1

2005 m. sausio 19 d. Komisijos sprendimu, susijusiu su (EB) 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (C (2004) 4876, galutinis) (byla COMP/E-1/37.773 – Monochloracetato rūgštis) (toliau – skundžiamas sprendimas), Europos Bendrijų Komisija konstatavo, kad patronuojanti bendrovė Akzo Nobel NV ir jos dukterinės bendrovės Akzo Nobel Nederland BV, Akzo Nobel Chemicals BV, Akzo Nobel Functional Chemicals BV, Akzo Nobel Base Chemicals AB, Eka Chemicals AB ir Akzo Nobel AB (toliau bendrai – Akzo Nobel grupė), Elf Aquitaine SA ir jos dukterinė bendrovė Arkema SA (anksčiau – Elf Atochem SA, paskui – Atofina SA), Clariant AG ir jos dukterinė bendrovė Clariant GmbH, taip pat ieškovė Hoechst AG pažeidė Europos bendrijos steigimo sutarties (toliau – EB sutartis, arba Sutartis) 81 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės susitarimo (EEE), taikomo visoje EEE teritorijoje, 53 straipsnio 1 dalį, sudarydamos kartelį monochloracetato rūgšties rinkoje (skundžiamo sprendimo 1 straipsnis).

2

Monochloracetato rūgštis yra stipri organinė rūgštis kaip tarpinis cheminis produktas naudojamas ploviklių, klijų, tekstilės chemikalų ir maisto produktų tirštiklių, vaistų bei kosmetikos gamyboje (skundžiamo sprendimo 3–6 konstatuojamosios dalys)

3

Komisija pradėjo savo tyrimą dėl monochloracetato rūgšties rinkos po to, kai Clariant GmbH jai 1999 m. gruodžio 6 d. laišku pranešė apie šioje rinkoje sudarytą kartelį ir pateikė prašymą dėl palankaus vertinimo pagal Komisijos pranešimą dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimą) (skundžiamo sprendimo 43 konstatuojamoji dalis).

4

Clariant GmbH pateikė Komisijai dokumentus ir informaciją, susijusią su karteliu (skundžiamo sprendimo 44 ir 45 konstatuojamosios dalys).

5

2000 m. kovo 14 d. ir Komisija atliko patikrinimus Elf Atochem, Akzo Nobel Chemicals ir Akzo Nobel Functional Chemicals patalpose (skundžiamo sprendimo 46 konstatuojamoji dalis).

6

2003 m. gegužės 28 d. Komisija išsiuntė Hoechst prašymą pateikti informaciją dėl kartelių ir jos dalyvavimo juose, o gavo atsakymą. Naują prašymą Komisija išsiuntė , į kurį Hoechst atsakė ir (skundžiamo sprendimo 53 ir 55 konstatuojamosios dalys).

7

Atlikdama savo tyrimą Komisija tam tikriems kartelio dalyviams, taip pat jų konkurentams, išsiuntė keletą prašymų pateikti informaciją (skundžiamo sprendimo 52–55 konstatuojamosios dalys).

8

2004 m. balandžio 7 ir Komisija išsiuntė pranešimą apie kaltinimus dvylikai adresačių: septynioms Akzo Nobel grupės įmonėms, t. y. patronuojančiai įmonei Akzo Nobel NV ir jos dukterinėms bendrovėms Akzo Nobel Nederland, Akzo Nobel Functional Chemicals, Akzo Nobel Chemicals, Akzo Nobel AB, Eka Chemicals ir Akzo Nobel Base Chemicals, taip pat Clariant GmbH ir Clariant AG (toliau bendrai – Clariant), Hoechst, Elf Aquitaine ir jos dukterinei bendrovei Atofina. Visos adresatės pateikė atsakymus.

9

Atsižvelgdama į turimus įrodymus, Komisija nusprendė, kad minėtos įmonės, siekdamos išlaikyti rinkos dalis, sudarė kartelį pasidalydamos apimtis ir klientus, keisdamosi informacija dėl kainų, daugiašaliuose reguliariuose susitikimuose analizuodamos pardavimo apimtis ir informaciją dėl kainų, kad galėtų kontroliuoti kartelių įgyvendinimą (skundžiamo sprendimo 84–90 konstatuojamosios dalys).

10

Dėl Hoechst Komisija nusprendė, kad minėta įmonė tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą nuo 1984 m. sausio 1 d. iki , t. y. iki datos, kada ji pardavė savo monochloracetato rūgšties verslą Clariant AG (skundžiamo sprendimo 246 ir 272 konstatuojamosios dalys).

11

Komisija nepatvirtino Hoechst atsakyme į pranešimą apie kaltinimus nurodyto argumento, kad ji negalėjo būti laikoma atsakinga už inkriminuojamus pažeidimus, nes atsakomybė už šiuos pažeidimus aiškiais susitarimais visiškai perleista Clariant. Komisija manė, kad Hoechst tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą ir turi būti laikoma visiškai atsakinga už laikotarpį, kuriuo dalyvavo darant šį pažeidimą prieš perleidžiant savo monochloracetato rūgšties verslą, o jos atsakomybei už neteisėtus veiksmus pagal konkurencijos teisę galimi šalių sudaryti karteliniai susitarimai ir specialus sandorių pobūdis neturėjo jokio poveikio (skundžiamo sprendimo 248 konstatuojamoji dalis).

12

Baudų dydžius Komisija nustatė remdamasi savo Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – gairės) 15 straipsnio 2 dalimi ir pranešimu dėl bendradarbiavimo.

13

Skundžiamo sprendimo 276–277 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė bendrus kriterijus, kuriais remdamasi nustatė baudų dydžius. Ji teigė atsižvelgusi į visas svarbias aplinkybes, visų pirma į pažeidimo sunkumą ir trukmę – šie kriterijai aiškiai suformuoti Tarybos reglamento Nr. 17 Pirmojo reglamento, įgyvendinančio (EB) 81 ir 82 straipsnius (OL 13, 1962, p. 204), 15 straipsnio 2 dalyje, taip pat 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų (EB) 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 skyrius, 2 tomas, p. 205) 23 straipsnio 3 dalyje, ir atskirai įvertinusi kiekvienos įmonės vaidmenį darant pažeidimą. Kad tai padarytų, ji teigė, jog nustatydama baudų dydžius atsižvelgė į galimas sunkinančias arba lengvinančias aplinkybes ir atitinkamai į pranešimą dėl bendradarbiavimo.

14

Dėl pažeidimo sunkumo Komisija manė, kad, atsižvelgiant į pobūdį – juo pasidalijamos rinkos ir nustatomos kainos, – taip pat į tai, kad jis buvo padarytas sąmoningai, jo realų poveikį monochloracetato rūgšties rinkai ir kad buvo daromas visoje bendrosios rinkos teritorijoje, o nuo EEE įsteigimo – visoje EEE, – skundžiamo sprendimo įmonės adresatės padarė labai sunkius EB sutarties 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies pažeidimus (skundžiamo sprendimo 280, 281 ir 288 konstatuojamosios dalys).

15

Siekdama nustatyti pradinius baudų dydžius, Komisija nurodė, kad šios bylos aplinkybėmis – ji yra susijusi su keliomis įmonėmis – būtina atsižvelgti į kiekvienos įmonės specifinį svorį ir jų daromų neteisėtų veiksmų faktinį poveikį konkurencijai (skundžiamo sprendimo 290 konstatuojamoji dalis).

16

Šiuo tikslu Komisija manė, kad siekiant nustatyti įmonių, dalyvavusių darant pažeidimą, atitinkamus svorius, šioje byloje kaip lyginamuoju pagrindu reikia remtis rinkos dalimis EEE. Palyginimas buvo atliktas remiantis nagrinėjamo produkto EEE rinkoje užimamomis dalimis per visus paskutiniuosius pažeidimo kalendorinius metus (1998 m.). Hoechst atveju buvo atsižvelgta į 1996 metus (skundžiamo sprendimo 291 ir 292 konstatuojamosios dalys).

17

Akzo Nobel grupė, užimanti 44% EEE rinkos, buvo laikoma svarbiausia gamintoja ir todėl buvo priskirta pirmai nagrinėjamų įmonių kategorijai. Hoechst ir Clariant, užimančios atitinkamai 28% ir 34% rinkos, buvo laikomos antros pagal svarbą monochloracetato rūgšties gamintojos ir priskirtos antrai kategorijai. Atofina, kurios rinkos dalis sudarė 17%, priskirta trečiajai kategorijai (skundžiamo sprendimo 293–295 konstatuojamosios dalys).

18

Pradinis baudų dydis buvo nustatytas taip: Akzo Nobel grupei skirta 30 mln. eurų, Hoechst ir Clariant – 21 mln. eurų, Atofina/Elf Aquitaine 12 mln. eurų, o Eka Nobel –1,33 mln. eurų (per klaidą buvo nurodyta, kad tai „pagrindinės baudos“, skundžiamo sprendimo 296 ir 297 konstatuojamosios dalys).

19

Komisija, be to, kiekvienai įmonei padidino pradinius baudų dydžius, atsižvelgdama į jų dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, nuspręsdama, kad joms skirti pradiniai baudos dydžiai turi būti padidinti 10% už kiekvienus pažeidimo metus, papildomai pridedant 5% už kiekvieną laikotarpį, lygų šešiems mėnesiams arba jį viršijantį, bet ne didesnį nei vieni metai. Todėl ji padidino Akzo Nobel grupei ir Atofina (Elf Aquitaine) skirtą pradinį baudos dydį 150%, Hoechst – 135%, o Clariant – 15% (skundžiamo sprendimo 302 konstatuojamoji dalis).

20

Hoechst ir Atofina, atsižvelgiant į sunkinančias aplinkybes, pagrindinė bauda, kuri turėjo būti skirta už pakartotinumą, padidinta 50%, nes šioms dviem įmonėms buvo adresuoti ankstesni sprendimai, kuriais konstatuotas jų dalyvavimas kituose karteliuose (skundžiamo sprendimo 308 ir 314 konstatuojamosios dalys).

21

Šiuo tikslu Komisija pažymėjo, kad Hoechst buvo adresuotas 1994 m. liepos 27 d. Komisijos sprendimas 94/599/EB, susijęs su (81 EB) straipsnio taikymo procedūra (OL L 239, p. 14) (toliau – sprendimas „PVC II“), ir Komisijos sprendimas 69/243/EEB, susijęs su (81 EB) straipsnio taikymo procedūra (OL L 195, p. 11, toliau – „Dažymo medžiagų“ sprendimas) (skundžiamo sprendimo 309 straipsnio konstatuojamoji dalis).

22

Komisija nepatvirtino ieškovės argumentų, nurodytų jos atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, pagal kuriuos cituotame sprendime aptariama veikla, prekės ir asmenys skyrėsi nuo veiklos, prekių ir asmenų, susijusių su monochloracetato rūgšties sektoriumi, o „Dažymo medžiagų“ sprendimas buvo pasenęs. Iš tiesų, jos manymu, toks reikalavimas, koks nustatytas gairėse, kad pažeidimas būtų tos pačios rūšies, yra įvykdytas, nes cituoti ankstesni sprendimai ir skundžiamas sprendimas buvo susiję su karteliais, kuriais padaryti panašūs EB 81 straipsnio pažeidimai. Nereikalaujama, kad veikla, prekės ir asmenys būtų tapatūs, pakanka, kad būtų ta pati įmonė – šiuo atveju taip ir buvo (skundžiamo sprendimo 312 konstatuojamoji dalis).

23

Komisija taip pat atmetė ieškovės argumentą, kad šioje byloje buvo pažeistas non bis in idem principas, nes 2003 m. spalio 1 d. Komisijos sprendime 2005/493/EB, susijusiame su (EB 81) straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (C (2003) 3426, galutinis) (byla COMP/E-1/37.370 – Sorbatai), kurio santrauka paskelbta Oficialiajame leidinyje (OL L 182, p. 20), Komisija jau atsižvelgė į ankstesnius sprendimus kaip į sunkinančias aplinkybes. Komisijos manymu, jei įmonės ir toliau daro tokius pačius pažeidimus ir jei ankstesnės baudos nepaskatino jų pakeisti savo elgesio, tai yra sunkinanti aplinkybė, nesvarbu, ar ankstesniuose sprendimuose buvo padarytas toks vertinimas (skundžiamo sprendimo 313 konstatuojamoji dalis).

24

Remdamasi pranešimo dėl bendradarbiavimo B punktu Komisija sumažino Clariant baudą 100%, nes ji buvo pirmoji kartelio dalyvė, pateikusi įrodymų apie kartelio egzistavimą, veikimą, trukmę ir įgyvendinimą. Komisija padarė išvadą, kad Clariant GmbH informavo apie kartelį dar tuomet, kai ji nebuvo pradėjusi tyrimo ir neturėjo pakankamai įrodymų minėtam karteliui įrodyti (skundžiamo sprendimo 328–332 konstatuojamosios dalys).

25

Ji mano, kad Atofina skirta bauda galėjo būti reikšmingai, t. y. 40% sumažinta, nes ji buvo antroji įmonė, prieš pranešimą apie kaltinimus suteikusi informacijos ir įrodymų, kurie padėjo nustatyti kartelio egzistavimą, ir neginčijo faktų, kuriais Komisija rėmėsi nustatydama kartelio egzistavimą savo pranešime apie kaltinimus (skundžiamo sprendimo 337, 338 ir 340 konstatuojamoji dalis).

26

Komisija nustatė, kad Akzo Nobel grupė buvo trečioji įmonė, prieš pranešimą apie kaltinimus suteikusi informaciją ir įrodymus, patvirtinančius kartelio egzistavimą monochloracetato rūgšties sektoriuje, ir neginčijo faktų, kuriais Komisija pasirėmė pranešime apie kaltinimus, kad įrodytų kartelio egzistavimą. Todėl ji manė, kad Akzo Nobel grupė įvykdė pranešimo dėl bendradarbiavimo D punkto 2 dalies pirmoje ir antroje įtraukoje nustatytą kriterijų, kad jai galėtų būti taikomas baudos, kuri būtų paskirta, jeigu nebendradarbiautų su Komisija, dydžio sumažinimas 25% (skundžiamo sprendimo 342–346 konstatuojamosios dalys).

27

Tačiau Komisija nepatvirtino Hoechst argumentų, kad ji negalėjo pateikti savo prašymo pagal pranešimą apie bendradarbiavimą, nes pardavė savo monochloracetato rūgšties verslą Clariant AG dar prieš pradedant 1999 m. procedūrą, ir kad, be to, turėjo būti laikoma, jog Clariant GmbH šiuo klausimu pateiktas prašymas buvo susijęs ir su ja. Komisija manė, kad Hoechst turėjo galimybę pateikti tokį prašymą dar tuomet, kai buvo monochloracetato rūgšties verslo savininkė, ir todėl ji negalėjo būti siejama su Clariant GmbH prašymu, nes monochloracetato rūgšties verslas priklausė Hoechst, paskui Clariant AG – dviem savarankiškiems juridiniams subjektams (skundžiamo sprendimo 325 ir 326 konstatuojamosios dalys).

28

Komisija skundžiamo sprendimo 1 straipsnyje nusprendė:

„Toliau išvardytos įmonės pažeidė Sutarties 81 straipsnį, pasidalydamos apimtis ir klientus, susitardamos dėl suderinto kainų didinimo, dėl kompensavimo mechanizmo, keisdamosi pardavimo kiekių ir kainų informacija bei reguliariai dalyvaudamos susitikimuose ir palaikydamos kitus ryšius, kad pasiektų kartelinius susitarimus ir įgyvendintų pirma išvardytus apribojimus. Toliau išvardytos įmonės nuo 1994 m. sausio 1 d. savo veiksmais taip pat pažeidė EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį.

<…>;

<…>;

29

Skundžiamo sprendimo 2 straipsniu buvo skirtos tokios baudos:

<…>“

30

Pagal skundžiamo sprendimo 3 straipsnį:

„Įmonės, išvardytos 1 punkte, nedelsdamos nutraukia pažeidimus, jeigu to dar nepadarė.

Jos privalo nebevykdyti jokių šioje byloje nustatytų neteisėtų veiksmų ir nebekartoti tokio elgesio bei susilaikyti nuo veiksmų ir elgesio, kurių objektas arba pasekmės būtų panašios.“

31

Ieškovė pareiškė šį ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2005 m. balandžio 25 dieną.

32

Pakeitus Pirmosios instancijos kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į septintąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.

33

Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo žodžiu pateiktus klausimus 2006 m. lapkričio 28 d. vykusiame posėdyje. Išklausęs teisėjo pranešėjo ataskaitą Pirmosios instancijos teismas (septintoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

34

Per 2008 m. birželio 18 d. posėdį buvo išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

35

Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

36

Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

37

Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo septynis pagrindus. Pirmasis yra susijęs su ieškovės atsakomybės už dalyvavimą kartelyje, už kurį buvo skirta bauda, nebuvimu, nes ji pardavė savo monochloracetato rūgšties verslą, antrasis – su paskirtos baudos neteisėtumu, trečiasis – su pranešimo dėl bendradarbiavimo nesilaikymu, ketvirtasis – su vertinimo klaida nustatant pagrindinės baudos dydį, penktasis – su nepagrįstu baudos padidinimu dėl pakartotinumo, šeštasis – su proceso pažeidimais ir septintasis – su skundžiamo sprendimo 3 straipsnyje nustatyto draudimo tęsti atitinkamus veiksmus neteisėtumu.

38

Ieškovė teigia, kad ji jau nebėra atsakinga už pažeidimus, susijusius su monochloracetato rūgšties verslu, nes po šio verslo pardavimo visa su šiuo verslu susijusi atsakomybė už pažeidimus buvo perduota Virteon GmbH. Ji pažymi, kad monochloracetato rūgšties verslas buvo teisiškai išformuotas, o 1997 m. gegužės 30 d. parduotas visiškai kontroliuojamai dukterinei bendrovei Virteon kartu su kitais keturiais stambiais verslais, susijusiais su specifiniais cheminiais produktais. Paskui Virteon, jau kaip savarankiška įmonė, toliau tęsė verslą tomis pačiomis sąlygomis. Todėl ši įmonė užėmė ieškovės vietą tiek teisiniu, tiek ekonominiu požiūriais. Tai, kad Virteon perėmė Clariant AG, nekeičia Virteon, kuri tapo Clariant GmbH, atsakomybės. Iš tiesų akcininkų pasikeitimas Clariant AG perėmus Virteon neturėjo jokio poveikio įmonės atsakomybei, nes ekonominė tapatybė, vadinasi, ir aptariamos įmonės ekonominis tęstinumas, išliko. Taigi Virteon, vėliau tapusi Clariant GmbH, ir toliau – be jokios teisinės ar ekonominės pertraukos – egzistavo grupės viduje turėdama tokią pačią teisinę tapatybę.

39

Ieškovės manymu, jei įmonė perduodama kaip visuma, o naujas teisės subjektas pakeičia pirmtaką ir toliau užsiima vykdytu verslu, pagal ekonominio tęstinumo principą tuo pačiu metu perduodama ir atsakomybė už perleistos įmonės sudarytą kartelį. Nustatant atsakomybę tai reiškia, kad „siekiama nustatyti įmonės kaip ekonominio subjekto, o ne kaip teisės subjekto veiksmų padarinius“. Šioje byloje išformavus ir pardavus monochloracetato rūgšties verslą Virteon, o vėliau Clariant GmbH, yra tie teisės subjektai, kurie atsakingi už teisės pažeidimus, o ne Hoechst.

40

Ieškovė taip pat pažymi, kad tai, jog Clariant ir toliau dalyvavo sudarytuose karteliniuose susitarimuose, reiškia įmonės ekonominį tęstinumą.

41

Pagal Komisijos cituotą 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Anic Partecipazioni (C-49/92 P, Rink. p. I-4125) negalima daryti kitų išvadų. Iš tiesų pagal šį sprendimą principas, pagal kurį įmonės vadovas gali būti traukiamas atsakomybėn neatsižvelgiant į tai, kad įmonės verslas buvo parduotas, yra išimtinai susijęs su įmonės pardavimu tretiesiems asmenims, o ne grupei priklausančiam teisės subjektui, kaip tai yra šioje byloje. Šiuo klausimu ieškovė teismo posėdyje nurodė, kad viename iš savo paskutinių sprendimų ( Sprendimo ETI ir kt., C-280/06, Rink. p. I-10893) Teisingumo Teismas patvirtino, jog ekonominio tęstinumo kriterijus turi būti taikomas atsižvelgiant į perdavimo momentu egzistuojančius struktūrinius ryšius tarp subjekto, padariusio pažeidimą, ir jo ekonominio perėmėjo.

42

Ji tai pat pažymi, kad apie atsakomybės perleidimą buvo nurodyta verslo perdavimo sutartyje, kurioje šalys aiškiai pripažįsta, kad Virteon atleidžia ieškovę nuo jos atsakomybės grupės viduje. Ieškovės manymu, iš teismo praktikos matyti, kad skiriant baudą į tokį atsakomybės prisiėmimą grupės viduje reikia atsižvelgti.

43

Dėl Komisijos argumento, kad ieškovė mėgino išvengti savo atsakomybės perleisdama monochloracetato rūgšties verslą, ieškovė atsikerta, kad grupės restruktūrizavimas, kuris vykdytas etapais nuo 1996 m., buvo procesas, kuriam nedarė įtakos ir nemotyvavo jokios konkrečios verslo sritys. Restruktūrizuojant buvo atsisakoma visų verslų, kurie nesusiję su farmacijos ir žemės ūkio verslo sektoriais.

44

Teismo praktika ir Komisijos sprendimų praktika patvirtina ieškovės poziciją. Jei Komisija privalėtų pasinaudoti diskrecija nustatydama baudos adresatus, tai pažeistų principą, pagal kurį administracija yra susaistoma savo pačios sprendimais, – šis principas nustatytas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, paskelbtos 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje (OL 2000, C 364, p. 1), preambulėje ir 20 straipsnyje.

45

Ieškovė posėdyje pridūrė, kad, priešingai nei teigė Komisija, ši neturi diskrecijos įvardyti EB 81 straipsnio pažeidėjų, nes jie yra nustatomi vadovaujantis konkrečiomis teisės normomis.

46

Ieškovė taip pat teigia, kad tuomet, kai ji valdė monochloracetato rūgšties verslą, šis verslas buvo organizuotas ir veikė savarankiškai, ir tik ji buvo atsakinga už jo rezultatus. Be to, nagrinėjamo monochloracetato rūgšties verslo aplinkoje nieko nebuvo žinoma apie pažeidimą, o monochloracetato rūgšties versle dirbančių darbuotojų, kurie dalyvavo darant pažeidimą, veiksmai neatitiko grupės politikos, skatinančios laikytis konkurencijos teisės.

47

Komisija atsikerta, kad iš esmės ieškovės argumentas, jog restruktūrizavus jos monochloracetato rūgšties verslą ji buvo visiškai atleista nuo bet kokios atsakomybės, negali būti priimtas. Iš tiesų, jei ieškovės aiškinimas būtų teisingas, jis stambioms įmonėms suteiktų lengvą būdą išvengti teisinės atsakomybės, susijusios su karteliais, arba bent leistų maksimaliai sumažinti komercinę riziką, jeigu pažeidimas būtų atskleistas.

48

Be to, ji pažymi, kad ieškovės pagrindas iš tiesų buvo susijęs tik su 1997 m. birželio mėnesiu iš visų 149 mėnesių, kiek truko pažeidimas, todėl šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo panaikinimas dėl vieno mėnesio nebūtų pagrįstas.

49

Šiuo klausimu Komisija mano galinti preziumuoti, atsižvelgiant į nusistovėjusią teismo praktiką, kad tokia 100% kontroliuojama dukterinė bendrovė, kokia šioje byloje nuo 1997 m. gegužės 30 d. iki buvo Virteon, iš esmės vadovavosi patronuojančios bendrovės nurodymais, netikrindama, ar patronuojanti bendrovė iš tiesų įgyvendino savo teises. Todėl Hoechst privalėjo įrodyti, kad jos ankstesnė dukterinė bendrovė sprendimus dėl savo veiksmų rinkoje 1997 m. birželio mėn. iš tiesų priėmė savarankiškai, tačiau ji to nepadarė.

50

Šiuo klausimu reikia priminti, kad už įmonės padarytą pažeidimą iš esmės turi atsakyti tas fizinis ar juridinis asmuo, kuris vadovavo įmonei darant pažeidimą, net jei sprendimo, kuriame nustatytas šis pažeidimas, priėmimo momentu įmonės valdymas buvo patikėtas kitam asmeniui (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, C-286/98 P, Rink. p. I-9925, 37 punktas ir sprendimo Cascades prieš Komisiją, C-279/98 P, Rink. p. 9693, 78 punktas; Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T-9/99, Rink. p. II-1487, 103 punktas).

51

Todėl siekiant veiksmingai įgyvendinti konkurencijos taisykles, išimtiniais atvejais gali būti reikalinga kartelį priskirti ne pirminiam, o naujajam jame dalyvavusios įmonės valdytojui, jeigu jis tikrai gali būti laikomas pirminio valdytojo perėmėju, t. y. jeigu toliau valdo kartelyje dalyvavusią įmonę (šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados, pateiktos minėtame sprendime ETI ir kt., 75 ir 76 punktus). Iš tikrųjų, jeigu nebūtų numatyta jokios kitos galimybės skirti sankciją kitam subjektui nei tas, kuris padarė pažeidimą, įmonės galėtų išvengti sankcijų paprasčiausia pakeisdamos savo tapatybę restruktūrizacija, perdavimu arba kitomis teisinėmis arba organizacinėmis reformomis (šiuo klausimu žr. sprendimo ETI ir kiti 41 punktą).

52

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad vadinamasis „ekonominio tęstinumo“ kriterijus svarbus tik tuomet, kai už įmonės valdymą atsakingas juridinis asmuo po pažeidimo nustoja teisiškai egzistavęs (minėto sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 145 punktas ir minėto sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 104 punktas), arba įmonės vidaus restruktūrizavimo atveju, kai pirminis valdytojas nebūtinai teisiškai nutraukia savo egzistavimą, tačiau daugiau nebeužsiima ekonomine veikla atitinkamoje rinkoje, ir atsižvelgiant į struktūrinius ryšius tarp pirminio ir naujojo įmonės valdytojo (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 359 punktą ir minėto sprendimo ETI ir kt. 41 punktą).

53

Šioje byloje iš ginčijamo sprendimo ir ieškovės pastabų, susijusių su pranešimu apie kaltinimus, matyti, kad Hoechst iki 1997 m. gegužės 30 d. pati gamino monochloracetato rūgštį atskirame chemijos padalinyje. šis padalinys kartu su kitais buvo perduotas Virteon, Hoechst 100% kontroliuojamai dukterinei bendrovei. , pardavusi visas Virteon akcijas, Hoechst perleido visą savo monochloracetato rūgšties verslą Clariant AG.

54

Kalbant visų pirma apie ieškovės – ji dalyvavo kartelyje iki 1997 m. gegužės 30 d. – atsakomybę, ieškovė tenurodo, kad monochloracetato rūgšties verslas buvo organizuotas ir veikė savarankiškai, todėl ji nieko apie šį pažeidimą nežinojo. Ji taip pat teigia, kad jos darbuotojų, kurie dalyvavo darant pažeidimą, veiksmai neatitiko grupės politikos, kuria skatinama laikytis konkurencijos teisės.

55

Tačiau reikia konstatuoti, kad iki chemijos produktų gamybos verslo perdavimo Virteon1997 m. gegužės 30 d. ieškovė buvo juridinis asmuo, tiesiogiai atsakingas už savo monochloracetato rūgšties verslo ir darbuotojų, kurie padarė nagrinėjamą pažeidimą, valdymą. Šiomis aplinkybėmis laikytina, kad ieškovė žinojo apie šiuos veiksmus ir negalėjo remtis savo vidiniais organizaciniais nesklandumais (šiuo klausimu žr. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bayer prieš Komisiją, T-12/90, Rink. p. II-219, 35 punktą). Todėl ieškovei turi būti priskirtini jos monochloracetato rūgšties verslo darbuotojų neteisėti veiksmai.

56

Taip pat reikia pažymėti, kad kaip Komisijos sprendimų konkurencijos teisės srityje taikymo ir vykdymo tikslais adresatą reikia nustatyti subjektą, turintį teisinį subjektiškumą (šiuo atžvilgiu žr. 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, toliau – PVC II, T-305/94–T-307/94, T-313/94–T-316/94, T-318/94, T-325/94, T-328/94, T-329/94 ir T-335/94, Rink. p. II-931, 978 punktą). Todėl Komisija buvo teisi, priskirdama atsakomybę už monochloracetato rūgšties gamybos versle padarytą pažeidimą ieškovei, kuri buvo juridinis asmuo, atsakingas už šią veiklą.

57

Kalbėdama apie laikotarpį nuo 1997 m. gegužės 30 d. iki , ieškovė tenurodo, kad šiuo laikotarpiu monochloracetato rūgšties verslas, taip pat kitos veiklos sritys buvo perduotos dukterinei bendrovei Virteon, kurią 100% kontroliavo Hoechst prieš ją parduodant Clariant AG.

58

Šiuo klausimu konstatuotina, kad Komisija atsižvelgė į šį laikotarpį, skundžiamo sprendimo 217–219 konstatuojamosiose dalyse remdamasi įmonės sąvoka EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į šią sąvoką, kuria grindžiama visa Bendrijos teismų praktika, susijusi su atsakomybės už tai pačiai grupei priklausančių juridinių asmenų padarytus pažeidimus priskyrimu, Komisija teisingai priskyrė pažeidimą Hoechst už laikotarpį nuo 1997 m. gegužės 30 d. iki . Įmonės sąvoka EB 81 straipsnio prasme apima ekonominius subjektus, susidedančius iš asmeninių, materialių ir nematerialių elementų visumos, kuri siekia konkretaus ilgalaikio ekonominio tikslo ir gali prisidėti prie šioje nuostatoje numatyto pažeidimo padarymo (šiuo klausimu žr. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shell prieš Komisiją, T-11/89, Rink. p. II-757, 311 punktą ir minėto sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 54 punktą).

59

Ypatingais atvejais, kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100% pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, egzistuoja paprastoji prezumpcija, kad tokia patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui (šiuo atžvilgiu žr. 1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo AEG prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 50 punktą ir 59 punkte minėto sprendimo PVC II 961 ir 984 punktus), ir todėl jos sudaro vieną įmonę EB 81 straipsnio prasme ( Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T-71/03, T-74/03, T-87/03 ir T-91/03, nepaskelbta Rinkinyje, 59 punktas). Todėl patronuojanti bendrovė, Bendrijos teisme ginčijanti Komisijos sprendimą, kuriuo jai skiriama bauda už dukterinės bendrovės veiksmus, turi paneigti šią prezumpciją, pateikdama dukterinės bendrovės savarankiškumo įrodymų ( Pirmosios instancijos teismo sprendimo Avebe prieš Komisiją, T-314/01, Rink. p. II-3085, 136 punktas; taip pat šiuo atžvilgiu žr. Teisingumo Teismo sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, C-286/98 P, Rink. p. I-9925, toliau – sprendimas Stora, 29 punktą).

60

Šioje byloje konstatuotina, kad Virteon nuo 1997 m. gegužės 30 d. iki buvo dukterinė bendrovė, kurią 100% kontroliavo Hoechst. Kadangi Hoechst, kaip tai nurodyta ieškovės atsiliepime į pranešimą apie kaltinimus, Virteon pardavė Clariant AG, – šis pardavimo sandoris galutinai buvo sudarytas , o įvykdytas perduodant akcijas, – monochloracetato rūgšties verslo perdavimas dukterinei bendrovei akivaizdžiai buvo tikslo parduoti šios dukterinės bendrovės akcijas trečiajai įmonei sudėtinė dalis. Šiomis aplinkybėmis laikytina, kad buvo įrodyta, jog ieškovei nepavyko paneigti prezumpcijos, kad patronuojanti bendrovė darė lemiamą įtaką savo 100% kontroliuojamos dukterinės bendrovės veiksmams (minėto sprendimo AEG-Telefunken prieš Komisiją 50 punktas ir minėto Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 59 punktas), įrodant jos dukterinės bendrovės Virteon GmbH savarankiškumą.

61

Taip pat reikia atmesti ieškovės argumentą, kad perdavus jos ekonominį monochloracetato rūgšties gamybos padalinį kitai įmonei šiam naujam valdytojui taip pat buvo perduota atsakomybė už antikonkurencinius veiksmus. Iš tiesų atsižvelgiant į 50 punkte cituotą teismo praktiką ieškovė – juridinis asmuo, kuris vadovavo nagrinėjamai įmonei darant pažeidimą – privalo už jį atsakyti, net jei sprendimo, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, priėmimo dieną įmonės valdymas buvo priskirtas Clariant AG atsakomybei. Asmeninės atsakomybės principo negali užgožti įmonės ekonominio tęstinumo principas, jei, kaip šioje byloje, kartelyje dalyvaujanti įmonė perleido savo verslo dalį trečiam nepriklausomam asmeniui, ir nėra jokių struktūrinių ryšių tarp pirminio ir naujojo valdytojų (šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados, pateiktos minėtame sprendime ETI ir kt., 82 punktą).

62

Taigi, priešingai nei teigia ieškovė, ji nepatenka į vieną iš išskirtinių atvejų, kuriais Teisingumo Teismas galėjo daryti išvadą, kad reikėjo remtis ekonominio tęstinumo kriterijumi, siekiant priskirti pirminio valdytojo antikonkurencinius veiksmus naujajam valdytojui, valdančiam nagrinėjamą verslą. Iš tiesų, nors monochloracetato rūgšties verslas iš pradžių buvo perduotas Virteon grupės viduje, Hoechst dukterinei bendrovei, kad vėliau būtų perduotas Clariant AG, Hoechst ir toliau po pažeidimo padarymo išliko savarankišku juridiniu asmeniu (šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją, C-65/02 P ir C-73/02 P, Rink. p. I-6773, 88 punktą).

63

Be to, priešingai nei teigia ieškovė, ji negali pasiremti teismo praktika, pagal kurią visiško arba dalinio ekonominio subjekto ekonominės veiklos perdavimo kitam subjektui atveju atsakomybė už vykdant nagrinėjamą veiklą pirminio valdytojo padarytą pažeidimą gali būti priskiriama naujam valdytojui, jeigu jie taikant konkurencijos taisykles bendrai sudaro tą patį ekonominį subjektą ir net jei pirminis valdytojas tebeegzistuoja kaip juridinis subjektas (minėto sprendimo ETI ir kt., 48 punktas). Pažymėtina, kad 1997 m. birželio 30 d. perleidus Virteon Clariant AG jokie struktūriniai ar organizaciniai ryšiai nesiejo Clariant AG su Hoechst, kurios yra dvi atskiros įmonės EB 81 straipsnio prasme, o vienintelis ekonominis ryšys buvo tas, kad pirmoji nupirko visą Virteon kapitalą, vadinasi, ir Hoechst monochloracetato rūgšties verslą.

64

Bet kuriuo atveju pirminio valdytojo padaryto pažeidimo priskyrimas naujam valdytojui yra galimybė, kurią tam tikromis aplinkybėmis teismo praktika pripažįsta Komisijai, bet ne pareiga; visų pirma taip yra tuomet, kai pažeidimą padaręs pirminis valdytojas, kaip ir šioje byloje, toliau egzistuoja teisiškai arba ekonomiškai (minėto sprendimo ETI ir kt. 40 punkto prasme). Be to, šioje byloje pavojaus, kad pažeidimą padariusi įmonė išvengs sankcijų, kurį siekiama pašalinti ekonominio tęstinumo principu (žr. 51 punktą), nėra, nes Hoechst toliau egzistuoja tiek teisiškai, tiek ekonomiškai.

65

Ieškovė negali remtis ir savo atsakomybės perleidimu pagal su Virteon sudarytą verslo perdavimo sutartį. Viena vertus, tokia sutartimi negalima remtis prieš Komisiją siekiant išvengti numatytų sankcijų dėl dalyvavimo kartelyje pagal Bendrijos konkurencijos teisę, nes ja siekiama įmonėms padalyti atsakomybę už dalyvavimą kartelyje. Kita vertus, tariamas šioje byloje įvykdytas atsakomybės perleidimas pagal verslo perdavimo sutarties sąlygas neturi poveikio nustatant ieškovės atsakomybę, nes ši sutartis buvo sudaryta su Hoechst ir jos 100% kontroliuojama dukterine bendrove, kurios neteisėti veiksmai gali būti priskirti jai, nes ji yra patronuojanti bendrovė. Bet kuriuo atveju, skirtingai nei byloje, kurioje priimtas ieškovės nurodytas 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją (T-45/98 ir T-47/98, Rink. p. II-3757, 62 punktas), kuriame Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija turi išimtinę teisę priskirti bendrovei atsakomybę už jos pirmtako įvykdytus neteisėtus veiksmus, iš bylos medžiagos nematyti, kad Clariant AG sutiko prisiimti atsakomybę už Hoechst veiksmus, kurie buvo įvykdyti prieš jos monochloracetato rūgšties verslo perdavimą.

66

Darytina išvada, kad ieškovės argumentas, jog atsakomybė už monochloracetato rūgšties verslo padalinio įvykdytus antikonkurencinius veiksmus po pardavimo buvo perleista Clariant AG, negali būti patvirtintas.

67

Kadangi Komisija buvo teisi priskirdama Hoechst atsakomybę už pažeidimą, padarytą nuo 1984 m. birželio 1 d. iki , pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

68

Ieškovė teigia, kad paskirta bauda yra neteisėta, nes nauja Virteon, kuri vėliau tapo Clariant GmbH, patronuojanti bendrovė buvo visiškai atleista nuo baudos, o ji pati, kaip pirminis valdytojas, nebuvo atleista. Todėl Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje, taip pat pranešimo dėl bendradarbiavimo prasmę ir tikslą.

69

Kadangi Hoechst, kuri vėliau buvo perduota Virteon, savo ruožtu tapusiai Clariant GmbH, monochloracetato rūgšties verslas prieš tai, kol jį pradėjo valdyti Clariant AG, sudarė ekonominį vienetą, Clariant AG pateiktas prašymas atleisti nuo baudos yra susijęs su visais teisės subjektais, kuriuos apima „įmonė Hoechst/Virteon/Clariant“. Šį teiginį pagrindžia tai, kad Komisija (skundžiamo sprendimo 332 konstatuojamoji dalis) Clariant GmbH taikomą atleidimą nuo baudos pritaikė ir jos kontroliuojamai bendrovei, remdamasi egzistuojančiais ryšiais tarp šios įmonės ir Virteon (vėliau tapusios Clariant GmbH), Virteon ir Clariant GmbH, ir sprendimų praktika. Todėl neatsižvelgdama į tai, kad ieškovė buvo to paties ekonominio subjekto kaip ir Clariant GmbH bei Clariant AG dalis, Komisija pažeidė tokią įmonės sąvoką EB 81 straipsnio prasme, kokia apibrėžta teismo praktikoje.

70

Ieškovė taip pat pažymi, kad kartelis nepertraukiamai visą pažeidimo trukmę buvo įgyvendinamas tokiu pat būdu ir tų pačių asmenų, todėl Clariant GmbH prašymas atleisti nuo baudos yra susijęs ne tik su laikotarpiu po Virteon perėmimo. Clariant GmbH nurodyti faktai, siekiant pagrįsti jos prašymą atleisti nuo atsakomybės, taip pat yra susiję su visu pažeidimo laikotarpiu. Todėl, atsižvelgiant į pateiktą informaciją, būtent ieškovė turėtų būti traktuojama palankiau, nes ji bendradarbiavo. Be to, prašymas atleisti nuo baudos buvo paduotas „verslo“ („the business“) vardu.

71

Ieškovė patikslina, kad negalėjo pateikti savo prašymo atleisti (ją nuo baudos) prieš antrąją 1997 m. pusę, nes iki tol nežinojo apie kartelį. Be to, vėliau ji negalėjo pateikti tokio prašymo, nes 1997 m. birželio 30 d. visą savo monochloracetato rūgšties gamybos padalinio turtą perleido Clariant AG.

72

Pagaliau, jei pagal pranešimą apie bendradarbiavimą suteikiamas atleidimas nuo baudos nėra taip pat susijęs su laikotarpiu, per kurį Hoechst buvo monochloracetato rūgšties verslo savininkė, pranešimas dėl bendradarbiavimo tampa beprasmis, nes pažeidimo vykdytojas, t. y. monochloracetato rūgšties gamybos padalinys, bendradarbiavo su Komisija ir atskleidė pažeidimą.

73

Komisija prašo atmesti minėtą pagrindą.

74

Visų pirma, konstatuotina, kad, kaip buvo nustatyta nagrinėjant pirmąjį pagrindą, susijusį su tariamu neteisėtumu priskiriant Hoechst pažeidimus, kuriuos ji padarė užsiimdama monochloracetato rūgšties verslu (žr. 53–60 punktus), ieškovės atsakomybė nuo 1984 m. sausio 1 d. iki negali būti laikoma perleista Clariant AG nuo tada, kai ši įmonė perėmė Hoechst monochloracetato rūgšties verslą, t. y. .

75

Kadangi negalima patvirtinti ieškovės argumento, kad Hoechst monochloracetato rūgšties verslo padalinys, kuris vėliau buvo perduotas Clariant AG, sudaro savarankišką ekonominį vienetą, 1999 m. gruodžio 6 d. laišku pateiktas prašymas (toliau – laiškas dėl atleidimo nuo baudos) pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo nėra siejamas su įmone, kuri anksčiau turėjo monochloracetato rūgšties verslą, t. y. Hoechst. Iš tiesų pažymėtina, kad Hoechst ir Clariant AG yra dvi įmonės, skirtingi juridiniai asmenys, kurios viena po kitos dalyvavo kartelyje, susijusiame su monochloracetato rūgšties verslu, ir kurios yra dvi skirtingos įmonės EB 81 straipsnio prasme (žr. 63 punktą). Todėl Clariant GmbH prašymu, pateiktu pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, gali remtis tik įmonė, kurios sudėtyje ji buvo, tačiau ne Hoechst.

76

Be to, tokios išvados negali paneigti ieškovės argumentas, pagal kurį iš laiško dėl atleidimo nuo baudos matyti, kad ji nurodė į laikotarpį, kuriuo užsiėmė monochloracetato rūgšties verslu. Iš tiesų iš pranešimo dėl bendradarbiavimo B punkto matyti, kad būtent įmonei, kuri įvykdė minėtame punkte nurodytas sąlygas, sumažinamas baudos dydis arba ji visiškai nuo jos atleidžiama. Tačiau, kaip konstatuota 75 punkte, šio laiško autorius buvo ne Hoechst, o Clariant GmbH, kuri šią datą buvo Clariant įmonės sudėtyje. Neginčijama, kad Hoechst minėto laiško išsiuntimo momentu neturėjo jokių teisių į šią bendrovę, kuri informavo apie kartelį. Todėl ir neatsižvelgiant į tai, kad Clariant GmbH laiške darė nuorodą į laikotarpį, per kurį Hoechst veikė monochloracetato rūgšties versle, ji negalėjo veikti Hoechst vardu nei, vadinasi, leisti jai pasinaudoti pranešime dėl bendradarbiavimo numatyta palankia traktuote.

77

Taip pat reikia atmesti ieškovės argumentą, kad ji pati negalėjo pateikti prašymo pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo laikotarpiu, kuriuo valdė monochloracetato rūgšties verslą. Iš tiesų ieškovė nepateikia jokio įrodymo, kad pagrįstų savo teiginį, ir bet kuriuo atveju neįrodo, kad monochloracetato rūgšties verslas, kuriam vykdyti dar nebuvo įsteigta dukterinė bendrovė iki 1997 m. gegužės 30 d., buvo organizuotas savarankiškai ir be jos atsakomybės.

78

Kaip ir Komisija, Pirmosios instancijos teismas irgi mano, kad skundžiamas sprendimas niekaip nepaneigia pranešimo dėl bendradarbiavimo esmės ir tikslo. Iš tiesų, kadangi Clariant AG ir jos dukterinė bendrovė Clariant GmbH sudaro ekonominį vienetą, jos, kaip viena įmonė, gali pasinaudoti pranešime dėl bendradarbiavimo numatytomis privilegijomis, nepažeidžiant jo tikslo. Taip nėra ieškovės atveju, atsižvelgiant į tai, jog nėra ryšių su laiško dėl atleidimo nuo baudos autoriumi, t. y. Clariant GmbH.

79

Pagaliau dėl argumento, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, primintina, jog minėtas principas pažeidžiamas tik tuomet, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (1984 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sermide, 106/83, Rink. p. 4209, 28 punktas ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T-304/02, Rink. p. II-1887, 96 punktas). Šioje byloje, kadangi ieškovė, kaip atskira įmonė nuo Clariant, nėra panašioje situacijoje su minėta įmone, nes ji pirmoji pateikė lemiamų įrodymų apie kartelį, kaltinimai, susiję su vienodo požiūrio principo pažeidimu, negali būti patvirtinti.

80

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, antrąjį pagrindą, susijusį su paskirtos baudos neteisėtumu, reikia atmesti.

81

Ieškovė kaltina Komisiją, kad ši nesumažino baudos bent 10% pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Pagal šio pranešimo D punkto 2 dalies antrą įtrauką ji, atsakydama į pranešimą apie kaltinimus, informavo Komisiją, kad neginčija pažeidimo faktų, ir šiuo pagrindu jai, kaip ir kitoms kartelio šalims, turėjo būti sumažinta bauda.

82

Ji pažymi, kad iš atsakymo į pranešimo apie kaltinimus 9 punkto matyti, kad neginčijo Komisijos minėtame pranešime nurodytų faktų. Aplinkybės, kad nebuvo prieštaraujama, negali paneigti to, kad ieškovė tame pačiame 9 punkte nurodė, jog pasilieka teisę pateikti skirtingą nustatytų faktų vertinimą nei Komisijos teisinis vertinimas.

83

Dėl argumento, kad ji nepripažino faktų, nes teigė, kad apie tai nieko nežinojo, ji atsikerta, kad faktų nežinojimas negali sukliudyti juos pripažinti.

84

Be to, ji teigia, kad nei pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo sąlygas, nei pagal Komisijos sprendimų ar teismo praktiką nereikalaujama, kad baudos sumažinamas dėl faktų neginčijimo priklausytų nuo to, ar buvo pateiktas atskiras prašymas. Todėl ji gali teisėtai tikėtis, kad jos bauda bus sumažinta remiantis pranešimu dėl bendradarbiavimo.

85

Be to, Komisija nepaaiškino, kodėl skirdama baudą neatsižvelgė į tai, jog buvo neginčijami faktai, ir nepatikslino, kodėl taip pasielgė. Šiuo klausimu ji teigia, jog Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad išvada, jog ieškovė neginčijo faktų, turi būti paminėta visose su įmonės bendradarbiavimu susijusiose konstatuojamosiose dalyse (2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T-236/01, T-239/01, T-244/01–T-246/01, T-251/01 ir T-252/01, Rink. p. II-1181, 414 ir paskesni punktai).

86

Komisija atsikerta, kad pageidaudama pasinaudoti pranešimu dėl bendradarbiavimo ieškovė turėtų pateikti oficialų prašymą pagal minėto pranešimo E punktą. Tačiau administracinėje procedūroje ji visą laiką gynėsi teigdama, kad nežinojo apie pažeidimus, dėl kurių kaltinimai jai buvo pareikšti tik 2003 m., ir todėl negalėjo pateikti prašymo savo vardu.

87

Be to, ji mano, kad ieškovė aiškiai nepareiškė, jog neginčijo faktų pranešimo dėl bendradarbiavimo prasme. Šiuo klausimu ji pažymi, kad jos atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 9 punkte Hoechst, teigdama, jog neginčija faktų, nurodė, kad šių faktų nepakako siekiant pagrįsti tam tikras Komisijos teisines išvadas. Be to, ankstesniame atsakymo į pranešimą apie kaltinimus punkte ieškovė pareiškė, jog neturėjo jokios galimybės paaiškinti tariamo pažeidimo detalių, išskyrus tą informaciją, kurią pati galėjo rasti ir pranešime apie kaltinimus, nes 1997 m. perleido monochloracetato rūgšties gamybos verslą, įskaitant personalą ir turtą, Clariant. Komisijos manymu, ieškovė Pirmosios instancijos teisme taip pat aiškiai nepripažino, kad dalyvavo kartelyje.

88

Komisija primena, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką baudos dydžio sumažinimas pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo gali būti pateisinamas tik tuomet, kai yra suteikta informacija ir, bendrai kalbant, aptariamos įmonės veiksmai gali būti laikomi įrodančiais tikrąjį jos bendradarbiavimą. Tačiau ieškovė nepateikė nei detalių, nei savo bendradarbiavimo su Komisija įrodymų ir net pati sau prieštaravo pareikšdama, jog neturėjo nei dokumentų, nei kontaktų, kuriais galėjo remtis siekdama paaiškinti padėtį.

89

Pagaliau Komisija atsikerta, kad skundžiamame sprendime netrūksta motyvų. Iš tiesų skundžiamo sprendimo 324–326 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodo pagrindinius ieškovės prieštaravimus, visų pirma tuos, kurie iš tiesų buvo pateikti administracinėje procedūroje, susijusioje su pranešimo apie bendradarbiavimą taikymu. Kadangi ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai neginčijo faktų, ji mano, kad nebūtina pateikti išsamesnių motyvų nei tie, kurie jau buvo nurodyti skundžiamame sprendime. Be to, nuoroda į minėtą 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją nėra svarbi.

90

Pranešimo dėl bendradarbiavimo D punkte „Reikšmingas baudos sumažinimas“ nustatyta:

91

Primintina, kad norinti pasinaudoti baudos dydžio sumažinimu pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo D punkto 2 dalį dėl to, kad nėra ginčijami faktai, įmonė, susipažinusi su pranešimu apie kaltinimus, turi aiškiai informuoti Komisiją, kad neketina iš esmės ginčyti faktų (2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją, T-44/00, Rink. p. II-2223, 303 punktas).

92

Šioje byloje iš ieškovės atsakant į pranešimą apie kaltinimus pastabų išplaukia toks pareiškimas:

„Hoechst nori pažymėti, kad neginčija Komisijos pranešime apie kaltinimus konstatuotų faktų. Tačiau Hoechst įrodys, kad šie faktai nėra teisiškai pakankami, kad galėtų pagrįsti tam tikras teisines Komisijos išvadas. Todėl vėliau Hoechst nurodomi teiginiai yra susiję tik su teisiniu šios bylos faktų vertinimu.“

93

Taip pat reikia pažymėti, kad ieškovė savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus teigė:

„Hoechst yra visiškai neteisi teigdama, jog neturėjo jokios galimybės paaiškinti tariamo pažeidimo detalių, išskyrus informaciją, kurią pati galėjo rasti pranešime apie kaltinimus, nes ji 1997 m. perdavė monochloracetato rūgšties verslą, įskaitant personalą ir turtą, Clariant. Taigi Hoechst neturėjo jokio informacijos šaltinio dėl tariamo dalyvavimo kartelyje, išskyrus tam tikrus bazinius apskaitos duomenis, kaip antai apyvarta ir kt.“

94

Tačiau Komisija mano, kad toks pareiškimas dėl pranešime apie kaltinimus konstatuotų faktų neginčijimo negali būti laikomas tiesioginiu, aiškiu ir nedviprasmišku ieškovės bendradarbiavimu, kurį galima traktuoti kaip tikrą bendradarbiavimą.

95

Tačiau reikia konstatuoti, jog ieškovė, atsakydama į pranešimą apie kaltinimus, aiškiai pareiškė, kad neginčijo jame konstatuotų faktų. Aplinkybės, kuriomis ieškovė negali nei pateikti pastabų apie faktus, išskyrus tuos, kurie jai buvo inkriminuojami pranešime apie kaltinimus, nei pateikti kitų pažeidimo įrodymų, negali paneigti to, kad ji neginčijo pranešime apie kaltinimus konstatuotų faktų. Dėl ieškovės teiginio, kad Komisijos konstatuoti faktai buvo nepakankami siekiant pagrįsti tam tikras teisines išvadas, svarbu pažymėti, kad ji iš esmės siekė ne paneigti inkriminuojamus faktus, bet paprieštarauti Komisijos aiškinimui ir teisinėms išvadoms, kurias ši padarė dėl jos, kaip kartelio organizatorės, vaidmens, aukšto kartelio dalyvių vadovybės lygmens arba pakartotinumo, kiek tai susiję su Hoechst neteisėtais veiksmais. Iš tiesų pažymėtina, kad Komisijos tam tikrų faktų teisinio vertinimo ginčijimas negali būti prilyginamas šių faktų neigimui. Be to, pažymėtina, kad, priešingai nei teigia Komisija, ieškovė savo pateiktame ieškinyje neginčijo dalyvavimo kartelyje monochloracetato rūgšties rinkoje.

96

Kaip teigia Komisija, vis dėlto nepakanka bendro įmonės pareiškimo, kad ji neginčija nustatytų faktų pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, jei bylos aplinkybėmis šis pareiškimas Komisijai visiškai neturi jokios reikšmės (2004 m. liepos 8 d. Sprendimas Corus UK prieš Komisiją, T-48/00, Rink. p. II-2325, 193 punktas). Iš tikrųjų tam, kad įmonei už bendradarbiavimą per administracinę procedūrą būtų galima sumažinti baudą, jos elgesys turėtų palengvinti Komisijos užduotį nustatyti Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus ir nubausti už juos ( Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T-38/02, Rink. p. II-4407, 505 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

97

Šioje byloje, nors ir reikia sutikti, kad ieškovė nepadėjo Komisijai išsiaiškinti apie dalyvavimą kartelyje pateikiant įrodymų, kurių ji neturi, konstatuotina, kad esant pareiškimui dėl neprieštaravimo dėl pranešime apie kaltinimus nustatytų faktų, kuris būtų pateiktas atsakant į pranešimą apie kaltinimus, Komisijos užduotis gali tik palengvėti. Iš tiesų siekiant nustatyti faktus, kuriais remdamasi Komisija ketino pagrįsti ieškovei skirtus kaltinimus, savo galutiniame sprendime ji galėjo remtis visais faktais, kuriuos nustatė pranešime apie kaltinimus, nes jie buvo tiesiogiai ir nedviprasmiškai pripažinti ir jai nereikėjo įrodinėti jų egzistavimo. Be to, pažymėtina, kad Komisija nenurodė, kodėl ieškovės indėlis negali būti laikomas palengvinančiu jos užduotį nustatyti pažeidimą ir jį nutraukti.

98

Taigi motyvai, dėl kurių Komisija atsisakė taikyti pranešimo dėl bendradarbiavimo D punkto 2 dalį, neišplaukia iš skundžiamo sprendimo ir ypač iš 4 punkto „Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų taikymas“. Todėl, priešingai nei teigia Komisija, išvada, kad ieškovė neginčijo faktų, turėjo būti nurodyta su įmonės bendradarbiavimu susijusiose konstatuojamosiose dalyse (šiuo klausimu žr. minėto 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Tokai Carbon ir kt.prieš Komisiją 415 punktą).

99

Reikia pridurti, kad nors tiesa, jog Komisija turi didelę diskreciją vertindama įmonės bendradarbiavimo kokybę ir naudą (2007 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją, C-328/05 P, Rink. p. I-3921, 88 punktas), vis dėlto ji negali nesilaikyti elgesio taisyklių, nurodančių sektiną praktiką, nuo kurios ji negali nukrypti nenurodydama priežasčių (pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, C-397/03 P, Rink. p. I-4429, 91 punktą).

100

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, ieškovei neteisingai buvo atsisakyta sumažinti baudą dėl faktų neginčijimo pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo D punkto 2 dalies antrą įtrauką.

101

Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas turi nustatyti tinkamą sumažinimo procentinę dalį. Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 17 17 straipsnį ir Reglamento 1/2003 31 straipsnį Pirmosios instancijos teismas turi neribotą jurisdikciją nagrinėti ieškinius EB 229 straipsnio prasme dėl sprendimų, kuriais Komisija yra nustačiusi baudą, ir gali panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą baudą. Įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją Pirmosios instancijos teismas mano tinkama sumažinti baudą 10%.

102

Konkretūs tokio performulavimo padariniai bus nagrinėjami vėliau (žr. 196–198 punktus).

103

Šiuo pagrindu ieškovė nurodo du kaltinimus: pirmasis susijęs su baudos sumos neproporcingumu atsižvelgiant į rinkos dydį, o antrasis – su baudos sumos neproporcingumu atsižvelgiant į dalyvaujančių įmonių suskirstymą į kategorijas.

104

Ieškovė mano, kad baudos dydis yra visiškai neproporcingas ir neadekvatus atsižvelgiant į santykinai nedidelį rinkos dydį. Iš tiesų, kadangi baudos dydis yra 106 mln. eurų, jai sunku suprasti, kad skundžiamame sprendime Komisija nustatė 30 mln. eurų baudą pirmajai kategorijai įmonių ir 21 mln. eurų – antrajai kategorijai. Be to, ji pažymi, kad ši suma niekaip nėra pagrįsta Komisijos sprendimų praktika ir šiuo klausimu grindžiama 2004 m. spalio 26 d. Komisijos sprendimu C (2004) 4221, galutinis, susijusiu su (EB) 81 straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/F-1/38.338 – PO (Adatos)) (toliau – „Adatų“ sprendimas).

105

Jos manymu, Komisijos rašytinėse pastabose atliekamas palyginimas nėra įtikinamas, nes ji kaip palyginimo kriterijų naudoja tik pagrindines baudų sumas, kurios buvo skirtos pirmosios kategorijos įmonėms. Tačiau analizuojant tais pačiais Komisijos cituotais sprendimais skirtas pagrindines sumas antrosios kategorijos įmonėms aišku, kad ieškovei skirta bauda yra neproporcinga.

106

Komisija iš esmės atsikerta, kad pagrindinės baudos nėra neproporcingos atsižvelgiant į rinkos dydį, kad ieškovės detalus palyginimas su „Adatų“ sprendimu nėra priimtinas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas. Iš tiesų ieškovė nurodė sprendimą, tačiau jo nepridėjo prie savo ieškinio, nes jis dar nėra paskelbtas Oficialiame leidinyje, ir padarė klaidų jį cituodama. Be to, Komisija primena, kad nei Reglamente 1/2003, nei teismo praktikoje, nei gairėse nėra numatyta, kad baudos turi būti nustatytos konkrečiai remiantis nagrinėjamos rinkos dydžiu, nes šis veiksnys tėra vienas iš elementų. Savo „Adatų“ sprendime Komisija, nustatydama pradinius baudų dydžius, turėjo atsižvelgti ne tik į pažeidimo poveikius adatų rinkoje, bet ir, bent laikinai, į kitų siuvimui skirtų prekių rinką.

107

Preliminariai pažymėtina, kad ieškovė ginčija pagrindinės baudos dydį, kuris pagal gairių 1 punkto B dalies ketvirtąją pastraipą atitinka baudos, nustatytos atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę, padidinimą. Tačiau iš jos argumentų matyti, kad ginčijamos baudos dydis buvo būtent nustatytas atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, todėl šiame pagrinde nagrinėjama suma yra pradinis baudos dydis.

108

Primintina, kad pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą ir 2003 m. Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį nustatant baudos dydį reikia atsižvelgti ne tik į pažeidimo trukę, bet ir į jo sunkumą. Be to, pagal gairių 1 punkto A dalies pirmąją pastraipą vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, įtaką rinkai, kur tai gali būti įvertinta, ir susijusios geografinės rinkos dydį.

109

Šis teisinis pagrindas neįpareigoja Komisijos atsižvelgti į rinkos dydį nustatant pradinį baudos dydį. Šis Komisijos naudojamas metodas, kuris iš esmės grindžiamas fiksuotų baudų dydžių nustatymu, nors ir santykiniu bei lanksčiu, visiškai neįpareigoja, bet ir nedraudžia, nustatant bendrąjį pradinį dydį atsižvelgti į atitinkamos rinkos dydį, ir juo labiau neįpareigoja Komisijos nustatyti šio dydžio kaip tam tikros procentinės dalies nuo bendrosios apyvartos rinkoje (2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T-15/02, Rink. p. II-497, 134 punktas).

110

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad įgyvendindama savo diskreciją, susijusią su baudų dydžiais, Komisija galėjo ir neatsižvelgti į rinkos, kuriai daromas poveikis, dydį, šioje byloje – į monochloracetato rūgšties rinką.

111

Kadangi kartelio dalyviai neginčija padarę labai sunkų pažeidimą, Komisija, remdamasi gairių 1 punkto A dalies trečia įtrauka, galėjo jai skirti didesnę kaip 20 mln. eurų pradinę baudą.

112

Dėl argumento, kad pradinė suma atsižvelgiant į Komisijos sprendimų praktiką yra neproporcinga, primintina, jog tokia praktika negalima remtis kaip teisiniu pagrindu skiriant baudas konkurencijos srityje, nes toks pagrindas išimtinai apibrėžiamas Reglamentuose Nr. 17 ir Nr. 1/2003 bei gairėse (žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, T-203/01, Rink. p. II-4071, 292 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

113

Darytina išvada, kad kaltinimas dėl ieškovei skirtos baudos neproporcingo pradinio dydžio, atsižvelgiant į jos dydį rinkoje, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

114

Ieškovė kaltina Komisiją, kad ji padarė vertinimo klaidą, suskirstydama kartelyje dalyvavusias įmones į kategorijas. Remiantis teismo praktika, tai, kad pirmajai kategorijai buvo skirta mažesnė pagrindinė bauda, nes jos rinkos dalis buvo nedidelė, turėjo padaryti atitinkamą poveikį ir kitų kategorijų įmonėms.

115

Ji taip pat mano, kad priskirdama ją antrai kategorijai ir nustatydama netinkamą – pernelyg didelę – pagrindinę baudą Komisija nesilaikė metodo, kurį pati apibrėžė siekdama nustatyti atitinkamą kartelyje dalyvaujančių šalių „svorį“. Ji privalėjo tinkamai, nuosekliai ir visų pirma nediskriminuojančiai taikyti savo pačios metodą. Toks suskirstymas taip pat pažeidė proporcingumo principą.

116

Jei Akzo Nobel grupei buvo skirta 20 mln. eurų pradinė bauda, nes jos užimama rinkos dalis nedidelė, ieškovei skirta pradinė bauda taip pat turėjo būti sumažinta iki 12,6 mln. eurų, kad būtų užtikrintas pradinių baudų proporcingumas, atsižvelgiant į kartelyje dalyvaujančių įmonių užimamas rinkos dalis.

117

Pagaliau ieškovė mano, kad Komisija nesilaikė EB 235 straipsnyje nustatytos pareigos motyvuoti, nes ginčijamame sprendime aiškiai nenurodė kriterijų, kuriais vadovaudamasi ieškovė galėtų įvertinti, ar kartelyje dalyvaujančių įmonių suskirstymas į kategorijas buvo neproporcingas, atsižvelgiant į jų užimamas rinkos dalis.

118

Dėl ieškovės argumento, susijusio su rinkos dalių skirtumu, Komisija iš esmės atsikerta, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos priskirdamas tai pačiai kategorijai įmones, užimančias rinkos dalis, kurios galėjo skirtis septyniais procentiniais punktais (2005 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Acerinox prieš Komisiją, C-57/02 P, Rink. p I-6689, 76–78 punktas). Komisija mano, kad šioje byloje siekiant suskirstyti įmones į kategorijas naudotas kriterijus – kartelyje dalyvaujančių įmonių užimamos monochloracetato rūgšties rinkos dalys per visus paskutinius pažeidimo kalendorinius metus (skundžiamo sprendimo 292 konstatuojamoji dalis) – yra adekvatus, todėl pateisinamas ieškovės priskyrimas antrai kategorijai.

119

Dėl ieškovės argumento, kad atsižvelgiant į tai, jog Akzo Nobel grupei buvo skirta mažesnė pradinė bauda, turi būti sumažinta ir jai paskirta bauda, Komisija mano, kad tai būtų nepateisinama, nes ieškovei už labai sunkų pažeidimą buvo skirta 20 mln. eurų pradinė bauda, o pagrindinė bauda – 21 mln. eurų. Gairėse paaiškinama, kad pagrindinė bauda už labai sunkius pažeidimus paprastai viršija 20 mln. eurų.

120

Komisija taip pat mano, kad įvykdė savo pareigą motyvuoti, nes pagal teismo praktiką skundžiamame sprendime nurodė vertinimo elementus, kuriais remiantis buvo galima nustatyti padaryto pažeidimo sunkumą, be pareigos jame pateikti išsamesnį paaiškinimą arba statistinius duomenis, susijusius su baudos apskaičiavimo metodu.

121

Pirmiausia reikia priminti, kad dėl anksčiau minėtų priežasčių (žr. 107 punktą), kai ieškovė nurodo pagrindinę baudą, reikia suprasti, kad ji turi omeny pradinę baudą.

122

Remiantis gairėmis, kelių įmonių pažeidimo atveju Komisija, atsižvelgdama į konkrečią kiekvienos įmonės galią, gali pakoreguoti pradines baudas, kaip ji tai padarė nagrinėjamu atveju, kad suskirstytų kartelio dalyvius į kategorijas „visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės“ (gairių 1 punkto A dalies šeštoji pastraipa). Be to, gairėse patikslinama, kad „vienodos bausmės už tokį patį elgesį principas tam tikrais atvejais gali lemti, kad atitinkamoms įmonėms bus skirtos skirtingos baudos, ir ši diferenciacija nepriklausys nuo konkrečių aritmetinių skaičiavimų“ (gairių 1 punkto A dalies septintoji pastraipa).

123

Remiantis nusistovėjusia Pirmosios instancijos teismo praktika, nustatydama pažeidimo sunkumą Komisija, skirdama baudas kelioms tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms, neprivalo užtikrinti, kad galutinės šioms įmonėms skirtos baudos atspindėtų visus su jų bendra apyvarta arba apyvarta atitinkamoje produkto rinkoje susijusius skirtumus. Tačiau ji gali suskirstyti įmones į kategorijas (2003 m. kovo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T-213/00, Rink. p. II-913, 385 punktas ir Sprendimo Akzo Nobel prieš Komisiją, T-330/01, Rink. p. II-3389, 57 punktas). Metodas, kuriuo kartelyje dalyvaujančios įmonės suskirstomas į kategorijas, kad būtų galima skirtingai jas vertinti pradinių baudų nustatymo etapu, kurio principas buvo apibrėžtas Pirmosios instancijos teismo praktikoje, nors ir neatsižvelgiama į tai pačiai kategorijai priskirtų įmonių dydį, lemia pradinių baudų, nustatytų tai pačiai kategorijai priklausančioms įmonėms, suvienodinimą.

124

Tačiau atliekant tokį suskirstymą į kategorijas, kokį atliko Komisija sprendime, turi būti laikomasi vienodo požiūrio principo, draudžiančio skirtingai vertinti panašias aplinkybes arba vienodai vertinti skirtingas aplinkybes, jei toks vertinimas nėra objektyviai pagrįstas. Apskritai, vadovaujantis Bendrijos teismų praktika, baudos dydis turi būti bent jau proporcingas veiksniams, kuriais remtasi vertinant pažeidimo sunkumą (minėto 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 219 punktas).

125

Šioje byloje siekiant suskirstyti įmones į kategorijas, kad būtų galima nagrinėjamas įmones klasifikuoti atsižvelgiant į jų svarbą nagrinėjamoje rinkoje, pažymėtina, kad Komisija nusprendė remtis vieninteliu kriterijumi, t. y. jų dalimis pasaulinėje monochloracetato rūgšties rinkoje, apskaičiuotomis pagal jų apyvartą paskutiniais pažeidimo kalendoriniais metais šioje rinkoje, t. y. 1998 metais, išskyrus Hoechst atveju, kai buvo atsižvelgiama į 1996 m. duomenis.

126

Remdamasi šiuo pagrindu ir atsižvelgdama į 44% Akzo Nobel grupės, 34% Clariant, 28% Hoechst ir 17% Atofina (Elf Aquitaine) užimamas rinkos dalis, Komisija išskyrė tris kategorijas. Ji skyrė tokias pradines baudas:

127

Konstatuotina, kad Akzo Nobel grupės rinkos dalis nuo Hoechst skyrėsi 16 procentų, o nuo Atofina (Elf Aquitaine) – 11 procentų. Taigi Komisija pagrįstai galėjo išskirti vidurinę grupę, apimančią labai panašias rinkos dalis užimančias įmones, t. y. Hoechst ir Clariant, užimančias atitinkamai 28% ir 34% rinkos – ši kategorija patenka tarp pirmosios kategorijos, apimančios Akzo Nobel, kuri užima didžiausią rinkos dalį, ir trečiosios kategorijos, apimančios įmonę Atofina (Elf Aquitaine), kuri užima mažiausią rinkos dalį.

128

Suskirstydama kartelio dalyvius į tris kategorijas, Komisija pasirinko logišką metodą, kuris yra objektyviai pateisinamas kiekvienos šioms trims kategorijoms priklausančių įmonių turimomis rinkos dalimis (šiuo klausimu žr. minėto 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 220 punktą). Be to, konstatuotina, kad, priešingai nei teigia ieškovė, taip elgdamasi Komisija nenukrypo nuo įprasto savo gairėse nustatyto metodo. Todėl naudotas metodas nebuvo diskriminacinis.

129

Iš Pirmosios instancijos teismo atliktos gairių turinio analizės matyti, kad šiuo atveju nekalbama apie aritmetinį apskaičiavimo metodą, kuris neleistų individualiai pritaikyti baudų kiekvienai atitinkamai įmonei, atsižvelgiant į santykinį jos dalyvavimo darant pažeidimą sunkumą. Iš tiesų gairėse nustatyti įvairūs lankstumo elementai, kuriais remdamasi Komisija gali įgyvendinti savo vertinimo diskreciją laikydamasi Reglamento Nr. 17 15 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio nuostatų (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-189/02 P, C-202/02 P–C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 266 ir 267 punktus).

130

Dėl ieškovės argumento, kad nustačius mažesnę pradinę baudą Akzo Nobel grupei, nes jos užimama rinkos dalis yra nedidelė, taip pat turėtų būti sumažinta ir jai skirta pradinė bauda, primintina, kad Komisija, kaip buvo nurodyta 110 punkte, nebuvo įpareigota pagal gairių 1 punkto A dalį atsižvelgti į jos nustatant pradinę baudą sumažėjusį užimamos rinkos dalies dydį. Todėl konstatuotina, kad už pažeidimą, kuris kvalifikuojamas kaip labai sunkus ir kuris apibrėžtas gairių 1 punkto A dalies antrosios pastraipos trečioje įtraukoje, Komisija galėjo skirti 30 mln. eurų pradinę baudą pirmajai kategorijai, 21 mln. eurų mln. pradinę baudą – antrajai kategorijai ir 12 mln. eurų pradinę baudą – trečiajai kategorijai.

131

Dėl kaltinimo, kad Komisija nemotyvavo įmonių suskirstymo į kategorijas, konstatuotina, jog skundžiamo sprendimo 290–296 konstatuojamosiose dalyse Komisija patikslino, kad šioje byloje reikėtų atsižvelgti į pažeidime dalyvavusių įmonių rinkos dalis EEE kaip į palyginamąją pagrindą, siekiant nustatyti jų atitinkamus „svorius“; paskui, atsižvelgiant į šių rinkos dalių skirtumus, suskirstyti kartelyje dalyvavusias įmones į tris kategorijas. Šiuo klausimu primintina, kad, kalbant apie baudų, kurias Komisija skiria už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą, apskaičiavimą, esminių formalumų reikalavimai, kurie sudaro pareigą motyvuoti, yra įvykdyti, kai Komisija savo sprendime nurodo vertinimo elementus, kurie jai leido nustatyti pažeidimo sunkumą ir trukmę (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sarrió prieš Komisiją, C-291/98 P, Rink. p. I-9991, 73 punktas ir Sprendimo Limburgse Vinyl Matschappij ir kt. prieš Komisiją, C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P–C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink. p. I-8375 (toliau – sprendimas LVM), 463 punktas). Taigi, priešingai nei teigia ieškovė, šie reikalavimai neįpareigoja Komisijos savo sprendime nurodyti statistinius duomenis, susijusius su baudų apskaičiavimu, nes Komisija bet kuriuo atveju negali išimtinai ir mechaniškai remdamasi aritmetinėmis formulėmis nepasinaudoti savo pačios diskrecija (sprendimo LVM 464 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. minėto sprendimo Sarrió prieš Komisiją 76 ir 80 punktus).

132

Iš to matyti, kad ieškovė suklydo padarydama išvadą, jog nustatant pradinę baudą buvo pažeistas proporcingumo principas, nes pradinė bauda buvo nustatyta ir pagrįsta atsižvelgiant į Komisijos naudotą kriterijų, kuris taikomas nustatant kiekvienos įmonės svarbą atitinkamojoje rinkoje. Be to, skundžiamame sprendime nurodyti motyvai, susiję su įmonių suskirstymu į kategorijas, yra pakankami.

133

Todėl kaltinimas, susijęs su pradinės baudos dydžio neproporcingumu, atsižvelgiant į kartelyje dalyvaujančių įmonių suskirstymą į kategorijas, turi būti atmestas.

134

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pagrindas, susijęs su vertinimo klaida nustatant pradinę baudą, turi būti atmestas.

135

Ieškovė mano, kad pradinės baudos padidinimas 50% remiantis tariamu pakartotinumu yra nepagrįstas. Kiek tai susiję su ja, pakartotinumas dėl tų pačių motyvų jau buvo patvirtintas 2003 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimu 2005/493/EB, susijusiu su (EB) 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra, prieš Chisso Corporation, Daicel Chemical Industries Ltd, Hoechst AG, The Nippon Synthetic Chemical Industry Co. Ltd ir Ueno Fine Chemicals Industry Ltd (Byla Nr. C.37.370 – Sorbatai), kurio santrauka paskelbta 2005 m. liepos 13 Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje(OL L 182, p. 20, toliau – sprendimas „Sorbatai“), todėl antrą kartą šioje byloje padidindama baudą Komisija pažeidė non bis in idem principą.

136

Be to, baudos padidinimas dėl pakartotinumo yra mažai tikėtinas, nes sprendimai, patvirtinantys tokį padidinimą, susiję su kitomis Hoechst grupės veiklos sritimis ir nebuvo galutiniai tuo metu, kai baigėsi konstatuotas pažeidimas, arba buvo tokie pasenę, kad nebebuvo laikomi sunkinančiu motyvu nustatant baudos dydį.

137

Baudos padidinimas dėl pakartotinumo priklauso nuo materialinio ir laiko santykio tarp ankstesnių pažeidimų ir pažeidimo, už kurį skirta bauda. Todėl kai įmonė padaro naują pažeidimą praėjus kelioms dešimtims metų po pirmojo pažeidimo ir gerokai po to, kai pasibaigė teisinis senaties terminas, o asmuo, dėl kurio veiksmų buvo padarytas pirmasis pažeidimas, paliko įmonę, negalima šios įmonės bausti už pakartotinumą. Todėl jei „Dažymo medžiagų“ sprendimu už dalyvavimą kartelyje skirta bauda yra pernelyg sena ir suėjusi senatis, juo negalima pateisinti bausmės padidinimo. Remiantis „PVC II“ sprendimu taip pat negali būti padidinta bauda dėl pakartotinumo, nes, viena vertus, šiame sprendime tik pakartojamas ankstesnis Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kurį Teisingumo Teismas panaikino, ir, kita vertus, pažeidimai, kurie buvo nagrinėjami šiuose dviejuose sprendimuose, galutinai konstatuoti tik sprendimu LVM.

138

Ieškovė taip pat teigia, kad joks sprendimas, nurodytas kaip pirminis, nėra materialiai susijęs su šioje byloje nagrinėjamu atveju. Nėra jokio ryšio, pateisinančio, kad savarankiškame grupės vidiniame padalinyje padaryti pažeidimai, kurių dalykas ir jame dalyvaujantys asmenys skiriasi, būtų laikomi pirminiais, siekiant nustatyti pakartotinumą. Iš tiesų monochloracetato rūgšties verslo padalinys pažeidė EB 81 straipsnį, tačiau jis niekaip nebuvo susijęs su ankstesniais Komisijos nurodytais pažeidimais. Remdamasi ankstesniais kitų grupės dukterinių bendrovių veiksmais ir juos iš naujo priskirdama ieškovei didinant jai skirtą bausmę, Komisija diskriminavo grupes, kurios užsiima keliomis savarankiškomis veiklos sritimis kontroliuojant vienam juridiniam asmeniui.

139

Komisija prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

140

Iš teismų praktikos aišku, kad atsižvelgimas į sunkinančias aplinkybes nustatant baudą atitinka Komisijos funkciją užtikrinti konkurencijos taisyklių laikymąsi (2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C-308/04 P, Rink. p. I-5977, 71 punktas). Todėl bet koks pakartotinis pažeidimas yra vienas iš veiksnių, į kuriuos atsižvelgiama vertinant nagrinėjamo pažeidimo sunkumą (šio sprendimo 36 punkte minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 91 punktas).

141

Dėl kaltinimo, kad laiko ryšys tarp pirminio ir pakartotinio pažeidimų yra neišvengiamas, o „Dažymo medžiagų“ sprendimas, kuriuo skirta bauda už (EB 81) straipsnio pažeidimą, buvo susijęs su pažeidimu, dėl kurio suėjusi senatis arba jis buvo pernelyg pasenęs, kad būtų galima pateisinti bausmės padidinimą šioje byloje, reikia pabrėžti, kad pakartotinio pažeidimo konstatavimas ir specifinių ypatybių vertinimas priklauso minėtai Komisijos dikrecijai ir kad ji nėra saistoma tokiam konstatavimui taikytinu senaties terminu. Iš tikrųjų pakartotinumas yra svarbus veiksnys, kurį Komisija turi įvertinti, nes atsižvelgiant į jį siekiama skatinti bendroves, kurios linkusios nesilaikyti konkurencijos taisyklių, pakeisti savo elgesį (2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, C-3/06 P, Rink. p. I-1331, 38 ir 39 punktai).

142

Darytina išvada, kad Komisija kiekvienu atveju gali atsižvelgti į elementus, kurie patvirtintų tokią išvadą. Šiuo klausimu šioje byloje Komisija rėmėsi dviem ankstesniais sprendimais, t. y. „Dažymo medžiagų“ sprendimu ir „PVC II“ sprendimu (žr. 21 punktą). Kaip ir Komisija, Pirmosios instancijos teismas mano, kad minėti sprendimai ir šioje byloje konstatuotas ieškovės pažeidimas patvirtina jos polinkį nedaryti atitinkamų išvadų, susijusių su EB 81 straipsnyje nustatytų konkurencijos taisyklių pažeidimu, neatsižvelgiant į praėjusį laiką nuo „Dažymo medžiagų“ sprendimo priėmimo.

143

Dėl kaltinimo, kad „PVC II“ sprendimas negali pateisinti išvados dėl pakartotinumo, nes jis galutinai įsigaliojo tik nutraukus šioje byloje nagrinėjamą pažeidimą, pažymėtina, kad pakanka, jog bendrovė anksčiau būtų buvusi pripažinta panašaus pažeidimo vykdytoja, net jei sprendimo atžvilgiu dar gali būti vykdoma teisminė priežiūra. Iš tiesų specifinių pakartotinumo savybių vertinimas priklauso nuo Komisijos šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių vertinimo, jai įgyvendinant vertinimo diskreciją. Tačiau preziumuojama, kad Komisijos sprendimai yra teisėti, kol nebuvo panaikinti arba atšaukti (1994 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš BASF ir kt., C-137/92 P, Rink. p. I-2555, 48 punktas).

144

Nors „PVC II“ sprendimas, kurį Komisija priėmė po to, kai jos 1988 m. gruodžio 21 d. Sprendimas 89/190/EEB, susijęs su (EB 81) straipsnio 1 dalies taikymo procedūra (IV/31.865, PVC) (OL 1989 L 174, p. 1), buvo panaikintas (minėtas sprendimas Komisija prieš BASF ir kt . ), nagrinėtas teismo procesuose, kurie jau ieškovei nutraukus šį pažeidimą, t. y. , baigėsi priimant minėtą sprendimą LVM, tai negali paneigti jos teisėtumo prezumpcijos, kol nėra paskelbtas minėtas sprendimas. Iš tiesų reikia pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismo ir Teisingumo Teismo sprendimai buvo priimti prieš priimant skundžiamą sprendimą. Todėl, priešingai nei teigia ieškovė, Komisija galėjo remtis „PVC II“ sprendimu.

145

Taigi Komisija, konstatuodama ieškovės padaryto pažeidimo pakartotinumą, pagrįstai galėjo remtis „Dažymo medžiagų“ sprendimu ir „PVC II“ sprendimu.

146

Taip pat reikia atmesti argumentą, pagal kurį „Dažymo medžiagų“ sprendimas ir „PVC II“ sprendimas nėra materialiai susiję su šioje byloje nagrinėjamu atveju. Iš tiesų gairėse kalbama apie tos pačios bendrovės pakartotinai padarytą tos pačios rūšies pažeidimą. Be to, pakartotinumo sąvoka, kaip ji suprantama tam tikrose nacionalinės teisės sistemose, reiškia, jog asmuo naujų pažeidimų padarė jau būdamas baustas už panašaus pobūdžio pažeidimus (minėto sprendimo Michelin prieš Komisiją 284 punktas).

147

Todėl kadangi Hoechst jau buvo bausta „Dažymo medžiagų“ sprendimu ir „PVC II“ sprendimu už EB 81 straipsnio pažeidimą, ji yra ta pati įmonė, kuri skundžiamuoju sprendimu buvo nubausta už tos pačios rūšies pažeidimą dėl dalyvavimo kartelyje monochloracetato rūgšties rinkoje, nepaisant to, kad nagrinėjami pažeidimai buvo susiję su dukterinėmis bendrovėmis (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Michelin prieš Komisiją 290 punktą) arba skirtingomis rinkomis (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T-101/05 ir T-111/05, Rink. p. II-4949, 64 punktą). Iš tiesų, nepaisant to, kad buvo konstatuotas Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimas, įmonė EB 81 straipsnio prasme (žr. 58 punktą) ir toliau pažeidinėjo minėtą nuostatą.

148

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, Komisija turėjo teisę padidinti pagrindinę baudą 50%, kad paskatintų ieškovę laikytis Sutarties nuostatų konkurencijos srityje.

149

Dėl tariamo non bis in idem principo pažeidimo primintina, kad norint taikyti šį principą turi būti įvykdytos trys sąlygos: faktinių aplinkybių, pažeidėjo ir saugomo teisinio intereso tapatumas. Siekiant apsaugoti teisinį interesą šis principas draudžia tą patį asmenį bausti daugiau kaip vieną kartą už tą patį neteisėtą elgesį (minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt.prieš Komisiją 338 punktas).

150

Šioje byloje pažymėtina, kad faktai nesutampa. Iš tiesų sprendimas Sorbates, kuriuo remiasi ieškovė konstatuodama non bis in idem principo pažeidimą, yra susijęs su karteliu, kurio dalykas kitoks, t. y. pažeidimas, susijęs su skirtingomis prekėmis: su sorbatais, o ne su šioje byloje aptariama monochloracetato rūgštimi (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 339 punktą ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T-329/01, Rink. p. II-3255, 292 punktą).

151

Taigi skundžiamas sprendimas nebuvo priimtas pažeidžiant non bis in idem principą.

152

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pagrindas, susijęs su nepagrįstu baudos dydžio padidinimu dėl pakartotinumo, turi būti atmestas.

153

Ieškovė savo pagrindą, susijusį su jos procesinių teisių pažeidimu, dalija į dvi dalis. Pirmoji dalis susijusi su nepakankama prieiga prie bylos medžiagos administracinėje procedūroje, antroji – su bylas nagrinėjančio pareigūno ataskaitos neteisėtumu.

154

Ieškovė visų pirma teigia, kad jai nebuvo leista susipažinti su Clariant pastabomis, susijusiomis su monochloracetato rūgšties verslo padalinio pažeidimais, ir visų pirma su Clariant grupės atsakymu į pranešimą apie kaltinimus. Ji pažymi, kad 2004 m. gegužės 22 d. pateikė prašymą leisti susipažinti su Clariant AG ir Clariant GmbH atsakymais į pranešimą apie kaltinimus, kurį Komisija atmetė raštu.

155

Jos manymu, šis veiksmas jai sukliudė bendradarbiauti su Komisija ir įgyvendinti savo teises į gynybą. Dėl savo specifinės padėties – pardavė savo monochloracetato rūgšties verslą Clariant AG – ji daugiau nebegalėjo susipažinti su svarbiais komerciniais dokumentais. Ji taip pat keletą kartų prašė Clariant AG leisti susipažinti su dokumentais ir informacija, susijusia su ankstesniu, prieš parduodant jos monochloracetato rūgšties verslą, laikotarpiu, tačiau ši įmonė juos atmetė.

156

Ieškovės manymu, pranešimo apie kaltinimus adresatas, kuris sužino, jog Komisija, be turimų bylos medžiagos dokumentų, turi dokumentus, kurie gali būti naudingi jo gynybai, gali paprašyti leisti su jais susipažinti. Iš tiesų teismo praktikoje pripažinta, kad trečiųjų asmenų atsakymai į pranešimą apie kaltinimus, taip pat Komisijos rašytiniai bylos medžiagos dokumentai, susiję su kitomis procedūromis, pradėtomis dėl kartelių, arba net su kita Komisijos veikla, yra dokumentų, su kuriais ji gali susipažinti, dalis.

157

Ji nurodo, kad teisė susipažinti su dokumentais apima ne vien susipažinimą su dokumentais, kuriais grindžiamas pranešimas apie kaltinimus, bet ir leidimą įmonei Komisijos bylos dokumentuose atlikti galinčių išteisinti dokumentų paiešką, siekiant tinkamai pasirengti gynybai. Ji teigia, kad šioje byloje jai reikėjo pasiremti teise susipažinti su atsakymais į Clariant AG ir Clariant GmbH pranešimą apie kaltinimus, kad būtų galima nustatyti, ar, nesant atitinkamų bylos medžiagos dokumentų monochloracetato rūgšties sektoriuje, buvo įmanomas sustiprintas bendradarbiavimas su Komisija. Be to, 1997 m. pardavusi savo monochloracetato rūgšties verslą Clariant AG ji nebegalėjo susipažinti su komerciniais dokumentais ir neturėjo jokios galimybės sužinoti apie nagrinėjamus faktus.

158

Dėl argumento, kad Clariant AG ir Clariant GmbH pastabos galėjo būti susijusios tik su kaltinamaisiais dokumentais, ieškovė atsikerta, kad Komisija negalėjo pati nuspręsti, kurie dokumentai įrodo kaltę, o kurie išteisina, nes nežinojo ieškovės gynybos strategijos. Pagal nusistovėjusią teismo ir Komisijos sprendimų praktiką Komisija neturi teisės nuspręsti, kokią konkrečią svarbą įmonei ir jos gynybos strategijai turi atitinkamas dokumentas.

159

Komisija atsikerta: kadangi ieškovei, gavus pranešimą apie kaltinimus, buvo suteikta teisė susipažinti su bylos medžiaga, jos teisė susipažinti su dokumentais administracinėje procedūroje buvo užtikrinta. Ji patikslina, kad ieškovė niekuomet neturėjo teisės susipažinti su kitais rašytiniais dokumentais, visų pirma su kitų pranešimo apie kaltinimus adresatų atsakymais. Pagal teismo praktiką gali būti suteikiama teisė susipažinti tik su dokumentais, esančiais bylos medžiagoje, t. y. dokumentais, kurie gali būti tiek „kaltinantieji“, tiek „išteisinantieji“, atsižvelgiant į pateiktus kaltinimus.

160

Visų pirma reikėtų priminti, kad konkurencijos bylose suteikiant asmenims, kuriems yra skirtas pranešimas apie kaltinimus, teisę susipažinti su byla pirmiausia siekiama leisti šiems asmenims susipažinti su Komisijos byloje esančiais įrodymais, kad jų pagrindu galėtų veiksmingai pareikšti nuomonę dėl pranešime apie kaltinimus Komisijos padarytų išvadų. Todėl galimybė susipažinti su byla yra viena iš procesinių garantijų, skirtų apsaugoti teisę į gynybą ir visų pirma užtikrinti, kad būtų galima veiksmingai pasinaudoti teise būti išklausytam (žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T-191/98, T-212/98–T-214/98, Rink. p. II-3275, 334 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

161

Minėta teisė reiškia, kad Komisija turi suteikti aptariamai įmonei galimybę išnagrinėti visus dokumentus, esančius tyrimo byloje, kurie gali būti svarbūs gynybai (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Corus UK prieš Komisiją, C-199/99 P, Rink. p. I-11177, 125 punktą ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, T-30/91, Rink. p. II-1775, 81 punktą). Šie dokumentai apima tiek „kaltinančiuosius“, tiek „išteisinančiuosius“ dokumentus, išskyrus kitų įmonių verslo paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitus konfidencialius dokumentus ( Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 9 ir 11 punktai; minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 68 punktas)

162

Šioje byloje pažymėtina, kad ieškovė neginčija, jog jai buvo suteikta galimybė susipažinti su bylos medžiaga, įskaitant Komisijai pateiktus dokumentus ir pareiškimus, ir dokumentais, kuriais rėmėsi Komisija. Ieškovė tenurodo, kad jai nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su Clariant pastabomis ir, konkrečiai kalbant, su jos atsakymu į pranešimą apie kaltinimus, nors jai reikėjo su jais susipažinti, kad galėtų nustatyti, ar, nesant atitinkamos bylos medžiagos, susijusios su monochloracetato rūgšties verslu, kurį ji perdavė Clariant AG, buvo galimas sustiprintas bendradarbiavimas su Komisija. Iš tiesų ieškovė teigia, kad, kaip pirminė monochloracetato rūgšties verslo valdytoja, ji turėjo viršesnį interesą susipažinti su šiais dokumentais, palyginti su kitomis įmonėmis, kurioms buvo skirta bauda pagal EB 81 straipsnį.

163

Šiuo klausimu primintina, kad tik administracinės procedūros ginčo stadijos pradžioje aptariamos įmonės buvo informuotos pranešimu apie kaltinimus apie visus esminius elementus, kuriais remiasi Komisija šioje procedūroje, ir kad ši įmonė turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad būtų garantuojama veiksminga jos teisė į gynybą. Todėl kitų šalių atsakymas į pranešimą apie kaltinimus iš principo nėra įtrauktas į bylos medžiagos dokumentų, su kuriais galėtų susipažinti Komisija, visumą.

164

Tačiau jei Komisija, norėdama įrodyti pažeidimą EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo procedūroje, ketina pasiremti atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtu dokumentu, kitoms šioje procedūroje dalyvaujančioms įmonėms turi būti sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl tokio įrodymo. Tokiomis aplinkybėmis minėta atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie šio atsakymo pridėtas dokumentas yra pažeidime dalyvavusių įmonių apkaltinamasis įrodymas (žr. 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T-25/95, T-26/95, T-30/95–T-32/95, T-34/95–T-39/95, T-42/95–T-46/95, T-48/95, T-50/95–T-65/95, T-68/95–T-71/95, T-87/95, T-88/95, T-103/95 ir T-104/95, Rink. p. II-491, 386 punktą ir minėto sprendimo Avebe prieš Komisiją 50 punktą bei jame nurodytą teismo praktiką).

165

Todėl nagrinėjama įmonė turi įrodyti, kad Komisijos sprendime padaryta išvada būtų buvusi kitokia, jei dokumentas, kuris jai nebuvo pateiktas ir kuriuo Komisija, konstatuodama šios įmonės pažeidimą, rėmėsi, nebūtų buvęs laikomas kaltinamuoju įrodymu (minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 73 punktas).

166

Kalbant apie „išteisinančio“ dokumento nepateikimą, pažymėtina, kad atitinkama įmonė turi įrodyti tik tai, kad jo nepateikimas galėjo jos nenaudai turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, C-51/92 P, Rink. p. I-4235, 81 punktą ir sprendimo LMV 318 punktą).

167

Tačiau minėta teismo praktika šioje byloje nėra svarbi, nes tuomet, kai buvo išsiųstas pranešimas apie kaltinimus, ieškovė galėjo susipažinti su visais bylos medžiagos – tokios, kokia ji tuo momentu buvo – dokumentais, įskaitant ir tuos, į kuriuos atsižvelgdama ji galėjo bendradarbiauti su Komisija, kaip tai buvo nurodyta 163 punkte. Atsižvelgiant į galimybės susipažinti su tokios bylos, kokia ji buvo apibūdinta anksčiau, dokumentais svarbą, reikia nuspręsti, jog į ieškovės teisę į gynybą šioje byloje buvo visiškai atsižvelgta.

168

Bet kuriuo atveju ieškovė savo rašytiniuose pareiškimuose nei įrodė, nei teigė, jog Komisija skundžiamajame sprendime rėmėsi Clariant atsakymu į pranešimą apie kaltinimus, kad pagrįstų įrodymus, susijusius su jos pačios neteisėtais veiksmais, nei kad jeigu būtų turėjusi galimybę susipažinti su dokumentais, apie kuriuos jai nebuvo pranešta, Komisijos sprendimo turinys būtų buvęs kitoks.

169

Todėl nepranešimas apie nagrinėjamą atsakymą negali, viena vertus, sukliudyti ieškovei veiksmingai pareikšti nuomonę dėl išvadų, kurias Komisija padarė pranešime apie kaltinimus remdamasi tyrimo medžiagoje pateiktais įrodymais, ir su kuriuo ji neginčijamai turėjo galimybę susipažinti, nei, antra vertus, daryti įtaką procedūros eigai ir skundžiamo sprendimo turiniui.

170

Todėl negalima laikyti, kad Komisija pažeidė ieškovės teisę į gynybą, nepranešdama jai apie Clariant atsakymą į pranešimą apie kaltinimus.

171

Šios išvados nepaneigia ieškovės nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad ji neturėjo svarbių komercinių dokumentų po savo verslo monochloracetato rūgšties sektoriuje pardavimo, ir kad Clariant atsisakė juos pateikti. Iš tiesų, atsižvelgiant į kiekvienai įmonei tenkančią bendrąją apdairumo pareigą, ieškovė, net pardavusi verslą monochloracetato rūgšties sektoriuje Clariant AG, įpareigojama tinkamai savo knygose ir archyvuose saugoti duomenis, kurie leistų atsekti jos veiklą, ypač siekiant išsaugoti būtinus įrodymus, jei būtų pradėtos teisminės ar administracinės procedūros (2003 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją (T-5/00 ir T-6/00, Rink. p. II-5761, 87 punktas).

172

Todėl dalį, susijusią su teisės į gynybą pažeidimu, nes tariamai nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su bylos medžiaga, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

173

Ieškovė teigia, kad galutinė bylas nagrinėjančio pareigūno ataskaita yra nevisapusiška ir akivaizdžiai neteisėta, nes joje nenurodomi ieškovės kaltinimai dėl procedūrinių pažeidimų ir nepateikiamas joks motyvas, susijęs su jos nurodomais argumentais.

174

Be to, bylas nagrinėjančio pareigūno ataskaitos išvada, kad „susijungime dalyvavusių įmonių teisė būti išklausytoms buvo užtikrinta“, yra klaidinga, nes šioje byloje kalbama apie procedūrą, susijusią su EB 81 straipsniu. Jei bylas nagrinėjančio pareigūno ataskaita būtų parengta tinkamai, Komisija būtų galėjusi priimti kitokį sprendimą. Bet kuriuo atveju Europos Komisijos nariai neprivalėjo priimti sprendimo, kol bus ištaisyta bylas nagrinėjančio pareigūno teisės klaida. Todėl skundžiamą sprendimą reikia panaikinti dėl rimto procedūros taisyklių pažeidimo.

175

Komisija prašo šią ieškinio pagrindo dalį atmesti.

176

Pirmiausia primintina, kad bylas nagrinėjančio pareigūno ataskaita yra visiškai vidinis Komisijos dokumentas, kuriuo nesiekiama papildyti ar pakoreguoti įmonių argumentų, be to, ji nėra joks lemiamas elementas, į kurį Bendrijos teisėjas turėtų atsižvelgti vykdydamas savo priežiūrą (minėto sprendimo Pirmosios instancijos teismo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 375 punktas ir minėto sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 40 punktas).

177

Dėl kaltinimo, kad bylas nagrinėjančio pareigūno ataskaita buvo nevisapusiška, primintina, kad pagal 2001 m. gegužės 23 d. Komisijos sprendimo 2001/462 dėl bylas nagrinėjančių pareigūnų įgaliojimų tam tikrose konkurencijos bylose (OL L 162, p. 21) 15 straipsnį bylas nagrinėjantis pareigūnas raštu parengia galutinę ataskaitą dėl teisės būti išklausytam laikymosi, t. y. visų pirma dėl dokumentų atskleidimo ir galimybės susipažinti su bylos medžiaga, dėl atsakymo į pranešimą apie kaltinimus terminų ir dėl posėdžio eigos. Taip pat numatyta, kad minėtoje ataskaitoje išnagrinėjama, ar sprendimo projekte nurodomi tik kaltinimai, dėl kurių šalys turėjo progą pareikšti savo nuomonę, ir ar tyrimai buvo objektyvūs.

178

Be to, Sprendimo 2001/462 16 straipsnyje dar patikslinama, kad galutinė bylas nagrinėjančio pareigūno ataskaita pridedama prie Komisijai pateikiamo sprendimo projekto, siekiant užtikrinti, kad atskiros bylos atžvilgiu priimant sprendimą Komisijai bus pranešta visa svarbi informacija dėl bylos nagrinėjimo eigos ir teisės būti išklausytam įgyvendinimo.

179

Iš nurodytų nuostatų matyti, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas neturi užduoties surinkti visus suinteresuotųjų asmenų administracinėje procedūroje pateiktus kaltinimus. Jis privalo pateikti Komisijos narių kolegijai tik kaltinimus, kurie yra svarbūs vertinant administracinės procedūros eigos teisėtumą (minėto 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 53 punktas).

180

Šioje byloje iš bylas nagrinėjančio pareigūno ataskaitos matyti, kad šalys turėjo galimybę susipažinti su bylos medžiaga iš pastovios atminties kompaktinio disko, kad nors ieškovė visų pirma gavo nevisapusišką pranešimo apie kaltinimus versiją, jai buvo išsiųsta pataisyta versija ir ji, kad atsakytų, pasinaudojo termino pratęsimu. Joje aiškiai nurodyta, kad 2004 m. birželio 22 d. ir laiškais ieškovė paprašė sudaryti galimybę susipažinti su Clariant AG atsakymu į pranešimą apie kaltinimus ir kad jai buvo atsakyta, jog kitų šalių atsakymai į pranešimą apie kaltinimus nesudaro sudėtinės bylos medžiagos, su kuria buvo leista susipažinti, dalies. Be to, buvo nurodyta, kad šalys dalyvavo posėdyje, išskyrus Elf Aquitaine ir ieškovę, o Komisijai pateikto sprendimo projekte nurodomi tik kaltinimai, dėl kurių šalys turėjo galimybę pateikti savo nuomonę.

181

Konstatuotina, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas nurodė šioje byloje nagrinėjamus procedūrinius klausimus, nors jis, atsižvelgiant į cituotą teismo praktiką (žr. 179 punktą), bet kuriuo atveju nebuvo įpareigotas surinkti visų tokių administracinėje procedūroje pateiktų kaltinimų.

182

Darytina išvada, kad kaltinimas, grindžiamas nevisapusiška ir neteisėta ataskaita, nes joje nebuvo nurodytas kaltinimų, susijusių su procedūros taisyklių pažeidimu, turinys ir nebuvo jokio atsakymo į pateiktus argumentus, negali būti patvirtintas.

183

Be to, kalbant apie kaltinimus, susijusius su bylas nagrinėjančio pareigūno ataskaitoje padaryta klaida, kurioje nurodoma Zusammenschluss (koncentracija), konstatuotina, kaip tai pažymi Komisija, kad tokia klaida buvo padaryta tik versijoje vokiečių kalba. Iš tiesų, kaip įrodė Komisija, egzistavo kitos kalbinės versijos, konkrečiai kalbant, prancūzų ir anglų, kurios taip pat buvo pateiktos Komisijos narių kolegijai, tačiau jose klaidos nebuvo.

184

Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad ataskaitos – visose kalbinėse versijose – antroje dalyje nurodomas „galimas EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE 53 straipsnio 1 dalies pažeidimas monochloracetato rūgšties sektoriuje“.

185

Darytina išvada, kad, atsižvelgiant į minėtos ataskaitos turinį, kuriame patikslinamas šioje byloje taikytinas teisinis pagrindas, ir kadangi tariama klaida yra tik versijoje vokiečių kalba, šis kaltinimas turi būti atmestas.

186

Todėl šeštąjį pagrindą, susijusį su procedūros pažeidimais, reikia atmesti.

187

Ieškovė mano, kad skundžiamo sprendimo 3 straipsniu jai nustatytu draudimu tęsti atitinkamus veiksmus pažeidžiamas Reglamento Nr. 17 3 straipsnis, nes jis susijęs su neįmanomu atlikti veiksmu. Atsižvelgiant į tai, kad 1997 m. veikla monochloracetato rūgšties rinkoje buvo visiškai nutraukta, nurodymas nutraukti neteisėtus veiksmus negali būti laikomas teisėtu. Be to, tai, kad draudimas sudaro tretiesiems asmenims klaidingą įspūdį, kad egzistuoja kitos, priimant skundžiamą sprendimą dar neišnagrinėtos, aplinkybės, ieškovės nuomone, gali pakenkti skundžiamo sprendimo adresatų civilinėms teisėms.

188

Jos manymu, kai įmonė, kaip yra šioje byloje, rinkoje nevykdo veiklos ir nėra net teorinių galimybių, kad iš naujo dalyvaus karteliuose atitinkamoje rinkoje, jai nebegalima nustatyti draudimo.

189

Komisija prašo atmesti šį pagrindą.

190

Pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalį ir Reglamento 1/2003 7 straipsnio 1 dalį, jeigu Komisija pagal prašymą arba savo pačios iniciatyva konstatuoja Sutarties (81 ir 82 straipsnio) pažeidimą, ji gali priimti sprendimą, reikalaujantį, kad susijusios įmonės arba įmonių asociacijos minėtą pažeidimą nutrauktų.

191

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma ne tik uždraudžiant tęsti tam tikrą veiklą, veiksmus arba išlaikyti padėtį, kurių neteisėtumas buvo konstatuotas, bet ir panašiai elgtis ateityje. Be to, kadangi Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalis taikoma konstatavus pažeidimą, Komisija turi teisę apibrėžti nagrinėjamoms įmonėms taikomų įpareigojimų apimtį, kad šis pažeidimas būtų nutrauktas (žr. minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo LVM 1249 ir 1250 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

192

Šioje byloje skundžiamo sprendimo 3 straipsnyje nustatyta:

„Įmonės, išvardytos 1 straipsnyje, nedelsdamos nutraukia pažeidinėjimus, jeigu jos to dar nepadarė.

Jos nebevykdo jokių 1 straipsnyje nurodytų veiksmų ir nebekartoja tokio elgesio bei susilaiko nuo veiksmų ir elgesio, kurių objektas arba pasekmės būtų panašios“.

193

Panašūs draudimai akivaizdžiai susiję su Komisijos įgaliojimais, išplaukiančiais iš Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalies. Įpareigodama kartelyje dalyvavusias įmones nebekartoti jokių 1 straipsnyje nurodytų pažeidimo veiksmų ar elgesio – kiekio kvotų ir klientų pasiskirstymas, karteliniai susitarimai dėl suderinto kainų didinimo, dėl kompensavimo mechanizmo, pasikeitimas pardavimo kiekių ir kainų informacija bei reguliarus dalyvavimas posėdžiuose ir kitų ryšių palaikymas, kad būti pasiekti karteliniai susitarimai ir įgyvendinti pirma išvardyti apribojimai, – ir susilaikyti nuo bet kokių veiksmų ar elgesio, kurių objektas arba pasekmės būtų panašios, Komisija tenurodė pasekmes, kurios išplaukia, kiek tai susiję su jų elgesiu ateityje, iš neteisėtumo, kuris buvo konstatuotas skundžiamo sprendimo 1 straipsnyje.

194

Be to, svarbu pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 3 straipsnio pirmojoje pastraipoje paaiškinama, kad tik tuomet įmonės privalo nutraukti pažeidimą, jeigu jos dar to nepadarė. Todėl jei ieškovė pardavė savo monochloracetato rūgšties verslą ir nutraukė pažeidimą skundžiamo sprendimo priėmimo dieną, jai minėta skundžiamo sprendimo 3 straipsnio pastraipa netaikoma.

195

Tačiau pagrindas, susijęs su skundžiamo sprendimo 3 straipsnio neteisėtumu, negali būti priimtas.

196

Atsižvelgiant į šio sprendimo 101 punkte padarytą išvadą, skundžiamą sprendimą reikia performuluoti, nes Komisija pranešimo apie bendradarbiavimą D punkto 2 dalies antroje įtraukoje neatsižvelgė į tai, kad ieškovė neginčijo faktų. Šiuo pagrindu reikia sumažinti ieškovei skirtą baudą 10%.

197

Dėl kitų aspektų reikėtų pažymėti, kad Komisijos skundžiamas sprendimas ir taikyta apskaičiavimo tvarka paliekami nepakeisti.

198

Galutinė ieškovei skirta bauda apskaičiuojama taip: 21 mln. eurų pradinė bauda padidinama 135%, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę. Nustatoma 49,35 mln. eurų pagrindinė bauda. Ši pagrindinė bauda padidinama 50%, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pakartotinai padarė pažeidimą, t. y. iki 74,03 mln. eurų. Ši bendra suma turi būti sumažinama 10% remiantis pranešimo apie bendradarbiavimą D punkto 2 dalies antra įtrauka, arba 7,403 mln. eurų. Todėl galutinė bauda yra 66,627 mln. eurų.

199

Pagal Pirmosios instancijos teismo Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai jų padengti savo išlaidas. Šioje byloje reikia nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (septintoji kolegija)

nusprendžia:

Ginčo aplinkybės ir skundžiamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su ieškovės atsakomybės už dalyvavimą kartelyje, už kurį buvo skirta bauda, nebuvimu, nes ji pardavė savo monochloracetato rūgšties verslą

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su paskirtos baudos neteisėtumu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su pranešimo dėl bendradarbiavimo nesilaikymu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su vertinimo klaida, padaryta apskaičiuojant pagrindinės baudos dydį

Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su neproporcingu pagrindinės baudos dydžiu atsižvelgiant į rinkos dydį

— Šalių argumentai

— Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su pagrindinės baudos neproporcingumu, atsižvelgiant į su byla susijusių įmonių suskirstymą į kategorijas

— Šalių argumentai

— Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįstu baudos padidinimu dėl pakartotinumo

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su administracinės procedūros pažeidimais

Dėl pirmos dalies, susijusios su nepakankama prieiga prie bylos medžiagos

— Šalių argumentai

— Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl antros pagrindo dalies, susijusios su bylas nagrinėjančio pareigūno ataskaitos neteisėtumu

— Šalių argumentai

— Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su nurodymo nutraukti atitinkamus veiksmus neteisėtumu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl galutinės ieškovei skirtos baudos

Dėl bylinėjimosi išlaidų