimo Flip ir Verdegem, C‑315/93, Rink. p. I‑913, 26 punktą), Bendrijos teisės aktų leidėjas gali nustatyti, kad ūkių, kuriuose gyvūnai buvo sunaikinti ir paskersti, savininkams priklauso visiška ar dalinė kompensacija. Vis dėlto iš šios aplinkybės negalima daryti išvados, kad Bendrijos teisėje egzistuoja bendrasis principas, nustatantis kompensaciją bet kuriuo atveju.

86      Iš anksčiau išdėstytų teiginių darytina išvada, kad tokios minimalios priemonės, kaip antai skubus sunaikinimas ir paskerdimas, numatytos Direktyvoje 93/53 dėl I sąrašo ligų kontrolės, nesant kompensavimo nukentėjusiems savininkams, nėra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, sudarantis grėsmę pačiai nuosavybės teisės esmei.

87      Taigi į ketvirtąjį prejudicinį klausimą, pateiktą byloje C‑64/00, reikia atsakyti, kad jį nagrinėjant nerasta aplinkybių, kurios galėtų paveikti Direktyvos 93/53 galiojimą dėl to, kad joje nustatytos minimalios Bendrijos I sąrašo ligų kontrolės priemonės, nenumatant kompensacijų šių priemonių paveiktiems savininkams.

88      Dėl Direktyvos 93/53 taikymo valstybėse narėse reikėtų pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką (žr., be kita ko, minėto sprendimo Wachauf 19 punktą ir 1994 m. kovo 24 d. Sprendimo Bostock, C‑2/92, Rink. p. I‑955, 16 punktą) reikalavimai, kylantys iš pagrindinių teisių apsaugos Bendrijos teisės sistemoje, taip pat įpareigoja valstybes nares, kai jos įgyvendina Bendrijos teisės aktus. Dėl to jos turi, kiek tai įmanoma, taikyti šiuos aktus tokiomis sąlygomis, kurios nepažeistų minėtų reikalavimų.

89      Jungtinė Karalystė ėmėsi Direktyvoje 93/53 numatytų minimalių priemonių dėl I sąrašo ligų kontrolės. Ji nepasinaudojo valstybėms narėms Direktyvos 93/53 9 straipsnio 3 dalyje suteikta galimybe leisti auginti žuvis, užkrėstas II sąrašo ligomis, kol jos išaugs iki prekybai tinkamų žuvų dydžio, tačiau II sąrašo ligų atžvilgiu ėmėsi tokių priemonių, kokios minėtoje direktyvoje numatytos dėl I sąrašo ligų.

90      Pagrindinių bylų aplinkybėmis valstybės narės sprendimas imtis privalomų I sąrašo ligų kontrolės priemonių, tapačių minimalioms priemonėms, kurias Bendrija nustatė dėl šių ligų, kartu nenumatant kompensacijų išmokėjimo, remiantis šio sprendimo 79–85 punktuose išdėstytais argumentais, nėra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, sudarantis grėsmę pačiai nuosavybės teisės esmei.

91      Kita vertus, staigus žuvų, esančių ūkyje, užkrėstame II sąrašo ligomis, paskerdimas ir sunaikinimas leidžia valstybei narei kuo greičiau atkurti zonos, priklausančios Bendrijos teritorijos daliai, kurioje tos ligos nėra, patvirtinimą. Toks atkūrimas anksčiausiai suteikia galimybę į Bendrijos rinką laisvai tiekti gyvas minėtoms ligoms imlias žuvis ir patvirtintoje zonoje uždrausti patiekti į rinką tokias gyvų žuvų rūšis, kurios nėra iš patvirtintos zonos arba ūkio.

92      Dėl tų pačių priežasčių, kurios paminėtos šio sprendimo 79–85 ir 91 punktuose, pagrindinių bylų aplinkybėmis valstybės narės sprendimas imtis II sąrašo ligų kontrolės priemonių, panašių į Bendrijos nustatytas minimalias priemones I sąrašo ligoms, kartu nenumatant kompensacijų išmokėjimo, atitinka Bendrijos siekiamo bendrojo intereso tikslus ir taip pat nėra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, sudarantis grėsmę pačiai nuosavybės teisės esmei.

93      Taigi į du pirmuosius klausimus, pateiktus bylose C‑20/00 ir C‑64/00, reikia atsakyti, kad tokios priemonės, kaip antai staigus žuvų sunaikinimas ir paskerdimas, kurių ėmėsi valstybė narė vykdydama I ir II sąrašo ligų kontrolę pagal Direktyvą 93/53 ir kurios yra tapačios ar panašios į minimalias priemones, kurias Bendrija nustatė dėl I sąrašo ligų bei kurios nenumato kompensacijų išmokėjimo, pagrindinių bylų aplinkybėmis nėra nesuderinamos su pagrindine nuosavybės teise.

 Dėl trečiojo klausimo bylose C‑20/00 ir C‑64/00

94      Trečiuoju klausimu bylose C‑20/00 ir C‑64/00 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar priemonių, kurių ėmėsi valstybė narė vykdydama I ir II sąrašo ligų kontrolę pagal Direktyvą 93/53, suderinamumo su pagrindine nuosavybės teise vertinimas gali skirtis tais atvejais, kai ligos protrūkis kilo dėl žuvų savininko kaltės.

95      Atsižvelgiant į pirmojo ir antrojo klausimų atsakymus bylose C‑20/00 ir C‑64/00, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, jog tai, ar ligos protrūkis kilo dėl žuvų savininko kaltės, ar ne, pagrindinių bylų aplinkybėmis neturi reikšmės nustatant, ar priemonės, kurių ėmėsi valstybė narė vykdydama I ir II sąrašo ligų kontrolę pagal Direktyvą 93/53, nepažeidžia pagrindinės nuosavybės teisės.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

96      Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų ir Norvegijos vyriausybių bei Tarybos ir Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlyginamos. Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į 2000 m. sausio 11 d. ir vasario 18 d. Nutartimis Court of Session (Škotija) pateiktus klausimus, nusprendžia:

1.      Nagrinėjant ketvirtąjį prejudicinį klausimą byloje C‑64/00 nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios galėtų paveikti 1993 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvos 93/53/EEB, nustatančios minimalias Bendrijos tam tikrų žuvų ligų kontrolės priemones, galiojimą dėl to, kad joje nustatytos minimalios ligų, nurodytų 1991 m. sausio 28 d. Tarybos direktyvos 91/67/EEB dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų, reglamentuojančių akvakultūros gyvūnų ir jų produktų tiekimą į rinką, iš dalies pakeistos 1993 m. birželio 24 d. Tarybos direktyva 93/54/EEB, A priedo I sąraše, kontrolės priemonės nenumatant kompensacijos šių priemonių paveiktiems savininkams.

2.      Tokios priemonės, kaip antai staigus žuvų sunaikinimas ir paskerdimas, kurių imasi valstybė narė vykdydama I ir II sąrašo ligų kontrolę pagal Direktyvą 93/53 ir kurios yra tapačios ar panašios į minimalias priemones, kurias Bendrija nustatė dėl I sąrašo ligų bei kurios nenumato kompensacijų išmokėjimo, pagrindinių bylų aplinkybėmis nėra nesuderinamos su pagrindine nuosavybės teise.

3.      Tai, ar ligos protrūkis kilo dėl žuvų savininko kaltės, ar ne, pagrindinių bylų aplinkybėmis neturi reikšmės nustatant, ar priemonės, kurių imasi valstybė narė vykdydama I ir II sąrašo ligų kontrolę pagal Direktyvą 93/53, nepažeidžia pagrindinės nuosavybės teisės.

Rodríguez Iglesias

Puissochet

Schintgen

Timmermans

Gulmann

Edward

La Pergola

Macken

Colneric

von Bahr

 

Cunha Rodrigues

Paskelbta 2003 m. liepos 10 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

 

      Pirmininkas

R. Grass

 

       G. C. Rodríguez Iglesias


* Proceso kalba: anglų.