–

Società Italiana Lastre SpA (SIL), atstovaujamos avocat F. Boucard,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Bénard ir B. Dourthe,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos A. Edelmannová, M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Noë ir W. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1; toliau – reglamentas „Briuselis Ia“) 25 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant pagal Italijos teisę įsteigtos bendrovės Società Italiana Lastre SpA (SIL) (toliau – SIL) ir pagal Prancūzijos teisę įsteigtos bendrovės Agora SARL ginčą dėl Prancūzijos teismų jurisdikcijos nagrinėti garantijos reikalavimą, kurį Agora pateikė SIL pagal abiem bendrovėms pareikštą ieškinį dėl atsakomybės ir žalos atlyginimo.

3

2005 m. birželio 30 d. Hagos konvencijos dėl susitarimų dėl teismingumo, pasirašytos 2009 m. balandžio 1 d., kuri Europos Sąjungos vardu buvo patvirtinta 2014 m. gruodžio 4 d. Tarybos sprendimu 2014/887/ES (OL L 353, 2014, p. 5), 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Susitariančiosios Valstybės teismas arba teismai, nurodyti susitarime dėl išimtinio teismingumo, turi jurisdikciją spręsti ginčą, kuriam taikomas susitarimas, išskyrus atvejus, kai susitarimas yra niekinis pagal tos valstybės teisę.“

4

2007 m. spalio 30 d. pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano II konvencija), Europos bendrijos vardu patvirtintos 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimu 2009/430/EB (OL L 147, 2009, p. 1), 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Ši konvencija taikoma civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Tačiau ji netaikoma mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms.

<…>

3.   Šioje konvencijoje vartojama sąvoka „šios konvencijos privalanti laikytis valstybė“ reiškia bet kurią valstybę, kuri yra šios konvencijos Susitariančioji Šalis arba Europos bendrijos valstybė narė. Ši sąvoka taip pat gali reikšti Europos bendriją.“

5

Minėtos konvencijos II antraštinė dalis „Jurisdikcija“, be kita ko, apima jos 1 ir 2 skirsnius, kuriuose atitinkamai įtvirtintos bendrosios jurisdikcijos ir specialiosios jurisdikcijos taisyklės.

6

Tos pačios konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, yra susitarusios, kad šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Toks jurisdikciją suteikiantis susitarimas:

7

1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), iš dalies pakeistos vėlesnėmis konvencijomis, susijusiomis su naujų valstybių narių prisijungimu prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija) 17 straipsnyje buvo numatyta:

„Jeigu bylos šalys, iš kurių viena ar daugiau turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar buveinę Susitariančiojoje Valstybėje, susitarė, kad kurios nors Susitariančiosios Valstybės teismas ar teismai turi jurisdikciją spręsti bet kokius, ypač dėl teisinių santykių kylančius ar galinčius kilti, ginčus, tam teismui ar teismams priklauso išimtinė jurisdikcija. Toks jurisdikciją suteikiantis susitarimas:

<…>

Jei jurisdikciją suteikiantis susitarimas buvo sudarytas tik vienos iš šalių naudai, ta šalis išlaiko teisę kelti bylą bet kuriame kitame teisme, kuris turi jurisdikciją pagal šią Konvenciją.“

<…>“

8

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; toliau – reglamentas „Briuselis I“) 23 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:

„Jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Toks jurisdikciją suteikiantis susitarimas:

9

Reglamento „Briuselis Ia“ 4, 6, 15, 16 ir 18–20 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

10

Šio reglamento 1 straipsnyje nurodyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Visų pirma šis reglamentas netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (acta iure imperii).

2.   Šis reglamentas netaikomas:

11

Minėto reglamento II skyriuje „Jurisdikcija“, be kita ko, yra 1–5 ir 7 skirsniai, pavadinti atitinkamai „Bendrosios nuostatos“, „Specialioji jurisdikcija“, „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su draudimu“, „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis“, „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis“ ir „Susitarimas dėl jurisdikcijos“.

12

To paties reglamento II skyriaus 3 skirsnyje esančiame 15 straipsnyje numatyta:

„Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą:

<…>

<…>“

13

Reglamento „Briuselis Ia“ II skyriaus 4 skirsnyje esančiame 19 straipsnyje nustatyta:

„Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą:

<…>

<…>“

14

Šio reglamento II skyriaus 5 skirsnyje esantis 23 straipsnis suformuluotas taip:

„Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą:

<…>

15

Minėto reglamento II skyriaus 7 skirsnyje esančiame 25 straipsnyje numatyta:

„1.   Jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos:

<…>

4.   Susitarimai dėl jurisdikcijos ar turto patikėjimo dokumento nuostatos dėl jurisdikcijos pasirinkimo neturi teisinės galios, jeigu jie prieštarauja 15, 19 ar 23 straipsniui arba jeigu teismai, kurių jurisdikcijos išvengiama, turi išimtinę jurisdikciją pagal 24 straipsnį

<…>“

16

Tam, kad atliktų dviejų fizinių asmenų – užsakovų – užsakytą darbą, Agora su SIL sudarė sutartį dėl apdailos plokščių tiekimo.

17

Šioje tiekimo sutartyje buvo susitarimas dėl jurisdikcijos (toliau – aptariamas susitarimas dėl jurisdikcijos); jame buvo nustatyta, kad „[v]isi ginčai, kylantys iš šios sutarties arba susiję su ja, bus priskirti Brešos teismo [Italija] jurisdikcijai[, SIL] pasilieka teisę iškelti bylą pirkėjui kitame jurisdikciją turinčiame Italijos ar užsienio teisme“.

18

Konstatavę, kad vykdant aptariamą užsakymą buvo padaryta pažeidimų, užsakovai 2019 m. lapkričio mėn. ir 2020 m. sausio mėn. kreipėsi į Tribunal de Grande Instance de Rennes (Reno apygardos teismas, Prancūzija) dėl atsakomybės ir žalos atlyginimo, be kita ko, prieš Agora ir SIL.

19

Agora kreipėsi į SIL kaip garantą. Remdamasi aptariamu susitarimu dėl jurisdikcijos, SIL nesutiko su šiuo garantijos reikalavimu ir nurodė Prancūzijos teismo tarptautinės jurisdikcijos nebuvimu grindžiamą prieštaravimą.

20

2021 m. vasario 11 d. nutartimi Tribunal de grande instance de Rennes (Reno apygardos teismas) atmetė šį jurisdikcijos nebuvimu grindžiamą prieštaravimą. SIL apskundė šį sprendimą apeliacine tvarka.

21

2021 m. lapkričio 4 d. sprendimu Cour d'appel de Rennes (Reno apeliacinis teismas, Prancūzija), neišnagrinėjęs aptariamo susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimo pagal Italijos teisę, paliko galioti šį sprendimą, motyvuodamas tuo, kad aptariamas susitarimas dėl jurisdikcijos yra neteisėtas tiek, kiek juo SIL suteikiama platesnė nei Agora teismų pasirinkimo teisė, nenurodant objektyvių aplinkybių, kuriomis remdamosi šalys susitarė nustatyti teismą, į kurį gali būti kreipiamasi, todėl SIL buvo suteikta galimybė pasirinkti savo nuožiūra, o tai prieštaravo susitarimo dėl jurisdikcijos nuspėjamumo tikslui.

22

Dėl šio sprendimo SIL pateikė kasacinį skundą Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. SIL teigia, kad Cour d’appel de Rennes (Reno apeliacinis teismas) pažeidė reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalį, nes susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės, kurios teismai nurodyti šiame susitarime, teisę, taigi nagrinėjamu atveju į Italijos, o ne į Prancūzijos teisę.

23

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl tikslios reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio taikymo srities, nes šioje nuostatoje iš esmės numatyta, kad susitarimas dėl jurisdikcijos iš esmės turi galioti, „išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės[, kurios teismai yra nurodyti tame susitarime,] teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu“.

24

Nagrinėjamu atveju visų pirma kyla klausimas, ar susitarimo dėl jurisdikcijos, kuris ginčijamas dėl tariamai netikslaus ar nesubalansuoto pobūdžio, galiojimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į savarankiškus kriterijus, kylančius iš reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies, ir į šiuo reglamentu siekiamus nuspėjamumo ir teisinio saugumo tikslus, ar vis dėlto tai reikia nagrinėti atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su tokio susitarimo buvimo „niekini[u] turinio galiojimo atžvilgiu“ pagrindais, o tai lemtų, kad pagal šio 25 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį tas galiojimas turėtų būti vertinamas remiantis šiame susitarime nurodyto teismo valstybės narės teisę. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar sąvoka „niekinis turinio galiojimo atžvilgiu“ turi būti aiškinama siaurai, t. y. kad šie negaliojimo pagrindai apima tik sukčiavimą, klaidą, apgaulę, prievartą ir neveiksnumą.

25

Tuo atveju, jeigu susitarimo dėl jurisdikcijos, kuris ginčijamas dėl tariamai netikslaus ar nesubalansuoto pobūdžio, galiojimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į savarankiškus kriterijus, kylančius iš reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies, taip pat šiuo reglamentu siekiamus nuspėjamumo ir teisinio saugumo tikslus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad susitarimas dėl jurisdikcijos, pagal kurį viena iš šalių įpareigojama kreiptis tik į jame nurodytą teismą, nors kitai leidžiama kreiptis ne tik į šį teismą, bet ir bet kurį kitą kompetentingą teismą, yra galiojantis.

26

Galiausiai, jei susitarimo dėl jurisdikcijos, kuris ginčijamas dėl tariamai nesubalansuoto pobūdžio, galiojimas turėtų būti nagrinėjamas atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su šio susitarimo negaliojimo „turinio atžvilgiu“ pagrindais, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kurios valstybės teisė taikytina vertinant šį galiojimą, jei pagal minėtą susitarimą vienai iš šalių leidžiama kreiptis į kelių valstybių teismus ir jei bylos iškėlimo dieną ši šalis dar nėra padariusi savo pasirinkimo.

27

Tokiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

28

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vertinant susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimą priekaištai, susiję su tariamai netiksliu ar nesubalansuotu šio susitarimo pobūdžiu, turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su šio susitarimo buvimo „niekini[u] turinio galiojimo atžvilgiu“ pagrindais, apibrėžtais valstybių narių teisėje pagal šią nuostatą, ar vis dėlto šie pagrindai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į savarankiškus kriterijus, kylančius iš šio straipsnio.

29

Reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyta, kad „jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu“.

30

Reglamente „Briuselis Ia“ neapibrėžiama sąvoka „niekinis turinio galiojimo atžvilgiu“, ir jame nėra daroma nuoroda į valstybių narių teisę šiai sąvokai apibrėžti. Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, ji visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai; šis aiškinimas turi būti atliekamas remiantis terminų įprasta reikšme bendrinėje kalboje ir atsižvelgiant į jų vartojimo kontekstą ir teisės aktu, kuriame jie įtvirtinti, siekiamą tikslą (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo Commissioners for Her Majesty’s Revenue and Customs (Nekaltas tarpininkas), C‑279/19, EU:C:2021:473, 23 punktą ir 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo AFAÏA, C‑228/23, EU:C:2024:829, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31

Pirma, pagal įprastą reikšmę bendrinėje kalboje žodžių junginys „turinio atžvilgiu [iš esmės]“ sprendimuose ir procesiniuose dokumentuose vartojamas siekiant pranešti, kad, išnagrinėjęs jurisdikcijos, formos ir priimtinumo klausimus, teismas imasi nagrinėti klausimus, susijusius su pačiu proceso dalyku, t. y. fakto ar teisės klausimus, kuriuos teismas turi išspręsti šalių prašymu.

32

Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, kad tiek, kiek reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyta, kad jeigu šalys yra susitarusios dėl teismų, kurie turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tie teismai turi jurisdikciją, „išskyrus atvejus“, kai susitarimas dėl jurisdikcijos yra „niekinis turinio galiojimo atžvilgiu“ pagal tos valstybės narės, kurios teismai nurodyti, teisę, šioje nuostatoje tik numatyta kolizinė norma. Taigi šioje nuostatoje patikslinama, kuri nacionalinė teisė taikytina sprendžiant klausimą, ar – nepaisant to, kad įvykdytos visos šiame straipsnyje numatytos galiojimo sąlygos – toks susitarimas negalioja dėl kitų su šia nacionaline teise susijusių pagrindų.

33

Antra, kalbant apie reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio kontekstą, reikia konstatuoti, kad jo 20 konstatuojamoji dalis suformuluota analogiškai, nes joje nurodoma, kad „tais atvejais, kai iškyla klausimas, ar susitarimas dėl jurisdikcijos, kuriuo pasirenkamas valstybės narės teismas ar teismai, yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu, tas klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal susitarime nurodyto teismo ar teismų valstybės narės teisę“.

34

Be to, reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio nuostatos būtent dėl to, kad pagal jas leidžiama netaikyti tiek jurisdikcijos, nustatomos pagal bendrąjį atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) principą, įtvirtintą šio reglamento 4 straipsnyje, tiek specialios jurisdikcijos, nurodytos minėto reglamento 7–9 straipsniuose, aiškintinos griežtai, kiek tai susiję su jose įtvirtintomis sąlygomis (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 8 d. Sprendimo Saey Home & Garden, C‑64/17, EU:C:2018:173, 24 punktą).

35

Reikia pažymėti, kad reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalyje ne tik daroma nuoroda į sąvoką „niekinis turinio galiojimo atžvilgiu“, – tame reglamente taip pat numatytos specifinės susitarimų dėl jurisdikcijos galiojimo sąlygos: tiek materialinės sąlygos, t. y. kad „šalys, <…> yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių“, tiek formos reikalavimai.

36

Taigi reikia konstatuoti, kad ši sąvoka apima bendruosius sutarties negaliojimo pagrindus, t. y. visų pirma šalies sutikimo trūkumus, kaip antai klaida, apgaulė ar prievarta, negalėjimas sudaryti sutarties (neveiksnumas), tai reiškia pagrindus, kurie skirtingai nuo susitarimams dėl jurisdikcijos būdingų galiojimo sąlygų reglamentuojami ne reglamentu „Briuselis Ia“, o valstybės narės, kurios teismai yra pasirinkti, teise.

37

Trečia, aiškinant susitarimo dėl jurisdikcijos buvimo „niekiniu turinio atžvilgiu“ sąvoką, kaip apimančią tik bendruosius sutarties negaliojimo pagrindus, būdingus šiame susitarime nurodyto teismo valstybės teisei, tai atitinka reglamentu „Briuselis Ia“ siekiamus tikslus.

38

Iš tiesų, kaip matyti iš reglamento „Briuselis Ia“ 4, 6, 15 ir 16 konstatuojamųjų dalių, juo siekiama suvienodinti jurisdikcijos civilinėse ir komercinėse bylose kolizines normas viename privalomame ir tiesiogiai taikomame Sąjungos teisės akte. Iš to taip pat matyti, kad siekdamas sustiprinti teisinį saugumą ir palengvinti gerą teisingumo vykdymą, Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo priimti jurisdikcijos taisykles, kurios būtų ypač nuspėjamos ir skaidrios.

39

Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, visų pirmą susijusį su teisiniu saugumu, reikia stiprinti Sąjungoje įsisteigusių asmenų teisinę apsaugą, sudarant sąlygas tiek ieškovui lengvai nustatyti teismą, kuriame jis galėtų iškelti bylą, tiek atsakovui pagrįstai numatyti teismą, kuriame jam gali būti pareikštas ieškinys. Tokiomis aplinkybėmis, siekiant teisinio saugumo, reikalaujama, kad nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi, galėtų lengvai priimti sprendimą dėl savo paties jurisdikcijos, neprivalėdamas atlikti išsamaus bylos tyrimo (2024 m. liepos 29 d. Sprendimo FTI Touristik (Užsienio elementas), C‑774/22, EU:C:2024:646, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Ketvirta, šio sprendimo 32 ir 36 punktuose pateiktas aiškinimas atitinka reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies genezę. Iš tiesų pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo [COM(2010) 748 final], kuriuo remiantis priimtas reglamentas „Briuselis Ia“, aiškinamojo memorandumo 9 puslapyje Europos Komisija pabrėžė, kad Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio, kuris tapo reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsniu, pakeitimu buvo siekiama įtraukti „suderintą kolizinę normą, reglamentuojančią materialinį susitarimų dėl teismingumo galiojimą, taip šiuo atžvilgiu užtikrinant panašų rezultatą, nesvarbu, kuriame teisme byla iškelta <…>, atspindi[nčią] 2005 m. [birželio 30 d.] Hagos konvencijoje dėl susitarimų dėl teismingumo įtvirtintus sprendimus“.

41

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės susijusios su tuo, ar aptariamo susitarimo dėl jurisdikcijos tariamai netikslus ar nesubalansuotas pobūdis gali sudaryti buvimo „niekini[u] turinio galiojimo atžvilgiu“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, pagrindą, kurio egzistavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šiame susitarime nurodyto teismo valstybės teisę, ar vis dėlto šį egzistavimą reikia vertinti atsižvelgiant į savarankiškus kriterijus, kylančius iš šio straipsnio.

42

Pirma, dėl vertinimo, ar susitarimas dėl jurisdikcijos yra pakankamai tikslus, siekiant nustatyti valstybės narės teismą ar teismus, turinčius jurisdikciją spręsti tarp šalių kilusius ar galinčius kilti ginčus, reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su Briuselio konvencijos 17 straipsnio pirmosios pastraipos pirmu sakiniu ir reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, išplaukia, kad šiose nuostatose esančio termino „susitarė (yra susitarusios)“ negalima aiškinti kaip nustatančio reikalavimą, kad toks susitarimas dėl jurisdikcijos būtų suformuluotas taip, kad kompetentingą teismą būtų galima nustatyti vien pagal jo formuluotę. Pakanka, kad susitarimo sąlygoje būtų nurodytos objektyvios aplinkybės, dėl kurių šalys susitarė pasirinkti teismą arba teismus, kuriuose jos norėtų spręsti tarp jų kilusius arba galinčius kilti ginčus. Tos aplinkybės, kurios turi būti pakankamai tikslios, kad teismas, į kurį kreiptasi, galėtų nustatyti, ar jis turi jurisdikciją, tam tikrais atvejais gali būti nustatomos atsižvelgiant į konkrečias šio teismo nagrinėjamos situacijos aplinkybes (2000 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Coreck, C‑387/98, EU:C:2000:606, 15 punktas ir 2016 m. liepos 7 d. Sprendimo Hőszig, C‑222/15, EU:C:2016:525, 43 punktas).

43

Be to, Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad, siekiant palengvinti abipusį teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą, Briuselio konvencijos 17 straipsnio pirmosios pastraipos pirmame sakinyje įtvirtintas tikslumo reikalavimas, kurį turi atitikti susitarimas dėl jurisdikcijos (šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Coreck, C‑387/98, EU:C:2000:606, 17 punktą).

44

Tuo remiantis darytina išvada, kad pagal Briuselio konvencijos 17 straipsnio pirmosios pastraipos pirmą sakinį ir reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį sąlyga, pagal kurią šalys „susitarė (yra susitarusios)“ dėl susitariančiosios valstybės ar valstybės narės teismo ar teismų, apima tikslumo reikalavimą, kuris turi būti įvykdytas, kad ji galiotų.

45

Kadangi reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnyje, kuris, remiantis šio reglamento III priede pateikta lentele, atitinka reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnį, taip pat yra žodžiai „yra susitarusios“, ši jurisprudencija taikytina reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 daliai (šiuo klausimu žr. 2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Maersk ir Mapfre España, C‑345/22–C‑347/22, EU:C:2024:349, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), todėl pagal pastarąją nuostatą tam, kad susitarimas dėl jurisdikcijos būtų galiojantis, jame, be kita ko, turi būti pakankamai tiksliai nurodytos objektyvios aplinkybės, dėl kurių šalys susitarė pasirinkti teismą ar teismus, kuriuose jos ketina nagrinėti kilusius arba galinčius kilti ginčus.

46

Be to, tikslumo reikalavimo nustatymas neišvengiamai padeda siekti nuspėjamumo, skaidrumo ir teisinio saugumo tikslų, nurodytų reglamento „Briuselis Ia“ 15 ir 16 konstatuojamosiose dalyse.

47

Taigi, tikslumo reikalavimas, nuo kurio priklauso susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimas, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne į kriterijus, susijusius su jo buvimo „niekini[u] turiniu galiojimo atžvilgiu“ pagrindu, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, bet į savarankiškus kriterijus, kylančius iš šio 25 straipsnio, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas.

48

Antra, dėl vertinimo, ar susitarimas dėl jurisdikcijos tariamai yra nesubalansuoto pobūdžio, reikia pažymėti, kad pagal reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 4 dalį susitarimai dėl jurisdikcijos negalioja, visų pirma jei jie neatitinka šio reglamento 15, 19 ar 23 straipsniuose nustatytų galiojimo sąlygų. Iš pastarųjų straipsnių matyti, kad ir toliau galioja susitarimas dėl jurisdikcijos, leidžiantis silpnesniajai draudimo, vartotojų ar darbo sutarties šaliai kreiptis į kitus teismus nei tie, kurie iš principo turi jurisdikciją pagal minėto reglamento II skyriaus 3–5 skirsnių, kuriuose yra tie straipsniai, nuostatas. Vis dėlto pagal minėto 25 straipsnio 4 dalį toks susitarimas yra niekinis, jei jame numatyta išimtis dėl jurisdikcijos draudiko, vartotojo kontrahento ar darbdavio naudai.

49

Kaip iš esmės išplaukia iš reglamento „Briuselis Ia“ 18 konstatuojamosios dalies, draudimo, vartotojų ir darbo sutartims būdingas tam tikras pusiausvyros tarp šalių nebuvimas, kurį siekiama ištaisyti šio reglamento 15, 19 ir 23 straipsnių nuostatomis, sudarant galimybę silpnesniajai šaliai pasinaudoti jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis nei bendrosios taisyklės (šiuo klausimu žr. 2024 m. liepos 29 d. Sprendimo FTI Touristik (Užsienio elementas), C‑774/22, EU:C:2024:646, 44 punktą).

50

Taigi, kiek tai susiję su šiomis sutartimis, „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 4 dalyje, siejamoje su jo 15, 19 ir 23 straipsniais, aiškiai reglamentuojami atvejai, kai galioja nesubalansuoto pobūdžio susitarimas dėl jurisdikcijos, ir atvejai, kai taip nėra.

51

Vadinasi, reikia pripažinti, kad susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimas, atsižvelgiant į jo tariamai nesubalansuotą pobūdį, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne į kriterijus, susijusius su buvimo „niekini[u] turiniu galiojimo atžvilgiu“ pagrindais, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, bet į savarankiškus kriterijus, kylančius iš šio 25 straipsnio, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas.

52

Šio aiškinimo nepaneigia tai, kad Briuselio konvencijos 17 straipsnis numatė, jog „jei jurisdikciją suteikiantis susitarimas buvo sudarytas tik vienos iš šalių naudai, ta šalis išlaiko teisę kelti bylą bet kuriame kitame teisme, kuris turi jurisdikciją pagal šią Konvenciją“, ir todėl netiesiogiai pripažino susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimą, nepaisant jo nesubalansuoto pobūdžio. Tiesa, nei reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnyje, nei reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnyje nėra lygiavertės taisyklės dėl tokios nesubalansuoto pobūdžio konvencijos galiojimo. Tokiomis aplinkybėmis pakanka pažymėti, kaip tai nurodė Komisija savo rašytinėse pastabose, kad iš Komisijos pasiūlymo dėl Tarybos reglamento (EB) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (COM(1999) 348 final, p. 19), kuriuo remiantis buvo priimtas reglamentas „Briuselis I“, aiškinamojo memorandumo matyti, kad šios taisyklės panaikinimu siekta tik įgyvendinti Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimą „patvirtinti, kad jurisdikcija, suteikta pagal sąlygą dėl teismo pasirinkimo, yra išimtinė jurisdikcija <…>, kartu leidžianti šalims susitarti, kad ši jurisdikcija nėra išimtinė[, o] šis lankstumas pateisinamas pagarba šalių valios autonomijai“.

53

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vertinant susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimą, priekaištai, susiję su tariamai netiksliu ir nesubalansuotu šio susitarimo pobūdžiu, turi būti nagrinėjami atsižvelgiant ne į kriterijus, susijusius su šio susitarimo buvimo „niekini[u] turinio galiojimo atžvilgiu“ pagrindais, apibrėžtais valstybių narių teisėje pagal šią nuostatą, bet į savarankiškus kriterijus, kylančius iš šio straipsnio.

54

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad susitarimas dėl jurisdikcijos, pagal kurį vienai šaliai leidžiama kreiptis tik į jame nurodytą teismą, nors pagal jį kita šalis gali kreiptis ne tik į šį teismą, bet ir į bet kurį kitą kompetentingą teismą, yra galiojantis.

55

Visų pirma kadangi nagrinėjamu atveju atrodo, kad pagal aptariamą susitarimą dėl jurisdikcijos SIL gali kreiptis į skirtingų valstybių teismus, nes jame numatyta, kad ši bendrovė pasilieka teisę iškelti bylą „kitame jurisdikciją turinčiame Italijos ar užsienio teisme“, reikia pažymėti, kad nors „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje daroma nuoroda į „valstybės narės“ teismus, vis dėlto ši nuostata negali būti aiškinama taip, kad šalys būtinai turi nurodyti vienos ir tos pačios valstybės narės teismus.

56

Iš tiesų tokio apribojimo nustatymas prieštarautų šalių valios autonomijai, kurios, kaip matyti iš reglamento „Briuselis Ia“ 19 konstatuojamosios dalies, turi būti paisoma, išskyrus, pirma, šio reglamento 25 straipsnio 4 dalyje, siejamoje su jo 15, 19 ir 23 straipsniais, numatytas išimtis draudimo, vartotojų ir darbo sutarčių srityje, kuriuose susitarimai dėl jurisdikcijos gali tik ribotai nukrypti nuo minėtame reglamente nustatytų jurisdikcijos taisyklių, ir, antra, kai kalbama apie teismus, turinčius išimtinę jurisdikciją pagal to paties reglamento 25 straipsnio 4 dalį, siejamą su 24 straipsniu.

57

Be to, „Briuselis Ia“ II skyriaus nuostatos, pagal kurias numatyti jurisdikciją turintys teismai, patvirtina, kad tam tikrais atvejais šalys gali kreiptis į kelių valstybių narių teismus. Iš tiesų iš šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies, siejamų su jo 7 ir 8 straipsniais, matyti, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai gali būti pareiškiami ne tik tos valstybės narės teismuose, bet ir kitos valstybės narės teismuose, visų pirma jeigu atitinkamos prievolės įvykdymo vieta ar vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, arba kito atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje kitoje valstybėje narėje.

58

Taigi nagrinėjamu atveju aptariamo susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimas negali būti ginčijamas pagal reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalį dėl to, kad šis susitarimas leidžia šaliai kreiptis į skirtingų valstybių narių ar Lugano II konvencijos susitariančiųjų šalių teismus, kaip tai suprantama pagal šios konvencijos 23 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, siejamą su jos 1 straipsnio 3 dalimi.

59

Antra, reikia pažymėti, kad susitarimas dėl jurisdikcijos, kuriame pakankamai tiksliai nurodyti valstybių narių arba Lugano II konvencijos susitariančiųjų šalių teismai, t. y. pirma, konkretus teismas ir, antra, kiti teismai, turintys jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis Ia“ II skyriaus 1 ir 2 skirsnių ir šios konvencijos II antraštinės dalies 1 ir 2 skirsnių nuostatas, atitinka iš šio reglamento 25 straipsnio 1 dalies kylantį tikslumo reikalavimą ir minėto reglamento 15 ir 16 konstatuojamosiose dalyse nustatytus nuspėjamumo, skaidrumo ir teisinio saugumo tikslus. Iš tikrųjų tai yra nuoroda į bendrąsias jurisdikcijos taisykles, numatytas tame pačiame reglamente ir minėtoje konvencijoje.

60

Atsižvelgiant į tai, reikia patikslinti, kad jeigu aptariamas susitarimas dėl jurisdikcijos tiek, kiek jame numatyta „kitame jurisdikciją turinčiame <…> užsienio teisme“, turėtų būti aiškinamas taip, kad juo taip pat nurodomas vienos ar kelių valstybių, kurios nėra nei Sąjungos narės, nei Lugano II konvencijos susitariančiosios šalys, teismas ar teismai, tokiu atveju jis prieštarautų reglamentui „Briuselis Ia“. Tokiu susitarimu dėl jurisdikcijos būtų nepaisoma šio reglamento 15 ir 16 konstatuojamosiose dalyse numatytų nuspėjamumo, skaidrumo ir teisinio saugumo tikslų, nes vien pagal Sąjungos teisę nebūtų galima nustatyti jurisdikciją turinčių teismų, nes šis nustatymas prireikus priklausytų nuo trečiųjų šalių tarptautinės privatinės teisės normų taikymo.

61

Tokiu atveju padidėtų rizika, kad atsiras jurisdikcijos kolizinių normų, kenkiančių teisiniam saugumui, nes taikant minėtas nacionalinės teisės normas gali būti priimti skirtingi sprendimai (šiuo klausimu žr. 2024 m. vasario 8 d. Sprendimo Inkreal, C‑566/22, EU:C:2024:123, 31 punktą).

62

Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 42 punkte nurodytą jurisprudenciją, aptariamas susitarimas dėl jurisdikcijos gali atitikti tikslumo reikalavimą tik tiek, kiek jis gali būti aiškinamas taip, kad juo pasirinktas Brešos teismas ir valstybių narių, arba Lugano II konvencijos susitariančiųjų šalių, teismai, kompetentingi nagrinėti šalių ginčus.

63

Trečia, kiek tai susiję su susitarimo dėl jurisdikcijos, suteikiančio daugiau teisių vienai šaliai, nei kitai, galiojimu, reikia konstatuoti, kad, išskyrus reglamente „Briuselis Ia“ aiškiai draudžiamus atvejus, tokio susitarimo nesubalansuotas pobūdis nėra toks, kad būtų galima abejoti jo galiojimu remiantis šio reglamento 25 straipsnyje nustatytais reikalavimais.

64

Iš tiesų reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnis, kaip ir Briuselio konvencija bei reglamentas „Briuselis I“, grindžiamas šalių autonomijos principu (šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Coreck, C‑387/98, EU:C:2000:606, 14 punktą; 2013 m. vasario 7 d. Sprendimo Refcomp, C‑543/10, EU:C:2013:62, 26 punktą ir 2020 m. lapkričio 18 d. Sprendimo DelayFix, C‑519/19, EU:C:2020:933, 38 punktą). Kaip matyti iš šio sprendimo 56 punkto, iš reglamento „Briuselis Ia“ 19 konstatuojamosios dalies darytina išvada, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas teikė pirmenybę šio principo laikymuisi, todėl reikia atsižvelgti į šalių pasirinkimą, išskyrus šio reglamento 25 straipsnio 4 dalyje, siejamoje su jo 15, 19, 23 ir 24 straipsniais, nustatytas išimtis. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 48–50 punktų, šie 15, 19 ir 23 straipsniai, į kuriuos daroma nuoroda šio 25 straipsnio 4 dalyje, aiškiai leidžia sudaryti nesubalansuoto pobūdžio susitarimus dėl jurisdikcijos atitinkamai silpnesniosios draudimo, vartojimo ar darbo sutarties šalies naudai. Taigi dėl nesubalansuoto tokio susitarimo pobūdžio jis netampa neteisėtas, jei šalys laisva valia su juo sutiko.

65

Nagrinėjamu atveju neatrodo, kad aptariamas susitarimas dėl jurisdikcijos prieštarauja reglamento „Briuselis Ia“ 15, 19 ar 23 straipsnių nuostatoms ar nukrypsta nuo jo 24 straipsnyje numatytos išimtinės jurisdikcijos, todėl nepaisant jo nesubalansuoto pobūdžio, jis neprieštarauja šio reglamento 25 straipsniui, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

66

Bet kuriuo atveju iš reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies antro sakinio matyti, kad susitarime dėl jurisdikcijos nurodyto teismo jurisdikcija yra išimtinė tik tuo atveju, jei šalys nesusitarė kitaip. Vadinasi, aplinkybė, kad pagal aptariamą susitarimą dėl jurisdikcijos tik Agora privalėtų laikytis Brešos teismui suteiktos išimtinės jurisdikcijos, savaime neatrodo prieštaraujanti šiam 25 straipsniui.

67

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 ir 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad susitarimas dėl jurisdikcijos, pagal kurį vienai jo šaliai leidžiama kreiptis tik į jame nurodytą teismą, nors pagal jį kita šalis gali kreiptis ne tik į šį teismą, bet ir į bet kurį kitą kompetentingą teismą, yra galiojantis, jeigu, pirma, jame nurodomi vienos ar kelių valstybių, kurios yra Sąjungos narės arba Lugano II konvencijos susitariančiosios šalys, teismai, jame nurodytos pakankamai tikslios objektyvios aplinkybės, kuriomis remdamasis teismas, į kurį kreiptasi, galėtų nustatyti, ar jis turi jurisdikciją, ir, trečia, jis neprieštarauja šio reglamento 15, 19 ar 23 straipsnių nuostatoms ir juo nenukrypstama nuo išimtinės jurisdikcijos pagal jo 24 straipsnį.

68

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.

69

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: