–

XL, atstovaujamo jo paties,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir S. Żyrek,

–

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos K. Dieninio, S. Grigonio ir V. Kazlauskaitės-Švenčionienės,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos K. Herrmann, A. Steiblytės ir P. Van Nuffel,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl ESS 2 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant teisėjo XL ir Sąd Rejonowy w Białymstoku (Balstogės apylinkės teismas, Lenkija) ginčą (byla C‑146/23) ir dviejų teisėjų SR ir RB ginčą su Lietuvos Respublika (byla C‑374/23) dėl šiems teisėjams mokėtino atlyginimo dydžio.

3

Konstytucja Rzeczypospolitej Polskiej (Lenkijos Respublikos Konstitucija) 178 straipsnyje, susijusiame su teisėjų nepriklausomumo principu, nustatyta:

„1.   Teisėjai, vykdydami savo pareigas, yra nepriklausomi ir vadovaujasi tik Konstitucija ir įstatymais.

2.   Teisėjams užtikrinamos darbo sąlygos ir atlyginimas, atitinkantys jų aukštą statusą ir pareigų apimtį.

3.   Teisėjai negali priklausyti jokiai politinei partijai ar profesinei sąjungai ir vykdyti viešosios veiklos, nesuderinamos su teismų ir teisėjų nepriklausomumo principu.“

4

Pagrindinėje byloje (byla C‑146/23) taikytinos redakcijos 2001 m. liepos 27 d.Ustawa – Prawo o ustroju sądów powszechnych (Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymas) (Dz. U., 2001, Nr. 98, 1070 pozicija; toliau – Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymas) 91 straipsnis, susijęs su teisėjų atlyginimu, suformuluotas taip:

„<...>

1c.   Laikantis 1d dalies, teisėjų pareiginė alga kiekvienais metais nustatoma remiantis praėjusių metų antrojo ketvirčio vidutiniu darbo užmokesčiu, kurį [Dziennik Urzędowy Rzeczypospolitej Polskiej „Monitor Polski“ (Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys „Monitor Polski“)] skelbia [Głównego Urzędu Statystycznego (Centrinis statistikos biuras, Lenkija)] vadovas, kaip numatyta 1998 m. gruodžio 17 d. [Ustawa o emeryturach i rentach z Funduszu Ubezpieczeń Społecznych (Įstatymas dėl Socialinio draudimo fondo mokamų senatvės pensijų ir neįgalumo išmokų) (Dz. U., 1998, Nr. 162, 1118 pozicija)] 20 straipsnio 2 punkte.

1d.   Jei 1c dalyje nurodyto vidutinio darbo užmokesčio dydis yra mažesnis už paskelbto praėjusių metų antrojo ketvirčio vidutinio darbo užmokesčio dydį, šis laikomas baziniu dydžiu, kuriuo remiantis nustatoma teisėjų pareiginė alga.

2.   Pagrindinė teisėjų atlyginimo dalis nustatoma pagal lygius; jų dydžiai apskaičiuojami 1c dalyje nurodytą pareiginę algą padauginus iš taikytinų koeficientų. Atskirų pareigybių teisėjų pareiginės algos lygiai ir koeficientai, taikomi įvairių lygių pareiginės algos dydžiui nustatyti, yra nurodyti šio įstatymo priede.

<...>

6.   Eidamas pareigas teisėjas turi teisę gauti pareiginę priemoką.

7.   Teisėjų atlyginimo dydis taip pat priklauso nuo priedo už tarnybos stažą: šio priedo dydis, skaičiuojant nuo šeštųjų tarnybos metų, yra 5 % pareiginės algos ir kasmet didinamas 1 %, kol pasiekia 20 % pareiginės algos.

<...>“

5

2021 m. gruodžio 17 d.Ustawa o szczególnych rozwiązaniach służących realizacji ustawy budżetowej na rok 2022 (Įstatymas dėl 2022 m. Biudžeto įstatymo įgyvendinimo specialiųjų nuostatų) (Dz. U., 2021, 2445 pozicija; toliau – 2022 m. Biudžeto įgyvendinimo įstatymas) 8 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   2022 m. teisėjų pareiginė alga, nurodyta [Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo] 91 straipsnio 1c dalyje, nustatoma remiantis 2020 m. antrojo ketvirčio vidutiniu darbo užmokesčiu, paskelbtu Centrinio statistikos biuro vadovo pranešime.

2.   Prie 1 dalyje nurodytos pareiginės algos pridedama 26 [Lenkijos zlotų (PLN) (apie 6 EUR)] suma.

3.   Jeigu atskirose nuostatose daroma nuoroda į teisėjų pareiginę algą, numatytą [Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo] 91 straipsnio 1c dalyje, ši alga 2022 m. atitinka 2020 m. antrojo ketvirčio vidutinį darbo užmokestį, paskelbtą Centrinio statistikos biuro vadovo pranešime, pridėjus 26 PLN.

4.   Jeigu atskirose nuostatose daroma nuoroda į teisėjų atlyginimą, jis 2022 m. atitinka pagal 1 ir 2 dalis apskaičiuotą atlyginimą.“

6

2022 m. gruodžio 1 d.Ustawa o szczególnych rozwiązaniach służących realizacji ustawy budżetowej na rok 2023 (Įstatymas dėl 2023 m. Biudžeto įstatymo įgyvendinimo specialiųjų nuostatų) (Dz. U., 2022, 2666 pozicija; toliau – 2023 m. Biudžeto įgyvendinimo įstatymas) 8 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   2023 m. teisėjų pareiginė alga, nurodyta [Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo] 91 straipsnio 1c dalyje, yra 5444,42 PLN (apie 1274 EUR).

2.   Jeigu atskirose nuostatose daroma nuoroda į teisėjų pareiginę algą, numatytą [Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo] 91 straipsnio 1c dalyje, jos dydis 2023 m. yra 5444,42 PLN (apie 1274 EUR).“

7

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2008 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo (Žin., Nr. 131-5022, 2008; toliau – Teisėjų atlyginimų įstatymas) 3 straipsnyje buvo numatyta, kad teisėjų atlyginimams skaičiuoti taikomas tam tikrų metų valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimo bazinis dydis, kurį tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, gavęs šios valstybės narės Vyriausybės teikimą. Šis bazinis dydis negalėjo būti mažesnis už praėjusių metų bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai paskelbiamos išskirtinės aplinkybės. Jis turėjo būti nustatomas atsižvelgiant į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą), minimaliosios mėnesinės algos dydį ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui bei kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką.

8

Pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų atlyginimą sudarė pareiginė alga, priedas už tarnybos stažą, mokėjimas už darbą ir budėjimą poilsio ir švenčių dienomis, pavadavimą ir priemoka už padidėjusį darbo krūvį.

9

Lietuvos apygardos teismų teisėjų pareiginė alga buvo apskaičiuojama pareiginės algos koeficientą (pagal šio įstatymo priedo II skyrių šiems teisėjams buvo taikomas koeficientas 17,2) padauginus iš bazinio dydžio.

10

2003 m. gruodžio 4 d. XL buvo paskirtas teisėju į Sąd Rejonowy w Suwałkach (Suvalkų apylinkės teismas, Lenkija). Nuo 2007 m. balandžio 3 d. jis eina teisėjo pareigas Sąd Rejonowy w Białymstoku (Balstogės apylinkės teismas). Jo atlyginimo pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, padauginta iš koeficiento 2,5, jis taip pat gauna 20 % pareiginės algos dydžio priedą už tarnybos stažą. 2022 m. jo pareiginė alga buvo 5050,48 PLN (apie 1181 EUR), o 2023 m. – 5444,42 PLN (apie 1274 EUR).

11

Taigi XL 2022 m. liepos–lapkričio mėn. laikotarpiu gavo 15151,44 PLN (apie 3544 EUR), 2022 m. gruodžio mėn. – 15033,51 PLN (apie 3517 EUR) ir 2023 m. sausio mėn. – 16333,26 PLN (apie 3821 EUR) mėnesinį atlyginimą.

12

Kreipęsis į savo darbdavį Sąd Rejonowy w Białymstoku (Balstogės apylinkės teismas) ir jo informuotas apie tai, kad būtų gavęs 10000 PLN (apie 2339 EUR) didesnį atlyginimą, nei gautasis 2022 m. liepos 1 d.–2023 m. sausio 31 d. laikotarpiu, jeigu jo atlyginimas būtų apskaičiuotas pagal Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo 91 straipsnio 1c dalį, XL pareiškė ieškinį šiam savo darbdaviui tame teisme, t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, prašydamas priteisti šią sumą kartu su teisės aktuose numatytais delspinigiais.

13

Minėtas teismas visų pirma primena, kad iš 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117, 42–45 punktai) matyti, jog teisėjų vykdomų funkcijų svarbą atitinkančio dydžio atlyginimo mokėjimas yra būtina jų nepriklausomumo garantija. Jis mano, kad šios garantijos turi būti laikomasi ir tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktų, susijusių su teisėjų atlyginimo nustatymu, pakeitimais pabloginama teisėjų materialinė padėtis dėl to, kad jų atlyginimo sumažinimas yra ilgalaikis.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo 91 straipsnio 1c dalyje numatyta, jog teisėjų pareiginė alga konkrečiais metais nustatoma objektyviai, remiantis praėjusių metų antrojo ketvirčio vidutiniu darbo užmokesčiu, kurį skelbia Centrinio statistikos biuro vadovas.

15

Jis priduria, kad šis teisėjų pareiginės algos nustatymo mechanizmas vis dėlto neseniai tris kartus buvo iš dalies pakeistas. Taigi 2021 m. pareiginė alga buvo nustatyta atsižvelgiant į „n – 2“ metų, t. y. 2019 m., antrojo ketvirčio vidutinį darbo užmokestį, o ne į „n – 1“ metų, t. y. 2020 m., antrojo ketvirčio vidutinį darbo užmokestį, dėl ko teisėjų atlyginimo didinimas buvo „įšaldytas“. 2022 m. buvo pasirinktas 2020 m. antrojo ketvirčio vidutinis darbo užmokestis, pridėjus 26 PLN. Galiausiai 2023 m. teisėjų atlyginimas buvo apskaičiuotas remiantis ne 2022 m. antrojo ketvirčio vidutiniu darbo užmokesčiu, o Lenkijos teisės aktų leidėjo nustatytu baziniu dydžiu.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad Lenkijos vyriausybė šiuos pakeitimus grindė Lenkijos ekonomine padėtimi, kurią 2021 m. lėmė COVID‑19 pandemija, o 2023 m. – tiek ši pandemija, tiek Rusijos Federacijos invazija į Ukrainą. Vis dėlto dėl 2022 m. nebuvo nurodyta jokios konkrečios priežasties.

17

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) pirmoji pirmininkė, Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas, Lenkija) pirmininkas ir Krajowa Rada Sądownictwa (Nacionalinė teismų taryba, Lenkija) pateikė Trybunał Konstytucyjny (Konstitucinis Teismas, Lenkija) tris atskirus skundus, prašydami pripažinti 2023 m. Biudžeto įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnį prieštaraujančiu Konstitucijai. Šiuose trijuose skunduose iš esmės buvo teigiama, kad šiuo straipsniu pažeidžiamos aukštą teisėjų statusą atitinkančio atlyginimo garantijos, teisėjų nepriklausomumo principas, taip pat įgytų teisių apsaugos ir pasitikėjimo valstybe principas. Minėtame straipsnyje numatytas teisėjų pareiginės algos nustatymo metodas prieštarauja jų teisei gauti atlyginimą, nustatytą remiantis objektyviais bei nuo savavališko teisės aktų leidėjo sprendimo nepriklausančiais kriterijais ir atitinkantį aukštą teisėjų statusą. Kadangi teisėjų atlyginimo bazinį dydį kiekvienais metais nustato teisės aktų leidėjas, sunku nuspėti, koks modelis bus pasirinktas šiam atlyginimui nustatyti. Be to, nors atlyginimų „įšaldymas“ turėjo būti įtvirtintas laikinai, jis paliktas galioti ir 2023 m., o tai rodo ketinimą visam laikui sumažinti teisėjų atlyginimą, taip pažeidžiant Lenkijos Respublikos Konstitucijos 178 straipsnio 2 dalį. Galiausiai bet koks kišimasis į teisminės valdžios veikimą ir organizavimą galimas tik išimtiniais atvejais ir turi būti įstatymų leidžiamosios ir teisminės valdžių suderintų veiksmų rezultatas.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip XL darbdavys, manantis, kad neturi teisės netaikyti ginčijamų nacionalinės teisės nuostatų, pritaria pirmesniame punkte išdėstytiems argumentams. Nagrinėjamu atveju teisėjų nepriklausomumą pažeidžia tai, kad ilgą laiką, jau trejus metus, „įšaldytas“ jų atlyginimo didinimas ir kad 2023 m. de facto atsisakyta Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo 91 straipsnio 1c dalyje numatyto teisėjų atlyginimo nustatymo mechanizmo, grindžiamo praėjusių metų antrojo ketvirčio vidutiniu darbo užmokesčiu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šis ilgalaikis, pakartotinis ir esminis su teisėjų atlyginimu susijęs pokytis yra nepateisinamas, atsižvelgiant į stabilią Lenkijos Respublikos viešųjų finansų padėtį, ir juo siekiama priversti nepriklausomą ir savarankišką teisminę valdžią neteisėtai veikti pagal vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių primestą politinę valią.

19

Kaip ir XL, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad 2018 m. vasario 27 d. Sprendimas Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117) ir 2019 m. vasario 7 d. Sprendimas Escribano Vindel (C‑49/18, EU:C:2019:106) negali būti pritaikyti šioje byloje, nes nagrinėjamu atveju nukrypimas nuo teisėjų atlyginimo nustatymo mechanizmo yra nuolatinis, o ne laikinas, kaip bylose, kuriose priimti tie sprendimai, nagrinėtais atvejais ir, priešingai, nei tose bylose nagrinėtais atvejais, iš esmės susijęs su teisėjais.

20

Tokiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy w Białymstoku (Balstogės apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [ESS] 2 straipsnis, pagal kurį viena iš vertybių, kuriomis grindžiama [Europos] Sąjunga, yra pagarba teisinei valstybei, ir [ESS] 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejami su [Chartijos] 47 straipsniu, pagal kurį valstybės narės užtikrina veiksmingą teisminę gynybą, grindžiamą teise į tai, kad bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, turi būti aiškinami taip, kad pagal teisėjų nepriklausomumo principą draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis, siekiant sumažinti biudžeto išlaidas, nukrypstama nuo teisėjų atlyginimo nustatymo pagal objektyvius kriterijus, nepriklausančius nuo savavališko vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių kišimosi, mechanizmo ir kurios lemia ilgalaikį teisėjų atlyginimo sumažinimą, pažeidžiant konstitucines garantijas, užtikrinančias, kad teisėjų atlyginimas atitiktų jų aukštą statusą ir pareigų apimtį ir kad teisingumą vykdytų nepriklausomi teismai ir teisėjai?“

21

Atsakydamas į Teisingumo Teismo prašymą pateikti informacijos, be kita ko, apie galimą 2023 m. lapkričio 8 d.Trybunał Konstytucyjny (Konstitucinis Teismas) sprendimo (byla Nr. K 1/23), kuriuo 2023 m. Biudžeto įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis pripažintas prieštaraujančiu Lenkijos Respublikos Konstitucijos 178 straipsnio 2 daliai, poveikį prašymui priimti prejudicinį sprendimą, jį pateikęs teismas nurodė, kad ketina palikti nagrinėti šį prašymą, nes Trybunał Konstytucyjny (Konstitucinis Teismas) nevertino to 8 straipsnio atitikties minėto 178 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisėjų nepriklausomumo principui. Be to, minėtas sprendimas priimtas tik dėl 2023 m. Biudžeto įgyvendinimo įstatymo, o nagrinėjant ginčą pagrindinėje byloje taip pat reikia nustatyti, ar 2022 m. Biudžeto įgyvendinimo įstatymas atitinka šį principą.

22

Vilniaus apygardos teismo (Lietuva) teisėjos SR ir RB kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (Lietuva), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, su skundu dėl Lietuvos Respublikos atsakomybės, prašydamos priteisti žalos atlyginimą: SR – 74286,09 EUR, o RB – 95620,17 EUR. Jos teigia, kad joms mokėtino atlyginimo nustatymas priklauso nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių valios, o tai nesuderinama, be kita ko, su konstituciniu teisėjų nepriklausomumo principu.

23

SR ir RB nurodo, kad nėra teisinio mechanizmo, pagal kurį teismas arba teisėjas galėtų siekti įpareigoti vykdomąją ir įstatymų leidžiamąją valdžias nustatyti orų atlyginimą, grindžiamą valstybės ekonominiais rodikliais, taip pat atitinkantį teisėjų atsakomybę ir jiems nustatytus griežtus apribojimus, be kita ko, apribojimą dirbti kitą darbą.

24

Lietuvos Respublika savo ruožtu teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Vyriausybė turi įgaliojimus planuoti valstybės biudžetą, visų pirma valstybės pareigūnų ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimo dydžius. Be to, šių pareigūnų ir darbuotojų atlyginimo bazinis dydis kiekvienais metais nustatomas atsižvelgiant į valstybės finansinius išteklius ir įsipareigojimus, todėl valstybė negalėjo didinti šio bazinio dydžio sparčiau, nei tai buvo daroma. 2018–2023 m. minėtas bazinis dydis buvo nuolat didinamas ir turėjo tiesioginį ekonominį poveikį darbo užmokesčiui privačiame sektoriuje ir šalies vidutiniam darbo užmokesčiui, taip pat didelį poveikį teismų darbo užmokesčio fondo augimui. Galiausiai ši valstybė narė mano, kad teisėjų atlyginimų sistemos nustatymas priklauso išimtinei valstybės ir jos institucijų konstitucinei diskrecijai.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal kartu taikomus Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsnį ir priedą apygardos teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama jos koeficientą 17,2 (jis nuo 2013 m. spalio 1 d. nebuvo keičiamas, išskyrus Lietuvos apylinkės teismų teisėjams taikomą koeficientą) padauginus iš bazinio dydžio (šis 2022 m. buvo 181 EUR, o 2023 m. – 186 EUR).

26

Be priedo už tarnybos stažą, apygardos teismų teisėjų atlyginimas (bruto) 2008 m. buvo 2440,85 EUR, o 2021 m., atsižvelgiant į 2019 m. mokesčių reformą, – 2362 EUR. Taigi, nors atrodo, kad teisėjų atlyginimai per 13 metų laikotarpį padidėjo maždaug 8 %, vien dėl šios mokesčių reformos teisėjo nominalus atlyginimas realiai sumažėjo 3,2 %. Nuo 2021 m. pabaigos teisėjų atlyginimas taip pat mažėja, artėdamas prie šalies vidutinio darbo užmokesčio. Iš tiesų 2022 m. pirmąjį ketvirtį šalies vidutinis darbo užmokestis buvo 1729,90 EUR, o teisėjo vidutinis atlyginimas – 3113,20 EUR. Be to, teisėjams taikomi gana aukšti reikalavimai, be kita ko, būti nepriekaištingos reputacijos, dirbti už vienodą mėnesinį atlygį, neatsižvelgiant į darbo krūvį, ir nedirbti jokio kito darbo, išskyrus pedagoginę ir kūrybinę veiklą.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad advokato valandinis užmokestis, apskaičiuotas pagal 2004 m. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos advokatų tarybos patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, yra 179,9 EUR, o apygardos teismo teisėjo valandinis bruto atlygis (be priedo už tarnybos stažą) – apie 20 EUR. Dėl tokio skirtumo teisėjai yra diskriminuojami, palyginti su panašios profesijos teisininkais, o tai prieštarauja lygybės principui ir ESS 2 straipsniui.

28

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad iš 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117) matyti, jog pagal teisėjų nepriklausomumo principą reikalaujama, kad nacionalinių teisėjų atlyginimas būtų nustatomas pagal kriterijus, nepriklausančius nuo savavališko vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių kišimosi, ir kad teisėjų atlyginimo dydis atitiktų jų vykdomų funkcijų svarbą, o nagrinėjamu atveju taip nėra.

29

Atsižvelgdamas į tai, šis teismas nurodo, kad turi patikrinti, ar nacionalinė teisėjų atlyginimo sistema, tiesiogiai priklausanti nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių politinės valios, atitinka Sąjungos teisę ir užtikrina pagal ESS 2 straipsnį saugomas vertybes, taip pat Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisėjų nepriklausomumo principą.

30

Tokiomis aplinkybėmis Vilniaus apygardos administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

31

2024 m. sausio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimu bylos C‑146/23 ir C‑374/23 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

32

Rašytinėse pastabose Lietuvos vyriausybė, pirma, teigia, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų, nes Sąjungos teisė nereglamentuoja nacionalinių teismų teisėjų atlyginimų dydžio ir jų nustatymo, apskaičiavimo ar mokėjimo tvarkos.

33

Vis dėlto šie argumentai iš tikrųjų susiję su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimuose nurodytų Sąjungos pirminės teisės nuostatų aiškinimu. Šių nuostatų aiškinimas akivaizdžiai priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai pagal SESV 267 straipsnį. Iš tiesų, nors valstybių narių teisingumo sistemos organizavimas priklauso šių valstybių narių kompetencijai, įgyvendinamos šią kompetenciją jos turi laikytis iš Sąjungos teisės kylančių įpareigojimų (šiuo klausimu žr. 2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociaţia Forumul Judecătorilor din România ir kt., C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19,EU:C:2021:393, 111 punktą ir 2024 m. sausio 9 d. Sprendimo G. ir kt. (Lenkijos bendrosios kompetencijos teismų teisėjų skyrimas), C‑181/21 ir C‑269/21, EU:C:2024:1, 57 ir 58 punktus), be kita ko, kai reglamentuoja teisėjų atlyginimo nustatymo tvarką.

34

Be to, ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa materialiuoju požiūriu taikoma bet kuriam nacionaliniam teisėjui ar teismui, kuris gali priimti sprendimą dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės aiškinimu ar taikymu, taigi patenkančių į Sąjungos teisei priklausančias sritis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (šiuo klausimu žr. 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Būtent taip yra abiejų pareiškėjų pagrindinėje byloje C‑374/23, einančių Vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigas, atveju.

35

Vadinasi, byloje C‑374/23 pateikti klausimai priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai.

36

Antra, Lietuvos vyriausybė nurodo, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes pateikti klausimai visiškai nesusiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ir dalyku, todėl prašomas išaiškinimas nėra būtinas sprendimui toje byloje priimti. Ji pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju neginčijama jokia nacionalinė priemonė dėl konkrečiai teisėjų atlyginimo sumažinimo ir kad aptariamu laikotarpiu Lietuvos teisėjų atlyginimai nuolat didėjo.

37

Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija ir iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu. Taigi Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumas Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociaţia Forumul Judecătorilor din România ir kt., C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 115 ir 116 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

38

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad jį pateikęs teismas nagrinėja skundą dėl Lietuvos Respublikos atsakomybės, kuriame iš esmės teigiama, kad šios valstybės narės įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių turima diskrecija nustatyti teisėjų atlyginimą pažeidžia teisėjų nepriklausomumo principą. Tokiomis aplinkybėmis siekdamas priimti sprendimą dėl šio skundo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar šio atlyginimo nustatymo tvarka ir jo dydis atitinka šį principą, kylantį iš ESS 2 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio.

39

Taigi atsakymas į byloje C‑374/23 pateiktus klausimus dėl šių nuostatų išaiškinimo būtinas tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą pagrindinėje byloje.

40

Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑374/23 yra priimtinas.

41

Kadangi byloje C‑374/23 antrasis klausimas pateiktas dėl Chartijos 47 straipsnio išaiškinimo, pirmiausia pažymėtina, jog tam, kad konkrečiu atveju būtų pripažinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą, reikia, kad asmuo, kuris ja remiasi, remtųsi Sąjungos teisės garantuojamomis teisėmis ar laisvėmis arba kad šio asmens baudžiamasis persekiojimas būtų vykdomas įgyvendinant Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS (Konstitucinio Teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad SR ir RB atitinka kurią nors iš šių sąlygų.

43

Taigi, remiantis Chartijos 51 straipsnio 1 dalimi, jos 47 straipsnis per se nėra taikomas byloje C‑374/23. Vis dėlto pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą visos valstybės narės įpareigojamos numatyti teisių gynimo priemones, būtinas veiksmingai teisminei gynybai, kaip ji suprantama visų pirma pagal Chartijos 47 straipsnį, Sąjungos teisei priklausančiose srityse užtikrinti, todėl į šią Chartijos nuostatą reikia tinkamai atsižvelgti aiškinant ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą (2021 m. balandžio 20 d. Sprendimo Repubblika, C‑896/19, EU:C:2021:311, 44 ir 45 punktai; taip pat 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS (Konstitucinio Teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 36 ir 37 punktai).

44

Atsižvelgiant į tai, bylose C‑146/23 ir C‑374/23 pateikti klausimai, kuriuos reikia nagrinėti kartu, turi būti suprantami taip, kad jais iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su ESS 2 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal teisėjų nepriklausomumo principą draudžiama:

45

Šiuo klausimu nei pagal ESS 2 straipsnį ar 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, nei pagal jokią kitą Sąjungos teisės nuostatą iš valstybių narių nereikalaujama įtvirtinti konkretaus konstitucinio modelio, reglamentuojančio įvairių valstybės valdžių santykius ir tarpusavio sąveiką, visų pirma, kiek tai susiję su jų įgaliojimų apibrėžimu ir atskyrimu. Pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių ir konstitucinių jų struktūrų. Vis dėlto pasirinkdamos atitinkamą konstitucinį modelį valstybės narės turi įvykdyti iš Sąjungos teisės joms kylančius reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS (Konstitucinio Teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46

Iš tiesų, remiantis šio sprendimo 33 punkte priminta suformuota jurisprudencija, nors teisingumo sistemos organizavimas valstybėse narėse priklauso jų kompetencijai, naudodamosi šia kompetencija jos privalo laikytis pareigų, tenkančių joms pagal Sąjungos teisę, visų pirma ESS 2 straipsnį ir 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS (Konstitucinio Teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai jos reglamentuoja teisėjų atlyginimo nustatymo tvarką.

47

Pagal ESS 19 straipsnį, kuriame sukonkretinta ESS 2 straipsnyje įtvirtinta teisinės valstybės vertybė, nacionaliniai teismai ir Teisingumo Teismas turi pareigą užtikrinti visapusišką Sąjungos teisės taikymą visose valstybėse narėse, taip pat teisės subjektams pagal šią teisę suteikiamą teisminę gynybą. Todėl itin svarbu, kad šie teismai išliktų nepriklausomi (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimo A.B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – Skundas), C‑824/18, EU:C:2021:153, 108 ir 115 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

48

Teismų nepriklausomumo reikalavimas, kuris neatsiejamas nuo teismo paskirties, yra pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą esmė, o ši teisė ypač svarbi, nes yra visų teisių, kurias teisės subjektai turi pagal Sąjungos teisę, apsaugos ir valstybių narių bendrų vertybių, nurodytų ESS 2 straipsnyje, tarp jų teisinės valstybės vertybės, išsaugojimo garantas (2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 49 punktas ir 2024 m. liepos 29 d. Sprendimo Valančius, C‑119/23, EU:C:2024:653, 46 punktas).

49

Teismų nepriklausomumo sąvoka, be kita ko, suponuoja, kad atitinkama institucija savo funkcijas vykdo visiškai autonomiškai, jos nesaisto jokie hierarchijos ar pavaldumo ryšiai, ji negauna jokių nurodymų ar įpareigojimų, taigi yra apsaugota nuo išorinio poveikio ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių nepriklausomam sprendimų priėmimui ir turėti įtakos jų sprendimams. Kaip ir atitinkamos institucijos narių nepašalinamumas, tokio dydžio atlyginimo, kuris atitiktų teisėjų vykdomų funkcijų svarbą, mokėjimas yra būtina jų nepriklausomumo garantija (2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Associação Sindical dos Juízes Portugueses, C‑64/16, EU:C:2018:117, 44 ir 45 punktai; taip pat 2019 m. vasario 7 d. Sprendimo Escribano Vindel, C‑49/18, EU:C:2019:106, 66 punktas).

50

Konkrečiai kalbant, vadovaujantis valdžių padalijimo principu, būdingu teisinės valstybės veikimui, turi būti užtikrintas teismų nepriklausomumas nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 124 punktas; 2021 m. balandžio 20 d. Sprendimo Repubblika, C‑896/19, EU:C:2021:311, 54 punktas ir 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS (Konstitucinio Teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 42 punktas).

51

Tačiau vien dėl to, kad valstybės narės įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios dalyvauja nustatant teisėjų atlyginimą, teisėjai savaime netampa priklausomi nuo šių valdžių ir negali kilti abejonių dėl jų nepriklausomumo ar nešališkumo. Kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Europos Komisija, rengdamos biudžetą ir priimdamos sprendimus dėl įvairių viešųjų išlaidų valstybės narės turi plačią diskreciją. Ji apima šių išlaidų, be kita ko, teisėjų atlyginimo, apskaičiavimo metodo nustatymą. Iš tiesų nacionalinės įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios gali geriausiai atsižvelgti į konkrečias socialines ir ekonomines aplinkybes valstybėje narėje, kurioje turi būti rengiamas biudžetas ir užtikrinamas teisėjų nepriklausomumas.

52

Vis dėlto nacionalinės teisės normos dėl teisėjų atlyginimo neturi sukelti teisės subjektams pagrįstų abejonių dėl to, ar atitinkamiems teisėjams nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl šių teisėjų neutralumo, kai susikerta interesai (pagal analogiją žr. 2021 m. balandžio 20 d. Sprendimo Repubblika, C‑896/19, EU:C:2021:311, 56 ir 57 punktus).

53

Šiuo tikslu Europos Tarybos ar Jungtinių Tautų sistemai priklausančių organų parengtose chartijose, ataskaitose ir kituose dokumentuose pateikiamos gairės, kurios gali būti svarbios aiškinant Sąjungos teisę, kai šioje srityje priimtos ir nacionalinės teisės nuostatos.

54

Iš pradžių dėl teisėjų atlyginimo nustatymo tvarkos pažymėtina, kad, pirma, pagal teisinio saugumo principą ji turi būti įtvirtinta įstatyme, kuriame gali būti numatytas socialinių partnerių, ypač atitinkamiems teisėjams atstovaujančių organizacijų, dalyvavimas. Tokiomis aplinkybėmis teisėkūros procedūros skaidrumas prisideda prie teisėjų nepriklausomumo užtikrinimo.

55

Šiuo klausimu „Pagrindinių teismų nepriklausomumo principų“, patvirtintų 1985 m. rugpjūčio 26 d.–rugsėjo 6 d. Milane vykusiame septintajame Jungtinių Tautų kongrese nusikalstamumo prevencijos ir elgesio su nusikaltėliais klausimais, 11 punkte numatyta, kad deramas teisėjų atlyginimas turi būti „užtikrintas įstatymu“. Analogiškai 2010 m. lapkričio 17 d. priimtos Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos CM/Rec(2010)12 „Dėl teisėjų: nepriklausomumas, veiksmingumas ir atsakomybė“ (toliau – 2010 m. Ministrų Komiteto rekomendacija) 53 punkte nurodyta, kad „[p]agrindinės profesiniu pagrindu paskirtų teisėjų atlyginimo sistemos taisyklės turėtų būti nustatytos įstatyme“.

56

Be to, pagal teisėjų nepriklausomumo principą, siejamą su teisinio saugumo principu, reikalaujama, kad jų atlyginimo nustatymo tvarka būtų objektyvi, nuspėjama, stabili ir skaidri, t. y. tokia, kad būtų užkirstas kelias atitinkamos valstybės narės įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių savavališkam kišimuisi.

57

Antra, kaip nurodyta šio sprendimo 49 punkte, tokio dydžio atlyginimo, kuris atitiktų teisėjų vykdomų funkcijų svarbą, mokėjimas yra būtina jų nepriklausomumo garantija.

58

Šiuo klausimu iš 2019 m. vasario 7 d. Sprendime Escribano Vindel (C‑49/18, EU:C:2019:106, 70, 71 ir 73 punktai) suformuotos jurisprudencijos matyti, kad teisėjų atlyginimo dydis, atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės socialines ir ekonomines aplinkybes, turi būti pakankamas, kad jie iš tikrųjų būtų ekonomiškai nepriklausomi ir taip apsaugoti nuo pavojaus, kad jų priimamų sprendimų nešališkumui galėtų pakenkti galimas kišimasis ar spaudimas iš išorės. Taigi šis atlyginimas turi būti tokio dydžio, kad leistų teisėjus apsaugoti nuo korupcijos rizikos.

59

2010 m. Ministrų Komiteto rekomendacijos 54 punkte nustatyta, kad „[t]eisėjų atlyginimas turėtų atitikti jų profesiją ir atsakomybę ir būti pakankamas apsaugoti juos nuo bet kokio spaudimo siekiant paveikti jų sprendimus“. Šios rekomendacijos aiškinamojo memorandumo 57 punkte nurodyta, kad „[d]eramas atlyginimo dydis yra vienas pagrindinių veiksnių kovojant su teisėjų korupcija ir siekiant juos apsaugoti nuo galimo spaudimo“.

60

Teisėjų atlyginimas gali skirtis, nelygu tarnybos stažas ir jiems patikėtų funkcijų pobūdis. Bet kuriuo atveju jis visada turi atitikti jų vykdomų funkcijų svarbą.

61

Vertinant, ar teisėjų atlyginimas yra deramas, reikia atsižvelgti ne tik į pagrindinę atlyginimo dalį (pareiginę algą), bet ir į įvairius priedus ir priemokas, kuriuos jie gauna, be kita ko, už tarnybos stažą ar jiems patikėtas funkcijas, taip pat į galimą atleidimą nuo socialinio draudimo įmokų.

62

Be to, kaip iš esmės pažymėta generalinio advokato išvados 49 punkte, teisėjų atlyginimo deramas pobūdis turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės ekonominę, socialinę ir finansinę padėtį. Šiuo tikslu teisėjų vidutinį atlyginimą tikslinga palyginti su vidutiniu darbo užmokesčiu toje valstybėje, kaip, be kita ko, pabrėžta Europos veiksmingo teisingumo komisijos (CEPEJ) 2020 m. parengtoje Europos teismų sistemų vertinimo ataskaitoje (p. 68).

63

Kaip matyti iš šios ataskaitos (p. 67), tam, kad būtų užtikrintas teisėjų nepriklausomumas ir apskritai teisingumo kokybė teisinėje valstybėje, „[f]ormuojant teisingumo politiką taip pat turėtų būti atsižvelgiama į kitų teisininkų darbo užmokestį, kad teisėjo profesija būtų patraukli aukštos kvalifikacijos teisininkams“. Vis dėlto iš to negalima daryti išvados, kad pagal teisėjų nepriklausomumo principą draudžiama nustatyti teisėjams mažesnį atlyginimą nei vidutinis kitų teisės specialistų, visų pirma besiverčiančiųjų laisvąja profesija, kaip antai advokatų, atlyginimas, nes šių padėtis akivaizdžiai skiriasi nuo teisėjų padėties.

64

Trečia, pagal atitinkamos valstybės narės teisėje numatytas procesines taisykles turi būti galima atlikti veiksmingą teisminę teisėjų atlyginimo nustatymo tvarkos kontrolę.

65

Toliau dėl valstybės narės įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių galimybės nukrypti nuo nacionalinės teisės aktų, kuriuose objektyviai apibrėžta teisėjų atlyginimo nustatymo tvarka, ir nuspręsti šį atlyginimą padidinti mažiau, nei reikalaujama pagal šiuos teisės aktus, arba net įšaldyti ar sumažinti jo dydį pažymėtina, kad priimant tokias nukrypti leidžiančias priemones taip pat reikia įvykdyti tam tikrus reikalavimus.

66

Pirma, tokia nukrypti leidžianti priemonė, kaip nurodyta ankstesniame punkte, kaip ir bendrosios teisėjų atlyginimo nustatymo taisyklės, nuo kurių ja nukrypstama, turi būti numatyta įstatyme. Be to, šioje nukrypti leidžiančioje priemonėje numatyta teisėjų atlyginimo tvarka turi būti objektyvi, nuspėjama ir skaidri.

67

Antra, minėta nukrypti leidžianti priemonė turi būti pateisinama bendrojo intereso tikslu, kaip antai reikalavimu pašalinti šalies biudžeto perviršinį deficitą, kaip jis suprantamas pagal SESV 126 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Associação Sindical dos Juízes Portugueses, C‑64/16, EU:C:2018:117, 46 punktą ir 2019 m. vasario 7 d. Sprendimo Escribano Vindel, C‑49/18, EU:C:2019:106, 67 punktą).

68

Vis dėlto, kaip pažymėta generalinio advokato išvados 60 punkte, valstybės narės galimybė remtis tokiu reikalavimu nereiškia, kad dėl jos turi būti pradėta procedūra pagal Protokolą Nr. 12 dėl perviršinio deficito procedūros, pridėtą prie ESS ir SESV.

69

Su biudžetu susijusios priežastys, dėl kurių buvo priimta priemonė, leidžianti nukrypti nuo bendrųjų teisės normų dėl teisėjų atlyginimo, turi būti aiškiai išdėstytos. Be to, išskyrus tinkamai pagrįstas išimtines aplinkybes, tokios priemonės neturi būti konkrečiai skirtos tik nacionalinių teismų nariams, jos taikytinos daug plačiau – jomis turi būti siekiama, kad kuo daugiau nacionalinėje viešojoje tarnyboje dirbančių asmenų prisidėtų prie fiskalinių pastangų įgyvendinimo (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Associação Sindical dos Juízes Portugueses, C‑64/16, EU:C:2018:117, 49 punktą ir 2019 m. vasario 7 d. Sprendimo Escribano Vindel, C‑49/18, EU:C:2019:106, 67 punktą).

70

Šiuo klausimu 2010 m. Ministrų Komiteto rekomendacijos 54 punkte numatyta, kad „[t]urėtų būti priimtos specialios teisės nuostatos, kuriomis būtų užtikrinta, kad atlyginimų mažinimas nebūtų nukreiptas konkrečiai į teisėjus“. Vis dėlto, kaip nurodyta šios rekomendacijos aiškinamojo memorandumo 57 punkte, „[n]uostata, kad negalima mažinti konkrečiai teisėjų atlyginimo, nedraudžia sumažinti atlyginimo vykdant viešąją politiką, kuria siekiama bendrai sumažinti viešojoje tarnyboje dirbančių asmenų darbo užmokestį“.

71

Taigi visuomenėje, kurioje vyrauja solidarumas, kaip pabrėžiama ESS 2 straipsnyje, valstybė narė, priimdama jos pareigūnams ir valstybės tarnautojams taikomas biudžeto suvaržymo priemones, gali nuspręsti jas taikyti ir nacionalinių teismų teisėjams.

72

Trečia, pagal proporcingumo principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas (2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld (Tiesioginis veikimas), C‑205/20, EU:C:2022:168, 31 punktas), nukrypti leidžianti priemonė, kaip antai nurodyta šio sprendimo 65 punkte, turi būti tinkama siekiant įgyvendinti bendrojo intereso tikslą, apsiriboti tuo, kas griežtai būtina jam pasiekti, ir neturi būti neproporcinga šiam tikslui, o tai reiškia, kad reikia įvertinti, ar to tikslo svarba atitinka didelį teisėjų nepriklausomumo suvaržymo laipsnį.

73

Vis dėlto tokio pobūdžio priemonė, jeigu nustatoma, kad ji yra tinkama šio sprendimo 67 punkte nurodytam bendrojo intereso tikslui įgyvendinti, turi būti išimtinė ir laikina, t. y. neturi būti taikoma ilgiau, nei būtina siekiant įgyvendinti teisėtą tikslą, kaip antai pašalinti šalies biudžeto perviršinį deficitą.

74

Be to, šios priemonės poveikis teisėjų atlyginimui neturi būti neproporcingas, atsižvelgiant į siekiamą tikslą.

75

Ketvirta, siekiant išsaugoti teisėjų nepriklausomumą reikalaujama, kad, nepaisant jiems taikomos biudžeto suvaržymo priemonės, net jeigu ji būtų susijusi su kilusia sunkia ekonomine, socialine ir finansų krize, teisėjų atlyginimo dydis visada atitiktų jų vykdomų funkcijų svarbą tam, kad jie būtų apsaugoti nuo išorinio poveikio ar spaudimo, galinčių kelti grėsmę nepriklausomam jų sprendimų priėmimui ir turėti įtakos jų sprendimams, kaip nurodyta šio sprendimo 49 punkte primintoje jurisprudencijoje.

76

Penkta, dėl nukrypti leidžiančios priemonės, kaip antai nurodytos šio sprendimo 65 punkte, turi būti galima atlikti veiksmingą teisminę kontrolę šio sprendimo 64 punkte nurodytomis sąlygomis.

77

Nors vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai procedūrai Teisingumo Teismas neturi taikyti Sąjungos teisės normų konkrečiam atvejui, siekdamas pateikti naudingą atsakymą prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiems teismams jis, remdamasis pagrindinių bylų medžiaga ir turimomis rašytinėmis pastabomis, gali pateikti gaires, kurios leistų šiems teismams priimti sprendimą (šiuo klausimu žr. 1991 m. birželio 20 d. Sprendimo Newton, C‑356/89, EU:C:1991:265, 10 punktą; 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo CHEZ Razpredelenie Bulgaria, C‑83/14, EU:C:2015:480, 71 punktą ir 2024 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Centro di Assistenza Doganale Mellano, C‑503/23, EU:C:2024:933, 85 punktą).

78

Byloje C‑146/23 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar, kaip Teisingumo Teisme teigė Lenkijos vyriausybė, 2022 ir 2023 m. taikytos priemonės, kuriomis nukrypstama nuo Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo 91 straipsnio 1c dalies, atitiko bendrojo intereso tikslą perskirstyti biudžeto lėšas tokiomis aplinkybėmis, kai buvo kilusi COVID‑19 pandemija, vykdoma Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą ir dėl to kaip niekad buvo išaugusios energijos kainos.

79

Kadangi 2022 ir 2023 m. biudžeto įgyvendinimo įstatymų 8 straipsnyje konkrečiai nurodytas teisėjų ir prokurorų atlyginimas, tokios priemonės iš pirmo žvilgsnio turi būti laikomos galinčiomis pažeisti teisėjų nepriklausomumo principą. Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 69 ir 70 punktuose, ir į Lenkijos vyriausybės pateiktą informaciją Teisingumo Teismui, negalima atmesti galimybės (nors tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kad šios priemonės, nors ir skirtos konkrečiai teisėjams, yra platesnių reformų, darančių poveikį ir kitų kategorijų pareigūnų ar valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui, dalis. Konkrečiai kalbant, remiantis šia informacija, minėtomis priemonėmis iš tikrųjų galėjo būti siekiama, kad teisėjams vėliau būtų taikomos biudžeto suvaržymo priemonės, kurios ankstesniais metais buvo priimtos dėl kitų kategorijų pareigūnų ar valstybės tarnautojų.

80

Be to, su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, abi pirmesniame punkte nurodytos nacionalinės teisės nuostatos buvo taikomos tik vienus metus. Taigi atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos darbo užmokesčio priemonės buvo išimtinio ir laikinojo pobūdžio, o tai patvirtina aplinkybė, kad Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo 91 straipsnyje numatytas atlyginimo apskaičiavimo mechanizmas nebuvo pripažintas netekusiu galios ir dar kartą buvo taikytas 2024 m., kaip per posėdį Teisingumo Teisme pažymėjo Lenkijos vyriausybė ir Komisija.

81

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos taip pat matyti (ir vėl su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kad dėl šių priemonių nebuvo atimta XL teisė gauti atlyginimą, kuris, atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės ekonomines, socialines ir finansines aplinkybes ir šios šalies vidutinį darbo užmokestį, atitinka jo vykdomų funkcijų svarbą. Iš tiesų, nors dėl šių priemonių galėjo sumažėti XL perkamoji galia, neatrodo, kaip matyti iš šioje bylos medžiagoje esančios informacijos, kad jomis buvo sumažintas jo atlyginimas: šis 2021 m. buvo įšaldytas, o 2022 m. padidintas 4,37 %, 2023 m. – 7,8 %. Be to, Lenkijos vyriausybė ir Komisija pabrėžė, kad, atsižvelgiant į įvairius priedus ir Lenkijos teisėjų atleidimą nuo socialinio draudimo įmokų, dėl kurio jiems lieka beveik 14 % bruto atlyginimo, jų atlyginimas tuo laikotarpiu vis tiek buvo tris kartus didesnis už vidutinį darbo užmokestį Lenkijoje.

82

Galiausiai aplinkybės, kad Sąd Rejonowy w Białymstoku (Balstogės apylinkės teismas) pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑146/23, pakanka patvirtinti, kad dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų darbo užmokesčio priemonių gali būti atliekama veiksminga teisminė kontrolė.

83

Taigi nematyti, kad 2022 ir 2023 m. biudžeto įgyvendinimo įstatymų 8 straipsniu buvo pažeisti iš teisėjų nepriklausomumo principo, įtvirtinto ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, siejamoje su ESS 2 straipsniu, kylantys reikalavimai, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

84

Dėl bylos C‑374/23, pirma, pažymėtina, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos informacijos matyti, kad apygardos teismų teisėjų atlyginimo nustatymo teisinis pagrindas –Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsnis, kuriame numatyta, kad kiekvienais metais įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios nustato šio atlyginimo bazinį dydį, kuris, atsižvelgus į įvairius objektyvius kriterijus, kaip antai praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą), minimaliosios mėnesinės algos dydį ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui bei kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, negali būti mažesnis už praėjusių metų bazinį dydį. Antra, atsižvelgiant į šias aplinkybes ir su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, kad ši tvarka yra objektyvi, nuspėjama, stabili ir skaidri.

85

Darant prielaidą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja tuo, ar SR ir RB gavo deramą atlyginimą, pažymėtina, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 62 punkte, teisėjų atlyginimo deramas pobūdis turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės ekonominę, socialinę ir finansinę padėtį ir palyginant teisėjų vidutinį atlyginimą su vidutiniu darbo užmokesčiu toje valstybėje.

86

Kaip matyti iš CEPEJ 2022 m. parengtos Europos teismų sistemų vertinimo ataskaitos (p. 80), 2020 m. Lietuvos teisėjų vidutinis bruto atlyginimas karjeros pradžioje buvo 2,1 karto didesnis už vidutinį bruto darbo užmokestį Lietuvoje, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų vidutinis bruto atlyginimas – 2,9 karto didesnis už vidutinį bruto darbo užmokestį šalyje.

87

Tiesa, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat paminėjo 2019 m. mokesčių reformą, dėl kurios, kaip jis teigia, sumažėjo šių teisėjų nominalus atlyginimas. Vis dėlto nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepateikta jokios informacijos apie šią reformą, todėl vien remtis tuo, kad ji taikyta teisėjams, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog pažeistas teisėjų nepriklausomumo principas.

88

Taigi byloje C‑374/23 nematyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu laikotarpiu SR ir RB gauto atlyginimo nustatymo tvarka pažeidė šį principą, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

89

Galiausiai aplinkybės, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje, pakanka patvirtinti, kad dėl minėtoje pagrindinėje byloje nagrinėjamų darbo užmokesčio priemonių gali būti atliekama veiksminga teisminė kontrolė.

90

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į bylose C‑146/23 ir C‑374/23 pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su ESS 2 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal teisėjų nepriklausomumo principą nedraudžiama:

91

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su ESS 2 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal teisėjų nepriklausomumo principą nedraudžiama: