1.

Pastaraisiais metais Europos Sąjungos valstybėse narėse gerokai padaugėjo paskesnių tarptautinės apsaugos prašymų ( 2 ). Tokie prašymai apibrėžiami kaip to paties asmens pateikti „prašymai priėmus galutinį sprendimą dėl ankstesnio prašymo“ ir jiems taikomos tam tikros procedūrinės taisyklės, nustatytos Direktyvoje 2013/32/ES ( 3 ).

2.

Konkrečiai pagal šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punktą, siejamą su jos 40 straipsniu, nacionalinėms institucijoms suteikiama galimybė paskesnius prašymus pripažinti nepriimtinais. Vis dėlto ši galimybė aiškiai siejama su sąlyga, kad „neatsirado naujos informacijos <…>, susijusi[os] su nagrinėjimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų“, arba kad šis prašytojas jos nepateikė. Taigi, jeigu yra tokios „naujos informacijos“, paskesnio prašymo negalima pripažinti nepriimtinu pagal šias nuostatas.

3.

Ši byla, be kita ko, susijusi su šios sąvokos aiškinimu. A. A., pareiškėjas pagrindinėje byloje, yra Sirijos pilietis. 2017 m. jis Vokietijoje pateikė tarptautinės apsaugos prašymą. Jam buvo suteikta papildoma apsauga, bet ne „pabėgėlio“ statusas. 2021 m. jis pateikė paskesnį prašymą tai pačiai institucijai. Nors nepateikė jokios naujos faktinės informacijos, jis nurodė, kad po to, kai buvo priimtas sprendimas dėl jo pirmojo prašymo, Teisingumo Teismas priėmė sprendimą ( 4 ), kuriame, kaip jis teigia, nurodyta, jog nagrinėdama šį prašymą kompetentinga institucija jam nustatė didesnę įrodinėjimo pareigą, nei reikalaujama pagal Sąjungos teisę. Jis tvirtina, kad, atsižvelgiant į šį sprendimą, jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas. Susiklosčius šioms aplinkybėms, Teisingumo Teismas turi galimybę, be kita ko, nustatyti, kuriuo atveju jo sprendimas, kaip antai tas, kuriuo remiasi A. A., turėtų būti laikomas „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą.

4.

Šioje išvadoje pasiūlysiu Teisingumo Teismui laikytis požiūrio, kuris grindžiamas jo 2020 m. gegužės 14 d. Sprendime Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél‑alföldi Regionális Igazgatóság (toliau – 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas) ( 5 ) padarytomis išvadomis. Tame sprendime Teisingumo Teismas pirmą kartą nusprendė, kad jo priimtas sprendimas tam tikromis aplinkybėmis yra „nauja informacija“, dėl kurios paskesnis prašymas negali būti pripažintas nepriimtinu.

5.

Šiuo požiūriu sieksiu paaiškinti 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo reikšmę, ypač kiek tai susiję su res judicata principu ir nuo Direktyvos 2013/32 neatsiejamu tikslu sumažinti administracinę naštą, su kuria susidurtų kompetentingos nacionalinės institucijos, jeigu būtų įpareigotos vykdyti išsamią kiekvieno joms pateikto paskesnio prašymo nagrinėjimo procedūrą. Kaip pažymėsiu visoje šioje išvadoje, šioje byloje dar kartą kalbama apie subtilią pusiausvyrą, kuri turi būti pasiekta tarp šio tikslo ir būtinybės visais atvejais užtikrinti, kad būtų laikomasi negrąžinimo principo ir kad prieglobsčio prašytojų teisės būtų tinkamai apsaugotos.

6.

Direktyvos 2013/32 33 straipsnyje „Nepriimtini prašymai“ nustatyta:

„1.   Be bylų, kuriose prašymas nenagrinėjamas pagal Reglamentą (ES) Nr. 604/2013[ ( 6 )], valstybės narės neprivalo nagrinėti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES[ ( 7 )], kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu.

2.   Valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, tik jeigu:

<…>

<…>“

7.

Šios direktyvos 40 straipsnyje „Paskesnis prašymas“ įtvirtinta:

„1.   Kai asmuo, kuris paprašė tarptautinės apsaugos valstybėje narėje, pateikia papildomų nusiskundimų arba paskesnį prašymą toje pačioje valstybėje narėje, ta valstybė narė nagrinėja šiuos papildomus nusiskundimus arba su paskesniu prašymu susijusią informaciją, nagrinėdama ankstesnį prašymą ir nagrinėdama sprendimą, kuris apskųstas teismine arba administracine [tvarka], tiek, kiek toks nagrinėjimas leidžia kompetentingoms institucijoms atsižvelgti į visą informaciją, kuria pagrįsti papildomi nusiskundimai arba paskesnis prašymas, ir ją svarstyti.

2.   Siekiant priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą, paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas visų pirma turi būti preliminariai išnagrinėjamas, siekiant nustatyti, ar dėl šio prašymo atsirado arba prašytojas pateikė naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu dėl prašytojo priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES.

3.   Jeigu po 2 dalyje nurodyto preliminaraus nagrinėjimo padaroma išvada, kad atsirado naujos informacijos arba duomenų arba juos pateikė prašytojas ir dėl to labai padidėja tikimybė, kad prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES, prašymas toliau nagrinėjamas pagal II skyrių. Valstybės narės taip pat gali numatyti kitas priežastis, dėl kurių paskesnis prašymas nagrinėjamas toliau.

<…>

5.   Kai paskesnis prašymas pagal šį straipsnį toliau nenagrinėjamas, jis pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą laikomas nepriimtinu.

<…>“

8.

Tos pačios direktyvos 46 straipsnio „Teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę“ nagrinėjamu atveju reikšmingose dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti:

<…>

<…>

3.   Kad būtų laikomasi 1 dalies, valstybės narės užtikrina, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių [faktinių ir teisinių aplinkybių] nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, nagrinėjimą [tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimą] pagal Direktyvą 2011/95/ES, bent vykdant apeliacines procedūras [nagrinėjant skundą] pirmosios instancijos teisme.

<…>“

9.

Pagrindinės materialinės ir procesinės taisyklės, reglamentuojančios prieglobsčio procedūras, nustatytos 1992 m. birželio 26 d.Asylgesetz (Prieglobsčio įstatymas) (BGBl. 1992 I, p. 1126), paskelbto 2008 m. rugsėjo 2 d. (BGBl. 2008 I, p. 1798), redakcijoje, taikytinoje ginčui pagrindinėje byloje (toliau – AsylG).

10.

AsylG 29 straipsnyje „Nepriimtini prašymai“ nustatyta:

„1.   Prašymas yra nepriimtinas, jeigu:

<…>

5) paskesnio prašymo pagal 71 straipsnį atveju nereikia vykdyti naujos prieglobsčio suteikimo procedūros.“

11.

Šio įstatymo 71 straipsnyje „Paskesnis prašymas“ įtvirtinta:

„1.   Jei užsienietis po ankstesnio prieglobsčio prašymo atsiėmimo arba galutinio sprendimo atmesti prašymą vėliau pateikia naują prašymą suteikti prieglobstį (paskesnis prašymas), nauja prieglobsčio suteikimo procedūra vykdoma tik tuo atveju, jeigu įvykdytos Verwaltungsverfahrensgesetz [(Administracinės teisenos įstatymas), paskelbtas 2003 m. sausio 23 d. (BGBl. 2003 I, p. 102) (toliau – VwVfG)] 51 straipsnio 1–3 dalyse nustatytos sąlygos; tai patikrina Federalinė [migracijos ir pabėgėlių reikalų] tarnyba. <…>“

12.

VwVfG pateiktos bendrosios nuostatos dėl valdžios institucijų administracinių procedūrų. Šio įstatymo 51 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta:

„1.   Valdžios institucija suinteresuotojo asmens prašymu privalo nuspręsti dėl galutinai įsigaliojusio administracinio akto panaikinimo arba pakeitimo, jeigu:

1) po šio akto priėmimo faktinė arba teisinė padėtis, dėl kurios aktas buvo priimtas, pasikeitė suinteresuotojo asmens naudai;

2) paaiškėjo naujų įrodymų, dėl kurių būtų priimtas suinteresuotajam asmeniui palankesnis sprendimas;

3) yra Zivilprozessordnung [(Civilinio proceso kodeksas)] 580 straipsnyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų.

2.   Prašymas priimtinas tik tuo atveju, jeigu suinteresuotasis asmuo ne dėl didelio aplaidumo negalėjo remtis proceso atnaujinimo pagrindu per ankstesnę procedūrą, įskaitant administracinio akto apskundimą.

3.   Prašymas turi būti pateiktas per tris mėnesius. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai atitinkamas asmuo sužinojo apie proceso atnaujinimo pagrindą.“

13.

Pareiškėjas pagrindinėje byloje A. A. yra Sirijos pilietis. Kaip pats teigia, jis išvyko iš Sirijos 2012 m. ir buvo Libijoje iki 2017 m. Tuomet per Italiją ir Austriją atvyko į Vokietiją.

14.

2017 m. liepos 26 d. jis Vokietijoje pateikė prieglobsčio prašymą. Jis, be kita ko, nurodė, kad 2003–2005 m. Sirijoje atliko karo tarnybą ir pabėgo iš šios šalies todėl, kad bijojo vėl būti pašauktas į karo tarnybą arba būti įkalintas dėl to, kad neatvyko į ją.

15.

2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba, Vokietija) jam suteikė papildomos apsaugos statusą, bet atmetė jo prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Ji iš esmės manė, kad A. A. kilęs iš srities, kurioje kelios ginkluotos grupuotės, tarp jų – Sirijos kariuomenė, yra atsakingos už bombardavimą, o kadangi tuo metu, kai A. A. šeima gavo laišką, kuriame buvo reikalaujama, kad jis antrą kartą įstotų į ginkluotąsias pajėgas, jis nebegyveno Sirijoje, nebuvo galima daryti prielaidos, kad Sirijos valstybė būtinai vertins jo išvykimą iš Sirijos kaip dezertyravimą arba manys, kad jis priklauso opozicijai. Be to, jos nuomone, A. A. neįrodė, jog grįžęs į Siriją jis būtų priverstas tarnauti Sirijos kariuomenėje. A. A. šio sprendimo neapskundė, taigi jis įsigaliojo.

16.

2021 m. sausio 15 d. A. A. vėl pateikė prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo Vokietijoje. Jis rėmėsi būtent Teisingumo Teismo sprendimu Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Karo ir prieglobsčio tarnyba [Karo tarnyba ir prieglobstis]), kuris buvo priimtas po to, kai jo pirmasis prašymas buvo atmestas, ir kuriame, jo teigimu, nustatyta, kad Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba, nagrinėdama šį prašymą, nustatė jam didesnę įrodinėjimo pareigą, nei reikalaujama pagal Sąjungos teisę, ir kad nacionalinės valdžios institucijos turėjo manyti, kad jo išvykimas iš Sirijos bus vertinamas kaip aiškus politinės opozicijos veiksmas. Jis tvirtino, kad šis sprendimas reiškia pasikeitusią jo „teisinę padėtį“, kaip tai suprantama pagal VwVfG 51 straipsnio 1 dalį, taigi Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba privalo išnagrinėti jo paskesnį prašymą iš esmės.

17.

2021 m. kovo 22 d. sprendimu ši institucija atmetė A. A. paskesnį prašymą kaip nepriimtiną. Ji iš esmės nurodė, kad dėl sprendimo Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Karo ir prieglobsčio tarnyba [Karo tarnyba ir prieglobstis]) A. A. „teisinė padėtis“ nepasikeitė ir kad ji neprivalo nagrinėti jo paskesnio prašymo iš esmės.

18.

A. A. apskundė šį sprendimą Verwaltungsgericht Sigmaringen (Zigmaringeno administracinis teismas, Vokietija), prašydamas panaikinti ginčijamą sprendimą ir suteikti jam pabėgėlio statusą.

19.

Šis teismas aiškina, kad AsylG 71 straipsnyje nustatyta, kad jeigu asmuo pateikia paskesnį tarptautinės apsaugos prašymą po to, kai atsiėmė ankstesnį prašymą arba šis ankstesnis prašymas buvo atmestas galutiniu sprendimu, kurio nebegalima ginčyti, nauja prieglobsčio procedūra turi būti vykdoma tik tuo atveju, jeigu tenkinami VwVfG 51 straipsnio 1–3 dalyse nustatyti reikalavimai. Pirmoji iš šių nuostatų susijusi su situacija, kai „teisinė padėtis“, kuria grindžiamas tas galutinis sprendimas, pasikeitė suinteresuotojo asmens naudai.

20.

Pagal Vokietijos teisę pasikeitusios „teisinės padėties“ sąvoka, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, aiškinama taip, kad ji apima tik taikytinų teisės nuostatų pakeitimus. Taigi Teisingumo Teismo sprendimas, kaip antai Sprendimas Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Karo ir prieglobsčio tarnyba [Karo tarnyba ir prieglobstis]), kuriuo A. A. remiasi pagrindinėje byloje ir kuris susijęs tik su tuo, kaip reikia aiškinti šį teisės aktą, nedarant įtakos jo galiojimui ir nereikalaujant jo pakeisti, nelaikytinas pasikeitusia suinteresuotojo asmens „teisine padėtimi“.

21.

Verwaltungsgericht Sigmaringen (Zigmaringeno administracinis teismas) iš esmės siekia išsiaiškinti, ar VwVfG 51 straipsnio 1 dalis, kaip ji aiškinama Vokietijos jurisprudencijoje, teisingai atspindi tai, kaip sąvoka „nauja informacija“ turi būti suprantama taikant Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą ir 40 straipsnio 1–3 dalis ( 8 ). Atsižvelgdamas į 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą jis klausia, ar gali būti laikoma, kad AsylG 71 straipsnio 1 dalyje nepakankamai perkelti šiose nuostatose įtvirtinti reikalavimai.

22.

Jis taip pat prašo išaiškinti, ar šiuo atveju jis turi teisę priimti sprendimą dėl A. A. tarptautinės apsaugos prašymo esmės. Šiuo klausimu jis pažymi, kad pagal Vokietijos teisę, kai Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba paskesnį tarptautinės apsaugos prašymą pripažįsta nepriimtinu, suinteresuotasis asmuo, žinoma, turi teisę ginčyti šį sprendimą nacionaliniuose teismuose. Vis dėlto priimdami sprendimą dėl skundo dėl tokio prašymo priimtinumo nacionaliniai teismai negali nuspręsti, ar suinteresuotajam asmeniui turi būti suteikta tarptautinė apsauga. Iš esmės jie tai daro tik po to, kai Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba pati susidaro nuomonę, ar sprendimas dėl ankstesnio tarptautinės apsaugos prašymo turi būti pakeistas atsižvelgiant į paskesnį prašymą.

23.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Verwaltungsgericht Sigmaringen (Zigmaringeno administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24.

2022 m. vasario 22 d. prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruotas 2022 m. kovo 23 d. Vokietijos ir Austrijos vyriausybės bei Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. 2023 m. vasario 28 d. vykusiame teismo posėdyje dalyvavo Vokietijos vyriausybės ir Komisijos atstovai.

25.

Savo klausimais, kurie visi susiję su situacija, kai pateikiamas paskesnis prašymas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje pateikęs Verwaltungsgericht Sigmaringen (Zigmaringeno administracinis teismas) prašo Teisingumo Teismo iš esmės išnagrinėti du skirtingus klausimus.

26.

Pirma, jis prašo Teisingumo Teismo išaiškinti sąvoką „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą ir 40 straipsnį, ir sąlygas, kurioms esant paskesnis prašymas gali būti pripažintas nepriimtinu pagal šias nuostatas (1 ir 2 klausimai). Kaip paaiškinau šios išvados 2 punkte, kuo plačiau aiškinama sąvoka „nauja informacija“, tuo sunkiau kompetentingoms institucijoms paskesnius prašymus pripažinti nepriimtinais. Ir atvirkščiai – kuo siauriau ši sąvoka aiškinama, tuo lengviau šioms institucijoms atmesti tokius prašymus neatlikus jokio vertinimo iš esmės.

27.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kokios apimties teisių gynimo priemonė turi būti suteikta A. A. dėl ginčijamo sprendimo, kiek tai susiję su Federalinės migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnybos sprendimu atmesti jo paskesnį prašymą kaip nepriimtiną. Jis iš esmės klausia, ar nagrinėdamas A. A. jam pateiktą skundą jis turi tik nustatyti, ar paskesnis šio asmens prašymas buvo pagrįstai atmestas kaip nepriimtinas, o gal remdamasis Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reikalavimu, kad tarptautinės apsaugos prašytojams turi būti suteikta veiksminga teisių gynimo priemonė, jis gali žengti toliau ir išnagrinėti, ar A. A. turi būti suteiktas pabėgėlio statusas (3 klausimo a ir b punktai). Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta taip, kad teisingas antrasis variantas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų sužinoti, kokių šios direktyvos II skyriuje nurodytų specialių procesinių garantijų jis turi laikytis, jeigu apskritai turi jų laikytis (3 klausimo c punktas).

28.

Šiuos du klausimus išnagrinėsiu iš eilės.

29.

Kaip nurodžiau šios išvados 1 punkte, Direktyvoje 2013/32 nustatytos konkrečios procedūrinės taisyklės, taikomos paskesniems prašymams. Kadangi šios taisyklės grindžiamos tuo, kad, „kai prašytojas pateikia paskesnį prašymą nepateikdamas naujų įrodymų ar argumentų, būtų neproporcinga įpareigoti valstybes nares pradėti naują visapusiško nagrinėjimo procedūrą <…> pagal res judicata principą“ ( 9 ), jomis siekiama užkirsti kelią neproporcingai administracinei naštai nacionalinėms kompetentingoms institucijoms, įpareigojant jas iš naujo vertinti situaciją, kurią jos jau išnagrinėjo. Kartu akivaizdu, kad priimdamas nuostatas dėl paskesnių prašymų Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė ne tik įgyvendinti šį principą ir sumažinti šių institucijų darbo krūvį, bet ir užtikrinti pakankamai aukšto lygio prieglobsčio prašytojų apsaugą ( 10 ), taip pat negrąžinimo principo, pagal kurį nė vienas asmuo negali būti grąžinamas persekioti ( 11 ), laikymąsi.

30.

Šiomis aplinkybėmis buvo parengti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas ir 40 straipsnis. Nors pagal pirmąją iš šių nuostatų valstybėms narėms leidžiama atmesti paskesnius prašymus kaip nepriimtinus, jos tai gali padaryti tik griežtai nustatytomis sąlygomis. Iš tiesų pagal šią nuostatą paskesnis prašymas gali būti atmestas kaip nepriimtinas tik tuo atveju, jeigu jis pateiktas po to, kai buvo priimtas galutinis sprendimas dėl ankstesnio prašymo ( 12 ). Be to, tokia galimybė kompetentingoms nacionalinėms institucijoms suteikiama tik tuo atveju, jeigu, kaip jau minėjau, „neatsirado naujos informacijos <…> susijusios su nagrinėjimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų <…> arba prašytojas [jos] nepateikė“ ( 13 ). Tai – dvi sąlygos sine qua non, kurios taikomos kumuliatyviai.

31.

Šiuo požiūriu akivaizdu, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas turi būti suprantamas taip, kad jame išsamiai nustatytas paskesnių prašymų pripažinimo nepriimtinais pagrindas. Iš tiesų šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje nurodyta, kad valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą (įskaitant paskesnį prašymą) nepriimtinu, „tik jeigu“ taikomas vienas iš šioje nuostatoje išvardytų pagrindų ( 14 ). Taigi valstybės narės savo teisės aktuose negali savo nuožiūra nustatyti paskesnių prašymų nepriimtinumo papildomų pagrindų ( 15 ).

32.

Kiek tai susiję su tuo, kaip valstybių narių kompetentingos institucijos turi praktiškai nagrinėti paskesnius prašymus, svarbi nuostata yra Direktyvos 2013/32 40 straipsnis. Kaip neseniai patvirtino Teisingumo Teismas ( 16 ), šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad nagrinėdamos paskesnio prašymo priimtinumą valstybių narių kompetentingos institucijos iš esmės turi laikytis dviejų etapų procedūros. Pirmiausia jos turi preliminariai išnagrinėti paskesnį prašymą (40 straipsnio 2 dalis). Per šį preliminarų nagrinėjimą jos turi nustatyti, ar yra tam tikros „naujos informacijos“, susijusios su nagrinėjimu, ar prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų ( 17 ). Jeigu taip yra, tuomet, antra, paskesnio prašymo priimtinumas toliau nagrinėjamas pagal šios direktyvos 40 straipsnio 3 dalį, pagal kurią kompetentingos institucijos turi nustatyti, ar dėl tos naujos informacijos „labai padidėja tikimybė“, kad prašytojas gali būti priskirtas prie pabėgėlių arba papildomos apsaugos gavėjų ( 18 ).

33.

Kaip ir Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte, jos 40 straipsnyje nepateikta jokios aiškios sąvokos „nauja informacija“ apibrėžties. Vis dėlto vertinant šias dvi nuostatas kartu šios sąvokos taikymo sritis tampa aiški dviem svarbiais aspektais.

34.

Pirma, šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punkto ir 40 straipsnio 2 ir 3 dalių tekstas („neatsirado naujos informacijos <…> arba prašytojas [jos] nepateikė“) rodo, kad informacija turi būti laikoma „nauja“, jeigu ji paaiškėjo po to, kai buvo priimtas sprendimas dėl prašytojo ankstesnio prašymo, arba jeigu prašytojas ją pirmą kartą nurodė savo paskesniame prašyme ( 19 ). „Nauja informacija“ iš esmės negali būti informacija, kurią kompetentingos institucijos jau yra išnagrinėjusios per ankstesnio prašymo nagrinėjimo procedūrą. Kaip konstatavo Teisingumo Teismas, remdamasis Direktyvos 2013/32 36 konstatuojamąja dalimi, „nauja informacija“ yra ta, kuria negalėjo būti pagrįstas sprendimas, kuriuo užbaigta ši procedūra ( 20 ).

35.

Antra, tam, kad paskesnis prašymas nebūtų pripažintas nepriimtinu, „nauja informacija“ turi būti ne tik „susijus[i] su nagrinėjimu dėl prašytojo priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES“, bet ir dėl jos turi „labai padidė[ti] tikimybė“, kad jo prašymas bus patenkintas iš esmės ( 21 ). Tai svarbus ribojantis veiksnys. Iš tiesų, kaip paaiškina Austrijos vyriausybė, ne kiekviena nauja informacija gali užkirsti kelią pripažinti paskesnį prašymą nepriimtinu. Direktyvoje 2013/32 reikalaujama tik to, kad valstybės narės neleistų atsirasti tokiam rezultatui, jeigu dėl „naujos informacijos“„labai padidėja tikimybė“, kad atitinkamas asmuo bus pripažintas tarptautinės apsaugos gavėju.

36.

Pateikęs šiuos paaiškinimus pažymiu, kad 2020 m. gegužės 14 d. sprendime Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, jog sąvoka „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą ir 40 straipsnį, apima ne vien faktines aplinkybes, bet gali apimti ir visiškai teisinio pobūdžio aspektus, įskaitant Teisingumo Teismo sprendimus. Iš tiesų jame būtent taip ir nurodyta, kad „Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad nacionalinės teisės nuostatos <…> neatitinka Sąjungos teisės, yra nauja aplinkybė, susijusi su tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą“ ( 22 ).

37.

Šiame sprendime išnagrinėta situacija, kai buvo aišku, kad atitinkamų asmenų tarptautinės apsaugos prašymai buvo atmesti remiantis Sąjungos teisei prieštaraujančia nacionaline taisykle. Iš tiesų kompetentingos institucijos rėmėsi nepriimtinumo pagrindu, kuris, nors ir numatytas Vengrijos teisėje, nebuvo įrašytas tarp Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalyje išvardytų pagrindų. Taigi Teisingumo Teismas padarė aiškią išvadą, kad ši nacionalinė nuostata prieštarauja Sąjungos teisei ( 23 ).

38.

Atsižvelgiant į tai, pirmieji du prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai konkrečiai susiję su tuo, ar 2020 m. gegužės 14 d. sprendime padaryta išvada taikytina tik tuo atveju, kai iš Teisingumo Teismo sprendimo matyti, kad nacionalinės teisės aktai, kuriais remiantis buvo atmestas ankstesnis tarptautinės apsaugos prašymas, prieštarauja Sąjungos teisei, taigi nacionaliniai teismai nebeturi jų taikyti, arba, kalbant plačiau, taip pat tokiais atvejais, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai dėl Teisingumo Teismo sprendimo nacionalinės teisės aktai turi būti tik kitaip išaiškinti (bet ne pakeisti arba pripažinti netaikytinais). Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo taikymo sritį.

39.

Toliau pirmiausia išsamiai išdėstysiu priežastis, kodėl atsižvelgiant, be kita ko, į 2020 m. gegužės 14 d. sprendime Teisingumo Teismo pateiktus motyvus, šio teismo sprendimas apskritai gali būti „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą. Toliau paaiškinsiu, kodėl nemanau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas skirtumas, daugiausia susijęs su skirtingu poveikiu, kurį Teisingumo Teismo sprendimas gali turėti atitinkamiems nacionalinės teisės aktams, turi kokią nors reikšmę aiškinant šią nuostatą. Šiuo aspektu taip pat trumpai aptarsiu, kodėl mano atsakymas į šį klausimą nepriklauso nuo to, ar toks sprendimas jau buvo priimtas tuo metu, kai buvo priimtas galutinis sprendimas dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo, ar Teisingumo Teismas jį priėmė a posteriori.

40.

2020 m. gegužės 14 d. sprendime Teisingumo Teismas pirmiausia konstatavo ( 24 ), kad, išskyrus tam tikras ribotas aplinkybes, valstybių narių kompetentingos institucijos neprivalo savo iniciatyva atnaujinti procedūros dėl atitinkamo asmens ankstesnio tarptautinės apsaugos prašymo, kai ši procedūra buvo užbaigta priėmus galutinį sprendimą, net jeigu toks galutinis sprendimas prieštarauja Sąjungos teisei.

41.

Teisingumo Teismas priminė suformuotą jurisprudenciją, susijusią su res judicata principo svarba ir Sąjungos teisės, ir nacionalinės teisės sistemose ( 25 ). Be to, jis nurodė, kad, remiantis teisinio saugumo principu, pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, kad administracinė institucija iš principo privalėtų persvarstyti administracinį sprendimą, kuris pasibaigus pagrįstiems apskundimo terminams arba išnaudojus nacionalinėje teisėje numatytas teisių gynimo priemones tapo galutinis. Jis konstatavo, kad šio principo laikymasis leidžia išvengti begalinio teisinių pasekmių sukeliančių administracinių aktų ginčijimo ( 26 ).

42.

Remdamasis, be kita ko, Sprendimu Kühne & Heitz ( 27 ), jis pažymėjo, kad, žinoma, yra situacijų, kai administracinis sprendimas, kuris tapo galutinis po to, kai buvo patvirtintas teismo sprendimu, gali būti persvarstytas. Vis dėlto tokių situacijų skaičius yra ribotas ( 28 ).

43.

Atsižvelgiant į šias išvadas, gali pasirodyti kiek netikėta, kad paskui Teisingumo Teismas nurodė, jog nors Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuota, kad ankstesnis tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas remiantis Sąjungos teisei prieštaraujančiais nacionalinės teisės aktais, nesukuria kompetentingoms institucijoms pareigos savo iniciatyva persvarstyti galutinį sprendimą, kuriuo toks prašymas buvo atmestas, vis dėlto jis užkerta kelią toms pačioms institucijoms paskelbti paskesnį to paties asmens prašymą nepriimtinu pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, nes jis yra „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą ( 29 ). Teisingumo Teismas iš esmės laikėsi nuomonės, kad nors tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra, kuri jau užbaigta priėmus galutinį sprendimą, visais atžvilgiais yra saugoma pagal teisinio saugumo arba res judicata principus (nes pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, kad tokia procedūra būtų atnaujinta ex officio, išskyrus tam tikras ribotas aplinkybes), pagal šiuos principus suteikiama apsauga nekliudo asmeniui pateikti paskesnio prašymo ir pasiekti, kad šis prašymas būtų išnagrinėtas, remiantis tuo, kad, nors jo faktinė padėtis iš esmės nepasikeitė, yra priimtas Teisingumo Teismo sprendimas (kaip nagrinėjamu atveju), į kurį reikia atsižvelgti kaip į „naują informaciją“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą ir 40 straipsnį ( 30 ).

44.

Pažymėtina, kad per posėdį Vokietijos vyriausybė iš esmės tvirtino, jog jeigu po 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo iš esmės bet kuris Teisingumo Teismo sprendimas galėtų būti laikomas „nauja informacija“ ir dėl to paskesnis prašymas negalėtų būti pripažintas nepriimtinu, valstybės narės kompetentingos institucijos turėtų iš naujo nagrinėti jau įsiteisėjusį administracinį sprendimą kiekvieną kartą, kai Teisingumo Teismas priima su prieglobsčio teise susijusį sprendimą, nepaisydamos to, ar pasibaigė šio galutinio sprendimo apskundimo terminai.

45.

Sutinku su šia vyriausybe, kad 2020 m. gegužės 14 d. sprendime Teisingumo Teismo nustatytas skirtumas tarp, pirma, valstybių narių kompetentingų institucijų pareigos iš naujo išnagrinėti jau priimtą sprendimą dėl ankstesnio atitinkamo asmens prašymo, net jeigu yra „naujos informacijos“, nebuvimo ir, antra, šių institucijų pareigos atsižvelgiant į tą pačią informaciją pripažinti priimtinu ir iš esmės išnagrinėti paskesnį to paties asmens prašymą, tam tikra prasme gali atrodyti dirbtinis. Iš tiesų abiem atvejais valstybių narių kompetentingos institucijos iš esmės privalo iš naujo įvertinti asmens padėtį, tinkamai atsižvelgdamos į „naują informaciją“ ( 31 ).

46.

Vis dėlto yra kelios įtikinamos priežastys, kurios, mano nuomone, paaiškina, kodėl Teisingumo Teismo sprendimas, nedarydamas poveikio jau priimto galutinio sprendimo dėl tokio ankstesnio prašymo galiojimui, turi būti laikomas „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą ir 40 straipsnį.

47.

Šiuo aspektu atkreipiu dėmesį į tai, kad 2020 m. gegužės 14 d. sprendime Teisingumo Teismas nurodė, jog tuo atveju, jeigu paskesnis prašymas būtų pripažintas nepriimtinu dėl to, kad nėra „naujos informacijos“, kai, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą, akivaizdu, kad atitinkamo asmens ankstesnio prašymo atmetimas prieštaravo Sąjungos teisei, tokiu atveju Sąjungos teisė būtų neteisingai taikoma kaskart pateikus naują tarptautinės apsaugos prašymą, o prašytojui nebūtų suteikta galimybė, kad jo prašymas būtų išnagrinėtas taip, kad ši teisė nebūtų pažeista. Jis manė, kad tokia veiksmingo Sąjungos teisės normų, susijusių su tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra, taikymo kliūtis negali būti pagrįstai pateisinama remiantis teisinio saugumo arba res judicata principu ( 32 ).

48.

Pati Vokietijos vyriausybė pripažįsta, kad reikia rasti pusiausvyrą tarp poreikio užtikrinti šio principo apsaugą ir tarptautinės apsaugos prašytojų intereso gauti naują sprendimą. Taigi ji pripažįsta, kad res judicata principas nėra absoliutus ir tam tikromis aplinkybėmis gali būti pasvertas atsižvelgiant į kitas aplinkybes.

49.

Atsižvelgdamas į tai, manau, kad ir Vokietijos, ir Austrijos vyriausybės yra šiek tiek susirūpinusios, kad res judicata principas nebūtų pakankamai apsaugotas, jeigu sąvokos „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, taikymo sritis būtų pernelyg išplėsta.

50.

Dėl šio argumento priminsiu, jog tam, kad „nauja informacija“ užkirstų kelią pripažinti paskesnį prašymą nepriimtinu, dėl jos, kaip jau nurodžiau šios išvados 32 punkte, turi „labai padidėti tikimybė“, kad prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų. Atsižvelgiant į šią išankstinę sąlygą, akivaizdu, kad, kaip per posėdį nurodė Komisija, priešingai, nei teigia minėtos vyriausybės, ne kiekvienas Teisingumo Teismo sprendimas gali lemti tokį rezultatą.

51.

Be to, manau, kad reikia paaiškinti res judicata principo svarbą. Kaip jau nurodžiau šios išvados 29 punkte, Direktyvos 2013/32 36 konstatuojamojoje dalyje šis principas aiškiai paminėtas ir susietas su šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta galimybe valstybėms narėms paskesnius prašymus pripažinti nepriimtinais. Vis dėlto tai, mano nuomone, nereiškia, kad šis principas būtinai turi būti taikomas visais atvejais, kai pateikiamas paskesnis prašymas.

52.

Iš tiesų tam, kad res judicata principas būtų taikomas, reikia teismo sprendimo ( 33 ). Vis dėlto gana dažnai atitinkamo asmens paskesnio prašymo nagrinėjimo procedūra gali būti užbaigta tik kompetentingų institucijų administraciniu sprendimu, kuris laiku nebuvo užginčytas teisme. Tokiais atvejais šis principas negali būti taikomas, nes nėra teismo sprendimo, su kuriuo jis galėtų būti susietas. Kaip Teisingumo Teismas, regis, pripažino 2020 m. gegužės 14 d. sprendime, tokiu atveju tampa aktualus kitokios – ir ne tokios absoliučios – formos teisinio saugumo principas. Žinoma, praktiškai tai nelabai ką keičia. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas konstatavo tame sprendime, pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad administracinės institucijos iš esmės nebūtų įpareigotos iš naujo vertinti jau išnagrinėtą situaciją. Vis dėlto reikia pripažinti, kad apskritai nereikėtų pervertinti res judicata principo svarbos taikant Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą.

53.

Vadinasi, res judicata principas, kuris yra teisinio saugumo principo išraiška ( 34 ), savaime netaikomas esant situacijai, kai paskesnis prašymas pateikiamas po to, kai buvo priimtas galutinis administracinis sprendimas dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo, kuris niekada nebuvo patvirtintas teismo sprendimu. Kai paaiškinta anksčiau, būtent dėl to, kad teismo sprendimai laikomi kitokiais nei kiti teisinio pobūdžio aktai, dėl jų taikoma „specialios formos apsauga“ pagal res judicata principą ( 35 ). Tokia aukštesnio lygio apsauga iš esmės nėra užtikrinama dėl administracinių aktų ( 36 ).

54.

Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis teisinio saugumo ir res judicata principai bet kuriuo atveju turi būti vertinami atsižvelgiant į tai, kad priimdamas Direktyvą 2013/32 Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai siekė apriboti aplinkybes, kurioms esant paskesnis prašymas gali būti pripažintas nepriimtinu. Iš tiesų šios direktyvos 36 konstatuojamojoje dalyje jis pripažino, kad galimybė valstybėms narėms „atmesti [paskesnį] prašymą kaip nepriimtiną pagal res judicata principą“ nebetaikoma, jeigu pareiškėjas „[pateikia] naujų įrodymų ar argumentų“. Šią galimybę dar labiau riboja šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punkto ir 40 straipsnio 2 ir 3 dalių tekstas, šiose nuostatose nurodyta, kad šiuo požiūriu pakanka, jog prašytojas „pateikė“ arba „atsirado“„naujos informacijos“. Darytina išvada, kad nors Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta galimybė atmesti paskesnius prašymus kaip nepriimtinus, šia nuostata taip pat siekiama įgyvendinti Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškų pripažinimą, kad yra priežasčių, dėl kurių po neigiamo kompetentingų institucijų sprendimo prašytojui gali tekti pateikti naują tarptautinės apsaugos prašymą ( 37 ).

55.

Šiuo klausimu primenu, kad, kaip jau nurodžiau šios išvados 30 punkte, Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktu ir kitomis šios direktyvos nuostatomis visų pirma siekiama užtikrinti negrąžinimo principo, kuris kaip pagrindinė teisė garantuojamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) ( 38 ) 19 straipsnio 2 dalyje ir minimas šios direktyvos 3 konstatuojamojoje dalyje, apsaugą ( 39 ). Mano nuomone, pagal šį principą reikalaujama, kad kiekvienoje tarptautinės apsaugos suteikimo procedūroje bendroji taisyklė (tik su ribotomis išimtimis) būtų įpareigoti kompetentingas institucijas išnagrinėti prašymą iš esmės, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes ( 40 ), nes valstybės narės tiek pagal Sąjungos teisę, tiek pagal tarptautinę teisę ( 41 ) privalo užtikrinti, kad prašytojai jokiu būdu nebūtų išsiųsti arba grąžinti į situaciją, kurioje jiems gali grėsti persekiojimas ( 42 ). Ši pareiga, nuo kurios negalima nukrypti ( 43 ), taip pat taikoma dėl asmenų, kurie yra pateikę paskesnį prašymą ( 44 ). Darytina išvada, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte numatytą išimtį neišvengiamai riboja negrąžinimo principas.

56.

Paskesnis prašymas negali būti atmestas kaip nepriimtinas, jeigu, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą, kyla pavojus, kad priešingu atveju atitinkamas asmuo gali būti grąžintas ten, kur būtų persekiojamas, taip pažeidžiant šį principą. Mano nuomone, taip gali būti tuo atveju, kai, pavyzdžiui, yra Teisingumo Teismo sprendimas, į kurį nebuvo atsižvelgta per ankstesnę procedūrą ir kuriame nurodyta, kad labai tikėtina, jog tokioje padėtyje kaip prašytojas esančio asmens padarytas veiksmas bus vertinamas kaip politinės opozicijos veiksmas ir jam gresia persekiojimas, jeigu jis bus išsiųstas atgal į savo kilmės šalį ( 45 ). Manau, toks sprendimas turi užkirsti kelią pripažinti prašytojo paskesnį prašymą nepriimtinu ir jis turi būti laikomas „nauja informacija“.

57.

Apskritai pažymiu, kad 2020 m. gegužės 14 d. sprendime Teisingumo Teismas priminė Chartijos 18 straipsnyje pripažintos ir direktyvose 2011/95 bei 2013/32 konkrečią formą įgavusios teisės būti tarptautinės apsaugos gavėju, jeigu tenkinamos Sąjungos teisėje nustatytos sąlygos, svarbą. Jis nurodė, kad būtų labai pakenkta šios teisės veiksmingumui, jeigu paskesnis prašymas galėtų būti pripažintas nepriimtinu taikant Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą tuo atveju, kai, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą, būtų aišku, kad galutinis sprendimas dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo prieštaravo Sąjungos teisei ( 46 ).

58.

Šiuo klausimu pažymiu, kad SESV 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Europos Sąjungos kuriama bendra prieglobsčio politika siekiama ne tik užtikrinti, kad nebūtų pažeistas negrąžinimo principas, bet ir siūlyti „atitinkamą statusą“ trečiosios šalies piliečiams, kuriems „reikia tarptautinės apsaugos“. Šiuo tikslu grindžiama Direktyva 2013/32 ir visa Sąjungos prieglobsčio sistema. Iš tiesų, kaip paaiškino Komisija, šia direktyva siekiama sudaryti palankesnes sąlygas pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra ( 47 ). Pridursiu, kad konceptualiu lygmeniu teisė būti pripažintam tarptautinės apsaugos gavėju kyla iš idėjos, taip pat plačiai pripažintos Ženevos konvencijoje, kad asmuo turi būti laikomas turinčiu teisę būti apsaugotas kaip „pabėgėlis“, kai tik atitinka tam nustatytus kriterijus, nepaisant to, ar jam oficialiai suteiktas pabėgėlio statusas. Taigi valstybių narių kompetentingos institucijos, nagrinėdamos tarptautinės apsaugos prašymą, iš esmės „nesuteikia“ ir „neskiria“ atitinkamam asmeniui pabėgėlio statuso. Jos veikiau pripažįsta statusą, kuris, kaip manoma, jau yra ( 48 ).

59.

Iš šių aplinkybių matyti, kad, kaip 2020 m. gegužės 14 d. sprendime konstatavo Teisingumo Teismas, nors Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta galimybė atmesti paskesnius prašymus kaip nepriimtinus vadovaujantis res judicata arba teisinio saugumo principais ir siekiant išvengti neproporcingos administracinės naštos kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, šie principai neišvengiamai tampa nebesvarbūs, jeigu, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą, kuris nebuvo išnagrinėtas per ankstesnę tarptautinės apsaugos suteikimo procedūrą, tampa akivaizdu, kad galutinis neigiamas sprendimas, kuriuo užbaigta ši procedūra, buvo priimtas pažeidžiant Chartijos 18 straipsnyje įtvirtintą asmens teisę būti priskirtam prie tarptautinės apsaugos gavėjų, jeigu tenkinamos Sąjungos teisės reikalaujamos sąlygos, arba Chartijos 19 straipsnyje saugomą negrąžinimo principą. Mano nuomone, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad, taikant šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punktą, pagal šias Chartijos nuostatas saugomos teisės veiktų kaip tiems patiems principams, o tai reiškia, kad apskritai turi būti įmanoma Teisingumo Teismo sprendimus, kurie yra svarbūs nustatant aplinkybes, kurioms esant gali būti pažeistos šios teisės, laikyti „nauja informacija“ ( 49 ).

60.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną su tuo susijusią aplinkybę, kuri, mano nuomone, turi didelę praktinę reikšmę. Kaip jau minėjau, galimybė pripažinti paskesnius prašymus nepriimtinais numatyta visų pirma siekiant neleisti įpareigoti kompetentingų nacionalinių institucijų iš naujo vertinti jau išnagrinėtos situacijos ir taip joms užkrauti neproporcingos administracinės naštos.

61.

Kaip paaiškinau šios išvados 32 punkte, kartu valstybių narių kompetentingos institucijos privalo (pagal Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 2 dalį) preliminariai įvertinti kiekvieną joms pateiktą paskesnį prašymą, kad įvertintų, ar yra „naujos informacijos“, susijusios su nagrinėjimu, ar prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų, ir kuria negalėjo būti grindžiamas ankstesnis sprendimas. Atsižvelgiant į šias konkrečias pareigas, mano nuomone, nėra nei pernelyg sudėtinga, nei praktiškai neįmanoma įpareigoti jas, atliekant šį vertinimą, apsvarstyti, ar Teisingumo Teismo jurisprudencijoje yra „informacijos“, kuri atsirado ir kuri galėtų turėti teigiamos įtakos atitinkamo asmens galimybėms pasinaudoti tarptautine apsauga.

62.

Šiuo klausimu vargu ar reikia priminti, kad savaime suprantama, jog nagrinėdamos tarptautinės apsaugos prašymus valstybių narių kompetentingos institucijos turi pareigą žinoti ir teisingai taikyti Sąjungos teisę. Taigi, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendime padarytas išvadas, kurias priminiau anksčiau, prašytojui neturėtų būti neribotą laiką daroma žala dėl to, už ką visų pirma atsako atitinkamas teismas ir šios institucijos.

63.

Be to, atkreipiu dėmesį į tai, kad prašytojams per administracinę procedūrą kompetentingose institucijose neprivalo atstovauti advokatas ( 50 ). Taigi, mano nuomone, būtų nepagrįsta (be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad šie asmenys yra atvykę iš Sąjungai nepriklausančių valstybių ir nebūtinai yra susipažinę su Sąjungos teise), jeigu jie taip ir nepasiektų, kad jų paskesnis prašymas būtų išnagrinėtas, ir būtų laikoma, kad jie „praleido šią galimybę“ dėl to, kad laiku neapskundė Sąjungos teisei prieštaraujančio sprendimo, priimto per ankstesnę procedūrą šiose institucijose.

64.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, man akivaizdu, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta pareiškėjų teisės į jų prašymo nagrinėjimą iš esmės išimtis turi būti taikoma tik esant tam tikroms ribotoms aplinkybėms. Manau, kad sąvoka „nauja informacija“ turi būti aiškinama pakankamai plačiai, kad apimtų ir Teisingumo Teismo sprendimą, kuriame nustatyta, jog sprendimas, priimtas dėl to paties asmens ankstesnio prašymo, prieštaravo Sąjungos teisei, ir kuris yra susijęs ne tik su tuo, ar šis asmuo priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų, bet dėl jo taip pat „labai padidėja tikimybė“, kad tas asmuo bus tokiu pripažintas.

65.

Taip pat manau, kad būtent atsižvelgiant į šį aiškinimą reikia suprasti 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo 203 punkto trečią sakinį. Šiame sakinyje, dėl kurio reikšmės buvo diskutuojama per posėdį, nurodyta, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas „netaikoma[s] paskesniam prašymui, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio q punktą, kai sprendžiančioji institucija konstatuoja, kad galutinis sprendimas atmesti ankstesnį prašymą prieštarauja Sąjungos teisei“ ( 51 ). Manau, kad iš 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo 196–198 punktų matyti, jog Teisingumo Teismas šį sakinį įtraukė siekdamas užtikrinti, kad iš asmens nebūtų atimta galimybė reikalauti iš naujo įvertinti jo padėtį, jeigu paaiškėtų, kad jo ankstesnio prašymo atmetimas prieštaravo Sąjungos teisei. Manau, kad kai jo 203 punkto trečiame sakinyje Teisingumo Teismas nurodė, jog tos direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punktas „netaikoma[s]“, jis norėjo pasakyti tai, kad šioje nuostatoje įtvirtintas nepriimtinumo pagrindas negali būti taikomas prieš asmenį, jeigu akivaizdu, kad jo ankstesnio prašymo atmetimas prieštaravo Sąjungos teisei.

66.

Patikslinęs šias aplinkybes ir apskritai paaiškinęs, kodėl esant tam tikroms aplinkybėms Teisingumo Teismo sprendimas yra „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, dabar konkrečiai atsakysiu į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones dėl to, ar ši sąvoka taikoma tokiam sprendimui, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

67.

Kaip ir 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas, sprendimas, kuriuo A. A. remiasi pagrindinėje byloje, buvo priimtas po to, kai buvo priimtas galutinis sprendimas dėl jo pirminio tarptautinės apsaugos prašymo. Vis dėlto jame nėra konstatuota, kad tam tikros nacionalinės taisyklės prieštarauja Sąjungos teisei. Šiuo klausimu priminsiu, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, jog ginkluoto konflikto, ypač pilietinio karo, sąlygomis, kai nėra teisinės galimybės išvengti karo prievolės, labai tikėtina, kad atsisakymas atlikti karo tarnybą bus vertinamas kaip politinės opozicijos veiksmas, nepaisant sudėtingesnių asmeninių atitinkamo asmens motyvų ( 52 ). Remdamasis, be kita ko, šia aplinkybe, jis nusprendė, kad esant tokioms aplinkybėms galima daryti tvirtą prielaidą, jog Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 2 dalies e punkte nurodytas persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą yra susiję su viena iš penkių persekiojimo priežasčių, nurodytų šios direktyvos 10 straipsnyje ( 53 ).

68.

A. A. tvirtina, kad iš to sprendimo matyti, jog įrodinėjimo pareiga, kurią iš jo buvo prašoma įvykdyti per jo ankstesnio tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūrą, viršija tai, ko reikalaujama Sąjungos teisėje. Kaip jau minėjau šios išvados 15 punkte, kai Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba atsisakė suteikti A. A. pabėgėlio statusą, ji tai padarė remdamasi tuo, kad jis pakankamai užtikrintai neįrodė, kad jo išvykimas iš Sirijos atlikus karo tarnybą bus vertinamas kaip politinės opozicijos veiksmas. Taigi ši institucija nepreziumavo, kad jeigu A. A. grįžtų į Siriją, baudimas arba persekiojimas, kurie jam grėstų dėl jo elgesio, būtų susiję su persekiojimo priežastimi.

69.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes A. A. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme teigia, kad Sprendimas Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Karo ir prieglobsčio tarnyba [Karo tarnyba ir prieglobstis]) yra jo „teisinės padėties“, kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę, pasikeitimas, dėl kurio jo paskesnis prašymas neturi būti pripažintas nepriimtinu. Iš tiesų, jo nuomone, jis turi būti laikomas „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą ir 40 straipsnį.

70.

Komisija iš esmės pritaria tokiam aiškinimui. Savo ruožtu Vokietijos ir Austrijos vyriausybės tvirtina, kad „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, gali būti laikomas tik toks Teisingumo Teismo sprendimas, kuriame konstatuotas nacionalinės teisės akto arba paties ankstesnio sprendimo teisinio pagrindo negaliojimas ar būtinybė jį peržiūrėti, arba kuris lemia tokį negaliojimą ar kuriame peržiūrėtas toks nacionalinės teisės aktas arba paties ankstesnio sprendimo teisinis pagrindas. Jos aiškina, kad pagal Vokietijos ir Austrijos teisę sprendimas, dėl kurio, kaip ir dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo sprendimo, tik pasikeičia nacionalinės teisės nuostatų aiškinimas, nedarant poveikio jų galiojimui ir nereikalaujant jų pakeitimo, nesukuria kompetentingoms institucijoms pareigos pripažinti paskesnį prašymą priimtinu.

71.

Pritariu Komisijai. Mano nuomone, Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte nenumatytas skirtumas, kurį Vokietijos ir Austrijos vyriausybės daro remdamosi savo nacionaline teise.

72.

Šiuo klausimu atkreipiu dėmesį į tai, kad nei iš pirmųjų dviejų klausimų teksto, nei iš byloje esančios informacijos nėra visiškai aišku, kaip turi būti suprantamas šis skirtumas. Konkrečiai kalbant, kyla klausimas, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar taikant sąvoką „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, reikia atskirti Teisingumo Teismo sprendimus, kuriuose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo žodžiais tariant, „nėra konstatuojama, kad nacionalinės teisės nuostata nesuderinama su Sąjungos teise“, ir tuos, kuriuose tai daroma (pirmasis aspektas), ar reikia skirti Teisingumo Teismo sprendimus, dėl kurių nacionalinės teisės aktai negalioja arba yra keičiami, nuo tų, dėl kurių šie teisės aktai tik turi būti kitaip aiškinami (antrasis aspektas). Pagal pirmąjį aspektą skirtumas būtų grindžiamas Teisingumo Teismo sprendimų tekstu, o pagal antrąjį pagrindinis dėmesys būtų sutelktas į skirtingą poveikį, kurį tokie sprendimai, nepaisant jų teksto, gali turėti nacionalinėms nuostatoms.

73.

Prieš trumpai aptardamas per posėdį iškeltą klausimą, ar turi būti daromas dar vienas skirtumas, atsižvelgiant į tai, ar Teisingumo Teismo sprendimas jau buvo tuo metu, kai buvo priimtas galutinis sprendimas dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo, ar jis buvo priimtas a posteriori, aptarsiu abu aspektus.

74.

Dėl pirmojo aspekto pažymėtina, kad 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo 194 ir 203 punktuose bei rezoliucinėje dalyje Teisingumo Teismas iš tiesų aiškiai paminėjo „Teisingumo Teismo sprendim[ą], kuriuo konstatuojama, kad nacionalinės teisės nuostatos <…> neatitinka Sąjungos teisės“ ( 54 ). Vis dėlto akivaizdu, kad vartodamas šią formuluotę Teisingumo Teismas niekada neketino atskirti savo sprendimų, kuriuose padaryta tokia išvada, ir sprendimų, kuriuose tik nurodyta, kaip turi būti aiškinama Sąjungos teisė.

75.

Šiuo klausimu galiu tik pažymėti, kad, kai Teisingumo Teismas nacionalinių teismų prašymu pagal SESV 267 straipsnį priima prejudicinį sprendimą, tas sprendimas yra dėl Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo arba galiojimo. Taigi jis nesprendžia dėl nacionalinių nuostatų galiojimo arba jų atitikties Sąjungos teisei. Iš tiesų nacionaliniai teismai turi padaryti reikiamas išvadas atsižvelgdami į Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir, nelygu konkretus atvejis, iš naujo išaiškinti atitinkamą nacionalinės teisės aktą arba jo nebetaikyti. Tai taikoma visais atvejais, kai Teisingumo Teismas priima prejudicinį sprendimą.

76.

Iš to išplaukia, kad, mano nuomone, tiesiog neįmanoma atskirti Teisingumo Teismo sprendimų pagal dvi kategorijas – sprendimų, kuriuose konstatuota, kad tam tikros nacionalinės teisės nuostatos neatitinka Sąjungos teisės, ir sprendimų, kuriuose tik nurodyta, kaip aiškinti Sąjungos teisę. Abiejų rūšių sprendimai yra to paties pobūdžio, nes tai yra sprendimai dėl Sąjungos teisės aiškinimo.

77.

Dabar paaiškinsiu, kodėl manau, kad remiantis sąvoka „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, negalima atskirti Teisingumo Teismo sprendimų, pagal kuriuos atitinkamos nacionalinės nuostatos turi būti pakeistos arba panaikintos, ir tų, pagal kuriuos šios nuostatos tik turi būti kitaip aiškinamos.

78.

Mano nuomone, negalima sutikti su skirtumu, kurį ką tik išdėsčiau ankstesniame punkte. Be to, kad toks Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkto aiškinimas yra pernelyg formalus, jis reikštų, kad sąvokos „nauja informacija“ apibrėžtis priklausytų nuo to, kaip suformuluotos nacionalinės teisės nuostatos, taigi atsirastų nepriimtinų skirtumų, kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos prašytojų apsaugos lygiu skirtingose valstybėse narėse.

79.

Tik valstybė narė, kurios nacionalinės teisės nuostatos suformuluotos siaurai, privalėtų tokį teismo sprendimą laikyti „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą (nes jos teisės aktai turėtų būti panaikinti arba pakeisti atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą). Kitoms valstybėms narėms, kurių teisės nuostatos suformuluotos plačiau, ta pareiga nebūtų taikoma. Asmens paskesnis prašymas būtų pripažintas priimtinu arba nepriimtinu pagal tai, kiek siaura arba plati yra jam taikomų nacionalinės teisės nuostatų formuluotė ( 55 ).

80.

Mano nuomone, sunku įsivaizduoti situaciją, kuriai esant kiltų didesnis pavojus vienodam Sąjungos teisės taikymui, kurį siekiama užtikrinti SESV 267 straipsniu ir kuris reiškia, kad visos valstybės narės turi atsižvelgti į Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nurodytus Sąjungos teisės aiškinimo aspektus. Taigi nemanau, kad Vokietijos teisėje nustatytas skirtumas tarp sprendimų, dėl kurių nacionalinės teisės aktai pripažįstami negaliojančiais arba keičiami, ir sprendimų, dėl kurių tokie teisės aktai tik turi būti kitaip aiškinami, gali turėti kokią nors reikšmę taikant Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą.

81.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad sąvoka „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, turi būti aiškinama taip, kad ji gali būti taikoma ir Teisingumo Teismo sprendimui, dėl kurio pakeičiamas nacionalinių nuostatų, kuriomis buvo grindžiamas galutinis sprendimas dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo, aiškinimas, nedarant poveikio šių nuostatų galiojimui ar jų tekstui.

82.

Kaip jau minėjau, sprendimas, kuriuo A. A. siekia remtis pagrindinėje byloje, buvo priimtas jau priėmus galutinį sprendimą dėl jo pirminio prašymo (kaip ir 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas). Vis dėlto per posėdį šalys taip pat atsakė į Teisingumo Teismo klausimus dėl situacijos, kai toks sprendimas priimamas ne priėmus, o prieš priimant tokį galutinį sprendimą. Kadangi ši situacija nėra nagrinėjama pagrindinėje byloje, manau, kad Teisingumo Teismas šiuo atveju neturi nagrinėti platesnio klausimo, ar susiklosčius tokioms aplinkybėms Teisingumo Teismo sprendimas taip pat turi būti laikomas „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą. Jeigu jis vis dėlto nuspręstų tai padaryti, pateiksiu toliau išdėstytas pastabas.

83.

Grįžtant prie sąvokos „nauja informacija“ apibrėžties, apie kurią priminiau šios išvados 34 punkte, akivaizdu, kad ši sąvoka taikoma informacijai, kuri nebuvo išnagrinėta priimant sprendimą dėl ankstesnio prašymo ir kuria dėl to šis sprendimas negalėjo būti pagrįstas ( 56 ).

84.

Sutinku, kad šią apibrėžtį lengviau taikyti sprendimui, priimtam jau priėmus galutinį sprendimą dėl pirminio prašymo, o ne prieš jį priimant. Kaip suprantu, šiuo klausimu Vokietijos vyriausybė per posėdį tvirtino, kad jeigu tuo metu, kai buvo priimtas toks sprendimas, Teisingumo Teismo sprendimas jau būtų buvęs, kompetentingos institucijos būtų galėjusios į jį atsižvelgti, taigi jis negali būti laikomas informacija, kuria šis sprendimas negalėjo būti pagrįstas, pagal kriterijus, kuriuos ką tik priminiau. Šį argumentą iš dalies suprantu. Iš tiesų, kadangi valstybės narės privalo leisti jų kompetentingų institucijų priimtus sprendimus ginčyti teisme, bet koks neatsižvelgimas į jau esamą Teisingumo Teismo sprendimą iš esmės (ir nepaisant praktinių sunkumų, su kuriais susiduria prašytojai ir kuriuos paaiškinau šios išvados 62 punkte) turėtų būti nagrinėjamas per sprendimo, kuriame neatsižvelgta (arba neteisingai atsižvelgta) į minėtą sprendimą, apskundimo procedūrą.

85.

Vis dėlto nemanau, kad vien tai, jog tuo metu, kai buvo priimtas galutinis sprendimas dėl pirminio prašymo, jau buvo Teisingumo Teismo sprendimas, gali lemti kitokį rezultatą aiškinant sąvoką „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, nei tuo atveju, jeigu tas pats sprendimas būtų atsiradęs tik priėmus šį sprendimą. Kaip teigia Komisija, skirtumas būtų dirbtinis. Iš tiesų tai, ar Teisingumo Teismo sprendimas turi būti laikomas „nauja informacija“, dėl visų priežasčių, kurias nurodžiau šios išvados 40–65 punktuose, negali priklausyti nuo jo priėmimo datos. Kaip 2020 m. gegužės 14 d. sprendime nurodė Teisingumo Teismas, tuo atveju, kai paaiškėja, kad sprendimas dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo prieštarauja Sąjungos teisei, svarbu, kad šiam asmeniui nebūtų užkirstas kelias pateikti paskesnį prašymą ir pasiekti, kad jis būtų išnagrinėtas.

86.

Šiuo aspektu pirmiausia pridursiu, kad net ir tuo atveju, kai Teisingumo Teismo sprendimas priimamas jau priėmus galutinį sprendimą dėl ankstesnio tarptautinės apsaugos prašymo, laikoma, kad toks sprendimas turi ex tunc poveikį, taigi jo turinys vertinamas taip, tarsi jis būtų buvęs nuo pat pradžių. Mano nuomone, dėl to skirtumas tarp sprendimų, kurie priimami jau priėmus tokį galutinį sprendimą, ir tų, kurie priimami prieš jį priimant, yra gana nereikšmingas, nes šių dviejų kategorijų sprendimų teisinės pasekmės praktiškai yra vienodos.

87.

Antra, atkreipiu dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs, jog sąvoka „nauja informacija“ taikoma ir informacijai, kuri jau buvo, bet prašytojas ja nesirėmė per jo ankstesnio prašymo nagrinėjimo procedūrą, nors ji galėjo būti pateikta tam prašymui pagrįsti ( 57 ). Šis išaiškinimas, pateiktas po to, kai buvo priimtas 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas, mano nuomone, yra labai svarbus. Tiesa, „nauja informacija“ dėl kurios Teisingumo Teismas padarė tokią išvadą, byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, buvo faktinio, o ne teisinio pobūdžio (t. y. tai, kad per pirmojo prašymo nagrinėjimo procedūrą prašytojas neatskleidė savo seksualinės orientacijos). Vis dėlto Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 2 ir 3 dalyse „nedaroma jokio skirtumo, ar informacija arba faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas paskesnis prašymas, atsirado prieš priimant šį sprendimą, ar jį priėmus“ ( 58 ).

88.

Taigi iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, jeigu Teisingumo Teismo sprendimas gali būti laikomas „nauja informacija“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas ir pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, tokio sprendimo priėmimo data nėra svarbi ( 59 ).

89.

Toks platus sąvokos „nauja informacija“ aiškinimas yra suderinamas su Teisingumo Teismo motyvais, pateiktais 2020 m. gegužės 14 d. sprendime, nes tame sprendime Teisingumo Teismas neteikė reikšmės tokio sprendimo priėmimo datai.

90.

Kaip nurodžiau šios išvados 27 punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas trečiąjį klausimą užduoda siekdamas išsiaiškinti, ar turi teisę, atsižvelgdamas į jam pateiktą A. A. skundą, susijusį tik su Federalinės migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnybos sprendimu atmesti jo paskesnį prašymą kaip nepriimtiną ir priimti sprendimą dėl A. A. prieglobsčio prašymo esmės (3 klausimo a ir b punktai). Teigiamo atsakymo atveju jis norėtų sužinoti, kurios iš Direktyvos 2013/32 II skyriuje nurodytų specialių procesinių garantijų, jeigu tokių yra, jam turi būti suteiktos (3 klausimo c punktas).

91.

Mano nuomone, dėl šio klausimo didelių neaiškumų nekyla. Taigi apsiribosiu keliomis pastabomis.

92.

Pirmiausia priminsiu, kad iš Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčio matyti, jog valstybės narės privalo užtikrinti, kad tarptautinės apsaugos prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti sprendimą atmesti jų paskesnį prašymą kaip nepriimtiną.

93.

Tam, kad tokia teisių gynimo priemonė būtų veiksminga, joje turi būti numatytas išsamus ir ex nunc faktų ir teisės klausimų nagrinėjimas, kaip to reikalaujama Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalyje. Gali būti reikalaujama, kad toks nagrinėjimas apimtų ir „tarptautinės apsaugos poreikių <…> nagrinėjimą pagal Direktyvą 2011/95/ES“. Vis dėlto to nereikalaujama visais atvejais. Iš tiesų nacionaliniai teismai turi išnagrinėti „tarptautinės apsaugos poreikius“vietoj kompetentingų administracinių institucijų tik „atitinkamais atvejais“, t. y. esant tam tikroms aplinkybėms, kurios nėra išsamiai nurodytos nei šioje, nei jokioje kitoje šios direktyvos nuostatoje.

94.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, jeigu nacionalinės procedūros nėra suderintos, pagal procesinės autonomijos principą kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje turi būti nustatytos išsamios teisę pateikti skundą reglamentuojančios taisyklės, su viena sąlyga, kad jos nebūtų mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir dar labai svarbu tai, kad dėl jų netaptų pernelyg sudėtinga arba praktiškai neįmanoma pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) ( 60 ). Šie reikalavimai atspindi bendrą valstybių narių pareigą užtikrinti teisminę teisių, kurias asmenys įgyja pagal Sąjungos teisę, apsaugą.

95.

Vadinasi (ir visos suinteresuotosios šalys šioje byloje su tuo sutinka), Direktyvoje 2013/32 nesant jokios nuostatos, pagal kurią būtų reikalaujama kitaip, ir, žinoma, laikantis reikalavimų, kylančių iš lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, kiekviena valstybė narė turi nuspręsti, ar jos nacionaliniai teismai, nagrinėdami skundą dėl sprendimo atmesti paskesnį prašymą kaip nepriimtiną, gali arba privalo taip pat vietoj kompetentingų institucijų iš esmės išanalizuoti atitinkamo asmens prieglobsčio prašymą, ar veikiau turi grąžinti prašymą išsamiau nagrinėti šioms institucijoms ( 61 ).

96.

Valstybių narių procesinė autonomija buvo patvirtinta Sprendime Alheto ( 62 ), kuriame Teisingumo Teismas nurodė, nors ir dėl kitokio priimtinumo klausimo, kad valstybės narės savo nacionalinėje teisėje gali savo nuožiūra numatyti, kad nacionaliniams teismams, sprendžiantiems šį klausimą, nereikia patiems išnagrinėti prašymo iš esmės ir jie gali tiesiog nuspręsti grąžinti bylą kompetentingoms institucijoms nagrinėti iš naujo.

97.

Mano nuomone, valstybės narės taip pat gali savo nuožiūra nustatyti, kaip, atrodo, šiuo atveju yra Vokietijos teisėje, kad šie teismai neturi imtis tokio nagrinėjimo. Kai nacionalinėje teisėje priimama tokia nuostata, nacionaliniai teismai privalo jos laikytis, tačiau visada su sąlyga, kad būtų laikomasi veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų. Tokiu atveju nacionalinis teismas, kaip antai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neturi teisės, nagrinėdamas jam pateiktą asmens skundą dėl sprendimo atmesti jo paskesnį prašymą kaip nepriimtiną, priimti sprendimo dėl tokio asmens prieglobsčio prašymo esmės.

98.

Taigi man atrodo, kad į 3 klausimo a ir b punktus reikia atsakyti neigiamai, o į 3 klausimo c punktą Teisingumo Teismui nereikia atsakyti, nes šis klausimas užduotas su sąlyga, kad į 3 klausimo b punktą būtų atsakyta teigiamai.

99.

Vis dėlto, jeigu Teisingumo Teismas būtų kitokios nuomonės ir manytų, kad, esant tokioms aplinkybėms, nacionaliniams teismams vis tiek turi būti leista įvertinti asmens prašymą iš esmės, man akivaizdu, kad tokia teise šie teismai gali pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu turi visą šiuo požiūriu svarbią faktinę ir teisinę informaciją ( 63 ). Be to, manau, kad esant tokioms aplinkybėms negalima atsisakyti Direktyvos 2013/32 II skyriuje išvardytų procesinių garantijų, ypač tų, kurios nustatytos Direktyvos 2013/32 12 straipsnyje, taip pat jos 14–17 ir 19–25 straipsniuose (pavyzdžiui, dėl to, kaip turi būti vykdomi asmeniniai pokalbiai, dėl teisinės ir procesinės informacijos teikimo atitinkamam asmeniui ir jo teisės būti informuotam ir gauti teisinę pagalbą), vien dėl to, kad asmens prieglobsčio prašymo vertinimą iš esmės atlieka teismas, o ne kompetentingos administracinės institucijos. Darytina išvada, kad, kaip paaiškino Komisija, jeigu šios institucijos nesurengė asmeninio pokalbio su prašytoju dėl jo prieglobsčio prašymo esmės, jį turi surengti atitinkamas teismas ( 64 ).

100.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Verwaltungsgericht Sigmaringen (Zigmaringeno administracinis teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus: