1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 201, 2012, p. 107; klaidų ištaisymai OL L 344, 2012, p. 3 ir OL L 60, 2013, p. 140) 10 straipsnio 1 dalies a punkto ir SESV 267 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas vykstant PA prašymu pradėtam teismo procesui dėl 2020 m. gegužės 9 d. Hamburge (Vokietija) mirusio jos brolio įpėdinių nustatymo.

3

Reglamento Nr. 650/2012 23 ir 30 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

4

Šio reglamento II skyriuje „Jurisdikcija“, be kita ko, yra jo 4–10 ir 15 straipsniai.

5

Šio reglamento 4 straipsnyje „Bendroji jurisdikcija“ numatyta:

„Jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo turi tos valstybės narės, kurioje mirties dieną buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, teismai.“

6

To paties reglamento 5 straipsnio „Susitarimas dėl teismo pasirinkimo“ 1 dalyje nustatyta:

„Jei palikėjo pasirinkta teisė jo palikimui reglamentuoti pagal 22 straipsnį yra valstybės narės teisė, atitinkamos šalys gali susitarti, kad tos valstybės narės teismas arba teismai turi išimtinę jurisdikciją priimti sprendimą dėl bet kurio paveldėjimo klausimo.“

7

Reglamento Nr. 650/2012 6–9 straipsniuose nustatytos šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos.

8

Šio reglamento 10 straipsnyje „Subsidiar[ioji] jurisdikcija“ nustatyta:

„1.   Jei palikėjo mirties dieną jo įprastinė gyvenamoji vieta nėra vienoje iš valstybių narių, valstybės narės, kurioje yra palikimo turtas, teismai vis dėlto turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo, jei:

2.   Jei nė vienas valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 1 dalį, valstybės narės, kurioje yra palikimo turtas, teismai vis dėlto turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl to turto.“

9

To paties reglamento 15 straipsnis „Jurisdikcijos tikrinimas“ suformuluotas taip:

„Jeigu į valstybės narės teismą kreipiamasi dėl paveldėjimo bylos, kurios nagrinėti pagal šį reglamentą jis neturi jurisdikcijos, tas teismas savo iniciatyva paskelbia, kad jis neturi jurisdikcijos.“

10

Reglamento Nr. 650/2012 III skyriuje „Taikytina teisė“ esančio 22 straipsnio „Teisės pasirinkimas“ 1 dalyje numatyta:

„Asmuo gali pasirinkti, kad jo visą palikimą reglamentuojanti teisė būtų valstybės, kurios pilietybę jis turi pasirinkimo metu arba mirties dieną, teisė.

<…>“

11

Pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikytinos redakcijos 1964 m. lapkričio 17 d.Ustawa – Kodeks postępowania cywilnego (Civilinio proceso kodekso įstatymas) (Dz. U. 2021, 1805 pozicija, toliau – Civilinio proceso kodeksas) 386 straipsnio 6 dalyje nustatyta:

„Antrosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktas teisinis vertinimas yra privalomas tiek teismui, kuriam byla buvo perduota, tiek antrosios instancijos teismui, iš naujo nagrinėjantiems bylą. Vis dėlto tai netaikoma tuo atveju, jei pasikeitė teisinės ar faktinės aplinkybės arba jei po antrosios instancijos teismo sprendimo priėmimo Sąd Najwyższy [(Aukščiausiasis Teismas, Lenkija)] nutartyje, kuria buvo išspręstas teisinis klausimas, pateikė kitokį teisinį vertinimą.“

12

Lenkijos pilietis BF (toliau – palikėjas) mirė 2020 m. gegužės 9 d. Hamburge.

13

Palikėjo sesuo PA pateikė prašymą Sąd Rejonowy Szczecin – Prawobrzeże i Zachód w Szczecinie (Ščecino dešiniojo kranto ir vakarų apylinkės teismas, Lenkija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, – kad būtų nustatyti palikėjo įpėdiniai.

14

Savo prašyme PA nurodė, kad jos brolio paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta buvo Hamburge, Lenkijoje jis turėjo nekilnojamojo turto ir nepasirinko jo palikimui taikytinos teisės. PA taip pat nurodė, kad palikėjo sūnus, jo sutuoktinė, motina, dukterėčia ir ji pati Vokietijos teisme pareiškė atsisakantys palikimo.

15

2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmetė PA prašymą, motyvuodamas tuo, kad Lenkijos teismai neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl palikėjo, kurio paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta buvo kitoje valstybėje narėje nei Lenkijos Respublika, palikimo. Jis atsisakė taikyti Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą subsidiariosios jurisdikcijos taisyklę, nes, jo nuomone, ji taikoma tik palikėjams, kurių paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta nebuvo valstybėje narėje.

16

2022 m. lapkričio 14 d. nutartimi Sąd Okręgowy w Szczecinie (Ščecino apygardos teismas, Lenkija), kuriam buvo pateiktas apeliacinis skundas, panaikino 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, motyvuodamas tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klaidingai išaiškino Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalies a punktą. Anot Sąd Okręgowy w Szczecinie (Ščecino apygardos teismas), šia nuostata valstybei narei, kurioje palikėjas paliko turtą ir kurios pilietis jis buvo, suteikiama subsidiarioji jurisdikcija, net jeigu jo įprastinė gyvenamoji vieta nebuvo šioje valstybėje narėje.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuriam pagrindinė byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, nesutinka su Sąd Okręgowy w Szczecinie (Ščecino apygardos teismas) pateiktu Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimu, kuris, jo nuomone, prieštarauja šios nuostatos pažodinei prasmei ir Reglamento Nr. 650/2012 tikslams.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad pagal nacionalinę teisę teismas, į kurį kreiptasi, yra saistomas, nors ir klaidingo, aukštesnės instancijos teismo pateikto Sąjungos teisės aiškinimo, todėl šioje byloje kilusi Sąjungos teisės aiškinimo kolizija gali būti išspręsta tik Teisingumo Teismui pateikus atsakymą į prejudicinį klausimą. Šiuo aspektu jis pažymi, kad jokioje nacionalinės teisės nuostatoje aiškiai nenurodyta, kad Teisingumo Teismo atsakymas jam leistų nukrypti nuo aukštesnės instancijos teismo pateikto išaiškinimo. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad siekdamas SESV 267 straipsnyje įtvirtintų tikslų jis turi galėti visiškai atsižvelgti į prejudiciniame sprendime pateiktą Sąjungos teisės išaiškinimą, net jeigu jis skirtųsi nuo aukštesnės instancijos nacionalinio teismo pateikto išaiškinimo pagrindinėje byloje.

19

Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy Szczecin – Prawobrzeże i Zachód w Szczecinie (Ščecino dešiniojo kranto ir vakarų apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį, jeigu atsakymą į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, galima aiškiai nustatyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos arba jeigu atsakymas į tokį klausimą nekelia jokių pagrįstų abejonių, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi.

21

Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas mano, kad, kiek tai susiję su pirmuoju klausimu, Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotė nepalieka jokių pagrįstų abejonių, o dėl antrojo klausimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas aiškiai išplaukia iš 2010 m. spalio 5 d. Sprendimo Elchinov (C‑173/09, EU:C:2010:581). Taigi šioje byloje reikia taikyti Procedūros reglamento 99 straipsnį.

22

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje numatyta subsidiariosios jurisdikcijos taisyklė taikoma tik tuo atveju, kai palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta mirties dieną buvo valstybėje narėje, kuriai šis reglamentas neprivalomas, ar trečiojoje valstybėje.

23

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnyje nustatyta bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo turi valstybės narės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, teismai.

24

Jeigu palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta buvo valstybėje narėje, kitos valstybės narės, kurios pilietybę jis turėjo, teismai gali įgyti jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 650/2012 5–9 straipsnius, jei palikėjas pagal to reglamento 22 straipsnį pasirinko pastarosios valstybės narės teisę, kaip reglamentuojančią visą jo palikimą.

25

Be to, Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta subsidiariosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo gali valstybės narės, kurioje yra paveldimas turtas, teismai, jeigu palikėjas savo mirties dieną turėjo tos valstybės narės pilietybę. Vis dėlto, kaip matyti iš šio reglamento 10 straipsnio 1 dalies pradžios formuluotės, šia nuostata grindžiama subsidiarioji jurisdikcija numatyta tik tuo atveju, jei palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną nebuvo valstybėje narėje.

26

Šiuo klausimu reikia priminti, kad aiškindamas Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalies a punktą 2022 m. balandžio 7 d. Sprendime V A ir Z A (Subsidiarioji jurisdikcija paveldėjimo bylose) (C‑645/20, EU:C:2022:267) Teisingumo Teismas patikslino, kad ir pagal šio reglamento 4 straipsnį, ir pagal jo 10 straipsnio 1 dalį siekiama tik nustatyti vienodus jurisdikcijos priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo kriterijus. Šiame 10 straipsnyje, esančiame minėto reglamento II skyriuje, kuriame nustatytos visos jurisdikcijos paveldėjimo bylose taisyklės, numatyta subsidiarioji jurisdikcija, palyginti su bendrąja jurisdikcija, nustatyta to paties reglamento 4 straipsnyje įtvirtinta taisykle, pagal kurią palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso atitinkamo palikimo paveldėjimo (2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo V A ir Z A (Subsidiarioji jurisdikcija paveldėjimo bylose), C‑645/20, EU:C:2022:267, 30 punktas).

27

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas patikslino, kad nėra hierarchinio ryšio tarp Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnyje ir jo 10 straipsnyje nustatytų jurisdikcijų, nes kiekvienas iš jų susijęs su skirtingais atvejais. Taip pat tai, kad šio reglamento 10 straipsnyje nurodyta jurisdikcija apibūdinama kaip „subsidiarioji“, nereiškia, kad ši nuostata yra mažiau privaloma nei šio reglamento 4 straipsnio nuostata dėl bendrosios jurisdikcijos. Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš to, jog Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalyje vartojami žodžiai „vis dėlto“, matyti, kad šioje nuostatoje kalbama apie jurisdikcijos taisyklę, lygiavertę ir papildančią šio reglamento 4 straipsnyje įtvirtintą bendrosios jurisdikcijos taisyklę, todėl, kai pastarasis straipsnis netaikytinas, reikia patikrinti, ar įvykdyti šio reglamento 10 straipsnyje nustatyti jurisdikcijos kriterijai (2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo V A ir Z A (Subsidiarioji jurisdikcija paveldėjimo bylose), C‑645/20, EU:C:2022:267, 33 ir 34 punktai).

28

Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šios jurisdikcijos priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo taisyklės nesuteikia suinteresuotosioms šalims galimybės pasirinkti valstybės narės teismą atsižvelgiant į jų interesus, išskyrus to reglamento 5 straipsnio taikymą tuo atveju, kai palikėjas pasirenka jo palikimo paveldėjimui taikytiną teisę (2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo V A ir Z A (Subsidiarioji jurisdikcija paveldėjimo bylose), C‑645/20, EU:C:2022:267, 32 punktas).

29

Konkrečiai kalbant apie aplinkybes, kuriomis Teisingumo Teismas pateikė tokį aiškinimą, reikia pažymėti, kad 2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo V A ir Z A (Subsidiarioji jurisdikcija paveldėjimo bylose) (C‑645/20, EU:C:2022:267) 25 punkte Teisingumo Teismas rėmėsi prielaida, kad palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta buvo Jungtinėje Karalystėje, t. y. valstybėje narėje, kuriai dar iki jos išstojimo iš Sąjungos Reglamentas Nr. 650/2012 nebuvo privalomas. Aiškindamas šio reglamento 10 straipsnį jis nusprendė, kad šiame straipsnyje numatytos jurisdikcijos taisyklės gali būti taikomos, kai palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta yra Sąjungos valstybėje narėje, kuriai šis reglamentas nėra privalomas.

30

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, paskutinė palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje ir jis nepasirinko visam palikimui taikytinos teisės.

31

Šiomis aplinkybėmis iš vienareikšmės Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotės aiškiai matyti, kad ši nuostata netaikoma tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, jei palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną buvo valstybėje narėje, kuriai šis reglamentas privalomas.

32

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 650/2012 10 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje numatyta subsidiariosios jurisdikcijos taisyklė taikoma tik tuo atveju, kai palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta mirties dieną buvo valstybėje narėje, kuriai šis reglamentas neprivalomas, arba trečiojoje valstybėje.

33

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Sąjungos teisę, visų pirma SESV 267 straipsnį, draudžiama, kad nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą po to, kai aukštesnės instancijos teismas panaikino jo priimtą sprendimą, pagal nacionalinę proceso teisę būtų saistomas šio aukštesnės instancijos teismo teisinių vertinimų, jeigu šie vertinimai neatitinka Sąjungos teisės, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas.

34

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, pagal SESV 267 straipsnį nacionaliniams teismams suteikiama plačiausia galimybė kreiptis į Teisingumo Teismą, jeigu jie mano, kad jų nagrinėjamoje byloje kyla klausimų, kuriems išspręsti reikia išaiškinti Sąjungos teisės nuostatas, kurios yra svarbios sprendžiant jiems pateiktą ginčą, ar įvertinti jų galiojimą (2010 m. spalio 5 d. Sprendimo Elchinov, C‑173/09, EU:C:2010:581, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Be to, reikia priminti, kad Teisingumo Teismo priimtas prejudicinis sprendimas yra privalomas nacionaliniam teismui priimant sprendimą pagrindinėje byloje, kiek tai susiję su aptariamų Sąjungos institucijų aktų aiškinimu ar jų galiojimu (2010 m. spalio 5 d. Sprendimo Elchinov, C‑173/09, EU:C:2010:581, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Nacionalinis teismas, kuris pasinaudojo jam SESV 267 straipsnio antroje pastraipoje suteikta galimybe, priimdamas sprendimą pagrindinėje byloje privalo paisyti Teisingumo Teismo pateikto atitinkamų nuostatų išaiškinimo ir, jei reikia, turi nesivadovauti aukštesnės instancijos teismo vertinimais, jei atsižvelgdamas į šį išaiškinimą mano, kad tokie vertinimai neatitinka Sąjungos teisės (2010 m. spalio 5 d. Sprendimo Elchinov, C‑173/09, EU:C:2010:581, 30 punktas ir 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Dopravní podnik hl. m. Prahy, C‑107/19, EU:C:2021:722, 46 punktas).

37

Be to, iš Sąjungos teisės viršenybės principo išplaukia, kad nacionalinis teismas, įpareigotas taikyti Sąjungos teisės nuostatas pagal jam suteiktą jurisdikciją, tuo atveju, kai neturi įgaliojimų aiškinti nacionalinės teisės aktų atsižvelgdamas į Sąjungos teisės reikalavimus, turi pareigą užtikrinti visišką šios teisės veiksmingumą, prireikus savo iniciatyva netaikydamas bet kurios joms prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, ir neprivalo prašyti, kad ši nacionalinė nuostata būtų panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 5 d. Sprendimo Elchinov, C‑173/09, EU:C:2010:581, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Dopravní podnik hl. m. Prahy, C‑107/19, EU:C:2021:722, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38

Konkrečiai dėl vidaus teisės normų, numatančių, kad nacionaliniam teismui besąlygiškai privalomas kito nacionalinio teismo pateiktas Sąjungos teisės išaiškinimas, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pagal Sąjungos teisę draudžiama įpareigoti nacionalinį teismą laikytis nacionalinės teisės normos, pagal kurią jam privalomi aukštesnės instancijos nacionalinio teismo vertinimai, jeigu paaiškėja, kad tokie vertinimai neatitinka Sąjungos teisės (2010 m. spalio 5 d. Sprendimo Elchinov, C‑173/09, EU:C:2010:581, 32 punktas).

39

Šiomis aplinkybėmis reikalavimas užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą apima nacionalinių teismų pareigą prireikus keisti suformuotą jurisprudenciją, jeigu ji pagrįsta su Sąjungos teise nesuderinamu nacionalinės teisės aiškinimu (2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Dopravní podnik hl. m. Prahy, C‑107/19, EU:C:2021:722, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo užtikrinti visišką SESV 267 straipsnio veiksmingumą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti nacionalines procesines nuostatas, šiuo atveju – Civilinio proceso kodekso 386 straipsnio 6 dalį, pagal kurias jis įpareigojamas taikyti Sąd Okręgowy w Szczecinie (Ščecino apygardos teismas) pateiktą išaiškinimą, jei šis išaiškinimas nesuderinamas su Sąjungos teise, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas.

41

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: pagal Sąjungos teisę, visų pirma SESV 267 straipsnį, draudžiama, kad nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą po to, kai aukštesnės instancijos teismas panaikino jo priimtą sprendimą, pagal nacionalinę proceso teisę būtų saistomas šio aukštesnės instancijos teismo teisinių vertinimų, jeigu šie vertinimai neatitinka Sąjungos teisės, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas.

42

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nutaria: