—

Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG, atstovaujamos Rechtsanwalt D. Ehle,

—

Bundesanstalt für Landwirtschaft und Ernährung, atstovaujamos W. Wolski ir J. Jakubiec,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos P. Rossi ir G. von Rintelen,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1978 m. rugpjūčio 18 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 1998/78, nustatančio cukraus sandėliavimo išlaidų kompensavimo taisykles (OL L 231, p. 5), iš dalies pakeisto 1988 m. birželio 13 d. Komisijos reglamentu (EEB) Nr. 1714/88 (OL L 152, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 8 t., p. 70; toliau – Reglamentas Nr. 1998/78), 14 straipsnio 3 dalies išaiškinimo ir 1981 m. rugsėjo 14 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2670/81, nustatančio išsamias įgyvendinimo taisykles dėl virškvotinės cukraus produkcijos (OL L 262, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk. 5 t., p. 85), iš dalies pakeisto 1988 m. gruodžio 14 d. Komisijos reglamentu (EEB) Nr. 3892/88 (OL L 346 p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 8 t., p. 157; toliau – Reglamentas Nr. 2670/81), 2 straipsnio 2 dalies išaiškinimo ir galiojimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG (toliau – Pfeifer & Langen) ir Bundesanstalt für Landwirtschaft und Ernährung (Federalinė žemės ūkio ir maisto tarnyba, toliau – BLE) ginčą dėl kompensacijų už cukraus sandėliavimo išlaidas, kurias Pfeifer & Langen neteisėtai gavo pakenkdama Europos Sąjungos finansiniams interesams, grąžinimo.

3

1981 m. birželio 30 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1785/81 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo (OL L 177, p. 4), iš dalies pakeisto 1989 m. balandžio 18 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1069/89 (OL L 114, p. 1; toliau – pagrindinis reglamentas), 3, 11 ir 15 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„<…> siekiant užtikrinti, kad [Sąjungos] cukrinių runkelių ir cukranendrių augintojai galėtų pasinaudoti reikiamomis garantijomis, susijusiomis su užimtumu ir gyvenimo lygiu, reikia numatyti tinkamas priemones cukraus rinkai stabilizuoti <…>

<…>

<…> priežastys, dėl kurių [Sąjunga] iki šiol išsaugojo cukraus <…> gamybos kvotų sistemą, neišnyko; <…> tačiau ši sistema turėtų būti pakeista atsižvelgiant į paskutinius gamybos pokyčius ir siekiant [Sąjungoje] sukurti priemones, būtinas, kad būtų galima teisingai, bet ir veiksmingai užtikrinti, jog gamintojai patys apmokėtų visas [Sąjungoje] pagamintos produkcijos pertekliaus realizavimo išlaidas; <…>

<…>

<…> gamybos kvotų paskirstymas įmonėms yra priemonė, užtikrinanti, kad gamintojams bus mokama Bendrijos kainomis ir jie turės rinką savo produkcijai realizuoti, perleidžiant kvotas gamybos regionų viduje būtina atsižvelgti į visų suinteresuotųjų šalių, visų pirma į cukrinių runkelių ir cukranendrių augintojų, interesus;

<…>“

4

Pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis numatoma taikyti sandėliavimo išlaidų kompensavimo sistemą, kurią sudaro fiksuoto dydžio mokėjimas ir jo finansavimas iš surinkto mokesčio.

<…>

2.   Sandėliavimo išlaidas už:

<…>

pagamintą iš [Sąjungoje] išaugintų cukrinių runkelių arba cukranendrių, fiksuoto dydžio suma padengia valstybės narės.

<…>“

5

Pagrindinio reglamento 24 straipsnis nustatė kiekvienų prekybos metų (t. y. nuo vienų metų liepos 1 d. iki kitų metų birželio 30 d.) bazinius A cukraus ir B cukraus kiekius, kuriuos valstybės narės turi paskirstyti savo teritorijoje įsisteigusiems cukraus gamintojams (toliau – gamintojai). Kiekvieniems prekybos metams gamintojams buvo atitinkamai paskirta A kvota arba B kvota. Kiekis, pagamintas viršijus A ir B kvotas, vadinamas C cukrumi.

6

Šio reglamento 26 straipsnyje išdėstyta:

„1.   <…> į kitus prekybos metus pagal 27 straipsnį neperkeltas C cukrus <…> negali būti realizuojamas <…> vidaus rinkoje, o turi būti eksportuojamas neperdirbtas iki sausio 1 d., einančios po atitinkamų prekybos metų pabaigos.

<…> šiam cukrui [8 straipsnis netaikomas] <…>“

<…>

3.   Išsamios šio straipsnio taikymo taisyklės tvirtinamos 41 straipsnyje nustatyta tvarka.

<…>“

7

Reglamente Nr. 1998/78 nustatytos pagrindinio reglamento 8 straipsnyje numatytos cukraus sandėliavimo išlaidų kompensavimo sistemos taisyklės.

8

Šio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Jeigu C cukraus kiekis eksporto tikslais pakeičiamas atitinkamu A ar B cukraus kiekiu, nuo tos dienos, kai užbaigiami eksporto formalumai, pakeistas kiekis kompensacijos suteikimo tikslais laikomas A cukrumi.“

9

Remiantis pagrindinio reglamento 26 straipsnio 3 dalimi priimtame Reglamente Nr. 2670/81 nustatytos sąlygos, kuriomis laikoma, kad C cukrus buvo eksportuotas.

10

Reglamento Nr. 2670/81 5 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„<…> gamintojui turėtų būti leidžiama eksportuoti ne jo paties pagamintą cukrų <…>; <…> tokiu atveju būtina numatyti, kad jis mokėtų vienodo dydžio sumą, kurią visada būtų galima laikyti grąžinamąją išmoką už bet kokį tokiu būdu gautą pelną [tokiu atveju turėtų būti numatyta sumokėti fiksuoto dydžio sumą, kuri visais atvejais galėtų būtų laikoma kompensacija už bet kokią naudą, kuri gali būti gaunama iš tokio pakeitimo];

<…>“

11

Šio reglamento 2 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„[C cukraus eksporto] įrodymas – tai:

<…>

Eksporto tikslams gamintojas gali pakeisti virškvotinį cukrų arba virškvotinę izogliukozę kitu tos pačios valstybės narės teritorijoje įsisteigusio gamintojo pagamintu natūralaus pavidalo baltuoju cukrumi [, kurio Kombinuotosios nomenklatūros, pateiktos 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priede, kodas 1701], arba kita izogliukoze. Tuo atveju šį pakeitimą darantis gamintojas privalo sumokėti 1,25 [euro] už 100 kg cukraus <…>

<…>“

12

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad cukraus perdirbimo įmonei Pfeifer & Langen nuo 1987–1988 iki 1996–1997 prekybos metų pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 2 dalį buvo kompensuotos baltojo cukraus sandėliavimo išlaidos pagal bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo sistemą (toliau – cukraus BRO).

13

1997–2003 m. Pfeifer & Langen atžvilgiu vyko tyrimas dėl sukčiavimo nurodytais prekybos metais gaunant kompensacijas už baltojo cukraus sandėliavimo išlaidas. Ši bendrovė, be kita ko, buvo kaltinama tuo, kad 1990–1991 prekybos metais gamybos kvotas viršijantį cukraus – šiuo atveju laikomo C cukrumi – kiekį deklaravo kaip kompensacijos reikalavimus atitinkantį cukrų.

14

Šiuo klausimu Pfeifer & Langen nurodė, kad 1990–1991 prekybos metais įsigijo tam tikrą kiekį Prancūzijoje pagal gamybos kvotas pagaminto cukraus – šiuo atveju A cukraus ir B cukraus. Šis cukrus iš Prancūzijos buvo atgabentas į vieną iš Vokietijoje esančių Pfeifer & Langen įmonių ir į apskaitą įtrauktas kaip kvotinis cukrus. Tačiau jis nebuvo laikomas nuosavose šios bendrovės saugyklose, o išrašius naujus gabenimo dokumentus buvo nugabentas į Antverpeno (Belgija) uostą siekiant jį kaip C cukrų eksportuoti už Sąjungos ribų. Tuomet Pfeifer & Langen atitinkamą cukraus perprodukcijos kiekį (toliau – nagrinėjamas C cukrus) deklaravo kaip kvotinį cukrų, už kurio sandėliavimo išlaidas paprašė skirti kompensaciją.

15

2003 m. sausio 30 d. sprendimu už sandėliavimo išlaidų kompensavimą atsakinga institucija BLE iš dalies panaikino Pfeifer & Langen skirtą kompensaciją už sandėliavimo išlaidas nuo 1990 m. liepos mėn. iki 1991 m. birželio mėn. ir pareikalavo grąžinti sumokėtą sumą. Pfeifer & Langen pateikė prieštaravimą dėl šio sprendimo.

16

2006 m. spalio 4 d. sprendimu BLE atmetė Pfeifer & Langen prieštaravimą dėl nagrinėjamo C cukraus.

17

2006 m. lapkričio 7 d.Pfeifer & Langen dėl pastarojo BLE sprendimo pateikė skundą Verwaltungsgericht Köln (Kelno administracinis teismas). Skunde ši bendrovė, be kita ko, teigė, kad eksporto tikslais nagrinėjamą C cukrų teisėtai pakeitė atitinkamu kvotinio cukraus iš Prancūzijos kiekiu, todėl šis C cukrus atitiko sandėliavimo išlaidų kompensavimo reikalavimus pagal Reglamento Nr. 1998/78 14 straipsnio 3 dalį.

18

2009 m. lapkričio 25 d. sprendimu Verwaltungsgericht Köln atmetė Pfeifer & Langen skundą dėl šios bendrovės atlikto cukraus pakeitimo. Šiuo klausimu minėtas teismas nurodė, kad toks pakeitimas neatitinka Reglamento Nr. 2670/81 2 straipsnio 2 dalies antros pastraipos, pagal kurią reikalaujama, kad pakaitinis cukrus būtų pagamintas kito toje pačioje valstybėje narėje įsisteigusio gamintojo.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuriam Pfeifer & Langen dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą, mano, kad jo nagrinėjamos bylos baigtis priklauso nuo to, ar galima eksporto tikslais pakeisti C cukrų, kai gamintojai įsisteigę skirtingose valstybėse narėse, o tam reikia nustatyti, kuri nuostata – Reglamento Nr. 1998/78 14 straipsnio 3 dalis ar Reglamento Nr. 2670/81 2 straipsnio 2 dalis – taikytina pagrindinės bylos aplinkybėms. Nors abi šios nuostatos reglamentuoja C cukraus pakeitimą, Reglamento Nr. 1998/78 14 straipsnio 3 dalyje nenumatyta jokia speciali sąlyga, o Reglamento Nr. 2670/81 2 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad pakaitinis cukrus būtų pagamintas toje pačioje valstybėje narėje įsteigto gamintojo.

20

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, reikia išsiaiškinti, ar šiomis nuostatomis reikalaujama, kad pradinis C cukraus kiekis būtų fiziškai pakeistas pakaitinio cukraus kiekiu, ar vis dėlto pakanka šiuos kiekius pakeisti apskaitoje. Galiausiai, jeigu pagrindinėje byloje būtų taikoma Reglamento Nr. 2670/81 2 straipsnio 2 dalis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar apribojimas, pagal kurį keitimas galimas vien tarp toje pačioje valstybėje narėje įsteigtų gamintojų, nėra laisvo prekių judėjimo Sąjungoje apribojimas.

21

Tokiomis sąlygomis Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos vyriausiasis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

22

Pirmiausia reikėtų priminti, kad įgyvendinant cukraus BRO pagrindiniame reglamente numatyta nacionalinių kvotų sistema, skirta cukraus gamybai Sąjungoje. Pagal šio reglamento 24 straipsnį valstybės narės, laikydamosi bazinių joms paskirtų kiekių, visiems jų teritorijoje įsisteigusiems cukraus gamintojams paskiria A kvotą arba B kvotą. Neviršijus kvotų pagamintas cukrus gali būti paleidžiamas į apyvartą Sąjungoje ir jam taikomos įvairios gamybos rėmimo priemonės.

23

Viršijus kiekvienam gamintojui paskirtas kvotas pagamintas cukrus, t. y. C cukrus, savo ruožtu negali būti realizuojamas vidaus rinkoje. Pagal pagrindinio reglamento 26 straipsnį toks neperdirbtas cukrus iš principo turi būti eksportuojamas už Sąjungos ribų iki sausio 1 d., einančios po atitinkamų prekybos metų pabaigos.

24

Kaip matyti iš Reglamento Nr. 2670/81 1 ir 2 straipsnių, kiekvienas cukraus gamintojas iš principo privalo eksportuoti savo pagamintą C cukrų. Tačiau, kaip pabrėžiama šio reglamento 5 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad tikslinga šiems gamintojams numatyti galimybę tam tikrais atvejais eksportuoti ne jų pačių pagamintą cukrų.

25

Tuo tikslu minėto reglamento 2 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatytas mechanizmas, pagal kurį gamintojui leidžiama eksporto tikslais pakeisti C cukraus kiekį, kurį jis privalo eksportuoti, atitinkamu kvotinio cukraus kiekiu, kurį pagamino kitas tos pačios valstybės teritorijoje įsisteigęs gamintojas. Taigi iš šios nuostatos išplaukia, kad, atlikus apskaitoje pakeitimą, pakeistas cukrus, kuris iš pradžių buvo priskirtas prie C cukraus kategorijos, įgyja kvotinio cukraus statusą ir gamintojas jį gali paleisti į laisvą apyvartą vidaus rinkoje, o pakaitinis cukrus, kuris pradžioje buvo pagamintas laikantis kvotos, eksportuojamas kaip C cukrus.

26

Antra, primintina, kad pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta cukraus sandėliavimo išlaidų kompensavimo sistema, pagal kurią valstybės narės privalo fiksuoto dydžio suma kompensuoti gamintojams jų patirtas sandėliavimo išlaidas. Remiantis minėto reglamento 26 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, kompensuoti galima tik pagal A ir B kvotas pagaminto cukraus sandėliavimo išlaidas, bet ne C cukraus sandėliavimo išlaidas.

27

Atsižvelgiant į šias pastabas, reikia atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.

28

Pirmuoju ir ketvirtuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, viena vertus, ar kartu skaitomas Reglamento Nr. 1998/78 14 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 2670/81 2 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad esant tokiai situacijai, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, kai gamintojas nori eksporto tikslais pakeisti C cukraus kiekį atitinkamu kvotinio cukraus kiekiu, kurį pagamino kitas gamintojas, kompensuojant sandėliavimo išlaidas reikia atsižvelgti į pastarojoje nuostatoje numatytas sąlygas, ir, kita vertus, ar ši nuostata galioja pagal Sąjungos teisę tiek, kiek ja reikalaujama, kad pakaitinis cukrus būtų pagamintas kito tos pačios valstybės narės teritorijoje įsisteigusio gamintojo.

29

Pirmiausia primintina, kad Reglamento Nr. 1998/78 14 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog tuo atveju, kai C cukraus kiekis eksporto tikslais pakeičiamas atitinkamu A ar B cukraus kiekiu, nuo tos dienos, kai užbaigiami eksporto formalumai, pakeistas kiekis kompensacijos suteikimo tikslais laikomas A cukrumi.

30

Atsižvelgiant į šios nuostatos formuluotę konstatuotina, kad joje tik nustatomas momentas, nuo kurio teisėtai kvotiniu cukrumi pakeistas C cukraus kiekis siekiant apskaičiuoti sandėliavimo išlaidų kompensaciją laikomas kompensavimo reikalavimus atitinkančiu cukrumi.

31

Esant tokiai situacijai, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, kai gamintojas nori eksporto tikslais C cukraus kiekį pakeisti atitinkamu kvotinio cukraus kiekiu, kurį pagamino kitas gamintojas, taip pat reikia atsižvelgti į Reglamento Nr. 2670/81 2 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatytas sąlygas.

32

Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad pakeitimo teisėtumą lemia trys sąlygos. Pirma, pakaitinis cukrus turi būti priskiriamas prie Reglamento Nr. 2658/87 I priede pateiktos Kombinuotosios nomenklatūros 1701 kodo, antra, šis cukrus turi būti pagamintas kito tos pačios valstybės narės teritorijoje įsisteigusio gamintojo ir, trečia, pakeitimą atliekantis gamintojas privalo sumokėti 1,25 euro už 100 kg pakaitinio cukraus.

33

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad iš pradinės Reglamento Nr. 2670/81 2 straipsnio 2 dalies antros pastraipos redakcijos vokiečių k. negalima daryti aiškios išvados, kad šia nuostata reikalaujama, jog pakaitinis cukrus būtų pagamintas kito tos pačios valstybės narės teritorijoje įsisteigusio gamintojo. Toje redakcijoje vartojama veiksmažodžio „pagaminti“ vienaskaitos forma, todėl vadovaujantis vien pažodiniu aiškinimu būtų galima manyti, kad sąlyga, pagal kurią pakaitinis gaminys turi būti pagamintas tos pačios valstybės narės teritorijoje įsisteigusio gamintojo, taikoma tik C izogliukozės pakeitimui.

34

Šiuo klausimu pakanka priminti, kad būtinybė vienodai taikyti, todėl ir vienodai aiškinti Sąjungos teisės nuostatas neleidžia, kad, kilus abejonių, nuostatos tekstas kuria viena iš kalbinių versijų būtų nagrinėjamas atskirai, ir reikalauja, kad jis būtų aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į kitas versijas oficialiosiomis kalbomis (žr., be kita ko, Sprendimo Stauder, 29/69, EU:C:1969:57, 3 punktą; Sprendimo Moksel Import und Export, 55/87, EU:C:1988:377, 15 punktą; Sprendimo EMU Tabac ir kt., C‑296/95, EU:C:1998:152, 36 punktą ir Sprendimo Profisa, C‑63/06, EU:C:2007:233, 13 punktą).

35

Nepaisant to, kad pradinės redakcijos Reglamento Nr. 2670/81 2 straipsnio 2 dalies antros pastraipos formuluotė vokiečių k. gali būti daugiareikšmė, iš šios nuostatos teksto kitomis oficialiosiomis kalbomis, be kita ko, prancūzų, graikų, italų ir nyderlandų kalbomis, aiškiai matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas C cukraus pakeitimui eksporto tikslais nustatė sąlygą, kad pakaitinis cukrus būtų pagamintas kito tos pačios valstybės narės teritorijoje įsisteigusio gamintojo. Be to, ši sąlyga aiškiai išplaukia iš pagrindinės bylos aplinkybėms ratione temporis taikytinos šio reglamento redakcijos vokiečių k., visų pirma iš formuluotės „die von einem anderen auf dem Hoheitsgebiet desselben Mitgliedstaats ansässigen Hersteller erzeugt worden sind“.

36

Galiausiai, kadangi Reglamento Nr. 2670/81 2 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatytas reikalavimas, kad pakaitinis cukrus būtų pagamintas kito tos pačios valstybės narės teritorijoje įsisteigusio gamintojo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar ši nuostata galioja atsižvelgiant į Sąjungos teisę, visų pirma į laisvą prekių judėjimą reglamentuojančias pirminės teisės nuostatas, t. y. į SESV 34 ir 35 straipsnius.

37

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką SESV 34 ir 35 straipsniuose numatytų kiekybinių apribojimų ir lygiaverčio poveikio priemonių draudimas taikomas ne tik nacionaliniams, bet ir Sąjungos institucijų priimtiems teisės aktams (šiuo klausimu žr. Sprendimo Denkavit Nederland, 15/83, EU:C:1984:183, 15 punktą; Sprendimo Meyhui, C‑51/93, EU:C:1994:312, 11 punktą; Sprendimo Kieffer ir Thill, C‑114/96, EU:C:1997:316, 27 punktą ir Sprendimo Alliance for Natural Health ir kt., C‑154/04 ir C‑155/04, EU:C:2005:449, 47 punktą).

38

Vis dėlto konstatuotina, kad Reglamento Nr. 2670/81 2 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatyta sąlyga, pagal kurią pakaitinis cukrus turi būti pagamintas kito tos pačios valstybės narės teritorijoje įsisteigusio gamintojo, – preziumuojant, kad ji yra apribojimas pagal SESV 34 ir 35 straipsnius, – bet kuriuo atveju pateisinama, nes ji yra neišvengiama pagrindiniu reglamentu nustatytos kvotų sistemos pasekmė.

39

Kaip matyti iš pagrindinio reglamento 3, 10 ir 14 konstatuojamųjų dalių, kvotų sistema yra viena iš cukraus BRO priemonių, kurios galutinis tikslas – stabilizuoti Sąjungos cukraus rinką, taigi, be kita ko, ir išlaikyti būtinas su Sąjungos gamintojų darbu ir gyvenimo sąlygomis susijusias garantijas. Pagal šią sistemą nacionalinės kvotos užtikrina gamintojams Bendrijos kainas ir jų produkcijos realizavimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Koninklijke Coöperatie Cosun / Komisija, C‑68/05 P, EU:C:2006:674, 59 ir 62 punktus ir Nutarties Isera & Scaldis Sugar ir kt., C‑154/12, EU:C:2013:101, 46 punktą).

40

Kaip nurodyta šio sprendimo 22 punkte, tam Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė cukraus gamybos paskirstymą Sąjungoje pagal valstybes nares. Cukraus gamybos reguliavimo tikslais valstybėms narėms pavesta visiems jų teritorijoje įsisteigusiems cukraus gamintojams pagal A kvotą arba B kvotą paskirstyti bazinius joms paskirtus kiekius.

41

Tačiau toks eksporto tikslais atliekamas C cukraus pakeitimas tarp skirtingose valstybėse narėse įsisteigusių gamintojų, kuriems taikomos skirtingos nacionalinės kvotos, galėtų sutrikdyti pagrindiniu reglamentu nustatytą kvotų sistemą. C cukraus pakeitimas eksporto tikslais, kaip antai aprašytas šio sprendimo 25 punkte, faktiškai prilygtų kvotų perleidimui iš pakaitinį cukrų tiekiančio gamintojo tą pakeitimą atliekančiam gamintojui. Dėl to visų pirma šių abiejų gamintojų kvotos nebeatitiktų jiems atitinkamų valstybių narių pagal bazinius jų kiekius iš pradžių paskirtų kvotų.

42

Taigi tai reiškia, kad tokia sąlyga, kokia nustatyta Reglamento Nr. 2670/81 2 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, neprieštarauja SESV 34 ir 35 straipsniuose numatytiems draudimams.

43

Atsižvelgiant tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad kartu skaitomas Reglamento Nr. 1998/78 14 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 2670/81 2 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad esant tokiai situacijai, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, kai gamintojas nori eksporto tikslais pakeisti C cukraus kiekį atitinkamu kvotinio cukraus kiekiu, kurį pagamino kitas gamintojas, kompensuojant sandėliavimo išlaidas reikia atsižvelgti į pastarojoje nuostatoje numatytas sąlygas. Prie šių sąlygų, be kita ko, priskiriamas reikalavimas, kad pakaitinis cukrus būtų pagamintas kito tos pačios valstybės narės teritorijoje įsisteigusio gamintojo. Išnagrinėjus pateiktus klausimus, nepaaiškėjo nieko, kas galėtų paveikti šios nuostatos galiojimą.

44

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Reglamento Nr. 1998/78 14 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 2670/81 2 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad pagal jas iš gamintojo reikalaujama pradinį C cukraus kiekį fiziškai pakeisti pakaitinio cukraus kiekiu tam, kad C cukraus pakeitimas eksporto tikslais būtų teisėtas.

45

Iš pradžių reikėtų priminti, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 30 punkte, kad Reglamento Nr. 1998/78 14 straipsnio 3 dalyje tik nustatomas momentas, nuo kurio teisėtai kvotiniu cukrumi pakeistas C cukraus kiekis siekiant apskaičiuoti sandėliavimo išlaidų kompensaciją laikomas kompensavimo reikalavimus atitinkančiu cukrumi. C cukraus pakeitimo eksporto tikslais kvotiniu cukrumi, kurį pagamino kitas gamintojas, teisėtumo sąlygos faktiškai nustatytos Reglamento Nr. 2670/81 2 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje.

46

Dėl pastarosios nuostatos konstatuotina, kad reikalavimas, pagal kurį pradinis C cukraus kiekis turi būti fiziškai pakeistas pakaitinio cukraus kiekiu, nėra paminėtas tarp joje suformuluotų sąlygų, nurodytų šio sprendimo 32 punkte. Todėl pagal minėtą nuostatą nereikalaujama tokio fizinio pakeitimo.

47

Šią išvadą patvirtina aplinkybė, kad, kaip pastabose raštu nurodė Pfeifer & Langen ir BLE, baltasis cukrus yra vienarūšis produktas, todėl tarp pradinio C cukraus ir pakaitinio cukraus nėra pastebimų fizinių skirtumų.

48

Be to, kaip matyti iš Reglamento Nr. 2670/81 5 konstatuojamosios dalies, C cukraus pakeitimo eksporto tikslais mechanizmu turėtų būti siekiama sudaryti gamintojui sąlygas įvykdyti pareigą eksportuoti C cukrų eksportuojant ne savo paties pagamintą cukrų. Reikalavimas fiziškai pakeisti pakaitinio cukraus kiekį prieštarautų šiam tikslui.

49

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad kartu skaitomas Reglamento Nr. 1998/78 14 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 2670/81 2 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad pagal jas iš gamintojo nereikalaujama pradinio C cukraus kiekio fiziškai pakeisti pakaitinio cukraus kiekiu tam, kad C cukraus pakeitimas eksporto tikslais būtų teisėtas.

50

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: