1

1997 m. rugsėjo 24 d.International Licensing Services, viena iš ieškovės Asolo Ltd pirmtakų, pagal 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146), iš dalies pakeistą 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1), kuris pakeistas 2017 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1), pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.

2

Prašomas įregistruoti prekių ženklas yra žodinis žymuo FLÜGEL.

3

Prekės, kurioms prašyta įregistruoti prekių ženklą, priskiriamos prie peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 32 ir 33 klasių ir pagal kiekvieną iš šių klasių atitinka šį aprašymą:

4

Ši prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 1998 m. birželio 22 d.Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 1998/45, o prekių ženklas įregistruotas 1999 m. vasario 1 d.

5

2006 m. rugsėjo 7 d. EUIPO įregistravo ginčijamo prekių ženklo perleidimą ieškovei.

6

2011 m. gruodžio 5 d. įstojusi į bylą šalis Red Bull GmbH pateikė prašymą pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies a punktą (dabar – Reglamento 2017/1001 60 straipsnio 1 dalies a punktas), siejamą su šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktu ir 5 dalimi (dabar – Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies b punktas ir 5 dalis).

7

Prašymas pripažinti registraciją negaliojančia buvo grindžiamas šiomis ankstesnėmis teisėmis:

8

Abu ankstesni nacionaliniai prekių ženklai buvo įregistruoti 32 klasės prekėms „energiniai gėrimai“.

9

2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu Anuliavimo skyrius, remdamasis 2012 m. birželio 20 d. EUIPO pirmininko Pranešimu Nr. 2/12 dėl klasių antraščių vartojimo prekių ir paslaugų sąrašuose, pateikiamuose paraiškose įregistruoti Bendrijos prekių ženklą ir jį registruojant (OL VRDT 7/2012), nustatė, kad „alkoholio esencijos; alkoholio ekstraktai; vaisių ekstraktai su alkoholiu“ šiuo atveju turėtų būti analizuojami taip pat, kaip „alkoholiniai gėrimai“, priskiriami prie 33 klasės.

10

Nurodydamas ankstesnio prekių ženklo …VERLEIHT FLÜGEL (toliau – ankstesnis prekių ženklas) gerą vardą Anuliavimo skyrius nusprendė, kad proceso ekonomiškumo sumetimais, savo išvadas reikia grįsti šio prekių ženklo gero vardu. Taigi, atsižvelgdamas į šio prekių ženklo gerą vardą, ryšį, kurį atitinkama visuomenė gali nustatyti tarp ankstesnio prekių ženklo ir ginčijamo prekių ženklo, ir į galimybę, kad ginčijamo prekių ženklo savininkas gali nesąžiningai pasinaudoti ankstesniu prekių ženklu, Anuliavimo skyrius, remdamasis Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies a punktu, siejamu su to paties reglamento 8 straipsnio 5 dalimi, patenkino prašymą pripažinti registraciją negaliojančia dėl visų prekių, kurioms skirtas ginčijamas prekių ženklas. Be to, dėl ieškovės nurodyto apribojimo dėl neprieštaravimo Anuliavimo skyrius nusprendė, kad šiuo atveju nereikia taikyti Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio (dabar – Reglamento Nr. 2017/1001 61 straipsnis), nes net jeigu įstojusi į bylą šalis žinojo apie ginčijamo prekių ženklo buvimą, nebuvo įrodyta, kad ji žinojo apie jo naudojimą Austrijoje ir jį toleravo šiai bylai svarbiu laikotarpiu, t. y. nuo 2006 m. gruodžio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 5 d.

11

2015 m. sausio 29 d. ieškovė pagal Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsnius (dabar – Reglamento 2017/1001 66–71 straipsniai) pateikė EUIPO apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo, kuriuo buvo patenkintas įstojusios į bylą šalies prašymas pripažinti registraciją negaliojančia.

12

2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO penktoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją.

13

Kalbant konkrečiau, pirma, Apeliacinė taryba patvirtino Anuliavimo skyriaus sprendimą tiek, kiek juo atmestas įstojusios į bylą šalies tvirtinimas, susijęs su apribojimu dėl neprieštaravimo. Šiuo klausimu ji nusprendė, kad įrodymai, kuriuos ieškovė pateikė Anuliavimo skyriui, nebuvo pakankami, kad būtų galima daryti išvadą, jog įstojusi į bylą šalis žinojo arba kad buvo galima pagrįstai manyti, jog ji žinojo apie ginčijamo prekių ženklo naudojimą. Dėl įrodymų, kuriuos ieškovė pirmą kartą pateikė Apeliacinei tarybai, pažymėtina, kad Apeliacinė taryba nusprendė, jog jie negali būti laikomi papildančiais vienas kitą ar papildomais, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją. Bet kuriuo atveju, Apeliacinės tarybos nuomone, net jeigu ji turėjo atsižvelgti į šiuos įrodymus, jos išvada nepasikeistų, atsižvelgiant į jų įrodomąją vertę ir įrodyto naudojimo intensyvumą. Apeliacinė taryba taip pat nusprendė, jog tai, kad įstojusi į bylą šalis turėjo arba galėjo žinoti apie ginčijamo prekių ženklo registraciją iš bylos, kuri Vokietijoje buvo pradėta prieš ieškovę, nepakanka įrodyti, jog ji žinojo apie prekių ženklo naudojimą Austrijoje.

14

Antra, Apeliacinė taryba nusprendė, kad proceso ekonomiškumo sumetimais prašymą pripažinti registraciją negaliojančia reikia nagrinėti remiantis Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktu. Šiuo klausimu, pirma, ji konstatavo, kad šiuo atveju atitinkamą visuomenę sudaro vidutiniai vartotojai austrai, ir pažymėjo, kad „energiniai gėrimai“ daugiau skirti jaunai visuomenei. Antra, dėl prekių, kurioms skirti žymenys, dėl kurių kilo ginčas, Apeliacinė taryba konstatavo, pirma, kad prekės „energiniai gėrimai“, kuriems skirtas ankstesnis prekių ženklas, iš dalies tapačios ir iš dalies vidutiniškai panašios į prekes, kurioms skirtas ginčijamas prekių ženklas. Konkrečiai kalbant, Apeliacinė taryba nusprendė: kadangi „kiti nealkoholiniai gėrimai“ apima „energinius gėrimus“, šios prekės yra tapačios. Kadangi „alus; mineraliniai ir gazuotieji vandenys; vaisių gėrimai ir vaisių sultys“, kurioms skirtas ginčijamas prekių ženklas, yra gėrimai ir turi tą pačią paskirtį kaip „energiniai gėrimai“, kuriems skirtas ankstesnis prekių ženklas, t. y. skirti „numalšinti troškuliui, jie konkuruoja su „energiniais gėrimais“, gali būti perkami tose pačiose parduotuvėse, todėl turėtų būti laikomi vidutiniškai panašiais į „energinius gėrimus“. Tas pats pasakytina apie prekes „sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai“. Galiausiai dėl prekių „alkoholiniai gėrimai“ Apeliacinė taryba nusprendė, kad jie turi tam tikrą ryšį su „energiniais gėrimais“. Šiuo klausimu remdamasi 2005 m. kovo 9 d. Sprendimu Osotspa / OHMI – Distribution & Marketing (Hai) (T‑33/03, EU:T:2005:89) Apeliacinė taryba konstatavo, kad Anuliavimo skyrius teisingai pažymėjo, jog alkoholiniai gėrimai dažnai maišomi su energiniais gėrimais „ir (arba) vartojami kartu“. Tas pats taikytina prekėms „alkoholio esencijos; alkoholio ekstraktai; vaisių ekstraktai su alkoholiu“.

15

Trečia, dėl žymenų, dėl kurių kilo ginčas, palyginimo Apeliacinė taryba konstatavo, kad žymenys vidutiniškai panašūs vizualiai ir fonetiškai, nes sutampa bent du jų skiemenys „flü“ ir „gel“. Tas pats pasakytina apie konceptualų panašumą, nes abu žymenys siejasi su „sparno“ sąvoka.

16

Ketvirta, Apeliacinė taryba manė, kad elementas „flügel“ yra dominuojantis ankstesnio prekių ženklo elementas. Penkta, be to, ji nusprendė, kad proceso ekonomiškumo sumetimais, nebūtina nagrinėti įrodymų, pateiktų siekiant įrodyti sustiprėjusį ankstesnio prekių ženklo skiriamąjį požymį, ir savo analizę grindė šiam prekių ženklui būdingu skiriamuoju požymiu.

17

Visapusiškai vertindama galimybę supainioti žymenis, dėl kurių kilo ginčas, Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 14–16 punktuose išdėstytas jos išvadas, „netobulos atminties principą“ ir veiksnių tarpusavio priklausomybę, nagrinėjamų žymenų panašumo pakanka, kad egzistuotų galimybė supainioti jais žymimas prekes.

18

Pagaliau Apeliacinė taryba nusprendė, kad Anuliavimo skyriaus argumentai dėl Reglamento Nr. 2007/2009 8 straipsnio 5 dalies yra klaidingi. Dėl šios priežasties ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte ji panaikino Anuliavimo skyriaus sprendimą „tiek, kiek šiuo atveju nereikėjo atlikti nagrinėjimo pagal reglamento 8 straipsnio 5 dalį“.

19

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

20

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

21

Grįsdama savo ieškinį ieškovė remiasi dviem pagrindais, susijusiais, pirma, su Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalies (dabar – Reglamento 2017/1001 61 straipsnio 2 dalis) pažeidimu ir, antra, su to paties reglamento 53 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktu, pažeidimu.

22

Prieš pradedant nagrinėti ieškovės nurodytus ieškinio pagrindus, reikia patikslinti ginčijamo sprendimo taikymo sritį.

23

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal ginčijamo sprendimo 2 punktą Anuliavimo skyriaus sprendimas buvo panaikintas „tiek, kiek nereikia atlikti nagrinėjimo pagal [Reglamento Nr. 207/2009] 8 straipsnio 5 dalį“. Ginčijamo sprendimo 82 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad Anuliavimo skyriaus „argumentai klaidingi tiek, kiek šiuo atveju nereikia atlikti nagrinėjimo pagal [Reglamento Nr. 207/2009] 8 straipsnio 5 dalį“.

24

Atsižvelgiant į visą ginčijamą sprendimą, reikia konstatuoti, kaip tai padarė šalys, gavusios atitinkamą klausimą per teismo posėdį, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas turi būti aiškinamas taip, jog Apeliacinė taryba pakeitė Anuliavimo skyriaus vertinimą savuoju, kai ginčijamo prekių ženklo registracijos negaliojimą grindė kitokiu pagrindu nei tas, kurį pasirinko Anuliavimo skyrius, taip įgyvendindama įgaliojimus, jai suteiktus pagal Reglamento Nr. 207/2009 64 straipsnį (dabar – Reglamento 2017/1001 71 straipsnis).

25

Pirma, ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba klaidingai laikė nepriimtinais įrodymus, kuriuos ieškovė jai pirmą kartą pateikė pareikšdama apeliaciją ir norėdama įrodyti, jog įvykdytos Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos. Konkrečiai ji nurodo, kad, remiantis jurisprudencija, į papildomus įrodymus gali būti atsižvelgiama antrojoje instancijoje, jeigu iš pradžių pateikti įrodymai, kaip šiuo atveju, laikomi nepakankamais. Anot ieškovės, akivaizdu, kad naujais įrodymais siekiama paremti arba paaiškinti iš pradžių EUIPO instancijoms pateiktus įrodymus. Ieškovė taip pat teigia, kad, remiantis jurisprudencija, nebūtina pateisinti įrodymų pateikimo pavėluotai arba pateikti paaiškinimo dėl ryšio tarp naujų įrodymų ir pirmojoje instancijoje pateiktų įrodymų. Galiausiai ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba neįgyvendino turimos diskrecijos objektyviai ir pagrįstai atsižvelgti į pavėluotai pateiktus įrodymus, todėl neįvykdė jurisprudencijoje jai nustatyto reikalavimo nurodyti motyvus.

26

Antra, ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad nauji įrodymai turėtų būti laikomi priimtinais, jie nebuvo pakankami, kad įrodytų, jog įstojusi į bylą šalis tikrai žinojo apie ginčijamo prekių ženklo naudojimą.

27

Konkrečiai ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba klaidingai manė, pirma, kad Westendorf (Austrija) festivalio organizatoriaus M. S. pareiškimui, jog per minėtą festivalį jis su įstojusios į bylą šalies atstovais kalbėjo apie „gėrimą Flügel“, būdinga „silpna įrodomoji galia“; be to, ši Apeliacinės tarybos išvada nebuvo pakankamai teisiškai pagrįsta. Tačiau šio pareiškimo turėtų pakakti įrodyti, kad įstojusi į bylą šalis iš tikrųjų žinojo apie ginčijamo prekių ženklo naudojimą Austrijoje. Antra, ieškovės nuomone, Apeliacinė taryba klaidingai neatsižvelgė į tai, kad gėrimu, kuriam skirtas ginčijamas prekių ženklas, kaip ir įstojusios į bylą šalies preke, buvo prekiaujama 19 barų Austrijoje. Ieškovė mano, kad, priešingai, nei nusprendė Apeliacinė taryba, šių įstaigų skaičius šiuo atveju nėra svarbus, nes fakto, jog prekėmis, saugomomis žymenimis, dėl kurių kilo ginčas, prekiaujama tose pačiose įstaigose, pakanka įrodyti, jog įstojusios į bylą šalies atstovai žinojo apie ginčijamo prekių ženklą naudojimą.

28

Bet kuriuo atveju, net jei nebūtų atsižvelgiama į šiuos papildomus įrodymus, ieškovė tvirtina, jog ji pateikė pakankamai įrodymų, kad įvykdytos Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos. Taigi dėl Anuliavimo skyriui pateiktų sąskaitų faktūrų už 2005 m. ir 2006 m. pažymėtina, kad Apeliacinė taryba klaidingai patvirtino, jog kiekybiniai reikalavimai yra svarbūs nustatant minimalų ginčijamo prekių ženklo naudojimo lygį. Ieškovė šiuo klausimu pažymi, kad sąvoka „naudojimas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalį, neatitinka sąvokos „naudojimas iš tikrųjų“ ir kad šiuo atveju pakanka įrodyti, jog įstojusi į bylą šalis žinojo arba kad galėjo būti pagrįstai manoma, kad ji žinojo apie tokį naudojimą. Be to, ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą tuo, kad ši neatsižvelgė į tai, kad nuo 2001 m. tęsiasi ginčas tarp jos, dukterinės bendrovės ir įstojusios į bylą šalies dėl ginčijamo prekių ženklo naudojimo Nyderlanduose ir Beniliukso šalyse. Be to, Apeliacinė taryba atmetė ieškovės pateiktą Austrijos dainininko pareiškimą, nurodydama, kad jame nėra objektyvaus trečiojo asmens vertinimo, tačiau šios išvados tinkamai nepagrindė.

29

Galiausiai, pasak ieškovės, Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad „kiekvieno atskiro įrodymo nepakanka“, nors šiuos įrodymus ji turėjo vertinti ne atskirai, bet kaip visumą.

30

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija šiuos argumentus.

31

Pagal jurisprudenciją tam, kad ankstesniam prekių ženklui tapataus ar klaidinamai į jį panašaus vėlesnio prekių ženklo naudojimo atveju prasidėtų apribojimo dėl neprieštaravimo termino eiga, turi būti įvykdytos keturios sąlygos. Pirma, vėlesnis prekių ženklas turi būti įregistruotas, antra, jo paraišką savininkas turi būti pateikęs sąžiningai, trečia, jis turi būti naudojamas toje valstybėje narėje, kurioje saugomas ankstesnis prekių ženklas, ir pagaliau, ketvirta, ankstesnio prekių ženklo savininkas turi žinoti, kad šis prekių ženklas naudojamas po jo registracijos (žr. 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo Tronios Group International / EUIPO – Sky (SkyTec), T‑77/15, EU:T:2016:226, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

32

Iš šios jurisprudencijos taip pat matyti, kad Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalies tikslas yra nubausti ankstesnių prekių ženklų savininkus, kurie penkerius metus iš eilės neprieštaravo vėlesnio Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimui, nors ir žinojo apie tokį naudojimą, netenkinant dėl minėto prekių ženklo pateiktų prašymų pripažinti registraciją negaliojančia ar protestų. Taigi šia nuostata siekiama įtvirtinti tinkamą pusiausvyrą tarp, pirma, prekių ženklo savininko suinteresuotumo išsaugoti esminę prekių ženklo funkciją ir, antra, kitų ūkio subjektų suinteresuotumo disponuoti žymenimis, galinčiais žymėti jų prekes ir paslaugas. Šis tikslas reiškia, kad, siekdamas išsaugoti šią esminę funkciją, ankstesnio prekių ženklo savininkas turi galėti prieštarauti vėlesnio prekių ženklo, kuris yra tapatus jo prekių ženklui ar panašus į jį, naudojimui. Iš tiesų tik nuo to momento, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas sužino apie vėlesnio Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimą, jis turi galimybę tam prieštarauti, t. y. paduoti protestą arba prašymą pripažinti vėlesnio prekių ženklo registraciją negaliojančia, todėl tada prasideda apribojimų dėl neprieštaravimo termino eiga (žr. 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo SkyTec, T‑77/15, EU:T:2016:226, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

33

Taigi Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalį aiškinant teleologiniu būdu reikia manyti, kad atitinkama data, leidžianti nustatyti apribojimų dėl neprieštaravimo taikymo termino eigos pradžią, yra diena, kai sužinoma apie vėlesnio prekių ženklo naudojimą (žr. 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo SkyTec, T‑77/15, EU:T:2016:226, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Be to, pagal šį aiškinimą reikalaujama, kad vėlesnio prekių ženklo savininkas pateiktų įrodymą, jog ankstesnio prekių ženklo savininkas iš tikrųjų žinojo apie minėto prekių ženklo naudojimą, nes, nesant tokio įrodymo, ankstesnio prekių ženklo savininkas negalėtų prieštarauti vėlesnio prekių ženklo naudojimui. Iš tiesų šiuo klausimu reikia atsižvelgti į analogišką apribojimų dėl neprieštaravimo taisyklę, įtvirtintą 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1) 9 straipsnio 1 dalyje, kuri buvo pakeista 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, 2008, p. 25) 9 straipsnio 1 dalimi. Dėl šios taisyklės pažymėtina, kad Direktyvos 89/104 vienuoliktoje konstatuojamojoje dalyje ir Direktyvos 2008/95 dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šis neprieštaravimo pagrindas taikytinas tuo atveju, jei ankstesnio prekių ženklo savininkas „ilgą laiką sąmoningai neprieštaravo naudojimui“, o tai reiškia, kad „tyčia“ arba „apie tai žinodamas“. Toks vertinimas taikomas mutatis mutandis Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 daliai, kurios formuluotė atitinka Pirmosios direktyvos 89/104 ir Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 dalies formuluotę (žr. 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo SkyTec, T‑77/15, EU:T:2016:226, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35

Taigi nepakanka, kad prekių ženklo, dėl kurio pateiktas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, savininkas įrodytų tik tai, kad ankstesnio prekių ženklo savininkas galėjo žinoti apie jo prekių ženklo naudojimą arba pateiktų sutampančius įrodymus, kurie leistų preziumuoti tokį žinojimą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo SkyTec, T‑77/15, EU:T:2016:226, 34 punktą).

36

Kadangi Apeliacinė taryba padarė išvadą, jog šiuo atveju, atsižvelgiant į visus ieškovės pateiktus įrodymus, įskaitant tuos, kurie buvo pateikti pavėluotai, nebuvo nustatyta, jog iš tikrųjų buvo žinota apie ginčijamo prekių ženklo naudojimą, reikia patikrinti, atsižvelgiant į šio sprendimo 31-35 punktuose nurodytą jurisprudenciją, ieškovės argumentus dėl EUIPO instancijoms jos pateiktų įrodymų turinio ir įrodomosios galios.

37

Šiuo klausimu dėl ieškovės tvirtinimo, kad Apeliacinė taryba kiekvieną įrodymą išnagrinėjo atskirai ir neatsižvelgė į šių įrodymų visumą (žr. šio sprendimo 29 punktą), visų pirma pažymėtina, kad jis grindžiamas klaidingu ginčijamo sprendimo aiškinimu.

38

Iš tiesų Apeliacinė taryba neatsižvelgė į kiekvieną įrodymą atskirai. Ji, žinoma, išnagrinėjo kiekvieno iš šių įrodymų turinį ir įrodomąją galią, tačiau, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 21 punkto, aiškiai nusprendė, pateikdama nuorodą į Anuliavimo skyriaus sprendimą, kurį šiuo klausimu patvirtino, kad minėtų įrodymų, kaip visumos, nepakanka įrodyti, jog įstojusi į bylą šalis žinojo apie ginčijamo prekių ženklo naudojimą.

39

Tas pats pasakytina, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 27 ir 28 punktų, apie įrodymus, kuriuos ieškovė pavėluotai pateikė EUIPO instancijoms.

40

Toliau reikia išnagrinėti ieškovės argumentus dėl EUIPO instancijoms jos pateiktų įrodymų turinio ir įrodomosios galios.

41

Pirma, dėl Anuliavimo skyriui pateiktų sąskaitų faktūrų už 2005 m. ir 2006 m. (žr. šio sprendimo 28 punktą) konstatuotina, jog Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad jos įrodo nepakankamą ginčijamo prekių ženklo naudojimo lygį, kuris leistų patvirtinti, kad įstojusi į bylą šalis iš tikrųjų žinojo apie šį naudojimą.

42

Šiuo klausimu galima nuspręsti: nors santykinai nedidelė pardavimo apimtis gali patvirtinti tam tikrą prekių ženklo naudojimą, šios apimties gali, kaip šiuo atveju, nepakakti, kad būtų įrodyta, jog prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo iš tikrųjų žinojo apie minėtą naudojimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo SkyTec, T‑77/15, EU:T:2016:226, 44 punktą), arba, bet kuriuo atveju, kad neabejojat būtų galima daryti prielaidą, jog jis žinojo apie nurodytą naudojimą. Todėl, priešingai, nei teigia ieškovė, Apeliacinė taryba nepateikė kiekybinių reikalavimų, susijusių su šioje byloje ginčijamo prekių ženklo naudojimu, kurie nebūtų nustatyti Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į šį konstatavimą ir į tai, kad ieškovė nepateikia jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, jog įstojusios į bylą šalies atstovai tikrai žinojo apie ginčijamo prekių ženklo naudojimą, o šiuo klausimu remiasi tik bendro pobūdžio teiginiais, susijusiais su tuo, kad prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, pažymėtomis prekėmis prekiaujama tose pačiose įstaigose, reikia atmesti su tuo susijusius ieškovės argumentus, pateiktus šio sprendimo 27 punkte.

43

Antra, dėl Austrijos dainininko M. R. pareiškimo reikia konstatuoti, kaip nurodė EUIPO, kad vien jo teiginio, kad iki 2006 m. gruodžio mėn. alkoholiniais gėrimais, kurie parduodami pažymėti ginčijamu prekių ženklu, buvo prekiaujama vienoje įstaigoje Austrijoje ir kad nuo 2005 m. ieškovė jį rėmė, neįrodo, kad įstojusi į bylą šalis žinojo apie ginčijamo prekių ženklo naudojimą. Šis teiginys neparemtas jokiu konkrečiu įrodymu, kuris patvirtintų, kad ieškovė rėmė M. R. arba kad šis komercinis sandoris buvo reklamuojamas, ir jokiais įrodymais, susijusiais su prekių, kurios parduodamos pažymėtos ginčijamu prekių ženklu, prekyba arba dėmesio atkreipimu į jas jo nurodytoje įstaigoje. Be to, šiame pareiškime nėra jokių konkrečių duomenų, leidžiančių nustatyti įstojusios į bylą šalies atstovus, kurie „reguliariai“ lankėsi M. R. nurodytoje įstaigoje.

44

Trečia, dėl 2005 m. Westendorf, Tirolyje (Austrija), organizuoto festivalio „Feestweek“ reklaminio plakato, kuriame yra žodžių junginys „Mmv FLÜGEL Events“, pažymėtina, jog, be to, kad šis žodžių junginys užrašytas mažomis raidėmis, todėl nepritraukia dėmesio, jis nebūtų suvokiamas kaip neišvengiamai nurodantis tokį prekių ženklą kaip ginčijamas.

45

Ketvirta, dėl M. S. pareiškimo (žr. šio sprendimo 27 punktą) reikia nurodyti, kad jame nėra jokios konkrečios informacijos apie tariamus įstojusios į bylą šalies atstovų apsilankymus jo įstaigoje, konkrečiau – jokios informacijos, kuri leistų identifikuoti M. S. nurodytą komercinį atstovą. Šiuo atžvilgiu aplinkybė, kad M. S. tvirtina esantis „pasirengęs pakartoti savo pareiškimą teismuose“, pati savaime negali padidinti jo tvirtinimų įrodomosios galios.

46

Be to, reikia pažymėti, kad ieškinyje ieškovė konkrečiai neginčija Apeliacinės tarybos atlikto kitų įrodymų, ieškovės pateiktų EUIPO instancijose, vertinimo.

47

Galiausiai reikia patvirtinti Apeliacinės tarybos išvadą dėl teismo procesų, kuriuos ieškovė pradėjo prieš įstojusią į bylą šalį kitose nei Austrija valstybėse narėse. Viena vertus, šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovė šiuo klausimu remiasi tik bendro pobūdžio teiginiais, pavyzdžiui, susijusiais su įstojusios į bylą šalies steigėjo asmeniniu dalyvavimu nagrinėjamame procese, ir nepateikia konkrečių įrodymų savo teiginiams pagrįsti.

48

Kita vertus, iš šalių rašytinių dokumentų matyti, kad šioje byloje nurodyti ginčai susiję ne su ginčijamo Europos Sąjungos prekių ženklo, bet kitų žymenų naudojimu. EUIPO nuomone (žr. atsakymo į ieškinį 53 punktą), minėtuose ginčuose minima ginčijamo prekių ženklo registracija, o ne jo naudojimas Europos Sąjungos ir, dar mažiau, Austrijos teritorijoje. Todėl, reikia konstatuoti, kaip tai padarė EUIPO, jog aplinkybės, kad įstojusi į bylą šalis tariamai žinojo apie kitų nacionalinių arba tarptautinių prekių ženklų, panašių į ginčijamą prekių ženklą, naudojimą, nepakanka, kad būtų įrodyta, jog ji iš tikrųjų žinojo apie tokio prekių ženklo naudojimą ir, dar mažiau, apie jo naudojimą atitinkamoje, t. y. Austrijos, teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 23 d. Sprendimo SFC Jardibric / VRDT– Aqua Center Europa (AQUA FLOW), T‑417/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:550, 41 punktą ir 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo SkyTec, T‑77/15, EU:T:2016:226, 45 punktą).

49

Be to, dėl teismo proceso, kurį ieškovė pradėjo prieš įstojusią į bylą šalį Austrijoje, pažymėtina, kad 2018 m. kovo 6 d. atsakyme į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus ieškovė nurodė, jog kalbama apie procesą dėl teisių pažeidimo, kurį 2010 m. spalio 4 d. įstojusi į bylą šalis pradėjo jos atžvilgiu ir kuriame buvo priimtas 2012 m. gegužės 25 d.Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) sprendimas ir 2012 m. rugsėjo 18 d.Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) sprendimas, kuriuos ji pateikė Anuliavimo skyriui savo 2014 m. rugsėjo 1 d. pastabų 14 ir 15 prieduose. Ieškovės teigimu, šiuose sprendimuose pateiktos kelios šiuo atveju svarbios analizės.

50

Net darant prielaidą, kad minėti sprendimai galėtų būti laikomi įrodymu, kad įstojusi į bylą šalis iš tikrųjų žinojo apie ginčijamo prekių ženklo naudojimą Austrijoje, remiantis šiais sprendimais toks žinojimas galėtų būti patvirtintas tik nuo 2010 m., t. y. nuo tada, kai buvo pradėtas nagrinėjamas procesas. Todėl, kadangi 2011 m. gruodžio 5 d. įstojusi į bylą šalis pateikė savo prašymą pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia, tokio žinojimo, net jei būtų įrodytas, nepakanka siekiant įrodyti, kad ji neprieštaravo ginčijamo prekių ženklo naudojimui penkerius metus iš eilės, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalį.

51

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad, remdamasi visomis bylos aplinkybėmis, Apeliacinė taryba teisingai patvirtino Anuliavimo skyriaus sprendimą dėl klausimo, ar ieškovė pateikė įrodymų, patvirtinančių, kad įstojusi į bylą šalis iš tikrųjų žinojo apie ginčijamo prekių ženklo naudojimą Austrijoje, todėl atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą. Taigi nebereikia nagrinėti ieškovės argumentų, kuriais siekiama paneigti Apeliacinės tarybos išvadas dėl tam tikrų įrodymų, kuriuos ji pirmą kartą pateikė šioje EUIPO instancijoje, priimtinumo.

52

Pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su jo 8 straipsnio 1 dalies b punktu, ankstesnio prekių ženklo savininko prašymu Europos Sąjungos prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurioms abu prekių ženklai skirti, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kurioje ankstesnis prekių ženklas apsaugotas.

53

Pagal nusistovėjusią jurisprudenciją galimybę suklaidinti sudaro tikimybė, kad visuomenė gali manyti, jog nagrinėjamos prekės ar paslaugos yra pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių. Pagal tą pačią jurisprudenciją galimybė suklaidinti turi būti vertinama visapusiškai, atsižvelgiant į tai, kaip atitinkama visuomenė suvokia nagrinėjamus žymenis ir prekes ar paslaugas, ir į visus konkrečiu atveju svarbius veiksnius, įskaitant žymenų panašumo ir jais žymimų prekių ar paslaugų panašumo tarpusavio priklausomybę (žr. 2017 m. vasario 9 d. Sprendimo International Gaming Projects / EUIPO – adp Gauselmann (TRIPLE EVOLUTION), T‑82/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:66, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Taikant Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą galimybė supainioti reiškia, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra tapatūs arba panašūs ir kad prekės ar paslaugos, kurioms jie skirti, yra tapačios arba panašios. Šios sąlygos yra kumuliacinės (žr. 2017 m. vasario 9 d. Sprendimo TRIPLE EVOLUTION, T‑82/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:66, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55

Atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus reikia išnagrinėti antrąjį ieškovės nurodytą pagrindą.

56

Ieškovė tvirtina, kad nėra galimybių supainioti žymenis, dėl kurių kilo ginčas. Konkrečiai dėl šiais žymenimis žymimų prekių palyginimo ji teigia, kad „32 klasės prekės, kurioms naudojami šūkiai, nepanašios į 33 klasės prekes, kurioms įregistruotas [ginčijamas] prekių ženklas“. Ieškovės teigimu, motyvai, kuriais grindžiamas Apeliacinės tarybos vertinimas šiuo klausimu, „neatitinka Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnyje nustatytų motyvavimo reikalavimų“. Ji mano, kad Apeliacinė taryba klaidingai ir nepagrįstai manė, jog prie 33 klasės priskiriami alkoholiniai gėrimai turi tam tikrą ryšį su energiniais gėrimais.

57

Šiuo klausimu ieškovė nurodo 2005 m. vasario 15 d. Sprendimą Lidl Stiftung / VRDT – REWE-Zentral (LINDENHOF) (T‑296/02, EU:T:2005:49, 57 punktas), pagal kurį daug alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gali būti vartojami vieni po kitų arba netgi maišomi, tačiau dėl to jie nėra panašūs, ir 2008 m. birželio 18 d. Sprendimą Coca-Cola / VRDT – San Polo (MEZZOPANE) (T‑175/06, EU:T:2008:212).

58

Be to, ieškovė teigia, kad įstojusi į bylą šalis visuomet neigė bet kokį ryšį tarp energinių ir alkoholinių gėrimų. Šiuo tikslu įstojusi į bylą šalis ant skardinių, kuriose yra produktas, parduodamas pažymėtas ankstesniu prekių ženklu, nurodė sakinį, kuris prancūzų kalboje reiškia „nemaišyti su alkoholiu“. Ieškovės teigimu, įstojusi į bylą šalis visuomet teigė, kad dėl jos prekių vartotojai tampa energingesni ir žvalesni, o toks poveikis yra priešingas alkoholinio gėrimo poveikiui, todėl siekiantis išlikti žvalus vartotojas, pavyzdžiui, vairuotojas, nesumanytų energijos suteikiančio gėrimo pakeisti alkoholiniu gėrimu.

59

Savo ruožtu EUIPO tvirtina, kad nors nagrinėjamos prekės yra skirtingo pobūdžio, negalima atmesti tam tikro jų panašumo. Be to, iš suformuotos jurisprudencijos išplaukia, kad egzistuoja nedidelis panašumas tarp alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų. Šiuo klausimu EUIPO remiasi 2011 m. spalio 5 d. Sprendimu Cooperativa Vitivinícola Arousana / VRDT – Sotelo Ares (ROSALIA DE CASTRO) (T‑421/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:565), 2012 m. rugsėjo 21 d. Sprendimu Wesergold Getränkeindustrie / VRDT – Lidl Stiftung (WESTERN GOLD) (T‑278/10, EU:T:2012:459, 31–41 punktai), 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimu Aroa Bodegas / VRDT – Bodegas Muga (aroa) (T‑536/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:770, 32 punktas) ir 2016 m. kovo 1 d. Sprendimu BrandGroup / VRDT – Brauerei S. Riegele, Inh. Riegele (SPEZOOMIX), T‑557/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:116, 26 ir 27 punktai). Kadangi Apeliacinė taryba aiškiai neapibrėžė nagrinėjamų prekių panašumo laipsnio, tačiau patvirtino, kad egzistuoja „tam tikras ryšys“ tarp jų, darytina išvada, kad ji ketino nuspręsti, jog minėtų prekių panašumo laipsnis yra mažesnis nei vidutinis.

60

Dėl ieškovės nurodytos jurisprudencijos pažymėtina, kad EUIPO mano, jog 2008 m. birželio 18 d. Sprendimas MEZZOPANE (T‑175/06, EU:T:2008:212) nėra svarbus šiuo atveju todėl, kad jame lyginami nealkoholiniai gėrimai su putojančiu vynu, o šiuo atveju energiniai gėrimai lyginami su daug platesne alkoholinių gėrimų kategorija. Tas pats pasakytina ir apie 2005 m. vasario 15 d. Sprendimą LINDENHOF (T‑296/02, EU:T:2005:49) dėl to, kad labai skyrėsi prekių palyginimo byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, aplinkybės. Be to, EUIPO remiasi 2005 m. kovo 9 d. Sprendimu Hai (T‑33/03, EU:T:2005:89), kuriame Bendrasis Teismas nurodė, kad dabar energiniai gėrimai dažnai parduodami ir vartojami su alkoholiniais gėrimais.

61

Dėl šioje byloje nagrinėjamų prekių palyginimo įstojusi į bylą šalis pažymi, viena vertus, kad ieškovė neginčija Apeliacinės tarybos išvados dėl „energinių gėrimų“ ir 32 klasės prekių palyginimo.

62

Kita vertus, dėl 33 klasės prekių įstojusi į bylą šalis nurodo, kad prekė, parduodama pažymėta ginčijamu prekių ženklu, buvo „sukurta kaip degtinės ir energinių gėrimų mišinys“. Šiuo klausimu įstojusi į bylą šalis pažymi, kad, atsižvelgiant į tam tikrus ieškovės pateiktus įrodymus, tretieji asmenys šią prekę apibūdina kaip „energinį gėrimą su degtine Flügel“. Be kita ko, jis yra raudonos spalvos, o tai užuomina į įstojusios į bylą šalies parduodamą prekę.

63

Įstojusi į bylą šalis pritaria Apeliacinės tarybos išvadoms dėl atitinkamos visuomenės šioje byloje ir mano, kad ją sudaro jauni vartotojai austrai.

64

Be to, įstojusi į bylą šalis pritaria Apeliacinės tarybos išvadai dėl panašumo tarp alkoholinių ir energinių gėrimų. Ji teigia, kad, priešingai, nei, panašu, tvirtina ieškovė, energinių gėrimų ir alkoholinių gėrimų maišymas yra plačiai paplitęs tarp jaunų žmonių Austrijoje, o tai matyti ir iš ieškovės pateiktų įrodymų, susijusių su mišiniu FLÜGEL, kurį sudaro degtinė ir „Red Bull“.

65

Įstojusi į bylą šalis mano, kad ieškovės nurodyta jurisprudencija šiuo atveju nesvarbi. Konkrečiai dėl 2008 m. birželio 18 d. Sprendimo MEZZOPANE (T‑175/06, EU:T:2008:212) pažymėtina, kad tai yra pavienis atvejis ir, remiantis jurisprudencija, atitinkamai 32 ir 33 klasių prekėms būdingas bent jau nedidelis panašumas.

66

Kadangi ieškovės parduodamas gėrimas yra energinis alkoholinis gėrimas, jis labai panašus į įstojusios į bylą šalies parduodamą gėrimą. Vienintelis veiksnys, juos atskiriantis tada, kai šie du gėrimai gali būti laikomi „šventėms skirtais gėrimais“, yra alkoholio kiekis, nes juos vartoja tie patys vartotojai, tose pačiose vietose ir jie yra vieni kitus pakeičiantys ir konkuruojantys tarpusavyje, gali būti maišomi, sukelia labai panašų stimuliuojantį ir energijos suteikiantį poveikį ir gali būti gaminami tų pačių įmonių.

67

Galiausiai, įstojusios į bylą šalies teigimu, ginčijamas prekių ženklas apima „alkoholinius energinius gėrimus“, nes ši sąvoka patenka į bendresnę sąvoką „alkoholiniai gėrimai“. Šiuo klausimu įstojusi į bylą šalis nurodo mutatis mutandis jurisprudenciją, pagal kurią tais atvejais, kai prekės, kurioms skirtas vėlesnis prekių ženklas, apima prekes, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas, šios prekės laikomos tapačiomis.

68

Pagal suformuotą jurisprudenciją, lyginant prekes, kurioms skirti žymenys, dėl kurių kilo ginčas, reikia atsižvelgti į visus svarbius ryšį tarp šių prekių apibūdinančius veiksnius. Šie veiksniai pirmiausia yra jų pobūdis, paskirtis, naudojimas, taip pat tai, ar jos tarpusavyje konkuruoja, ar vienos kitas papildo. Gali būti atsižvelgiama ir į kitus veiksnius, pavyzdžiui, į atitinkamų prekių platinimo kanalus arba aplinkybę, jog prekės dažnai parduodamos tose pačiose specializuotose prekybos vietose, o tai leidžia susijusiam vartotojui manyti, kad jos glaudžiai susijusios, ir sudaro įspūdį, kad atsakomybė už jų gamybą tenka tai pačiai įmonei (2015 m. spalio 2 d. Sprendimo The Tea Board / VRDT – Delta Lingerie (Darjeeling), T‑627/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:740, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

69

Šiuo atveju reikia pažymėti, kad Apeliacinė taryba teisingai apibrėžė atitinkamą visuomenę kaip Austrijos visuomenę, kurią sudaro veikiau jauni žmonės.

70

Atsižvelgiant į ieškovės pateiktus argumentus (žr. šio sprendimo 56 punktą), reikia pažymėti, kad, žinoma, jog pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punktą administracija privalo motyvuoti savo sprendimus. Ši pareiga motyvuoti, pakartota Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio pirmame sakinyje (dabar – Reglamento 2017/1001 94 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys), reiškia, jog aktą priėmusios institucijos motyvai turi būti nurodyti aiškiai ir nedviprasmiškai, kad leistų, pirma, suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priemonės priėmimą pagrindžiančias priežastis siekiant apginti savo teises ir, antra, Sąjungos teismui vykdyti sprendimo teisėtumo priežiūrą (žr. 2017 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo La Rocca / EUIPO (Take your time Pay After), T‑755/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:663, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

71

Klausimas, ar sprendimo motyvavimas atitinka šiuos reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į akto formuluotę, bet ir į jo kontekstą bei į visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (žr. 2017 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Take your time Pay After, T‑755/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:663, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

72

Galiausiai reikia priminti, kad pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia atskirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, susijusio su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės. Iš tikrųjų sprendimas motyvuojamas formaliai išdėstant motyvus, kuriais jis grindžiamas. Jeigu šiuose motyvuose yra klaidų, jos lemia sprendimo turinio neteisėtumą, bet ne jo motyvavimo trūkumą, nes motyvavimo gali pakakti, net jei pateikiami klaidingi motyvai (žr. 2017 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Take your time Pay After, T‑755/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:663, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

73

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš visų ieškovės pateiktų argumentų ir kaip ji patvirtino per posėdį, jos ieškinys iš tikrųjų nesusijęs su Apeliacinės tarybos tvirtinimu dėl ankstesniu prekių ženklu žymimų prekių „energiniai gėrimai“, priskiriamų prie 32 klasės, panašumo į 32 klasės prekes, kurioms įregistruotas ginčijamas prekių ženklas. Todėl reikia manyti, kad ieškovė ginčija tik Apeliacinės tarybos išvadą dėl galimybės supainioti žymenis, dėl kurių kilo ginčas, buvimo tiek, kiek jie apima „alkoholinius gėrimus (išskyrus alų)“ ir „alkoholio esencijas; alkoholio ekstraktus; vaisių ekstraktus su alkoholiu“, priskiriamus prie 33 klasės, ir „energinius gėrimus“, priskiriamus prie 32 klasės.

74

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 48 ir 49 punktuose Apeliacinė taryba aiškiai nurodė motyvus, dėl kurių nusprendė, kad „energiniai gėrimai“, priskiriami prie 32 klasės, ir „alkoholiniai gėrimai (išskyrus alų)“, priskiriami prie 33 klasės, yra panašūs. Konkrečiau kalbant, ji nustatė ryšį tarp šių dviejų prekių kategorijų, nes alkoholiniai gėrimai ir energiniai gėrimai dažnai maišomi ir vartojami kartu. Be to, ji nusprendė, kad šios išvados taikomos ir „alkoholio esencijoms; alkoholio ekstraktams; vaisių ekstraktams su alkoholiu“ (žr. šio sprendimo 9 punktą).

75

Atsižvelgiant į visus ieškovės pateiktus argumentus, kuriais konkrečiai ginčijamos šios Apeliacinės tarybos išvados, reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo motyvai šiuo klausimu yra pakankamai aiškūs, kad ieškovė galėtų ginti savo teises Bendrajame Teisme, o šis – vykdyti teisminę priežiūrą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 70 punkte nurodytą jurisprudenciją. Todėl reikia atmesti ieškovės argumentą, kiek jis grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio pirmu sakiniu.

76

Trečia, dėl prekių, žymimų žymenimis, dėl kurių kilo ginčas, panašumo pažymėtina, kaip tai matyti ir iš ginčijamo sprendimo 48 punkto, kad Apeliacinė taryba savo išvadą grindė tuo, jog šios prekės „dažnai maišomos ir (arba) vartojamos kartu“. Iš šios formuluotės, visų pirma, alternatyvaus abiejų elementų „ir“ ir „arba“ vartojimo matyti, kad, Apeliacinės tarybos nuomone, jos išvada gali būti grindžiama tuo, kad įprasta maišyti nagrinėjamas prekes, kad šios prekės vartojamos kartu, arba bet kuriuo atveju abiem šiais argumentais kartu.

77

Reikia pažymėti, kad šio tvirtinimo, pateikto ginčijamo sprendimo 48 punkte, nepakanka siekiant nustatyti, ar panašios šioje byloje nagrinėjamos prekės.

78

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 48 punkte nurodė Anuliavimo skyriaus išvadas ir jas patvirtino. Iš tiesų Anuliavimo skyrius nurodė, kad yra ryšys tarp prekių, kurioms skirtas ginčijamas prekių ženklas, ir prekių, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas ir kurių atžvilgiu buvo nustatytas tam tikras prekių ženklo geras vardas, nes, remiantis bendru patyrimu, alkoholiniai gėrimai dažnai maišomi ir (arba) vartojami su energiniais gėrimais.

79

Šios išvados buvo suformuluotos esant kitokioms aplinkybėms nei tos, kuriomis priimtas ginčijamas sprendimas, t. y. jos buvo suformuluotos Anuliavimo skyriui atliekant vertinimą ne pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalį, bet pagal šio reglamento 8 straipsnio 5 dalį. Šiuo klausimu primintina, kad prekių, kurioms skirti žymenys, dėl kurių kilo ginčas, panašumas nėra Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalies taikymo sąlyga; tai yra viena iš kumuliacinių Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų. Todėl Anuliavimo skyrius, kuris atliko ankstesnių prekių ženklų gero vardo vertinimą, nesiekė, priešingai nei Apeliacinė taryba, patvirtinti nagrinėjamų prekių panašumo, tačiau nurodė paprastą minėtų prekių ryšį, kurį galėjo nustatyti atitinkama visuomenė.

80

Dėl Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies taikymo pažymėtina, kad daugybė alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų paprastai maišomi, vartojami ar net parduodami kartu tose pačiose įstaigose arba kaip iš anksto sumaišyti alkoholiniai gėrimai. Jei šios prekės vien dėl šios aplinkybės turėtų būti laikomos panašiomis, nors jos neskirtos vartoti tokiomis pačiomis aplinkybėmis, esant tam pačiam nusiteikimui ar prireikus – tų pačių kategorijų vartotojams, labai daug prekių galėtų būti laikomos vienos ir ypatingos kategorijos „gėrimais“ tam, kad būtų taikoma Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalis (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 3 d. Sprendimo Yilmaz / VRDT – Tequila Cuervo (TEQUILA MATADOR HECHO EN MEXICO), T‑584/10, EU:T:2012:518, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

81

Taigi, neturi būti laikoma, kad alkoholinis gėrimas ir energinis gėrimas yra panašūs vien dėl to, kad jie gali būti maišomi, vartojami arba parduodami kartu, nes šių prekių pobūdis, paskirtis ir naudojimas skiriasi pagal tai, ar jų sudėtyje yra alkoholio (šiuo klausimu žr. 2008 m. birželio 18 d. Sprendimo MEZZOPANE, T‑175/06, EU:T:2008:212, 79 punktą). Be to, reikia pažymėti, kad bendrovės, prekiaujančios alkoholiniais gėrimais, iš anksto sumaišytais su nealkoholine sudedamąja dalimi, šios sudedamosios dalies neparduoda atskirai ir pažymėtos tokiu prekių ženklu, kokiu pažymėtas nagrinėjamas iš anksto sumaišytas alkoholinis gėrimas, arba panašiu prekių ženklu (2012 m. spalio 3 d. Sprendimo TEQUILA MATADOR HECHO EN MEXICO, T‑584/10, EU:T:2012:518, 70 punktas).

82

Šiuo klausimu jau buvo nuspręsta, kad vidutinis Vokietijos vartotojas įpratęs prie alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų atskyrimo ir jis jam svarbus; toks atskyrimas yra būtinas, nes kai kurie vartotojai nenori ar net negali vartoti alkoholio (šiuo klausimu žr. 2005 m. vasario 15 d. Sprendimo LINDENHOF, T‑296/02, EU:T:2005:49, 54 punktą ir 2008 m. birželio 18 d. Sprendimo MEZZOPANE, T‑175/06, EU:T:2008:212, 80 punktą).

83

Joks bylos dokumentas neleidžia tvirtinti, kad toks vertinimas netaikytinas šiuo atveju nagrinėjamai atitinkamai Austrijos visuomenei. Todėl manytina, kad ši visuomenė taip pat įpratusi prie alkoholinių gėrimų atskyrimo nuo nealkoholinių gėrimų ir jis jai svarbus. Tai reiškia, kad ji padarys tokį atskyrimą, lygindama ankstesniu prekių ženklu pažymėtą energinį gėrimą ir prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimą alkoholinį gėrimą (šiuo klausimu žr. 2008 m. birželio 18 d. Sprendimo MEZZOPANE, T‑175/06, EU:T:2008:212, 81 punktą ir 2012 m. spalio 3 d. Sprendimo TEQUILA MATADOR HECHO EN MEXICO, T‑584/10, EU:T:2012:518, 65 punktą). Vien aplinkybės, kad energiniai gėrimai gali būti parduodami ir vartojami su alkoholiniais gėrimais (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 9 d. Sprendimo Hai, T‑33/03, EU:T:2005:89, 43 punktą), net jeigu ji būtų laikoma patvirtinta aplinkybe, nepakaktų šiems tvirtinimams paneigti.

84

Šiuo atžvilgiu tikslinga atmesti įstojusios į bylą šalies argumentą, kad šio sprendimo 81–83 punktuose nurodyta jurisprudencija nėra svarbi šios bylos aplinkybėmis. Iš tiesų, nepaisant prekių, nurodytų šioje byloje, ir prekių, nurodytų byloje, kurioje priimtas 2008 m. birželio 18 d. Sprendimas MEZZOPANE (T‑175/06, EU:T:2008:212), aiškių skirtumų, Sąjungos teismo argumentai, susiję su atitinkamos visuomenės suvokimu apie gėrimus pagal juose esančio alkoholio koncentraciją, be abejonės, yra pagrįsti tokiomis aplinkybėmis kaip šioje byloje.

85

Tas pats pasakytina apie likusią jurisprudenciją, kuria remiasi EUIPO. Iš tikrųjų, nors Bendrasis Teismas galėjo, esant sąlygoms, kurios netapačios nagrinėjamoms šioje byloje, pripažinti nedidelį alkoholinių gėrimų ir nealkoholinių gėrimų panašumą, negalima teigti, kad to pakaktų, siekiant paneigti tai, kas nurodyta šio sprendimo 77–84 punktuose.

86

Taigi reikia pritarti antrajam ieškinio pagrindui, todėl iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek juo Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad yra galimybė supainioti žymenis, dėl kurių kilo ginčas, 33 klasės prekių, kurioms skirtas ginčijamas prekių ženklas, ir prie 32 klasės priskiriamų „energinių gėrimų“, kuriems skirtas ankstesnis prekių ženklas, atveju.

87

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi EUIPO ir įstojusi į bylą šalis iš esmės pralaimėjo bylą, jos turi padengti savo ir ieškovės bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia: