Teisinis pagrindas

Reglamentas (EB) Nr. 139/2004

Reglamentas (EB) Nr. 802/2004

Gairės dėl horizontaliųjų susijungimų

Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

Šalių reikalavimai

Dėl apeliacinio skundo

Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo

Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmos dalies

– Šalių argumentai

– Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antros dalies

– Šalių argumentai

– Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo

Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmos dalies

– Šalių argumentai

– Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo antros dalies

– Šalių argumentai

– Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo trečios dalies

– Šalių argumentai

– Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo ketvirtos dalies

– Šalių argumentai

– Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo

Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmos dalies

– Šalių argumentai

– Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antros dalies

– Šalių argumentai

– Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo trečios dalies

– Šalių argumentai

– Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo ketvirtos dalies

– Šalių argumentai

– Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo penktos dalies

– Šalių argumentai

– Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo šeštos dalies

– Šalių argumentai

– Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo penktojo pagrindo

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

1

Apeliaciniu skundu thyssenkrupp AG prašo panaikinti 2022 m. birželio 22 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą thyssenkrupp / Komisija (T‑584/19, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2022:386); juo Bendrasis Teismas atmetė jos ieškinį dėl 2019 m. birželio 11 d. Komisijos sprendimo C(2019)4228 final, kuriuo koncentracija pripažinta nesuderinama su vidaus rinka ir EEE susitarimu (byla M.8713 – Tata Steel / thyssenkrupp / JV) (toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo.

2

2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL L 24, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40) 25 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

3

Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnyje „Koncentracijų vertinimas“ nustatyta:

„1.   Taikant šį reglamentą koncentracijos įvertinamos remiantis šio reglamento tikslais ir vadovaujantis nuostatomis siekiant nustatyti, ar jos suderinamos[,] ar nesuderinamos su bendrąja rinka.

Atlikdama tokį įvertinimą [Europos] Komisija atsižvelgia į:

2.   Koncentracija, kuri nesukuria ar nesustiprina dominuojančios padėties, ir dėl to nėra itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, laikoma suderinama su bendrąja rinka.

3.   Koncentracija, kuri sukuria arba sustiprina dominuojančią padėtį, ir dėl to itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, yra laikoma nesuderinama su bendrąja rinka.

4.   Jeigu steigiant bendrą įmonę, dėl kurios atsiranda 3 straipsnyje numatyta koncentracija, siekiama koordinuoti likusių nepriklausomų įmonių konkurencinį elgesį arba dėl tokio įsteigimo pasidaro įmanoma koordinuoti likusių nepriklausomų įmonių konkurencinį elgesį, toks koordinavimas vertinamas [SESV] 101 straipsnio 1 [ir 3 dalyse] numatytuose kriterijuose nustatyta tvarka siekiant nustatyti, ar tokia veikla suderinama su bendrąja rinka.

5.   Atlikdama tokį vertinimą Komisija ypač atsižvelgia į tai, ar:

4

Šio reglamento 3 straipsnio „Koncentracijos sąvokos apibrėžimas“ 1 dalies b punkte ir 4 dalyje numatyta:

„1.   Laikoma, kad koncentracija vykdoma, kai atsiranda ilgalaikių kontrolės pokyčių dėl:

<…>

<…>

4.   Bendros įmonės, kuri nuolat atlieka [visas] autonomiško ūkinio subjekto funkcijas, sukūrimas yra laikomas koncentracija, kaip apibrėžta 1 dalies b punkte.“

5

Minėto reglamento 4 straipsnio „Išankstinis pranešimas apie koncentracijas ir klausimo prieš pranešant apie koncentraciją perdavimas pranešančiųjų šalių prašymu“ 1 dalyje nustatyta:

„Apie šiame reglamente apibrėžtą Bendrijos mastu veikiančią koncentraciją pranešama Komisijai prieš jai pradedant veikti po susitarimo sudarymo, viešo konkurso paskelbimo arba kontrolinės akcijų dalies įsigijimo.

Pranešti taip pat galima, kai konkrečios įmonės įrodo Komisijai savo sąžiningus ketinimus sudaryti susitarimą arba, jeigu skelbiamas viešas konkursas, kai jos viešai paskelbia apie ketinimą pateikti paraišką, jeigu dėl numatomo susitarimo arba paraiškos atsirastų Bendrijos mastu veikianti koncentracija.

Šiame reglamente terminas „koncentracija, apie kurią pranešta“ taip pat apima numatomas koncentracijas, apie kurias pranešta pagal antrąją šios dalies pastraipą. Šio straipsnio 4 ir 5 dalyse terminas „koncentracija“ apima numatomas koncentracijas, kaip apibrėžta antrojoje pastraipoje.“

6

To paties reglamento 6 straipsnio „Pranešimų nagrinėjimas ir procedūrų pradžia“ 1 dalies c punkte numatyta:

„Komisija nagrinėja pranešimą, kai tik jį gauna.

<…>

7

Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnio „Komisijos įgaliojimai priimti sprendimus“ 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.   Kai Komisija nustato, kad po konkrečių įmonių padarytų pakeitimų, koncentracija, apie kurią pranešta, atitinka 2 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, o 2 straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais [SESV 101] straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, ji priima sprendimą[,] skelbiantį, kad koncentracija suderinama su bendrąja rinka.

Komisija gali prie savo sprendimo pridėti sąlygas ir įsipareigojimus, skirtus užtikrinti, kad konkrečios įmonės laikosi savo įsipareigojimų, kuriuos jos prisiėmė vis-à-vis Komisiją siekdamos padaryti, kad koncentracija būtų suderinama su bendrąja rinka.

Laikoma, kad sprendimas, kuriuo koncentracija skelbiama suderinama su bendrąja rinka, apima apribojimus, tiesiogiai susijusius su koncentracijos vykdymu ir būtinus jai vykdyti.

3.   Kai Komisija nustato, kad koncentracija, apie kurią pranešta, atitinka 2 straipsnio 3 dalyje išdėstytus kriterijus arba 2 straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais neatitinka [SESV 101] straipsnio 3 dalyje nustatytų kriterijų, ji priima sprendimą[,] skelbiantį, kad koncentracija nėra suderinama su bendrąja rinka.“

8

Šio reglamento 11 straipsnio „Informacijos reikalavimas“ 1 dalyje nurodyta:

„Vykdydama šiuo reglamentu jai priskirtas pareigas, Komisija gali paprastu prašymu ar sprendimu reikalauti 3 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų asmenų bei iš įmonių ir jų asociacijų suteikti visą reikalingą informaciją.“

9

Minėto reglamento 14 straipsnio „Baudos“ 1 dalies c punkte numatyta:

„Komisija gali savo sprendimu skirti 3 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytiems asmenims, taip pat įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas, neviršijančias 1 % bendros konkrečios įmonės arba įmonių asociacijos apyvartos, kaip apibrėžta 5 straipsnyje, kai tyčia arba dėl neatsargumo:

<…>

10

To paties reglamento 15 straipsnio „Delspinigiai [Periodinės baudos]“ 1 dalies a punkte nustatyta:

„Komisija gali savo sprendimu nustatyti 3 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytiems asmenims, taip pat įmonėms ar įmonių asociacijoms delspinigius [periodines baudas], neviršijanči[a]s 5 % konkrečios įmonės arba įmonių asociacijos vidutinės bendros dienos apyvartos, kaip apibrėžta 5 straipsnyje, už kiekvieną uždelstą darbo dieną skaičiuojant nuo sprendime numatytos datos, kad priverstų juos:

<…>“

11

2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 802/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 133, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 88), iš dalies pakeisto 2013 m. gruodžio 5 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1269/2013 (OL L 336, 2013, p. 1), 13 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta:

„Savo prieštaravimus pranešančiosioms šalims Komisija pateikia raštu.

Pateikdama pranešimą apie reiškiamus prieštaravimus, Komisija nustato terminą, per kurį pranešančiosios šalys savo nuomones Komisijai gali pareikšti raštu.

Apie šiuos prieštaravimus Komisija raštu praneša kitoms dalyvaujančioms šalims.

Komisija nustato ir terminą, per kurį tos kitos dalyvaujančios šalys savo nuomones Komisijai gali pareikšti raštu.

Komisija nėra įpareigota atsižvelgti į nuomones, gautas pasibaigus jos nustatytam terminui.“

12

Komisijos pranešimo „Gairės dėl horizontalių susijungimų vertinimo pagal Tarybos reglamentą dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės“ (OL C 31, 2004, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 10; toliau – Gairės dėl horizontalių susijungimų) 14, 16, 19–21, 28, 32–35, 37 ir 38 punktuose nustatyta:

„III. Rinkos dalis ir koncentracijos lygiai

<…>

<…>

HHI lygiai

<…>

IV. Galimi antikonkurenciniai horizontalių susitarimų padariniai

Susijungiančios įmonės yra artimi konkurentai

<…>

Mažai tikėtina, kad konkurentai padidins pasiūlą, jei išaugs kaina.

<…>

Susijungimas panaikina svarbią konkurencinę jėgą

13

Ginčo aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 1–23 punktuose ir jas galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

14

Vokietijos bendrovė thyssenkrupp vykdo veiklą plokščių anglinio plieno gaminių, su medžiagomis susijusių paslaugų, liftų technologijų, pramoninių sprendimų ir komponentų technologijų srityje. Ši bendrovė yra viena iš pagrindinių Europos plokščiojo anglinio plieno gamintojų ir vykdo veiklą visoje plokščiojo anglinio plieno vertės grandinėje nuo pirminio plieno gamybos iki galutinių gaminių. Taigi ji gamina ir tiekia įvairius plokščiojo anglinio plieno gaminius, įskaitant karštai valcuotą plieną, šaltai valcuotą plieną, plieną su metaline danga ir valcuotą plieną, skirtą pakuoti, galvanizuotą plieną, plieną su organine danga, orientuoto grūdėtumo elektrotechninį plieną (toliau – GOES) ir neorientuoto grūdėtumo elektrotechninį plieną. Bendrovės thyssenkrupp veikla daugiausia susijusi su Vokietija, o visos integruotos jos gamyklos yra Duisburge (Vokietija), tačiau ji taip pat turi apdailos gamyklų Europos ekonominėje erdvėje (EEE), visų pirma Prancūzijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje.

15

Tata Steel Ltd (toliau – TSE) yra Indijos bendrovė, visame pasaulyje vykdanti veiklą anglies ir geležies rūdos gavybos, metalurgijos gaminių gamybos ir šių gaminių pardavimo srityje. Be to, TSE gamina geležies lydinius ir susijusius mineralus, taip pat tam tikrus kitus gaminius, pavyzdžiui, žemės ūkio įrangą ir rutulinius guolius. Visų pirma TSE gamina ir parduoda įvairius anglinio plieno gaminius, įskaitant karštai valcuotą plieną, šaltai valcuotą plieną, metalu dengtą plieną ir pakuoti skirtą valcuotą plieną, galvanizuotą plieną ir organinėmis medžiagomis dengtą plieną, taip pat GOES ir neorientuoto grūdėtumo magnetinį plieną. TSE taip pat gamina kitus tolesnės grandies gaminius, pavyzdžiui, anglinio plieno vamzdžius ir statyboms skirtas plieno detales. TSE gamyklos daugiausia yra Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose, tačiau ji taip pat turi nemažai apdailos gamyklų Europoje, be kita ko, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Švedijoje.

16

2018 m. rugsėjo 25 d.thyssenkrupp ir TSE (toliau kartu – planuojamos koncentracijos šalys) pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį pranešė Komisijai apie planuojamą koncentraciją (toliau – planuojama koncentracija), dėl kurios jos įgis bendrą naujai įsteigtos bendros įmonės (toliau – JV) kontrolę, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktą ir 4 dalį.

17

Pagal planuojamą koncentraciją JV vykdytų veiklą plokščiojo anglinio plieno ir magnetinio plieno gaminių srityje. Kiekviena iš planuojamos koncentracijos šalių perleistų JV savo veiklą ir turtą, susijusį su plokščiojo anglinio ir magnetinio plieno gamyba Europoje. JV taip pat būtų perduotos thyssenkrupp paslaugos, susijusios su plienu. Be to, kiekvienai iš planuojamos koncentracijos šalių priklausytų po 50 % JV akcijų. Nė vienai iš šių šalių nebūtų suteikta atitinkama veto teisė, kurios neturėtų kita šalis, taigi jos kartu kontroliuotų bendrą įmonę. JV ilgą laiką vykdytų visas savarankiško ekonominės veiklos vykdytojo, veikiančio tiek aukštesnės, tiek žemesnės grandies rinkoje, funkcijas. Taigi JV būtų savarankiška bendra įmonė.

18

2018 m. spalio 20 d. sprendime Komisija laikėsi pozicijos, kad planuojama koncentracija kelia didelių abejonių dėl jos suderinamumo su vidaus rinka, ir nusprendė pradėti išsamaus tyrimo procedūrą pagal Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą.

19

2019 m. vasario 13 d. Komisija priėmė prieštaravimo pareiškimą, jame padarė išvadą, kad planuojama koncentracija itin apribos veiksmingą konkurenciją didelėje vidaus rinkos dalyje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnį.

20

2019 m. vasario 27 d. planuojamos koncentracijos šalys pateikė Komisijai atsakymą į prieštaravimo pareiškimą. Jos patvirtino, kad neprašo būti išklausytos.

21

2019 m. kovo 20 d. Komisija joms išsiuntė raštą, jame išdėstė faktines aplinkybes ir įrodymus, patvirtinančius prieštaravimo pareiškime išdėstytus prieštaravimus. 2019 m. kovo 25 d. planuojamos koncentracijos šalys pateikė savo pastabas dėl šio rašto.

22

2019 m. balandžio 1 d., siekdamos išspręsti prieštaravimo pareiškime nurodytas konkurencijos problemas, planuojamos koncentracijos šalys pateikė įsipareigojimus.

23

2019 m. balandžio 23 d. šios šalys pateikė pataisytus įsipareigojimus.

24

Per administracinę procedūrą, be planuojamos koncentracijos šalims skirtų prašymų pateikti informacijos, Komisija susisiekė su kai kuriais rinkos dalyviais, be kita ko, planuojamos koncentracijos šalių klientais ir konkurentais, ir pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnį paprašė jų pateikti informacijos. Be to, tarp planuojamos koncentracijos šalių ir Komisijos įvyko keletas pasikeitimų informacija ir susitikimų. Komisija šioms šalims taip pat pateikė tam tikrus dokumentus ir joms kelis kartus buvo leista susipažinti su bylos medžiaga.

25

2019 m. birželio 11 d. Komisija pagal Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnio 3 dalį priėmė ginčijamą sprendimą, juo pripažino, kad planuojama koncentracija nesuderinama su vidaus rinka ir EEE.

26

Ginčijamame sprendime Komisija nurodė argumentus, susijusius, be kita ko, su atitinkamomis rinkomis, planuojamos koncentracijos poveikiu konkurencijos srityje ir planuojamos koncentracijos šalių įsipareigojimais.

27

Dėl atitinkamų prekių rinkų Komisija ginčijamo sprendimo 256 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad karštai galvanizuotas plienas (toliau – HDG) ir elektrogalvanizuotas plienas (toliau – EG) tikriausiai sudaro atskiras prekių rinkas, tačiau nebuvo būtina daryti išvados šiuo konkrečiu klausimu.

28

Ginčijamo sprendimo 257 konstatuojamojoje dalyje Komisija iš esmės padarė išvadą, kad HDG gamyba ir tiekimas automobilių pramonei (toliau – Auto HDG) sudaro atskirą prekių rinką nuo HDG gamybos ir tiekimo kitais tikslais.

29

Minėto sprendimo 301 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad pakuoti skirto alavuotojo (toliau – TT) ir elektrolitiniu būdu chromu padengto plieno (toliau – ECCS) gamyba ir tiekimas sudaro atskiras produktų rinkas.

30

Be to, to paties sprendimo 302 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad pakuoti skirto valcuoto plieno gamyba ir tiekimas taip pat sudaro atskirą produktų rinką.

31

Dėl atitinkamų geografinių rinkų ginčijamo sprendimo 456 konstatuojamojoje dalyje Komisija iš esmės nusprendė, kad atitinkama Auto HDG gamybos ir tiekimo geografinė rinka apima nebent EEE, be to, yra įrodymų dėl geografinio diferencijavimo EEE.

32

Ginčijamo sprendimo 457 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad pakuoti skirto TP, ECCS ir valcuoto plieno gamybos ir tiekimo atitinkamos geografinės rinkos apima nebent EEE.

33

Dėl planuojamos koncentracijos poveikio konkurencijai Komisija ginčijamo sprendimo 1250 ir 1669 konstatuojamosiose dalyse nusprendė, kad koncentracija itin apribotų veiksmingą konkurenciją, kiek tai susiję su Auto HDG gamyba ir tiekimu EEE dėl horizontalaus nekoordinuojamo poveikio, atsiradusio pašalinus didelį konkurencinį spaudimą.

34

Ginčijamo sprendimo 1416, 1417, 1419 ir 1670 konstatuojamosiose dalyse Komisija taip pat nusprendė, kad planuojama koncentracija itin apribotų veiksmingą konkurenciją, kiek tai susiję su pakuoti skirtų TP ir valcuoto plieno gamyba ir tiekimu EEE, nes sukurtų dominuojančią padėtį atitinkamose rinkose. Šiuo klausimu Komisija pažymėjo, kad bet kuriuo atveju planuojama koncentracija taip pat turėtų horizontalųjį nekoordinuojamą poveikį, kiek tai susiję su pakuoti skirtų TP ir valcuoto plieno gamyba ir tiekimu EEE dėl didelio konkurencinio spaudimo pašalinimo.

35

Ginčijamo sprendimo 1418, 1419 ir 1671 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad planuojama koncentracija itin apribotų veiksmingą konkurenciją, kiek tai susiję su pakuoti skirto ECCS gamyba ir tiekimu EEE, dėl horizontalaus nekoordinuojamo poveikio pašalinus didelį konkurencinį spaudimą.

36

Dėl planuojamos koncentracijos šalių pasiūlytų įsipareigojimų Komisija ginčijamo sprendimo 1668 ir 1672 konstatuojamosiose dalyse padarė išvadą, kad šie įsipareigojimai nevisiškai panaikino dideles veiksmingos konkurencijos kliūtis, atsirandančias dėl planuojamos koncentracijos, kiek tai susiję, pirma, su metalu dengtu plienu (TP ir ECCS) bei valcuotu plienu, skirtu pakuoti EEE, ir, antra, su Auto HDG EEE, ir kad jie nebuvo nei išsamūs, nei veiksmingi visais atžvilgiais. Be to, Komisija nusprendė, kad negalima pakankamai užtikrintai daryti išvados, jog JV veikla bus gyvybinga pagal numatytą pataisytą struktūrą.

37

Taigi Komisija pripažino planuojamą koncentraciją nesuderinama su vidaus rinka.

38

2019 m. rugpjūčio 22 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo thyssenkrupp ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

39

Grįsdama šį ieškinį thyssenkrupp rėmėsi aštuoniais pagrindais.

40

Ieškinio pirmasis pagrindas buvo grindžiamas procedūrinėmis klaidomis, teisės klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis apibrėžiant Auto HDG ir pakuoti skirto plieno rinkas. Ieškinio antrasis pagrindas buvo grindžiamas procedūrinėmis klaidomis, teisės klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis apibrėžiant Auto HDG ir pakuoti skirto plieno geografines rinkas. Ieškinio trečiasis pagrindas buvo grindžiamas procedūrinėmis klaidomis, teisės klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kiek tai susiję su išvada dėl didelio veiksmingos konkurencijos sutrikdymo galimoje Auto HDG rinkoje. Ieškinio ketvirtasis pagrindas buvo grindžiamas procedūrinėmis klaidomis, teisės klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kiek tai susiję su išvada dėl didelio veiksmingos konkurencijos sutrikdymo galimose pakuoti skirtų TP, ECCS ir valcuoto plieno rinkose. Ieškinio penktasis pagrindas buvo grindžiamas procedūrinėmis klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, padarytomis vertinant planuojamos koncentracijos šalių pasiūlytas taisomąsias priemones. Ieškinio šeštasis pagrindas buvo grindžiamas ginčijamo sprendimo nemotyvavimu, kiek tai susiję su GOES. Ieškinio septintasis pagrindas buvo grindžiamas procedūrine klaida, nes iš rinkos dalyvių nebuvo reikalaujama atsakyti į prašymus pateikti informacijos. Ieškinio aštuntasis pagrindas buvo grindžiamas vertinimo klaidomis, padarytomis analizuojant koncentraciją, dėl kurios buvo priimtas 2018 m. gegužės 7 d. sprendimas, byla COMP/M.8.444 ArcelorMittal / Ilva (toliau – byla AM / Ilva), po šios koncentracijos tariamos nesėkmės.

41

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visus šiuos ieškinio pagrindus, taigi ir visą thyssenkrupp ieškinį.

42

Bendrovė thyssenkrupp Teisingumo Teismo prašo:

43

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

44

Grįsdama apeliacinį skundą thyssenkrupp nurodo penkis pagrindus.

45

Apeliacinio skundo pirmasis pagrindas grindžiamas keliomis teisės klaidomis, susijusiomis, be kita ko, su atskiros Auto HDG prekių rinkos apibrėžimu, atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimu, ArcelorMittal (toliau – AM) paskatos daryti konkurencinį spaudimą kainų didinimui po koncentracijos vertinimu, galimu dideliu veiksmingos konkurencijos sutrikdymu ir Komisijai taikytinu įrodymų lygiu. Apeliacinio skundo antrasis pagrindas iš esmės susijęs su tuo, kad Bendrasis Teismas pirmiausia padarė kelias teisės klaidas, susijusias su Auto HDG ir valcuoto plieno rinkų nustatymu. Be to, jis klaidingai atmetė tam tikrus thyssenkrupp argumentus kaip nereikšmingus. Galiausiai jis nepriėmė sprendimo dėl tam tikrų ieškinio pirmojoje instancijoje argumentų, nes neteisingai suprato thyssenkrupp suformuluotus priekaištus. Apeliacinio skundo trečiasis pagrindas grindžiamas, pirma, klaidingu Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnio ir jo 25 konstatuojamosios dalies aiškinimu ir tuo, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog Komisija galėjo remtis tais pačiais veiksniais, kad pagrįstų dvi žalos konkurencijai teorijas. Antra, Bendrasis Teismas iš esmės klaidingai aiškino sąvoką „svarbi konkurencinė jėga“. Trečia, jis klaidingai aiškino sąvoką „artimi konkurentai“. Ketvirta, Bendrasis Teismas padarė kelias klaidas dėl galimo AM elgesio įvykdžius planuojamą koncentraciją ir dėl to, ar ši įmonė galėjo būti laikoma perspektyvia alternatyva TP ar ECCS pirkėjams. Penkta, Bendrasis Teismas padarė kelias klaidas dėl Auto HDG prekių ir pakuoti skirto plieno importo poveikio konkurencijai. Šešta, Bendrasis Teismas iškraipė tam tikrus įrodymus ir padarė teisės klaidą, kai atliko HHI apskaičiavimo teisminę kontrolę, kiek tai susiję su HDG, TP ir ECCS rinkomis. Apeliacinio skundo ketvirtasis pagrindas grindžiamas, pirma, tuo, kad Bendrasis Teismas iškraipė tam tikrus įrodymus, nes nepriėmė sprendimo dėl thyssenkrupp argumentų, ir, antra, tuo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad Komisija nepažeidė thyssenkrupp teisės į gynybą. Apeliacinio skundo penktasis pagrindas iš esmės susijęs su tuo, kad Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl ieškinio pirmojoje instancijoje septintojo pagrindo, nes neteisingai jį suprato.

46

Bendrovė thyssenkrupp teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime padarė kelias teisės klaidas, priskiriamas prie penkių skirtingų teisinių kategorijų. Pirma, Bendrasis Teismas neatliko teisingos ir išsamios ginčijamo sprendimo teisminės kontrolės. Antra, Bendrasis Teismas tik pakartojo ir apibūdino ginčijamame sprendime pateiktą Komisijos vertinimą. Trečia, Bendrasis Teismas perėmė Komisijos vertinimą ir neatliko savo vertinimo. Ketvirta, Bendrasis Teismas pacitavo įrodymus ir jų nenagrinėjo. Penkta, Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl reikšmingų klausimų ar pagrindų.

47

Bendrovė thyssenkrupp pateikia lentelę, kurioje schemiškai nurodyta daugiau kaip 70 skundžiamo sprendimo punktų, atitinkamų klaidų kategorijos ir tema, susijusi su kiekviena nurodyta klaida.

48

Šiomis aplinkybėmis thyssenkrupp, nurodydama iš esmės penkis konkrečius Bendrojo Teismo padarytų teisės klaidų pavyzdžius, pateikia penkis konkrečius priekaištus.

49

Pirma, thyssenkrupp tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 58–63 punktuose, susijusiuose su tam tikrų atitinkamų rinkų apibrėžimu, Bendrasis Teismas neįvertino tam tikrų ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių ir tik kelis kartus jas pakartojo. Taigi Bendrasis Teismas nepatikrino, ar Komisijos argumentai buvo teisingi, taip pat nemotyvavo, kodėl neatliko tokio vertinimo.

50

Antra, skundžiamo sprendimo 80–85 punktuose atmetęs thyssenkrupp argumentus, kuriais ji siekė įrodyti, kad Komisija turėjo taikyti „Small but Significant and Non-transitory Increase in Price (SSNIP)“ kriterijų, grindžiamą nedideliu, bet reikšmingu ir nenuolatiniu kainų padidėjimu (toliau – SSNIP kriterijus), kad įvertintų HDG pasiūlos pakeičiamumą rinkose, Bendrasis Teismas nepatikrino šiuo aspektu atlikto Komisijos vertinimo, o jį tik pakartojo.

51

Trečia, skundžiamo sprendimo 186–189 punktuose Bendrasis Teismas tik apibendrino ginčijamame sprendime pateiktus Komisijos motyvus ir neatliko savo vertinimo, todėl klaidingai nusprendė, kad yra tam tikrų įrodymų, patvirtinančių, jog Komisijos išvados yra pagrįstos ir kad ši institucija netiesiogiai atsižvelgė į thyssenkrupp prieštaravimus.

52

Ketvirta, thyssenkrupp mano, kad skundžiamo sprendimo 279 ir 283 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog Komisija neprivalo nei vertinti jai pateiktų ekonominių įrodymų, nei įrodyti savo žalos konkurencijai teorijos. Bendrovė thyssenkrupp tvirtina, kad bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 279 punkte konstatavo, kad galima neatsižvelgti į konkrečius ekonominius ir turimus planuojamos koncentracijos būsimo poveikio įrodymus. Bendrasis Teismas negali manyti, kad, atsižvelgiant į laisvo įrodymų teikimo principą Sąjungos teisėje, ekonominių tyrimų, įrodančių tikėtiną padėties raidą atitinkamoje rinkoje ir parodančių esant paskatą rinkos dalyviams ir po koncentracijos susikūrusiam subjektui elgtis tam tikru būdu, nebuvimas savaime neturi lemiamos reikšmės.

53

Taip būtų net tuo atveju, kai reikėtų atsižvelgti į įmonės komercinį interesą, siekiant patikrinti, ar šis interesas turi lemiamą reikšmę skatinant tam tikrą elgesį. Iš tikrųjų „įmonės komercinis interesas“ pats savaime yra iš esmės ekonominis klausimas, jam reikalinga ekonominių įrodymų analizė, ir Bendrasis Teismas negali šio išimtinai ekonominio klausimo atsieti nuo turimų ekonominių įrodymų nagrinėjimo. Be to, dėl ekonominių įrodymų nepakankamumo Komisijos ir Bendrojo Teismo vertinimuose atitinkamai Komisija ir Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus.

54

Penkta, apeliantės teigimu, Bendrasis Teismas neatliko išsamios ginčijamo sprendimo kontrolės, nes, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 279–290 punktų, jis išnagrinėjo tik konkrečius klausimus.

55

Papildomai thyssenkrupp tvirtina, kad visuose jos pateiktoje lentelėje nurodytuose skundžiamo sprendimo punktuose Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti.

56

Komisija ginčija thyssenkrupp argumentų priimtinumą ir pagrįstumą.

57

Dėl thyssenkrupp schemiškai pateiktų argumentų lentelėje, kurioje nurodyti skundžiamo sprendimo punktai, atitinkamos klaidų kategorijos ir su kiekviena nurodyta klaida susijusi tema, priimtinumo reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją iš SESV 256 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, kritikuojamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą, antraip apeliacinis skundas ar atitinkamas pagrindas yra nepriimtini (2023 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo QI ir kt. / Komisija ir ECB, C‑262/22 P, EU:C:2023:714, 71 punktas).

58

Visų pirma šių reikalavimų neatitinka ir turi būti pripažintas nepriimtinu pagrindas, kurio argumentai nėra pakankamai aiškūs ir tikslūs, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti teisėtumo kontrolę, be kita ko, dėl to, kad esminės aplinkybės, kuriomis grindžiamas pagrindas, pakankamai nuosekliai ir suprantamai neišplaukia iš šio apeliacinio skundo teksto, kuris šiuo klausimu suformuluotas neaiškiai ir dviprasmiškai. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtiną apeliacinį skundą, kuriame nėra nuoseklios struktūros, apsiribojama bendrais teiginiais ir nepateikiama tikslios informacijos apie ginčijamo sprendimo punktus, kuriuose galbūt padaryta teisės klaida (2023 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo QI ir kt. / Komisija ir ECB, C‑262/22 P, EU:C:2023:714, 72 punktas).

59

Reikia konstatuoti, kad šiuo atveju, nors thyssenkrupp savo lentelėje tiksliai nurodo skundžiamo sprendimo punktus, kuriuos ketina kritikuoti pateikdama pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, ji tiksliai ir konkrečiai nenurodo teisės klaidų, kurias Bendrasis Teismas tariamai padarė šiuose punktuose.

60

Vien abstraktus ir schemiškas daugiau kaip 70 skundžiamo sprendimo punktų, atitinkamų klaidų kategorijų ir su kiekviena tariama klaida susijusios temos nurodymas neatitinka šio sprendimo 57 ir 58 punktuose nurodytų reikalavimų. Taigi visi priekaištai, kurie nėra konkrečiai pagrįsti teisiniais argumentais, turi būti atmesti kaip nepriimtini.

61

Tik penki priekaištai, kurių atveju thyssenkrupp tiksliai nurodė kritikuojamas skundžiamo sprendimo dalis ir pateikė teisinius argumentus, kuriais konkrečiai grindžiami jos teiginiai, gali būti laikomi priimtinais.

62

Dėl thyssenkrupp nurodyto pirmojo priekaišto, kad skundžiamo sprendimo 58–63 punktuose Bendrasis Teismas neįvertino jos argumentų, o tik kelis kartus pakartojo kai kurias ginčijamo sprendimo konstatuojamąsias dalis ir nemotyvavo tokio vertinimo nebuvimo, reikia konstatuoti, kad šis priekaištas grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

63

Skundžiamo sprendimo 58–70 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo thyssenkrupp argumentus, kuriais ši bendrovė ginčijo Komisijos išvadas, kad, pirma, „EG ir HDG tikriausiai yra atskiros rinkos“ ir, antra, „konkurencijos vertinimo rezultatas būtų toks pats, neatsižvelgiant į tai, ar yra atskira HDG rinka, ar bendra galvanizuoto plieno rinka (HDG + EG)“. Kaip matyti iš to sprendimo 52 punkto, kurio thyssenkrupp neginčijo, ši bendrovė Bendrajame Teisme teigė, kad tokios išvados klaidingos dėl trijų priežasčių. Pirma, konkurentai turi didelių rezervinių EG pajėgumų, kurių įtraukimas sumažintų koncentracijos šalių pajėgumų dalis. Antra, toks įtraukimas būtų parodęs, kad rezerviniai pajėgumai nėra maži ir po koncentracijos neatsidurtų AM ir siūlomos koncentracijos šalių rankose. Trečia, nėra jokio pagrindo neįtraukti EG į atitinkamą Auto HDG rinką.

64

Nors vertindamas šiuos argumentus Bendrasis Teismas rėmėsi tam tikromis ginčijamo sprendimo konstatuojamosiomis dalimis, jis tai padarė, kai pats nagrinėjo šį sprendimą ir jame išdėstytus Komisijos argumentus.

65

Pirma, skundžiamo sprendimo 58 ir 59 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamo sprendimo 132 konstatuojamojoje dalyje pateikta Komisijos išvada, jog nebuvo būtina nustatyti, ar HDG ir EGA yra atskiros prekių rinkos viena kitos atžvilgiu, ar buvo bendra galvanizuoto plieno rinka, buvo pagrįsta dviem aplinkybėmis, išdėstytomis ginčijamo sprendimo 133–136 konstatuojamosiose dalyse. Viena vertus, Komisija pažymėjo, kad TSE nevykdė veiklos EG rinkoje. Kita vertus, ši institucija manė, kad EG įtraukimas į tą pačią rinką kaip ir HDG padidino planuojamos koncentracijos šalių turimą bendrą šios rinkos dalį. Vis dėlto atsižvelgiant į nedidelį EG kiekį, palyginti su HDG, ir nedidelę galvanizuoto plieno dalį, kurią jis sudarė, Komisijos nuomone, konkurencijos vertinimo rezultatas tikriausiai būtų toks pats. Bendrasis Teismas konstatavo, kad thyssenkrupp šių motyvų neginčijo. Šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 59 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad todėl Komisijai negalima priekaištauti dėl to, kad nepagrindė savo išvados, pateiktos ginčijamo sprendimo 132 konstatuojamojoje dalyje.

66

Antra, iš skundžiamo sprendimo 60–62 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas išnagrinėjo Komisijos vertinimą, susijusį su HDG ir EG tarpusavio pakeičiamumu. Iš tikrųjų to sprendimo 60 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad „negali būti HDG ir GN pasiūlos pakeičiamumo, nes, kaip matyti iš [ginčijamo] sprendimo 138 konstatuojamosios dalies, kuriame minimas TSE vidaus dokumentas, kurio [thyssenkrupp] neginčijo, skiriasi HDG ir EG gamybos procesai ir kad negalima paneigti, jog gaminant vieną iš jų naudojama įranga negali būti naudojama kito gamybai. Vadinasi, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 144 konstatuojamojoje dalyje, pasiūlos atžvilgiu perėjimas nuo HDG prie EG nėra pakankamai greitas ir ekonomiškas“.

67

Kalbant apie HDG ir GN tarpusavio pakeičiamumą paklausos atžvilgiu, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas, remdamasis ginčijamo sprendimo 137 ir 144 konstatuojamosiomis dalimis, skundžiamo sprendimo 61 punkte padarė išvadą, kad net darant prielaidą, jog HDG ir GN tarpusavio pakeičiamumas, kuris būtų įmanomas tik vienu būdu, t. y. nuo EG pereiti prie HDG, galėjo pateisinti atitinkamos rinkos apibrėžimo išplėtimą, visi turimi EG rezerviniai pajėgumai negalėjo būti panaudoti HDG klientų paklausai patenkinti.

68

Remdamasis būtent tokiais motyvais, kurių thyssenkrupp konkrečiai neginčijo, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 62 punkte padarė išvadą, kad galimas atsižvelgimas į rezervinius EG pajėgumus neturėtų jokios įtakos ginčijamo sprendimo 132 konstatuojamojoje dalyje pateiktai Komisijos išvadai.

69

Trečia, skundžiamo sprendimo 63 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog thyssenkrupp nepagrindė savo teiginio, kad kiti nei AM planuojamos koncentracijos šalių konkurentai turi didelius rezervinius EG pajėgumus.

70

Tokiomis aplinkybėmis Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl to, kad jis pats neįvertino Komisijos argumentų ir tik pacitavo tam tikras ginčijamo sprendimo konstatuojamąsias dalis.

71

Taigi pirmasis iš penkių priekaištų, nurodytų apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

72

Pateikdama antrąjį priekaištą thyssenkrupp iš esmės tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 80–85 punktuose atmetęs jos argumentus, kuriais siekiama įrodyti, jog Komisija turėjo taikyti SSNIP kriterijų, kad įvertintų pasiūlos pakeičiamumą HDG rinkose, Bendrasis Teismas pats neįvertino thyssenkrupp argumentų, o tik pakartojo Komisijos vertinimą.

73

Reikia konstatuoti, kad šis priekaištas taip pat grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo ir, be kita ko, jo 74–85 punktų aiškinimu.

74

Iš skundžiamo sprendimo 74–76 punktų matyti, kad, priminęs Komisijos pranešimo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams (OL C 372, 1997, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 155; toliau – Pranešimas dėl rinkos apibrėžimo) 15 punkto turinį, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija nėra saistoma jokio kriterijaus, kad nustatytų galimą atitinkamų gaminių pakeičiamumą, ir kad ji išsaugo teisę iš įrodymų, leidžiančių įvertinti, kiek pakeitimas yra galimas, pasirinkti tuos, kuriuos laiko tinkamiausiais kiekvienu atveju. Taigi Bendrasis Teismas konstatavo, kad ši institucija neprivalėjo taikyti SSNIP kriterijaus.

75

To paties sprendimo 78 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad apibrėžiant „atitinkamą rinką“ nereikalaujama, kad Komisija laikytųsi griežtos įvairių informacijos šaltinių ar įvairių rūšių įrodymų hierarchijos; atvirkščiai, ji privalėjo atlikti bendrą vertinimą ir galėjo atsižvelgti į įvairius įrodymus.

76

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia thyssenkrupp, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 79–84 punktuose pats išnagrinėjo šios bendrovės argumentus, kad patikrintų, ar ir kaip Komisija vertino su Auto HDG susijusį pasiūlos pakeičiamumo laipsnį, įskaitant šiuo metu naudojamus HDG gamybos pajėgumus klientams ne automobilių pramonėje.

77

Atlikęs šį nagrinėjimą, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 85 punkte konstatavo, kad Komisija nepadarė jokios klaidos, išvadas, susijusias su atskiros Auto HDG rinkos apibrėžimu, grįsdama savo atliktu surinktų įrodymų vertinimu ir netaikydama SSNIP kriterijaus, todėl Bendrajame Teisme pateikto ieškinio pirmojo pagrindo pirmoje dalyje thyssenkrupp pateiktas antrasis priekaištas turi būti atmestas.

78

Šiomis aplinkybėmis Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl to, kad jis pats neįvertino thyssenkrupp argumentų ir paprasčiausiai pakartojo Komisijos vertinimą. Taigi antrasis iš penkių priekaištų, pateiktų apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

79

Pateikdama trečiąjį priekaištą thyssenkrupp tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 186–189 punktuose Bendrasis Teismas tik pakartojo Komisijos motyvus, pateiktus ginčijamame sprendime, ir pats neįvertino jam pateiktų argumentų, todėl klaidingai nusprendė, kad yra nemažai ginčijamame sprendime paminėtų įrodymų, patvirtinančių, kad Komisijos išvados pagrįstos ir kad ji netiesiogiai atsižvelgė į thyssenkrupp pateiktus prieštaravimus.

80

Šiuo klausimu reikia priminti, kad tuose 186–189 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo thyssenkrupp argumentus, kad Komisija, aiškindama tam tikrus thyssenkrupp ir TSE vidaus dokumentus, neatsižvelgė į šių bendrovių per administracinę procedūrą pateiktus paaiškinimus, kurie įrodė, kad šie dokumentai negalėjo įrodyti, kad Auto HDG ir pakuoti skirto plieno rinkų geografinė aprėptis apsiribojo tik EEE.

81

Priešingai, nei teigia thyssenkrupp, Bendrasis Teismas išdėstė motyvus, kuriais remdamasis nusprendė, kad pirmesniame šio sprendimo punkte paminėti bendrovės argumentai negali būti priimti.

82

Iš tiesų išsamiai išnagrinėjęs ginčijamą sprendimą Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 186 punkte visų pirma konstatavo, kad informaciją, į kurią atsižvelgė Komisija, sudarė ne tik planuojamos koncentracijos šalių vidaus dokumentai, bet ir konkurentų pareiškimai, gauti per šios institucijos atliktą tyrimą.

83

Toliau skundžiamo sprendimo 187 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog thyssenkrupp neįrodė, kad Komisijos aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja planuojamos koncentracijos šalių vidaus dokumentų tekstui.

84

Be to, skundžiamo sprendimo 188 punkte Bendrasis Teismas pats išnagrinėjo thyssenkrupp argumentus, susijusius su Komisijos atliktu minėtų dokumentų vertinimu, ir konstatavo, kad šios bendrovės paaiškinimai nebuvo pakankamai įtikinami, kad Komisijos vertinimai, pateikti ginčijamo sprendimo 351–361 konstatuojamosiose dalyse, taptų nepatikimi.

85

Galiausiai skundžiamo sprendimo 189 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog Komisijai negalima priekaištauti dėl to, kad neatsižvelgė į planuojamos koncentracijos šalių argumentus, nes ši institucija netiesiogiai, bet neišvengiamai atsakė į šiuos argumentus, nusprendusi, kad thyssenkrupp ir TSE pateikti paaiškinimai negali pakeisti vertinimo, kurį ji pateikė prieštaravimo pareiškime.

86

Vadinasi, Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl to, kad jis pats neįvertino thyssenkrupp argumentų ir tiesiog pakartojo Komisijos samprotavimus.

87

Taigi trečiasis iš penkių konkrečių priekaištų, pateiktų apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

88

Pateikdama ketvirtąjį priekaištą thyssenkrupp tvirtina, jog skundžiamo sprendimo 279 ir 283 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, kad Komisija neprivalo nei vertinti jai pateiktų ekonominių įrodymų, nei įrodyti žalos konkurencijai teorijos, kuria ši institucija rėmėsi uždrausdama planuojamą koncentraciją. Bet kuriuo atveju skundžiamo sprendimo 279 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad galima neatsižvelgti į konkrečius ekonominius ir turimus planuojamos koncentracijos būsimo poveikio įrodymus. Be to, thyssenkrupp mano, kad nepakankami ekonominiai įrodymai Komisijos ir Bendrojo Teismo vertinimuose reiškia, kad Komisija ir Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus.

89

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad šis priekaištas grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu ir bet kuriuo atveju yra nepagrįstas.

90

Iš tiesų, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 277 punkto, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija turi remtis patikimais ir nuosekliais įrodymais ir kad visi šie įrodymai turi apimti visus reikšmingus duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją.

91

Skundžiamo sprendimo 278 punkte Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad Komisijos vykdomai koncentracijų kontrolei atlikti reikalinga perspektyvinė analizė, kuri apima nagrinėjimą, kaip tokia koncentracija galėjo pakeisti konkurencijos būklę tam tikroje rinkoje lemiančius veiksnius, taigi ir itin apriboti veiksmingą konkurenciją. Jis nurodė, kad ši perspektyvinė analizė reikalauja įsivaizduoti įvairias priežasties ir pasekmės grandines, kad būtų galima pasirinkti tą, kurios tikimybė didžiausia.

92

Be to, skundžiamo sprendimo 279 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad „Komisija turi pateikti svarių šių grandinių tikėtinumo įrodymų. Tam tikrais atvejais šie įrodymai gali būti ekonominiai tyrimai, patvirtinantys tikėtiną padėties atitinkamoje rinkoje raidą ir rinkos dalyvių bei po koncentracijos susikūrusio subjekto paskatas elgtis tam tikru būdu. Vis dėlto, atsižvelgiant į laisvo įrodymų teikimo principą Sąjungos teisėje, tokios rūšies įrodymų nebuvimas savaime nėra lemiamas. Konkrečiai kalbant, tuo atveju, kai akivaizdu, kad įmonės komercinis interesas reikšmingai nusveria konkretaus elgesio naudai, Komisija nepadaro akivaizdžios vertinimo klaidos, kai nusprendžia, kad yra tikėtina, jog rinkos dalyviai ar po koncentracijos susikūręs subjektas iš tikrųjų elgsis taip, kaip numatyta. Tokiu atveju paprastos ekonominės ir komercinės nagrinėjamo atvejo realijos gali būti tokie svarūs įrodymai“.

93

Būtent atsižvelgdamas į šiuos motyvus Bendrasis Teismas išnagrinėjo thyssenkrupp priekaištą, susijusį su akivaizdžia vertinimo klaida, kiek tai susiję su AM paskata daryti spaudimą didinti kainas po to, kai planuojama koncentracija pradės veikti.

94

Skundžiamo sprendimo 283 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad „siekdama nustatyti tikėtiną situacijos raidą atitinkamoje rinkoje ir įvertinti, ar rinkos dalyviai arba po koncentracijos susikūręs subjektas turės paskatą elgtis tam tikru būdu, Komisija neprivalo remtis atliktais ekonominiais tyrimais“. Bendrasis Teismas konstatavo, kad „ji gali remtis argumentais, susijusiais su tuo, kad šie dalyviai ar subjektai iš tikrųjų elgsis, kaip numatyta, kai akivaizdu, jog įmonės komercinis interesas reikšmingai nusveria tam tikro elgesio naudai, ir ji įrodė, kad nagrinėjamu atveju taip ir yra“. Jis konstatavo, jog iš to išplaukia, kad „Komisija šiuo klausimu, be kita ko, galėjo remtis vien šios bylos ekonominėmis ir komercinėmis realijomis“.

95

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad iš minėtų skundžiamo sprendimo punktų negalima daryti išvados, jog Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija neprivalėjo nei įvertinti jai suinteresuotųjų šalių pateiktų ekonominių įrodymų, nei įrodyti savo žalos konkurencijai teorijos.

96

Skundžiamo sprendimo 279 ir 280 punktuose Bendrasis Teismas pabrėžė, kad Komisija turi pateikti svarių įrodymų, patvirtinančių, kad koncentracija gali itin apriboti veiksmingą konkurenciją vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje.

97

Tiesa yra tai, jog Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad siekdama nustatyti galimą situacijos raidą atitinkamoje rinkoje ir įvertinti, ar rinkos dalyviams ar po koncentracijos susikūrusiam subjektui yra paskata elgtis tam tikru būdu, Komisija neprivalo būtinai remtis parengtais ekonominiais tyrimais, be kita ko, tuo atveju, kai iš kitų įrodymų aiškiai matyti, kad įmonės komercinis interesas reikšmingai nusveria konkretaus elgesio naudai.

98

Vis dėlto šiuo klausimu reikia pažymėti, jog nei iš Reglamento Nr. 139/2004, nei iš jurisprudencijos nematyti, kad vieninteliai įrodymai, pripažinti siekiant nustatyti galimą situacijos raidą atitinkamoje rinkoje ir įvertinti, ar rinkos dalyviai arba po koncentracijos susikūręs subjektas turi paskatų elgtis tam tikru būdu, yra ekonominiai tyrimai.

99

Iš tiesų reikia priminti, kad Sąjungos teisėje vyrauja laisvo įrodymų teikimo principas (2020 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Hamas / TarybaC‑386/19 P, EU:C:2020:691, 73 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), todėl Komisija iš esmės turi galimybę remtis bet kokio pobūdžio įrodymais, o tai nepažeidžia jurisprudencijoje nustatyto reikalavimo, kad įrodymai turi būti pakankamai reikšmingi, neprieštaringi, patikimi, nuoseklūs ir atitinkantys tikrovę (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments, C‑376/20 P, EU:C:2023:561, 75 ir 125 punktus).

100

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 277 punkte pateikė nuorodą į to sprendimo 35 punkte išdėstytus motyvus, kuriais priminė, kad Sąjungos teismas, be kita ko, turi patikrinti ne tik pateiktų įrodymų atitiktį tikrovei, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai yra visų reikšmingų duomenų, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant kompleksinę padėtį, visuma ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas. Būtent atsižvelgdamas į tą 35 punktą jis pateikė skundžiamo sprendimo 282 ir 283 punktuose išdėstytus vertinimus, išnagrinėjęs įrodymus, į kuriuos Komisija atsižvelgė ginčijamame sprendime, papildomai prie thyssenkrupp ir TSE pateiktų ekonominių duomenų, kad paneigtų jų per administracinę procedūrą pateiktą ekonominę analizę.

101

Tokiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, dėl kurios jam priekaištaujama, kiek tai susiję su skundžiamo sprendimo 279 ir 283 punktais.

102

Galiausiai dėl argumentų, grindžiamų tariamu iškraipymu Bendrajam Teismui atliekant vertinimą, reikia priminti, kad, remiantis SESV 256 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktu taip pat 169 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, jog apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą. Taigi, kai apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, jis turi tiksliai nurodyti, kokie įrodymai buvo iškraipyti, ir įrodyti nagrinėjimo klaidas, dėl kurių, kaip jis mano, Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Staatliche Porzellan-Manufaktur Meissen / EUIPO, C‑471/16 P, EU:C:2017:602, 34 punktas).

103

Vis dėlto savo argumentais thyssenkrupp tiksliai nenurodo įrodymų, kuriuos iškraipė Bendrasis Teismas.

104

Vadinasi, šie argumentai turi būti atmesti kaip nepriimtini.

105

Tokiomis aplinkybėmis ketvirtasis iš penkių priekaištų, pateiktų apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje, turi būti atmestas kaip iš dalies nepagrįstas ir iš dalies nepriimtinas.

106

Galiausiai dėl penktojo ir paskutinio thyssenkrupp priekaišto, kurį pateikdama ši bendrovė teigia, kad Bendrasis Teismas neatliko išsamios ginčijamo sprendimo kontrolės, nes skundžiamo sprendimo 279–290 punktuose nagrinėjo tik konkrečius klausimus, reikia priminti, kad iš procesą Sąjungos teismuose reglamentuojančių taisyklių, visų pirma Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio, taip pat Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio ir 84 straipsnio 1 dalies matyti, kad ginčo ribas iš esmės nustato ir apibrėžia bylos šalys ir kad Sąjungos teismas negali priimti sprendimo ultra petita (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments, C‑376/20 P, EU:C:2023:561, 324 punktas).

107

Nors tam tikri pagrindai gali ar net privalo būti pateikti savo iniciatyva, kaip antai nagrinėjamo sprendimo nemotyvavimas ar motyvų nepakankamumas, kuris susiję su esminiais procedūriniais reikalavimais, pagrindą dėl to sprendimo teisėtumo iš esmės, kuriuo nurodomas Sutarčių ar bet kurios su jų taikymu susijusios teisės normos pažeidimu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, Sąjungos teismas gali nagrinėti tik tuo atveju, kai jį pateikia ieškovas (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments, C‑376/20 P, EU:C:2023:561, 325 punktas).

108

Taigi teisminė kontrolė, kurią gali vykdyti Bendrasis Teismas, iš esmės yra griežtai susijusi su konkrečiais ieškinyje pirmojoje instancijoje nurodytais pagrindais.

109

Vadinasi, penktasis iš penkių konkrečių priekaištų, pateiktų apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

110

Be to, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, papildomai pateiktas thyssenkrupp teiginys, kad Bendrasis Teismas, kiek tai susiję su šiais penkiais konkrečiais priekaištais, pažeidė pareigą motyvuoti, taip pat turi būti atmestas.

111

Taigi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nepriimtiną.

112

Pateikdama pirmąjį prieštaravimą thyssenkrupp teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nekonstatavo, jog siekdama įrodyti itin reikšmingą veiksmingos konkurencijos ribojimą Komisija turėjo atlikti dviejų etapų nagrinėjimą, kaip tai suprantama pagal 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala (C‑413/06 P, EU:C:2008:392), 51 punktą ir 2020 m. gegužės 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo CK Telecoms UK Investments / Komisija (T‑399/16, EU:T:2020:217) 113 ir paskesnius punktus.

113

Atliekant šį nagrinėjimą pirmiausia reikia įvertinti po koncentracijos susikursiančio subjekto ir kitų ūkio subjektų būsimą elgesį po šios koncentracijos, įvertinant šiam sandoriui priskirtiną ekonominę raidą, kuri yra labiausiai tikėtina.

114

Antra, toks dviejų etapų nagrinėjimas reiškia, kad, atlikus perspektyvinę atitinkamos rinkos analizę, reikia įvertinti, ar toks elgesys ateityje greičiausiai lems situaciją, kai veiksminga konkurencija atitinkamoje rinkoje bus itin apribota.

115

Pateikdama antrąjį priekaištą thyssenkrupp tvirtina, kad, be kita ko, skundžiamo sprendimo 270–290, 304, 432 ir 433, 448–453, 540–544, 551, 570, 613, 633, 737 ir 754 punktuose, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija neprivalo įrodyti „didelės tikimybės“, kad šiuo atveju gali būti itin apribota veiksminga konkurencija.

116

Vis dėlto iš 2020 m. gegužės 28 d. Sprendimo CK Telecoms UK Investments / Komisija (T‑399/16, EU:T:2020:217) 118 punkto matyti, kad Komisija turi įrodyti „didelę tikimybę“, jog po koncentracijos bus itin apribota veiksminga konkurencija, todėl šiai institucijai taikytinas įrodinėjimo reikalavimas yra griežtesnis nei tas, pagal kurį didelė kliūtis veiksmingai konkurencijai būtų „labiau tikėtina nei neįtikima“.

117

Bendrovės thyssenkrupp teigimu, dėl švelnesnio įrodinėjimo standarto, kokį šioje byloje taikė Bendrasis Teismas, taikymo nepagrįstai perkeliama įrodinėjimo pareiga, nes pranešančioji šalis turi įrodyti, jog „rimtai tikėtina“, kad nebus itin apribota veiksminga konkurencija.

118

Be to, thyssenkrupp mano, kad nepareikalavęs iš Komisijos įrodyti, jog „rimtai tikėtina“, kad planuojama koncentracija itin apribos veiksmingą konkurenciją vidaus rinkoje, Bendrasis Teismas pripažino, kad Komisija gali remtis bendra tokio ribojimo buvimo prezumpcija.

119

Komisija ginčija thyssenkrupp argumentų priimtinumą ir pagrįstumą.

120

Dublike thyssenkrupp nurodo, kad, priešingai, nei teigia Komisija, pirmojo pagrindo antra dalis yra priimtina, nes Komisijos koncentracijos analizės trūkumai, atsižvelgiant į poreikį atlikti dviejų etapų tyrimą, jau buvo nurodyti pirmojoje instancijoje, kaip tai matyti iš ieškinio pirmojoje instancijoje 14 ir paskesnių, 26 ir paskesnių, 58 ir paskesnių punktų, 63, 69, 72 ir paskesnių punktų, 128, 135, 139 ir 153 punktų.

121

Pirma, dėl thyssenkrupp apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antros dalies pirmojo priekaišto priimtinumo pažymėtina, kad nors ši bendrovė tvirtina, kad Bendrajame Teisme kelis kartus pabrėžė, jog Komisijos išvadose dėl Auto HDG ir pakuoti skirto plieno buvo padaryta akivaizdžių vertinimo klaidų, šiai bendrovei nepavyko įrodyti, kad pirmojoje instancijoje ji pateikė konkrečius pagrindus, susijusius, pirma, su tariama Komisijos ir Bendrojo Teismo pareiga atlikti dviejų etapų nagrinėjimą, kaip tai suprantama pagal 2008 m. liepos 10 d. Sprendimą Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala (C‑413/06 P, EU:C:2008:392) 51 punktą, taip pat 2020 m. gegužės 28 d. Sprendimo CK Telecoms UK Investments / Komisija (T‑399/16, EU:T:2020:217) 113 ir paskesnius punktus.

122

Nė viename iš ieškinio pirmojoje instancijoje punktų, kuriuos nurodo thyssenkrupp, siekdama įrodyti, kad ji pateikė pirmesniame punkte nurodytus priekaištus Bendrajame Teisme, nėra tokių konkrečių pagrindų ar argumentų.

123

Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnio 1 dalį apeliaciniame skunde negalima keisti Bendrajame Teisme nagrinėtos bylos dalyko. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismas turi jurisdikciją tik ištirti pirmojoje instancijoje nagrinėtų pagrindų teisinius vertinimus. Taigi šalis negali Teisingumo Teisme pirmą kartą pateikti pagrindo, kuris nebuvo nurodytas Bendrajame Teisme, nes tai reikštų, kad jai suteikiamas leidimas pateikti Teisingumo Teismui, kurio jurisdikcija apeliaciniame procese yra ribota, nagrinėti platesnės apimties ginčą nei tas, kurį nagrinėjo Bendrasis Teismas (2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Slovak Telekom / Komisija, C‑165/19 P, EU:C:2021:239, 98 ir 99 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

124

Kadangi apeliantė apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antros dalies pirmojo priekaišto nepateikė Bendrajame Teisme, jis turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepriimtinas.

125

Kiek tai susiję su šio pagrindo antros dalies antrojo priekaišto, grindžiamo Komisijai taikomais įrodinėjimo reikalavimais, kai ji turi įrodyti itin reikšmingą veiksmingos konkurencijos ribojimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnio 3 dalį, priimtinumu, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją galimas įrodinėjimo srityje taikomų taisyklių pažeidimas yra teisės klausimas, kuris yra priimtinas apeliacinio skundo stadijoje (žr., be kita ko, 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimo ABB / Komisija, C‑593/18 P, EU:C:2019:1027, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kaip priminta šio sprendimo 115 punkte, thyssenkrupp priekaištauja Bendrajam Teismui nusprendus, kad Komisija neprivalėjo įrodyti, jog yra „didelė tikimybė“, kad galimai itin apribojama veiksminga konkurencija. Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antros dalies antrasis priekaištas yra priimtinas.

126

Dėl jo pagrįstumo pakanka konstatuoti, jog thyssenkrupp argumentas grindžiamas prielaida, kad iš 2020 m. gegužės 28 d. Sprendimo CK Telecoms UK Investments / Komisija (T‑399/16, EU:T:2020:217) 118 punkto matyti, kad Komisija privalo įrodyti, jog yra „didelė tikimybė“, kad po koncentracijos bus itin apribota veiksminga konkurencija, todėl šiai institucijai taikoma įrodinėjimo pareiga yra griežtesnė nei tuo atveju, kai didelis veiksmingos konkurencijos sutrikdymas yra „labiau tikėtinas, nei neįtikimas“.

127

Kaip Teisingumo Teismas konstatavo 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments (C‑376/20 P, EU:C:2023:561) 87 ir 88 punktuose, ši prielaida yra klaidinga. Atsižvelgiant, be kita ko, į simetrinę Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnio 2 ir 3 dalių struktūrą ir Komisijos ekonominių analizių koncentracijų kontrolės srityje perspektyvinį pobūdį, reikia konstatuoti, kad, siekiant pripažinti koncentraciją nesuderinama arba suderinama su vidaus rinka, pakanka, kad Komisija, remdamasi pakankamai reikšmingais ir nuosekliais duomenimis, įrodytų, jog labiau tikėtina, nei neįtikima, kad dėl atitinkamos koncentracijos bus itin apribota veiksminga konkurencija vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje.

128

Tokiomis aplinkybėmis apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antros dalies antrasis priekaištas yra nepagrįstas.

129

Tai reiškia, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtina ir iš dalies nepagrįsta.

130

Bendrovė thyssenkrupp teigia, kad skundžiamo sprendimo 55–71, 74–85, 88–93, 98–107 ir 112–114 punktuose Bendrasis Teismas padarė kelias klaidas, susijusias su atitinkamos rinkos nustatymu šioje byloje nagrinėjamu atveju. Bendrasis Teismas taip pat iškraipė įrodymus ir (arba) pažeidė pareigą motyvuoti.

131

Pirma, skundžiamo sprendimo 55–57 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad Komisija negrindė ginčijamo sprendimo atskiros Auto HDG rinkos buvimu.

132

Antra, thyssenkrupp iš esmės tvirtina, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą, kai ginčijamo sprendimo 9.1–9.4 punktuose atliko planuojamos koncentracijos konkurencijos analizę, remdamasi tik Auto HDG rinka, ir nesirėmė didesne rinka, apimančia EG ir HDG. Šios bendrovės teigimu, Bendrasis Teismas turėjo nustatyti ir konstatuoti šią akivaizdžią Komisijos klaidą.

133

Galiausiai, trečia, thyssenkrupp tvirtina, kad siekdamas nustatyti atitinkamą rinką Bendrasis Teismas, be kita ko, skundžiamo sprendimo 103 punkte, neteisingai nustatė Auto HDG ir HDG „visiško tarpusavio pakeičiamumo reikalavimą“ kitais tikslais nei automobiliams. Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą, nes nereikalavo, kad Komisija apibrėžtų techninius kriterijus, kuriais remiantis nustatant pasiūlos pakeičiamumą būtų galima įtraukti kai kurias atitinkamos prekių rinkos gamybos grandines. Be to, Bendrasis Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą, kai reikalavo, kad pranešančiosios šalys įrodytų, jog nėra jokio veiksnio, galinčio apriboti Auto HDG ir HDG gamybos pakeičiamumo galimybes kitais tikslais nei automobiliams.

134

Komisija ginčija thyssenkrupp argumentų priimtinumą ir pagrįstumą.

135

Pirma, dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmos dalies, kurioje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė kelias klaidas, susijusias su atitinkamos rinkos nustatymu nagrinėjamu atveju, priimtinumo reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 57 ir 58 punktuose nurodytos jurisprudencijos, apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą, antraip apeliacinis skundas ar atitinkamas pagrindas yra nepriimtinas. Šių reikalavimų neatitinka ir turi būti pripažintas nepriimtinu pagrindas, kurio argumentai nėra pakankamai aiškūs ir tikslūs, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti kontrolę, be kita ko, dėl to, kad esminės aplinkybės, kuriomis grindžiamas šis pagrindas, pakankamai nuosekliai ir suprantamai neišplaukia iš apeliacinio skundo teksto. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtiną apeliacinį skundą, kuriame nėra nuoseklios struktūros, apsiribojama bendrais teiginiais ir nepateikiama tikslios informacijos apie ginčijamo sprendimo punktus, kuriuose galbūt padaryta teisės klaida.

136

Šioje byloje thyssenkrupp suformuluoti priekaištai dėl kitų skundžiamo sprendimo punktų nei jo 55–57 ir 103 punktai nėra pagrįsti konkrečiais teisiniais argumentais, todėl juos reikia atmesti kaip nepriimtinus. Tas pats pasakytina apie argumentą, kad Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti.

137

Tiek, kiek thyssenkrupp ginčija skundžiamo sprendimo 55–57 punktus ir dėl to, kad, priešingai ginčijamo sprendimo 132 konstatuojamojoje dalyje pateiktai išvadai, Komisija kituose to sprendimo skyriuose iš esmės rėmėsi atskiros Auto HDG rinkos buvimu, reikia konstatuoti, kad thyssenkrupp ginčija šios išvados pagrįstumą, todėl prašo Teisingumo Teismo iš naujo įvertinti faktines aplinkybes, o tai yra nepriimtina apeliacinio skundo stadijoje.

138

Antra, dėl argumentų, kad Bendrasis Teismas iškraipė tam tikrus įrodymus, priimtinumo reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 102 punkto, kai apeliantas teigia, jog Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, jis turi tiksliai nurodyti, kokius įrodymus Bendrasis Teismas iškraipė, ir įrodyti nagrinėjimo klaidas, dėl kurių, kaip jis mano, Bendrasis Teismas taip iškraipė įrodymus.

139

Vis dėlto thyssenkrupp argumentuose tiksliai nenurodyti įrodymai, kuriuos iškraipė Bendrasis Teismas.

140

Taigi šis argumentas taip pat turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

141

Trečia, dėl thyssenkrupp argumento, kad iš esmės Bendrasis Teismas turėjo nustatyti ir konstatuoti, jog Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai ginčijamo sprendimo 9.1–9.4 punktuose apsiribojo tik siūlomos koncentracijos konkurencine analize, remdamasi tik Auto HDG rinka ir neįtraukdama didesnės rinkos, apimančios EG ir HDG, priimtinumo reikia pažymėti, kad Bendrajame Teisme ši bendrovė apsiribojo argumentu, jog Komisijos išvada, kad konkurencinio vertinimo rezultatas būtų buvęs toks pat bet kurioje rinkoje, yra klaidinga. Priešingai, nei minėta bendrovė nurodė dublike, šią išvadą patvirtina ieškinio pirmojoje instancijoje 14 ir paskesni punktai, į kuriuos ji pateikė nuorodą šiuo klausimu.

142

Kaip pažymėta šio sprendimo 123 punkte, pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnio 1 dalį apeliaciniame skunde negalima keisti Bendrajame Teisme nagrinėtos bylos dalyko. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismas turi jurisdikciją tik ištirti pirmojoje instancijoje nagrinėtų pagrindų teisinius vertinimus. Taigi šalis negali Teisingumo Teisme pirmą kartą pateikti pagrindo, kuris nebuvo nurodytas Bendrajame Teisme, nes tai reikštų, kad jai suteikiamas leidimas pateikti Teisingumo Teismui, kurio jurisdikcija apeliaciniame procese yra ribota, nagrinėti platesnės apimties ginčą nei tas, kurį nagrinėjo Bendrasis Teismas.

143

Taigi šį thyssenkrupp argumentą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

144

Galiausiai, ketvirta, kiek tai susiję su thyssenkrupp argumento, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nereikalavo, kad Komisija apibrėžtų techninius kriterijus, kuriais remiantis nustatant pasiūlos pakeičiamumą būtų galima įtraukti tam tikras atitinkamos prekių rinkos gamybos grandines, priimtinumo pakanka pažymėti, kad dėl to, jog thyssenkrupp nepateikė tokio argumento pirmojoje instancijoje, šis argumentas taip pat turi būti laikomas „nauju pagrindu“, todėl turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

145

Pirma, dėl thyssenkrupp argumentų, kuriais ši bendrovė priekaištauja Bendrajam Teismui klaidingai konstatavus, kad Komisija ginčijamo sprendimo negrindė atskiros Auto HDG rinkos buvimu, reikia konstatuoti, kad bet kuriuo atveju šie argumentai grindžiami klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu. Skundžiamo sprendimo 55–57 punktuose Bendrasis Teismas tokios išvados nepadarė. Iš tikrųjų minėtuose 55–57 punktuose jis konstatavo, kad, Komisijos nuomone, šioje byloje nebuvo būtina nustatyti, ar HDG ir GN sudaro atskiras prekių rinkas, nes konkurencijos vertinimo rezultatas būtų toks pats, nesvarbu, ar tai būtų atskira HDG rinka, ar bendra galvanizuoto plieno rinka (HDG + EG).

146

Vadinasi, šis thyssenkrupp priekaištas taip pat turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

147

Antra, dėl thyssenkrupp pateikto priekaišto, kad Bendrasis Teismas, nustatydamas atitinkamą rinką, skundžiamo sprendimo 103 punkte klaidingai nustatė Auto HDG ir HDG „visiško pakeičiamumo reikalavimą“ kitais tikslais nei automobiliams, reikia pripažinti, kad šis priekaištas taip pat grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

148

Iš tiesų skundžiamo sprendimo 101–103 punktuose Bendrasis Teismas tiesiog atsakė į vieną iš thyssenkrupp argumentų. Iš skundžiamo sprendimo 95 punkto, kuriame pateikiama tiksli šio argumento santrauka, matyti, kad Bendrajame Teisme thyssenkrupp tvirtino, jog šios plieno rūšys yra visiškai pakeičiamos pasiūlos atžvilgiu ir kad, išskyrus didelio atsparumo plieną, kuriam reikalinga speciali įranga, dauguma EEE esančių HDG gamybos grandinių galėjo gaminti kitą HDG automobilių sektoriaus klientams arba galėjo būti pritaikytos šiam tikslui be nedidelių investicijų.

149

Be to, iš skundžiamo sprendimo 101 ir 102 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas išnagrinėjo klausimą, ar, atsižvelgiant į Pranešimo dėl rinkos apibrėžimo 20 punktą, tiekėjai gali lengvai pakeisti savo prekių asortimentą taip, kad pateisintų rinkos išplėtimą įtraukiant visą HDG. Vis dėlto tame punkte nenustatyta jokio visiško pakeičiamumo reikalavimo.

150

Skundžiamo sprendimo 103 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad investicijos, reikalingos gamybos grandinėms modernizuoti, siekiant jas pritaikyti prie Auto HDG gamybos, tikrai nebuvo nedidelės. Taigi Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisijai negalima priekaištauti dėl to, jog nusprendė, kad Auto HDG ir HDG, naudojamo kitais tikslais nei automobiliams, nebuvo visiškai pakeičiamas pasiūlos atžvilgiu.

151

Šiomis aplinkybėmis priekaištas, kad Bendrasis Teismas nustatė [Auto HDG] ir HDG „visiško pakeičiamumo reikalavimą“ kitais tikslais nei automobiliams, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

152

Trečia, dėl thyssenkrupp argumentų, susijusių su tuo, kad Bendrasis Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą, kai reikalavo, kad pranešančiosios šalys įrodytų, jog nėra jokio veiksnio, galinčio apriboti Auto HDG ir HDG gamybos pakeičiamumą kitais tikslais nei automobiliams, reikia konstatuoti, kad šie argumentai grindžiami klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

153

To sprendimo 79–83 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija iš tikrųjų įvertino pasiūlos pakeičiamumo laipsnį ir įrodė, jog šio pakeičiamumo nepakanka, kad būtų galima pateisinti HDG įtraukimą į atitinkamą prekių rinką kitais tikslais nei automobiliams. Taigi Bendrajam Teismui negalima priekaištauti perkėlus įrodinėjimo pareigą, kai jis reikalavo, kad ne Komisija, o pranešančiosios šalys turi įrodyti, kad nėra veiksnių, galinčių apriboti Auto HDG ir HDG gamybos pakeičiamumą kitais tikslais nei automobiliams.

154

Taigi apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

155

Bendrovė thyssenkrupp priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnio 3 dalį, kai skundžiamo sprendimo 118–122 ir 127–136 punktuose nusprendė, kad pakuoti skirtas valcuotas plienas sudaro atskirą prekių rinką.

156

Konkrečiai kalbant, pirma, thyssenkrupp mano, kad Bendrojo Teismo atliktame pasiūlos pakeičiamumo vertinime yra teisės klaidų, jis nepakankamai motyvuotas ir Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus. Ši bendrovė tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 118 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog ginčijamo sprendimo 293 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad pakuoti skirto plieno sektoriaus dalyviai negamino valcuoto plieno naudodami esamus įrenginius, skirtus organinėmis medžiagomis dengtam plienui gaminti.

157

Iš tikrųjų toje 293 konstatuojamojoje dalyje Komisija tik nurodė, kad valcuoto plieno gamybai reikia specialių gamybos įrenginių, todėl jo gamyba skiriasi nuo TP ir ECCS gamybos. Vis dėlto, kaip teigia thyssenkrupp, Bendrasis Teismas turėjo išnagrinėti, ar esami įrenginiai, naudojami organinėmis medžiagomis dengtam plienui gaminti, gali būti naudojami valcuotam plienui gaminti, taip sudarant sąlygas pasiūlos pakeičiamumui.

158

Antra, thyssenkrupp tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 119 punkte konstatavęs, jog ši bendrovė turi įrodyti platesnį pasiūlos pakeičiamumą, Bendrasis Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą.

159

Galiausiai, trečia, thyssenkrupp teigia, viena vertus, kad, be kita ko, skundžiamo sprendimo 132–134 punktuose, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nekonstatavo, kad Komisija, laikydamasi iš Pranešimo dėl rinkos apibrėžimo kylančių reikalavimų, turėjo taikyti SSNIP kriterijų, kad nustatytų gaminių, kurie gali būti tarpusavyje pakeičiami, asortimentą.

160

Kita vertus, thyssenkrupp teigimu, skundžiamo sprendimo 132 punkte Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, kai nusprendė, kad iš klientų atsakymų į klausimus, susijusius su valcuoto ir lakuoto plieno pakeičiamumu, atsižvelgiant į Komisijos inicijuotą rinkos tyrimą, aiškiai matyti, kad dauguma savo poziciją išreiškusių klientų įtikinamai nurodė esant pakeičiamumo ribas.

161

Komisija ginčija thyssenkrupp argumentus.

162

Pirma, dėl thyssenkrupp argumentų, iš esmės susijusių, pirma, su tuo, kad skundžiamo sprendimo 118 punkte Bendrasis Teismas tiksliai nepakartojo ginčijamo sprendimo 293 konstatuojamosios dalies, ir, antra, su tuo, kad siekdamas nustatyti pasiūlos pakeičiamumą Bendrasis Teismas nenagrinėjo, ar esami įrenginiai, naudojami organinėmis medžiagomis dengtam plienui gaminti, galėjo būti naudojami valcuoto plieno gamybai, reikia konstatuoti, kad šie argumentai grindžiami klaidingu skundžiamo sprendimo ir ginčijamo sprendimo aiškinimu.

163

Viena vertus, reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas tiksliai pakartojo ginčijamo sprendimo 293 konstatuojamąją dalį, nes iš šios konstatuojamosios dalies matyti, jog Komisija nusprendė, jog tai, kad planuojamos koncentracijos šalys turėjo konkrečias valcuoto plieno gamybos grandines ir kad koncentracijos šalių konkurentų organinėmis medžiagomis dengto plieno gamybos grandinėse nebuvo vykdoma valcuoto plieno gamybos ir tiekimo veikla, paneigia šių įmonių argumentą, kad dėl organinėmis medžiagomis dengto plieno gamybos grandinių buvimo buvo galimas pakeičiamumas pasiūlos atžvilgiu.

164

Kita vertus, iš skundžiamo sprendimo 118–121 punktų matyti, kad siekdamas nustatyti pasiūlos pakeičiamumą Bendrasis Teismas atsižvelgė į esamus įrenginius, naudojamus organinėmis medžiagomis dengto plieno gamybai, kiek tai susiję su galimybe gaminti valcuotą plieną.

165

Visų pirma skundžiamo sprendimo 119 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad techninis įgyvendinamumas yra būtina, bet nepakankama pasiūlos pakeičiamumo sąlyga. Toliau minėto sprendimo 120 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš Pranešimo dėl rinkos apibrėžimo 23 punkto, tam, kad apibrėžiant prekių rinką būtų svarbus pasiūlos pakeičiamumas, tiekėjai turi galėti, be kita ko, be didelių vėlavimų ir nepatirdami didelių papildomų investicijų, pakeisti savo gamybą, o tai nesuderinama su papildomo gamybos etapo būtinybe siekiant perdirbti TP arba ECCS į valcuotą plieną, ir tam reikia pridėti papildomą dangą, t. y. plastikinę plėvelę metaliniam pasluoksniui. Galiausiai to paties sprendimo 121 punkte Bendrasis Teismas pripažino, jog ginčijamo sprendimo 293 konstatuojamojoje dalyje Komisijos padaryta išvada, kad thyssenkrupp ir TSE turi specialias valcavimo grandines šiam papildomam valcuoto plieno gamybos etapui, rodo, kad jos turėjo patirti didelių papildomų sąnaudų, o tai paneigia pasiūlos pakeičiamumo galimybę, kaip tai suprantama pagal Pranešimo dėl rinkos apibrėžimo 23 punktą.

166

Tokiomis aplinkybėmis Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl to, kad jis neišnagrinėjo, ar esami įrenginiai, naudojami organinėmis medžiagomis dengtam plienui gaminti, galėjo būti naudojami valcuotam plienui gaminti, taip sudarant sąlygas pasiūlos pakeičiamumui.

167

Antra, dėl thyssenkrupp argumentų, kad skundžiamo sprendimo 119 punkte Bendrasis Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą, nes nusprendė, kad ši bendrovė turi įrodyti platesnį pasiūlos pakeičiamumą, reikia konstatuoti, kad šie argumentai taip pat grindžiami klaidingu to sprendimo aiškinimu.

168

Iš tikrųjų iš skundžiamo sprendimo 119 punkto negalima daryti išvados, kad Bendrasis Teismas įpareigojo thyssenkrupp įrodyti platesnį pasiūlos pakeičiamumą, atleisdamas Komisiją nuo jai koncentracijų srityje tenkančios įrodinėjimo pareigos.

169

Vis dėlto iš skundžiamo sprendimo 118–121 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog Komisija šioje byloje pagrindė savo vertinimą dėl pasiūlos pakeičiamumo ir kad thyssenkrupp nepavyko įrodyti, jog šiame Komisijos vertinime yra procedūrinių, teisės ar akivaizdžių vertinimo klaidų.

170

Taigi negalima teigti, kad Bendrasis Teismas atleido Komisiją nuo pareigos įrodyti, kad planuojamos koncentracijos vykdymas itin apribotų veiksmingą konkurenciją vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje arba jos neapribotų. Šis teismas taip pat nereikalavo, kad thyssenkrupp įrodytų platesnį pasiūlos pakeičiamumą.

171

Galiausiai, trečia, dėl thyssenkrupp priekaišto, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nekonstatavo, jog Komisija netaikė SSNIP kriterijaus, nustatydama gaminių, kurie gali būti pakeičiami, asortimentą, reikia pažymėti, kad, kaip patvirtina Pranešimo dėl rinkos apibrėžimo 15 punktas, SSNIP kriterijus yra tik „vienas iš būdų“ įvertinti atitinkamų gaminių pakeičiamumą. Iš minėto pranešimo 25 punkto taip pat matyti, kad „yra visa skalė įrodymų, leidžiančių įvertinti, kokiu mastu būtų įmanomas pakeičiamumas“, ir kad „Komisija laikosi atviro požiūrio į empirinius įrodymus, kurio tikslas efektyviai pasinaudoti visa turima informacija, tinkama kiekvienam konkrečiam atvejui“, taip pat, kad ji „nesilaiko griežtos informacijos šaltinių ar įrodymų rūšių hierarchijos“.

172

Darytina išvada, kad Komisija pati savęs neapribojo, t. y. kad ji ne visada taiko SSNIP kriterijų, siekdama nustatyti galimą atitinkamų gaminių pakeičiamumą. Taigi ji turi diskreciją ir iš Pranešimo dėl rinkos apibrėžimo 25 punkte paminėtų įrodymų visumos gali pasirinkti tuos, kurie, kaip ji mano, yra tinkamiausi kiekvienu konkrečiu atveju.

173

Dėl thyssenkrupp priekaišto, susijusio su įrodymų dėl valcuoto plieno ir lakuoto plieno pakeičiamumo iškraipymu, reikia pažymėti, kad ši bendrovė iš esmės tik tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 132 punkte Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, nusprendęs, jog iš klientų atsakymų į klausimus dėl valcuoto plieno ir lakuoto plieno pakeičiamumo aiškiai matyti, kad dauguma klientų, išreiškusių savo poziciją, įtikinamai nurodė šio pakeičiamumo ribas. Bendrovė thyssenkrupp priduria, kad nusprendus, jog ši pozicija yra klientų „daugumos“ pozicija, buvo iškraipyti įrodymai. Šios bendrovės teigimu, tam, kad būtų padaryta tokia išvada, reikia ne atlikti naują vertinimą iš esmės, o tik atsižvelgti į atsakymus.

174

Vis dėlto, užuot tiksliai nustačiusi Bendrojo Teismo iškraipytus įrodymus, thyssenkrupp tik daro nuorodą į savo ieškinį pirmojoje instancijoje ir į skundžiamo sprendimo 132 punkte minėtą A.4d priedą, kurį sudaro 592 puslapiai ir kuriame yra visi klientų atsakymai į Komisijos per rinkos tyrimą pateiktus klausimus.

175

Vadinasi, kadangi thyssenkrupp tiksliai nenurodo šioje byloje galimai iškraipytų įrodymų, šios bendrovės argumentus reikia atmesti kaip nepriimtinus.

176

Taigi apeliacinio skundo antrojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

177

Bendrovė thyssenkrupp priekaištauja Bendrajam Teismui skundžiamo sprendimo 56 punkte klaidingai nusprendus, kad visi jos argumentai, kuriais siekiama įrodyti, jog HDG ir EG priklauso tai pačiai rinkai, turi būti atmesti kaip nereikšmingi.

178

Komisija ginčija thyssenkrupp argumentus.

179

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 56 punkte Bendrasis Teismas iš esmės konstatavo, jog dėl to, kad Komisija galutinai nenusprendė, kad HDG ir EEG priklauso dviem atskiroms rinkoms, visus thyssenkrupp argumentus, kuriais siekiama įrodyti, jog HDG ir EEG priklauso tai pačiai rinkai, reikia atmesti kaip nereikšmingus.

180

Skundžiamo sprendimo 57 punkte Bendrasis Teismas pripažino, kad šie argumentai bet kuriuo atveju taip pat turi būti atmesti kaip nepagrįsti dėl to paties sprendimo 58–70 punktuose išdėstytų priežasčių.

181

Kadangi, kaip iš esmės matyti iš šio sprendimo 62–70 punktų, thyssenkrupp neįrodė, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 58–70 punktuose padarė teisės klaidą, jos apeliacinio skundo antrojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti kaip nereikšmingą.

182

Bendrovė thyssenkrupp teigia, kad Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl ieškinio pirmojoje instancijoje pirmojo pagrindo pirmo priekaišto ir pažeidė pareigą motyvuoti, nes neteisingai aiškino šios bendrovės pateiktą priekaištą, susijusį su būtinybe atsižvelgti į ankstesnę Komisijos sprendimų praktiką, visų pirma į sprendimą, priimtą byloje AM / Ilva.

183

Pirmojoje instancijoje thyssenkrupp teigė, kad nebuvo jokio faktinio pagrindo, kuris leistų manyti, jog yra atskira Auto HDG rinka, remdamasi tam tikromis bylos AM / Ilva aplinkybėmis, į kurias taip pat turėjo būti atsižvelgta šioje byloje, nes jos buvo susijusios su tais pačiais gaminiais ir tomis pačiomis atitinkamomis rinkomis. Konkrečiai kalbant, minėtos aplinkybės apėmė išvadas dėl aukščiausios klasės gaminių ir bazinių gaminių pasiūlos pakeičiamumo ir bazinių gaminių daromo kainų spaudimo, taip pat aplinkybę, kad AM buvo pasirengusi įsigyti dvi dideles Ilva HDG gamyklas, galinčias pagaminti didelį kiekį HDG ir aukštos kokybės Auto HDG.

184

Komisija ginčija thyssenkrupp argumentus.

185

Šiuo klausimu iš ieškinio pirmojoje instancijoje aiškiai matyti, kad thyssenkrupp tvirtina, jog byloje AM / Ilva Auto HDG nebuvo laikomas sudarančiu atskirą rinką ir jog šioje byloje tokia rinka buvo. Šios bendrovės teigimu, tokios atskiros rinkos nebuvimą patvirtina du bendri Komisijos motyvai, pateikti byloje AM / Ilva priimto sprendimo 295, 602 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse.

186

Skundžiamo sprendimo 65–69 punktuose Bendrasis Teismas teisingai suprato thyssenkrupp priekaištą ir atmetė jos argumentus.

187

Konkrečiai kalbant, to sprendimo 65 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad nuoroda į ankstesnius Komisijos sprendimus, susijusius su plokščiojo anglinio plieno gaminiais, visų pirma į sprendimą byloje AM / Ilva, neturi reikšmės.

188

Skundžiamo sprendimo 66 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad pagal suformuotą Bendrojo Teismo jurisprudenciją, kai Komisija, remdamasi pranešimu ir su šia koncentracija susijusia bylos medžiaga, priima sprendimą dėl koncentracijos suderinamumo su vidaus rinka, ieškovas neturi teisės ginčyti šių išvadų, motyvuodamas tuo, kad jos skiriasi nuo anksčiau padarytų išvadų kitoje byloje, remiantis kitu pranešimu ir bylos medžiaga, net darant prielaidą, kad abiejose bylose atitinkamos rinkos yra panašios ar net tapačios. Taigi, Bendrojo Teismo teigimu, kadangi thyssenkrupp šiuo atveju remiasi ankstesniame sprendime Komisijos atlikta analize, ši jos argumentų dalis yra nereikšminga.

189

Be to, skundžiamo sprendimo 68 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad bet kuriuo atveju nei Komisija, nei juolab Bendrasis Teismas šioje byloje nėra saistomi Komisijos ankstesniuose sprendimuose, susijusiuose su plokščiojo anglinio plieno gaminiais, konkrečiai – byloje AM / Ilva priimtame sprendime, kuriais remiasi thyssenkrupp, konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis ir atliktais ekonominiais vertinimais. Darant prielaidą, kad pastarajame sprendime pateikta analizė skiriasi nuo šioje byloje ginčijamame sprendime pateiktos analizės ir šis skirtumas nėra objektyviai pagrįstas, Bendrasis Teismas šioje byloje turėtų panaikinti ginčijamą sprendimą tik tuo atveju, jeigu jame, o ne byloje AM / Ilva priimtame sprendime, būtų padaryta klaidų.

190

Taigi skundžiamo sprendimo 69 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog thyssenkrupp negali priekaištauti Komisijai, kad ginčijamame sprendime ji nesilaikė ankstesnės sprendimų praktikos, ir teigti, kad ši institucija neatliko tokio paties šios bylos faktinių aplinkybių vertinimo kaip ankstesnėse bylose, visų pirma byloje AM / Ilva, į kurias daro nuorodą.

191

Taigi apeliacinio skundo antrojo pagrindo ketvirta dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

192

Darytina išvada, kad apeliacinio skundo antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

193

Pateikdama pirmąjį priekaištą thyssenkrupp priekaištauja Bendrajam Teismui, kad jis, be kita ko, skundžiamo sprendimo 561 ir 562 punktuose, klaidingai aiškino ir taikė Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnį bei šio reglamento 25 konstatuojamąją dalį, kai nusprendė, kad ginčijamo sprendimo 1419 konstatuojamojoje dalyje Komisija galėjo padaryti išvadą, jog dėl dominuojančios padėties sukūrimo, kiek tai susiję su TP ir pakuoti skirtu valcuotu plienu, ir dėl horizontalaus nekoordinuojamo poveikio TP, ECCS ir pakuoti skirto valcuoto plieno rinkose gali būti itin apribota veiksminga konkurencija. Bendrovės thyssenkrupp teigimu, Reglamento Nr. 139/2004 25 konstatuojamoji dalis neleidžia lygiagrečiai taikyti šių dviejų skirtingų sąvokų. Iš šios konstatuojamosios dalies visiškai negalima spręsti, kad šiuo reglamentu padarytu pakeitimu buvo siekiama palengvinti nesiaurą itin didelio veiksmingos konkurencijos sutrikdymo kriterijaus aiškinimą. Taigi, thyssenkrupp teigimu, nekoordinuojamo poveikio oligopolinėms rinkoms sąvoka gali būti taikoma tik tuo atveju, jei nėra nustatyta jokios dominuojančios padėties.

194

Šioje byloje Komisija ir Bendrasis Teismas paliko neatsakytą klausimą, ar po koncentracijos susikūręs subjektas taps dominuojančiu, ar ne, todėl jie klaidingai sumažino įsikišimo ribą. Kaip Bendrasis Teismas nusprendė 2020 m. gegužės 28 d. Sprendime CK Telecoms UK Investments / Komisija (T‑399/16, EU:T:2020:217), nėra nieko, kas rodytų, kad Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnio 3 dalimi buvo siekiama nustatyti mažesnę įsikišimo ribą.

195

Pateikdama antrąjį priekaištą thyssenkrupp iš esmės teigia, kad skundžiamo sprendimo 564 ir 565 punktuose neatlikęs savo analizės, Bendrasis Teismas tiesiog nurodė ginčijamo sprendimo 1413–1419 konstatuojamąsias dalis, kad nuspręstų, jog Komisija „aiškiai atskyrė veiksnius, kuriais grindžiamas dominuojančios padėties susidarymo konstatavimas, nuo veiksnių, paskatinusių padaryti išvadą dėl horizontalaus nekoordinuojamo poveikio buvimo“. Kaip teigia thyssenkrupp, ekonominių padarinių vertinimas turi skirtis pagal tai, ar dėl koncentracijos gali susidaryti dominuojanti padėtis, ar nekoordinuojamas poveikis oligopolinėje rinkoje. Bendrovės thyssenkrupp nuomone, net darant prielaidą, jog skundžiamo sprendimo 565 punkte Bendrasis Teismas galėjo nuspręsti, kad abiem Komisijos nurodytoms žalos konkurencijai teorijoms patvirtinti gali būti atsižvelgta į tuos pačius veiksnius, jis negalėjo nuspręsti, kad Komisija pakankamai aiškiai atskyrė šias dvi teorijas ir atitinkamas rinkas.

196

Be to, skundžiamo sprendimo 563 punkte Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, kad thyssenkrupp nesirėmė jokia konkrečia Komisijos analizės informacija, priekaištaudama dėl to, kad ji neatskyrė dviejų žalos konkurencijai teorijų. Iš tiesų, šios bendrovės teigimu, pati jos pateikto priekaišto, kad Komisija tokio skirtumo nepadarė, esmė neleidžia apibūdinti, kur būtent Komisijos analizėje buvo padaryta tai, dėl ko priekaištaujama.

197

Pateikdama trečiąjį ir paskutinį priekaištą thyssenkrupp priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad skundžiamo sprendimo 567 ir 568 punktuose jis tik apibendrino ginčijamą sprendimą, tačiau neįvertino jo turinio.

198

Komisija ginčija thyssenkrupp argumentų pagrįstumą ir antrojo priekaišto priimtinumą.

199

Dėl pirmojo thyssenkrupp priekaišto reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnio 3 dalį koncentracija, kuri sukuria arba sustiprina dominuojančią padėtį vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje, ypač užėmus dominuojančią padėtį arba ją sustiprinus, turi būti pripažinta nesuderinama su vidaus rinka.

200

Kaip iš esmės matyti iš minėto reglamento 25 konstatuojamosios dalies, jo 2 straipsnio 3 dalyje kalbama apie oligopolinėje rinkoje veikiančių įmonių koncentracijos nesuderinamumą su vidaus rinka, kai šia koncentracija itin apribojama veiksminga konkurencija, net jei po koncentracijos atsiradęs subjektas neužima dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje.

201

Konkrečiai kalbant, iš Reglamento Nr. 139/2004 25 konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio iš esmės matyti, kad sąvoka „itin apribojama veiksminga konkurencija“, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 2 straipsnio 2 ir 3 dalis, turi būti aiškinama kaip apimanti ne tik dominavimo sąvoką, bet ir koncentracijos antikonkurencinį poveikį, kurį lemia nekoordinuojamas įmonių, neužimančių dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje, elgesys. Iš tikrųjų, kaip nurodyta šios konstatuojamosios dalies trečiame sakinyje, tam tikromis aplinkybėmis dėl koncentracijų išnyksta svarbūs konkurenciniai suvaržymai, anksčiau buvę dėl konkuravusių, o dabar susijungusių šalių, taip pat sumažėja konkurencinis spaudimas likusiems konkurentams, net kai nėra tikimybės, kad oligopolijos nariai koordinuos savo veiksmus, ir dėl to gali būti itin apribota veiksminga konkurencija.

202

Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad aiškiausias nekoordinuojamas horizontalusis poveikis atsiranda tada, kai po koncentracijos susikūręs subjektas įgyja arba sustiprina individualią dominuojančią padėtį.

203

Kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 562 punkte, remdamasis 1979 m. vasario 13 d. Sprendimo Hoffmann-La Roche / Komisija (85/76, EU:C:1979:36) 51 punktu, rinkoje gali dominuoti atskira įmonė ir ji tuo pačiu metu gali būti oligopolinė. Taigi ir tokioje oligopolinėje rinkoje tokios įmonės individualią dominuojančią padėtį gali sustiprinti horizontalus nekoordinuojamas koncentracijos poveikis, kaip antai nurodytas šio sprendimo 201 punkte.

204

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 561 ir 562 punktuose Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnio 3 dalį ir jo 25 konstatuojamąją dalį aiškino taip, kad dominuojančios padėties sukūrimo ar sustiprinimo ir horizontaliojo nekoordinuojamo poveikio, atsirandančio išnykus dideliam konkurenciniam spaudimui oligopolinėje rinkoje, sąvokos yra suderinamos ir viena kitai neprieštarauja.

205

Taigi pirmąjį priekaištą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

206

Dėl Komisijos nurodyto antrojo priekaišto nepriimtinumo, susijusio su tuo, kad thyssenkrupp nepagrindė šio priekaišto konkrečiais teisiniais argumentais, pakanka pažymėti, kad apeliaciniame skunde ši bendrovė pateikė pakankamai konkrečių teisinių argumentų. Šiais argumentais thyssenkrupp, priešingai, nei teigia Komisija, taip pat neprašo Teisingumo Teismo iš naujo įvertinti bylos faktinių aplinkybių. Taigi šį nepriimtinu grindžiamą prieštaravimą reikia atmesti.

207

Dėl antrojo priekaišto pagrįstumo reikia konstatuoti, pirma, kad, priešingai, nei teigia thyssenkrupp, Bendrasis Teismas pats išnagrinėjo šios bendrovės argumentus dėl to, ar šioje byloje Komisija rėmėsi tais pačiais veiksniais, kad padarytų dvi skirtingas išvadas.

208

Iš tiesų iš skundžiamo sprendimo 564 ir 565 punktų matyti, jog Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamo sprendimo 1413–1419 konstatuojamosiose dalyse Komisija atskirai nagrinėjo, pirma, dominuojančios padėties sukūrimą ir, antra, horizontaliojo nekoordinuojamo poveikio buvimą, nors šios dvi analizės buvo iš dalies pagrįstos tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis. Konkrečiai kalbant, to sprendimo 564 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad „Komisija, remdamasi minėto sprendimo 9.5.3–9.5.9 punktuose išdėstytais argumentais, pirmiausia padarė išvadą dėl dominuojančios padėties sukūrimo remdamasi rinkos dalimis ir keliais kitais to sprendimo 9.5.3–9.5.12 punktuose nurodytais veiksniais, ir papildomai – išvadą dėl horizontaliojo nekoordinuojamo poveikio dėl didelio konkurencinio spaudimo pašalinimo“.

209

Dėl aplinkybės, kad šios analizės iš dalies buvo pagrįstos tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, to sprendimo 565 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad „Komisijos atlikta dominuojančios padėties ir horizontaliojo nekoordinuojamo poveikio analizė negali būti atliekama kitaip nei neišvengiamai sutelkiant dėmesį į tas pačias faktines aplinkybes, kaip antai rinkos dalis ir našumą, importą, konkurentų reakciją ir perkamąją galią, kaip tai buvo išnagrinėta ginčijamo sprendimo 9.5 punkto poskyriuose, nes atliekant šias dvi analizes reikia atsižvelgti į tas pačias aplinkybes“.

210

Taigi iš šių Bendrojo Teismo motyvų matyti, kad jis pats išnagrinėjo Komisijos atliktą nagrinėjamos koncentracijos poveikio vertinimą.

211

Antra, kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 202–204 punktų, dominuojančios padėties sukūrimo ar sustiprinimo ir horizontalaus nekoordinuojamo poveikio, atsiradusio išnykus dideliam konkurenciniam spaudimui oligopolinėje rinkoje, sąvokos viena kitai neprieštarauja ir kad aiškiausias nekoordinuojamas horizontalus poveikis atsiranda, kai po koncentracijos susikūręs subjektas įgyja arba sustiprina individualią dominuojančią padėtį, Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl to, kad padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 565 punkte nusprendė, jog Komisija galėjo kažkiek remtis tais pačiais veiksniais ir rodikliais, kad įrodytų, jog planuojama koncentracija galėjo sukurti dominuojančią padėtį arba sukelti horizontalųjį nekoordinuojamą poveikį.

212

Galiausiai, trečia, dėl thyssenkrupp argumento, susijusio su tuo, kad skundžiamo sprendimo 563 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog thyssenkrupp nesiremia jokia konkrečia Komisijos analizės aplinkybe, kad pagrįstų savo priekaištą, jog ši institucija neatskyrė dviejų jos nurodytų žalos konkurencijai teorijų, pakanka pažymėti štai ką: kadangi thyssenkrupp neįrodė, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 564 ir 565 punktuose klaidingai nusprendė, kad Komisija atskyrė aspektus, kuriais grindžiamos šios dvi teorijos, šį argumentą reikia atmesti kaip nereikšmingą.

213

Šiomis aplinkybėmis antrasis thyssenkrupp priekaištas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

214

Dėl trečiojo ir paskutinio priekaišto reikia konstatuoti: kadangi thyssenkrupp argumentas, kuris buvo perteiktas skundžiamo sprendimo 567 punkte ir nagrinėtas jo 567 ir 568 punktuose, buvo susijęs tik su klausimu, ar Komisijos atliktas aplinkybių, galinčių įrodyti dominuojančios padėties sukūrimą ar sustiprinimą, vertinimas turi būti atliekamas kitaip nei kitų nekoordinuojamų pasekmių vertinimas, Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl to, kad jis pats neatliko Komisijos ekonominio vertinimo analizės, kai jis siekė būtent atsakyti į šį argumentą.

215

Iš tiesų skundžiamo sprendimo 568 punkte Bendrasis Teismas pabrėžė, pirma, kad, „kalbant apie TP rinką, pažymėtina, jog Komisija įvertino AM paskatas kovoti su subjekto, kuris susikurs po planuojamos koncentracijos, kainų padidėjimu, atsižvelgdama, be kita ko, į ekonominius veiksnius, pavyzdžiui, rinkos oligopolinę struktūrą, menką klientų norą padidinti priklausomybę nuo AM, tai, kad pasipriešinimas kainų didėjimui lemtų visiems kiekiams taikomų kainų sumažinimą ir AM rezervinių pajėgumų nebuvimą (1288 ir 1289 konstatuojamosios dalys)“. Antra, „kiek tai susiję su ECCS rinka, pažymėtina, kad Komisija įvertino AM paskatas kompensuoti tokį padidėjimą, remdamasi, be kita ko, oligopoline rinkos struktūra ir ieškovės vidaus dokumentų, rodančių, ieškovės teigimu, tikėtiną AM elgesį šioje rinkoje, analize (1294–1297 konstatuojamosios dalys)“. Be to, kadangi thyssenkrupp neįrodė, kad skundžiamo sprendimo 567 ir 568 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, jos priekaištai dėl to sprendimo 566 punkto yra nereikšmingi.

216

Šiomis aplinkybėmis trečiasis ir paskutinysis thyssenkrupp priekaištas turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Taigi reikia atmesti apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmą dalį.

217

Pateikdama pirmąjį priekaištą thyssenkrupp tvirtina, kad Bendrasis Teismas suklydo dėl ieškinio pirmojoje instancijoje trečiojo pagrindo penktos dalies pirmojo priekaišto turinio ir neteisingai apibrėžė kriterijus, reikšmingus vertinant, ar TSE galėjo būti laikoma „svarbia konkurencine jėga“.

218

Iš tikrųjų pateikdama šį priekaištą thyssenkrupp Bendrajame Teisme tvirtino, kad ginčijamame sprendime Komisija nenurodė teisinio kriterijaus, taikytino TSE kvalifikavimui kaip „svarbios konkurencinės jėgos“, ir neanalizavo, ar nagrinėjama situacija patenka į vieną iš dviejų Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 37 ir 38 punktuose aprašytų atvejų. Bendrovės thyssenkrupp teigimu, Komisija ginčijamo sprendimo 965 konstatuojamojoje dalyje tiesiog nurodė, kad iki planuojamos koncentracijos TSE buvo svarbi konkurencinė jėga, netgi didesnė, nei galėjo rodyti jos turima rinkos dalis, be kita ko, dėl to, kad ji aktyviai planavo išplėsti savo veiklą atitinkamoje rinkoje.

219

Šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 463 punkte Bendrasis Teismas suklydo, kai labai plačiai aiškino sąvoką „svarbi konkurencinė jėga“, todėl padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ši sąvoka leidžia atsižvelgti į situacijas, kai įmonės rinkos dalys yra tik pirmas naudingas rinkos dalyvių konkurencinės svarbos rodiklis.

220

Be to, Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti į išvadas, pateiktas 2020 m. gegužės 28 d. Sprendimo CK Telecoms UK Investments / Komisija (T‑399/16, EU:T:2020:217) 174 punkte, kad „svarbi konkurencinė jėga“ turi išsiskirti iš konkurentų pagal daromą poveikį konkurencijai, nes priešingu atveju bet kuri oligopolinėje rinkoje veikianti įmonė, kuri daro konkurencinį spaudimą, galėtų būti kvalifikuojama kaip „svarbi konkurencinė jėga“.

221

Grįsdama antrąjį priekaištą thyssenkrupp pateikia šešis pagrindinius argumentus.

222

Pirma, Bendrojo Teismo vertinimas, atliktas nagrinėjant ieškinio pirmojoje instancijoje trečiojo pagrindo penktos dalies antrąjį priekaištą, yra teisiškai klaidingas, nes Bendrasis Teismas neatliko veiksmingos teisminės kontrolės. Konkrečiai kalbant, thyssenkrupp mano, kad būtent skundžiamo sprendimo 476, 478, 484 ir 486 punktuose Bendrasis Teismas tik pakartojo ir aprašė Komisijos ginčijamame sprendime pateiktą vertinimą ir nenurodė priežasčių, leidžiančių suprasti, ar jis manė, jog Komisijos pateiktų argumentų ir įrodymų pakanka jos išvadoms, kad iš esmės TSE investuoja daugiau nei vidutiniškai ir koncentruojasi į savo rinkos dalies augimą Auto HDG sektoriuje, pagrįsti.

223

Antra, thyssenkrupp mano, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 477 punkte klaidingai konstatavo, jog dėl įrodymų, pateiktų siekiant įrodyti, kad kiti Auto HDG tiekėjai tuo pačiu metu taip pat darė analogiškas kaip TSE investicijas šiame sektoriuje, pirmenybę reikia teikti šių tiekėjų pareiškimams, padarytiems per Komisijos atliktą rinkos tyrimą, o ne thyssenkrupp ir TSE pateiktiems įrodymams.

224

Trečia, skundžiamo sprendimo 478 ir 485 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai rėmėsi ginčijamo sprendimo 1079 konstatuojamąja dalimi, kad patikrintų Komisijos vertinimą, susijusį su klausimu, ar TSE galėjo būti laikoma „svarbia konkurencine jėga“. Vis dėlto ši konstatuojamoji dalis neturi jokio ryšio su šiuo vertinimu.

225

Ketvirta, thyssenkrupp mano, kad skundžiamo sprendimo 482 punkte pateikti prieštaringi motyvai. Viena vertus, tame 482 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija nepadarė vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad thyssenkrupp ir TSE pateikti ekonominiai duomenys, susiję su TSE rinkos dalies pokyčiais 2012–2017 m., nėra lemiami kvalifikuojant šią bendrovę kaip „svarbią konkurencinę jėgą“, be kita ko, dėl to, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 901 konstatuojamosios dalies, atlikus investicijas, naudojant tam tikrą TSE turtą modernizuota gamyba tikriausiai būtų pradėta ne anksčiau kaip 2019–2021 m.

226

Kita vertus, minėtame 482 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 901 konstatuojamosios dalies, Komisija nedarė prielaidos, jog 2019–2021 m. TSE rinkos dalis didės.

227

Šiomis aplinkybėmis thyssenkrupp pažymi, kad nors Komisija nusprendė, jog TSE rinkos dalis praeityje labai nepadidėjo, nes naudojant tam tikrą jos turtą dar nebuvo pradėta modernizuota gamyba, ji turėjo daryti prielaidą, kad TSE rinkos dalis padidės pradėjus modernizuotą gamybą. Priešingu atveju nėra jokio argumento, kuriuo remdamasi Komisija galėtų pripažinti TSE „svarbia konkurencine jėga“.

228

Be to, thyssenkrupp teigimu, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į šios bendrovės argumentus, kad TSE konkurencingumo padidėjimas pradėjus modernizuotą gamybą negalėjo būti preziumuojamas neatsižvelgiant į TSE konkurentų tuo pat metu atliktų lygiagrečių ir žinomų investicijų poveikį.

229

Penkta, thyssenkrupp tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 487 punkte Bendrasis Teismas atskirai neišnagrinėjo jos argumentų, kad iš esmės TSE investicijomis buvo siekiama tik pasivyti jos konkurentų investicijas. Be to, tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas iškraipė ginčijamo sprendimo 897 konstatuojamąją dalį, konstatavęs, kad thyssenkrupp ir TSE pripažino neturinčios įrodymų savo teiginiui pagrįsti. Iš tikrųjų thyssenkrupp ir TSE paprasčiausiai pripažino, kad aplinkybė, kuria jos rėmėsi šiuo klausimu, nebuvo aiškiai nurodyta šių dviejų įmonių pateiktuose įrodymuose. Be to, Bendrasis Teismas neišnagrinėjo turimų įrodymų.

230

Šešta, thyssenkrupp tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 490 punkte Bendrasis Teismas atmetė jos argumentą, jog Komisija neatsižvelgė į thyssenkrupp ir TSE pateiktus įrodymus, kuriais siekta įrodyti, kad kai kurie klientai ir konkurentai nesutinka su TSE laikymu „svarbia konkurencine jėga“, neatlikus savo analizės ir nepatikslinus ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, susijusių su Komisijos atliktu šių įrodymų nagrinėjimu.

231

Komisija ginčija thyssenkrupp argumentus.

232

Dėl pirmojo thyssenkrupp priekaišto, iš esmės grindžiamo tuo, kad Bendrasis Teismas suklydo dėl ieškinio pirmojoje instancijoje trečiojo pagrindo penktos dalies pirmojo priekaišto turinio ir neteisingai apibrėžė kriterijus, reikšmingus vertinant, ar TSE gali būti laikoma „svarbia konkurencijos jėga“, pirmiausia reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 454–464 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo ieškinio pirmojoje instancijoje trečiojo pagrindo penktos dalies pirmąjį priekaištą.

233

To sprendimo 454–458 punktuose Bendrasis Teismas pateikė thyssenkrupp argumentus. Iš šių punktų iš esmės matyti, kad ieškinio pirmojoje instancijoje trečiojo pagrindo penktos dalies pirmame priekaište ši bendrovė teigė, kad ginčijamo sprendimo 883 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse Komisija neteisingai taikė kriterijus, leidžiančius apibrėžti, kas yra „svarbi konkurencinė jėga“, nurodytus Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 37 ir 38 punktuose.

234

Kaip matyti iš ieškinio pirmojoje instancijoje 100–102 punktų, thyssenkrupp kaip reikšmingus kriterijus iš tikrųjų nurodė du Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 37 ir 38 punktuose aprašytus atvejus ir manė, kad ginčijamame sprendime Komisija nenagrinėjo sąvokos „svarbi konkurencinė jėga“ kriterijų taikytinumo.

235

Taigi darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nesuklydo dėl ieškinio pirmojoje instancijoje trečiojo pagrindo penktos dalies pirmojo priekaišto turinio.

236

Antra, dėl thyssenkrupp priekaišto, kad iš esmės, viena vertus, Bendrasis Teismas neteisingai apibrėžė kriterijus, reikšmingus nustatant, ar TSE gali būti kvalifikuojama kaip „svarbi konkurencinė jėga“, ir, kita vertus, skundžiamo sprendimo 463 punkte Bendrasis Teismas klaidingai labai plačiai aiškino sąvoką „svarbi konkurencinė jėga“, reikia pažymėti, kad to sprendimo 460 ir 461 punktuose Bendrasis Teismas priminė Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 37 ir 38 punktus, kuriuose įtvirtinta ši sąvoka, turinį.

237

Skundžiamo sprendimo 462 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad abu atvejai, nurodyti Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 37 ir 38 punktuose, pagal kuriuos, pirma, gali atsitikti taip, kad neseniai į atitinkamą rinką patekusi įmonė ateityje darys didelį konkurencinį spaudimą kitoms šioje rinkoje veikiančioms įmonėms, ir, antra, įmonė, kurios rinkos dalis yra santykinai maža, vis dėlto gali būti svarbi konkurencinė jėga, jeigu jos dar gaminami produktai yra perspektyvūs, yra tik situacijų, kai gali atsirasti svarbi konkurencinė jėga, pavyzdžiai.

238

Be to, skundžiamo sprendimo 463 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad, kaip matyti iš Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 37 punkto, sąvoka „svarbi konkurencinė jėga“ leidžia atsižvelgti į situacijas, kai dėl įmonės rinkos dalių gali būti nepakankamai įvertinta jos svarba konkurencijai. Bendrojo Teismo teigimu, ši sąvoka atitinka šių gairių 14 punktą, pagal kurį rinkos dalys, nors ir reikšmingos, yra tik pirmas naudingas rinkos dalyvių konkurencinės svarbos rodiklis. Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija turi atlikti išsamią konkurencijos sąlygų analizę, atsižvelgdama ir į kitus nei rinkos dalys veiksnius, pavyzdžiui, koncentracijos poveikį šalių konkurencijai ir galimą klientų bei konkurentų reakciją.

239

Šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 464–466 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės konstatavo, kad Komisija atliko tokią išsamią planuojamos koncentracijos šalių tarpusavio konkurencijos ir TSE daromo konkurencinio spaudimo Auto HDG rinkoje analizę. Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad ši institucija išanalizavo konkretų TSE vaidmenį ir našumą, jos poziciją kitų subjektų atžvilgiu ir konstatavo, kad TSE nukrypo nuo daugumos tų kitų subjektų rodiklių.

240

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis kartu aiškinamais Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 26, 37 ir 38 punktais, „svarbios konkurencinės jėgos“ išnykimas iš esmės yra vienas iš veiksnių, galinčių turėti įtakos tikimybei, kad koncentracija sukels reikšmingą nekoordinuojamą poveikį, ir leidžiančių įvertinti, be kita ko, ar dėl šios koncentracijos išnyks svarbūs konkurenciniai suvaržymai, kuriuos koncentracijos šalys kėlė viena kitai (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments, C‑376/20 P, EU:C:2023:561, 160 punktas).

241

Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad sąvoka „svarbi konkurencinė jėga“ negali būti taikoma tik toms įmonėms, kurios vykdo itin agresyvią konkurenciją kainų srityje ir verčia savo konkurentus rinkoje derintis prie jų kainų, arba įmonėms, kurių kainų politika gali reikšmingai pakeisti konkurencijos dinamiką atitinkamoje rinkoje (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments, C‑376/20 P, EU:C:2023:561, 166 punktas).

242

Taigi Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog tam, kad įmonę būtų galima kvalifikuoti kaip „svarbią konkurencijos jėgą“, pakanka, kaip nurodyta Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 37 punkte, kad ji darytų didesnę įtaką konkurencijai, nei būtų galima spręsti remiantis jos rinkos dalimis ar bet kokiu kitu panašiu rodikliu (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments, C‑376/20 P, EU:C:2023:561, 167 punktas).

243

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nepadarė klaidos, kai apibrėžė kriterijus, reikšmingus nustatant, ar TSE galėjo būti kvalifikuojama kaip „svarbi konkurencinė jėga“, ir aiškino sąvoką „svarbi konkurencinė jėga“, kai nusprendė, kad ji taip pat apima situacijas, kai rinkos dalys gali nepakankamai parodyti įmonės svarbą, ir konstatavo, kad Komisija turi atlikti išsamią konkurencijos sąlygų analizę, atsižvelgdama ir į kitus veiksnius, pavyzdžiui, koncentracijos poveikį konkurencijai tarp susijusių šalių ir galimą klientų bei konkurentų reakciją.

244

Taigi pirmąjį priekaištą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

245

Antrąjį priekaištą sudaro šeši pagrindiniai argumentai.

246

Kalbant apie pirmąjį argumentą, pateiktą grindžiant antrąjį priekaištą, nurodytą šio sprendimo 222 punkte, reikia priminti, kad SESV 263 straipsnyje numatyta teisėtumo kontrolė taikoma visiems Komisijos sprendimų elementams, kurių išsamią kontrolę tiek teisės, tiek faktų požiūriais užtikrina Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į apelianto nurodytus pagrindus ir visas reikšmingas jo nurodytas aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Infineon Technologies / Komisija, C‑99/17 P, EU:C:2018:773, 48 punktą).

247

Taigi Bendrojo Teismo vykdomos kontrolės apimtį riboja apeliantės nurodyti pagrindai, išskyrus su viešąja tvarka susijusius pagrindus.

248

Viena vertus, iš skundžiamo sprendimo 468 punkto, kurio thyssenkrupp neginčija, matyti, kad ši bendrovė pirmojoje instancijoje tik teigė aiškiai nesupratusi, kokiais įrodymais rėmėsi Komisija, kai nusprendė, kad TSE atliko didesnes nei vidurkis investicijas ir sutelkė dėmesį į savo rinkos dalies Auto HDG sektoriuje padidėjimą. Be to, thyssenkrupp priekaištavo Komisijai ginčijamo sprendimo 896 konstatuojamojoje dalyje atmetus thyssenkrupp ir TSE pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad kiti Auto HDG tiekėjai šiame sektoriuje taip pat vykdė investicijas, analogiškas toms, kurias vykdė TSE, nes šie įrodymai prieštarauja pačių tiekėjų ir klientų minėtame sektoriuje atsakymams.

249

Nagrinėdamas šiuos priekaištus skundžiamo sprendimo 475–479 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad, priešingai, nei teigia thyssenkrupp, ginčijamame sprendime yra požymių visuma, įrodanti, kad TSE investavo į Auto HDG daugiau nei vidutiniškai ir daugiausia dėmesio skyrė savo rinkos dalies augimui Auto HDG sektoriuje. Konkrečiai kalbant, to sprendimo 476 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisijai negalima priekaištauti nepacitavus įrodymų, kuriais ji rėmėsi, nes, kaip matyti, be kita ko, iš ginčijamo sprendimo 884–892, 948 ir 954 konstatuojamųjų dalių, ji rėmėsi thyssenkrupp ir TSE vidaus dokumentais bei konkurentų ir klientų atsakymais per rinkos tyrimą.

250

Be to, skundžiamo sprendimo 477 ir 478 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad dėl thyssenkrupp priekaišto, jog ginčijamo sprendimo 896 konstatuojamojoje dalyje Komisija negalėjo atmesti thyssenkrupp ir TSE įrodymų, kuriais siekiama įrodyti, kad kiti Auto HDG tiekėjai taip pat vykdo analogiškas investicijas kaip ir TSE, toje 896 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad atmesdama šiuos įrodymus rėmėsi savo rinkos tyrimu.

251

Kita vertus, skundžiamo sprendimo 484–486 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo thyssenkrupp priekaištus, kad Komisija nepalygino TSE investicijų su jos konkurentų investicijomis ir neatsižvelgė į išlaidas mokslo tyrimams ir plėtrai arba šių konkurentų vidaus strategijos planus.

252

Vis dėlto iš skundžiamo sprendimo 484–486 punktų aiškiai matyti, kad Bendrasis Teismas išnagrinėjo tuos priekaištus ir pažymėjo, jog šioje byloje Komisija ginčijamo sprendimo 883–966 konstatuojamosiose dalyse atliko išsamią TSE vaidmens, pozicijos ir specifinių pajėgumų analizę, palyginti su kitais atitinkamos rinkos dalyviais, ir konstatavo, kad TSE nutolo nuo daugumos šių kitų rinkos dalyvių. Skundžiamo sprendimo 485 ir 486 punktuose Bendrasis Teismas patikslino, kad atlikdama analizę Komisija atsižvelgė, be kita ko, į keturių TSE konkurentų investicijas ir plėtros planus.

253

Šiomis aplinkybėmis thyssenkrupp kritika dėl skundžiamo sprendimo 476, 478, 484 ir 486 punktų yra nepagrįsta.

254

Dėl antrojo argumento, pateikto šio sprendimo 223 punkte nurodytame antrajame priekaište, pakanka pažymėti, kad thyssenkrupp neįrodė, kodėl Bendrasis Teismas neturėjo teikti pirmenybės kitų tiekėjų nei TSE pareiškimams, nors, kaip pažymėjo Komisija, jie galėjo geriau nei thyssenkrupp pakomentuoti savo investicijų planus.

255

Taigi šie thyssenkrupp argumentai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

256

Dėl trečiojo argumento, pateikto šio sprendimo 224 punkte nurodytame antrajame priekaište, reikia pažymėti, pirma, kad skundžiamo sprendimo 478 punkte Bendrasis Teismas siekia atsakyti į argumentus, kuriais thyssenkrupp priekaištauja Komisijai, kad ši nenurodė įrodymų, kuriais rėmėsi pripažindama TSE „svarbia konkurencine jėga“.

257

Bendrovė thyssenkrupp neginčija skundžiamo sprendimo 479 punkte Bendrojo Teismo pateikto vertinimo, kad apeliantė neįrodė, jog Komisija negalėjo remtis tiksliais, patikimais ir nuosekliais įrodymais, pagrindžiančiais ginčijamo sprendimo 883–966 konstatuojamosiose dalyse šiuo klausimu padarytas išvadas.

258

Antra, skundžiamo sprendimo 485 punkte Bendrasis Teismas siekia atsakyti į thyssenkrupp argumentą, kad Komisija nepalygino TSE investicijų su jos konkurentų investicijomis tam, kad pripažintų TSE „svarbia konkurencine jėga“.

259

Net darant prielaidą, kad Bendrasis Teismas neturėjo remtis ginčijamo sprendimo 1079 konstatuojamąja dalimi, nes ji nėra ginčijamo sprendimo skyriuje, kuriame konkrečiai nagrinėjamas klausimas, ar TSE yra svarbi konkurencinė jėga, reikia pažymėti, kad bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas rėmėsi kitomis ginčijamo sprendimo konstatuojamosiomis dalimis, kurios įrodo, kad Komisija iš tikrųjų tokį palyginimą atliko.

260

Iš skundžiamo sprendimo 484 punkto matyti, kad ginčijamo sprendimo 883–966 konstatuojamosiose dalyse Komisija išanalizavo konkretų TSE vaidmenį ir našumą, TSE padėtį kitų rinkos dalyvių atžvilgiu ir konstatavo, kad TSE nutolo nuo daugelio tų kitų rinkos dalyvių.

261

Iš ginčijamo sprendimo 896 konstatuojamosios dalies, kurią Bendrasis Teismas išnagrinėjo skundžiamo sprendimo 477 punkte, matyti, kad Komisija išnagrinėjo planuojamos koncentracijos šalių teiginį, jog TSE konkurentai patys vykdė panašias investicijas kaip ir TSE, ir kad ji konstatavo, jog šiam teiginiui prieštarauja iš šių konkurentų ir atitinkamų gaminių vartotojų gauta informacija.

262

Tokiomis aplinkybėmis thyssenkrupp argumentus reikia atmesti kaip nereikšmingus.

263

Dėl ketvirtojo argumento, pateikto grindžiant antrąjį priekaištą, nurodytą šio sprendimo 225–228 punktuose, pakanka pažymėti, kad šis argumentas susijęs su pertekliniu skundžiamo sprendimo motyvu. Kadangi dėl Bendrojo Teismo sprendimo perteklinių motyvų pateikti priekaištai negali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo, todėl yra nereikšmingi (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments, C‑376/20 P, EU:C:2023:561, 96 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), minėtą argumentą reikia atmesti kaip nereikšmingą.

264

Kalbant apie penktąjį argumentą, pateiktą grindžiant šio sprendimo 229 punkte nurodytą antrąjį priekaištą, reikia konstatuoti, kad net darant prielaidą, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 487 punkte tinkamai nereziumavo ginčijamo sprendimo 897 konstatuojamosios dalies, tokia klaida neturi reikšmės thyssenkrupp teiginiui, kad Bendrasis Teismas atskirai neišnagrinėjo jos teiginio, jog TSE investicijomis buvo siekiama tik pasivyti konkurentų investicijas. Iš tiesų skundžiamo sprendimo 488 punkte, kurio thyssenkrupp neginčijo, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad bet kuriuo atveju Komisija atmetė šį teiginį ginčijamo sprendimo 920–932 konstatuojamosiose dalyse ir kad thyssenkrupp nepateikė jokių pakankamai įtikinamų paneigiančių įrodymų, kad Komisijos vertinimai tose konstatuojamosiose dalyse taptų neįtikinami.

265

Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti penktąjį argumentą, pateiktą grindžiant antrąjį priekaištą, nurodytą šio sprendimo 229 punkte.

266

Dėl šeštojo argumento, pateikto grindžiant antrąjį priekaištą, nurodytą šio sprendimo 230 punkte, reikia konstatuoti, kad šie thyssenkrupp argumentai grindžiami klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

267

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 473 ir 490 punktų, kuriuose apibendrinami thyssenkrupp priekaištai, ši bendrovė Bendrajame Teisme tik nurodė, kad Komisija neatsižvelgė į minėtus įrodymus. Šią aplinkybę patvirtina ieškinio pirmojoje instancijoje 107 punktas.

268

Šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 490 punkte Bendrasis Teismas išnagrinėjo būtent šį priekaištą ir, darydamas nuorodą į ginčijamo sprendimo 883–966 konstatuojamąsias dalis, konstatavo, kad, priešingai, nei teigia thyssenkrupp, nagrinėdama visus jai pateiktus įrodymus, Komisija atsižvelgė į šiuos įrodymus, tačiau nusprendė, kad jie nėra pakankamai įtikinami, kad ji pakeistų savo vertinimą šiuo klausimu.

269

Taigi Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl to, kad jis pats neįvertino planuojamos koncentracijos šalių pateiktų įrodymų arba nepatikslino, kuriose ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo šiuos įrodymus.

270

Tokiomis aplinkybėmis apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antros dalies antrąjį priekaištą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

271

Vadinasi, apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

272

Bendrovė thyssenkrupp teigia, kad, priešingai, nei nurodyta 2020 m. gegužės 28 d. Sprendimo CK Telecoms UK Investments/Komisija (T‑399/16, EU:T:2020:217) 227 ir paskesniuose punktuose, Bendrasis Teismas nereikalavo, kad Komisija įrodytų ypatingą thyssenkrupp ir TSE artumo laipsnį, kiek tai susiję su Auto HDG rinka ir pakuoti skirto plieno rinka. Taigi, thyssenkrupp teigimu, Bendrasis Teismas klaidingai aiškino ir taikė Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 28 punkte vartojamą sąvoką „artimi konkurentai“.

273

Pirma, skundžiamo sprendimo 532 punkte, kuriuo užbaigiamas su Auto HDG susijęs skyrius, Bendrasis Teismas nurodė Komisijos išvadą, kad thyssenkrupp ir TSE yra „artimi“ konkurentai, o ne „labai“ artimi konkurentai. Pozicija, kurios Bendrasis Teismas laikėsi skundžiamo sprendimo 513, 520 ir 521 punktuose, rodo, kad jis nereikalavo iš Komisijos įrodyti, kad šios dvi bendrovės yra labai artimos konkurentės.

274

Antra, visoje skundžiamo sprendimo dalyje, susijusioje su pakuoti skirtu plienu, būtent jo 740–745 ir 750–752 punktuose, Bendrasis Teismas planuojamos koncentracijos šalis pripažino „artimomis“ konkurentėmis. Konkrečiai kalbant, iš skundžiamo sprendimo 735, 739, 747 ir 751 punktuose pateiktų Bendrojo Teismo vertinimų aiškiai matyti, kad Bendrasis Teismas nepripažįsta, jog konkurencijos artumas, kaip tai suprantama pagal Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 28 ir paskesnius punktus, reikalauja ypatingo artumo lygio. Taigi iš tų skundžiamo sprendimo punktų matyti, kad Bendrasis Teismas netaikė tinkamo ypatingo konkurencinio artumo lygio kriterijaus.

275

Komisija ginčija thyssenkrupp argumentų priimtinumą ir pagrįstumą.

276

Dublike thyssenkrupp atsikerta, kad ši dalis yra priimtina, nes, pirma, nors ieškinyje pirmojoje instancijoje ji nevartojo žodžių junginio „ypač artimos konkurentės“, iš jo 161 punkto, be kita ko, matyti, kad ji daro nuorodą į Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 28 punktą ir į tai, kad Komisija netaikė tinkamo kriterijaus, pagal kurį nustatoma, ar planuojamos koncentracijos šalys siūlo gaminius, kuriuos labai daug klientų laiko savo pirmuoju ar antruoju pasirinkimu, o tai rodo ypatingą konkurencinio artumo laipsnį. Antra, šią problemą thyssenkrupp iškėlė per posėdį Bendrajame Teisme.

277

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 123 punkte, pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnio 1 dalį apeliaciniame skunde negalima keisti Bendrajame Teisme nagrinėtos bylos dalyko. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismas turi jurisdikciją tik ištirti pirmojoje instancijoje nagrinėtų pagrindų teisinius vertinimus. Taigi šalis negali Teisingumo Teisme pirmą kartą pateikti pagrindo, kuris nebuvo nurodytas Bendrajame Teisme, nes tai reikštų, kad jai suteikiamas leidimas pateikti Teisingumo Teismui, kurio jurisdikcija apeliaciniame procese yra ribota, nagrinėti platesnės apimties ginčą, nei nagrinėjo Bendrasis Teismas.

278

Nagrinėjamu atveju iš ieškinio pirmojoje instancijoje, visų pirma jo 161 punkto, matyti, kad nors thyssenkrupp rėmėsi Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 28 punktu, ji neteigė, kad Komisija padarė klaidą dėl to, kad nustatydama thyssenkrupp ir TSE artumą ši institucija taikė ne tokį griežtą kriterijų nei tas, pagal kurį šios dvi įmonės turi būti laikomos „labai artimomis konkurentėmis“; thyssenkrupp iš tikrųjų nurodė tik tai, kad vertinimas, ar esama konkurencinio artumo, iš esmės yra planuojamos koncentracijos šalių gaminių pakeičiamumo lygio ekonominis vertinimas ir kad Komisijos klientams pateikti klausimai, siekiant nustatyti koncentracijos šalių konkurencinį artumą, yra klaidingi.

279

Dėl thyssenkrupp argumento, kad per posėdį Bendrajame Teisme ši bendrovė, remdamasi 2020 m. gegužės 28 d. Sprendimu CK Telecoms UK Investments / Komisija (T‑399/16, EU:T:2020:217), aiškiai teigė, kad Komisija turėjo įrodyti, jog thyssenkrupp ir TSE yra „labai artimos konkurentės“, kiek tai susiję tiek su Auto HDG, tiek su pakuoti skirto plieno rinka, pakanka konstatuoti, kad thyssenkrupp nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti šiuos argumentus.

280

Darytina išvada, kad apeliacinio skundo trečiojo pagrindo trečia dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

281

Taigi apeliacinio skundo trečiojo pagrindo trečia dalis atmetama.

282

Pirma, thyssenkrupp iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis skundžiamo sprendimo 279–287 punktuose neišnagrinėjo šios bendrovės argumentų, pateiktų ieškinio pirmojoje instancijoje 63–68 punktuose. Šios bendrovės teigimu, Bendrasis Teismas tik pakartojo įrodymus, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime.

283

Antra, thyssenkrupp priekaištauja Bendrajam Teismui iš esmės būtent skundžiamo sprendimo 285 punkte patvirtinus Komisijos vertinimą, pagal kurį kainų padidėjimui po planuojamos koncentracijos būtų pritarta tik pagrasinus, kad po šios koncentracijos susikūręs subjektas imsis atsakomųjų veiksmų, jei AM neprisitaikytų prie kainų padidinimo. Bendrovės thyssenkrupp teigimu, nekonstatavus koordinuojamo poveikio, toks požiūris leistų Komisijai nustatyti didelį veiksmingos konkurencijos sutrikdymą dėl visų koncentracijos veiksmų. Bendrovė thyssenkrupp patikslina, kad kiekvienas susijungęs subjektas turėtų paskatą padidinti kainas, jeigu galėtų įtikinamai grasinti neprisitaikantiems konkurentams atsakomaisiais veiksmais.

284

Trečia, thyssenkrupp priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad skundžiamo sprendimo 611, 612, 615, 617 ir 619 punktuose, pats neišanalizavęs, ar AM yra perspektyvi alternatyva TP ar ECCS pirkėjams, tik apibendrino ginčijamą sprendimą ir konstatavo, kad Komisijos ekonominė analizė yra „nuosekli“, „labai tikėtina“ ir „patikima“.

285

Be to, thyssenkrupp teigimu, skundžiamo sprendimo 615 punkte pateiktas Bendrojo Teismo vertinimas, susijęs su galimu AM elgesiu po to, kai po koncentracijos susikūręs subjektas padidins kainas, yra klaidingas, nes Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad konkurento paklausa padidėtų tik tuo atveju, jeigu jis nepadidintų kainų po koncentracijos susikūrusiam subjektui (hipotetiškai) jas padidinus.

286

Taip pat thyssenkrupp priekaištauja Bendrajam Teismui skundžiamo sprendimo 613 ir paskesniuose punktuose neįvertinus, kokie rezerviniai pajėgumai gali būti laikomi „pakankamais“.

287

Komisija ginčija thyssenkrupp argumentus.

288

Pirma, dėl thyssenkrupp priekaišto, kad skundžiamo sprendimo 279–287 punktuose Bendrasis Teismas neišnagrinėjo šios bendrovės argumentų, pateiktų ieškinio pirmojoje instancijoje 63–68 punktuose, reikia konstatuoti, kad šis priekaištas grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

289

Ieškinio pirmojoje instancijoje 63–68 punktuose išdėstyti thyssenkrupp argumentai, apibendrinti skundžiamo sprendimo 270 ir 271 punktuose, atmesti jo 282–290 punktuose. Konkrečiai kalbant, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 282, 283, 285 ir 287–289 punktų, Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija rėmėsi tam tikrais įrodymais, realiu ir faktiniu AM elgesiu Auto HDG rinkoje, taip pat thyssenkrupp ir TSE pateiktais ekonominiais duomenimis, kad įrodytų, jog AM nebūtų skatinama į po planuojamos koncentracijos susikūrusio subjekto kainų padidinimą reaguoti savo pasiūlos padidinimu. Be to, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 288 punkto, Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos išvadas, remdamasis savo atliktu minėtų įrodymų tyrimu.

290

Antra, dėl thyssenkrupp argumentų, iš esmės susijusių su tuo, kad, be kita ko, skundžiamo sprendimo 285 punkte, Bendrasis Teismas klaidingai patvirtino Komisijos išvadas, pagal kurias kainų padidinimas po planuojamos koncentracijos būtų grindžiamas tik grėsme, kad po šios koncentracijos susikūręs subjektas imsis atsakomųjų veiksmų, jei AM neprisitaikys prie kainų padidinimo, reikia konstatuoti, kad šie argumentai taip pat grindžiami klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

291

Pirma, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 266 punkto, Bendrasis Teismas išnagrinėjo thyssenkrupp argumentus, kad Komisija netiesiogiai padarė išvadą, kad esama horizontalaus koordinuojamo poveikio, nes, šios institucijos teigimu, AM koordinuotų savo kainas su po koncentracijos susikūrusiu subjektu, o šis subjektas atsižvelgtų į šį koordinavimą priimdamas sprendimus dėl kainų po planuojamos koncentracijos. Skundžiamo sprendimo 268 ir 269 punktuose Bendrasis Teismas atmetė šiuos thyssenkrupp argumentus ir iš esmės konstatavo, kad Komisija net implicitiškai nenurodė jokio horizontalaus koordinuojamo poveikio tarp AM ir po koncentracijos susikūrusio subjekto.

292

Antra, to paties sprendimo 282–290 punktuose Bendrasis Teismas atmetė thyssenkrupp argumentus, kad iš esmės ginčijamame sprendime padaryta akivaizdi vertinimo klaida, kiek tai susiję su įrodymais, kuriais remtasi siekiant įrodyti, kad AM neskatintų didinti spaudimo kelti kainas po planuojamos koncentracijos, nepaisant turimų didžiulių pajėgumų.

293

Atlikdamas savo vertinimą Bendrasis Teismas nekonstatavo, kad kainų didinimas po planuojamos koncentracijos bus palaikomas tik grasinimu, kad po koncentracijos susikūręs subjektas imsis atsakomųjų veiksmų, jei AM neprisitaikys prie kainų didinimo.

294

Galiausiai, trečia, dėl thyssenkrupp argumentų, nurodytų šio sprendimo 284–286 punktuose, reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su skundžiamo sprendimo 611, 612, 615, 617 ir 619 punktais, juose Bendrasis Teismas nagrinėjo ieškinio pirmojoje instancijoje ketvirtojo pagrindo trečią dalį, susijusią su teisės klaida ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis dėl klientų galimybių pakeisti tiekėją EEE.

295

Iš skundžiamo sprendimo 611–620 punktų pakankamai aiškiai matyti, kad, priešingai, nei teigia thyssenkrupp, Bendrasis Teismas ne tik atmetė šios bendrovės priekaištą, kad Komisija pakankamai neįrodė, jog po planuojamos koncentracijos AM nebus perspektyvi alternatyva TP ar ECCS pirkėjams, bet ir pats įvertino Komisijos išvadas.

296

Iš tiesų skundžiamo sprendimo 612 ir 616 punktuose konstatavęs, kad, kiek tai susiję tiek su TP rinka, tiek su ECCS rinka, Komisija patvirtino savo perspektyvinę AM paskatų kovoti su galimu po koncentracijos susikursiančio subjekto kainų kilimu analizę, Bendrasis Teismas to sprendimo 614 punkte pirmiausia patikrino, ar ši analizė atitinka Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų antraštinėje dalyje „Mažai tikėtina, kad konkurentai padidins pasiūlą, jei išaugs kaina“ esančius 32–35 punktus. Atlikęs tyrimą jis nusprendė, kad pasiūlos padidinimas yra mažai tikėtinas, ypač kai konkurentų našumas suvaržytas, kaip yra AM atveju, šiuo atveju kalbant apie TP.

297

Be to, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 615 punkto, Bendrasis Teismas išnagrinėjo Komisijos atliktą perspektyvinę analizę ir konstatavo, jog labai tikėtina, kad po koncentracijos susikūrusiam subjektui galimai padidinus kainas klientai, kurie bandytų pasirinkti konkurentą, kaip antai AM, kuri yra vienintelė kita svarbi įmonė atitinkamoje rinkoje, taip pat susidurtų su padidėjusiomis kainomis.

298

Bendrojo Teismo teigimu, kai tokio konkurento gaminių paklausa didėja, jis pats vienašališkai skatinamas didinti kainas, o ne išlaikyti jas pastovias ar sumažinti siekiant pritraukti naujų klientų, nes tai prieštarautų jo pelno optimizavimui. Taigi Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos perspektyvinę analizę kaip nuoseklią ir labai tikėtiną ir, priešingai, nei teigia thyssenkrupp, jam negalima priekaištauti dėl to, kad skundžiamo sprendimo 615 punkte klaidingai nustatė galimą AM elgesį po koncentracijos susikūrusiam subjektui padidinus kainas, atsižvelgiant, be kita ko, į šio sprendimo 613 punkte nurodytus šios bendrovės našumo suvaržymus.

299

Be to, skundžiamo sprendimo 617 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad to sprendimo 612 ir paskesniuose punktuose pateikti argumentai dėl TP rinkos iš esmės taikomi ir ECCS rinkai. Jis taip pat patvirtino, kad Komisijos perspektyvinė analizė, pagal kurią AM būtų skatinama ne kovoti su galimu ECCS kainų kilimu po planuojamos koncentracijos, o juo sekti ir pasinaudoti, iš tikrųjų yra tokia pat nuosekli ir labai tikėtina, atsižvelgiant ir į tai, kad po šios koncentracijos ECCS rinkos oligopolinė struktūra tikriausiai dar labiau sustiprės.

300

Galiausiai skundžiamo sprendimo 619 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijamo sprendimo 1288 ir 1289 konstatuojamosiose dalyse bei 1294 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse Komisijos atlikta perspektyvinė analizė iš tikrųjų grindžiama patikima ekonomine AM reakcijos į galimą po koncentracijos susikūrusio subjekto kainų padidėjimą TP ir ECCS rinkose analize.

301

Tokiomis aplinkybėmis Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl to, kad pats neišanalizavo Komisijos vertinimo, susijusio su tuo, ar AM būtų perspektyvi alternatyva TP ar ECCS pirkėjams. Taigi šis thyssenkrupp priekaištas grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

302

Bendrajam Teismui taip pat negalima priekaištauti dėl to, kad skundžiamo sprendimo 613 ir paskesniuose punktuose neįvertino rezervinių pajėgumų, kurie gali būti laikomi „pakankamais“. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, pirma, kad nei iš ieškinio pirmojoje instancijoje 136 punkto, nei iš skundžiamo sprendimo 601 punkto, kuriame pakartojami thyssenkrupp argumentai pirmojoje instancijoje, nematyti, kad ši bendrovė tokį argumentą būtų pateikusi Bendrajame Teisme, todėl šis priekaištas akivaizdžiai nepriimtinas. Antra, Bendrasis Teismas atsižvelgė į AM rezervinius pajėgumus, nes, kaip matyti iš to sprendimo 612, 613, 618 ir 619 punktų, Bendrasis Teismas rėmėsi ginčijamo sprendimo 1289 konstatuojamąja dalimi, kurioje įvertinti po koncentracijos susikūrusio subjekto konkurentų, be kita ko, AM, rezerviniai pajėgumai.

303

Taigi apeliacinio skundo trečiojo pagrindo ketvirta dalis turi būti atmesta kaip iš dalies nepriimtina ir iš dalies nepagrįsta.

304

Pateikdama pirmąjį priekaištą thyssenkrupp priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad, pirma, jis nepažymėjo, jog remiantis dabartine TSE strategija nebuvo galima konstatuoti, kad EEE įsisteigę klientai nėra strateginis tikslas Azijos tiekėjams Posco, Hyundai Steel ir Baosteel, tiesiogiai neklausiant šių įmonių, koks yra jų strateginis tikslas. Antra, thyssenkrupp mano, kad skundžiamo sprendimo 545 punktas yra prieštaringas, nes jame Bendrasis Teismas konstatavo, kad, pirma, Posco, Hyundai Steel ir Baosteel patenkina didelę dalį tam tikrų klientų poreikių ir, antra, „klientai patys teikė aiškią pirmenybę apsirūpinimui EEE“. Trečia, thyssenkrupp mano, kad skundžiamo sprendimo 545 punkte Bendrasis Teismas klaidingai reikalavo, kad ši bendrovė įrodytų, jog visus klientus gali daugiausia aprūpinti importuotojai. Ketvirta, thyssenkrupp tvirtina, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į reikšmingus įrodymus, kai skundžiamo sprendimo 545 punkte konstatavo, jog priežastys, pateisinančios tai, kad Fiat Chrysler Automobiles NV (toliau – FCA) apsirūpintų iš importo, negali būti taikomos kitiems klientams.

305

Pateikdama antrąjį priekaištą thyssenkrupp tvirtina, pirma, kad skundžiamo sprendimo 645 punkte Bendrasis Teismas pats neišanalizavo thyssenkrupp argumentų, grindžiamų tuo, kad Komisija tam tikriems klientų pareiškimams dėl apribojimų, kuriuos tariamai lėmė paklausos svyravimai, suteikė pernelyg didelę reikšmę, o tik aprašė Komisijos požiūrį ir rėmėsi atsakymais į klausimyną Nr. 13, nepateikdamas kitų paaiškinimų.

306

Antra, kaip teigia thyssenkrupp, skundžiamo sprendimo 646 punkte Bendrasis Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą, kai nusprendė, kad thyssenkrupp priekaištas, jog Komisija neatsižvelgė į tai, kad pačios šalys parduoda didelius kiekius už EEE ribų įsisteigusiems klientams, turi tik labai nedidelę reikšmę atitinkamų rinkų ir EEE įsisteigusių klientų reakcijos analizei, nes thyssenkrupp neįrodė priešingai.

307

Trečia, thyssenkrupp teigia, viena vertus, kad skundžiamo sprendimu 647 punkte Bendrasis Teismas iškraipė turimus įrodymus ir kad jo motyvai yra prieštaringi. Jos nuomone, nors Bendrasis Teismas konstatavo, kad thyssenkrupp vidaus dokumentai, pateikti ginčijamo sprendimo 200 ir 201 paveikslėliuose, „patvirtina“ Komisijos išvadas, susijusias su terminų svarba, Komisijos pateiktas klaidingas šių vidaus dokumentų aiškinimas neabejotinai paveikė šios institucijos vertinimą.

308

Kita vertus, kiek tai susiję su importo kokybe, thyssenkrupp iš esmės priekaištavo Komisijai dėl to, kad ji ginčijamo sprendimo 1312–1316 konstatuojamosiose dalyse atrinko citatas iš savo rinkos tyrimo ir neatsižvelgė į jas paneigiančią informaciją, gautą iš šalių ar šio tyrimo. Šiuo klausimu thyssenkrupp mano, jog iš skundžiamo sprendimo 649 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas apsiribojo nuoroda į atsakymus, pateiktus į klausimyno Nr. 4 63 klausimą, ir pats neatliko savo analizės.

309

Komisija ginčija thyssenkrupp argumentų pagrįstumą ir kai kurių jos argumentų priimtinumą.

310

Dėl pirmojo thyssenkrupp priekaišto, susijusio su Auto HDG gaminių importo poveikiu konkurencijai, reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 534–551 punktuose išnagrinėjo ieškinio pirmojoje instancijoje trečiojo pagrindo septintą dalį.

311

Visų pirma to sprendimo 541–544 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo thyssenkrupp Komisijai pateiktą priekaištą, kad ši institucija nepakankamai išnagrinėjo klausimą, kiek importas darytų spaudimą šalims įgyvendinus planuojamą koncentraciją.

312

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 974 konstatuojamosios dalies, Komisijos atliktas rinkos tyrimas atskleidė, jog galimi būsimi Auto HDG importo į EEE srautai būtų minimalūs ir kad importas būtų nedidelis suvaržymas dėl struktūrinių ir reglamentavimo veiksnių, kaip antai ilgesnių vykdymo terminų, importuotojų reakcijos stokos, sugadinimo pervežant rizikos, už EEE ribų įsisteigusių tiekėjų techninių pajėgumų trūkumo, komercinės veiklos nevykdymo EEE ir prekybos apsaugos priemonių, neseniai nustatytų Auto HDG gaminių importui.

313

Skundžiamo sprendimo 545 ir 546 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės konstatavo, kad FCA, kaip pasitelkiant importą perkančios klientės, retas pavyzdys, kurį nurodė thyssenkrupp, negali paneigti to, kad didžioji dalis automobilių sektoriaus klientų neperka arba nedaug perka iš tiekėjų, įsisteigusių už EEE ribų, o tai ateityje negalėjo pasikeisti, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 974 ir 981 konstatuojamųjų dalių, kurių thyssenkrupp neginčijo. Visų pirma Bendrasis Teismas nusprendė, kad aplinkybė, jog konkretus automobilių klientas apsirūpina iš importo, nereiškia, kad tai taikoma visiems klientams.

314

Be to, skundžiamo sprendimo 547–549 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo thyssenkrupp Komisijai pateiktą priekaištą, kad ši institucija, nepaklaususi Posco, Hyundai Steel ir Baosteel, ar EEE įsisteigę klientai yra jų strateginis tikslas, ginčijamo sprendimo 1001 konstatuojamojoje dalyje, remdamasi dabartine TSE strategija, padarė išvadą, kad EEE įsisteigę jos klientai nėra šių bendrovių strateginis tikslas.

315

Šiuo klausimu, pirma, Bendrasis Teismas nusprendė, kad minėtos bendrovės nebuvo sutelkusios savo strategijų į EEE įsisteigusius klientus, nes gaminių pristatymas pasauliniu mastu buvo sudėtingas ir brangus. Antra, Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija rėmėsi ginčijamo sprendimo lentele Nr. 8, parengta pagal planuojamos koncentracijos šalių pateiktus duomenis, siekdama pagrįsti teiginį, kad ribota importo į EEE apimtis rodė, jog šis importas nedarė didelio spaudimo EEE įsisteigusiems tiekėjams. Trečia, Bendrasis Teismas nusprendė, jog Komisijos rinkos tyrimas parodė, kad patys klientai aiškiai teikė pirmenybę apsirūpinimui EEE. Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad net darant prielaidą, jog Komisija iš dabartinės TSE strategijos nepadarė išvados, kad šios bendrovės klientai nebuvo Posco, Hyundai Steel ir Baosteel strateginis tikslas, ši institucija neabejotinai būtų padariusi tokią pačią išvadą, t. y. kad minėti klientai nebuvo strateginis šių bendrovių tikslas.

316

Galiausiai skundžiamo sprendimo 550 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad Posco nebuvo labai svarbi kaip thyssenkrupp ir TSE konkurentė EEE Auto HDG rinkoje. Šios išvados thyssenkrupp neginčija Teisingumo Teisme.

317

Taigi skundžiamo sprendimo 551 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į visus šio sprendimo 540–550 punktuose pateiktus motyvus, thyssenkrupp negali pagrįstai priekaištauti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 967–1033 konstatuojamosiose dalyse padarė akivaizdžių vertinimo klaidų, priėjusi prie išvados, kad importas daro ribotą konkurencinį spaudimą EEE įsisteigusiems tiekėjams Auto HDG sektoriuje EEE.

318

Šiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia išnagrinėti trečiąjį argumentą, pateiktą grindžiant pirmąjį thyssenkrupp priekaištą, pagal kurį skundžiamo sprendimo 545 punkte Bendrasis Teismas klaidingai reikalavo, kad ši bendrovė įrodytų, jog visus klientus gali daugiausia aprūpinti importuotojai.

319

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad šis teiginys išplaukia iš klaidingo skundžiamo sprendimo 545 punkto aiškinimo.

320

Tiesa, minėtame 545 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog „tai, kad konkretus automobilių klientas apsirūpina iš importo, nereiškia, kad tai taikoma visiems klientams“. Vis dėlto toks argumentas nereiškia, kad Bendrasis Teismas reikalavo, kad thyssenkrupp įrodytų, jog visus klientus gali daugiausia aprūpinti importuotojai. Bendrasis Teismas nurodė, kad „bet kuriuo atveju vienas pavyzdys ar net keli reti pavyzdžiai savaime negali paneigti to, kad didžioji dauguma automobilių sektoriaus klientų neperka arba nedaug perka iš tiekėjų, įsisteigusių už EEE ribų“. Taigi reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas paprasčiausiai nurodė, jog bendra išvada negali būti padaryta remiantis atskirais pavyzdžiais.

321

Antra, reikia išnagrinėti ketvirtąjį argumentą, pateiktą grindžiant pirmąjį thyssenkrupp priekaištą, pagal kurį skundžiamo sprendimo 545 punkte Bendrasis Teismas neatsižvelgė į reikšmingus įrodymus, kai nusprendė, jog priežastys, pateisinančios tai, kad FCA apsirūpino iš importo, negali būti taikomos kitiems klientams.

322

Šiuo klausimu, kadangi thyssenkrupp iš esmės neginčija skundžiamo sprendimo 545 punkte pateikto Bendrojo Teismo vertinimo, kad „bet kuriuo atveju vienas pavyzdys ar net keli reti pavyzdžiai savaime negali paneigti to, kad didžioji dauguma automobilių sektoriaus klientų neperka arba nedaug perka iš tiekėjų, įsisteigusių už EEE ribų“, visus thyssenkrupp argumentus, susijusius su FCA, reikia atmesti kaip nereikšmingus.

323

Trečia, reikia išnagrinėti antrąjį argumentą, pateiktą grindžiant pirmąjį thyssenkrupp priekaištą, kad skundžiamo sprendimo 545 punktas yra prieštaringas, nes Bendrasis Teismas nusprendė, kad, pirma, Posco, Hyundai Steel ir Baosteel patenkina didelę dalį kai kurių klientų poreikių, ir, antra, kad „klientai patys teikė aiškią pirmenybę apsirūpinimui EEE“.

324

Vis dėlto šis argumentas taip pat grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo 545 punkto aiškinimu. Iš tikrųjų šiame 545 punkte Bendrasis Teismas nekonstatavo, kad Posco, Hyundai Steel ir Baosteel patenkino didelę dalį kai kurių ar visų EEE įsisteigusių klientų poreikių. Atvirkščiai, kaip buvo priminta šio sprendimo 313 punkte, Bendrasis Teismas iš esmės konstatavo, kad vien thyssenkrupp nurodytas retas FCA pavyzdys negali paneigti to, kad didžioji dauguma EEE įsisteigusių automobilių sektoriaus klientų neperka arba mažai perka iš už EEE ribų įsisteigusių tiekėjų. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas nusprendė, jog tai, kad konkretus automobilių klientas apsirūpina iš importo, nereiškia, kad tai taikoma visiems klientams. Šis argumentas atitinka išvadą, kad šie klientai nėra strateginis už EEE ribų įsisteigusių tiekėjų tikslas.

325

Galiausiai, ketvirta, reikia išnagrinėti pirmąjį argumentą, pateiktą grindžiant pirmąjį thyssenkrupp priekaištą, kurį nurodydama ši bendrovė mano, kad, tiesiogiai nepaklausęs Posco, Hyundai Steel ir Baosteel, koks yra jų strateginis tikslas, Bendrasis Teismas, remdamasis turima informacija, negalėjo konstatuoti, kad EEE klientai nebuvo šių Azijos tiekėjų strateginis tikslas.

326

Šį argumentą reikia atmesti kaip nereikšmingą. Iš tikrųjų klausimas, ar EEE įsisteigę klientai yra Posco, Hyundai Steel ir Baosteel strateginis tikslas, neturi reikšmės, nes, pirma, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 541–544 punktų, Komisijos atliktas rinkos tyrimas atskleidė, kad galimi būsimi Auto HDG importo į EEE srautai būtų minimalūs ir kad importas daro nedidelį spaudimą dėl struktūrinių ir reglamentavimo veiksnių, kaip antai ilgesnių vykdymo terminų, importuotojų reakcijos stokos, sugadinimo pervežant rizikos, už EEE ribų įsisteigusių tiekėjų techninių pajėgumų trūkumo, komercinės veiklos nevykdymo EEE ir prekybos apsaugos priemonių, neseniai nustatytų Auto HDG gaminių importui.

327

Antra, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 545 ir 546 punktų, Bendrasis Teismas konstatavo, kad didžioji dauguma automobilių sektoriaus klientų neperka arba nedaug perka iš tiekėjų, įsisteigusių už EEE ribų, o tai ateityje negali pasikeisti, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 974 ir 981 konstatuojamųjų dalių, kurių thyssenkrupp neginčijo.

328

Taigi net darant prielaidą, kad remdamasi dabartine TSE strategija Komisija padarė klaidingą išvadą, jog šie klientai nėra tokia tikslinė tų tiekėjų grupė, tokia galima klaida negali turėti įtakos skundžiamo sprendimo 551 punkte pateiktam Bendrojo Teismo vertinimui, kad, atsižvelgiant į visus to sprendimo 540–550 punktuose pateiktus argumentus, thyssenkrupp negali pagrįstai priekaištauti Komisijai, kad ji ginčijamo sprendimo 967–1033 konstatuojamosiose dalyse padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, priėjusi prie išvados, kad importas darė ribotą konkurencinį spaudimą EEE įsteigtiems tiekėjams Auto HDG sektoriuje EEE.

329

Vadinasi, pirmąjį priekaištą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

330

Kalbant apie pirmąjį iš trijų argumentų, pateiktų grindžiant antrąjį priekaištą, nurodytą šio sprendimo 305 punkte, reikia konstatuoti, kad šis argumentas grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo 645 punkto aiškinimu. Tame 645 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, jog „iš Komisijos atlikto rinkos tyrimo ir ypač iš atsakymų į klausimyną Nr. 13 (A.4h priedas) matyti, kad Komisija, priešingai, nei teigia [thyssenkrupp], nesuteikė pernelyg didelės reikšmės kai kuriems klientų pareiškimams. Iš tikrųjų Komisijos išvados ginčijamo sprendimo 1307–1309 konstatuojamosiose dalyse tinkamai atspindi šiuos atsakymus“. Jis pridūrė, kad „nors ginčijamame sprendime Komisija nepaminėjo klientų, kurie patvirtino, kad naudojamos EEE saugomos atsargos, pareiškimų arba to, kad jie toleravo ilgus terminus, tai nebūtinai reiškia, kad ji į juos neatsižvelgė. Šiuo atveju Komisija paprasčiausiai nusprendė, kad, kaip tai matyti iš minėto sprendimo 1311 konstatuojamosios dalies, šie pareiškimai nebuvo pakankamai reprezentatyvūs ar reikšmingi, atsižvelgiant į visus klientų atsakymus, gautus atliekant rinkos tyrimą“. Galiausiai jis pabrėžė, kad „skaitant atsakymus į minėtą klausimyną Nr. 13 matyti, kad iš tikrųjų taip ir yra“.

331

Iš to punkto pakankamai aiškiai matyti, kad, kai Bendrasis Teismas rėmėsi Komisijos atliktu rinkos tyrimu, ypač atsakymais į klausimyną Nr. 13, ir remdamasis tuo padarė išvadą, kad Komisija nesuteikė pernelyg didelės reikšmės klientų pareiškimams, tas teismas pats išnagrinėjo įrodymus. Be to, tokio išnagrinėjimo faktą patvirtina, viena vertus, skundžiamo sprendimo 645 punkto antras sakinys, kuriame Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisijos išvados „tinkamai atspindi atsakymus“, ir, antra, to punkto paskutinis sakinys, iš kurio aiškiai matyti, kad Bendrasis Teismas šiuos atsakymus aiškino pats.

332

Šiomis aplinkybėmis pirmasis thyssenkrupp argumentas, pateiktas grindžiant antrąjį priekaištą, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

333

Dėl antrojo argumento, pateikto grindžiant šio sprendimo 306 punkte nurodytą antrąjį priekaištą, pakanka pažymėti, kad šis argumentas grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo 646 punkto aiškinimu, nes, kaip matyti iš to punkto, iš tikrųjų Bendrasis Teismas konstatavo, kad šis priekaištas praktiškai neturi reikšmės Komisijos analizei, susijusiai su konkurenciniu spaudimu po koncentracijos susikūrusiam subjektui, atsiradusiu dėl importo. Taigi šį argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

334

Dėl trečiojo argumento, pateikto grindžiant šio sprendimo 307 punkte nurodytą antrąjį priekaištą, pakanka konstatuoti, kiek tai susiję su tariamu įrodymų iškraipymu, kad šioje byloje thyssenkrupp tik bendrai kritikuoja Bendrojo Teismo vertinimus, tačiau neįrodo, kad jo argumentai grindžiami konkrečių įrodymų iškraipymu, iš kurio būtų akivaizdžiai matyti, kad tas teismas akivaizdžiai viršijo protingo vertinimo ribas. Taigi ir šiuos thyssenkrupp argumentus reikia atmesti kaip nepriimtinus, nes jie neatitinka šio sprendimo 102 punkte primintų reikalavimų.

335

Dėl thyssenkrupp teiginio, kad skundžiamo sprendimo 647 punkte pateikti motyvai yra prieštaringi, reikia pažymėti, kad jos argumentai grindžiami klaidingu to punkto aiškinimu. Iš tikrųjų minėtame 647 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisijos išvados, susijusios su pristatymo terminų, kaip reikšmingo veiksnio vertinant, ar importas darytų konkurencinį spaudimą po planuojamos koncentracijos susikūrusiam subjektui pakuoti skirto metalu dengto plieno sektoriuje EEE, svarba, buvo tinkamai ir pakankamai pagrįstos ginčijamo sprendimo 1307–1309 ir 1311 konstatuojamosiose dalyse.

336

Taigi Bendrasis Teismas konstatavo, kad klausimas, ar Komisija padarė vidaus dokumentų, pateiktų ginčijamo sprendimo 200 ir 201 paveikslėliuose, kuriais tik „patvirtinamos“ Komisijos išvados, aiškinimo klaidą, negali turėti jokios lemiamos įtakos Komisijos analizei, kuri yra pakankamai pagrįsta kitais įrodymais.

337

Tokiomis aplinkybėmis thyssenkrupp argumentas, grindžiamas prieštaringais skundžiamo sprendimo 647 punkto argumentais, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

338

Galiausiai dėl argumento, kad skundžiamo sprendimo 649 punkte Bendrasis Teismas, neatlikęs savo analizės, tik nurodė atsakymus į Komisijos naudoto klausimyno klausimą, reikia konstatuoti, kad šis argumentas taip pat išplaukia iš klaidingo minėto 649 punkto aiškinimo.

339

Iš tiesų iš minėto 649 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog thyssenkrupp argumentas, kad mažiau nei pusė klientų, su kuriais konsultuotasi, pareiškė, jog EEE ir ne EEE įsisteigę importuotojai skyrėsi pagal gebėjimą patenkinti klientų paklausą, turi būti atmestas. Siekdamas pagrįsti šį vertinimą Bendrasis Teismas konstatavo, kad thyssenkrupp klientų atsakymus į nagrinėjamą klausimą aiškino neišsamiai ir šališkai. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 649 punkto trečio sakinio, Bendrasis Teismas neabejotinai pats išnagrinėjo atsakymus į šį klausimyno klausimą, kai konstatavo, kad, priešingai, nei teigia thyssenkrupp, iš šių atsakymų matyti, jog dauguma į šį klausimą atsakiusių klientų paminėjo, kad tokių skirtumų yra.

340

Taigi penktos dalies antrasis priekaištas turi būti atmestas kaip iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

341

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo trečiojo pagrindo penktą dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

342

Bendrovė thyssenkrupp teigia, kad skundžiamo sprendimo 377–384 ir 594–597 punktuose Bendrasis Teismas iškraipė turėtus įrodymus ir padarė teisės klaidą, kai vykdė Komisijos atlikto HHI apskaičiavimo, kliek tai susiję su HDG, TP ir ECCS rinkomis, teisminę kontrolę.

343

Šiuo atveju, kaip teigia thyssenkrupp, Komisijos apskaičiuoti HHI atitinkamose rinkose buvo dirbtinai padidinti ir Bendrasis Teismas turėjo nuspręsti, kad šiais akivaizdžiai klaidingais skaičiais negalėjo būti remiamasi siekiant įrodyti galimą itin reikšmingą veiksmingos konkurencijos ribojimą šiose rinkose. Iš tiesų Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad tie HHI neturėjo jokios įtakos Komisijos vertinimui ir kad taikydama teisingus HHI ji būtų gavusi tą patį rezultatą, t. y. konstatavusi itin reikšmingą veiksmingos konkurencijos ribojimą.

344

Komisija ginčija thyssenkrupp argumentus.

345

Pirma, dėl HDG rinkos reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 370–384 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo thyssenkrupp priekaištus dėl HHI apskaičiavimo prieš įgyvendinant planuojamą koncentraciją ir po jos.

346

Nagrinėdamas šį klausimą Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 379 ir 381 punktuose iš esmės konstatavo, kad net jei būtų pritarta thyssenkrupp pasiūlytam skaičiavimui, iš kurio matyti, kad HDG rinkos HHI buvo 1821 iki planuojamos koncentracijos ir 2013 po planuojamos koncentracijos, kai delta yra 192, HHI dydis ir jo augimas HDG rinkoje viršytų Gairių dėl horizontalių susijungimų 19–21 punktuose nustatytas ribas, kurias viršijus galėtų kilti horizontaliųjų konkurencijos problemų atitinkamoje rinkoje, kaip ir Komisijos atlikto apskaičiavimo atveju.

347

Be to, iš skundžiamo sprendimo 381 punkto matyti, jog Bendrasis Teismas pabrėžė, kad tiek Komisijos, tiek thyssenkrupp skaičiavimuose delta yra ta pati, o tai reiškia, kad šiuo klausimu abu HHI skaičiavimai nesiskiria.

348

Antra, dėl TP ir ECCS rinkų iš skundžiamo sprendimo 594–596 punktų matyti, kad nors thyssenkrupp iš esmės priekaištavo Komisijai padarius tokią pačią skaičiavimo klaidą kaip ir dėl Auto HDG rinkos, Bendrasis Teismas dėl tų pačių priežasčių atmetė šį priekaištą kaip nereikšmingą.

349

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidos, galėjo nuspręsti, kad thyssenkrupp argumentus, susijusius su klaidomis apskaičiuojant HHI, reikia atmesti kaip nereikšmingus.

350

Iš tikrųjų iš Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 16 ir 21 punktų matyti, kad absoliutusis HHI lygis gali būti pirmas požymis, kad po planuojamos koncentracijos rinkoje bus daromas konkurencinis spaudimas. Be to, Komisija naudoja deltą kaip naudingą koncentracijos lygio pasikeitimo po šio susijungimo rodiklį. Bet kuriuo atveju šios reikšmės neleidžia preziumuoti tokių problemų buvimo ar nebuvimo.

351

Jeigu HHI ir delta reikšmės viršytų Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 20 punkte nustatytas ribas, ši aplinkybė galėtų būti naudojama kaip atitinkamos koncentracijos galimo antikonkurencinio poveikio rodiklis.

352

Vadinasi, kadangi thyssenkrupp neginčija to, jog, nesvarbu, koks būtų taikomas apskaičiavimo metodas (įskaitant thyssenkrupp siūlomą apskaičiavimo metodą), HHI ir delta viršija Gairių dėl horizontaliųjų susijungimų 20 punkte nustatytas ribas, apeliacinio skundo trečiojo pagrindo šešta dalis turi būti atmesta kaip nereikšminga.

353

Bendrovės thyssenkrupp argumentą, susijusį su tam tikrų Bendrojo Teismo turimoje bylos medžiagoje esančių įrodymų iškraipymu, reikia atmesti kaip nepriimtiną, nes ši bendrovė tiksliai nenurodo šių įrodymų.

354

Taigi apeliacinio skundo trečiojo pagrindo šešta dalis turi būti atmesta kaip iš dalies nepriimtina ir iš dalies nepagrįsta.

355

Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

356

Pateikdama pirmąjį priekaištą thyssenkrupp priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis skundžiamo sprendimo 300–303 punktuose iškraipė tam tikrus įrodymus, todėl nepriėmė sprendimo dėl jos argumentų, kurie sudaro dalį pirmojoje instancijoje pateikto trečiojo pagrindo antros dalies trečiojo priekaišto, grindžiamo tuo, kad Komisija planuojamos koncentracijos šalims savo naują ekonominę analizę, išdėstytą ginčijamo sprendimo 1095 konstatuojamojoje dalyje, pateikė tik galutinio sprendimo priėmimo etapu.

357

Bendrovė thyssenkrupp iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė jo bylos medžiagoje esančius įrodymus taip, kad tai akivaizdžiai prieštarauja teisingam minėtos konstatuojamosios dalies aiškinimui. Ši bendrovė pažymi, kad skundžiamo sprendimo 301 ir 302 punktuose Bendrasis Teismas nurodė tik raštą, kuriame išdėstytos faktinės aplinkybės, ir klaidingai tvirtino, kad Komisija nepakeitė ekonominės analizės, kurią pateikė minėtoje konstatuojamojoje dalyje.

358

Pateikdama antrąjį priekaištą thyssenkrupp tvirtina: kadangi ginčijamo sprendimo 1095 konstatuojamojoje dalyje pateikta nauja Komisijos ekonominė analizė, kuri jai pirmą kartą buvo pateikta kartu su ginčijamu sprendimu, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 300–303 punktuose padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad Komisija nepažeidė thyssenkrupp teisės į gynybą. Konkrečiai kalbant, ši bendrovė per administracinę procedūrą neturėjo galimybės pateikti savo prieštaravimų dėl šios analizės, o tai, kaip teigia thyssenkrupp, yra jos teisės į gynybą, kylančios iš Reglamento Nr. 139/2004 18 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 802/2004, iš dalies pakeisto Įgyvendinimo reglamentu Nr. 1269/2013, 13 straipsnio 2 dalies, pažeidimas.

359

Komisija ginčija thyssenkrupp argumentus.

360

Dėl pirmojo thyssenkrupp priekaišto, susijusio su tam tikrų Bendrojo Teismo turėtoje bylos medžiagoje esančių įrodymų iškraipymu, reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 102 punkte, apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą. Taigi, jeigu apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, jis turi tiksliai nurodyti, kokie įrodymai buvo iškraipyti, ir įrodyti nagrinėjimo klaidas, dėl kurių, kaip jis mano, Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus.

361

Nagrinėjamu atveju thyssenkrupp iš esmės tik priekaištauja Bendrajam Teismui, kad jis iškraipė jos byloje esančius įrodymus, todėl skundžiamo sprendimo 300–302 punktuose klaidingai nusprendė, kad ginčijamo sprendimo 1095 konstatuojamojoje dalyje nebuvo jokios naujos Komisijos ekonominės analizės.

362

Vis dėlto ši bendrovė nenurodo nagrinėjimo klaidų, dėl kurių vertindamas apeliaciniame skunde nurodytą dokumentą Bendrasis Teismas jį iškraipė. Ji tik bendrai kritikuoja šio teismo išvadas, tačiau neįrodo, kad šio teismo argumentai grindžiami konkrečiu įrodymų iškraipymu ir kad akivaizdu, jog šis teismas akivaizdžiai viršijo protingo vertinimo ribas.

363

Vadinasi, ketvirtojo pagrindo pirmąjį priekaištą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

364

Dėl antrojo thyssenkrupp priekaišto, susijusio su tuo, kad buvo pažeista šios bendrovės teisė į gynybą, nes per administracinę procedūrą ji neturėjo galimybės pareikšti prieštaravimų dėl tariamos naujos ekonominės analizės, pateiktos ginčijamo sprendimo 1095 konstatuojamojoje dalyje, iš skundžiamo sprendimo 302 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog toje konstatuojamojoje dalyje nėra jokios naujos Komisijos ekonominės analizės.

365

Taigi, kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 361 ir 362 punktų, thyssenkrupp nepavyko įrodyti, kad padaręs tokią išvadą Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, ketvirtojo pagrindo antrasis priekaištas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

366

Vadinasi, apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

367

Apeliacinio skundo penktajame pagrinde thyssenkrupp tvirtina, pirma, kad Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl ieškinyje pirmojoje instancijoje nurodyto septintojo pagrindo, nes neteisingai jį suprato.

368

Ieškinio septintajame pagrinde thyssenkrupp ne tik tvirtino, kad Komisija padarė procedūrinę klaidą, kai nepasinaudojo įgyvendinimo įgaliojimais, kad gautų daugiau atsakymų į paprastus prašymus pateikti informacijos, išsiųstus pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnį. Iš tikrųjų šiame pagrinde thyssenkrupp taip pat iš esmės teigė, kad Komisija neturėjo suteikti įrodomosios galios atsitiktiniams ir neišsamiems atsakymams, kuriuos ji gavo per administracinę procedūrą, be kita ko, dėl to, kad iš tikrųjų atsakė mažiau kaip pusė adresatų, kuriems ši institucija manė esant būtina siųsti paprastus prašymus pateikti informacijos.

369

Kadangi Komisija nusprendė, kad turi gauti būtiną informaciją, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnį, ji negali siųsti paprastų prašymų pateikti informacijos, nes priešingu atveju toks procedūrinis požiūris būtų neteisėtas. Taigi, dėl to, kad gauta per mažai atsakymų, jie neturėjo būti laikomi galinčiais atspindėti visų rinkos dalyvių arba bent jau visų rinkos dalyvių, gavusių prašymą pateikti informacijos, nuomonę. Taigi Komisijos gauti atsakymai šiuo atveju negalėjo pateisinti sprendimo uždrausti planuojamą koncentraciją.

370

Antra, thyssenkrupp tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 956 punkte Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, jog egzistuoja atsakymo į konkrečius prašymus pateikti informacijos norma, leidžianti patikimai įvertinti atitinkamos rinkos reprezentatyvumą. Konkrečiai kalbant, thyssenkrupp mano, jog neturi reikšmės tai, kad iš konkurentų gautų atsakymų procentinė dalis yra didesnė arba mažesnė už bendro Komisijos išsiųstų prašymų pateikti informacijos skaičiaus „50 % ribą“, nes tokios ribos nėra, o šiuo atveju gautų atsakymų skaičius akivaizdžiai per mažas.

371

Be to, thyssenkrupp mano, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai skundžiamo sprendimo 956 punkte konstatavo, jog negalima ginčyti Komisijos teiginio, kad buvo viršyta 50 % atsakymų riba, patikimumo.

372

Komisija mano, kad thyssenkrupp argumentai yra nepriimtini ir bet kuriuo atveju nepagrįsti.

373

Dėl thyssenkrupp nurodyto penktojo pagrindo priimtinumo reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia Komisija, šiuo pagrindu, kuriuo Bendrajam Teismui priekaištaujama neišnagrinėjus ieškinio pirmojoje instancijoje septintojo pagrindo ir, antra, nustačius ribą, leidžiančią patikimai įvertinti atitinkamos rinkos reprezentatyvumą, keliami teisės klausimai ir jis negali būti atmestas kaip nepriimtinas.

374

Pirma, dėl thyssenkrupp argumentų, grindžiamų tuo, kad Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl ieškinio pirmojoje instancijoje septintojo pagrindo, nes neteisingai jį suprato, reikia konstatuoti, kad šie argumentai grindžiami klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

375

Pirmiausia reikia pažymėti, jog iš ieškinio pirmojoje instancijoje matyti, kad jo septintasis pagrindas, nurodytas pirmojoje instancijoje, buvo pavadintas „Procedūrinė klaida, padaryta nereikalaujant atsakymų į prašymus pateikti informacijos“. Taigi jis buvo susijęs su Komisijos galimai padaryta procedūrine klaida.

376

Iš minėto pagrindo turinio, visų pirma iš ieškinio pirmojoje instancijoje 197–199 punktų, taip pat matyti, kad thyssenkrupp tik kritikavo tai, kad šioje byloje Komisija atitinkamos rinkos dalyviams išsiuntė paprastus prašymus pateikti informacijos, taigi nereikalavo, kad šių prašymų adresatai į juos atsakytų, nors pagal Reglamento Nr. 139/2004 11, 14 ir 15 straipsnius ji turi teisę reikalauti atsakyti į jos prašymus pateikti informacijos. Taigi, kaip matyti iš to ieškinio 198 punkto,thyssenkrupp laikėsi nuomonės, kad rinkos kriterijus, kurį Komisija pritaikė gavusi atsakymus į minėtus prašymus, buvo niekinis dėl procedūrinės klaidos, nes, be kita ko, susiklostė situacija, kai „iki pusės ar daugiau apklaustų asmenų neatsako į [Komisijos prašymus pateikti informacijos] ir išsisuka be jokių prievartos priemonių“.

377

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 947 punktas tiksliai atspindi thyssenkrupp argumentus, pateiktus ieškinio pirmojoje instancijoje 197–199 punktuose.

378

Skundžiamo sprendimo 950–955 punktuose Bendrasis Teismas atmetė thyssenkrupp argumentus, kad Komisija netinkamai taikė savo rinkos kriterijus procedūriniu požiūriu.

379

Pirmiausia skundžiamo sprendimo 950 punkte priminęs Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 1 dalį Bendrasis Teismas teisingai atskyrė Komisijos prašymus pateikti informacijos atsižvelgiant į tai, ar jie pateikti paprastais prašymais, ar sprendimu. Šiomis aplinkybėmis minėto sprendimo 951 ir 952 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo, kad jeigu adresatai per nustatytą terminą nepateikia prašomos informacijos, Komisija gali skirti baudą pagal Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 1 dalies c punktą arba periodinę baudą pagal šio reglamento 15 straipsnio 1 dalies a punktą, tik jeigu prašymai pateikti informacijos suformuluoti kaip sprendimas.

380

Toliau skundžiamo sprendimo 953–955 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad šioje byloje Komisija teigė siuntusi paprastus prašymus pateikti informacijos ir nuolatinius priminimus adresatams, neatsakiusiems per nustatytą terminą, ir thyssenkrupp to neginčijo. Dėl šios bendrovės priekaišto, kad Komisija turėjo priimti sprendimus pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį ir vėliau pradėti vienkartinių ar periodinių baudų skyrimo procedūras už kiekvieną atvejį, kai rinkos dalyvis nepateikia atsakymo, Bendrasis Teismas nusprendė, kad tokie prašymai pateikti informacijos būtų nesuderinami su skubos reikalavimu, kuris būdingas Reglamento Nr. 139/2004 bendrai struktūrai ir pagal kurį Komisija privalo laikytis griežtų galutinio sprendimo priėmimo terminų. Taigi, atsižvelgiant į plačią diskreciją, kurią Komisija turi taikydama Reglamento Nr. 139/2004 11, 14 ir 15 straipsnius, jai negalima priekaištauti dėl to kad, be priminimų, išsiųstų adresatams, kurie neatsakė per nustatytą terminą, ji nereikalavo, kad visi adresatai ar bent pakankamai jų atsiųstų atsakymus į prašymus pateikti informacijos pagal minėtus straipsnius.

381

Galiausiai, kiek tai susiję su ieškinio pirmojoje instancijoje 198 punkte pateiktais thyssenkrupp argumentais, kad, „kai iki pusės ar daugiau apklaustų asmenų neatsako ir išsisuka be jokių prievartos priemonių, konsultacijų su rinkos dalyviais rezultatas proceso požiūriu jau yra niekinis“, skundžiamo sprendimo 956 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Komisija tvirtino, jog atsakymų į rinkų dalyviams išsiųstus atitinkamus klausimynus vidutinė procentinė dalis viršijo 50 % ir kad šios normos negalima laikyti nepakankamai reprezentatyvia. Be to, Bendrasis Teismas konstatavo, kad thyssenkrupp nepavyko įrodyti priešingai.

382

Šiomis aplinkybėmis Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl to, kad neteisingai suprato ieškinio pirmojoje instancijoje septintąjį pagrindą ir nepriėmė sprendimo dėl jo.

383

Antra, dėl thyssenkrupp argumentų, susijusių su tuo, kad skundžiamo sprendimo 956 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog yra atsakymo į konkrečius prašymus pateikti informacijos norma, leidžianti patikimai įvertinti atitinkamos rinkos reprezentatyvumą, reikia pažymėti, kad šis argumentas taip pat grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

384

Tiesa, Bendrasis Teismas nurodė „50 % ribą“, kai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju vidutinė atsakymų į klausimynus norma viršijo šią procentinę dalį.

385

Vis dėlto Bendrasis Teismas nurodė šią ribą, atsakydamas į tikslų thyssenkrupp argumentą, kad Komisija neturėjo atsižvelgti į per administracinę procedūrą gautus atsakymus į prašymus pateikti informacijos, nes 50 % ar net daugiau įmonių, su kuriomis konsultuotasi, neatsakė į šiuos prašymus.

386

Iš tiesų, be kita ko, iš ieškinio pirmojoje instancijoje 197 punkto ir pirmojoje instancijoje pateikto thyssenkrupp atsiliepimo į ieškinį 65 punkto matyti, kad būtent ieškovė, t. y. ši bendrovė, Bendrajame Teisme rėmėsi šia procentine dalimi.

387

Ši aplinkybė patvirtinama skundžiamo sprendimo 947 punkte, kuriame Bendrasis Teismas apibendrino pagrindinius thyssenkrupp argumentus. Iš to punkto matyti, kad ši bendrovė manė, jog, „Komisijai nedarant spaudimo <…> kad būtų gauti trūkstami suinteresuotųjų subjektų atsakymai, ir atsižvelgiant į mažesnę nei 50 % vidutinę atsakymų normą, kaip matyti iš bylos medžiagos, remiantis gautais atsakymais į klausimą, ar dauguma klientų ar konkurentų laikosi tam tikros nuomonės, ginčijamame sprendime negalima daryti jokios išvados“.

388

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 956 punkte Bendrasis Teismas rėmėsi ta procentine dalimi tik tam, kad atsakytų į thyssenkrupp argumentus.

389

Taigi Bendrajam Teismui negali būti priekaištaujama dėl to, kad nustatė taisyklę, pagal kurią tam, kad atlikdama koncentracijos analizę Komisija galėtų atsižvelgti į atsakymus į paprastus prašymus pateikti informacijos, skirtus atitinkamos rinkos dalyviams, būtina, kad atsakymus būtų pateikę bent 50 % šių prašymų adresatų.

390

Galiausiai dėl thyssenkrupp argumento, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 956 punkte klaidingai konstatavo, jog negalima ginčyti Komisijos teiginio, kad šiuo atveju buvo viršyta 50 % atsakymų riba, patikimumo, pakanka pažymėti, kad nors thyssenkrupp ginčija šią tariamą išvadą, ši bendrovė neginčija to, kad vidutinė atsakymų į atitinkamus klausimynus, išsiųstus tų rinkų, dėl kurių Komisija konstatavo, kad buvo itin apribota veiksminga konkurencija, t. y. Auto HDG ir pakuoti skirto plieno rinkų (TP, ECCS ir valcuoto plieno), dalyviams, norma iš tikrųjų viršijo 50 % ribą, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 956 punkte. Šiomis aplinkybėmis thyssenkrupp argumentai dėl šios tariamos išvados yra nereikšmingi.

391

Tai reiškia, kad apeliacinio skundo penktąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

392

Kadangi nebuvo pritarta nė vienam thyssenkrupp apeliacinio skundo pagrindui, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

393

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal šio Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

394

Kadangi šioje byloje Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės, o ši pralaimėjo bylą, iš jos turi būti priteistos su šiuo apeliaciniu skundu susijusios bylinėjimosi išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: