TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. spalio 21 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva 2014/42/ES – Nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymas ir konfiskavimas Europos Sąjungoje – Taikymo sritis – Neteisėtai įgyto turto konfiskavimas – Ekonominė nauda, gauta iš nusikalstamos veikos, dėl kurios nėra priimta apkaltinamojo nuosprendžio – 4 straipsnis – Konfiskavimas – 5 straipsnis – Išplėstas konfiskavimas – 6 straipsnis – Konfiskavimas iš trečiųjų asmenų – Sąlygos – Pinigų sumos, kuri, kaip teigiama, priklauso trečiajam asmeniui, konfiskavimas – Tretieji asmenys, neturintys teisės būti konfiskavimo procedūros šalys – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis“

Sujungtose bylose C‑845/19 ir C‑863/19

dėl Apelativen sad – Varna (Varnos apeliacinis teismas, Bulgarija) 2019 m. lapkričio 7 d. (C–845/19) ir 2019 m. lapkričio 19 d. (C–863/19) nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 2019 m. lapkričio 19 ir 26 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą baudžiamosiose bylose prieš

DR (C‑845/19),

TS (C‑863/19),

dalyvaujant

Okrazhna prokuratura – Varna,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro trečiosios kolegijos pirmininkės pareigas einanti antrosios kolegijos pirmininkė A. Prechal, teisėjai J. Passer, F. Biltgen, L. S. Rossi (pranešėja) ir N. Wahl,

generalinis advokatas P. Pikamäe,

posėdžio sekretorius R. Schiano, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2021 m. sausio 13 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	Okrazhna prokuratura – Varna, atstovaujamo I. Todorov ir V. Chavdarov,

–	Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos M. Georgieva, T. Mitova ir E. Petranova,

–	Austrijos vyriausybės, atstovaujamos J. Schmoll ir F. Zeder,

–	Europos Komisijos, iš pradžių atstovaujamos S. Grünheid, Y. Marinova ir R. Troosters, vėliau – S. Grünheid ir Y. Marinova,

susipažinęs su 2021 m. kovo 24 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/42/ES dėl nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo Europos Sąjungoje (OL L 127, 2014, p. 39; klaidų ištaisymas OL L 138, 2014, p. 114) 2 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.

Šie prašymai pateikti nagrinėjant baudžiamąsias bylas prieš DR (C‑845/19) ir TS (C‑863/19) (toliau kartu – suinteresuotieji asmenys) dėl prašymų konfiskuoti pinigų sumas, kurios, suinteresuotųjų asmenų teigimu, priklauso tretiesiems asmenims, po to, kai jie buvo nuteisti už narkotinių medžiagų laikymą, turint tikslą jas platinti.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Pamatinis sprendimas 2004/757/TVR

2004 m. spalio 25 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2004/757/TVR, nustatančio būtiniausias nuostatas dėl nusikalstamų veikų sudėties požymių ir bausmių neteisėtos prekybos narkotikais srityje (OL L 335, 2004, p. 8), 2 straipsnyje „Nusikaltimai, susiję su neteisėta prekyba narkotikais ir prekursoriais“ nustatyta:

„1. Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių, kad užtikrintų baudžiamumą už šią tyčinę veiką, neturint į ją teisės [neturinčią teisėto pagrindo]:

a)	narkotikų gaminimą, gamybą, gavybą, ruošimą, pasiūlymą, pasiūlymą turint tikslą parduoti, platinimą, pardavimą, pristatymą bet kokiomis sąlygomis, pardavimą tarpininkaujant, siuntimą, siuntimą tranzitu, gabenimą, importavimą ar eksportavimą;

<…>

c)	narkotikų laikymą ar pirkimą, siekiant užsiimti viena iš a punkte nurodytų veiklų;

<…>“

Šio pamatinio sprendimo 4 straipsnio 2 dalies b punkte buvo nurodyta:

„Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių, kad užtikrintų, jog už 2 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama įkalinimo bausmėmis, kurių ilgiausias laikas ne mažiau kaip 5–10 metų, kiekvienos iš šių aplinkybių atveju:

<…>

b)	nusikaltimas susijęs su tais narkotikais, kurie daro didžiausią žalą sveikatai, arba jais padaryta didelė žala ne vieno asmens sveikatai.“

Direktyva 2014/42

Direktyvos 2014/42 11, 19–21, 33 ir 38 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

(11)

būtina patikslinti esamą pajamų iš nusikaltimų sąvoką, kad ji apimtų tiesiogines pajamas iš nusikalstamos veiklos ir visą netiesioginę naudą, gautą, be kita ko, iš vėliau reinvestuotų ar transformuotų tiesioginių pajamų. Todėl pajamos gali apimti bet kokį turtą, taip pat tą, kuris buvo visiškai ar iš dalies transformuotas ar pakeistas į kitą turtą, arba tą, kuris buvo sumaišytas su turtu, gautu iš teisėtų šaltinių, neviršijant sumaišytųjų pajamų nustatytos vertės. Jos taip pat gali apimti pajamas ar kitą naudą, gautą iš pajamų iš nusikaltimų arba iš turto, į kurį arba su kuriuo buvo transformuotos, pakeistos ar sumaišytos tokios pajamos;

<…>

(19)

nusikalstamos grupės užsiima labai įvairia nusikalstama veikla. Siekiant sėkmingai kovoti su organizuota nusikalstama veikla, tam tikrais atvejais gali būti tikslinga nubaudus asmenį baudžiamąja tvarka konfiskuoti ne tik su konkrečiu nusikaltimu susijusį turtą, bet ir kitą turtą, kurį teismas pripažįsta pajamomis iš kitų nusikaltimų. Toks požiūris vadinamas išplėstiniu konfiskavimu. <…>

(20)

nustatant, ar dėl nusikalstamos veikos galėjo būti gauta ekonominė nauda, valstybės narės gali atsižvelgti į modus operandi, pavyzdžiui, ar nusikalstamos veikos sąlyga yra tai, kad ji buvo padaryta organizuoto nusikalstamumo kontekste arba ketinant gauti nuolatinį pelną iš nusikalstamų veikų. Tačiau apskritai tai neturėtų būti kliūtis taikyti išplėstinį konfiskavimą;

(21)

išplėstinį konfiskavimą turėtų būti galima taikyti tuomet, kai teismas yra įsitikinęs, jog atitinkamas turtas yra įgytas iš nusikalstamos veikos. Tai nereiškia, kad turi būti nustatyta, kad minėtas turtas yra įgytas iš nusikalstamos veikos. Valstybės narės gali numatyti, kad galėtų užtekti, pavyzdžiui, to, jog teismas, įvertinęs tikimybę, mano arba pagrįstai daro prielaidą, kad žymiai labiau tikėtina, jog minėtas turtas įgytas iš nusikalstamos veikos, o ne iš kitos veikos. Tokiomis aplinkybėmis teismas turi atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, įskaitant faktus ir turimus įrodymus, kuriais remiantis galėtų būti priimtas sprendimas dėl išplėstinio konfiskavimo. Tai, kad asmens turtas yra neproporcingas jo teisėtoms pajamoms, galėtų būti vienu iš faktų, kuriais grindžiama teismo išvada, kad turtas įgytas iš nusikalstamos veikos. Valstybės narės taip pat galėtų nustatyti reikalavimą dėl tam tikro laikotarpio, per kurį galėtų būti laikoma, kad turtas yra įgytas iš nusikalstamos veikos;

<…>

(33)

ši direktyva daro didelį poveikį asmenų teisėms – ne tik įtariamųjų ar kaltinamųjų, bet ir trečiųjų asmenų, kurie nėra persekiojami. Todėl būtina numatyti specialias garantijas ir teismines teisių gynimo priemones, kad įgyvendinant šią direktyvą būtų užtikrinamos jų pagrindinės teisės. Tai apima trečiųjų asmenų, kurie teigia esantys atitinkamo turto savininkai arba teigia turintys kitų nuosavybės teisių (daiktinių teisių, ius in re), pavyzdžiui, uzufrukto teisę, teisę būti išklausytiems. Apie nutarimą įšaldyti turtą atitinkamam asmeniui turėtų būti pranešta kuo greičiau po jo įvykdymo. Vis dėlto kompetentingos valdžios institucijos apie tokius nutarimus atitinkamam asmeniui gali pranešti ir vėliau, kai to reikia tyrimo tikslais;

<…>

(38)

šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) bei [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytoje] Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje pripažintų principų, kaip išaiškinta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Ši direktyva turėtų būti įgyvendinta laikantis tų teisių ir principų. Šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis su teisine pagalba susijusiai nacionalinei teisei ir ja nenustatomos jokios pareigos valstybių narių teisinės pagalbos sistemų, kurios turėtų būti taikomos pagal Chartiją ir [Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje], atžvilgiu[.]“

Direktyvos 2014/42 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:

„1. Šia direktyva nustatomos būtiniausios taisyklės, reglamentuojančios turto įšaldymą, siekiant jį prireikus vėliau konfiskuoti, ir turto konfiskavimą baudžiamosiose bylose.

2. Šia direktyva nedaromas poveikis procedūroms, kurias valstybės narės gali naudoti atitinkamam turtui konfiskuoti.“

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

1)	pajamos – bet kokia iš nusikalstamos veikos tiesiogiai ar netiesiogiai gauta ekonominė nauda; jas gali sudaryti bet kokios formos turtas ir jos apima visas vėliau reinvestuotas ar transformuotas tiesiogines pajamas ir materialinę naudą;

2)	turtas – bet kokios rūšies materialus arba nematerialus, kilnojamasis arba nekilnojamasis turtas ir teisiniai dokumentai ar raštai, patvirtinantys nuosavybės teisę arba teisę į tokį turtą;

<…>

4)	konfiskavimas – dėl nusikalstamos veikos teismo paskirtas galutinis turto paėmimas;

<…>“

Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ pirmoje pastraipoje nurodyta:

„Ši direktyva taikoma nusikalstamoms veikoms, kurių atžvilgiu taikoma:

<…>

g)	[P]amatinis sprendimas [2004/757];

<…>“

Direktyvos 2014/42 4 straipsnio „Konfiskavimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė visiškai arba iš dalies konfiskuoti nusikaltimo priemones ir pajamas arba turtą, kurio vertė atitinka tokias nusikaltimo priemones arba pajamas, jeigu yra priimtas galutinis apkaltinamais nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, kuris taip pat gali būti priimtas pritaikius in absentia procedūrą.“

Šios direktyvos 5 straipsnyje „Išplėstas konfiskavimas“ nustatyta:

„1. „Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė visiškai ar iš dalies konfiskuoti turtą, priklausantį dėl nusikalstamos veikos nuteistam asmeniui ir galintį tiesiogiai ar netiesiogiai duoti ekonominės naudos, kai teismas, remdamasis bylos aplinkybėmis, įskaitant konkrečius faktus ir turimus įrodymus, pavyzdžiui, tai, kad turto vertė yra neproporcinga nuteistojo teisėtoms pajamoms, yra įsitikinęs, jog tas turtas įgytas iš nusikalstamos veikos.

2. Šio straipsnio 1 dalyje „nusikalstamos veikos“ sąvoka apima bent:

<…>

e)	nusikalstamą veiką, už kurią pagal atitinkamą 3 straipsnyje nurodytą dokumentą arba, jei tame dokumente nėra nustatyta sankcijos riba, pagal atitinkamą nacionalinę teisę baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė yra bent ketveri metai.“

Tos pačios direktyvos 6 straipsnyje „Konfiskavimas iš trečiųjų asmenų“ numatyta:

„1. Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų sudaryta galimybė konfiskuoti pajamas arba kitą turtą, kurio vertė atitinka tokias pajamas, kuriuos įtariamasis arba kaltinamasis tiesiogiai arba netiesiogiai perdavė tretiesiems asmenims arba kuriuos tretieji asmenys įsigijo iš įtariamojo arba kaltinamojo, bent tuo atveju, jei, remiantis konkrečiais faktais ir aplinkybėmis, įskaitant tai, kad perleista ar įgyta neatlygintinai arba už gerokai žemesnę nei rinkos kainą, tie tretieji asmenys žinojo arba turėjo žinoti, kad perdavimo arba įsigijimo tikslas buvo išvengti konfiskavimo.

2. 1 dalimi nedaromas poveikis bona fide trečiųjų asmenų teisėms.“

Šios direktyvos 8 straipsnyje „Garantijos“ numatyta:

„1. Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta, kad, siekiant išsaugoti asmenų, kuriems daro poveikį šioje direktyvoje numatytos priemonės, teises, jie turėtų teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą.

<…>

6. Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų, kad kiekvienas nutarimas konfiskuoti būtų pagrįstas ir apie tokį nutarimą būtų pranešta atitinkamam asmeniui. Asmeniui, kurio atžvilgiu taikomas konfiskavimas, valstybės narės numato veiksmingą galimybę teisme užginčyti nutarimą konfiskuoti.

7. Nedarant poveikio [2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (OL L 142, 2012, p. 1)] ir [2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu (OL L 294, 2013, p. 1)], asmenys, kurių turtui taikomas nutarimas konfiskuoti, viso konfiskavimo proceso, susijusio su pajamų bei nusikaltimo priemonių nustatymu, metu turi teisę naudotis advokato paslaugomis, siekiant užtikrinti, kad tie asmenys galėtų išsaugoti savo teises. Atitinkami asmenys informuojami apie tą teisę.

<…>

9. Tretieji asmenys turi teisę reikalauti savo nuosavybės teisės ar kitų turtinių teisių, be kita ko, 6 straipsnyje nurodytais atvejais.

<…>“

Bulgarijos teisė

Baudžiamasis kodeksas

Nakazatelen kodeks (Baudžiamasis kodeksas, toliau – BK) 53 straipsnyje nurodyta:

„(1) Neatsižvelgiant į baudžiamąją atsakomybę, valstybės naudai konfiskuojami:

a)	kaltam asmeniui priklausantys daiktai, skirti tyčinei nusikalstamai veikai vykdyti arba panaudoti ją vykdant; kai daiktų nėra arba jie buvo perleisti, priteisiama jų vertę atitinkanti suma;

b)	kaltam asmeniui priklausantys daiktai, kurie buvo tyčinės nusikalstamos veikos dalykas, – šio kodekso specialiojoje dalyje nustatytais atvejais.

(2) Valstybės naudai taip pat konfiskuojami:

a)	daiktai, kurie gali būti nusikalstamos veikos dalykas ar priemonė ir kuriais draudžiama disponuoti; ir

b)	iš nusikalstamos veikos gautos tiesioginės ir netiesioginės pajamos, jeigu jos neturi būti grąžintos ar atlygintos; kai pajamų nėra arba jos yra perleistos, priteisiama jų vertę atitinkanti suma.

(3) 2 dalies b punkte nustatyta:

1)	„tiesioginės pajamos“ – tai bet kokia ekonominė nauda, atsiradusi kaip tiesioginė nusikalstamos veikos pasekmė;

„netiesioginės pajamos“ – tai bet kokia ekonominė nauda, gauta iš disponavimo tiesioginėmis pajamomis, taip pat bet koks turtas, gautas visiškai ar iš dalies transformavus tiesiogines pajamas, įskaitant atvejį, kai šis turtas buvo sumaišytas su teisėtos kilmės turtu; gali būti konfiskuotas turtas, kurio vertė atitinka į jį inkorporuotų tiesioginių pajamų vertę ir turto vertės padidėjimą, kai jį tiesiogiai lemia disponavimas tiesioginėmis pajamomis arba jų transformavimas ir tiesioginių pajamų inkorporavimas į turtą.“

BK 354a straipsnyje nustatyta:

„(1) Tas, kas neturėdamas atitinkamo leidimo gamina, perdirba, įsigyja arba laiko narkotines medžiagas ar jų analogus, turėdamas tikslą jas platinti, arba platina narkotines medžiagas ar jų analogus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų ir bauda nuo [5000 iki 20000 Bulgarijos levų (BGN) (apie 2 500–10 000 EUR)], kai tai yra labai pavojingos narkotinės medžiagos ar jų analogai, arba laisvės atėmimu nuo vienų iki šešerių metų ir bauda nuo [2000 iki 10000 BGN (apie 1 000–5 000 EUR)], kai tai yra pavojingos narkotinės medžiagos ar jų analogai. <…>

<…>

(3) Tas, kas neturėdamas atitinkamo leidimo įsigyja arba laiko narkotines medžiagas ar jų analogus, baudžiamas:

1)	labai pavojingų narkotinių medžiagų ar jų analogų atveju – laisvės atėmimu nuo vienų iki šešerių metų ir [2 000–10 000 BGN] bauda;

2)	pavojingų narkotinių medžiagų ar jų analogų atveju – laisvės atėmimu iki penkerių metų ir [1 000–5 000 BGN (apie 500–2 500 EUR)] bauda.

<…>“

Baudžiamojo proceso kodeksas

Nakazatelno-protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – BPK) 306 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta:

„(1) Teismas taip pat gali priimti nutartį dėl klausimų, susijusių su:

1)	subendrintos bausmės nustatymu pagal [BK] 25 ir 27 straipsnius ir 53 straipsnio taikymu.

<…>“

Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

2019 m. vasario 21 d. Varnos mieste (Bulgarija) DR ir TS be leidimo turėjo labai pavojingų narkotinių medžiagų platinimo tikslais. Už šią nusikalstamą veiką jie buvo nuteisti pagal BK 354a straipsnį atitinkamai vienų metų laisvės atėmimo bausme ir 2500 BGN (apie 1250 EUR) bauda ir dvejų metų laisvės atėmimo bausme, atidedant jos vykdymą ketveriems metams, taip pat 5000 BGN (apie 2500 EUR) bauda.

17	Per ikiteisminį tyrimą atlikusios kratas patalpose, kuriose DR gyveno kartu su savo motina ir seneliais, taip pat jo transporto priemonėje, kompetentingos valdžios institucijos rado 4447,06 BGN (apie 2200 EUR) pinigų sumą.

18	Per kratą patalpose, kuriose TS gyveno su savo motina, atliktą taip pat vykstant ikiteisminiam tyrimui, kompetentingos valdžios institucijos rado 9324,25 BGN (apie 4800 EUR) pinigų sumą.

Kai buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai dėl suinteresuotųjų asmenų, Okrazhna prokuratura – Varna (Varnos apygardos prokuratūra, Bulgarija) paprašė Okrazhen sad Varna (Varnos apygardos teismas, Bulgarija, toliau – pirmosios instancijos teismas) konfiskuoti minėtas pinigų sumas valstybės naudai pagal BPK 306 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo prokuratūros prašymą viešame posėdyje, kuriame dalyvavo suinteresuotieji asmenys ir du jų advokatai.

Per šį teismo procesą DR pareiškė, kad šio sprendimo 17 punkte nurodyta pinigų suma priklauso jo senelei, kuri ją gavo kaip banko paskolą. Be to, jis pateikė rašytinį įrodymą, kad 2018 m. gruodžio mėn. jo senelė iš savo banko sąskaitos pasiėmė 7000,06 BGN (apie 3500 EUR). DR senelė nedalyvavo procese pirmosios instancijos teisme, nes pagal Bulgarijos teisę ji negalėjo jame dalyvauti kaip su nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu nesusijusi proceso šalis. Taip pat ji nebuvo apklausta kaip liudytoja.

Vykstant šiam teismo procesui, TS savo ruožtu pareiškė, kad šio sprendimo 18 punkte nurodyta pinigų suma priklauso jo motinai ir seseriai. Šiuo klausimu jis taip pat pateikė rašytinį įrodymą, kad 2018 m. kovo mėn. jo motina su DSK-EAD banku sudarė sutartį dėl 17000 BGN (apie 8500 EUR) vartojimo paskolos. TS motina taip pat negalėjo dalyvauti procese pirmosios instancijos teisme. Tačiau ji buvo apklausta kaip liudytoja dėl pinigų sumos, rastos patalpose, kuriose gyvena su savo sūnumi.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė leisti konfiskuoti aptariamas pinigų sumas, nes laikėsi nuomonės, kad nusikalstama veika, už kurią suinteresuotieji asmenys buvo nuteisti, t. y. narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas perparduoti, negalėjo duoti ekonominės naudos. Šiuo klausimu šis teismas nusprendė, kad nors yra įrodymų, t. y. liudytojų parodymų, kad nagrinėjamose pagrindinėse bylose suinteresuotieji asmenys prekiavo narkotinėmis medžiagomis, nebuvo įvykdytos BK 53 straipsnio 2 dalyje numatytos konfiskavimo valstybės naudai sąlygos, nes prokuratūra nebuvo pateikusi kaltinimo, kad suinteresuotieji asmenys prekiavo narkotikais, o minėta prekyba nebuvo patvirtinta ir vėlesniame nuosprendyje.

Prokuratūra apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir nurodė, kad minėtas teismas netaikė BK 53 straipsnio 2 dalies, atsižvelgdamas į Direktyvą 2014/42. Suinteresuotųjų asmenų advokatai nepritaria prokuratūros nuomonei ir mano, kad gali būti konfiskuotas tik materialusis turtas, tiesiogiai gautas iš nusikalstamos veikos, už kurią suinteresuotasis asmuo buvo nuteistas.

Šiomis aplinkybėmis Apelativen sad – Varna (Varnos apeliacinis teismas, Bulgarija) nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, kurie bylose C‑845/19 ir C‑863/19 suformuluoti vienodai:

„1.	Ar [Direktyva 2014/42] ir [Chartija] taikomos nusikalstamai veikai, kurią sudaro narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas platinti ir kurią Bulgarijos pilietis padarė Bulgarijos Respublikos teritorijoje, taip pat ir tada, kai galima ekonominė nauda gauta ir yra Bulgarijoje?

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, kaip reikia suprasti [Direktyvos 2014/42] 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąvoką „iš nusikalstamos veikos netiesiogiai gauta ekonominė nauda“, ar gali būti ja laikoma pinigų suma, surasta ir konfiskuota patalpose, kuriose gyveno nuteistasis ir jo šeimos nariai, taip pat jo vairuotame lengvajame automobilyje?

3.	Ar [Direktyvos 2014/42] 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jam prieštarauja tokios taisyklės, kaip nustatytos BK 53 straipsnio 2 dalyje, pagal kurias nėra numatytas „iš nusikalstamos veikos netiesiogiai gautos ekonominės naudos“ paėmimas?

Ar [Chartijos] 47 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jam prieštarauja tokios nacionalinės taisyklės, kaip nustatytos [BPK] 306 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pagal kurias leidžiama valstybės naudai konfiskuoti pinigų sumą, kuri, kaip teigiama, priklauso ne nusikalstamą veiką padariusiam, o kitam asmeniui, tačiau nenumatyta tokio trečiojo asmens galimybė būti bylos šalimi ir tiesiogiai kreiptis į teismą?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2014/42 turi būti aiškinama taip, kad narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas platinti, patenka į šios direktyvos taikymo sritį, kai visos šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės susijusios tik su viena valstybe nare.

26	Pirmiausia reikia nustatyti, ar nusikalstama veika, susijusi su narkotinių medžiagų laikymu turint tikslą jas platinti, kaip tai suprantama pagal BK 354a straipsnio 1 dalį, kaip antai nagrinėjama pagrindinėse bylose, patenka į Direktyvos 2014/42 materialinę taikymo sritį.

27	Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šios direktyvos 3 straipsnyje išvardytos nusikalstamos veikos, kurioms taikoma minėta direktyva, t. y. tos, kurioms taikomos šios nuostatos a–k punktuose nurodytos teisinės priemonės.

28	Konkrečiai kalbant, pagal Direktyvos 2014/42 3 straipsnio g punktą ši direktyva taikoma nusikalstamoms veikoms, nurodytoms Pamatiniame sprendime 2004/757.

29	Šio pamatinio sprendimo 2 straipsnio 1 dalies c punkte prie šių nusikalstamų veikų priskiriamas „narkotikų laikym[as] ar pirkim[as]“, siekiant užsiimti viena iš 2 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų veiklos rūšių, t. y. be kita ko, narkotikų platinimu ir pardavimu.

30	Taigi nusikalstama veika, kaip antai nurodyta šio sprendimo 26 punkte, patenka į Direktyvos 2014/42 materialinę taikymo sritį.

31	Dėl pateikto klausimo reikia pažymėti, kad Direktyva 2014/42 grindžiama, be kita ko, SESV 83 straipsnio 1 dalimi.

Pagal SESV 83 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą Sąjunga gali nustatyti minimalias taisykles dėl nusikalstamų veikų ir sankcijų apibrėžimo ypač sunkių nusikaltimų, turinčių tarpvalstybinį pobūdį, pasireiškiantį dėl tokių nusikaltimų pobūdžio ar poveikio, arba ypatingo poreikio kovoti su jais remiantis bendru pagrindu, srityse. Be to, kaip matyti iš minėtos dalies antros pastraipos, „neteisėta prekyba narkotikais“ yra viena iš šių nusikalstamų veikų sričių.

Taigi narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas platinti priskiriamas prie ypač sunkių nusikaltimų, turinčių tarpvalstybinį pobūdį, galintį atsirasti, be kita ko, dėl tokios nusikalstamos veikos pobūdžio ar poveikio, kaip tai suprantama pagal SESV 83 straipsnio 1 dalį, todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas pagal minėtą straipsnį turi kompetenciją priimti minimalias teisės aktų suderinimo taisykles, susijusias su nusikalstamų veikų ir sankcijų nustatymu nagrinėjamoje srityje, ir ši kompetencija neapima tik situacijų, kai konkrečios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės susijusios ne tik su viena valstybe nare. Be to, toks apribojimas neišplaukia ir iš Direktyvos 2014/42 nuostatų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 2014/42 turi būti aiškinama taip, kad narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas platinti patenka į jos taikymo sritį, net jei visos šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės susijusios tik su viena valstybe nare.

Dėl antrojo ir trečiojo klausimų

Visų pirma reikia priminti, kad pagal bendradarbiavimo tarp nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo procedūrą, įtvirtintą SESV 267 straipsnyje, šis teismas nacionaliniam teismui turi duoti naudingą atsakymą, kuris pastarajam leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus. Teisingumo Teismas iš tiesų turi išaiškinti visas Sąjungos teisės nuostatas, kurių reikia nacionaliniams teismams, kad jie išspręstų nagrinėjamas bylas, net jei šios nuostatos nėra aiškiai nurodytos šių teismų Teisingumo Teismui pateiktuose klausimuose (2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo PI, C‑230/18, EU:C:2019:383, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36	Antrasis ir trečiasis klausimai pateikti iš esmės siekiant sužinoti, kaip aiškinti Direktyvos 2014/42 2 straipsnio 1 punkte esančią sąvoką „iš nusikalstamos veikos netiesiogiai gauta ekonominė nauda“.

Konkrečiau kalbant, šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, pirma, ar ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose nenumatytas netiesiogiai iš nusikalstamos veikos gaunamos finansinės naudos konfiskavimas ir, antra, ar pinigų sumos, rastos suinteresuotųjų asmenų ir jų šeimų namuose, taip pat vieno iš šių suinteresuotųjų asmenų naudojamame automobiliuose, yra tokia ekonominė nauda.

Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad sąvoka „netiesiogiai iš nusikalstamų veikų gauta ekonominė nauda“ patenka į Direktyvos 2014/42 2 straipsnio 1 punkte pateiktos sąvokos „pajamos“ apibrėžtį, pagal kurią „pajamos“ – tai bet kokia iš nusikalstamos veikos tiesiogiai ar netiesiogiai gauta ekonominė nauda; jas gali sudaryti bet kokios formos turtas ir jos apima visas vėliau reinvestuotas ar transformuotas tiesiogines pajamas ir materialinę naudą.

Kaip matyti iš Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl nusikalstamu būdu įgytų pajamų įšaldymo ir konfiskavimo Europos Sąjungoje, [COM(2012) 85 final], kuriuo remiantis priimta Direktyva 2014/42, aiškinamojo memorandumo 2.6 punkto, sąvokos „pajamos“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, apibrėžtis buvo išplėsta, palyginti su 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo (OL L 68, 2005, p. 49) pateikta šios sąvokos apibrėžtimi, siekiant numatyti galimybę konfiskuoti visas pajamas, gautas iš nusikalstamos veikos, įskaitant netiesiogines pajamas.

Be to, kaip savo išvados 49 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Direktyvos 2014/42 2 straipsnio 1 punkte darydamas aiškią nuorodą į tiesioginę ar netiesioginę naudą, Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino nustatyti dviejų skirtingų sąvokų, kurios viena nuo kitos nepriklauso. Iš tiesų, kaip matyti iš šios direktyvos 11 konstatuojamosios dalies, sąvoka „pajamos“ buvo paaiškinta šioje direktyvoje, siekiant į ją įtraukti ne tik turtą, tiesiogiai susijusį su atitinkama nusikalstama veika, bet ir bet kokį šio turto transformavimą ir kitokį iš jo atsirandantį vertės padidėjimą.

Nagrinėjamu atveju iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nacionalinės teisės aktuose, kaip aišku iš BK 53 straipsnio 2 dalies, numatytas „iš nusikalstamos veikos gaut[ų] tiesiogin[ių] ir netiesiogin[ių] pajam[ų]“ konfiskavimas. Be to, BK 53 straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad „netiesioginės pajamos“ – tai bet kokia ekonominė nauda, gauta iš disponavimo tiesioginėmis pajamomis, taip pat bet koks turtas, gautas visiškai ar iš dalies transformavus tiesiogines pajamas.

Taigi, atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose iš tiesų numatyta konfiskuoti iš nusikalstamos veikos netiesiogiai gautą ekonominę naudą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/42 2 straipsnio 1 punktą, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją aiškinti nacionalinę teisę.

Net ir tuo atveju, jei ši direktyva į Bulgarijos teisę būtų perkelta neišsamiai ar neteisingai, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybė narė, siekdama panaikinti jai prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, negalėtų ja remtis prieš asmenį, kad sukurtų jam pareigas (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 8 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Toledo (Sprendimo Zaizoune pasekmės), C‑568/19, EU:C:2020:807, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44	Taigi, iš Direktyvos 2014/42 2 straipsnio 1 punkte pateiktos „pajamų“ apibrėžties matyti, kad ekonominė nauda, nesvarbu, ar ji būtų tiesioginė, ar netiesioginė, turi atsirasti iš nusikalstamos veikos.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pirma, suinteresuotieji asmenys buvo nubausti už labai pavojingų narkotinių medžiagų laikymą, turint tikslą jas platinti, o iš šios nusikalstamos veikos savaime negali atsirasti ekonominės naudos. Antra, nors buvo įrodymų, kad šie suinteresuotieji asmenys prekiavo narkotinėmis medžiagomis, dėl šios veikos nebuvo nei vykdomas baudžiamasis persekiojimas, nei jie buvo nuteisti.

Šiomis aplinkybėmis, siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, remiantis šio sprendimo 35 punkte nurodyta jurisprudencija, reikia konstatuoti, kad antruoju ir trečiuoju klausimais šis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2014/42 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją numatyta konfiskuoti tik „ekonominę naudą“, gautą dėl nusikalstamos veikos, už kurią ją padaręs asmuo buvo nuteistas, ar joje numatyta konfiskuoti ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui priklausantį turtą, kuris, kaip įrodyta, yra ekonominė nauda, gauta dėl kitos nusikalstamos veiklos.

47	Pagal Direktyvos 2014/42 1 straipsnio 1 dalį šioje direktyvoje nustatomos minimalios taisyklės, be kita ko, dėl turto konfiskavimo baudžiamosiose bylose.

48	Konkrečiau kalbant, pagal šios direktyvos 4, 5 ir 6 straipsnius ši direktyva valstybes nares įpareigoja numatyti tokį konfiskavimą trimis atvejais, kuriuos reikia nagrinėti paeiliui.

Pirma, dėl minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pažymėtina, kad pagal ją valstybės narės įpareigojamos imtis būtinų priemonių, kad būtų galima konfiskuoti, be kita ko, visas pajamas ar jų dalį, t. y. ekonominę naudą, tiesiogiai ar netiesiogiai gautą iš nusikalstamų veikų, su sąlyga, kad bus priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis, įskaitant už akių priimtą nuosprendį, dėl nusikalstamos veikos.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors šioje nuostatoje kalbama apie galutinį apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, vis dėlto joje nepatikslinama, ar ši nusikalstama veika būtinai turi būti ta, dėl kurios atsiranda aptariamos pajamos, ar tai gali būti kita nusikalstama veika, kuri gali būti susijusi su pirmąja.

51	Kaip savo išvados 56 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, Direktyvos 2014/42 4 straipsnio 1 dalies taikymo sritį galima geriau suprasti atsižvelgiant į šios direktyvos 5 straipsnyje nurodytą konfiskavimo atvejį ir į jos 19 konstatuojamąją dalį.

Pagal Direktyvos 2014/42 5 straipsnį valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė visiškai ar iš dalies konfiskuoti turtą, priklausantį dėl nusikalstamos veikos nuteistam asmeniui ir galintį tiesiogiai ar netiesiogiai duoti ekonominės naudos, kai teismas, remdamasis bylos aplinkybėmis, įskaitant konkrečius faktus ir turimus įrodymus, yra įsitikinęs, kad tas turtas įgytas iš nusikalstamos veikos.

Dėl šios direktyvos 19 konstatuojamosios dalies reikia pažymėti, kad joje nustatyta, jog, siekiant sėkmingai kovoti su organizuota nusikalstama veikla, tam tikrais atvejais gali būti tikslinga nubaudus asmenį baudžiamąja tvarka konfiskuoti ne tik su konkrečiu nusikaltimu susijusį turtą, bet ir kitą turtą, kurį teismas pripažįsta pajamomis iš kitų nusikaltimų. Pagal tą pačią konstatuojamąją dalį šis požiūris atitinka „išplėsto konfiskavimo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 5 straipsnį.

54	Taigi manytina, kad šiame 5 straipsnyje numatytas išplėstas konfiskavimas apima situacijas, kai jo 4 straipsnis negali būti taikomas, nes nėra ryšio tarp nagrinėjamo turto ir nusikalstamos veikos, dėl kurios buvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis.

Vadinasi, Direktyvos 2014/42 4 straipsnis, siejamas su jos 5 straipsniu ir 19 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad jį taikant būtina, kad pajamos, kurias siekiama konfiskuoti, būtų gautos iš nusikalstamos veikos, dėl kurios ją padariusiam asmeniui buvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis.

Šiuo atveju, kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 45 punkto, dėl nusikalstamos veikos, kurią sudaro labai pavojingų narkotinių medžiagų laikymas, turint tikslą jas platinti, už kurią suinteresuotieji asmenys buvo nuteisti galutiniu nuosprendžiu, savaime negali atsirasti ekonominės naudos, pinigų sumos, kurias prašoma konfiskuoti, negalėjo būti gautos dėl šios nusikalstamos veikos.

57	Darytina išvada, kad Direktyvos 2014/42 4 straipsnio 1 dalyje tokių pinigų sumų konfiskavimo nenumatyta.

Antra, kalbant apie Direktyvos 2014/42 5 straipsnį, pažymėtina, kad jame nurodyta sąvoka „turtas“, kuris pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 punktą apima „bet kokios rūšies“ turtą, taigi, ir pinigų sumas, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies formuluotės, siekiant konfiskuoti turtą reikia įvykdyti tris kumuliacines sąlygas.

59	Pirma, asmuo, kuriam priklauso turtas, turi būti pripažintas kaltu dėl „nusikalstamos veikos“.

Šiuo klausimu Direktyvos 2014/42 5 straipsnio 2 dalyje patikslinta, kad ši sąvoka „nusikalstama veika“, kaip matyti iš šios 2 dalies e punkto, apima nusikalstamą veiką, už kurią pagal tos pačios direktyvos 3 straipsnyje nurodytą dokumentą baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė yra bent ketveri metai.

61	Nagrinėjamu atveju, kaip konstatuota šio sprendimo 29 punkte, narkotinių medžiagų laikymas, turint tikslą jas platinti, yra nusikalstama veika, už kurią baudžiama pagal Pamatinio sprendimo 2004/757 2 straipsnio 1 dalies c punktą, į kurį daroma nuoroda Direktyvos 2014/42 3 straipsnio g punkte.

Be to, kalbant apie šio sprendimo 60 punkte nurodytą reikalavimą, kad už nusikalstamą veiką turi būti baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausias terminas yra bent ketveri metai, reikia pažymėti, kad pagal minėto pamatinio sprendimo 4 straipsnio 2 dalies b punktą maksimali už šio pamatinio sprendimo 2 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytą nusikalstamą veiką numatyta bausmė yra mažiausiai penkeri metai, ypač kai nusikalstama veika susijusi su didžiausią žalą sveikatai darančiais narkotikais.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, suinteresuotieji asmenys buvo nuteisti už labai pavojingų narkotinių medžiagų laikymą, o tai rodo, kad šie nuosprendžiai buvo priimti už nusikalstamas veikas, susijusias su didžiausią žalą sveikatai darančiais narkotikais, kaip tai suprantama pagal Pamatinio sprendimo 2004/757 4 straipsnio 2 dalies b punktą, todėl jų padaryta nusikalstama veika tikrai baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė yra bent ketveri metai.

64	Antra, nusikalstama veika, dėl kurios asmuo buvo pripažintas kaltu, turi tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti ekonominės naudos.

Šiuo klausimu Direktyvos 2014/42 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad nustatydamos, ar dėl nusikalstamos veikos galėjo būti gauta tiesioginė ar netiesioginė ekonominė nauda, „valstybės narės gali atsižvelgti į modus operandi, pavyzdžiui, ar nusikalstamos veikos sąlyga yra tai, kad ji buvo padaryta organizuoto nusikalstamumo kontekste arba ketinant gauti nuolatinį pelną iš nusikalstamų veikų. Vis dėlto minėtos konstatuojamosios dalies antrame sakinyje patikslinta, kad atsižvelgimas į minėtą veikimo būdą „paprastai neturėtų kliudyti atlikti išplėstą konfiskavimą“.

Taigi šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama nusikalstama veika, kurią sudaro labai pavojingų narkotinių medžiagų laikymas, turint tikslą jas platinti, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti ekonominę naudą, prireikus atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo būdą, visų pirma į aplinkybę, kad nusikaltimas padarytas organizuoto nusikalstamumo srityje arba siekiant gauti reguliarią naudą nusikalstamu būdu.

Trečia, kaip matyti iš Direktyvos 2014/42 21 konstatuojamosios dalies, teismas, remdamasis bylos aplinkybėmis, įskaitant konkrečias faktines aplinkybes ir turimus įrodymus, bet kuriuo atveju turi būti įsitikinęs, kad nagrinėjamas turtas atsirado iš nusikalstamos veiklos. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, gali atsižvelgti, kaip numatyta Direktyvos 2014/42 5 straipsnio 1 dalyje, į nagrinėjamo turto vertės ir nuteistojo teisėtų pajamų neproporcingumą. Taigi, šiam asmeniui turi būti suteikta veiksminga galimybė užginčyti bylos aplinkybes, įskaitant konkrečius faktus ir turimus įrodymus, kuriais remiantis atitinkamas turtas laikomas iš nusikalstamos veikos įgytu turtu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 8 dalį.

Trečia, dėl Direktyvos 2014/42 6 straipsnio, susijusio su konfiskavimu iš trečiųjų asmenų, pažymėtina, kad pagal jį valstybės narės raginamos imtis reikiamų priemonių, kad būtų sudaryta galimybė konfiskuoti pajamas arba kitą turtą, kurio vertė atitinka tokias pajamas, kurias įtariamasis arba kaltinamasis tiesiogiai arba netiesiogiai perleido tretiesiems asmenims arba kurias tretieji asmenys įsigijo iš įtariamojo arba kaltinamojo, ir tie tretieji asmenys žinojo arba turėjo žinoti, kad perleidimo arba įsigijimo tikslas buvo išvengti konfiskavimo.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 2014/42 6 straipsnyje numatytas konfiskavimas reiškia, kad turi būti įrodyta, jog pajamos buvo perleistos trečiajam asmeniui arba kad trečiasis asmuo jas įsigijo, ir kad šis trečiasis asmuo žino, jog šiuo perleidimu ar įsigijimu siekiama, kad įtariamasis ar kaltinamasis išvengtų konfiskavimo.

70	Nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta, kad taip yra pagrindinėse bylose, todėl Direktyvos 2014/42 6 straipsnis neatrodo reikšmingas šiose bylose.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyva 2014/42 turi būti aiškinama taip, kad joje numatytas ne tik turto, kuris sudaro ekonominę naudą, gautą iš nusikalstamos veikos, už kurią buvo nuteistas šią nusikalstamą veiką padaręs asmuo, konfiskavimas, bet ir turto, kuris priklauso šiam asmeniui, dėl kurio bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas yra įsitikinęs, kad jis gautas iš kitos nusikalstamos veiklos, konfiskavimas, taikant Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 8 dalyje numatytas garantijas ir su sąlyga, kad nusikalstama veika, dėl kurios šis asmuo pripažintas kaltu, yra viena iš išvardytųjų šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje, todėl gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti ekonominę naudą, kaip ji apibrėžta toje direktyvoje.

Dėl ketvirtojo klausimo

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama valstybės naudai konfiskuoti turtą, kuris, kaip teigiama, priklauso ne nusikalstamą veiką padariusiam, o kitam asmeniui, nors nenumatyta tokio trečiojo asmens teisė būti konfiskavimo procedūros šalimi.

Primintina, kad Chartijos taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę (2021 m. sausio 14 d. Sprendimo Okrazhna prokuratura – Haskovo ir Apelativna prokuratura – Plovdiv, C‑393/19, EU:C:2021:8, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad BK 53 straipsnio 2 dalies b punktas buvo įtrauktas Zakon na izmenenie i dopalnenie na nakazatelnia kodeks (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas ir papildomas baudžiamasis kodeksas) (DV, Nr. 7, 2019 m. sausio 22 d.), ir kad šiuo įstatymu Bulgarijos teisėje buvo įgyvendinta Direktyva 2014/42, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Taigi priimdamas tą patį įstatymą Bulgarijos teisės aktų leidėjas turėjo paisyti Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių teisių.

Pagal Chartijos 47 straipsnio pirmą ir antrą pastraipas kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis ir, be kita ko, į teisingą jo bylos nagrinėjimą. Be to, minėtame 47 straipsnyje numatytos pagrindinės teisės pakartojamos pačioje Direktyvoje 2014/42, kurios 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės imasi reikiamų priemonių užtikrinti, kad asmenys, kuriems daro poveikį šioje direktyvoje numatytos priemonės, turėtų teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, siekiant apsaugoti šių asmenų teises.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad dėl Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 1 dalies formuluotės bendro pobūdžio asmenys, kuriems valstybės narės privalo užtikrinti veiksmingas teisinės gynybos priemones ir teisingą bylos nagrinėjimą, yra ne tik asmenys, nuteisti už nusikalstamas veikas, bet ir tretieji asmenys, kurių turtui turi įtakos nutarimas konfiskuoti (pagal analogiją žr. 2021 m. sausio 14 d. Sprendimo Okrazhna prokuratura – Haskovo ir Apelativna prokuratura – Plovdiv, C‑393/19, EU:C:2021:8, 61 punktą).

Šis aiškinimas taip pat išplaukia iš Direktyvos 2014/42 33 konstatuojamosios dalies, pagal kurią šia direktyva labai pažeidžiamos ne tik įtariamųjų ar kaltinamųjų, bet ir trečiųjų asmenų, kurių baudžiamasis persekiojimas nevykdomas, tačiau teigiančių, kad yra atitinkamo turto savininkai, teisės. Todėl pagal šią konstatuojamąją dalį būtina numatyti specialias garantijas ir teismines teisių gynimo priemones, kad įgyvendinant šią direktyvą būtų užtikrintos jų pagrindinės teisės.

78	Kaip matyti iš Direktyvos 2014/42 8 straipsnio, joje numatytos kelios specialios garantijos, kuriomis siekiama užtikrinti tokių trečiųjų asmenų pagrindinių teisių apsaugą įgyvendinant šią direktyvą.

Viena iš šių garantijų numatyta minėtos direktyvos 8 straipsnio 7 dalyje, pagal kurią asmenys, kurių turtui taikomas nutarimas konfiskuoti, viso konfiskavimo proceso, susijusio su pajamų bei nusikaltimo priemonių nustatymu, metu turi teisę naudotis advokato paslaugomis, siekiant užtikrinti, kad tie asmenys galėtų išsaugoti savo teises. Be to, pagal šią nuostatą atitinkami asmenys turi būti informuoti apie šią teisę.

Atsižvelgiant į šio sprendimo 76 ir 77 punktus ir į tai, kad Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 7 dalyje daroma nuoroda ne tik į asmenį, kuris kaltinamas arba pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, bet ir į asmenis, kurių turtas yra susijęs, ši nuostata taip pat taikoma tretiesiems asmenims, teigiantiems, kad jie yra ketinamo konfiskuoti turto savininkai, kurie pagal šios direktyvos 8 straipsnio 9 dalį turi teisę reikalauti šio turto nuosavybės teisės, be kita ko, minėtos direktyvos 6 straipsnyje nurodytais atvejais.

Be to, teisė turėti advokatą per visą konfiskavimo procedūrą aiškiai apima ir šio trečiojo asmens teisę būti išklausytam šioje procedūroje, kuri, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, užtikrina turėtojui galimybę naudingai ir veiksmingai išdėstyti savo požiūrį (žr. šiuo klausimu 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Sacko, C‑348/16, EU:C:2017:591, 34 punktą), o tai patvirtinama Direktyvos 2014/42 33 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią specialios garantijos ir teisminės gynybos būdai, kuriais siekiama užtikrinti trečiųjų asmenų pagrindinių teisių apsaugą įgyvendinant šią direktyvą, apima trečiųjų asmenų, teigiančių, kad jie yra atitinkamo turto savininkai, teisę būti išklausytiems.

Taigi iš Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 1, 7 ir 9 dalių matyti, kad trečiasis asmuo, kuris tvirtina arba dėl kurio per konfiskavimo procedūrą tvirtinama, kad jis yra ketinamo konfiskuoti turto savininkas, turi būti informuotas apie jo teisę būti šalimi per minėtą procedūrą ir teisę būti išklausytam ir jam turi būti suteikta galimybė pasinaudoti šiomis teisėmis, taip pat nuosavybės teise prieš priimant nutartį konfiskuoti šį turtą.

Nagrinėjamu atveju Bulgarijos vyriausybė Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose nurodė, kad pagal Bulgarijos teisę tretieji asmenys, kaip antai dalyvaujantys pagrindinėse bylose, negali būti šalys per tą pačią konfiskavimo procedūrą, numatytą BPK 306 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Vis dėlto, šios vyriausybės teigimu, Bulgarijos teisėje visiems tretiesiems asmenims, kurie teigia, kad per tokį procesą buvo pažeistos jų teisės į nuosavybę, suteikiama galimybė pareikšti savo reikalavimus civiliniame teisme. Konkrečiau kalbant, šie tretieji asmenys gali remtis ieškiniu dėl pripažinimo, kuris reglamentuojamas Zakon za sobstvenostta (Nuosavybės įstatymas) (DV, Nr. 92, 1951 m. lapkričio 16 d.) 108 straipsnyje.

Reikia konstatuoti, kad tokio ieškinio buvimas Bulgarijos teisėje neleidžia įvykdyti reikalavimo, kylančio iš Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 1, 7 ir 9 dalių, kaip nurodyta šio sprendimo 82 punkte. Iš tiesų tokiu ieškiniu trečiasis asmuo daugiausia gali reaguoti į galimą jo nuosavybės teisės pažeidimą priėmus nutarimą konfiskuoti jo turtą, bet ne remtis šia teise, kad užkirstų kelią pačiam tokios nutarties priėmimui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 1, 7 ir 9 dalys, siejamos su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama konfiskuoti valstybės naudai turtą, kuris, kaip teigiama, priklauso ne nusikaltimą padariusiam asmeniui, o kitam, jeigu jis neturi galimybės būti konfiskavimo procedūros šalis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/42/ES dėl nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo Europos Sąjungoje turi būti aiškinama taip, kad narkotinių medžiagų laikymas, turint tikslą jas platinti, patenka į jos taikymo sritį, net jei visos šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės susijusios tik su viena valstybe nare.

Direktyva 2014/42 turi būti aiškinama taip, kad joje numatytas ne tik turto, kuris sudaro ekonominę naudą, gautą iš nusikalstamos veikos, už kurią buvo nuteistas šią nusikalstamą veiką padaręs asmuo, konfiskavimas, bet ir turto, kuris priklauso šiam asmeniui, dėl kurio bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas yra įsitikinęs, kad jis gautas iš kitos nusikalstamos veiklos, konfiskavimas, taikant Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 8 dalyje numatytas garantijas, ir su sąlyga, kad nusikalstama veika, dėl kurios šis asmuo pripažintas kaltu, yra viena iš išvardytųjų šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje, todėl gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti ekonominę naudą, kaip ji apibrėžta toje direktyvoje.

Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 1, 7 ir 9 dalys, siejamos su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama konfiskuoti valstybės naudai turtą, kuris, kaip teigiama, priklauso ne nusikaltimą padariusiam asmeniui, o kitam, jeigu jis neturi galimybės būti konfiskavimo procedūros šalis.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: bulgarų.