–

Voestalpine Giesserei Linz GmbH, atstovaujamos avocat C. Dragoman,

–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos R. Antonie, E. Gane ir L. Ghiţă,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Armenia ir M. Herold,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1) X antraštinės dalies nuostatų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Voestalpine Giesserei Linz GmbH (toliau – VGL) ginčą su Administrația Județeană a Finanțelor Publice Cluj (Klužo viešųjų finansų apskrities administratorius, Rumunija) ir Direcția Generală Regională a Finanțelor Publice Cluj-Napoca (Klužo-Napokos viešųjų finansų regioninė generalinė direkcija, Rumunija) (toliau kartu – mokesčių institucija) dėl mokesčių institucijos atsisakymo atskaityti pridėtinės vertės mokestį (PVM), sumokėtą už VGL įsigytą turtą, kuris neatlygintinai perduotas subrangovui atlikti darbus VGL naudai.

3

Direktyvos 2006/112 X antraštinę dalį „Atskaita“ sudaro penki skyriai. Šios antraštinės dalies 1 skyriuje „Teisės į atskaitą atsiradimas ir taikymo sritis“, be kita ko, yra 168 straipsnis. Šiame 168 straipsnyje numatyta:

„Jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje narėje, kurioje jis vykdo šiuos sandorius, teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti:

<…>“

4

Minėtos direktyvos XI antraštinėje dalyje, susijusioje, be kita ko, su apmokestinamųjų asmenų prievolėmis, yra 4 skyrius „Apskaita“, kuriame yra 242 straipsnis, o tame straipsnyje nustatyta:

„Kiekvienas apmokestinamasis asmuo tvarko detalią apskaitą tokiu būdu, kad būtų galima nustatyti prievoles, susijusias su PVM, o mokesčių institucijos galėtų patikrinti, kaip jos vykdomos.“

5

2015 m. rugsėjo 8 d.Legea Nr. 227/2015 privind Codul fiscal (Įstatymas Nr. 227/2015, kuriuo nustatomas Mokesčių kodeksas; Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 688, 2015 m. rugsėjo 10 d.) 297 straipsnio 4 dalies a punkte numatyta:

„Bet kokiam apmokestinamajam asmeniui leidžiama atskaityti mokestį už pirkimus, jeigu jie naudojami tokiems sandoriams: apmokestinamiesiems sandoriams.“

6

VGL, Austrijoje įsteigta bendrovė, vykdydama savo ekonominę veiklą gamina įvairius liejinius. Ji šiuos liejinius perdirba Rumunijoje, kur yra įregistruota kaip PVM mokėtoja. Šiuo tikslu ji sudarė pagrindų sutartį su Austrijoje įsteigta Austrex Handels GmbH (toliau – Austrex), o pastaroji bendrovė galėjo naudotis subrangovo, t. y. Global Energy Products S.A. (toliau – GEP), įsteigto Rumunijoje, paslaugomis.

7

Baigusi perdirbimą, VGL siunčia liejinius ir išrašo sąskaitas faktūras klientams Europos Sąjungoje. Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad VGL, išrašydama sąskaitas faktūras už šiuos liejinius, nurodo savo Rumunijos PVM mokėtojo kodą.

8

Vykdydama perdirbimo veiklą, VGL suteikia Austrex jai priklausantį pastatą Klužo-Napokos mieste (Rumunija) pagal GEP perleidžiamą naudojimo teisę. GEP, kuri perdirba VGL pagamintus liejinius, poreikiams ši bendrovė taip pat neatlygintinai suteikia kraną, kurį įsigijo ir įrengė šio pastato žemės sklype.

9

Mokesčių institucija atliko VGL išankstinį mokestinį patikrinimą po to, kai užregistravo 2021 m. birželio mėn. PVM deklaraciją, kurioje nurodytas neigiamas likutis numatant galimybę jį susigrąžinti. Per šį patikrinimą mokesčių institucija nustatė, kad VGL nesudarė bendrųjų balansų, kuriuose būtų parodytos pajamos ir išlaidos, patirtos vykdant veiklą Rumunijoje, ir kad pastatas, kuriame GEP vykdė savo veiklą, buvo neatlygintinai suteiktas Austrex. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ši institucija nusprendė, kad VGL nepateikė įrodymų, jog kranas buvo įsigytas jos ekonominės veiklos tikslais, ir atsisakė leisti atskaityti su šiuo įsigijimu susijusį PVM.

10

VGL apskundė mokesčių institucijos pranešimą apie mokėtiną mokestį Tribunalul Cluj (Klužo apygardos teismas, Rumunija), o šis atmetė skundą iš esmės dėl tų pačių motyvų, kuriuos nurodė mokesčių institucija. Šis teismas pridūrė, kad dėl Rumunijoje vykdomos perdirbimo veiklos VGL gavo pajamų tik netiesiogiai – tiesioginiai šios veiklos naudos gavėjai buvo Austrex ir GEP, nes šios dvi bendrovės išrašė VGL sąskaitas faktūras už darbus, kuriems buvo naudojamas įsigytas kranas.

11

VGL apskundė šio teismo sprendimą Curtea de Apel Cluj (Klužo apeliacinis teismas, Rumunija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

12

Šiam teismui kyla klausimas, pirma, ar su Direktyvos 2006/112 X antraštinės dalies, susijusios su atskaita, nuostatomis suderinama nacionalinė praktika, pagal kurią apmokestinamajam asmeniui nesuteikiama teisė į PVM atskaitą, kai jo įsigytas turtas neatlygintinai perduodamas naudotis subrangovui tam, kad šis atliktų darbus šio apmokestinamojo asmens naudai, nes turtas laikomas įsigytu ne minėto apmokestinamojo asmens apmokestinamiesiems sandoriams, o šio subrangovo apmokestinamiesiems sandoriams. Antra, jam kyla klausimas, ar tai, kad VGL nevedė atskiros savo nuolatinio padalinio Rumunijoje apskaitos, šiuo atžvilgiu turi reikšmės.

13

Šiomis aplinkybėmis Curtea de Apel Cluj (Klužo apeliacinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

14

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią, kai apmokestinamasis asmuo įsigyja turto, kurį paskui neatlygintinai perduoda subrangovui tam, kad šis atliktų darbus šio apmokestinamojo asmens naudai, jam atsisakoma leisti atskaityti PVM, susijusį su šio turto įsigijimu, motyvuojant tuo, kad šis turtas laikomas įsigytu šio subrangovo apmokestinamiesiems sandoriams, o ne šio apmokestinamojo asmens apmokestinamiesiems sandoriams.

15

Šios direktyvos 168 straipsnio a punkte nustatyta, kad jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, jis turi turėti valstybėje narėje, kurioje vykdo šiuos sandorius, teisę iš mokėtino mokesčio sumos atskaityti mokėtiną ar sumokėtą PVM toje valstybėje narėje už prekių tiekimą ir paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo.

16

Šiuo klausimu primintina, kad Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punkte numatyta teisė į atskaitą yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš esmės negali būti ribojama. Ji taikoma nedelsiant dėl visų mokesčių, sumokėtų sudarant pirkimo sandorius (2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Iberdrola Inmobiliaria Real Estate Investments, C‑132/16, EU:C:2017:683, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

17

Iš tiesų atskaitos sistemos tikslas yra visiškai atleisti verslininkus nuo PVM naštos, mokėtinos arba sumokėtos vykdant ekonominę veiklą. Taip bendra PVM sistema užtikrinamas bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumas, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš esmės apmokestinama PVM (2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Iberdrola Inmobiliaria Real Estate Investments, C‑132/16, EU:C:2017:683, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

18

Remiantis Direktyvos 2006/112 168 straipsniu, jeigu apmokestinamasis asmuo įsigydamas turtą veikia būtent kaip apmokestinamasis asmuo ir naudoja turtą savo apmokestinamiesiems sandoriams, jis turi teisę atskaityti už šį turtą mokėtiną ar sumokėtą PVM (2015 m. spalio 22 d. Sprendimo Sveda, C‑126/14, EU:C:2015:712, 18 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

19

Konkrečiai kalbant, iš šio 168 straipsnio matyti, jog tam, kad būtų galima pasinaudoti teise į atskaitą, turi būti įvykdytos dvi sąlygos. Pirma, suinteresuotasis asmuo turi būti „apmokestinamasis asmuo“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą. Antra, prekes ar paslaugas, kuriomis remiamasi siekiant pagrįsti šią teisę, apmokestinamasis asmuo turi naudoti savo apmokestinamiesiems sandoriams ir įsigyjant šios prekės turi būti patiektos ar paslaugos suteiktos kito apmokestinamojo asmens (2024 m. kovo 7 d. Sprendimo Feudi di San Gregorio Aziende Agricole, C‑341/22, EU:C:2024:210, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

20

Kalbant apie antros sąlygos pirmą dalį, kuri vienintelė nagrinėjama pagrindinėje dalyje, reikia priminti, jog tam, kad būtų pripažinta apmokestinamojo asmens teisė į pirkimo PVM atskaitą, konkretų pirkimo sandorį ir vieną arba kelis pardavimo sandorius, suteikiančius teisę į atskaitą, būtinai turi sieti tiesioginis ir nedelsiant atsirandantis ryšys. Teisė į prekių ar paslaugų pirkimo PVM atskaitą atsiranda tik tada, kai jų įsigijimo išlaidos buvo įtrauktos į apmokestinamųjų pardavimo sandorių, kurie suteikia teisę į atskaitą, kainą (2024 m. kovo 7 d. Sprendimo Feudi di San Gregorio Aziende Agricole, C‑341/22, EU:C:2024:210, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

21

Vis dėlto teisė į atskaitą taip pat suteikiama apmokestinamajam asmeniui, net jei nėra tiesioginio ir nedelsiant atsirandančio ryšio tarp konkretaus pirkimo sandorio ir vieno ar kelių pardavimo sandorių, suteikiančių teisę į atskaitą, jei atitinkamos išlaidos už prekes ar paslaugas sudaro dalį jo bendrųjų išlaidų ir yra sudedamoji jo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų kainos dalis. Todėl iš tiesų tokios išlaidos turi tiesioginį ir nedelsiant atsirandantį ryšį su apmokestinamojo asmens ekonomine veikla (2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Iberdrola Inmobiliaria Real Estate Investments, C‑132/16, EU:C:2017:683, 29 punktas ir 2024 m. kovo 7 d. Sprendimo Feudi di San Gregorio Aziende Agricole, C‑341/22, EU:C:2024:210, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, kalbant apie tiesioginio ryšio kriterijaus taikymą, mokesčių administratoriai ir nacionaliniai teismai turi taikyti tiesioginio ir nedelsiant atsirandančio ryšio kriterijų atsižvelgdami į visas nagrinėjamų sandorių vykdymo aplinkybes ir tik į tuos sandorius, kurie objektyviai susiję su apmokestinamojo asmens apmokestinamąja veikla. Tokio ryšio egzistavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į nagrinėjamo sandorio objektyvų turinį (2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Amper Metal, C‑334/20, EU:C:2021:961, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Taigi, siekiant atsakyti į klausimą, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, VGL turi teisę atskaityti pirkimo PVM, sumokėtą įsigyjant kraną, kurį neatlygintinai perdavė kitai sutarties šaliai Austrex ir jos subrangovui GEP, reikia nustatyti, ar yra tiesioginis ir nedelsiant atsirandantis ryšys tarp šio turto įsigijimo ir vieno ar kelių apmokestinamųjų pardavimo sandorių, kuriuos įvykdė VGL, arba, jei tai neįmanoma, visos šios bendrovės ekonominės veiklos.

24

Iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytų pagrindinės bylos aplinkybių matyti, kad be VGL įsigyto krano liejinių, kurių svoris didesnis nei 10 tonų, perdirbimas nebūtų įmanomas, todėl jį įsigyti buvo būtina šiam perdirbimui atlikti, todėl be tokio įsigijimo VGL nebūtų galėjusi vykdyti savo ekonominės veiklos, t. y. parduoti liejinių (pagal analogiją žr. 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Iberdrola Inmobiliaria Real Estate Investments, C‑132/16, EU:C:2017:683, 33 punktą).

25

Aplinkybė, kad Austrex ir jos subrangovas GEP gauna tiesioginę naudą iš aptariamo krano dėl to, kad jis suteiktas neatlygintinai naudotis, nereiškia, kad VGL neturi būti leista atskaityti PVM, susijusio su jo įsigijimu, jei nustatytas tiesioginis ir nedelsiant atsirandantis ryšys tarp šio įsigijimo ir vieno ar kelių apmokestinamųjų pardavimo sandorių, kuriuos vykdė VGL, arba visos jos ekonominės veiklos, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (pagal analogiją žr. 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo Sveda, C‑126/14, EU:C:2015:712, 34 punktą ir 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Iberdrola Inmobiliaria Real Estate Investments, C‑132/16, EU:C:2017:683, 35 ir 40 punktus).

26

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, remiantis šio sprendimo 20 ir 21 punktuose nurodyta jurisprudencija, siekiant konstatuoti, jog egzistuoja teisė į atskaitą, svarbu tai, kad perkant kraną patirtos išlaidos yra vieno ar kelių apmokestinamųjų pardavimo sandorių, kuriuos įvykdė VGL, kainos sudedamoji dalis arba, nesant tokio elemento, kaip jos bendrųjų išlaidų dalis, vykdant ekonominę veiklą jos tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų kainos sudedamoji dalis. Šiuos faktinius elementus turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

27

Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad galima aplinkybės, jog VGL patyrė krano įsigijimo išlaidų, įtaka GEP sąskaitose faktūrose nurodytai VGL produktų perdirbimo kainai nėra svarbi, nes vien tai, kad GEP neatlygintinai naudojosi kranu, negali pateisinti atsisakymo leisti VGL atskaityti su šiomis išlaidomis susijusį PVM, kaip nurodyta šio sprendimo 25 punkte.

28

Atsižvelgiant į tai, reikia pridurti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar krano suteikimas naudotis apsiribojo tuo, kas buvo būtina siekiant užtikrinti liejinių perdirbimą VGL sąskaita, ar jis viršijo tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti (pagal analogiją žr. 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Iberdrola Inmobiliaria Real Estate Investments, C‑132/16, EU:C:2017:683, 37 punktą).

29

Iš tiesų pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, jei krano suteikimas apsiribojo tuo, kas buvo būtina šiam tikslui pasiekti, turėtų būti pripažinta teisė į visų dėl šio įsigijimo patirtų išlaidų atskaitą. Vis dėlto, jei krano suteikimas naudotis viršijo tai, kas buvo būtina liejinių perdirbimui užtikrinti, būtina nustatyti, ar tiesioginis ir nedelsiant atsirandantis ryšys tarp krano įsigijimo ir apmokestinamų pirkimo sandorių arba, jei tai neįmanoma, VGL ekonominės veiklos yra iš dalies nutrauktas, todėl teisė į atskaitą turi būti pripažinta tik dėl pardavimo PVM, apskaičiuoto nuo tos išlaidų, patirtų įsigyjant aptariamą kraną, dalies, kuri buvo objektyviai būtina, kad VGL galėtų vykdyti savo apmokestinamuosius sandorius arba ekonominę veiklą (pagal analogiją žr. 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Iberdrola Inmobiliaria Real Estate Investments, C‑132/16, EU:C:2017:683, 38 ir 39 punktus ir 2020 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Mitteldeutsche Hartstein-Industrie, C‑528/19, EU:C:2020:712, 38 punktą).

30

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią apmokestinamajam asmeniui, įsigijusiam turto, kurį vėliau jis neatlygintinai suteikia subrangovui, kad šis atliktų darbus šio apmokestinamojo asmens naudai, neleidžiama atskaityti PVM, susijusio su šio turto įsigijimu, jeigu šis suteikimas neviršija to, kas būtina tam, kad apmokestinamasis asmuo galėtų vykdyti vieną ar kelis apmokestinamuosius pardavimo sandorius arba, nesant tokio sandorio, vykdyti ekonominę veiklą, o šio turto įsigijimo išlaidos yra sudedamoji to paties apmokestinamojo asmens atliktų sandorių arba vykdant ekonominę veiklą jo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų sudedamoji dalis.

31

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią apmokestinamajam asmeniui neleidžiama atskaityti pirkimo PVM dėl to, kad jis nevedė atskiros savo nuolatinio padalinio apskaitos valstybėje narėje, kurioje atliekamas mokestinis patikrinimas, todėl mokesčių institucijos negali patikrinti tam tikrų faktinių aplinkybių.

32

Kaip jau buvo iš esmės nurodyta šio sprendimo 16 ir 17 punktuose, šios direktyvos X antraštinėje dalyje numatyta teisė į atskaitą, kuria siekiama visiško neutralumo, kiek tai susiję su visų ekonominės veiklos rūšių – su sąlyga, kad jos pačios apmokestinamos PVM, – mokesčių našta, negali būti ribojama ir ji taikoma nedelsiant visiems mokesčiams, kuriais apmokestinami pirkimo sandoriai.

33

Pagal suformuotą jurisprudenciją pagrindinis PVM neutralumo principas reikalauja, kad būtų suteikta teisė į pirkimo PVM atskaitą, jeigu esminiai reikalavimai įvykdyti, net jei apmokestinamieji asmenys neįvykdė kai kurių formalių reikalavimų (2018 m. kovo 7 d. Sprendimo Dobre, C‑159/17, EU:C:2018:161, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad kai valstybės narės mokesčių administratorius turi reikiamus duomenis, kad nustatytų, jog esminiai reikalavimai įvykdyti, jis neturi nustatyti, kiek tai susiję su šio asmens teise atskaityti šį mokestį, papildomų sąlygų, galinčių naudojimąsi šia teise padaryti neįmanomą (2015 m. liepos 9 d. Sprendimo Salomie ir Oltean, C‑183/14, EU:C:2015:454, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Gali būti kitaip, jei dėl formalių reikalavimų pažeidimo negalima pateikti tikslių įrodymų, kad įvykdyti esminiai reikalavimai (2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Astone, C‑332/15, EU:C:2016:614, 46 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

36

Šiuo klausimu pažymėtina, kad teisės į atskaitą esminiai reikalavimai yra tie, kurie reglamentuoja šios teisės pagrindą ir apimtį, kaip numatyta Direktyvos 2006/112 X antraštinės dalies 1 skyriuje „Teisės į atskaitą atsiradimas ir apimtis“, o šios teisės formalūs reikalavimai reglamentuoja jos įgyvendinimo tvarką ir kontrolę, taip pat gerą PVM sistemos funkcionavimą, kaip antai prievoles, susijusias su apskaita, sąskaitų faktūrų išrašymu ir deklaravimu (2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Astone, C‑332/15, EU:C:2016:614, 47 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

37

Taigi šios direktyvos XI antraštinėje dalyje išvardytos tam tikros PVM taikymo ir mokesčių administratoriaus kontrolės tikslais atliekamos pareigos šį mokestį turintiems mokėti apmokestinamiesiems asmenims, visų pirma šios direktyvos 242 straipsnyje nustatyta tinkama apskaita (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Astone, C‑332/15, EU:C:2016:614, 48 punktą).

38

Darytina išvada, kad apmokestinamajam asmeniui negali būti kliudoma pasinaudoti teise į atskaitą dėl to, kad jis nevedė pakankamai išsamios apskaitos, jeigu mokesčių institucija gali atlikti patikrinimą ir patikrinti, ar įvykdyti esminiai reikalavimai. Nagrinėjamu atveju, nors apmokestinamasis asmuo neveda atskiros savo nuolatinio padalinio Rumunijoje apskaitos, mokesčių institucija negali atsisakyti suteikti jam teisės į pirkimo PVM atskaitą, jeigu ji gali atlikti bet kokį patikrinimą, būtiną šios teisės buvimui ir apimčiai nustatyti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

39

Be to, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad apmokestinamojo asmens pareigų tvarkyti apskaitą ir deklaruoti nesilaikymo sankcionavimas atsisakant suteikti teisę į atskaitą aiškiai viršija tai, kas būtina šių pareigų teisingo taikymo tikslui pasiekti, nes Sąjungos teisė nekliudo valstybėms narėms prireikus taikyti baudą ar piniginę sankciją, proporcingą pažeidimo rimtumui (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 7 d. Sprendimo Dobre, C‑159/17, EU:C:2018:161, 34 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

40

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią apmokestinamajam asmeniui neleidžiama atskaityti pirkimo PVM dėl to, kad jis nevedė atskiros savo nuolatinio padalinio apskaitos valstybėje narėje, kurioje atliekamas mokestinis patikrinimas, kai mokesčių institucijos gali patikrinti, ar įvykdytos esminės teisės į atskaitą sąlygos.

41

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia: