1

2008 m. liepos 19 d. Europos Bendrijų Komisija gavo remiantis 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) pateiktą paraišką leisti susipažinti su įvairiais dokumentais.

2

Dokumentai, dėl kurių pateikta paraiška, buvo parengti vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo Nr. 2005/4569, Komisijos pradėtai prieš Vokietijos Federacinę Respubliką dėl tikėtino EB 28 ir 30 straipsnių pažeidimo, susijusio su Vokietijos administracinės teisės nuostata, kuria reglamentuojamos importuotų naudotų lengvųjų automobilių registracijos sąlygos. 2005 m. spalio 18 d. Vokietijos Federacinei Respublikai išsiuntusi oficialų pranešimą, 2006 m. birželio 28 d. Komisija nutraukė procedūrą.

3

Dokumentai, su kuriais prašyta susipažinti, buvo: pirma, 2006 m. vasario 16 d. Vokietijos Federacinės Respublikos laiškas, kuriuo atsakyta į 2005 m. spalio 18 d. Komisijos oficialųjį pranešimą, antra, 2006 m. kovo 27 d. Vokietijos valdžios institucijų ir Komisijos atstovų susitikimo protokolas ir, trečia, santrauka dėl procedūros eigos, skirta naudoti Komisijos viduje. Antrame ir trečiame dokumentuose buvo pateiktos nuorodos į 2006 m. vasario 16 d. Vokietijos Federacinės Respublikos laišką.

4

2008 m. liepos 23 d. laišku Komisija pranešė Vokietijos valdžios institucijoms apie pateiktą paraišką susipažinti su dokumentais.

5

2008 m. liepos 31 d. laišku Vokietijos Federacinė Respublika informavo Komisiją, jog nesutinka, kad būtų leista susipažinti su nurodytais dokumentais, ir tai pagrindė išimtimis, kurios numatytos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkto trečioje įtraukoje – visuomenės interesas, susijęs su tarptautiniais santykiais, ir 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje – inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga. Vokietijos valdžios institucijų teigimu, dokumentų atskleidimas keltų grėsmę pasitikėjimu pagrįstam Vokietijos Federacinės Respublikos ir Komisijos bendradarbiavimui vykstant įsipareigojimų neįvykdymo procedūrai. Vokietijos valdžios institucijos taip pat tvirtino, kad pagal Vokietijos teisę Europos Sąjungos ir Vokietijos Federacinės Respublikos institucijų santykiams taikoma „tarptautinių santykių“ sąvoka.

6

2008 m. rugpjūčio 5 d. laišku Komisija informavo pareiškėjus apie Vokietijos Federacinės Respublikos prieštaravimą ir nurodė jos atsisakymui pagrįsti pateiktus motyvus. Komisija pareiškėjams pranešė, kad dėl šios priežasties ji negali patenkinti jų paraiškos. Vis dėlto remdamasi 2007 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimu Švedija prieš Komisiją (C-64/05 P, Rink. p. I-11389) Komisija suteikė galimybę pareiškėjams pateikti prašymą peržiūrėti sprendimą.

7

Pareiškėjai padavė kartotinę paraišką; joje buvo ginčijamas Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytų motyvų pagrįstumas.

8

2008 m. rugsėjo 15 d. raštu Komisija pareikalavo, kad Vokietijos Federacinė Respublika peržiūrėtų savo poziciją atsižvelgdama į 2007 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimą Sison prieš Tarybą (C-266/05 P, Rink. p. I-1233, 67–72 punktai) dėl su tarptautinių santykių apsauga susijusios išimties, taip pat 2003 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Franchet ir Byk prieš Komisiją (T-391/03 ir T-70/04, Rink. p. II-2023, 113 punktas) ir 2007 m. lapkričio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Bavarian Lager prieš Komisiją (T-194/04, Rink. p. II-4523, 148 ir 149 punktai) dėl išimties, susijusios su inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga.

9

2008 m. rugsėjo 23 d. laišku Vokietijos valdžios institucijos pakartojo savo poziciją, kad negali būti leista susipažinti su aptariamais dokumentais, ir pateikė tai pagrindžiančius motyvus.

10

2008 m. gruodžio 5 d. Sprendimu SG.E.3/RG/mbp D(2008) 10067 (toliau – ginčijamas sprendimas) Komisija nusprendė leisti pareiškėjams susipažinti su dokumentais. Savo sprendime Komisija nurodė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos argumentai, kuriuos ji pateikė prieštaraudama dėl dokumentų atskleidimo, buvo prima facie nepagrįsti, todėl reikia daryti išvadą, kad Vokietijos valdžios institucijos nepateikė pakankamai argumentų, kurie galėtų pateisinti vienos iš nurodytų išimčių taikymą. Remdamasi savo 2001 m. gruodžio 5 d. Sprendimo 2001/937/EB, EAPB, Euratomas, iš dalies keičiančio Komisijos darbo tvarkos taisykles (OL L 345, p. 94; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 408), 5 straipsnio 6 dalimi, Komisija informavo Vokietijos valdžios institucijas apie savo ketinimą leisti susipažinti su aptariamais dokumentais praėjus dešimties darbo dienų terminui ir atkreipė dėmesį į teisės gynimo priemones, kuriomis jos gali pasinaudoti, jei prieštarauja dėl dokumento atskleidimo.

11

2008 m. gruodžio 18 d. laišku Vokietijos Federacinė Respublika pranešė Komisijai apie tai, jog nesutinka, kad būtų perduoti prašomi dokumentai. Ji nurodė, kad ketina pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, ir paprašė neperduoti dokumentų, kol nesibaigs ši procedūra.

12

2009m. sausio 30 d. laiške Komisija informavo Vokietijos Federacinę Respubliką apie galimybę prašyti Bendrojo Teismo imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kurios sudarytų prašomų dokumentų atskleidimo kliūčių. Tačiau Vokietijos Federacinė Respublika tokio prašymo nepateikė.

13

Komisija perdavė dokumentus pareiškėjams.

14

2009 m. vasario 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Vokietijos Federacinė Respublika pareiškė šį ieškinį.

15

Atskirais dokumentais, pateiktais Bendrojo Teismo kanceliarijai atitinkamai 2009 m. birželio 18 d. ir liepos 7 d., Ispanijos Karalystė ir Lenkijos Respublika pateikė prašymus leisti įstoti į bylą palaikyti Vokietijos Federacinės Respublikos reikalavimus.

16

Atskirais dokumentais, pateiktais Bendrojo Teismo kanceliarijai atitinkamai 2009 m. birželio 18 d., birželio 29 d. ir liepos 1 d., Švedijos Karalystė, Danijos Karalystė ir Suomijos Respublika pateikė prašymus leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus.

17

2009 m. rugsėjo 3 d. nutartimi Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininkas patenkino šiuos prašymus įstoti į bylą.

18

Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtis, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į ketvirtąją kolegija, todėl nagrinėjama byla paskirta šiai kolegijai.

19

Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Ispanijos Karalystė ir Lenkijos Respublikos, Bendrojo Teismo prašo:

20

Komisija, palaikoma Danijos Karalystės, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės, Bendrojo Teismo prašo:

21

Vokietijos Federacinė Respublika nurodo vienintelį ieškinio pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalių ir 5 straipsnio, skaitomų kartu su EB 10 straipsnyje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu, pažeidimu.

22

Pirmiausia Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės tvirtina, kad, neatsižvelgusi į jos prieštaravimą atskleisti aptariamus dokumentus, Komisija viršijo savo kontrolės galių, kaip jos apibrėžtos šio sprendimo 6 punkte nurodytame Teisingumo Teismo sprendime Švedija prieš Komisiją, ribas ir dėl to pažeidė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį.

23

Papildomai Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad jos prieštaravimą atskleisti nagrinėjamus dokumentus pateisinančių motyvų, pagrįstų Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse nurodytomis išimtimis, bet kuriuo atveju negalima laikyti akivaizdžiai klaidingais.

24

Šalys nesutaria, kokios apimties kontrolės galias vykstant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje numatytai procedūrai turi institucija, šiuo atveju Komisija, valstybės narės pateiktų motyvų atžvilgiu, kai ji, remdamasi šio reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse nurodytomis išimtimis, prieštarauja, kad būtų atskleisti prašomi dokumentai.

25

Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Ispanijos Karalystės, mano, kad institucija neturi teisės kontroliuoti, ar atitinkamos valstybės narės pateikti motyvai pagrįsti. Lenkijos Respublika palaiko Vokietijos Federacinės Respublikos tvirtinimus ir kartu patikslina, kad daugiausia, ką gali Komisija, tai patikrinti, ar valstybė narė, remdamasi išimtimi, padarė akivaizdžią ir neabejotiną Reglamento Nr. 1049/2001 nuostatų taikymo klaidą.

26

Komisija, palaikoma Danijos Karalystės, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės, teigia, kad privalo išnagrinėti, ar valstybės narės nurodyti motyvai prima facie yra pagrįsti, atsižvelgiant į atvejo aplinkybes ir teismo praktiką.

27

Taigi, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1049/2001 2 straipsnio 3 dalies, teisė susipažinti su institucijų turimais dokumentais apima ne tik šių institucijų parengtus dokumentus, bet ir tuos, kurie gauti iš trečiųjų šalių, tarp jų ir valstybių narių, kaip tai aiškiai patikslinta to paties reglamento 3 straipsnio b punkte.

28

Taip darydamas Bendrijos teisės aktų leidėjas panaikino iki Reglamento Nr. 1049/2001 priėmimo galiojusią rengėjo taisyklę. Pagal šią taisyklę, kai institucijos turimo dokumento rengėja buvo trečioji šalis, paraiška leisti susipažinti su dokumentu turėjo būti adresuota tiesiogiai šio dokumento rengėjai.

29

Įsigaliojus Reglamentui Nr. 1049/2001, visi institucijų turimi dokumentai, nesvarbu, ar juos rengė institucijos, valstybės narės, ar trečiosios šalys, patenka į šio reglamento taikymo sritį, todėl šiuo atžvilgiu turi būti laikomasi jo nuostatų, ypač susijusių su materialiosiomis teisės susipažinti su dokumentais išimtimis.

30

Kalbant apie trečiųjų šalių dokumentus, pažymėtina, jog Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad institucija konsultuojasi su trečiąja šalimi, siekdama nustatyti, ar taikytina išimtis, numatyta 4 straipsnio 1 arba 2 dalyje, nebent būtų akivaizdu, kad dokumentas gali arba negali būti atskleistas.

31

Dėl valstybės narės dokumentų, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad valstybė narė gali prašyti institucijos neatskleisti iš tos valstybės narės kilusio dokumento be jos išankstinio sutikimo. Remiantis teismo praktika, taip šia nuostata valstybei narei suteikiama galimybė dalyvauti priimant institucijos kompetencijai priklausantį sprendimą ir šiam tikslui įtvirtinama sprendimo priėmimo procedūra, skirta nustatyti, ar pagal 4 straipsnio 1–3 dalyje išvardytas materialiąsias išimtis draudžiama leisti susipažinti su atitinkamu dokumentu (šiuo klausimu žr. 6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 76, 81, 83 ir 93 punktus).

32

Iš tiesų, kadangi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi įgyvendinti Sąjungos teisės normas yra pavesta kartu institucijai ir valstybei narei, kuri pasinaudojo šia 5 dalimi suteikta galimybe, laikydamosi EB 10 straipsnyje numatytos lojalaus bendradarbiavimo pareigos, jos turi veikti ir bendradarbiauti taip, kad šias normas būtų galima taikyti veiksmingai (6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 85 punktas).

33

Remiantis tuo visų pirma galima daryti išvadą, kad paraišką leisti susipažinti su iš valstybės narės kilusiu dokumentu gavusi institucija ir ši valstybė turi, jeigu apie šią paraišką ta institucija pranešė minėtai valstybei narei, nedelsiant pradėti lojalų dialogą dėl galimo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytų išimčių taikymo ir kartu sutelkti dėmesį į būtinybę leisti šiai institucijai pateikti nuomonę per terminus, per kuriuos šio reglamento 7 ir 8 straipsniuose įtvirtinta jos pareiga priimti sprendimą dėl šios paraiškos leisti susipažinti su dokumentais (šio sprendimo 6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 86 punktas).

34

Atitinkama valstybė narė, kuri šio dialogo pabaigoje pateikia prieštaravimą dėl aptariamo dokumento atskleidimo, turi motyvuoti šį prieštaravimą atsižvelgusi į minėtas išimtis. Institucija iš tikrųjų negali sutikti su valstybės narės pareikštu prieštaravimu dėl jos dokumento atskleidimo, jeigu šis prieštaravimas visiškai nemotyvuotas arba pateikti motyvai suformuluoti neatsižvelgiant į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytas išimtis. Kai, nepaisant aiškaus institucijos valstybei narei išreikšto pasiūlymo pateikti motyvus, pastaroji ir toliau to nepadaro, ši institucija turi leisti susipažinti su prašomu dokumentu, jeigu savo ruožtu mano, kad nė viena iš minėtų išimčių netaikoma (šio sprendimo 6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 87 ir 88 punktai).

35

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi valstybei narei visiškai nesuteikiama bendra ir besąlygiška veto teisė visiškai laisvai ir nemotyvuojant savo sprendimo prieštarauti dėl bet kokio institucijos turimo dokumento atskleidimo vien dėl to, kad šis dokumentas kilęs iš šios valstybės narės (šio sprendimo 6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 58 punktas).

36

Galiausiai, kaip, be kita ko, matyti iš Reglamento Nr. 1049/2001 7 ir 8 straipsnių, pati institucija turi motyvuoti sprendimą, kuriuo ji paraišką pateikusiam asmeniui nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais. Tokia pareiga reiškia, kad savo sprendime institucija ne tik nurodo, kad atitinkama valstybė narė pareiškė prieštaravimą dėl prašomo dokumento atskleidimo, bet taip pat išdėsto šios valstybės narės pateiktas priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta taikyti vieną iš teisės susipažinti su dokumentais išimčių, numatytų to paties reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse. Tokios nuorodos iš tikrųjų gali leisti paraišką leisti susipažinti su dokumentais pateikusiam asmeniui suprasti jo paraiškos atmetimo ištakas ir priežastis, o kompetentingam teismui – prireikus vykdyti jam priskirtą kontrolę (šio sprendimo 6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 89 punktas).

37

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad pagal teismo praktiką Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi leidžiama valstybei narei prieštarauti dėl jos dokumentų atskleidimo tik remiantis šio reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse išvardytomis išimtimis ir tinkamai motyvuojant savo poziciją šiuo klausimu (šio sprendimo 6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 99 punktas).

38

Be to, reikia pažymėti, kad iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies išplaukia, kad jeigu atitinkama institucija mano, jog aišku, kad atsisakymas suteikti galimybę susipažinti su iš valstybės narės kilusiu dokumentu turi būti grindžiamas to paties straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytomis išimtimis, ji atmeta atitinkamo asmens paraišką net nesikonsultavusi su valstybe nare, iš kurios dokumentas kilęs, nesvarbu, ar ši valstybė narė prieš tai pateikė paraišką pagal šio reglamento 4 straipsnio 5 dalį. Tokiu atveju akivaizdu, kad sprendimą dėl paraiškos leisti susipažinti su dokumentu institucija priima atsižvelgusi tik į išimtis, tiesiogiai išplaukiančias iš Sąjungos teisės reikalavimų (šio sprendimo 6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 68 punktas).

39

Šiuo atveju Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad, remiantis šio sprendimo 6 punkte minėtu Sprendimu Švedija prieš Komisiją (86 punktas), Komisija tik dviem atvejais gali neatsižvelgti į valstybės narės pareikštą prieštaravimą dėl dokumentų atskleidimo, t. y. pirma, jeigu šis prieštaravimas visiškai nemotyvuotas, kaip tai suprantama pagal EB 253 straipsnį, ir, antra, jeigu pateikti motyvai suformuluoti neatsižvelgiant į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse išvardytas išimtis. Šiuo atžvilgiu ji remiasi lojalaus bendradarbiavimo principu ir aiškiu Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalies, kur dėl dokumentų, kurių autoriai yra ne valstybės narės, o kitos trečiosios šalys, numatytas paprastas konsultavimosi mechanizmas, ir to paties reglamento 4 straipsnio 5 dalies, kur valstybėms narėms pripažįstama teisė reikalauti, kad galimybė susipažinti su dokumentu būtų suteikta tik gavus jų sutikimą, atskyrimu.

40

Per posėdį Vokietijos Federacinė Respublika taip pat teigė, kad EB 255 straipsnio 1 dalyje ir 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1, toliau – Pagrindinių teisių chartija) 42 straipsnyje daroma nuoroda į galimybę susipažinti su dokumentais, kilusiais ne iš valstybių narių, bet iš institucijų.

41

Pirmiausia dėl Vokietijos Federacinės Respublikos padarytos nuorodos į EB 255 straipsnį ir Pagrindinių teisių chartijos 42 straipsnį reikia pažymėti, kad EB 255 straipsnio 2 dalimi Tarybai suteikiami įgaliojimai nustatyti teisės susipažinti su dokumentais bendruosius principus ir apribojimus. Tačiau Reglamentu Nr. 1049/2001, kurį priėmė Europos Parlamentas ir Taryba ir kurio teisėtumo Vokietijos Federacinė Respublika neginčija, ši teisė susipažinti eksplicitiškai išplėsta visų institucijos turimų dokumentų atžvilgiu (žr. šio sprendimo 27 ir 28 punktus).

42

Be to, aišku, kad valstybės narės yra itin įtrauktos į Sąjungos teisėkūros ir vykdymo procesus, joms atstovaujama Taryboje ir jos dalyvauja šios institucijos įsteigtų įvairių komitetų veikloje (šiuo klausimu žr. 6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 63 punktą). Jeigu daugelis iš valstybių narių kilusių dokumentų nepatektų į teisės susipažinti su dokumentais, kaip ji suprantama pagal EB 255 straipsnio 1 dalį, taikymo sritį, tai būtų nesuderinama su šiuo straipsniu siekiamu ir Pagrindinių teisių chartijos 42 straipsniu garantuojamu skaidrumo tikslu, išskyrus tam tikras išimtis, kurias reikia aiškinti siaurai (šio sprendimo 8 punkte minėto Sprendimo Sison prieš Tarybą 63 punktas ir 6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 66 punktas).

43

Galiausiai prie Amsterdamo sutarties Baigiamojo akto pridėtoje Deklaracijoje Nr. 35, susijusioje su EB 225 straipsnio 1 dalimi, nustatyta, jog Konferencija sutinka, kad šiame straipsnyje nurodyti principai ir sąlygos leistų valstybei narei prašyti Komisijos ar Tarybos be išankstinio šios valstybės narės sutikimo neperduoti jos dokumentų trečiosioms šalims. Tai reiškia, kad šios sutarties rengėjai neketino iš valstybių narių kilusių dokumentų neįtraukti į EB 255 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

44

Todėl negalima sutikti su Vokietijos Federacinės Respublikos argumentu, pagal kurį, remiantis pirmine Sąjungos teise, reikėtų teisę susipažinti su iš valstybių narių kilusiais dokumentais aiškinti siaurai.

45

Antra, dėl kontrolės, kurią institucija turi teisę atlikti dėl valstybės narės pateiktų motyvų, pagrindžiančių jos prieštaravimą atskleisti dokumentą, laipsnio reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi įgyvendinti šio reglamento tikslus patikėta bendrai institucijai ir valstybei narei. Šiuo atžvilgiu šiame straipsnyje įtvirtinta sprendimo priėmimo procedūra, per kurią institucija ir valstybė narė turi lojaliai bendradarbiauti, kaip to reikalaujama pagal EB 10 straipsnį, siekdamos užtikrinti, kad šio reglamento nuostatos bus taikomos veiksmingai ir pagal teismo praktiką.

46

Todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia pripažinti, kad Vokietijos Federacinės Respublikos pozicija yra nesuderinama su Reglamento Nr. 1049/2001 bendrąja struktūra ir tikslais, nes ja remiantis išeitų, kad kai taikoma 4 straipsnio 5 dalis, institucija sistemiškai turėtų sutikti su valstybės narės atsisakymu, jeigu jis pagrįstas kokiais nors motyvais ir šie motyvai suformuluoti atsižvelgiant į minėto reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse išvardytas išimtis. Iš tiesų tokia situacija nėra lojalus dialogas, kurį turi užmegzti instituciją ir valstybė narė, siekdamos užtikrinti veiksmingą Reglamento Nr. 1049/2001 įgyvendinimą.

47

Taip pat primintina, kad, remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsniu, galutinė atsakomybė už tinkamą minėto reglamento taikymą tenka institucijai, ir būtent ji privalėtų ginti sprendimo galiojimą Sąjungos teismuose arba ombudsmeno tarnyboje. Jeigu institucija turėtų automatiškai sutikti su valstybės narės pateiktais motyvais, ji privalėtų asmenų, pateikusių paraišką susipažinti su dokumentais atžvilgiu, o prireikus ir šiose kontrolės institucijose ginti poziciją, kuriai pati nepritaria.

48

Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 nuostatas, kuriomis su tam tikromis išimtimis įtvirtinama teisė susipažinti su visais institucijos turimais dokumentais, veiksmingai turi įgyvendinti institucija, gavusi tokią paraišką, ir tai daryti ne tik tada, kai pareikštas ieškinys Sąjungos teisme. Negalima pritarti Vokietijos Federacinės Respublikos argumentui, kad dėl galimybės pareikšti tokį ieškinį atitinkama institucija prarastų savo įgaliojimus vykdyti valstybės narės nurodytų motyvų kontrolę.

49

Galiausiai, jeigu būtų kontroliuojami tik formalūs valstybės narės išreikšto nesutikimo aspektai, tai leistų jai sudaryti bet kokio dokumentų atskleidimo kliūtis, net nesant realių motyvų, kurie pateisintų iš Reglamento Nr. 1049/2001 2 straipsnio 1 dalyje nurodyto principo daromą išimtį, pakaktų motyvus suformuluoti atsižvelgiant į šio reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse išvardytas materialines išimtis. Tokia vien formos kontrolė reikštų, kad praktiškai vėl būtų įvesta dokumento rengėjo taisyklė, panaikinta Reglamentu Nr. 1049/2001 ir prieštaraujanti principui, pagal kurį šio reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse išvardytomis materialinėmis išimtimis nustatomos atitinkamos valstybės narės įgaliojimų, kurie jai suteikiami to paties reglamento 4 straipsnio 5 dalimi, ribos (6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 76 punktas).

50

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad Vokietijos Federacinė Respublika klysta, kai teigia, kad, taikant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį, kai valstybė narė išreiškia prieštaravimą, prieš pagal to paties reglamento 8 straipsnio 1 dalį priimdama sprendimą, kuriame nurodyti atsisakymo leisti susipažinti su prašomu dokumentu motyvai, institucija turi tik formaliai patikrinti, ar valstybės narės prieštaravimas nėra visiškai nepagrįstas ir ar pateikti motyvai suformuluoti atsižvelgiant į šio reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse išvardytas išimtis.

51

Priešingai, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta sprendimų priėmimo procedūra reikalaujama, kad tiek atitinkama valstybė narė, tiek institucija laikytųsi šio reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytų materialiųjų išimčių (šio sprendimo 6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 83 punktas). Taigi institucija yra įpareigota įsitikinti, kad valstybės narės prieštaravimą atskleisti prašomą dokumentą pagrindžiantys pateisinimai, kurie turi būti nurodyti remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 dalimi priimtame sprendime atsisakyti leisti susipažinti, nėra nepagrįsti.

52

Šiuo atžvilgiu negalima laikyti, kaip papildomai tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, remdamasi pagal analogiją 1982 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendime Cilfit ir kt. (283/81, Rink. p. 3415, 13 punktas) nustatytais kriterijais, kad institucija gali imtis kontrolės tik tuo atveju, kai dėl ginčijamos situacijos Sąjungos teismas jau priėmė sprendimą identiškoje ar panašioje byloje arba kai taip akivaizdu, kaip reikia teisingai taikyti teisės nuostatas, kad dėl to nekyla jokių pagrįstų abejonių. Taip pat nereikia nustatyti, kaip teigia Lenkijos Respublika, ar atitinkamos valstybės narės pateikti motyvai yra neabejotinai klaidingi.

53

Institucijos atliekamas tyrimas reiškia, kad, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes ir taikytinas teisės normas, reikia nustatyti, ar valstybės narės savo prieštaravimui pagrįsti pateikti motyvai gali iš pirmo žvilgsnio pateisinti tokį atsisakymą (pagal analogiją žr. 2001 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Austrija prieš Tarybą, C-445/00 R, Rink. p. I-1461, 73 ir 74 punktus) ir ar šie motyvai leidžia minėtai institucijai prisiimti Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 dalimi jai numatytą atsakomybę.

54

Reikia pažymėti, jog tai nereiškia, kad institucija turi pareikšti privalomą nuomonę ar atitinkamos valstybės narės vertinimą pakeisti savuoju, tiesiog ji turi vengti priimti sprendimą, su kuriuo nesutinka. Iš tiesų institucija, kaip sprendimo leisti susipažinti su dokumentais arba neleisti to daryti, autorė, atsako už jo teisėtumą. Prieš atsisakydama suteikti galimybę susipažinti su iš valstybės narės kilusiu dokumentu ji turi išnagrinėti, ar valstybė narė savo prieštaravimą grindė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytomis materialiosiomis išimtimis ir ar tinkamai motyvavo savo poziciją dėl šių išimčių (šiuo klausimu žr. 6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 99 punktą).

55

Reikia pabrėžti, kad šis tyrimas turi būti atliktas remiantis lojaliu dialogu, kuris būdingas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi įtvirtintai sprendimo priėmimo procedūrai, todėl institucija privalo leisti valstybei narei kuo geriau išdėstyti savo motyvus arba juos persvarstyti, kad šiuos motyvus prima facie būtų galima apginti (žr. šio sprendimo 53 punktą).

56

Be to, šis tyrimas turi būti atliekamas tinkamai remiantis principu, pagal kurį Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje išvardytos teisės visuomenei susipažinti su institucijų dokumentais išimtys turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai, atsižvelgiant į šiuo reglamentu siekiamus tikslus, visų pirma jo antroje konstatuojamojoje dalyje primintą faktą, kad ši teisė susijusi su Sąjungos institucijų demokratiškumu, ir į tai, kad šiuo reglamentu, kaip numatyta jo ketvirtoje konstatuojamoje dalyje ir 1 straipsnyje, siekiama visuomenei suteikti kuo platesnę teisę susipažinti su dokumentais (šio sprendimo 8 punkte minėto Sprendimo Sison prieš Tarybą 63 punktas ir 6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 66 punktas).

57

Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad kaip nepagrįstą reikia atmesti Vokietijos Federacinės Respublikos argumentą, pagal kurį, vykstant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje numatytai procedūrai, vertindama, ar šios valstybės prieštaravimui pagrįsti nurodyti motyvai yra tinkami, Komisija viršijo savo kontrolės įgaliojimų ribas.

58

Iš to, kas išdėstyta, matyti (žr. šio sprendimo 32, 33, 45, 46 ir 55 punktus), kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies įgyvendinimas siekiant nustatyti, ar atsisakymas leisti susipažinti su iš valstybės narės kilusiu dokumentu gali būti pateisintas šio straipsnio 1–3 dalimis, pagrįstas institucijos ir atitinkamos valstybės narės lojaliu bendradarbiavimu. Taigi, pasibaigus atviram ir konstruktyviam dialogui dėl galimybės pagrįsti atsisakymą leisti susipažinti pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalis, institucija gali nuspręsti neatsižvelgti į valstybės narės savo prieštaravimui pagrįsti pateiktus motyvus, jeigu padaro išvadą, kad su šiais motyvais ji nesutinka.

59

Šiuo atveju prieš priimant skundžiamą sprendimą vyko intensyvus Vokietijos Federacinės Respublikos ir Komisijos dialogas. Konkrečiai kalbant, galima nurodyti, kad 2008 m. rugsėjo 15 d. Komisija Vokietijos Federacinės Respublikos motyvuotai paprašė peržiūrėti savo poziciją. Tačiau ji nepakeitė savo sprendimo dėl atsisakymo. Tik paskui Komisija priėmė skundžiamą sprendimą. Atvirkščiai, nei teigia Vokietijos Federacinė Respublika, Komisija neapsiribojo vien pakeitusi Vokietijos valdžios institucijų analizę savąja. Priešingai, skundžiamas sprendimas priimtas pasibaigus lojaliam dialogui pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje apibrėžtą sprendimo priėmimo procedūrą.

60

Todėl dabar reikia nustatyti, ar, kaip teigia Komisija, ji galėjo nuspręsti, kad Vokietijos Federacinės Respublikos savo prieštaravimui atskleisti prašomus dokumentus pateisinti nurodyti motyvai prima facie nebuvo pagrįsti.

61

Pirmiausia, kalbant apie Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkto trečioje įtraukoje įtvirtintą išimtį dėl tarptautinių santykių apsaugos, reikia pažymėti, jog Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad jos prieštaravimui pagrįsti Komisijai pateikti argumentai buvo bent jau gintini.

62

Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia nurodyti, kad „tarptautinių santykių“ sąvoka, į kurią daroma nuoroda Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkto trečioje įtraukoje, yra Sąjungos teisės sąvoka, todėl nepriklauso nuo valstybių narių nacionalinėje teisėje jai suteikiamo turinio. Iš tiesų to paties reglamento 4 straipsnio 5 dalyje, kaip ir to paties straipsnio 1–4 dalyse, nėra jokios nuorodos į valstybės narės nacionalinę teisę (6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 69 punktas).

63

Taip pat reikia priminti, kaip pastebėjo Komisija, kad Sąjungos steigiamosiomis sutartimis, skirtingai nei įprastomis tarptautinėmis sutartimis, buvo sukurta nauja teisinė sistema, turinti savo institucijas, kurių naudai valstybės vis daugiau sričių apribojo savo suverenias teises, ir šios teisinės sistemos subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų piliečiai (1963 m. vasario 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van Gend & Loos, 26/62, Rink. p. 1, 3 ir 1991 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo nuomonės 1/91, Rink. p. I-6079, 21 punktas). Siekiant įgyvendinti Sąjungos tikslus jai priklausančiose srityse, valstybių narių ir Sąjungos institucijų santykiams taikoma konstitucinė chartija, kurią įtvirtina Sutartys.

64

Tai visų pirma taikoma valstybės narės ir Komisijos bendravimui vykstant įsipareigojimų neįvykdymo procedūrai, kai siekiama užtikrinti, kad valstybė narė laikytųsi pagal Sutartis jai tenkančių įpareigojimų.

65

Galiausiai pastebėtina, jog Vokietijos Federacinei Respublikai teiginys, kad jos ir Sąjungos institucijų bendravimą apima Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkto trečioje įtraukoje nurodyta „tarptautinių santykių“ sąvoka, reikštų, kad teisė visuomenei susipažinti su institucijų dokumentais netaikoma didelei dokumentų daliai, priklausančiai Sąjungos veiklos sritims. Tačiau tokiu atveju būtų neįmanoma įgyvendinti Reglamentu Nr. 1049/2001 siekiamo skaidrumo principo ir tai būtų nesuderinama su pirma nurodytu principu, pagal kurį Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse išvardytos išimtys turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai (žr. šio sprendimo 42 ir 56 punktus).

66

Taigi, Komisija teisingai nusprendė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktas motyvas dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkto trečioje įtraukoje nurodytos tarptautinių santykių apsaugos prima facie nebuvo pagrįstas.

67

Šiuo atžvilgiu dar reikia patikslinti, kad ši išvada nereiškia, jog nacionalinės teisės normos, saugančios viešą ar privatų interesą, negali būti pripažintos apsaugos vertu interesu, remiantis Reglamente Nr. 1049/2001 numatytomis išimtimis. Iš tiesų nacionalinės teisės ir Sąjungos sąvokos gali sutapti, papildyti viena kita arba būti abipusis referencijos pagrindas (šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C-46/93 ir C-48/93, Rink. p. I-1029, 27 punktą ir 6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 84 punktą).

68

Antra, dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytos inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsaugos išimties, kuria taip pat rėmėsi Vokietijos Federacinė Respublika, pirmiausia pažymėtina, kad Komisijos pagal EB 226 straipsnį pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo patenka į šioje nuostatoje nurodytą tyrimo veiklą.

69

Dar reikėtų priminti, kad kai nusprendžiama atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais, kuriuos prašoma atskleisti, institucija privalo paaiškinti, kaip leidimas susipažinti su šiuo dokumentu konkrečiai gali pakenkti nurodytam interesui, numatytam Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse. Šiuo atžvilgiu institucija prireikus gali remtis kai kurių kategorijų dokumentams taikomomis bendrosiomis prezumpcijomis, nes panašūs bendro pobūdžio pagrindai gali būti taikomi prašymams atskleisti tokio paties pobūdžio dokumentus (2008 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Švedija ir Turco prieš Tarybą, C-39/05 P ir C-52/05 P, Rink. p. I-4723, 49 ir 50 punktai ir 2010 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau, C-139/07 P, Rink. p. I-5885, 53 ir 54 punktai).

70

Galiausiai kai, vykstant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintai procedūrai, valstybė narė prieštarauja dėl jos dokumentų atskleidimo, ji privalo institucijai pateikti visus elementus, kurie šiai leistų pagrįsti sprendimą atsisakyti leisti susipažinti su minėtais dokumentais.

71

Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad grįsdama savo prieštaravimą atskleisti prašomus dokumentus Vokietijos Federacinė Respublika nurodė aplinkybę, kad jų atskleidimas trečiosioms šalims sukeltų grėsmę Vokietijos Federacinės Respublikos ir Komisijos pasitikėjimu pagrįstiems santykiams ir bendradarbiavimui, palaikomiems ieškant Sąjungos teisę atitinkančio sprendimo vykstant įsipareigojimų neįvykdymo procedūrai. Šiuo atžvilgiu Vokietijos Federacinė Respublika nurodė 2001 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Petrie ir kt. prieš Komisiją (T-191/99, Rink. p. II-3677, 68 ir 69 punktai) ir 1999 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Bavarian Lager prieš Komisiją (T-309/97, Rink. p. II-3217, 46 punktas).

72

Vokietijos Federacinė Respublika teigė, kad šis argumentas taikytinas ir pasibaigus procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo, nes tokia procedūra yra derybų taktikos, kompromisų ir strategijų laukas, o tai vėl gali būti panaudota vykstant kitoms procedūroms dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Jos tvirtinimu, tokia interesų įvairovė yra verta apsaugos ir tai taikytina, netgi jei atitinkamai procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo nekyla konkreti rizika. Vokietijos Federacinė Respublika pabrėžė, kad šioje byloje prašomuose atskleisti dokumentuose buvo išdėstytos faktinės aplinkybės ir nuorodos dėl pradėtų ar planuojamų procedūros etapų, kurių geriau neatskleisti siekiant užtikrinti jos ir Komisijos lojalų bendradarbiavimą ir nesudaryti kliūčių ieškant lanksčių ir greitų sprendimų.

73

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, remiantis teismo praktika, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtimi siekiama apsaugoti ne pačią tyrimų veiklą, bet šios veiklos tikslus, kurie procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo atveju yra priversti atitinkamą valstybę narę laikytis Bendrijos teisės (šiuo atžvilgiu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo API prieš Komisiją, T-36/04, Rink. p. II-3201, 127 ir 133 punktus ir 8 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bavarian Lager 149 punktą).

74

Būtent dėl šios priežasties įvairiems tyrimo aktams gali būti taikoma aptariama išimtis, kol šis tikslas nėra pasiektas, net jei konkretus tyrimas ar inspekcija, dėl kurių buvo surašytas dokumentas, su kuriuo prašoma leisti susipažinti, jau baigtas (šio sprendimo 8 punkte minėto Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 110 punktas; pagal analogiją dėl 1993 m. elgesio kodekso taikymo žr. 2000 m. rugsėjo 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Denkavit Nederland prieš Komisiją, T-20/99, Rink. p. II-3011, 48 punktą).

75

Vis dėlto pažymėtina, kad, norint pateisinti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytos išimties taikymą, reikia įrodyti, kad atitinkamų dokumentų atskleidimas ir tikrųjų gali pakenkti Komisijos tyrimų dėl nagrinėjamų įsipareigojimų neįvykdymo tikslų apsaugai (šiuo klausimu žr. 8 punkte minėto Sprendimo Franchet ir Byk 105 ir 109 punktus ir 73 punkte minėto Sprendimo API prieš Komisiją 127 punktą). Iš tiesų tyrimas, kurį reikalaujama atlikti nagrinėjant paraišką leisti susipažinti su dokumentais, turi būti konkretus, o rizika, kad bus pakenkta saugomam interesui, turi būti ne vien hipotetinė, bet protingai numatoma (8 punkte minėto Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 115 punktas; 8 punkte minėto Sprendimo Bavarian Lager 151 punktas ir 69 punkte minėto Sprendimo Švedija ir Turco prieš Tarybą 43 ir 63 punktai).

76

Šioje byloje akivaizdu, kad įsipareigojimų neįvykdymo procedūra, kuriai vykstant prašomi dokumentai buvo pateikti susipažinti, pasibaigė 2006 m. birželio 28 d., t. y. daugiau nei prieš dvejus metus, nei buvo pateikta paraiška leisti susipažinti su dokumentais, kuri paduota 2008 m. liepos 19 d. Taigi, Vokietijos Federacinė Respublika negali remtis šio sprendimo 71 punkte nurodytais sprendimais Petrie ir kt. prieš Komisiją ir Bavarian Lager prieš Komisiją, nes šie sprendimai susiję su atvejais, kai procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo dar vyko, t. y. per jos administracinę arba teisminę stadiją, kai buvo priimti skundžiami sprendimai.

77

Vadinasi, šiuo atveju neginčytina, kad tuo metu, kai 2008 m. liepos mėnesį buvo pateikta paraiška leisti susipažinti su dokumentais, jokie tyrimai, kurių tikslams galėjo kilti grėsmė atskleidus atitinkamus dokumentus, nevyko.

78

Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos argumento, pagal kurį buvo privaloma atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais atsižvelgiant į būtinybę apsaugoti Komisijos ir šios valstybės bendravimo, vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo, konfidencialumą (žr. šio sprendimo 71 ir 72 punktus), pirma, pastebėtina, kad, skirtingai nei vykstančios procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo atveju, nėra bendrosios prezumpcijos, pagal kurią dokumentų, kuriais pasikeitė Komisija ir valstybė narė per procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuri jau pasibaigusi, atskleidimas galėtų pakenkti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytų tyrimų tikslams.

79

Antra, pažymėtina, kad Vokietijos Federacinė Respublika nepateikė jokių elementų, kurie leistų suprasti, kaip, praėjus dvejiems metams po procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo pasibaigimo, prašomų dokumentų atskleidimas galėtų konkrečiai ir realiai kelti grėsmę aptariamų tyrimų ar kitų susijusių tyrimų tikslams. Konkrečiai kalbant, ji visiškai nenurodė, kad egzistuoja galimybė, jog 2006 m. birželio 28 d. Komisijos baigta procedūra gali vėl būti atnaujinta arba kad vyksta su šia procedūra susijusi kita procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kurios eigą galėtų paveikti prašomi atskleisti dokumentai.

80

Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia atmesti Ispanijos Karalystės argumentą, pagal kurį, atsižvelgiant į tai, kad Komisija turi neribotą galimybę atnaujinti procedūras dėl įsipareigojimų neįvykdymo, per šias procedūras Komisijai ir valstybėms narėms bendraujant pasikeistus dokumentus visada turi apimti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis dėl tyrimų tikslų apsaugos. Iš tiesų toks argumentas pagrįstas vien hipotetine logika, nes Ispanijos Karalystė neįrodė, kad galimybę, jog bus atnaujinta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, galima protingai numatyti.

81

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia daryti išvadą, kad Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytos priežastys, skirtos pagrįsti jos prieštaravimą atskleisti dokumentus, buvo abstrakčios ir vien hipotetinės, todėl jos negalėjo būti pakankamas teisinis pagrindas, kuriuo remdamasi Komisija galėtų pateisinti savo sprendimą atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką.

82

Taigi Komisija teisingai nusprendė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos motyvai, pateikti jos prieštaravimui perduoti prašomus dokumentus pateisinti, buvo prima facie nepagrįsti.

83

Todėl ieškinį reikia atmesti.

84

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika pralaimėjo bylą, ji, be savo išlaidų, turi padengti Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

85

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl reikia nuspręsti, kad Danijos Karalystė, Ispanijos Karalystė, Suomijos Respublika, Lenkijos Respublika ir Švedijos Karalystė padengia savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia: