–

Makeleio EPE, atstovaujamos dikigoros S. Charalampous,

–

Ethniko Symvoulio Radiotileorasis (ESR), atstovaujamos Z. Chatzipavlou ir A. Dimitrakopoulou,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos Z. Chatzipavlou, K. Konsta, M. Tassopoulou ir D. Tsagkaraki,

–

Švedijos vyriausybės, atstovaujamos F.-L. Göransson, J. Olsson, A. Runeskjöld ir H. Shev,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos O. Gariazzo, L. Malferrari, G. Meessen ir D. Triantafyllou,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl, pirma, 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (OL L 95, 2010, p. 1), iš dalies pakeistos 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/1808 (OL L 303, 2018, p. 69) (toliau – Direktyva 2010/13), ir, antra, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 20, 21 straipsnių ir 49 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant du ginčus – atitinkamai Makeleio EPE byloje C‑555/23 ir Zougla G.R. AE (toliau – Zougla) byloje C‑556/23 ginčus su Ethniko Symvoulio Radiotileorasis (ESR) (Nacionalinė transliuotojų taryba, Graikija) – dėl dviejų sprendimų, kuriais šioms bendrovėms skirta administracinė bauda už netinkamos kokybės audiovizualinio turinio platinimą ir pareigos gerbti žmogaus orumą pažeidimą (toliau – pagrindinėse bylose nagrinėjami sprendimai), teisėtumo.

3

Direktyvos 2010/13 11, 18, 21, 38, 41, 59, 83 ir 104 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>“

5

Direktyvos 2010/13 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad visos jos jurisdikcijai priklausančių žiniasklaidos paslaugų teikėjų perduodamos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos atitiktų visuomenei skirtoms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms toje valstybėje narėje taikomas teisės sistemos taisykles.“

6

Šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės turi teisę reikalauti, kad jų jurisdikcijai priklausantys žiniasklaidos paslaugų teikėjai laikytųsi išsamesnių ar griežtesnių taisyklių šia direktyva koordinuojamose srityse su sąlyga, kad tokios taisyklės atitinka Sąjungos teisę.“

7

Tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Nedarant poveikio valstybių narių pareigai gerbti ir apsaugoti žmogaus orumą, valstybės narės atitinkamomis priemonėmis užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausančių žiniasklaidos paslaugų teikėjų teikiamose audiovizualinės žiniasklaidos paslaugose nebūtų jokio turinio, kuriuo:

8

Direktyvos 2010/13 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausančių žiniasklaidos paslaugų teikėjų perduodami komerciniai audiovizualiniai pranešimai atitiktų šiuos reikalavimus:

<…>

<…>“

9

2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1972, kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas (OL L 321, 2018, p. 36), 7 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„<…> Televizijos programų turiniui taikoma [Direktyva 2010/13]. Audiovizualinės politikos ir turinio reguliavimu siekiama bendrojo intereso tikslų, tokių kaip žodžio laisvė, žiniasklaidos pliuralizmas, nešališkumas, kultūrų ir kalbų įvairovė, socialinė įtrauktis, vartotojų apsauga ir nepilnamečių apsauga. <…>“

10

Direktyvos 2018/1972 2 straipsnio 1 punkte, kuris pakeitė Direktyvos 2002/21 2 straipsnio a punktą, nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

11

Pagrindinėse bylose taikytinos redakcijos 2021 m. vasario 20 d.Nomos 4779/2021 Ensomatosi stin ethniki nomothesia tis Odigias (EE) 2010/13 tou Europaïkou Koinovouliou kai tou Symvouliou tis 10is Martíou 2010 gia ton syntonismo orismenon nomothetikon, kanonistikon kai dioikitikon diataxeon ton kraton melon skhetika me tin parochi ypiresion optikoakoustikon meson, opos echei tropopoiitheí me tin Odigía (EE) 2018/1808 tou Europaïkou Koinovouliou kai tou Symvouliou tis 14is Noemvríou 2018 kai alles diataxeis armodiotitas tis Genikis Grammateias Epikoinonías kai Enimerosis (Įstatymas Nr. 4779/2021, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo, iš dalies pakeista 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/1808, ir įtvirtinamos kitos Ryšių ir informacijos Generalinio sekretoriato kompetencijai priskirtos nuostatos) (FEK Nr. A/27) (toliau – Įstatymas Nr. 4779/2021) 8 straipsnyje nustatyta:

„Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugose neturi būti jokio turinio, kuriuo kurstomas smurtas ar neapykanta tam tikros asmenų grupės ar šios grupės nario atžvilgiu dėl rasės, odos spalvos, tautinės ar etninės kilmės, genetinių bruožų, religijos, negalios, seksualinės orientacijos, lyties socialiniu aspektu ar požymių.“

12

Įstatymo Nr. 4779/2021 36 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Žiniasklaidos paslaugų teikėjui, teikiančiam paslaugas pagal abonementinę sutartį ar be jos, pažeidus 8 straipsnį <…>, [ESR] skiria sankcijas, numatytas atitinkamai 1998 m. spalio 13 d.Nomos 2644/1998 [– Gia tin parochi syndromitikon radiofonikon kai tileoptikon ypiresion kai synafeis diataxeis (Įstatymas Nr. 2644/1998 dėl mokamų radijo ir televizijos transliavimo paslaugų ir kitų nuostatų) (FEK Nr. A’ 233)] ir 1995 m. rugpjūčio 3 d.Nomos 2328/1995 [– Nomiko kathestos tis idiotikis tileorasis kai tis topikis radiofonías, rythmisi thematon tis radiotileoptikis agoras kai alles diatakseis (Įstatymas Nr. 2328/1995 dėl privačių televizijos kanalų ir vietinių radijo ir televizijų stočių teisiniam statusui taikomos tvarkos, transliavimo rinkos reguliavimo ir kitų nuostatų) (FEK Nr. A’ 159)].“

13

Pagrindinėse bylose taikytinos redakcijos Įstatymo Nr. 2328/1995 (toliau – Įstatymas Nr. 2328/1995) 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Siekiant kurti, steigti ir eksploatuoti privačius televizijos kanalus, kurie perduotų šiam tikslui skirtais arba turimais radijo dažniais signalą, kurį paprastai priima šalies imtuvai, reikalingas pagal šio įstatymo nuostatas išduodamas leidimas. Leidimai išduodami siekiant tenkinti viešąjį interesą ir jų naudojimas yra viešoji paslauga. Kanalai, kuriems išduodami šie leidimai, privalo užtikrinti programos kokybę, informacijos objektyvumą, pliuralizmą ir kultūros skatinimą transliuojant literatūros ir meno programas.

2.   Leidimas kurti, steigti ir eksploatuoti išduodamas dėl signalo bevielio ryšio priemonėmis perdavimo, radijo dažnių kanalų, antžeminių stočių ar palydovų naudojimo <…>“

14

Įstatymo Nr. 2328/1995 4 straipsnio 1 dalies a punktas suformuluotas taip:

„Visais atvejais, kai pažeidžiamos nacionalinės teisės aktų, Sąjungos [teisės aktų] ir tarptautinės teisės, tiesiogiai ar netiesiogiai reglamentuojančių privačius televizijos kanalus ir apskritai privačios televizijos veiklą, <…> nuostatos, ESR nusprendžia <…> skirti vieną ar kelias iš toliau nurodytų sankcijų <…>. Administracinių sankcijų pobūdžio pasirinkimas ir jų apskaičiavimas priklauso nuo pažeidimo sunkumo, laidos, kurioje buvo padarytas pažeidimas, auditorijos, radijo ir televizijos paslaugų rinkos, kurią konkrečiu atveju užėmė leidimo turėtojas, dalies, atliktų ar planuojamų atlikti investicijų dydžio ir galimai padaryto pakartotinio pažeidimo <…>“

15

Pagrindinėse bylose taikytinos redakcijos 2000 m. lapkričio 29 d.Nomos 2863/2000 – Ethniko Symvoulio Radiotileorasis kai alles arches kai organa tou tomea parochis radiotileoptikon ypiresion (Įstatymas Nr. 2863/2000 dėl Nacionalinės transliuotojų tarybos ir kitų už transliavimo paslaugų sritį atsakingų institucijų bei įstaigų) (FEK Nr. A 262) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Priimdama individualius vykdomuosius administracinius aktus, ESR vykdo tiesioginę Syntagma tis Elladas (Graikijos Respublikos Konstitucija) numatytą valstybės kontrolę visų rūšių radijo ir televizijos paslaugų teikimo srityje. Visų pirma:

<…>

16

Įstatymo Nr. 2644/1998 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Pagal Graikijos Respublikos Konstitucijos 15 straipsnį mokamų radijo ir televizijos paslaugų teikimą tiesiogiai kontroliuoja valstybė ir tai yra viešoji paslauga, kurios tikslas – teikti visuomenei objektyvią ir nešališką informaciją bei užtikrinti aukštą jos šviečiamosios veiklos ir pramogų lygį. Šiame įstatyme mokamų radijo ir televizijos paslaugų teikimas – tai radijo ir televizijos programų, kurių prieigai taikomos leidimo, numatyto šio įstatymo nuostatose, turėtojo nustatytos sąlygos, tiesioginis perdavimas visuomenei bet kokiomis techninėmis priemonėmis ar būdais (išimtinai antžeminiais siųstuvais, laidiniu tinklu ar palydoviniais siųstuvais). Televizijos paslaugų teikimas kitais plačiajuosčio ryšio tinklais taip pat laikomas mokamų radijo ir televizijos paslaugų teikimu, neatsižvelgiant į tai, ar paslaugų teikėjas yra gavęs [ESR] leidimą transliuoti programas, ar pagal atitinkamą sutartį transliuoja programas, kurioms leidimą išdavė kita valstybė narė.“

17

Įstatymo Nr. 2644/1998 10 straipsnyje nustatyta:

„1.   Mokamų radijo ir televizijos paslaugų turiniui taip pat taikomos [Įstatymo Nr. 2328/1995] 3 straipsnio 1–12, 14, 17 ir 22 dalių nuostatos, susijusios su pagarba žmogaus orumui, privatumui ir dalyvavimui apskritai ekonominiame, socialiniame ir politiniame gyvenime, radijo ir televizijos reklamos bei kitų susijusių pranešimų transliavimo būdais ir sąlygomis, vaikų apsauga, politinio pliuralizmo ir politinių partijų prieiga prie radijo ir televizijos programų užtikrinimu, taip pat vartotojų interesų ir apskritai piliečių interesų apsauga.

2.   Audiovizualiniam turiniui, kurį transliuoja pagal šį įstatymą leidimą turintys asmenys, taip pat taikomi etikos kodeksai, priimti pagal 1989 m. spalio 6 d.Nomos 1866/1989 – Idrysi Ethinkou Symvouliou Radiotileoraseos kai parochi adeion gia tin idrysi kai leitourgia tileoptikon stathmon (Įstatymas Nr. 1866/1989 dėl Nacionalinės radijo ir televizijos tarybos įsteigimo bei leidimų kurti ir eksploatuoti televizijos kanalus išdavimo) (FEK A’222) 3 straipsnio 2 dalį, ir ESR parengti kodeksai, priimti pagal [Įstatymo Nr. 2328/1995] 3 straipsnio 15 dalyje numatytą procedūrą <…>“

18

Pagal Įstatymo Nr. 2644/1998 12 straipsnį ESR skiria administracines sankcijas už šio įstatymo, Sąjungos ir tarptautinės teisės nuostatų, reglamentuojančių minėtame įstatyme numatytų radijo ir televizijos paslaugų teikimą, pažeidimą.

19

Pagrindinėse bylose taikytinos redakcijos 2003 m. kovo 28 d.Proedriko diatagma 77/2003 – Kodikas deontologias eidiseografikon kai allon dimosiografikon kai politikon ekpompon (Prezidento dekretas Nr. 77/2003, nustatantis informacinių ir kitų žurnalistinių bei politinių laidų etikos kodeksą) (FEK Nr. A’ 75) (toliau – Prezidento dekretas Nr. 77/2003) 1 straipsnyje numatyta:

„Šio kodekso nuostatos taikomos informacinėms, žurnalistinėms ir politinėms laidoms, transliuojamoms per viešąjį ir privatų radiją ir televiziją <…>“

20

Prezidento dekreto Nr. 77/2003 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Informacinėse ir kitose žurnalistinėse bei politinėse laidose turi būti užtikrinamas toks kokybės lygis, kuris atitiktų radijo ir televizijos socialinę misiją bei šalies kultūrinę raidą <…>“

21

Prezidento dekreto Nr. 77/2003 4 straipsnyje numatyta:

„1.   Draudžiama pristatyti žmones taip, kad konkrečiomis sąlygomis tam tikra dalis visuomenės būtų skatinama juos žeminti, socialiai izoliuoti ar diskriminuoti, be kita ko, dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, religijos, pasaulėžiūros, amžiaus, ligos, negalios, seksualinės orientacijos ar profesijos.

2.   Draudžiama skleisti žeminančias, rasistines, ksenofobines ar seksistines žinutes ar apibūdinimus arba netolerantiškus pareiškimus ir apskritai negalima kenkti etninėms ar religinėms mažumoms arba kitoms pažeidžiamoms ar silpnesnę padėtį užimančių asmenų grupėms.“

22

Prezidento dekreto Nr. 77/2003 9 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:

„Su asmenimis, kurie dalyvauja laidose arba yra jose minimi, turi būti elgiamasi sąžiningai, teisingai ir oriai. Visų pirma draudžiama kėsintis į jų asmenybę, garbę ir orumą. Taip pat turi būti gerbiamas jų privatus ir šeimos gyvenimas, profesinė veikla ir teisė į saviraiškos laisvę. Kritika nėra nesuderinama su parodytų ar paminėtų asmenų teisių paisymu.“

23

Makeleio ir Zougla yra pagal Graikijos teisę įsteigtos bendrovės, valdančios laikraščių interneto svetaines, kuriose taip pat siūlomas audiovizualinis turinys.

24

2021 m. birželio 29 d.Makeleio savo interneto svetainėje www.makeleio.gr išplatino audiovizualinę laidą, kurioje laidos vedėjas, vartodamas įžeidžiančius žodžius, visų pirma užgauliodamas ir menkindamas homoseksualius asmenis, kalbėjo apie LGBT+ bendruomenės atstovų vizitą pas Graikijos ministrą pirmininką. Šis vedėjas ironiškai komentavo šių asmenų seksualinę orientaciją ir netiesiogiai kurstė visuomenę imtis žodinių bei fizinių išpuolių prieš juos – taip, anot jo paties, jis pats elgėsi būdamas jaunesnis.

25

2021 m. vasario 22 d.Zougla savo svetainėje www.zougla.gr išplatino radijo stoties, kuri taip pat transliuoja internetu, laidą. Ši laida buvo platinama Zougla interneto svetainėje audiovizualine forma. Šioje laidoje vedėjas, kalbėdamas apie baudžiamąją bylą dėl tam tikrų tretiesiems asmenims inkriminuojamų pedofilijos veiksmų, žodžiu užsipuolė tam tikrus politinius veikėjus, šmeiždamas ir įžeidinėdamas juos. Šiame kontekste šis vedėjas vieną iš šių asmenų pristatė kaip „sąmoningai ginantį nepilnamečių prievartautojus ir pedofilus, taip pat suteikiantį jiems atsakingas pareigas, kurios leido jiems bandyti patenkinti savo liguistus seksualinius potraukius“, ir teigė, kad šis asmuo „bent jau buvo pedofilijos ir nepilnamečių prievartavimo veiksmų[, kuriais kaltinami tretieji asmenys,] kurstytojas ir bendrininkas“.

26

ESR dėl šių dviejų laidų (toliau – pagrindinėse bylose nagrinėjamos laidos) pradėjo procedūrą.

27

ESR nusprendė, kad Makeleio išplatintoje laidoje buvo ne kartą – akivaizdžiai žeminančiai ir užgauliai – kalbama apie konkrečią gyventojų grupę, turint omeny jos narių seksualinę orientaciją, ir skatinamas jų žeminimas ir socialinė stigmatizacija. Atsižvelgdama į šias faktines aplinkybes ESR Sprendime Nr. 140/2021 konstatavo, kad Makeleio pažeidė, pirma, Įstatymo Nr. 4779/2021 8 straipsnyje įtvirtintą draudimą kurstyti smurtą ar neapykantą prieš asmenų grupę dėl jos narių seksualinės orientacijos ir, antra, pareigą gerbti žmogų ir jo orumą, taip pat draudimą platinti netinkamos kokybės turinio pagal Įstatymo Nr. 2328/1995 1 straipsnio 1 dalį ir Prezidento dekreto Nr. 77/2003 2 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnį ir 9 straipsnio 2 dalį. ESR skyrė Makeleio30000 EUR baudą už kiekvieną iš dviejų padarytų pažeidimų.

28

Dėl Zougla transliuojamos laidos ESR nusprendė, kad, prisidengiant informacijos teikimu ir tikrais faktais, ši laida visuomenei perteikė vedėjo prielaidas ir nuomones, kurios buvo visiškai nepagrįstos ir įžeidė joje minimus asmenis, todėl minėta laida „itin smarkiai pablogino [retransliuotos radijo laidos] kokybę“ ir pažemino šių asmenų orumą. Atsižvelgdama į šias faktines aplinkybes ESR Sprendime Nr. 99/2021 nustatė, kad Zougla pažeidė tiek pareigą gerbti žmogaus asmenį ir orumą, tiek draudimą platinti netinkamos kokybės turinį, kaip numatyta Įstatymo Nr. 2328/1995 1 straipsnio 1 dalyje, Prezidento dekreto Nr. 77/2003 2 straipsnio 1 dalyje, 4 straipsnyje ir 9 straipsnio 2 dalyje. Todėl už šių dviejų pažeidimų padarymą ESR skyrė Zougla dvi – atitinkamai 40000 EUR ir 80000 EUR dydžio – baudas.

29

Priimdama pagrindinėse bylose nagrinėjamus sprendimus ESR nustatė, kad pagal jų formuluotę nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis ji grindė šiuos sprendimus, buvo skirtos taikyti tik tradicinių televizijos paslaugų, t. y. televizijos paslaugų, kurias televizijos operatoriai transliavo radijo dažniais (analoginiais ir skaitmeniniais), palydoviniu ryšiu arba plačiajuosčio ryšio tinklais, teikėjams.

30

Vis dėlto, remdamasi sąvokos „audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2010/13, aiškinimo kriterijais, nustatytais 2015 m. spalio 21 d. Sprendimu New Media Online (C‑347/14, EU:C:2015:709) suformuotoje jurisprudencijoje, iš kurios matyti, kad operatoriaus, kuris nėra televizijos kanalo operatorius, internete transliuojamas audiovizualinis turinys patenka į šią sąvoką, ESR šias nacionalinės teisės nuostatas aiškino taip, kad, nepaisant jų sąlygų, jos taip pat taikomos internetu transliuojamo audiovizualinio turinio teikėjams (toliau – internetinės televizijos paslaugų teikėjai), tarp jų – Makeleio ir Zougla.

31

Pastarosios pareiškė skundus dėl pagrindinėse bylose nagrinėjamų sprendimų panaikinimo Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba, Graikija), t. y. prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

32

Remiantis nuomone, kurios laikėsi Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba), nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis ESR grindė pagrindinėse bylose nagrinėjamus sprendimus, turi būti aiškinamos taip, kad jos netaikomos internetinės televizijos paslaugų teikėjams.

33

Šiomis aplinkybėmis Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus, vienodai suformuluotus bylose C‑555/23 ir C‑556/23:

34

2023 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑555/23 ir C‑556/23 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas sprendimas.

35

Kaip matyti iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą, juos pateikusio teismo klausimai grindžiami prielaida, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamų laidų transliavimas yra audiovizualinės žiniasklaidos paslauga, patenkanti į Direktyvos 2010/13 taikymo sritį, todėl pareiškėjos pagrindinėje byloje yra „žiniasklaidos paslaugų teikėjos“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.

36

Vis dėlto savo rašytinėse pastabose ir per teismo posėdį Makeleio teigė, kad ji nėra „žiniasklaidos paslaugų teikėja“, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą, todėl ši direktyva jai netaikoma.

37

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kalbant apie Sąjungos teismų ir nacionalinių teismų kompetencijos atskyrimą, pažymėtina, kad iš principo nacionalinis teismas turi patikrinti, ar jo nagrinėjamoje byloje įvykdytos faktinės Sąjungos teisės normos taikymo sąlygos, tačiau Teisingumo Teismas, priimdamas prejudicinį sprendimą, prireikus gali pateikti paaiškinimų, kurie nacionaliniam teismui padėtų atlikti savąjį aiškinimą (2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C‑135/10, EU:C:2012:140, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Taigi Teisingumo Teismas turi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti būtiną sąvokos „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, išaiškinimą, kad jis patikrintų, ar pagrindinėse bylose nagrinėjamų laidų platinimas iš tikrųjų patenka į šią sąvoką ir ar, kiek tai susiję su šiomis laidomis, Makeleio ir Zougla turi būti laikomos „žiniasklaidos paslaugų teikėjomis“, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą.

39

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje pateiktą apibrėžtį sąvoka „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“ apima paslaugą, apibrėžtą SESV 56 ir 57 straipsniuose, kai pagrindinis paslaugos arba nuo jos atsiejamos dalies tikslas yra, žiniasklaidos paslaugų teikėjui prisiimant redakcinę atsakomybę, informavimo, pramogų ar švietimo tikslais teikti programas plačiajai visuomenei elektroninių ryšių tinklais, kaip apibrėžta Direktyvos 2002/21 2 straipsnio a punkte.

40

Be to, pagal Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies d punktą šioje direktyvoje „žiniasklaidos paslaugų teikėjas“ – tai fizinis ar juridinis asmuo, kuris prisiima redakcinę atsakomybę už audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos turinio parinkimą ir sprendžia, kaip jis organizuojamas.

41

Pirma, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš pačios Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio, siejamo su Direktyvos 2018/1972 2 straipsnio 1 punktu, kuriuo pakeistas Direktyvos 2002/21 2 straipsnio a punktas, formuluotės, sąvoka „audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2010/13, gali apimti tiek programų transliavimą analoginiais ir skaitmeniniais radijo dažniais, tiek jų transliavimą internetu.

42

Darytina išvada, kad sąvoka „žiniasklaidos paslaugų teikėjai“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, apima tiek šio sprendimo 29 punkte nurodytus tradicinius televizijos paslaugų teikėjus, tiek internetinės televizijos paslaugų teikėjus.

43

Antra, neginčijama, kad, pirma, pagrindinėse bylose nagrinėjamos laidos buvo transliuojamos informavimo ar pramogų tikslais ir, antra, jos buvo transliuojamos interneto svetainėse, taigi elektroninių ryšių tinklais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2018/1972 2 straipsnio 1 punktą.

44

Trečia, kaip matyti iš Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies b punkto, sąvoka „programa“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, yra judesį perteikiančių vaizdų, <…>, visuma, sudaranti atskirą vienetą, nepriklausomai nuo jo trukmės, žiniasklaidos paslaugų teikėjo nustatytame tvarkaraštyje arba kataloge, įskaitant pilnametražius vaidybinius filmus, vaizdo klipus, sporto renginius, situacijų komedijas, dokumentinius filmus, vaikams skirtas programas ir originalius dramos kūrinius“.

45

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad dėl laikraščio interneto svetainėje teikiamų trumpų vaizdo įrašų – trumpų epizodų, paimtų iš vietos naujienų, sporto ar pramoginio pobūdžio įvykių – Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tokie vaizdo įrašai patenka į sąvoką „programa“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies b punktą (2015 m. spalio 21 d. Sprendimo New Media Online, C‑347/14, EU:C:2015:709, 24 punktas).

46

Atlikdamas tokį vertinimą Teisingumo Teismas rėmėsi, be kita ko, tuo, kad, šie vaizdo įrašai, kaip ir televizijos programa, yra skirti plačiajai visuomenei ir gali jai daryti akivaizdų poveikį, kaip teigiama Direktyvos 2010/13 21 konstatuojamojoje dalyje. Be to, būdas pasirinkti minėtus vaizdo įrašus, kai interneto vartotojas, naudodamasis internetinio laikraščio operatoriaus sudarytu katalogu ar sąrašu, gali bet kada atsidaryti jį dominantį vaizdo įrašą, nesiskiria nuo pasirinkimo būdo teikiant užsakomosios audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas, kurios patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Galiausiai vaizdo įrašai, kurie yra susiję su naujienomis, konkuruoja su televizijos transliuotojų teikiamomis informavimo paslaugomis, o vaizdo įrašai, susiję su kultūros ir sporto renginiais ar pramoginiais reportažais, – su muzikos bei sporto kanalais ir pramoginėmis laidomis (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 21 d. Sprendimo New Media Online, C‑347/14, EU:C:2015:709, 21 ir 23 punktus).

47

Šiuo atveju per teismo posėdį ESR pažymėjo: pagrindinėje byloje, susijusioje su Makeleio, nagrinėjama laida buvo kasdien šio subjekto interneto svetainėje platinama audiovizualinė laida; ši laida truko keletą valandų; ji turėjo savo pavadinimą; jos vedėjas buvo tas pats žurnalistas; ji buvo platinama naudojant Makeleio logotipą; ši bendrovė savo interneto svetainėje informuodavo visuomenę apie kasdienę minėtos laidos transliaciją ir jos transliavimo laiką; iš pradžių tos pačios laidos transliacija buvo linijinė, po to ji buvo įkelta į internetą, kad suinteresuotieji asmenys galėtų ją žiūrėti pagal užsakymą; šioje interneto svetainėje buvo sąrašas, leidžiantis ieškoti ankstesnių laidų. ESR taip pat pažymėjo, kad tie patys požymiai yra būdingi pagrindinėje byloje, susijusioje su Zougla, nagrinėjamai laidai.

48

Taigi su sąlyga, kad tai patikrins prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia konstatuoti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos laidos, kaip vaizdo medžiaga, įtraukta į elektroninėje laikraščio versijoje siūlomų audiovizualinių paslaugų tvarkaraštį ar katalogą, yra „programos“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies b punktą.

49

Ketvirta, dėl kriterijų, į kuriuos prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti vertindamas elektroninėje laikraščio versijoje siūlomos vaizdo įrašų rodymo paslaugos „pagrindinį tikslą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad toks vertinimas turi būti grindžiamas tuo, ar pačios paslaugos turinys ir funkcija yra savarankiški, palyginti su nagrinėjamos interneto svetainės operatoriaus žurnalistinės veiklos turiniu ir funkcija, ir ji nėra tik neatskiriamas šios veiklos priedas, pavyzdžiui, dėl siūlomų audiovizualinių ir tekstinių produktų ryšių (2015 m. spalio 21 d. Sprendimo New Media Online, C‑347/14, EU:C:2015:709, 37 punktas).

50

Taigi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti, ar pagrindinėse bylose nagrinėjamų laidų turinys ir funkcija yra savarankiški, palyginti su internetinio laikraščio leidėjo rašytinės spaudos straipsnių turiniu ir funkcija. Jei taip, šios laidos patenka į Direktyvos 2010/13 taikymo sritį. Kita vertus, jeigu minėtos laidos yra tik neatskiriamas šio leidėjo žurnalistinės veiklos priedas, be kita ko, dėl jų ryšių su siūlomais tekstiniais produktais, jos nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

51

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog tai, kad laikraščio interneto svetainėje siūlomi vaizdo įrašai yra prieinami ir juos galima atsidaryti atskirai nuo internetinės laikraščio versijos straipsnių, rodo, kad tokioje laikraščio interneto svetainėje siūloma vaizdo įrašų rodymo paslauga gali būti laikoma turinčia savarankišką turinį ir funkciją, atsižvelgiant į nagrinėjamos interneto svetainės operatoriaus žurnalistinę veiklą, taigi, sudarančia atskirą paslaugą, palyginti su kitomis jo siūlomomis paslaugomis (2015 m. spalio 21 d. Sprendimo New Media Online, C‑347/14, EU:C:2015:709, 36 punktas).

52

Penkta, pagal Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies c punktą šioje direktyvoje sąvoka „redakcinė atsakomybė“ reiškia veiksmingą kontrolę tiek atrenkant programas, tiek ir jas išdėstant chronologine tvarka televizijos programų transliavimo atveju, ar pateikiant kataloge užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimo atveju.

53

Kalbant apie laikraščio interneto svetainėje siūlomą vaizdo įrašų rodymo paslaugą, reikia konstatuoti, kad tokia kontrolė gali apimti, be kita ko, vaizdo įrašų įkėlimą ir pašalinimą, vaizdo įrašų transliavimo šioje interneto svetainėje tvarkaraštį ir rodymo laiką, laikotarpį, per kurį jie bus prieinami interneto vartotojams, minėtos interneto svetainės organizacinę struktūrą, vaizdo įrašų pateikimo ir pasirinkimo būdą, vaizdo įrašų paieškos sistemą ir tos pačios interneto svetainės turinio atnaujinimą.

54

Nors prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti, ar Makeleio ir Zougla tenka redakcinė atsakomybė, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies c punktą, kiek tai susiję su pagrindinėse bylose nagrinėjamomis laidomis, šio sprendimo 47 punkte nurodytos aplinkybės rodo, kad šiuo atveju taip yra. Tas faktas, kurį per posėdį patvirtino Makeleio, kad, pirma, su ja susijusioje pagrindinėje byloje nagrinėjamos laidos vedėjas buvo žurnalistas, kurį šis subjektas įdarbino kasdien vesti šią tiesiogiai retransliuojamą laidą, ir, antra, kad Makeleio nusprendė platinti su ja susijusioje pagrindinėje byloje nagrinėjamą laidą, patvirtina, kad šis subjektas prisiėmė redakcinę atsakomybę.

55

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 37–54 punktuose, ir su sąlyga, kad tai patikrins prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, į pateiktus klausimus reikia atsakyti remiantis prielaidomis, kad, pirma, Makeleio ir Zougla yra „žiniasklaidos paslaugų teikėjos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2010/13, be kita ko, internetinės televizijos paslaugų teikėjos, ir, antra, pagrindinėse bylose nagrinėjamų laidų platinimas yra „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.

56

Savo rašytinėse pastabose Europos Komisija išreiškia abejones dėl prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto pagrindinėse bylose nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų aiškinimo, pagal kurį nacionalinės nuostatos, kuriose numatyta pareiga gerbti žmogaus asmenį ir orumą, už kurios nesilaikymą numatoma sankcija, ir draudimas platinti netinkamos kokybės turinį, už kurio nesilaikymą taip pat numatoma sankcija, netaikomos internetinių televizijos paslaugų teikėjams.

57

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, aiškindamas nacionalinės teisės sistemos nuostatas Teisingumo Teismas iš principo privalo remtis sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytu vertinimu. Iš tiesų valstybės narės vidaus teisės aiškinimas nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai (2023 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Deutsche Wohnen, C‑807/21, EU:C:2023:950, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

58

Taigi į pateiktus klausimus reikia atsakyti remiantis prielaida, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos netaikomos internetinių televizijos paslaugų teikėjams.

59

Visų pirma iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, atsižvelgiant į pagrindinėse bylose nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, pirma, pareiga gerbti žmogaus asmenį ir orumą ir, antra, draudimas platinti netinkamos kokybės turinį patenka į Direktyvos 2010/13 taikymo sritį.

60

Direktyva 2010/13, kaip matyti iš jos pavadinimo ir 11 konstatuojamosios dalies, siekiama suderinti tam tikras valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, susijusias su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, siekiant sukurti tikrą šių paslaugų vidaus rinką. Šiuo tikslu šioje direktyvoje nustatytos būtiniausios suderintos taisyklės, taikomos visoms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms; kai kurios iš jų, kaip matyti iš šios direktyvos 18 konstatuojamosios dalies ir Direktyvos 2018/1972 7 konstatuojamosios dalies, yra susijusios su šių paslaugų turiniu.

61

Vis dėlto, kaip savo išvados 72 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, be Direktyvoje 2010/13 numatytų būtiniausių reikalavimų, šia direktyva nesikišama į audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų turinį, o tokio kišimosi nebuvimas, be kita ko, atspindi Sąjungos teisės aktų leidėjo norą suteikti šių paslaugų teikėjams realią teisę spręsti dėl tokio turinio, kaip nurodyta jos 38 konstatuojamojoje dalyje.

62

Taigi Direktyvoje 2010/13 nėra jokios nuostatos, susijusios su į jos taikymo sritį patenkančių programų turinio kokybe, ir nenumatyta jokio pagrindo uždrausti platinti dėl platinamo turinio blogos ar netinkamos kokybės.

63

Taigi draudimas platinti netinkamos kokybės turinį nepatenka į Direktyvos 2010/13 taikymo sritį, nes toks draudimas viršija šioje direktyvoje nustatytus būtiniausius reikalavimus.

64

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju iš prašymuose priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad, kaip, beje, per posėdį Teisingumo Teisme patvirtino ESR, pagrindinėse bylose nagrinėjamų laidų turinys buvo kvalifikuotas kaip „netinkamos kokybės“, todėl laikomas patenkančiu į pagrindinėse bylose nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose numatyto draudimo platinti netinkamos kokybės turinį taikymo sritį vien dėl to, kad toks turinys buvo pripažintas pažeidžiančiu žmogaus orumą.

65

Taigi, atsižvelgiant į pagrindinėse bylose nagrinėjamus ginčus, reikia konstatuoti, kad pirmaisiais klausimais prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2010/13 turi būti aiškinama taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį patenka nacionalinės teisės aktų nuostatos, pagal kurias visi žiniasklaidos paslaugų teikėjai, išskyrus tuos, kurie platina savo turinį internetu, įpareigojami gerbti žmogaus orumą kaip vertybę ir neplatinti jį pažeidžiančio turinio, o už šių pareigų nesilaikymą numatoma sankcija.

66

Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalį, kuri yra viena iš audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms taikomų nuostatų, įtvirtintų šios direktyvos III skyriuje, valstybės narės įpareigojamos tinkamomis priemonėmis užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausančių audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjų teikiamomis audiovizualinės žiniasklaidos paslaugomis nebūtų kurstomas smurtas ar neapykanta prieš asmenų grupę ar grupės narį dėl kurių nors iš Chartijos 21 straipsnyje nurodytų pagrindų arba viešai kurstoma įvykdyti teroristinį nusikaltimą, ir ši pareiga nustatyta „nedarant poveikio [jų] pareigai gerbti ir apsaugoti žmogaus orumą“.

67

Šia formuluote Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė valstybių narių pareigą ne tik gerbti, bet ir saugoti žmogaus orumą įgyvendinant Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalį; ši pareiga visų pirma reiškia, kad, kaip matyti iš visos šios nuostatos formuluotės, šios valstybės privalo imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausančių audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjų teikiamų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų turinys nepažeistų žmogaus orumo.

68

Taigi iš Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad pareiga gerbti žmogaus orumą ir draudimas neplatinti jį pažeidžiančio turinio patenka į šios nuostatos taikymo sritį.

69

Antra, tokį aiškinimą patvirtina šio 6 straipsnio 1 dalies kontekstas.

70

Pagal Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktį komerciniai audiovizualiniai pranešimai patenka į sąvoką „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą. Tai, kad minėtos direktyvos 9 straipsnis, kuris taip pat yra viena iš jos III skyriaus nuostatų, įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad šie pranešimai atitiktų tam tikrus reikalavimus, be kita ko, pagal jo 1 dalies c punkto i papunktį – reikalavimą nepažeisti žmogaus orumo, patvirtina, kad šia direktyva derinamose srityse Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė numatyti konkretų draudimo pažeisti žmogaus orumą pagrindą, neatsiejamą nuo pareigos gerbti šį orumą.

71

Trečia, reikia pažymėti, kad, viena vertus, Direktyva 2010/13, kaip matyti iš jos 104 konstatuojamosios dalies, siekiama sukurti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų erdvę be vidaus sienų, kartu užtikrinant aukšto lygio bendro intereso tikslų, be kita ko, žmogaus orumo apsaugą. Kita vertus, iš šios direktyvos 59 konstatuojamosios dalies matyti, kad tokios taisyklės, kaip numatytosios minėtos direktyvos 6 straipsnyje, nustatomos dėl priežasčių, visų pirma susijusių su žmogaus orumo apsauga teikiant bet kokias audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas.

72

Taigi Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalies aiškinimas, pagal kurį ši nuostata apima pareigą gerbti žmogaus orumą ir draudimą platinti jį pažeidžiantį turinį, atitinka tiek šia direktyva, tiek pačia šia nuostata siekiamus tikslus.

73

Taigi iš pažodinio, kontekstinio ir teleologinio Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalies aiškinimo matyti, kad pareiga gerbti žmogaus orumą ir draudimas platinti jį pažeidžiantį turinį patenka į šios nuostatos, taigi ir į šios direktyvos, taikymo sritį.

74

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmuosius klausimus reikia atsakyti taip: Direktyva 2010/13 turi būti aiškinama taip, kad į šios direktyvos, visų pirma į jos 6 straipsnio 1 dalies, taikymo sritį patenka nacionalinės teisės aktų nuostatos, pagal kurias visi žiniasklaidos paslaugų teikėjai, išskyrus tuos, kurie platina savo turinį internetu, įpareigojami gerbti žmogaus orumą ir neplatinti jį pažeidžiančio turinio, o už šių pareigų nesilaikymą numatoma sankcija.

75

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmuosius klausimus ir į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 64 punkte, reikia konstatuoti, kad antraisiais klausimais prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2010/13 4 straipsnio 1 dalis, siejama su vienodo požiūrio principu, turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja nacionalinės teisės aktų nuostatos, pagal kurias visi žiniasklaidos paslaugų teikėjai, išskyrus tuos, kurie platina savo turinį internetu, įpareigojami gerbti žmogaus orumą ir neplatinti jį pažeidžiančio turinio, o už šių pareigų nesilaikymą numatoma sankcija.

76

Reikia priminti, kad remdamasis 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyva 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (OL L 298, 1989, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 224), kurios pakeista redakcija buvo kodifikuota Direktyva 2010/13, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šia direktyva iki galo nesuderinamos taisyklės, susijusios su sritimis, kurioms ji taikoma, bet nustatomi būtiniausi reikalavimai iš Europos Sąjungos transliuojamoms laidoms, skirtoms priimti jos viduje (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Sky Italia, C‑234/12, EU:C:2013:496, 12 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

77

Šiomis aplinkybėmis, kaip matyti iš Direktyvos 2010/13 4 straipsnio 1 dalies ir jos 41 ir 83 konstatuojamųjų dalių, siekdamos užtikrinti visišką ir tinkamą vartotojų – žiūrovų – interesų apsaugą, valstybės narės šia direktyva derinamose srityse gali jų jurisdikcijai priklausantiems žiniasklaidos paslaugų teikėjams nustatyti išsamesnes ar griežtesnes taisykles, o kai kuriais atvejais – skirtingas sąlygas, jeigu tokios taisyklės atitinka Sąjungos teisę ir visų pirma jos bendruosius principus (2021 m. vasario 3 d. Sprendimo Fussl Modestraße Mayr, C‑555/19, EU:C:2021:89, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

78

Nacionalinės teisės aktuose, kuriais įpareigojama gerbti žmogaus orumą ir neplatinti jį pažeidžiančio turinio, tik numatyta pareiga gerbti žmogaus orumą ir Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimo pažeisti žmogaus orumą pagrindas, todėl tokiuose teisės aktuose nėra „išsamesnių“ ar „griežtesnių“ taisyklių, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, vadinasi, jie nepatenka į pastarosios nuostatos taikymo sritį.

79

Taigi į antruosius klausimus reikia atsakyti atsižvelgiant ne į Direktyvos 2010/13 4 straipsnio 1 dalį, o į šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.

80

Šiuo klausimu pažymėtina, kad nacionalinės teisės aktų nuostatos, kuriose tik įtvirtintas reikalavimas, kylantis iš minėtoje direktyvoje įtvirtintų būtiniausių reikalavimų, kaip antai iš tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies kylantis įpareigojimas gerbti žmogaus orumą ir draudimas platinti jį pažeidžiantį turinį, turi būti privalomai taikomos visiems atitinkamos valstybės narės jurisdikcijai priklausantiems žiniasklaidos paslaugų teikėjams.

81

Iš tiesų, jei taip nebūtų, tokios nacionalinės teisės aktų nuostatos ne tik pažeistų Direktyvos 2010/13, be kita ko, jos 6 straipsnio 1 dalies subjektinę taikymo sritį, bet ir trukdytų įgyvendinti šia direktyva siekiamą tikslą sukurti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų vidaus rinką ir šio 6 straipsnio 1 dalyje nurodytą tikslą apsaugoti žmogaus orumą teikiant bet kokias audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas.

82

Darytina išvada, kad nacionalinės teisės aktų nuostatos, pagal kurias tik tam tikri žiniasklaidos paslaugų teikėjai įpareigojami gerbti žmogaus orumo vertę ir neplatinti jį pažeidžiančio turinio, prieštarauja Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 daliai.

83

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antruosius klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos visi žiniasklaidos paslaugų teikėjai, išskyrus tuos, kurie platina savo turinį internetu, įpareigojami gerbti žmogaus orumą ir neplatinti jį pažeidžiančio turinio, o už šių pareigų nesilaikymą numatoma sankcija.

84

Atsižvelgiant į atsakymus į pirmąjį ir antrąjį klausimus ir į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 64 punkte, reikia konstatuoti, kad trečiaisiais klausimais prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 49 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtintas principas nullum crimen, nulla poena sine lege turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nacionalinės teisės aktų nuostatos, pagal kurias visi žiniasklaidos paslaugų teikėjai, išskyrus tuos, kurie platina savo turinį internetu, įpareigojami gerbti žmogaus orumą ir neplatinti jį pažeidžiančio turinio, pagal Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principą negali būti aiškinamos plačiai, dėl ko į jų taikymo sritį būtų įtraukta pastaroji žiniasklaidos paslaugų teikėjų kategorija.

85

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinės teisės aktus, turi juos aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į atitinkamos direktyvos formuluotę ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas tikslas ir laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos. Ši pareiga nacionalinę teisę aiškinti taip, kad aiškinimas atitiktų Sąjungos teisę, iš tiesų pagrįsta pačia SESV sistema, nes sudaro sąlygas, kad nacionaliniai teismai, nagrinėdami gautas bylas, pagal savo kompetenciją užtikrintų visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (2012 m. sausio 24 d. Sprendimo Dominguez, C‑282/10, EU:C:2012:33, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

86

Pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą reikalaujama, kad nacionaliniai teismai visus jų kompetencijos sričiai priklausančius veiksmus atliktų atsižvelgdami į visą vidaus teisę ir taikydami joje pripažintus aiškinimo metodus, kad būtų užtikrintas visiškas atitinkamos direktyvos veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (2012 m. sausio 24 d. Sprendimo Dominguez, C‑282/10, EU:C:2012:33, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

87

Vis dėlto, kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą riboja bendrieji teisės principai, kurie yra sudedamoji Sąjungos teisės dalis, be kita ko, Chartijos 49 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtintas principas nullum crimen, nulla poena sine lege (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Caronna, C‑7/11, EU:C:2012:396, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2021 m. kovo 24 d. Sprendimo Prefettura Ufficio territoriale del governo di Firenze, C‑870/19 ir C‑871/19, EU:C:2021:233, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2021 m. spalio 14 d. Sprendimo Ministerul Lucrărilor Publice, Dezvoltării şi Administraţiei, C‑360/20, EU:C:2021:856, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

88

Šis principas, kuris yra konkreti bendrojo teisinio saugumo principo išraiška, be kita ko, reiškia, kad įstatyme turi būti aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos ir bausmės už jas tam, kad būtų užtikrintas tiek nusikalstamos veikos apibrėžimo, tiek bausmės nustatymo nuspėjamumas (2024 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Neves 77 Solutions, C‑351/22, EU:C:2024:723, 103 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Ši sąlyga įvykdoma, kai teisės subjektas iš atitinkamos nuostatos teksto ir prireikus atitinkamų nacionalinių teismų taikyto šios nuostatos aiškinimo gali žinoti, dėl kokių veiksmų ar neveikimo kyla jo baudžiamoji atsakomybė (2023 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Komisija ir IGG / Dansk Erhverv, C‑508/21 P ir C‑509/21 P, EU:C:2023:669, 86 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

89

Šiuo klausimu, konkrečiai kalbant apie atvejį, susijusį su baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš įstatymo, priimto siekiant įgyvendinti direktyvą, apimtimi, Teisingumo Teismas patikslino, kad baudžiamasis persekiojimas dėl elgesio, kurio baudžiamumas aiškiai neišplaukia iš įstatymo, prieštarauja principui, pagal kurį baudžiamasis įstatymas neturi būti taikomas plačiai kaltinamojo nenaudai; šis principas kyla iš principo nullum crimen, nulla poena sine lege ir apskritai iš teisinio saugumo principo (1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo X, C‑74/95 ir C‑129/95, EU:C:1996:491, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

90

Galiausiai nacionaliniam teismui tenkančią pareigą nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų direktyvą, riboja principas nullum crimen, nulla poena sine lege, nes, kaip ne kartą pažymėjo Teisingumo Teismas, direktyva negali pati savaime, nepriklausomai nuo valstybės narės įstatymo, priimto siekiant ją įgyvendinti, apibrėžti ar pasunkinti jos nuostatas pažeidusių asmenų baudžiamosios atsakomybės (žr. 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Caronna, C‑7/11, EU:C:2012:396, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

91

Be to, reikia patikslinti, kad principas nullum crimen, nulla poena sine lege taip pat taikomas ne baudžiamojo pobūdžio veikoms ir bausmėms (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 28 d. Sprendimo SGS Belgium ir kt., C‑367/09, EU:C:2010:648, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

92

Kaip matyti iš šio sprendimo 82 punkto, nacionalinės teisės aktų nuostatos, pagal kurias visi žiniasklaidos paslaugų teikėjai, išskyrus tuos, kurie transliuoja savo turinį internetu, įpareigojami gerbti žmogaus orumą ir neplatinti jį pažeidžiančio turinio, ir už šių pareigų nesilaikymą numato sankciją, prieštarauja Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 daliai.

93

Taigi tokios nacionalinės teisės nuostatos turėtų būti aiškinamos taip, kad atitiktų Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalį, tai yra, kad paslaugų teikėjams, kurie platina savo turinį internetu, taip pat taikoma šiose nuostatose numatyta pareiga, todėl jiems už šios pareigos nesilaikymą gali būti skiriama sankcija.

94

Vadinasi, jeigu nacionalinės teisės aktų nuostatose nenumatoma žiniasklaidos paslaugų teikėjų, kurie platina savo turinį internetu, pareigų gerbti žmogaus orumą ir neplatinti jį pažeidžiančio turinio, taip pat nenumatyta galimybė šiems paslaugų teikėjams už šių pareigų nesilaikymą skirti sankcijas, pagal principą nullum crimen, nulla poena sine lege draudžiama bausti šiuos paslaugų teikėjus už tokią veiką, net jei tokie nacionalinės teisės aktai prieštarauja Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 daliai (pagal analogiją žr. 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Caronna, C‑7/11, EU:C:2012:396, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

95

Toks aiškinimas, koks pateiktas šio sprendimo 93 punkte, prieštarautų principui nullum crimen, nulla poena sine lege, todėl jis pažeistų iš paties bet kurios direktyvos pobūdžio kylančias ribas, pagal kurias, kaip matyti iš šio sprendimo 90 punkte primintos jurisprudencijos, draudžiama, kad direktyva pati savaime, nepriklausomai nuo valstybės narės įstatymo, priimto siekiant ją įgyvendinti, apibrėžtų ar pasunkintų jos nuostatas pažeidusių asmenų baudžiamąją atsakomybę.

96

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiuosius klausimus reikia atsakyti: Chartijos 49 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtintas principas nullum crimen, nulla poena sine lege turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nacionalinės teisės aktų nuostatos, pagal kurias visi žiniasklaidos paslaugų teikėjai, išskyrus tuos, kurie platina savo turinį internetu, įpareigojami gerbti žmogaus orumą ir neplatinti jį pažeidžiančio turinio, ir už šių pareigų nesilaikymą numatoma sankcija, pagal Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principą negali būti aiškinamos plačiai, dėl ko į jų taikymo sritį būtų įtraukta pastaroji žiniasklaidos paslaugų teikėjų kategorija.

97

Atsižvelgiant į atsakymus, pateiktus į pirmuosius klausimus, ir į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 64 punkte, į ketvirtuosius ir penktuosius klausimus atsakyti nereikia.

98

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: