TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. sausio 17 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojamosios priemonės atsižvelgiant į padėtį Libijoje – Grandinė sutarčių, sudarytų turint tikslą išduoti banko garantiją subjektui, įtrauktam į lėšų įšaldymo sąrašą – Mokesčių mokėjimas pagal priešpriešinių garantijų sutartis – Reglamentas (ES) Nr. 204/2011 – 5 straipsnis – Sąvoka „lėšos, suteiktos Reglamento Nr. 204/2011 III priede paminėtam subjektui“ – 12 straipsnio 1 dalies c punktas – Sąvoka „reikalavimas dėl garantijos suteikimo“ – Sąvoka „asmuo ar subjektas, veikiantis 12 straipsnio 1 dalies a arba b punkte nurodyto asmens naudai““

Byloje C‑168/17

dėl Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) 2017 m. kovo 23 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. balandžio 3 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

SH

prieš

TG,

dalyvaujant

UF,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro trečiosios kolegijos pirmininko pareigas einantis ketvirtosios kolegijos pirmininkas M. Vilaras (pranešėjas), teisėjai J. Malenovský, L. Bay Larsen, M. Safjan ir D. Šváby,

generalinis advokatas P. Mengozzi,

posėdžio sekretorius R. Schiano, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. balandžio 23 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

SH, atstovaujamo ügyvédek J. Burai-Kovács, G. Stanka ir jogi iroda vezetője Á. Mohay,

TG, atstovaujamo ügyvédek B. Kutasi, Á. Szenczy ir advokato E. Rosenfeld,

UF, atstovaujamos ügyvédek Z. Völgyesiné Hontvári ir A. Szerencsés,

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Koós ir Z. Fehér,

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir D. Klebs,

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Havas ir E. Paasivirta,

susipažinęs su 2018 m. spalio 3 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl, pirma, 2011 m. kovo 2 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 204/2011 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje (OL L 58, 2011, p. 1) 5 straipsnio, 9 straipsnio ir 12 straipsnio 1 dalies, antra, šio reglamento, iš dalies pakeisto 2014 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 45/2014 (OL L 16, 2014, p. 1), 12 straipsnio 1 dalies ir, trečia, 2016 m. sausio 18 d. Tarybos reglamento (ES) 2016/44 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje ir kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 204/2011 (OL L 12, 2016, p. 1) 17 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SH ir TG, dviejų Vengrijos bankų, ginčą Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) dėl banko SH mokėjimo bankui TG, pirma, su garantija susijusių mokesčių, susidariusių dėl banko garantijos, kurią vienas Libijos bankas, būtent Sahara Bank, suteikė vienam užsakovui iš Libijos, būtent Libyan Housing and Infrastructure Board (Libijos būsto ir infrastruktūros taryba, toliau – HIB), ir, antra, mokesčių už priešpriešinę garantiją, kurią TG suteikė bankui Sahara Bank.

Teisinis pagrindas

Tarptautinė teisė

3

Atsižvelgdama į Libijoje daromus akivaizdžius sistemingus žmogaus teisų pažeidimus, 2011 m. vasario 26 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, vadovaudamasi Jungtinių Tautų Chartijos VII skyriaus 41 straipsniu, priėmė Rezoliuciją 1970 (2011), kuria šiai valstybei nustatomos ribojamosios priemonės.

4

Pagal šios rezoliucijos 17 ir 21 punktus Jungtinių Tautų Saugumo Taryba:

„17. Nusprendžia, kad visos valstybės narės turi nedelsdamos įšaldyti visas lėšas, kitą jų teritorijoje esantį finansinį turtą ir ekonominius išteklius, kuriuos turi arba tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja asmenys ar subjektai, nurodyti šios rezoliucijos II priede arba nurodyti pagal šios rezoliucijos 24 punktą sudaryto Komiteto, arba jų naudai ar pagal jų nurodymus veikiantis bet kuris asmuo ar subjektas, arba bet kuris juos turintis ar kontroliuojantis subjektas, ir, be to, nusprendžia, kad visos valstybės narės turi užtikrinti, kad jų piliečiai ar bet kuris jų teritorijoje esantis asmuo ar subjektas nesuteiktų šios rezoliucijos II priede nurodytiems asmenims ar subjektams arba komiteto nurodytiems asmenims jokių lėšų, finansinio turto ar ekonominių išteklių;

<…>

21. Nusprendžia, kad šios rezoliucijos 17 punkte numatytos priemonės nedraudžia jokiam nurodytam asmeniui ar subjektui atlikti mokėjimų pagal sutartį, sudarytą iki tokio asmens ar subjekto įtraukimo į sąrašą, jeigu atitinkamos valstybės įsitikino, kad mokėjimo tiesiogiai ar netiesiogiai negauna šios rezoliucijos 17 punkte nurodytas asmuo arba subjektas, ir pranešė Komitetui apie ketinimą atlikti ar gauti tokius mokėjimus arba, kai taikoma, leisti šiuo tikslu panaikinti lėšų, finansinio turto ir ekonominių išteklių įšaldymą 10 darbo dienų iki tokio leidimo suteikimo.“

Sąjungos teisė

Sprendimas 2011/137/BUSP

5

Įgyvendindama Rezoliuciją 1970 (2011), Europos Sąjungos Taryba priėmė 2011 m. vasario 28 d. Sprendimą 2011/137/BUSP dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje (OL L 58, 2011, p. 53).

6

Šio sprendimo 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Visos lėšos, kitas finansinis turtas ir ekonominiai ištekliai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai nuosavybės teise priklauso arba kuriuos kontroliuoja:

a)

<…> rezoliucijos 1970 (2011) II priede išvardyti asmenys ir subjektai bei kiti asmenys ir subjektai, kuriuos nurodo Saugumo Taryba arba Komitetas pagal <…> rezoliucijos 1970 (2011) 22 punktą, arba jų vardu ir jiems vadovaujant veikiantys asmenys ir subjektai, arba jiems nuosavybės teise priklausantys ar jų kontroliuojami subjektai, nurodyti III priedo sąraše;

b)

į III priedo sąrašą neįtraukti asmenys ir subjektai, kurie yra susiję su nurodymu įvykdyti rimtus Libijos žmonių žmogaus teisių pažeidimus, jų valdymu ar kitokiu vadovavimu juos atliekant ar prie jų yra prisidėję, be kita ko, būdami susiję su išpuolių prieš civilius gyventojus ir gamybos įrenginius planavimu, valdymu, nurodymu juos vykdyti ir jų vykdymu, pažeidžiant tarptautinę teisę, įskaitant apšaudymą iš oro, ar prie to prisidėję, arba jų vardu ir jiems vadovaujant veikiantys asmenys ar subjektai, arba jiems nuosavybės teise priklausantys ar jų kontroliuojami subjektai, kaip nurodyti IV priedo sąraše,

įšaldomos.

2.   Neleidžiama 1 dalyje nurodytiems fiziniams ar juridiniams asmenims ar subjektams arba jų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai naudotis lėšomis, kitu finansiniu turtu ar ekonominiais ištekliais.“

7

Minėto sprendimo 7 straipsnyje nustatyta:

„Nepatenkinami jokie nurodytų asmenų ar subjektų, įtrauktų į I, II, III arba IV priedų sąrašus, arba kitų Libijos asmenų ar subjektų, įskaitant Libijos [v]yriausybę, arba asmenų ar subjektų, pateikusių ieškinį [reikalavimą] tų asmenų ar subjektų vardu ar jų naudai, ieškiniai [reikalavimai], įskaitant ieškinius dėl kompensavimo [reikalavimus dėl žalos atlyginimo] arba kitus tokios rūšies ieškinius [reikalavimus], pavyzdžiui, priešpriešinius ieškinius arba ieškinius pagal garantiją [reikalavimus dėl kompensacijos ar reikalavimus dėl garantijos suteikimo], susijusius su sutartimi ar sandoriu, kurio vykdymui tiesioginį ar netiesioginį, visapusišką arba dalinį poveikį turėjo taikomos priemonės, nustatytos pagal <…> rezoliuciją 1970 (2011), įskaitant Sąjungos ar bet kurios valstybės narės priemones, nustatytas įgyvendinant atitinkamus Saugumo Tarybos sprendimus, pagal jų reikalavimus arba su jais susijusias, arba priemones, numatytas šiame sprendime.“

Reglamentas Nr. 204/2011

8

Remdamasi Sprendimu 2011/137 Taryba priėmė Reglamentą Nr. 204/2011, kuris įsigaliojo 2011 m. kovo 3 d.

9

Šio reglamento 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(1)

Vadovaujantis <…> rezoliucija 1970 (2011) Sprendime 2011/137 <…> numatyta taikyti ginklų embargą, draudimą eksportuoti vidaus represijoms naudojamą įrangą, taip pat ribojimus priimti tam tikrų asmenų ir subjektų, kurie yra susiję su rimtais Libijos žmonių žmogaus teisių pažeidimais, be kita ko, būdami susiję su išpuoliais prieš civilius gyventojus ir gamybos įrenginius, įvykdytais pažeidžiant tarptautinę teisę, lėšas ir ekonominius išteklius ir jų įšaldymą. Tie fiziniai ar juridiniai asmenys ir subjektai išvardyti sprendimo prieduose.

(2)

Kai kurioms iš tų priemonių taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo, todėl toms priemonėms įgyvendinti būtina imtis reguliavimo veiksmų Sąjungos lygiu, visų pirma siekiant užtikrinti, kad ekonominės veiklos vykdytojai visose valstybėse narėse jas taikytų vienodai.“

10

Šio reglamento 1 straipsnyje nustatyta:

„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

a)

lėšos – finansinis turtas ir visų rūšių pelnas, įskaitant, bet neapsiribojant:

<…>

v)

paskolą, užskaitos teisę, garantijas, vykdymo įsipareigojimus arba kitus finansinius įsipareigojimus;

vi)

akredityvus, važtaraščius, pardavimo sąskaitas [sutartis];

<…>

b)

lėšų įšaldymas – bet kokio lėšų judėjimo, pervedimo, keitimo, naudojimo, galėjimo jomis naudotis arba jų tvarkymo pakeičiant jų dydį, sumą, vietą, nuosavybę, valdymą, savybes, paskirtį arba atliekant kitus pakeitimus, kurie leistų lėšas naudoti, įskaitant investicijų portfelio valdymą, draudimas;

c)

ekonominiai ištekliai – bet kokios rūšies materialusis arba nematerialusis, kilnojamasis arba nekilnojamasis turtas, kuris nėra lėšos, tačiau gali būti panaudotas lėšoms, prekėms įsigyti ar paslaugoms gauti;

d)

ekonominių išteklių įšaldymas – išteklių naudojimo lėšoms, prekėms įsigyti arba paslaugoms gauti bet kokiu būdu, įskaitant (tačiau ne tik) jų pardavimą, nuomą arba įkeitimą, draudimas;

<…>“

11

To paties reglamento 5 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Įšaldomos visos II ir III prieduose išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ir organizacijoms priklausančios, jų valdomos, turimos ar kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai.

2.   II ir III prieduose išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms arba jų naudai draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai leisti naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais.

3.   Draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kuria tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama nesilaikyti arba dėl kurios tiesiogiai ar netiesiogiai nesilaikoma 1 ir 2 dalyse nurodytų priemonių.“

12

Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„5 straipsnio 2 dalis netaikoma įšaldytų sąskaitų papildymui:

<…>

b)

mokėjimais pagal sutartis, susitarimus ar įsipareigojimus, kurie buvo sudaryti arba atsirado iki dienos, kurią Sankcijų komitetas, Saugumo Taryba arba Taryba 5 straipsnyje nurodytą fizinį ar juridinį asmenį, subjektą ar organizaciją nurodė įtraukti į sąrašą,

jei visos tokios palūkanos, kitos pajamos ir mokėjimai įšaldyti pagal 5 straipsnio 1 dalį.“

13

Šio reglamento 12 straipsnyje nurodyta:

„Nepatenkinami jokie Libijos [v]yriausybės arba asmenų ar subjektų, pateikusių ieškinį [reikalavimą] jos vardu ar jos naudai, ieškiniai [reikalavimai], įskaitant ieškinius dėl kompensavimo [reikalavimus dėl žalos atlyginimo] arba kitus tokios rūšies ieškinius [reikalavimus], pavyzdžiui, priešpriešinius ieškinius arba ieškinius pagal garantiją [reikalavimus dėl kompensacijos ar reikalavimus dėl garantijos suteikimo], susijusius su sutartimi ar sandoriu, kurio vykdymui tiesioginį ar netiesioginį, visapusišką arba dalinį poveikį turėjo taikomos priemonės, nustatytos pagal <…> rezoliuciją 1970 (2011), įskaitant Sąjungos ar bet kurios valstybės narės priemones, nustatytas įgyvendinant atitinkamus Saugumo Tarybos sprendimus, pagal jų reikalavimus arba su jais susijusias, arba priemones, numatytas šiame reglamente.“

Reglamentas Nr. 45/2014

14

Reglamento Nr. 45/2014 1 straipsniu Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnis buvo pakeistas taip:

„1.   Netenkinami jokie su sutartimi arba sandoriu, kurių vykdymui tiesioginį arba netiesioginį, visapusišką arba dalinį poveikį turėjo šiuo reglamentu nustatytos priemonės, susiję reikalavimai dėl žalos atlyginimo arba kiti šios rūšies reikalavimai, pavyzdžiui, reikalavimai dėl kompensacijos ar dėl garantijos suteikimo, visų pirma reikalavimai pratęsti arba apmokėti įsipareigojimą, susijusį su obligacijomis, garantiją ar žalos atlyginimo įsipareigojimą, ypač finansinę garantiją ar finansinį žalos atlyginimo įsipareigojimą, neatsižvelgiant į tai, kokia būtų jų forma, pateikti:

a)

II arba III prieduose išvardytų nustatytų asmenų, subjektų arba organizacijų;

b)

kitų Libijos asmenų, subjektų ar organizacijų, įskaitant Libijos [v]yriausybę;

c)

asmenų, subjektų arba įstaigų, veikiančių a arba b punktuose nurodytų asmenų, subjektų ar organizacijų vardu arba jų naudai.

<…>“

15

Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio pakeitimas įsigaliojo 2014 m. sausio 22 d.

Reglamentas 2016/44

16

2016 m. sausio 20 d. įsigaliojusio Reglamento 2016/44 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Netenkinami jokie su sutartimi arba sandoriu, kurių vykdymui tiesioginį arba netiesioginį, visapusišką arba dalinį poveikį turėjo šiuo reglamentu nustatytos priemonės, susiję reikalavimai dėl žalos atlyginimo arba kiti šios rūšies reikalavimai, pavyzdžiui, reikalavimai dėl kompensacijos ar dėl garantijos suteikimo, visų pirma reikalavimai pratęsti arba apmokėti obligaciją, garantiją ar žalos atlyginimo įsipareigojimą, ypač finansinę garantiją ar finansinį žalos atlyginimo įsipareigojimą, kad ir kokia būtų jų forma, kuriuos pateikė:

a)

II arba III prieduose išvardyti asmenys, subjektai ar organizacijos;

b)

kiti Libijos asmenys, subjektai ar organizacijos, įskaitant Libijos [v]yriausybę;

c)

asmenys, subjektai ar organizacijos, veikiantys a arba b punkte nurodytų asmenų, subjektų ar organizacijų vardu arba jų naudai.“

Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

17

2009 m. liepos 7 d. HIB ir UF, viena iš Vengrijoje įsteigtų statybos įmonių, sudarė sutartį dėl pastarosios įmonės atliksimos viešosios infrastruktūros plėtros Zavijos regione (Libija). HIB pareikalavo, kad UF pateiktų kurio nors Libijos banko suteiktas banko garantijas tam, kad būtų garantuotas, pirma, įsipareigojimų vykdymas pagal suteiktą avansą (avanso grąžinimo garantija) ir, antra, statybos darbų įvykdymas (tinkamo sutarties įvykdymo garantija).

18

Sutikęs pateikti HIB reikalaujamas garantijas, Sahara Bank pareikalavo, kad UF pateiktų jam priešpriešinę garantiją, kuri būtų suteikta kurio nors Vengrijos banko.

19

2009 m. spalio 16 d. UF ir vienas iš Vengrijos bankų, būtent SH, sudarė priešpriešinės garantijos dėl avanso grąžinimo sutartį ir priešpriešinės garantijos dėl tinkamo sutarties įvykdymo sutartį; jose SH įsipareigojo suteikti priešpriešines garantijas kitam Vengrijos bankui, būtent TG, kuriam SH buvo pavedęs suteikti bankui Sahara Bank jo reikalaujamą priešpriešinę garantiją ir dokumentinį akredityvą. Vėliau, 2009 m. lapkričio 20 d. ir gruodžio 16 d., SH suteikė TG atitinkamai priešpriešinę garantiją dėl avanso grąžinimo 69499610 Libijos dinarų (LYD) (maždaug 49251000 EUR) sumai (ji pasibaigė 2013 m. rugsėjo 14 d.) ir priešpriešinę garantiją dėl tinkamo sutarties įvykdymo 9266615 LYD (maždaug 6567000 EUR) sumai (ji pasibaigė 2014 m. liepos 15 d.).

20

2009 m. lapkričio 24 d. ir gruodžio 17 d. TG suteikė bankui Sahara Bank atitinkamai priešpriešinę garantiją dėl avanso grąžinimo (ji pasibaigė 2013 m. rugpjūčio 30 d.) ir neatšaukiamą akredityvą (jis pasibaigė 2014 m. birželio 30 d.); tuomet Sahara Bank suteikė banko garantijas, kurių reikalavo HIB.

21

Už paslaugą, kurią suteikė TG, t. y. už šių garantijų suteikimą, SH įsipareigojo mokėti šiam bankui 1,30 % dydžio metinį atlygį, pervedant jį iš anksto kas ketvirtį, ir kompensuoti jam Sahara Bank patirtas išlaidas ir sąnaudas, taip pat jo patirtas finansavimo sąnaudas ir galimas palūkanas.

22

2011 m. kovo 10 d. Tarybos įgyvendinimo reglamente (ES) Nr. 233/2011, kuriuo įgyvendinama Reglamento Nr. 204/2011 16 straipsnio 2 dalis (OL L 64, 2011, p. 13), HIB pavadinimas nuo 2011 m. kovo 11 d. įtrauktas į šio reglamento III priede esantį sąrašą.

23

2011 m. kovo 21 d. Tarybos įgyvendinimo reglamente (ES) Nr. 272/2011, kuriuo įgyvendinama Reglamento Nr. 204/2011 16 straipsnio 2 dalis (OL L 76, 2011, p. 32), Sahara Bank pavadinimas nuo 2011 m. kovo 22 d. įtrauktas į šio reglamento III priede esantį sąrašą. Šis pavadinimas iš šio sąrašo buvo pašalintas 2011 m. rugsėjo 2 d., vadovaujantis 2011 m. rugsėjo 1 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 872/2011, kuriuo įgyvendinama Reglamento Nr. 204/2011 16 straipsnio 2 dalis (OL L 227, 2011, p. 3).

24

Laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. liepos 16 d. TG mokėjo Sahara Bank mokesčius pagal su juo sudarytą priešpriešinės garantijos sutartį.

25

2012 m. lapkričio 29 d.Sahara Bank pabandė HIB prašymu pasinaudoti priešpriešine garantija dėl avanso grąžinimo, kurią buvo suteikęs TG. Tačiau TG atsisakė tai daryti motyvuodamas tuo, kad prašymas yra neteisėtas. Galutine 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi Fővárosi Ítélőtábla (Sostinės apygardos apeliacinis teismas, Vengrija) uždraudė tokį mokėjimą tol, kol HIB pavadinimas bus Reglamento Nr. 204/2011 III priede esančiame sąraše.

26

2012 m. gruodžio 20 d. SH ir TG pasirašė susitarimo memorandumą; jame konstatavo, kad negalima tenkinti jokio prašymo išmokėti avanso grąžinimo garantiją, kol HIB taikomos ribojamosios priemonės. Jame SH nurodė savo ketinimą su priešpriešine garantija dėl avanso grąžinimo ir priešpriešine garantija dėl tinkamo sutarties įvykdymo susijusius mokesčius, į kuriuos turėjo teisę TG, o per jį – ir Sahara Bank, mokėti tik su sąlyga, kad HIB nebebus taikomos tokios priemonės prieš pasibaigiant šioms dviem priešpriešinėms garantijoms. SH įsipareigojo į deponavimo sąskaitą mokėti tą dieną dar nesumokėtus mokesčius ir vėlesnius mokesčius; taip pervestomis sumomis turėjo būti leista naudotis vadovaujantis sąlygomis, numatytomis šalių ir banko depozitaro sudarytoje deponavimo sutartyje (toliau – deponavimo sutartis).

27

Tą pačią 2012 m. gruodžio 20 d. SH, TG ir šis bankas depozitaras sudarė deponavimo sutartį, pagal kurią deponuojamos ir saugomos sumos, susijusios su banko SH bankui TG suteiktomis priešpriešinėmis garantijomis, ir palūkanos nuo tų sumų.

28

Deponavimo sutarties šalys numatė, kad deponuotos sumos bus pervestos SH, jeigu HIB pavadinimas nebus pašalintas iš Reglamento Nr. 204/2011 III priede esančio sąrašo iki priešpriešinių garantijų, kurias yra suteikęs SH, pasibaigimo dienos. Kaip alternatyvą jos numatė, kad tuo atveju, jeigu HIB pavadinimas iki minėtos dienos bus pašalintas iš Reglamento Nr. 204/2011 III priede esančio sąrašo, deponuotos sumos bus grąžintos TG.

29

Po 2012 m. gruodžio 20 d. SH pervedė į minėtą deponavimo sąskaitą mokesčius, mokėtinus bankui TG pagal jo suteiktas priešpriešines garantijas.

30

Banko SH suteikta priešpriešinė garantija dėl avanso grąžinimo pasibaigė 2013 m. rugsėjo 14 d., iki tos dienos HIB pavadinimas iš Reglamento Nr. 204/2011 III priede esančio sąrašo nebuvo pašalintas.

31

Po Reglamentu Nr. 45/2014 atlikto pakeitimo, įsigaliojusio 2014 m. sausio 22 d., pagal Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio 1 dalies b punktą draudžiama tenkinti su sutartimi arba sandoriu, kurių vykdymui turėjo poveikį šiuo reglamentu nustatytos priemonės, susijusį reikalavimą, pateiktą, be kita ko, bet kurio Libijos asmens ar subjekto.

32

2014 m. sausio 28 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 74/2014, kuriuo įgyvendinama Reglamento Nr. 204/2011 16 straipsnio 2 dalis (OL L 26, 2014, p. 1), HIB pavadinimas nuo 2014 m. sausio 29 d. pašalintas iš pastarojo reglamento III priede esančio sąrašo.

33

2014 m. sausio 31 d. SH paprašė banko depozitaro atlaisvinti jo naudai deponuotą sumą motyvuodamas tuo, kad jo suteikta priešpriešinė garantija dėl avanso grąžinimo pasibaigė laikotarpiu, kai HIB pavadinimas buvo įtrauktas į Reglamento Nr. 204/2011 III priede esantį sąrašą. TG atsisakė pateikti deponavimo sutartyje numatytą pareiškimą, būtiną deponuotai sumai atlaisvinti, motyvuodamas tuo, kad neįvykdytos tokio atlaisvinimo sąlygos.

34

Tuomet SH kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl šios deponuotos sumos atlaisvinimo. TG savo ruožtu pateikė priešieškinį dėl 2072321,18 EUR sumos, kurią sudaro, kaip jis mano, jam mokėtini mokesčiai pagal jo sutartis su SH ir priešpriešinės garantijos mokesčiai, kuriuos jis moka Sahara Bank, sumokėjimo.

35

Pirmosios instancijos teismas patenkino SH reikalavimą, bet įpareigojo jį sumokėti 1352713,04 EUR sumą TG. Jis nusprendė, kad Reglamentas Nr. 204/2011 pagal SH ir TG sudarytas priešpriešinių garantijų sutartis mokėtiniems mokesčiams netaikomas, nes tai yra atlygis už Vengrijos juridinio asmens suteiktą paslaugą. Tačiau jis nurodė, kad su garantija susijusiems mokesčiams, kuriuos TG sumokėjo Sahara Bank, Reglamentas Nr. 204/2011 taikomas, todėl TG negali reikalauti, kad SH juos grąžintų.

36

Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmetė visą priešieškinį remdamasis tuo, kad bylos šalys deponavimo sutartimi pakeitė priešpriešinių garantijų sutarčių sąlygas, kiek tai susiję su teise gauti su jomis susijusius mokesčius ir su šios teisės pasibaigimu. Tai reiškia, kad, kadangi HIB pavadinimas prieš pasibaigiant priešpriešinėms garantijoms iš Reglamento Nr. 204/2011 III priede esančio sąrašo nebuvo pašalintas, TG neturėjo teisės gauti įvairių mokesčių. Tas teismas pridūrė, kad net ir nepakeitus sutarčių TG neturėjo teisės gauti šių mokesčių, nes Europos Sąjungos nustatytos ribojamosios priemonės yra privalomo pobūdžio, todėl TG negali suteikti garantijos subjektui, kuriam taikomos šios priemonės, taigi negali ir turėti teisės į tai, kad būtų padengti su tokia garantija susiję mokesčiai. Su garantija susiję mokesčiai, kuriuos TG mokėjo Sahara Bank, netiesiogiai buvo naudojami vykdyti įsipareigojimui HIB, kuri pateko į Reglamento Nr. 204/2011 taikymo sritį.

37

Dėl sprendimo atmesti priešieškinį TG pateikė kasacinį skundą Kúria (Aukščiausiasis Teismas). Jis tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai išaiškino Reglamento Nr. 204/2011 5 ir 12 straipsnius, nes šio 5 straipsnio taikymo sritis apėmė tik sankcijų sąraše, į kurį Sahara Bank pavadinimas nebebuvo įtrauktas, esančius subjektus, o minėtas 12 straipsnis reikšmingu laikotarpiu buvo skirtas tik Libijos valdžios institucijoms. TG pažymi, kad jam priklausantys su garantija susiję mokesčiai ir bankui Sahara Bank sumokėti mokesčiai yra banko mokesčiai, kad jie nėra garantija ir kad jų mokėjimas neskirtas HIB interesams tenkinti.

38

Ir SH, ir UF, į bylą pagrindinėje byloje SH reikalavimų paremti įstojusi šalis, prašo palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nes, jų manymu, svarbu tik tai, kad vieno iš ūkio subjektų, kurie su šalimis pasirašė grandinę sutarčių, būtent HIB, pavadinimas yra įtrauktas į Reglamento Nr. 204/2011 III priede esantį sąrašą.

39

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas garantiją, suteiktą siekiant užtikrinti įsipareigojimo įvykdymą, atskiria nuo su garantija susijusių mokesčių, kurie yra atlygis už paslaugą – garantijos įsipareigojimą. Jo nuomone, banko garantijos atlaisvinimas HIB naudai, jeigu būtų atliktas, būtų reiškęs pagal Reglamentą Nr. 204/2011 draudžiamą mokėjimą.

40

Jis konstatuoja, kad TG priešieškinis turi dvi dalis: vienoje reikalaujama grąžinti su garantija susijusius mokesčius, kuriuos jis sumokėjo Sahara Bank, o kita susijusi su mokesčiais, kurių jis turėjo teisę reikalauti iš SH pagal jų sudarytas priešpriešinių garantijų sutartis.

41

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, siekiant išnagrinėti šį priešieškinį, reikia nustatyti, ar su garantija susijusių mokesčių mokėjimas gali būti laikomas netiesioginiu lėšų, vienaip ar kitaip susijusių su banko garantija, mokėjimu. Be to, reikia nustatyti, ar, reikalaudamas šio mokėjimo, TG gali būti laikomas asmeniu, veikiančiu asmens, subjekto ar organizacijos, kuriems taikomos Reglamente Nr. 204/2011 numatytos ribojamosios priemonės, naudai. Jam taip pat kyla klausimas dėl galimo šio reglamento 9 straipsnio, kuriame numatytos lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo priemonių išimtys, taikymo.

42

Jis konstatuoja, kad remiantis nacionaline teise reikia nuspręsti, ar TG reikalavimas sumokėti įvairius su garantija susijusius mokesčius visiškai ar iš dalies nepatenka į Reglamento Nr. 204/2011 taikymo sritį. Jeigu šių mokesčių mokėjimas turėtų būti laikomas netiesioginiu mokėjimu pagal šį reglamentą ir nebūtų taikoma 9 straipsnyje numatyta išimtis, priešieškinį reikėtų atmesti.

43

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nurodytos įvairios sutartys yra glaudžiai susijusios, nes buvo sudarytos turint vienintelį tikslą – suteikti banko garantiją HIB naudai, ir kad jos negali būti vertinamos kaip sukuriančios savarankiškus, vienas nuo kito nepriklausančius įsipareigojimus.

44

Jis pažymi, kad jeigu su garantija susijusių mokesčių mokėjimas patenka į ribojamąsias priemones nustatančio reglamento taikymo sritį, reikės nustatyti, kuris reglamentas yra taikytinas, t. y. Reglamentas Nr. 204/2011, kuris galiojo priešpriešinių garantijų pasibaigimo dieną, ar Reglamentas 2016/44, kuris įsigaliojo tuo metu, kai byla jau buvo nagrinėjama Vengrijos teismuose ir šie mokesčiai nebuvo galutinai apskaičiuoti.

45

Šiomis aplinkybėmis Kúria (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.

Ar į Reglamento Nr. 204/2011 ir Reglamento 2016/44 taikymo sritį patenka toliau nurodyti įsipareigojimai mokėti su garantija susijusius mokesčius pagal priešpriešinių garantijų sutartis, kurios yra sutarčių grandinės, sudarytos siekiant, kad [HIB] naudai būtų suteikta banko garantija, dalis, kai:

a)

pagal priešpriešinės garantijos sutartį Europos Sąjungoje įsteigtas bankas privalo sumokėti mokesčius Libijos bankui, esančiam Reglamento Nr. 204/2011 III priede pateiktame <…> sąraše;

b)

pagal priešpriešinės garantijos sutartį <…> Sąjungoje įsteigtas bankas privalo mokėti mokesčius Libijos bankui, kurio nėra Reglamento Nr. 204/2011 III priede pateiktame <…> sąraše, tačiau banko garantija suteikta HIB, kuri įtraukta į [šį sąrašą], naudai;

c)

Reglamentu Nr. 45/2014 padarius Reglamento Nr. 204/2011 pakeitimų, pagal Reglamentą Nr. 204/2011 draudžiama atlikti tiesioginius arba netiesioginius mokėjimus Libijos subjektams;

d)

įsipareigojimas mokėti su garantija susijusius mokesčius kyla iš priešpriešinės garantijos sutarties, kuri priklauso grandinei sutarčių, sudarytų siekiant suteikti banko garantiją HIB naudai egzistuojant santykiams tarp dviejų <…> Sąjungoje įsteigtų bankų;

e)

su garantija susijusių mokesčių suma apskaičiuojama pasibaigus garantijų galiojimo laikotarpiui, vykstant teismo procesui ir įsigaliojus Reglamentui 2016/44?

2.

Jeigu [pirmojo klausimo a ir b punktuose] nurodyta pareiga mokėti su garantija susijusius mokesčius patenka į [Reglamento Nr. 204/2011] taikymo sritį, ar galima laikyti, kad prie Reglamento Nr. 204/2011 III priede išvardytų juridinių asmenų, subjektų ir organizacijų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai naudojamų lėšų priskirtini Libijos bankui, kuris taip pat tam tikrą laiką buvo įtrauktas į III priede pateiktą <…> sąrašą, sumokėti su garantija susiję mokesčiai, siekiant, kad HIB naudai būtų suteikta avanso grąžinimo garantija ir tinkamo sutarties įvykdymo garantija?

3.

Ar, Reglamentu Nr. 45/2014 padarius Reglamento Nr. 204/2011 pakeitimų ([pirmojo klausimo c punktas]), Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad mokesčiai ir sąnaudos, kurių reikalauja Libijos bankas ir kuriuos pagal priešpriešinės garantijos sutartį sumoka <…> Sąjungoje įsteigtas bankas, tiesiogiai arba netiesiogiai yra reikalavimas dėl garantijos suteikimo?

4.

Ar asmeniu arba subjektu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 204/2011, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 45/2014, 12 straipsnio 1 dalies c punktą, t. y. asmeniu arba subjektu, veikiančiu minėto 12 straipsnio 1 dalies c punkte paminėtų a arba b punkte nurodytų asmenų, subjektų ar organizacijų vardu arba jų naudai, reikia laikyti <…> Sąjungoje įsteigtą banką, kuris pagal priešpriešinės garantijos suteikimo sutartį, kuri priklauso grandinei sutarčių, sudarytų siekiant, kad HIB naudai būtų suteikta banko garantija, privalo atlikti su garantija susijusius mokėjimus Libijos subjektui ([pirmojo klausimo d punktas])? Ar galima manyti, kad su garantija susiję mokėjimai, kurių šis bankas reikalauja iš kito <…> Sąjungoje įsteigto banko, tiesiogiai ar netiesiogiai yra reikalavimas dėl garantijos suteikimo?

5.

Ar Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnyje numatyta išimtis susijusi su kokiu nors mokėjimu?

6.

Jeigu su garantija susijusių mokėjimų suma apskaičiuojama įsigaliojus <…> [Reglamentui 2016/44], kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 204/2011, tačiau kuriame paliktos iš esmės tokios pačios nuostatos ([pirmojo klausimo e punktas]), ar Reglamentas 2016/44 turi būti taikomas sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą ir ar šio reglamento 17 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad reikalavimu dėl garantijos suteikimo tiesiogiai ar netiesiogiai laikytini mokesčiai ir sąnaudos, kurių reikalauja Libijos bankas ir kuriuos pagal priešpriešinės garantijos suteikimo sutartį sumoka <…> Sąjungoje įsteigtas bankas? Ar asmeniu arba subjektu, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 17 straipsnio 1 dalies c punktą, t. y. asmeniu arba subjektu, veikiančiu minėto 17 straipsnio 1 dalies a arba b punkte nurodytų asmenų, subjektų ar organizacijų vardu arba jų naudai, reikia laikyti <…> Sąjungoje įsteigtą banką, kuris pagal priešpriešinės garantijos suteikimo sutartį, kuri priklauso grandinei sutarčių, sudarytų siekiant, kad HIB naudai būtų suteikta banko garantija, privalo Libijos subjektui sumokėti su garantija susijusius mokesčius? Ar galima manyti, kad su garantija susiję mokėjimai, kurių šis bankas reikalauja iš kito <…> Sąjungoje įsteigto banko, tiesiogiai ar netiesiogiai yra reikalavimas dėl garantijos suteikimo?“

Dėl prejudicinių klausimų

Pirminės pastabos

46

Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, sprendimas pagrindinėje byloje priklauso, be kita ko, nuo to, ar Reglamentas Nr. 204/2011 taikomas mokesčiams, mokėtiniems pagal sutartis, sudarytas siekiant suteikti priešpriešinę garantiją banko garantijos sutarčiai, kurios naudos gavėjui pagal šį reglamentą buvo taikomos ribojamosios priemonės.

47

Kadangi įvairūs prejudiciniai klausimai susipina įvairiais aspektais, jie turi būti pergrupuoti ir performuluoti, siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kuo tikslesnius atsakymus.

48

Todėl reikia manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, taikomi, pirma, Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnio 2 dalis, pagal kurią draudžiama asmenims, kurių pavadinimas įtrauktas į šio reglamento III priede esantį sąrašą, tiesiogiai ar netiesiogiai leisti naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais, antra, minėto reglamento 12 straipsnis, pagal kurį draudžiama tenkinti bet kokį reikalavimą, susijusį su bet kokia sutartimi ar bet kokiu sandoriu, kuriems taikomos tuo pačiu reglamentu nustatytos priemonės, trečia, Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnis, kuriame numatytos 5 straipsnio 2 dalies išimtys, ir, ketvirta, Reglamento 2016/44 17 straipsnio 1 dalis, kuri pakeitė Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnį.

Dėl Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnio 2 dalies

49

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai mokesčius, mokėtinus pagal priešpriešinių garantijų sutartis, turi mokėti, pirma, Sąjungos bankas Libijos bankui, kurio pavadinimas įtrauktas į šio reglamento III priede esantį sąrašą, antra, Sąjungos bankas Libijos bankui, kurio pavadinimas nebėra įtrauktas į šį sąrašą, kai Libijos banko suteikta garantija naudojasi minėtame sąraše esantis subjektas, ir, trečia, Sąjungos bankas kitam Sąjungos bankui.

50

Pagal Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnio 2 dalį šio reglamento II ir III prieduose išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms arba jų naudai draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai leisti naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais.

51

Pažymėtina, kad šioje nuostatoje numatytas draudimas asmeniui, įtrauktam į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą, naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais suformuluotas ypač plačiai (tai patvirtina žodžių „tiesiogiai ar netiesiogiai“ vartojimas) ir todėl apima bet kokį veiksmą, kurį atlikti pagal nacionalinę teisę būtina tam, kad šiam asmeniui faktiškai būtų suteikta galimybė visa apimtimi naudotis atitinkamomis lėšomis ar ekonominiais ištekliais (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 11 d. Sprendimo Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C‑117/06, EU:C:2007:596, 50 ir 51 punktus; 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo E ir F, C‑550/09, EU:C:2010:382, 66 ir 74 punktus ir 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Afrasiabi ir kt., C‑72/11, EU:C:2011:874, 39 ir 40 punktus).

52

Vadinasi, ši plati ir nedviprasmiška formuluotė taikoma bet kokiam ekonominių išteklių suteikimui, taigi ir veiksmui, kuriuo vykdoma abipusius įsipareigojimus numatanti sutartis, sudaryta susitarus dėl ekonominio atlyginimo sumokėjimo (2007 m. spalio 11 d. Sprendimo Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C‑117/06, EU:C:2007:596, 56 punktas).

53

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad sąvoka „lėšos ir ekonominiai ištekliai“ irgi yra labai plati ir apima bet kokio pobūdžio bet kokiu būdu įgytą turtą (pagal analogiją žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo E ir F, C‑550/09, EU:C:2010:382, 69 punktą).

54

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarsto atvejį, kai Sąjungos bankas mokesčius, mokėtinus pagal priešpriešinės garantijos sutartį, turėtų sumokėti Libijos bankui, kurio pavadinimas įtrauktas į Reglamento Nr. 204/2011 III priede esantį sąrašą.

55

Nors ginčas pagrindinėje byloje susijęs su mokesčių, mokėtinų pagal dviejų Europos bankų sudarytą priešpriešinės garantijos sutartį, mokėjimu, ankstesniame punkte nurodytas atvejis galėtų turėti įtakos šio ginčo sprendimui, nes negalima atmesti galimybės, kad priešpriešinės garantijos mokesčių mokėjimas, kurio reikalauja TG, susijęs ir su garantijos mokesčiais, kuriuos Sahara Bank turėjo sumokėti už laikotarpį, kuriuo jo pavadinimas buvo įtrauktas į šio reglamento III priede esantį sąrašą.

56

Nagrinėjamu atveju pagrindinėje byloje nurodytas Libijos bankas, būtent Sahara Bank, į minėtą sąrašą buvo įtrauktas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 22 d. iki rugsėjo 2 d., todėl šiuo atžvilgiu svarbus tik minėtas reglamentas.

57

Vien dėl to, kad pinigų sumos turi būti mokamos tokiam bankui, nesvarbu, kuo remiantis, toks sandoris patenka į šio reglamento 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, nes pagal šią nuostatą tokiu sandoriu asmeniui, kurio pavadinimas įtrauktas į Reglamento Nr. 204/2011 III priede esantį sąrašą, tiesiogiai suteikiamos lėšos.

58

Be to, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 34 punkte, aplinkybė, kad šie mokėjimai yra vykdomi sudarant sandorį, kuriam būdinga paslaugos ir atlygio ekonominė pusiausvyra, ir kad jie yra veiksmai, kuriais vykdoma sutartis, sudaryta prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 204/2011, savaime nėra pagrindas netaikyti jiems šio reglamento ir jame nustatytų draudimų (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 11 d. Sprendimo Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C‑117/06, EU:C:2007:596, 49 ir 62 punktus).

59

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl galimo Reglamento Nr. 204/2011 taikymo mokėjimams, susijusiems su mokesčiais, mokėtinais pagal priešpriešinės garantijos sutartį ir vykdomais Sąjungos banko Libijos bankui po to, kai pastarojo pavadinimas buvo pašalintas iš šio reglamento III priede esančio sąrašo.

60

Tokie mokėjimai negali būti tiesioginis lėšų suteikimas, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 2 dalį, nes šių lėšų gavėjo pavadinimas neįtrauktas nei į minėtame III priede esantį sąrašą, nei, be to, į to paties reglamento II priede esantį sąrašą, kuriam irgi taikomas šioje nuostatoje nustatytas draudimas.

61

Tačiau minėti mokėjimai gali būti netiesioginis lėšų suteikimas asmeniui, kurio pavadinimas įtrauktas į Reglamento Nr. 204/2011 III priede esantį sąrašą, kaip nagrinėjamu atveju HIB, gavusiai banko garantijas, dėl kurių pagrindinėje byloje buvo sudarytos priešpriešinių garantijų sutartys, ir kurio pavadinimas į šį sąrašą buvo įtrauktas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 11 d. iki 2014 m. sausio 29 d., t. y. iš minėto sąrašo pašalinus Sahara Bank pavadinimą.

62

Vis dėlto tam, kad lėšos galėtų būti laikomos netiesiogiai suteiktomis asmeniui, kurio pavadinimas įtrauktas į šio reglamento III priede esantį sąrašą, būtina, kad jos galėtų būti pervestos šiam asmeniui arba kad toks asmuo turėtų galimybę disponuoti šiomis lėšomis, visų pirma atsižvelgiant į teisinių ar finansinių ryšių tarp šių lėšų gavėjo ir tokio asmens buvimą.

63

Nagrinėjamu atveju mokesčiai, kuriuos TG turėjo sumokėti Sahara Bank, yra atlygis už HIB naudai suteiktas banko garantijas; šioje situacijoje juos turėjo sumokėti Vengrijos bankas, t. y. SH. Taigi dėl savo pobūdžio šie mokesčiai neturi būti pervesti HIB. Be to, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos visiškai nematyti, kad HIB būtų susijusi su Sahara Bank tokiais ryšiais, kokie aprašyti ankstesniame punkte. Tačiau išsiaiškinti, ar taip yra, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

64

Galiausiai Sąjungos banko atlikti mokesčių, mokėtinų Libijos bankui, mokėjimai pagal priešpriešinės garantijos sutartį pagal Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnio 2 dalį gali būti laikomi naudojamais asmens, kurio pavadinimas įtrauktas į šio reglamento III priede esantį sąrašą, naudai, tik jeigu šie mokėjimai, remiantis banko garantijos sutartimi ir priešpriešinių garantijų sutartimis, tiesiogiai ar netiesiogiai leistų banko garantijos gavėjui, įtrauktam į vieną iš šių sąrašų, pasiekti, kad ši garantija būtų įvykdyta.

65

Taip būtų, be kita ko, tuomet, kai banko garantijos gavėjo teisė prašyti garantijos vykdymo visiškai ar iš dalies priklausytų nuo mokesčių, mokėtinų pagal vieną iš priešpriešinių garantijų sutarčių, sumokėjimo. Tokiu atveju šių mokesčių mokėjimai galėtų būti laikomi naudojamais asmens, kurio pavadinimas įtrauktas į šio reglamento III priede esantį sąrašą, naudai.

66

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės atlikti reikalingus patikrinimus, galinčius atmesti galimybę, kad Sąjungos banko, būtent TG, Libijos bankui (šiuo atveju – Sahara Bank) atlikti mokėjimai, susiję su mokesčiais, mokėtinais pagal priešpriešinės garantijos sutartį, atsižvelgiant į šio sprendimo 64 ir 65 punktuose pateiktus atsakymus, naudojami HIB naudai.

67

Trečia, Sąjungos banko kitam Sąjungos bankui atlikti mokėjimai, susiję su pagal priešpriešinės garantijos sutartį mokėtinais mokesčiais, kurių dalis skirta kompensuoti mokesčiams, kuriuos pastarasis bankas pagal kitą priešpriešinės garantijos sutartį sumokėjo Libijos bankui, iš esmės negali priklausyti Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnio 2 dalies taikymo sričiai kaip lėšos, tiesiogiai suteiktos asmeniui, kurio pavadinimas įtrauktas į šio reglamento III priede esantį sąrašą.

68

Kiek tai susiję su netiesioginiu lėšų suteikimu tokiam asmeniui arba jo atliekamu šių lėšų naudojimu, pažymėtina, kad taikomi šio sprendimo 61–66 punktuose pateikti svarstymai.

69

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad:

ji taikoma tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai Sąjungos bankas mokesčius, mokėtinus pagal priešpriešinės garantijos sutartį, turi sumokėti Libijos bankui, kurio pavadinimas įtrauktas į šio reglamento III priede esantį sąrašą, ir

ji iš principo netaikoma situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai mokesčius, mokėtinus pagal priešpriešinės garantijos sutartį, Sąjungos bankas turi sumokėti Libijos bankui, kurio pavadinimo nebėra šio reglamento III priede esančiame sąraše, arba Sąjungos bankas turi sumokėti kitam Sąjungos bankui, jeigu Libijos banko suteikta banko garantija skirta šiame sąraše esančiam subjektui, nebent toks mokėjimas dėl teisinių ar finansinių ryšių tarp banko, kuris gauna šį mokėjimą, ir minėtame sąraše esančio subjekto lemia tai, kad šie mokesčiai netiesiogiai suteikiami šiam subjektui.

Dėl Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio

70

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tiek pirminė jo redakcija, tiek jo redakcija pagal Reglamentą Nr. 45/2014 taikoma, kai mokesčius, mokėtinus pagal priešpriešinės garantijos sutartį, turi mokėti, pirma, Sąjungos bankas Libijos bankui, įtrauktam į šio reglamento III priede esantį sąrašą, antra, Sąjungos bankas Libijos bankui, kurio nėra šio reglamento III priede esančiame sąraše, jeigu Libijos banko suteikta garantija skirta minėtame sąraše esančiam subjektui, ir, trečia, Sąjungos bankas kitam Sąjungos bankui.

71

Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnis (tiek pirminė jo redakcija, tiek jo redakcija pagal Reglamentą Nr. 45/2014) iš esmės draudžia tenkinti bet kokį reikalavimą, susijusį su bet kokia sutartimi ar bet kokiu sandoriu, kuriems taikomos šiuo reglamentu nustatytos priemonės.

72

Pažymėtina, kad minėtame 12 straipsnyje numatytas draudimo mechanizmas susideda iš trijų dalių.

73

Pirma, sutarties ar sandorio vykdymui tiesiogiai ar netiesiogiai, visiškai ar iš dalies turi būti taikomos Reglamentu Nr. 204/2011 nustatytos priemonės. Taigi tam, kad 12 straipsniu galėtų būti naudojamasi, sutarčiai ar sandoriui turėjo būti taikomos šiame reglamente numatytos ribojamosios priemonės.

74

Antra, pagal minėtą 12 straipsnį draudžiama tenkinti bet kokį reikalavimą, susijusį su tokia sutartimi ar sandoriu, pavyzdžiui, reikalavimą dėl žalos atlyginimo, reikalavimą dėl kompensacijos ar reikalavimą dėl garantijos suteikimo. Dėl savo bendro pobūdžio ir dėl to, kad jame pateiktas reikalavimų sąrašas, pradedamas žodžiu „pavyzdžiui“, yra pavyzdinis, šis 12 straipsnis apima bet kokios rūšies reikalavimus, susijusius su sutartimi ar sandoriu.

75

Trečia, reikalavimai, kuriuos draudžiama tenkinti, turi būti pateikti Libijos vyriausybės arba asmenų ar subjektų, veikiančių jos vardu ar jos naudai (pagal pirminę Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio redakciją), ir, be kita ko, kitų Libijos asmenų, subjektų arba organizacijų, kurie nėra išvardyti Reglamento Nr. 204/2011 II ar III priede (redakcija pagal Reglamentą Nr. 45/2014).

76

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad pirmojo priešpriešinio garanto garantui arba antrojo priešpriešinio garanto pirmajam priešpriešiniam garantui pagal priešpriešinių garantijų sutartis mokėtinų mokesčių mokėjimas iš esmės negali nepatekti į Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio taikymo sritį.

77

Viena vertus, šiuo reglamentu nustatytos priemonės gali paveikti priešpriešinės garantijos sutarties vykdymą, jeigu šios priešpriešinės garantijos gavėjo pavadinimas įtrauktas į šio reglamento III priede esantį sąrašą, kaip nagrinėjamu atveju Sahara Bank laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 22 d. iki rugsėjo 2 d., arba jeigu garantijos, kuriai taikoma priešpriešinė garantija, gavėjo pavadinimas įtrauktas į šį sąrašą, kaip nagrinėjamu atveju HIB laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 11 d. iki 2014 m. sausio 29 d.

78

Kita vertus, reikalavimas sumokėti mokesčius, mokėtinus pagal priešpriešinės garantijos sutartį, yra reikalavimas, „susijęs su sutartimi“, arba „su sutartimi <…> susijęs“ reikalavimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnį (atitinkamai pirminė jo redakcija ir jo redakcija pagal Reglamentą Nr. 45/2014).

79

Tačiau tam, kad toks reikalavimas būtų draudžiamas pagal Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnį, jį būtinai turi pateikti vienas iš šiame straipsnyje išvardytų asmenų.

80

Mokėjimo reikalavimas, kiek jis susijęs su mokesčiais pagal sutartį, pagal kurią Sąjungos bankas suteikia priešpriešinę garantiją Libijos bankui, patenka į šio reglamento 12 straipsnio (pirminė redakcija) taikymo sritį, jeigu Libijos bankas gali būti laikomas subjektu, veikiančiu Libijos vyriausybės naudai – vienintelė šiame straipsnyje nurodyta kategorija, kuriai toks bankas gali priklausyti nagrinėjamu atveju.

81

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės atlikti būtinus patikrinimus, kad nustatytų, ar galima Sahara Bank laikyti veikiančiu Libijos vyriausybės naudai.

82

Dėl Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio 1 dalies b punkto (Reglamento Nr. 45/2014 redakcija) pažymėtina, kad jis taikomas tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, nes Libijos bankas, kuriam Sąjungos bankas suteikė priešpriešinę garantiją, iš tiesų yra šioje nuostatoje nurodytas Libijos asmuo, subjektas arba organizacija, kurie nėra išvardyti šio reglamento II ar III priede.

83

Vis dėlto pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog paskutiniai TG mokėjimai bankui Sahara Bank pagal tarp šių šalių sudarytą priešpriešinės garantijos sutartį buvo atlikti 2013 m. liepos 16 d., todėl vertinimas, ar Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnis taikomas šiems mokėjimams, turės būti atliktas atsižvelgiant į pirminę šio straipsnio versiją.

84

Tačiau, kiek mokėjimo reikalavimas susijęs su mokesčiais, mokėtinais pagal sutartį, pagal kurią vienas Sąjungos bankas suteikia priešpriešinę garantiją kitam Sąjungos bankui, negali būti teigiama, kad, atsižvelgiant į pirminės šio reglamento 12 straipsnio redakcijos tekstą, pastarasis bankas laikomas veikiančiu Libijos vyriausybės naudai. Iš tiesų jis gauna šiuos mokesčius pagal sutarties, kurios tikslas – tik suteikti priešpriešinę garantiją dėl Libijos bankui suteiktos banko garantijos, sąlygas.

85

Minėto reglamento 12 straipsnio (Reglamento Nr. 45/2014 redakcija) taikymas galimas, tik jeigu Sąjungos bankas, kuris reikalauja, kad kitas Sąjungos bankas sumokėtų mokesčius, mokėtinus pagal priešpriešinės garantijos sutartį, yra vienas iš asmenų, nurodytų Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio 1 dalies c punkte, kuris susijęs su asmenimis, subjektais arba įstaigomis, veikiančiomis tos pačios dalies a arba b punktuose nurodytų asmenų, subjektų ar organizacijų naudai. Taigi yra būtina, kad šis Sąjungos bankas veiktų arba asmens, kurio pavadinimas įtrauktas į šio reglamento III priede esantį sąrašą, kaip antai HIB pagrindinėje byloje, naudai, arba Libijos asmens, subjekto arba organizacijos naudai, arba Libijos vyriausybės naudai.

86

Kalbant apie sutarčių grandinę, sudarytą iš vienos banko garantijos ir dviejų priešpriešinių garantijų, pažymėtina, kad iš esmės negali būti laikoma, jog tuomet, kai Sąjungos bankas gauna mokesčius, mokėtinus pagal jos su kitu Sąjungos banku sudarytą priešpriešinės garantijos sutartį, jis veikia garanto arba banko garantijos gavėjo naudai. Priešpriešinės garantijos sutartis, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra mokėtojo ir priešpriešinio garanto sudaryta sutartis, kuria pastarasis vienašališkai ir neatšaukiamai įsipareigoja sumokėti nustatytą sumą gavėjui pagal pirmą jo pareikalavimą, nenagrinėjant teisinių santykių pagal šią sutartį. Taigi vienintelis mokesčių, kuriuos mokėtojas turi mokėti priešpriešiniam garantui pagal priešpriešinės garantijos sutartį, mokėjimo tikslas yra sumokėti pastarajam atlygį už paslaugą – mokėtojui suteiktą priešpriešinę garantiją. Todėl gaudamas šį mokestį priešpriešinis garantas negali būti laikomas veikiančiu garanto arba banko garantijos, užtikrintos priešpriešine garantija, gavėjo naudai.

87

Todėl Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnis turi būti aiškinamas taip:

šis straipsnis (pirminė redakcija) taikomas, kai pagal priešpriešinių garantijų sutartis mokėtinus mokesčius turi mokėti Sąjungos bankas Libijos bankui, įtrauktam į šio reglamento III priede esantį sąrašą, taip pat Sąjungos bankas Libijos bankui, kurio nėra šiame sąraše, kai Libijos banko suteikta banko garantija skirta minėtame sąraše esančiam subjektui, jeigu Libijos bankas laikomas subjektu, veikiančiu Libijos vyriausybės naudai, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas,

šis straipsnis (redakcija pagal Reglamentą Nr. 45/2014) netaikomas, kai pagal priešpriešinių garantijų sutartis mokėtinus mokesčius turi mokėti Sąjungos bankas Libijos bankui, įtrauktam į šio reglamento III priede esantį sąrašą, taip pat Sąjungos bankas Libijos bankui, kurio nėra šiame sąraše, kai Libijos banko suteikta banko garantija skirta minėtame sąraše esančiam subjektui, jeigu šie mokesčiai buvo sumokėti prieš įsigaliojant šiam reglamentui, ir

šis straipsnis (pirminė redakcija ir redakcija pagal Reglamentą Nr. 45/2014) netaikomas, kai pagal priešpriešinių garantijų sutartis mokėtinus mokesčius vienas Sąjungos bankas turi mokėti kitam Sąjungos bankui.

Dėl Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnio

88

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis gali būti taikomas tokių mokesčių, kokie mokėtini pagal įvairias pagrindinėje byloje aptariamas sutartis, mokėjimui.

89

Pagal šį 9 straipsnį to paties reglamento 5 straipsnio 2 dalis netaikoma įšaldytų sąskaitų papildymui mokėjimais pagal sutartis, susitarimus ar įsipareigojimus, kurie buvo sudaryti arba atsirado iki dienos, kurią Sankcijų komitetas, Saugumo Taryba arba Taryba 5 straipsnyje nurodytą fizinį ar juridinį asmenį, subjektą ar organizaciją nurodė įtraukti į sąrašą, jei tokie mokėjimai įšaldyti pagal minėto reglamento 5 straipsnio 1 dalį.

90

Taigi Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnio nuostatos skirtos mokėjimams, kurie atliekami asmenims, kurių pavadinimas įtrauktas į šio reglamento II priede esantį sąrašą arba į jo III priede esantį sąrašą.

91

Nagrinėjamu atveju banko garantijos gavėja, t. y. HIB, negavo jokio mokėjimo pagal banko garantijos, kuria naudojasi nuo jos pavadinimo įtraukimo į Reglamento Nr. 204/2011 III priede esantį sąrašą, sutartį. Be to, priešpriešinę garantiją suteikęs bankas, t. y. TG, garantiją suteikusiam bankui (nagrinėjamu atveju – Sahara Bank) sumokėjo šios garantijos suteikimo mokesčius tik laikotarpiu, kai jo pavadinimas nebuvo įtrauktas į šiame priede esantį sąrašą.

92

Taigi tokiomis aplinkybėmis šio reglamento 9 straipsnis negali būti taikomas.

93

Todėl Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis negali būti taikomas tokių mokesčių, kokie mokėtini pagal įvairias pagrindinėje byloje nagrinėjamas sutartis, mokėjimui.

Dėl Reglamento 2016/44 17 straipsnio 1 dalies

94

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento 2016/44 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai priešpriešinės garantijos mokesčiai, kuriuos vienas Sąjungos bankas turi sumokėti kitam Sąjungos bankui, galutinai apskaičiuojami po šio reglamento įsigaliojimo.

95

Pagal Reglamento 2016/44 26 straipsnį šis reglamentas įsigaliojo kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2016 m. sausio 20 d.

96

Pažymėtina, kad šio reglamento 17 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės atitinka Reglamento Nr. 204/2011 (redakcija pagal Reglamentą Nr. 45/2014) 12 straipsnio 1 dalies nuostatas.

97

Nagrinėjamu atveju visi mokėjimai, kuriuos TG atliko Sahara Bank naudai, vyko galiojant Reglamentui Nr. 204/2011 ir Reglamento 2016/44 nuostatos jiems negali būti taikomos.

98

Tačiau mokėjimai, susiję su mokesčiais, mokėtinais pagal SH ir TG sudarytą priešpriešinės garantijos sutartį, patenka į Reglamento 2016/44 taikymo sritį, nes šio reglamento įsigaliojimo metu šie mokesčiai dar nebuvo galutinai apskaičiuoti ir sumokėti.

99

Todėl Reglamento 2016/44 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma priešpriešinės garantijos mokesčiams, kuriuos vienas Sąjungos bankas turi sumokėti kitam Sąjungos bankui tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai mokesčiai galutinai apskaičiuojami po šio reglamento įsigaliojimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

100

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

 

1.

2011 m. kovo 2 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 204/2011 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje 5 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip:

ji taikoma tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai Europos Sąjungos bankas mokesčius, mokėtinus pagal priešpriešinės garantijos sutartį, turi sumokėti Libijos bankui, kurio pavadinimas įtrauktas į šio reglamento III priede esantį sąrašą, ir

ji iš principo netaikoma situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai mokesčius, mokėtinus pagal priešpriešinės garantijos sutartį, Sąjungos bankas turi sumokėti Libijos bankui, kurio pavadinimo nebėra šio reglamento III priede esančiame sąraše, arba Sąjungos bankas turi sumokėti kitam Sąjungos bankui, jeigu Libijos banko suteikta banko garantija skirta šiame sąraše esančiam subjektui, nebent toks mokėjimas dėl teisinių ar finansinių ryšių tarp banko, kuris gauna šį mokėjimą, ir minėtame sąraše esančio subjekto lemia tai, kad šie mokesčiai netiesiogiai suteikiami šiam subjektui.

 

2.

Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnis turi būti aiškinamas taip:

šis straipsnis (pirminė redakcija) taikomas, kai pagal priešpriešinių garantijų sutartis mokėtinus mokesčius turi mokėti Europos Sąjungos bankas Libijos bankui, įtrauktam į šio reglamento III priede esantį sąrašą, taip pat Sąjungos bankas Libijos bankui, kurio nėra šiame sąraše, kai Libijos banko suteikta banko garantija skirta minėtame sąraše esančiam subjektui, jeigu Libijos bankas laikomas subjektu, veikiančiu Libijos vyriausybės naudai, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas,

šis straipsnis (redakcija pagal 2014 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 45/2014) netaikomas, kai pagal priešpriešinių garantijų sutartis mokėtinus mokesčius turi mokėti Sąjungos bankas Libijos bankui, įtrauktam į šio reglamento III priede esantį sąrašą, taip pat Sąjungos bankas Libijos bankui, kurio nėra šiame sąraše, kai Libijos banko suteikta banko garantija skirta minėtame sąraše esančiam subjektui, jeigu šie mokesčiai buvo sumokėti prieš įsigaliojant šiam reglamentui, ir

šis straipsnis (pirminė redakcija ir redakcija pagal Reglamentą Nr. 45/2014) netaikomas, kai pagal priešpriešinių garantijų sutartis mokėtinus mokesčius vienas Sąjungos bankas turi mokėti kitam Sąjungos bankui.

 

3.

Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis negali būti taikomas tokių mokesčių, kokie mokėtini pagal įvairias pagrindinėje byloje nagrinėjamas sutartis, mokėjimui.

 

4.

2016 m. sausio 18 d. Tarybos reglamento (ES) 2016/44 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje ir kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 204/2011 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma priešpriešinės garantijos mokesčiams, kuriuos vienas Europos Sąjungos bankas turi sumokėti kitam Sąjungos bankui tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai mokesčiai galutinai apskaičiuojami po šio reglamento įsigaliojimo.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: vengrų.