TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1995 m. gegužės 10 d.(*)

„Laisvė teikti paslaugas – EEB sutarties 59 straipsnis – Draudimas pardavinėti finansines paslaugas skambinant potencialiems paslaugų pirkėjams“

Byloje C‑384/93

dėl College van Beroep voor het Bedrijfsleven pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl EEB sutarties 59 straipsnio išaiškinimo šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Alpine Investments BV

ir

Minister van Financiën,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai F. A. Schockweiler, P. J. G. Kapteyn ir C. Gulman, teisėjai G. F. Mancini, J. C. Moitinho de Almeida, J. L. Murray, D. A. O. Edward (pranešėjas) ir J.‑P. Puissochet,

generalinis advokatas F. G. Jacobs,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, administratorė,

susipažinęs su rašytinėmis pastabomis, pateiktomis:

–        Alpine Investments BV, atstovaujamos Hoge Raad der Nederlanden advokatų G. van der Wal ir W. B. J. van Overbeek,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos patarėjo teisės klausimais A. Bos,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos Valstybės teisės tarybos patarėjo teisės klausimais pavaduotojo V. Kontolaimos ir Valstybės teisės tarybos teisinės atstovės V. Pelekou,

–        Jungtinės Karalystės, atstovaujamos J. D. Colahan iš Treasury Solicitor’s Department ir barrister P. Duffy,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos Teisės tarnybos darbuotojų B. Smulders ir P. van Nuffel,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 1994 m. lapkričio 29 d. teismo posėdyje Alpine Investments BV, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos patarėjo teisės klausimais J. S. van den Oosterkamp, Belgijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos administracijos direktoriaus J. Devadder, Graikijos vyriausybės, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos barrister C. Vajda, ir Europos Bendrijų Komisijos pastabas žodžiu, susipažinęs su 1995 m. sausio 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        1993 m. balandžio 28 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo tų pačių metų rugpjūčio 6 d., College van Beroep voor het Bedrijfsleven (toliau – College van Beroep) pagal EEB sutarties 177 straipsnį pateikė kelis prejudicinius klausimus dėl Sutarties 59 straipsnio išaiškinimo.

2        Šie klausimai buvo iškelti byloje tarp Alpine Investments BV ir Nyderlandų finansų ministerijos dėl šios įvesto apribojimo, draudžiančio be išankstinio rašytinio asmenų sutikimo susisiekti su jais telefonu, norint jiems pasiūlyti įvairias finansines paslaugas (tokia praktika vadinama „cold calling“).

3        Alpine Investments BV (toliau – Alpine Investments), ieškovė pagrindinėje byloje, yra pagal Nyderlandų teisę Nyderlanduose įsteigta bendrovė, kurios specializacija yra būsimųjų sandorių dėl prekių sudarymas.

4        Būsimojo sandorio dėl prekių šalys įsipareigoja pirkti arba parduoti konkretų tam tikros kokybės prekių kiekį sandorio sudarymo metu nustatyta kaina ir laiku. Tačiau šalys neketina faktiškai priimti prekės arba ją pristatyti, bet sudaro sandorį vien tikėdamosi gauti pelną iš kainų skirtumo, atsirandančio laikotarpiu tarp sandorio sudarymo ir prekės pristatymo. Tai galima pasiekti būsimųjų sandorių rinkoje sudarant atvirkščią sandorį iki mėnesio, kurį prekė turi būti pristatyta, pradžios.

5        Alpine Investments siūlo trijų rūšių paslaugas, susijusias su būsimaisiais sandoriais dėl prekių: portfelio valdymą, konsultacijas investavimo klausimais ir klientų pavedimų perdavimą makleriams, kurie dirba būsimųjų sandorių dėl prekių rinkose Bendrijoje ir už jos ribų. Bendrovė turi klientų ne tik Nyderlanduose, bet ir Belgijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje, tačiau nėra įsisteigusi už Nyderlandų ribų.

6        Su pagrindine byla susijusių įvykių metu finansines paslaugas Nyderlanduose reglamentavo 1985 m. spalio 30 d. Įstatymas dėl prekybos vertybiniais popieriais (Wet Effectenhandel). Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį licencijos neturinčiam asmeniui draudžiama tarpininkauti sudarant sutartis dėl vertybinių popierių. Pagal 8 straipsnio 1 dalį finansų ministras, esant tam tikroms aplinkybėms, turi teisę šio draudimo netaikyti. Vis dėlto 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šiai išimčiai gali būti nustatyti „apribojimai ir sąlygos, siekiant užkirsti kelią nepageidaujamiems įvykiams prekiaujant vertybiniais popieriais“.

7        Finansų ministras, atsakovas pagrindinėje byloje, suteikė Alpine Investments išimtį, leidžiančią bendrovei pateikti užsakymus konkrečiam makleriui – Merrill Lynch Inc. Buvo reikalaujama, kad Alpine Investments laikytųsi santykių su potencialiais klientais taisyklių, kurias artimiausioje ateityje galėjo nustatyti finansų ministras.

8        1991 m. spalio 1 d. finansų ministras nusprendė apskritai uždrausti finansiniams tarpininkams, siūlantiems investuoti į būsimuosius sandorius ne biržoje, susisiekti su potencialiais klientais „cold calling“ būdu.

9        Pasak Nyderlandų vyriausybės, toks sprendimas buvo priimtas dėl daugybės skundų, kuriuos 1991 m. finansų ministras gavo iš investuotojų, nesėkmingai investavusių į šį sektorių. Kadangi dalį skundų pateikė kai kurie kitose valstybėse narėse įsisteigę investuotojai, kad būtų išsaugota Nyderlandų finansinio sektoriaus reputacija, jis draudimą taikė ir paslaugoms, iš Nyderlandų siūlomoms kitose valstybėse narėse.

10      Esant tokioms aplinkybėms, 1991 m. lapkričio 12 d. finansų ministras uždraudė Alpine Investments susisiekti su potencialiais klientais telefonu ar asmeniškai, išskyrus tuos atvejus, kai tie klientai pirmiau raštu aiškiai leido į juos taip kreiptis.

11      Alpine Investments apskundė ministro sprendimą, draudžiantį jai taikyti „cold calling“. Vėliau, 1992 m. sausio 14 d., ši išimtis buvo pakeista kita išimtimi, leidžiančia bendrovei teikti užsakymus kitam makleriui – Rodham & Renshaw Inc.; šia išimtimi taip pat buvo draudžiama taikyti „cold calling“. 1992 m. vasario 13 d. bendrovė pateikė naują skundą.

12      1992 m. balandžio 29 d. Sprendimu finansų ministras Alpine Investment skundą atmetė. 1992 m. gegužės 26 d. Alpine Investments pateikė ieškinį College van Beroep.

13      Alpine Investments teigė, kad visų pirma draudimas taikyti „cold calling“ yra nesuderinamas su Sutarties 59 straipsniu, kiek tai susiję su potencialiais klientais, įsisteigusiais kitose nei Nyderlandai valstybėse narėse. College van Beroep Teisingumo Teismui pateikė kelis klausimus dėl šios nuostatos išaiškinimo:

„1.      Ar EEB sutarties 59 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas ir toms paslaugoms, kurias teikėjas iš valstybės narės, kurioje jis yra įsisteigęs, telefonu siūlo (potencialiems) klientams, įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje, ir vėliau taip pat suteikia iš šios valstybės narės?

2.      Ar šis straipsnis taip pat taikomas nuostatoms ir (arba) apribojimams, kurie valstybėje narėje, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, reguliuoja teisėtai vykdomą atitinkamą profesinę veiklą ar verslą, tačiau nėra taikomi – bent jau ne tokiu pat būdu bei mastu – tai pačiai profesinei veiklai ar verslui valstybėje narėje, kurioje įsisteigę atitinkamos paslaugos (potencialūs) gavėjai, ir dėl šios priežasties paslaugų teikėjui siūlant savo paslaugas potencialiems klientams, įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje, gali tapti kliūtimis, su kuriomis nesusiduria panašių paslaugų teikėjai, įsisteigę kitoje valstybėje narėje?

Jei į antrąjį klausimą atsakoma teigiamai:

3.      a) Ar vartotojų apsaugos ir Nyderlandų finansinių paslaugų teikėjų reputacijos apsaugos interesai, kuriais grindžiama kovai su nepageidaujamais reiškiniais vertybinių popierių prekyboje skirta nuostata, gali būti laikomi imperatyviais bendrojo intereso pagrindais, pateisinančiais pirmesniame klausime minėtą kliūtį?

b) Ar išimtis, draudžianti taikyti tai, kas vadinama „cold calling“, gali būti laikoma objektyviai būtina, norint pateisinti minėtus interesus, ir proporcinga siekiamam tikslui?“

14      Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad net jei 1993 m. gegužės 10 d. Tarybos direktyva 93/22/EEB dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje (OL L 141, p. 27) būtų taikoma būsimųjų sandorių dėl prekių rinkose atžvilgiu, ji yra vėlesnė už pagrindinės bylos įvykius. Be to, 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose (OL L 372, p. 31), netaikoma nei telefonu sudarytoms sutartims, nei sutartims dėl vertybinių popierių (3 straipsnio 2 dalies e punktas).

15      Todėl Teisingumo Teismui pateikti klausimai turi būti nagrinėjami remiantis tik Sutarties nuostatomis dėl laisvės teikti paslaugas. Yra aišku, kad Alpine Investments paslaugos buvo suteiktos už atlygį, todėl jos laikomos EEB sutarties 60 straipsnyje nurodytomis paslaugomis.

16      Pirmuoju ir antruoju klausimais nacionalinis teismas iš esmės siekia sužinoti, ar „cold calling“ draudimas patenka į Sutarties 59 straipsnio taikymo sritį. Jei taip, trečiuoju klausimu siekiama sužinoti, ar toks draudimas vis dėlto gali būti pateisinamas.

Pirmasis klausimas

17      Pirmąjį nacionalinio teismo klausimą sudaro dvi dalys.

18      Pirma, klausiama, ar tai, kad aptariamos paslaugos yra tik pasiūlymai kol kas nežinomam gavėjui, neleidžia taikyti Sutarties 59 straipsnio.

19      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad laisvė teikti paslaugas taptų netikra, jei nacionalinėmis normomis būtų galima laisvai riboti paslaugų siūlymą. Dėl šios priežasties laisvės teikti paslaugas nuostatų taikymas neturi priklausyti nuo to, ar gavėjas yra žinomas.

20      Antra, klausiama, ar 59 straipsnis taikomas paslaugoms, kurias teikėjas siūlo telefonu kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems asmenims ir teikia neišvykdamas iš tos valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs.

21      Šiuo atveju vienoje valstybėje narėje įsisteigęs paslaugų teikėjas siūlo paslaugas gavėjui, įsisteigusiam kitoje valstybėje narėje. Iš paties 59 straipsnio teksto išplaukia, kad dėl šios aplinkybės tai laikoma paslaugų teikimu pagal šią nuostatą.

22      Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, jog Sutarties 59 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis yra taikomas paslaugoms, kurias teikėjas siūlo telefonu kitose valstybėse narėse įsisteigusiems potencialiems gavėjams ir teikia jas neišvykdamas iš valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs.

Antrasis klausimas

23      Antruoju klausimu nacionalinis teismas klausia, ar valstybės narės normos, draudžiančios jų teritorijoje įsisteigusiems paslaugų teikėjams skambinti kitose valstybėse narėse įsisteigusiems potencialiems klientams, negavus pastarųjų išankstinio sutikimo, norint pasiūlyti jiems savo paslaugas, yra laisvės teikti paslaugas pagal Sutarties 59 straipsnį apribojimas.

24      Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad nagrinėjamas draudimas taikomas paslaugų siūlymui kitoje valstybėje.

25      Kad atsakytume į nacionalinio teismo klausimą, reikia iš eilės išnagrinėti tris dalykus.

26      Pirma, reikia nustatyti, ar draudimas skambinti potencialiems kitoje valstybėje narėje esantiems klientams, negavus jų išankstinio sutikimo, gali būti laisvės teikti paslaugas apribojimas. Nacionalinis teismas atkreipia Teisingumo Teismo dėmesį į tai, kad teikėjams, įsisteigusiems valstybėse narėse, kuriose gyvena potencialūs gavėjai, nebūtinai taikomas toks pats draudimas, bent jau ne tokiomis pačiomis sąlygomis.

27      Reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas nėra laisvės teikti paslaugas pagal 59 straipsnį apribojimas vien dėl priežasties, kad kitos valstybės narės savo teritorijoje įsisteigusiems panašių paslaugų teikėjams taiko ne tokias griežtas normas (žr. 1994 m. liepos 14 d. sprendimo Peralta, C‑379/92, Rink. p. I‑3453, 48 punktą).

28      Tačiau toks draudimas atima iš konkrečių subjektų galimybę pasinaudoti greitu ir tiesioginiu reklamos ir susisiekimo su kitose valstybėse narėse esančiais potencialiais klientais būdu. Todėl tai gali būti laisvės teikti paslaugas kitoje valstybėje apribojimas.

29      Antra, reikia aptarti, ar tokiai išvadai gali turėti poveikio tai, kad nagrinėjamą draudimą taiko valstybė narė, kurioje įsisteigęs teikėjas, o ne valstybė narė, kurioje įsisteigęs potencialus gavėjas.

30      Sutarties 59 straipsnio pirmojoje pastraipoje bendrai draudžiama riboti laisvę teikti paslaugas Bendrijos viduje. Taigi ši nuostata apima ne tik apribojimus, kuriuos nustato paskirties valstybė, bet ir apribojimus, kuriuos nustato kilmės valstybė. Kaip Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, įmonė gali remtis teise laisvai teikti paslaugas valstybės, kurioje ji yra įsisteigusi, atžvilgiu, jei paslaugos teikiamos asmenims, įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje (žr. 1994 m. gegužės 17 d. sprendimo Corsica Ferries, C‑18/93, Rink. p. I‑1783, 30 punktą; minėto sprendimo Peralta 40 punktą; ir 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑381/93, Rink. p. I‑5145, 14 punktą).

31      Iš to išplaukia, kad vien dėl priežasties, jog draudimą taikyti „cold calling“ nustatė valstybė, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, Sutarties 59 straipsnis netampa netaikomas.

32      Galiausiai būtina aptarti kai kuriuos Nyderlandų vyriausybės ir Jungtinės Karalystės pateiktus argumentus.

33      Jos tvirtina, kad nagrinėjamam draudimui Sutarties 59 straipsnis netaikomas, nes tai yra bendrai taikoma priemonė, jis nėra diskriminuojantis, jo tikslas ar poveikis nėra toks, kad nacionalinei rinkai būtų suteikiamas pranašumas prieš paslaugų teikėjus iš kitų valstybių narių. Paveikdamas tik paslaugų siūlymo būdą, jis yra analogiškas nediskriminuojančioms priemonėms, reguliuojančioms pardavimų būdus, kurie pagal sprendimą Keck irMithouard (1993 m. lapkričio 24 d. Sprendimas, C‑267 ir C-268/91, Rink. p. I-6097, 16 punktas) nepatenka į EEB sutarties 30 straipsnio taikymo sritį.

34      Šie argumentai nepriimtini.

35      Nors toks draudimas, koks pagrindinėje byloje, yra bendro pobūdžio ir nediskriminuojantis, o jo tikslas ir poveikis nėra toks, jog nacionalinei rinkai būtų suteiktas pranašumas prieš paslaugų teikėjus iš kitų valstybių narių, jis vis dėlto gali, kaip buvo pirmiau minėta (žr. 28 punktą), būti laisvės teikti paslaugas tarp valstybių apribojimas.

36      Toks draudimas nėra analogiškas teisės aktams, susijusiems su pardavimo būdais, kurie pagal Sprendimą Keckir Mithouard nepatenka į Sutarties 30 straipsnio taikymo sritį.

37      Pagal šią teismo praktiką nacionalinių nuostatų, importuojančioje valstybėje ribojančių ar draudžiančių kai kuriuos prekybos būdus, taikymas gaminiams iš kitų valstybių narių nesudaro kliūčių Bendrijos vidaus prekybai, jei, pirma, jos taikomos visiems atitinkamiems ūkio subjektams, vykdantiems savo veiklą nacionalinėje teritorijoje, ir, antra, jos teisiškai ir faktiškai vienodai veikia prekybą nacionaliniais gaminiais ir gaminiais iš kitų valstybių narių. Taip yra todėl, kad jis nesudaro kliūčių pastariesiems patekti į importuojančios valstybės narės rinką ar to neapsunkina labiau nei nacionaliniams gaminiams.

38      Tokį draudimą, koks nagrinėjamas šioje byloje, nustato valstybė narė, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, ir jis yra susijęs ne tik su jo pasiūlymais, pateiktais gavėjams, įsisteigusiems toje valstybėje narėje ar į ją atvykstantiems gauti paslaugas, bet ir su pasiūlymais gavėjams, esantiems kitoje valstybėje narėje. Todėl jis tiesiogiai veikia patekimą į kitų valstybių narių paslaugų rinką. Taigi jis gali trukdyti prekiauti paslaugomis Bendrijos viduje.

39      Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad valstybės narės normos, draudžiančios jos teritorijoje įsisteigusiems paslaugų teikėjams skambinti telefonu, siūlant paslaugas kitose valstybėse narėse įsisteigusiems potencialiems klientams, negavus jų išankstinio sutikimo, yra laisvės teikti paslaugas apribojimas Sutarties 59 straipsnio prasme.

Trečiasis klausimas

40      Trečiuoju klausimu nacionalinis teismas klausia, ar imperatyvūs bendrojo intereso pagrindai pateisina „cold calling“ draudimą, ir ar jis turi būti laikomas objektyviai būtinu ir proporcingu siekiamam tikslui.

41      Nyderlandų vyriausybė tvirtina, kad draudimu taikyti „cold calling“ sudarant būsimuosius sandorius dėl prekių ne biržoje siekiama, pirma, apginti Nyderlandų finansų rinkų reputaciją bei, antra, apsaugoti investuotojus.

42      Pirmiausia reikia pažymėti, kad finansų rinkos vaidina svarbų vaidmenį finansuojant ūkio subjektus ir, atsižvelgiant į būsimųjų sandorių dėl prekių riziką ir sudėtingumą, sklandi jų veikla labai priklauso nuo investuotojų pasitikėjimo. Tas pasitikėjimas būtent priklauso nuo to, ar egzistuoja profesinės taisyklės finansinių tarpininkų, nuo kurių investuotojai yra ypač priklausomi, kompetencijai ir patikimumui užtikrinti.

43      Be to, nors vartotojų apsauga kitose valstybėse narėse savaime nėra Nyderlandų valdžios institucijų reikalas, tokios apsaugos pobūdis ir mastas vis dėlto turi tiesioginės įtakos gerai Nyderlandų finansinių paslaugų reputacijai.

44      Todėl geros nacionalinio finansų sektoriaus reputacijos palaikymas gali būti laikomas imperatyviu viešojo intereso pagrindu, kuriuo galima pateisinti laisvės teikti finansines paslaugas apribojimus.

45      Kalbant apie nagrinėjamo apribojimo proporcingumą, pagal nusistovėjusią teismo praktiką paslaugų teikėjams nustatomi reikalavimai turi užtikrinti, jog bus pasiektas norimas tikslas, ir neturi būti didesni, nei būtina jam pasiekti (žr. 1991 m. liepos 25 d. Sprendimo Collectieve Antennevoorziening Gouda ir kt., C‑288/89, Rink. p. I-4007, 15 punktą).

46      Kaip pagrįstai tvirtina Nyderlandų vyriausybė, taikant „cold calling“, asmuo paprastai užklumpamas netikėtai ir negali nei įvertinti jam siūlomų sandorių rizikos, nei palyginti siūlytojo paslaugų kokybės ir kainos su konkurentų pasiūlymais. Kadangi būsimųjų sandorių dėl prekių rinka yra labai rizikinga ir sunkiai suprantama investuotojams ne specialistams, buvo būtina juos apsaugoti nuo agresyviausių pardavimo būdų.

47      Tačiau Alpine Investments teigia, kad Nyderlandų vyriausybės „cold calling“ draudimas nėra būtinas, nes paslaugų teikėjo valstybė narė turėtų pasitikėti paslaugų gavėjo valstybės narės vykdoma kontrole.

48      Šis argumentas atmestinas. Valstybei narei, iš kurios skambinama, yra patogiausia reguliuoti „cold calling“. Net jei priimančioji valstybė pageidauja uždrausti „cold calling“ arba jam nustatyti tam tikras sąlygas, ji neturi galimybės trukdyti ar kontroliuoti telefono skambučių iš kitos valstybės narės, negavusi pastarosios valstybės kompetentingų institucijų pagalbos.

49      Taigi valstybės narės, iš kurios skambinama, draudimo taikyti „cold calling“, kuriuo siekiama išsaugoti investuotojų pasitikėjimą šios valstybės finansų rinkomis, negalima laikyti netinkamu tų rinkų sąžiningumo užtikrinimo tikslui pasiekti.

50      Alpine Investments taip pat teigia, kad bendro pobūdžio draudimas telefonu ieškoti potencialių klientų nėra būtinas, siekiant Nyderlandų institucijų keliamų tikslų. Vartotojams veiksmingai apsaugoti pakaktų, jei maklerio įmonės įrašytų telefono skambučius, kai skambinama negavus išankstinio kliento sutikimo. Be to, tokias taisykles yra priėmusi Jungtinės Karalystės Securities and Futures Authority (vertybinių popierių ir būsimųjų sandorių priežiūros institucija).

51      Toks požiūris nepriimtinas. Kaip savo išvados 88 punkte teisingai nurodė generalinis advokatas, vien aplinkybė, kad viena valstybė narė nustato mažiau griežtas taisykles nei taikomos kitoje valstybėje narėje, nereiškia, kad pastarosios yra neproporcingos, todėl nesuderinamos su Bendrijos teise.

52      Galiausiai Alpine Investments teigia, kad bendro pobūdžio „cold calling“ draudimu neatsižvelgiama į konkrečių įmonių elgesį, ir dėl šios priežasties užkraunama nereikalinga našta įmonėms, dėl kurių vartotojai niekada nesiskundė.

53      Šis argumentas taip pat atmestinas. „Cold calling“ draudimo taikymas tik kai kurioms įmonėms dėl jų elgesio praeityje gali būti nepakankamas, siekiant tikslo bendrai atkurti ir išsaugoti investuotojų pasitikėjimą nacionaline vertybinių popierių rinka.

54      Bet kuriuo atveju nagrinėjamų normų taikymo sritis yra ribota. Pirma, jos draudžia susisiekti su potencialiais klientais tik telefonu ar asmeniškai, negavus jų išankstinio rašytinio sutikimo, tačiau leidžiami kiti susisiekimo būdai. Be to, ši priemonė turi įtakos santykiams su potencialiais, bet ne su esamais klientais, kurie išsaugo teisę pateikti rašytinius sutikimus dėl būsimų skambučių. Galiausiai draudimas skambinti negavus išankstinio klientų sutikimo yra taikomas tik tai rinkai, kurioje buvo nustatyti pažeidimai, t. y. būsimųjų sandorių dėl prekių rinkai.

55      Iš to, kas pirmiau pasakyta, neatrodo, kad „cold calling“ draudimas yra neproporcingas siekiamam tikslui.

56      Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sutarties 59 straipsnis nedraudžia tokių nacionalinės teisės aktų, kuriai, siekiant išsaugoti investuotojų pasitikėjimą nacionalinėmis finansų rinkomis, draudžiama praktika, kai kitose valstybėse narėse gyvenantiems potencialiems klientams, negavus jų išankstinio sutikimo, skambinama telefonu, siekiant jiems pasiūlyti paslaugas, susijusias su investicijomis į būsimuosius sandorius dėl prekių.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

57      Belgijos, Nyderlandų, Graikijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių bei Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1993 m. balandžio 28 d. Nutartimi pateikė College van Beroep voor het Bedrijfsleven, nusprendžia:

1.      EEB sutarties 59 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis yra taikomas paslaugoms, kurias teikėjas siūlo telefonu kitose valstybėse narėse įsisteigusiems potencialiems gavėjams ir teikia jas neišvykdamas iš valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs.

2.      Valstybės narės normos, draudžiančios jos teritorijoje įsisteigusiems paslaugų teikėjams skambinti telefonu, siūlant paslaugas kitose valstybėse narėse įsisteigusiems potencialiems klientams, negavus jų išankstinio sutikimo, yra laisvės teikti paslaugas apribojimas Sutarties 59 straipsnio prasme.

3.      Sutarties 59 straipsnis nedraudžia tokių nacionalinės teisės aktų, kuriais, siekiant išsaugoti investuotojų pasitikėjimą nacionalinėmis finansų rinkomis, draudžiama praktika, kai kitose valstybėse narėse gyvenantiems potencialiems klientams, negavus jų išankstinio sutikimo, skambinama telefonu, siekiant jiems pasiūlyti paslaugas, susijusias su investicijomis į būsimuosius sandorius dėl prekių.

Paskelbta 1995 m. gegužės 10 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: olandų.