Byla C-72/03
Carbonati Apuani Srl
prieš
Comune di Carrara
(Commissione tributaria provinciale di Massa Carrara prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Muitams lygiaverčio poveikio mokesčiai – Mokestis, kuriuo apmokestinamas marmuras, išgautas savivaldybės teritorijoje, dėl jo išvežimo už šios teritorijos ribų“
Sprendimo santrauka
Laisvas prekių judėjimas – Muitai – Lygiaverčio poveikio mokesčiai – Sąvoka – Mokestis, taikomas valstybės narės savivaldybės teritorijoje, kuriuo apmokestinama viena prekių grupė dėl jų išvežimo už šios teritorijos ribų – Įtraukimas
(EB 23 str.)
Prekės svoriui proporcingas mokestis, taikomas tik valstybės narės vienos savivaldybės teritorijoje, kuriuo apmokestinama viena prekių grupė dėl jų išvežimo už šios teritorijos ribų, yra eksporto muitui lygiaverčio poveikio mokestis EB 23 straipsnio prasme, nepaisant to, kad šiuo mokesčiu taip pat yra apmokestinamos prekės, kurių galutinė paskirtis yra atitinkamos valstybės narės viduje.
Pirmiausia net Muitų sąjungos principas, kylantis iš EB 23 straipsnio, reikalauja, kad laisvas prekių judėjimas būtų užtikrintas apskritai, t. y. ne tik tarpvalstybinėje prekyboje, bet daug plačiau − visoje Muitų sąjungos teritorijoje; tiek tarpvalstybinių mokesčių, tiek nacionalinių mokesčių, turinčių muito ar jam lygiaverčio poveikio mokesčio požymių, nebuvimas yra išankstinė sąlyga, būtina Muitų sąjungos veikimui. Antra, jeigu nagrinėjamu mokesčiu yra apmokestinamos visos atitinkamos grupės prekės, kertančios savivaldybės, kurioje jos buvo pagamintos, teritorijos ribas, nedarant skirtumo tarp prekių, kurių galutinė paskirtis yra jų gamybos valstybėje narėje, ir prekių, kurių paskirtis yra kitose valstybėse narėse, šis mokestis savo pobūdžiu ir apimtimi paveikia prekybą tarp valstybių narių.
(žr. sprendimo 22, 24, 26, 35 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2004 m. rugsėjo 9 d.(*)
„Muitams lygiaverčio poveikio mokesčiai – Mokestis, kuriuo apmokestinamas marmuras, išgautas savivaldybės teritorijoje, dėl jo išvežimo iš šios teritorijos“
Byloje C‑72/03
dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagal EB 234 straipsnį,
pateikto Commissione tributaria provinciale di Massa Carrara (Italija) 2002 m. gruodžio 11 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2003 m. vasario 18 d., byloje
Carbonati Apuani Srl
prieš
Comune di Carrara
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. Jann, teisėjai A. Rosas, S. von Bahr, R. Silva de Lapuerta ir K. Lenaerts (pranešėjas),
generalinis advokatas M. Poiares Maduro,
sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. kovo 17 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
– Carbonati Apuani, atstovaujamo avvocati G. Andreani ir R. Diamanti,
– Comune di Carrara, atstovaujamos avvocati A. Calamia, F. Batistoni Ferrara, L. Buselli, G. M. Roberti ir A. Franchi,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos avvocato dello Stato M. Fiorilli,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos X. Lewis ir R. Amorosi, padedamų avvocato G. Bambara,
susipažinęs su 2004 m. gegužės 6 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra pateiktas dėl EB 23, 81, 85 ir 86 straipsnių išaiškinimo.
2 Prašymas, pateiktas byloje, kurioje buvo ginčijama Comune di Carrara (toliau − Carrara savivaldybės) nustatyto mokesčio, kuriuo apmokestinamas marmuras, išgautas savivaldybės teritorijoje, dėl jo išvežimo iš šios teritorijos, atitiktis Bendrijos teisei.
Italijos teisės aktai
3 1911 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. 749 vieninteliame straipsnyje, pakeistame 1997 m. gruodžio 27 d. įstatymo Nr. 449 (1997 m. gruodžio 30 d. GURI Nr. 302) 55 straipsnio 18 dalimi, nurodyta:
„Mokestis, kuriuo apmokestinamas Carrara savivaldybės teritorijoje išgautas ir išvežamas iš jos marmuras, yra nustatomas šios savivaldybės naudai. Šį mokestį savivaldybė taiko ir renka tuo metu, kai marmuras yra išvežamas už jos ribų, remdamasi savivaldybės tarybos (Consiglio Comunale), pasikonsultavus su socialiniais partneriais, priimtu specialiu nutarimu.
Kiekvienais metais, priimdama savivaldybės biudžeto projektą, Consiglio Comunale nustato kitais metais rinktino mokesčio dydį. Tačiau, jeigu savivaldybė turi prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus, kurie turi būti finansuojami arba garantuojami iš mokesčio gaunamomis pajamomis, Consiglio Comunale gali iš anksto daugeliui metų nustatyti šio mokesčio dydį.
Consiglio Comunale nusprendus, savivaldybė, remdamasi savivaldybės ir provincijos įstatymuose nustatyta tvarka, bei gavus provincijos administracinio komiteto (Giunta provinciale amministrativa) patvirtinimą, gali nuspręsti, kad viena iš mokesčio gaunamų pajamų dalių skiriama padengti Marina di Carrara uosto statybos ir eksploatavimo išlaidas, prireikus taikant 1903 m. vasario 12 d. įstatymą Nr. 50, o kita dalis − užtikrinti marmuro pramonės darbuotojų įmokų Nacionalinei darbuotojų draudimo kasai (Cassa nazionale di previdenza per gli operai) mokėjimą <…>.“
4 1999 m. sausio 26 d. įstatyminio dekreto Nr. 8, panaikinto ir pakeisto 1999 m. įstatymu Nr. 75 (1999 m. kovo 27 d. GURI Nr. 72), 2 straipsnio 2b dalyje nustatyta:
„Vienintelis įstatymo Nr. 749 <…> straipsnis reiškia, kad mokesčiu <…> yra apmokestinamas marmuras ir marmuro produktai ir jis yra nustatomas atsižvelgiant į su vietinio marmuro sektoriaus veikla tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias išlaidas.“
5 Remdamasi šiomis nuostatomis Carrara savivaldybės tarybos nutarimu apmokestina jos teritorijoje išgautą ir iš jos išvežamą marmurą. Pagrindinės bylos faktinių aplinkybių metu marmuro blokų tonai buvo taikomas 8 000 ITL mokestis.
6 Priešingai, išgautas ir naudojamas savivaldybės teritorijoje marmuras nėra apmokestinamas. Be to, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pažymėta, kad mokesčiu taip pat gali būti neapmokestinamas marmuras, naudojamas arba apdirbamas Carrara savivaldybės kaimyninėse savivaldybėse.
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
7 Ieškovė pagrindinėje byloje Commissione tributaria provinciale di Massa Carrara apskundė reikalavimą susimokėti Carrara savivaldybės už 2001 m. gegužės mėn. apskaičiuotą mokestį marmurui. Ji iškėlė šiame teisme klausimą dėl šio mokesčio atitikties EB sutarties nuostatoms.
8 Commissione tributaria provinciale di Massa Carrara, manydama, kad mokestis marmurui galėtų būti vertinamas kaip muitas arba jam lygiaverčio poveikio mokestis ir kad šio mokesčio taikymas galėtų iškraipyti konkurenciją, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį klausimą:
„Ar 1911 m. liepos 15 d. įstatyme Nr. 749, 1997 m. gruodžio 27 d. įstatyme Nr. 449 ir 1999 m. sausio 26 d. įstatyminiame dekrete Nr. 8, panaikintame ir pakeistame 1999 m. įstatymu Nr. 75, įtvirtintos Italijos teisės nuostatos, nustatančios mokestį marmurui Carrara savivaldybėje, (atitinka) Europos Bendrijos steigimo sutarties (redakcija, galiojanti po Amsterdamo sutarties, kurią Italija ratifikavo 1998 m. įstatymu Nr. 209) 23, 81, 85 ir 86 straipsnius?“
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
9 Komisijos nuomone, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pakankamai aiškiai nenurodytos pateikto klausimo faktinės aplinkybės ir pagrindinės teisinės nuostatos, todėl prašymas yra nepriimtinas.
10 Šiuo atveju primintina, kad siekiant pateikti Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, reikia, kad jis apibrėžtų pateikiamo klausimo faktines aplinkybes ir pagrindines teisines nuostatas arba bent paaiškintų šį klausimą pagrindžiančias faktines prielaidas (žr., inter alia, 1993 m. sausio 26 d. Sprendimo Telemarsicabruzzo ir kt., C‑320/90, C‑321/90 ir C‑322/90, Rink. p. I-393, 6 punktą; 1993 m. kovo 19 d. Nutarties Banchero, C‑157/92, Rink. p. I-1085, 4 punktą; 1998 m. balandžio 30 d. Nutarties Testa ir Modesti, C‑128/97 ir C-137/97, Rink. p. I‑2181, 5 punktą ir 1998 m. liepos 8 d. Nutarties Agostini, C‑9/98, Rink. p. I‑4261, 4 punktą).
11 Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, jog būtina, kad nacionalinis teismas pateiktų minimalius paaiškinimus dėl prašomų išaiškinti Bendrijos teisės nuostatų pasirinkimo priežasčių ir ryšio, kuris, jo manymu, egzistuoja tarp šių nuostatų ir byloje taikomų nacionalinės teisės aktų (2000 m. birželio 28 d. Nutarties Laguillaumie, C‑116/00, Rink. p. I‑4979, 16 punktas).
12 Šioje byloje konstatuotina, kad Teisingumo Teismas turi pakankamai informacijos, leidžiančios pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą į klausimą dėl EB 23 straipsnio aiškinimo. Iš tikrųjų, viena vertus, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nurodytos pagrindinės teisinės nuostatos, susijusios su mokesčiu marmurui, kuris, nacionalinio teismo manymu, galėtų būti vertinamas kaip muitas arba lygiaverčio poveikio mokestis. Kita vertus, dėl faktinių aplinkybių reikia pažymėti, kad iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog ieškovė pagrindinėje byloje, kuri išvežė už savivaldybės teritorijos ribų Carrara marmurą, nacionaliniame teisme skundžia reikalavimo susimokėti savivaldybės už 2001 m. gegužės mėn. apskaičiuotą mokestį teisėtumą.
13 Tačiau, kaip savo išvados 18−21 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas nepateikia jokio tinkamo paaiškinimo dėl, jo manymu, egzistuojančio ryšio tarp EB 81, 85 ir 86 straipsnių ir byloje taikomų nacionalinės teisės aktų. Jis tik nurodo, kad mokestis „gali paveikti laisvą konkurenciją“, tačiau nepaaiškina, koks ryšis gali egzistuoti tarp mokesčio marmurui ir manomai prieštaraujančių konkurencijai įmonių veiksmų.
14 Šiomis aplinkybėmis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas tik tiek, kiek jis yra susijęs su EB 23 straipsnio išaiškinimu.
Dėl prejudicinio klausimo
15 Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas iš esmės klausia, ar toks mokestis, šiuo atveju mokestis marmurui, taikomas tik valstybės narės vienos savivaldybės teritorijoje, kuriuo apmokestinamos vienos grupės prekės − šios savivaldybės teritorijoje išgautas marmuras − dėl jų išvežimo už šios teritorijos ribų, yra muitui lygiaverčio poveikio mokestis.
16 Italijos vyriausybė ir Carrara savivaldybė teigia, kad marmuras, eksportuojamas į kitas valstybes nares, ir marmuras, išvežamas į kitas Italijos teritorijos dalis, yra apmokestinamas vienodai. Kadangi mokesčiu nėra apmokestinamos tik eksportui skirtos prekės, jis negali būti laikomas patenkančiu į EB 23 straipsnio taikymo sritį. Be to, ginčijamas mokestis yra vidaus mokestis EB 90 straipsnio prasme, suderinamas su Sutartimi, kadangi marmuras, perdirbamas ir pardavinėjamas Italijos teritorijoje, ir marmuras, eksportuojamas į kitas valstybes nares, yra apmokestinamas tokiu pat būdu ir toje pačioje prekybos stadijoje (1997 m. liepos 17 d. Sprendimas Haahr Petroleum, C‑90/94, Rink. p. I-4085 ir 2002 m. balandžio 23 d. Sprendimas Nygård, C‑234/99, Rink. p. I‑3657).
17 Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, jog mokestis, patenkantis į bendrą vidaus mokesčių, kuriais sistemingai apmokestinamos prekių grupės remiantis objektyviais kriterijais, neatsižvelgiant į prekių kilmę ir paskirtį, sistemą, nėra muitui lygiaverčio poveikio mokestis, o vidaus mokestis EB 90 straipsnio prasme (žr. šiuo klausimu 1981 m. vasario 3 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, 90/79, Rink. p. 283, 14 punktą ir 1992 m. liepos 16 d. Sprendimo Legros ir kt., C‑163/90, Rink. p. I‑4625, 11 punktą).
18 Šioje byloje pažymėtina, kad ginčijamu mokesčiu yra apmokestinamas Carrara marmuras išvežant jį iš Carrara savivaldybės teritorijos. Taigi pagrindinė apmokestinimo priežastis yra savivaldybės teritorijos ribų kirtimas. Naudojamas Carrara savivaldybės marmuras nėra apmokestinamas tik dėl jo vietinės paskirties, o ne dėl objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti taikomos ir išvežamam iš savivaldybės teritorijos marmurui. Dėl šių aplinkybių ginčijamas mokestis nėra vidaus mokestis EB 90 straipsnio prasme (žr. minėto sprendimo Legros ir kt. 12 punktą).
19 Toliau reikia išnagrinėti, ar toks mokestis, šiuo atveju mokestis marmurui, yra muitui lygiaverčio poveikio mokestis EB 23 straipsnio prasme.
20 Kaip ne kartą buvo nusprendęs Teisingumo Teismas, vienašališkai taikomas piniginis mokestis, kad ir koks mažas jis būtų, nepaisant jo pavadinimo ir taikymo būdo, kuriuo apmokestinamos nacionalinės ar užsienio prekės dėl to, kad jos kerta valstybės sieną, ir kuris nėra muitas tikrąja prasme, pagal EB 23 straipsnį yra lygiaverčio poveikio mokestis (žr. 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Daniją, 158/82, Rink. p. 3573, 18 punktą; minėto sprendimo Legros ir kt. 13 punktą; 1994 m. birželio 22 d. Sprendimo Deutsches Milch-Kontor, C‑426/92, Rink. p. I-2757, 50 punktą; 1995 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Simitzi, C‑485/93 ir C-486/93, Rink. p. I-2655, 15 punktą ir 1997 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo UCAL, C-347/95, Rink. p. I‑4911, 18 punktą).
21 Vis dėlto Italijos vyriausybė ir Carrara savivaldybė tvirtina, kad EB 23 straipsnyje įtvirtintas draudimas, kuris atkartotas EB 25 straipsnyje, apima tik muitus ir jiems lygiaverčio poveikio mokesčius prekyboje „tarp valstybių narių“.
22 Šiuo klausimu primintina, kad muitų ir lygiaverčio poveikio mokesčių draudimas yra pateisinamas tuo, kad piniginiai mokesčiai, taikomi dėl sienos kirtimo, trukdo prekių judėjimui (žr., inter alia, 1969 m. liepos 1 d. Sprendimo Brachfeld ir Chougol, 2/69 ir 3/69, Rink. p. 211, 14 punktą ir 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Lancry ir kt., C-363/93, C-407/93−C-411/93, Rink. p. I‑3957, 25 punktą). Be to, net Muitų sąjungos principas, kylantis iš EB 23 straipsnio, reikalauja, kad laisvas prekių judėjimas būtų užtikrintas apskritai, t. y. ne tik tarpvalstybinėje prekyboje, bet daug plačiau − visoje Muitų sąjungos teritorijoje. EB 23 ir 25 straipsniai aiškiai numato tik prekybą tarp valstybių narių tik todėl, kad Sutarties autoriai manė, jog muito požymius turinčių mokesčių šių valstybių viduje nėra (žr. minėto sprendimo Lancry ir kt. 29 punktą).
23 Be to, pažymėtina, kad 1986 m. Suvestinis Europos aktas papildė EEB sutartį 8a straipsniu (dabar − EB sutarties 7a straipsnis, po pakeitimo − EB 14 straipsnis), kuris įtvirtino tikslą įkurti vidaus rinką iki 1992 m. gruodžio 31 d. EB 14 straipsnio 2 dalyje vidaus rinka apibrėžta kaip „vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas“, nenurodant skirtumo tarp tarpvalstybinių ir valstybių vidaus sienų.
24 Kadangi EB 23 ir paskesni straipsniai turi būti skaitomi kartu su EB 14 straipsnio 2 dalimi, tiek tarpvalstybinių mokesčių, tiek nacionalinių mokesčių, turinčių muito ar jam lygiaverčio poveikio mokesčio požymių, nebuvimas yra išankstinė sąlyga, būtina Muitų sąjungos, kurioje užtikrinamas laisvas prekių judėjimas, veikimui.
25 Teisingumo Teismas jau nusprendė savo minėtuose sprendimuose Legros ir kt. (18 punktas), Lancry ir kt. (32 punktas) ir Simitzi (17 punktas), kad mokestis, taikomas dėl teritorinio vieneto ribų kirtimo valstybės narės viduje, yra muitui lygiaverčio poveikio mokestis.
26 Be to, pabrėžtina, kad pagrindinėje byloje iškelta problema nėra situacija, kurios visi požymiai yra susiję tik su viena valstybe nare. Iš tikrųjų nustatyta, kad mokesčiu marmurui yra apmokestinamas visas Carrara marmuras, kertantis šios savivaldybės teritorijos ribas, nepaisant to, ar marmuro galutinė paskirtis yra Italijoje, ar kitoje valstybėje narėje. Taigi mokestis marmurui savo pobūdžiu ir apimtimi paveikia prekybą tarp valstybių narių (žr. minėto sprendimo Lancry ir kt. 30 punktą; dėl kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonių žr. 1982 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Oosthoek’s Uitgeversmaatschappij, 286/81, Rink. p. 4575, 9 punktą; 1993 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Ligur Carni ir kt., C‑277/91, C‑318/91 ir C‑319/91, Rink. p. I-6621, 36 ir 37 punktus; 2000 m. sausio 13 d. Sprendimo TK-Heimdienst, C‑254/98, Rink. p. I-151, 27−31 punktus bei 2000 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Guimont, C‑448/98, Rink. p. I‑10663, 21−23 punktus).
27 Tačiau Carrara savivaldybė tvirtina, kad dėl įvairių aplinkybių mokestis marmurui negali būti kvalifikuojamas kaip muitui lygiaverčio poveikio mokestis. Ji pažymi, kad skirtingai nuo mokesčio, numatyto minėtuose sprendimuose Legros ir kt., Lancry ir kt. ir Simitzi, mokestis, ginčijamas pagrindinėje byloje, taikomas mažos teritorinės bendruomenės ir juo apmokestinama tik viena prekių grupė, t. y. Carrara marmuras, o ne visos savivaldybės teritorijos ribas kertančios prekės.
28 Šie argumentai nėra priimtini. Primintina, kad EB 23 straipsnis, kaip ir EB 25 straipsnis, draudžia visus kompetentingos valstybės narės valdžios institucijos vienašališkai taikomus piniginius mokesčius, kurie sudaro tarifinius prekybos apribojimus, nepaisant jų minimalaus dydžio (žr. šio sprendimo 20 punktą). Tam, kad mokestis būtų pripažintas muitui lygiaverčio poveikio mokesčiu, taikiusios mokestį teritorinės bendruomenės dydis neturi reikšmės, jeigu šis mokestis trukdo prekybai vidaus rinkoje.
29 Be to, kadangi 23 ir 25 straipsniai yra skirti panaikinti bet kokius tarifinius prekybos apribojimus, yra nesvarbu, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamu mokesčiu buvo apmokestinama konkreti prekių grupė (žr. 1999 m. balandžio 22 d. Sprendimą CRT France International, C‑109/98, Rink. p. I-2237 ir 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Michaïlidis, C‑441/98 ir C‑442/98, Rink. p. I‑7145), ar visos prekės, kertančios atitinkamos teritorinės bendruomenės ribas (žr. minėtus sprendimus Legros ir kt. ir Lancry ir kt.).
30 Atsakovė pagrindinėje byloje pažymi ypatingą šio mokesčio paskirtį. Iš jo gautos pajamos skirtos padengti Carrara savivaldybės išlaidas, patirtas dėl marmuro pramonės veiklos jos teritorijoje. Mokestis atitinka šios pramonės subjektų, įskaitant tuos, kurie parduoda atitinkamas prekes užsienyje, interesus.
31 Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, kad muitai ir jiems lygiaverčio poveikio mokesčiai yra draudžiami neatsižvelgiant į jų taikymo tikslą ir iš jų gaunamų pajamų paskirtį (žr. 1969 m. liepos 1 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, 24/68, Rink. p. 193, 7 punktą ir minėto sprendimo Simitzi 14 punktą). Tačiau Teisingumo Teismas pripažino, kad rinkliava, kuri yra atlyginimas už realiai ūkio subjektui, privalančiam mokėti šią rinkliavą, suteiktas paslaugas, ir kurios dydis yra proporcingas šiai paslaugai, nėra muitui lygiaverčio poveikio mokestis (1975 m. vasario 26 d. Sprendimo Cadsky, 63/74, Rink. p. 281, 8 punktas; 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Daniją, 158/82, Rink. p. 3573, 19 punktas ir minėto sprendimo CRT France International 17 punktas).
32 Tačiau tai nėra šios bylos atvejis. Iš tikrųjų tarp pagrindinėje byloje nagrinėjamo mokesčio ir privalantiems jį mokėti ūkio subjektams suteiktų paslaugų geriausiu atveju egzistuoja tik netiesioginis ryšys. Iš Carrara savivaldybės pastabų matyti, kad mokestis yra skirtas padengti savivaldybės kelių tinklo remonto ir priežiūros, uostų įrengimo, muziejaus išlaikymo, saugumo akmens skaldyklose tyrimų, mokymo kalnakasybos pramonės srityje arba darbuotojų socialinės paramos išlaidas. Daugelis iš šių paslaugų nėra tiesiogiai teikiamos ūkio subjektams, išvežantiems marmurą iš Carrara savivaldybės teritorijos.
33 Dėl argumento, paremto tuo, kad „vietiniai“ ūkio subjektai, mokantys vietos mokesčius, prisideda prie savivaldybės išlaidų, patirtų dėl marmuro pramonės, primintina, kad pagrindinė apmokestinimo šiuo mokesčiu priežastis yra ta, jog marmuras kerta savivaldybės teritorijos ribas, nepaisant to, kad atitinkamas ūkio subjektas moka vietos mokesčius.
34 Bet kuriuo atveju to fakto, kad mokestis, taikomas dėl tarpvalstybinės ar valstybės vidaus sienos kirtimo, yra skirtas kompensuoti vietos mokestį, kuriuo apmokestinama panaši vidaus prekė, nepakanka tam, kad jis nebūtų laikomas muitui lygiaverčio poveikio mokesčiu. Iš tikrųjų, jeigu būtų pripažinta priešingai, muitams lygiaverčio poveikio mokesčių draudimas prarastų savo esmę (žr. šiuo klausimu 1979 m. gegužės 31 d. Sprendimo Denkavit, 132/78, Rink. p. 1923, 8 punktą ir minėto sprendimo Michaïlidis 23 punktą).
35 Iš to, kas pirmiau pasakyta, aišku, kad prekės svoriui proporcingas mokestis, taikomas tik valstybės narės vienos savivaldybės teritorijoje, ir kuriuo apmokestinama viena prekių grupė dėl jų išvežimo už šios savivaldybės teritorijos ribų, yra eksporto muitui lygiaverčio poveikio mokestis EB 23 straipsnio prasme, nepaisant to, kad šiuo mokesčiu taip pat yra apmokestinamos prekės, kurių galutinė paskirtis yra atitinkamos valstybės narės viduje.
Dėl šio sprendimo veikimo laiko atžvilgiu
36 Carrara savivaldybė prašo Teisingumo Teismo, jeigu pastarasis nuspręstų, kad pagrindinėje byloje ginčijamas mokestis yra nesuderinamas su atitinkamomis Sutarties nuostatomis, apriboti šio sprendimo veikimą laiko atžvilgiu. Ji remiasi, viena vertus, neaiškumais, susijusiais su nagrinėjamam mokesčiui taikomomis pagrindinėmis teisinėmis nuostatomis, ir, kita vertus, sunkiomis finansinėms pasekmėmis Carrara savivaldybės biudžetui, neapribojus šio sprendimo veikimo laiko atžvilgiu.
37 Primintina, kad tik išimtiniais atvejais Teisingumo Teismas, taikydamas bendrą Bendrijos teisinės sistemos teisinio tikrumo principą, gali apriboti kiekvieno suinteresuoto asmens galimybę remtis juo išaiškinta nuostata tam, kad jis galėtų užginčyti sąžiningai nustatytus teisinius santykius (minėto sprendimo Legros ir kt. 30 punktas ir 2000 m. gegužės 23 d. Sprendimo Buchner ir kt., C‑104/98, Rink. p. I‑3625, 39 punktas).
38 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas minėtame sprendime Legros ir kt. (30−36 punktai) konstatavo, kad dėl imperatyvių teisinio tikrumo reikalavimų Sutarties nuostatomis, susijusiomis su importo muitams lygiaverčio poveikio mokesčiais, prašymuose grąžinti tokį mokestį kaip mokestis už naudojimąsi doku, sumokėtą iki šio sprendimo paskelbimo, t. y. iki 1992 m. liepos 16 d, gali remtis tik ieškovai, kurie iki šios dienos pareiškė ieškinį teisme arba pateikė jam lygiavertį skundą (žr. minėto sprendimo Simitzi 30 punktą).
39 Todėl ginčijamas mokestis, būdamas mokesčiu, taikomu dėl teritorinio vieneto ribų kirtimo valstybės narės viduje, turi būti laikomas mokesčiu, turinčiu tokį pat pobūdį, kaip ir mokestis už naudojimąsi doku, nagrinėtas minėtoje byloje Legros ir kt. Taigi galima pripažinti, kad iki 1992 m. liepos 16 d. Carrara savivaldybė galėjo pagrįstai manyti, kad ginčijamas mokestis buvo suderinamas su Bendrijos teise.
40 Taigi reikia atsižvelgti į tuos pačius teisinio tikrumo reikalavimus ir nuspręsti, kad minėtame sprendime Legros ir kt. nurodytas apribojimas laiko atžvilgiu taip pat yra taikomas prašymams grąžinti pagrindinėje byloje nagrinėjamo mokesčio sumas.
41 Priešingai, šio sprendimo veikimas nėra ribojamas po 1992 m. liepos 16 d., t. y. po minėto sprendimo Legros ir kt. priėmimo dienos. Iš tikrųjų po šios dienos Carrara savivaldybė turėjo žinoti, kad ginčijamas mokestis neatitiko Bendrijos teisės.
42 Galiausiai reikia patikslinti, kad Sutarties nuostatomis, susijusiomis su muitams lygiaverčio poveikio mokesčiais, prašymuose grąžinti ginčijamąjį mokestį, sumokėtą iki 1992 m. liepos 16 d., gali remtis tik ieškovai, kurie iki šios dienos pareiškė ieškinį teisme arba pateikė jam lygiavertį skundą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas. Kitų šalių, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija)
nutaria:
1. Prekės svoriui proporcingas mokestis, taikomas tik valstybės narės vienos savivaldybės teritorijoje, kuriuo apmokestinama viena prekių grupė dėl jų išvežimo už šios teritorijos ribų, yra eksporto muitui lygiaverčio poveikio mokestis EB 23 straipsnio prasme, nepaisant to, kad šiuo mokesčiu taip pat yra apmokestinamos prekės, kurių galutinė paskirtis yra atitinkamos valstybės narės viduje.
2. Remtis EB 23 straipsniu prašymuose grąžinti mokestį marmurui, sumokėtą iki 1992 m. liepos 16 d., gali tik ieškovai, kurie iki šios dienos pareiškė ieškinį teisme arba pateikė jam lygiavertį skundą.
Parašai.
* Proceso kalba: italų.