1

2012 m. spalio 24 d. raštu ieškovė SV Capital OÜ, vadovaudamasi 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1093/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija), iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/78/EB (OL L 331, p. 12), 17 straipsniu, pateikė Europos bankininkystės institucijai (EBI) prašymą pradėti tyrimą dėl Estijos ir Suomijos finansų sektoriaus priežiūros institucijų (toliau – skundas).

2

Grįsdama savo skundą ieškovė nurodė, kad buvo pažeisti 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo (OL L 177, p. 1) 40 ir 42 straipsniai, nes minėtos priežiūros institucijos neatleido iš pareigų dviejų Estijoje įsteigto Suomijos banko skyriaus direktorių, kurie neatitiko „pakankamai geros reputacijos ir pakankamos patirties“ reikalavimų, kad galėtų vadovauti aptariamos kredito įstaigos veiklai, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu ieškovė teigė, kad minėti direktoriai pateikė melagingą informaciją šio banko skyriui Estijoje iškeltoje civilinėje byloje.

3

Negavusi atsakymo į skundą, ieškovė 2013 m. sausio 17 d. raštu pareikalavo EBI imtis veiksmų ir pateikė papildomų įrodymų dėl trečiojo minėtos įstaigos direktoriaus, kuris atliekant vidaus auditą tariamai pasirašė suklastotą dokumentą.

4

2013 m. sausio 25 d. raštu (toliau – 2013 m. sausio 25 d. raštas) EBI atmetė skundą kaip nepriimtiną dėl kompetencijos neturėjimo ir perdavė jį nagrinėti Suomijos ir Estijos finansų sektoriaus priežiūros institucijoms.

5

2013 m. vasario 14 d. dokumentu ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnio 1 dalimi, pateikė Europos priežiūros institucijų Apeliacinei tarybai (toliau – Apeliacinė taryba) apeliacinį skundą dėl 2013 m. sausio 25 d. rašto.

6

2013 m. birželio 24 d. sprendimu 2013‑008 Apeliacinė taryba pripažino skundą priimtinu, atsižvelgiant į Direktyvos 2006/48 22 straipsnį kartu su 2012 m. lapkričio 22 d. EBI gairėmis dėl valdymo organo narių ir pagrindines užduotis atliekančių asmenų tinkamumo eiti pareigas vertinimo, ir perdavė bylą iš esmės nagrinėti kompetentingai EBI institucijai pagal Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnio 5 dalį.

7

2013 m. spalio 15 d. sprendimu DC 2013 03 EBI, vadovaudamasi savo vidaus tvarkos taisyklių tiriant Europos Sąjungos teisės pažeidimus (toliau – vidaus tvarkos taisyklės) 2.5 ir 2.6 punktais, nepažeisdama Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 2 dalies, pripažino skundą priimtinu.

8

2014 m. vasario 21 d. sprendimu C 2013 002 (toliau – EBI sprendimas) EBI atmetė skundą kaip nepakankami pagrįstą, kad būtų galima pradėti tyrimą pagal Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnį.

9

2014 m. kovo 31 d. dokumentu ieškovė pateikė Apeliacinei tarybai apeliacinį skundą dėl EBI sprendimo.

10

2014 m. liepos 14 d. sprendimu 2014‑C1‑02 (toliau – Apeliacinės tarybos sprendimas) Apeliacinė taryba atmetė apeliacinį skundą dėl EBI sprendimo. Iš esmės minėtu sprendimu Apeliacinė taryba iš pradžių pripažino apeliacinį skundą dėl EBI sprendimo priimtinu. Vėliau jį visą atmetė kaip nepagrįstą.

11

Šiuo atžvilgiu, pirmiausia nagrinėdama apeliacinio skundo priimtinumą, Apeliacinė taryba nusprendė, kad EBI sprendimas konkrečiomis bylos aplinkybėmis yra teisės aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, vadovaujantis Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsniu, pagal kurį bet kuris fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti apeliacinį skundą dėl jam skirto EBI sprendimo.

12

Tada, nagrinėdama apeliacinį skundą iš esmės, Apeliacinė taryba visų pirma nusprendė, kad EBI pateiktas vertinimas, jog du direktoriai, dėl kurių ieškovė pateikė skundą, neužėmė svarbiausių pozicijų atitinkamoje finansų įstaigoje, nėra klaidingas ir kad teiginiai dėl trečiojo direktoriaus neįrodyti. Antra, Apeliacinė taryba nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nėra viena iš įstaigų, galinčių pateikti EBI prašymą pradėti tyrimą dėl Sąjungos teisės pažeidimo, byloje nagrinėjamas atvejis susijęs su šios institucijos atsisakymu pradėti tyrimą savo iniciatyva. Be kita ko, Apeliacinė taryba konstatavo, kad, atsižvelgiant į ieškovės pateiktus įrodymus, kuriais grindžiamas tariamas Sąjungos teisės ir vidaus tvarkos taisyklių pažeidimas, neįrodyta, jog naudodamasi savo diskrecija EBI padarė klaidą. Trečia, Apeliacinė taryba pažymėjo, jog tai, kad prieš priimdama sprendimą EBI neišklausė ieškovės, kaip nustatyta Reglamento Nr. 1093/2010 39 straipsnio1 dalyje, nėra procedūrinis pažeidimas, dėl kurio minėtas sprendimas turėtų būti panaikintas. Ketvirta, neįrodyta, kad prieš EBI priimant sprendimą nebuvo laikomasi nustatytos procedūros. Galiausiai, penkta, Apeliacinė taryba konstatavo, kad neįrodyta, jog EBI pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį.

13

Ieškovė 2014 m. rugsėjo 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė šį ieškinį.

14

Atskiru dokumentu, Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu 2004 m. spalio 12 d., EBI, remdamasi 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo. 2015 m. sausio 16 d. ieškovė dėl šio prieštaravimo pateikė savo pastabas.

15

2015 m. sausio 22 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Europos Komisija paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti EBI reikalavimų. 2015 m. vasario 17 d. raštais šalys pateikė savo pastabas dėl šio prašymo. 2015 m. vasario 20 d. Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas nusprendė sustabdyti prašymo leisti įstoti į bylą nagrinėjimą, kol bus nuspręsta dėl prieštaravimo dėl priimtinumo.

16

2015 m. kovo 17 d. buvo nuspręsta suteikti bylai pirmenybę pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 55 straipsnio 2 dalį ir apie tai buvo informuotos šalys.

17

2015 m. kovo 19 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) nutartimi, remiantis 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 114 straipsnio 4 dalimi, prieštaravimas dėl priimtinumo buvo prijungtas prie bylos nagrinėjimo iš esmės, o sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų priėmimas – atidėtas.

18

Taikant proceso organizavimo priemonę, priimtą pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 64 straipsnio 3 dalį, šalių buvo paprašyta pateikti savo poziciją dėl pagrindo, kurį Bendrasis Teismas nusprendė nagrinėti ex officio, susijusio su tuo, kad, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnio 1 ir 2 dalis, pagal šią nuostatą Apeliacinė taryba neturi kompetencijos priimti sprendimą dėl jai pateikto apeliacinio skundo dėl EBI sprendimo.

19

2015 m. balandžio 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovė, remdamasi 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalimi, pateikė pastabas, jose nurodė naujas faktines ir teisines aplinkybes, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

20

Raštais, Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktais atitinkamai 2015 m. balandžio 15 ir 20 d., ieškovė ir EBI įvykdė 18 punkte nurodytą prašymą.

21

2015 m. balandžio 21 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas patenkino Komisijos prašymą leisti įstoti į bylą. Pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 64 straipsnio 3 dalį šios institucijos buvo paprašyta atsiliepime į ieškinį taip pat pateikti savo poziciją dėl 18 punkte minėto pagrindo, kurį Bendrasis Teismas nusprendė nagrinėti ex officio.

22

Komisija šį prašymą įvykdė ir 2015 m. gegužės 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė dokumentą.

23

Vadovaudamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 64 straipsnio 3 dalies b punktą pasiūlyti šalims savo pareiškimuose visų pirma aptarti klausimą dėl Apeliacinės tarybos kompetencijos priimti sprendimą dėl apeliacinio skundo dėl EBI sprendimo.

24

2015 m. birželio 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovė, remdamasi 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 64 straipsnio 4 dalimi, pakartojo savo prašymą imtis proceso organizavimo priemonių, kurį buvo pateikusi ieškinyje grįsdama penktąjį pagrindą ir kuriuo prašė nurodyti EBI pateikti visus dokumentus, kuriuos nagrinėjant skundą buvo pateikusios Estijos ir Suomijos finansų sektoriaus priežiūros institucijos. Išklausęs šalis Bendrasis Teismas atmetė šį prašymą ir apie tai jas informavo 2015 m. birželio 25 d. raštu.

25

Per 2015 m. birželio 29 d. posėdį išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

26

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

27

Prieštaravime dėl priimtinumo EBI Bendrojo Teismo prašo:

28

Ieškovė pastabose dėl prieštaravimo dėl priimtinumo Bendrojo Teismo prašo:

29

Savo atsiliepime į ieškinį EBI, palaikoma Komisijos, Bendrojo Teismo prašo:

30

Per posėdį ieškovė atsisakė ieškinyje nurodyto ketvirtojo reikalavimo dalies, susijusios su prašymu taikyti 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 89 straipsnį, ir tai buvo pažymėta posėdžio protokole.

31

Komisijos palaikoma EBI teigia, kad visas ieškinys yra nepriimtinas, nes tai, kad ji atsisakė savo iniciatyva pradėti tyrimą pagal Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnį, neturėjo teisinių padarinių ieškovei. Atsiliepime į ieškinį EBI laikosi pozicijos, kad visas ieškinys yra nepriimtinas, ir nurodo, kad ketvirtasis ieškinio reikalavimas, kiek jame prašoma vadovaujantis 1991 m. gegužės 2 d. procedūros Reglamento 89 straipsniu priteisti iš jos išlaidas, patirtas dėl Bendrojo Teismo sprendimo ar nutarties vykdymo, yra nepriimtinas.

32

Ieškovė teigia, kad prieštaravimas dėl priimtinumo yra akivaizdžiai nepriimtinas arba nepagrįstas. Šiuo klausimu ji nurodo, kad, pirma, minėtas prieštaravimas neatitinka 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 46 straipsnio 1 dalies b punkto, nes yra nepakankamai aiškus ir nenuoseklus; antra, jis prieštarauja Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnio 5 daliai ir 61 straipsnio 1 daliai, nes Apeliacinės tarybos sprendimo dalis dėl priimtinumo ir bylinėjimosi išlaidų, kurios ji neginčija Bendrajame Teisme, būtų privaloma EBI; trečia, juo pažeidžiamas SESV 257 straipsnis ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, nes, kaip ir tuo atveju, kai ieškinys pareiškiamas Teisingumo Teisme, ieškinio nepriimtinumu negali būti pirmą kartą remiamasi Bendrajame Teisme – priešingu atveju būtų užkirstas kelias pasinaudoti teisinėmis gynybos priemonėmis; ir, ketvirta, kad pagal SESV 263 straipsnį ir Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnio 1 dalį bei 61 straipsnio 1 dalį jos ieškinys yra priimtinas.

33

Per posėdį buvo išklausyti šalių argumentai dėl ieškinio priimtinumo, kiek tai susiję su prašymu panaikinti EBI sprendimą, ir apie tai buvo pažymėta posėdžio protokole. Šiuo klausimu ieškovė, remdamasi 2015 m. balandžio 15 d. pateiktose pastabose išdėstytais argumentais (žr. šio sprendimo 19 punktą), tvirtino, kad dėl šio sprendimo pateiktas apeliacinis skundas buvo priimtinas. EBI ir Komisija laikėsi nuomonės, kad minėtas apeliacinis skundas turėjo būti atmestas kaip nepriimtinas, nes buvo pateiktas praleidus terminą.

34

Reikia išnagrinėti ieškinio priimtinumą, kiek jis susijęs, pirma, su prašymu panaikinti EBI sprendimą ir, antra, su prašymu panaikinti Apeliacinės tarybos sprendimą.

35

Be to, kadangi ieškovė atsisakė savo ketvirtojo reikalavimo dalies, susijusios su 1991 m. gegužės 2 d. procedūros reglamento 89 straipsniu, nebereikia spręsti dėl šios dalies priimtinumo, o kartu ir dėl EBI šiuo atžvilgiu nurodyto nepriimtinumo pagrindo.

36

Pirmiausia Bendrasis Teismas primena, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką terminas ieškiniui pareikšti arba apeliaciniam skundui pateikti yra imperatyvus, nustatytas siekiant užtikrinti teisinių situacijų aiškumą ir saugumą ir išvengti bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą, ir Sąjungos teismas turi savo iniciatyva patikrinti, ar jo buvo laikytasi (žr. 2012 m. lapkričio 13 d. Nutarties ClientEarth ir kt. / Komisija, T‑278/11, Rink., EU:T:2012:593, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

37

Pagal taip pat nusistovėjusią teismo praktiką termino ieškiniui pareikšti negali pakeisti nei teismas, nei šalys (žr. šio sprendimo 36 punkte minėtos Nutarties ClientEarth ir kt. / Komisija, EU:T:2012:593, 31 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

38

Antra, primintina, kad pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ieškiniai dėl panaikinimo turi būti pareiškiami per du mėnesius nuo akto paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.

39

Nagrinėjamu atveju apie EBI sprendimą ieškovei buvo pranešta 2014 m. vasario 21 d.

40

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 58 straipsnio 1 dalies b punktą, kuriame nustatyta, kad terminas, nustatytas mėnesiais, pasibaigia paskutinę jo mėnesio dieną, kuri atitinka tą mėnesio dieną, kai atsitiko įvykis arba buvo atliktas veiksmas, nuo kurio terminas yra skaičiuojamas, ir pagal minėto reglamento 60 straipsnį, kuriame nustatyta, kad procesiniai terminai pratęsiami fiksuotu dešimties dienų terminu dėl nuotolių, terminas ieškiniui pareikšti baigėsi 2014 m. gegužės 1 d. vidurnaktį.

41

Tai reiškia, kad tą dieną, kai buvo pareikštas šis ieškinys, t. y. 2014 m. rugsėjo 12 d., ieškovė buvo praleidusi terminą EBI sprendimui apskųsti. Taigi ieškinys tiek, kiek jis susijęs su prašymu panaikinti minėtą sprendimą, yra nepriimtinas.

42

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad 2015 m. balandžio 15 d. pateiktose pastabose (žr. šio sprendimo 19 punktą) kaip naujus pagrindus, kurie būtų pagrįsti naujomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, ieškovė iš tiesų pateikė argumentus dėl ieškinio priimtinumo, kiek tai susiję su prašymu panaikinti EBI sprendimą, ir, be kita ko, dėl termino ieškiniui pareikšti laikymosi. Pakanka konstatuoti, kad tokius argumentus reikia atmesti kaip nepriimtinus.

43

Be to, aplinkybės, kurias ieškovė nurodė šiose 2015 m. balandžio 15 d. pastabose, siekdama pagrįsti, kad buvo force majeure atvejis, remdamasi Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio antra pastraipa, pagal minėto statuto 53 straipsnį taikytina procesui Bendrajame Teisme, ir kad buvo padaryta atleistina klaida, nėra pagrindas nukrypti nuo pasibaigusio termino ieškiniui pareikšti. Šiuo atžvilgiu primintina, kad force majeure sąvoka netaikoma tuo atveju, kai apdairus ir nuovokus asmuo objektyviai galėtų išvengti ieškiniui pareikšti skirto termino pasibaigimo (žr. 2005 m. sausio 18 d. Nutarties Zuazaga Meabe / VRDT, C‑325/03 P, Rink., EU:C:2005:28, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

44

Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovė negali remtis tuo, kad Apeliacinė taryba nepripažino savęs nekompetentinga vykstant administracinei procedūrai ir, be kita ko, priėmė sprendimą dėl apeliacinio skundo, pateikto dėl 2013 m. sausio 25 d. rašto (žr. šio sprendimo 4–6 punktus). Iš tiesų, nors 2013 m. birželio 24 d. sprendimu Apeliacinė komisija paskelbė skundą priimtinu, ji nenagrinėjo jo iš esmės, tačiau perdavė bylą kompetentingai EBI institucijai pagal Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnio 5 dalį. Šiomis aplinkybėmis ieškovei nebuvo suteikta jokių konkrečių garantijų, kad apeliacinis skundas dėl vėliau priimto EBI sprendimo priklausytų Apeliacinės tarybos kompetencijai. Be to, ieškovei nebuvo užkirstas kelias imtis atsargumo priemonių ir pareikšti ieškinį dėl EBI sprendimo Bendrajame Teisme pagal Reglamento Nr. 1093/2010 61 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad pagal SESV 263 straipsnį Teisingumo Teisme gali būti inicijuotas procesas ginčijant Apeliacinės tarybos priimtą sprendimą arba tais atvejais, kai teisė kreiptis apeliacine tvarka į Apeliacinę tarybą nesuteikta, – EBI priimtą sprendimą.

45

Be to, konstatuotina, kad net jeigu ieškovė būtų apskundusi EBI sprendimą per SESV 263 straipsnyje nustatytą terminą, Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju būtų turėjęs atmesti ieškinį dėl šio sprendimo kaip nepriimtiną, nes tai nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, kaip tvirtina EBI ir kaip Sąjungos teismas būtų turėjęs nuspręsti ex officio.

46

Šiuo atžvilgiu primintina, kad ieškovė savo skundą grindė Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad vienos ar daugiau kompetentingų institucijų, Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos ar Bankininkystės suinteresuotųjų subjektų grupės prašymu arba savo iniciatyva EBI „gali“ ištirti tariamą Sąjungos teisės pažeidimą arba jos netaikymą, apie tai pranešusi atitinkamai kompetentingai institucijai.

47

Iš šios nuostatos matyti, kad EBI turi diskreciją pradėti tyrimus ir tuo atveju, jeigu dėl to į ją kreipiasi konkrečios Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 2 dalyje nurodytos įstaigos, ir savo iniciatyva.

48

Taigi pagal nusistovėjusią teismų praktiką, suformuluotą nagrinėjant ieškinius dėl Komisijos sprendimų atsisakyti pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo panaikinimo, analogiškai taikomą nagrinėjamoje byloje, jeigu institucija ar Sąjungos įstaiga neprivalo pradėti procedūros, tačiau turi diskreciją, dėl kurios fiziniai asmenys negali pasinaudoti teise reikalauti, kad ji laikytųsi tam tikros pozicijos, asmenys, pateikę skundą, iš esmės neturi galimybės kreiptis į Sąjungos teismą su ieškiniu dėl būsimo sprendimo atmesti skundą. Iš tiesų tokia galimybė būtų tik tuo atveju, jeigu šie asmenys galėtų pasinaudoti procesinėmis teisėmis, panašiomis į teises, kurias jie turėtų nagrinėjant bylą pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205), pagal kurį jiems suteikiama galimybė reikalauti, kad minėta institucija ar įstaiga juos informuotų ir išklausytų (šiuo klausimu žr. 1998 m. liepos 17 d. Nutarties Sateba / Komisija, C‑422/97 P, Rink., EU:C:1998:395, 42 punktą ir 2004 m. sausio 14 d. Nutarties Makedoniko Metro ir Michaniki / Komisija, T‑202/02, Rink., EU:T:2004:5, 46 punktą).

49

Jeigu ieškovė nėra konkrečiai nurodyta Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 2 dalyje, ji negali būti tapatinama su skundo pateikėjais, kuriems priklauso procesinės garantijos, kurių laikymąsi galima užtikrinti Sąjungos teisme, ir dėl to nagrinėjamoje byloje netaikytina teismų praktika dėl skundų atmetimo ar bylos nutraukimo, kai skundą pateikia suinteresuotosios šalys bylose dėl valstybės pagalbos, kaip tai suprantama pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339) (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑521/06 P, Rink., EU:C:2008:422, 36, 53 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką), arba skundo pateikėjai, kaip jie suprantami pagal 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [SESV 101 ir 102] straipsnius tvarkos (OL L 123, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) (šiuo klausimu žr. 1992 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Automec / Komisija, T‑24/90, Rink., EU:T:1992:97, 79 punktą ir 2014 m. birželio 5 d. Nutarties Stanleybet Malta ir Stanley International Betting / Komisija, T‑416/13, EU:T:2014:567, 23 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

50

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinys, kiek tai susiję su prašymu panaikinti EBI sprendimą, atmestinas kaip nepriimtinas, todėl pirmasis ieškinio reikalavimas atmestinas. Be to, atsižvelgiant į teismo pareigą ex officio išnagrinėti ieškinio priimtinumą, apie kurią priminta šio sprendimo 45 punkte, nereikia priimti sprendimo dėl nepriimtinumo pagrindo, kurį ieškovė nurodė dėl prieštaravimo dėl priimtinumo (žr. šio sprendimo 32 punktą).

51

Pažymėtina, kad, nors EBI ginčija viso ieškinio priimtinumą, ji nepateikė konkrečių argumentų dėl ieškinio priimtinumo, kiek tai susiję su prašymu panaikinti Apeliacinės tarybos sprendimą. Šiuo atžvilgiu, be kita ko, pabrėžtina, kad iš Reglamento Nr. 1093/2010 61 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog, kaip minėta šio sprendimo 44 punkte, šis sprendimas yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme. Todėl konstatuotina, kad šis ieškinys, kiek jis susijęs su prašymu panaikinti šį sprendimą, yra priimtinas.

52

Šiomis aplinkybėmis nereikia priimti sprendimo dėl nepriimtinumo pagrindo, kurį ieškovė nurodė dėl prieštaravimo dėl priimtinumo (žr. šio sprendimo 32 punktą).

53

Trečiuoju reikalavimu ieškovė prašo Bendrojo Teismo perduoti bylą nagrinėti kompetentingai EBI institucijai, kad ši priimtų sprendimą dėl esmės. Iš esmės šiuo reikalavimu ieškovė prašo Bendrojo Teismo įpareigoti EBI atlikti tam tikrus veiksmus. Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką pareiškus ieškinį dėl panaikinimo Sąjungos teismo kompetencija apsiriboja vien ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrole ir Bendrasis Teismas, įgyvendindamas savo įgaliojimus, negali įpareigoti Sąjungos institucijų atlikti tam tikrų veiksmų. Būtent atitinkama institucija, vadovaudamasi SESV 266 straipsniu, privalo imtis priemonių, būtinų sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 12 d. Nutarties PAN Europe / Komisija, T‑192/12, EU:T:2014:152, 15 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

54

Todėl trečiasis reikalavimas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

55

Grįsdama savo ieškinį ieškovė iš esmės nurodo penkis pagrindus: pirmasis susijęs su fakto ir teisės klaidomis ir EBI sprendimo nepakankamu motyvavimu, antrasis – su pareigos motyvuoti pažeidimu ir teisės klaida, dėl kurios EBI ir Apeliacinės tarybos sprendimai turi būti panaikinti, trečiasis – su Reglamento Nr. 1093/2010 39 straipsnio 1 dalies ir EBI gero administracinio elgesio kodekso 16 straipsnio pažeidimais, ketvirtasis – su Apeliacinės tarybos padarytu procedūriniu pažeidimu ir gynybos teisių pažeidimu, nes nebuvo laikytasi vidaus tvarkos taisyklių 3 punkto 3, 4 ir 5 dalių, ir penktasis – su Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtintų nešališkumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų pažeidimu.

56

EBI ginčija argumentus, kuriais grindžiami šie pagrindai.

57

Pirmiausia primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, yra „viešąja tvarka“ grindžiamas pagrindas, kurį Sąjungos teismas turi nagrinėti savo iniciatyva. Tas pats taikytina šiame straipsnyje nurodytam kompetencijos trūkumui (žr. 2013 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Vengrija / Komisija, T‑240/10, Rink., EU:T:2013:645, 70 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

58

Be to, Sąjungos teismo pareiga savo iniciatyva nagrinėti viešąja tvarka grindžiamą ieškinio pagrindą turi būti įgyvendinama laikantis rungimosi principo (žr. šio sprendimo 57 punkte minėto Sprendimo Vengrija / Komisija, EU:T:2013:645, 71 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

59

Šioje byloje reikia ex officio nagrinėti pagrindą, susijusį su tuo, kad Apeliacinė taryba pagal Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnio 1 ir 2 dalis neturėjo kompetencijos priimti sprendimą dėl remiantis šia nuostata jai pateikto apeliacinio skundo dėl EBI sprendimo, prieš tai išklausiusi šalių pastabas šiuo klausimu.

60

Šiuo klausimu ieškovė, pirma, teigia, kad Apeliacinė taryba buvo kompetentinga priimti sprendimą dėl jai pateikto apeliacinio skundo, nes, neatsižvelgiant į jo formą, EBI sprendimas patenka į Reglamento Nr. 1093/2010 61 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Antra, ji tvirtina, kad toks aiškinimas atitinka minėto reglamento 58 konstatuojamąją dalį ir joje įtvirtintas suinteresuotųjų šalių teisių apsaugos garantijas.

61

Komisijos palaikoma EBI teigia, kad Apeliacinė taryba turėjo pripažinti jai pateiktą apeliacinį skundą dėl EBI sprendimo nepriimtinu, nes nebuvo laikomasi Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, pakartojančių nustatytuosius SESV 263 straipsnyje, ir dėl to vadovaujantis pastaruoju straipsniu Bendrajame Teisme pareikštas ieškinys taip pat yra nepriimtinas. Tačiau ji tiesiogiai neišdėstė nuomonės dėl Apeliacinės tarybos kompetencijos priimti sprendimą dėl apeliacinio skundo. Atsakydama į Bendrojo Teismo per posėdį užduotus klausimus EBI tvirtino, kad Apeliacinė taryba neturėjo kompetencijos priimti sprendimą dėl jai pateikto apeliacinio skundo.

62

Komisija papildomai nurodo, kad iš Reglamento Nr. 1093/2010 58–60 straipsnių formuluočių matyti, jog Apeliacinė taryba yra ne teisminė institucija, o EBI vidaus įstaiga ir yra kompetentinga tik patvirtinti EBI kompetentingų institucijų priimtus sprendimus arba perduoti bylą nagrinėti tokiai institucijai, kad ši priimtų sprendimą. Per posėdį ji pridūrė, kad Apeliacinė taryba, vadovaudamasi Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnio 4 dalimi, privalėjo pripažinti jai pateiktą apeliacinį skundą nepriimtinu.

63

Šiuo atveju visų pirma primintina, kad ieškovė buvo kreipusis į EBI pagal Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnį dėl to, kad Estijos ir Suomijos finansų sektoriaus priežiūros institucijos (kurios yra „kompetentingos institucijos“, kaip jos apibrėžtos šios direktyvos 4 straipsnio 4 dalyje ir minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalies i punkte) tariamai pažeidė tam tikras Direktyvos 2006/48 nuostatas.

64

Šiuo atžvilgiu taip pat primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 1 dalį, kai kompetentinga institucija netaiko šio reglamento 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų aktų, įskaitant pagal 10–15 straipsnius nustatytus techninius reguliavimo standartus ir techninius įgyvendinimo standartus, arba juos taiko taip, kad pažeidžia Sąjungos teisę, visų pirma neužtikrindama, kad finansų įstaiga atitiktų tuose aktuose nustatytus reikalavimus, EBI turi imtis veiksmų pagal įgaliojimus, nustatytus šio reglamento 17 straipsnio 2, 3 ir 6 dalyse.

65

Taip pat pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnio 1 dalį bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, įskaitant kompetentingas institucijas, gali pateikti apeliacinį skundą dėl šio reglamento 17–19 straipsniuose nurodyto EBI sprendimo ir dėl bet kurio kito EBI pagal 1 straipsnio 2 dalyje nurodytus Sąjungos aktus priimto sprendimo, skirto tam asmeniui, arba dėl sprendimo, kuris, nors ir skirtas kitam asmeniui, tačiau yra tiesiogiai ir asmeniškai susijęs su tuo asmeniu.

66

Todėl EBI sprendimas, kad būtų galima jį apskųsti Apeliacinei tarybai pagal Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnį, turi būti arba priimtas pagal minėto reglamento 1 straipsnio 2 dalyje nurodytus Sąjungos aktus, arba vienas iš šio reglamento 17–19 straipsniuose numatytų sprendimų.

67

Pirma, neatsižvelgiant į tai, kad grindžiant skundą buvo nurodytas tam tikrų Direktyvos 2006/48 nuostatų pažeidimas, EBI sprendimas nėra pagrįstas Reglamento Nr. 1093/2010 1 straipsnio 2 dalimi. Iš tiesų EBI savo sprendime visai neišdėstė nuomonės dėl to, ar kompetentingos institucijos arba nurodyta kredito įstaiga pažeidė minėtą direktyvą.

68

Antra, pakanka pažymėti, kad EBI sprendimas akivaizdžiai nėra vienas iš Reglamento Nr. 1093/2010 18 ir 19 straipsniuose numatytų sprendimų, kuriais EBI gali įpareigoti nacionalines priežiūros institucijas imtis atitinkamų konkrečių veiksmų kritinei padėčiai ištaisyti ar tarp jų galintiems kilti nesutarimams tarpvalstybinių situacijų atvejais spręsti; šalys to taip pat neginčija. Be kita ko, konstatuotina, kad grįsdama skundą ieškovė nenurodė jokių minėto reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagal šio reglamento 10–15 straipsnius nustatytų techninių reguliavimo standartų ir techninių įgyvendinimo standartų pažeidimų – ji, be kita ko, tai patvirtino per posėdį. Be to, priešingai, nei tvirtina ieškovė, nei iš jos EBI skirto 2013 m. liepos 2 d. rašto, nei iš 2014 m. gegužės 20 d. nagrinėjant administracinę bylą pateiktų atsikirtimų į EBI atsakymą nematyti, kad po to, kai pateikė skundą, ji būtų rėmusis Reglamento Nr. 1093/2010 10–15 straipsniuose nurodytų teisės normų pažeidimu.

69

Trečia, kaip pažymėta šio sprendimo 46 ir 49 punktuose, pakanka konstatuoti, kad ieškovė nėra viena iš Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodytų įstaigų, galinčių pateikti EBI prašymą pradėti tyrimą dėl Sąjungos teisės pažeidimo ar netaikymo, kurios yra tik kompetentingos institucijos, Europos Parlamentas, Taryba, Komisija ar Bankininkystės suinteresuotųjų subjektų grupė.

70

Ieškovė taip pat netvirtina, kad priklauso Bankininkystės suinteresuotųjų subjektų grupei, įsteigtai pagal Reglamento Nr. 1093/2010 37 straipsnį siekiant palengvinti konsultavimąsi su suinteresuotaisiais subjektais EBI užduotims svarbiose srityse. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad iš šios nuostatos 2 dalies matyti, jog šią grupę sudaro 30 narių, atstovaujančių kredito įstaigoms, Sąjungoje veikiančioms investicinėms įmonėms, jų darbuotojų atstovams, vartotojams, kitiems bankininkystės paslaugų naudotojams ir mažoms bei vidutinėms įmonėms.

71

Ketvirta, konstatuotina, kad, išskyrus tuos atvejus, kai atsisakoma pradėti tyrimą pagal vienos iš Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodytų institucijų prašymą, rekomendacijos ar sprendimai, kuriuos EBI priima vadovaudamasi minėto reglamento 17 straipsnio 2–6 dalimis, skirti arba kompetentingoms institucijoms, arba atitinkamoms finansų įstaigoms. Iš tiesų šio reglamento 17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „[EBI] gali pateikti atitinkamai kompetentingai institucijai rekomendaciją, nurodydama joje veiksmus, kurių būtina imtis siekiant laikytis Sąjungos teisės“. Pagal šios nuostatos 4 dalį, „[jeigu] kompetentinga institucija <...> neužtikrino Sąjungos teisės laikymosi, Komisija, gavusi [EBI] pranešimą arba savo iniciatyva, gali pateikti oficialią nuomonę, kuria kompetentinga institucija įpareigojama imtis veiksmų, būtinų laikytis Sąjungos teisės“. Be to, Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „jeigu kompetentinga institucija neįvykdo <...> oficialios nuomonės <...>, [EBI] <...> gali priimti atskirą finansų įstaigai skirtą sprendimą, kuriuo įpareigojama imtis veiksmų, įskaitant bet kokios praktikos nutraukimą, būtinų, kad įstaiga vykdytų savo pareigas pagal Sąjungos teisę“.

72

Išnagrinėjus reikšmingas Reglamento Nr. 1093/2010 nuostatas darytina išvada, kad EBI sprendimas, kuris šioje byloje buvo ginčijamas Apeliacinėje taryboje, atsižvelgiant į jo pobūdį negali būti laikomas grindžiamu viena iš šių nuostatų. Todėl Apeliacinė taryba nebuvo kompetentinga priimti sprendimą dėl apeliacinio skundo, jai pateikto remiantis Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnio 1 dalimi.

73

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia patenkinti ieškinį tiek, kiek jis susijęs su prašymu panaikinti Apeliacinės tarybos sprendimą, nes ji neturėjo kompetencijos, ir nereikia nagrinėti ieškovės nurodytų ieškinio pagrindų pagrįstumo.

74

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo išlaidas. Kadangi nagrinėjamoje byloje dalis ieškovės ir EBI reikalavimų buvo atmesta, kiekviena iš šių šalių padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

75

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą įstojusios į bylą institucijos turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl reikia nuspręsti, kad Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia: