1

Atlikusi atitikties patikrinimą pagal 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo 31 straipsnį (OL L 209, 2005, p. 1), 2010 m. lapkričio 26 d. raštu Europos Komisija pranešė Latvijos Respublikai nustačiusi atitinkamus trūkumus atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės nuostatas visų pirma kompleksinio paramos susiejimo srityje, ir tai, kad buvo neįgyvendinti tam tikri standartai, numatyti 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiančio reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (OL L 270, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k.: sk. 3, t. 4, p. 269), IV priede bei 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančio reglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 (OL L 30, 2009, p. 16), III priede. Komisijos teigimu, šie trūkumai buvo susiję su toliau nurodytais standartais ir ataskaitiniais metais: „Minimali dirvožemio danga“ 2008 ir 2009 m., „Sėjomainos standartai“ 2008 m., „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“ 2008 m., „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“ 2008 ir 2009 m.

2

2011 m. sausio 27 d. Komisijai adresuotame rašte Latvijos valdžios institucijos, be kita ko, paaiškino, kad Latvijoje tokie standartai kaip „Sėjomainos standartai“ ir „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“ nelaikomi minimaliais reikalavimais. Vadovaujantis Reglamento Nr. 73/2009 III priedu „6 straipsnyje nurodyta gera agrarinė ir aplinkosaugos būklė“, nuo 2009 m. sausio 1 d. šie standartai ir toliau buvo laikomi neprivalomais ir nebuvo įgyvendinti. Dėl standarto „Minimali dirvožemio danga“ Latvijos valdžios institucijos nurodė, kad pagal Komisijos sudarytos ekspertų darbo grupės rekomendacijas šį standartą pradėta įgyvendinti 2010 m.; buvo reikalaujama, kad melioracijos sistema, už kurią atsakingas ūkininkas, būtų išlaikyta žemės ūkio paskirties sklypuose, užtikrinant dirvožemio drėgmės režimo reguliavimą.

3

2012 m. liepos 23 d. raštu Komisija pakvietė Latvijos valdžios institucijas į dvišalį posėdį pagal 2006 m. birželio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 885/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 nuostatų dėl mokėjimo agentūrų ir kitų įstaigų akreditavimo bei EŽŪGF ir EŽŪFKP sąskaitų patikrinimo ir patvirtinimo taikymo taisykles (OL L 171, 2006, p. 90), 11 straipsnio 1 dalį. Šiame rašte Komisija nurodė, kad toliau laikosi nuomonės, jog tokie standartai kaip „Sėjomainos standartai“ ir „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“ turėjo būti įtraukti į 2008 ataskaitinius metus, tačiau tai nebuvo padaryta. Dėl standarto „Minimali dirvožemio danga“ Komisija patikslino, kad Latvijos valdžios institucijų pateikti paaiškinimai buvo susiję tik su dirvožemio drėgmės reguliavimu. Be to, šis standartas buvo įtrauktas tik į 2010 ataskaitinius metus. Galiausiai, Komisija pažymėjo, kad trūksta išsamesnių paaiškinimų, susijusių su standartu „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“, todėl padarė išvadą, kad šis standartas nebuvo įtrauktas į 2008 ir 2009 ataskaitinius metus.

4

Dvišalis posėdis įvyko 2012 m. rugsėjo 20 d.

5

2012 m. lapkričio 6 d. rašte Latvijos valdžios institucijos paaiškino Komisijai, kad tam tikri standartai nebuvo svarbūs nacionaliniame kontekste ir kad jų įgyvendinimas buvo beprasmis. Be to, jos taip pat pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos Audito Rūmų parengtą specialiąją ataskaitą Nr. 8/2008 „Ar kompleksinis paramos susiejimas yra veiksminga politika?“ kompleksinio paramos susiejimo tikslai nėra konkrečiai apibrėžti, išmatuojami, pasiekiami, svarbūs ir savalaikiai.

6

2013 m. sausio 30 d. Komisija Latvijos valdžios institucijoms perdavė dvišalio posėdžio protokolą, į kurį buvo įtraukta 2012 m. lapkričio 6 d. rašte šių valdžios institucijų pateiktos papildomos informacijos santrauka. 2013 m. vasario 25 d. Komisija išsiuntė latvių kalba parengtą protokolą, kuriame paprašė pateikti papildomos informacijos. Latvijos valdžios institucijos šią informaciją pateikė 2013 m. balandžio 25 d.

7

2013 m. lapkričio 11 d. Komisija Latvijos valdžios institucijoms pranešė apie savo siūlymą Sąjungos lėšomis nefinansuoti bendros 861763,19 EUR sumos dėl to, kad nebuvo įgyvendinti aptariami standartai ir kad taip pat nebuvo atlikta minimalių administracinių reikalavimų patikra ir neskirtos sankcijos. Šiame rašte Komisija visų pirma nurodė:

„Apibendrindama [Komisija] teigia, kad keturi iš dešimties GAAB standartų, [susiję su „gera agrarine ir aplinkosaugos būkle“], nebuvo nustatyti 2008 ataskaitiniais metais ir kad du iš aštuonių GAAB standartų nebuvo nustatyti 2009 ataskaitiniais metais. Latvijos valdžios institucijos pateikė fondams tenkančios galimos rizikos vertinimą, susijusį su tam tikrais ataskaitiniais metais. Vis dėlto [Komisija] neprivalo sutikti su šiuo vertinimu, nes nėra įsitikinusi, kad taip nustatytos sumos visiškai atitinka fondams tenkančią riziką. Be to, šiame vertinime neatsižvelgiama į tai, kad dėl patikros nebuvimo ir sankcijų neskyrimo nebėra atgrasomojo poveikio.“

8

2013 m. gruodžio 20 d. Latvijos valdžios institucijos kreipėsi į taikinimo instituciją su prašymu, kuriame buvo paaiškinta, kodėl, jų nuomone, Komisija pažeidė svarbias reglamentų Nr. 1782/2003 ir 73/2009 nuostatas.

9

2014 m. sausio 27 d. raštu taikinimo institucija atmetė prašymą kaip nepriimtiną motyvuodama tuo, kad ginčijamų finansinių korekcijų suma yra mažesnė nei 1 mln. EUR ir kad šiame prašyme nebuvo iškeltas principinis klausimas, nagrinėtas dvišalės procedūros metu.

10

2014 m. kovo 3 d. raštu Komisija Latvijos Respublikai perdavė savo siūlymą Sąjungos lėšomis nefinansuoti atitinkamų sumų, kurių bendra suma buvo 741624,23 EUR.

11

Vėliau Latvijos Respublika gavo pranešimą apie 2014 m. gegužės 5 d. suvestinę ataskaitą D(2014)1819246‑ANN2‑EN/FR dėl Komisijos patikrinimų, atliktų per atitikties patikrinimo procedūrą pagal [1999 m. gegužės 17 d. Tarybos] reglamento (EB) Nr. 1258/1999 [dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 160, 1999, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 25 t., p. 414)] 7 straipsnio 4 dalį ir Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnį, rezultatų (toliau – suvestinė ataskaita).

12

Su ginčijamomis finansinėmis korekcijomis susiję svarbūs motyvai buvo išdėstyti suvestinės ataskaitos 98 ir 105 puslapiuose. Joje nurodyta, kad pagal Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 73/2009 6 straipsnio 1 dalį valstybė narė privalo, išskyrus tam tikrus pagrįstus atvejus, nustatyti taisykles dėl visų standartų, atitinkamai išvardytų šių reglamentų IV ir III prieduose.

13

Kalbant apie 2008 ataskaitinius metus iš suvestinės ataskaitos matyti, kad keturi standartai iš dešimties, t. y. „Sėjomainos standartai“, „Minimalus gyvulių tankumas“, „Minimali dirvožemio danga“ ir „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“, nebuvo nei nustatyti, nei patikrinti. Komisija taip pat nustatė 106 klaidingo sankcijų apskaičiavimo atvejus. Pagal 2006 m. birželio 9 d. dokumentą AGRI‑2005‑64043 „Komisijos komunikatas dėl to, kaip Komisija, tvirtindama EŽŪOGF Garantijų skyriaus sąskaitas, vertina nustatytus valstybių narių įgyvendintos kompleksinės paramos kontrolės sistemų trūkumus“ (toliau – dokumentas AGRI‑2005‑64043) Komisija taikė fiksuoto 5 % dydžio korekciją trūkumams, kurie buvo nustatyti per pagrindinius patikrinimus 2008 ataskaitiniais metais. Dėl nagrinėjamu atveju nustatytų trūkumų, susijusių su geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės standartais (toliau – GAAB standartai), Komisija pažymėjo, kad jie per se pateisina fiksuoto 5 % dydžio korekciją, atsižvelgiant į bendrą ūkininkų, kuriems taikoma kompleksinio paramos susiejimo kontrolė, skaičių. Dėl 106 klaidingo sankcijų apskaičiavimo atvejų Latvijos valdžios institucijų pateiktam sumos apskaičiavimui 2008 ataskaitiniais metais turėtų būti taikoma fiksuoto 5 % dydžio korekcija.

14

Kalbant apie 2009 ataskaitinius metus iš suvestinės ataskaitos matyti, kad du standartai iš aštuonių, t. y. „Minimali dirvožemio danga“ ir „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“, nebuvo nei nustatyti, nei patikrinti. Be to, šioje ataskaitoje konstatuojami ir kiti su sankcijomis siejami trūkumai dėl 4 ir 7 teisės aktais nustatytų valdymo reikalavimų (TANVR). Komisija nusprendė, kad, nors 2009 ataskaitiniais metais buvo nustatyti pagrindinės kontrolės trūkumai, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Latvijoje buvo patobulinta kompleksinio paramos susiejimo kontrolės sistema, Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyriui, Europos žemės ūkio garantijų fondui (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (toliau kartu – fondai) gresianti rizika tais metais galėjo būti mažesnė nei 2008 ataskaitiniais metais, todėl nustatyti trūkumai pateisina 2009 ataskaitiniais metais fiksuoto 2 % dydžio korekciją. Laikytina, kad Latvijos valdžios institucijų pateiktiems skaičiavimams, susijusiems su trūkumais skiriant sankcijas dėl 4 ir 7 TANVR, taikoma 2 % norma.

15

Remdamasi Reglamento Nr. 1258/1999 7 straipsnio 4 dalimi ir Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsniu 2014 m. liepos 9 d. Komisija priėmė Įgyvendinimo sprendimą 2014/458/ES dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš fondų (OL L 205, 2014, p. 62, toliau – ginčijamas sprendimas). Šiuo sprendimu Komisija atsisakė finansuoti tam tikras Latvijos Respublikos 2009–2012 mokestinių metų išlaidas, kurių bendra suma yra 739393,95 EUR ir kurias, atsižvelgiant į kompleksinio paramos susiejimo srityje nustatytus reikalavimus, patyrė Latvijos Respublikos akredituotos mokėjimo agentūros, nes jos neatitinka Sąjungos taisyklių.

16

Apie ginčijamą sprendimą Latvijos Respublikai buvo pranešta 2014 m. liepos 11 d., o 2014 m. liepos 12 d. jis buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 205, 2014, p. 62).

17

Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatyta, kad šio sprendimo priede pateiktos valstybių narių akredituotų mokėjimo agentūrų patirtos išlaidos, kurios buvo deklaruotos kaip iš fondų finansuotinos išlaidos, Sąjungos lėšomis nefinansuojamos, nes jos neatitinka Europos Sąjungos taisyklių. Latvijos Respublikai taikomos fiksuoto dydžio finansinės korekcijos, kurios, atsižvelgiant į atitinkamą atvejį, yra 2 arba 5 % dydžio, nurodytos to paties priedo 69, 70, 73 ir 74 puslapiuose.

18

Latvijos Respublika pareiškė šį ieškinį; Bendrojo Teismo kanceliarija jį gavo 2014 m. rugsėjo 11 d.

19

Remdamasis teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

20

Taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalies d punkte numatytas proceso organizavimo priemones, Bendrasis Teismas paprašė Komisijos pateikti 1997 m. gruodžio 23 d. dokumentą VI/5330/97 „Finansinių korekcijų apskaičiavimo gairės rengiant sprendimą dėl EŽŪOGF [Garantijų skyriaus] sąskaitų patvirtinimo“ (toliau – dokumentas VI/5330/97). Komisija šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

21

Kadangi vienas iš ketvirtosios kolegijos narių negalėjo posėdžiauti šioje byloje, Bendrojo Teismo pirmininkas paskyrė save į kolegiją.

22

2016 m. sausio 27 d. posėdyje buvo išklausyti šalių žodiniai paaiškinimai ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

23

Latvijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:

24

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

25

Grįsdama savo ieškinį Latvijos Respublika remiasi dviem pagrindais.

26

Pirmajame pagrinde Latvijos Respublika ginčija aptariamų finansinių korekcijų pagrįstumą, nes jos grindžiamos tariamu GAAB standartų įgyvendinimo nebuvimu. Šiuo klausimu Komisija nepaisė Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 73/2009 6 straipsnio 1 dalies taikymo apimties.

27

Antrajame pagrinde Latvijos Respublika iš esmės teigia, kad apskaičiuodama ginčijamas finansines korekcijas Komisija, be kita ko, pažeidė proporcingumo principą ir netinkamai taikė Reglamentą Nr. 1290/2005, dokumentą AGRI‑2005‑64043 ir dokumentą VI/5330/97.

28

Latvijos Respublika teigia, kad, nors valstybės narės, nustatydamos Reglamente Nr. 1782/2003 numatytus minimalius reikalavimus, privalo laikytis šio reglamento IV priedo nuostatų, vis dėlto iš jame vartojamų bendrų sąvokų ir žodžių matyti, kad joms paliekama tam tikra diskrecija sukonkretinti minėtus reikalavimus. Šiuo reglamentu nustatoma tik bendra reguliavimo sistema, kurioje pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi diskreciją visų pirma nustatyti tuos GAAB standartus, kurie laikytini svarbiais nacionaliniame kontekste, atsižvelgiant į konkrečias atitinkamų teritorijų charakteristikas.

29

Atsižvelgdama į savo nacionalinį kontekstą ir vadovaudamasi Reglamentais Nr. 1782/2003 ir 73/2009 Latvijos Respublika GAAB standartus nustatė 2008 ir 2009 m. Ji taip pat atsižvelgė į 2007 m. liepos 30 d. Komisijos raštą, kuriame patikslinama, kad tokie standartai turi būti nustatyti tik tuo atveju, jei jie yra svarbūs minėtame kontekste. Be to, 2010 m. lapkričio 26 d. rašte Komisija nurodė, kad valstybės narės privalo priimti nuostatas dėl visų Reglamento Nr. 1782/2003 IV priede ir Reglamento Nr. 73/2009 III priede išvardytų klausimų ir standartų, išskyrus pateisinamus atvejus. Komisija laikėsi tokios pat nuomonės tiek 2007 m. kovo 29 d. ataskaitoje Europos Sąjungos Tarybai dėl kompleksinio paramos susiejimo sistemos taikymo [COM(2007) 147], tiek 2008 m. gegužės 20 d. pranešime dėl bendrosios žemės ūkio politikos reformos įgyvendinimo patikrinimo. Todėl Latvijos Respublika daro išvadą, kad ji turėjo teisę įtraukti tik tuos standartus, kurie laikytini svarbiais nacionaliniame kontekste.

30

Iš tikrųjų, GAAB standartai yra privalomi tik tuo atveju, jei valstybė narė konstatuoja, kad jų įgyvendinimas yra itin svarbus nacionaliniame kontekste. Kadangi Reglamente Nr. 1782/2003 nenustatyti tikslesni kriterijai, tik valstybė narė, naudodamasi savo diskrecija, gali sukonkretinti minėtus standartus savo teisinėje sistemoje ir nustatyti, ar jie yra esminiai, taigi ir privalomi. Tam, kad būtų veikiama laikantis Sąjungos teisės, pakanka, kad valstybė narė laikytųsi pareigos užtikrinti esminių standartų įgyvendinimo rezultatą. Nagrinėjamu atveju tam, kad būtų atlikta atitinkamų tikslų ir spręstinų problemų analizė, Latvijos Respublika pasirinko tinkamiausius, svarbiausius ir geriausiai Latvijos teritorijos specifiką atitinkančius standartus.

31

Pirma, dėl reikalavimo „apsaugoti dirvą taikant atitinkamas priemones“ ir dėl šiuo tikslu nustatytų standartų, t. y. „Minimali dirvožemio danga“, „Minimalus žemės valdymas atsižvelgiant į konkrečiai teritorijai būdingas sąlygas“ ir „Terasų išsaugojimas“, Latvijos Respublika mano, kad, kiek tai susiję su „atitinkamų teritorijų charakteristikomis“, ji išsirinko patį veiksmingiausią standartą. Atsižvelgiant į specifinę žemės ūkio paskirties žemės Latvijoje padėtį, būtent į labai mažą plotą, kurį sudaro statūs šlaitai, ir pagrindinį tokios žemės naudojimą daugiametėms ganykloms, ji padarė išvadą, kad jų valdymas yra ne toks svarbus Latvijoje ir kad nebūtina įtraukti standarto „Minimali dirvožemio danga“.

32

Antra, kalbant apie „dirvos organinių medžiagų koncentracijos lygio išlaikymą taikant atitinkamą praktiką“ ir apie šiuo tikslu pasiūlytus standartus, t. y. „Ariamųjų ražienų naudojimas“ ir „Sėjomainos standartai, kur taikytini“, reikia pasakyti, jog Latvijos Respublika tvirtina padariusi išvadą, kad sėjomaina turėtų būti įtraukta kaip atskiras reikalavimas. Iš tikrųjų, ūkininkai paprastai taiko sėjomainą kaip žemės valdymo metodą, nes pasėlių įvairinimo reikalavimą jau atitinka 99,2 % ariamosios žemės ir aptariamas standartas taikomas tik labai nedideliam minėtos žemės plotui. Be to, su galimu šio standarto įgyvendinimu susijusios administracinės išlaidos, visų pirma dėl fizinių patikrų, būtų gana didelės ir neproporcingos, palyginti su gauta nauda. Galiausiai, neprivalomą jo įgyvendinimo pobūdį patvirtina žodžių „kur taikytini“ vartojimas.

33

Trečia, kalbant apie pareigą „užtikrinti minimalų priežiūros lygį ir išvengti buveinių būklės blogėjimo“ ir apie šiuo tikslu siūlomus standartus, t. y. „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“, „Daugiamečių ganyklų apsauga“, „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“, „Nepageidaujamos augalijos skverbimosi į žemės ūkio paskirties žemę išvengimas“ ir „Gerų vegetacinių alyvmedžių giraičių ir vynuogynų sąlygų išsaugojimas“, reikia pasakyti, jog Latvijos Respublika teigia padariusi išvadą, kad jei standartas, kuriuo siekiama išsaugoti kraštovaizdžio ypatumus, būtų įgyvendintas atskirai nuo gyvulių tankumo standarto, tai nebūtų turėję didelės svarbos. Ji mano, kad standartas „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“ nėra svarbus, atsižvelgiant į kompleksinį paramos susiejimą, nes gali būti taikomas tik mažai ūkių ir žemės ūkio paskirties žemės daliai. Be to, juo siekiamas tikslas, t. y. daugiamečių ganyklų išsaugojimas, būtų pasiektas Latvijoje, jei būtų įgyvendintas reikalavimas, kylantis iš nacionalinio standarto, būtent Ministrų nutarimo Nr. 269 24.4 punkto. Taigi, tokio standarto įgyvendinimas prieštarautų minėto ministrų nutarimo tikslams ir darytų neigiamą įtaką daugiamečių ganyklų apsaugos reikalavimo vykdymui. Todėl Latvijos Respublika pasinaudojo pagal Reglamentą Nr. 1782/2003 suteikiamu įgaliojimu, jai leidžiančiu nustatyti kitą atitinkamą režimą tam, kad būtų išsaugotos daugiametės ganyklos. Galiausiai, standartai „Sėjomaina“, „Minimali dirvožemio danga“ ir „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“ nėra svarbūs nacionaliniame kontekste, vis dėlto standarto „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“ tikslai buvo pasiekti nustatant atitinkamą sistemą, t. y. minimalias šienavimo sąlygas.

34

Ketvirta, Latvijos Respublika primena, koks yra svarbus veiksmingas Reglamento Nr. 1782/2003 IV priede nurodytų problemų išsprendimas, kuris nebūtų pasiektas vien taikant aptariamus standartus, nes dar reikia, kad pastarieji būtų veiksmingai įgyvendinti. Taigi, būtent gerai nacionalinį kontekstą žinančios nacionalinės valdžios institucijos būtų labiausiai pasirengusios kuo veiksmingiau pasiekti Reglamento Nr. 1782/2003 tikslus. Tai reikštų, kad, atsižvelgdamos į šio reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos leidžiančios nukrypti nuostatos pateisinimą, valstybės narės turėtų galimybę įtraukti tik dalį jame nurodytų standartų.

35

Latvijos Respublika daro išvadą, kad ji išsprendė Reglamento Nr. 1782/2003 IV priede nustatytas problemas, nes pasiekė jame numatytus tikslus, o tam, kad išspręstų kiekvieną problemą, atsižvelgdama į nacionalinį kontekstą įvertino ir nustatė šiame reglamente siūlomus tinkamiausius ir veiksmingiausius standartus.

36

Latvijos Respublika priduria, kad tik 2009 m. rugsėjo 15 d. Komisija nurodė, kad visi Reglamento Nr. 1782/2003 IV priede nustatyti standartai yra privalomi. Be to, kaip matyti iš Komisijos ir Latvijos valdžios institucijų susirašinėjimo, Komisija pritarė tam tikriems Latvijoje įgyvendintiems GAAB standartams, tačiau dėl kitų, įskaitant susijusius su „Terasų išsaugojimu“, ji nesutiko su Latvijos Respublikos nuomone. Pastaroji a fortiori padarė išvadą, kad nebuvo privaloma įgyvendinti visų standartų. Šis nenuoseklus Komisijos požiūris į Reglamento Nr. 1782/2003 taikymą, be kita ko, prieštarauja teisėtų lūkesčių apsaugos principui. Tai, kad iki 2009 m. rugsėjo mėn. Komisija nesiėmė jokių veiksmų dėl 2008 ir 2009 m. Latvijoje įgyvendintų standartų, rodo, jog Latvijos Respublika galėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad iki tos datos ji laikėsi Sąjungos teisės.

37

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Latvijos Respublika mano, kad ji nepažeidė Reglamentų Nr. 1782/2003 ir 73/2009 nuostatų ir kad Komisija neturėjo teisinio pagrindo jai taikyti finansinės korekcijos.

38

Atsakydama į tai, Komisija teigia, kad Reglamentu Nr. 1782/2003 valstybėms narėms nesuteikiama jokios diskrecijos, kiek tai susiję su šio reglamento IV priede nurodytų standartų pasirinkimu. Visi jame pateikiami standartai turi būti įgyvendinti, išskyrus tuos, kurie nėra aktualūs nacionaliniame kontekste; būtent tai Komisija jau nurodė 2007 m. kovo 29 d. ataskaitoje dėl kompleksinės paramos susiejimo. Patikėdamas valstybėms narėms užduotį nustatyti minėtus „minimalius reikalavimus“ Sąjungos teisės aktų leidėjas joms suteikė galimybę įgyvendinti minėtame IV priede išvardytus GAAB standartus atsižvelgiant į jų teritorijose esančius regioninius skirtumus, tačiau nesuteikė teisės nuspręsti iš viso netaikyti tam tikrų minėtų standartų dalių. Komisija primena, kad 2003 m. sausio 21 d. jos pateiktame pradiniame pasiūlyme dėl Tarybos reglamento, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams [COM(2003) 23 final], nebuvo numatyta įpareigoti valstybes nares užtikrinti, kad bus išlaikoma žemės ūkio paskirties žemės „gera agrarinė ir aplinkosaugos būklė“, nes tokia pareiga buvo nustatyta Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimu per teisėkūros procedūrą. Komisija patikslina, kad kitose valstybėse narėse, pavyzdžiui, Estijoje, Maltoje ir Nyderlanduose, 2009 m. įgyvendinti GAAB standartai buvo susiję su santykinai nedidele žemės ūkio paskirties žemės dalimi. Be to, Komisija mano, kad jos nuomonė dėl standarto „Terasų išsaugojimas“ yra grindžiama nuosekliu Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalies aiškinimu, „būtent, kad tie GAAB standartai, kurie yra visiškai netaikytini nacionaliniame kontekste, neprivalo būti įgyvendinti“. Iš tikrųjų, vienas iš Latvijos geografinių ypatumų yra terasų nebuvimas gamtoje, todėl nėra būtina įgyvendinti šio standarto.

39

Pateikiant šį pirmąjį pagrindą Bendrojo Teismo klausiama, ar valstybėms narėms nustatoma absoliuti pareiga įgyvendinti visus Reglamento Nr. 1782/2003 IV priede ir Reglamento Nr. 73/2009 III priede nurodytus standartus. Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia, vadovaujantis nusistovėjusia teismo praktika, atlikti pažodinį, kontekstinį, teleologinį ir istorinį ginčijamų nuostatų aiškinimą. Šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į tai, kad Sąjungos teisės tekstai rengiami keliomis kalbomis ir kad visos kalbinės versijos yra autentiškos, todėl gali prireikti palyginti kalbines versijas (šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Suomija / Komisija, T‑124/14, EU:T:2015:955, 24 ir 25 punktus ir teismo praktiką).

40

Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad reglamentų Nr. 1782/2003 ir 73/2009 nuostatos, atsižvelgiant į jų pobūdį ir vadovaujantis SESV 288 straipsnio antra pastraipa, yra privalomos visos ir tiesiogiai taikomos nacionalinės teisės sistemose, todėl iš esmės jų nereikia tiesiogine prasme perkelti į nacionalinę teisę. Tiesioginis reglamento taikymas taip pat reiškia, kad jo įsigaliojimas ir jo palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo. Tačiau tokia išvada negalima, jeigu atitinkamu reglamentu valstybėms narėms pačioms paliekama teisė priimti teisėkūros, reguliavimo, administracines ir finansines priemones, reikalingas tam, kad to reglamento nuostatos galėtų būti veiksmingai taikomos (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Association nationale d’assistance aux frontières pour les étrangers, C‑606/10, EU:C:2012:348, 72 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Konstatuotina, kad šiuo atveju būtent taip ir yra (žr. 41 ir paskesnius punktus), ir šalys to iš esmės neginčija.

41

Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„<...> Valstybės narės <...> nustato būtiniausius reikalavimus, keliamus [GAAB], paremtus IV priede išdėstyta sistema, atsižvelgdamos į konkrečias atitinkamų teritorijų charakteristikas, įskaitant dirvos ir klimato sąlygas, egzistuojančias ūkininkavimo sistemas, žemėnaudą, sėjomainą, ūkininkavimo veiklą ir ūkių struktūrą. <...>“

42

Šiai bylai svarbi Reglamento Nr. 73/2009 6 straipsnio 1 dalis buvo suformuluota iš esmės panašiai, išskyrus tai, kad joje daroma nuoroda į „III priedą“, o ne į „IV priedą“.

43

Veiksmažodžio „nustatyti“ vartojama tiesioginė nuosaka, ypač versijose anglų k. („shall define“) ir portugalų k. („devem definir“), parodo, kad egzistuoja pareiga nustatyti „būtiniausius reikalavimus, keliamus [GAAB], paremtus [Reglamento Nr. 1782/2003] IV priede išdėstyta sistema“. Pritariant Komisijos teiginiui, šia pareiga nustatyti siekiama, kad valstybė narė, atsižvelgdama į minėtame priede nurodytus standartus, priimtų visuotinai taikomas taisykles, nustatančias tokius „būtiniausius reikalavimus“. Iš tikrųjų, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, nors valstybės narės, nustatydamos tokius reikalavimus, privalo laikytis to paties priedo, tačiau dėl jame vartojamų bendrų sąvokų ir žodžių joms paliekama tam tikra diskrecija sukonkretinti minėtus reikalavimus (pagal analogiją žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Horvath, C‑428/07, EU:C:2009:458, 25 ir 26 punktus). Vadinasi, valstybių narių pareiga nustatyti, kurią jos įgyvendina vykdydamos reglamentavimo veiklą, reiškia, kad, viena vertus, jos privalo „laikytis“ visų Reglamento Nr. 1782/2003 IV priede nurodytų standartų ir kad, kita vertus, ši pareiga yra glaudžiai susijusi su tam tikra jų veiksmų laisve konkrečiai nustatyti šiuos reikalavimus remiantis minėtais standartais, grindžiamais bendromis sąvokomis ir žodžiais, o dėl konkretaus jų įgyvendinimo neišvengiamai būtinas diskrecijos buvimas (pagal analogiją žr. generalinės advokatės V. Trstenjak išvados byloje Horvath, C‑428/07, EU:C:2009:47, 28 ir 58 punktus).

44

Vis dėlto, nei iš Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalies formuluotės, nei iš pirmiau nurodytos Teisingumo Teismo praktikos nematyti, kad prireikus valstybėms narėms leidžiama iš viso neįgyvendinti tam tikrų GAAB standartų. Iš tikrųjų, nuspręsdamas, kad nustatydamos būtiniausius reikalavimus, keliamus GAAB standartams, valstybės narės privalo „laikytis“ IV priedo, Teisingumo Teismas tik pripažino privalomą viso priedo, t. y. visų jame numatytų standartų, kurie neturi būti vertinami skirtingai, ypač atsižvelgiant į jų formuluotę arba išsamumo lygį, pobūdį. Atsižvelgiant į tai, kad šio reglamento 5 straipsnio 1 dalis yra neišsami šiuo klausimu, reikia atskirai įvertinti kiekvieno standarto formuluotę siekiant nustatyti jų privalomą pobūdį ir valstybėms narėms paliktos diskrecijos apimtį, kiek tai susiję su konkrečiu jų nustatymu ir įgyvendinimu. Šią skirtingo vertinimo būtinybę patvirtina tai, kad to paties reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nurodomos „atitinkamų teritorijų charakteristikos“, dėl kurių šioje nuostatoje pateikiamas nebaigtinis atitinkamų kriterijų („įskaitant dirvos ir klimato sąlygas, egzistuojančias ūkininkavimo sistemas, žemėnaudą, sėjomainą, ūkininkavimo veiklą ir ūkių struktūrą“), kurie yra skirti GAAB standartams („standartai, kuriuose atsižvelgiama“) nustatyti, sąrašas, todėl dalis minėtų kriterijų, pavyzdžiui, „sėjomaina“, pažodžiui pakartojami IV priede.

45

Vadinasi, dėl kiekvieno GAAB standarto reikia patikrinti, ar valstybė narė turi diskreciją nuspręsti dėl būtinybės jį įgyvendinti vidaus teisės sistemoje.

46

Pirma, dėl standarto „Minimali dirvožemio danga“ būtina konstatuoti, kad šio standarto formuluotėje nėra nieko, kas leistų padaryti išvadą, kad jo įgyvendinimas valstybėse narėse nėra privalomas. Todėl atsižvelgiant į šio sprendimo 43 punkte nurodytą teismo praktiką, reikia iš esmės pripažinti jo privalomąjį pobūdį, nors tai anaiptol nereiškia, kad prireikus valstybės narės gali pateisinti jo neįgyvendinimą (žr. šio sprendimo 64–66 punktus). Šią išvadą netiesiogiai patvirtina tai, kad Reglamento Nr. 73/2009 III priede, kuriuo buvo pakeistas Reglamento Nr. 1782/2003 IV priedas, standartas „Minimali dirvožemio danga“ aiškiai priskiriamas prie „Privalomųjų standartų“.

47

Antra, kalbant apie formuluotę „Sėjomainos standartai, kur taikytini“, visose autentiškose versijose skirtingomis kalbomis vartojami žodžiai „kai taikytini“per se reiškia, kad pripažįstama valstybės narės diskrecija dėl šių standartų įgyvendinimo. Iš tikrųjų, iš šios formuluotės galima suprasti, kad tik tuo atveju, jei valstybė narė pripažįsta, kad tokie standartai yra svarbūs jos žemės ūkio paskirties žemei, atsižvelgiant „atitinkamų teritorijų charakteristikas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalį, ji privalo juos įgyvendinti. Viena vertus, šią išvadą netiesiogiai patvirtina tai, kad pagal Reglamento Nr. 73/2009 III priedą standartas „Sėjomainos standartai“ aiškiai priskiriamas prie „Neprivalomųjų standartų“. Kita vertus, šios išvados nepaneigia tai, kad Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalyje ir 3 konstatuojamosios dalies pabaigoje aiškiai nurodoma „sėjomaina“, ši nuoroda neatsiejama nuo nebaigtinio kriterijų („įskaitant“), kurie yra svarbūs nustatant, ar IV priede išsamiau išdėstyti standartai yra privalomi, pavyzdžių sąrašo (žr. šio sprendimo 44 punktą).

48

Trečia, kalbant apie standartą „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“, iš pačios formuluotės matyti, kad valstybė narė neturi absoliučios pareigos priimti teisės aktus, reglamentuojančius „minimalų gyvulių tankumą“, tačiau ji turi kitą galimybę („ir (arba)“), kuria Latvijos Respublika būtent ir remiasi šioje byloje, t. y. nustatyti kitokią „tinkamą sistemą“. Kaip buvo išdėstyta šio sprendimo 47 punkte dėl „Sėjomainos standartų“, šį aiškinimą netiesiogiai patvirtina Reglamento Nr. 73/2009 III priedas, pagal kurį standartas „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“ aiškiai priskiriamas prie „Neprivalomųjų standartų“.

49

Ketvirta, kalbant apie standartą „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“, pakanka remtis šio sprendimo 46 punkte išdėstytais argumentais tam, jog būtų galima padaryti išvadą, kad šis standartas yra privalomas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 43 punkte nurodytą teismo praktiką, o tą netiesiogiai patvirtina aiškus jo priskyrimas prie „Privalomųjų standartų“ Reglamento Nr. 73/2009 III priede, nesprendžiant klausimo, ar prireikus valstybė narė gali pateisinti jo neįgyvendinimą (žr. šio sprendimo 64–66 punktus).

50

Tai, kas išdėstyta, mutatis mutandis galioja pažodiniam Reglamento Nr. 73/2009 6 straipsnio 1 dalies pirmo ir antro sakinių ir to paties reglamento III priede nurodytų atitinkamų standartų aiškinimui. Šios nuostatos pirmasis ir antrasis sakiniai iš esmės yra suformuluoti panašiai. Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 46–49 punktuose, to paties reglamento III priede aiškiai nustatomas privalomas arba neprivalomas tokių standartų pobūdis.

51

Todėl pažodžiui aiškinant ginčijamas nuostatas matyti, kad, pirma, Latvijos Respublika iš esmės galėjo atsisakyti įgyvendinti tokius standartus kaip „Sėjomainos standartai“ ir „Minimalus gyvulių tankumas“, ir, antra, ji privalėjo įgyvendinti tokius standartus kaip „Minimali dirvožemio danga“ ir „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“.

52

Kontekstiniu ir teleologiniu požiūriu reikia atsižvelgti į Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalimi siekiamus tikslus, kurie visų pirma apibrėžiami to paties reglamento 3 konstatuojamojoje dalyje, kuria remiantis turi būti aiškinamas šis straipsnis (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2014 m. birželio 12 d. Sprendimo Ascendi Beiras Litoral e Alta, Auto Estradas das Beiras Litoral e Alta, C‑377/13, EU:C:2014:1754, 48 ir 49 punktus ir 2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Total Waste Recycling, C‑487/14, EU:C:2015:780, 38 ir 39 punktus). Šioje konstatuojamojoje dalyje visų pirma nurodyta, kad GAAB standartais siekiama „išvengti žemės ūkio paskirties žemės apleidimo ir užtikrinti, kad būtų išlaikoma gera jos agrarinė ir aplinkosaugos būklė“. Šis tikslas taip pat išplaukia iš 5 straipsnio 1 dalies formuluotės, kurioje daroma nuoroda į valstybių narių pareigą nustatyti „būtiniausius reikalavimus, keliamus [GAAB], paremtus IV priede išdėstyta sistema, atsižvelg[iant] į konkrečias atitinkamų teritorijų charakteristikas, įskaitant dirvos ir klimato sąlygas, egzistuojančias ūkininkavimo sistemas, žemėnaudą, sėjomainą, ūkininkavimo veiklą ir ūkių struktūrą“.

53

Tačiau vien šis GAAB standartais siekiamų tikslų apibrėžimas aiškiai ir tiksliai neparodo, ar reikia įgyvendinti visus minėtus standartus, ypač tuo atveju, kai valstybė narė mano, kad, atsižvelgiant į „atitinkamų teritorijų charakteristikas“, jie nelaikomi tinkamais siekiant, kad būtų išlaikoma žemės ūkio paskirties žemės „gera agrarinė ir aplinkosaugos būklė“.

54

Iš Reglamento Nr. 1782/2003 3 konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad reikia „sukurti Bendrijos sistemą, pagal kurią valstybės narės galėtų patvirtinti standartus, atsižvelgdamos į konkrečias atitinkamų teritorijų charakteristikas“. Veiksmažodžio „galėti“ arba panašaus žodžio vartojimas šios konstatuojamosios dalies redakcijose visomis kalbomis gali būti suprantamas kaip nuoroda į valstybei narei pripažįstamą tam tikrą diskreciją pasirinkti standartus, kurie yra apibrėžti minėtoje Sąjungos sistemoje. Be to, reikia priminti, kad šiuo klausimu neaiški Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į to paties reglamento 3 konstatuojamąją dalį (žr. šio sprendimo 52 punktą).

55

Vis dėlto remiantis Reglamento Nr. 1782/2003 3 konstatuojamąja dalimi galima daryti išvadą, kad valstybė narė turi diskreciją, jai leidžiančią nuspręsti neįgyvendinti tam tikrų to paties reglamento IV priede išdėstytų standartų, jeigu, jos nuomone, nacionaliniame kontekste jie nėra svarbūs ar net neįgyvendinami dėl „atitinkamų teritorijų charakteristikų“, todėl yra netinkami šio reglamento tikslams pasiekti. Vis dėlto toks samprotavimas galėtų prieštarauti šio sprendimo 46 ir 49 punktuose nurodytiems aiškiai suformuluotiems GAAB standartams, kurių, atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktų leidėjo valią, turi būti laikomasi ir kuriuos bet kuriuo atveju reikia įgyvendinti. Be to, toks supratimas yra vienintelis atitinkantis šio sprendimo 43 punkte primintą Teisingumo Teismo išaiškinimą, pagal kurį valstybės narės privalo laikytis Reglamento Nr. 1782/2003 IV priedo, taigi ir iš esmės visų jame nurodytų standartų.

56

Todėl kontekstinis ir teleologinis aiškinimas patvirtina ginčijamų nuostatų supratimą, pagal kurį Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalimi valstybėms narėms suteikiama diskrecija pasirinkti tam tikrus, o ne visus GAAB standartus (žr. šio sprendimo 43 punkte nurodytą teismo praktiką). Privalomas arba neprivalomas minėtų standartų pobūdis iš esmės priklauso nuo jų formuluotės (žr. šio sprendimo 46–49 punktus).

57

Šis vertinimas mutatis mutandis taikomas Reglamento Nr. 73/2009 6 straipsnio 1 dalies pirmam sakiniui, siejamam su to paties reglamento III priedu, kuriame aiškiai skiriami privalomieji ir neprivalomieji standartai (Reglamento Nr. 73/2009 4 konstatuojamoji dalis).

58

Kaip teigia Komisija, jos 2003 m. sausio 21 d. pradinio pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams [COM(2003) 23 final], 5 straipsnyje buvo tik numatyta, kad „valstybės narės nustato reikalavimus, keliamus gerai agrarinei ir aplinkosaugos būklei, paremtus IV priede išdėstyta sistema“.

59

Šiuo klausimu minėto pasiūlymo 3 konstatuojamojoje dalyje buvo nustatyta:

„Siekiant išsaugoti gerą žemės agrarinę ir aplinkosaugos būklę, reikia nustatyti standartus tam tikruose plotuose, kuriuose iki šiol netaikomi standartai. Reikia, kad minėti standartai būtų grindžiami esama gera žemės ūkio praktika, kuri galėtų arba negalėtų būti valstybių narių nuostatų pagrindas Todėl reikia sukurti orientacinę Bendrijos sistemą, pagal kurią valstybės narės galėtų patvirtinti standartus, atsižvelgdamos į atitinkamų teritorijų charakteristikas, įskaitant dirvos ir klimato sąlygas ir egzistuojančias ūkininkavimo sistemas (žemėnaudą, sėjomainą, ūkininkavimo praktikas) ir ūkių struktūrą.“ (neoficialus vertimas)

60

Taigi Komisija pagrįstai pažymi, kad šiame pasiūlyme nebuvo numatyta pareiga valstybėms narėms įgyvendinti visus GAAB standartus. Iš tikrųjų, pirma, šio pasiūlymo 5 straipsnyje neminimi „minimalūs reikalavimai“, o tik valstybių apibrėžiama „gera agrarinė būklė“; antra, jo 3 konstatuojamojoje dalyje, kuria remiantis turėjo būti aiškinamas šis straipsnis, nurodoma valstybių narių diskrecija pasirinkti „standartus, atsižvelgiant į atitinkamų teritorijų charakteristikas“, bet tik „pagal“ orientacinę Bendrijos sistemą. Be to, jau šioje konstatuojamojoje dalyje pasirinkta formuluotė, kad „valstybės narės gali nustatyti standartus“, buvo dėl vienos ar kitos priežasties įtraukta į galutinę Reglamento Nr. 1782/2003 3 konstatuojamosios dalies versiją. Pati ši aplinkybė rodo, kad galutinėje reglamento, kurio tekstas buvo iš esmės pakeistas, versijoje šia formuluote nebūtinai siekiama pažymėti valstybės narės diskrecijos pasirinkti IV priede numatytus standartus buvimą (žr. šio sprendimo 55 punktą).

61

Remiantis šiais samprotavimais darytina išvada, jog istoriniu aiškinimu taip pat patvirtinama, kad valstybė narė iš esmės privalo įgyvendinti visus GAAB standartus, išskyrus tuos, kurių formuluotėje teigiama priešingai.

62

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas mano, kad Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalis, siejama su to paties reglamento IV priedu, turi būti aiškinama taip, kad joje valstybei narei nustatoma principinė pareiga įgyvendinti, pasitelkiant atitinkamas visuotinai tinkamas taisykles, visus minėtame priede nurodytus standartus, išskyrus, be kita ko, šiuos standartus: „Sėjomainos standartai[, kur taikytini]“ ir „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“. Šis vertinimas mutatis mutandis ir a fortiori taikomas Reglamento Nr. 73/2009 6 straipsnio 1 daliai, siejamai su to paties reglamento III priedu, kuriame, remiantis šiuo aiškinimu, daromas aiškus skirtumas tarp privalomųjų ir neprivalomųjų standartų.

63

Tai reiškia, kad, pirma, Komisija padarė teisės klaidą, kai Latvijos Respubliką kaltino 2008 m. neįgyvendinus tokių standartų kaip „Sėjomainos standartai[, kur taikytini]“ ir „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“, nors net nepatikrino Latvijos valdžios institucijų argumentų, pateiktų siekiant pateisinti neįgyvendinimą, pagrįstumo. Konkrečiau kalbant apie standartą „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“, pakanka pažymėti, kad šiuo klausimu minėtos valdžios institucijos tiek per dvišalę sąskaitų patvirtinimo procedūrą, tiek vykstant procesui, paaiškino, dėl kokių priežasčių jos pasirinko kitą „atitinkamą režimą“ (žr. šio sprendimo 33 punktą). Šiuo atveju nei iš bylos medžiagos, nei iš ginčijamo sprendimo, įskaitant suvestinę ataskaitą, nei iš Komisijos Bendrajam Teismui pateiktų rašytinių pastabų, neaišku, ar ji įvertino šio kito režimo ypatumus ir jo tinkamumą tapti alternatyva „minimaliam gyvulių tankumui“, o jei taip, kokiu būdu; ji tik pažymėjo, kad bet kokiu atveju Latvijos Respublika privalo ši standartą įgyvendinti nacionaliniu mastu.

64

Antra, Bendrasis Teismas mano, kad Komisija iš esmės galėjo reikalauti, kad 2008 ir 2009 m. Latvijos valdžios institucijos įgyvendintų tokius standartus kaip „Minimali dirvožemio danga“ ir „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“, todėl dėl šios pareigos pateiktų Latvijos Respublikos prieštaravimų negalima pripažinti pagrįstais. Šiomis aplinkybėmis Komisija bet kuriuo atveju neprivalėjo sutikti su Latvijos Respublikos pasiteisinimu, jai leidžiančiu nukrypti nuo pareigos įgyvendinti minėtus standartus, nes toks pasiteisinimas negali būti pagrįstas nei Reglamento Nr. 1782/2003 tekstu, nei šio sprendimo 43 punkte nurodyta teismo praktika, nei to paties reglamento tikslais – išvengti žemės ūkio paskirties žemės apleidimo ir užtikrinti, kad būtų išlaikoma gera jos agrarinė ir aplinkosaugos būklė (Reglamento Nr. 1782/2003 3 konstatuojamoji dalis).

65

Iš tikrųjų, net darant prielaidą, kad, kaip teigia atitinkama valstybė narė, žemės ūkio paskirties žemė arba aptariamos teritorijos pačios savaime turi daugiau ar mažiau minėtus tikslus atitinkančių ypatumų, dėl kurių GAAB standartai nereikšmingi arba jų įgyvendinimas tampa neproporcingas, vien ši aplinkybė jos neatleidžia nuo pareigos, atsižvelgiant į teisinio saugumo principą ir į šio sprendimo 40 punkte nurodytą teismo praktiką, įgyvendinti reikšmingų minėto reglamento nuostatų nustatant atitinkamą nacionalinį reguliavimą. Vis dėlto, naudodamasi diskrecija, jai palikta dėl bendro ir netikslaus GAAB standartų apibrėžimo, valstybė narė gali šiuos standartus pritaikyti ir įgyvendinti taip, kad jie pritaptų prie „nacionalinio konteksto“. Tačiau ji negali visiškai atsisakyti juos įgyvendinti.

66

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad visų pirma suvestinėje ataskaitoje Komisija akcentavo ginčijamų GAAB standartų įgyvendinimą nustatant atitinkamą nacionalinį reguliavimą dar ir dėl to, kad nacionalinėmis taisyklėmis būtų suteikta galimybė atlikti patikras ir skirti sankcijas dėl šių standartų nesilaikymo. Be to, dėl standartų „Minimali dirvožemio danga“ ir „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“ Latvijos Respublika bent jau pripažino, kad šių standartų taikymas buvo aktualus nedidelei žemės ūkio paskirties žemės daliai, nors būtent dėl šios priežasties jų įgyvendinimas būtų neproporcingas. Tačiau, atsižvelgiant į esminį patikros ir sankcijos reikalavimą, Latvijos Respublika negali remtis savo tariama diskrecija arba proporcingumo principu, kad pateisintų visišką minėtų standartų neįgyvendinimą. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 40 punkte nurodytos teismo praktikos, Komisija galėjo akcentuoti tokį šių standartų įgyvendinimą dar ir dėl to, kad siekė visapusiškos ir veiksmingos patikros ir sankcijos sistemos įgyvendinimo.

67

Galiausiai, Latvijos Respublika negali paneigti tokio vertinimo arba remtis teisinio saugumo principo pažeidimu argumentuodama, kad Komisija, be kita ko, sutiko su tuo, jog ji neįgyvendintų standarto „Terasų išsaugojimas“. Iš tikrųjų, nepažeidžiant to, kas išdėstyta šio sprendimo 65 ir 66 punktuose, turint omenyje, kad tokios terasos Latvijoje iš viso neegzistuoja, patikra nėra būtina, kiek tai susiję su šio standarto įgyvendinimu. Bet kokiu atveju, atsižvelgiant į susirašinėjimą per sąskaitų patvirtinimo procedūrą ir į Komisijos tarnybų vienareikšmės priešingas nuomones, Latvijos valdžios institucijos negali teigti gavusios tikslius, besąlyginius ir tarpusavyje derančius patikinimus (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 18 d. Sprendimo Liuksemburgas / Komisija, T‑549/08, EU:T:2010:244, 71 punktą ir 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Applied Microengineering / Komisija, T‑387/09, EU:T:2012:501, 58 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), todėl Komisija turi pritarti tokių standartų kaip „Minimali dirvožemio danga“ ir „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“ neįgyvendinimui. Priešingai, atsižvelgiant į minėtą teismo praktiką, tokį pritarimą būtų galima priskirti prie teisiškai nepagrįstos administracinės praktikos, niekada asmeniui, įskaitant valstybę narę, nesuteikiančios teisėtų lūkesčių. Vadinasi, kiek tai susiję su šiais dviem GAAB standartais, Latvijos Respublika veltui mėgino reikalauti ir pateisinti nukrypimą nuo savo pareigos juos įgyvendinti, todėl Komisija galėjo jį teisėtai atmesti. Taigi dėl šios priežasties ginčijamas sprendimas nėra neteisėtas.

68

Todėl atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškinio pirmasis pagrindas turi būti pripažintas pagrįstu tiek, kiek yra susijęs su tokiais standartais kaip „Sėjomainos standartai[, kur taikytini]“ ir „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“, tačiau jį reikia atmesti dėl kitų standartų, t. y. „Minimali dirvožemio danga“ ir „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“.

69

Antrajame pagrinde Latvijos Respublika kaltina Komisiją taikius klaidingai apskaičiuotą finansinę korekciją, kurios dydis pažeidžia proporcingumo principą. Iš dokumento AGRI‑2005‑64043 matyti, kad finansinės korekcijos privalo būti proporcingos fondams gresiančiai rizikai ir kad tokia rizika vertinama remiantis finansinės žalos rizika, kylančia dėl sankcijų netaikymo. Su Latvijos valdžios institucijomis susirašinėjusi Komisija nei 2010 m. lapkričio 26 d. (1.3 punktas) ir 2013 m. vasario 25 d. (4 punktas) raštuose, nei suvestinėje ataskaitoje nepatikslino, kokia rizika gresia fondams. Kaip Bendrasis Teismas jau nusprendė 2008 m. rugsėjo 10 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (T‑370/05, EU:T:2008:328, 81 punktas), reikia įvertinti realią EŽŪOGF gresiančią riziką, kad bus viršyta nustatyta Bendrijos finansavimo riba, o kadangi toje byloje buvęs ribos viršijimo pavojus buvo itin žemas, todėl realiai neegzistavo. Būtent taip yra nagrinėjamu atveju. Vadinasi, ginčijamos finansinės korekcijos yra nepagrįstos ir neproporcingos.

70

Latvijos Respublika iš esmės teigia, kad Komisija neteisėtai taikė fiksuoto dydžio metodą, nepaisydama to, kad buvo įmanoma įvertinti realiai gresiančią riziką dėl GAAB standartų neįgyvendinimo. Dokumente VI/5330/97 numatyta, kad fiksuoto dydžio korekcijos gali būti taikomos tik tada, kai iš gautų tyrimo duomenų kontrolierius negali įvertinti nuostolio, ekstrapoliuodamas nustatytus nuostolius. Tačiau Latvijos Respublika daug kartų, be kita ko, ir 2012 m. lapkričio 6 d. rašte pateikė reikalingus duomenis, visų pirma apie ūkių, kuriuose galėtų būti taikomi 2008 ir 2009 m. neįvykdyti reikalavimai, skaičių, apie atitinkamiems ūkiams priklausančios žemės ūkio paskirties žemės plotą ir apie potencialios paramos sumą, kurią būtų buvę galima panaudoti apskaičiuojant fondams gresiančią riziką. Vis dėlto Komisija nei atsižvelgė į minėtus duomenis, nei nurodė tikslią priežastį, kodėl to nepadarė, taip pažeisdama dokumentą VI/5330/97. Be to, tinkamai neįvertinusi Latvijos valdžios institucijų pateiktų argumentų, susijusių su fondams gresiančios tikslios finansinės rizikos apskaičiavimu, ir nenurodžiusi aiškių priežasčių, Komisija pažeidė gero administravimo principą, pagal kurį reikalaujama, kad kompetentinga institucija kruopščiai ir nešališkai išnagrinėtų visus konkrečiam atvejui reikšmingus duomenis. Nagrinėjamu atveju Komisija negalėjo atsisakyti tiksliai įvertinti tokią riziką, kurios apskaičiavimą ji pateikia ieškinio A.17 priede.

71

Atsakydama Komisija iš esmės teigia, kad neįgyvendinus aptariamų GAAB standartų ir nesant kitų svarbių kriterijų, nebuvo įmanoma konkrečiai apskaičiuoti fondams gresiančių nuostolių. Todėl Latvijos Respublikos pateiktas hipotetinis apskaičiavimas negali būti patikrintas. Pagal dokumentą AGRI‑2005‑64043 Komisija 2008 ataskaitiniais metais taip pat taikė fiksuoto 5 % dydžio korekcijas , o 2009 ataskaitiniais metais 2 % dydžio korekcijas.

72

Ieškinio antrajame pagrinde Latvijos Respublika iš esmės kaltina Komisiją tuo, kad ši, apskaičiuodama fiksuoto dydžio korekcijas, pažeidė, pirma, proporcingumo principą ir svarbias dokumento AGRI‑2005‑64043 nuostatas (ieškinio antrojo pagrindo pirma dalis) ir, antra, dokumente VI/5330/97 nustatytus reikalavimus ir gero administravimo principą (ieškinio antrojo pagrindo antra dalis).

73

Kalbant apie šio ieškinio pagrindo pirmą dalį, svarbu pažymėti, kad dokumente AGRI‑2005‑64043 ne tik pateikiamos tikslesnės nuostatos nei dokumente VI/5330/97, kiek juo aiškiai siekiama nustatyti šioje byloje svarbaus kompleksinio paramos susiejimo srityje taikytinas finansines korekcijas, šioje konkrečioje srityje šis dokumentas turėtų padėti įgyvendinti proporcingumo principą. Kadangi Latvijos Respublika neginčija dokumento AGRI‑2005‑64043 teisėtumo, atsižvelgdama, be kita ko, į proporcingumo principą, pakanka, kad Bendrasis Teismas patikrintų, ar Komisija laikėsi taisyklių, kurias nusistatė pagal minėtą dokumentą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad priimdama tokias administracinio elgesio taisykles, kaip dokumentą AGRI‑2005‑64043, kuriomis siekiama išorinio poveikio, ir paskelbdama viešai arba pranešdama valstybėms narėms, kaip buvo šiuo atveju, kad nuo tam tikro momento taikys jas atitinkamiems atvejams, kuriems jos skirtos, Komisija apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju jai gali būti paskirta sankcija už bendrųjų teisės principų, kaip antai vienodo požiūrio, teisinio saugumo ar teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑344/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:440, 192 punktą; 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑3/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:473, 84 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑376/12, EU:T:2014:623, 106 punktą).

74

Dokumento AGRI‑2005‑64043 skyriuje „Bendrieji principai“ pateikiama nuoroda į proporcingumo principą iš esmės nustatoma, kad finansinės korekcijos turi būti proporcingos fondams gresiančiai rizikai, turint omenyje tai, kad kompleksinio paramos susiejimo standartai laikomi ne tinkamumo gauti finansavimą taisyklėmis, bet sankcijų pagrindu. Vadinasi, fondams gresianti rizika iš esmės bus vertinama remiantis ne rizika padengti netinkamas finansuoti išlaidas, bet finansinių nuostolių rizika, atsirandančia dėl sankcijų netaikymo. Šioje dalyje Komisija pareiškė ketinanti fiksuoto dydžio finansines korekcijas naudoti ir dėl kompleksinio paramos susiejimo sistemos trūkumų.

75

Kalbant apie finansines korekcijas, dokumento AGRI‑2005‑64043 3.1 punkte, be kita ko, nustatomi tokie korekcijų dydžiai:

76

Nagrinėjamu atveju Latvijos Respublika neįrodė, kad nustatydama ginčijamas finansines korekcijas Komisija nesilaikė minėtų nuostatų ir atitinkamai proporcingumo principo.

77

Šiuo klausimu reikia priminti, kad ieškinio pirmajame pagrinde Latvijos Respublika tik ginčija aptariamų fiksuoto dydžio korekcijų teisėtumą iš esmės dėl to, kad Komisija ją nepagrįstai kaltino neįgyvendinus Reglamento Nr. 1782/2003 IV priede nurodytų standartų. Be to, iš dokumento AGRI‑2005‑64043 3.1 punkto antros įtraukos aiškiai matyti, kad Komisija mano turinti teisę taikyti fiksuoto 5 % dydžio korekciją, jeigu tikrinami standarte, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1782/2003 IV priedą, nurodyti įsipareigojimai, kurių reikia laikytis kompleksinio paramos susiejimo srityje, „tačiau nesilaikoma reglamentuose arba kituose teisės aktuose <...> nustatyto tokių patikrų skaičiaus, dažnumo ar išsamumo arba jeigu tokių patikrų atlikimas nelemia teisės aktuose nustatytų sankcijų taikymo“.

78

Šioje byloje reikia konstatuoti, kad, turint omenyje tai, jog Latvijos valdžios institucijos visiškai neįgyvendino tokių standartų kaip „Minimali dirvožemio danga“ ir „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“ (žr. šio sprendimo 68 punktą), ir todėl šios valdžios institucijos neatliko patikrų ir neskyrė sankcijų dėl galimo šių standartų nesilaikymo, laikytina, kad 2008 ataskaitiniais metais minėto punkto sąlygos buvo akivaizdžiai tenkinamos. Iš tikrųjų, kaip jau buvo minėta, siekdama pateisinti fiksuoto 5 % dydžio korekcijos taikymą, Komisija suvestinėje ataskaitoje nurodė, kad 2008 m. keturi iš dešimties GAAB standartų, iš kurių du minėti šiame sprendime, nebuvo nei nustatyti, nei patikrinti, o tai savaime pateisina fiksuoto dydžio korekciją (žr. šio sprendimo 13 punktą). Bet kuriuo atveju, Latvijos Respublika neginčija fakto, kad nebuvo atliktos Komisijos reikalaujamos patikros ir kad sankcijos nebuvo nei numatytos, nei skirtos.

79

Šiomis aplinkybėmis Komisija galėjo tik atsižvelgti į minėtų dokumento AGRI‑2005‑64043 nuostatų kriterijus ir konstatuoti visišką aptariamų standartų įgyvendinimo ir patikros nebuvimą, tačiau neprivalėjo įvertinti ir paaiškinti, koks yra fondams gresiančios rizikos lygis. Šią išvadą netiesiogiai patvirtina dokumento AGRI‑2005‑64043 3.2 punktas „Rizikos lygio įvertinimas“, kuriame teigiama, kad, kai valstybės narės nustatyta patikros sistema turi trūkumų, neįmanoma aiškiai nustatyti skirtingų dydžių, atitinkamai siejamų su netaikytomis sankcijomis, svarbos ir kad fiksuoto dydžio finansinėmis korekcijomis siekiama įveikti šį sunkumą, taikant standartinio dydžio korekcijų normas. Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgdama į šios nuostatos tikslą, Komisija pagrįstai teigia, kad visiško tam tikrų GAAB standartų neįgyvendinimo atveju ji negalėtų konkrečiai apskaičiuoti fondams padarytų nuostolių.

80

Šio vertinimo nepaneigia tai, kad dėl 2009 ataskaitinių metų Komisija paprasčiausiai taikė fiksuoto 2 % dydžio korekciją, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 73/2009 III priede numatytų panašių GAAB standartų, kurie taip pat buvo pavadinti „Minimali dirvožemio danga“ ir „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“, įgyvendinimo ir patikros nebuvimu (žr. šio sprendimo 14 punktą). Iš tikrųjų, kaip matyti iš suvestinės ataskaitos, Komisija šios mažesnės 2 % dydžio korekcijos normos taikymą pateisino tuo, kad per tą laiką Latvijos valdžios institucijos patobulino kompleksinio paramos susiejimo kontrolės sistemą, todėl tais metais fondams gresianti rizika buvo mažesnė nei 2008 ataskaitiniais metais. Bet kokiu atveju, per posėdį Latvijos Respublika patvirtino neketinanti ginčyti kontrolės sistemoje egzistuojančių trūkumų. Be to, ji netvirtino, kad Komisija privalėjo taikyti tą pačią korekcijos normą, kaip ir dėl 2008 ataskaitinių metų, o tik atkreipė dėmesį į tariamą būtinybę konkrečiai apskaičiuoti gresiančią riziką.

81

Šiomis aplinkybėmis Latvijos Respublika negali pagrįstai remtis 2008 m. rugsėjo 10 d. Sprendimu Prancūzija / Komisija (T‑370/05, EU:T:2008:328, 81 punktas). Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad iš šio sprendimo aiškiai neišplaukia tai, ką nurodė Latvijos Respublika, ir kad jis yra susijęs su visiškai kita išlaidų ir finansinių korekcijų sistema pagal EŽŪOGF, kuri nagrinėjamu atveju netaikoma.

82

Kadangi Komisija galėjo pagrįsti ginčijamą sprendimą ir, konkrečiai, ginčijamas nustatyto dydžio korekcijas motyvuodama tuo, kad Latvijos valdžios institucijos nesilaikė pareigos įgyvendinti tokius standartus kaip „Minimali dirvožemio danga“ ir „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“, o 2008 ir 2009 ataskaitiniais metais neatliko jų patikros, ieškovės argumentams pritarti negalima.

83

Vadinasi, ieškinio antrojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

84

Kalbant apie ieškinio antrojo pagrindo antrą dalį reikia priminti, kad dokumente AGRI‑2005‑64043 nustatytos specialios taisyklės, susijusios su fiksuoto dydžio finansinėmis korekcijomis, kurios taikomos kompleksinio paramos susiejimo sistemai, tai reiškia, kad dokumente VI/5330/97 nustatytos bendros taisyklės buvo neabejotinai pakeistos ir patikslintos. Todėl bet kuriuo atveju Latvijos Respublika negali pagrįstai remtis pastaruoju dokumentu, o atitinkamą jos kaltinimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

85

Be to, kaip pabrėžia Komisija, svarbu pažymėti, kad ji iš tikrųjų atsižvelgė į Latvijos valdžios institucijų argumentus ir duomenis, pateiktus per dvišalę sąskaitų patvirtinimo procedūrą siekiant įrodyti, kad pasiūlytos fiksuoto dydžio korekcijos neatitinka fondams gresiančios rizikos. Iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 77 ir 82 punktuose, matyti, kad minėtus argumentus ir duomenis Komisija atmetė savo 2013 m. lapkričio 11 d. rašte, motyvuodama visų pirma tuo, kad 2008 m. iš esmės keturi iš dešimties GAAB standartų, o 2009 m.– du iš aštuonių GAAB standartų nebuvo nustatyti ir kad galimos fondams gresiančios rizikos apskaičiavimas nėra patikimas (žr. šio sprendimo 6 punktą).

86

Šiomis aplinkybėmis Latvijos Respublika negali pagrįstai kaltinti Komisijos pažeidus dokumentą VI/5330/97 ir gero administravimo principą, todėl negalima sutikti su šio pagrindo antra dalimi.

87

Vadinasi, turi būti atmestas visas ieškinio antrasis pagrindas.

88

Kadangi ieškinio pirmasis pagrindas yra iš dalies priimtinas, kiek jis susijęs su tuo, kad ginčijamas fiksuoto dydžio korekcijas Komisija neteisėtai grindė trūkumu, dėl kurio kaltinamos Latvijos valdžios institucijos, nes 2008 m. jos neįgyvendino tokių standartų kaip „Sėjomainos standartai, kur taikytini“ ir „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“, reikia panaikinti visą ginčijamą sprendimą.

89

Iš tikrųjų, priešingai, nei per teismo posėdį paaiškino Komisija, pakanka pažymėti, jog bet kuriuo atveju negalima atmesti to, kad neatsižvelgimas į minėtą trūkumą arba rėmimasis vien tuo, kad 2008 ir 2009 ataskaitiniais metais nebuvo įgyvendinti tokie standartai kaip „Minimali dirvožemio danga“ ir „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas“, galėjo turėti tiesioginę įtaką apskaičiuojant bendrą fiksuoto dydžio korekcijos sumą, t. y. 739393,95 EUR, kuri ginčijama šiame ieškinyje. Tokią išvadą galima pateisinti būtent tuo, kad ginčijamame sprendime Komisija manė, jog dėl 2009 ataskaitiniais metais neįgyvendintų vienintelių dviejų GAAB standartų būtų tikslingiau taikyti 2 %, o ne 5 % dydžio finansines korekcijas. Nors Komisija tokį požiūrį grindė tuo, kad Latvijos valdžios institucijos šiek tiek patobulino kompleksinio paramos susiejimo sistemą, palyginti su 2008 ataskaitiniais metais (žr. šio sprendimo 14 ir 80 punktus), Bendrasis Teismas, vadovaudamasis bylos medžiaga, negali įvertinti, ar dėl vienintelių dviejų GAAB standartų neįgyvendinimo 2008 m. Komisija būtų padariusi panašią išvadą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal teismo praktiką žemės ūkio politikos srityje Sąjungos institucijoms pripažįstama plati diskrecija, atsižvelgiant į atsakomybę, kuri joms tenka pagal Sutartį (2007 m. gegužės 3 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑219/04, EU:T:2007:121, 105 punktas). Būtent taip yra šiuo atveju, nes įgyvendindama Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 2 dalį ir svarbias dokumento AGRI‑2005‑64043 nuostatas, Komisija turi plačią diskreciją įvertinti fondams gresiančią riziką dėl kompleksinio paramos susiejimo sistemų trūkumų ir dėl Bendrajam Teismui neatskleistų skaičiavimo būdų, kuriais remiantis buvo apskaičiuotos įvairios fiksuoto dydžio ginčijamų korekcijų sumos, nurodytos ginčijamo sprendimo 69, 70, 73 ir 74 puslapiuose, sudėtingumo. Šiuo klausimu, pagal SESV 263 straipsnį vykdydamas teisėtumo kontrolę Bendrasis Teismas negali Komisijos ekonominio vertinimo pakeisti savo vertinimu (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Scott, C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 66 punktą ir 2013 m. sausio 24 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, C‑73/11 P, EU:C:2013:32, 89 punktą).

90

Taigi pagal SESV 266 straipsnio 1 dalį panaikinus ginčijamą sprendimą Komisija privalės padaryti būtinas išvadas, atsižvelgdama ne tik į šio sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į motyvus, kurie yra būtinas jo pagrindas, nes motyvai yra būtini siekiant tiksliai suprasti tai, kas išdėstyta rezoliucinėje dalyje (šiuo klausimu žr. 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑417/06 P, EU:C:2007:733, 50 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

91

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

92

Kadangi Komisija bylą pralaimėjo, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Latvijos Respublikos reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

nusprendžia:

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Panaikinimo pagrindų santrauka

Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1782/2003 5 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 73/2009 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

– Pirminės pastabos

– Dėl pažodinio aiškinimo

– Dėl kontekstinio ir teleologinio aiškinimo

– Dėl istorinio aiškinimo

– Išvada

Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su klaidingu ginčijamų finansinių korekcijų apskaičiavimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą

Dėl bylinėjimosi išlaidų