1

Ieškovai, būtent Bureau d’achat de diamant Centrafrique (Badica), Centrinės Afrikos teisės reglamentuojama bendrovė, ir jos seserinė bendrovė Kardiam, reglamentuojama Belgijos teisės, verčiasi deimantų pirkimo ir pardavimo veikla.

2

Centrinės Afrikos Respublika – tai besivystanti šalis, kuri dalį savo išteklių gauna iš deimantų ir aukso eksporto. Kalbant konkrečiai, deimantai sudaro 40 % Centrinės Afrikos Respublikos eksporto vertės.

3

2013 m. kovo mėn. Centrinės Afrikos Respublikos prezidentas Francis Bozizé buvo nuverstas daugiausia iš musulmonų sudarytos „Seleka“ koalicijos. Centrinės Afrikos Respublikos prezidentu tapo jo politinis oponentas Michel Djotodia. Dėl šio įvykio „Seleka“ susirėmė su grupėmis, daugiausia sudarytomis iš krikščionių ir režimo priešininkų, vadinamųjų „anti-Balaka“.

4

Siekiant neleisti, kad „konfliktiniai deimantai“ skatintų ginkluotus konfliktus, suteikdami priešininkų grupėms pajamų šaltinį, buvo įgyvendintas Kimberley procesas (tarptautinė neapdorotų deimantų sertifikavimo schema). Pagal, be kita ko, Kimberley proceso 4 skyriaus a punktą kiekvienas dalyvis turi „nustatyti vidaus kontrolės sistemą, skirtą [konfliktiniams deimantams] pašalinti iš į jo teritoriją importuojamų ir iš jos eksportuojamų neapdorotų deimantų siuntų“. Pagal Kimberley procesą „konfliktiniai deimantai“ apibrėžiami kaip „neapdoroti deimantai, kuriuos sukilėlių judėjimai ar jų sąjungininkai naudoja konfliktui finansuoti siekiant susilpninti teisėtą valdžią, kaip tai suprantama pagal atitinkamas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas“. Kimberley proceso sąlygas atitinkantiems deimantams suteikiamas sertifikatas.

5

2013 m. gegužės mėn. Centrinės Afrikos Respublika laikinai sustabdė Kimberley proceso sertifikavimo schemos taikymą. 2014 m. liepos mėn. Kimberley procesas paskelbė administracinį sprendimą dėl Centrinės Afrikos deimantų išėmimo iš teisėtos prekybos.

6

2013 m. gruodžio 5 d., reaguodama į pilietinio karo padėtį Centrinės Afrikos Respublikoje, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (toliau – Saugumo Taryba) priėmė Rezoliuciją 2127 (2013), joje paskelbė, kad „yra labai susirūpinusi saugumo padėtimi, kuri Centrinės Afrikos Respublikoje toliau blogėja, nes yra visiškai sutrikdyta viešoji tvarka, nebėra teisinės valstybės ir tvyro įtampa tarp įvairių religinių grupių“. Minėtos rezoliucijos 16 punkte ji „[pasmerkė] neteisėtą gamtinių išteklių eksploatavimą Centrinės Afrikos Respublikoje, nes jis prisideda prie konflikto eskalavimo, ir pabrėž[ė], kad būtina nutraukti šią neteisėtą veiklą, be kita ko, darant būtiną spaudimą ginkluotoms grupuotėms, kontrabandininkams ir visiems kitiems susijusiems subjektams“.

7

Šiomis aplinkybėmis Saugumo Taryba Rezoliucijos 2127 (2013) 54 punkte nustatė ginklų embargą. Be to, minėtos rezoliucijos 56 punkte ji išreiškė „tvirtą ketinimą skubiai imtis tikslinių priemonių, tarp jų – kelionių draudimo ir turto įšaldymo, taikomų asmenims, kurie savo veiksmais kenkia taikai, stabilumui ir saugumui, be kita ko, <…> palaikydami nelegalias ginkluotas grupuotes ar nusikaltėlių tinklus, neteisėtai eksploatuojant Centrinės Afrikos Respublikos gamtinius išteklius, įskaitant deimantus“.

8

Imdamasi šio sprendimo 7 punkte nurodytų priemonių, Saugumo Taryba Rezoliucijos 2127 (2013) 57 punkte numatė įsteigti Centrinės Afrikos Respublikos Sankcijų komitetą (toliau – Sankcijų komitetas), įgaliotą prižiūrėti šių priemonių įgyvendinimą. Be to, Saugumo Taryba šios rezoliucijos 59 punkte paprašė Jungtinių Tautų (JT) Generalinio Sekretoriaus, pasikonsultavus su Sankcijų komitetu, pradiniam 13 mėnesių laikotarpiui sudaryti ne daugiau kaip penkių ekspertų grupę (toliau – ekspertų grupė), vadovaujamą Sankcijų komiteto, kuriai būtų pavesta, be kita ko, padėti šiam komitetui įgyvendinti jo įgaliojimus, teikiant jam informaciją. Rezoliucijos 2127 (2013) 59 straipsnio c punkte, be kita ko, numatyta, kad ekspertų grupė „pasitarusi su [Sankcijų] komitetu, [turi] ne vėliau kaip 2014 m. kovo 5 d. pateikti [Saugumo] Tarybai naujausią informaciją apie padėtį ir ne vėliau kaip 2014 m. liepos 5 d. pateikti Tarybai veiklos ataskaitą, o ne vėliau kaip 2014 m. lapkričio 5 d. – galutinę ataskaitą“.

9

2014 m. sausio 28 d. Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 2134 (2014), pagal kurią „visos valstybės narės pradinį vienų metų laikotarpį, skaičiuojamą nuo šios rezoliucijos priėmimo dienos, privalo nedelsdamos įšaldyti jų teritorijoje esančias lėšas, kitą finansinį turtą ir ekonominius išteklius, priklausančius asmenims ar subjektams, kuriuos nurodė Rezoliucijos 2127 (2013) 57 punktu įsteigtas [Sankcijų] komitetas, arba tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamus šių asmenų ar subjektų“. Ji patikslino, kad numatytos priemonės taip pat taikomos asmenims ir subjektams, kuriuos Sankcijų komitetas įvardijo kaip „teikiančius paramą ginkluotoms grupuotėms ar nusikaltėlių tinklams, neteisėtai eksploatuojant Centrinės Afrikos Respublikos gamtinius išteklius (deimantus, gyvūniją bei laukinės gamtos produktus)“.

10

2014 m. birželio 26 d. ekspertų grupė pagal Rezoliucijos 2127 (2013) 59 punkto c papunktį pateikė veiklos ataskaitą dėl Centrinės Afrikos Respublikos. Situaciją dėl prekybos gamtiniais ištekliais ji apibūdino taip:

„Ginkluotos grupuotės dalyvauja vykdant gamtinių išteklių, be kita ko, aukso ir deimantų <…> kontrabandą ir neteisėtai juos eksploatuojant. Rytinėje šalies dalyje „Seleka“ pajėgos toliau kontroliuoja aukso kasyklas, pavyzdžiui, Ndassima aukso kasyklą (Ouakos prefektūra). Kasyklų administracija po truputį perima deimantų gamybos zonų kontrolę aplink Briją ir Sam-Ouandją (Aukštutinio Koto prefektūra), iš dalies atkuriama oficiali prekyba su Bangiu <…>. Kadangi Centrinės Afrikos Respublika laikinai sustabdė Kimberley proceso sertifikavimo schemą, oficialus deimantų eksportas gegužės mėnesį buvo uždraustas. Vis dėlto Bangyje siekiama įsigyti statinius, skirtus oficialiai saugoti deimantams, atvežtiems iš visų gamybos zonų; per tą laiką suaktyvėjo deimantų tranzitas per Bangį ar kaimynines valstybes <…>.“

11

2014 m. spalio 28 d. ekspertų grupė pagal Rezoliucijos 2127 (2013) 59 straipsnio c punktą pateikė galutinę ataskaitą dėl Centrinės Afrikos Respublikos (toliau – Jungtinių Tautų galutinė ataskaita). Joje padėtis gamtinių išteklių prekybos srityje apibendrinta taip:

„Nuo tada, kai 2013 m. gegužės mėn. Centrinėje Afrikos Respublikoje buvo sustabdytas Kimberley proceso taikymas, skaičiuojama, kad slaptai buvo eksportuota 140000 karatų deimantų, kurių vertė – 24 mln. JAV dolerių. 2014 m. gegužės mėn. Belgijos valdžios institucijos konfiskavo 6634 karatus, kurie buvo vežami per Kinšasą ir Dubajų ir buvo skirti Antverpene (Belgija) įsikūrusiai seserinei bendrovei Kardiam, kuri veikia kaip deimantais prekiaujančios Centrinės Afrikos bendrovės Badica filialas.

Ekspertų grupės nuomone, kai kurie Belgijoje konfiskuoti deimantai yra iš Sam-Vandžos ir Brijos (Aukštutinio Koto prefektūra), esančių rytinėje šalies dalyje, kur buvusios „Seleka“ grupuotės pajėgos taiko mokesčius deimantus gabenantiems orlaiviams, o deimantų surinkėjai joms moka saugumo rinkliavas <…>

Centrinės Afrikos Respublikos auksas, kurio pervežama maždaug 2 tonos per metus, daugiausia vežamas per Kamerūną. Šioje aukso gabenimo grandinėje dalyvauja Jalokės (Ombela Mpoko prefektūra) ir Bodos (Lobajės prefektūra) surinkėjai, pabėgę į Kamerūną siekdami išvengti religiniais motyvais grindžiamų išpuolių, kuriems nuo 2014 m. sausio mėn. vadovauja „anti-Balaka“ grupuotės ir dėl kurių jos ėmė kontroliuoti šalia Jalokės esančias aukso kasyklas <…>.“

12

2015 m. sausio 22 d. Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 2196 (2015), joje, be kita ko, pratęsė Rezoliucijoje 2134 (2014) nustatytų lėšų įšaldymo priemonių taikymą. Minėtos rezoliucijos 7 punkte ji nurodė, kad „iki 2016 m. sausio 29 d. visos valstybės narės turi toliau taikyti jų teritorijoje esančių <…> lėšų, kito finansinio turto ir ekonominių išteklių, kurie priklauso [Sankcijų komiteto] paskirtiems asmenims ar subjektams ar kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja šie asmenys ar subjektai, arba bet kuriems kitiems asmenims ar subjektams, veikiantiems pagal šių asmenų ar subjektų nurodymus ar jų vardu, arba šiems asmenims ar subjektams priklausantiems ar jų kontroliuojamiems asmenims ar subjektams, įšaldymą“. Minėtos rezoliucijos 12 punkto d papunktyje patikslinta, kad „[7 punkte] nurodytos priemonės taip pat taikomos asmenims ir subjektams, kuriuos [Sankcijų komitetas] įvardijo kaip padedančius ginkluotoms grupuotėms ar nusikaltėlių tinklams, neteisėtai eksploatuojant Centrinės Afrikos Respublikos gamtinius išteklius (deimantus, laukinius gyvūnus arba laukinės gamtos produktus) ir vykdant jų kontrabandą“.

13

2015 m. kovo 11 d. ieškovai Saugumo Tarybos pirmininkui ir nariams pateikė „priešinę ataskaitą“ (toliau – priešinė ataskaita), siekdami „kitaip paaiškinti Badica ir Kardiam pateiktus kaltinimus [ir] ištaisyti [Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos] trūkumus ir netikslumus“ ir kad ekspertų grupė pataisytų JT galutinėje ataskaitoje nurodytas faktines aplinkybes.

14

2015 m. balandžio 8 ir 27 d. bei birželio 2 d. ieškovai raštu kreipėsi į Sankcijų komitetą, prašydami nustatyti ekspertų grupės atlikto tyrimo trūkumus. Be to, 2015 m. balandžio 27 d. laiške jie prašė leisti susipažinti su byla.

15

2015 m. balandžio 28 d. ekspertų grupės koordinatorius (toliau – koordinatorius) Sankcijų komitetui laišku pranešė, kad tyrimas atliktas tinkamai, laikantis JT taisyklių ir kad buvo paisoma ieškovų teisės į gynybą. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad ekspertų grupė išklausė ieškovus, nors jie nebuvo linkę būti išklausyti.

16

2015 m. rugpjūčio 20 d. Sankcijų komitetas pagal Rezoliucijos 2127 (2013) 59 punkto d papunktį JTO interneto svetainėje paskelbė „Asmenų ir subjektų įtraukimo į sankcijų sąrašą motyvų santrauką“ (toliau – Sankcijų komiteto motyvų santrauka), šiame sąraše buvo ir ieškovai. Sankcijų komiteto motyvų santrauka suformuluota taip:

„Įtraukimo į sąrašą motyvai:

2015 m. rugpjūčio 20 d. pagal Rezoliucijos 2196 (2015) [12 straipsnio d punktą] [Badica ir Kardiam] buvo įtraukti į [sąrašą] asmenų ir subjektų, „teikiančių paramą ginkluotoms grupuotėms ar nusikaltėlių tinklams, neteisėtai eksploatuojant [Centrinės Afrikos Respublikos] gamtinius išteklius (deimantus ir (arba) laukinius gyvūnus arba laukinės gamtos produktus) arba vykdant jų kontrabandą“.

Papildoma informacija:

[Badica ir Kardiam] teikė paramą ginkluotoms grupuotėms Centrinės Afrikos Respublikoje, konkrečiai – buvusiai „Seleka“ ir „anti-Balaka“ grupuotėms, neteisėtai eksploatuodami gamtinius išteklius, įskaitant deimantus ir auksą, ir jais prekiaudami.

2014 m. [Badica] toliau supirkinėjo deimantus Brijos ir Sam-Ouandjos miestuose (Aukštutinio Koto provincija) Centrinės Afrikos Respublikos rytuose, kur buvusios „Seleka“ grupuotės pajėgos taikė mokesčius deimantus gabenantiems orlaiviams, o deimantų surinkėjai joms mokėdavo saugumo rinkliavas. Keletas [Badica] deimantus tiekiančių surinkėjų Brijoje ir Sam-Ouandjoje yra glaudžiai susiję su buvusios „Seleka“ grupuotės vadais.

2014 m. gegužės mėn. Belgijos valdžios institucijos konfiskavo dvi deimantų siuntas, skirtas Antverpene registruotai [Badica] atstovybei, kuri Belgijoje oficialiai registruota kaip K[ardiam]. Deimantų ekspertai įvertino, jog yra labai didelė tikimybė, kad konfiskuotų deimantų kilmė yra Centrinės Afrikos Respublika ir kad šių deimantų savybės yra tipiškos Sam-Ouandjos ir Brijos vietovėms, taip pat šalies pietvakariuose esančios Nolos (Sanga-Mbaerės provincija) vietovei.

Prekeiviai, supirkinėję deimantus, neteisėtai išgabentus iš Centrinės Afrikos Respublikos į užsienio rinkas, įskaitant iš vakarinės šalies dalies, veikia Kamerūne, prisidengdami [Badica] vardu.

2014 m. gegužės mėn. B[adica] taip pat eksportavo auksą, išgautą Jalokės vietovėje (Ompela Mpokas), kurioje nedidelės aukso kasyklos pateko į „Seleka“ grupuotės rankas ir buvo šios grupuotės kontroliuojamos iki 2014 m. vasario mėn. pradžios; p[askui] kontrolę perėmė „anti-Balaka“ grupuotės“.

17

2015 m. rugpjūčio 24 d. ieškovai Sankcijų komitetui skirtame laiške pareiškė, jog yra susipažinę su tuo, kad yra įtraukti į Rezoliucijoje 2196 (2015) numatytų sankcijų sąrašą. Be kita ko, primindami, kad „labai nerimauja“ dėl ekspertų grupės atlikto tyrimo teisėtumo, jie pakartojo prašymą leisti susipažinti su byla.

18

2015 m. rugsėjo 23 d. ieškovai pažymėjo, kad po tą pačią dieną įvykusio susitikimo su Sankcijų komiteto sekretoriumi jų prašymas leisti susipažinti su byla buvo atmestas dėl sankcijų skyrimo proceso „diplomatinio“ pobūdžio.

19

2015 m. spalio 16 d. koordinatorius paprašė ieškovų pateikti informacijos apie jų veiklą Centrinės Afrikos Respublikoje nuo tada, kai buvo priimta Saugumo Tarybos rezoliucija 2196 (2015), visų pirma veiklą, susijusią su Badica mokėjimais buvusios „Seleka“ pajėgoms Brijoje (Centrinės Afrikos Respublika) ir Sam-Ouandjoje (Centrinės Afrikos Respublika), skirtais jos surinkėjų saugumui užtikrinti, ir apie Badica vadovybės turimas žinias apie šiuos mokėjimus ir surinkėjų bei kalnakasių, tiekiančių deimantus Badica, mokamus mokesčius buvusios „Seleka“ pajėgoms.

20

2015 m. spalio 23 d. ieškovai atsakė į koordinatoriaus klausimus. Jie taip pat pateikė tam tikrus kaltinimus dėl ekspertų grupės atlikto tyrimo. Ieškovai, be kita ko, teigė, kad ekspertų grupė turėjo leisti susipažinti su jos išvadas pagrindžiančiais dokumentais, kad ji neišklausė atsakingų Badica asmenų ir rėmėsi anoniminių liudytojų paskleistais gandais. Ieškovai taip pat pabrėžė, kad ekspertų grupė atliko tyrimą padedama nežinomos tapatybės trečiųjų asmenų ir grindė tyrimą tik apkaltinamaisiais įrodymais.

21

2015 m. gruodžio 7 d. koordinatorius atsakė į ieškovų 2015 m. spalio 23 d. laišką. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovai norėjo iš ekspertų grupės gauti papildomų dokumentų, be tų, kurie jau buvo pateikti Jungtinių Tautų galutinėje ataskaitoje, jis, be kita ko, nurodė, kad konkreti priešinėje ataskaitoje nurodyta informacija įtraukta į kitą ekspertų grupės ataskaitą, kurią numatoma paskelbti iki 2015 m. gruodžio 31 d.

22

2015 m. gruodžio 21 d. raštu ekspertų grupė pateikė naują ataskaitą dėl Centrinės Afrikos Respublikos (toliau – 2015 m. gruodžio 21 d. Jungtinių Tautų ataskaita), joje patvirtino Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos išvadas (žr. šio sprendimo 11 punktą).

23

2016 m. kovo 2 d. rašte Sankcijų komitetui ieškovai pateikė pastabas dėl 2015 m. gruodžio 21 d. Jungtinių Tautų ataskaitos.

24

Siekdama įgyvendinti Saugumo Tarybos rezoliucijas 2134 (2014) ir 2196 (2015), Europos Sąjungos Taryba nustatė ribojamąsias priemones Centrinės Afrikos Respublikai, priimdama, be kita ko, 2014 m. kovo 10 d. Reglamentą (ES) Nr. 224/2014 dėl ribojamųjų priemonių, atsižvelgiant į padėtį Centrinės Afrikos Respublikoje (OL L 70, 2014, p. 1), iš dalies pakeistą 2015 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamentu (ES) 2015/734 (OL L 117, 2015, p. 11) (toliau – pagrindinis reglamentas).

25

Pagrindinio reglamento 5 straipsnyje nurodyta:

„1.   Įšaldomos visos I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar įstaigoms priklausančios, jų nuosavybėje esančios, jų valdomos ar kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai.

2.   I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar įstaigoms nesuteikiama galimybė[s] tiesiogiai arba netiesiogiai naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais arba galimybė[s] jais naudotis tų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba įstaigų naudai.

3.   Į I priedą įtraukiami fiziniai ar juridiniai asmenys, subjektai ir įstaigos, kurie, kaip nurodė Sankcijų komitetas, dalyvauja veiksmuose, keliančiuose grėsmę taikai, stabilumui ar saugumui Centrinės Afrikos Respublikoje, arba juos remia, įskaitant veiksmus, keliančius grėsmę pereinamojo laikotarpio susitarimams ar juos pažeidžiančius arba keliančius grėsmę ar trukdančius politiniam pereinamajam procesui, įskaitant perėjimą prie laisvų ir nešališkų demokratinių rinkimų, arba kurstančius smurtą:

<…>

<…>.“

26

Pagrindinio reglamento 17 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jeigu [J]ungtinių Tautų Saugumo Taryba arba Sankcijų komitetas nusprendžia į sąrašą įtraukti fizinį ar juridinį asmenį, subjektą arba įstaigą ir pateikia šio sprendimo motyvų pareiškimą, Taryba įtraukia tą fizinį ar juridinį asmenį, subjektą arba įstaigą į I priedą. Taryba tiesiogiai, jei adresas žinomas, arba netiesiogiai, t. y. viešai paskelbdama pranešimą, tam fiziniam ar juridiniam asmeniui, subjektui arba įstaigai praneša apie savo sprendimą ir jo motyvų pareiškimą, taip suteikdama jiems galimybę pateikti savo pastabas.

2.   Jeigu pateikiamos pastabos arba pateikiama naujų esminių įrodymų, Taryba peržiūri savo sprendimą ir atitinkamai apie tai informuoja asmenį, subjektą arba įstaigą.

3.   Jeigu Jungtinės Tautos nusprendžia asmenį, subjektą arba įstaigą išbraukti iš sąrašo arba iš dalies keisti į sąrašą įtraukto asmens, subjekto arba įstaigos identifikavimo duomenis, Taryba atitinkamai iš dalies pakeičia I priedą.“

27

2015 m. rugsėjo 2 d. Taryba priėmė Įgyvendinimo sprendimą (BUSP) 2015/1488, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2013/798/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Centrinės Afrikos Respublikai (OL L 229, 2015, p. 12), ir Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2015/1485, kuriuo įgyvendinama pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 dalis (OL L 229, 2015, p. 1, toliau – ginčijamas aktas).

28

Ginčijamo akto 1 straipsnyje nurodyta, kad „šio reglamento priede išvardyti asmenys ir subjektas įtraukiami į [pagrindinio] reglamento I priede pateiktą sąrašą“.

29

Ginčijamo akto priede pateikto sąrašo B.1 punkte ieškovai įtraukiami į pagrindinio reglamento priede pateiktą sąrašą. Minėtame punkte nurodytuose motyvuose „Informacija iš Sankcijų komiteto pateiktų įtraukimo į sąrašą priežasčių aprašomojo pobūdžio santraukos“ ir „Papildoma informacija“ pateikiami įtraukimo į šį sąrašą motyvai, kuriais vadovavosi Sankcijų komitetas (žr. šio sprendimo 16 punktą). Šiuo klausimu po pirmąja minėta antrašte patikslinta, kad „[Badica ir Kardiam] į sąrašą įtraukt[i] 2015 m. rugpjūčio 20 d. pagal Rezoliucijos 2196 (2015) 12 punkto d papunktį, [nes] „teikia paramą ginkluotoms grupuotėms ar nusikaltėlių tinklams neteisėtai naudodami gamtos išteklius, įskaitant deimantus, auksą, laukinės gamtos išteklius ir produktus, arba jais prekiaudami, Centrinės Afrikos Respublikoje“.

30

2015 m. spalio 2 d. ieškovai parašė laišką Tarybai, jame nurodė, kad negavo jokio pranešimo apie ginčijamą aktą, nors jų adresai buvo žinomi. Be to, jos ginčijo Jungtinių Tautų galutinę ataskaitą ir pagal ją paskirtas sankcijas ir prašė Tarybos pateikti minėtą ataskaitą patvirtinančius dokumentus.

31

2015 m. gruodžio 16 d. Taryba atsakė į 2015 m. spalio 2 d. ieškovų laišką. Ji nurodė, kad prašymas leisti susipažinti su bylos medžiaga buvo perduotas Sankcijų komiteto pirmininkui, ir pridėjo jo 2015 m. spalio 8 d. atsakymą. Šiame atsakyme Sankcijų komiteto pirmininkas nurodė, kad priešinė ataskaita buvo persiųsta Sankcijų komiteto nariams. Dėl ieškovų prašomos informacijos dėl jų įtraukimo į sąrašą jis taip pat nurodė Jungtinių Tautų galutinę ataskaitą ir Sankcijų komiteto motyvų santrauką.

32

2015 m. lapkričio 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovų ieškinį.

33

Ieškovai Bendrojo Teismo prašo:

34

Taryba Bendrojo Teismo prašo:

35

Savo ieškinį ieškovai grindžia trimis pagrindais, susijusiais, pirma, su teisės į gynybą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisminę apsaugą pažeidimu, antra, faktinių aplinkybių vertinimo klaida ir, trečia, tuo, kad Taryba neišnagrinėjo bylos aplinkybių. Dublike ieškovai pateikia naują pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti pažeidimu.

36

Pirmiausia reikia išnagrinėti naują pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti pažeidimu, tada – pagrindą, susijusį su teisės į gynybą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisminę apsaugą pažeidimu, ir galiausiai – pagrindą, susijusį su tuo, kad Taryba neišnagrinėjo bylos aplinkybių.

37

Ieškovai teigia, kad Taryba ginčijamo akto teisėtumą grindžia atsiliepimo į ieškinį priede pateiktomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vėliau, nei priimtas ginčijamas aktas, t. y. 2015 m. rugsėjo 30 d.Amnesty International parengta ataskaita, 2015 m. gruodžio 7 d. ekspertų grupės atsakymu ieškovams ir 2015 m. gruodžio 21 d. Jungtinių Tautų ataskaita.

38

Ieškovų teigimu, Sąjungos institucijos priimto akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į akto priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes. Ši pozicija Teisingumo Teismo jurisprudencijoje yra suformuota. Ieškovai šiuo klausimu teigia, kad motyvai turi būti nurodyti pačiame akte, o norint patenkinti šį reikalavimą nepakanka galimybės juos suformuluoti remiantis bylos medžiaga, juo labiau jeigu ji parengta vėliau, nei priimtas aktas.

39

Taigi, grįsdama ginčijamą aktą teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos po šio akto priėmimo datos ir paaiškėjo vykstant procesui, Taryba pažeidė jai tenkantį formalaus motyvavimo reikalavimą.

40

Ieškovai patikslina, kad, nors šis pagrindas yra naujas, jį galima iškelti, nes pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį naujus pagrindus leidžiama pateikti, jeigu jie grindžiami teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui, o šiuo atveju taip ir yra.

41

Taryba ginčija šiuos argumentus.

42

Pirmiausia reikėtų priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją motyvavimo stoka ar nepakankamas motyvavimas yra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, ir viešosios tvarkos išlyga grindžiamas pagrindas, kurį Sąjungos teismas gali ar net turi iškelti ex officio (žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas gali nagrinėti ieškovų pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti pažeidimu, neprivalėdamas nagrinėti, ar pagal Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį šis pagrindas yra grindžiamas „teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui“.

44

Šioje byloje ieškovai iš esmės teigia, kad atsiliepime į ieškinį grįsdama ginčijamą aktą faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos po šio akto parengimo dienos, Taryba pažeidė pareigą motyvuoti.

45

Vis dėlto, pirma, ieškovai niekaip neginčija ginčijamame akte pateiktų motyvų pakankamumo.

46

Antra, kaip primena patys ieškovai (žr. šio sprendimo 38 punktą), nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį, Sąjungos akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į faktines ir teisines aplinkybes, buvusias priimant aktą (žr. 2005 m. birželio 15 d. Sprendimo Corsica Ferries France / Komisija, T‑349/03, EU:T:2005:221, 142 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Remiantis tuo darytina išvada, jog net darant prielaidą, kad Taryba šiame teismo procese mėgino pateikti ginčijamą aktą papildančius motyvus, vien šios aplinkybės nepakanka šio akto teisėtumui paneigti, jeigu ji neįrodo, kad ginčijamame akte pateikti motyvai šio akto priėmimo metu buvo nepakankami (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 15 d. Sprendimo Corsica Ferries France / Komisija, T‑349/03, EU:T:2005:221, 287 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Šiomis aplinkybėmis argumentą, susijusį su tuo, kad Taryba atsiliepimo į ieškinį etapu nurodė faktines ir teisines aplinkybes, kurios tapo žinomos po ginčijamo akto datos, reikia atmesti kaip nereikšmingą, tiek, kiek juo siekiama įrodyti pareigos motyvuoti pažeidimą, nedarant poveikio šių aplinkybių priimtinumui nagrinėjant ginčijamo akto pagrįstumą.

48

Taigi reikia atmesti pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti pažeidimu.

49

Pirmąjį pagrindą sudaro dvi dalys, iš kurių pirmoji iš esmės susijusi su tuo, kad ieškovams nebuvo asmeniškai pranešta apie ginčijamą aktą, o antroji – su tuo, kad „nebuvo pateikti įrodymai, nebuvo leista susipažinti su byla ir pažeisti rungimosi bei skaidrumo principai“.

50

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovai nurodo pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes Taryba joms nepranešė apie ginčijamą aktą, nors jai buvo žinomi ieškovų adresai.

51

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ieškovų argumentas nepagrįstas.

52

Pirma, nors tiesa, kad apie aktą, kuriuo nustatytos arba toliau taikomos ribojamosios priemonės asmeniui ar subjektui, turi būti pranešta šiam asmeniui ar subjektui ir kad nuo šio pranešimo pradedamas skaičiuoti atitinkamo asmens ar subjekto ieškinio dėl nagrinėjamo akto panaikinimo pareiškimo terminas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, ši aplinkybė nereiškia, kad vien tokio pranešimo nebuvimas pateisina nagrinėjamo akto panaikinimą (2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑35/10 ir T‑7/11, EU:T:2013:397, 112 punktas).

53

Šiuo klausimu, kaip teigia Taryba, ieškovai nepateikia argumentų, kuriais būtų siekiama įrodyti, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju dėl to, kad apie ginčijamą aktą nebuvo pranešta asmeniškai, buvo pažeistos ieškovų teisės ir šis pažeidimas pateisintų šio akto, kiek jis yra susijęs su ieškovais, panaikinimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Mayaleh / Taryba, T‑307/12 ir T‑408/13, EU:T:2014:926, 122 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Antra, be to, šio pažeidimo nematyti iš bylos medžiagos, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad dėl ieškovų nurodyti motyvai ginčijamame akte yra identiški motyvams, nurodytiems Sankcijų komiteto motyvų santraukoje, kurie jiems jau žinomi, kad jie galėjo pareikšti ieškinį dėl ginčijamo akto panaikinimo ir kad galiausiai jie galėjo sužinoti apie ginčijamą aktą iš kito šaltinio ir pridėti jo kopiją prie ieškinio (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑35/10 ir T‑7/11, EU:T:2013:397, 113 punktą).

55

Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti pirmojo pagrindo pirmą dalį.

56

Pirmiausia ieškovai teigia, kad jiems buvo pritaikytos tarptautinės ir europinės sankcijos, tačiau jie nesusipažino su byla, JT neatsižvelgė į jų priešinę ataskaitą ir jie negavo jokio atsakymo iš JT.

57

Pirma, ieškovai iš esmės nurodo, kad negalėjo susipažinti su byla nei JT, nei Taryboje, pažeidžiant 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija (C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 281–285 punktai). Ieškovai šiuo klausimu primena, kad galimybė susipažinti su byla yra pagrindinė Sąjungos teisė, leidžianti užtikrinti teisės į gynybą paisymą.

58

Antra, ieškovai teigia, kad ekspertų grupė po priešinės ataskaitos nepateikė naujos ataskaitos ir neatliko papildomo tyrimo, nors jie raštu teikė siūlymus bendradarbiauti. Tačiau priešinėje ataskaitoje ieškovai pabrėžė, kad Jungtinių Tautų galutinė ataskaita nėra grindžiama atidžiu faktinių aplinkybių tyrimu ir nebuvo parengta laikantis bendrųjų tarptautinės teisės principų, taisyklių, kurias JT pasiūlė „savo pačios 2006 m. ataskaitoje“, ir svarbių principų, kuriuos patys ekspertai nurodė Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos įžangoje.

59

Trečia, ieškovai teigia, kad Jungtinių Tautų galutinė ataskaita tiek, kiek ji susijusi su ieškovais, buvo parengta remiantis vien apkaltinamaisiais įrodymais, pažeidžiant 1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimto Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalies e punktą ir esminius teisės į gynybą principus. Ieškovai priduria, kad rengiant ataskaitos projektą Badica nebuvo suteikta jokios teisės pateikti atsakymą ir kad Jungtinių Tautų galutinėje ataskaitoje nebuvo paminėti Badica palankūs pareiškimai. Galiausiai jie nurodo, kad, nustačius sankcijas, ekspertų grupės koordinatorius paprašė Badica ne jo kalba pateikti jam paneigiamuosius įrodymus, nepateikdamas prašymo kopijos jo advokatams ir reikalaudamas atsakyti per 5 darbo dienas.

60

Antra, ieškovai teigia, kad ekspertų grupės tyrimas grindžiamas Antverpene (Belgija) Kardiam iškelta baudžiamąja byla po to, kai buvo konfiskuotos dvi deimantų siuntos, kurios, kaip įtariama, buvo iš Centrinės Afrikos Respublikos. Tačiau kadangi šis tyrimas dar nebaigtas, Kardiam negalėjo susipažinti su bylos dokumentais ir jai buvo taikoma nekaltumo prezumpcija. Ieškovai šiuo tikslu dublike patikslina, kad 2009 m. rugsėjo 2 d. Sprendime El Morabit / Taryba (T‑37/07 ir T‑323/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2009:296, 48 punktas) Taryba priėmė sprendimą įšaldyti lėšas, remdamasi nacionalinio teismo priimtu nuosprendžiu. Tačiau šioje byloje Belgijoje dar nepaskelbtas joks nuosprendis, todėl šia priemone pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas.

61

Trečia, ieškovai teigia, kad nors Taryba pripažino neturinti nė vieno Sankcijų komiteto bylos dokumento, ji negali manyti, kad turi ribotą kompetenciją ir kad privalo automatiškai įgyvendinti „JT rezoliucijas“, nepaisant 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi (C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518), prieš tai nepatikrinusi šias rezoliucijas pagrindžiančių faktų ir aplinkybių tikslumo ir ar šiomis rezoliucijomis paisyta pagrindinių teisių, visų pirma teisės susipažinti su byla ir teisės būti išklausytam. Ieškovai kaltina Tarybą šiuo klausimu nepateikus jokios informacijos ar įrodymo, išskyrus motyvus, kuriuos Sankcijų komitetas paskelbė 2015 m. rugpjūčio 20 d., ir automatiškai pritaikius sankcijas.

62

Taryba ginčija šiuos argumentus.

63

Pirma, reikia atsakyti į ieškovų argumentus, susijusius su teisės susipažinti su byla pažeidimu ir tuo, kad JT pažeidė rungimosi principą, taip pat tuo, kad rengdama Jungtinių Tautų galutinę ataskaitą ekspertų grupė atliko tyrimą remdamasi tik apkaltinamaisiais įrodymais.

64

Šiuo klausimu tiek, kiek ieškovai remiasi tuo, kad JT pažeidė šias pagrindines teises, iš 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija (C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 326 punktas) matyti, kad pagal Sutartimi jiems suteiktą kompetenciją Sąjungos teismai privalo užtikrinti iš principo visišką visų Sąjungos teisės aktų teisėtumo kontrolę pagrindinių teisių, kurios yra sudėtinė bendrųjų Sąjungos teisės principų dalis, atžvilgiu, įskaitant tokius Sąjungos aktus, kuriais siekiama įgyvendinti pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtas Saugumo Tarybos rezoliucijas.

65

Vis dėlto tai nereiškia, kad Sąjungos teismai yra kompetentingi tikrinti pačius Saugumo Tarybos priimtus aktus ar JT organų atliekamų tyrimų suderinamumą su pagrindinėmis teisėmis.

66

Iš tiesų iš SESV 263 straipsnio 1 dalies ir SESV 275 straipsnio 2 dalies darytina išvada, kad nors Sąjungos teismas yra kompetentingas tikrinti Sąjungos institucijų aktų teisėtumą ir, be kita ko, sprendimų, kuriuose numatytos Tarybos nustatytos fiziniams ar juridiniams asmenims skirtos ribojamosios priemonės, teisėtumą, jis nėra kompetentingas tikrinti tarptautinio susitarimo, kuriuo grindžiami tokie Sąjungos aktai.

67

Šiuo klausimu reikėtų pabrėžti, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip šioje byloje, teisėtumo kontrolė, kurią taip pat turi užtikrinti Sąjungos teismas, susijusi su Sąjungos aktu, kuriuo siekiama įgyvendinti atitinkamą tarptautinį susitarimą, o ne su pačiu tarptautiniu susitarimu. Kalbant konkrečiau apie Sąjungos aktą, kuriuo, kaip ir ginčijamu aktu, siekiama įgyvendinti Saugumo Tarybos rezoliuciją, pažymėtina, kad Sąjungos teismas neturi tikrinti šio tarptautinio organo priimtos rezoliucijos (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 286 ir 287 punktus) ar tyrimo, kuriuo ji grindžiama, teisėtumo.

68

Šiomis aplinkybėmis ieškovų argumentus, kiek jais siekiama ginčyti JT aktų teisėtumą atsižvelgiant į šio sprendimo 63 punkte išvardytas pagrindines teises, reikia atmesti kaip pateiktus teisme, kuris neturi jurisdikcijos jų nagrinėti.

69

Antra, reikia atsakyti į ieškovų argumentus, susijusius su teisės susipažinti su byla ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, tiek, kiek šie argumentai skirti Tarybai, kaip ginčijamo akto autorei.

70

Pirma, kalbant apie ieškovų argumentą, susijusį su tuo, kad Taryba, neatsižvelgdama į jų prašymus, nesuteikė jiems galimybės susipažinti su JT byla, reikia priminti, kad, kaip ir šioje byloje, tai, kad kompetentinga Sąjungos institucija nepateikia atitinkamam asmeniui informacijos ar įrodymų, kuriuos turi tik Sankcijų komitetas ar atitinkama JT narė ir kurie susiję su atitinkamo sprendimo motyvais, savaime negali pagrįsti išvados, kad buvo pažeista teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę apsaugą (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi (C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 137 ir 139 punktai).

71

Antra, kalbant apie tai, kad Taryba tariamai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, reikia priminti, kad šis principas, įtvirtintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią reikalaujama, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimą padaręs asmuo būtų laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą, nedraudžia nustatyti laikinųjų lėšų įšaldymo priemonių, jeigu jomis nesiekiama atitinkamam asmeniui iškelti baudžiamosios bylos (2013 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Anbouba / Taryba, T‑592/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:427, 40 punktas ir 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Alsharghawi / Taryba, T‑485/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:520, 69 punktas).

72

Vis dėlto šios priemonės, atsižvelgiant į jų griežtumą, turi būti numatytos įstatymo, nustatytos kompetentingos institucijos ir galioti ribotą laiką (2009 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo El Morabit / Taryba, T‑37/07 ir T‑323/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2009:296, 40 punktas; 2013 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Anbouba / Taryba, T‑592/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:427, 40 punktas ir 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Alsharghawi / Taryba, T‑485/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:520, 69 punktas).

73

Pirma, nagrinėjamomis ribojamosiomis priemonėmis, net jeigu jos yra privalomos, nesiekiama iškelti baudžiamosios bylos siekiant nustatyti ieškovų kaltę. Argumentas, paremtas tuo, kad nagrinėjamų priemonių pagrindas yra dar nagrinėjama baudžiamoji byla, kuri Antverpene iškelta Kardiam, negali būti pripažintas pagrįstu.

74

Antra, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamos priemonės yra numatytos Sąjungos teisės aktuose ir kad Taryba buvo kompetentinga jas nustatyti, be to, ieškovai to neginčija.

75

Trečia, galiausiai reikia konstatuoti, kad nors, kaip Taryba patvirtino pritaikius proceso organizavimo priemonę, ginčijamame akte nėra įtraukimo į sąrašą galiojimo pabaigos datos, kiek tai susiję su Sąjunga, šioje byloje nagrinėjama priemonė nėra galutinio pobūdžio. Iš tiesų Taryba privalo bet kada ją persvarstyti Sąjungos lygmeniu pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 2 dalį, jeigu „pateikiamos pastabos arba pateikiama naujų esminių įrodymų“, arba pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalį, jeigu „Jungtinės Tautos nusprendžia asmenį <…> išbraukti iš sąrašo arba iš dalies keisti į sąrašą įtraukto asmens <…> identifikavimo duomenis <…>“. Šiuo klausimu Rezoliucijos 2127 (2013) 61 punkte Saugumo Taryba patvirtino, kad „nuolat stebės padėties raidą Centrinės Afrikos Respublikoje ir yra pasirengusi tikrinti šioje rezoliucijoje nurodytų priemonių tinkamumą, įskaitant <…> jų sustabdymą ar panaikinimą, atsižvelgiant į padarytą pažangą, susijusią su šalies stabilizavimu ir šios rezoliucijos laikymusi“.

76

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju negalima nustatyti nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo.

77

Trečia, reikia atsakyti į ieškovų argumentą, kad Taryba iš esmės „beveik mechaniškai“ perkėlė JT rezoliuciją, kuria buvo grindžiamas jų įtraukimas į sąrašus, nepatikrinusi faktų ir aplinkybių, kuriomis buvo grindžiama įtraukimo į sąrašus priemonė, tikrumo ir to, ar ekspertų grupei atliekant tyrimą minėta priemone buvo paisoma pagrindinių teisių.

78

Siekiant atsakyti į ieškovų argumentus pirmiausia reikia priminti, kad ribojamųjų priemonių teisinis pobūdis yra svarbus elementas, lemiantis įrodymų, kuriuos šioje byloje turėjo JT Sankcijų komitetas, pakartotinio vertinimo, kurį gali atlikti Taryba, apimtį. Iš tiesų jurisprudencijoje nuolat pripažįstama, kad Tarybos pagal ESS 21 ir 29 straipsnius suteiktus įgaliojimus taikytas lėšų įšaldymas nesiejamas su baudžiamąja sritimi. Todėl, priešingai, nei teigia ieškovai, jo negalima prilyginti valstybės narės nacionalinės teisminės institucijos sprendimui įšaldyti lėšas, priimtam nagrinėjant baudžiamąją bylą ir laikantis toje byloje numatytų garantijų (žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑54/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

79

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad vykstant procedūrai dėl sprendimo įtraukti asmenį į sąrašą ar palikti jį jame priėmimo, jeigu iš pradžių pagal atitinkamas Saugumo Tarybos rezoliucijas Sankcijų komitetas nusprendė šį asmenį įtraukti į savo sąrašą, siekiant paisyti teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą reikalaujama, kad kompetentinga Sąjungos institucija praneštų atitinkamam asmeniui šios institucijos turimus duomenis apie jį, kuriais grindžiamas jos sprendimas, t. y. bent Sankcijų komiteto pateiktą motyvų santrauką, kad šis asmuo galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir visiškai susipažinęs su informacija nuspręsti, ar reikia kreiptis į Sąjungos teismą (žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 111 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

80

Pranešdama šiuos duomenis kompetentinga Sąjungos institucija turi leisti šiam asmeniui veiksmingai pareikšti nuomonę dėl jo atžvilgiu nurodytų motyvų (žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 112 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

81

Vis dėlto, kalbant apie pradinį įtraukimą, skirtingai nei per procedūrą, kai asmuo paliekamas sąraše, prieš priimant sprendimą ši dviguba procedūrinė pareiga netaikoma (žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 113 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

82

Šioje byloje šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 17 straipsnyje skiriama akto dėl pradinio įtraukimo į sąrašą priėmimo procedūra ir šio akto peržiūros procedūra.

83

Pirmuoju atveju numatyta, kad „jeigu <…> Saugumo Taryba arba Sankcijų komitetas nusprendžia į sąrašą įtraukti fizinį ar juridinį asmenį, subjektą arba įstaigą ir pateikia šio sprendimo motyvų pareiškimą, Taryba įtraukia tą fizinį ar juridinį asmenį, subjektą arba įstaigą į I priedą“ ir kad „Taryba <…> tam fiziniam ar juridiniam asmeniui, subjektui arba įstaigai praneša apie savo sprendimą ir jo motyvų pareiškimą, taip suteikdama jiems galimybę pateikti savo pastabas“ (pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 dalis).

84

Šiuo klausimu iš pagrindinio reglamento 5 straipsnio 3 dalies matyti, kad į sąrašą įtraukiama, „kaip nurodė Sankcijų komitetas“.

85

Antruoju atveju numatyta, kad „jeigu pateikiamos pastabos arba pateikiama naujų esminių įrodymų, Taryba peržiūri savo sprendimą ir atitinkamai apie tai informuoja asmenį, subjektą arba įstaigą“.

86

Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Taryba turi priimti sprendimą, „remdamasi Sankcijų komiteto pateikta motyvų santrauka“. Iš tiesų nenumatyta, kad minėtas komitetas savo iniciatyva pateikia kompetentingai Sąjungos institucijai, jai siekiant priimti sprendimą įtraukti į sąrašą ar palikti jame, kitus duomenis nei ši motyvų santrauka (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 107 punktas ir 2016 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Al‑Ghabra / Komisija, T‑248/13, EU:T:2016:721, 73 punktas).

87

Iš to darytina išvada, kad šioje byloje, priešingai, nei teigia ieškovai, kaip matyti iš pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 dalies, Taryba, įgyvendindama Saugumo Tarybos rezoliuciją, neprivalėjo tikrinti ieškovų įtraukimo į sąrašą priemonės „faktų ir aplinkybių tikslumo“.

88

Iš tiesų, jeigu atitinkamas asmuo pateikia pastabas dėl motyvų santraukos, kompetentinga Sąjungos institucija privalo atidžiai ir nešališkai išnagrinėti nurodytų motyvų pagrįstumą, atsižvelgdama į šias pastabas ir galimus kartu su jomis pateiktus kaltę paneigiančius įrodymus (žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 114 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), t. y. šioje byloje remdamasi pagrindinio reglamento 17 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad „jeigu pateikiamos pastabos <…>, Taryba peržiūri savo sprendimą <…>“.

89

Šiomis aplinkybėmis nagrinėjamu atveju Tarybai negali būti priekaištaujama dėl to, kad ji negavo iš Sankcijų komiteto informacijos ar įrodymų, pagrindžiančių kaltinimus ieškovams, ir kad todėl, kaip teigia ieškovai, ji „beveik mechaniškai“ įgyvendino minėtą įtraukimo į sąrašą priemonę, neišnagrinėjusi faktų ir aplinkybių, kuriomis ji grindžiama (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Al‑Ghabra / Komisija, T‑248/13, EU:T:2016:721, 76 punktą).

90

Tarybos taip pat negalima kaltinti tuo, kad ji „perkėlė“ Saugumo Tarybos sprendimą, nepatikrinusi, ar šia rezoliucija atsižvelgiama į pagrindinių teisių paisymą. Iš tiesų, kaip matyti, viena vertus, iš pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 dalies, aiškinamos atsižvelgiant į šio reglamento 5 straipsnio 3 dalį, ir, kita vertus, iš šio sprendimo 86 punkte minėtos jurisprudencijos, Taryba priima sprendimą įtraukti į sąrašą, „kaip nurodė Sankcijų komitetas“.

91

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmąjį pagrindą.

92

Ieškovai iš esmės teigia, kad Tarybos konstatuotos aplinkybės, nurodytos jiems pateiktuose motyvuose, yra netikslios arba bet kuriuo atveju nepakankamai patvirtintos siekiant įrodyti paramą ginkluotoms grupuotėms, neteisėtai eksploatuojant gamtinius išteklius Centrinės Afrikos Respublikoje ar vykdant jų kontrabandą.

93

Reikia priminti, kad ginčijamo akto priedo B.1 punkto skirsnyje „Papildoma informacija“ nurodant aplinkybes, pagrindžiančias įtraukimą į sąrašą, dėl kurio nusprendė Taryba, pateikti tokie penki motyvai:

„[Badica ir Kardiam] teikė paramą ginkluotoms grupuotėms Centrinės Afrikos Respublikoje, konkrečiai – buvusiai „Seleka“ ir „anti-Balaka“ grupuotėms, neteisėtai naudodami gamtos išteklius, įskaitant deimantus ir auksą, ir jais prekiaudami.

2014 m. [Badica] toliau supirkinėjo deimantus Brijos ir Sam-Ouandjos miestuose (Aukštutinio Koto provincija) Centrinės Afrikos Respublikos rytuose, kur buvusios „Seleka“ grupuotės pajėgos taikė mokesčius deimantus gabenantiems orlaiviams, o deimantų surinkėjai joms mokėdavo saugumo rinkliavas. Keletas B[adica] deimantus tiekiančių surinkėjų Brijoje ir Sam-Ouandjoje yra glaudžiai susiję su buvusios „Seleka“ grupuotės vadais.

2014 m. gegužės mėn. Belgijos valdžios institucijos konfiskavo dvi deimantų siuntas, skirtas Antverpene registruotai B[adica] atstovybei, kuri Belgijoje oficialiai registruota kaip [Kardiam]. Deimantų ekspertai įvertino, jog yra labai didelė tikimybė, kad konfiskuotų deimantų kilmė yra Centrinės Afrikos Respublika ir kad šių deimantų savybės yra tipiškos Sam-Ouandjos ir Brijos vietovėms, taip pat šalies pietvakariuose esančios Nolos (Sanga-Mbaerės provincija) vietovei.

Prekeiviai, supirkinėję deimantus, neteisėtai išgabentus iš Centrinės Afrikos Respublikos į užsienio rinkas, įskaitant iš vakarinės šalies dalies, veikė Kamerūne B[adica] vardu.

2014 m. gegužės mėn. B[adica] taip pat eksportavo auksą, išgautą Jalokės vietovėje (Ompela Mpokas), kurioje nedidelės aukso kasyklos pateko į „Seleka“ grupuotės rankas ir buvo šios grupuotės kontroliuojamos iki 2014 m. vasario mėn. pradžios; p[askui] kontrolę perėmė „anti-Balaka“ grupuotės.“

94

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad Taryba pagrįstai remiasi Jungtinių Tautų galutine ataskaita, siekdama pagrįsti motyvus, apie kuriuos pranešta ieškovams. Vien tai, kad ieškovai ginčijo šioje ataskaitoje pateiktus kaltinimus, neleidžia teigti, kad Taryba negalėjo jais remtis (2015 m. sausio 14 d. Sprendimo Gossio / Taryba, T‑406/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:7, 72 punktas). Be to, ieškovų teiginiai nedraudžia Bendrajam Teismui remtis Jungtinių Tautų galutine ataskaita.

95

Iš tiesų pagal Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos 7 punkte suformuluotą ekspertų grupės įsipareigojimą ieškovai susipažino su svarbiausiais įrodymais, kuriais grindžiamas ginčijamas aktas, be kita ko, su ataskaita ir jos priedais (ši ataskaita taip pat buvo paskelbta viešai). Be to, iš Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos ir 2015 m. balandžio 28 d. koordinatoriaus laiško matyti, kad ekspertų grupė išklausė ieškovus bent du kartus, t. y. 2014 m. balandžio mėn. ir 2015 m. sausio mėn., ir kad jie neatsakė į minėtos grupės 2014 m. birželio mėn. pateiktą prašymą atvykti į pokalbį. Galiausiai iš šios ataskaitos 5–8 punktų matyti, kad ekspertų grupė rėmėsi kompetentingo JT organo iš anksto nustatyta griežta metodika, kuria paisoma teisės į gynybą.

96

Atitinkamo sprendimo teisėtumo teisminė kontrolė apima ir jį pagrindžiančių faktų bei aplinkybių, kuriomis remiamasi pagrindžiant sprendimą įšaldyti lėšas, vertinimą, taip pat įrodymų ir informacijos, kuriais pagrįstas šis įvertinimas, patikrinimą (2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑390/08, EU:T:2009:401, 37 punktas).

97

Taigi, šioje srityje Tarybos turima diskrecija nedraudžia Sąjungos teismui atliekant teisėtumo kontrolę patikrinti faktinių aplinkybių, kuriomis rėmėsi Taryba, faktinį teisingumą. Iš tiesų Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje garantuojama veiksminga teisminė kontrolė reikalauja, kad atlikdamas motyvų, kuriais pagrįstas sprendimas įtraukti asmenį į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą, teisėtumo kontrolę Sąjungos teismas įsitikintų, kad šis sprendimas, kuris konkrečiai susijęs su šiuo asmeniu, būtų pagrįstas pakankamai svariomis faktinėmis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju turi būti tikrinamos dėstant motyvus, kuriais pagrįsti ginčijami aktai, nurodytos faktinės aplinkybės tam, kad būtų patikrinta, ar šie motyvai (arba bent vienas jų), laikytini pakankamais savaime patvirtinti minėtus aktus, yra pagrįsti (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 119 punktas; taip pat žr. 2015 m. balandžio 21 d. Sprendimo Anbouba / Taryba, C‑605/13 P, EU:C:2015:248, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

98

Taigi, atsižvelgiant į atitinkamų ribojamųjų priemonių prevencinį pobūdį, jei Sąjungos teismas, atlikdamas ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę, konstatuoja, kad bent vienas iš Sankcijų komiteto motyvų santraukoje nurodytų motyvų yra pakankamai tikslus, konkretus, pagrįstas ir savaime pakankamai patvirtina šį sprendimą, aplinkybė, kad kiti iš šių motyvų tokie nėra, negali pateisinti šio sprendimo panaikinimo (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 130 punktas).

99

Tokį vertinimą reikia atlikti išnagrinėjant įrodymus ir informaciją ne atskirai, bet atsižvelgiant į su jais susijusias aplinkybes. Iš tiesų Taryba įvykdo jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, jeigu Sąjungos teismui pateikia pakankamai konkrečių, aiškių ir nuoseklių įrodymų visumą, leidžiančią nustatyti, kad yra pakankamas asmens, kurio lėšos įšaldomos, ir režimo, su kuriuo kovojama, ryšys (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 21 d. Sprendimo Anbouba / Taryba, C‑605/13 P, EU:C:2015:248, 51 ir 53 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

100

Ieškovų argumentus, susijusius su šio sprendimo 93 punkte nurodytais motyvais, reikia nagrinėti atsižvelgiant į šio sprendimo 99 punkte nurodytą jurisprudenciją.

101

Pirma, ieškovai ginčija neteisėtą antrajame motyve nurodytų pirkimų pobūdį, be kita ko, nesant atitinkamų deimantų eksporto.

102

Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 99 punkto, informacija turi būti vertinama ne atskirai, o atsižvelgiant į su ja susijusias aplinkybes.

103

Antrasis motyvas, kurį pateikiant nurodoma bent jau „parama“ ginkluotoms grupuotėms, turi būti aiškinamas kartu su trečiuoju ir ketvirtuoju motyvais, kuriuos pateikiant nurodomas neteisėtas deimantų eksploatavimas. Juo labiau kad Jungtinių Tautų galutinėje ataskaitoje tai, kad ieškovai pirko deimantus Brijoje ir Sam-Ouandjoje (antrasis motyvas) aiškiai susiejama su ieškovams skirtų deimantų, tikriausiai kilusių iš šių zonų, konfiskavimu Antverpene (trečiasis motyvas).

104

Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos 127 punkte nurodyta, kad, „ekspertų grupės nuomone, iš Brijos ir Sam-Ouandjos, kurios yra kontroliuojamos buvusios „Seleka“, kilę deimantai, kuriuos neteisėtai nusipirko Badica ar kurie buvo neteisėtai įsigyti jo naudai, atsidūrė Antverpene konfiskuotoje siuntoje“.

105

Be to, šis ryšys aiškiai pabrėžtas Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos santraukoje, kurioje nurodyta, kad, „ekspertų grupės nuomone, kai kurie Belgijoje konfiskuoti deimantai buvo iš Sam-Ouandjos ir Brijos (Aukštutinio Koto prefektūra) rytinės dalies, kurioje buvusios „Seleka“ pajėgos taiko mokesčius deimantus gabenantiems orlaiviams, o deimantų surinkėjai joms moka saugumo rinkliavas <…>“. Be kita ko, ieškovai neginčija šio ryšio savo procesiniuose dokumentuose.

106

Remiantis tuo darytina išvada, kad ieškovų argumentą, susijusį su pirkimų neteisėtumo nebuvimu, reikia atmesti. Iš tiesų iš to, kas išdėstyta, matyti, kad antrajame motyve nurodyti deimantai tikrai buvo eksportuojami, todėl neteisėtai eksploatuojami, nes pagal Kimberley procesą bet koks deimantų eksportas nagrinėjamu laikotarpiu buvo draudžiamas.

107

Šiuo klausimu tai, kad buvo perkami nedideli kiekiai ir egzistavo tariama būtinybė gauti patikimiems surinkėjams mokamą avansą ir išlaikyti jų tinklą, neturi reikšmės, pirma, paramos ginkluotoms grupuotėms buvimui ir, antra, neteisėtam nagrinėjamos prekybos pobūdžiui.

108

Taip pat reikia konstatuoti, jog antrajame motyve nurodyta aplinkybė, kad „2014 m. [Badica] toliau supirkinėjo deimantus“ Brijos ir Sam-Ouandjos miestuose, net darant prielaidą, kad ji aiškinama atskirai, taip pat parodo neteisėtą prekybą, nors Kimberley procesas iš esmės apima tik deimantų eksportą. Iš tiesų, kaip pažymi Taryba, ieškovai nepateikia jokio argumento dėl 2014 m. liepos 1 d. ekspertų grupės veiklos ataskaitos 60 punkte konstatuotos aplinkybės, kad:

„Kovo mėnesį [Badica] turėjo sukaupęs 760 karatų deimantų. Jos valdytojas ekspertų grupei pareiškė, kad bendrovė daugiau nebeperka deimantų, nes Centrinės Afrikos Respublikai sustabdytas Kimberley proceso sertifikavimo schemos taikymas <…>. Tačiau 2014 m. balandžio mėn. antrą kartą inventorizavus Badica atsargas paaiškėjo, kad ši bendrovė Brijoje ir Sam-Ouandjoje nusipirko dar 1698 karatus deimantų, kurių vertė – 292 917 JAV doleriai. Kalnakasybos tarnybos dar nebuvo sužymėjusios ir sudatavusios deimantų siuntų, kurias saugojo Badica, nors tai turėjo būti padaryta atsižvelgiant į veiksmų planą, kurį Centrinės Afrikos valdžios institucijos pateikė 2013 m. birželio mėn., kad Kimberley procesas vėl galėtų būti taikomas.“

109

Be to, atsižvelgdami į antrąjį motyvą, pagal kurį deimantų ieškotojai mokėjo buvusios „Seleka“ vadovams, siekdami užsitikrinti saugumą, ieškovai iš esmės teigia, kad jie negali būti kaltinami dėl buvusiai „Seleka“ teiktos paramos mokant šiuos mokesčius. Šiuo klausimu jie pažymi, kad pagal Centrinės Afrikos Respublikos kalnakasybos kodeksą kasyklų surinkėjai ir darbininkai, atsakingi už saugumo mokesčių mokėjimą buvusiai „Seleka“, yra nepriklausomi. Todėl Badica negalėjo būti laikomas atsakingu už surinkėjų elgesį, apie kurį, be to, nežinojo. Todėl antrojo motyvo savaime nepakanka įrodyti paramą ginkluotosioms pajėgoms.

110

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ieškovai neginčija nei deimantų pirkimo iš surinkėjų, kurie patys perka iš kalnakasių, nei to, kad šie deimantų prekybos tarpininkai mokėjo mokesčius buvusios „Seleka“ nariams. Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu laikotarpiu toliau pirkdami deimantus iš surinkėjų ieškovai, kurie to neneigia, neabejotinai teikė paramą ginkluotoms grupuotėms.

111

Šiuo klausimu, net jei tai ir būtų tiesa, tai, kad ieškovai tiesiogiai nemokėjo saugumo mokesčių buvusios „Seleka“ pajėgoms, neturi reikšmės paramos minėtoms pajėgoms buvimui. Iš tiesų motyvų santraukoje tiesiog bendrai nurodoma parama, o ne tiesioginė parama.

112

Be to, negalima atmesti, kad bent dalis deimantų prekybos tarpininkų buvusios „Seleka“ pajėgoms sumokėtų mokesčių buvo perkeliami į galutinę ieškovų sumokėtą kainą, jiems vykdant deimantų pirkimo veiklą.

113

Galiausiai reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamas aplinkybes, kurioms būdinga, pirma, įsiplieskęs pilietinis karas Centrinės Afrikos Respublikoje ir, antra, santykinis ir laikinas Kimberley proceso netaikymas šiai šaliai, ieškovai negalėjo nežinoti apie konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų jų kontroliuojamose kasyklose mokamus mokesčius.

114

Šiomis aplinkybėmis argumentą, susijusį su tuo, jog ieškovai nežinojo apie tai, kad deimantų prekybos tarpininkai mokėjo šiuos mokesčius, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

115

Be to, tiek, kiek ieškovai teigia, kad pateikiant antrąjį motyvą nurodytos aplinkybės siekiant įrodyti paramą ginkluotoms grupuotėms, mokant joms saugumo mokesčius ir tūpimo mokesčius, yra pakankamai patvirtintos, reikia konstatuoti, kad šis teiginys nepagrįstas.

116

Pirmiausia ieškovai klaidingai tvirtina, kad Badica seserinė bendrovė Minair mokėjo kuklius tūpimo mokesčius ir kad tokius mokesčius mokėjo visos skrydžius nagrinėjamuose regionuose vykdžiusios įmonės. Iš tiesų, pirma, iš Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos 123 punkto matyti, kad šių mokesčių suma už kiekvieną nusileidimą buvo nuo 75 JAV dolerių (USD) Brijoje iki 100 JAV dolerių Sam-Ouandjoje. Neatsižvelgiant į tai, kad šių mokesčių mokėjimas bet kuriuo atveju yra paramos ginkluotosioms pajėgoms sudedamoji dalis, jų negalima laikyti nereikšmingais, atsižvelgiant į dramatiškas ekonomines aplinkybes Centrinės Afrikos Respublikoje pilietinio karo laikotarpiu. Antra, tai, kad šiuos mokesčius mokėjo visi veiklos vykdytojai, taip pat neturi įtakos aplinkybei, kad jų mokėjimas reiškė paramą ginkluotosioms pajėgoms.

117

Taip pat reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovai, du mėnesius po to, kai Sankcijų komitetas įtraukė juos į sąrašą, ekspertų grupė netyrė kaltinimo, susijusio su tūpimo ir saugumo mokesčių mokėjimu buvusios „Seleka“ nariams. Iš tiesų iš Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos 90 ir 91 išnašų matyti, kad šis kaltinimas grindžiamas 2014 m. liepos ir rugsėjo mėn. vykusiais pokalbiais, t. y. iki ieškovų įtraukimo į sąrašą dar buvo beveik metai.

118

Galiausiai, priešingai, nei teigia ieškovai, kaltinimus parama buvusios „Seleka“ pajėgoms, mokant saugumo ir tūpimo mokesčius, patvirtina pateikti įrodymai.

119

Pirma, kalbant apie saugumo mokesčių mokėjimą, iš Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos 124 punkto, kuris grindžiamas dviem sutampančiais 2014 m. rugsėjo 4 d. surinkėjo iš Sam-Ouandjos ir 2014 m. liepos 21 d. Specialiojo kovos su sukčiavimu skyriaus vadovo iš Bangio (Centrinė Afrikos Respublika) parodymais, matyti, kad „(deimantų prekybos tarpininkai) surinkėjai iš Sam-Ouandjos moka <…> dienos mokestį buvusios „Seleka“ kareiviams, kurie saugo jų patalpas“, kad „Brijoje 2014 m. gegužės mėn. ekspertų grupė konstatavo, kad buvusios „Seleka“ kareiviai saugo pagrindinių surinkėjų ir verslininkų patalpas“, ir kad „Specialiojo kovos su sukčiavimu skyriaus vadovas patvirtino, kad buvusios „Seleka“ nariai Sam-Ouandjoje pelnosi iš prekybos deimantais dėl saugumo susitarimų, sudarytų su surinkėjais“. Todėl Tarybos konstatuotos aplinkybės, susijusios su saugumo mokesčio mokėjimu, yra pakankamai patvirtintos.

120

Antra, dėl tūpimo mokesčių mokėjimo Badica patvirtina, kad nemokėjo šių mokesčių buvusios „Seleka“ pajėgoms, nes jie buvo mokami oro uosto „valdžiai“, ir kad Minair„nesusijusi su Badica“, todėl Badica negalima kaltinti dėl Minair elgesio.

121

Vis dėlto, pirma, iš Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos matyti, kad tūpimo mokesčius taikė buvusios „Seleka“ pajėgos, o ne oro uosto „valdžia“. Šiuo klausimu Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos 123 punkte, grindžiamame 2014 m. rugsėjo 4 d. pokalbiu su surinkėju iš Sam-Ouandjos ir 2014 m. liepos 21 d. pokalbiu su Bangio oro uosto atsakingu asmeniu, nurodyta:

„Prieš tarptautinėms pajėgoms atvykstant į Briją 2014 m. balandžio mėn., buvusios „Seleka“ pajėgos Brijoje taikė 75 dolerių tūpimo mokestį <…>. Sam-Ouandjoje, kur, sprendžiant iš palydovo nuotraukų, pastaraisiais mėnesiais smarkiai išaugo neapdorotų deimantų gamyba <…>, nėra jokių tarptautinių pajėgų. Buvusios „Seleka“ pajėgos, kurioms vadovauja Beja Djouma zonos vadas, taiko 100 dolerių tūpimo mokestį. Komerciniai skrydžiai į Briją ir Sam-Ouandją vykdomi beveik kas savaitę. Paprastai mokesčius moka orlaivį užsakiusi įmonė.“

122

Antra, kaip matyti iš Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos 122 punkto, Minair ir Badica priklauso tai pačiai grupei, t. y. Groupe Abdoulkarim, kuriai vadovauja Abdoul-Karim Dan Azoumi. Tačiau reikia konstatuoti, kad nagrinėjami mokesčiai buvo mokami pervežant Badica deimantus. Šiuo klausimu, kaip matyti iš šio sprendimo 111 punkto, motyvų santraukoje tiesiog bendrai nurodoma parama, o ne tiesioginė parama.

123

Antra, kalbant apie trečiąjį motyvą, pažymėtina, jog ieškovai nurodo, kad vertinimą, pagal kurį „yra labai didelė tikimybė, kad konfiskuotų deimantų kilmė yra Centrinės Afrikos Respublika, atsižvelgiant į tai, kad šių deimantų savybės yra tipiškos Sam-Ouandjos ir Brijos vietovėms, taip pat šalies pietvakariuose esančios Nolos (Sanga-Mbaerės provincija) vietovei“, paneigia spaudoje paskelbtas Dubai Diamond Exchange vadovo pareiškimas, kad „[deimantai] gali būti kilę iš Gvinėjos, Pietų Afrikos arba dar kitų vietovių“ (Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos 23 priedas).

124

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, pirma, Dubai Diamond Exchange vadovo pareiškimas buvo padarytas remiantis kitomis nuotraukomis nei tos, kuriomis remiantis Belgijos valdžios institucijos konfiskavo deimantus, ir, antra, vertinimą, pagal kurį „yra labai didelė tikimybė, kad konfiskuotų deimantų kilmė yra Centrinės Afrikos Respublika“, patvirtina Kimberley proceso deimantų ekspertų darbo grupės deklaracijos, nurodytos Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos 115 punkte.

125

Be to, kaip matyti iš Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos 121 punkto, vertinimą, susijusį su didele tikimybe, kad deimantai kilę iš Centrinės Afrikos Respublikos, elektroniniu laišku patvirtino Kimberley proceso deimantų ekspertų darbo grupės pirmininkas per Belgijos federalinės valdžios institucijų prieš ieškovus pradėtą procedūrą Belgijoje.

126

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos 121 punkte, susirašinėjant su Belgijos federalinės valdžios institucijomis „buvo nurodyta, kad kai kurie konfiskuotų siuntų nuotraukose pavaizduoti neapdoroti deimantai turėjo šalies pietvakariuose esančios Nolos deimantams (Sanga-Mbaerės provincija) tipiškų savybių, o kitiems deimantams buvo būdingos rytinėje šalies dalyje esančių Sam-Ouandjos ir Brijos (Aukštutinio Koto prefektūra) deimantų savybės“.

127

Be to, tiek, kiek ieškovai priekaištauja, kad ekspertų grupė nesusisiekė su dviem tiekėjais iš Dubajaus, iš kur buvo atsiųsti Belgijoje konfiskuoti deimantai, arba su ikiteisminio tyrimo teisėju, atsakingu už Belgijoje vykdomą tyrimą, reikia konstatuoti, kad jie neįrodo, kaip toks nesusisiekimas pažeidė procedūrą ar kad ekspertų grupei atliekant tyrimą egzistavo tokia pareiga.

128

Galiausiai, priešingai, nei teigia ieškovai, tai, kad 18 siuntų, kurios buvo išsiųstos prieš ginčijamas siuntas, nesukėlė įtarimų Belgijos valdžios institucijoms, neturi reikšmės šių institucijų nustatytų ginčijamų siuntų vertinimui.

129

Trečia, kalbant apie ketvirtąjį motyvą, pažymėtina, kad ieškovai nesutinka, jog yra patvirtintas vertinimas, pagal kurį „prekeiviai, supirkinėję deimantus, neteisėtai išgabentus iš Centrinės Afrikos Respublikos į užsienio rinkas, įskaitant iš vakarinės šalies dalies, veikė Kamerūne [Badica] vardu“. Tačiau reikia pažymėti, kad šis vertinimas išsamiai išanalizuotas Jungtinių Tautų galutinėje ataskaitoje. Joje, be kita ko, 125 punkte, minint įvairius pareiškimus nurodyta, kad „ekspertų grupė surinko išsamius parodymus iš valdžios ir deimantais prekiaujančių šaltinių, kad Badica taip pat prekiavo deimantais, slaptai išveždamas juos iš Centrinės Afrikos Respublikos“. Šiame punkte dar patikslinta, kad, „remiantis šiais šaltiniais, toks Al Hadj Idriss Goudache vykdė deimantų kontrabandą Badica naudai“ ir kad „2014 m. sausio mėn. nuvertus buvusios „Seleka“ vadą Djotodia, Goudache išvyko iš Centrinės Afrikos Respublikos į Kamerūną ir gyveno Garua Bulajuje, Bertua ir Dualoje, o tada – Kuseryje, pačioje šiauriausioje Kamerūno dalyje, netoli N’Djamenos“.

130

Šiuo klausimu tiek, kiek ieškovai teigia, kad šiuose pareiškimuose neminimos juos padariusių asmenų pavardės ir jie nėra grindžiami tinkamai surašytais protokolais, reikia priminti, kad Tarybos pareigų ginčijamo akto srityje negalima prilyginti valstybės narės nacionalinės teisminės institucijos pareigoms baudžiamojoje byloje (žr. šio sprendimo 78 punktą), juo labiau kad, kaip nagrinėjamu atveju, tyrimas buvo atliekamas valstybėje, kurioje vyko pilietinis karas (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 7 d. Sprendimo Akhras / Taryba, C‑193/15 P, EU:C:2016:219, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

131

Ketvirta, kalbant apie penktąjį motyvą, pažymėtina, jog ieškovai teigia, kad šiame motyve nurodytas aukso eksportas buvo vykdomas visiškai teisėtai, kaip tai patvirtina Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos 33 priede pateiktas oficialus leidimas. Šiuo klausimu, kaip pagrįstai nurodo ieškovai, šioje byloje, kaip tai matyti iš Jungtinių Tautų galutinės ataskaitos 136 punkto, penktasis motyvas grindžiamas 2014 m. gegužės 5 d. oficialiu laissez-passer, pridėtu kaip šios ataskaitos 33 priedas, kuriuo leidžiama eksportuoti 827 gramus aukso. Šiomis aplinkybėmis niekas neleidžia įrodyti neteisėto penktajame motyve nurodyto 2014 m. gegužę vykdyto eksporto pobūdžio. Todėl reikia manyti, kad penktajame motyve nurodytas aukso eksportas neleidžia įrodyti paramos ginkluotoms grupuotėms, neteisėtai eksploatuojant auksą ar vykdant jo kontrabandą.

132

Vis dėlto tai, kad penktasis motyvas neleidžia daryti išvados, susijusios su parama ginkluotoms grupuotėms, neteisėtai eksploatuojant auksą ar vykdant jo kontrabandą, neturi reikšmės ginčijamo akto pagrįstumui. Iš tiesų, kaip nurodyta šio sprendimo 98 punkte, kad jei atsižvelgdamas į prevencinį nagrinėjamų ribojamųjų priemonių pobūdį Sąjungos teismas mano, kad bent vienas iš Sankcijų komiteto pateiktoje santraukoje nurodytų motyvų yra pakankamai tikslus ir konkretus, kad jis pagrįstas ir pats savaime yra pakankamas pagrindas šiam sprendimui paremti, aplinkybė, kad kiti iš šių motyvų tokie nėra, negali pateisinti šio sprendimo panaikinimo (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 130 punktas).

133

Reikia konstatuoti, kad kiti Sankcijų komiteto pateiktoje motyvų santraukoje nurodyti motyvai, vertinami visi kartu, šios bylos aplinkybėmis yra pakankamai tikslūs, konkretūs ir pagrįsti, tad sudaro pakankamą ginčijamą aktą patvirtinantį pagrindą ir įrodo paramą ginkluotoms grupuotėms, neteisėtai eksploatuojant gamtinius išteklius Centrinės Afrikos Respublikoje ar vykdant jų kontrabandą.

134

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąjį pagrindą, nesant reikalo priimti sprendimo dėl 2015 m. gruodžio 21 d. Jungtinių Tautų ataskaitos priimtinumo, nes ji priimta vėliau nei ginčijamas aktas, siekiant įrodyti kaltinimą, susijusį su saugumo mokesčių mokėjimu. Iš tiesų, kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 119 punkto, kaltinimas, susijęs su saugumo mokesčių mokėjimu, teisiškai yra pakankamai patvirtintas, argumentą dėl minėto kaltinimo pagrindimo vėlesniais įrodymais reikia atmesti kaip nereikšmingą. Be to, tas pats pasakytina apie argumentą, susijusį su 2015 m. rugsėjo 30 d.Amnesty International parengtos ataskaitos ir 2015 m. gruodžio 7 d. ekspertų grupės atsakymo ieškovams pateikimu atsiliepimo į ieškinį etapu, nes įtraukimo į sąrašą motyvai pakankamai pagrįsti Jungtinių Tautų galutinėje ataskaitoje, kurios priimtinumas neginčijamas.

135

Ieškovų teigimu, Taryba, tiesiog perkeldama 2015 m. rugpjūčio 20 d. Saugumo Tarybos sprendimą į Sąjungos teisę, iš tikrųjų neišnagrinėjo bylos aplinkybių. Šiuo klausimu byloje nėra jokių požymių, rodančių, kad Taryba patikrino su ieškovais susijusių aplinkybių reikšmingumą ir pagrįstumą, todėl ginčijamas aktas yra neteisėtas. Taigi Taryba perkėlė JT sankcijas automatiškai, pažeisdama 2013 m. liepos 18 d. Sprendimą Komisija ir kt. / Kadi (C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518). Šiuo klausimu ieškovai pažymi, kad nors Taryba prašė Sankcijų komiteto pateikti įrodymus, jis šių įrodymų nepateikė.

136

Taryba ginčija šiuos argumentus.

137

Kaip nurodyta šio sprendimo 86–89 punktuose, Taryba neprivalėjo tikrinti faktų ir aplinkybių, kuriomis grindžiama JT įtraukimo į sąrašą priemonė, tikslumo. Pagal 2013 m. liepos 18 d. Sprendimą Komisija ir kt. / Kadi (C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 114 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), jeigu atitinkamas asmuo pateikia pastabas dėl motyvų santraukos, kompetentinga Sąjungos institucija privalo atidžiai ir nešališkai išnagrinėti nurodytų motyvų pagrįstumą, atsižvelgdama į šias pastabas ir galimus kartu su jomis pateiktus kaltę paneigiančius įrodymus. Todėl Tarybai negalima priekaištauti dėl to, kad ji rezoliucijos, kuria grindžiamas ginčijamas aktas, įgyvendinimo etapu iš Sankcijų komiteto negavo informacijos ar įrodymų, kurie patvirtintų ieškovams pareikštus kaltinimus, ir kad todėl, kaip teigia ieškovai, ji „automatiškai perkėlė JT sankcijas“.

138

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti trečiąjį pagrindą, taigi ir visą ieškinį.

139

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovai pralaimėjo bylą, iš jų priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Tarybos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija)

nusprendžia: