–

ENGIE Deutschland GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt D. Legler,

–

Landesregulierungsbehörde beim Sächsischen Staatsministerium für Wirtschaft, Arbeit und Verkehr, atstovaujamos A. Hennersdorf, J. Leuschke ir K. Meißner,

–

Zwickauer Energieversorgung GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt K. M. Schwabe,

–

Bundesnetzagentur für Elektrizität, Gas, Telekommunikation, Post und Eisenbahnen, atstovaujamos J. Kargel ir C. Mögelin,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos O. Beynet ir T. Scharf,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (OL L 158, 2019, p. 125), 2 straipsnio 28 ir 29 punktų bei 30 ir paskesnių straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ENGIE Deutschland GmbH (toliau – ENGIE) ir Landesregulierungsbehörde beim Sächsischen Staatsministerium für Wirtschaft, Arbeit und Verkehr (Federalinės žemės reguliavimo institucija prie Saksonijos ekonomikos, darbo ir transporto ministerijos, Vokietija; toliau – Saksonijos žemės reguliavimo institucija) ginčą dėl skirstymo sistemos operatorės Zwickauer Energieversorgung GmbH (toliau – ZEV) atsisakymo prie savo tinklo kaip vartotojo įrenginius prijungti du ENGIE energetikos įrenginius ir įrengti reikiamus apskaitos taškus.

3

2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB (OL L 315, 2012, p. 1) 2 straipsnio 21 punkte sąvoka „skirstymo sistemos operatorius“ šios direktyvos tikslais apibrėžta kaip reiškianti „skirstymo sistemos operatorių“, kaip jis, be kita ko, suprantamas pagal 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią Direktyvą 2003/54/EB (OL L 211, 2009, p. 55).

4

2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/943 dėl elektros energijos vidaus rinkos (OL L 158, 2019, p. 54) 2 straipsnio 48 punkte sąvoka „skirstymo sistemos operatorius“ apibrėžta kaip reiškianti „skirstymo sistemos operatorių“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 29 punktą.

5

Direktyvos 2019/944 7, 8, 18, 65 ir 68 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

6

Šios direktyvos 1 straipsnio „Dalykas“ pirmose dviejose pastraipose nurodyta:

„Šia direktyva nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, energijos kaupimo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant sukurti iš tiesų integruotas, konkurencingas, į vartotojus orientuotas, lanksčias, sąžiningas ir skaidrias elektros energijos rinkas Sąjungoje.

Šia direktyva siekiama, išnaudojant integruotos rinkos privalumus, užtikrinti vartotojams įperkamas, skaidrias energijos kainas ir išlaidas, aukštą tiekimo saugumo lygį ir sklandų perėjimą prie tvarios mažo anglies dioksido kiekio energetikos sistemos. Ja nustatomos pagrindinės taisyklės, reglamentuojančios Sąjungos elektros energijos sektoriaus organizavimą ir veikimą, visų pirma taisyklės, reglamentuojančios galių vartotojams suteikimą ir apsaugą, atvirą patekimą į integruotą rinką, trečiųjų šalių prieigą prie perdavimo ir skirstymo infrastruktūros, atskyrimo reikalavimus, taip pat energetikos reguliavimo institucijų nepriklausomumui taikomas taisykles.“

7

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nurodyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios terminų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>“

8

Tos pačios direktyvos 4 straipsnyje „Laisvas tiekėjo pasirinkimas“ nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad visi vartotojai galėtų pirkti elektros energiją iš jų pasirinkto gamintojo ir užtikrina, kad visi vartotojai galėtų laisvai vienu metu turėti elektros energijos tiekimo sutartis su daugiau nei vienu tiekėju su sąlyga, kad įdiegti reikiami prijungimo ir apskaitos taškai.“

9

Direktyvos 2019/944 12 straipsnio „Keitimo teisė ir tiekėjo pakeitimo mokesčių taisyklės“ 1 ir 4 dalyse nurodyta:

„1.   Tiekėjo <…> keitimas turi būti atliekamas per kaip įmanoma trumpesnį laiką. Valstybės narės užtikrina, kad vartotojai, norintys pakeisti tiekėjus <…>, laikydamiesi sutarties sąlygų, turėtų teisę tai padaryti per daugiausia tris savaites nuo prašymo pateikimo datos. <…>

<…>

4.   Valstybės narės užtikrina, kad teisė pakeisti tiekėją <…> vartotojams būtų suteikiama jų nediskriminuojant išlaidų, pastangų ir laiko požiūriu.

<…>“

10

Šios direktyvos 15 straipsnyje „Aktyvieji vartotojai“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad galutiniai vartotojai turėtų teisę veikti kaip aktyvieji vartotojai <…>

„2.   Valstybės narės užtikrina, kad aktyvieji vartotojai:

<…>

<…>“

11

Minėtos direktyvos 16 straipsnyje „Piliečių energetikos bendruomenės“ numatyta:

„1.   Valstybės narės piliečių energetikos bendruomenėms nustato palankią reguliavimo sistemą, kuria užtikrinama, kad:

<…>

<…>

4.   Valstybės narės gali nuspręsti piliečių energetikos bendruomenėms suteikti teisę valdyti skirstymo tinklus jų veiklos rajone ir nustatyti atitinkamas procedūras, nedarant poveikio IV skyriui ar kitoms taisyklėms ir nuostatoms, taikomoms skirstymo sistemos operatoriams. Jeigu tokia teisė suteikiama, valstybės narės užtikrina, kad:

<…>

<…>“

12

Tos pačios direktyvos 18 straipsnyje konkrečiai numatytos taisyklės, taikomos sąskaitoms ir sąskaitų informacijai.

13

Direktyvos 2019/944 IV skyrių „Skirstymo sistemos eksploatavimas“ sudaro 30–39 straipsniai.

14

Šios direktyvos 30 straipsnyje „Skirstymo sistemos operatorių paskyrimas“ numatyta:

„Laikotarpiui, kurį valstybės narės nustato atsižvelgdamos į efektyvumo ir ekonominės pusiausvyros aspektus, valstybės narės paskiria vieną ar daugiau skirstymo sistemos operatorių, arba reikalauja, kad tai padarytų įmonės, kurioms nuosavybės teise priklauso skirstymo sistemos arba kurios yra atsakingos už skirstymo sistemas.“

15

Minėtos direktyvos 31 straipsnyje „Skirstymo sistemos operatorių užduotys“ nustatyta:

„1.   Skirstymo sistemos operatorius yra atsakingas už ilgalaikio sistemos gebėjimo patenkinti pagrįstą elektros energijos skirstymo paklausą, atsižvelgiant į ekonomines sąlygas, savo teritorijoje eksploatuoti, vykdyti techninę priežiūrą ir plėtoti saugią, patikimą ir efektyvią elektros energijos skirstymo sistemą, tinkamai atsižvelgiant į aplinkos apsaugą ir energijos vartojimo efektyvumą.

2.   Bet kuriuo atveju skirstymo sistemos operatorius nediskriminuoja sistemos naudotojų ar sistemos naudotojų grupių, ypač savo susijusių įmonių naudai.

3.   Skirstymo sistemos operatorius teikia sistemos naudotojams informaciją, kuri jiems reikalinga siekiant turėti efektyvią prieigą prie sistemos, įskaitant naudojimąsi ja.

<…>

6.   Jeigu skirstymo sistemos operatorius yra atsakingas už produktų ir paslaugų, būtinų veiksmingam, patikimam ir saugiam skirstymo sistemos eksploatavimui užtikrinti, pirkimą, skirstymo sistemos operatoriaus tuo tikslu priimtos taisyklės turi būti objektyvios, skaidrios ir nediskriminacinės ir jos turi būti parengiamos koordinuojant veiksmus su perdavimo sistemos operatoriais ir kitais atitinkamais rinkos dalyviais. Sąlygos, įskaitant, kai taikoma, taisykles ir tarifus, kuriais remiantis skirstymo sistemos operatoriams turi būti tiekiami tokie produktai ir teikiamos tokios paslaugos, pagal 59 straipsnio 7 dalį nustatomos nediskriminaciniu ir išlaidas atspindinčiu būdu bei yra paskelbiamos.

<…>

9.   Skirstymo sistemos operatoriai bendradarbiauja su perdavimo sistemos operatoriais, kad būtų užtikrintas veiksmingas prie jų tinklo prijungtų rinkos dalyvių dalyvavimas mažmeninėse, didmeninėse ir balansavimo rinkose. <…>

10.   Valstybės narės arba jų paskirtos kompetentingos institucijos gali leisti skirstymo sistemos operatoriams vykdyti kitokią nei šioje direktyvoje ir Reglamente [2019/943] numatytą veiklą, jei tokia veikla būtina, kad skirstymo sistemos operatoriai galėtų vykdyti savo pareigas pagal šią direktyvą arba [tą reglamentą], su sąlyga, kad reguliavimo institucija padarė išvadą, kad tokia nukrypti leidžianti nuostata yra būtina. Šia dalimi nedaromas poveikis skirstymo sistemos operatorių teisei turėti nuosavybės teise, plėtoti, valdyti arba eksploatuoti tinklus, kurie nėra elektros energijos tinklai, kai valstybė narė ar paskirta kompetentinga institucija yra suteikusi tokią teisę.“

16

Direktyvos 2019/944 32–37 straipsniai atitinkamai susiję su paskatomis skirstymo tinkluose naudoti lankstumo priemones (32 straipsnis), elektromobilumo integravimu į elektros energijos tinklą (33 straipsnis), skirstymo sistemos operatorių užduotimis tvarkant duomenis (34 straipsnis), skirstymo sistemos operatorių veiklos rūšių atskyrimu, kai jie yra vertikalios integracijos įmonės dalis (35 straipsnis), taisyklėmis dėl skirstymo sistemos operatorių nuosavybės teisės į energijos kaupimo įrenginius (36 straipsnis) ir šių operatorių konfidencialumo pareiga (37 straipsnis).

17

Šios direktyvos 38 straipsnyje „Uždaros skirstymo sistemos“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės gali nurodyti reguliavimo institucijoms ar kitoms kompetentingoms institucijoms priskirti sistemą, kurioje elektros energija skirstoma geografiškai ribotoje pramoninėje, komercinėje ar bendrų paslaugų vietovėje ir, nedarant poveikio 4 daliai, neteikiama namų ūkio vartotojams, uždarai skirstymo sistemai, jeigu:

2.   Šios direktyvos tikslais uždaros skirstymo sistemos laikomos skirstymo sistemomis. Valstybės narės reguliavimo institucijoms gali nurodyti suteikti uždaros skirstymo sistemos operatoriui išimtis ir netaikyti [šios dalies a–e punktuose išvardytų reikalavimų].

<…>

4.   Jei uždara skirstymo sistema epizodiškai naudojasi nedidelis skaičius namų ūkių, kuriuos sieja darbiniai santykiai ar panašūs ryšiai su skirstymo sistemos savininku ir kurie įsikūrę šios sistemos aptarnavimo teritorijoje, tai nedraudžia, kad būtų suteikiamos 2 dalyje nurodytos išimtys.“

18

Minėtos direktyvos 39 straipsnyje konkrečiai nurodytos jungtiniams operatoriams taikomos taisyklės.

19

Tos pačios direktyvos VIII skyrių „Baigiamosios nuostatos“ sudaro 65–74 straipsniai.

20

Direktyvos 2019/944 66 straipsnyje „Nukrypti leidžiančios nuostatos“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės, kurios gali įrodyti, kad yra esminių problemų, susijusių su jų mažų sujungtų sistemų ir mažų atskirų sistemų eksploatavimu, [Europos] Komisijai gali pateikti prašymą dėl leisti nukrypti nuo atitinkamų IV, V ir VI skyrių bei 7 ir 8 straipsnių nuostatų.

Mažos atskiros sistemos ir Prancūzija Korsikos tikslais taip pat gali prašyti leisti nukrypti nuo 4, 5 ir 6 straipsnių.

Prieš priimdama sprendimą, Komisija apie tokius prašymus praneša valstybėms narėms, laikydamasi konfidencialumo reikalavimų.

2.   Komisijos suteiktų leidimų nukrypti, kaip nurodyta 1 dalyje, galiojimo laikas ribojamas ir joms taikomos sąlygos, kuriomis siekiama didinti konkurenciją ir integraciją vidaus rinkoje ir užtikrinti, kad jos netrukdytų pereiti prie atsinaujinančiųjų išteklių energijos, didesnio lankstumo, energijos kaupimo, elektromobilumo ir reguliavimo apkrova.

Atokiausių regionų SESV 349 straipsnio prasme, kurie negali būti sujungti su Sąjungos elektros energijos rinkomis, atveju nukrypti leidžiančių nuostatų galiojimo laikas neribojamas ir joms taikomos sąlygos, kuriomis siekiama užtikrinti, kad tos nuostatos netrukdytų pereiti prie atsinaujinančiųjų išteklių energijos.

Sprendimai dėl leidimo taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

3.   43 straipsnis netaikomas Kiprui, Liuksemburgui ir Maltai. Be to, Maltai netaikomi 6 ir 35 straipsniai, o Kiprui – 44, 45, 46, 47, 48, 49, 50 ir 52 straipsniai.

<…>

4.   Iki 2025 m. sausio 1 d. arba iki vėlesnės datos, nustatytos sprendimu pagal šio straipsnio 1 dalį, 5 straipsnis netaikomas Kiprui ir Korsikai.

5.   4 straipsnis netaikomas Maltai iki 2027 m. liepos 5 d. <…>“

21

Šios direktyvos 72 straipsnyje „Panaikinimas“ numatyta:

Direktyva [2009/72] panaikinama nuo 2021 m. sausio 1 d., nedarant įtakos valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvos, nurodytos III priede, perkėlimo į nacionalinę teisę terminu ir taikymo pradžios data.

Nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir skaitomos pagal IV priede pateiktą atitikties lentelę.“

22

Direktyvos 2019/944 73 straipsnio „Įsigaliojimas“ antroje pastraipoje nurodyta:

„6 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 2–5 dalys, 8 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalies a–i ir k punktai, 8 straipsnio 3 ir 4 dalys, 9 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 dalys, 10 straipsnio 2–10 dalys, 25, 27, 30, 35 ir 37 straipsniai, 38 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys, 39, 41, 43, 44 ir 45 straipsniai, 46 straipsnio 1 dalis, 46 straipsnio 2 dalies a, b ir c bei e–h punktai, 46 straipsnio 3–6 dalys, 47–50 straipsniai, 52, 53, 55, 56, 60, 64 ir 65 straipsniai taikomi nuo 2021 m. sausio 1 d.“

23

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2005 m. liepos 7 d.Energiewirtschaftsgesetz (Energetikos įstatymas; BGBl. I, p. 1970 ir 3621) 3 straipsnyje numatyta:

„Šiame įstatyme

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>“

24

EnWG 20 straipsnio 1d dalyje nurodyta:

„Energijos tiekimo sistemos, prie kurios prijungtas vartotojo įrenginys, operatorius turi įrengti elektros energijos apskaitos tašką, skirtą vartotojo įrenginio iš bendrojo energijos tiekimo tinklo paimtam ir į bendrąjį energijos tiekimo tinklą perduotam elektros energijos kiekiui fiksuoti (suminis skaitiklis), taip pat – visus apskaitos taškus, reikalingus norint suteikti vartotojo įrenginio subskaitikliams prieigą prie energijos tiekimo sistemos perdavimo būdu (apskaitai reikšmingi subskaitikliai). Kai tretieji asmenys tiekia energiją galutiniams vartotojams, apskaitos prietaisų vertės tiek, kiek reikia, užskaitomos per subskaitiklius. <…>“

25

ENGIE yra energiją tiekianti įmonė. Keliose skirtingose vietose ji eksploatuoja, be kita ko, kogeneracines jėgaines, vietinius šilumos tinklus ir energetikos įrenginius, skirtus energijai perduoti, iš kurių galutiniams vartotojams tiekiama šiluma ir elektros energija. ZEV eksploatuoja Cvikau (Vokietija) elektros energijos skirstymo sistemą.

26

Pagal šilumos tiekimo sutartį su būstų kooperatyvu Zwickau Wohnungsbaugenossenschaft eG (toliau – ZWG), kuris yra atitinkamo žemės sklypo savininkas, ENGIE per atskirą centrinę jėgainę ir prie jos prijungtą vietinį šilumos tinklą tiekė šilumą ir karštą vandenį keturiems daugiabučiams namams su 96 butais, stovintiems 9000 m2 plote (toliau – 1 teritorija), ir šešiems daugiabučiams namams su 160 butų, stovintiems 25500 m2 plote (toliau – 2 teritorija). 1 ir 2 teritorijos yra greta viena kitos, tačiau vietiniai šildymo tinklai nėra sujungti tarpusavyje. Visi šių dviejų teritorijų daugiabučiai namai buvo prijungti prie skirstymo sistemos, kurios operatore yra ZEV.

27

2018 m. ENGIE planavo pastatyti ir eksploatuoti dvi 20 kW (1 teritorija) ir 40 kW (2 teritorija) elektros galios kogeneracines jėgaines ir dvi galvaniškai atskirtas elektros linijų sistemas, prie kurių turėjo būti prijungti galutiniai vartotojai, t. y. nuomininkai. ENGIE norėjo nuomininkams parduoti ne tik šilumą ir karštą vandenį, bet ir šiose kogeneracinėse jėgainėse pagamintą elektros energiją; per metus tikėtasi perduoti 288 MWh energijos (1 teritorija) ir 480 MWh (2 teritorija). Taigi ZEV kreipėsi į atsakovę su prašymu prijungti prie sistemos du atskirus vartotojo įrenginius su pagrindinėmis elektros jungtimis 1 ir 2 teritorijose ir paprašė prijungti šiuos įrenginius prie jos sistemos ir įrengti reikiamus elektros apskaitos taškus pagal EnWG 20 straipsnio 1d dalį. ZEV atmetė šiuos prašymus motyvuodama tuo, kad tai nebuvo vartotojo įrenginiai, kaip jie suprantami pagal EnWG 3 straipsnio 24a punktą.

28

Tuomet ENGIE kreipėsi į Saksonijos žemės reguliavimo instituciją su prašymais įpareigoti ZEV prijungti minėtus įrenginius prie savo tinklo kaip vartotojo įrenginius ir sudaryti sąlygas apskaitai pagal EnWG 20 straipsnio 1d dalį. Šie prašymai buvo atmesti 2019 m. liepos 19 d. sprendimu. Kadangi ENGIE skundas dėl to sprendimo panaikinimo, pateiktas Oberlandesgericht Dresden (Dresdeno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija), buvo atmestas 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartimi, ši įmonė padavė apeliacinį skundą Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia nurodo, kad 2020 m. balandžio 21 ir 27 d., t. y. vykstant procesui Oberlandesgericht Dresden (Dresdeno aukštesnysis apygardos teismas), ENGIE ir ZWG sudarė naują šilumos tiekimo sutartį, kurioje buvo numatyta, kad dvi kogeneracinės jėgainės iš esmės turėjo būti pastatytos iki 2020 m. gruodžio mėn.

30

Dėl jam pateikto apeliacinio skundo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog jis turi būti patenkintas, jei paaiškėtų, kad jame aptariami įrenginiai yra vartotojų įrenginiai, kaip jie suprantami pagal EnWG 3 straipsnio 24a punktą. Jis mano, kad taip ir yra, nes įvykdytos visos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos. Tas teismas visų pirma nurodo, kad visiems elektros energijos tiekėjams, įskaitant ENGIE, taikomos vienodos sąlygos, nes jie įrenginiu naudojasi nemokamai, ir šiuo klausimu pabrėžia, kad ENGIE renka ne mokestį už naudojimąsi šiais įrenginiais, priklausantį nuo vartojimo, bet nuo vartojimo nepriklausantį mėnesinį bazinį mokestį.

31

Vis dėlto EnWG 3 straipsnio 24a punkto taikymas pagrindinėje byloje aptariamiems įrenginiams būtų nesuderinamas su Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 28 ir 29 punktais bei 30 ir paskesniais straipsniais, jeigu paaiškėtų, kad šie įrenginiai yra skirstymo sistemos, kaip tai suprantama pagal šiuos 28 ir 29 punktus, dalis. Šiuo klausimu jis nurodo, kad pagal EnWG 3 straipsnio 16 punktą vartotojo įrenginiai nėra energijos tiekimo sistemos dalis ir jų operatoriai nėra skirstymo sistemos operatoriai, kaip jie suprantami pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 punktą, todėl jiems netaikomas reguliavimas pagal to įstatymo 11 ir paskesnius straipsnius, o vartotojo įrenginio prijungimo prie energijos tiekimo sistemos taškas žymi, kur baigiasi reguliuojama sistema ir prasideda nereguliuojamas vartotojo įrenginys.

32

Vis dėlto Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl to, ar sąvoka „skirstymo sistema“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2019/944, apima ir vartotojo įrenginius, kaip antai nurodytus EnWG 3 straipsnio 24a dalyje, ir atsakymas į šį klausimą nėra akivaizdus. Nors iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino į šios direktyvos taikymo sritį neįtraukti tam tikrų perdavimo ar skirstymo sistemų dėl jų dydžio arba elektros energijos suvartojimo jose, klausimas, kokios struktūros turi būti laikomos skirstymo sistemomis ir pagal kokius kriterijus tai turi būti nustatyta, nebuvo išspręstas.

33

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog neabejotina, kad pastato viduje esančios skirstymo sistemos, kurias eksploatuoja nuomotojas, nepriklausomai nuo jų dydžio, arba energetikos įrenginiai, priklausantys daugiabučių namų savininkų bendrijai, kuri tiekia energiją viename žemės sklype esančių 20 individualių namų, nėra skirstymo sistemos. Vis dėlto nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į jo nagrinėjamoje byloje aptariamų įrenginių dydį ir į tai, kad ENGIE yra ir šių įrenginių operatorė, ir elektros energijos tiekėja, neaišku, ar šie įrenginiai nėra skirstymo sistemos, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2019/944, dalis.

34

Be to, tokių įrenginių prijungimas prie skirstymo tinklo kaip vartotojo įrenginių darytų poveikį Direktyvos 2019/944 1 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose nurodytiems tikslams. Žinoma, šis poveikis, tiek teigiamas, tiek neigiamas, atskirai vertinamam įrenginiui būtų nereikšmingas. Tačiau panašių įrenginių prijungimo prie skirstymo sistemos kaip vartotojo įrenginių padaugėjimas sustiprintų šį poveikį.

35

Pirmiausia energetikos įrenginių, skirtų energijai perduoti, sujungimas su tokiais decentralizuotais gamybos įrenginiais galėtų palengvinti perėjimą prie tvarios mažo anglies dioksido kiekio energetikos sistemos. Vis dėlto, kai prie skirstymo sistemos prijungiama daug panašių įrenginių, sistemos eksploatavimas paprastai tampa brangesnis ir mažiau efektyvus. Iš tiesų skirstymo sistemos, prie kurios prijungti tokie įrenginiai, operatorius privalo išlaikyti pakankamą sistemos pajėgumą, kad galėtų palaikyti tiekimą, jei sugestų decentralizuoti gamybos įrenginiai. Be to, visas sistemos išlaidas padengtų vis mažiau galutinių vartotojų, nes elektros energijai, pagamintai decentralizuotuose gamybos įrenginiuose ir suvartotai prie jos prijungtame vartotojo įrenginyje, netaikomi tinklo mokesčiai pagal EnWG 20 ir paskesnius straipsnius. O iš Direktyvos 2019/944 15 straipsnio 2 dalies e punkto ir 16 straipsnio 1 dalies e punkto matyti, kad net ir aktyvieji vartotojai ir energetikos bendruomenės turi tinkamai ir subalansuotai prisidėti prie bendrų sistemos išlaidų.

36

Beje, dėl to, kad šių įrenginių pastatymo, eksploatavimo ir techninės priežiūros išlaidas pagal šilumos tiekimo sutartį padengia ZWG ir galiausiai galutiniai vartotojai – nuomininkai, iškreipiama ENGIE ir kitų elektros energijos tiekėjų konkurencija, nes ENGIE neturi nei padengti energetikos įrenginių, skirtų energijai perduoti, išlaidų, nei mokėti tinklo mokesčių. Todėl kuo daugiau panašaus tipo ir dydžio įrenginių ENGIE eksploatuoja, tuo didesnio poveikio konkurencijai galima tikėtis.

37

Galiausiai, vertinant iš galutinių vartotojų perspektyvos, šiai sistemai būdingas interesų konfliktas, nes ENGIE jų atžvilgiu veikia ir kaip vartotojo įrenginio savininkė bei operatorė, ir kaip elektros energijos tiekėja. Kaip elektros energijos tiekėja ji yra suinteresuota nustatyti kuo didesnes elektros energijos kainas, tačiau šiam interesui prieštarautų tai, kad jos taikomi mokesčiai už aptariamų įrenginių pastatymą, eksploatavimą ir techninę priežiūrą būtų nurodyti skaidriai. Nagrinėjamu atveju pagal šilumos tiekimo sutartį sudarytuose susitarimuose naudojimo mokestis atskirai nenurodytas. Taigi nuomininkai negali apskaičiuoti visų mokėtinų mokesčių už jų suvartotą šilumą.

38

Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 28 ir 29 punktus bei 30 ir paskesnius straipsnius draudžiama tokia nuostata, kaip [EnWG] 3 straipsnio 24a punktas, siejamas su jo 3 straipsnio 16 punktu, pagal kurią energetikos įrenginio, skirto energijai perduoti, operatoriui netaikomos skirstymo sistemos operatoriaus pareigos, jeigu jis vietoj esamos skirstymo sistemos pastato ir eksploatuoja energetikos įrenginį tam, kad elektros energija, pagaminta kogeneracinėje jėgainėje, būtų tiekiama keliems daugiabučiams namams, kuriuose yra ne daugiau kaip 200 nuomojamų butų ir kuriems perduodamos energijos metinis kiekis neviršija 1000 MWh, turint omenyje, kad energetikos įrenginio pastatymo ir eksploatavimo išlaidas, kurios sudaro dalį vienodo už tiekiamą šilumą mokėtino mėnesinio bazinio mokesčio, padengia galutiniai vartotojai (nuomininkai) ir kad operatorius parduoda pagamintą elektros energiją nuomininkams?“

39

ENGIE ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą ir iš esmės teigia, kad šį prašymą pateikęs teismas pakankamai aiškiai nenurodė nei faktinių aplinkybių, nei taikytinos teisės, todėl Teisingumo Teismas negali pateikti atsakymo, kuris būtų naudingas ginčui pagrindinėje byloje išspręsti. Be to, ENGIE pateikta išsamesnė informacija apie faktines ir teisines aplinkybes (tos informacijos trūko nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą) patvirtina, kad pateiktas klausimas nesusijęs su ginčo pagrindinėje byloje dalyku ir tam teismui neturėjo kilti abejonių dėl galimo pagrindinėje byloje aptariamų įrenginių ar jų padaugėjimo poveikio Direktyvos 2019/944 tikslams, galutinių vartotojų, prijungtų tik prie viešojo tinklo, mokamų tinklo mokesčių padidėjimui arba konkurencijai.

40

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, šiam teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu arba jos galiojimu vertinimu (2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimo der Weduwe, C‑153/00, EU:C:2002:735, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija bei 2024 m. balandžio 30 d. Sprendimo Procura della Repubblica presso il Tribunale di Bolzano, C‑178/22, EU:C:2024:371, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Tuo remiantis, darytina išvada, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo arba jos galiojimo vertinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas arba galiojimo vertinimas visiškai nesusijęs su ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C‑94/04 ir C‑202/04, EU:C:2006:758, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija bei 2024 m. balandžio 30 d. Sprendimo Procura della Repubblica presso il Tribunale di Bolzano, C‑178/22, EU:C:2024:371, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Kaip matyti iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 25–38 punktuose, nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas uždavė Teisingumo Teismui klausimą dėl Direktyvos 2019/944 nuostatų išaiškinimo nagrinėdamas energijos tiekimo įmonės, eksploatuojančios du energetikos įrenginius, ir federalinės žemės reguliavimo institucijos ginčą iš esmės dėl to, ar pagal šias nuostatas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias nelaikoma, kad įrenginių, kaip antai aptariamų pagrindinėje byloje, eksploatavimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, patenka į sąvoką „skirstymo sistemos valdymas“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą. Iš tų šio sprendimo punktų taip pat matyti, kad šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai išdėstė šio ginčo faktines ir teisines aplinkybes, dėl kurių tikrumo, beje, nekyla abejonių, ir priežastis, dėl kurių prašo išaiškinti minėtas nuostatas atsižvelgiant į taikytinas nacionalinės teisės nuostatas.

43

Šiomis aplinkybėmis nėra akivaizdu, kad pateiktas klausimas yra nesvarbus ar kad atitinka vieną iš šio sprendimo 41 punkte išvardytų atvejų, kai Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl jam pateikto prašymo.

44

Be to, vykstant procesui pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas gali priimti sprendimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo tik remdamasis nacionalinio teismo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Nordecon ir Ramboll Eesti, C‑561/12, EU:C:2013:793, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija bei 2023 m. kovo 16 d. Sprendimo Colt Technology Services ir kt., C‑339/21, EU:C:2023:214, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taigi, nepaisant ENGIE argumentų dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atlikto faktinių aplinkybių vertinimo, prejudicinis klausimas turi būti nagrinėjamas remiantis tuo vertinimu (pagal analogiją žr. 2023 m. spalio 12 d. Sprendimo INTER CONSULTING, C‑726/21, EU:C:2023:764, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45

Be to, ENGIE kritika dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonių dėl galimo įrenginių, kaip antai aptariamų pagrindinėje byloje, arba jų padaugėjimo poveikio, yra susijusi su atsakymo į pateiktą klausimą esme, todėl negali lemti prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumo.

46

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

47

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 28 ir 29 punktai bei 30–39 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias skirstymo sistemos operatoriaus pareigos netaikomos įmonei, kuri vietoj esamos skirstymo sistemos pastato ir eksploatuoja energetikos įrenginį, skirtą kogeneracinėje jėgainėje pagamintai elektros energijai tiekti, per metus perduodant 1000 MWh ar mažiau, keliems daugiabučiams namams, kuriuose yra ne daugiau kaip 200 nuomojamų butų, kai energetikos įrenginio pastatymo ir eksploatavimo išlaidas padengia galutiniai vartotojai, šių namų nuomininkai, o ši įmonė parduoda pagamintą elektros energiją šiems vartotojams.

48

Šiuo klausimu iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo tame prašyme išdėstytų motyvų matyti, jog šios pareigos tokiai įmonei netaikomos dėl to, kad toks energetikos įrenginys nėra „energijos tiekimo sistema“, kaip ji suprantama pagal EnWG 3 straipsnio 16 punktą, todėl pagal šio įstatymo 3 straipsnio 18 punktą tokį įrenginį eksploatuojantis subjektas nelaikomas „energijos tiekimo įmone“ ir dėl to jis nepatenka į sąvoką „elektros skirstymo sistemos operatorius“, kaip antai apibrėžtą to įstatymo 3 straipsnio 3 punkte. Be to, reikia pažymėti, kad pastarojoje nuostatoje iš esmės pakartojama Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 29 punkte pateikta sąvokos „skirstymo sistemos operatorius“ apibrėžtis, o „skirstymo sistemos operatorių“ užduotys ir pareigos visų pirma nurodytos šios direktyvos 30–39 straipsniuose, kurie sudaro jos IV skyrių, susijusį su elektros energijos skirstymo sistemų eksploatavimu.

49

Taigi, siekiant atsakyti į pateiktą klausimą, pirmiausia reikia nustatyti, ar energetikos įrenginys, kaip aprašytas šio sprendimo 47 punkte, gali patekti į sąvoką „skirstymo sistema“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2019/944.

50

Nors Direktyvoje 2019/944 nėra jokios šios sąvokos apibrėžties, sąvoka „skirstymas“ apibrėžta šios direktyvos 2 straipsnio 28 punkte kaip „elektros energijos transportavimas aukštosios, vidutinės ar žemosios įtampos skirstymo sistemomis siekiant ją pristatyti vartotojams, išskyrus tiekimą“. Sąvoka „tiekimas“ pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 12 punktą reiškia elektros energijos pardavimą „vartotojams“, o pagal tos pačios direktyvos 2 straipsnio 1 punktą terminas „vartotojas“ reiškia elektros energijos didmeninius ar galutinius vartotojus.

51

Kadangi šiose apibrėžtyse nėra aiškių nuorodų į valstybių narių teisę, tiek iš vienodo Sąjungos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų išplaukia, kad šiose apibrėžtyse vartojami terminai visoje Sąjungoje turi būti aiškinami autonomiškai ir vienodai (pagal analogiją žr. 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Elektrorazpredelenie Yug, C‑31/18, EU:C:2019:868, 43 bei 44 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

52

Iš šio sprendimo 50 punkte nurodytų apibrėžčių aiškiai matyti, kad skirstymo sistema yra sistema, naudojama perduoti aukštosios, vidutinės ir žemosios įtampos elektros energijai, skirtai parduoti didmeniniams vartotojams arba galutiniams vartotojams (pagal analogiją žr. 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Elektrorazpredelenie Yug, C‑31/18, EU:C:2019:868, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Taigi tik tiekiamos elektros energijos įtampos, kuri turi atitikti bent žemąją įtampą, lygis ir klientų, kuriems skirta tiekiama elektros energija, kategorija yra svarbūs kriterijai nustatant, ar sistema yra skirstymo sistema, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2019/944 (pagal analogiją žr. 2018 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Solvay Chimica Italia ir kt., C‑262/17, C‑263/17 ir C‑273/17, EU:C:2018:961, 30 bei 37 punktus ir 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Elektrorazpredelenie Yug, C‑31/18, EU:C:2019:868, 46, 48 ir 49 punktus).

54

Tačiau nei tokios sistemos sukūrimo data, nei tai, kad perduodama elektros energija buvo pagaminta vartotojo įrenginyje, kaip ši sąvoka konkrečiai suprantama pagal nacionalinės teisės aktus, nei aplinkybė, kad tokią sistemą valdo privatus subjektas ir kad prie jo prijungtas ribotas skaičius gamybos ir vartojimo vienetų, nėra šiuo atžvilgiu svarbūs kriterijai, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino neįtraukti tam tikrų skirstymo sistemų į šios direktyvos taikymo sritį remdamasis tokiais kriterijais (pagal analogiją žr. 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Elektrorazpredelenie Yug, C‑31/18, EU:C:2019:868, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55

Be to, aplinkybė, kad tiekiama elektros energija pagaminta kogeneracinėje jėgainėje, arba aplinkybė, kad šiam tiekimui naudojami įrenginiai yra visiems prieinami nemokamai, taip pat nėra šiuo atžvilgiu svarbūs kriterijai, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas nepasirinko tiekiamos elektros energijos gamybos metodo ar tarifo už naudojimąsi atitinkama infrastruktūra kaip skirstymo sistemos nustatymo kriterijų.

56

Tiesa, kadangi, remiantis Direktyvos 2019/944 8 konstatuojamąja dalimi, šia direktyva siekiama šalinti besikartojančias elektros energijos vidaus rinkos sukūrimo užbaigimo kliūtis, ja nėra išsamiai suderintos taisyklės, be kita ko, susijusios su elektros energijos skirstymu. Be to, nors šios direktyvos 2 straipsnio 28 punkte įtvirtinti skirstymo sistemos nustatymo kriterijai, pagal šią nuostatą valstybėms narėms paliekama tam tikra diskrecija apibrėžti taip nustatytą sistemą (pagal analogiją žr. 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Elektrorazpredelenie Yug, C‑31/18, EU:C:2019:868, 50 ir 51 punktus).

57

Taigi, kadangi Direktyvoje 2019/944 nėra nuostatos šiuo klausimu, valstybės narės, jeigu jos atitinka jos 2 straipsnio 28 punkte nurodytus kriterijus, išlieka kompetentingos, be kita ko, paisydamos šioje direktyvoje pateiktų apibrėžčių, nustatyti, ar sujungimo su kitomis sistemomis taškai priklauso skirstymo sistemai (pagal analogiją žr. 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Elektrorazpredelenie Yug, C‑31/18, EU:C:2019:868, 52 ir 53 punktus).

58

Vis dėlto rizikuodamos, kad bus pakenkta autonomiškam ir vienodam Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 28 punkto aiškinimui, valstybės narės, siekdamos apibrėžti sąvoką „skirstymo sistema“, negali remtis kitais papildomais kriterijais nei tie, kurie susiję su įtampos lygiu ir su klientų, kuriems tiekiama elektros energija, kategorija (pagal analogiją žr. 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Elektrorazpredelenie Yug, C‑31/18, EU:C:2019:868, 55 punktą).

59

Iš tiesų, net jeigu Direktyva 2019/944 išsamiai nesuderintos jos reglamentuojamos sritys, sąvoka „skirstymo sistema“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, yra labai svarbi jos bendroje sistemoje, nes, siekiant pašalinti besikartojančias elektros energijos vidaus rinkos sukūrimo užbaigimo kliūtis, pagal minėtą direktyvą, kaip, be kita ko, matyti iš jos IV skyriaus nuostatų, šių sistemų operatoriams taikomos specialios taisyklės (pagal analogiją žr. 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Elektrorazpredelenie Yug, C‑31/18, EU:C:2019:868, 56 punktą).

60

Šiomis aplinkybėmis tam, kad būtų užtikrintas vienodas Direktyvos 2019/944 taikymas, leidžiantis užbaigti joje nurodytą konkurencinės rinkos sukūrimą, valstybės narės privalo apibrėžti sąvoką „skirstymo sistema“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, remdamosi tik dviem jos 2 straipsnio 28 punkte numatytais kriterijais, atitinkamai susijusiais su įtampos lygiu ir su klientų, kuriems tiekiama elektros energija, kategorija (pagal analogiją žr. 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Elektrorazpredelenie Yug, C‑31/18, EU:C:2019:868, 57 punktą).

61

Remiantis tuo darytina išvada, jog valstybės narės negali manyti, kad tam tikros rūšies tinklas turi būti neįtrauktas į sąvoką „skirstymo sistema“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2019/944, remdamosi papildomu kriterijumi, palyginti su numatytais jos 2 straipsnio 28 punkte (pagal analogiją žr. 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Elektrorazpredelenie Yug, C‑31/18, EU:C:2019:868, 58 punktą).

62

Kadangi ši sąvoka visoje Sąjungoje turi būti taikoma ir aiškinama vienodai, valstybės narės, be kita ko, remdamosi proporcingumo principu, negali pagrįstai Direktyvos 2019/944 netaikyti įrenginiams, kurie neabejotinai naudojami aukštosios, vidutinės ir žemosios įtampos elektros energijai, skirtai parduoti vartotojams, tiekti (pagal analogiją žr. 2018 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Solvay Chimica Italia ir kt., C‑262/17, C‑263/17 ir C‑273/17, EU:C:2018:961, 34–37 punktus).

63

Be to, dėl klausimo, ar įmonė, eksploatuojanti skirstymo sistemą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2019/944, gali būti neįtraukta į sąvoką „skirstymo sistemos operatorius“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, reikia pažymėti, kad jos 2 straipsnio 29 punkte ši sąvoka apibrėžta kaip reiškianti fizinį ar juridinį asmenį, kuris atsako už skirstymo sistemos eksploatavimą, techninės priežiūros užtikrinimą ir, jei būtina, už jos plėtrą konkrečioje teritorijoje ir, kai taikytina, jos sujungimą su kitomis sistemomis bei už tai, kad būtų užtikrintas sistemos ilgalaikis pajėgumas pagrįstiems elektros energijos skirstymo poreikiams tenkinti.

64

Kadangi šioje apibrėžtyje taip pat nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, pagal šio sprendimo 51 punkte primintą jurisprudenciją ji visoje Sąjungoje taip pat turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai.

65

Iš Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 29 punkte pateiktos apibrėžties, siejamos su tuo, kas išdėstyta šio sprendimo 52–62 punktuose, aiškiai matyti, kad įmonė, eksploatuojanti energetikos įrenginį, kuris naudojamas aukštosios, vidutinės ir žemosios įtampos elektros energijai perduoti, siekiant ją tiekti didmeniniams ar galutiniams vartotojams, patenka į sąvoką „skirstymo sistemos operatorius“, kaip ji suprantama pagal šio 2 straipsnio 29 punktą.

66

Šiuo klausimu tiesa, jog Direktyvos 2019/944 30 straipsnyje numatyta, kad laikotarpiui, kurį valstybės narės nustato atsižvelgdamos į efektyvumo ir ekonominės pusiausvyros aspektus, valstybės narės paskiria vieną ar daugiau skirstymo sistemos operatorių, arba reikalauja, kad tai padarytų įmonės, kurioms nuosavybės teise priklauso skirstymo sistemos arba kurios yra atsakingos už skirstymo sistemas.

67

Vis dėlto remiantis šiuo straipsniu negalima daryti išvados, kad valstybės narės gali šios direktyvos netaikyti subjektui, kuris atitinka sąvoką „skirstymo sistemos operatorius“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 29 punktą. Iš tiesų, nors, remiantis tuo, kas konstatuota šio sprendimo 62 punkte, valstybės narės neturi pagrindo netaikyti minėtos direktyvos įrenginiams, kurie neabejotinai naudojami aukštosios, vidutinės ir žemosios įtampos elektros energijai, skirtai parduoti vartotojams, tiekti, jos juo labiau negali pagrįstai į sąvoką „skirstymo sistemos operatorius“, kaip ji suprantama pagal šio 2 straipsnio 29 punktą, neįtraukti subjekto, be kita ko, atsakingo už tokio įrenginio eksploatavimą ir techninę priežiūrą, antraip būtų sudarytos sąlygos išvengti Direktyvos 2019/944 taikymo ir pakenkti tiek sąvokų „skirstymas“ ir „skirstymo sistema“, kaip jos suprantamos pagal šią direktyvą, veiksmingumui, tiek vienodam Sąjungos teisės taikymui.

68

Taigi valstybės narės negali į sąvoką „skirstymo sistemos operatorius“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 29 punktą, neįtraukti įmonės, eksploatuojančios energetikos įrenginį, skirtą elektros energiją daugiabučiams namams tiekti, jei šis įrenginys naudojamas aukštosios, vidutinės ar žemosios įtampos elektros energijai perduoti, siekiant ją tiekti šiuose namuose gyvenantiems galutiniams vartotojams.

69

Toliau dėl klausimo, ar valstybės narės gali skirstymo sistemos operatoriams, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 29 punktą, netaikyti šių operatorių pareigų pagal šią direktyvą, reikia pažymėti, kad pagal šią direktyvą valstybės narės gali, pirma, kaip numatyta jos 16 straipsnyje, nustatyti piliečių energetikos bendruomenėms palankią reguliavimo sistemą ir numatyti, kad, net jei šios bendrovės nuosavybės teise turi skirstymo sistemas arba jas sukūrė ir autonomiškai valdo, joms gali būti taikomos minėtos direktyvos 38 straipsnio 2 dalyje numatytos išimtys uždarų skirstymo sistemų naudai.

70

Direktyvoje 2019/944 sąvoka „piliečių energetikos bendruomenė“, kaip matyti iš jos 2 straipsnio 11 punkto, apima tik juridinį subjektą, kurį, be kita ko, veiksmingai kontroliuoja nariai arba akcininkai, kurie yra fiziniai asmenys, vietos institucijos arba mažosios įmonės, o sąvoka „mažoji įmonė“ šios direktyvos 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžta kaip reiškianti įmonę, kurioje dirba mažiau nei 50 darbuotojų ir kurios metinė apyvarta ir (arba) bendras metinis balansas neviršija 10 mln. EUR.

71

Antra, Direktyvos 2019/944 38 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės, laikydamosi šiame straipsnyje nustatytų sąlygų, gali numatyti, kad kompetentingos valdžios institucijos kaip „uždarą skirstymo sistemą“ gali kvalifikuoti sistemą, kurioje elektros energija skirstoma geografiškai ribotoje pramoninėje, komercinėje ar bendrų paslaugų vietovėje ir, nedarant poveikio šio straipsnio 4 daliai, netiekiama namų ūkio vartotojams, ir kad šios institucijos tokios uždaros skirstymo sistemos operatoriui netaiko tam tikrų pareigų, kurios turi būti nustatytos skirstymo sistemos operatoriams pagal tą direktyvą; pareigos, kurių galima netaikyti, išvardytos minėto straipsnio 2 straipsnio a–e punktuose. Vis dėlto iš tos 4 dalies matyti, kad jei uždara skirstymo sistema epizodiškai naudojasi nedidelis skaičius namų ūkių, kuriuos sieja darbiniai santykiai ar panašūs ryšiai su skirstymo sistemos savininku ir kurie įsikūrę šios sistemos aptarnavimo teritorijoje, tai nedraudžia, kad būtų suteikiamos to paties straipsnio 2 dalyje nurodytos išimtys.

72

Trečia, Direktyvos 2019/944 66 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog valstybės narės, kurios gali įrodyti, kad yra esminių problemų, susijusių su jų mažų sujungtų sistemų ir mažų atskirų sistemų eksploatavimu, Komisijai gali pateikti prašymą leisti nukrypti, be kita ko, nuo jos IV skyriaus nuostatų. Vis dėlto, viena vertus, to paties 66 straipsnio 2 dalyje iš esmės nurodyta, kad Komisija nusprendžia dėl tokio prašymo priimdama sprendimą, kuris paskelbiamas Europos Sąjungos oficialusis leidinyje. Kita vertus, pagal šios direktyvos 2 straipsnio 43 punktą sąvoka „maža sujungta sistema“ apima bet kokią sistemą, kurioje 1996 m. suvartojimas buvo mažesnis nei 3000 GWh, kai daugiau kaip 5 % metinio suvartojimo gaunama per jungiamąsias linijas, o pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 42 punktą sąvoka „maža atskira sistema“ apima bet kokią sistemą, kurioje 1996 m. suvartojimas buvo mažesnis nei 3000 GWh, kai mažiau kaip 5 % metinio suvartojimo gaunama per jungiamąsias linijas su kitomis sistemomis.

73

Ketvirta, Direktyvos 2019/944 66 straipsnio 3–5 dalyse numatytos tam tikros nukrypti leidžiančios nuostatos, taikomos Kiprui, Liuksemburgui, Maltai ir Prancūzijos Korsikos regionui.

74

Penkta, tam tikrose Direktyvos 2019/944 IV skyriaus „Skirstymo sistemos eksploatavimas“ nuostatose iš esmės tam tikrais atvejais numatyta, kad valstybės narės gali nuspręsti netaikyti šiose nuostatose nurodytų pareigų tam tikroms įmonėms arba tam tikromis aplinkybėmis. Taip, be kita ko, yra šios direktyvos 32 straipsnio 5 dalies, 33 straipsnio 3 dalies, 35 straipsnio 4 dalies ir 36 straipsnio 2 dalies atveju.

75

Nagrinėjamu atveju neatrodo, kad įrenginys, kaip antai aptariamas pagrindinėje byloje, arba tokio įrenginio operatorius, kaip antai aptariamas pagrindinėje byloje, atitinka sąlygas, leidžiančias pasinaudoti viena iš šio sprendimo 69–74 punktuose nurodytų nukrypti leidžiančių nuostatų arba išimčių, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Visų pirma neatrodo, kad toks įrenginys gali patekti į sąvoką „piliečių energetikos bendruomenė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 11 punktą, nes, be kita ko, jį kontroliuojantis operatorius neatrodo esąs „mažoji įmonė“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 7 punktą. Kadangi įrenginiu, kaip antai aptariamu pagrindinėje byloje, pramoninėje, komercinėje ar bendrų paslaugų vietovėje užtikrinamas elektros energijos namų ūkio vartotojams tiekimas yra ne papildomas, o pagrindinis ar net išimtinis, tokio įrenginio operatorius bet kuriuo atveju taip pat negali pasinaudoti išimtimis, kurias pagal minėtos direktyvos 38 straipsnį valstybės narės gali taikyti uždarų skirstymo sistemų operatoriams. Galiausiai, pagrindinėje byloje aptariami įrenginiai ne tik nėra vienoje iš šio sprendimo 73 punkte nurodytų valstybių narių ar regione, bet ir neatrodo, kad įrenginys, kaip antai aptariamas pagrindinėje byloje, jei taikant šio sprendimo 62 punkte nurodytus kriterijus jis turėtų būti kvalifikuojamas kaip skirstymo sistema, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2019/944, gali patekti į sąvoką „maža sujungta sistema“ ar „maža atskira sistema“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą. Be to, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad Vokietijos Federacinei Respublikai pagal minėtos direktyvos 66 straipsnio 1 dalį būtų taikoma nukrypti leidžianti nuostata dėl įrenginių, kaip antai aptariamų pagrindinėje byloje, ar kad ši valstybė narė būtų paprašiusi Komisijos leisti pasinaudoti tokia nukrypti leidžiančia nuostata dėl tokių įrenginių.

76

Galiausiai, jei valstybės narėms būtų leidžiama į skirstymo sistemos kategoriją, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2019/944, neįtraukti įrenginių, kurie naudojami aukštosios, vidutinės ir žemosios įtampos elektros energijai, skirtai parduoti vartotojams, tiekti ir dėl to subjektams, kurie vis dėlto eksploatuoja tokius įrenginius, netaikyti pareigų, kurios pagal šią direktyvą turi tekti „skirstymo sistemos operatoriams“, kaip jie suprantami pagal šią direktyvą, kitomis aplinkybėmis nei tos, dėl kurių minėtoje direktyvoje aiškiai numatyta nukrypti leidžianti nuostata ar išimtis, būtų pažeidžiami ja siekiami tikslai, atsižvelgiant į esminį šių skirstymo sistemų ir jų operatorių vaidmenį to direktyvos bendroje sistemoje ir apskritai reglamentuojant Sąjungos elektros energijos vidaus rinką. Be to, šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad ši sąvoka „skirstymo sistemos operatorius“ taip pat vartojama Direktyvoje 2012/27, kaip matyti iš jos 2 straipsnio 21 punkto, ir Reglamente 2019/943, kaip matyti iš jo 2 straipsnio 48 punkto.

77

Šiuo klausimu visų pirma reikia pabrėžti Direktyvoje 2019/944 sistemos operatoriams priskirtą esminį vaidmenį užbaigiant nacionalinių rinkų integraciją, kuriai, kaip iš esmės matyti iš šios direktyvos 7 ir 18 konstatuojamųjų dalių, be kita ko, reikia glaudaus sistemos operatorių bendradarbiavimo Sąjungos ir regioniniu lygmenimis. O pagal nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai aprašytas šio sprendimo 47 punkte, į skirstymo sistemos operatorių pareigų taikymo sritį galima neįtraukti nemažai subjektų, kurie vis dėlto yra įrenginių, kurie neabejotinai naudojami aukštosios, vidutinės ir žemosios įtampos elektros energijai, skirtai parduoti vartotojams, tiekti, operatoriai, ir dėl to jos sudaro galimybes išlaikyti suskaidytas rinkas, o ne sukurti tikrai integruotas, kaip to siekiama pagal Direktyvos 2019/944 1 straipsnį.

78

Be to, jeigu būtų leistas toks neįtraukimas, galėtų būti pakenkta tikslui Sąjungoje sukurti ne tik tikrai integruotas, bet ir konkurencingas, į vartotojus orientuotas, lanksčias, sąžiningas ir skaidrias elektros energijos rinkas, be kita ko, galinčias užtikrinti įperkamas energijos kainas ir išlaidas, kaip numatyta tame 1 straipsnyje, nes skirstymo sistemos operatoriams taikomomis pareigomis, be kita ko, kaip iš esmės matyti iš šios direktyvos 65 ir 68 konstatuojamųjų dalių, siekiama užtikrinti vienodas sąlygas mažmeniniame lygyje vartotojų naudai.

79

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 28 bei 29 punktai ir 30–39 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias skirstymo sistemos operatoriaus pareigos netaikomos įmonei, kuri vietoj esamos skirstymo sistemos pastato ir eksploatuoja energetikos įrenginį, skirtą kogeneracinėje jėgainėje pagamintai elektros energijai tiekti, per metus perduodant 1000 MWh ar mažiau, keliems daugiabučiams namams, kuriuose yra ne daugiau kaip 200 nuomojamų butų, kai energetikos įrenginio pastatymo ir eksploatavimo išlaidas padengia galutiniai vartotojai, šių namų nuomininkai, o ši įmonė parduoda pagamintą elektros energiją šiems vartotojams, jei šis įrenginys naudojamas aukštosios, vidutinės ar žemosios įtampos elektros energijai tiekti, siekiant ją parduoti vartotojams, ir jei netaikoma nė viena iš šioje direktyvoje aiškiai numatytų nuo šių pareigų nukrypti leidžiančių nuostatų ar jų išimčių.

80

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar Direktyva 2019/944 ratione temporis taikytina ginčui pagrindinėje byloje, turint omenyje, kad jeigu tas teismas galiausiai nuspręstų, jog šiam ginčui taikytina Direktyva 2009/72, atsakymas į pateiktą klausimą būtų perkeliamas mutatis mutandis. Iš tikrųjų, pirma, Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 28 ir 29 punktuose pateiktos sąvokų „skirstymas“ ir „skirstymo sistemos operatorius“ apibrėžtys yra tapačios šių sąvokų apibrėžtims, jau pateiktoms Direktyvoje 2009/72. Antra, Direktyvos 2019/944 tikslai yra tikslesni ir išsamesni nei Direktyvos 2009/72 tikslai, be to, Direktyvoje 2019/944 skirstymo sistemos operatoriams nustatytos naujos užduotys ir pareigos. Vis dėlto sąvoka „skirstymo sistema“ jau buvo labai svarbi Direktyvos 2009/72 bendroje sistemoje (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Elektrorazpredelenie Yug, C‑31/18, EU:C:2019:868, 56 punktą) ir jau šios direktyvos tikslas buvo nustatyti bendras taisykles, be kita ko, dėl elektros energijos skirstymo, siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas Sąjungos elektros energijos rinkas, ir ja jau siekta sukurti visiškai atvirą rinką, kuri leistų visiems vartotojams laisvai pasirinkti savo tiekėjus, o tiekėjams – laisvai tiekti savo vartotojams, kad būtų užbaigtas elektros energijos vidaus rinkos kūrimas (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Elektrorazpredelenie Yug, C‑31/18, EU:C:2019:868, 38 ir 39 punktus), šiuo klausimu, be kita ko, numatant tokių sistemų operatoriams tenkančių užduočių ir pareigų visumą ir neleidžiant nuo jų nukrypti, išskyrus minėtoje direktyvoje aiškiai numatytus atvejus.

81

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES, 2 straipsnio 28 bei 29 punktai ir 30–39 straipsniai

turi būti aiškinami taip:

pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias skirstymo sistemos operatoriaus pareigos netaikomos įmonei, kuri vietoj esamos skirstymo sistemos pastato ir eksploatuoja energetikos įrenginį, skirtą kogeneracinėje jėgainėje pagamintai elektros energijai tiekti, per metus perduodant 1000 MWh ar mažiau, keliems daugiabučiams namams, kuriuose yra ne daugiau kaip 200 nuomojamų butų, kai energetikos įrenginio pastatymo ir eksploatavimo išlaidas padengia galutiniai vartotojai, šių namų nuomininkai, o ši įmonė parduoda pagamintą elektros energiją šiems vartotojams, jei šis įrenginys naudojamas aukštosios, vidutinės ar žemosios įtampos elektros energijai tiekti, siekiant ją parduoti vartotojams, ir jei netaikoma nė viena iš šioje direktyvoje aiškiai numatytų nuo šių pareigų nukrypti leidžiančių nuostatų ar jų išimčių.