1

Ieškiniais bylose C‑317/13 ir C‑679/13 Europos Parlamentas prašo panaikinti atitinkamai 2013 m. kovo 7 d. Tarybos sprendimą 2013/129/ES dėl 4‑metilamfetamino kontrolės priemonių (OL L 72, p. 11) ir 2013 m. spalio 7 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą 2013/496/ES dėl kontrolės priemonių taikymo 5‑(2‑aminopropil)indolui (OL L 272, p. 44, toliau kartu – skundžiami sprendimai).

2

2005 m. gegužės 10 d. Tarybos sprendimo 2005/387/TVR dėl keitimosi informacija apie naujas psichoaktyvias medžiagas, jų rizikos įvertinimo ir kontrolės (OL L 127, p. 32) 14 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Laikantis [ES] 34 straipsnio 2 dalies c punkto, šiuo sprendimu pagrįstos priemonės gali būti tvirtinamos kvalifikuota balsų dauguma, kadangi šios priemonės yra būtinos šiam sprendimui įgyvendinti.“

3

Šio sprendimo 1 straipsnyje nustatyta:

„Šiame sprendime nustatomas greito keitimosi informacija apie naujas psichoaktyvias medžiagas mechanizmas. <…>

Šis sprendimas taip pat numato rizikos, susijusios su šiomis naujomis psichoaktyviomis medžiagomis, įvertinimą siekiant leisti narkotikų ir psichotropinių medžiagų kontrolės priemones, taikomas valstybėse narėse, taikyti ir naujoms psichoaktyvioms medžiagoms.“

4

Minėto sprendimo 6 straipsnyje numatyta, kad Europos Sąjungos Taryba gali paprašyti parengti naujos psichotropinės medžiagos keliamos rizikos įvertinimo ataskaitą.

5

Pagal to paties sprendimo 8 straipsnį „Konkrečių naujų psichoaktyvių medžiagų kontrolės tvarka“:

„1.   Per šešias savaites nuo rizikos įvertinimo ataskaitos gavimo dienos Komisija pateikia Tarybai iniciatyvą dėl kontrolės priemonių taikymo naujai psichoaktyviai medžiagai. <…>

2.   Jei Komisija mano, kad iniciatyva dėl kontrolės priemonių taikymo naujai psichoaktyviai medžiagai nėra būtina, tokią iniciatyvą Tarybai gali pateikti viena ar kelios valstybės narės, pageidautina ne vėliau kaip per šešias savaites nuo Komisijos pranešimo pateikimo Tarybai dienos.

3.   Taryba kvalifikuota balsų dauguma priima sprendimą dėl pagal 1 ar 2 dalį pateiktos iniciatyvos dėl kontrolės priemonių taikymo naujai psichoaktyviai medžiagai, remdamasi [ES] 34 straipsnio 2 dalies c punktu.“

6

Sprendimo 2013/129, susijusio su SESV ir Sprendimu 2005/387, ypač jo 8 straipsnio 3 dalimi, 1 straipsnyje numatyta, kad visoje Sąjungoje pradedamos taikyti naujos psichoaktyviosios medžiagos – 4‑metilamfetamino kontrolės priemonės.

7

Remiantis šio sprendimo 2 straipsniu, ne vėliau kaip iki 2014 m. kovo 17 d. valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų pradėtos taikyti šios medžiagos kontrolės priemonės ir baudžiamosios sankcijos, numatytos jų teisės aktuose.

8

Sprendimo 2013/496, taip pat susijusio su SESV ir Sprendimu 2005/387, ypač jo 8 straipsnio 3 dalimi, 1 straipsnyje nustatyta, kad visoje Sąjungoje pradedamos taikyti naujos psichoaktyviosios medžiagos – 5‑(2‑aminopropil)indolo kontrolės priemonės.

9

Šio sprendimo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad ne vėliau kaip iki 2014 m. spalio 13 d. valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad būtų taikomos 5‑(2‑aminopropil)indolo kontrolės priemonės ir baudžiamosios sankcijos, numatytos jų teisės aktuose.

10

Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:

11

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

12

2014 m. kovo 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑317/13 ir C‑679/13 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

13

2013 m. spalio 8 d. ir 2014 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis Austrijos Respublikai buvo leista įstoti į bylas C‑317/13 ir C‑679/13 palaikyti Tarybos reikalavimų.

14

Ieškiniams pagrįsti Parlamentas nurodo du pagrindus, atitinkamai susijusius su panaikinto arba neteisėto teisinio pagrindo pasirinkimu ir esminio procedūros reikalavimo pažeidimu, nes Parlamentas nedalyvavo skundžiamų sprendimų priėmimo procedūroje.

15

Tarybos manymu, tam tikriems Parlamento nurodytiems ieškinio pagrindams ar argumentams byloje C‑679/13 negali būti pritarta kaip nepriimtiniems, nes jie nepakankamai aiškūs ir tikslūs. Tai pasakytina apie ieškinio pagrindus ar argumentus, susijusius su ES 39 straipsnio 1 dalies taikymu, panaikinto teisinio pagrindo pasirinkimu, teisinio saugumo ir institucinės pusiausvyros principų pažeidimu ir tuo, kad skundžiamais sprendimais pakeista esminė Sprendimo 2005/387 nuostata.

16

Parlamentas teigia, kad ieškinys byloje C‑679/13 yra pakankamai aiškus ir tikslus. Konkrečiai dėl argumento, kad skundžiamais sprendimais pakeista esminė Sprendimo 2005/387 nuostata, Parlamentas pažymi, kad nėra svarbu nustatyti, ar tai buvo padaryta, nes bet kuriuo atveju ši aplinkybė neturi reikšmės kalbant apie procedūrą, kurios reikėjo laikytis priimant Sprendimą 2013/496.

17

Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 120 straipsnio c punktą ir su juo susijusią teismo praktiką kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas, ieškinio pagrindai ir argumentai, kuriais remiamasi, ir šių pagrindų santrauka. Tai reikia išdėstyti pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – vykdyti savo kontrolę. Tuo remiantis, pagrindinės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, turi būti nuosekliai išdėstytos ir suprantamos iš paties ieškinio teksto, o jame pateikiami reikalavimai – suformuluoti nedviprasmiškai, siekiant išvengti, kad Teisingumo Teismas nepriimtų sprendimo ultra petita arba apskritai nespręstų dėl pagrindo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Taryba, C‑209/13, EU:C:2014:283, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

18

Nagrinėjamu atveju pirmų trijų ieškinio pagrindų ar argumentų byloje C‑679/13, kurie Tarybos nuomone, nepakankamai aiškūs ir tikslūs, išdėstymas atitinka tuos reikalavimus. Jis Tarybai konkrečiai leido parengti savo gynybą atsižvelgiant į šiuos ieškinio pagrindus ar argumentus, o Teisingumo Teismas galėjo vykdyti Sprendimo 2013/496 teisminę kontrolę.

19

Kalbant apie paskutinį iš šių ieškinio pagrindų ar argumentų, pažymėtina, kad bet kuriuo atveju Parlamentas savo dublike pripažino, kad Sprendimo 2013/496 teisėtumas nepriklauso nuo to, ar pagrįstas šis argumentas. Todėl tai nėra ieškinio pagrindas ar argumentas, dėl kurio Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą.

20

Remiantis tuo, darytina išvada, kad reikia atmesti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su tuo, kad tam tikros aplinkybės ieškinyje (byla C‑679/13) išdėstytos nepakankamai aiškiai ir tiksliai.

21

Kadangi akto teisinis pagrindas lemia procedūrą, kurios laikantis jis turi būti priimtas (Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑130/10, EU:C:2012:472, 80 punktas ir Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑658/11, EU:C:2014:2025, 57 punktas), pirmiausia reikia išnagrinėti pirmąjį ieškinio pagrindą byloje C‑317/13 ir antrąjį ieškinio pagrindą byloje C‑679/13, susijusius su panaikinto ar neteisėto teisinio pagrindo pasirinkimu.

22

Parlamentas teigia, kad skundžiamuose sprendimuose nuoroda į ESV sutartį yra pernelyg bendra, kad galėtų būti jų teisinis pagrindas, o Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalies negalima laikyti tikru teisiniu pagrindu.

23

Iš tiesų šioje nuostatoje tik daroma nuoroda į ES 34 straipsnio 2 dalies c punktą, kuris galėjo būti vienintelis teisinis pagrindas imantis įgyvendinimo priemonių pagal buvusį „trečiąjį ramstį“.

24

Todėl, Parlamento teigimu, teisinis pagrindas, kuriuo rėmėsi Taryba, yra ES 34 straipsnio 2 dalies c punktas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad 34 straipsnis buvo panaikintas Lisabonos sutartimi, juo nebuvo galima remtis kaip teisiniu pagrindu priimant naujus aktus. Aplinkybė, kad antrinės teisės nuostatoje daroma nuoroda į minėtą 34 straipsnį, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, nes laikytina, kad dėl šios sutarties įsigaliojimo ta nuostata nebegali būti taikoma.

25

Taryba patikslina, kad skundžiamus sprendimus ji priėmė remdamasi Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalimi, siejama su Protokolo (Nr. 36) dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 9 straipsniu (toliau – Protokolas dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų). Šiuo klausimu ji pabrėžia, kad skundžiami sprendimai nesusiję nei su ES sutartimi apskritai, nei konkrečiai su ES 34 straipsnio 2 dalies c punktu.

26

Be to, ji tvirtina, kad, panaikinus ES 34 straipsnį, Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalyje esanti nuoroda į šį straipsnį nebesukelia teisinių pasekmių ir kad 8 straipsnio 3 dalis tapo savarankišku teisiniu pagrindu, kuriuo suteikiami įgyvendinimo įgaliojimai Tarybai.

27

Siekiant įvertinti, ar pirmojo ieškinio pagrindo byloje C‑317/13 pirma dalis ir antrojo ieškinio pagrindo byloje C‑679/13 pirma dalis pagrįstos, reikia nustatyti, kokiu teisiniu pagrindu remiantis buvo priimti skundžiami sprendimai.

28

Šiuo klausimu konstatuotina, kad šiuose sprendimuose nedaroma nuorodos į ES 34 straipsnį ir kad jie aiškiai pagrįsti ESV sutartimi bei Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalimi.

29

Todėl, atsižvelgiant į skundžiamų sprendimų tekstą, kuriame tam, kad būtų įvykdyta pareiga motyvuoti, iš principo turi būti nurodytas jų teisinis pagrindas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑370/07, EU:C:2009:590, 39 ir 55 punktus), negalima pripažinti, kad šie sprendimai pagrįsti ES 34 straipsniu.

30

Be to, reikia pažymėti, kad skundžiamuose sprendimuose nėra jokios nuostatos, kuri parodytų, jog Taryba siekė 34 straipsnį naudoti kaip šių sprendimų teisinį pagrindą.

31

Konkrečiai, Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalyje esanti nuoroda į ES 34 straipsnio 2 dalies c punktą šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, nes tai, kad Taryba aiškiai pasirinko skundžiamuose sprendimuose nurodyti ne pastarąją nuostatą, bet ESV sutartį ir Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalį, aiškiai parodo, jog skundžiami sprendimai pagrįsti būtent pastarąja nuostata.

32

Tuo remiantis darytina išvada, kad dėl to, jog Lisabonos sutartimi panaikintas ES 34 straipsnis, neišnyko skundžiamų sprendimų teisinis pagrindas.

33

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmojo ieškinio pagrindo byloje C‑317/13 pirmai daliai ir antrojo ieškinio pagrindo byloje C‑679/13 pirmai daliai negali būti pritarta kaip nepagrįstoms.

34

Parlamento nuomone, jeigu reikėtų laikyti, kad Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalis yra skundžiamų sprendimų teisinis pagrindas, ši nuostata būtų neteisėtas antrinis teisinis pagrindas, kuriuo nebūtų galima tinkamai pagrįsti šių sprendimų.

35

Iš tiesų, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad su Sutartimis nėra suderinamas antrinio teisinio pagrindo, kuris supaprastintų akto priėmimo tvarką, sukūrimas. Taip būtų kalbant apie Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalį, nes joje nėra numatyta konsultuotis su Parlamentu, nors tai būtų privaloma pagal ES 39 straipsnį, norint imtis šio sprendimo įgyvendinimo priemonės.

36

Be to, Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalis tapo netaikoma įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir leidžia neteisėtai nukrypti nuo šia Sutartimi nustatytos naujų aktų priėmimo procedūros. Toks nukrypimas neleidžiamas pagal Protokolo dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 9 straipsnį, pagal kurį buvusio „trečiojo ramsčio“ aktai nėra savaime panaikinami dėl minėtos Sutarties įsigaliojimo.

37

Taryba visų pirma ginčija, kad Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalies neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, kurį pareiškė Parlamentas, priimtinas. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad pagal Protokolo dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 10 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismo įgaliojimai, susiję su šiuo sprendimu, iki 2014 m. gruodžio 1 d. išlieka tokie patys, kokie buvo iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo. Tačiau, remiantis tuo metu taikyta ES 35 straipsnio 6 dalimi, Parlamentui nebuvo numatyta galimybės pareikšti ieškinį dėl priimto pagal buvusį „trečiąjį ramstį“ akto, koks yra minėtas sprendimas, panaikinimo. Remiantis tuo, kad Teisingumo Teismas toje srityje neturėjo kompetencijos, darytina išvada, kad Parlamento nurodytas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas turi būti pripažintas nepriimtinu.

38

Papildomai Taryba teigia, kad Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalis atitiko ES sutartį šios nuostatos priėmimo momentu. Iš tiesų šioje nuostatoje tik numatytas ES 34 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytos procedūros taikymas ir ja neįtvirtinta sui generis procedūra, pagal kurią nereikėtų konsultuotis su Parlamentu.

39

Dėl Lisabonos sutarties įsigaliojimo pasekmių Taryba nurodo, kad Parlamento siūlomas Protokolo dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 9 straipsnio aiškinimas užkerta kelią imtis įgyvendinimo priemonių, numatytų buvusio „trečiojo ramsčio“ aktuose, o būtent tokios situacijos siekė išvengti Sutarčių rengėjai.

40

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Europos Sąjungos akto teisinio pagrindo parinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teismo kontrolė ir prie kurių priskirtinas tokio akto tikslas ir turinys (Sprendimo Komisija / Parlamentas ir Taryba, C‑43/12, EU:C:2014:298, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

41

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad neišsiskiria šalių nuomonės dėl Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalies ir skundžiamų sprendimų tikslo ar turinio ryšio. Tačiau Parlamentas ginčija šios nuostatos teisėtumą ir nurodo, kad ji supaprastina Sprendimo 2005/387 įgyvendinimo priemonių priėmimo tvarką, palyginti su šiam tikslui numatyta Sutartyse.

42

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad, atsižvelgiant į tai, jog taisyklės, susijusios su Sąjungos institucijų valios formavimu, yra įtvirtintos Sutartyse ir jų negali nustatyti nei valstybės narės, nei pačios institucijos, ypatingais atvejais tik Sutartys gali suteikti įgaliojimus institucijai pakeisti jose įtvirtintą sprendimų priėmimo procedūrą. Todėl jei institucijai būtų pripažinta galimybė nustatyti antrinius teisinius pagrindus, kurie padarytų griežtesnę ar paprastesnę akto priėmimo tvarką, tai reikštų, kad jai suteikta teisėkūros galia, kuri viršija numatytą Sutartyse (žr. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑133/06, EU:C:2008:257, 54–56 punktus).

43

Sprendime Parlamentas / Taryba (C‑133/06, EU:C:2008:257) dėl antrinio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis galima priimti aktus, kuriems taikoma teisėkūros procedūra, padaryta išvada taip pat turėtų galioti antrinės teisės akte numatytiems teisiniams pagrindams, kuriais remiantis galima nustatyti šio akto įgyvendinimo priemones sugriežtinant ar supaprastinant Sutartyse numatytą tokių priemonių nustatymo tvarką.

44

Iš tiesų, nors Sutartyse numatyta, kad Parlamentas ir Taryba nustato tam tikras taisykles, susijusias su Komisijos vykdomais įgyvendinimo įgaliojimais, vis dėlto Sutartyse numatytos specialios įgyvendinimo priemonių nustatymo taisyklės privalomos institucijoms taip pat kaip ir teisėkūros procedūra priimamų aktų priėmimo taisyklės, todėl joms negali prieštarauti antrinės teisės aktai.

45

Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos akto teisėtumas turi būti vertinamas pagal jo priėmimo metu buvusias teisines ir faktines aplinkybes (pagal analogiją žr. Sprendimo Gualtieri / Komisija, C‑485/08 P, EU:C:2010:188, 26 punktą, Sprendimo Schindler Holding ir kt. / Komisija, C‑501/11 P, EU:C:2013:522, 31 punktą ir Sprendimo Schaible, C‑101/12, EU:C:2013:661, 50 punktą), Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalies teisėtumą reikia vertinti atsižvelgiant į nuostatas, kurios šio sprendimo priėmimo metu reglamentavo bendrųjų aktų policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje įgyvendinimą, t. y. į ES 34 straipsnio 2 dalies c punktą ir ES 39 straipsnio 1 dalį.

46

Iš šių nuostatų matyti, kad Taryba, pasikonsultavusi su Parlamentu, kvalifikuota balsų dauguma imasi priemonių, kurios būtinos sprendimams, priimtiems pagal antraštinę dalį dėl policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, įgyvendinti.

47

Šiuo klausimu, žinoma, reikia konstatuoti, kad Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalies tekste nėra nustatyta pareiga Tarybai konsultuotis su Parlamentu prieš imantis šioje nuostatoje numatytų šio sprendimo įgyvendinimo priemonių.

48

Vis dėlto iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad Sąjungos antrinės teisės aktą reikia aiškinti taip, kad jis kuo labiau atitiktų Sutarčių nuostatas (Sprendimo Efir, C‑19/12, EU:C:2013:148, 34 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

49

Todėl kadangi pareiga antrinės teisės aktą aiškinti taip, kad jis atitiktų pirminę teisę, pagrįsta bendruoju aiškinimo principu, pagal kurį nuostatą, jei įmanoma, reikia aiškinti taip, kad nebūtų paneigtas jos teisėtumas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Sturgeon ir kt., C‑402/07 ir C‑432/07, EU:C:2009:716, 47 ir 48 punktus ir Sprendimo Komisija / Strack (peržiūra), C‑579/12 RX‑II, EU:C:2013:570, 40 punktą), ir kad dėl šio sprendimo 45 punkte primintų priežasčių Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalies teisėtumą reikia vertinti atsižvelgiant, be kita ko, į ES 39 straipsnio 1 dalį, pirmąją nuostatą reikia aiškinti taip, kad ji atitiktų pastarąją nuostatą.

50

Todėl atsižvelgiant į ES 39 straipsnio 1 dalį Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją Taryba gali priimti aktą dėl kontrolės priemonių naujai psichoaktyviajai medžiagai taikymo tik pasikonsultavusi su Parlamentu. Tuo remiantis reikia atmesti Parlamento argumentą, kad aplinkybė, jog pastarojoje nuostatoje nenumatyta pareiga konsultuotis, reiškia, kad ja nustatoma paprastesnė įgyvendinimo priemonių priėmimo tvarka, palyginti su šiam tikslui ES sutartyje numatyta procedūra.

51

Dėl Parlamento argumentų, kad Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalis neatitinka įsigaliojus Lisabonos sutarčiai taikytinų procedūros taisyklių, bet kuriuo atveju pažymėtina, kad Protokole dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų įtvirtintos nuostatos, konkrečiai reglamentuojančios teisės sistemą, taikytiną įsigaliojus Lisabonos sutarčiai aktams, priimtiems iki jos įsigaliojimo remiantis ES sutartimi.

52

Šio protokolo 9 straipsnyje numatyta, kad tokių aktų teisinė galia išlieka tol, kol įgyvendinant Sutartis šie aktai panaikinami, anuliuojami arba iš dalies pakeičiami.

53

Šį straipsnį reikia aiškinti atsižvelgiant į minėto protokolo pirmą konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad, siekiant pasirengti perėjimui nuo Sutarčių, taikomų iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo, institucinių nuostatų prie minėtoje Sutartyje numatytų institucinių nuostatų, būtina nustatyti pereinamojo laikotarpio nuostatas.

54

Todėl, kadangi Lisabonos sutartimi iš esmės pakeista institucinė policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose struktūra, Protokolo dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 9 straipsnis turi būti suprantamas, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 45 punkte, kad juo siekiama, be kita ko, užtikrinti, kad taip bendradarbiaujant priimtus aktus ir toliau bus galima veiksmingai taikyti, nepaisant institucinės to bendradarbiavimo struktūros pakeitimų.

55

Vadinasi, jeigu būtų pritarta Parlamento argumentui, kad Lisabonos sutartimi panaikinus specialias įgyvendinimo priemonių policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose nustatymo procedūras neįmanoma imtis tokių priemonių tol, kol nėra padaryti taip bendradarbiaujant priimtų bendrųjų aktų pakeitimai, skirti jiems pakeisti, kad jie atitiktų Lisabonos sutartį, būtų apsunkintas veiksmingas šių aktų taikymas ar net užkirstas kelias juos taikyti ir taip būtų sutrukdyta pasiekti Sutarties rengėjų siekiamą tikslą.

56

Be to, vadovaujantis Parlamento siūlomu Protokolo dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 9 straipsnio aiškinimu, pagal kurį šis straipsnis tik reiškia, kad, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, savaime nepanaikinti aktai, susiję su policijos ir teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, tas straipsnis taptų visiškai neveiksmingas.

57

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai tinkamai remiantis ES sutartimi priimto akto nuostata, kurioje įtvirtinta to akto įgyvendinimo priemonių priėmimo tvarka, ir toliau turi teisinę galią, kol ji panaikinama, anuliuojama ar iš dalies pakeičiama, ir remiantis ja galima imtis įgyvendinimo priemonių taikant joje nustatytą procedūrą.

58

Tokiomis sąlygomis aplinkybė, kad Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalyje numatyta griežtesnė ar paprastesnė įgyvendinimo priemonių priėmimo tvarka, palyginti su šiam tikslui ESV sutartyje įtvirtinta procedūra, nereiškia, kad ši nuostata yra neteisėtas antrinis teisinis pagrindas, kuris netaikytinas pripažinus pagrįstu neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

59

Todėl šiomis aplinkybėmis, nesant reikalo spręsti dėl pirmojo ieškinio pagrindo byloje C‑317/13 antros dalies ir antrojo ieškinio pagrindo byloje C‑679/13 antros dalies priimtinumo, joms negalima pritarti kaip nepagrįstoms (pagal analogiją žr. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑233/02, EU:C:2004:173, 26 punktą ir Sprendimo Komninou ir kt. / Komisija, C‑167/06 P, EU:C:2007:633, 32 punktą) ir dėl to negalima pritarti visiems šiems ieškinio pagrindams.

60

Parlamento teigimu, darant prielaidą, kad iki Lisabonos sutarties galiojusi sistema taikytina nagrinėjamu atveju, turėjo būti su juo konsultuotasi pagal ES 39 straipsnio 1 dalį.

61

Taryba tvirtina priešingai: Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalyje nenumatyta jokio Parlamento dalyvavimo priimant skundžiamus sprendimus ir, Lisabonos sutartimi panaikinus ES 39 straipsnį, imantis šio sprendimo įgyvendinimo priemonių nebereikia konsultuotis su Parlamentu.

62

Protokolo dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 10 straipsnio 1 dalis patvirtina šią analizę, nes joje tarp nuostatų, kurių pasekmės, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, lieka galioti, nėra nurodytas ES 39 straipsnis. Todėl į priėmimo procedūrą įtraukus pareigą konsultuotis su Parlamentu reikštų, kad į SESV 291 straipsnyje nustatytą procedūrą įtraukiamas elementas, kuris tame straipsnyje nėra numatytas, ir taip būtų pažeista Lisabonos sutartimi nustatyta institucinė pusiausvyra.

63

Reikia priminti, kad reguliarus konsultavimasis su Parlamentu tais atvejais, kurie numatyti taikytinose Sąjungos teisės normose, yra esminis procedūros reikalavimas, kurio nesilaikymas lemia, kad atitinkamas aktas negalioja (šiuo klausimu žr. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑65/93, EU:C:1995:91, 21 punktą ir Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑417/93, EU:C:1995:127, 9 punktą).

64

Kadangi išnagrinėjus pirmąjį ieškinio pagrindą byloje C‑317/13 ir antrąjį ieškinio pagrindą byloje C‑679/13 matyti, kad Taryba galėjo pagrįstai priimti skundžiamus sprendimus remdamasi Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalimi, reikia nustatyti, ar prieš priimant šia nuostata grindžiamą aktą reikia konsultuotis su Parlamentu.

65

Šiuo klausimu iš šio sprendimo 50–57 punktuose nurodytų argumentų matyti, kad Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalį aiškinant taip, kad ji atitiktų ES 39 straipsnio 1 dalį, reikia konstatuoti, kad jos teisinė galia išlieka, kol ši nuostata panaikinama, anuliuojama ar iš dalies pakeičiama, ir remiantis ja galima imtis įgyvendinimo priemonių taikant joje nustatytą procedūrą. Todėl Taryba, prieš taikydama kontrolės priemones naujai psichoaktyviajai medžiagai, privalo konsultuotis su Parlamentu.

66

Priešingai, nei teigia Taryba, tai, kad Lisabonos sutartimi panaikinta ES 39 straipsnio 1 dalis, negali panaikinti šios konsultavimosi su Parlamentu pareigos.

67

Iš tiesų, atsižvelgiant į šio sprendimo 49 punkte nurodytus argumentus, tai, kad ES 39 straipsnio 1 dalis panaikinta po Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalies priėmimo, nepanaikina pareigos pastarąją nuostatą aiškinti taip, kad ji atitiktų ES 39 straipsnio 1 dalį.

68

Be to, aplinkybė, kad SESV 291 straipsnyje neįtvirtinta pareiga konsultuotis su Parlamentu, neturi reikšmės, nes pareiga konsultuotis su Parlamentu yra viena iš Sprendimo 2005/387 teisinių pasekmių, kuri išliko galioti įsigaliojus Lisabonos sutarčiai pagal Protokolo dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 9 straipsnį, kaip jis išaiškintas šio sprendimo 57 punkte.

69

Aišku, kad Taryba skundžiamus sprendimus priėmė iš anksto nesikonsultavusi su Parlamentu.

70

Tuo remiantis darytina išvada, kad antrasis ieškinio pagrindas byloje C‑317/13 ir pirmasis ieškinio pagrindas byloje C‑679/13 yra pagrįsti, todėl skundžiamus sprendimus reikia panaikinti.

71

Tiek Parlamentas, tiek Taryba prašo Teisingumo Teismo, kad tuo atveju, jei jis panaikintų skundžiamus sprendimus, būtų paliktos galioti jų pasekmės tol, kol šiuos sprendimus pakeis nauji aktai.

72

Šiuo klausimu primintina, kad pagal SESV 264 straipsnio antrą pastraipą, jei Teisingumo Teismas mano, kad tai reikalinga, jis nurodo, kurios paskelbto negaliojančiu akto pasekmės lieka galutinės.

73

Nagrinėjamu atveju panaikinus skundžiamus sprendimus ir nenumačius, kad jų pasekmės lieka galioti, galėtų būti pakenkta veiksmingai šiuose sprendimuose nurodytų psichoaktyviųjų medžiagų kontrolei, taigi atitinkamai ir visuomenės sveikatos apsaugai. Parlamentas prašo šiuos sprendimus panaikinti dėl to, kad pažeistas esminis procedūros reikalavimas, tačiau neginčija nei jų tikslo, nei turinio.

74

Todėl reikia palikti galioti skundžiamų sprendimų pasekmes tol, kol įsigalios šiuos sprendimus pakeičiantys nauji aktai.

75

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Parlamentas reikalavo priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas ir ši bylą pralaimėjo, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

76

Vadovaujantis šio reglamento 140 straipsnio 1 dalimi, Austrijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: